1.

2012 m. Estijos valdžios institucijos paprašė Suomijos valdžios institucijų remiantis savitarpio pagalbos taisyklėmis pagal Direktyvą 2010/24/ES ( 2 ) išieškoti mokesčius, kuriuos Estijos valstybei skolinga Suomijos bendrovė Metirato Oy (toliau – Metirato). Remdamosi šiuo prašymu, Suomijos valdžios institucijos prieš Metirato pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą. Per tą pačią procedūrą Suomijos valdžios institucijos taip pat siekė išieškoti mokesčius, kuriuos Metirato skolinga Suomijos valstybei. Metirato sumokėjo pinigų sumą Suomijos valdžios institucijoms. Šios atitinkamą sumos dalį pervedė Estijos valdžios institucijoms.

2.

2013 m. Metirato Suomijoje iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius toje byloje vėliau pareiškė Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) ieškinį, prašydamas grąžinti per Suomijos priverstinio išieškojimo procedūrą Metirato anksčiau įvykdytą mokėjimą.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Direktyvos 2010/24 aiškinimo to ieškinio, kiek jis susijęs su Estijos valdžios institucijoms pervestos pinigų sumos grąžinimu, aplinkybėmis. Konkrečiai kalbant, jis klausia, ar direktyvoje nustatyta, kuri valstybė narė turėtų būti atsakovė pagal ieškinį dėl tos sumos grąžinimo: Suomija ar Estija?

4.

Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip. Institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, nustatytus [kurie nustatyti[pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat mokesčiais ar muitais arba su panašiais mokesčiais ar muitais, jeigu tokie patys netaikomi, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip.

<…>

Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti kitų valstybių narių reikalavimams pirmenybės, kuri taikoma toje valstybėje narėje atsirandantiems panašiems reikalavimams, išskyrus atvejus, kai atitinkamos valstybės narės susitaria kitaip arba valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatyta kitaip. Valstybė narė, suteikianti pirmenybę kitos valstybės narės reikalavimams, negali atsisakyti suteikti tokios pat pirmenybės tokiems ar panašiems kitų valstybių narių reikalavimams.

Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, įvykdo reikalavimą savo valiuta.“

5.

Direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad „institucija, į kurią kreipiamasi, perduoda prašančiajai institucijai išieškotas sumas, susijusias su šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytu reikalavimu ir delspinigiais“.

6.

Direktyvos 14 straipsnyje nurodyta:

„1.   Ginčai dėl reikalavimo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir ginčai dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso prašančiosios valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai. Jeigu vykstant reikalavimo vykdymo procedūrai suinteresuotoji šalis užginčija reikalavimą, pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, institucija, į kurią kreipiamasi, tai šaliai praneša, kad ji turi pareikšti tokį ieškinį prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus.

2.   Ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

<…>“

7.

Pagal laki takaisinsaannista konkurssipesään (Įstatymas dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą (758/1991)) 5 straipsnio 1 dalį teisinį veiksmą galima ginčyti, be kita ko, tuomet, kai juo atskirai arba kartu su kitais veiksmais pirmenybė nepagrįstai teikiama vienam kreditoriui kitų kreditorių nenaudai. Tokiu atveju galimybės ginčyti sąlyga yra tai, kad atliekant teisinį veiksmą skolininkas turėjo būti nemokus arba teisiniu veiksmu turėjo būti prisidėta prie jo nemokumo.

8.

Šio įstatymo 10 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad reikalavimo patenkinimą, kuris atliekamas vėliau nei trys mėnesiai prieš nustatytą dieną, galima ginčyti, jeigu padengiamas tokio dydžio reikalavimas, kuris, palyginti su skolininko turtu, laikytinas dideliu.

9.

Pagal to šio įstatymo 23 straipsnį bankroto administratorius ir kai kurie kreditoriai gali pateikti prašymą dėl turto grąžinimo. Ginčijama pareiškiant ieškinį teisme arba prieštaravimą dėl reikalavimo pareiškimo. Tokį ieškinį galima pareikšti käräjäoikeus (apylinkės teismas), kuriame iškelta bankroto byla.

10.

Eesti Maksu- ja Tolliamet (Estijos Respublikos mokesčių ir muitų valdyba) siekė iš Metirato išieškoti 28754,50 EUR mokesčio ir delspinigių. 2012 m. balandžio 18 d. Estijos mokesčių ir muitų valdyba, remdamasi Direktyva 2010/24, pateikė Suomen Verohallinto (Suomijos mokesčių administratorius) prašymą išieškoti šią sumą.

11.

Remdamasis tuo prašymu, Suomijos mokesčių administratorius nusiuntė Suomijos vykdymo institucijoms, atsakingoms už priverstinio skolų išieškojimo procedūrų vykdymą, informaciją apie Estijos mokesčių ir muitų valdybai išieškotiną sumą, taip pat nurodė mokesčio sumą, kurią Metirato skolinga Suomijos mokesčių administratoriui.

12.

2013 m. vasario 12 d.Metirato savanoriškai sumokėjo ( 3 ) Suomijos vykdymo institucijoms 17500 EUR. 15837,67 EUR buvo pervesta Suomijos mokesčių administratoriui. Pagal Estijos prašymą dėl išieškojimo Suomijos mokesčių administratorius pervedė į Estiją 15541,67 EUR.

13.

2013 m. balandžio 23 d.Metirato Suomijos vykdymo institucijoms sumokėjo dar 17803 EUR.

14.

2013 m. gegužės 8 d.Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) iškėlė Metirato bankroto bylą pagal pačios bendrovės pareiškimą.

15.

2014 m. gegužės 8 d. bankroto administratorius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė Suomijos mokesčių administratoriui ieškinį, reikalaudamas grąžinti mokėjimus, kurių bendra suma –33707,67 EUR, įskaitant 15541,67 EUR sumą, pervestą į Estiją. Bankroto administratorius, remdamasis Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą 5 straipsniu, tvirtino, kad Suomijos mokesčių administratoriui buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė kitų kreditorių nenaudai, nes ilgą laiką nesumokėti mokesčiai buvo sumokėti tuo metu, kai Metirato jau buvo nemoki. Remdamasis šio įstatymo 10 straipsniu, bankroto administratorius toliau nurodė, kad Metirato kritiniu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 25 d. iki gegužės 8 d. padengė tokio dydžio mokesčių skolas, kurios, palyginti su jos turtu, buvo didelės.

16.

Ieškinys dėl mokėjimų grąžinimo visų pirma buvo pareikštas Suomijos mokesčių administratoriui. Vis dėlto tuo atveju, jeigu jis dėl 15541,67 EUR sumos būtų laikomas netinkamu atsakovu, bankroto administratorius pateikė ieškinį ir Estijos mokesčių ir muitų valdybai.

17.

Suomijos mokesčių administratorius nesutiko su bankroto administratoriaus ieškiniu ir, be kita ko, teigė, kad nėra tinkamas atsakovas, nes ieškiniu reikalaujama grąžinti Estijos gautus mokėjimus. Jis teigė, kad tik atstovavo Estijos valdžios institucijoms, kurios prašė savitarpio pagalbos pagal Direktyvą 2010/24, ir kad ta pareiga baigėsi sugrąžinus įvykdytus mokesčių reikalavimus. Jis taip pat teigė, kad sugrąžintos lėšos niekada nebuvo tapusios Suomijos valstybės nuosavybe. Ieškinys turi būti pareikštas Estijos mokesčių ir muitų valdybai.

18.

Estijos mokesčių ir muitų valdyba taip pat nesutiko su bankroto administratoriaus ieškiniu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju ji negali būti atsakovė. Ji manė, kad pagal direktyvos 13 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį atsakovas pagal tokį ieškinį gali būti tik Suomijos mokesčių administratorius.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog neginčijama, kad jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį dėl turto grąžinimo. Vis dėlto prieš nagrinėdamas bylą iš esmės jis turi nustatyti, kas laikytinas atsakovu dėl sumos, kurią susigrąžino Suomija ir pervedė Estijai pagal Direktyvą 2010/24, – Suomijos mokesčių administratorius ar Estijos mokesčių ir muitų valdyba.

20.

Šiomis aplinkybėmis Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21.

Rašytines pastabas pateikė Estijos ir Suomijos vyriausybės ir Europos Komisija.

22.

Pradėsiu nuo pirmojo ir trečiojo klausimų, kurie yra tiesiogiai susiję su klausimu, kas turėtų būti tinkamas atsakovas pagal ieškinį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama, kad į bankrutuojančios bendrovės turtą būtų grąžintos pinigų sumos, kurias valstybė narė sugrąžino kitos valstybės narės prašymu remdamasi Direktyva 2010/24 (A). Tada išnagrinėsiu antrąjį klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar sumos, susigrąžintos pagal toje direktyvoje numatytą mechanizmą, tampa valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nuosavybe, ir kuris todėl taip pat netiesiogiai susijęs su tinkamo atsakovo pagal tokį ieškinį nustatymo klausimu (B).

23.

Kas turėtų būti atsakovas pagal ieškinį, kuriuo siekiama susigrąžinti sumas, kurias valstybė narė (šiuo atveju Suomija) išieškojo kitos valstybės narės (šiuo atveju Estija) prašymu, išskyrus sumas, kuriomis ieškinio pareiškimo metu pastaroji disponavo: prašančioji valstybė narė (Estija) ar valstybė narė, į kurią kreipiamasi (Suomija)?

24.

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas atkreipia dėmesį į dvi Direktyvos 2010/24 nuostatas, kurios gali būti reikšmingos. Pirmoji iš jų yra 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad „kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje <…>. Institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, nustatytus pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat mokesčiais ar muitais arba su panašiais mokesčiais ar muitais, jeigu tokie patys netaikomi <…>“ Antroji nuostata yra direktyvos 14 straipsnio 2 dalis, pagal kurią „ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, <…> pateikiami nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus“.

25.

Akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytose nuostatose (ar šiuo tikslu likusiose direktyvos nuostatose) nėra tiesioginio atsakymo į klausimą, kas turėtų būti atsakovas pagal ieškinį, kuriuo siekiama susigrąžinti sumas, kurias valstybė narė išieškojo kitos valstybės narės prašymu.

26.

Preliminarus klausimas yra tai, ar apskritai Direktyva 2010/24 reglamentuoja nagrinėjamą klausimą.

27.

Suomijos vyriausybė mano, kad ieškinio pagrindinėje byloje direktyva nereglamentuoja, nes joje nenumatytos taisyklės dėl turto grąžinimo bankroto byloje. Veikiau šis ieškinys turėtų būti reglamentuojamas Bankroto reglamentu ( 4 ). Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį tinkamas atsakovas pagrindinėje byloje turėtų būti nustatytas remiantis Suomijos teise, kaip valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teise.

28.

Nors platesne prasme sutinku su Suomijos vyriausybe dėl to, kurie teisės aktai reglamentuoja bankroto bylas apskritai, nesuprantu, kaip remiantis Bankroto reglamentu, siejamu su taikytinomis nacionalinėmis bankroto taisyklėmis, būtų galima atsakyti į konkretų nacionalinio teismo pateiktą klausimą ir kodėl šiuo tikslu Direktyva 2010/24 nebeturėtų būti taikoma.

29.

Bankroto administratorius ginčija Suomijos valdžios institucijų taikytą reikalavimo vykdymo procedūrą, kuria, be abejo, iš dalies siekta patenkinti prašymą dėl reikalavimo vykdymo pagal Direktyvą 2010/24. Bankroto administratorius teigia, kad priverstinis mokesčių išieškojimas, kurį įvykdė Suomijos valdžios institucijos, turėtų būti panaikintas remiantis Suomijos teisės aktais, būtent – Įstatymu dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą.

30.

Tiesa, kad priverstinio išieškojimo procedūra iš dalies buvo „vien nacionalinė“ (dėl mokesčių, kuriuos Metirato buvo skolinga Suomijai, išieškojimo) ir iš dalies buvo priemonė Estijos valdžios institucijų pateiktam prašymui dėl išieškojimo patenkinti (Estijai skolingų mokesčių išieškojimas). Vis dėlto aplinkybė, kad ji taip pat buvo susijusi su nacionalinių mokesčių išieškojimu, mano nuomone, nesudaro kliūčių požiūriui, kad visa priverstinio išieškojimo procedūra buvo priemonė, kurios Suomijos valdžios institucijos ėmėsi Estijos prašymui dėl reikalavimo vykdymo patenkinti.

31.

Taigi, manau, kad priverstinio išieškojimo procedūrą galima laikyti vykdymo priemone, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 2 dalį ( 5 ).

32.

Ieškiniu pagrindinėje byloje bankroto administratorius ginčija vykdymo priemonės, priimtos Suomijoje, kuri yra valstybė narė, į kurią kreipiamasi, galiojimą pagal Suomijos teisę. Taigi remiantis direktyvos 14 straipsnio 2 dalimi tas ieškinys yra ginčas, kuris turi būti pateikiamas nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai (būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui) pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.

33.

Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, kompetentinga įstaiga yra tinkamiausia aiškinti galiojančius tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, visų pirma – vertinti vykdymo priemonės teisėtumą, galiojimą ir tinkamumą pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus ( 6 ).

34.

Apibendrinant pasakytina, kad priverstinio išieškojimo procedūra buvo atlikta dėl Direktyvos 2010/24 ir pagal ją. Dabar nacionaliniu lygmeniu siekiama ginčyti jos eigą ir rezultatus vėlesnės bankroto bylos kontekste, taigi faktiškai ginčyti vykdymo priemonę, anksčiau priimtą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi (direktyvos 14 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors Direktyvoje 2010/24 nėra konkrečios taisyklės, nustatančios, kas turėtų būti ieškovas pagal tokį ieškinį, koks nagrinėjamas šiuo atveju, kai po išieškotų sumų perdavimo juridinis asmuo, kuris jas sumokėjo, paskelbiamas bankrutuojančiu, manau, kad direktyva neabejotinai lieka taikytina tokiu atveju, koks nagrinėjamas.

35.

Nepaisant to, kad Direktyvoje 2010/24 nutylėta, kaip nustatyti atsakovą tokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, bent jau teoriškai yra galimi du požiūriai. Paprastai tariant, jie galėtų būti pavadinti „galios sekimo“ ir „pinigų sekimo“ požiūriais.

36.

Pagal pirmąjį būtų ginčijamas būdas, kuriuo valstybės narės teritorijoje įgyvendinama viešoji valdžia. Taigi bankroto administratorius iš esmės siektų peržiūrėti nacionalinės priemonės (tariamai prieštaraujančios nacionalinėms taisyklėms), kuria bendrovė įpareigota sumokėti mokesčius, teisėtumą. Taip vertinant, panašaus pobūdžio ginčas būtų klasikinis administracinis arba mokesčių teisės ginčas, taigi, savaime suprantama, atsakovas yra valdžios institucija, kuri įgyvendina (vykdymo) įgaliojimus konkrečiu atveju.

37.

Tokio požiūrio logika būtų paremta turto grąžinimu (panašu į privatinę teisę). Būtų siekiama išieškoti pinigus iš bet kurio asmens, kuris turi tą sumą konkrečiu momentu. Atsakovo tapatybė pereitų bet kam, turinčiam aptariamas sumas konkrečiu metu.

38.

Nepaisant to, kad Direktyva 2010/24 nėra susijusi su šiuo konkrečiu klausimu, beveik neabejoju, kad, atsižvelgiant į bendrą direktyvos struktūrą ir logiką, teisingas požiūris yra pirmasis. Manau, kad toks ieškinys, kiek juo ginčijamas vykdymo priemonės, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijos ir kuri taikoma pagal šios valstybės narės teisės aktus, galiojimas, turi būti pareikštas tos valstybės valdžios institucijoms.

39.

Direktyvoje 2010/24/ES nustatytos bendros taisyklės dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis ( 7 ). Kaip nurodyta direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje, tokia savitarpio pagalba gali būti teikiama keičiantis informacija (direktyvos II skyriaus 5–7 straipsniai), pranešant apie dokumentus (direktyvos III skyriaus 8 ir 9 straipsniai) arba imantis reikalavimo vykdymo ar prevencinių priemonių (IV skyriaus 10–20 straipsniai).

40.

Visais trimis atvejais direktyvoje numatytas ne tik įgaliojimų paskirstymas tarp prašančiosios valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijų, bet ir lex auctoritatis, kaip bendros taisyklės, pagal kurią valstybės narės valdžios institucijų veiksmai reglamentuojami pagal tos valstybės narės teisę (taigi ir jų teisėtumas priklauso nuo šios teisės), taikymas ( 8 ). Tai pasakytina apie taisykles dėl keitimosi informacija ( 9 ), dėl pagalbos pranešant apie dokumentus ( 10 ) ir būtent dėl vykdymo ar prevencinių priemonių.

41.

Dėl reikalavimo vykdymo priemonių primenu, kad pagal direktyvos 13 straipsnio 1 dalį reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu. Konkrečiau kalbant, institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, kurie nustatyti pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus ir kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat ar panašiais mokesčiais ar muitais.

42.

Kaip matyti iš direktyvos 14 straipsnio 4 dalies antros pastraipos ir 16 straipsnio 1 dalies, prevencinės priemonės gali būti priimtos tik valstybės narės, į kurią kreipiamasi, jeigu tai leidžiama pagal tos valstybės teisės aktus.

43.

Apskritai Direktyvos 2010/24 14 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl ginčų, kylančių iš šios direktyvos taikymo. Pagal 14 straipsnio 1 dalį ginčai dėl reikalavimo arba dokumentų, kuriais leidžiama vykdyti, parengtų prašančiojoje valstybėje narėje, taip pat ginčai dėl tos valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso tos valstybės kompetentingų įstaigų kompetencijai. Priešingai, pagal 14 straipsnio 2 dalį ginčai dėl vykdymo priemonių arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti tos valstybės kompetentingai įstaigai. Iš Sprendimo Kyrian matyti, kad 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą kompetencijų padalijimą lemia tai, kad kiekvienam teisės aktui ar priemonei, susijusiai su šiomis nuostatomis, taikomi skirtingi teisės aktai ( 11 ), t. y. valstybės narės, kurios institucijos įvykdė ginčijamą veiksmą ar priėmė ginčijamą priemonę, teisės aktai. Taigi kiekvienos valstybės narės kompetentinga įstaiga nagrinėja tik tos valstybės narės valdžios institucijų pagal tos valstybės teisės aktus įvykdytų veiksmų ar priimtų priemonių teisėtumą ( 12 ).

44.

14 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje taip pat pateiktas aiškus pavyzdys, kaip lex auctoritatis taisyklė taikoma atvejais, susijusiais su dviejų valstybių narių kompetentingomis valdžios institucijomis. 14 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad, jeigu prašančiojoje valstybėje narėje pareiškiamas ieškinys pagal 14 straipsnio 1 dalį, institucija, į kurią kreipiamasi, iš principo turi sustabdyti vykdymo procedūrą, kiek ji susijusi su ginčijama reikalavimo dalimi, kol šiuo klausimu kompetentinga įstaiga priims sprendimą. Vis dėlto pagal 14 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą prašančioji institucija, laikydamasi prašančiojoje valstybėje narėje galiojančių įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinės praktikos, gali prašyti institucijos, į kurią kreipiamasi, įvykdyti užginčytą reikalavimą arba užginčytą reikalavimo dalį, jeigu tai leidžiama pagal atitinkamus valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracinę praktiką.

45.

Taigi pirmiau išdėstytos nuostatos aiškiai patvirtina tokią bendrą direktyvos logiką: (i) valstybės narės atlikti veiksmai ir priimtos priemonės paprastai yra reglamentuojami tos valstybės teisės aktais (lex auctoritatis); (ii) ginčas dėl šių aktų arba priemonių turi būti pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai įstaigai, kuri juos išnagrinės, atsižvelgdama į savo šalies teisės aktus.

46.

Remiantis šiomis dviem aplinkybėmis, darytina visai suprantama išvada dėl atsakovo tapatybės tokiais atvejais: (iii) tokiame ginče atsakovas gali būti tik nacionalinė valdžios institucija, kuri įgyvendino įgaliojimus konkrečiu atveju (priimdama ginčijamą aktą ar priemonę ar jų nepriimdama).

47.

Taigi, jei, kaip šiuo atveju, asmuo ginčija vykdymo priemonę, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos, ginčijamas yra tos valstybės narės pasinaudojimo viešaisiais įgaliojimais galiojimas. Tuomet logiška, kad atsakovas turi būti prašomosios valstybės narės viešoji institucija.

48.

Galima pridurti, kad tokia išvada taip pat atitinka visiško reikalavimų prilyginimo principą, išdėstytą Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalyje. Pagal tą nuostatą reikalavimai, dėl kurių pateiktas prašymas juos vykdyti, laikomi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimais. Jei reikalavimai, gauti iš kitos valstybės narės, turi būti visiškai prilyginti nacionaliniams reikalavimams, kiek tai susiję su išieškojimo procedūra (kai tam tikra pinigų suma yra įmokėta), prilyginti juos nacionaliniams reikalavimams yra tikslinga tik tuomet, kai ginčijamas su tuo išieškojimu susijęs elementas (kai pinigai gali būti išmokėti). Visiškas prilyginimas reikalauja prilyginimo abiem kryptimis. Taigi, kaip ir ginčijant bet kurią valstybės narės institucijų priimtą (vykdymo) priemonę, atsakovas paprastai turi būti institucija, priėmusi ginčijamą (išieškojimo) priemonę.

49.

Manau, kad ką tik išdėstytas požiūris yra teisingas, net ir trumpai apsvarsčius alternatyvas. Jei toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turėtų būti reiškiamas valstybei narei, kuri kreipėsi dėl išieškojimo, visų pirma dėl to, kad ginčijama pinigų suma vėliau perduota tai valstybei, tuomet ieškinys dėl grąžinimo turėtų būti reiškiamas valstybei, kuri turi pinigus ( 13 ). Tokioje situacijoje abu teismai, kuriuose toks ieškinys galėtų būti pareikštas, prieitų prie gana abejotinų rezultatų.

50.

Pirmoji galimybė būtų pareikšti ieškinį prašančiajai valstybei narei šios valstybės teismuose. Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad Estijos teismai nagrinėtų ieškinį, pareikštą Estijos institucijoms, dėl veiksmo (tariamai neteisingos vykdymo priemonės), kurį Suomijos institucijos įvykdė Suomijoje. Be to, tokiam ieškiniui taikytinos taisyklės kiltų iš Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą, kuriuo rėmėsi bankroto administratorius ginčydamas Metirato mokėjimus, įvykdytus pagal priverstinio išieškojimo procedūrą, kurią atliko Suomijos institucijos. Proceso eiga galėtų būti pagrįsta Estijos teise, pavyzdžiui, jos nacionalinėmis taisyklėmis dėl deliktų ar nepagrįsto praturtėjimo. Vis dėlto toks ieškinys prieš Estiją turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Suomijos institucijų Suomijoje įvykdytus veiksmus.

51.

Pakankamai aišku, kad tai ne tik lemtų gana didelį neatitikimą (nekalbant apie chaosą) tarp forum ir ius, bet ir faktiškai reikštų, kad Estijos teismai turi peržiūrėti Suomijos institucijų viešųjų įgaliojimų įgyvendinimo Suomijoje teisėtumą – tokią galimybę Teisingumo Teismas neseniai atmetė kitomis aplinkybėmis ( 14 ).

52.

Antroji galimybė, t. y. pareikšti ieškinį prašančiajai valstybei narei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismuose, būtų tokia pat problemiška. Pirmoji (jau beveik neįveikiama) problema tokiu atveju kiltų dėl imuniteto nuo jurisdikcijos principo, pagal kurį nėra galimybės iškelti bylą valstybei kitos valstybės teisme ( 15 ). Iš tiesų Teisingumo Teismas pripažino, kad „pagal dabartinę tarptautinę praktiką šis imunitetas nėra absoliutus, bet visuotinai pripažįstamas, kai ginčas susijęs su iure imperii atliktais suvereniais veiksmais. Vis dėlto jis gali būti netaikomas, jei teisminis ieškinys susijęs su iure gestionis atliktais veiksmais, kurie nesusiję su viešosios valdžios įgyvendinimu“ ( 16 ). Tačiau šioje byloje ginčijama priverstinio mokesčių išieškojimo procedūra, kuri neabejotinai susijusi su iure imperii atliktais suvereniais veiksmais, tiek procedūriniu (kiek tai susiję su priverstiniu išieškojimu), tiek materialiniu (kiek tai susiję su mokesčių išieškojimu) aspektu. Taigi imunitetas nuo jurisdikcijos šiuo atveju neleistų pareikšti ieškinio Estijai Suomijos teismuose.

53.

Taigi dėl visų minėtų priežasčių darau išvadą, kad toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama ginčyti vykdymo priemonės, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos pagal savo teisės aktus, galiojimą, turi būti pareikštas tai valstybei (jos institucijoms).

54.

Galiausiai norėčiau patikslinti, kad išvada, susijusi su atsakovo tapatybe tokioje byloje, kaip ši, nereiškia, kad, jei bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys patenkinamas, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, t. y. Suomija, turėtų prisiimti finansines pasekmes. Iš tiesų pagal Direktyvos 2010/24 logiką tais atvejais, kai išieškojimo priemonė yra sėkmingai užginčyta skolininko, prašančioji valstybė narė privalo kompensuoti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, išieškotas ir prašančiajai valstybei narei jau pervestas sumas ( 17 ).

55.

Apskritai Teisingumo Teismas jau pabrėžė, kad Direktyva 2010/24 yra pagrįsta abipusio pasitikėjimo principu ir kad šioje direktyvoje nustatytos tarpusavio pagalbos sistemos įgyvendinimas priklauso nuo tarp atitinkamų nacionalinių institucijų egzistuojančio pasitikėjimo ( 18 ). Reikia pridurti, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas, abipusio pasitikėjimo tarp valstybių narių principas yra taikomas abiem kryptimis.

56.

Viena vertus, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, turėtų vykdyti išieškojimo procedūrą prašančiosios valstybės narės prašymu ir negali nieko „pripažinti, papildyti ar pakeisti“, kaip nurodyta direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje. Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, iš principo ( 19 ) turi pasitikėti prašančiąja valstybe nare ir vykdyti bet kokį jos prašymą dėl išieškojimo.

57.

Kita vertus, ši palengvinta išieškojimo priemonė, pagrįsta abipusio pasitikėjimo principu, taip pat reiškia, kad prašančioji valstybė narė turėtų prisiimti pasekmes tais atvejais, kai kyla problema dėl vykdymo, kurį atliko valstybė narė, į kurią kreipiamasi. Taigi, jei vykdymo priemonė yra sėkmingai nuginčyta, prašančioji valstybė narė turi kompensuoti išieškotą pinigų sumą, neprotestuodama ir nedelsdama, net tuo atveju, jei ji negali būti laikoma atsakinga už ginčijamą vykdymo priemonę ( 20 ).

58.

Kitaip tariant, abipusis pasitikėjimas ir lojalus bendradarbiavimas tarp valstybių narių yra universalus principas. Jis taikomas ne tik tada, kai oras saulėtas (kai viskas vyksta sklandžiai ir, kalbant apie šią direktyvą, pinigai gaunami), bet ir blogo oro sąlygomis (tais atvejais, kai dėl kitos valstybės narės galimai padarytos klaidos pirmiau gauti pinigai turi būti grąžinti).

59.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar prašančiosios valstybės narės reikalavimai, kuriuos įvykdė valstybė narė, į kurią kreipiamasi, lieka atskiri ir nepriskiriami prie pastarosios valstybės narės turto, ar jie prijungiami prie jos turto. Antrame šio klausimo sakinyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, performulavo pirmą sakinį ir klausia, ar direktyva siekiama tik uždrausti kitos valstybės narės reikalavimų diskriminaciją.

60.

Turiu pripažinti, kad man nėra iš karto aišku, kaip abi klausimo dalys yra susijusios viena su kita. Neaišku, kaip, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą visiško prilyginimo principą, kuriuo pagrįsta direktyva, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, skolos sujungimas su prašančiosios valstybės narės skola, kuri taip pat išieškota per tą pačią vykdymo procedūrą, galėtų ar turėtų lemti kitos valstybės narės reikalavimų diskriminaciją. Kadangi galiu tik spėlioti dėl tikslaus ryšio tarp antrojo klausimo pirmo ir antro sakinių, išnagrinėsiu juos kaip atskirus klausimus.

61.

Antrojo klausimo pirma dalis, atrodo, kilo iš argumento, kurį pagrindinėje byloje nurodė Suomijos vyriausybė, kad išieškotas turtas niekada netapo Suomijos valstybės nuosavybe, todėl nagrinėjamas reikalavimas turi būti nukreiptas prieš Estijos mokesčių administratorių.

62.

Komisija ir Suomijos vyriausybė šiuo aspektu nurodo Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 5 dalį, pagal kurią institucija, į kurią kreipiamasi, perduoda prašančiajai institucijai išieškotas sumas, susijusias su reikalavimu, ir, jei reikia, delspinigius. Jų nuomone, ši nuostata turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad išieškotos sumos turi būti laikomos atskirai nuo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto.

63.

Vis dėlto, mano nuomone, direktyva nereglamentuoja klausimo, ar pinigų suma, kurią išieškojo valstybė narė, į kurią kreipiamasi, lieka atskira nuo tos valstybės narės turto, ar yra prie jo prijungiama.

64.

Pereinant prie direktyvos 13 straipsnio 5 dalies, man neaišku, kaip ši nuostata, kurioje tik nustatytas paskutinis prašymo išieškoti vykdymo procedūros etapas, gali būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad sumos būtų laikomos atskirai, ar kaip leidžianti jas prijungti prie valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto. Ta nuostata tiesiog susijusi su kitu klausimu.

65.

Tiesa, kad pagal 13 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą valstybė narė, į kurią kreipiamasi, turi išieškoti reikalavimą savo valiuta ( 21 ). Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1189/2011 23 straipsnio 1 dalį prašančiajai institucijai perduodamos sumos turi būti pervestos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valiuta per du mėnesius nuo reikalavimo įvykdymo dienos.

66.

Vis dėlto, išskyrus šias konkrečias nuostatas dėl gautų sumų perdavimo, direktyvoje nenustatytas šių sumų teisinis, ekonominis ar apskaitos statusas per laikotarpį nuo jų išieškojimo iš skolininko ir jų perdavimo prašančiajai valstybei narei. Vien tai, kad sumos išieškomos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valiuta ir pervedamos ta valiuta, nebūtinai reiškia, kad šios sumos yra (arba nėra) prijungiamos prie valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto. Tai tiesiog paliekama nustatyti kiekvienai valstybei narei, jeigu ji vykdo savo pareigą per du mėnesius perduoti išieškotas sumas ir taikytinas palūkanas.

67.

Bet kuriuo atveju pažymiu, kad, net jei šios sumos laikomos atskirai nuo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto, tai, manau, neturi įtakos atsakymui į klausimą, kas turėtų būti atsakovas pagal tokį ieškinį, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Iš tiesų, jeigu antrojo klausimo pirma dalis būtų suprantama kaip kintamasis nustatant atsakovo tapatybę ( 22 ), dėl šios išvados A skirsnyje išdėstytų priežasčių manau, kad, neatsižvelgiant į taikomus apskaitos standartus, tokio ieškinio atsakovas turi būti valstybė narė, į kurią kreipiamasi.

68.

Dėl antrojo klausimo antros dalies, kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva tik siekiama uždrausti kitos valstybės narės reikalavimų diskriminaciją, primenu, kad visiško prilyginimo principas, nustatytas direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, reiškia, kad kitų valstybių narių reikalavimai turi būti vertinami taip, tarsi jie būtų nacionaliniai reikalavimai, ypač atsižvelgiant į įgaliojimus ir procedūras, nustatytus pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės aktus dėl tapačių arba panašių reikalavimų.

69.

13 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta šio principo išimtis, kad valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti kitų valstybių narių reikalavimams pirmenybės, kuri taikoma toje valstybėje narėje atsirandantiems panašiems reikalavimams, išskyrus atvejus, kai atitinkamos valstybės narės susitaria kitaip arba valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatyta kitaip. Atrodo, kad tai vienintelė bendrosios taisyklės, nustatytos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, išimtis, taigi taisyklės, pagal kurią valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neturi kitų valstybių narių reikalavimų vertinti mažiau palankiai nei panašių ar tapačių nacionalinių reikalavimų, išimtis.

70.

Vis dėlto, mano nuomone, visiško prilyginimo principas neturi reikšmės klausimui, ar pinigų suma, kurią išieškojo valstybė narė, į kurią kreipiamasi, lieka atskira nuo tos valstybės narės turto, ar yra prie jo prijungiama. Taigi taip suprantama antrojo klausimo antra dalis nekeičia išvados, kurią padariau dėl šio klausimo pirmos dalies, ir nekeičia atsakymo, kurį Teisingumo Teismui siūlau pateikti į pirmąjį ir trečiąjį klausimus.

71.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvą 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis reikia aiškinti taip, kad toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama ginčyti vykdymo priemonės, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos pagal savo teisės aktus, galiojimą, turi būti pareikštas tai valstybei (jos institucijoms).