<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-695/17</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62017CC0695</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:944">EU:C:2018:944</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>12</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>12</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato M. Bobek išvada – Byla C-695/17</HT></P><P><HT TYPE="SC">Metirato</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Michal Bobek Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20181122">2018 m. lapkričio 22 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑695/17</HT></P><P>Likviduojama bendrovė Metirato Oy</P><P>prieš</P><P>Suomen valtio/Verohallinto,</P><P>Eesti Vabariik/Maksu- ja Tolliamet</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Helsingin käräjäoikeus</HT> (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Savitarpio pagalba vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis</KEYWORD><KEYWORD>Ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi</KEYWORD><KEYWORD>Atsakovo nustatymas</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>2012 m. Estijos valdžios institucijos paprašė Suomijos valdžios institucijų remiantis savitarpio pagalbos taisyklėmis pagal Direktyvą 2010/24/ES<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20100316">2010 m. kovo 16 d.</DATE> Tarybos direktyva dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="084" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2010">OL L 84, 2010, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> išieškoti mokesčius, kuriuos Estijos valstybei skolinga Suomijos bendrovė <HT TYPE="ITALIC">Metirato Oy</HT> (toliau – <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT>). Remdamosi šiuo prašymu, Suomijos valdžios institucijos prieš <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą. Per tą pačią procedūrą Suomijos valdžios institucijos taip pat siekė išieškoti mokesčius, kuriuos <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> skolinga Suomijos valstybei. <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> sumokėjo pinigų sumą Suomijos valdžios institucijoms. Šios atitinkamą sumos dalį pervedė Estijos valdžios institucijoms.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>2013 m. <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> Suomijoje iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius toje byloje vėliau pareiškė <HT TYPE="ITALIC">Helsingin käräjäoikeus</HT> (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) (toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) ieškinį, prašydamas grąžinti per Suomijos priverstinio išieškojimo procedūrą <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> anksčiau įvykdytą mokėjimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl Direktyvos 2010/24 aiškinimo to ieškinio, kiek jis susijęs su Estijos valdžios institucijoms pervestos pinigų sumos grąžinimu, aplinkybėmis. Konkrečiai kalbant, jis klausia, ar direktyvoje nustatyta, kuri valstybė narė turėtų būti atsakovė pagal ieškinį dėl tos sumos grąžinimo: Suomija ar Estija?</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">ES teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2010/24</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip. Institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, nustatytus [kurie nustatyti[pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat mokesčiais ar muitais arba su panašiais mokesčiais ar muitais, jeigu tokie patys netaikomi, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje nustatyta kitaip.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;</ALINEA><ALINEA>Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti kitų valstybių narių reikalavimams pirmenybės, kuri taikoma toje valstybėje narėje atsirandantiems panašiems reikalavimams, išskyrus atvejus, kai atitinkamos valstybės narės susitaria kitaip arba valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatyta kitaip. Valstybė narė, suteikianti pirmenybę kitos valstybės narės reikalavimams, negali atsisakyti suteikti tokios pat pirmenybės tokiems ar panašiems kitų valstybių narių reikalavimams.</ALINEA><ALINEA>Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, įvykdo reikalavimą savo valiuta.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>institucija, į kurią kreipiamasi, perduoda prašančiajai institucijai išieškotas sumas, susijusias su šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytu reikalavimu ir delspinigiais<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 14 straipsnyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="014.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Ginčai dėl reikalavimo, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, ir ginčai dėl prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso prašančiosios valstybės narės kompetentingų įstaigų kompetencijai. Jeigu vykstant reikalavimo vykdymo procedūrai suinteresuotoji šalis užginčija reikalavimą, pirminį dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą prašančiojoje valstybėje narėje, arba suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, institucija, į kurią kreipiamasi, tai šaliai praneša, kad ji turi pareikšti tokį ieškinį prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje pagal toje valstybėje narėje galiojančius teisės aktus.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="014.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.</ALINEA><ALINEA>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="3"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Suomijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Įstatymas dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Pagal <HT TYPE="ITALIC">laki takaisinsaannista konkurssipesään</HT> (Įstatymas dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą (758/1991)) 5 straipsnio 1 dalį teisinį veiksmą galima ginčyti, be kita ko, tuomet, kai juo atskirai arba kartu su kitais veiksmais pirmenybė nepagrįstai teikiama vienam kreditoriui kitų kreditorių nenaudai. Tokiu atveju galimybės ginčyti sąlyga yra tai, kad atliekant teisinį veiksmą skolininkas turėjo būti nemokus arba teisiniu veiksmu turėjo būti prisidėta prie jo nemokumo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Šio įstatymo 10 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad reikalavimo patenkinimą, kuris atliekamas vėliau nei trys mėnesiai prieš nustatytą dieną, galima ginčyti, jeigu padengiamas tokio dydžio reikalavimas, kuris, palyginti su skolininko turtu, laikytinas dideliu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Pagal to šio įstatymo 23 straipsnį bankroto administratorius ir kai kurie kreditoriai gali pateikti prašymą dėl turto grąžinimo. Ginčijama pareiškiant ieškinį teisme arba prieštaravimą dėl reikalavimo pareiškimo. Tokį ieškinį galima pareikšti <HT TYPE="ITALIC">käräjäoikeus</HT> (apylinkės teismas), kuriame iškelta bankroto byla.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir pateikti klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Eesti Maksu- ja Tolliamet</HT> (Estijos Respublikos mokesčių ir muitų valdyba) siekė iš <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> išieškoti <FT TYPE="DECIMAL">28754,50</FT> EUR mokesčio ir delspinigių. <DATE ISO="20120418">2012 m. balandžio 18 d.</DATE> Estijos mokesčių ir muitų valdyba, remdamasi Direktyva 2010/24, pateikė <HT TYPE="ITALIC">Suomen Verohallinto</HT> (Suomijos mokesčių administratorius) prašymą išieškoti šią sumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Remdamasis tuo prašymu, Suomijos mokesčių administratorius nusiuntė Suomijos vykdymo institucijoms, atsakingoms už priverstinio skolų išieškojimo procedūrų vykdymą, informaciją apie Estijos mokesčių ir muitų valdybai išieškotiną sumą, taip pat nurodė mokesčio sumą, kurią <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> skolinga Suomijos mokesčių administratoriui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130212">2013 m. vasario 12 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> savanoriškai sumokėjo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Suprantu, kad šis mokėjimas buvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>savanoriškas<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> tiek, kiek <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> sumokėjo pagal Suomijos vykdymo institucijų reikalavimą, nesant reikalo imtis kokių nors kitų <HT TYPE="ITALIC">vykdymo priemonių</HT> bendrovės (turto) atžvilgiu. Vis dėlto, kadangi tas mokėjimas atliktas pagal Suomijos vykdymo institucijų pateiktą reikalavimą, taip pat manau, kad tas mokėjimas atliktas per tų institucijų pradėtą <HT TYPE="ITALIC">vykdymo procedūrą</HT>.</P></NOTE> Suomijos vykdymo institucijoms <FT TYPE="NUMBER">17500</FT> EUR. <FT TYPE="DECIMAL">15837,67</FT> EUR buvo pervesta Suomijos mokesčių administratoriui. Pagal Estijos prašymą dėl išieškojimo Suomijos mokesčių administratorius pervedė į Estiją <FT TYPE="DECIMAL">15541,67</FT> EUR.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130423">2013 m. balandžio 23 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> Suomijos vykdymo institucijoms sumokėjo dar <FT TYPE="NUMBER">17803</FT> EUR.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT><DATE ISO="20130508">2013 m. gegužės 8 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Helsingin käräjäoikeus</HT> (Helsinkio apylinkės teismas) iškėlė <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> bankroto bylą pagal pačios bendrovės pareiškimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT><DATE ISO="20140508">2014 m. gegužės 8 d.</DATE> bankroto administratorius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė Suomijos mokesčių administratoriui ieškinį, reikalaudamas grąžinti mokėjimus, kurių bendra suma <FT TYPE="DECIMAL">–33707,67</FT> EUR, įskaitant <FT TYPE="DECIMAL">15541,67</FT> EUR sumą, pervestą į Estiją. Bankroto administratorius, remdamasis Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą 5 straipsniu, tvirtino, kad Suomijos mokesčių administratoriui buvo nepagrįstai suteikta<?PAGE NO="4"?> pirmenybė kitų kreditorių nenaudai, nes ilgą laiką nesumokėti mokesčiai buvo sumokėti tuo metu, kai <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> jau buvo nemoki. Remdamasis šio įstatymo 10 straipsniu, bankroto administratorius toliau nurodė, kad <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> kritiniu laikotarpiu nuo <DATE ISO="20130125">2013 m. sausio 25 d.</DATE> iki gegužės 8 d. padengė tokio dydžio mokesčių skolas, kurios, palyginti su jos turtu, buvo didelės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Ieškinys dėl mokėjimų grąžinimo visų pirma buvo pareikštas Suomijos mokesčių administratoriui. Vis dėlto tuo atveju, jeigu jis dėl <FT TYPE="DECIMAL">15541,67</FT> EUR sumos būtų laikomas netinkamu atsakovu, bankroto administratorius pateikė ieškinį ir Estijos mokesčių ir muitų valdybai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Suomijos mokesčių administratorius nesutiko su bankroto administratoriaus ieškiniu ir, be kita ko, teigė, kad nėra tinkamas atsakovas, nes ieškiniu reikalaujama grąžinti Estijos gautus mokėjimus. Jis teigė, kad tik atstovavo Estijos valdžios institucijoms, kurios prašė savitarpio pagalbos pagal Direktyvą 2010/24, ir kad ta pareiga baigėsi sugrąžinus įvykdytus mokesčių reikalavimus. Jis taip pat teigė, kad sugrąžintos lėšos niekada nebuvo tapusios Suomijos valstybės nuosavybe. Ieškinys turi būti pareikštas Estijos mokesčių ir muitų valdybai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Estijos mokesčių ir muitų valdyba taip pat nesutiko su bankroto administratoriaus ieškiniu ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju ji negali būti atsakovė. Ji manė, kad pagal direktyvos 13 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 2 dalį atsakovas pagal tokį ieškinį gali būti tik Suomijos mokesčių administratorius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog neginčijama, kad jis yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį dėl turto grąžinimo. Vis dėlto prieš nagrinėdamas bylą iš esmės jis turi nustatyti, kas laikytinas atsakovu dėl sumos, kurią susigrąžino Suomija ir pervedė Estijai pagal Direktyvą 2010/24, – Suomijos mokesčių administratorius ar Estijos mokesčių ir muitų valdyba.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Helsingin käräjäoikeus</HT> (Helsinkio apylinkės teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>1.</NO.P><TXT>Ar [Direktyvos 2010/24/ES] 13 straipsnio 1 dalis, kiek joje numatyta, kad reikalavimai, kurie turi būti vykdomi remiantis prašymu vykdyti reikalavimą, valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, turi būti laikomi pačios valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimais, turi būti aiškinama taip, kad:</TXT><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>valstybė narė, į kurią kreipiamasi, yra ir teismo proceso, susijusio su sumų, sumokėtų vykdant reikalavimą, grąžinimu į skolininko turtą, šalis, ar</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>valstybė narė, į kurią kreipiamasi, tik rūpinasi reikalavimo įvykdymu vykdymo procese ir pareiškia reikalavimą per pačią bankroto procedūrą, tačiau nagrinėjant ieškinį dėl su bankrotu susijusio ginčo, susijusį su skolininko turtui priklausančio turto apimtimi, prašančioji valstybė narė yra atsakovė?</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Ar direktyva turi būti aiškinama taip, kad kitos valstybės reikalavimai pagal prašymą vykdyti reikalavimą vykdomi tomis pačiomis priemonėmis, tačiau tokiu būdu, kad išieškotas turtas lieka atskiras ir nepriskiriamas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turtui, ar taip, kad reikalavimas vykdomas kartu su savo reikalavimais, todėl išieškotas turtas priskiriamas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turtui? Kitaip tariant: ar direktyva siekiama tik uždrausti nepalankesnį kitos valstybės reikalavimų vertinimą?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar teisinis ginčas dėl bankroto ginčijimo gali būti prilyginamas ginčui dėl vykdymo priemonių, kaip tai suprantama pagal 14 straipsnio 2 dalį, ir ar iš to gali būti daroma išvada, kad valstybė narė, į kurią kreipiamasi, pagal direktyvą yra atsakovė ir šiame teisiniame ginče?<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas pateikė Estijos ir Suomijos vyriausybės ir Europos Komisija.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="5"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Vertinimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Pradėsiu nuo pirmojo ir trečiojo klausimų, kurie yra tiesiogiai susiję su klausimu, kas turėtų būti tinkamas atsakovas pagal ieškinį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama, kad į bankrutuojančios bendrovės turtą būtų grąžintos pinigų sumos, kurias valstybė narė sugrąžino kitos valstybės narės prašymu remdamasi Direktyva 2010/24 (A). Tada išnagrinėsiu antrąjį klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar sumos, susigrąžintos pagal toje direktyvoje numatytą mechanizmą, tampa valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nuosavybe, ir kuris todėl taip pat netiesiogiai susijęs su tinkamo atsakovo pagal tokį ieškinį nustatymo klausimu (B).</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirmasis ir trečiasis klausimai: kas turėtų būti atsakovas?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Kas turėtų būti atsakovas pagal ieškinį, kuriuo siekiama susigrąžinti sumas, kurias valstybė narė (šiuo atveju Suomija) išieškojo kitos valstybės narės (šiuo atveju Estija) prašymu, išskyrus sumas, kuriomis ieškinio pareiškimo metu pastaroji disponavo: prašančioji valstybė narė (Estija) ar valstybė narė, į kurią kreipiamasi (Suomija)?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas atkreipia dėmesį į dvi Direktyvos 2010/24 nuostatas, kurios gali būti reikšmingos. Pirmoji iš jų yra 13 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>kiekvienas reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu, kad jį būtų įmanoma vykdyti toje valstybėje narėje &lt;…&gt;. Institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, nustatytus pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat mokesčiais ar muitais arba su panašiais mokesčiais ar muitais, jeigu tokie patys netaikomi &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> Antroji nuostata yra direktyvos 14 straipsnio 2 dalis, pagal kurią <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>ginčai dėl vykdymo priemonių, kurių imamasi valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, &lt;…&gt; pateikiami nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytose nuostatose (ar šiuo tikslu likusiose direktyvos nuostatose) nėra tiesioginio atsakymo į klausimą, kas turėtų būti atsakovas pagal ieškinį, kuriuo siekiama susigrąžinti sumas, kurias valstybė narė išieškojo kitos valstybės narės prašymu.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2010/24 ar Bankroto reglamentas?</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Preliminarus klausimas yra tai, ar apskritai Direktyva 2010/24 reglamentuoja nagrinėjamą klausimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Suomijos vyriausybė mano, kad ieškinio pagrindinėje byloje direktyva nereglamentuoja, nes joje nenumatytos taisyklės dėl turto grąžinimo bankroto byloje. Veikiau šis ieškinys turėtų būti reglamentuojamas Bankroto reglamentu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20000529">2000 m. gegužės 29 d.</DATE> Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="160" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2000">OL L 160, 2000, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191; Bankroto reglamentas).</P></NOTE>. Pagal šio reglamento 4 straipsnio 1 dalį tinkamas atsakovas pagrindinėje byloje turėtų būti nustatytas remiantis Suomijos teise, kaip valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Nors platesne prasme sutinku su Suomijos vyriausybe dėl to, kurie teisės aktai reglamentuoja bankroto bylas apskritai, nesuprantu, kaip remiantis Bankroto reglamentu, siejamu su taikytinomis nacionalinėmis bankroto taisyklėmis, būtų galima atsakyti į konkretų nacionalinio teismo pateiktą klausimą ir kodėl šiuo tikslu Direktyva 2010/24 nebeturėtų būti taikoma.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Bankroto administratorius ginčija Suomijos valdžios institucijų taikytą reikalavimo vykdymo procedūrą, kuria, be abejo, iš dalies siekta patenkinti prašymą dėl reikalavimo vykdymo pagal Direktyvą 2010/24. Bankroto administratorius teigia, kad priverstinis mokesčių išieškojimas, kurį įvykdė Suomijos valdžios institucijos, turėtų būti panaikintas remiantis Suomijos teisės aktais, būtent – Įstatymu dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Tiesa, kad priverstinio išieškojimo procedūra iš dalies buvo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>vien nacionalinė<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> (dėl mokesčių, kuriuos <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> buvo skolinga Suomijai, išieškojimo) ir iš dalies buvo priemonė Estijos valdžios institucijų pateiktam prašymui dėl išieškojimo patenkinti (Estijai skolingų mokesčių išieškojimas). Vis dėlto aplinkybė, kad ji taip pat buvo susijusi su nacionalinių mokesčių išieškojimu, mano nuomone, nesudaro kliūčių požiūriui, kad visa priverstinio išieškojimo procedūra buvo priemonė, kurios Suomijos valdžios institucijos ėmėsi Estijos prašymui dėl reikalavimo vykdymo patenkinti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Taigi, manau, kad priverstinio išieškojimo procedūrą galima laikyti vykdymo priemone, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 2 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Direktyvoje neapibrėžta sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>vykdymo priemonės<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>. Teisingumo Teismas šią sąvoką aiškino tik kartą – <DATE ISO="20100114">2010 m. sausio 14 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kyrian</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑233/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:11">EU:C:2010:11</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), tiesa, atsižvelgdamas į Direktyvos 2010/24 14 straipsnio 2 dalies teisinę pirmtakę, t. y. <DATE ISO="19760315">1976 m. kovo 15 d.</DATE> Tarybos direktyvos 76/308/EEB dėl savitarpio paramos patenkinant pretenzijas, susijusias su tam tikromis rinkliavomis, muitais ir mokesčiais bei kitomis priemonėmis (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="073" PAGE.FIRST="18" DATE.PUB="1976">OL L 73, 1976, p. 18</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 1 t., p. 44), iš dalies pakeistos <DATE ISO="20010615">2001 m. birželio 15 d.</DATE> Tarybos direktyva 2001/44/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="175" PAGE.FIRST="17" DATE.PUB="2001">OL L 175, 2001, p. 17</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 2 sk., 12 t., p. 27), 12 straipsnio 3 dalį. To sprendimo 47 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad [dokumentų] įteikimas (kuris nėra aiškiai nurodytas Direktyvos 76/308 12 straipsnio 3 dalyje) yra vykdymo priemonė.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Ieškiniu pagrindinėje byloje bankroto administratorius ginčija vykdymo priemonės, priimtos Suomijoje, kuri yra valstybė narė, į kurią kreipiamasi, galiojimą pagal Suomijos teisę. Taigi remiantis direktyvos 14 straipsnio 2 dalimi tas ieškinys yra ginčas, kuris turi būti pateikiamas nagrinėti tos valstybės narės kompetentingai įstaigai (būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui) pagal toje valstybėje narėje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, kompetentinga įstaiga yra tinkamiausia aiškinti galiojančius tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus, visų pirma – vertinti vykdymo priemonės teisėtumą, galiojimą ir tinkamumą pagal tos valstybės narės įstatymus ir kitus teisės aktus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Dėl Direktyvos 76/308 žr. <DATE ISO="20100114">2010 m. sausio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kyrian</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑233/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:11">EU:C:2010:11</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Apibendrinant pasakytina, kad priverstinio išieškojimo procedūra buvo atlikta dėl Direktyvos 2010/24 ir pagal ją. Dabar nacionaliniu lygmeniu siekiama ginčyti jos eigą ir rezultatus vėlesnės bankroto bylos kontekste, taigi faktiškai ginčyti <HT TYPE="ITALIC">vykdymo priemonę</HT>, anksčiau priimtą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi (direktyvos 14 straipsnio 2 dalis). Taigi, nors Direktyvoje 2010/24 nėra konkrečios taisyklės, nustatančios, kas turėtų būti ieškovas pagal tokį ieškinį, koks nagrinėjamas šiuo atveju, kai po išieškotų sumų perdavimo juridinis asmuo, kuris jas sumokėjo, paskelbiamas bankrutuojančiu, manau, kad direktyva neabejotinai lieka taikytina tokiu atveju, koks nagrinėjamas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Atsakovo tapatybė: teisėtumo peržiūra ar byla dėl grąžinimo?</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Nepaisant to, kad Direktyvoje 2010/24 nutylėta, kaip nustatyti atsakovą tokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, bent jau teoriškai yra galimi du požiūriai. Paprastai tariant, jie galėtų būti pavadinti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>galios sekimo<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>pinigų sekimo<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/> požiūriais.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Pagal pirmąjį būtų ginčijamas būdas, kuriuo valstybės narės teritorijoje įgyvendinama viešoji valdžia. Taigi bankroto administratorius iš esmės siektų peržiūrėti nacionalinės priemonės (tariamai prieštaraujančios nacionalinėms taisyklėms), kuria bendrovė įpareigota sumokėti mokesčius, teisėtumą. Taip vertinant, panašaus pobūdžio ginčas būtų klasikinis administracinis arba mokesčių teisės ginčas, taigi, savaime suprantama, atsakovas yra valdžios institucija, kuri įgyvendina (vykdymo) įgaliojimus konkrečiu atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Tokio požiūrio logika būtų paremta turto grąžinimu (panašu į privatinę teisę). Būtų siekiama išieškoti pinigus iš bet kurio asmens, kuris turi tą sumą konkrečiu momentu. Atsakovo tapatybė pereitų bet kam, turinčiam aptariamas sumas konkrečiu metu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Nepaisant to, kad Direktyva 2010/24 nėra susijusi su šiuo konkrečiu klausimu, beveik neabejoju, kad, atsižvelgiant į bendrą direktyvos struktūrą ir logiką, teisingas požiūris yra pirmasis. Manau, kad toks ieškinys, kiek juo ginčijamas vykdymo priemonės, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijos ir kuri taikoma pagal šios valstybės narės teisės aktus, galiojimas, turi būti pareikštas tos valstybės valdžios institucijoms.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Direktyvoje 2010/24/ES nustatytos bendros taisyklės dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Dėl Direktyvos 76/308 žr. <DATE ISO="20100114">2010 m. sausio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kyrian</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑233/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:11">EU:C:2010:11</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20121018">2012 m. spalio 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">X</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑498/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:635">EU:C:2012:635</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Kaip nurodyta direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje, tokia savitarpio pagalba gali būti teikiama keičiantis informacija (direktyvos II skyriaus 5–7 straipsniai), pranešant apie dokumentus (direktyvos III skyriaus 8 ir 9 straipsniai) arba imantis reikalavimo vykdymo ar prevencinių priemonių (IV skyriaus 10–20 straipsniai).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Visais trimis atvejais direktyvoje numatytas ne tik įgaliojimų paskirstymas tarp prašančiosios valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valdžios institucijų, bet ir <HT TYPE="ITALIC">lex auctoritatis</HT>, kaip bendros taisyklės, pagal kurią valstybės narės valdžios institucijų veiksmai reglamentuojami pagal tos valstybės narės teisę (taigi ir jų teisėtumas priklauso nuo šios teisės), taikymas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Pagal analogiją taip pat žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Weltimmo</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑230/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:426">EU:C:2015:426</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir Teisingumo Teismo poziciją, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>iš tiesų su valstybės narės teritorijos suverenumu susiję reikalavimai, teisėtumo principas ir teisinės valstybės sąvoka lemia, kad įgaliojimų taikyti sankcijas įgyvendinimas iš principo negali peržengti teisės aktuose nustatytų ribų, kurių neperžengdama administracinė institucija yra įgaliota veikti <HT TYPE="ITALIC">paisydama savo valstybės narės teisės</HT><QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>; <DATE ISO="20151001">2015 m. spalio 1 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Weltimmo</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑230/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:639">EU:C:2015:639</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0056">56</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Išskirta mano.</P></NOTE>. Tai pasakytina apie taisykles dėl keitimosi informacija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Žr., pavyzdžiui, direktyvos 5 straipsnio 2 dalies c punktą arba 7 straipsnio 2 dalį.</P></NOTE>, dėl pagalbos pranešant apie dokumentus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Žr. direktyvos 9 straipsnį ir <DATE ISO="20111118">2011 m. lapkričio 18 d.</DATE> Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1189/2011, kuriuo nustatomos išsamios taisyklės, susijusios su tam tikromis Direktyvos 2010/24 nuostatomis (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="302" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2011">OL L 302, 2011, p. 16</REF.DOC.OJ>), 11 straipsnį ir 12 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE> ir būtent dėl vykdymo ar prevencinių priemonių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Dėl reikalavimo vykdymo priemonių primenu, kad pagal direktyvos 13 straipsnio 1 dalį reikalavimas, dėl kurio pateiktas prašymas jį vykdyti, laikomas valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimu. Konkrečiau kalbant, institucija, į kurią kreipiamasi, naudojasi įgaliojimais ir taiko procedūras, kurie nustatyti <HT TYPE="ITALIC">pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, įstatymus ir kitus teisės aktus</HT> ir kurie taikomi reikalavimams, susijusiems su tokiais pat ar panašiais mokesčiais ar muitais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Kaip matyti iš direktyvos 14 straipsnio 4 dalies antros pastraipos ir 16 straipsnio 1 dalies, prevencinės priemonės gali būti priimtos tik valstybės narės, į kurią kreipiamasi, jeigu tai leidžiama pagal tos valstybės teisės aktus.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Apskritai Direktyvos 2010/24 14 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl ginčų, kylančių iš šios direktyvos taikymo. Pagal 14 straipsnio 1 dalį ginčai dėl reikalavimo arba dokumentų, kuriais leidžiama vykdyti, parengtų prašančiojoje valstybėje narėje, taip pat ginčai dėl tos valstybės narės kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo priklauso tos valstybės kompetentingų įstaigų kompetencijai. Priešingai, pagal 14 straipsnio 2 dalį ginčai dėl vykdymo priemonių arba dėl valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingos institucijos pateikto pranešimo galiojimo pateikiami nagrinėti tos valstybės kompetentingai įstaigai. Iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Kyrian</HT> matyti, kad 14 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytą kompetencijų padalijimą lemia tai, kad kiekvienam teisės aktui ar priemonei, susijusiai su šiomis nuostatomis, taikomi skirtingi teisės aktai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr. <DATE ISO="20100114">2010 m. sausio 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kyrian</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑233/08</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:11">EU:C:2010:11</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, t. y. valstybės narės, kurios institucijos įvykdė ginčijamą veiksmą ar priėmė ginčijamą priemonę, teisės aktai. Taigi kiekvienos valstybės narės kompetentinga įstaiga nagrinėja tik tos valstybės narės valdžios institucijų pagal tos valstybės teisės aktus įvykdytų veiksmų ar priimtų priemonių teisėtumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Žr. <DATE ISO="20180426">2018 m. balandžio 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Donnellan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑34/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:282">EU:C:2018:282</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0043">43</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Kaip pažymėjau (dėl kitų teisės aktų, bet remdamasis ta pačia logika) savo išvadoje byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Astellas Pharma</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑557/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:957">EU:C:2017:957</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0097">97</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), jurisdikcijos taisyklės ne be pagrindo dažniausiai visų pirma grindžiamos oficialiu akto autorystės elementu, t. y. kas priėmė ginčijamą aktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>14 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje taip pat pateiktas aiškus pavyzdys, kaip <HT TYPE="ITALIC">lex auctoritatis</HT> taisyklė taikoma atvejais, susijusiais su dviejų valstybių narių kompetentingomis valdžios institucijomis. 14 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad, jeigu prašančiojoje valstybėje narėje pareiškiamas ieškinys pagal 14 straipsnio 1 dalį, institucija, į kurią kreipiamasi, iš principo turi sustabdyti vykdymo procedūrą, kiek ji susijusi su ginčijama reikalavimo dalimi, kol šiuo klausimu kompetentinga įstaiga priims sprendimą. Vis dėlto pagal 14 straipsnio 4 dalies trečią pastraipą prašančioji institucija, <HT TYPE="ITALIC">laikydamasi prašančiojoje valstybėje narėje galiojančių įstatymų, kitų teisės aktų ir administracinės praktikos</HT>, gali prašyti institucijos, į kurią kreipiamasi, įvykdyti užginčytą reikalavimą arba užginčytą reikalavimo dalį, <HT TYPE="ITALIC">jeigu tai leidžiama pagal atitinkamus valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, galiojančius įstatymus, kitus teisės aktus ir administracinę praktiką</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Taigi pirmiau išdėstytos nuostatos aiškiai patvirtina tokią bendrą direktyvos logiką: (i) valstybės narės atlikti veiksmai ir priimtos priemonės paprastai yra reglamentuojami tos valstybės teisės aktais (<HT TYPE="ITALIC">lex auctoritatis</HT>); (ii) ginčas dėl šių aktų arba priemonių turi būti pateikiamas tos valstybės narės kompetentingai įstaigai, kuri juos išnagrinės, atsižvelgdama į savo šalies teisės aktus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Remiantis šiomis dviem aplinkybėmis, darytina visai suprantama išvada dėl atsakovo tapatybės tokiais atvejais: (iii) tokiame ginče atsakovas gali būti tik nacionalinė valdžios institucija, kuri įgyvendino įgaliojimus konkrečiu atveju (priimdama ginčijamą aktą ar priemonę ar jų nepriimdama).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Taigi, jei, kaip šiuo atveju, asmuo ginčija vykdymo priemonę, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos, ginčijamas yra tos valstybės narės pasinaudojimo viešaisiais įgaliojimais galiojimas. Tuomet logiška, kad atsakovas turi būti prašomosios valstybės narės viešoji institucija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Galima pridurti, kad tokia išvada taip pat atitinka <HT TYPE="ITALIC">visiško reikalavimų prilyginimo</HT> principą, išdėstytą Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 1 dalyje. Pagal tą nuostatą reikalavimai, dėl kurių pateiktas prašymas juos vykdyti, laikomi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, reikalavimais. Jei reikalavimai, gauti iš kitos valstybės narės, turi būti visiškai prilyginti nacionaliniams reikalavimams, kiek tai susiję su išieškojimo procedūra (kai tam tikra pinigų suma yra įmokėta), prilyginti juos nacionaliniams reikalavimams yra tikslinga tik tuomet, kai ginčijamas su tuo išieškojimu susijęs elementas (kai pinigai gali būti išmokėti). Visiškas prilyginimas reikalauja prilyginimo abiem kryptimis. Taigi, kaip ir ginčijant bet kurią valstybės narės institucijų priimtą (vykdymo) priemonę, atsakovas paprastai turi būti institucija, priėmusi ginčijamą (išieškojimo) priemonę.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="9"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">(Ne)galimos alternatyvos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Manau, kad ką tik išdėstytas požiūris yra teisingas, net ir trumpai apsvarsčius alternatyvas. Jei toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, turėtų būti reiškiamas valstybei narei, kuri kreipėsi dėl išieškojimo, visų pirma dėl to, kad ginčijama pinigų suma vėliau perduota tai valstybei, tuomet ieškinys dėl grąžinimo turėtų būti reiškiamas valstybei, kuri turi pinigus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Kaip pirmiau nurodyta šios išvados 37 punkte.</P></NOTE>. Tokioje situacijoje abu teismai, kuriuose toks ieškinys galėtų būti pareikštas, prieitų prie gana abejotinų rezultatų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Pirmoji galimybė būtų pareikšti ieškinį prašančiajai valstybei narei šios valstybės teismuose. Nagrinėjamu atveju tai reikštų, kad Estijos teismai nagrinėtų ieškinį, pareikštą Estijos institucijoms, dėl veiksmo (tariamai neteisingos vykdymo priemonės), kurį Suomijos institucijos įvykdė Suomijoje. Be to, tokiam ieškiniui taikytinos taisyklės kiltų iš Įstatymo dėl turto grąžinimo į bankrutuojančios bendrovės turtą, kuriuo rėmėsi bankroto administratorius ginčydamas <HT TYPE="ITALIC">Metirato</HT> mokėjimus, įvykdytus pagal priverstinio išieškojimo procedūrą, kurią atliko Suomijos institucijos. Proceso eiga galėtų būti pagrįsta Estijos teise, pavyzdžiui, jos nacionalinėmis taisyklėmis dėl deliktų ar nepagrįsto praturtėjimo. Vis dėlto toks ieškinys prieš Estiją turėtų būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Suomijos institucijų Suomijoje įvykdytus veiksmus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Pakankamai aišku, kad tai ne tik lemtų gana didelį neatitikimą (nekalbant apie chaosą) tarp <HT TYPE="ITALIC">forum</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">ius</HT>, bet ir faktiškai reikštų, kad Estijos teismai turi peržiūrėti Suomijos institucijų viešųjų įgaliojimų įgyvendinimo Suomijoje teisėtumą – tokią galimybę Teisingumo Teismas neseniai atmetė kitomis aplinkybėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Dėl <DATE ISO="20011106">2001 m. lapkričio 6 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="311" PAGE.FIRST="67" DATE.PUB="2001">OL L 311, 2001, p. 67</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 27 t., p. 69), žr. <DATE ISO="20180314">2018 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Astellas Pharma</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑557/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:181">EU:C:2018:181</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0040">40</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Antroji galimybė, t. y. pareikšti ieškinį prašančiajai valstybei narei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teismuose, būtų tokia pat problemiška. Pirmoji (jau beveik neįveikiama) problema tokiu atveju kiltų dėl imuniteto nuo jurisdikcijos principo, pagal kurį nėra galimybės iškelti bylą valstybei kitos valstybės teisme<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Žr. <DATE ISO="20120719">2012 m. liepos 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mahamdia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑154/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:491">EU:C:2012:491</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Iš tiesų Teisingumo Teismas pripažino, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>pagal dabartinę tarptautinę praktiką šis imunitetas nėra absoliutus, bet visuotinai pripažįstamas, kai ginčas susijęs su <HT TYPE="ITALIC">iure imperii</HT> atliktais suvereniais veiksmais. Vis dėlto jis gali būti netaikomas, jei teisminis ieškinys susijęs su <HT TYPE="ITALIC">iure gestionis</HT> atliktais veiksmais, kurie nesusiję su viešosios valdžios įgyvendinimu<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P><DATE ISO="20120719">2012 m. liepos 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mahamdia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑154/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:491">EU:C:2012:491</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0055">55</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tačiau šioje byloje ginčijama priverstinio mokesčių išieškojimo procedūra, kuri neabejotinai susijusi su <HT TYPE="ITALIC">iure imperii</HT> atliktais suvereniais veiksmais, tiek procedūriniu (kiek tai susiję su <HT TYPE="ITALIC">priverstiniu</HT> išieškojimu), tiek materialiniu (kiek tai susiję su <HT TYPE="ITALIC">mokesčių</HT> išieškojimu) aspektu. Taigi imunitetas nuo jurisdikcijos šiuo atveju neleistų pareikšti ieškinio Estijai Suomijos teismuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Taigi dėl visų minėtų priežasčių darau išvadą, kad toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama ginčyti vykdymo priemonės, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos pagal savo teisės aktus, galiojimą, turi būti pareikštas tai valstybei (jos institucijoms).</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="10"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">4.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC"><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>Post scriptum<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Galiausiai norėčiau patikslinti, kad išvada, susijusi su atsakovo tapatybe tokioje byloje, kaip ši, nereiškia, kad, jei bankroto administratoriaus pareikštas ieškinys patenkinamas, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, t. y. Suomija, turėtų prisiimti finansines pasekmes. Iš tiesų pagal Direktyvos 2010/24 logiką tais atvejais, kai išieškojimo priemonė yra sėkmingai užginčyta skolininko, prašančioji valstybė narė privalo kompensuoti valstybės narės, į kurią kreipiamasi, išieškotas ir prašančiajai valstybei narei jau pervestas sumas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Tuo klausimu direktyvos 14 straipsnio 4 dalies trečioje pastraipoje numatyta, kad, jeigu užginčijimo prašančiosios valstybės narės kompetentingoje įstaigoje pagal 14 straipsnio 1 dalį rezultatas yra palankus skolininkui, prašančioji institucija turi atlyginti visas išreikalautas sumas. Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1189/2011 23 straipsnio 1 dalį, kai institucijos, į kurią kreipiamasi, taikytos reikalavimo vykdymo priemonės užginčijamos dėl priežasčių, nesusijusių su prašančiosios valstybės narės atsakomybe, jeigu institucija, į kurią kreipiamasi, perdavė prašančiajai institucijai išieškotas sumas ir vėliau sprendimas dėl ieškinio yra palankus jį pareiškusiai šaliai, pastaroji institucija privalo grąžinti išieškotas sumas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Apskritai Teisingumo Teismas jau pabrėžė, kad Direktyva 2010/24 yra pagrįsta abipusio pasitikėjimo principu ir kad šioje direktyvoje nustatytos tarpusavio pagalbos sistemos įgyvendinimas priklauso nuo tarp atitinkamų nacionalinių institucijų egzistuojančio pasitikėjimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="20180426">2018 m. balandžio 26 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Donnellan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑34/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:282">EU:C:2018:282</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Reikia pridurti, kad tokiu atveju, koks nagrinėjamas, abipusio pasitikėjimo tarp valstybių narių principas yra taikomas abiem kryptimis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Viena vertus, valstybė narė, į kurią kreipiamasi, turėtų vykdyti išieškojimo procedūrą prašančiosios valstybės narės prašymu ir negali nieko <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>pripažinti, papildyti ar pakeisti<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>, kaip nurodyta direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje. Valstybė narė, į kurią kreipiamasi, iš principo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P><DATE ISO="20180426">2018 m. balandžio 26 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Donnellan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑34/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:282">EU:C:2018:282</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) Teisingumo Teismas konstatavo, kad tik išimtinėse situacijose (kaip antai nagrinėta toje byloje, kai valstybės narės institucija prašė kitos valstybės narės institucijos išieškoti reikalavimą, susijusį su bauda, apie kurios egzistavimą suinteresuotasis asmuo nežinojo) institucija, į kurią kreipiamasi, gali teisėtai atsisakyti vykdyti direktyva pagrįstą pagalbos prašymą.</P></NOTE> turi pasitikėti prašančiąja valstybe nare ir vykdyti bet kokį jos prašymą dėl išieškojimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Kita vertus, ši palengvinta išieškojimo priemonė, pagrįsta abipusio pasitikėjimo principu, taip pat reiškia, kad prašančioji valstybė narė turėtų prisiimti pasekmes tais atvejais, kai kyla problema dėl vykdymo, kurį atliko valstybė narė, į kurią kreipiamasi. Taigi, jei vykdymo priemonė yra sėkmingai nuginčyta, prašančioji valstybė narė turi kompensuoti išieškotą pinigų sumą, neprotestuodama ir nedelsdama, net tuo atveju, jei ji negali būti laikoma atsakinga už ginčijamą vykdymo priemonę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Kaip matyti iš Įgyvendinimo reglamento Nr. 1189/2011 23 straipsnio 1 dalies (žr. šios išvados 17 išnašą).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Kitaip tariant, abipusis pasitikėjimas ir lojalus bendradarbiavimas tarp valstybių narių yra universalus principas. Jis taikomas ne tik tada, kai oras saulėtas (kai viskas vyksta sklandžiai ir, kalbant apie šią direktyvą, pinigai gaunami), bet ir blogo oro sąlygomis (tais atvejais, kai dėl kitos valstybės narės galimai padarytos klaidos pirmiau gauti pinigai turi būti grąžinti).</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Antrasis klausimas</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar prašančiosios valstybės narės reikalavimai, kuriuos įvykdė valstybė narė, į kurią kreipiamasi, lieka atskiri ir nepriskiriami prie pastarosios valstybės narės turto, ar jie prijungiami prie jos turto. Antrame šio klausimo sakinyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atrodo, performulavo pirmą sakinį ir klausia, ar direktyva siekiama tik uždrausti kitos valstybės narės reikalavimų diskriminaciją.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Turiu pripažinti, kad man nėra iš karto aišku, kaip abi klausimo dalys yra susijusios viena su kita. Neaišku, kaip, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą visiško prilyginimo principą, kuriuo pagrįsta direktyva, valstybės narės, į kurią kreipiamasi, skolos sujungimas su prašančiosios valstybės narės skola, kuri taip pat išieškota per tą pačią vykdymo procedūrą, galėtų ar turėtų lemti kitos valstybės narės reikalavimų diskriminaciją. Kadangi galiu tik spėlioti dėl tikslaus ryšio tarp antrojo klausimo pirmo ir antro sakinių, išnagrinėsiu juos kaip atskirus klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Antrojo klausimo pirma dalis, atrodo, kilo iš argumento, kurį pagrindinėje byloje nurodė Suomijos vyriausybė, kad išieškotas turtas niekada netapo Suomijos valstybės nuosavybe, todėl nagrinėjamas reikalavimas turi būti nukreiptas prieš Estijos mokesčių administratorių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Komisija ir Suomijos vyriausybė šiuo aspektu nurodo Direktyvos 2010/24 13 straipsnio 5 dalį, pagal kurią institucija, į kurią kreipiamasi, perduoda prašančiajai institucijai išieškotas sumas, susijusias su reikalavimu, ir, jei reikia, delspinigius. Jų nuomone, ši nuostata turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad išieškotos sumos turi būti laikomos atskirai nuo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Vis dėlto, mano nuomone, direktyva nereglamentuoja klausimo, ar pinigų suma, kurią išieškojo valstybė narė, į kurią kreipiamasi, lieka atskira nuo tos valstybės narės turto, ar yra prie jo prijungiama.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Pereinant prie direktyvos 13 straipsnio 5 dalies, man neaišku, kaip ši nuostata, kurioje tik nustatytas paskutinis prašymo išieškoti vykdymo procedūros etapas, gali būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad sumos būtų laikomos atskirai, ar kaip leidžianti jas prijungti prie valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto. Ta nuostata tiesiog susijusi su kitu klausimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Tiesa, kad pagal 13 straipsnio 1 dalies paskutinę pastraipą valstybė narė, į kurią kreipiamasi, turi išieškoti reikalavimą savo valiuta<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Šiuo klausimu pažymiu, jog Įgyvendinimo reglamento Nr. 1189/2011 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>jei valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valiuta skiriasi nuo prašančiosios valstybės narės valiutos, prašančioji institucija nurodo [suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, pridedamą prie kiekvieno prašymo vykdyti reikalavimą] išieškotiną reikalavimo sumą abiem valiutomis<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>. Taigi suma, kurios išieškojimo procedūra atliekama valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, yra apskaičiuojama tos valstybės valiuta prašančiosios valstybės narės prašymo pateikimo momentu.</P></NOTE>. Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento Nr. 1189/2011 23 straipsnio 1 dalį prašančiajai institucijai perduodamos sumos turi būti pervestos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valiuta per du mėnesius nuo reikalavimo įvykdymo dienos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Vis dėlto, išskyrus šias konkrečias nuostatas dėl gautų sumų perdavimo, direktyvoje nenustatytas šių sumų teisinis, ekonominis ar apskaitos statusas per laikotarpį nuo jų išieškojimo iš skolininko ir jų perdavimo prašančiajai valstybei narei. Vien tai, kad sumos išieškomos valstybės narės, į kurią kreipiamasi, valiuta ir pervedamos ta valiuta, nebūtinai reiškia, kad šios sumos yra (arba nėra) prijungiamos prie valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto. Tai tiesiog paliekama nustatyti kiekvienai valstybei narei, jeigu ji vykdo savo pareigą per du mėnesius perduoti išieškotas sumas ir taikytinas palūkanas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju pažymiu, kad, net jei šios sumos laikomos atskirai nuo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, turto, tai, manau, neturi įtakos atsakymui į klausimą, kas turėtų būti atsakovas pagal tokį ieškinį, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje. Iš tiesų, jeigu antrojo klausimo pirma dalis būtų suprantama kaip kintamasis nustatant atsakovo tapatybę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Išplečiant (arba patvirtinant) <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>pinigų sekimo<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> požiūrį (šios išvados 37 punktas), iš esmės teigiant, kad Suomijos institucijos ne tik šiuo metu neturi atitinkamos sumos – ji visų pirma joms niekada iš tiesų ir nepriklausė.</P></NOTE>, dėl šios išvados A skirsnyje išdėstytų priežasčių manau, kad, neatsižvelgiant į taikomus apskaitos standartus, tokio ieškinio atsakovas turi būti valstybė narė, į kurią kreipiamasi.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Dėl antrojo klausimo antros dalies, kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar direktyva tik siekiama uždrausti kitos valstybės narės reikalavimų diskriminaciją, primenu, kad visiško prilyginimo principas, nustatytas direktyvos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, reiškia, kad kitų valstybių narių reikalavimai turi būti vertinami taip, tarsi jie būtų nacionaliniai reikalavimai, ypač atsižvelgiant į įgaliojimus ir procedūras, nustatytus pagal valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisės aktus dėl tapačių arba panašių reikalavimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>13 straipsnio 1 dalies trečioje pastraipoje numatyta šio principo išimtis, kad valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti kitų valstybių narių reikalavimams pirmenybės, kuri taikoma toje valstybėje narėje atsirandantiems panašiems reikalavimams, išskyrus atvejus, kai atitinkamos valstybės narės susitaria kitaip arba valstybės narės, į kurią kreipiamasi, teisėje numatyta kitaip. Atrodo, kad tai vienintelė bendrosios taisyklės, nustatytos 13 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, išimtis, taigi taisyklės, pagal kurią valstybė narė, į kurią kreipiamasi, neturi kitų valstybių narių reikalavimų vertinti mažiau palankiai nei panašių ar tapačių nacionalinių reikalavimų, išimtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Vis dėlto, mano nuomone, visiško prilyginimo principas neturi reikšmės klausimui, ar pinigų suma, kurią išieškojo valstybė narė, į kurią kreipiamasi, lieka atskira nuo tos valstybės narės turto, ar yra prie jo prijungiama. Taigi taip suprantama antrojo klausimo antra dalis nekeičia išvados, kurią padariau dėl šio klausimo pirmos dalies, ir nekeičia atsakymo, kurį Teisingumo Teismui siūlau pateikti į pirmąjį ir trečiąjį klausimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau į <HT TYPE="ITALIC">Helsingin käräjäoikeus</HT> (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:</TXT><P><DATE ISO="20100316">2010 m. kovo 16 d.</DATE> Tarybos direktyvą 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis reikia aiškinti taip, kad toks ieškinys, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuriuo siekiama ginčyti vykdymo priemonės, kurios ėmėsi valstybės narės, į kurią kreipiamasi, institucijos pagal savo teisės aktus, galiojimą, turi būti pareikštas tai valstybei (jos institucijoms).</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>