I.

Įvadas

1.

Abu Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) prašymai priimti prejudicinį sprendimą iš esmės pateikti dėl vienos valstybės narės teisminėms institucijoms įvykdžius Europos arešto orderį perduoto asmens teisės būti išklausytam (pirmojoje byloje – dėl vykdančiajai teisminei institucijai pateikto prašymo duoti sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584/TVR ( 2 ) 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį; antrojoje byloje – dėl šiai teisminei institucijai pateikto prašymo duoti sutikimą dėl vėlesnio perdavimo, kaip tai suprantama pagal šio pagrindų sprendimo 28 straipsnio 3 dalį ( 3 )) įgyvendinimo sąlygų.

2.

Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti dėl to, kurioje valstybėje narėje ir kokiomis sąlygomis įvykdžius Europos arešto orderį perduotas asmuo gali įgyvendinti savo teisę būti išklausytas prieš vykdančiajai teisminei institucijai duodant papildomą sutikimą; Pagrindų sprendime 2002/584 ar kituose Sąjungos teisės aktuose aiškaus atsakymo į šiuos klausimus nėra. Taigi, šiose bylose iškilęs pagrindinis uždavinys – patikslinti šios teisės būti išklausytam įgyvendinimo apimtį ir sąlygas, suderinant, viena vertus, Europos arešto orderio sistemos, grindžiamos iš esmės tarpusavio pripažinimo principu, veiksmingumą ir, kita vertus, atsižvelgimą į perduoto asmens pagrindines teises.

3.

Išaiškinęs reikšmingas Sąjungos teisės nuostatas, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija), pirmiausia padarysiu išvadą, kad perduotas asmuo turi teisę būti išklausytas prieš vykdančiajai teisminei institucijai duodant papildomą sutikimą; be to, ši teisė turi būti įgyvendinama vykdančiosios teisminės institucijos atžvilgiu, pagal vykdančiosios valstybės narės teisę ir gali būti įgyvendinama tiek vykdančiojoje valstybėje narėje, tiek išduodančiojoje valstybėje narėje; galiausiai ši teisė gali būti įgyvendinama laikantis sąlygų, dėl kurių tarpusavyje susitaria išduodančiosios valstybės narės ir vykdančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi taikytinais nacionalinės teisės aktais, su sąlyga, kad bus užtikrintas veiksmingas šios teisės įgyvendinimas.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė: Pagrindų sprendimas 2002/584

4.

Pagrindų sprendimo 2002/584 5, 6, 10 ir 12 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

5.

Šio pagrindų sprendimo 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:

6.

Šio pagrindų sprendimo 3–4a straipsniuose nurodyti Europos arešto orderio privalomo arba neprivalomo nevykdymo pagrindai, kuriais turi remtis vykdančioji teisminė institucija.

7.

Minėto pagrindų sprendimo 2 skyrių „Perdavimo tvarka“ sudaro 9–25 straipsniai.

8.

Pagrindų sprendimo 2002/584 11 straipsnyje „Prašomo perduoti asmens teisės“ nurodyta:

9.

Šio pagrindų sprendimo 13 straipsnyje „Sutikimas būti perduotu“ įtvirtinta:

10.

Šio pagrindų sprendimo 14 straipsnis „Prašomo perduoti asmens apklausa“ suformuluotas taip:

11.

Minėto pagrindų sprendimo 15 straipsnyje „Perdavimo sprendimas“ nustatyta:

12.

Pagrindų sprendimo 2002/584 18 straipsnyje „Padėtis iki sprendimo priėmimo“ nurodyta:

13.

Šio pagrindų sprendimo 19 straipsnio „Asmens išklausymas iki sprendimo priėmimo“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

14.

Šio pagrindų sprendimo 3 skyrių „Perdavimo pasekmės“ sudaro 26–30 straipsniai.

15.

Minėto pagrindų sprendimo 27 straipsnyje „Galimas patraukimas baudžiamojon atsakomybėn [persekiojimas] už kitas nusikalstamas veikas“ įtvirtinta:

16.

Pagrindų sprendimo 2002/584 28 straipsnyje „Perdavimas arba vėlesnė ekstradicija“ nustatyta:

B.

Nyderlandų teisė

17.

2004 m. balandžio 29 d. Overleveringswet (Įstatymas dėl perdavimo) ( 4 ) į Nyderlandų teisę perkeltas Pagrindų sprendimas 2002/584.

18.

Įstatymo dėl perdavimo II skyriaus „Nyderlandų vykdomas perdavimas“ 1 skirsnio „Perdavimo sąlygos“ 14 straipsnyje, kurio 1 ir 3 dalimis perkeltos Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys, nustatyta:

19.

Šio įstatymo II skyriaus 2 skirsnio „Perdavimo tvarka“ C antraštinės dalies „Sprendimas dėl perdavimo“ 25 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta:

III.

Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai

A.

Byla C‑428/21 PPU

20.

2021 m. balandžio 13 d. Fővárosi Törvényszék (Budapešto miesto apygardos teismas, Vengrija) Nyderlandų valdžios institucijoms pateikė prašymą duoti sutikimą patraukti Nigerijos pilietį HM, kuris perduotas Vengrijos valdžios institucijoms pagal Europos arešto orderį, įvykdytą 2020 m. gegužės 25 d., ir kuris Vengrijoje laikomas suimtas, baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktą ir 4 dalį. Šiuo prašymu siekiama, kad būtų leista persekioti HM už veiką, padarytą prieš jo perdavimą, kitą nei ta, kuria buvo pagrįstas Europos arešto orderis.

21.

Per apklausą HM pareiškė nenorintis atsisakyti apsaugos, kurią suteikia specialioji taisyklė, nustatyta šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies f punkte.

22.

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas), kuriam pateiktas prašymas duoti sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, pripažinęs HM teisę būti išklausytam dėl sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

B.

Byla C‑429/21 PPU

23.

2021 m. gegužės 3 d. Konings van het Parket van Brussel (Briuselio karališkoji prokuratūra, Belgija) prokuroras Nyderlandų valdžios institucijoms pateikė prašymą duoti sutikimą dėl Nyderlandų piliečio TZ, perduoto Belgijos valdžios institucijoms pagal Europos arešto orderį ir laikomo suimto Belgijoje, vėlesnio perdavimo, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 28 straipsnio 3 dalį. Šiuo prašymu siekiama, kad būtų leista perduoti TZ Vokietijos valdžios institucijoms baudžiamojo persekiojimo tikslais už veiką, padarytą prieš jo perdavimą, kitą nei ta, kuria buvo pagrįstas Belgijos išduotas Europos arešto orderis.

24.

Šiomis aplinkybėmis Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas), kuriam pateiktas prašymas duoti sutikimą dėl vėlesnio perdavimo, pripažinęs TZ teisę būti išklausytam dėl vėlesnio perdavimo, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

IV.

Prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra Teisingumo Teisme

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad šiam prašymui būtų taikoma prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra, numatyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje. Grįsdamas šį prašymą jis teigia, kad prejudiciniai klausimai pateikti dėl pagrindų sprendimo, kuriam taikoma ESV sutarties trečiosios dalies V antraštinė dalis, išaiškinimo.

26.

Dėl skubos kriterijaus taikymo byloje C‑428/21 PPU prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad šio prašymo pateikimo metu HM buvo laikomas suimtas Vengrijoje. Šis teismas teigia, kad jeigu jis duotų sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, perduotam asmeniui gali būti taikomas kardomasis kalinimas ir dėl papildomų veikų, o tai gali lemti ilgesnį kardomojo kalinimo laikotarpį, be to, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį gali būti skirta griežtesnė bausmė. O jeigu jis atmestų prašymą duoti sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, kompetentinga išduodančiosios valstybės narės valdžios institucija iš esmės negalėtų suimti HM už veikas, dėl kurių pateiktas šis prašymas, be to, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ši valstybė narė iš esmės negalėtų vykdyti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už šias veikas. Todėl, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Teisingumo Teismo operatyvumas atsakant į pateiktus prejudicinius klausimus turi tiesioginės ir lemiamos reikšmės HM laikymo suimto Vengrijoje trukmei.

27.

Dėl bylos C‑429/21 PPU prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad TZ laikomas suimtas Belgijoje, kol jis priims sprendimą dėl prašymo duoti sutikimą dėl vėlesnio perdavimo Vokietijai, siekiant įvykdyti TZ skirtą Vokietijos valdžios institucijų išduotą Europos arešto orderį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Teisingumo Teismo operatyvumas priimant sprendimą turi tiesioginės ir lemiamos įtakos šio asmens laikymo suimto Belgijoje trukmei.

28.

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismo kolegija 2021 m. liepos 29 d. nusprendė tenkinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą šioms abiem byloms taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė sujungti šias bylas, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas, be to, pateikti Nyderlandų vyriausybei klausimų, į kuriuos turėjo būti atsakyta raštu.

29.

Rašytines pastabas pateikė Openbaar Ministerie (Prokuratūra, Nyderlandai), Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. Nyderlandų vyriausybė taip pat raštu atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus. 2021 m. rugsėjo 8 d. įvykusiame teismo posėdyje Prokuratūra, Nyderlandų, Airijos, Prancūzijos ir Vengrijos vyriausybės bei Komisija pateikė žodines pastabas.

V.

Analizė

30.

Pažymėjęs, kad perduoto asmens teisė būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą yra teisės į gynybą, susijusios su teise į veiksmingą teisminę gynybą, dalis ( 5 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiose dviejose bylose kelia du prejudicinius klausimus: pirmuoju jis klausia Teisingumo Teismo, kurioje valstybėje narėje šis asmuo turi galėti įgyvendinti savo teisę būti išklausytam, o antruoju siekia sužinoti, kaip šią teisę turi būti galima įgyvendinti tuo atveju, jei tai turi užtikrinti vykdančioji valstybė narė.

31.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Pagrindų sprendime 2002/584 nėra aiškiai pripažįstama perduoto asmens teisė būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą ir kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje šis klausimas dar nebuvo nagrinėtas ( 6 ).

32.

Taigi prieš pradėdamas nagrinėti abu prejudicinius klausimus nagrinėsiu klausimą, ar reikšmingos šio pagrindų sprendimo nuostatos, siejamos su teise į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, turi būti aiškinamos taip, kad perduotas asmuo turi teisę būti išklausytas dėl prašymo duoti papildomą sutikimą.

A.

Dėl perduoto asmens teisės būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą

33.

Pažymėtina, kad nors dėl Europos arešto orderio Pagrindų sprendimo 2002/584 14 straipsnyje nurodyta, kad, kai suimtas asmuo nesutinka būti perduotas, jis turi teisę būti išklausytas vykdančiosios teisminės institucijos, šiame sprendime nieko nėra nurodyta dėl jau perduoto asmens teisės būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą.

34.

Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 reikšmingų nuostatų aiškinimas atsižvelgiant į šiuo sprendimu siekiamus tikslus ir teisę į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, leidžia pripažinti perduoto asmens teisę būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą.

35.

Pirma, primintina, kad nors Pagrindų sprendime 2002/584 nustatoma teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, paremta tarpusavio pripažinimo principu ir aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu ( 7 ), šis sprendimas grindžiamas pagarba pagrindinėms laisvėms ir principams, kurie pripažįstami ES sutarties 6 straipsnyje ir atsispindi Chartijoje ( 8 ), pirmiausia jos 47 straipsnio antroje pastraipoje.

36.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisė būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra neatsiejama nuo teisės į gynybą – bendrojo Sąjungos teisės principo, įtvirtinto Chartijos 47 straipsnyje – įgyvendinimo, kiekvienam asmeniui užtikrina galimybę tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę per administracinę procedūrą iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo ( 9 ).

37.

Antra, Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad sprendimas duoti sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas skiriasi nuo sprendimo dėl Europos arešto orderio vykdymo ir atitinkamam asmeniui sukelia kitokias pasekmes nei pastarojo sprendimo atveju ( 10 ). Mano manymu, tas pats taikytina sprendimui duoti sutikimą dėl vėlesnio perdavimo.

38.

Be to, pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalį ir 28 straipsnio 3 dalies b ir d punktus papildomas sutikimas duodamas, kai dėl pačios nusikalstamos veikos, dėl kurios prašoma duoti sutikimą, kyla pareiga perduoti pagal šio pagrindų sprendimo nuostatas ir šį sutikimą atsisakoma duoti remiantis tokiais pačiais privalomo ar neprivalomo nevykdymo pagrindais, kaip ir nurodytieji šio pagrindų sprendimo 3 ir 4 straipsniuose dėl Europos arešto orderio.

39.

Galiausiai, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir, priešingai, nei per posėdį nurodė mananti Vengrijos vyriausybė, kaip ir vykstant procedūrai dėl Europos arešto orderio vykdymo, taikant procedūras dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas ir vėlesnio perdavimo taip pat gali atsirasti pasekmių perduoto asmens laisvei, nes šios procedūros susijusios su kita nusikalstama veika nei ta, kurios pagrindu asmuo buvo perduotas, galinčia lemti griežtesnės bausmės skyrimą šiam asmeniui ( 11 ).

40.

Taigi, mano nuomone, teisę, suteikiamą vykstant pirmajam perdavimui, reikia prilyginti teisei, taikomai patraukiant baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas arba vykdant vėlesnį perdavimą, ir daryti išvadą, kad būtinybė perduotą asmenį išklausyti dėl prašymo duoti papildomą sutikimą grindžiama tokiais pačiais reikalavimais kaip tie, kuriais grindžiama jo teisė būti išklausytam dėl jo pradinio perdavimo ( 12 ).

41.

Manau, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis bei 28 straipsnio 3 dalis, siejami su veiksmingos teisminės gynybos principu, įtvirtintu Chartijos 47 straipsnyje, turi būti aiškinami taip, kad perduotas asmuo turi būti išklausytas dėl prašymo duoti papildomą sutikimą.

42.

Tai patikslinus pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti prejudiciniai klausimai susiję su klausimais, kurioje valstybėje narėje ir kokiomis sąlygomis gali būti įgyvendinta perduoto asmens teisė būti išklausytam.

B.

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

43.

Pirmasis prejudicinis klausimas pateiktas siekiant sužinoti, kokioje valstybėje narėje perduotas asmuo turi įgyvendinti savo teisę būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą.

44.

Pažymėjęs, kad Pagrindų sprendime 2002/584 šiuo klausimu nėra jokios taisyklės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dėl bylos C‑428/21 PPU iš esmės pateikia dvi prielaidas. Pagal pirmąją prielaidą perduotas asmuo gali įgyvendinti savo teisę būti išklausytam išduodančiojoje valstybėje narėje, kai šios valstybės narės teisminė institucija išklauso šį asmenį dėl galimo atsisakymo pasinaudoti specialiąja taisykle, nurodyta šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje. Pagal antrąją – minėtas asmuo gali įgyvendinti savo teisę būti išklausytam vykdančiojoje valstybėje narėje, vykstant procedūrai dėl sutikimo davimo. Pastaruoju atveju vykdančioji teisminė institucija, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, gali arba paprasčiausiai susipažinti su apklausos (atliktos išduodančiojoje valstybėje narėje) protokolu, arba surengti posėdį.

45.

Dėl bylos C‑429/21 PPU prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pateikia dvi prielaidas. Pagal pirmąją prielaidą perduotas asmuo gali įgyvendinti savo teisę būti išklausytam išduodančiojoje valstybėje narėje, vykstant procedūrai, susijusiai su antrojo Europos arešto orderio vykdymu. Pagal antrąją – šis asmuo gali įgyvendinti savo teisę būti išklausytam vykdančiojoje valstybėje narėje.

46.

Iškart norėčiau pažymėti, kad pateikiant šį prejudicinį klausimą ne apsiribojama siekiu sužinoti, kurioje valstybėje narėje, suprantamoje kaip fizinė vieta, perduotas asmuo turi įgyvendinti savo teisę būti išklausytam, o iš esmės norima sužinoti, kurios valstybės narės teismo atžvilgiu perduotas asmuo gali įgyvendinti savo teisę būti išklausytam ( 13 ).

47.

Šiuo atžvilgiu, pirma, primintina, kad pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 3 ir 4 straipsnius, į kuriuos daroma nuoroda šio pagrindų sprendimo 27 straipsnio 4 dalyje ir 28 straipsnio 3 dalies d punkte, vykdančioji teisminė institucija turi patikrinti, ar nėra Europos arešto orderio privalomojo nevykdymo pagrindų, apimančių ir atsisakymą duoti papildomą sutikimą. Net atsižvelgiant į tarpusavio pripažinimo principą išduodančiosios valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos spręsti dėl atsisakymo duoti papildomą sutikimą pagrindų. Taigi, būtent vykdančiajai teisminei institucijai tenka pareiga šiuo klausimu išklausyti perduotą asmenį pagal vykdančiosios valstybės narės teisę ( 14 ).

48.

Taigi, mano nuomone, būtina, kad vykdančioji teisminė institucija, nagrinėjamu atveju – Nyderlandų teisminė institucija, būtų bent jau įtraukta į procedūrą, kuriai vykstant perduotas asmuo įgyvendina savo teisę būti išklausytam, kai ši procedūra vyksta išduodančiojoje valstybėje narėje, nagrinėjamu atveju atitinkamai bylose C‑428/21 PPU ir C‑429/21 PPU – Vengrijoje ir Belgijoje, laikantis sąlygų, kurios bus išnagrinėtos atsakant į antrąjį prejudicinį klausimą.

49.

Remdamasis šiuo aiškinimu ir, priešingai, nei darydamas pirmąją prielaidą nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, abejoju, kad perduotas asmuo galėtų sic et simpliciter įgyvendinti savo teisę būti išklausytam išduodančiojoje valstybėje narėje, kai šios valstybės narės teisminė institucija jį išklauso dėl galimo atsisakymo pasinaudoti specialiąja taisykle arba kai antroji vykdančioji teisminė institucija sprendžia dėl antrojo Europos arešto orderio vykdymo.

50.

Iš tikrųjų atsižvelgiant į tai, kad vykdančioji teisminė institucija išlaiko jurisdikciją, susijusią su papildomo sutikimo procedūra, reglamentuojama vykdančiosios valstybės narės teisės, mano manymu, akivaizdu, kad perduoto asmens teisės būti išklausytam įgyvendinimas turi leisti jam išdėstyti šiai institucijai savo požiūrį į patraukimą baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas arba vėlesnį perdavimą pagal vykdančiosios valstybės narės teisę. Kaip teisingai dėl bylos C‑428/21 PPU pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija neturi jurisdikcijos spręsti dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas, o dėl bylos C‑429/21 PPU – sistema, pagal kurią antroji teisminė institucija sprendžia dėl antrojo Europos arešto orderio vykdymo, nebūtinai yra tokia pati kaip ir sistema, pagal kurią pirmoji vykdančioji teisminė institucija sprendžia dėl vėlesnio perdavimo ( 15 ).

51.

Be to, aplinkybė, kad tam tikrais atvejais pagal Pagrindų sprendimą 2002/584 perduotas asmuo gali atsisakyti pasinaudoti specialiąja taisykle po to, kai buvo perduotas, arba duoti sutikimą dėl vėlesnio perdavimo išduodančiosios valstybės narės kompetentingose teisminėse institucijose pagal šios valstybės narės teisę ( 16 ), mano manymu, neprieštarauja šiai išvadai. Iš tikrųjų šią galimybę, kuria nukrypstama nuo taisyklės, kad paprastai pasinaudoti specialiąja taisykle atsisakoma arba sutikimas dėl perdavimo duodamas vykdančiosios valstybės narės kompetentingoje teisminėje institucijoje ( 17 ), pagrindžia šio asmens buvimas išduodančiojoje valstybėje narėje ir tai, kad tokiais atvejais, kai „sprendimą“ turi priimti tik perduotas asmuo, Sąjungos teisės aktų leidėjas veiksmingumo sumetimais leido jam išduodančiosios valstybės narės kompetentingose valdžios institucijose įgyvendinti teises, kuriomis jis paprastai naudotųsi vykdančiojoje teisminėje institucijoje.

52.

Antra, dėl institucijos, kurioje perduotas asmuo turi būti išklausytas, vietos klausimo pirmiausia pažymėtina, kad pagal SESV 267 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo arba Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Priešingai, Sąjungos teisės taikymas konkrečiais atvejais, juo labiau – nacionalinės teisės normų, nustatytų valstybėms narėms naudojantis savo diskrecija įgyvendinti Sąjungos teisės aktus, taikymas iš esmės priklauso nacionalinių teismų kompetencijai ( 18 ). Vis dėlto Teisingumo Teismas turi išaiškinti bendrą sistemą ir prireikus nurodyti gaires dėl esamų nacionalinės teisės aktų suderinamumo su Sąjungos teise.

53.

Atsižvelgdamas į pateiktus patikslinimus manau, kad, šiuo klausimu Pagrindų sprendime 2002/584 nesant taisyklių, perduoto asmens teisės išklausyti praktinės įgyvendinimo sąlygos turėtų būti nustatytos vykdančiosios valstybės narės ir išduodančiosios valstybės narės kompetentingų teisminių institucijų susitarimu, pagal procesinės autonomijos principą, atsižvelgiant į tai, jog vykdančioji teisminė institucija turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl papildomo sutikimo ir kad susitardamos bet kuriuo klausimu atitinkamos teisminės institucijos turi paisyti perduoto asmens pagrindinių teisių, be kita ko, teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

54.

Pačiame Pagrindų sprendime 2002/584 pateikiama kompetentingų teisminių institucijų bendradarbiavimo pavyzdžių. Šio pagrindų sprendimo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukiant, kol bus įvykdytas sprendimas dėl Europos arešto orderio, prašomas perduoti asmuo išklausomas pagal vykdančiosios valstybės narės teisę, „laikantis išduodančiosios ir vykdančiosios teisminių institucijų abipusio susitarimo nustatytų sąlygų“, o šio pagrindų sprendimo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės narės gali ir toliau taikyti dvišalius ar daugiašalius susitarimus, galiojančius Pagrindų sprendimo 2002/584 priėmimo metu, arba sudaryti dvišalius ar daugiašalius susitarimus įsigaliojus šiam pagrindų sprendimui, jei tokie susitarimai leidžia patikslinti arba išplėsti šio pagrindų sprendimo turinį ir padeda dar labiau supaprastinti arba palengvinti asmenų, dėl kurių yra išduoti Europos arešto orderiai, perdavimo tvarką.

55.

Be to, galimybė nustatyti praktines įgyvendinimo sąlygas vykdančiosios teisminės institucijos ir išduodančiosios teisminės institucijos susitarimu atitinka teisminio bendradarbiavimo Sąjungoje baudžiamosiose bylose pobūdį ir logiką ( 19 ), taip pat Pagrindų sprendimo 2002/584, kuriuo nustatoma teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, grindžiama tarpusavio pripažinimo principu ir aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu, esmę ( 20 ).

56.

Būtent dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prielaidų, viena vertus, manau, jog pagal reikšmingus Sąjungos teisės aktus niekas netrukdo tam, kad, kalbant apie prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrąją prielaidą, perduotas asmuo būtų išklausytas vykdančiosios valstybės narės vykdančiojoje teisminėje institucijoje, vykstant procedūrai dėl papildomo sutikimo davimo, nors šio asmens buvimas išduodančiojoje valstybėje, taip pat jo laikymas suimtu, kaip antai pagrindinėse bylose, lemtų tai, kad toks sprendimas, kurį, abstrakčiai vertinant, būtų galima greičiausiai priimti ( 21 ), ir valdžios institucijoms, ir atitinkamam asmeniui praktiškai labai daug kainuotų.

57.

Kita vertus, manau, jog pagal reikšmingus Sąjungos teisės aktus taip pat nedraudžiama, kad perduotas asmuo galėtų būti išklausytas ir išduodančiojoje valstybėje narėje. Tai, kad vykdančioji teisminė institucija turi jurisdikciją nagrinėti prašymą duoti papildomą sutikimą pagal vykdančiosios valstybės narės teisę, nereiškia, kad perduotas asmuo turi galėti įgyvendinti savo teisę būti išklausytas būtinai pastarosios valstybės narės teritorijoje.

58.

Iš tikrųjų, užtikrinant ir atitinkamų asmenų pagrindines teises, Pagrindų sprendimu 2002/584, kaip minėta, nustatoma teismo sprendimų baudžiamosiose bylose laisvo judėjimo sistema, grindžiama tarpusavio pripažinimo principu ir aukštu valstybių narių tarpusavio pasitikėjimu. Be to, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog, atsižvelgiant į tai, kad šio pagrindų sprendimo 27 ir 28 straipsniuose nustatytos nuo tarpusavio pripažinimo principo leidžiančios nukrypti taisyklės, šių straipsnių negalima aiškinti taip, kad būtų nepaisoma šiuo sprendimu siekiamo tikslo – palengvinti ir pagreitinti perdavimą tarp valstybių narių teisminių institucijų, atsižvelgiant į valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą ( 22 ). Priešingas sprendimas faktiškai reikštų, kad grįžtama prie dideles išlaidas lemiančių procedūrų, kaip antai vykdomų ekstradicijos srityje, pakenkiant šiuo pagrindų sprendimu nustatytos sistemos veiksmingumui.

59.

Šiomis aplinkybėmis taip pat manau, jog pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad perduotas asmuo dėl prašymo duoti papildomą sutikimą būtų apklaustas vykstant procedūrai, susijusiai su galimu atsisakymu pasinaudoti specialiąja taisykle arba sutikimu dėl vėlesnio perdavimo ( 23 ), jei ši apklausa aiškiai skiriasi nuo šių dviejų procedūrų ir atitinkamas asmuo yra informuotas, kad jo nuomonė dėl prašymo duoti papildomą sutikimą yra skirta vykdančiajai teisminei institucijai ir į ją bus atsižvelgiama pagal vykdančiosios valstybės narės teisę.

60.

Taigi, į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 3 dalies g punktas ir 4 dalis bei 28 straipsnio 3 dalis, siejami su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinami taip, kad asmuo, perduotas įvykdžius pirmąjį Europos arešto orderį, turi galėti įgyvendinti savo teisę būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą vykdančiosios teisminės institucijos, turinčios jurisdikciją nagrinėti šį prašymą, atžvilgiu, neatsižvelgiant į tai, ar šis asmuo išklausomas vykdančiojoje valstybėje narėje, ar išduodančiojoje valstybėje narėje.

C.

Dėl antrojo prejudicinio klausimo

61.

Antruoju prejudiciniu klausimu siekiama sužinoti, kaip perduotas asmuo turi galėti įgyvendinti savo teisę būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą tuo atveju, kai šis asmuo turi galėti įgyvendinti šią teisę vykdančiojoje valstybėje narėje.

62.

Dėl abiejų pagrindinių bylų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad perduoti asmenys nebuvo apklausti, nedalyvavo nagrinėjant prašymus duoti papildomą sutikimą ir nebuvo atstovaujami advokato. Dėl bylos C‑428/21 PPU prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad prašymą duoti sutikimą išplėsti nusikalstamas veikas išduodančiosios valstybės narės (Vengrijos) teismas pridėjo prie perduoto asmens, nurodžiusio, kad nenori atsisakyti pasinaudoti specialiąja taisykle, apklausos protokolo.

63.

Pirmiausia primintina, kad Sąjungos teisės taikymas konkrečiais atvejais priklauso iš esmės nacionalinių teismų jurisdikcijai, o Teisingumo Teismas prireikus gali nurodyti gaires dėl esamų nacionalinės teisės aktų suderinamumo su Sąjungos teise ( 24 ).

64.

Remdamasis šiais patikslinimais, kaip nurodžiau ir atsakydamas į pirmąjį klausimą ( 25 ), manau, kad, nesant konkrečios taisyklės perduoto asmens teisės būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą įgyvendinimo sąlygos turėtų būti nustatytos vykdančiosios valstybės narės ir išduodančiosios valstybės narės atitinkamų teisminių institucijų susitarimu, atsižvelgiant į tai, kad vykdančioji teisminė institucija turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl papildomo sutikimo ir kad susitardamos bet kuriuo klausimu atitinkamos teisminės institucijos turi paisyti perduoto asmens pagrindinių teisių, be kita ko, teisės į veiksmingą teisminę gynybą.

65.

Kalbėdamas būtent apie konkrečias perduoto asmens teisės būti išklausytam dėl prašymo duoti papildomą sutikimą įgyvendinimo sąlygas, pirma, manau, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos gali kiek leidžia nacionalinės teisės nuostatos remtis kitomis priemonėmis, sudarančiomis teisminio bendradarbiavimo Sąjungoje baudžiamosiose bylose teisinį pagrindą. Šis teisinis pagrindas šioms valdžios institucijoms galėtų būti atskaitos taškas, siekiant, kad dėl abiejose valstybėse narėse, susijusiose su prašymu duoti papildomą sutikimą, taikytinų normų įvairovės arba perduotam asmeniui suteikiamų garantijų netinkamo ir daug laiko atimančio dubliavimosi nebūtų pakenkta Europos arešto orderio sistemos veiksmingumui ( 26 ).

66.

Iš šių priemonių visų pirma paminėtinas perduoto asmens laikinasis perdavimas, numatytas, be kita ko, Direktyvos 2014/41 22 ir 23 straipsniuose Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose vykdymo tikslu ( 27 ), nors tai yra atitinkamoms valdžios institucijoms labai brangiai kainuojanti priemonė. Mano manymu, tas pats pasakytina ir dėl galimybės vykdančiajai teisminei institucijai atvykti į išduodančiąją valstybę narę siekiant išklausyti perduotą asmenį.

67.

Be to, paminėtinos garso ir vaizdo perdavimo priemonės, pirmiausia vaizdo konferencija. Šių priemonių naudojimas numatytas, be kita ko, Direktyvos 2014/41 24 straipsnyje, pagal kurį teisminė institucija gali išduoti Europos tyrimo orderį įtariamojo ar kaltinamojo, esančio kitos valstybės narės teritorijoje, apklausos tikslu. Mano manymu, nepažeidžiant nacionalinių valdžios institucijų prerogatyvų, ši priemonė labai tinkama siekiant leisti perduotam asmeniui, esančiam išduodančiojoje valstybėje narėje, įgyvendinti savo teisę būti išklausytam vykdančiosios teisminės institucijos prieš jai priimant sprendimą dėl prašymo duoti papildomą sutikimą, nesant būtinybės perduoti jį vykdančiajai valstybei narei ( 28 ).

68.

Galiausiai manau, kad tokiais atvejais, kokie aptariami šiose bylose, pagal Sąjungos teisę taip pat nedraudžiama, kad perduoto asmens teisė būti išklausytam būtų įgyvendinta taikant rašytinę procedūrą. Ši procedūra numatyta, be kita ko, Direktyvos (ES) 2016/343 ( 29 ) 8 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad įtariamieji ir kaltinamieji turėtų teisę dalyvauti nagrinėjant jų bylą teisme, o jo 6 dalyje nustatyta, jog šis straipsnis nedaro poveikio nacionalinėms taisyklėms, pagal kurias numatyta, kad procesas ar tam tikri jo etapai turi vykti rašytinio proceso tvarka, su sąlyga, kad tai atitinka teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

69.

Mano nuomone, tokia procedūra galėtų leisti atitinkamam asmeniui pareikšti savo nuomonę, o vykdančiajai institucijai – priimti sprendimą turint išsamią informaciją dėl prašymo duoti papildomą sutikimą, neatmetant galimybės šiai institucijai dėl papildomos informacijos kreiptis į išduodančiosios valstybės narės kompetentingą teisminę instituciją pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 15 straipsnio 2 dalį.

70.

Be to, tokį Pagrindų sprendimo 2002/584 aiškinimą, mano manymu, patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, susijusi su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašyta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsniu, kurį atitinka Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa ( 30 ).

71.

Iš tikrųjų, EŽTT teigimu, vykdant ekstradicijos procedūrą, iš kurios iš esmės išplaukia Europos arešto orderio sistema, nėra ginčijamos pareiškėjo civilinio pobūdžio teisės ir pareigos; ši procedūra taip pat nėra susijusi su baudžiamojo kaltinimo, kaip tai suprantama pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, pagrįstumu ( 31 ). Bet kuriuo atveju EŽTT pažymėjo, kad EŽTK nėra nustatyta besąlyginė pareiga surengti viešą posėdį ir nėra reikalaujama, kad posėdis būtų rengiamas nagrinėjant visas bylas ( 32 ). Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors iš tiesų pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį Sąjungos teisė gali suteikti didesnę apsaugą už tą, kuri suteikiama minėto 6 straipsnio 1 dalimi, Teisingumo Teismas atsižvelgė į šią EŽTT jurisprudenciją, vis dėlto patikslindamas, kad nei Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje nėra nurodyta tokios pareigos ( 33 ).

72.

Antra, pridurtina, jog, neatsižvelgiant į praktines perduoto asmens teisės būti išklausytam įgyvendinimo sąlygas, reikia, kad būtų nustatytos garantijos siekiant, kad bet kuriomis aplinkybėmis būtų užtikrintas veiksmingas perduoto asmens teisės būti išklausytam įgyvendinimas. Mano manymu, šios garantijos susijusios su teise turėti advokatą, galimybe naudotis vertėjo paslaugomis ar gauti esminių procesinių aktų vertimą ( 34 ), kai šiomis teisėmis būtina pasinaudoti.

73.

Teisė turėti advokatą numatyta, be kita ko, vykstant Europos arešto orderio vykdymo procedūroms, Direktyvos 2013/48/ES ( 35 ) 10 straipsnyje. Ši nuostata visų pirma apima veiksmingą naudojimąsi teise turėti advokatą, taip pat teisę susitikti ir bendrauti su juo, galiausiai – teisę reikalauti, kad šis advokatas atvyktų ir dalyvautų atitinkamo asmens apklausoje.

74.

Be to, mano nuomone, svarbu, kad tuo atveju, jei perduotas asmuo savo teisę būti išklausytam įgyvendina išduodančiosios valstybės narės kompetentingose institucijose, nedalyvaujant vykdančiajai teisminei institucijai, šio asmens pareiškimai būtų užfiksuoti protokole, kuris būtų perduotas vykdančiajai teisminei institucijai ir iš kurio būtų matyti, kad minėtam asmeniui buvo aiškiai pasiūlyta pareikšti nuomonę dėl prašymo duoti papildomą sutikimą ( 36 ).

75.

Šiomis aplinkybėmis siūlau į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 27 straipsnio 4 dalis ir 28 straipsnio 3 dalis, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad, kai perduotas asmuo vykdančiojoje valstybėje narėje įgyvendina savo teisę būti išklausytam dėl prašymo duoti sutikimą patraukti baudžiamojon atsakomybėn už kitas nusikalstamas veikas arba dėl prašymo duoti sutikimą dėl vėlesnio perdavimo, ši teisė gali būti įgyvendinta laikantis sąlygų, dėl kurių tarpusavyje susitaria išduodančiosios valstybės narės ir vykdančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos, remdamosi taikytinais nacionalinės teisės aktais, su sąlyga, kad būtų užtikrintas veiksmingas šios teisės įgyvendinimas.

VI.

Išvada

76.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus: