GENERALINIO ADVOKATO
JEAN RICHARD DE LA TOUR
IŠVADA,
pateikta 2022 m. kovo 17 d.(1)
Sujungtose bylose C-518/20 ir C-727/20
XP
prieš
Fraport AG Frankfurt Airport Services Worldwide (C-518/20)
ir
AR
prieš
St. Vincenz-Krankenhaus GmbH (C-727/20)
(Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Darbuotojų sauga ir sveikatos apsauga – Direktyva 2003/88 – 7 straipsnis – Teisė į mokamas kasmetines atostogas – Visiškas neįgalumas arba nedarbingumas dėl ligos, atsiradusios per ataskaitinį laikotarpį ir besitęsiančios jam pasibaigus – Teisės į mokamas kasmetines atostogas praradimas arba išsaugojimas pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui ir (arba) perkėlimo laikotarpiui – Darbdavio pareigos suteikti darbuotojui galimybę pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas neįvykdymas – Pasekmės“
I. Įvadas
1. Šiais prašymais priimti prejudicinį sprendimą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų(2) 7 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalį(3).
2. Šie prašymai pateikti nagrinėjant du ginčus, kilusius, pirma, tarp XP ir Fraport AG Frankfurt Airport Services Worldwide (toliau – Fraport) ir, antra, tarp AR ir St. Vincenz-Krankenhaus GmbH (toliau – St. Vincenz-Krankenhaus). Šie ginčai susiję su XP ir AR teise į mokamas kasmetines atostogas, įgytas ataskaitiniais metais, per kuriuos jie tapo visiškai neįgalūs arba nedarbingi dėl ligos.
3. Iš esmės Teisingumo Teismo prašoma nuspręsti, ar pagal Sąjungos teisę draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisė į mokamas kasmetines atostogas, darbuotojo įgyta ataskaitiniais metais, per kuriuos atsirado visiškas neįgalumas arba nedarbingumas dėl ligos, kuri nuo to laiko tebesitęsia, gali būti prarasta pasibaigus nacionalinės teisės leidžiamam perkėlimo laikotarpiui, nors darbdavys nesuteikė šiam darbuotojui galimybės pasinaudoti šia teise faktiniu darbo laikotarpiu prieš atsirandant visiškam neįgalumui ar nedarbingumui.
4. Taigi tuo atveju, kai darbuotojas yra nedarbingas kelis ataskaitinius laikotarpius iš eilės, tačiau iš dalies dirbo laikotarpiu, per kurį tapo nedarbingas, ir prašo išsaugoti per šį laikotarpį įgytą teisę į atostogas, Teisingumo Teismas turės suderinti išvadas, kurias galima padaryti remiantis jurisprudencija, suformuota, pirma, 2009 m. sausio 20 d. Sprendime Schultz-Hoff ir kt.(4) ir 2011 m. lapkričio 22 d. Sprendime KHS(5) ir, antra, 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften(6).
5. Nors iš šių tarpusavyje susijusių pirmų dviejų sprendimų matyti, kad pagal nacionalinės teisės aktus gali būti numatytas teisės į kasmetines mokamas atostogas, kurią darbuotojas įgijo per kelis iš eilės einančius ataskaitinius laikotarpius, kai jis buvo nedarbingas dėl ligos, apribojimas laiko atžvilgiu, kyla klausimas, ar toks apribojimas gali būti sistemingai taikomas teisei į kasmetines mokamas atostogas, šio darbuotojo įgytai ataskaitiniu laikotarpiu, kurį jis dirbo prieš tapdamas nedarbingas? Ar turėtų būti laikoma, kad jei prieš atsirandant šiam nedarbingumui jo darbdavys neįvykdė tokių skatinimo paimti atostogas ir informavimo apie jų panaudojimą pareigų, kokias Teisingumo Teismas, be kita ko, nurodė Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, tas darbuotojas negali prarasti teisės į mokamas kasmetines atostogas, įgytas šiuo ataskaitiniu laikotarpiu? Būtent šie klausimai yra esminiai nagrinėjamose bylose.
6. Toliau išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, kad Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuos taikant darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas, įgyta ataskaitiniu laikotarpiu, kai atsirado visiškas neįgalumas arba nedarbingas dėl ligos, kuri nuo to laiko tebesitęsia, gali būti prarasta pasibaigus pagal nacionalinę teisę leidžiamam perkėlimo laikotarpiui arba vėliau, nors jo darbdavys nesuteikė galimybės laiku pasinaudoti šia teise prieš atsirandant visiškam neįgalumui arba nedarbingumui.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
7. Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje „Kasmetinės atostogos“ numatyta:
„1. Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.
2. Minimalus kasmetinių mokamų atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami [baigiasi] darbo santykiai.“
B. Vokietijos teisė
8. 1963 m. sausio 8 d. Bundesurlaubsgesetz (Federalinis atostogų įstatymas)(7), kurio 2002 m. gegužės 7 d. redakcija taikoma šalių darbo santykiams(8), 7 straipsnis pavadintas „Atostogų laikas, perkėlimas ir kompensavimas“. Šiame straipsnyje nustatyta:
„(1) Nustatant atostogų laiką turi būti atsižvelgiama į darbuotojo pageidavimus šiuo klausimu, nebent tai prieštarautų neatidėliotiniems darbo organizavimo poreikiams arba kitų darbuotojų, kuriems dėl socialinių priežasčių teiktina pirmenybė, pageidavimams. Atostogas privaloma suteikti, jei darbuotojas prašo jų po ligos prevencijos ar medicininės reabilitacijos priemonių.
(2) Turi būti suteikiamos nenutrūkstamos atostogos, nebent dėl neatidėliotinų darbo organizavimo poreikių arba darbuotojo asmeninių priežasčių atostogas reikia skaidyti dalimis. Jei dėl šių priežasčių nėra galimybės suteikti nenutrūkstamų atostogų, o darbuotojas turi teisę į ilgesnes kaip dvylikos darbo dienų trukmės atostogas, viena atostogų dalis turi būti ne trumpesnė kaip dvylika darbo dienų iš eilės.
(3) Atostogos turi būti suteikiamos ir jomis turi būti pasinaudojama einamaisiais kalendoriniais metais. Atostogų perkėlimas į kitus kalendorinius metus leidžiamas tik tuo atveju, kai tai pateisinama neatidėliotinomis darbo organizavimo arba darbuotojo asmeninėmis priežastimis. Perkėlimo atveju atostogos turi būti suteiktos ir jomis turi būti pasinaudota per pirmuosius tris kitų kalendorinių metų mėnesius. Tačiau darbuotojo prašymu pagal 5 straipsnio 1 dalies a punktą įgytos ne visos atostogos perkeliamos į kitus kalendorinius metus.
(4) Jeigu dėl darbo santykių pabaigos visų ar dalies atostogų nebegalima suteikti, jos turi būti kompensuojamos.“
III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
A. Byla C-518/20
9. XP, pripažintas sunkią negalią turinčiu asmeniu, nuo 2000 m. dirba Fraport įmonėje krovinių vežimo vairuotoju. Nuo 2014 m. gruodžio 1 d. jis gauna visiško neįgalumo pensiją („Rente wegen voller Erwerbsminderung“), kuri paskutinį kartą buvo pratęsta iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad byla nėra susijusi su nuolatiniu neįgalumu, nes pensijų institucija šį neįgalumą iš naujo vertina kas trejus metus, ir abi šalis siejantys darbo santykiai, nors ir buvo sustabdyti, nėra pasibaigę.
10. XP teigia, kad Fraport jam vis dar skolinga už 34 darbo dienų atostogas už 2014 m. Jo nuomone, teisė į šias atostogos nebuvo prarasta, nes Fraport neįvykdė savo pareigos skatinti, kad atostogos būtų suteiktos ir panaudotos. Fraport, priešingai, laikosi nuomonės, kad pareiškėjo teisė į 2014 m. nepanaudotas atostogas baigėsi 2016 m. kovo 31 d. vidurnaktį, pasibaigus atostogų perkėlimo laikotarpiui. Jos teigimu, darbuotojas, kuris dėl su sveikata susijusių priežasčių ilgą laiką negali pasinaudoti atostogomis (kaip XP dėl visiško neįgalumo), praranda teisę į atostogas praėjus penkiolikai mėnesių nuo tų atostogų ataskaitinių metų pabaigos, nepriklausomai nuo to, ar darbdavys įvykdė jam tenkančias pareigas suteikti šiam darbuotojui galimybę pasinaudoti tomis atostogomis.
11. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad pagrindinė byla susijusi su XP teisių į atostogas, įgytų 2010, 2011 ir 2014 m., egzistavimu ir kad nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą svarbios tik atostogos už paskutinius metus(9).
12. Kadangi bylą iš esmės nagrinėję teismai atmetė jo prašymą, XP dar kartą pateikė savo reikalavimus kasaciniame skunde.
B. Byla C-727/20
13. AR, kuri dirba St. Vincenz-Krankenhaus, yra nepertraukiamai nedarbinga nuo tada, kai susirgo 2017(10). Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad AR nėra visiškai neįgali ir kad ji apskundė sprendimą atmesti jos prašymą dėl neįgalumo pensijos.
14. 2017 m. AR nepasinaudojo visomis teisės aktuose nustatytomis atostogomis. St. Vincenz-Krankenhaus jos neskatino pasinaudoti atostogomis, taip pat neinformavo apie tai, kad nepanaudotos atostogos gali būti prarastos pasibaigus kalendoriniams metams arba perkėlimo laikotarpiui. AR prašo pripažinti jos teisę į likusias 14 dienų atostogas už 2017 kalendorinius metus. Ji mano, kad šios atostogos nėra prarastos, nes darbdavys jos laiku neinformavo apie riziką jas prarasti. St. Vincenz-Krankenhaus teigė, kad 2017 m. įgyta teisė į atostogas pasibaigė vėliausiai 2019 m. kovo 31 d. vidurnaktį.
15. Taigi šalių ginčas susijęs tik su AR teisės į atostogas už 2017 m. egzistavimu.
16. Kadangi bylą iš esmės nagrinėję teismai jos prašymą atmetė, AR pateikė tuos pačius reikalavimus kasaciniame skunde.
C. Dėl prejudicinių klausimų
17. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją jis aiškino BUrlG 7 straipsnį taip, kad šis atitiktų Direktyvą 2003/88, dėl dviejų aspektų.
18. Pirma, taikydamas Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften suformuotą jurisprudenciją jis nusprendė, kad teisė į minimalias teisės aktuose nustatytas atostogas yra iš esmės prarandama pasibaigus kalendoriniams metams (BUrlG 7 straipsnio 3 dalies pirmas sakinys) arba leidžiamam perkėlimo laikotarpiui (BUrlG 7 straipsnio 3 dalies antras ir ketvirtas sakiniai) tik tuo atveju, jei darbdavys prieš tai suteikė darbuotojui galimybę pasinaudoti šiomis atostogomis, tačiau darbuotojas savo noru šių atostogų nepanaudojo. Remiantis nuosekliu BUrlG 7 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio aiškinimu, darbdavys privalo imtis iniciatyvos, kad ši teisė būtų įgyvendinta. BUrlG 7 straipsnio 3 dalyje numatytas šios teisės apribojimas laiko atžvilgiu iš esmės suponuoja, kad darbdavys konkrečiai ir visiškai skaidriai užtikrina, kad tas darbuotojas iš tikrųjų galėtų pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis.
19. Jei darbdavys neįvykdė savo bendradarbiavimo pareigų, atostogos, neišnaudotos iki ataskaitinių metų gruodžio 31 d., pridedamos prie kitų metų sausio 1 d. atsirandančios teisės į atostogas. Kaip ir naujai atsiradusiai teisei į atostogas, toms atostogoms taikomos BUrlG 7 straipsnio 1 dalies sakinio ir 3 dalies nuostatos. Taigi toks darbdavys gali išvengti, kad atostogos būtų neribotai kaupiamos kelerius metus, jei einamaisiais ataskaitiniais metais jis a posteriori įvykdo savo bendradarbiavimo pareigas, kiek tai susiję su atostogomis už ankstesnius ataskaitinius metus. Jei tokiu atveju darbuotojas nepasinaudoja sukauptomis atostogomis einamaisiais ataskaitiniais metais, nors turi galimybę tai padaryti, jis šias atostogas praranda pasibaigus kalendoriniams metams arba perkėlimo laikotarpiui. Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) sprendimai buvo susiję su situacijomis, kai darbuotojai nebuvo visiškai neįgalūs arba nesirgo ilgalaike liga.
20. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, taikydamas sprendimuose Schultz-Hoff ir kt. ir KHS suformuotą jurisprudenciją, nusprendė, kad teisės aktuose numatytos atostogos neprarandamos pagal BUrlG 7 straipsnio 3 dalį, jei darbuotojas yra nedarbingas dėl ligos iki ataskaitinių metų ir (arba) perkėlimo laikotarpio pabaigos, todėl negali jomis pasinaudoti. Šiuo atveju išsaugota teisė į atostogas pridedama prie kitais metais įgytos teisės į atostogas, todėl pagal BUrlG 7 straipsnio 3 dalį jai ir vėl taikomas laiko apribojimas. Vis dėlto, jei nedarbingumas tęsiasi, ji nustoja galioti praėjus 15 mėnesių nuo ataskaitinių metų pabaigos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šią jurisprudenciją taiko ir tais atvejais, kai darbuotojas gauna neįgalumo pensiją.
21. Šis teismas nurodo, kad po to, kai buvo priimtas Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, jis dar neturėjo galimybės nagrinėti, ar ir kokiais atvejais visiškai neįgalių arba ilgalaike liga sergančių darbuotojų teisė į atostogas prarandama praėjus penkiolikai mėnesių nuo ataskaitinių metų pabaigos, jeigu nedarbingumas tebesitęsia.
22. Kaip ir Teisingumo Teismas, minėtas teismas mano, kad teisių į atostogas praradimas tais atvejais, kai darbuotojas negalėjo pasinaudoti atostogomis, galimas tik išimtiniais atvejais, esant ypatingoms aplinkybėms, pateisinančioms šių atostogų praradimą(11). Vis dėlto pagal to paties teismo jurisprudenciją tokių ypatingų aplinkybių iš esmės nėra, jei šis darbuotojas negalėjo pasinaudoti atostogomis dėl to, kad darbdavys neįvykdė priminimo ir informavimo pareigų arba kitaip neleido minėtam darbuotojui pasinaudoti teise į atostogas.
23. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar ši teismo jurisprudencija taikoma ir visiškai neįgaliems arba ilgalaike liga sergantiems darbuotojams.
24. Šiuo klausimu nacionalinis teismas mano, kad jei darbdavys laiku įvykdė savo bendradarbiavimo pareigą, BUrlG 7 straipsnio 3 dalis vadovaujantis Direktyva 2003/88 turi būti aiškinama taip, kad darbuotojas, kuris ataskaitinių metų pradžioje susirgo liga, dėl kurios tapo nedarbingas, arba tokia liga susirgo per šiuos ataskaitinius metus, praranda teisę į teisės aktuose nustatytas atostogas praėjus 15 mėnesių nuo šių ataskaitinių metų pabaigos, jei nedarbingumas tęsėsi nepertraukiamai. Jei toks nedarbingumas tęstųsi iki antrųjų metų, einančių po ataskaitinių metų, kovo 31 d., tai būtų laikoma ypatinga aplinkybe, pateisinančia teisės į atostogas apribojimą laiko atžvilgiu, siekiant apsaugoti svarbesnį darbdavio interesą išvengti neriboto teisių į atostogas kaupimo, nepaisant to, kad sergantis darbuotojas neturėjo galimybės pasinaudoti teise į atostogas.
25. Vis dėlto Teisingumo Teismas turėtų išaiškinti, ar pagal Sąjungos teisę taip pat leidžiamas teisės į atostogas praradimas praėjus 15 mėnesių nuo ataskaitinių metų pabaigos arba, jei reikia, ilgesniam laikotarpiui, esant visiškam neįgalumui arba tęsiantis nedarbingumui dėl ligos, jei darbdavys neįvykdė priminimo ir informavimo pareigų, o darbuotojas tais ataskaitiniais metais dar būtų galėjęs bent iš dalies pasinaudoti šiomis atostogomis prieš atsirandant visiškam neįgalumui ar nedarbingumui.
26. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ataskaitiniais metais įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas gali būti prarasta pasibaigus pagal nacionalinę teisę leidžiamam perkėlimo laikotarpiui, jei darbdavys nesuteikė darbuotojui galimybės pasinaudoti šia teise prieš darbuotojui tampant nedarbingam, kai tai atsitiko per šiuos ataskaitinius metus. Konkrečiai kalbant, remiantis tuo, kas buvo nuspręsta sprendimuose KHS ir Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į mokamų kasmetinių atostogų tikslą, principas, pagal kurį teisės į tokias atostogas praradimas priklauso nuo to, ar darbdavys įvykdė jam tenkančias priminimo ir informavimo pareigas, taikomas tik su tam tikromis išlygomis.
27. Šiuo klausimu nacionalinis teismas pažymi, kad galima manyti, kad jei darbdavys būtų laiku įvykdęs priminimo ir informavimo pareigas, darbuotojas dar būtų galėjęs pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis prieš atsirandant visiškam neįgalumui ar nedarbingumui. Nepriminęs ir neinformavęs darbuotojo pagal taikytiną teisę, toks darbdavys turi prisiimti riziką, kad teisė į atostogas nebus visiškai prarasta, net jei to darbuotojo visiškas neįgalumas ar nedarbingumas tęstųsi ir po antrųjų metų, einančių po ataskaitinių metų, kovo 31 d.
28. Atsižvelgdamas į tai, minėtas teismas, remdamasis Sprendime KHS suformuota jurisprudencija, pažymi, kad mokamomis kasmetinėmis atostogomis siekiamas tikslas – pailsėti, gali būti įgyvendintas tik tuo atveju, jeigu jų perkėlimas neviršija tam tikro termino, taigi nacionalinės teisės aktuose ilgalaikės darbuotojų ligos atveju gali būti numatytas toks terminas tam, kad būtų išvengta neriboto teisių į tokias atostogas kaupimo.
29. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, jei šie principai būtų taikomi ataskaitiniais metais, per kuriuos atsirado visiškas darbuotojo neįgalumas arba nedarbingumas, kuris tebesitęsė nuo tos datos, teisė į mokamas kasmetines atostogas už tuos metus galėtų būti prarasta praėjus 15 mėnesių nuo tų metų pabaigos, net jei darbdavys neįvykdė priminimo ir informavimo pareigų. Tokiu atveju atostogos už ataskaitinius metus, įgytos prieš atsirandant šiam visiškam neįgalumui ar nedarbingumui, būtų prarastos, nepaisant to, kad toks darbuotojas dar būtų galėjęs pasinaudoti šiomis atostogomis prieš atsirandant tokiam neįgalumui ar nedarbingumui, jei darbdavys būtų laiku įvykdęs priminimo ir informavimo pareigas.
30. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo, kad Teisingumo Teismas dar nėra nusprendęs, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta ataskaitinių metų diena, iki kurios darbdavys vėliausiai turi būti įvykdęs priminimo ir informavimo pareigas, kad jos būtų laikomos įvykdytos „laiku“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę.
31. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus(12):
„1. Ar pagal Direktyvos [2003/88] 7 straipsnį ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalį draudžiamas toks nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai [BUrlG] 7 straipsnio 3 dalies, aiškinimas, kad darbuotojo, kuriam ataskaitiniais metais dėl sveikatos priežasčių buvo nustatytas visiškas nedarbingumas (neįgalumas) [arba kuris tais pačiais metais dėl ligos tapo nedarbingas], teisė į mokamas kasmetines atostogas, kuria jis nepasinaudojo, tačiau dar galėjo – bent iš dalies – pasinaudoti ataskaitiniais metais prieš nustatant nedarbingumą, nepertraukiamai tebesitęsiant nedarbingumui, išnyksta praėjus 15 mėnesių nuo ataskaitinių metų pabaigos net ir tuo atveju, kai darbdavys atitinkamai nepaskatino to padaryti, neinformavo darbuotojo ir taip nesuteikė jam galimybės faktiškai pasinaudoti teise į atostogas?
2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar tokiomis aplinkybėmis, tebesitęsiant visiškam neįgalumui [arba nedarbingumui], teisė į atostogas negali išnykti ir vėlesniu momentu?“
32. Byloje C-518/20 rašytines pastabas pateikė XP, Fraport ir Europos Komisija.
33. Byloje C-727/20 rašytines pastabas pateikė AR, St. Vincenz-Krankenhaus ir Komisija.
IV. Analizė
34. Savo prejudiciniais klausimais, kuriuos, mano nuomone, reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo nuspręsti, ar Direktyvos 2003/88 7 straipsnis ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas, įgyta ataskaitiniu laikotarpiu, kai darbuotojas tapo visiškai neįgalus arba nedarbingas dėl ligos, kuri nuo to laiko tebesitęsia, gali būti prarasta pasibaigus pagal nacionalinę teisę leidžiamam perkėlimo laikotarpiui arba vėliau, nors jo darbdavys jam nesuteikė galimybės laiku pasinaudoti šia teise prieš atsirandant visiškam neįgalumui arba nedarbingumui.
35. Teisingumo Teismas jau yra nagrinėjęs klausimus, susijusius su darbuotojo teise į mokamas kasmetines atostogas, kai prieš baigiantis darbo santykiams jis negalėjo pasinaudoti teise į šias atostogas dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, ypač dėl ligos.
36. Šiomis aplinkybėmis Sprendime Schultz-Hoff ir kt. jis konstatavo, kad „Direktyvoje 2003/88 nedaromas skirtumas tarp darbuotojų, [ataskaitiniu] laikotarpiu nesančių darbe dėl laikinojo nedarbingumo atostogų, nesvarbu, ar jos trumpalaikės, ar ilgalaikės, ir faktiškai per šį laikotarpį dirbusių darbuotojų“(13). Teisingumo Teismo nuomone, iš to išplaukia, kad, „kalbant apie darbuotojų, kuriems teisėtai suteiktos laikinojo nedarbingumo atostogos, teisę į mokamas kasmetines atostogas, kuri pagal Direktyvą 2003/88 suteikiama visiems darbuotojams <…>, valstybė narė negali šiai teisei nustatyti reikalavimo faktiškai būti išdirbusiam šios valstybės nustatytą [ataskaitinį] laikotarpį“(14).
37. Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalis iš principo nedraudžia nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių naudojimosi aiškiai pagal šią direktyvą suteikiama teise į mokamas kasmetines atostogas tvarką, įskaitant ir šios teisės praradimą pasibaigus [ataskaitiniam] ar perkėlimo laikotarpiui, su sąlyga, kad teisę į mokamas kasmetines atostogas praradusiam darbuotojui faktiškai buvo suteikta galimybė pasinaudoti jam direktyva suteikiama teise“(15).
38. Nacionalinės teisės nuostatoje, kaip antai BUrlG 7 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojama naudojimosi teise į mokamas kasmetines atostogas tvarka, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas(16). Šios rūšies nuostatos priskiriamos prie darbuotojų atostogoms nustatyti taikomų nacionalinės teisės normų ir procedūrų, kuriomis siekiama atsižvelgti į esamus skirtingus interesus(17).
39. Teisingumo Teismo teigimu, kiekvienu atveju vis dėlto „svarbu įsitikinti, ar tokių nacionalinės teisės normų taikymas negali lemti darbuotojo įgytų teisių į mokamas kasmetines atostogas išnykimo, nors jis faktiškai neturėjo galimybės pasinaudoti šiomis teisėmis“(18). Taigi, „toks automatiškas teisės į mokamas kasmetines atostogas praradimas, dėl kurio iš anksto neturi būti tikrinama, ar darbuotojas faktiškai galėjo pasinaudoti šia teise, pažeidžia <…> ribas, privalomai taikomas valstybėms narėms, kai jos nustato naudojimosi šia teise tvarką“(19). „Darbuotojo įgytos teisės į mokamas kasmetines atostogas arba atitinkamos jo teisės į kompensaciją už nepanaudotas atostogas pasibaigus darbo santykiams išnykimas, suinteresuotajam asmeniui neturėjus galimybės faktiškai pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, pakenktų pačiai šios teisės esmei“(20).
40. Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbuotojui, kuris buvo laikinojo nedarbingumo atostogose per visą ataskaitinį laikotarpį, kurios tęsėsi pasibaigus šiam laikotarpiui arba perkėlimo laikotarpiui, „nebuvo suteiktas laikotarpis, per kurį jis būtų galėjęs pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis“(21). Darytina išvada, kad „Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti kaip draudžiančią nacionalinės teisės aktus ar praktiką, numatančius, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas prarandama pasibaigus [ataskaitiniam] ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, net kai darbuotojui atostogos dėl laikinojo nedarbingumo buvo suteiktos per visą [ataskaitinį] laikotarpį ir jis išliko nedarbingas iki nutraukiant darbo santykius, dėl ko jis nebegalėjo pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas“(22).
41. Įdomu pažymėti, kad Teisingumo Teismas tokią pačią išvadą padarė ir dėl darbuotojo, kuris, kaip XP ir AR nagrinėjamose bylose, dirbo dalį ataskaitinio laikotarpio prieš išeidamas laikinojo nedarbingumo atostogų, kurios tęsėsi pasibaigus šiam laikotarpiui arba perkėlimo laikotarpiui.
42. Teisingumo Teismo teigimu, darbuotojo, kuris per visą ataskaitinį laikotarpį ar tik dalį jo yra ilgalaikėse laikinojo nedarbingumo atostogose, abiem atvejais situacija yra tokia pati, „jeigu tokio laikinojo nedarbingumo dėl ligos negalima numatyti iš anksto“(23). Taigi kiekvienu atveju jis gali reikalauti pasinaudoti teise į atitinkamu ataskaitiniu laikotarpiu įgytas atostogas.
43. Vis dėlto ilgalaikio nedarbingumo pratęsimo atveju toks aiškinimas galėjo automatiškai lemti neribotą teisių į mokamas kasmetines atostogas, įgytų vienas po kito einančiais nebuvimo darbe dėl ligos laikotarpiais, kaupimą. Dėl šios priežasties Teisingumo Teismas Sprendime KHS pripažino, kad Sprendime Schultz-Hoff ir kt. padarytą išvadą reikia „vertinti“ atsižvelgiant į „specifines [ypatingas] aplinkybes“(24).
44. Taigi konkrečiomis darbuotojų, kuriems nebuvo leista pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas dėl nebuvimo darbe dėl ligos, aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad jei darbuotojas, kuris buvo nedarbingas kelis ataskaitinius laikotarpius iš eilės, turėjo teisę neribotai kaupti visas per jo nebuvimo darbe laikotarpį įgytas teises į mokamas kasmetines atostogas, toks neribotas kaupimas nebeatitiktų paties teisės į mokamas kasmetines atostogas tikslo(25).
45. Esant ypatingoms aplinkybėms, kai darbuotojas yra nedarbingas kelis ataskaitinius laikotarpius iš eilės, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant ne tik į Direktyva 2003/88 siekiamą tikslą apsaugoti darbuotojus, bet taip pat į tikslą apsaugoti darbdavius nuo rizikos, kad darbuotojas sukaups per daug nedarbingumo laikotarpių, ir nuo problemų, kurių tokiu atveju galėtų kilti organizuojant darbo laiką, Direktyvos 2003/88 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo nedraudžiamos nacionalinės nuostatos arba praktika, kai kelis ataskaitinius laikotarpius iš eilės nedarbingas darbuotojas teises į mokamas kasmetines atostogas gali kaupti tik penkiolikos mėnesių perkėlimo laikotarpiu, kuriam pasibaigus teisė į šias atostogas prarandama(26).
46. Tuo remiantis reikia išnagrinėti, ar aplinkybės, kaip antai aptariamos pagrindinėse bylose, yra „ypatingos“, kaip jos suprantamos pagal Sprendime KHS suformuotą jurisprudenciją, todėl jos galėtų pateisinti nukrypimą nuo Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto principo, pagal kurį įgyta teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti prarandama pasibaigus ataskaitiniams metams, kai suteikiamos atostogos, ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, kai darbuotojas negalėjo panaudoti savo atostogų(27).
47. Nemanau, kad tokios ypatingos aplinkybės gali būti konstatuotos šiose bylose. Iš tiesų pažymiu, kad nors, kaip ir byloje, kurioje priimtas Sprendimas KHS, kyla klausimas dėl teisės į mokamas kasmetines atostogas apribojimo laiko atžvilgiu, jei darbuotojas ilgą laiką nedirbo dėl ligos ar neįgalumo, tarp tos bylos ir nagrinėjamų bylų yra didelis skirtumas.
48. Byloje, kurioje priimtas Sprendimas KHS, Teisingumo Teismas turėjo atsakyti į klausimą, ar išvada, kurią jis padarė savo Sprendime Schultz-Hoff ir kt., reiškė, kad ilgalaikėse laikinojo nedarbingumo atostogose esantis darbuotojas turėjo teisę neribotai kaupti teises į mokamas kasmetines atostogas, įgytas per kelis iš eilės einančius ataskaitinius laikotarpius. Šis klausimas galėjo būti keliamas pagrįstai, nes nebūdamas darbe dėl ligos atitinkamas darbuotojas iš tikrųjų negalėjo pasinaudoti teise į tokias atostogas, todėl jei būtų visiškai laikomasi Sprendime Schultz-Hoff ir kt. padarytos išvados, ši teisė negalėtų būti prarasta. Teisingumo Teismas puikiai suprato, kad dėl tokio sprendimo gali atsirasti nukrypimų, todėl, siekdamas jų išvengti, jis pripažino valstybėms narėms galimybę apriboti laiko atžvilgiu teisę į mokamas kasmetines atostogas, įgytas per ilgalaikio nebuvimo darbe dėl ligos laikotarpį.
49. Vis dėlto nagrinėjamose bylose situacija yra kitokia, nes atitinkami darbuotojai reikalauja išsaugoti ne visas teises į kasmetines mokamas atostogas, kurias jie įgijo ilgalaikio nebuvimo darbe laikotarpiu, o tik teises į tokias ataskaitiniu laikotarpiu įgytas atostogas, kai dalį šio laikotarpio jie dirbo, o kitą jo dalį buvo visiškai neįgalūs arba nedarbingi dėl ligos.
50. Pažymiu, kad, kaip jau nurodžiau, Sprendime Schultz-Hoff ir kt., kiek tai susiję su ataskaitiniu laikotarpiu, kai dalį šio laikotarpio asmuo dirbo prieš išeidamas laikinojo nedarbingumo atostogų, Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti prarasta.
51. Be to, atsižvelgdamas į Sprendimą KHS darau išvadą, kad tik siekdamas išvengti neigiamų pasekmių, atsirandančių dėl neriboto teisių į mokamas kasmetines atostogas, įgytų ilgo nebuvimo darbe dėl ilgalaikės ligos laikotarpiu, kaupimo, Teisingumo Teismas pripažino, kad tikslinga nukrypti nuo tokio principo, pagal kurį tokios teisės negali būti prarastos, ir šiame kontekste pripažino galimybę apriboti jas laiko atžvilgiu.
52. Manau, kad tokia leidžianti nukrypti nuostata turi būti aiškinama siaurai, todėl turi būti taikoma tik esant rizikai, kurios ja siekiama išvengti, t. y. kad nebūtų neribotai kaupiamos teisės į mokamas kasmetines atostogas, įgytos per ilgalaikio nebuvimo darbe dėl ligos laikotarpį. Kitaip tariant, jei tokios rizikos nėra, turėtų būti laikomasi Direktyvos 2003/88 7 straipsnyje įtvirtinto principo, kad įgytos teisės į mokamas kasmetines atostogas negali būti prarastos pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui ir (arba) nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui, jei darbuotojas negalėjo pasinaudoti atostogomis(28).
53. Šiuo klausimu svarbu pabrėžti tai, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją teisė į mokamas kasmetines atostogas negali būti aiškinama siaurai(29). Tuo remiantis darytina išvada, kad „[n]ukrypti leidžiančios nuostatos, kaip Direktyvoje 2003/88 numatytos Sąjungos teisės aktų dėl darbo laiko organizavimo išimtys, turi būti aiškinamos taip, kad jų taikymo sritis būtų apribota tuo, kas griežtai būtina norint apginti pagal tas nuostatas saugomus interesus“(30).
54. Vadinasi, nors Teisingumo Teismo sprendime KHS pripažintas apribojimas laiko atžvilgiu neabejotinai galėtų, jei būtų numatytas nacionalinėje teisėje, užkirsti kelią tokiems darbuotojams, kaip XP ir AR, reikalauti, kad būtų išsaugotos visos teisės į mokamas kasmetines atostogas, įgytos per jų ilgalaikį nebuvimą darbe už kelis iš eilės einančius ataskaitinius laikotarpius, abejoju, ar būtų galima pritarti, kad toks apribojimas galėtų būtų sistemingai taikomas ir teisei į mokamas kasmetines atostogas, įgytai ataskaitiniu laikotarpiu, per kurį atsirado visiškas neįgalumas arba nedarbingumas. Iš tiesų atsižvelgiant į tai, kad šis laikotarpis, per kurį atitinkamas darbuotojas dirbo prieš tapdamas visiškai neįgalus arba nedarbingas, yra mišraus pobūdžio, kyla klausimas, ar darbdavys įvykdė jam tenkančias skatinimo ir informavimo pareigas, kiek tai susiję su atostogų panaudojimu, ir kokios pasekmės kyla tuo atveju, jei darbdavys šių pareigų neįvykdė.
55. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad darbdavys privalo užtikrinti, kad darbuotojas galėtų pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas(31). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad „atsižvelgdamas į teisės į mokamas kasmetines atostogas privalomąjį pobūdį ir siekdamas garantuoti Direktyvos 2003/88 7 straipsnio veiksmingumą darbdavys, be kita ko, privalo konkrečiai ir visiškai skaidriai užtikrinti, kad darbuotojas faktiškai turėtų galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, skatindamas (prireikus – oficialiai) tai padaryti ir jį (aiškiai ir laiku tam, kad užtikrintų, jog minėtos atostogos dar galėtų garantuoti suinteresuotajam asmeniui poilsį ir atsipalaidavimą) informuodamas apie tai, kad, jeigu jomis nepasinaudos, pasibaigus [ataskaitiniam] laikotarpiui arba leistinam perkėlimo laikotarpiui <…> neteks į jas teisės“(32).
56. Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad „įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka darbdaviui <…>. Jeigu jis negali įrodyti, kad elgėsi deramai rūpestingai tam, kad darbuotojas faktiškai turėtų galimybę pasinaudoti mokamomis kasmetinėmis atostogomis, į kurias turėjo teisę, manytina, kad teisės į minėtas atostogas netekimas ir darbo santykių pasibaigimo atveju – atitinkamas piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nesumokėjimas pažeistų atitinkamai Direktyvos 2003/88 7 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį“(33).
57. Mano nuomone, iš šios Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai ilgą laiką nedarbingas darbuotojas reikalauja jam suteikti mokamas kasmetines atostogas, įgytas ataskaitiniu laikotarpiu, kai dalį šio laikotarpio jis dirbo, o kitą dalį buvo visiškai neįgalus arba nedarbingas dėl ligos, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, privalo patikrinti, ar darbdavys įvykdė jam tenkančias skatinimo ir informavimo pareigas dėl atostogų panaudojimo prieš atsirandant šiam visiškam neįgalumui ar nedarbingumui.
58. Iš tiesų tokiu atveju atitinkamas darbuotojas faktiškai dirbo dalį ataskaitinio laikotarpio ir įgijo teisę į mokamas kasmetines atostogas, kurių dalis dar nebuvo panaudota, kai jis tapo nedarbingas. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad tokia teisė galėjo būti visiškai arba bent jau didžiąja dalimi panaudota prieš atsirandant šiam nedarbingumui, jei darbdavys būtų suteikęs jam galimybę laiku ja pasinaudoti.
59. Žinoma, galima manyti, kad jei visiškas neįgalumas arba nedarbingumas dėl ligos atsirado per ataskaitinį laikotarpį, priežastys, dėl kurių darbuotojas nepasinaudojo mokamomis kasmetinėmis atostogomis, galimai yra dviejų rūšių. Pirma, šis darbuotojas negalėjo pasinaudoti atostogomis, nes susirgo. Antra, jis negalėjo pasinaudoti atostogomis, nes darbdavys nesuteikė jam galimybės to padaryti.
60. Tokiomis aplinkybėmis laikausi nuomonės, kad darbdavys neturėtų būti atleistas nuo savo pareigų vykdymo dėl to, kad jo teigimu, tik dėl nenuspėjamo įvykio, kaip antai darbuotojo ligos, šis negalėjo pasinaudoti teise į atostogas. Mano nuomone, reikėtų vadovautis prielaida, kad jei darbdavys būtų suteikęs darbuotojui galimybę pasinaudoti atostogomis, toks darbuotojas greičiausiai nebeprivalėtų po kelerių metų reikalauti, kad jam būtų suteiktos atostogos.
61. Taigi, perimdamas Teisingumo Teismo vartojamą formuluotę, manau, kad „darbdavys, kuris nesuteikė darbuotojui galimybės pasinaudoti teise į mokamas kasmetines atostogas, turi atsakyti už tokias pasekmes“(34). Mano nuomone, pripažinus, kad dėl visiško darbuotojo neįgalumo ar nedarbingumo dėl ligos darbdavys buvo atleistas nuo pareigos suteikti tam darbuotojui atostogas iki tos dienos, nuo kurios jis nebegali dirbti, būtų pažeista pusiausvyra šio darbdavio naudai ir darbuotojo nenaudai, kuris laikomas silpnesniąja darbo santykių šalimi(35). Tokiu atveju darbdaviui būtų suteikta galimybė nevykdyti savo pareigų remiantis tuo, kad visiškas neįgalumas arba nedarbingumas dėl ligos yra nenumatytas įvykis(36). Vis dėlto remiantis Teisingumo Teismo formuluote pažymėtina, kad „jeigu tokiomis sąlygomis būtų pripažinta, kad darbdavys gali panaikinti darbuotojo teisę į sukauptas mokamas metines atostogas, tai prilygtų pripažinimui teisėtu elgesio, dėl kurio darbdavys neteisėtai praturtėja, pažeidžiant patį [Direktyvos 2003/88] tikslą – paisyti darbuotojo sveikatos“(37).
62. Mano nuomone, darytina išvada, kad, kaip ir pagal jurisprudenciją, suformuotą Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften dėl ataskaitinio laikotarpio, per kurį darbuotojas faktiškai dirbo ir netapo nedarbingas ar visiškai neįgalus(38), darbuotojas, kuris dirbo dalį ataskaitinio laikotarpio prieš tapdamas nedarbingas arba visiškai neįgalus, pasibaigus nacionalinėje teisėje nustatytam perkėlimo laikotarpiui nepraranda teisės į mokamas kasmetines atostogas, įgytas per šį ataskaitinį laikotarpį, jei darbdavys jam nesuteikė galimybės pasinaudoti šia teise. Taigi, tokiomis aplinkybėmis manau, kad taip įgyta darbuotojo teisė turi būti perkelta po grįžimo į darbą datos arba, jei darbo santykiai nutraukiami, už nepanaudotas atostogas turi būti sumokėta piniginė kompensacija.
63. Tai, kad nuo teisės į kasmetines mokamas atostogas įgijimo ataskaitiniu laikotarpiu, per kurį atsiranda nedarbingumas ar visiškas neįgalumas, iki galimybės pasinaudoti šia teise atsiradimo praeina tam tikras laiko tarpas, mano nuomone, nėra kliūtis griežtai taikyti Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften suformuotą jurisprudenciją. Dar kartą reikia priminti, kad darbdavys turi atsakyti už pasekmes, kai nustatoma, kad jis laiku neįvykdė skatinimo ir informavimo apie atostogų panaudojimą pareigų. Šiuo klausimu pridursiu, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, jog „nors šių mokamų kasmetinių atostogų teigiamas poveikis darbuotojo saugai ir sveikatai akivaizdžiai pasireikštų, jeigu jos būtų išnaudo[tos] per šiam tikslui numatytus metus, t. y. per einamuosius metus, šiuo požiūriu šis poilsio laikotarpis nepraranda savo paskirties, jeigu juo pasinaudojama vėlesniu laikotarpiu“(39).
64. Nors mano pozicija skiriasi nuo Komisijos pozicijos, kuri iš esmės yra už griežtą Sprendimo KHS taikymą tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėse bylose, vis dėlto pripažįstu, kad, kaip ši institucija nurodo savo pastabose, tik tuo atveju, jei darbdavys iš tikrųjų galėjo suteikti darbuotojui galimybę pasinaudoti teise į atostogas, būtų galima reikalauti, kad jis atliktų savo pareigą. Tik tokiu atveju darbdavio pareigų nevykdymas galėtų sukelti jam neigiamų teisinių pasekmių.
65. Šiuo klausimu manau, kad nacionalinis teismas kiekvienu atveju turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į momentą, kada nagrinėjamu ataskaitiniu laikotarpiu atsirado nedarbingumas arba visiškas neįgalumas, darbdavys iš tikrųjų turėjo laiko įvykdyti savo skatinimo ir informavimo apie atostogų panaudojimą pareigas.
66. Atliekant šį vertinimą reikia atsižvelgti į tai, kad jei visiškas neįgalumas ar nedarbingumas dėl ligos atsirado atitinkamo ataskaitinio laikotarpio pabaigoje, kaip yra abiem nagrinėjamais atvejais, galima daryti prielaidą, kad darbdavys turėjo pakankamai laiko įvykdyti skatinimo ir informavimo apie atostogų panaudojimą pareigas.
V. Išvada
67. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesgerichtshof (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų 7 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 31 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal šias nuostatas draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos darbuotojo teisė į mokamas kasmetines atostogas, įgyta ataskaitiniu laikotarpiu, kai darbuotojas tapo visiškai neįgalus arba nedarbingas dėl ligos, kuri nuo to laiko tebesitęsia, gali būti prarasta pasibaigus pagal nacionalinę teisę leidžiamam perkėlimo laikotarpiui arba vėliau, nors darbdavys nesuteikė jam galimybės laiku pasinaudoti šia teise prieš atsirandant visiškam neįgalumui arba nedarbingumui.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 OL L 299, 2003, p. 9.
3 Toliau – Chartija.
4 C-350/06 ir C-520/06, toliau – Sprendimas Schultz-Hoff ir kt., EU:C:2009:18.
5 C-214/10, toliau – Sprendimas KHS, EU:C:2011:761.
6 C-684/16, toliau – Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, EU:C:2018:874.
7 BGBl, 1963, p. 2.
8 BGBl, 2002 I, p. 1592, toliau – BUrlG.
9 Kiek tai susiję su teisėmis į atostogas, įgytomis 2010 ir 2011 m., prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad kasacinis skundas turi būti atmestas jau vien dėl to, kad dėl šio klausimo paduotas pareiškėjo apeliacinis skundas buvo nepriimtinas, nes jame nebuvo pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantys motyvai, todėl su Sąjungos teise susiję klausimai nėra svarbūs sprendžiant ginčą dėl šio aspekto.
10 Savo rašytinėse pastabose St. Vincenz-Krankenhaus patikslina, kad AR nepertraukiamas nedarbingumas tęsiasi nuo 2017 m. rugsėjo mėn.
11 Šiuo klausimu jis nurodo 2020 m. birželio 25 d. Sprendimą Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA (C-762/18 ir C-37/19, EU:C:2020:504, 73 punktas ir paskesni punktai).
12 Kadangi šie klausimai abiejose bylose yra beveik tapatūs, juos pateiksiu tik vieną kartą, laužtiniuose skliaustuose nurodydamas minimalius formuluotės skirtumus.
13 Sprendimas Schultz-Hoff ir kt. (40 punktas).
14 Sprendimas Schultz-Hoff ir kt. (41 punktas).
15 Sprendimas Schultz-Hoff ir kt. (43 punktas).
16 Žr. Sprendimą Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (36 punktas).
17 Žr. Sprendimą Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (38 punktas).
19 Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (40 punktas).
20 Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
21 Sprendimas Schultz-Hoff ir kt. (44 punktas).
22 Sprendimas Schultz-Hoff ir kt. (49 punktas).
23 Sprendimas Schultz-Hoff ir kt. (51 punktas).
24 Sprendimas KHS (28 punktas).
25 Šiuo klausimu žr. Sprendimą KHS (29 ir 30 punktai). Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisė į mokamas kasmetines atostogas „turi dvejopą tikslą, t. y. pirma, suteikti galimybę darbuotojui pailsėti nuo darbo sutartyje numatytų užduočių įgyvendinimo ir, antra, turėti laiko atsipalaiduoti ir laisvalaikiui“ (to sprendimo 31 punktas). Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „teisė į mokamas kasmetines atostogas, kurią įgijo kelis ataskaitinius laikotarpius iš eilės nedarbingas darbuotojas, atitiktų <…> dvi tikslo dalis, tik jei perkėlimas neviršytų tam tikros trukmės. Iš tiesų, viršijus šią trukmę, kasmetinės atostogos, kaip poilsio laikas, praranda teigiamą poveikį darbuotojui ir išsaugo tik atsipalaidavimo ir laisvalaikio paskirtį“ (to sprendimo 33 punktas).
26 Šiuo klausimu žr. Sprendimą KHS (38, 39 ir 44 punktai).
27 Žr. 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimą King (C-214/16, EU:C:2017:914, 56 punktas).
28 Pagal analogiją žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimą Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria et Iccrea Banca SpA (C-762/18 ir C-37/19, EU:C:2020:504, 72 punktas).
29 Žr., be kita ko, 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimą job-medium (C-233/20, EU:C:2021:960, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
30 2020 m. birželio 25 d. Sprendimas Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA (C-762/18 ir C-37/19, EU:C:2020:504, 74 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
31 Be kita ko, žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Kreuziger (C-619/16, EU:C:2018:872, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir Sprendimą Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
32 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Kreuziger (C-619/16, EU:C:2018:872, 52 punktas) ir Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (45 punktas).
33 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Kreuziger (C-619/16, EU:C:2018:872, 53 punktas) ir Sprendimas Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (46 punktas).
34 2020 m. birželio 25 d. Sprendimas Varhoven kasatsionen sad na Republika Bulgaria ir Iccrea Banca SpA (C-762/18 ir C-37/19, EU:C:2020:504, 77 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Žr. Sprendimą Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (41 punktas).
36 Dėl galimybės atleisti darbdavį nuo savo pareigų vykdymo nebuvimo žr. Sprendimą Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften (43 punktas).
37 2017 m. lapkričio 29 d. Sprendimas King (C-214/16, EU:C:2017:914, 64 punktas).
38 Įsivaizduokime, kad pagrindinės bylos taip pat buvo susijusios su teise į mokamas kasmetines atostogas, įgytas ankstesniais metais nei tie, kai atsirado visiškas neįgalumas arba nedarbingumas, ir kad per šiuos ankstesnius metus darbdavys neįvykdė savo skatinimo ir informavimo dėl atostogų panaudojimo pareigų. Taikant Sprendime Max-Planck-Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften suformuotą jurisprudenciją, ši teisė negali būti laikoma prarasta.
39 2016 m. birželio 30 d. Sprendimas Sobczyszyn (C-178/15, EU:C:2016:502, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).