Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. spalio 1 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobsčio politika – Direktyva 2001/55/EB – Minimalios normos, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą – 17 straipsnio 2 dalis – Direktyva 2013/32/ES – Bendra tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarka – Tarptautinės apsaugos suteikimas asmeniui, kuris jau naudojasi laikina apsauga pagal Direktyvą 2001/55 – 31 straipsnis – Nacionalinė administracinė praktika laikinos apsaugos laikotarpiu sustabdyti terminą, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl prašymo suteikti tarptautinę apsaugą “

Byloje C‑249/25 (Jilin)(i)

dėl Raad van State (Valstybės taryba, Nyderlandai) 2025 m. balandžio 2 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. balandžio 2 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Minister van Asiel en Migratie

prieš

UB

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai O. Spineanu-Matei, S. Rodin (pranešėjas), N. Piçarra ir N. Fenger,

generalinis advokatas M. Campos Sánchez-Bordona,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        UB, atstovaujamo advocaat F. Zeven,

–        Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. H. S. Gijzen ir J. Langer,

–        Belgijos vyriausybės, atstovaujamos L. Jans ir M. Van Regemorter,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–        Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir D. Lutostańska,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos F. Blanc, M. Debieuvre ir L. Haasbeek,

susipažinęs su 2026 m. balandžio 16 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą (OL L 212, 2001, p. 12; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 162), 17 straipsnio 2 dalies ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60) 31 straipsnio išaiškinimo.

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Minister van Asiel en Migratie (Prieglobsčio ir migracijos ministras, Nyderlandai; toliau – ministras) ir UB ginčą dėl ministro galimybės sustabdyti UB pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, kol jam taikoma laikinoji apsauga pagal Direktyvą 2001/55.

 Teisinis pagrindas

 Sąjungos teisė

 Direktyva 2001/55

3        Direktyvos 2001/55 18 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

„Turėtų būti parengtos taisyklės, kurios pagal valstybių narių tarptautinius įsipareigojimus ir Sutartį reguliuotų teisę pasinaudoti prieglobsčio procedūra laikinos apsaugos sąlygomis esant masiniam perkeltųjų asmenų srautui.“

4        Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:

„Šia direktyva siekiama nustatyti laikinos apsaugos suteikimo, esant iš trečiųjų šalių perkeltųjų asmenų, negalinčių grįžti į savo kilmės šalį, masiniam srautui, minimalias normas ir skatinti valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą.“

5        Minėtos direktyvos 2 straipsnio a, c ir d punktuose nustatyta:

„Šioje direktyvoje:

a)      „laikina apsauga“ – išimtinė tvarka, kai, esant iš trečiųjų šalių perkeltųjų asmenų, negalinčių grįžti į savo kilmės šalį, masiniam srautui arba kylant tokio srauto pavojui, suteikiama tokiems asmenims neatidėliotina ir laikina apsauga, pirmiausia tais atvejais, kai kyla pavojus, kad pagal prieglobsčio sistemą bus neįmanoma suvaldyti šio srauto nepakenkus jos veiksmingam funkcionavimui atitinkamų ir kitų apsaugos prašančių asmenų labui;<...>

c)      „perkeltieji asmenys“ – trečiosios šalies piliečiai arba asmenys be pilietybės, buvę priversti palikti savo kilmės šalį ar regioną arba evakuoti iš jų pirmiausia atsiliepiant į tarptautinių organizacijų prašymą ir negalintys saugiai ilgam laikui grįžti dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, kuriai gali būti taikomas [1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos ir 1954 m. balandžio 22 d. įsigaliojusios Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 189 t., p. 150, Nr. 2545, 1954), papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke sudarytu ir 1967 m. spalio 4 d. įsigaliojusiu Protokolu dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija)] 1A straipsnis arba kiti tarptautinę apsaugą suteikiantys tarptautiniai ar nacionaliniai dokumentai, pirmiausia:

i)      asmenys, kurie pabėgo iš ginkluoto konflikto vietų arba vietų, kur vyrauja smurtas;

ii)      asmenys, kuriems kilo didelis pavojus, kad jų žmogaus teisės bus sistemingai arba apskritai pažeidinėjamos, arba kurie jau dėl to nukentėjo;

d)      „masinis srautas“ – didelio perkeltųjų asmenų skaičiaus atvykimas į [Europos] Bendriją iš konkrečios šalies ar geografinės vietos, nesvarbu, ar į Bendriją jie atvyko spontaniškai, ar kam padedant, pavyzdžiui, pagal evakavimo programą[.]“

6        Tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Laikina apsauga iš anksto nenulemia pabėgėlio statuso pripažinimo pagal Ženevos konvenciją.“

7        Direktyvos 2001/55 17 straipsnyje nustatyta:

„1.      Asmenys, kurie naudojasi laikina apsauga, turi turėti teisę bet kada pateikti prašymą suteikti jiems prieglobstį.

2.      Visi prašymai suteikti prieglobstį, neišnagrinėti iki laikinos apsaugos termino pabaigos, baigiami nagrinėti tam terminui pasibaigus.“

8        Šios direktyvos 19 straipsnyje numatyta:

„1.      Valstybės narės gali numatyti, kad tuo metu, kai prašymai yra nagrinėjami, asmuo, turintis prieglobsčio prašytojo statusą, negali naudotis laikina apsauga.

2.      Jeigu, išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį, pabėgėlio statusas arba tam tikrais atvejais kitos rūšies apsauga asmeniui, kuris turi teisę į laikiną apsaugą arba ja jau naudojasi, nesuteikiama, valstybė narė, nepažeisdama šios direktyvos 28 straipsnio, numato, kad tas asmuo laikina apsauga naudojasi arba toliau naudosis likusį apsaugos laiką.“

 Direktyva 2011/95/ES

9        2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9), 1 straipsnyje „Tikslas“ įtvirtinta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus.“

10      Šios direktyvos 2 straipsnio h ir i punktuose nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<...>

h)      tarptautinės apsaugos prašymas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma ši direktyva ir kurios galima prašyti atskirai;

i) prašytojas – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, pateikęs tarptautinės apsaugos prašymą, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas[.]“

 Direktyva 2013/32

11      Direktyvos 2013/32 1 straipsnyje „Tikslas“ numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti pagal [Direktyvą 2011/95] bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.“

12      Direktyvos 2013/32 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ b punkte nurodyta:

„Šioje direktyvoje:

<...>

b)      tarptautinės apsaugos prašymas arba prašymas – trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma [Direktyva 2011/95] ir kurios galima prašyti atskirai[.]“

13      Direktyvos 2013/32 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, ir tarptautinės apsaugos panaikinimui.“

14      Šios direktyvos 31 straipsnio „Nagrinėjimo procedūra“ 3–5 dalyse numatyta:

„3.      Valstybės narės užtikrina, kad nagrinėjimo procedūra būtų baigta per šešis mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos.

Kai prašymui taikoma [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos] [r]eglamente (ES) Nr. 604/2013[, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31),] nustatyta procedūra, šešių mėnesių terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai pagal tą reglamentą nustatoma už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė, prašytojas yra tos valstybės teritorijoje ir yra kompetentingos institucijos žinioje.

Valstybės narės gali pratęsti šioje dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai:

a)      atvejis susijęs su sudėtingais faktiniais ir (arba) teisiniais klausimais;

b)      tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą;

c)      uždelsiama akivaizdžiai dėl to, kad prašytojas nevykdo savo pareigų pagal 13 straipsnį.

Valstybės narės gali, kai tai tinkamai pagrįsta, viršyti šioje dalyje nustatytus terminus ne daugiau nei trimis mėnesiais, kai tai yra būtina siekiant užtikrinti tinkamą ir išsamų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

4.      Nedarant poveikio [Direktyvos 2011/95] 13 ir 18 straipsniams, valstybės narės gali atidėti nagrinėjimo procedūros užbaigimą, kai nėra pagrįstos tikimybės, kad sprendžiančioji institucija priims sprendimą per 3 dalyje nustatytus terminus dėl to, kad kilmės šalyje susidariusi neapibrėžta padėtis, kuri, kaip tikėtina, yra laikina. Tokiu atveju valstybės narės:

a)      peržiūri padėtį toje kilmės šalyje bent kas šešis mėnesius;

b)      praneša atitinkamiems prašytojams per pagrįstą laikotarpį atidėjimo priežastis;

c)      praneša [Europos] Komisijai per pagrįstą laikotarpį apie procedūrų atidėjimą tos kilmės šalies atžvilgiu.

5.      Bet kuriuo atveju valstybės narės užbaigia nagrinėjimo procedūrą ne vėliau kaip per 21 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.“

 Nyderlandų teisė

 Bendrasis administracinio proceso įstatymas

15      1992 m. birželio 4 d. Algemene wet bestuursrecht (Bendrasis administracinio proceso įstatymas) (Stb. Nr. 315, 1992) 6:12 straipsnyje numatyta:

„1.      Kai skundas pateikiamas dėl to, kad sprendimas nebuvo priimtas per nustatytą terminą <...>, [tokio skundo pateikimui] netaikomas joks terminas.

2.      Skundas gali būti pateiktas, kai:

a.      administracija laiku nepriėmė sprendimo <...> ir

b.      praėjo dvi savaitės nuo kitos dienos po to, kai suinteresuotasis asmuo išsiuntė administracijai oficialų raginimą priimti sprendimą.

<...>

16      Bendrojo administracinio proceso įstatymo 8:55d straipsnyje nustatyta:

„1.      Jeigu skundas yra pagrįstas ir apie sprendimą vis dar nebuvo pranešta, administracinis teismas nurodo administracijai pranešti apie sprendimą per dvi savaites nuo kitos dienos po teismo sprendimo išsiuntimo.

2.      Administracinis teismas savo sprendime nustato konkrečią baudą už kiekvieną dieną, kurią administracija vėluoja įvykdyti šį sprendimą. <...>

3.      Ypatingais atvejais arba kai to reikia siekiant laikytis kitų teisės aktų reikalavimų, administracinis teismas gali nustatyti kitą terminą arba taikyti kitą priemonę.“

 2000 m. Įstatymas dėl užsieniečių

17      2000 m. lapkričio 23 d. Vreemdelingenwet 2000 (2000 m. Įstatymas dėl užsieniečių) (Stb. Nr. 495, 2000) 42 straipsnyje numatyta:

„1.      Sprendimas dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje <...> priimamas per šešis mėnesius nuo to prašymo gavimo dienos.

<...>

4.      1 dalyje nustatytas terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam nei dar devynių mėnesių laikotarpiui, kai:

<...>

5.      Pasibaigus pagal 4 dalį pratęstam laikotarpiui, terminas gali būti dar kartą pratęstas ne ilgesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui, jeigu tai būtina siekiant išsamiai ir tinkamai išnagrinėti prašymą. <...>“

18      Šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„[Ministro] sprendimu tam tikrų kategorijų užsieniečiams, pateikusiems <...> prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje, 42 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 21 mėnesiui, kai yra tikimybė, kad kilmės šalyje trumpą laikotarpį bus neaiški padėtis ir dėl to negalima pagrįstai nuspręsti, ar šis prašymas gali būti priimtinas <...>“.

19      Minėto įstatymo 43a straipsnyje numatyta:

„Nukrypstant nuo 42 straipsnio 1 dalies užsieniečių, kuriems suteikta laikinoji apsauga, atveju sprendimas dėl 28 straipsnyje nurodyto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje priimamas per laikotarpį nuo prašymo gavimo dienos iki šešių mėnesių po laikinosios apsaugos galiojimo pabaigos. <...>

 Karaliaus dekretas, kuriuo įgyvendinamas Įstatymas dėl užsieniečių

20      2000 m. lapkričio 23 d. Besluit tot uitvoering van de Vreemdelingenwet (Karaliaus dekretas, kuriuo įgyvendinamas Įstatymas dėl užsieniečių) (Stb. 497, 2000) 3.1a straipsnyje nurodyta:

„1.      Pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi šalyje dėl prieglobsčio, išsiuntimas nevykdomas, kol galioja [Direktyvos 2001/55] 5 straipsnio 3 dalyje nurodytas sprendimas, jeigu užsienietis:

a.      priklauso konkrečiai užsieniečių grupei, apibrėžtai Europos Sąjungos Tarybos sprendime, numatytame [Direktyvos 2001/55] 5 straipsnio 3 dalyje;

b.      yra a punkte nurodyto užsieniečio sutuoktinis arba nesusituokęs partneris, su kuriuo tas užsienietis palaiko ilgalaikius santykius ir gyveno su juo tuo metu, kai susiklostė aplinkybės, dėl kurių priimtas įvadiniame sakinyje nurodytas sprendimas;

c.      yra a arba b punktuose nurodyto užsieniečio nesusituokęs nepilnametis vaikas, nesvarbu, įvaikintas ar ne.

d.      yra kitas artimas a punkte nurodyto užsieniečio giminaitis, kuris tuo metu, kai klostėsi aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas įvadiniame sakinyje nurodytas sprendimas, buvo visiškai arba iš esmės išlaikomas šio užsieniečio ir gyveno su juo kaip šeimos narys, ir kurio palikimas sukeltų itin sunkią padėtį; arba

e.      priklauso ministro įsakymu nustatytinai užsieniečių, atvykusių iš tos pačios šalies ar to paties regiono kaip ir a punkte nurodytas užsienietis, grupei, kurie buvo perkelti dėl tos pačios priežasties ir dar nesuteikta apsauga kitoje šalyje, kuri yra [SESV] arba [1992 m. gegužės 2 d.] Europos ekonominės erdvės susitarimo [(OL L 1, 1994, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 52 t., p. 3)] šalis.“

<...>

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21      2022 m. kovo 7 d. uigūrų kilmės Kinijos pilietis UB atvyko į Nyderlandus su sutuoktine, Ukrainos piliete, ir jų vaiku. 2022 m. balandžio 13 d. jis pateikė prieglobsčio prašymą centriniame prieglobsčio prašytojų priėmimo registracijos centre, esančiame Ter Apel (Nyderlandai).

22      Pradėjusi nagrinėti šį prieglobsčio prašymą, kompetentinga institucija per šią procedūrą konstatavo, kad UB, kaip Ukrainos pilietės šeimos narys, kuris su žmona ir jų vaiku gyveno Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d., turėjo teisę į laikinąją apsaugą. Šiomis aplinkybėmis tą pačią dieną, kai UB buvo išklausytas dėl minėto prieglobsčio prašymo, ministras jį informavo, kad prašymo nereikia toliau nagrinėti, nes UB atitinka šios apsaugos suteikimo sąlygas. Jo nuomone, to paties prieglobsčio prašymo nagrinėjimas galėtų būti atnaujintas pasibaigus laikinosios apsaugos laikotarpiui.

23      2024 m. sausio 16 d. oficialiame laiške UB priekaištavo ministrui, kad šis per Direktyvoje 2013/32 numatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl jo prieglobsčio prašymo. Kadangi per dvi savaites nuo šio laiško išsiuntimo sprendimas nebuvo priimtas, UB pateikė skundą dėl neveikimo Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Arnhem (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Arnheme, Nyderlandai).

24      Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Arnhem (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Arnheme) nusprendė, kad maksimalus 21 mėnesio terminas, per kurį turi būti užbaigta Direktyvoje 2013/32 numatyta prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūra, bet kuriuo atveju pradedamas skaičiuoti nuo šio prieglobsčio prašymo pateikimo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju, kadangi UB prieglobsčio prašymas buvo pateiktas 2022 m. balandžio 13 d., šis teismas nusprendė, kad ministras turėjo priimti sprendimą dėl šio prašymo ne vėliau kaip 2024 m. sausio mėn. Kadangi ministras laiku nepriėmė sprendimo, minėtas teismas įpareigojo jį priimti sprendimą dėl minėto prieglobsčio prašymo per aštuonias savaites nuo teismo sprendimo priėmimo dienos ir nustatė 100 EUR baudą už kiekvieną vėlavimo dieną, tačiau neviršijant maksimalios 7 500 EUR sumos.

25      Ministras apskundė Rechtbank Den Haag, zittingsplaats Arnhem (Hagos apylinkės teismas, posėdžiaujantis Arnheme) sprendimą Raad van State (Valstybės taryba, Nyderlandai), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

26      Šiame skunde ministras teigia, kad nei iš Direktyvos 2013/32 nuostatų, kuriose nurodyti sprendimo dėl prieglobsčio prašymo priėmimo terminai, teksto, nei iš „idėjos, kuria grindžiama ši direktyva“ nematyti, kad šie terminai taip pat taikomi Direktyvoje 2001/55 reglamentuojamomis išimtinėmis aplinkybėmis.

27      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškino, kad Direktyva 2001/55 į Nyderlandų teisę buvo perkelta 2004 m. gruodžio 16 dieną. Šio teismo teigimu, iš šio perkėlimo nuostatų matyti, jog tam, kad būtų suteikta laikinoji apsauga, reikia pateikti prieglobsčio prašymą. Sprendimo dėl tokio prieglobsčio prašymo priėmimo terminas sustabdomas laikinosios apsaugos laikotarpiui, todėl tokį sprendimą reikia priimti tik pasibaigus laikinosios apsaugos laikotarpiui.

28      Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, tam, kad galėtų išspręsti jam pateiktą ginčą, jis turi žinoti, kaip turi būti nustatytas sprendimo dėl tarptautinės apsaugos prašymo priėmimo terminas, kai tokį prašymą pateikęs asmuo taip pat naudojasi laikinąja apsauga.

29      Šiuo klausimu tas teismas pažymi, kad iš pažodinio Direktyvos 2001/55 17 straipsnio 2 dalies aiškinimo matyti, jog šios nuostatos „formuluotė yra atvira“. Jo teigimu, nors atitinkama valstybė narė turi užbaigti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą arba laikinosios apsaugos laikotarpiu, arba pasibaigus šiam laikotarpiui, vis dėlto šioje nuostatoje nenurodyta, kada iš tikrųjų turi būti pradėtas prieglobsčio prašymo nagrinėjimas, nei kiek laiko šis nagrinėjimas gali trukti.

30      Apskritai minėtas teismas mano, kad atitinkamų Direktyvos 2001/55 ir Direktyvos 2013/32 nuostatų tekste negalima rasti vienareikšmio atsakymo į aptariamu atveju kylantį teisės klausimą.

31      Nagrinėdamas Direktyvos 2001/55 kontekstą tas pats teismas pažymi, kad šia direktyva Sąjungos teisės aktų leidėjas pripažino būtinybę suteikti perkeltiesiems asmenims „neatidėliotiną ir laikiną apsaugą“ valstybėse narėse, ypač kai yra pavojus, kad pagal valstybių narių prieglobsčio sistemą bus neįmanoma suvaldyti tarptautinės apsaugos prašytojų srauto. Vis dėlto nei Direktyvoje 2001/55, nei Direktyvoje 2013/32, nei 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvoje 2005/85/EB, nustatančioje būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13), nenumatyta nukrypti leidžiančių nuostatų, kiek tai susiję su situacijomis, kurioms taikoma Direktyva 2001/55.

32      Apskritai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad išnagrinėjus direktyvas 2001/55 ir 2013/32 bei Teisingumo Teismo jurisprudenciją negalima užtikrintai daryti išvados, kad egzistuoja galimybė laikinos apsaugos laikotarpiu nepriimti sprendimo dėl prieglobsčio prašymo, kurį pateikė asmuo, kuris naudojasi laikina apsauga.

33      Tokiomis aplinkybėmis Raad van State (Valstybės taryba) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [Direktyvos 2001/55] 17 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama sustabdyti laikinosios apsaugos gavėjo tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą laikinosios apsaugos laikotarpiu?

2.      Ar [Direktyvos 2013/32] 31 straipsnyje nustatyti sprendimų priėmimo terminai turi būti aiškinami taip, kad tuo atveju, jei asmens, kuris naudojasi laikinąja apsauga pagal Direktyvą 2001/55, tarptautinės apsaugos prašymas pateikiamas prieš prasidedant laikinosios apsaugos laikotarpiui arba jo metu, šie terminai pradedami skaičiuoti arba toliau skaičiuojami tik pasibaigus laikinosios apsaugos laikotarpiui?“

 Dėl prejudicinių klausimų

34      Savo dviem klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2001/55 17 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2013/32 31 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama valstybės narės institucijoms automatiškai sustabdyti laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą laikinosios apsaugos laikotarpiu taip, kad terminai sprendimui dėl šių tarptautinės apsaugos prašymų priimti būtų pradedami skaičiuoti arba toliau skaičiuojami tik pasibaigus šiam laikotarpiui.

35      Kaip nurodyta Direktyvos 2001/55 1 straipsnyje, ja siekiama nustatyti laikinosios apsaugos suteikimo, esant iš trečiųjų šalių perkeltųjų asmenų, negalinčių grįžti į savo kilmės šalį, masiniam srautui, minimalias normas ir skatinti valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio priėmimo padarinius pusiausvyrą. Kaip matyti iš šios direktyvos 2 straipsnio a punkto, taikant šią apsaugą, be kita ko, siekiama išvengti situacijų, kai tarptautinės apsaugos suteikimo sistema yra perkraunama dėl perkeltųjų asmenų masiškai vienu metu pateikiamų prašymų suteikti pabėgėlio statusą, ir tai daroma tiek šių asmenų, tiek kitų tarptautinės apsaugos prašančių asmenų labui.

36      Vis dėlto šis laikinos ir neatidėliotinos apsaugos mechanizmas, kuriuo išreiškiamas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas įgyvendinant SESV 80 straipsnyje nurodytą prieglobsčio politiką, yra, kaip pabrėžiama minėtos direktyvos 2 ir 13 konstatuojamosiose dalyse ir 2 straipsnio a punkte, išimtinio pobūdžio ir turi būti taikomas tik perkeltųjų asmenų masinio srauto atvejais. Be to, pagal šį mechanizmą asmenims, kuriems jis taikomas, suteikiama mažiau teisių nei suteikus tarptautinę apsaugą, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 2011/95 (2024 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Kaduna, C‑244/24 ir C‑290/24, EU:C:2024:1038, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37      Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus. Aiškinant gali būti reikšminga ir Sąjungos teisės nuostatos genezė (1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktas; 2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt./Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 50 punktas ir 2026 m. kovo 26 d. Sprendimo Gonrieh, C‑819/25 PPU, EU:C:2026:252, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

38      Pirma, iš Direktyvos 2001/55 17 straipsnio 2 dalies teksto matyti, kad šioje nuostatoje tik įtvirtinta taisyklė, susijusi su tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo pasibaigus laikinosios apsaugos laikotarpiui tvarka, tačiau joje nepatikslinama šių prašymų nagrinėjimo šiuo laikotarpiu tvarka ir, be kita ko, ar valstybės narės gali nenagrinėti tokio prašymo minėtu laikotarpiu.

39      Antra, dėl Direktyvos 2001/55 17 straipsnio 2 dalies konteksto ir šio 17 straipsnio 2 dalies genezės reikia priminti, kad tos pačios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog laikinoji apsauga nenulemia pabėgėlio statuso pripažinimo pagal Ženevos konvenciją, o minėtos direktyvos 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys, kurie naudojasi laikinąja apsauga, turi turėti teisę „bet kada“ pateikti prašymą suteikti jiems prieglobstį.

40      Be to, pagal Direktyvos 2001/55 19 straipsnio 2 dalį, jeigu, išnagrinėjus prašymą suteikti prieglobstį, pabėgėlio statusas arba tam tikrais atvejais kitos rūšies apsauga asmeniui, kuris turi teisę į laikinąją apsaugą arba ja jau naudojasi, nesuteikiama, tas asmuo laikinąja apsauga naudojasi arba toliau naudosis likusį apsaugos laiką.

41      Taigi iš minėtų Direktyvos 2001/55 nuostatų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti tvarkos, pagal kurią tarptautinės apsaugos procedūros būtų automatiškai nevykdomos arba sustabdomos, bet, priešingai, numatė, kad tokios procedūros gali būti vykdomos laikinosios apsaugos taikymo laikotarpiu.

42      Kaip savo išvados 42–45 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, iš Direktyvos 2001/55 parengiamųjų dokumentų matyti, kad, nesant susitarimo dėl galimybės sustabdyti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą laikinosios apsaugos laikotarpiu, valstybės narės nusprendė neįtraukti šios galimybės į šią direktyvą, nors ji buvo numatyta pirminiame Komisijos pasiūlyme.

43      Vadinasi, negalima teigti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas netiesiogiai numatė šią galimybę Direktyvos 2001/55 17 straipsnio 2 dalyje.

44      Taigi iš minėtų Direktyvos 2001/55 nuostatų ir jos 17 straipsnio 2 dalies genezės matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas neketino nustatyti tvarkos, pagal kurią tarptautinės apsaugos procedūros būtų arba galėtų būti automatiškai nevykdomos arba jų vykdymas sustabdytas, bet, priešingai, numatė, kad tokios procedūros gali būti vykdomos laikinosios apsaugos taikymo laikotarpiu.

45      Taip pat reikia atsižvelgti į direktyvose 2011/95 ir 2013/32 įtvirtintas bendrąsias tarptautinės apsaugos procedūrų taisykles. Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad Direktyvos 2011/95 1 straipsnyje nurodyta, jog šios direktyvos tikslas – nustatyti trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams ir papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimus. Be to, iš šio 1 straipsnio, siejamo su šios direktyvos 3 straipsnio h ir i punktais, matyti, kad ji taikoma visiems apsaugos prašymams, kurie gali būti suprantami kaip prašymai suteikti pabėgėlio statusą, kuriuos valstybei narei pateikia bet kuris trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės.

46      Antra, iš Direktyvos 2013/32 1 straipsnio ir 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad ši direktyva, kuria siekiama nustatyti bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką pagal Direktyvą 2011/95, taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas.

47      Iš šių nuostatų matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas jokiu būdu nepašalino iš direktyvų 2011/95 ir 2013/32 taikymo srities tarptautinės apsaugos prašytojų, kurie prašymo suteikti šią apsaugą pateikimo momentu jau naudojasi laikinąja apsauga.

48      Taigi, nesant priešingo patikslinimo direktyvose 2011/95 ir 2013/32, reikia konstatuoti, kad šiose direktyvose nustatytos bendrosios taisyklės paprastai taikomos tokiems tarptautinės apsaugos prašytojams. Konkrečiai kalbant, Direktyvos 2013/32 31 straipsnyje nurodyti terminai turi būti laikomi iš esmės privalomais nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą, neatsižvelgiant į tai, ar šios apsaugos prašytojas jau naudojasi laikinąja apsauga.

49      Šią išvadą patvirtina tai, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas valstybėms narėms suteikė tam tikrą diskreciją pratęsti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo terminą, kai tokį pratęsimą pateisina objektyvios priežastys.

50      Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 3 dalies trečios pastraipos b punkte numatyta, kad valstybės narės gali pratęsti šešių mėnesių tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo terminą, tačiau šis terminas negali viršyti devynių papildomų mėnesių, kai tarptautinės apsaugos vienu metu prašo daug trečiosios šalies piliečių arba asmenų be pilietybės, todėl praktiškai labai sunku baigti procedūrą per šešių mėnesių terminą.

51      Be to, iš Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 3 dalies ketvirtos pastraipos matyti, kad valstybės narės gali, kai tai tinkamai pagrįsta, ne daugiau kaip trimis mėnesiais viršyti šios direktyvos 31 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje ir trečios pastraipos b punkte nurodytus šešių ir devynių mėnesių terminus, kai tai būtina siekiant užtikrinti tinkamą ir išsamų tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą.

52      Iš Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 4 ir 5 dalių taip pat matyti, kad valstybės narės gali atidėti tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimo procedūros užbaigimą, jeigu negalima pagrįstai tikėtis, kad sprendžiančioji institucija priims sprendimą per šio 31 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus dėl to, kad kilmės šalyje susidariusi neapibrėžta padėtis, kuri, kaip tikėtina, yra laikina, su sąlyga, kad nebus viršytas maksimalus 21 mėnesio terminas.

53      Darytina išvada, kad pagal minėtą 31 straipsnį valstybėms narėms leidžiama, be kita ko, viršyti paprastai tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimui nustatytą šešių mėnesių terminą tais atvejais, kai padidėja spaudimas jų tarptautinės apsaugos sistemoms, kaip antai tais, kurie gali pateisinti Direktyvoje 2001/55 numatytos laikinosios apsaugos taikymą, todėl iš to paties 31 straipsnio matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas deramai atsižvelgė į administracinius sunkumus, galinčius kilti dėl išaugusio vienu metu pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų skaičiaus.

54      Trečia, negalima teigti, kad siekiant užtikrinti šios direktyvos tikslų įgyvendinimą būtinas bendras ir automatinis tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo ar tokio prašymo nagrinėjimo terminų sustabdymas laikinosios apsaugos laikotarpiu.

55      Žinoma, kaip priminta šio sprendimo 35 punkte, įgyvendinant laikinąją apsaugą, be kita ko, siekiama išvengti situacijų, kai tarptautinės apsaugos suteikimo sistema yra perkraunama dėl perkeltųjų asmenų masiškai vienu metu pateikiamų prašymų suteikti pabėgėlio statusą, ir tai daroma tiek šių asmenų, tiek kitų tarptautinės apsaugos prašančių asmenų labui.

56      Vis dėlto šia direktyva taip pat siekiama išsaugoti veiksmingą trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės, kuriems suteikta laikinoji apsauga, galimybę gauti tarptautinę apsaugą, tinkamai išnagrinėjus jų asmeninę situaciją, kartu nedelsiant užtikrinant jiems mažesnę apsaugą (2025 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Framholm, C‑195/25, EU:C:2025:904, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57      Pastarasis tikslas neleidžia pritarti tam, kad valstybių narių institucijoms būtų suteikta galimybė bendrai ir automatiškai sustabdyti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą laikinosios apsaugos laikotarpiu.

58      Be to, Direktyvoje 2001/55 nustatyto laikinosios apsaugos mechanizmo įgyvendinimas visoje Europos Sąjungoje nebūtinai reiškia, kad valstybėje narėje pateikiamas tarptautinės apsaugos prašymų skaičius, viršijantis jos apsaugos sistemos pajėgumus. Taigi laikinosios apsaugos gavėjo pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas negali būti atidėtas vien dėl to, kad toks nagrinėjimas galėtų trukdyti pasiekti šio sprendimo 55 punkte primintą tikslą.

59      Be to, galimas bendras ir automatinis laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo sustabdymas pasibaigus laikinosios apsaugos laikotarpiui galėtų reikšti, kad kompetentingos institucijos tuo pačiu metu privalės išnagrinėti daug tarptautinės apsaugos prašymų, todėl neatrodo, kad šia priemone iš tikrųjų būtų galima pasiekti tikslą apsaugoti nacionalines sistemas nuo perkrovos, kurią lemia masiškai ir vienu metu pateikiami tarptautinės apsaugos prašymai.

60      Vis dėlto negalima visiškai atmesti galimybės, kad išimtiniais atvejais dėl to, kad per trumpą laikotarpį laikinosios apsaugos gavėjai pateiktų labai daug tarptautinės apsaugos prašymų, valstybė narė praktiškai objektyviai negalėtų, atsižvelgdama į savo laikinosios apsaugos sistemos pajėgumus ir nepaisant visų pagrįstai numatomų priemonių tokiam srautui įveikti, išnagrinėti visų šių prašymų griežtai laikydamasi Direktyvos 2013/32 31 straipsnyje nurodytų terminų.

61      Nors tokios objektyvios kliūties buvimas dėl šio sprendimo 35–59 punktuose išdėstytų priežasčių negali pateisinti bendro ir automatinio laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimo sustabdymo, tačiau tai gali paskatinti atitinkamą valstybę narę, siekiant užtikrinti Direktyvos 2001/55 tikslų įgyvendinimą ir apsaugoti visų tarptautinės apsaugos prašytojų teises, imtis priemonių, kaip antai šių tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimas etapais, prireikus šiuo tikslu nustatant prioritetus.

62      Taigi dėl tokių priemonių prireikus valstybės narės kompetentingos institucijos galėtų laikinai atidėti tam tikrų laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, nesant galimybės sistemingai užtikrinti, kad kiekvienas iš šių prašymų galiausiai galėtų būti nagrinėjamas griežtai laikantis Direktyvos 2013/32 31 straipsnyje nustatytų terminų.

63      Tuo atveju, kai kompetentingos institucijos įgyvendina tokias priemones, kompetentingi teismai, kuriems pateiktas toks skundas, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turės įsitikinti, kad galimo šių terminų nesilaikymo, pirma, nenulėmė sprendimas bendrai ir automatiškai sustabdyti laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir, antra, tai yra tik priemonės, būtinos siekiant išvengti objektyvaus negalėjimo paisyti minėtų terminų, kartu išvengiant atitinkamos valstybės narės tarptautinės apsaugos sistemos perkrovos.

64      Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2001/55 17 straipsnio 2 dalis ir Direktyvos 2013/32 31 straipsnis turi būti aiškinami taip:

–        pagal juos draudžiama valstybės narės institucijoms automatiškai sustabdyti laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą laikinosios apsaugos laikotarpiu taip, kad terminai sprendimui dėl šių tarptautinės apsaugos prašymų priimti būtų pradedami skaičiuoti arba toliau skaičiuojami tik pasibaigus šiam laikotarpiui;

–        išimtiniais atvejais kompetentingos institucijos gali laikinai atidėti kai kurių iš šių tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, taip pat net jei dėl to nebūtų laikomasi šio sprendimo priėmimo termino, su sąlyga, kad šį nesilaikymą lemia priemonės, kurių imtasi siekiant pašalinti objektyvų negalėjimą griežtai paisyti šio sprendimo termino, kartu išvengiant atitinkamos valstybės narės tarptautinės apsaugos sistemos perkrovos, ir kurios yra būtinos šiam tikslui pasiekti.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

65      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2001 m. liepos 20 d. Tarybos direktyvos 2001/55/EB dėl minimalių normų, suteikiant perkeltiesiems asmenims laikiną apsaugą esant masiniam srautui, ir dėl priemonių, skatinančių valstybių narių tarpusavio pastangų priimant tokius asmenis ir atsakant už tokio veiksmo padarinius pusiausvyrą, 17 straipsnio 2 dalis ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos 31 straipsnis

turi būti aiškinami taip:

–        pagal juos draudžiama valstybės narės institucijoms automatiškai sustabdyti laikinosios apsaugos gavėjų pateiktų tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą laikinosios apsaugos laikotarpiu taip, kad terminai sprendimui dėl šių tarptautinės apsaugos prašymų priimti būtų pradedami skaičiuoti arba toliau skaičiuojami tik pasibaigus šiam laikotarpiui;

–        išimtiniais atvejais kompetentingos institucijos gali laikinai atidėti kai kurių iš šių tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą, taip pat net jei dėl to nebūtų laikomasi šio sprendimo priėmimo termino, su sąlyga, kad šį nesilaikymą lemia priemonės, kurių imtasi siekiant pašalinti objektyvų negalėjimą griežtai paisyti šio sprendimo termino, kartu išvengiant atitinkamos valstybės narės tarptautinės apsaugos sistemos perkrovos, ir kurios yra būtinos šiam tikslui pasiekti.

Parašai.


*      Proceso kalba: nyderlandų.


i      Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.