<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-254/18</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62018CC0254</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:153">EU:C:2019:153</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>12</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>12</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato G. Pitruzzella išvada – Byla C-254/18</HT></P><P><HT TYPE="SC">Syndicat des cadres de la sécurité intérieure</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Giovanni Pitruzzella Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20190228">2019 m vasario 28 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑254/18</HT></P><P>Syndicat des cadres de la sécurité intérieure</P><P>prieš</P><P>Premier ministre,</P><P>Ministre de l’Intérieur,</P><P>Ministre de l’Action et des Comptes publics</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Socialinė politika</KEYWORD><KEYWORD>Darbo laiko organizavimas</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2003/88/EB</KEYWORD><KEYWORD>6 straipsnio b punktas ir 16 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Maksimalus savaitės darbo laikas</KEYWORD><KEYWORD>Leidžianti nukrypti nuostata</KEYWORD><KEYWORD>17 straipsnio 2 ir 3 dalys ir 19 straipsnio pirma pastraipa</KEYWORD><KEYWORD>Policijos pareigūnai</KEYWORD><KEYWORD>Pamatinis laikotarpis</KEYWORD><KEYWORD>Slankusis ar fiksuotasis pobūdis</KEYWORD><KEYWORD>Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>pamatinį laikotarpį<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>, kurį pagal Direktyvą 2003/88/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20031104">2003 m. lapkričio 4 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" PAGE.FIRST="9" DATE.PUB="2003">OL L 299, 2003, p. 9</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 381).</P></NOTE> valstybės narės gali numatyti maksimaliam vidutiniam savaitės darbo laikui apskaičiuoti, reikia suprasti kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> laikotarpį, t. y. laikotarpį, kurio pradžia kinta, atsižvelgiant į praėjusį laiką, ar jį galima apibrėžti ir kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>, t. y. kad minėtas laikotarpis gali prasidėti ir baigtis nustatytą kalendorinę dieną?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Toks iš esmės yra klausimas, į kurį Teisingumo Teismas turės atsakyti šioje byloje dėl <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą dėl kelių Direktyvos 2003/88 nuostatų aiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Šis klausimas kilo policijos pareigūnų profesinės sąjungos <HT TYPE="ITALIC">Syndicat des cadres de la sécurité intérieure</HT> (Vidaus saugumo sistemų darbuotojų profesinė sąjunga, toliau – <HT TYPE="ITALIC">SCSI</HT>) inicijuotoje byloje; joje ši sąjunga prašo <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> panaikinti dekretą, kuriuo iš dalies keičiamos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo Prancūzijos nacionalinės policijos darbuotojams taikomos minimalios garantuojamos darbo ir poilsio laiko trukmės. SCSI teigia, kad šiuo dekretu pažeidžiamos Direktyvos 2003/88 nuostatos, nes jame numatytas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>fiksuotasis<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> pamatinis laikotarpis maksimaliam vidutiniam savaitės darbo laikui apskaičiuoti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Tai, ar pasirenkamas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>slankusis<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>fiksuotasis<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> pamatinis laikotarpis, iš tiesų turi tam tikrą reikšmę Direktyvos 2003/88 nuostatose numatyto maksimalaus savaitės darbo laiko nustatymo sąlygoms. Iš tikrųjų taikant <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/> pamatinį laikotarpį užtikrinama, kad visada bus laikomasi maksimalaus vidutinio savaitės darbo laiko, o pasirinkus <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> pamatinį laikotarpį, laikotarpis, į kurį reikia atsižvelgti skaičiuojant darbuotojų faktiškai išdirbtas valandas, yra statiškas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Taigi šioje byloje Teisingumo Teismo prašoma patikslinti Direktyvoje 2003/88 numatytos sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>, apskaičiuojant maksimalų savaitės darbo laiką, apimtį, atsižvelgiant į tos direktyvos pagrindinį tikslą, t. y. darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 2003/88 6 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>Maksimalus savaitės darbo laikas<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>Valstybės narės imasi priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos.<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Direktyvos 2003/88 16 straipsnis dėl pamatinių laikotarpių suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>Valstybės narės gali nustatyti:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>taikydamos 6 straipsnį (maksimalus savaitės darbo laikas), ne ilgesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį &lt;…&gt;</TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalyse, be kita ko, įtvirtintos šios nukrypti leidžiančios nuostatos:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="017.002"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>2.</NO.PARAG><ALINEA>3, 4 ir 5 daly[se] numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos gali būti priimtos įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar darbdavių ir darbuotojų susitarimais su sąlyga, kad darbuotojams suteikiamas lygiavertis kompensuojamojo poilsio laikas arba išskirtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių suteikti lygiavertį kompensuojamojo poilsio laiką neįmanoma, suinteresuotiems darbuotojams suteikiama atitinkama apsauga.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="017.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA><P>Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, nuo &lt;…&gt; 16 straipsni[o] leidžiama nukrypti:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys, ypač apsaugos darbuotojams, prižiūrėtojams ir apsaugos firmoms;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba &lt;…&gt;</TXT></NP></ITEM></LIST></P></ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Direktyvos 2003/88 19 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>Nukrypimo nuo pamatinių laikotarpių apribojimai<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> išdėstytos šios nuostatos:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>Naudojantis 17 straipsnio 3 dalyje &lt;…&gt; numatyta galimybe nukrypti nuo 16 straipsnio b punkto, negali būti nustatytas didesnis kaip šešių mėnesių pamatinis laikotarpis. &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Prancūzijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Prancūzijos teisėje dėl valstybės viešosios tarnybos ir teismų sistemos personalo darbo laiko nustatyta, kad paprastai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>faktinis savaitės darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, negali viršyti 48 valandų per savaitę ir 44 valandų vidurkio per bet kurį viena po kitos einančių 12 savaičių laikotarpį<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> (Dekreto Nr. 2000‑815 3 straipsnio I dalis)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><DATE ISO="20000825">2000 m. rugpjūčio 25 d.</DATE> Dekretas Nr. 2000‑815 dėl valstybės viešosios tarnybos ir teismų sistemos personalo darbo laiko nustatymo ir sutrumpinimo (toliau – Dekretas Nr. 2000‑815).</P></NOTE>. Nuo šios taisyklės leidžiama nukrypti tik tuo atveju, jei, be kita ko, tai nuolat reikalinga atitinkamiems viešosios tarnybos uždaviniams vykdyti, įskaitant asmenų ir turto apsaugą, kai tai nustatoma <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Tarybos) dekretu, priimtu po konsultacijų su kai kuriais administraciniais komitetais ir <HT TYPE="ITALIC">Conseil supérieur de la fonction publique</HT> (Aukščiausioji viešosios tarnybos taryba), kuri nustato atitinkamoms kategorijoms priskirtiems tarnautojams skirtinas kompensacijas (Dekreto Nr. 2000‑815 3 straipsnio II dalies a punktas).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo nacionalinės policijos darbuotojams taikomos minimalios garantuojamos darbo ir poilsio laiko trukmės, įtvirtintos <DATE ISO="20021023">2002 m. spalio 23 d.</DATE> Dekretu Nr. 2002‑1279. Šio dekreto 1 straipsnis buvo iš dalies pakeistas <DATE ISO="20170130">2017 m. sausio 30 d.</DATE> Dekretu Nr. 2017‑109 (toliau – Dekretas Nr. 2017‑109). Ši iš dalies pakeista nuostata suformuluota taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>Organizuojant dirbančių nacionalinės policijos pareigūnų darbą, nukrypstama nuo minėto <DATE ISO="20000825">2000 m. rugpjūčio 25 d.</DATE> dekreto 3 straipsnio I dalyje nustatytų minimalių garantijų, kai tai reikalinga jiems patikėtiems visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, teisėsaugos, žvalgybos ir informavimo veiklos uždaviniams vykdyti.</P><P>Ši nukrypti leidžianti nuostata turi atitikti toliau išvardytas sąlygas:</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>Apskaičiuotas savaitės darbo laikas per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, įskaitant viršvalandžius, negali viršyti vidutiniškai 48 valandų per kalendorinių metų pusmetį;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/></P></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT><DATE ISO="20170328">2017 m. kovo 28 d.</DATE> SCSI pateikė <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba) ieškinį, kuriuo prašo panaikinti Dekreto Nr. 2017‑109 1 straipsnį. Be kita ko, SCSI teigia, kad vidutiniam savaitės darbo laikui apskaičiuoti nustačius fiksuotą laikotarpį, apibrėžtą kalendorinių metų pusmečiais, o ne slankųjį šešių mėnesių laikotarpį, minėta nuostata pažeidžiama Direktyva 2003/88.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2003/88 6 ir 16 straipsnių nuostatas kartu reikia aiškinti taip, kad pagal jas privaloma nustatyti slankųjį pamatinį laikotarpį, ar taip, kad valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti, ar nustatyti slankųjį, ar fiksuotąjį laikotarpį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="4"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Taip pat jis siekia išsiaiškinti, ar, darant prielaidą, kad įmanomas tik slankusis pamatinis laikotarpis, jis turėtų likti slankusis, net kai pagal Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies b punkte numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą jis būtų pratęstas iki šešių mėnesių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>1.</NO.P><TXT>Ar [Direktyvos 2003/88] 6 ir 16 straipsnių nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas privaloma nustatyti slankųjį pamatinį laikotarpį, ar taip, kad valstybėms narėms paliekama galimybė pasirinkti, ar nustatyti slankųjį, ar fiksuotąjį laikotarpį?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu tas nuostatas reikėtų aiškinti taip, kad pagal jas turi būti nustatytas slankusis pamatinis laikotarpis, ar 17 straipsnyje numatyta galimybė nukrypti nuo 16 straipsnio b punkto nuostatų taikytina ne tik pamatinio laikotarpio trukmei, bet ir jo slankumui?<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis vertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduoti prejudiciniai klausimai susiję su sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>, kurį valstybės narės gali numatyti, taikydamos Direktyvos 2003/88 nuostatas dėl maksimalaus savaitės darbo laiko.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Dėl maksimalaus vidutinio savaitės darbo laiko pirmiausia reikia pažymėti, kad Direktyvoje 2003/88 numatyta dvejopa tvarka: įprasta tvarka ir leidžianti nukrypti tvarka.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Konkrečiai, pagal įprastą tvarką maksimalus savaitės darbo laikas apibrėžtas Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte ir 16 straipsnio b punkte. Pagal pirmąją iš šių nuostatų vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 valandos. Pagal antrąją nuostatą, apskaičiuojant maksimalų vidutinį darbo laiką, valstybės narės gali nustatyti ne ilgesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Vis dėlto Direktyvoje 2003/88 įtvirtintos ir nuostatos, kuriomis valstybėms narėms suteikta galimybė nukrypti nuo įprastos tvarkos, pagal kurią reglamentuojamas maksimalus savaitės darbo laikas. Pagal Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalies b ir c punktus valstybėms narėms leidžiama nukrypti nuo, be kita ko, tos direktyvos 16 straipsnio <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys, ypač apsaugos darbuotojams, prižiūrėtojams ir apsaugos firmoms<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>, ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>. Vis dėlto, remiantis 19 straipsnio pirma pastraipa, naudojantis galimybe nukrypti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>negali būti nustatytas didesnis kaip šešių mėnesių pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Dekrete Nr. 2017‑109, kurį prašoma panaikinti pagrindinėje byloje, numatytos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo įprastos tvarkos, susijusios su valstybės tarnautojų maksimaliu savaitės darbo laiku, konkrečiai, nukrypti leidžiančios nuostatos, taikytinos dirbantiems nacionalinės policijos pareigūnams. Kaip matyti iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos ir kaip per posėdį patvirtino įvairios bylos šalys, teikusios Teisingumo Teismui pastabas, priimdama šį dekretą, Prancūzijos Respublika pasinaudojo Direktyvos 2003/88 17 straipsnio 3 dalyje suteikta galimybe nukrypti nuo įprastos tvarkos, kiek tai susiję su maksimaliu savaitės darbo laiku.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Darytina išvada, kad šios išvados 19 punkte cituotos Direktyvos 2003/88 nuostatos, kuriose numatyta galimybė nukrypti nuo įprastos tvarkos, kiek tai susiję su maksimaliu savaitės darbo laiku, yra reikšmingos šioje byloje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Be to, konstatuotina, kad tiek Direktyvos 2003/88 nuostatose dėl įprastos tvarkos, tiek joje nustatytose nukrypti leidžiančiose nuostatose, susijusiose su maksimaliu savaitės darbo laiku, t. y. direktyvos 16 straipsnio b punkte ir 19 straipsnio pirmoje pastraipoje, vartojama ta pati sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis manytina, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> apskaičiuojant maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką yra <HT TYPE="ITALIC">vienoda</HT> Direktyvos 2003/88 kontekste ir, atsižvelgiant į tai, turi tą pačią reikšmę ir turi būti aiškinama taip pat.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Be to, kadangi minėtose Direktyvos 2003/88 nuostatose nėra jokių nuorodų į valstybių narių nacionalinę teisę, šią sąvoką taip pat reikia suprasti kaip <HT TYPE="ITALIC">savarankišką</HT> Sąjungos teisės sąvoką, kurią Sąjungoje reikia aiškinti vienodai, neatsižvelgiant į tai, kaip ji kvalifikuojama valstybėse narėse<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Žr. <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis vis dėlto pažymėtina, kad iš <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba) pateiktų dviejų prejudicinių klausimų formuluočių matyti, kad juose daroma prielaida dėl galimo skirtingo sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> aiškinimo, atsižvelgiant į tai, ar taikytina įprasta tvarka, ar nukrypti leidžiančios nuostatos, susijusios su maksimaliu vidutiniu savaitės darbo laiku<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Iš tiesų, iš antrojo prejudicinio klausimo galima suprasti, kad daroma prielaida, jog kai sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> vartojama nukrypti leidžiančiose nuostatose, tai gali būti fiksuoto pobūdžio laikotarpis, o kai ji vartojama nuostatose, kuriose apibrėžta įprasta tvarka, šis laikotarpis turėtų būti slankusis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, skirtos maksimaliam vidutiniam savaitės darbo laikui apskaičiuoti, vienodumą, manytina, kad iš tiesų šie du klausimai susiję su tos pačios sąvokos aiškinimu ir turi būti sprendžiami kartu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis, mano nuomone, reikėtų manyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo dviem klausimais iš esmės klausia Teisingumo Teismo, ar, neatsižvelgiant į tai, ar taikoma įprasta tvarka, ar nukrypti leidžiančios nuostatos dėl maksimalaus savaitės darbo laiko, minėtos reikšmingos Direktyvos 2003/88 nuostatos, nurodytos šios išvados 18 ir 19 punktuose, turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės turi apibrėžti pamatinį laikotarpį, kuriuo reikia vadovautis apskaičiuojant tą laiką kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>, ar taip, kad jos turi galimybę jį apibrėžti ir kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu tarp procese Teisingumo Teisme dalyvavusių šalių iš esmės išryškėjo dvi pozicijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Tiek Europos Komisija ir Prancūzijos vyriausybe, tiek ir SCSI laikosi nuomonės, kad Direktyvos 2003/88 nuostatas reikia aiškinti taip, kad pagal jas valstybėms narėms leidžiama pasirinkti, ar nustatyti slankųjį, ar fiksuotąjį pamatinį laikotarpį, kuriuo reikia vadovautis apskaičiuojant savaitės darbo laiką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Vis dėlto, priešingai nei Komisija ir Prancūzijos vyriausybė, SCSI teigia, kad jeigu valstybė narė pasinaudojo Direktyvos 2003/88 19 straipsnyje numatyta galimybe nukrypti nuo įprastos tvarkos (joje nustatytas šešių mėnesių pamatinis laikotarpis), galima įtvirtinti tik slankųjį pamatinį laikotarpį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Kad būtų galima atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, manau, pirmiausia, atsižvelgiant į šioje srityje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje suformuotus principus, vertėtų išanalizuoti Direktyvos 2003/88 sistemą, kurioje vartojama sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>. Tada, remiantis šia analize, bus galima pateikti šios sąvokos išaiškinimą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="6"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2003/88 Teisingumo Teismo jurisprudencijoje</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Remiantis suformuota jurisprudencija, Direktyva 2003/88 siekiama nustatyti būtiniausius reikalavimus, skirtus darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms gerinti, derinant nacionalinės teisės aktus dėl darbo laiko<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Žr. be kita ko, <DATE ISO="20101014">2010 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fuß</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑243/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:609">EU:C:2010:609</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20150910">2015 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Federación de Servicios Privados del sindicato Comisiones obreras</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑266/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:578">EU:C:2015:578</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Šiuo darbo laiko organizavimo taisyklių suderinimu Europos Sąjungos lygiu siekiama užtikrinti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, suteikiant jiems minimalius poilsio laikotarpius, ypač dienos ir savaitės poilsį, ir atitinkamas poilsio pertraukas ir numatant savaitės darbo laiko maksimalią ribą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Ten pat.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Taigi šios išvados 18 ir 19 punktuose cituotose Direktyvos 2003/88 nuostatose įtvirtintas savaitės darbo laiko maksimalios ribos reglamentavimas. Teisė į darbo laiko maksimalią ribą, be kita ko, tiesiogiai įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad vidutinio darbo laiko, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį 48 valandų maksimali riba, dėl kurios laikymosi Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktu valstybės narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, pagrįsta būtinybe garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20101014">2010 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fuß</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑243/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:609">EU:C:2010:609</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad ši maksimali riba, įtvirtinta Direktyvos 2003/88 nuostatose, yra ypač svarbi Sąjungos socialinės teisės norma, kuria gali pasinaudoti kiekvienas darbuotojas kaip būtiniausiu reikalavimu, skirtu jo saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20101014">2010 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fuß</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑243/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:609">EU:C:2010:609</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20151223">2015 m. gruodžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Graikija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑180/14</NO.CASE>, nepaskelbtas Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:840">EU:C:2015:840</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Dėl valstybių narių pareigos užtikrinti Direktyvos 2003/88 veiksmingumą žr. mano <DATE ISO="20190131">2019 m. sausio 31 d.</DATE> išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">CCOO</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑55/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:87">ECLI:EU:C:2019:87</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 45–54 punktuose išdėstytas pastabas ir juose nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad Direktyvoje 2003/88 įtvirtintais būtiniausiais reikalavimais, skirtais darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti, valstybėms narėms nustatytos aiškios ir tikslios <HT TYPE="ITALIC">pareigos dėl rezultato</HT>, susijusios su pasinaudojimu šia direktyva suteiktomis teisėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20060907">2006 m. rugsėjo 7 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Jungtinė Karalystė</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑484/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:526">EU:C:2006:526</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) dėl <DATE ISO="19931123">1993 m. lapkričio 23 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="307" PAGE.FIRST="18" DATE.PUB="1993">OL L 307, 1993, p. 18</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk. 2 t., p. 197), iš dalies pakeistos <DATE ISO="20000622">2000 m. birželio 22 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/34/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="195" PAGE.FIRST="41" DATE.PUB="2000">OL L 195, 2000, p. 41</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 5 sk., 4 t., p 27; toliau – Direktyva 93/104), kurios atitinkamos nuostatos suformuluotos iš esmės identiškai numatytosioms Direktyvoje 2003/88. Pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>. Tai ypač pasakytina apie minėtoje direktyvoje įtvirtintą normą, pagal kurią numatyta 48 valandų vidutinio savaitės darbo laiko, įskaitant viršvalandžius, riba<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Šiuo klausimu dėl Direktyvos 93/104 žr. <DATE ISO="20041005">2004 m. spalio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pfeiffer ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑397/01–C‑403/01</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:584">EU:C:2004:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0104">104</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Taip pat, remdamasis straipsnių, kuriuose numatyti minėti būtiniausi reikalavimai, formuluotėmis, Direktyva 2003/88 siekiamais tikslais ir ja įtvirtinta sistema, Teisingumo Teismas pabrėžė būtinybę, kad darbuotojai <HT TYPE="ITALIC">faktiškai</HT> naudotųsi šia direktyva suteiktomis teisėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20060907">2006 m. rugsėjo 7 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Jungtinė Karalystė</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑484/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:526">EU:C:2006:526</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas pažymėjo, jog svarbu, kad būtų visapusiškai užtikrintas Direktyva 2003/88 darbuotojams suteiktų teisių veiksmingumas, o tai būtinai apima valstybių narių pareigą užtikrinti visų šioje direktyvoje nustatytų būtiniausių reikalavimų laikymąsi. Šis aiškinimas yra vienintelis, kuris atitinka Direktyvos 2003/88 tikslą užtikrinti veiksmingą darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą jiems faktiškai leidžiant pasinaudoti direktyva suteiktomis teisėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20060907">2006 m. rugsėjo 7 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija / Jungtinė Karalystė</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑484/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2006:526">EU:C:2006:526</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Vis dėlto, nors Direktyvos 2003/88 būtiniausiais reikalavimais valstybėms narėms nustatyti įpareigojimai pasiekti rezultatą, siekiant užtikrinti darbuotojams ja suteiktų teisių veiksmingumą, iš minėtos direktyvos, ypač iš jos 15 konstatuojamosios dalies, matyti, kad joje valstybėms narėms taip pat suteikiama tam tikro lankstumo įgyvendinant minėtas nuostatas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Darytina išvada, kad valstybės narės turi tam tikrą diskreciją įgyvendindamos minėtus būtiniausius reikalavimus, tačiau, kaip aiškiai matyti iš minėtos Direktyvos 2003/88 konstatuojamosios dalies, kartu yra įpareigotos užtikrinti principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos laikymąsi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Dėl valstybėms narėms Direktyva 2003/88 suteiktos diskrecijos taip pat žr. 10 išnašoje minėtos mano išvados byloje <HT TYPE="ITALIC">CCOO</HT> 86 ir paskesnius punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> aiškinimas, siekiant apskaičiuoti maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>, kaip ji vartojama Direktyvoje 2003/88 siekiant apskaičiuoti maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, reikėtų aiškinti atsižvelgiant būtent į pirmesniuose punktuose apibūdintą kontekstą ir konkrečiai nustatyti, ar pagal šią direktyvą valstybės narės privalo apibrėžti tą laikotarpį kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, ar gali jį apibrėžti ir kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Remiantis suformuota jurisprudencija, tokią savarankišką Sąjungos teisės sąvoką kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> reikia aiškinti vienodai, nepaisant to, kaip ji kvalifikuojama valstybėse narėse, remiantis objektyviais kriterijais ir atsižvelgiant į nuostatos, kurioje ji vartojama, formuluotę, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0038">38</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Tik toks nepriklausomas aiškinimas gali užtikrinti visapusišką Direktyvos 2003/88 veiksmingumą ir vienodą minėtos sąvokos taikymą visose valstybėse narėse<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20110304">2011 m. kovo 4 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Grigore</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑258/10</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:122">EU:C:2011:122</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija), taip pat dėl Direktyvos 93/104 žr. <DATE ISO="20051201">2005 m. gruodžio 1 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dellas ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑14/04</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:728">EU:C:2005:728</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Pirma, šiuo aspektu dėl sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> ir Direktyvos 2003/88 nuostatų, kuriose ši sąvoka vartojama siekiant apskaičiuoti maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, formuluotės konstatuotina, kad iš jos neįmanoma nustatyti, ar šis laikotarpis turi būti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>slankusis<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/>, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>fiksuotasis<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Iš tiesų nei iš paties žodžių junginio <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>, nei iš Direktyvos 2003/88 16 straipsnio b punkto ir 19 straipsnio pirmos pastraipos teksto neįmanoma nustatyti, ar šio laikotarpio pradžia turi būti fiksuota, ar kisti, atsižvelgiant į praėjusį laiką. Taigi šioje direktyvoje nepatikslinta, kaip į šį laikotarpį reikia atsižvelgti, apskaičiuojant maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką. Išanalizavus šio žodžių junginio ir šių nuostatų įvairias kalbines versijas, ši išvada nepasikeitė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Nors dėl to, kad minėtoje direktyvoje šiuo aspektu nepateikta informacijos, negalima daryti galutinių išvadų, vis dėlto manau, kad tai greičiau rodo pritarimą aiškinimui, kad valstybėms narėms turėtų būti suteiktas tam tikras lankstumas ir palikta laisvė pasirinkti, ar pamatinį laikotarpį, siekiant apskaičiuoti maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, apibrėžti kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0040" REF.END="QE0040"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/>, ar kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0041" REF.END="QE0041"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Antra, dėl konteksto, kuriame vartojama sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0042" REF.END="QE0042"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/>, visų pirma pažymėtina, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas keliose Direktyvos 2003/88 nuostatose pavartojo šią sąvoką, nustatydamas laikotarpį, per kurį turi būti apskaičiuojamas maksimalus vidutinis darbo laikas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Direktyvos 2003/88 16 straipsnio b punkte nustatyta, kad, taikydamos 6 straipsnyje numatytą maksimalų savaitės darbo laiką, valstybės narės gali nustatyti ne ilgesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį, o direktyvos 19 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta, kad, naudojantis 17 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe nukrypti nuo 16 straipsnio b punkto, negali būti nustatytas ilgesnius kaip šešių mėnesių pamatinis laikotarpis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Direktyvoje 2003/88 sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0043" REF.END="QE0043"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> aiškiai vartojama siekiant apskaičiuoti maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, be kita ko, 17 straipsnio 5 dalyje dėl mokomąją praktiką atliekantiems gydytojams taikomų leidžiančių nukrypti nuostatų, 20 straipsnio 2 dalyje dėl darbuotojų, kurie daugiausia dirba atviroje jūroje, 21 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje dėl darbuotojų, dirbančių jūrų žvejybos laivuose, plaukiojančiuose su kurios nors valstybės narės vėliava, ir 22 straipsnio 1 dalies a ir e punktuose dėl valstybėms narėms suteiktos galimybės, laikantis griežtų sąlygų, netaikyti Direktyvos 2003/88 6 straipsnio. Tačiau šiose nuostatose nepateikta jokių konkrečių nurodymų dėl sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0044" REF.END="QE0044"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/> slankiojo ar fiksuoto pobūdžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į kontekstą, pažymėtina ir tai, kad Direktyvoje 2003/88 sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0045" REF.END="QE0045"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> taip pat vartojama įvairiais kitais tikslais nei maksimaliam vidutiniam savaitės darbo laikui nustatyti. Taigi, pavyzdžiui, šios direktyvos 16 straipsnio a punkte apibrėžtas pamatinis laikotarpis, kurį valstybės narės gali numatyti taikydamos tos direktyvos 5 straipsnį dėl minimalaus savaitės poilsio laiko, o Direktyvos 2003/88 16 straipsnio c punkte ta pati sąvoka vartojama taikant tos direktyvos 8 straipsnį dėl naktinio darbo trukmės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Konkrečiai dėl pamatinio laikotarpio sąvokos, susijusios su minimalaus savaitės poilsio laiko apskaičiavimu, kaip numatyta Direktyvos 2003/88 5 straipsnyje ir 16 straipsnio a punkte, pažymėtina, kad <DATE ISO="20171109">2017 m. lapkričio 9 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), būtent jo 43 punkte, Teisingumo Teismas konstatavo, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0046" REF.END="QE0046"/>pamatinis laikotarpis gali būti apibrėžiamas kaip [<HT TYPE="ITALIC">fiksuotasis</HT>] laikotarpis, per kurį turi būti suteiktas tam tikras iš eilės einančių poilsio valandų skaičius, neatsižvelgiant į momentą, kada šis poilsis suteikiamas<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Pasviruoju šriftu išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Remdamasi šia Teisingumo Teismo pateikta apibrėžtimi, kuri vis dėlto buvo susijusi su minimaliu savaitės poilsio laiku pagal Direktyvos 2003/88 5 straipsnį, Prancūzijos Respublika tvirtina, kad šios direktyvos 16 straipsnio b punkte numatytas pamatinis laikotarpis maksimaliam vidutiniam savaitės darbo laikui apskaičiuoti pagal analogiją taip pat turėtų būti apibrėžtas kaip fiksuotasis laikotarpis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu vis dėlto pažymėtina, kad Teisingumo Teismas byloje <HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT> nagrinėjo kitokį klausimą, nei pateiktas šioje byloje. Minėtoje byloje Teisingumo Teismo buvo paprašyta nustatyti, ar minimalus 24 valandų nepertraukiamas savaitės poilsio laikas, į kurį darbuotojas turi teisę pagal Direktyvos 2003/88 5 straipsnio pirmą pastraipą, turi būti suteikiamas vėliausiai dieną, einančią po šešių iš eilės dirbtų dienų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Tomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nuspendė, kad 5 straipsnyje nurodytas septynių dienų laikotarpis gali būti laikomas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0047" REF.END="QE0047"/>pamatiniu laikotarpiu<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, ir, kaip matyti iš šios išvados 51 punkto, sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0048" REF.END="QE0048"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> šiuo tikslu apibrėžė vartodamas terminą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0049" REF.END="QE0049"/>[fiksuotasis] laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Vis dėlto manau, kad šioje apibrėžtyje pavartojęs terminą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0050" REF.END="QE0050"/>[fiksuotasis]<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/>, Teisingumo Teismas nesiekė nustatyti, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0051" REF.END="QE0051"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/> turi būti aiškinama tik taip, kad šio laikotarpio pradžia būtinai turi būti fiksuota, t. y. turi atitikti konkrečią datą. Be to, šis klausimas nebuvo Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos dalykas. Mano nuomone, pavartojęs terminą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0052" REF.END="QE0052"/>[fiksuotasis]<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, Teisingumo Teismas kaip tik norėjo pasakyti, kad pamatinis laikotarpis yra fiksuotasis laikotarpis ta prasme, kad tai yra apibrėžtos trukmės laikotarpis (nagrinėtu atveju pagal Direktyvos 2003/88 5 straipsnį – septynių dienų trukmės). Taip pat priduriu, kad minėto Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT> 43 punkte Teisingumo Teismas aiškiai apribojo apibrėžties taikymo sritį <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0053" REF.END="QE0053"/>šiomis aplinkybėmis<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>, t. y. nagrinėjant nuostatas, susijusias su savaitės poilsiu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Mano nuomone, šiomis aplinkybėmis, priešingai, nei tvirtina Prancūzijos Respublika, siekiant išsiaiškinti, ar pamatinis laikotarpis, kurį pagal Direktyvą 2003/88 valstybės narės gali taikyti maksimaliam savaitės darbo laikui apskaičiuoti, turi būti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0054" REF.END="QE0054"/>slankusis<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0055" REF.END="QE0055"/>fiksuotasis<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>, neįmanoma padaryti galutinės išvados remiantis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0056" REF.END="QE0056"/>pamatinio laikotarpio<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/> sąvokos apibrėžtimi, kurią Teisingumo Teismas pateikė Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:844">EU:C:2017:844</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0043">43</REF.NP.ECR> punkte</REF.DOC.ECR> dėl minimalaus savaitės poilsio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Tačiau į minėtame Teisingumo Teismo sprendime <HT TYPE="ITALIC">Maio Marques da Rosa</HT> pateiktą apibrėžtį galima atsižvelgti siekiant apibrėžti pamatinį laikotarpį dėl maksimalaus savaitės darbo laiko kaip nustatytą laikotarpį, per kurį vidutinis savaitės darbo laikas negali viršyti tam tikro valandų skaičiaus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iš konteksto analizės taip pat neįmanoma galutinai nuspręsti, ar sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0057" REF.END="QE0057"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/>, apskaičiuojant maksimalų vidutinį darbo laiką, reikia suprasti kaip įpareigojančią valstybes nares apibrėžti jį kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0058" REF.END="QE0058"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, ar joms suteikta galimybė šį laikotarpį apibrėžti ir kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0059" REF.END="QE0059"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Trečia, dėl Direktyvos 2003/88 tikslo pažymėtina, kad, kaip nurodžiau šios išvados 32 ir 33 punktuose, ja siekiama veiksmingai užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Tai, kad šis pagrindinis Direktyvos 2003/88 tikslas yra ypač svarbus teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas maksimalus savaitės darbo laikas, patvirtina ir tai, kad Direktyvos 2003/88 6 straipsnyje aiškiai numatyta, jog valstybės narės imasi priemonių užtikrinti maksimalų savaitės darbo laiką, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0060" REF.END="QE0060"/>atsižvelgiant į būtinybę garantuoti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nors Direktyvos 2003/88 22 straipsnio 1 dalyje valstybėms narėms pripažįstama galimybė netaikyti 6 straipsnio, aiškiai nustatyta, kad jos privalo laikytis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0061" REF.END="QE0061"/>bendrųjų principų dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>. Taip pat žr. <DATE ISO="20101014">2010 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fuß</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑243/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:609">EU:C:2010:609</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> <HT TYPE="ITALIC">in fine</HT>).</P></NOTE>, ir tai, kad Teisingumo Teismas ne kartą nurodė, kad valstybės narės privalo užtikrinti Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkto visapusišką veiksmingumą ir neleisti viršyti jame nustatyto maksimalaus savaitės darbo laiko<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Žr. <DATE ISO="20041005">2004 m. spalio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pfeiffer ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑397/01–C‑403/01</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:584">EU:C:2004:584</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0118">118</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20101014">2010 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fuß</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑243/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:609">EU:C:2010:609</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0051">51</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Atsižvelgdamas į tai, kad turi būti pasiektas šis pagrindinis tikslas, juose Teisingumo Teismas konstatavo, kad valstybės narės negali vienpusiškai apibrėžti minėtos nuostatos taikymo srities, nustatydamos kokias nors darbuotojų teisės dirbti ne ilgiau kaip 48 valandas per savaitę įgyvendinimo sąlygas ir ribojimus (ten pat, atitinkamai 99 ir 52 punktai), ir pripažino, kad Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punktu darbuotojams tiesiogiai suteiktos teisės, kurių veiksmingumas turi būti visiškai užtikrintas vidaus teisės sistemoje (<DATE ISO="20101014">2010 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Fuß</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑243/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:609">EU:C:2010:609</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0064">64</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija)). Taip pat žr. šios išvados 35–39 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Taigi nagrinėjamą sąvoką <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0062" REF.END="QE0062"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/> reikia aiškinti būtent atsižvelgiant į šį pagrindinį Direktyvos 2003/88 tikslą ir valstybėms narėms nustatytą pareigą siekiant to tikslo užtikrinti visapusišką Direktyvos 2003/88 nuostatų dėl maksimalaus savaitės darbo laiko veiksmingumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teisingai pabrėžė Komisija, maksimalaus savaitės darbo laiko apskaičiavimo metodas, kurį taikant atsižvelgiama į slankųjį pamatinį laikotarpį, geriausiai atitinka pagrindinį Direktyvos 2003/88 tikslą užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Iš tiesų, pirma, taikant tokį apskaičiavimo metodą pamatinio laikotarpio pradžia nėra statiška, ji kinta, atsižvelgiant į praėjusį laiką, todėl tokiu atveju maksimalus savaitės darbo laikas užtikrinamas, neatsižvelgiant į pasirinktą laikotarpio pradžios momentą. Kitaip tariant, taikant tokį metodą garantuojama, kad maksimalus darbo laikas bus užtikrintas visą laiką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Antra, pasirinkus tokį metodą galima išvengti situacijų, kai per du pamatinius laikotarpius iš eilės darbuotojui tenka intensyvaus darbo laikotarpiai, todėl nelieka grėsmės, kad vidutiniškai darbuotojo išdirbtų valandų skaičius ilguoju laikotarpiu viršys maksimalią 48 valandų savaitės darbo ribą, taigi ir grėsmės, kad susidarys situacijos, kai, nepaisant to, kad formaliai laikomasi maksimalaus darbo laiko, kils pavojus darbuotojo saugumui ir sveikatai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Žr. 24 išnašoje pateiktą pavyzdį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Mažiau aiškus maksimalaus vidutinio savaitės darbo laiko apskaičiavimo metodas yra tada, kai atsižvelgiama į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0063" REF.END="QE0063"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/> pamatinį laikotarpį, kurio pradžia yra konkreti data. Kad būtų galima įvertinti tokio metodo taikymo atitiktį Direktyvai 2003/88, manau, reikėtų pradėti nuo dviejų pastabų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Pirma, kaip pažymėta šios išvados 40 ir 41 punktuose, Direktyva 2003/88 valstybėms narėms suteikiama tam tikro lankstumo įgyvendinant jos nuostatas, nes joms suteikiama tam tikra diskrecija dėl jų įgyvendinimo priemonių. Dėl šio lankstumo valstybės narės nacionalinės teisės aktuose, kuriais perkeliama minėta direktyva, gali atsižvelgti į reikalavimus susijusius su, be kita ko, bendrojo pobūdžio interesais, pavyzdžiui, viešosios tvarkos apsauga, ar konkrečios veiklos ypatumus, dėl kurių organizuojant darbo laiką reikia tam tikro lankstumo. Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 2003/88 5 skyriuje numatytos galimybės nukrypti nuo jos nuostatų ir tam tikrų šios direktyvos nuostatų išimtys.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Žinoma, kaip aiškiai matyti iš Direktyvos 2003/88 15 konstatuojamosios dalies, šio lankstumo absoliuti riba yra reikalavimas užtikrinti pagrindinį Direktyvos 2003/88 tikslą, taigi dėl tokio lankstumo negali susidaryti situacijų, kai pažeidžiami šia direktyva užtikrinami darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Antra, tai, kad pasirenkamas maksimalaus vidutinio savaitės darbo laiko apskaičiavimo metodas, kurį taikant atsižvelgiama į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0064" REF.END="QE0064"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/> pamatinį laikotarpį, savaime nereiškia, kad šie reikalavimai pažeidžiami. Sprendimas, ar apskaičiuojant maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką atsižvelgti į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0065" REF.END="QE0065"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0066" REF.END="QE0066"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/> pamatinį laikotarpį, yra tik vienas iš daugelio aspektų (be jo, pavyzdžiui, atsižvelgiama į maksimalų savaitės darbo valandų skaičių ar pamatinio laikotarpio trukmę), kuriais remiamasi nacionalinės teisės nuostatose dėl darbo laiko organizavimo. Tad esant darbo laiko organizavimo sistemai, kai taikomas slankusis pamatinis laikotarpis, nebūtinai visuomet geriau apsaugomi darbuotojai nei esant sistemai, kai taikomas fiksuotasis pamatinis laikotarpis; tai matyti ir iš kai kurių vykstant procesui Teisingumo Teisme pateiktų pavyzdžių<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Šiuo klausimu savo pastabose Komisija teisingai pažymėjo, kad, pavyzdžiui, darbuotojas, kuriam taikoma nacionalinės teisės norma, kuria nustatyta maksimali savaitės darbo laiko riba daug mažesnė, nei Direktyvos 2003/88 6 straipsnio b punkte nustatyta 48 valandų maksimali riba, ir kuri turi būti apskaičiuota atsižvelgiant į fiksuotąjį trijų savaičių pamatinį laikotarpį, būtų apsaugotas geriau nei darbuotojas, kuriam būtų taikoma maksimali 48 valandų savaitės darbo riba, apskaičiuota atsižvelgiant į slankųjį šešių mėnesių pamatinį laikotarpį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Be abejo, jeigu valstybė narė pasirenka darbo laiko organizavimo sistemą, kurioje taikomas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0067" REF.END="QE0067"/>fiksuotasis<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/> pamatinis laikotarpis, ypač jei jis ilgalaikis, ir jeigu taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos, išlieka grėsmė, kad susidarys tokios situacijos, kaip per viešąjį posėdį nurodyta hipotetinė<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Per viešą posėdį vykstant žodiniam bylos nagrinėjimui Teisingumo Teisme dalyvavusios šalys diskutavo dėl pateikto hipotetinės situacijos pavyzdžio: šioje situacijoje fiksuotą šešių kalendorinių mėnesių trukmės laikotarpį (nuo sausio 1 d. iki birželio 30 d.) darbuotojas pirmus tris mėnesius dirbtų po 36 valandas per savaitę, o paskesnius tris mėnesius – po 60 valandų per savaitę, taip per šešis mėnesius susidarytų vidutiniškai 48 valandos per savaitę; per kitą fiksuotą kalendorinį laikotarpį (nuo liepos 1 d. iki gruodžio 31 d.) darbuotojas pirmus tris mėnesius dirbtų po 60 valandų ir po 36 valandas per savaitę paskesnius tris mėnesius (taip per šiuos šešis mėnesius irgi susidarytų vidutiniškai 48 valandos per savaitę). Tokiu atveju kiekvienu šiuo fiksuotu kalendoriniu laikotarpiu vidutinis savaitės darbo laikas būtų 48 valandos per savaitę. Tačiau, jeigu atsižvelgtume į laikotarpį nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 30 d., išeitų, kad darbuotojas per šešis mėnesius vidutiniškai dirbo po 60 valandų per savaitę. Visos šalys sutiko, kad tokiu atveju būtų pažeisti tokias hipotetines situacijas patiriančių darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai.</P></NOTE>, kai nebus užtikrinamas darbuotojo saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų laikymasis. Vis dėlto, kaip<?PAGE NO="11"?> matyti iš šios išvados 35–39 ir 60 punktų, valstybė narė privalo užtikrinti, kad tokių situacijų nesusidarytų. Ji yra įpareigota pasiekti rezultatą – užtikrinti visapusišką Direktyvos 2003/88 normos, kuria numatyta vidutinio savaitės darbo laiko 48 valandų maksimali riba, veiksmingumą ir šia norma darbuotojams suteiktas teises.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Mano nuomone, iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, nors maksimalaus vidutinio savaitės darbo laiko apskaičiavimo metodu, kurį taikant atsižvelgiama į slankųjį pamatinį laikotarpį, geriausiai užtikrinamas saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų laikymasis ir dėl to tai būtų pirmas pasirinkimas perkeliant reikšmingas Direktyvos 2003/88 nuostatas, ypač leidžiančias nukrypti nuostatas, pagal direktyvos 17 straipsnį į nacionalinę teisę, tai nereiškia, kad veikdamos pagal joms suteiktą diskreciją valstybės narės negali numatyti fiksuoto pamatinio laikotarpio taikymo, tuo atveju, jei užtikrinamas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų laikymasis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Tokiu atveju, mano nuomone, šių reikalavimų laikymasis apima du reikalavimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Pirma, jeigu valstybė narė pasirenka numatyti maksimalaus savaitės darbo laiko apskaičiavimo metodą, kurį taikant atsižvelgiama į fiksuotąjį pamatinį laikotarpį, labai svarbu, kad ji užtikrintų, jog būtų sukurtos ir įgyvendinamos <HT TYPE="ITALIC">veiksmingos prevencinio</HT> pobūdžio darbo organizavimo, kontrolės priemonės ir garantijos, kuriomis būtų galima užkirsti kelią situacijoms, kai dėl darbo laiko organizavimo būtų pažeisti minėti darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai. Valstybė narė turi pasirinkti prevencines priemones, kurios, jos nuomone, tinkamos šiam tikslui pasiekti. Bet kuriuo atveju šiomis priemonėmis turi būti užtikrintas Direktyva 2003/88 ir Pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalimi darbuotojams suteiktos teisės į maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką veiksmingumas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Antra, valstybė narė taip pat turi užtikrinti, kad, jeigu šios prevencinės priemonės pasirodytų esančios neveiksmingos ir jeigu net joms esant susidarytų situacija, kai būtų pažeisti darbuotojo saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimai, darbuotojas <HT TYPE="ITALIC">ex post</HT> turėtų galimybę pasinaudoti veiksmingomis vidinėmis ar administracinėmis ir teisminėmis teisių gynimo priemonėmis, kuriomis galėtų nedelsiant nutraukti galimą minėtų reikalavimų pažeidimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Trumpai tariant, jeigu valstybė narė nusprendžia savo nacionalinės teisės aktuose numatyti maksimalaus savaitės darbo laiko apskaičiavimo metodą, kurį taikant atsižvelgiama į fiksuotąjį pamatinį laikotarpį, ypač jei tas laikotarpis yra ilgas ir numatytas taikant leidžiančias nukrypti nuostatas, ji turi užtikrinti, kad būtų sukurtos <HT TYPE="ITALIC">organizacinės</HT>, <HT TYPE="ITALIC">procedūrinės</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">teisminės</HT> priemonės, kuriomis galima <HT TYPE="ITALIC">in concreto</HT> tinkamai užtikrinti, kad organizuojant darbo laiką būtų <HT TYPE="ITALIC">veiksmingai</HT> laikomasi darbuotojo saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų ir kad organizuojant darbo laiką nesusidarytų situacijų, kai šie reikalavimai būtų pažeidžiami, arba, jeigu tokios situacijos vis dėlto susidarytų, jos būtų nedelsiant pašalintos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Galiausiai nacionalinis teismas konkrečioje savo nagrinėjamoje byloje turi įvertinti, ar, jeigu valstybė narė yra pasirinkusi taikyti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0068" REF.END="QE0068"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/> pamatinį laikotarpį, yra sukurtos tokios veiksmingos priemonės ir ar laikomasi minėto dvigubo reikalavimo, kad jo nagrinėjamas nacionalinės teisės nuostatas būtų galima vertinti kaip atitinkančias Sąjungos teisę, konkrečiai Direktyvą 2003/88.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">D.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl prejudicinių klausimų</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir Direktyvoje 2003/88 vartojamos sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0069" REF.END="QE0069"/>pamatinis laikotarpis<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>, apskaičiuojant maksimalų vidutinį savaitės darbo laiką, mano pasiūlytu aiškinimu, į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus reikia atsakyti taip, kad, atsižvelgiant į šia direktyva valstybėms narėms suteiktą lankstumą, jos gali laisvai pasirinkti maksimalaus vidutinio darbo laiko apskaičiavimo metodą, kurį taikant atsižvelgiama į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0070" REF.END="QE0070"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/> ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0071" REF.END="QE0071"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/> pamatinį laikotarpį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Tačiau jeigu valstybė narė nuspręstų taikyti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0072" REF.END="QE0072"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/> pamatinį laikotarpį, ji privalo užtikrinti, kad įtvirtintomis organizacinėmis, procedūrinėmis ir teisminėmis priemonėmis būtų įmanoma <HT TYPE="ITALIC">in concreto</HT> užtikrinti, kad organizuojant darbo laiką būtų <HT TYPE="ITALIC">veiksmingai</HT> laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų, ir kad nesusidarytų situacijų, kai šie reikalavimai būtų pažeisti, arba, jeigu susidarytų tokių situacijų, kad jas būtų galima nedelsiant veiksmingai pašalinti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra kompetentingas aiškinti nacionalinę teisę, todėl jis turi nustatyti, ar nacionalinės teisės aktai atitinka šiuos reikalavimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Vis dėlto tai vertindamas minėtas teismas galės atsižvelgti į Teisingumo Teismo pateiktus aiškinimo aspektus. Šiomis aplinkybėmis, siekiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti naudingiausią atsakymą, kad šis galėtų išspręsti savo nagrinėjamą bylą, galėtų būti reikšmingos kelios toliau pateiktos pastabos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Iš tiesų, remiantis informacija, pateikta vykstant žodiniam ir rašytiniam procesui Teisingumo Teisme, galima suabejoti, ar šioje byloje dvigubas reikalavimas dėl darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų laikymosi buvo įvykdytas. Pirma, neatrodo, kad yra sukurta veiksminga prevencinė kontrolės sistema, kuria būtų galima užtikrinti, kad tuomet, kai taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos (taip yra prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamų teisės nuostatų atveju), nesusidarys situacijų, kai nebus užtikrinamas darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų laikymasis. Iš tiesų buvo nurodyta, kad, priešingai, nei yra privačiame sektoriuje, nėra nepriklausomo subjekto, kuris galėtų tiesiogiai įsikišti ir nurodyti darbdaviui pašalinti situacijas, kai yra pažeidžiami minėti reikalavimai, ir kad iš esmės neįmanoma pašalinti tokių situacijų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Antra, buvo nurodyta, kad <HT TYPE="ITALIC">ex post</HT> administracinių ir teisminių gynimo priemonių sistemos, skirtos situacijoms, kai yra pažeidžiami minėti reikalavimai, pašalinti, taip pat nėra veiksmingos. Atrodo, kad skundai aukštesniajam pagal hierarchiją subjektui paprastai lieka neatsakyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių procedūroms taikomos labai griežtos sąlygos, todėl skundai retai tenkinami, ir kad skundų nagrinėjimas administraciniuose teismuose gali užtrukti nuo vienų iki ketverių metų, todėl vienintelė darbuotojų faktiškai turima apsaugos priemonė iš esmės yra galima <HT TYPE="ITALIC">ex post</HT> kompensacija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar įtvirtintos tinkamos organizacinės, procedūrinės ir teisminės priemonės, kuriomis įmanoma <HT TYPE="ITALIC">in concreto</HT> užtikrinti, kad būtų <HT TYPE="ITALIC">veiksmingai</HT> laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų. Jeigu tokių garantijų nenumatyta, tokio <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0073" REF.END="QE0073"/>fiksuotojo<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/> pamatinio laikotarpio, kaip numatytas nagrinėjamuose nacionalinės teisės aktuose, nustatymas būtų nesuderinamas su Sąjungos teise.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Conseil d’État</HT> (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><DATE ISO="20031104">2003 m. lapkričio 4 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 6 straipsnio b punktą, 16 straipsnio b punktą, 17 straipsnio 3 dalį ir 19 straipsnio pirmą pastraipą reikia aiškinti taip, kad valstybės narės gali laisvai pasirinkti maksimalaus vidutinio darbo laiko apskaičiavimo metodą, kurį taikant atsižvelgiama į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0074" REF.END="QE0074"/>slankųjį<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/> ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0075" REF.END="QE0075"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/> pamatinį laikotarpį. Tačiau jeigu valstybė narė nusprendžia taikyti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0076" REF.END="QE0076"/>fiksuotąjį<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/> pamatinį laikotarpį, ji privalo pasirūpinti, kad būtų įtvirtintos organizacinės, procedūrinės ir teisminės priemonės, kuriomis įmanoma <HT TYPE="ITALIC">in concreto</HT> užtikrinti, kad organizuojant darbo laiką būtų veiksmingai laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimų, ir kad nesusidarytų situacijų, kai šie reikalavimai būtų pažeisti, arba, jeigu tokios situacijos susidarytų, kad jas būtų galima nedelsiant veiksmingai pašalinti. Tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra kompetentingas aiškinti nacionalinę teisę, todėl jis turi nustatyti, ar nacionalinės teisės aktai atitinka šiuos reikalavimus.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>