Laikina versija
TEISINGUMO TEISMO (aštuntoji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. rugsėjo 10 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvė teikti paslaugas – SESV 56 straipsnis – Apribojimai – Apsaugos ir saugos veikla – Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos reikalaujama išankstinio leidimo tokiai veiklai vykdyti – Atsižvelgimas į paslaugų teikėjo kilmės valstybėje suteiktas garantijas “
Byloje C‑602/25
dėl tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija) 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2025 m. rugsėjo 11 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Ithaque Sécurité SAS
prieš
État belge
TEISINGUMO TEISMAS (aštuntoji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkė O. Spineanu-Matei, teisėjai S. Rodin ir N. Fenger (pranešėjas),
generalinis advokatas A. Rantos,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Ithaque Sécurité SAS, atstovaujamos avocats E. Bouillon, B. Lebrun ir C. Lecharlier,
– Belgijos vyriausybės, atstovaujamos F. Hayois, C. Jacob ir C. Pochet, padedamų avocats M. Chomé, S. Depré ir R. Mirzabekiantz,
– Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Edelmannová, L. Halajová ir J. Vláčil,
– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos H. Leppo ir K. Vanhanen,
– Europos Komisijos, atstovaujamos M. Mataija, G. Meeßen ir B. Stromsky,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 56 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant pagal Prancūzijos teisę įsteigtos bendrovės Ithaque Sécurité SAS (toliau – Ithaque) ir Belgijos valstybės ginčą dėl direction générale de la politique de sécurité et de prévention du „Service public fédéral Intérieur“ (Federalinės vidaus reikalų tarnybos Saugumo ir prevencijos politikos generalinis direktoratas) patarėjo priimto sprendimo skirti šiai bendrovei administracinę baudą, kurį ji prašo panaikinti.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 SESV 56 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Pagal toliau išdėstytas nuostatas [Europos] Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“
Belgijos teisė
4 Pagal 2017 m. spalio 2 d. loi réglementant la sécurité privée et particulière (Įstatymas, kuriuo reglamentuojama privati ir specialioji sauga; Moniteur belge, 2017 m. spalio 31 d., p. 96776; toliau – 2017 m. spalio 2 d. įstatymas) 16 straipsnį paslaugas šio įstatymo taikymo srityje gali teikti tik įmonės, turinčios Belgijos vidaus reikalų ministro išduotą leidimą.
5 Minėto įstatymo 19 straipsnyje nurodyta:
„Kai prašymą išduoti leidimą pateikęs asmuo neturi verslo vietos Belgijoje, vidaus reikalų ministras, vertindamas prašymą, atsižvelgia į garantijas, suteiktas kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje vykdant teisėtą ir reglamentuojamą veiklą, kuriai prašoma leidimo.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
6 Ithaque yra saugos srityje veikianti bendrovė, kuri reguliariai teikia paslaugas pagal Prancūzijos teisę įsteigtai komercinei bendrovei Française des Jeux, organizuojančiai daug azartinių lošimų.
7 2021 m. gruodžio mėn. Briugėje (Belgija) turėjo būti traukiami burtai, todėl Française des Jeux pasamdė Ithaque, kad ši užtikrintų sklandžią renginio eigą. Pastaroji bendrovė kreipėsi į kompetentingą Belgijos instituciją, o ši jos paprašė pateikti prašymą išduoti leidimą užpildant tam skirtą formą ir sumokėti 1 000 EUR rinkliavą.
8 Ithaque atsisakė šiai institucijai pateikti prašymą išduoti leidimą ir sumokėti minėtą rinkliavą, manydama, kad jai tokia procedūra neturi būti taikoma: ji jau turėjo Prancūzijos valdžios institucijų išduotą leidimą, kuris Belgijoje turėjo būti pripažintas.
9 Pažeisdama 2017 m. spalio 2 d. įstatymo 16 straipsnį, ši bendrovė suteikė paslaugas, kurioms buvo pasamdyta.
10 Direction générale de la politique de sécurité et de prévention du „Service public fédéral Intérieur“ (Federalinės vidaus reikalų tarnybos Saugumo ir prevencijos politikos generalinis direktoratas) patarėjas 2024 m. vasario 14 d. sprendimu už šį pažeidimą Ithaque paskyrė 15 000 EUR administracinę baudą.
11 2024 m. balandžio 4 d. pareikštu ieškiniu ši bendrovė tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas, Belgija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, prašė panaikinti minėtą sprendimą.
12 Tas teismas nurodo, kad Ithaque mano, jog jai turėjo būti taikoma supaprastinta leidimo išdavimo procedūra, pagal kurią, palyginus Prancūzijos valdžios institucijų keliamus reikalavimus su 2017 m. spalio 2 d. įstatyme veiklos vykdymui Belgijos Karalystės teritorijoje nustatytais reikalavimais, iš esmės turėjo būti patvirtintas pagal Prancūzijos teisę išduotas leidimas, taip minėtai bendrovei leidžiant Belgijoje teikti privačios apsaugos paslaugas.
13 Visgi, kadangi tokia supaprastinta procedūra Belgijoje nebuvo įvesta, pagal užsienio teisę įsteigta bendrovė, norinti vykdyti veiklą šioje valstybėje narėje, turėtų laikytis visos leidimo išdavimo procedūros, tačiau leidimus išduodanti institucija privalo atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje suteiktas garantijas (jokia išsamesnė informacija šiuo klausimu nenurodyta).
14 Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kyla klausimas, ar pagal SESV 56 straipsnio pirmą pastraipą reikalaujama ne kad valstybės narės atsižvelgtų į konkrečiai neapibrėžtus ar net neaiškius veiksnius, o kad įtvirtintų joms tenkančią pozityviąją pareigą iš principo leisti vykdyti veiklą kitose Sąjungos valstybėse įsisteigusioms apsaugos bendrovėms, kartu visgi paliekant galimybę atlikti tam tikrus patikrinimus, pavyzdžiui, dėl diplomų lygiavertiškumo.
15 Šiomis aplinkybėmis tribunal de première instance francophone de Bruxelles (Prancūzų kalba bylas nagrinėjantis Briuselio pirmosios instancijos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [SESV] 56 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė [narė] iš principo privalo savo teritorijoje leisti vykdyti veiklą kitoje valstybėje narėje įsisteigusioms apsaugos bendrovėms su vienintele sąlyga, kad ji galėtų atlikti tam tikrus patikrinimus?“
Dėl prejudicinio klausimo
16 Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 56 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusi bendrovė gali teikti apsaugos paslaugas jos teritorijoje, tik jei yra gavusi administracinį leidimą, o visoms tokio reikalavimo nesilaikančioms bendrovėms taikomos sankcijos.
17 Pirmiausia reikia pažymėti, kad privačios saugos paslaugų reglamentavimas iki šiol nėra suderintas Sąjungos lygiu. Visgi, nors tokiomis aplinkybėmis valstybės narės iš esmės yra kompetentingos pačios nustatyti šio sektoriaus veiklos sąlygas, įgyvendindamos savo kompetenciją šioje srityje, jos privalo paisyti SESV garantuojamų pagrindinių laisvių, konkrečiai jos 56 straipsnyje numatytos laisvės teikti paslaugas (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑514/03, EU:C:2006:63, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
18 Pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 56 straipsnyje reikalaujama panaikinti ne tik bet kokią kitoje valstybėje narėje įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją dėl nacionalinės priklausomybės, bet ir bet kokius apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu jie draudžia ar riboja paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą ar daro ją mažiau patrauklią (2010 m. spalio 7 d. Sprendimo dos Santos Palhota ir kt., C‑515/08, EU:C:2010:589, 29 punktas ir 2026 m. sausio 22 d. Sprendimo Vlaams Gewest, C‑413/24, EU:C:2026:30, 22 punktas).
19 Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias teikti valstybės narės teritorijoje tam tikras paslaugas, pavyzdžiui – apsaugos, kitoje valstybėje narėje įsisteigusi bendrovė gali, tik jei yra gavusi administracinį leidimą, o visoms tokio reikalavimo nesilaikančioms bendrovėms taikomos sankcijos, yra laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip jis suprantamas pagal SESV 56 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 58 punktą; 2014 m. balandžio 30 d. Sprendimo Pfleger ir kt., C‑390/12, EU:C:2014:281, 39 punktą; 2017 m. birželio 22 d. Sprendimo Unibet International, C‑49/16, EU:C:2017:491, 33 punktą ir 2019 m. rugsėjo 12 d. Sprendimo Maksimovic ir kt., C‑64/18, C‑140/18, C‑146/18 ir C‑148/18, EU:C:2019:723, 32 punktą). Taip yra net ir tuo atveju, kai kitose valstybėse narėse įsisteigę paslaugų teikėjai taip pat privalo prašyti išduoti leidimą, kad galėtų teikti analogiškas paslaugas tose valstybėse narėse.
20 Iš to darytina išvada, kad tokios teisės nuostatos, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, iš principo prieštarauja SESV 56 straipsniui ir todėl juo yra draudžiamos, nebent jas pateisintų privalomieji bendrojo intereso pagrindai ir, be kita ko, jos būtų proporcingos siekiamo tikslo atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 60 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
21 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad administracinio leidimo, kurį reikia gauti prieš pradedant vykdyti privačios saugos veiklą, reikalavimas pats savaime gali būti nulemtas būtinybės saugoti viešąją tvarką, atsižvelgiant į specifinį šios veiklos pobūdį (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 61 punktas).
22 Vis dėlto ribojimą galima pateisinti tik tuo atveju, jei nurodytas bendrasis interesas dar nesaugomas nuostatomis, kurios paslaugų teikėjui taikomos jo įsisteigimo valstybėje narėje (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 62 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
23 Todėl negalima teigti, kad siekiamam tikslui įgyvendinti yra būtina valstybės narės numatyta priemonė, kuria iš esmės antrą kartą atliekama kontrolė, jau atlikta paslaugų teikėjo įsisteigimo valstybėje narėje (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 63 punktas).
24 Konkrečiai Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad sąlyga, jog privačios saugos bendrovės darbuotojai turi įgyti naują specialų leidimą priimančiojoje valstybėje narėje, yra nepateisinamas šios įmonės laisvės teikti paslaugas apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 56 straipsnį, nes neatsižvelgiama į kilmės valstybėje narėje jau atliktą kontrolę ir patikrinimus (2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑514/03, EU:C:2006:63, 55 punktas). Be to, jis yra nusprendęs, kad nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos saugos bendrovė turėjo gauti leidimą, galiojantį konkrečioje teritorijoje, prieštaravo tam straipsniui, nes nacionalinės teisės aktuose nebuvo aiškios nuostatos, reikalaujančios atsižvelgti į reikalavimus, kurie numatyti įsisteigimo valstybėje narėje (2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 67 punktas).
25 Nagrinėjamu atveju 2017 m. spalio 2 d. įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad „[k]ai prašymą išduoti leidimą pateikęs asmuo neturi verslo vietos Belgijoje, vidaus reikalų ministras, vertindamas prašymą, atsižvelgia į garantijas, suteiktas kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje vykdant teisėtą ir reglamentuojamą veiklą, kuriai prašoma leidimo“.
26 Kalbant apie iki šios nuostatos priėmimo galiojusius Belgijos teisės aktus, t. y. loi du 10 avril 1990 sur les entreprises de gardiennage, sur les entreprises de sécurité et sur les services internes de gardiennage (1990 m. balandžio 10 d. Įstatymas dėl apsaugos bei saugos bendrovių ir vidinių apsaugos paslaugų; Moniteur belge, 1990 m. gegužės 29 d., p. 10963), reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog, reikalaudama, kad visos apsaugos bendrovės atitiktų tas pačias leidimo gavimo sąlygas, ir neatsižvelgdama į prievoles, kurias paslaugas teikiančiai bendrovei jau tenka atlikti vykdant savo veiklą įsisteigimo valstybėje narėje, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 56 straipsnį (2000 m. kovo 9 d. Sprendimo Komisija / Belgija, C‑355/98, EU:C:2000:113, 38 punktas ir rezoliucinė dalis).
27 Šiuo klausimu Belgijos vyriausybė savo pastabose tvirtina, kad, priimdama 2001 m. birželio 10 d. įstatymą, kuriuo iš dalies pakeistas 1990 m. balandžio 10 d. Įstatymas dėl apsaugos bei saugos bendrovių ir vidinių apsaugos paslaugų ir kurio 4 straipsnio turinys vėliau perkeltas į 2017 m. spalio 2 d. įstatymo 19 straipsnį, Belgijos Karalystė siekė ištaisyti šį įsipareigojimų neįvykdymą. Ši vyriausybė pažymi, kad pastarojo įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose nurodyta, jog Belgijos valdžios institucijos nebetikrins, ar įvykdytos tos leidimui gauti nustatytos sąlygos, dėl kurių užsienyje įsteigta įmonė įsisteigimo valstybėje narėje jau yra pateikusi garantijas, lygiavertes reikalaujamoms pagal Belgijos teisės nuostatas. Todėl tokiu atveju leidimas šiai įmonei būtų išduodamas žymiai paprasčiau ar net beveik iš karto.
28 Vis dėlto Ithaque savo rašytinėse pastabose teigia, kad kompetentinga Belgijos institucija ir toliau reikalauja, kad kitoje valstybėje narėje įsisteigusios privačios saugos bendrovės pateiktų išsamų prašymą išduoti leidimą ir visus dokumentus, kuriuos privalėtų pateikti leidimo dar neturinti Belgijos įmonė, taip pat sumokėtų visas su šia procedūra susijusias administracines rinkliavas.
29 Pagal suformuotą jurisprudenciją valstybė narė negali paslaugų teikimui jos teritorijoje taikyti sąlygos, kad būtų laikomasi visų įsisteigimui nustatytų sąlygų, nes tokiu atveju nuostatos, skirtos laisvei teikti paslaugas užtikrinti, taptų neveiksmingos (2002 m. sausio 24 d. Sprendimo Portugaia Construções, C‑164/99, EU:C:2002:40, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar nagrinėjamu atveju priimančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos nenustatė kitoje valstybėje narėje įsisteigusiam paslaugų teikėjui sąlygų ir tikrinimo procedūrų, lygiaverčių taikomoms įsisteigimui.
31 Konkrečiai šis teismas turės įsitikinti, kad prašoma pateikti informacija neviršija to, kas būtina vertinant vienkartinės paslaugos teikimą, o ne įsisteigimą.
32 Jei yra būtent taip, šis teismas taip pat turės patikrinti, ar nagrinėjamu atveju šios institucijos nenustatė sąlygų ir tikrinimo procedūrų, kurios sutaptų su paslaugų teikėjui jau taikomomis jo įsisteigimo valstybėje narėje.
33 Kalbant apie administracines rinkliavas, kurias reikalaujama sumokėti pateikiant prašymą išduoti leidimą, turės būti patikrinta, ar, remiantis proporcingumo principu, šios rinkliavos nėra pernelyg didelės ar nepagrįstos. Šiuo atžvilgiu tai, ar tokia rinkliava yra pernelyg didelė arba nepagrįsta, taigi ir neproporcinga, turi būti vertinama atsižvelgiant į minėto prašymo nagrinėjimo išlaidas, kurias patiria atitinkama valstybė narė (pagal analogiją žr. 2024 m. birželio 20 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Trečiųjų šalių darbuotojų komandiravimas), C‑540/22, EU:C:2024:530, 119 ir 120 punktus).
34 Be to, darant prielaidą, kad, kaip teigia Europos Komisija, pagal Belgijos teisės aktus reikalaujama banko garantijos, kuria užtikrinamas galimų rinkliavų ir administracinių baudų sumokėjimas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nustatyti, ar tokia garantija iš tikrųjų yra būtina ir proporcinga vienkartinių tarpvalstybinių paslaugų teikimo atveju.
35 Iš tiesų pareiga pateikti Belgijos įstaigai tokią garantiją gali riboti naudojimąsi laisve teikti paslaugas pagal SESV 56 straipsnį ar jį daryti mažiau patrauklų, nes dėl šios pareigos paslaugų teikimas kitoje valstybėje narėje įsisteigusioms privačios saugos bendrovėms tampa brangesnis nei toms, kurios įsisteigusios Belgijoje (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑514/03, EU:C:2006:63, 41 punktą ir 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 109 punktą).
36 Tokį ribojimą galima pateisinti tik tuomet, jei nagrinėjamo bendrojo intereso (t. y. užtikrinti, kad Belgijos valdžios institucijos galėtų panaudoti lėšas, kuriomis užtikrinamas visų pagal viešąją teisę nustatytų pareigų, įtvirtintų galiojančiuose nacionalinės teisės aktuose, vykdymas) dar nesaugo nuostatos, kurios paslaugų teikėjui taikomos jo įsisteigimo valstybėje narėje (šiuo klausimu žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija / Italija, C‑465/05, EU:C:2007:781, 111 punktą).
37 Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, jeigu Belgijos teisės aktuose būtų reikalaujama pateikti šią banko garantiją, neatsižvelgiant į tai, kad kilmės valstybėje narėje galimai pateikta banko garantija, kuria užtikrinama tinkama minėtų valstybės skolinių reikalavimų apsauga, tuose aktuose nustatyta pareiga viršytų tai, kas būtina minėtam tikslui pasiekti (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija / Ispanija, C‑514/03, EU:C:2006:63, 43 punktą).
38 Bet kuriuo atveju reikia priminti, kad tai, jog, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, tam tikros 2017 m. spalio 2 d. įstatymo 19 straipsnyje vartojamos sąvokos laikytinos ypač plačiomis, nekliudo šios nuostatos vertinti kaip numatančios aiškias ir tikslias normas, leidžiančias teisės subjektui numatyti jų poveikį, jeigu šių sąvokų dviprasmiškumo ar neapibrėžtumo įspūdį galima išsklaidyti taikant įprastus teisės aiškinimo metodus (šiuo klausimu žr. 2026 m. sausio 22 d. Sprendimo AK Dlhopolec ir kt., C‑590/24, EU:C:2026:41, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), o tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
39 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusi bendrovė gali teikti apsaugos paslaugas jos teritorijoje, tik jei yra gavusi administracinį leidimą, o visoms tokio reikalavimo nesilaikančioms bendrovėms taikomos sankcijos, jeigu tose nuostatose:
– paslaugų teikėjui nenustatyta sąlygų ir tikrinimo procedūrų, lygiaverčių taikomoms įsisteigimui,
– numatyta, kad turi būti tinkamai atsižvelgiama į visas sąlygas, kurias paslaugų teikėjas jau atitinka savo įsisteigimo valstybėje narėje, jeigu jos sutampa su priimančiosios valstybės narės nustatytomis sąlygomis, skirtomis viešajai tvarkai saugoti,
– nenustatomos neproporcingos administracinės rinkliavos ir nereikalaujama nebūtinų ar neproporcingų garantijų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendžia:
SESV 56 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias kitoje valstybėje narėje įsisteigusi bendrovė gali teikti apsaugos paslaugas jos teritorijoje, tik jei yra gavusi administracinį leidimą, o visoms tokio reikalavimo nesilaikančioms bendrovėms taikomos sankcijos, jeigu tose nuostatose:
– paslaugų teikėjui nenustatyta sąlygų ir tikrinimo procedūrų, lygiaverčių taikomoms įsisteigimui,
– numatyta, kad turi būti tinkamai atsižvelgiama į visas sąlygas, kurias paslaugų teikėjas jau atitinka savo įsisteigimo valstybėje narėje, jeigu jos sutampa su priimančiosios valstybės narės nustatytomis sąlygomis, skirtomis viešajai tvarkai saugoti,
– nenustatomos neproporcingos administracinės rinkliavos ir nereikalaujama nebūtinų ar neproporcingų garantijų.
Parašai.
* Proceso kalba: prancūzų.