Laikina versija
BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties) SPRENDIMAS
2026 m. rugsėjo 2 d.(*)
„ Aplinka – Reglamentas (ES) 2018/842 – Metinis išmetamo ŠESD kiekio sumažinimas – Valstybių narių 2023 – 2030 m. metinių išmetamo ŠESD kiekio kvotų peržiūra – Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2023/1319 – Prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka atmetimas – Reglamento (EB) Nr. 1367/2006 10 straipsnio 1 dalis – Orhuso konvencija – Peržiūros pagrindai, pateikti dėl reglamentų (ES) 2021/1119 ir (ES) 2023/857, kuriais nustatomi Sąjungos 2030 m. išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo tikslai – Komisijos turimi įgyvendinimo įgaliojimai – SESV 291 straipsnio 2 dalis – Peržiūros pagrindai, pateikti dėl poveikio vertinimo – Teisėkūros iniciatyva “
Byloje T‑120/24
Global Legal Action Network, įsteigta Golvėjuje (Airija),
Climate Action Network Europe (CAN-Europe), įsteigta Briuselyje (Belgija),
atstovaujamos barrister H. Leith, solicitors A. Kelly-Desmond ir R. Wall,
ieškovės,
prieš
Europos Komisiją, atstovaujamą D. Milanowska, G. Wils ir B. De Meester,
atsakovę,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties),
kurį per pasitarimus sudarė kolegijos pirmininkas L. Truchot (pranešėjas), teisėjai H. Kanninen, P. Nihoul, M. Sampol Pucurull ir T. Perišin,
posėdžio sekretorė M. Zwozdziak-Carbonne, administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
įvykus 2025 m. rugsėjo 24 d. posėdžiui,
priima šį
Sprendimą
1 SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovės Global Legal Action Network ir Climate Action Network Europe (CAN-Europe) prašo panaikinti 2023 m. gruodžio 14 d. Europos Komisijos sprendimą Ares(2023) 8595389, kuriuo ji atmetė jų prašymą atlikti 2023 m. birželio 28 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2023/1319, kuriuo dėl valstybių narių metinių 2023–2030 m. laikotarpio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotų patikslinimo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2020/2126 (OL L 163, 2023, p. 9) (toliau – ginčijamas sprendimas), peržiūrą vidaus tvarka.
I. Bylos teisinis pagrindas
A. Dėl Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos ir pirmojo tikslo iki 2030 m. išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti 40 %, palyginti su 1990 m. lygiais
2 1992 m. gegužės 9 d. Niujorke (Jungtinės Amerikos Valstijos) buvo priimta Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (OL L 33, 1994, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 19 t., p. 169; toliau – UNFCCC), kuria siekiama, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) koncentracijos atmosferoje stabilizuotųsi ir būtų tokio lygio, kuriam esant pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdytų klimato sistemos. 1997 m. gruodžio 11 d. šios bendrosios konvencijos šalys jos pagrindu priėmė UNFCCC Kioto protokolą (OL L 130, 2002, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 42 t., p. 27).
3 Pagal UNFCCC ir šios konvencijos Kioto protokolą Europos Vadovų Taryba 2014 m. spalio 23 ir 24 d. išvadose patvirtino Europos Sąjungos 2030 m. klimato ir energetikos politikos strategiją. Šioje strategijoje nustatytas privalomas Sąjungos tikslas iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti bent 40 %, palyginti su 1990 m. lygiais.
B. Dėl Paryžiaus susitarimo
4 Nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki gruodžio 12 d. Paryžiuje (Prancūzija) vykusios 21‑osios konferencijos pabaigoje UNFCCC šalys, siekdamos sustiprinti pasaulinį atsaką į klimato kaitą, priėmė Paryžiaus susitarimą (OL L 282, 2016, p. 4).
5 Pagal Paryžiaus susitarimo 2 straipsnio 1 dalies a punktą šiuo susitarimu siekiama sustiprinti pasaulinį atsaką į klimato kaitos grėsmes, be kita ko, užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu, ir toliau dėti pastangas, kad jis neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu.
6 Be to, Paryžiaus susitarimo 3 straipsnyje numatyta:
„Atsižvelgdamos į nacionaliniu lygmeniu nustatytus įpareigojančius veiksmus kaip į pasaulinį atsaką klimato kaitai suvaldyti, visos Šalys turi įsipareigoti vykdyti ir pranešti apie plataus užmojo veiksmus, kaip apibrėžta 4, 7, 9, 10, 11 ir 13 straipsniuose, kad įgyvendintų 2 straipsnyje nurodytą šio Susitarimo tikslą. Visų Šalių veiksmai ilgainiui įgaus vis didesnį mastą, pripažįstant poreikį remti besivystančias valstybes, šio Susitarimo Šalis, kad šis Susitarimas būtų veiksmingai įgyvendintas.“
7 Paryžiaus susitarimą Europos Sąjunga pasirašė 2016 m. balandžio 22 d. pagal 2016 m. balandžio 11 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą (ES) 2016/590 dėl Paryžiaus susitarimo, priimto pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, pasirašymo Europos Sąjungos vardu (OL L 103, 2016, p. 1), vėliau jis buvo patvirtintas pagal 2016 m. spalio 5 d. Tarybos sprendimą (ES) 2016/1841 dėl Paryžiaus susitarimo, priimto pagal Jungtinių Tautų bendrąją klimato kaitos konvenciją, sudarymo Europos Sąjungos vardu (OL L 282, 2016, p. 1). Susitarimas įsigaliojo 2016 m. lapkričio 4 d.
C. Dėl Reglamento (ES) 2018/842, pirmojo tikslo iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 30 %, palyginti su 2005 m. lygiais, ir Įgyvendinimo sprendimo 2020/2126
8 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2018/842, kuriuo, prisidedant prie klimato politikos veiksmų, kad būtų vykdomi įsipareigojimai pagal Paryžiaus susitarimą, valstybėms narėms nustatomi įpareigojimai 2021–2030 m. laikotarpiu sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų metinį kiekį, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 525/2013 (OL L 156, 2018, p. 26).
9 Remiantis Reglamento 2018/842 1 straipsniu ir atsižvelgiant į šio sprendimo 3 punkte nurodytą tikslą, tuo reglamentu valstybėms narėms buvo nustatyti įpareigojimai dėl jų minimalių indėlių 2021–2030 m. laikotarpiu siekiant įvykdyti Sąjungos tikslą – iki 2030 m. sektoriuose, išvardytuose šio reglamento 2 straipsnyje, sumažinti jos išmetamą ŠESD kiekį 30 %, palyginti su 2005 m. lygiais, ir prisidėti prie Paryžiaus susitarimo tikslų siekimo. Tuo reglamentu taip pat nustatytos metinių išmetamo ŠESD kiekio kvotų (toliau – metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos) nustatymo taisyklės ir valstybių narių pažangos joms užtikrinant savo minimalų indėlį vertinimo taisyklės.
10 Šiomis aplinkybėmis Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos kiekvienos valstybės narės 2021–2030 m. metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos, išreiškiamos CO2 ekvivalento tonomis.
11 2020 m. gruodžio 16 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo sprendimą (ES) 2020/2126, kuriuo pagal Reglamentą 2018/842 nustatomos valstybių narių metinės 2021–2030 m. laikotarpio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio kvotos (OL L 426, 2020, p. 58).
D. Dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. Komisijos komunikato ir poveikio vertinimo, Europos klimato teisės akto ir antrojo tikslo iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais
12 2020 m. rugsėjo 17 d. Komisija priėmė komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Platesnis Europos 2030 m. klimato srities užmojis – Investavimas į neutralaus poveikio klimatui ateitį žmonių labui“ (toliau – 2020 m. rugsėjo 17 d. komunikatas).
13 2020 m. rugsėjo 17 d. komunikate pagal prie jo pridėtą 2020 m. rugsėjo 17 d. Komisijos darbinį dokumentą „Poveikio vertinimas“ SWD(2020) 176 final (toliau – 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas) Komisija nurodė, kad tuo metu galiojusi politikos ir reguliavimo sistema neleidžia Sąjungai vykdyti įsipareigojimų pagal Paryžiaus susitarimą, ir pasiūlė iš dalies pakeisti savo išmetamo ŠESD kiekio mažinimo trajektoriją, kad iki 2050 m. būtų pasiektas poveikio klimatui neutralumas, o grynasis išmetamas ŠESD kiekis visuose ekonomikos sektoriuose iki 2030 m. būtų sumažintas 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais.
14 2021 m. birželio 30 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2021/1119, kuriuo nustatoma poveikio klimatui neutralumo pasiekimo sistema ir iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 401/2009 ir (ES) 2018/1999 (OL L 243, 2021, p. 1; toliau – Europos klimato teisės aktas).
15 Pagal Europos klimato teisės akto 1 straipsnį jame nustatomas, pirma, iki 2050 m. Sąjungoje įgyvendintinas privalomas poveikio klimatui neutralumo tikslas, siekiant Paryžiaus susitarimo 2 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyto ilgalaikio temperatūros tikslo, ir, antra, privalomas Sąjungos lygmeniu tikslas – Sąjungos viduje išmetamo ŠESD kiekio grynasis sumažinimas iki 2030 m.
16 Taigi, atsižvelgiant į 2020 m. rugsėjo 17 d. komunikate pateiktą Komisijos pasiūlymą, Europos klimato teisės akto 4 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su tarpiniais Sąjungos klimato politikos tikslais, tam, kad iki 2050 m. būtų pasiektas poveikio klimatui neutralumo tikslas, numatytas naujas privalomas Sąjungos 2030 m. klimato politikos tikslas – iki 2030 m. grynąjį išmetamą ŠESD kiekį Sąjungoje sumažinti bent 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais (toliau – antrasis tikslas 2030/1990).
E. Dėl Reglamento (ES) 2023/857, antrojo tikslo iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 40 %, palyginti su 2005 m. lygiais, ir Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319
17 2023 m. balandžio 19 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2023/857, kuriuo iš dalies keičiami Reglamentas 2018/842 ir Reglamentas (ES) 2018/1999 (OL L 111, 2023, p. 1).
18 Atsižvelgiant į antrąjį tikslą 2030/1990, Reglamento 2023/857 1 straipsniu buvo iš dalies pakeistas Reglamento 2018/842 1 straipsnis, kad būtų įtrauktas naujas Sąjungos tikslas – iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 40 %, palyginti su 2005 m. lygiais, šio reglamento 2 straipsnyje išvardytuose sektoriuose (toliau – antrasis tikslas 2030/2005).
19 Pagal Reglamentą 2018/842, iš dalies pakeistą Reglamentu 2023/857, 2023 m. birželio 28 d. Komisija priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319.
20 Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 1 straipsnyje numatyta, kad Įgyvendinimo sprendimo 2020/2126 II priedas pakeičiamas naujomis nuostatomis, kuriomis, viena vertus, pakartojamos valstybių narių 2021 ir 2022 m. metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos, anksčiau nustatytos Įgyvendinimo sprendime 2020/2126, ir, kita vertus, kiekvienai valstybei narei nustatomos naujos 2023–2025 m. metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos, išreikštos CO2 ekvivalento tonomis.
II. Ginčo aplinkybės
21 2023 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės pateikė Komisijai prašymą atlikti Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 peržiūrą vidaus tvarka pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Europos Sąjungos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13), iš dalies pakeisto 2021 m. spalio 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1767 (OL L 356, 2021, p. 1) (toliau – Orhuso reglamentas), 10 straipsnio 1 dalį. Konkrečiai kalbant, šio prašymo IV ir V punktuose ieškovės nurodė procedūrinius ir materialinius trūkumus, kurie, kaip jos mano, daro poveikį antrajam tikslui 2030/1990, nustatytam Europos klimato teisės akte ir pagrįstam 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimu, bei Įgyvendinimo sprendimui 2023/1319.
22 2023 m. gruodžio 14 d. Komisija ginčijamu sprendimu atmetė šio sprendimo 21 punkte nurodytą prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka kaip nepriimtiną, motyvuodama tuo, kad Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatytas įgaliojimų delegavimas, kuriuo remdamasi ji priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319, yra privalomas. Taigi Komisija nurodė turinti teisinę pareigą nustatyti metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas, kad šis reglamentas būtų veiksmingai įgyvendintas, neturėdama politinių ar strateginių veiksmų laisvės. Be to, Komisija taip pat laikė nepriimtinais prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto motyvus, kuriais ieškovės kritikavo 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimą. Subsidiariai Komisija pažymėjo, kad nė vienas iš ieškovių nurodytų peržiūros vidaus tvarka motyvų nepaneigia Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 teisėtumo, todėl ji taip pat atmetė jų prašymą kaip nepagrįstą.
III. Reikalavimai
23 Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:
– panaikinti ginčijamą sprendimą,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
24 Komisija Bendrojo Teismo prašo:
– atmesti ieškinį,
– priteisti iš ieškovių bylinėjimosi išlaidas.
IV. Dėl teisės
25 Grįsdamos savo ieškinį ieškovės iš esmės nurodo du pagrindus: pirmasis susijęs su teisės klaidomis, padarytomis taikant Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (OL L 124, 2005, p. 1; toliau – Orhuso konvencija) 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f ir g punktus ir 10 straipsnį, taip pat su vertinimo klaida, kurią Komisija padarė atmesdama jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto motyvus kaip nepriimtinus; antrasis susijęs su teisės klaidomis arba akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, kurias Komisija padarė atmesdama minėtą prašymą kaip nepagrįstą.
A. Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo teisės klaidomis, atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f ir g punktus ir 10 straipsnį, taip pat vertinimo klaida, kurią Komisija padarė atmesdama prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto motyvus kaip nepriimtinus
26 Grįsdamos pirmąjį pagrindą ieškovės iš esmės nurodo tris dalis, susijusias, pirma, su Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f ir g punktų ir 10 straipsnio pažeidimu, antra, su Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu ir, trečia, vertinimo klaida, kuri turi įtakos peržiūros vidaus tvarka prašymo motyvų analizei.
27 Komisija tvirtina, kad ieškovių pateikti argumentai yra nepagrįsti ir, be to, iš dalies nepriimtini, kiek tai susiję su pirma ir trečia dalimis.
28 Prieš nagrinėjant šio pagrindo trečią dalį, paskui – antrą dalį ir galiausiai – pirmą dalį, reikia priminti ginčijamo sprendimo motyvus, kuriais grindžiamas prašymo atlikti vidaus peržiūrą IV punktas.
1. Dėl ginčijamo sprendimo motyvų, kuriais grindžiamas prašymo atlikti vidaus peržiūrą IV punktas
29 Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamą sprendimą sudaro Komisijos raštas ir priedas „Komisijos atliktas prašymo atlikti 2023 m. birželio 28 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2023/1319, kuriuo dėl valstybių narių metinių 2023–2030 m. laikotarpio išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kvotų patikslinimo iš dalies keičiamas Įgyvendinimo sprendimas (ES) 2020/2126, peržiūrą vidaus tvarka vertinimas“ (toliau – ginčijamas vertinimas).
30 Pirma, ginčijamo vertinimo 3.1 punkte, kuriame pateiktos pirminės pastabos dėl ieškovių argumentų, nukreiptų prieš 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimą, nepriimtinumo, Komisija konstatavo, kad prašymo atlikti vidaus peržiūrą IV punkto motyvai, nukreipti prieš minėtą poveikio vertinimą, yra nepriimtini dėl trijų priežasčių. Pirma, ji nurodė: kadangi Europos klimato teisės akte nustatytas antrasis tikslas 2030/1990 kyla iš minėto poveikio vertinimo išvadų, egzistuoja materialinis ryšys tarp Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 ir šio poveikio vertinimo, kuris buvo teisėkūros iniciatyvos dalimi, todėl ieškovės nepagrįstai teigė, kad tariamas šiame poveikio vertinime nurodytų ŠESD mažinimo tikslų nepakankamumas yra savarankiškas trūkumas, palyginti su tikslų, į kuriuos atsižvelgta Įgyvendinimo sprendime 2023/1319, nepakankamumu. Antra, ji konstatavo, kad ieškovės nenurodė jokių paties Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319, siejamo su Reglamentu 2018/842, kuris, kaip ji mano, yra reikšmingas aplinkos apsaugos srities teisės aktas, kuriuo remiantis pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą turėjo būti vertinamas to sprendimo teisėtumas, trūkumų. Trečia, Komisijos teigimu, 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas yra privalomos teisinės galios neturintis darbinis dokumentas, todėl jis nėra administracinis aktas, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, ir net darant prielaidą, kad yra atvirkščiai, ieškovės nebegalėtų jo ginčyti, atsižvelgiant į šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą aštuonių savaičių terminą.
31 Antra, reikia pažymėti, kad ginčijamo vertinimo 3.2 punkte, susijusiame su ieškovių atskirai dėl Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 nurodytais procedūriniais ir materialiniais trūkumais, Komisija į jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka 94–96 punktus atsakė taip, kad Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatytas įgaliojimas, kuris yra to sprendimo teisinis pagrindas, yra privalomas ir nesuteikia šiai institucijai teisės atlikti politinio arba su viešąja politika susijusio pasirinkimo nustatant metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas.
32 Komisija taip pat paaiškino, kad Sąjungos išmetamo ŠESD kiekio mažinimo sektoriuose, kuriems taikomas Reglamentas 2018/842, iki 2030 m. tikslo užmojį, taigi ir valstybių narių indėlį siekiant šio tikslo, tame reglamente nustatė bendrai teisėkūros procedūroje dalyvaujančios institucijos, taikydamos linijinėmis trajektorijomis grindžiamą apskaičiavimo metodiką.
33 Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad valstybių narių metinių išmetamo ŠESD kiekio kvotų nustatymas prilygsta aritmetiniam veiksmui, kurį ji turėjo atlikti remdamasi valstybių narių pateiktais apskaitos duomenimis, o jo rezultatas vėliau buvo įformintas pagal komiteto procedūrą priimtame įgyvendinimo sprendime.
34 Remdamasi šiais argumentais Komisija padarė išvadą, kad Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatytais įgaliojimais jai nesuteikiamas joks įgaliojimas peržiūrėti antrąjį tikslą 2030/1990, nustatytą Europos klimato teisės akto 4 straipsnio 1 dalyje, ir kad tokia peržiūra viršytų įgyvendinimo įgaliojimus, kurie jai suteikti pagal SESV 291 straipsnį.
35 Galiausiai, ginčijamo vertinimo 3.5 punkte, kuriame įtvirtinta jo bendroji išvada, Komisija priminė, kad Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatytas įgaliojimas, kuriuo remdamasi ji priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319, yra privalomas nustatant metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas ir nesuteikia jai teisės įgyvendinant šį reglamentą atlikti politinį arba su viešąja politika susijusį pasirinkimą.
36 Taigi ginčijamo vertinimo 3.4 punkte, susijusiame su ieškovių prašymo atlikti antrojo tikslo 2030/1990 peržiūrą vidaus tvarka IV punkte nurodytais procedūriniais ir materialiniais trūkumais, Komisija šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus tik išsamumo sumetimais. Iš tiesų pirminėse pastabose, kuriomis pradedamas šis ginčijamo vertinimo punktas, Komisija, remdamasi 3.1 punkte išdėstytais nepriimtinumo motyvais, nurodė, kad jai svarbu išreikšti savo poziciją dėl ieškovių pateiktų įvairių argumentų, atsižvelgiant į antrojo tikslo 2030/1990 esminę svarbą Sąjungos klimato politikai ir teisinei sistemai, taip pat į Sąjungos indėlį į pasaulines pastangas kovojant su klimato kaita.
37 Reikia konstatuoti, kad grindžiant pirmąjį pagrindą ieškovių pateiktais argumentais siekiama ginčyti tik šio sprendimo 30–35 punktuose nurodytus nepriimtinumo motyvus.
2. Dėl trečios dalies, grindžiamos vertinimo klaida, padaryta analizuojant prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus
38 Ieškovės nurodo, kad, priešingai, nei teigė Komisija, jos neketino ginčyti nei antrojo tikslo 2030/1990, nei Reglamento 2018/842, nei 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, o tik teigė, kad išsamus teisinės sistemos, kurią sudaro šie elementai, vertinimas turėjo esminę svarbą siekiant pagrįsti jų prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka ir įrodyti, kad Įgyvendinimo sprendimas 2023/1319 prieštarauja aplinkos apsaugos teisei.
39 Taigi ieškovės teigia, kad jų prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka buvo pateiktas dėl Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319, todėl išvada, kuria Komisija atmetė šį prašymą kaip nepriimtiną, išplaukia iš akivaizdžiai klaidingo jų argumentų aiškinimo.
40 Komisija nurodo, kad ieškovių dėl trečios dalies nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir kad bet kuriuo atveju jie yra nauji, todėl pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 84 straipsnį nepriimtini.
41 Prieš nagrinėjant šios dalies pagrįstumą reikia patikslinti, kokios apimties teisminę kontrolę turi vykdyti Bendrasis Teismas, kai jam, kaip nagrinėjamu atveju, pateikiami argumentai, pagal kuriuos Sąjungos institucija, organas ar įstaiga, kuriems buvo pateiktas prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka, padarė aiškinimo klaidą arba iškraipė šio prašymo motyvus.
a) Dėl teisminės kontrolės apimties
42 Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį bet kuri nevyriausybinė organizacija, atitinkanti šio reglamento 11 straipsnyje numatytus kriterijus, turi teisę motyvuotu prašymu inicijuoti administracinio akto peržiūrą vidaus tvarka Sąjungos institucijoje, priėmusioje tą aktą, remdamasi tuo, kad jis prieštarauja aplinkos apsaugos teisei (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, C‑82/17 P, EU:C:2019:719, 37 punktą).
43 Tam, kad paaiškintų peržiūros vidaus tvarka argumentus taip, kaip to reikalaujama, prašymą dėl tokios peržiūros pateikęs asmuo privalo nurodyti visas faktines aplinkybes ar teisinius argumentus, galinčius patvirtinti pagrįstas (t. y. esmines) abejones dėl akte, kurį prašoma peržiūrėti, atitinkamos institucijos pateikto vertinimo (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, C‑82/17 P, EU:C:2019:719, 69 punktą ir 2023 m. spalio 18 d. Sprendimo TestBioTech / Komisija, T‑605/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:648, 15 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
44 Todėl prašymu atlikti administracinio akto peržiūrą vidaus tvarka siekiama, kad būtų konstatuotas tariamas šio akto neteisėtumas arba nepagrįstumas. Be to, tokį prašymą pateikęs asmuo, remdamasis Orhuso reglamento 12 straipsniu, siejamu su šio reglamento 10 straipsniu, gali kreiptis į Sąjungos teismą ir dėl sprendimo atmesti prašymą dėl peržiūros vidaus tvarka kaip nepagrįstą pareikšti ieškinį dėl kompetencijos nebuvimo, esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimo, Sutarčių ar bet kurios teisės normos, susijusios su jų taikymu, pažeidimo arba piktnaudžiavimo įgaliojimais (2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, C‑82/17 P, EU:C:2019:719, 38 punktas; taip pat žr. 2023 m. spalio 18 d. Sprendimo TestBioTech / Komisija, T‑605/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:648, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
45 Šiomis aplinkybėmis teisminės kontrolės, kurią Europos Sąjungos teismas atlieka nagrinėdamas pagal Orhuso reglamento 12 straipsnį pareikštą ieškinį dėl sprendimo dėl to paties reglamento 10 straipsniu grindžiamo prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka panaikinimo, apimtis nesiskiria nuo Bendrojo Teismo atliekamos pagal SESV 263 straipsnio 2 ir 4 dalis tiesiogiai ginčijamų sprendimų motyvų pagrįstumo teisminės kontrolės apimties, kai tokie sprendimai grindžiami sudėtingais techninio ir mokslinio pobūdžio vertinimais (žr. 2025 m. birželio 25 d. Sprendimo ClientEarth / Taryba, T‑648/22, nepaskelbtas Rink., EU:T:2025:631, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2016 m. gruodžio 15 d. Sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, T‑177/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:736, 81 punktą).
46 Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad turėdama atlikti sudėtingus vertinimus Sąjungos institucija turi didelę diskreciją, o jos įgyvendinimui taikoma teisminė kontrolė, kuri apsiriboja patikrinimu, ar atitinkama priemonė nesusijusi su akivaizdžia klaida arba piktnaudžiavimu įgaliojimais ir ar kompetentinga institucija akivaizdžiai neviršijo savo diskrecijos ribų (žr. 2025 m. birželio 25 d. Sprendimo ClientEarth / Taryba, T‑648/22, nepaskelbtas Rink., EU:T:2025:631, 106 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑372/97, EU:C:2004:234, 83 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
47 Vis dėlto reikia priminti, kad tuo atveju, kai Sąjungos institucijos turi didelę diskreciją, Sąjungos teisės sistemos suteiktų garantijų laikymasis per administracines procedūras yra dar svarbesnis. Tarp šių garantijų, be kita ko, yra kompetentingos institucijos pareiga atidžiai ir rūpestingai išnagrinėti visus reikšmingus konkretaus atvejo aspektus, kuriais grindžiamas jos vertinimas (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, T‑177/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:736, 80 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. spalio 18 d. Sprendimo TestBioTech / Komisija, T‑606/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:649, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
48 Iš tiesų šio sprendimo 47 punkte nurodyta rūpestingumo pareiga yra neatsiejama nuo gero administravimo principo ir taikoma visiems Sąjungos administracijos veiksmams, kai ji įgyvendina savo diskreciją (šiuo klausimu 2017 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Komisija / Bilbaína de Alquitranes ir kt., C‑691/15 P, EU:C:2017:882, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2022 m. birželio 16 d. Sprendimo SGL Carbon ir kt. / Komisija, C‑65/21 P ir C‑73/21 P–C‑75/21 P, EU:C:2022:470, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
49 Konkrečiai kalbant, laikydamasi rūpestingumo pareigos institucija, kuriai pateiktas prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka, privalo atidžiai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes, be kita ko, šį prašymą pateikusio asmens nurodytus peržiūros motyvus, o tam reikia, kad ši institucija teisingai suprastų šiuos motyvus.
50 Kadangi teisingas prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvų supratimas leidžia atidžiai ir rūpestingai išnagrinėti jų pagrįstumą, taigi ir laikytis Orhuso reglamentu suteiktų teisių ir gero administravimo principo, siekiant užtikrinti visišką šių teisių ir šio principo veiksmingumą, reikia nuspręsti, kad tuomet, kai į Bendrąjį Teismą kreipiamasi (kaip šiuo atveju) su argumentais, grindžiamais akivaizdžiai klaidingu šį prašymą pagrindžiančių motyvų aiškinimu ar iškraipymu, jis turi visapusiškai patikrinti, ar iš ginčijamojo sprendimo matyti, jog atitinkama institucija teisingai suprato minėtus motyvus.
51 Galiausiai reikia pažymėti, kad visa šiame klausime apibrėžta kontrolė nedaro jokio poveikio taikant šio sprendimo 46 punkte nurodytą jurisprudenciją, susijusią su tik akivaizdžios vertinimo klaidos kontrole Sąjungos teismui nagrinėjant sudėtingus vertinimus, kuriuos tokiu atveju gali atlikti atitinkama institucija.
52 Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir nagrinėjant, viena vertus, ginčijamo sprendimo motyvus ir, kita vertus, prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka, ypač jo IV punktą, reikia priimti sprendimą dėl šios dalies pagrįstumo.
b) Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies pagrįstumo
53 Reikia išnagrinėti, pirma, ieškovių argumentus, pateiktus jų prašymui atlikti peržiūrą vidaus tvarka pagrįsti, ir, antra, šių argumentų apibendrinimą, koks pateiktas ginčijamame sprendime ir ginčijamame vertinime.
1) Dėl ieškovių argumentų, pateiktų jų prašymui atlikti peržiūrą vidaus tvarka pagrįsti
54 Reikia konstatuoti, kad prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punktas, susijęs su procedūriniais ir materialiniais trūkumais, darančiais įtaką antrajam tikslui 2030/1990, susideda, viena vertus, iš pirmo skirsnio, kuriame siekiama įrodyti, kad šis tikslas grindžiamas akivaizdžiai nepakankamu vertinimu, ir, kita vertus, iš antro skirsnio, kuriame siekiama įrodyti, kad pats šis tikslas yra akivaizdžiai netinkamas.
i) Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmo skirsnio
55 Prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmą skirsnį sudaro įvadas (prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka 65–70 punktai) ir trys dalys. Pirmoje dalyje teigiama, kad nėra tinkamai įvertinta, kiek iki 2030 m. reikia sumažinti išmetamą ŠESD kiekį pasauliniu mastu (prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka 71–73 punktai); antroje dalyje teigiama, kad nebuvo tinkamai įvertinta Sąjungos dalis, kuria ji turėtų prisidėti prie pasaulinio išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo iki 2030 m. (75–77 punktai), o trečioje dalyje teigiama, kad nėra tinkamai įvertintas išmetamo ŠESD kiekio sumažinimas, kurį Sąjungos valstybės narės galėtų pasiekti iki 2030 m. (78–80 punktai).
– Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmos dalies įžangos
56 Prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmos dalies įžangoje ieškovės priminė antrojo tikslo 2030/1990 ištakas, t. y. dokumentą „Sąjunga, kuri siekia daugiau: mano Europos darbotvarkė. 2019–2024 m. kadencijos Europos Komisijos politinės gairės“, kurią Ursula von der Leyen 2019 m. liepos 16 d. pateikė kaip kandidatė į Komisijos pirmininko pareigas, 2019 m. gruodžio 11 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai, Tarybai, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Europos žaliasis kursas“ (COM(2019) 640 final) ir 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimą.
57 Ieškovės toliau teigė, kad antrasis tikslas 2030/1990 buvo iš anksto nustatytas U. von der Leyen politinėse gairėse, skirtose Komisijos 2019–2024 m. kadencijai, ir Komisijos komunikate dėl „Europos žaliojo kurso“, o galimybė iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti daugiau kaip 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais, nebuvo nei aptarta, nei pagrįsta.
58 Be to, ieškovės taip pat teigė, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinime nebuvo paminėtos pagrindinės teisės ar klimato kaitos padariniai, taip pat nebuvo įvertintas antrojo tikslo 2030/1990 poveikis šiems aspektams.
– Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmo skirsnio pirmos dalies
59 Šio sprendimo 55 punkte nurodytoje pirmoje dalyje, susijusioje su tuo, kad nebuvo tinkamai įvertintas iki 2030 m. pasauliniu mastu būtinas pasiekti išmetamo ŠESD kiekio sumažinimas, ieškovės teigė, kad antrasis tikslas 2030/1990 nepagrįstas tinkamu vertinimu, kiek pasauliniu mastu reikia sumažinti išmetamą ŠESD kiekį, kad būtų pasiektas tikslas pasaulinės temperatūros kilimą apriboti iki 1,5 °C, pirma, dėl to, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinime neatsižvelgta į riziką, kurią kelia anglies dioksido šalinimo technologijos, ir, antra, dėl to, kad nebuvo įvertintas išmetamo ŠESD kiekio sumažėjimas, būtinas siekiant kompensuoti pasirinktos trajektorijos netikrumą, susijusį su jos veiksmingumu siekiant minėto tikslo.
– Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmo skirsnio antros dalies
60 Šio sprendimo 55 punkte paminėtoje antroje dalyje, susijusioje su tuo, kad nebuvo tinkamai įvertinta Sąjungos dalis, kuria ji turėtų prisidėti pasauliniu mastu mažinant išmetamą ŠESD kiekį iki 2030 m., ieškovės kritikavo tai, kad, nustatant antrąjį tikslą 2030/1990, 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas buvo grindžiamas ekonominio efektyvumo scenarijais, pagal kuriuos nebuvo atsižvelgta nei į teisingumo aspektus, nei į valstybių narių galimybę prisidėti prie išmetamo ŠESD kiekio mažinimo daugiau, nei jos gali sumažinti nacionaliniu lygmeniu, finansuodamos išmetamo ŠESD kiekio mažinimą kitose šalyse.
– Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto pirmo skirsnio trečios dalies
61 Šio sprendimo 55 punkte paminėtoje trečioje dalyje, susijusioje su tuo, kad nebuvo tinkamai įvertintas išmetamo ŠESD kiekio sumažinimas, kurį Sąjungos valstybės narės galėtų pasiekti iki 2030 m., ieškovės priekaištavo Komisijai, kad ši 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinime neįvertino galimybės sumažinti išmetamą ŠESD kiekį nacionaliniu lygmeniu daugiau, nei numatyta pagal antrąjį tikslą 2030/1990. Jos taip pat teigė, kad motyvai, kuriais remdamasi Komisija atmetė tikslą iki 2030 m. sumažinti išmetamą ŠESD kiekį daugiau nei 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais, buvo nepakankami, atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš SESV 191 straipsnio 3 dalies ir atsargumo principo.
ii) Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto antrojo skirsnio
62 Prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto antrąjį skirsnį taip pat sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje siekiama įrodyti, kad antruoju tikslu 2030/1990 nebuvo siekiama įgyvendinti kuo ambicingesnį išmetamo ŠESD kiekio mažinimo planą, o antroje dalyje – kad antrasis tikslas 2030/1990 buvo akivaizdžiai netinkamas atsižvelgiant į Sąjungai tenkančią pareigą teisinga dalimi prisidėti prie kovos su klimato atšilimu.
– Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto antro skirsnio pirmos dalies
63 Šio sprendimo 62 punkte nurodytoje pirmoje dalyje, susijusioje su antrojo tikslo 2030/1990 užmojo trūkumu, ieškovės teigė, kad Sąjunga turėtų siekti iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 60 % ar net 65 %, palyginti su 1990 m. išmestų ŠESD lygiais.
– Dėl prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto antro skirsnio antros dalies
64 Šio sprendimo 62 punkte nurodytoje antroje dalyje, susijusioje su teisingu Sąjungos indėliu kovojant su klimato atšilimu, ieškovės stengėsi įrodyti, kad antrojo tikslo 2030/1990 nepakanka, kad būtų įvykdyta Sąjungos pareiga teisinga dalimi sumažinti išmetamą ŠESD kiekį.
65 Taigi iš šio sprendimo 54–64 punktuose pateiktos prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto santraukos matyti, kad šiame punkte išdėstytais motyvais tiesiogiai kritikuojamas antrasis tikslas 2030/1990 ir 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas, kuriuo remiantis šis tikslas buvo nustatytas. Be to, šiuose motyvuose netiesiogiai kritikuojamas antrasis tikslas 2030/2005, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 18 punkto, šį tikslą Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė, kad būtų pasiektas antrasis tikslas 2030/1990.
66 Konkrečiai kalbant, iš prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto motyvų, apibendrintų šio sprendimo 54–64 punktuose, matyti, kad ieškovės teigė, jog antrasis tikslas 2030/1990, grindžiamas 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimu, yra nepakankamas, atsižvelgiant į Paryžiaus susitarimo reikalavimus, visų pirma į jo 2 straipsnio 1 dalies a punktą, susijusį su tikslu apriboti vidutinės pasaulio temperatūros kilimą iki 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiais, taip pat į pareigas, kylančias iš SESV 191 straipsnio ir atsargumo principo.
2) Dėl ieškovių argumentų apibendrinimo, kaip jis pateikiamas ginčijamame sprendime
67 Reikia išnagrinėti ieškovių argumentų apibendrinimą, kurį Komisija pateikė ginčijamame sprendime, kaip matyti iš ginčijamo vertinimo lydraščio ir iš šio vertinimo.
i) Dėl ieškovių argumentų santraukos, kurią Komisija pateikė ginčijamo vertinimo lydraštyje
68 Šio sprendimo 29 punkte paminėto rašto antroje pastraipoje Komisija nurodė, kad ieškovių pateiktas prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka grindžiamas galimais procedūriniais ir materialiniais trūkumais, darančiais poveikį antrajam tikslui 2030/1990 ir 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimui. Ji paaiškino, kad iš esmės ieškovės teigė, jog minėtame poveikio vertinime, kuriuo buvo grindžiamas 2020 m. rugsėjo 17 d. komunikate pateiktas pasiūlymas iki 2030 m. Sąjungos išmetamą ŠESD kiekį sumažinti bent 55 %, palyginti su 1990 m. lygiais, įskaitant išmetamą ir absorbuojamą ŠESD kiekį, buvo procedūrinių ir materialinių trūkumų.
69 Be to, Komisijos teigimu, ieškovės tvirtino, kad nors nurodyti pažeidimai, priskirti Įgyvendinimo sprendimui 2023/1319, buvo nustatyti atsižvelgiant į pažeidimus, priskiriamus antrajam tikslui 2030/1990, pirmieji skiriasi nuo antrųjų, nes atspindi užmojo klimato kaitos švelninimo srityje lygį, kuris yra akivaizdžiai nesuderinamas su tikslu apriboti klimato atšilimą ir siekti nustatyto ilgalaikio 1,5 °C temperatūros tikslo.
ii) Dėl ginčijamame vertinime Komisijos atlikto ieškovių argumentų apibendrinimo
70 Reikia konstatuoti, kad ginčijamą vertinimą sudaro trys dalys, susijusios, pirma, su ieškovių pateikto prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka priimtinumo nagrinėjimu, antra, su Sąjungos teisės aktais dėl išmetamo ŠESD kiekio privalomo mažinimo ir, trečia, su minėto prašymo motyvų nagrinėjimu.
71 Konkrečiai kalbant, ginčijamo vertinimo 3.1 punkte, kuriame išdėstytos pirminės pastabos dėl argumentų, pateiktų dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, nepriimtinumo, Komisija iš esmės nurodė, kad visų pirma prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkte ieškovės prašė atlikti Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 peržiūrą dėl tariamų procedūrinių ir materialinių trūkumų, darančių poveikį antrajam 2030/1990 tikslui, kuris į Sąjungos teisės sistemą buvo įtrauktas Europos klimato teisės akto 4 straipsnio 1 dalimi.
3) Išvada
72 Iš šio sprendimo 53–71 punktų, visų pirma iš ginčijamo sprendimo motyvų, apibendrintų šio sprendimo 68–71 punktuose, matyti, kad Komisija nepadarė vertinimo klaidos, kai nusprendė, kad ieškovių pateiktas prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka grindžiamas tariamais procedūriniais ir materialiniais trūkumais, darančiais poveikį antrajam tikslui 2030/1990 ir 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimui, ir kad nurodyti pažeidimai, priskirti Įgyvendinimo sprendimui 2023/1319, buvo padaryti remiantis pažeidimais, priskiriamais antrajam tikslui 2030/1990.
73 Taigi ieškovės klaidingai teigia, kad Komisija iškraipė jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus, todėl ši dalis, grindžiama vertinimo klaida, trukdančia suprasti šiuos motyvus, turi būti atmesta kaip nepagrįsta, ir nėra reikalo priimti sprendimo dėl Komisijos pateikto nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo (žr. 2023 m. birželio 21 d. Sprendimo UG / Komisija, T‑571/17 RENV, EU:T:2023:351, nepaskelbta Rink., 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
3. Dėl antros dalies, grindžiamos Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu
74 Ieškovės teigia, kad Komisijos argumentas, jog apskaičiuodama metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas ji pagal Reglamentą 2018/842 neturėjo jokio įgaliojimo ar diskrecijos, atsižvelgiant į reikalavimus, kylančius iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalių, negalėjo lemti jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka atmetimo kaip nepriimtino.
75 Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Sąjunga, nuostatomis galima remtis grindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo arba tokio akto neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą tik jeigu, pirma, šio susitarimo pobūdis ir struktūra tam neprieštarauja ir, antra, tos nuostatos pagal savo turinį yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios (žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑543/14, EU:C:2016:605, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2024 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Hengshi Egypt Fiberglass Fabrics ir Jushi Egypt for Fiberglass Industry / Komisija, C‑269/23 P ir C‑272/23 P, EU:C:2024:984, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
76 Šiuo klausimu Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta:
„2. Kiekviena Šalis, vadovaudamasi savo nacionaliniais įstatymais, užtikrina, kad atitinkami [suinteresuotosios] visuomenės atstovai:
a) rodantys pakankamą suinteresuotumą, arba kaip alternatyva,
b) manantys, kad buvo pažeista kokia nors jų teisė, kai tai kaip būtina sąlyga numatyta Šalies administracinės procesinės teisės normose, turėtų teisę kreiptis dėl priimtų sprendimų pakartotinio nagrinėjimo [apskundimo] teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir [n]ešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje, siekiant teisiniu [materialiniu] ir proce[dūriniu] požiūriu užginčyti bet kokio sprendimo teisėtumą, veiksmus arba neveikimą, nepažeidžiant 6 straipsnio nuostatų ir kai tai reglamentuoja nacionaliniai įstatymai bei nepažeidžiant žemiau pateikiamos 3 dalies, kitų atitinkamų šios Konvencijos nuostatų.
Pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas nustatomi remiantis nacionalinių įstatymų nuostatomis ir turint tikslą suteikti suinteresuotai visuomenei plačias galimybes kreiptis į teismus pagal šią Konvenciją. Todėl dėl a punkto pakanka bet kokios atitinkančios 2 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus nevyriausybinės organizacijos suinteresuotumo; dėl b punkto – tokios organizacijos taip pat turi teisę pareikšti apie savo teisių pažeidimus.
Šios 2 dalies nuostatos neriboja galimybės panaudoti išankstinio svarstymo administracinėje institucijoje procedūrą ir netaiko reikalavimo išnaudoti administracinio svarstymo procedūras prieš kreipiantis į teismines instancijas tais atvejais, kai toks reikalavimas nustatytas nacionaliniuose įstatymuose.
3. Be to, ir nepažeidžiant 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo [apskundimo] procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.“
77 Dėl Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies jau yra nuspręsta: kadangi šioje nuostatoje numatytas teises turi tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus“, dėl jos, kiek tai susiję su jos įgyvendinimu ir poveikiu, reikalingas paskesnis aktas (žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑543/14, EU:C:2016:605, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
78 Be to, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse taip pat nurodomi nacionalinėje teisėje įtvirtinti kriterijai. Iš tiesų, pagal šių nuostatų tekstą jose nurodytas sprendimo apskundimo procedūras šios konvencijos šalys turi nustatyti „vadovaudam[o]si savo nacionaliniais įstatymais“, o nacionalinės teisės aktų leidėjas turi, be kita ko, nuspręsti, ar ketina numatyti galimybę apskųsti sprendimą „teisme ir (arba) kitoje, nepriklausomoje ir [n]ešališkoje įstatymų nustatyta tvarka įsteigtoje, institucijoje“. Be to, iš šios nuostatos matyti, kad vidaus teisės nuostatose turi būti nustatytas „pakankamas suinteresuotumas ir kokios nors teisės pažeidimas“ (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑432/14, EU:C:2016:605, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
79 Darytina išvada, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalys neatitinka sąlygų, jog jomis būtų galima remtis pagrindžiant ieškinį dėl Sąjungos antrinės teisės akto panaikinimo (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑432/14, EU:C:2016:605, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
80 Todėl ieškovės negali pagrįstai remtis Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 ir 3 dalių pažeidimu, o antra dalis turi būti atmesta kaip nereikšminga.
4. Dėl pirmos dalies, grindžiamos Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f ir g punktų bei 10 straipsnio pažeidimu
81 Grįsdamos pirmą dalį ieškovės iš esmės teigia, kad jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkte nurodytų motyvų atmetimas kaip nepriimtinų, atsižvelgiant į Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f ir g punktus ir 10 straipsnį, yra teisiškai klaidingas.
82 Šią pirmą dalį sudaro trys prieštaravimai.
83 Grįsdamos pirmąjį prieštaravimą ieškovės teigia, kad Komisija pažeidė Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį, kai kaip nepriimtiną atmetė jų prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka, motyvuodama tuo, kad Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatytas įgaliojimas, kuris yra Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 teisinis pagrindas, Komisijos teigimu, yra privalomas ir neleido jai atlikti politinio ar su viešąja politika susijusio pasirinkimo nustatant metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas. Ieškovių teigimu, pagal Orhuso reglamentą Komisija turėjo pareigą įvertinti, ar antrasis tikslas 2030/1990 atitinka keletą aplinkos apsaugos teisės normų, kurioms šis tikslas turėjo būti taikomas.
84 Grįsdamos antrąjį prieštaravimą ieškovės nurodo, kad Komisija padarė teisės klaidą, visų pirma susijusią su Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktu, nes iš taikytinos aplinkos apsaugos teisės taikė tik Reglamentą 2018/842. Taip Komisija nepaisė reikšmingos jurisprudencijos, visų pirma 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth (C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546) ir 2018 m. kovo 14 d. Sprendimo TestBioTech / Komisija (T‑33/16, EU:T:2018:135).
85 Grįsdamos trečiąjį prieštaravimą ieškovės nurodo, kad Įgyvendinimo sprendime 2023/1319 nustatytos metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos leidžia išmesti didelį ŠESD kiekį, tačiau nėra pateikta jokio poveikio vertinimo ar vertinimo, galinčio patvirtinti šių kvotų pakankamumą. Šiuo klausimu jos teigia, kad Komisija privalėjo išnagrinėti jų argumentus dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą ir 10 straipsnį, nes ši analizė buvo sudedamoji teisės aktų sistemos, kurios pagrindu buvo priimtas Įgyvendinimo sprendimas 2023/1319, dalis.
86 Komisija teigia, kad ieškovių argumentai nepagrįsti ir kad, be to, trečiasis prieštaravimas, atsižvelgiant į iš Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalies kylančius reikalavimus, yra nepriimtinas, nes prašyme atlikti peržiūrą vidaus tvarka ieškovės jo nenurodė.
87 Reikia išnagrinėti pirmąjį prieštaravimą, paskui kartu – antrąjį ir trečiąjį prieštaravimus.
a) Dėl pirmos dalies pirmojo prieštaravimo
88 Primintina, kad Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Bet kuri nevyriausybinė organizacija ar kiti visuomenės nariai, atitinkantys 11 straipsnyje nustatytus kriterijus, turi teisę pateikti prašymą dėl vidaus peržiūros Sąjungos institucijai ar organui, priėmusiam administracinį aktą, arba įtariamo administracinio neveikimo atveju – tam, kuris turėjo priimti tokį aktą, remdamasi tuo, kad tokiu veiksmu arba neveikimu pažeidžiama aplinkos apsaugos teisė, kaip apibrėžta 2 straipsnio 1 dalies f punkte.
Tokie prašymai pateikiami raštu ne vėliau kaip per aštuonias savaites po vėliausios iš šių datų – administracinio akto priėmimo, pranešimo apie jį ar jo paskelbimo datos, arba įtariamo administracinio neveikimo atveju – ne vėliau kaip per aštuonias savaites nuo tos dienos, kai jis turėjo būti priimtas. Prašyme nurodomi peržiūros pagrindai.“
89 Be to, Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta, kad šiame reglamente aplinkos apsaugos teisė – tai Sąjungos teisės aktai, kurie, nepriklausomai nuo teisinio pagrindo, prisideda siekiant SESV išdėstytų Sąjungos aplinkos apsaugos politikos tikslų: išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, saugoti žmonių sveikatą ir protingai bei racionaliai naudoti gamtos išteklius, remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti.
90 Galiausiai Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punkte sąvoka „administracinis aktas“ šio reglamento taikymo tikslais apibrėžta kaip Sąjungos institucijos ar organo ne teisėkūros procedūra priimtas aktas, kuris turi teisinį ir išorinį poveikį ir kurio nuostatos gali pažeisti aplinkos apsaugos teisę, kaip ji suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą.
91 Nagrinėjamu atveju iš šio sprendimo 66 ir 72 punktų matyti, kad prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkte pateiktuose motyvuose ieškovės nurodė, jog antrasis tikslas 2030/1990 ir antrasis tikslas 2030/2005 yra nepakankami, atsižvelgiant, be kita ko, į Paryžiaus susitarimo reikalavimus, visų pirma į jo 2 straipsnio 1 dalies a punktą, susijusį su tikslu apriboti vidutinės pasaulio temperatūros kilimą 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiais, taip pat į pareigas, kylančias iš SESV 191 straipsnio ir atsargumo principo.
92 Be to, iš ginčijamo vertinimo 3.5 punkto, kuris yra bendroji išvada, matyti, kad Komisija atmetė ieškovių prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka, iš esmės motyvuodama tuo, kad Reglamento 2018/842 4 straipsnio 3 dalyje numatytas įgaliojimas, kuriuo remdamasi ši institucija priėmė Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319, yra privalomas nustatant metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas ir neleido jai įgyvendinant šį reglamentą atlikti politinio ar su viešąja politika susijusio pasirinkimo, todėl ieškovių motyvai, nurodyti grindžiant prašymą, yra nepriimtini.
93 Pirma, reikia konstatuoti, kad Įgyvendinimo sprendimas 2023/1319, kuris yra ieškovių pateikto prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka dalykas, kaip matyti iš jo preambulės ir konstatuojamųjų dalių, buvo priimtas remiantis Reglamento 2018/842, iš dalies pakeisto Reglamentu 2023/857, 4 straipsnio 3 dalimi.
94 Iš Reglamento 2018/842, iš dalies pakeisto Reglamentu 2023/857, 1 straipsnio matyti, kad šiuo teisės aktu valstybėms narėms nustatomi įpareigojimai dėl jų minimalių indėlių 2021–2030 m. laikotarpiu, siekiant įvykdyti antrąjį tikslą 2030/2005, ir taip prisidedama prie Europos klimato teisės akto tikslų įgyvendinimo.
95 Konkrečiai kalbant, iš Reglamento 2023/857 13 konstatuojamosios dalies matyti, kad antrasis tikslas 2030/2005, susijęs su Reglamento 2018/842 2 straipsnyje išvardytais ekonomikos sektoriais, buvo nustatytas siekiant įgyvendinti Europos klimato teisės akte įtvirtintą antrąjį tikslą 2030/1990.
96 Be to, Reglamento 2018/842, iš dalies pakeisto Reglamentu 2023/857, 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad Komisija priima įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos kiekvienos valstybės narės 2021–2030 m. metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos, išreikštos CO2 ekvivalento tonomis, laikantis to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų linijinių trajektorijų, kad būtų pasiektas antrasis tikslas 2030/2005.
97 Kaip matyti iš Reglamento 2018/842 19 konstatuojamosios dalies, šiais Komisijai suteiktais įgaliojimais siekiama užtikrinti vienodas šio reglamento nuostatų, susijusių su metinių išmetamo ŠESD kiekio kvotų nustatymu valstybėms narėms, įgyvendinimo sąlygas.
98 Taigi Sprendimas 2023/1319 yra Reglamento 2018/842 įgyvendinimo aktas, todėl jam taikomas SESV 291 straipsnis.
99 Antra, reikia priminti, kad SESV 291 straipsnio 2 dalyje nustatyta:
„Kai teisiškai privalomi Sąjungos aktai turi būti įgyvendinti vienodomis sąlygomis, tie aktai suteikia įgyvendinimo įgaliojimus Komisijai arba tinkamai pagrįstais konkrečiais atvejais ir Europos Sąjungos sutarties 24 bei 26 straipsniuose numatytais atvejais – Tarybai.“
100 Be to, ESS 13 straipsnio 2 dalyje taip pat įtvirtinta:
„Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.“
101 Taigi institucinės pusiausvyros, lojalaus bendradarbiavimo ir įgaliojimų suteikimo principai, įtvirtinti ESS 13 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų pagal jose įtvirtintas procedūras, sąlygas ir tikslus bei paisydama kitų institucijų įgaliojimų (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Distillerie Bonollo ir kt., C‑461/18 P, EU:C:2020:979, 102 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2024 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Illumina ir Grail / Komisija, C‑611/22 P ir C‑625/22 P, EU:C:2024:677, 215 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
102 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad tam tikros srities pagrindinių taisyklių priėmimas patenka į Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetenciją. Tai reiškia, kad nuostatos, kuriomis įtvirtinamos svarbiausios pagrindinio teisės akto nuostatos ir kurioms priimti būtinas politinis pasirinkimas, priskirtinas prie paties teisės aktų leidėjo įgaliojimų, negali būti nustatytos įgyvendinimo aktuose (žr. 2023 m. vasario 28 d. Sprendimo Fenix International, C‑695/20, EU:C:2023:127, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
103 Be to, kai Komisijai suteikiami įgyvendinimo įgaliojimai, siekdama užtikrinti vienodas įgyvendinimo sąlygas visose valstybėse narėse ji turi patikslinti pagal teisėkūros procedūrą priimto atitinkamo akto turinį. Taigi Komisijos priimto įgyvendinimo akto nuostatos, viena vertus, turi atitikti bendruosius pagrindinius teisėkūros procedūra priimto akto tikslus, kuriuos tomis nuostatomis siekiama sukonkretinti, ir, kita vertus, turi būti būtinos ar naudingos siekiant vienodai įgyvendinti tą aktą, tačiau negali papildyti ar iš dalies pakeisti net neesminių nuostatų (žr. 2023 m. vasario 28 d. Sprendimo Fenix International, C‑695/20, EU:C:2023:127, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
104 Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijai pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį suteikti įgyvendinimo įgaliojimai iš esmės apima įgaliojimus priimti priemones, kurios yra būtinos ar naudingos siekiant vienodai įgyvendinti teisėkūros procedūra priimto akto, kurio pagrindu jos buvo priimtos, nuostatas ir kuriose, laikantis šiuo aktu siekiamų bendrųjų pagrindinių tikslų, tik sukonkretinamas jo turinys, iš dalies nepakeičiant ar nepapildant esminių arba neesminių jo nuostatų (žr. 2023 m. vasario 28 d. Sprendimo Fenix International, C‑695/20, EU:C:2023:127, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
105 Trečia, tiek antrasis tikslas 2030/2005, tiek antrasis tikslas 2030/1990 į Sąjungos teisės sistemą buvo įtraukti pagal įprastą teisėkūros procedūrą priimtais aktais, t. y. Reglamentu 2023/857 ir Europos klimato teisės aktu, todėl tai yra pagal teisėkūros procedūrą priimti aktai, kaip tai suprantama pagal SESV 289 straipsnio 1 ir 3 dalis.
106 Taigi reikia konstatuoti, kad priimdama įgyvendinimo aktą, kaip antai Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319, Komisija pagal šio sprendimo 102–104 punktuose nurodytus jurisprudencijoje įtvirtintus principus neturėjo teisės nustatyti valstybių narių 2023–2030 m. metinių išmetamo ŠESD kiekio kvotų, remdamasi Sąjungos išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslais, kurie skyrėsi nuo antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005.
107 Iš tiesų, Komisija turėjo imtis priemonių, kuriomis būtų patikslintos antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005 įgyvendinimo sąlygos, ir negalėjo nukrypti nuo jų. Jeigu priimdama Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319 Komisija būtų pasirėmusi Sąjungos išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslais, kurie skiriasi nuo antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005, motyvuodama tuo, kad šiuos tikslus laiko nepakankamais atsižvelgdama į reikalavimus, kylančius iš pirminės teisės ar tarptautinės teisės normų, ji būtų viršijusi savo su įgyvendinimu susijusius įgaliojimus ir pasikėsinusi į Sąjungos teisės aktų leidėjo kompetenciją. Taip ji būtų pažeidusi SESV 291 straipsnį, taigi ir institucinės pusiausvyros, lojalaus bendradarbiavimo ir įgaliojimų suteikimo principus, įtvirtintus ESS 13 straipsnio 2 dalyje.
108 Ketvirta, reikia išnagrinėti klausimą, ar, pateikus prašymą atlikti administracinio akto, kurį Komisija priėmė įgyvendindama įgyvendinimo įgaliojimus, kaip antai Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319, peržiūrą vidaus tvarka, pagal Orhuso reglamento 10 straipsnį šiai institucijai leidžiama patenkinti šį prašymą motyvuojant tuo, kad pagrindinis teisės aktas, kurį taikant priimamas šis administracinis aktas, prieštarauja aplinkos apsaugos teisės normoms, nustatytoms Sąjungos pirminėje teisėje ar tarptautinėje teisėje.
109 Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad, remiantis Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalies tekstu, prašymas atlikti administracinio akto peržiūrą vidaus tvarka, grindžiamas galimu jo prieštaravimu aplinkos apsaugos teisei, turi būti pateiktas „Sąjungos institucijai ar organui, priėmusiam administracinį aktą“, kuris dėl to turėjo tam reikalingus įgaliojimus.
110 Darytina išvada, kad prašymu peržiūrėti administracinį aktą vidaus tvarka siekiama, kad jį priėmusi institucija, kuri dėl to turi kompetenciją jį iš dalies pakeisti tuo atveju, jeigu šis aktas prieštarautų aplinkos apsaugos teisei, konstatuotų nurodomą šio akto neteisėtumą arba nepagrįstumą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo TestBioTech ir kt. / Komisija, C‑82/17 P, EU:C:2019:719, 37 ir 38 punktus).
111 Kaip matyti iš šio sprendimo 102–104 punktuose nurodytų jurisprudencijos principų, naudodamasi turimais įgyvendinimo įgaliojimais Komisija neturi teisės keisti pagrindinio teisės akto, kuriuo remdamasi ji priėmė administracinį aktą, kaip antai Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319, jeigu, kaip nagrinėjamu atveju, pagrindinis teisės aktas priklauso kitų institucijų kompetencijai ir jam priimti taikoma kita nei SESV 291 straipsnyje numatyta procedūra.
112 Taip pat negalima teigti, kad pagal Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį Komisija, gavusi prašymą vidaus tvarka peržiūrėti administracinį aktą, kurį ji priėmė remdamasi įgyvendinimo įgaliojimais pagal SESV 291 straipsnį, gali nagrinėti pagrindinio teisės akto, kuriuo remiantis priimtas šis administracinis aktas, motyvų pagrįstumą, nors remdamasi turimais įgyvendinimo įgaliojimais ji neturi kompetencijos priimti šio pagrindinio teisės akto.
113 Priešingu atveju Komisija, nagrinėdama prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka, galėtų kvestionuoti pagrindinį teisės aktą, kurį yra priėmusios kitos Sąjungos institucijos ir kurį ji privalo taikyti naudodamasi turimais įgyvendinimo įgaliojimais, o tai prieštarautų ne tik institucinės pusiausvyros, lojalaus bendradarbiavimo ir įgaliojimų suteikimo principams, bet ir teisinio saugumo principui, pagal kurį, be kita ko, reikalaujama, kad teisės subjektai galėtų numatyti teisės normų taikymą (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Vengrija / Parlamentas ir Taryba, C‑156/21, EU:C:2022:97, 223 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
114 Penkta, šio sprendimo 112 punkte padaryta išvada juo labiau taikytina šioje byloje, nes, kaip Komisija nurodė ginčijamame vertinime, antrasis tikslas 2030/1990 ir antrasis tikslas 2030/2005 nustatyti pagal teisėkūros procedūrą priimtose nuostatose.
115 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad antrasis tikslas 2030/1990 nustatytas Europos klimato teisės akto 4 straipsnio 1 dalyje, susijusioje su tarpiniais Sąjungos klimato srities tikslais, o antrasis tikslas 2030/2005 – Reglamento 2018/842, iš dalies pakeisto Reglamentu 2023/857, 1 straipsnyje.
116 Be to, Europos klimato teisės aktą ir reglamentus 2018/842 ir 2023/857 Parlamentas ir Taryba priėmė pagal įprastą teisėkūros procedūrą, apibrėžtą SESV 289 straipsnio 1 dalyje, taigi antrasis tikslas 2030/1990 ir antrasis tikslas 2030/2005 yra numatyti pagal teisėkūros procedūrą priimtuose aktuose, kaip tai suprantama tiek pagal SESV 289 straipsnio 1 ir 3 dalis, tiek pagal Orhuso konvenciją ir Orhuso reglamentą.
117 Iš tiesų Sąjungos institucijų pagal teisėkūros procedūrą priimti aktai, kaip jie suprantami pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį, patenka į Orhuso konvencijos 2 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje ir Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies c punkte numatytų teisėkūros funkcijų vykdymą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 15 d. Nutarties CNMSE ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑749/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2022:699, 24–26 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
118 Pirma, reikia priminti, kad Orhuso reglamento 10 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies c punktu. Remiantis pastarąja nuostata, sąvoka „Sąjungos institucija ar organas“, kuriems šis reglamentas taikomas pagal jo 1 straipsnio 1 dalį, – tai „SESV arba ja remiantis įsteigta vieša institucija, organas, tarnyba ar agentūra, išskyrus kai ji vykdo teismines ar teisėkūros funkcijas“ (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 71 punktą).
119 Taigi Sąjungos institucijų veiksmai nepatenka į Orhuso reglamento taikymo sritį, kai jos vykdo teisėkūros funkcijas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 15 d. Nutarties CNMSE ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑749/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2022:699, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 72 punktą).
120 Konkrečiai kalbant, dėl pagal teisėkūros procedūrą priimto akto, kaip jis suprantamas pagal SESV 289 straipsnio 3 dalį, negali būti teikiamas prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka, nes pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą ir 10 straipsnio 1 dalį tokia peržiūra gali būti susijusi tik su „administraciniu aktu“, kuris pirmojoje iš šių nuostatų apibrėžtas kaip Sąjungos institucijos ar organo ne pagal teisėkūros procedūrą priimtas aktas, kuris turi teisinį ir išorinį poveikį ir kurio nuostatos gali pažeisti aplinkos apsaugos teisę, kaip ji suprantama pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 15 d. Nutarties CNMSE ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑749/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2022:699, 26 punktą).
121 Antra, reikia priminti, kad Orhuso reglamentu siekiama įgyvendinti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kiek tai susiję su Sąjungos institucijomis (žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
122 Nors, kaip matyti išnagrinėjus antrą dalį, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi negalima remtis siekiant įvertinti Sąjungos teisės nuostatos ar akto teisėtumą, tokia išvada netrukdo Orhuso reglamento nuostatas aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į šią konvenciją (žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
123 Iš tiesų, viena vertus, Sąjungos teisės aktus reikia aiškinti kiek įmanoma laibiau atsižvelgiant į tarptautinę teisę, ypač kai tokiais teisės aktais siekiama įgyvendinti Sąjungos sudarytą tarptautinį susitarimą (žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 66 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
124 Kita vertus, Sąjungos su trečiosiomis valstybėmis sudaryto susitarimo, kaip antai Orhuso konvencijos, nuostatų poveikis jos teisės sistemoje negali būti nustatomas neatsižvelgiant į šių nuostatų tarptautinę kilmę (šiuo klausimu žr. 2015 m. sausio 13 d. Sprendimo Taryba ir kt. / Vereniging Milieudefensie ir Stichting Stop Luchtverontreiniging Utrecht, C‑401/12 P–C‑403/12 P, EU:C:2015:4, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
125 Taigi Orhuso reglamento aiškinimas atsižvelgiant į Orhuso konvenciją yra esminė priemonė siekiant pagal minėto reglamento 3 konstatuojamojoje dalyje išreikštą Sąjungos teisės aktų leidėjo valią užtikrinti, kad Sąjungos teisės nuostatos ir toliau atitiktų šios konvencijos nuostatas (žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
126 Pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos institucijų aktai, priimti įgyvendinant teisėkūros funkcijas, nepatenka į Orhuso konvencijos taikymo sritį. Minėtos konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyti valdžios institucijų aktai, kurių apibrėžtis šios konvencijos 2 straipsnio 2 dalyje neapima organų ir institucijų, vykdančių teisėkūros funkcijas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 15 d. Nutarties CNMSE ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑749/21 P, nepaskelbta Rink., EU:C:2022:699, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 70 punktą).
127 Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal teisėkūros procedūrą priimti aktai nepatenka į Orhuso konvencijos ir Orhuso reglamento taikymo sritį, negalima trukdyti taikyti šio sprendimo 118–120 ir 126 punktuose nurodytų principų vien dėl to, kad nagrinėjamu atveju ieškovės tiesiogiai neprašė Tarybos ir Parlamento atlikti antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005 peržiūros vidaus tvarka, o oficialiame prašyme vidaus tvarka atlikti Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 peržiūrą nurodė, kad šie tikslai nepakankami, dėl to prieštarauja tam tikroms aplinkos apsaugos normoms.
128 Iš tiesų tai, kad ieškovės pateikė Komisijai prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka, formaliai nurodydamos ne pagal teisėkūros procedūrą priimtą aktą, kaip antai Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319, nedaro poveikio šio prašymo, kuris, kaip matyti iš trečios dalies nagrinėjimo, iš tikrųjų pateiktas dėl Europos klimato teisės akto, kuriuo nustatytas antrasis tikslas 2030/1990, nuostatų, taigi ir teisėkūros procedūra priimtų nuostatų, kuriomis nustatytas antrasis tikslas 2030/2005, motyvų turiniui.
129 Šiomis aplinkybėmis negalima teigti, kad Komisija padarė teisės klaidą, kiek tai susiję su Orhuso reglamento 10 straipsniu, kai ginčijamame sprendime atmetė kaip nepriimtinus ieškovių prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus, pateiktus dėl antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005, nes jie apibrėžti pagal teisėkūros procedūrą priimtose nuostatose, kurias Įgyvendinimo sprendimu 2023/1319 buvo siekiama įgyvendinti, o Komisija negali jų iš dalies pakeisti ar papildyti, kiek tai susiję su esminėmis ir neesminėmis nuostatomis, atsižvelgiant į visiems įgyvendinimo įgaliojimams pagal SESV 291 straipsnio 2 dalį nustatytas ribas.
130 Trečia, reikia išnagrinėti galimą SESV 277 straipsnio poveikį bylos baigčiai. Nors Bendrajam Teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose ieškovės neigė pateikusios neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, vis dėlto atsakydamos į Bendrojo Teismo per posėdį pateiktą klausimą jos nurodė, kad netiesiogiai juo remiasi grįsdamos savo argumentus. Be to, Komisija teigė, kad antruoju pagrindu ieškovės siekė, kad Bendrasis Teismas įvertintų antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005 atitiktį tam tikroms aplinkos teisės normoms, patenkančioms į Sąjungos pirminės teisės ar tarptautinės teisės taikymo sritį.
131 Šiuo klausimu SESV 277 straipsnyje nustatyta:
„Nepaisant to, kad 263 straipsnio šeštojoje pastraipoje nustatytas terminas yra pasibaigęs, bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis 263 straipsnio antrojoje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tą aktą pripažintų netaikytinu.“
132 Taigi, remiantis suformuota jurisprudencija, SESV 277 straipsnis yra bendrojo principo – pagal kurį kiekvienai proceso šaliai, siekiančiai, kad būtų panaikintas jai skirtas sprendimas, suteikiama teisė atskirai ginčyti visuotinai taikomų aktų, kuriais remiantis priimtas tas sprendimas arba kurie su juo turi tiesioginį teisinį ryšį, galiojimą – išraiška (šiuo klausimu žr. 2023 m. kovo 16 d. Sprendimo Komisija / Calhau Correia de Paiva, C‑511/21 P, EU:C:2023:208, 44 ir 46 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
133 Taigi, pirma, net jeigu ieškovės savo prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka tekste ketino netiesiogiai remtis SESV 277 straipsniu, reikia pažymėti, kad, remiantis aiškiu šios nuostatos tekstu, visuotinai taikomo akto, kuris yra ginčijamos nuostatos teisinis pagrindas, neteisėtumu galima remtis tik nagrinėjant bylą Sąjungos teisme.
134 Vertindama pagal Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį pateiktą prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka, institucija, į kurią kreiptasi, kuri niekaip nesinaudoja Sąjungos teismui pagal pirminę teisę specialiai suteiktais teisminiais įgaliojimais, privalo laikytis principo, pagal kurį, kadangi Sąjunga grindžiama teisinės valstybės principu, jos institucijų aktams taikoma teisėtumo prezumpcija. Taigi, kadangi nagrinėjamu atveju Europos klimato teisės aktas ir reglamentai 2018/842 ir 2023/857 buvo įsigalioję, Komisija privalėjo jų laikytis ir juos įgyvendinti pagal kompetencijos suteikimo, institucinės pusiausvyros, lojalaus bendradarbiavimo ir teisinio saugumo principus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑620/16, EU:C:2019:256, 85 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
135 Kadangi šiomis aplinkybėmis Komisija, naudodamasi turimais įgyvendinimo įgaliojimais, teisiškai privalėjo taikyti Europos klimato teisės aktą ir reglamentus 2018/842 bei 2023/857 ir dėl to negalėjo imtis kokių nors veiksmų atsižvelgdama į ieškovių prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus dėl šių nuostatų, negali būti laikoma, kad atmesdama šiuos motyvus kaip nepriimtinus ji padarė teisės klaidą.
136 Antra, reikia konstatuoti, kad, viena vertus, grįsdamos Bendrajame Teisme nurodytą pirmąjį pagrindą ieškovės neįrodė ir net neteigė, kad Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalies, kuri yra ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, aiškinimas prieštarautų Sąjungos pirminės teisės normai, visų pirma SESV 277 straipsniui arba teisei į veiksmingą teisminę gynybą, numatytai Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje, kiek tuo sprendimu Komisija atmetė kaip nepriimtinus jų prašyme atlikti peržiūrą vidaus tvarka nurodytus motyvus, nukreiptus prieš pagal teisėkūros procedūrą priimtas nuostatas, nustatančias antrąjį tikslą 2030/1990 ir antrąjį tikslą 2030/2005. Taigi ieškovės Bendrajame Teisme nepateikė neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, dėl kurio ginčijamas sprendimas galėtų būti panaikintas tiek, kiek juo jų prašymas atlikti peržiūrą vidaus tvarka buvo atmestas kaip nepriimtinas. Kita vertus, net jeigu argumentai, kuriais ieškovės grindžia antrąjį pagrindą, gali būti vertinami kaip neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, kaip tai suprantama pagal SESV 277 straipsnį, pakanka konstatuoti, kad šie argumentai nukreipti ne prieš ginčijamo sprendimo motyvus, kuriais remdamasi Komisija atmetė minėtą prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka kaip nepriimtiną. Šiomis aplinkybėmis ieškovių rėmimasis SESV 277 straipsniu savo argumentams pagrįsti yra nereikšmingas ir gali būti tik atmestas.
137 Darytina išvada, kad atmesdama prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto motyvus, susijusius su antruoju tikslu 2030/1990 ir antruoju tikslu 2030/2005, kaip nepriimtinus Komisija nepažeidė Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalies, todėl pirmos dalies pirmasis prieštaravimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
b) Dėl pirmos dalies antrojo ir trečiojo prieštaravimo
138 Visų pirma reikia priminti, kad ginčijamo vertinimo 3.1 punkte, kuriame pateiktos pirminės pastabos dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo argumentų nepriimtinumo, Komisija konstatavo, kad prašymo atlikti vidaus peržiūrą IV punkto motyvai, pateikti dėl šio poveikio vertinimo, yra nepriimtini dėl trijų priežasčių. Pirma, Komisija nurodė: kadangi Europos klimato teisės akte nustatytas antrasis tikslas 2030/1990 išplaukia iš minėto poveikio vertinimo išvadų, tarp Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 ir šio poveikio vertinimo yra materialinis ryšys, kuris buvo teisėkūros iniciatyvos dalis, todėl ieškovės nepagrįstai teigė, kad tariamas poveikio vertinime nurodytų išmetamo ŠESD kiekio mažinimo tikslų nepakankamumas yra atskiras trūkumas, palyginti su tikslų, į kuriuos atsižvelgta Įgyvendinimo sprendime 2023/1319, nepakankamumu. Antra, Komisija konstatavo, kad ieškovės nenurodė konkrečių Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319, siejamo su Reglamentu 2018/842 (kuris, jos nuomone, yra reikšmingas aplinkos apsaugos teisės aktas vertinant to sprendimo teisėtumą pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą), trūkumų. Trečia, Komisijos teigimu, 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas yra privalomos teisinės galios neturintis darbinis dokumentas, todėl jis nėra administracinis aktas, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, ir net darant prielaidą, kad yra atvirkščiai, ieškovės nebegalėtų jo ginčyti, atsižvelgiant į šio reglamento 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą aštuonių savaičių terminą.
139 Viena vertus, grįsdamos antrąjį prieštaravimą ieškovės nurodo teisės klaidą, kurią Komisija padarė dėl Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkto, kai kaip nepriimtinus atmetė jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkto motyvus, pateiktus dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, nes iš šiuo atveju taikytinų aplinkos apsaugos teisės aktų ji taikė tik Reglamentą 2018/842.
140 Kita vertus, grįsdamos trečiąjį prieštaravimą ieškovės kritikuoja trečiąjį nepriimtinumo pagrindą, primintą šio sprendimo 138 punkte, ir iš esmės priekaištauja Komisijai dėl to, kad ši atmetė jų prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus, nukreiptus prieš 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimą, nors, kaip jos teigia, Įgyvendinimo sprendime 2023/1319 nustatytos metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos leidžia išmesti didelį ŠESD kiekį, neatliekant poveikio vertinimo ar vertinimo, galinčio įrodyti šių kvotų pakankamumą.
141 Konkrečiai kalbant, ieškovės teigia, kad pagal Orhuso reglamento 10 straipsnį Komisija privalėjo išnagrinėti jų argumentus dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, nes jis buvo sudedamoji teisės aktų, lėmusių Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 priėmimą, dalis.
142 Pirmiausia, kalbant apie trečiąjį prieštaravimą, reikėtų priminti, kad pagal Orhuso reglamento 10 straipsnio 1 dalį bet kuri nevyriausybinė organizacija, atitinkanti šio reglamento 11 straipsnyje numatytus kriterijus, turi teisę motyvuotu prašymu inicijuoti administracinio akto peržiūrą vidaus tvarka institucijoje, priėmusioje tą aktą pagal aplinkos apsaugos teisę. Minėto reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punkte sąvoka „administracinis aktas“ apibrėžta kaip Sąjungos institucijos ar organo ne teisėkūros procedūra priimtas aktas, kuris turi teisinį ir išorinį poveikį ir kurio nuostatos gali pažeisti aplinkos apsaugos teisę, kaip ji suprantama pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą.
143 Taigi, pirma, reikia konstatuoti, kad nei Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punkto, kuriame apibrėžiamas administracinis aktas, kurį prašoma peržiūrėti vidaus tvarka, tekstas, nei kitos šio reglamento nuostatos nekliudo prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka pateikusiam asmeniui, grindžiant prašymą, papildomai remtis teisinio ir išorinio poveikio neturinčio akto, kuriuo grindžiamas šiame prašyme nurodytas administracinis aktas, neteisėtumu su sąlyga, kad, viena vertus, šis pirminis aktas nebuvo priimtas pagal šio sprendimo 119 ir 126 punktuose primintus principus įgyvendinant teisėkūros funkcijas ir, kita vertus, toks nurodytas neteisėtumas leidžia nustatyti, kad administracinis aktas, kurį prašoma peržiūrėti vidaus tvarka, prieštarauja aplinkos apsaugos teisei, kaip ji suprantama pagal to paties reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą.
144 Antra, iš suformuotos jurisprudencijos matyti: nors vien parengiamojo pobūdžio priemonės savaime negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas, galimu jų neteisėtumu galima remtis grindžiant ieškinį dėl galutinio akto, kurio vieną iš rengimo stadijų jos sudaro (žr. 2021 m. balandžio 22 d. Sprendimo thyssenkrupp Electrical Steel ir thyssenkrupp Electrical Steel Ugo / Komisija, C‑572/18 P, EU:C:2021:317, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2024 m. gruodžio 11 d. Sprendimo FFPE Tarybos sekcija / Taryba, T‑179/23, EU:T:2024:897, 43 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
145 Vis dėlto iš jokios Orhuso reglamento, siejamos su Orhuso konvencija, nuostatos nematyti, kad pagal šiuose teisės aktuose numatytą peržiūros vidaus tvarka sistemą būtų neleidžiama taikyti šio sprendimo 144 punkte nurodytos jurisprudencijos.
146 Taigi, kaip nepriimtinus atmetusi ieškovių prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus, pateiktus dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, motyvuodama tuo, kad tai yra teisinio ir išorinio poveikio neturintis aktas, kaip tai suprantama pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies g punktą, Komisija pažeidė šią nuostatą ir to paties reglamento 10 straipsnį ir ginčijamame sprendime padarė teisės klaidą.
147 Be to, dėl antrojo prieštaravimo reikėtų priminti, kad sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“ Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkte apibrėžta kaip „Sąjungos teisės aktai, kurie, nepriklausomai nuo teisinio pagrindo, prisideda siekiant SESV išdėstytų Sąjungos aplinkos apsaugos politikos tikslų: išlaikyti, saugoti ir gerinti aplinkos kokybę, saugoti žmonių sveikatą ir protingai bei racionaliai naudoti gamtos išteklius, remti tarptautinio lygio priemones, skirtas regioninėms ar pasaulinėms aplinkos problemoms spręsti“. Kaip matyti iš šio reglamento 10 konstatuojamosios dalies, nuoroda į šiuos tikslus yra pagrįsta, nes „aplinkos apsaugos teisė nuolat plėtojama“.
148 Taigi iš paties Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkto, siejamo su šio reglamento 10 konstatuojamąja dalimi, teksto matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino nustatyti plačią sąvokos „aplinkos apsaugos teisė“ taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 84 punktą).
149 Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad plačiai aiškinama sąvoka „aplinkos apsaugos teisė“ apima bet kokį Sąjungos aktą, kuris, neatsižvelgiant į jo teisinį pagrindą, padeda siekti šios politikos tikslų, apibrėžtų SESV 191 straipsnio 1 dalyje. Aplinkybė, kad, atsižvelgiant į patį Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkto tekstą, teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas aktas, nėra reikšmingas kriterijus jį kvalifikuojant kaip „aplinkos apsaugos teisę“, leidžia iš to daryti išvadą, kad tokio akto priėmimo procedūra, kuri, remiantis SESV 289 straipsniu, lemia, ar jis yra priimtas pagal teisėkūros procedūrą, ar ne, taip pat nėra reikšmingas kriterijus atliekant šį kvalifikavimą (žr. 2023 m. liepos 6 d. Sprendimo EIB ir Komisija / ClientEarth, C‑212/21 P ir C‑223/21 P, EU:C:2023:546, 87 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
150 Vis dėlto reikia užtikrinti, kad sąvokos „aplinkos apsaugos teisė“, kaip ji suprantama pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktą, aiškinimas išliktų suderinamas su šio sprendimo 99–104 punktuose nurodytais principais, susijusiais su griežtu Komisijos pagal SESV 291 straipsnį turimų įgyvendinimo įgaliojimų apribojimu ir kompetencijos suteikimo, institucinės pusiausvyros, lojalaus bendradarbiavimo ir teisinio saugumo principais.
151 Taigi reikia konstatuoti, kad tais atvejais, kai Komisija gauna prašymą vidaus tvarka peržiūrėti SESV 291 straipsnio reglamentuojamą įgyvendinimo aktą, tokį prašymą pateikęs asmuo negali remtis aplinkos apsaugos teisės normomis, dėl kurių, jei toks prašymas būtų patenkintas, būtų nukrypta nuo pagrindinio teisės akto, kuriuo remiantis priimtas šis įgyvendinimo aktas, ir taip šis teisės aktas būtų pakeistas jį papildant ar iš dalies pakeičiant, įskaitant neesmines jo nuostatas.
152 Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas turi išnagrinėti, ar grįsdamos prašymą atlikti vidaus peržiūrą ieškovės galėjo remtis kitomis teisės normomis nei Reglamentas 2018/842, siekdamos įrodyti, kad Įgyvendinimo sprendimas 2023/1319 prieštarauja aplinkos apsaugos teisei, be kita ko, Sąjungos aplinkos apsaugos politikos tikslams, apibrėžtiems SESV 191 straipsnio 1 dalyje.
153 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento 2018/842, iš dalies pakeisto Reglamentu 2023/857, 4 straipsnio 3 dalies trečioje ir ketvirtoje pastraipose reikalaujama, kad Komisija 2023–2030 m. valstybių narių metines išmetamo ŠESD kiekio kvotas nustatytų remdamasi nacionalinės apskaitos duomenimis, kuriuos valstybės narės pateikia remdamosi arba 2013 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 525/2013 dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo stebėsenos bei ataskaitų ir kitos su klimato kaita susijusios nacionalinio bei Sąjungos lygmens informacijos teikimo mechanizmo ir kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 280/2004/EB (OL L 165, 2013, p. 13) 7 straipsniu, arba 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1999 dėl energetikos sąjungos ir klimato politikos veiksmų valdymo, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 663/2009 ir (EB) Nr. 715/2009, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/22/EB, 98/70/EB, 2009/31/EB, 2009/73/EB, 2010/31/ES, 2012/27/ES ir 2013/30/ES, Tarybos direktyvos 2009/119/EB ir (ES) 2015/652 ir panaikinamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 525/2013 (OL L 328, 2018, p. 1), 26 straipsniu.
154 Be to, Reglamento 2018/842, iš dalies pakeisto Reglamentu 2023/857, 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad įgyvendinimo aktai pagal šį straipsnį priimami laikantis to paties reglamento 14 straipsnyje nurodytos nagrinėjimo procedūros. Pagal pastarąją nuostatą „Komisijai padeda Klimato kaitos komitetas, įsteigtas pagal Reglamentą (ES) Nr. 525/2013“, „[t]as komitetas – tai komitetas, kaip nustatyta Reglamente (ES) Nr. 182/2011“, ir „[k]ai daroma nuoroda į šią dalį, taikomas Reglamento (ES) Nr. 182/2011 5 straipsnis“.
155 Taigi iš šio sprendimo 147–149 punktuose primintų principų ir šio sprendimo 153 ir 154 paminėtų nuostatų matyti, kad grįsdamos savo prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka ieškovės galėjo remtis Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 neteisėtumu, kiek tai susiję su tam tikromis reglamentų Nr. 525/2013 ir 2018/1999 nuostatomis ir 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011, kuriuo nustatomos valstybių narių vykdomos Komisijos naudojimosi įgyvendinimo įgaliojimais kontrolės mechanizmų taisyklės ir bendrieji principai (OL L 55, 2011, p. 13), nuostatomis, taikytinomis remiantis nuoroda į minėtus reglamentus, siekiant įrodyti, kad tas sprendimas prieštarauja aplinkos apsaugos teisei, tačiau toks prašymas negali priversti Komisijos, jeigu ji pripažintų jį pagrįstu, nukrypti nuo Europos klimato teisės akto bei reglamentų Nr. 2018/842 ir Nr. 2023/857 nuostatų, įgyvendintų Įgyvendinimo sprendimu Nr. 2023/1319.
156 Taigi reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime, siekdama įvertinti Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 teisėtumą, nurodžiusi, jog Reglamentas 2018/842 yra „aplinkos apsaugos teisė“, Komisija padarė teisės klaidą, kiek tai susiję su Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punktu ir 10 straipsniu.
157 Vis dėlto reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją, esant keliems ginčijamo akto, kurį prašoma panaikinti, motyvams, net jeigu vienas ar keli jų neteisėti, toks trūkumas negali lemti šio akto panaikinimo, jeigu vieno ar kelių kitų motyvų pakanka minėtam aktui teisiškai pagrįsti, neatsižvelgiant į neteisėtus motyvus (žr. 2023 m. birželio 21 d. Sprendimo UG / Komisija, T‑571/17 RENV, EU:T:2023:351, 145 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 130 punktą).
158 Nagrinėjamu atveju taip ir yra. Reikia konstatuoti, kad, kaip matyti iš pirmojo nepriimtinumo pagrindo, kurį Komisija pateikė prieštaraudama ieškovių argumentams, pateiktiems dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, ir kurio pastarosios Bendrajame Teisme neginčijo, Komisija nurodė materialinį ryšį tarp šio poveikio vertinimo, Europos klimato teisės akto ir Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319.
159 Konkrečiai kalbant, ginčijamame vertinime Komisija nurodė, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas yra teisėkūros iniciatyvos, kuria siekiama į Sąjungos teisinę sistemą įtraukti antrąjį tikslą 2030/1990 ir antrąjį tikslą 2030/2005, dalis.
160 Rengdama poveikio vertinimo dokumentus Komisija pati neveikia kaip teisėkūros institucija. Kai poveikio vertinimo procedūra, kaip šiuo atveju, vyksta prieš teisėkūros procedūrą siaurąja prasme, ji oficialiai pradedama tik Komisijai pateikus pasiūlymą dėl pagal teisėkūros procedūrą priimamo akto (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 86 punktą).
161 Vis dėlto svarbu pažymėti, kad, vadovaujantis ESS 17 straipsnio 2 dalimi, Sąjungos teisėkūros procedūra priimamas aktas gali būti priimtas tik remiantis Komisijos pasiūlymu, išskyrus atvejus, kai Sutartyse numatyta kitaip. Šiai institucijai pagal šią nuostatą suteikta iniciatyvos teisė apima, viena vertus, teisę nuspręsti, ar pateikti pasiūlymą, išskyrus atvejus, kai institucija yra įpareigota pateikti tokį pasiūlymą. Kita vertus, Komisijos iniciatyvos teisė apima teisę nustatyti galimo pasiūlymo dalyką, tikslą ir turinį; reikia nepamiršti, kad pagal SESV 293 straipsnio 1 dalį, išskyrus šioje nuostatoje numatytus atvejus, kai pagal Sutartis Taryba sprendžia remdamasi Komisijos pasiūlymu, ji gali iš dalies keisti šį pasiūlymą tik spręsdama vieningai. Taigi, atsižvelgiant į šią teisę, Komisija yra pagrindinis teisėkūros procedūros dalyvis (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo ClientEarth / Komisija, C‑57/16 P, EU:C:2018:660, 87 ir 88 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).
162 Taigi nagrinėjamu atveju ieškovės neginčija, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas buvo atliktas siekiant, kad Komisija imtųsi teisėkūros iniciatyvos, kurios rezultatas – Europos klimato teisės aktas ir Reglamento 2018/842 dalinis pakeitimas.
163 Iš 2020 m. rugsėjo 17 d. komunikato, prie kurio buvo pridėta tos pačios dienos poveikio vertinimo ataskaita, matyti, kad Komisija nurodė, jog atlikdama šį poveikio vertinimą nuodugniai išnagrinėjo poveikį Sąjungos ekonomikai, visuomenei ir aplinkai, kurį turėtų išmetamo ŠESD kiekio sumažinimas 50–55 % iki 2030 m., palyginti su 1990 m. lygiais, ir atidžiai išnagrinėjo turimų strateginių priemonių derinį bei tai, kaip kiekvienas ekonomikos sektorius galėtų prisidėti prie šių tikslų įgyvendinimo, todėl, jos nuomone, subalansuotai, realistiškai ir apdairiai trajektorijai, kad iki 2050 m. būtų pasiektas poveikio klimatui neutralumas, reikia nustatyti tikslą iki 2030 m. išmetamą ŠESD kiekį sumažinti 55 %. Be to, tame komunikate ji nurodė, kad dėl to ketina peržiūrėti pagrindinius pagal teisėkūros procedūrą priimamus teisės aktus, visų pirma Reglamentą 2018/842, siekdama konkretizuoti šį didesnį užmojį.
164 Galiausiai iš Europos klimato teisės akto 26 konstatuojamosios dalies matyti, kad antrasis tikslas 2030/1990 atitinka išmetamo ŠESD kiekio sumažinimo iki 2030 m. tikslą, Komisijos pasiūlytą 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinime, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas laikė išsamiu.
165 Taigi, kadangi 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimą Komisija pateikė siekdama iš dalies pakeisti pagal teisėkūros procedūrą priimtas teisės normas, kad antrasis tikslas 2030/1990 ir antrasis tikslas 2030/2005 būtų įtraukti į Sąjungos teisės sistemą, šis poveikio vertinimas atitinka teisėkūros iniciatyvą ir taip parodo teisėkūros įgaliojimų vykdymą, kaip tai suprantama pagal Orhuso reglamento 2 straipsnio 1 dalies c punktą.
166 Taigi Komisija nepadarė teisės klaidos, kiek tai susiję su Orhuso reglamento nuostatomis ir šio sprendimo 119 ir 126 punktuose primintais principais, kai atmetė kaip nepriimtinus ieškovių teiginius dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, atsižvelgdama į materialinį šio poveikio vertinimo ryšį su Europos klimato teisės aktu ir Reglamentu 2018/842, iš dalies pakeistu Reglamentu 2023/857.
167 Kadangi ginčijamame sprendime, kiek juo kaip nepriimtini atmesti ieškovių teiginiai dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, yra bent vienas motyvas, kuris neturi neteisėtumo požymių ir kuriuo galima pagrįsti Komisijos padarytą išvadą dėl nepriimtinumo, šio sprendimo 146 ir 156 punktuose nurodytos teisės klaidos, turinčios įtakos kitiems ginčijamo sprendimo motyvams, neturi įtakos jo galiojimui ir negali lemti jo panaikinimo.
168 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija nepadarė teisės klaidos dėl Orhuso reglamento 10 straipsnio, kai kaip nepriimtinus atmetė ieškovių teiginius, susijusius su 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo, kuriuo grindžiamas antrasis tikslas 2030/1990 ir antrasis tikslas 2030/2005, nepakankamumu, todėl taip pat turi būti atmesti pirmos dalies antrasis ir trečiasis prieštaravimai, vadinasi, ir pirmojo pagrindo pirma dalis ir visas šis pagrindas.
B. Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo teisės klaidomis arba akivaizdžiomis vertinimo klaidomis, nes ginčijamu sprendimu Komisija prašymą atlikti peržiūrą vidaus tvarka atmetė kaip nepagrįstą
169 Antrąjį pagrindą iš esmės sudaro keturios toliau nurodytos dalys.
170 Grįsdamos pirmą dalį ieškovės nurodo teisės klaidas, susijusias su Sąjungos pareiga savo išmetamo ŠESD kiekio mažinimo politiką grįsti pasauliniu mastu išmetamo teršalų kiekio sumažinimu, kurio reikia, kad vidutinės pasaulio temperatūros padidėjimas neviršytų 1,5 °C, palyginti su ikipramoninio laikotarpio lygiu. Konkrečiai kalbant, jos remiasi Paryžiaus susitarimo 2–4 straipsniais, žalos aplinkai prevencijos principu, SESV 191 straipsniu ir Chartijos 2–4, 7, 17, 21 ir 24 straipsniais.
171 Grįsdamos antrą dalį ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija padarė teisės klaidų arba akivaizdžių vertinimo klaidų, kai atsisakė pripažinti Sąjungos pareigą nustatyti savo 2030 m. išmetamų teršalų tikslus, prisiimdama teisingą pasaulinio išmetamų teršalų mažinimo lygio dalį. Konkrečiai kalbant, jos remiasi Paryžiaus susitarimo 2 ir 4 straipsniais, UNFCCC, žalos aplinkai prevencijos principu ir SESV 191 straipsnyje įtvirtintu atsargumo principu.
172 Grįsdamos trečią dalį ieškovės nurodo akivaizdžią vertinimo klaidą, nes Komisija kaip nepagrįstus atmetė prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka motyvus, kuriuose jos teigė, kad, pirma, ši institucija privalėjo įvertinti galimybę sumažinti išmetamą ŠESD kiekį, viršijantį antrąjį tikslą 2030/1990, ir, antra, šis tikslas buvo akivaizdžiai nepakankamas, nors buvo galima pasiekti didesnį išmetamų teršalų sumažinimo lygį. Konkrečiai kalbant, jos remiasi Paryžiaus susitarimo 4 straipsniu, žalos aplinkai prevencijos principu ir SESV 191 straipsniu.
173 Grįsdamos ketvirtą dalį ieškovės teigia, kad ginčijamame sprendime Komisija taip pat padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai kaip nepagrįstus atmetė prašymo atlikti vidaus peržiūrą motyvus, kuriuose jos teigė, kad 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinime nebuvo įvertintas antrojo tikslo 2030/1990 poveikis ir klimato kaitos poveikis Chartijos 2–4, 7, 17, 21 ir 24 straipsniuose garantuojamoms pagrindinėms teisėms.
174 Komisija teigia, kad antrasis pagrindas yra nepriimtinas, nes savo argumentais ieškovės siekia, kad būtų įvertinta antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005, kurie priimti pagal teisėkūros procedūrą ir kurių Komisija neturi teisės kvestionuoti, atitiktis tam tikroms aplinkos apsaugos teisės normoms.
175 Šiuo klausimu reikia priminti, kad prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka V punkte ieškovės nurodė „procedūrinius ir materialinius pažeidimus, darančius poveikį Įgyvendinimo sprendimui 2023/1319“.
176 Šį V punktą sudaro trys dalys, kuriose ieškovės pateikė du peržiūros motyvus.
177 Pirma, ieškovių teigimu, kadangi antrąjį tikslą 2030/1990 lėmė 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimas, Komisija, atsižvelgdama į šio poveikio vertinimo trūkumus, turėjo atlikti naujus vertinimus prieš priimdama Įgyvendinimo sprendimą 2023/1319.
178 Antra, ieškovės nurodė: kadangi Įgyvendinimo sprendime 2023/1319 nustatytos metinės išmetamo ŠESD kiekio kvotos buvo nustatytos atsižvelgiant į antrąjį tikslą 2030/1990, kurio akivaizdžiai nepakanka, šios kvotos taip pat turi būti laikomos netinkamomis.
179 Taigi iš prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka V punkto motyvų, apibendrintų šio sprendimo 175–178 punktuose, matyti, kad šiame punkte ieškovių nurodyti procedūriniai ir materialiniai trūkumai nėra paties Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 trūkumai, kurie būtų atskiri nuo to paties prašymo IV punkte nurodytų pagal teisėkūros procedūrą priimtų nuostatų, kuriomis nustatytas antrasis tikslas 2030/1990, ir 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo trūkumų.
180 Taigi reikia konstatuoti, kad visi ieškovių oficialiai pateikti argumentai dėl Įgyvendinimo sprendimo 2023/1319 iš tikrųjų susiję su nuostatomis, reglamentuojančiomis antrąjį tikslą 2030/1990 ir antrąjį tikslą 2030/2005, taip pat su 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimu.
181 Viena vertus, išnagrinėjus pirmąjį pagrindą matyti, kad Komisija ginčijamame sprendime nepadarė teisės klaidos, atmesdama kaip nepriimtinus ieškovių teiginius, kuriuos jos, grįsdamos savo prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punktą, išdėstė dėl antrojo tikslo 2030/1990 ir antrojo tikslo 2030/2005, taip pat dėl 2020 m. rugsėjo 17 d. poveikio vertinimo. Kita vertus, iš šio sprendimo 36 punkto matyti, kad ginčijamo vertinimo 3.4 punkte, susijusiame su ieškovių prašymo atlikti peržiūrą vidaus tvarka IV punkte nurodytais procedūriniais ir materialiniais trūkumais, Komisija jų argumentus kaip nepagrįstus atmetė išsamumo sumetimais.
182 Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad ieškinio pagrindas, kuriuo ginčijamas perteklinis ginčijamo akto motyvas, yra nereikšmingas (šiuo klausimu žr. 2024 m. rugsėjo 12 d. D’Agostino ir Dafin / ECB, C‑566/23 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2024:743, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2023 m. liepos 26 d. Sprendimo Troy Chemical Company / Komisija, T‑662/21, nepaskelbtas Rink., EU:T:2023:442, 93 –96 punktus).
183 Iš tiesų tokiu atveju Sąjungos teismas, be kita ko, dėl priežasčių, susijusių su veiksmingu teisingumo vykdymu, gali atsisakyti nagrinėti tokio pagrindo pagrįstumą (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo HIM / Komisija, C‑500/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:741, 73 punktą).
184 Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, nesant reikalo priimti sprendimo dėl Komisijos nurodyto nepriimtinumo pagrindo, antrasis pagrindas turi būti atmestas kaip netinkamas. Taigi reikia atmesti visą ieškinį.
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų
185 Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Vis dėlto pagal Procedūros reglamento 135 straipsnio 1 dalį, kai to reikalauja teisingumas, Bendrasis Teismas gali nuspręsti, kad pralaimėjusi šalis, be savo bylinėjimosi išlaidų, padengia tik dalį kitos šalies bylinėjimosi išlaidų arba kad iš pralaimėjusios šalies jos visai neturi būti priteistos.
186 Nagrinėjamu atveju ieškovės pralaimėjo bylą. Vis dėlto buvo konstatuota, kad tam tikruose ginčijamo sprendimo motyvuose Komisija padarė teisės klaidų, o tai galėjo paskatinti ieškoves pareikšti šį ieškinį, kad būtų konstatuoti šie pažeidimai. Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas mano, kad yra teisinga nurodyti ieškovėms padengti savo ir trečdalį Komisijos bylinėjimosi išlaidų.
Remdamasis šiais motyvais,
BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties)
nusprendžia:
1. Atmesti ieškinį.
2. Global Legal Action Network ir Climate Action Network Europe (CAN-Europe) padengia savo bylinėjimosi išlaidas ir trečdalį Europos Komisijos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
|
Truchot |
Kanninen |
Nihoul |
|
Sampol Pucurull |
Perišin |
Paskelbtas 2026 m. rugsėjo 2 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.
Parašai.
* Proceso kalba: anglų.