Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2026 m. birželio 11 d.(1)
Byla C‑136/25 [Pemak] (i)
SO
prieš
G GmbH
(Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 2008/104/EB – Darbas per laikinojo įdarbinimo įmones – 1 straipsnio 1 dalis – Paskyrimas dirbti „laikinai“ – 3 straipsnio 1 dalies d punktas – Sąvoka „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ – 5 straipsnio 5 dalis – Priemonės, būtinos siekiant išvengti piktnaudžiavimo laikinuoju įdarbinimu – Laikinasis darbuotojas, paskirtas dirbti įmonėje, kuri šio paskyrimo metu yra perdavimo kitam savininkui dalykas – Direktyva 2001/23/EB – 1 straipsnio 1 dalis – Įmonės perdavimas – 3 straipsnio 1 dalis – Darbuotojų teisių apsauga – Taikytinuose teisės aktuose nurodytos maksimalios laikinojo darbuotojo paskyrimo dirbti trukmės apskaičiavimas – Būtinybė atliekant šį apskaičiavimą perdavėją ir perėmėją laikyti viena ir ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“ “
I. Įvadas
1. Direktyva 2008/104/EB(2) siekiama užtikrinti laikinųjų darbuotojų, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant, apsaugą. Šiuo tikslu valstybės narės gali nacionalinėje teisėje nustatyti tikslų laikotarpį, kuriam pasibaigus paskyrimas dirbti nebegali būti laikomas laikinu.
2. Nagrinėjamu atveju laikinojo darbuotojo paskyrimo dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje metu ji buvo perduota, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23/EB(3). Atitinkama valstybė narė yra nustačiusi maksimalią 18 mėnesių laikinojo darbuotojo paskyrimo dirbti trukmę. Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas dėl įmonės perdavimo poveikio tokio darbuotojo paskyrimo dirbti trukmės apskaičiavimui. Konkrečiau kalbant, ar siekiant ją apskaičiuoti perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi viena ir ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“? Iš esmės tokį klausimą pateikia Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija).
3. Šios bylos ypatumas tas, kad, siekiant nustatyti, ar buvo viršyta laikinojo darbuotojo, kuris ir toliau nepertraukiamai dirbo tą patį darbą, maksimali paskyrimo dirbti trukmė, šias direktyvas reikia taikyti kartu. Jeigu ji buvo viršyta, reikėtų pripažinti, kad tarp įmonės laikinojo darbo naudotojos ir šio darbuotojo atsirado tiesioginiai darbo santykiai.
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Direktyva 2001/23
4. Direktyvos 2001/23 1 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyta:
„a) Ši direktyva taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui;
b) atsižvelgiant į a punktą ir kitas šio straipsnio nuostatas, šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė[,] ar pagalbinė[.]“
5. Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:
„Perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodam[os] perėmėjui.“
2. Direktyva 2008/104
6. Direktyvos 2008/104 10, 11, 12 ir 15 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:
„(10) Europos Sąjungoje labai skiriasi darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimas ir laikinųjų darbuotojų teisinė padėtis, statusas ir darbo sąlygos.
(11) Darbas per laikinojo įdarbinimo įmones tenkina ne tik su lankstumu susijusius įmonių poreikius, bet ir darbuotojų poreikį suderinti profesinį ir privatų gyvenimą. Tokiu būdu jis prisideda prie darbo vietų kūrimo ir dalyvavimo darbo rinkoje bei integracijos į ją.
(12) Šia direktyva nustatoma laikinųjų darbuotojų teises ginanti sistema, kuri yra nediskriminuojanti, skaidri bei proporcinga ir kurioje taip pat atsižvelgiama į darbo rinkų bei darbo santykių įvairovę.
<…>
(15) Neterminuotos darbo sutartys yra bendriausia darbo santykių forma. Darbuotojų, sudariusių neterminuotą darbo sutartį su laikinojo įdarbinimo įmone, atveju ir atsižvelgiant į tokioje sutartyje numatytą specialią apsaugą, reikėtų numatyti galimybę taikyti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje taikomų taisyklių išimtis.“
7. Šios direktyvos 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:
„Ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant.“
8. Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Tikslas“ nurodyta:
„Šios direktyvos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę užtikrinant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas 5 straipsnyje nustatytas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdaviais, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą darbo per laikinojo įdarbinimo įmones naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo.“
9. Tos pačios direktyvos 3 straipsnio „Sąvokų apibrėžtys“ 1 dalis suformuluota taip:
„Šioje direktyvoje:
<...>
b) laikinojo įdarbinimo įmonė – fizinis ar juridinis asmuo, kuris pagal nacionalinę teisę sudaro darbo sutartis ar turi darbo santykių su laikinaisiais darbuotojais, siekiant paskirti juos laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant;
c) laikinasis darbuotojas – darbuotojas, pasirašęs darbo sutartį ar turintis darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kuris paskiriamas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant;
d) įmonė laikinojo darbo naudotoja – fizinis ar juridinis asmuo, kuriam ir kurio prižiūrimas bei vadovaujamas laikinai dirba laikinasis darbuotojas;
e) paskyrimas – laikotarpis, kurį laikinasis darbuotojas paskirtas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant;
<...>“
10. Direktyvos 2008/104 5 straipsnio „Vienodo požiūrio principas“ 5 dalyje nustatyta:
„Vadovaudamosi nacionaline teise ir (arba) praktika, valstybės narės imasi tinkamų [būtinų] priemonių, kad taikant šį straipsnį būtų išvengta piktnaudžiavimo ir, visų pirma, kad būtų užkirstas kelias vėlesniems [paeiliui vykdomiems] paskyrimams, kuriais būtų siekiama nesilaikyti [apeiti] šios direktyvos nuostat[as]. <...>“
B. Vokietijos teisė
1. AÜG
11. Pagrindinės bylos aplinkybėmis taikytinos redakcijos 1995 m. vasario 3 d. Arbeitnehmerüberlassungsgesetz (Darbuotojų paskyrimo dirbti įstatymas)(4) (toliau – AÜG) 1 straipsnyje „Darbuotojų paskyrimas dirbti, pareiga gauti leidimą“ numatyta:
„(1) <...> Darbuotojų paskyrimas dirbti turi būti laikinas ir neviršyti 1b dalyje nustatytos maksimalios paskyrimo dirbti trukmės <...>
<...>
(1b) Laikinojo įdarbinimo įmonei draudžiama tą patį laikinąjį darbuotoją paskirti dirbti toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ilgesniam nei 18 mėnesių iš eilės laikotarpiui; įmonė laikinojo darbo naudotoja neturi teisės leisti tam pačiam laikinajam darbuotojui dirbti joje ilgiau nei 18 mėnesių iš eilės. Laikotarpis, kuriuo tas pats laikinasis darbuotojas buvo paskirtas dirbti toje pačioje laikinojo darbo naudotojo įmonėje, nesvarbu, ar jį paskyrė ta pati, ar kita laikinojo įdarbinimo įmonė,, turi būti įskaitomas visas, jei pertrauka tarp paskyrimų yra ne ilgesnė nei trys mėnesiai. Kolektyvinėje sutartyje, sudarytoje įdarbinimo sektoriui atstovaujančių kolektyvinės sutarties šalių, gali būti nustatyta kitokia nei pirmame sakinyje numatyta maksimali paskyrimo dirbti trukmė. Vadovaujantis trečiuoju sakiniu, į kolektyvinės sutarties taikymo sritį kolektyviniu arba tarnybiniu susitarimu gali būti įtraukiamos nukrypstančios kolektyvinės sutarties nuostatos, taikomos kolektyvinės sutarties nesaistomos įmonės laikinojo darbo naudotojos verslo padalinyje. Kolektyviniame arba tarnybiniame susitarime, sudarytame remiantis įdarbinimo sektoriui atstovaujančių kolektyvinės sutarties šalių sudaryta kolektyvine sutartimi, gali būti nustatyta kitokia, nei pirmame sakinyje numatyta maksimali paskyrimo dirbti trukmė <...>“
12. Šio įstatymo 9 straipsnio „Negaliojimas“ 1 dalies 1b punkte nustatyta:
„Negalioja
<...>
1b) laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo darbo sutartys, kuriose numatytas pagal 1 straipsnio 1b dalį leidžiamą maksimalią paskyrimo dirbti trukmę viršijantis paskyrimo laikas, nebent laikinasis darbuotojas per vieno mėnesio laikotarpį po to, kai buvo viršyta leidžiama maksimali paskyrimo dirbti trukmė, laikinojo įdarbinimo įmonei arba įmonei laikinojo darbo naudotojai raštu pareiškia norintis, kad darbo sutartis su laikinojo įdarbinimo įmone liktų galioti <...>“
13. Šio įstatymo 10 straipsnio „Teisinės pasekmės sutarties negaliojimo atveju“ 1 dalies pirmas sakinys suformuluotas taip:
„Jei laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo sutartis pagal 9 straipsnį yra negaliojanti, laikoma, kad įmonės laikinojo darbo naudotojos ir laikinojo darbuotojo sutartos darbo pradžios dieną tarp įmonės laikinojo darbo naudotojos ir laikinojo darbuotojo atsirado darbo santykiai; jei sutartis tampa negaliojanti tik po to, kai darbuotojas jau pradėjo dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, laikoma, kad darbo santykiai tarp įmonės laikinojo darbo naudotojos ir laikinojo darbuotojo atsirado tą dieną, kai sutartis tapo negaliojanti <...>“
2. BGB
14. Bürgerliches Gesetzbuch (Civilinis kodeksas, toliau – BGB) 242 straipsnyje „Sąžiningas prievolės vykdymas“ nurodyta:
„Skolininkas privalo sąžiningai vykdyti sutartinę prievolę laikydamasis verslo santykiuose nusistovėjusių papročių.
<...>“
15. BGB 613a straipsnyje „Teisės ir pareigos įmonės perdavimo atveju“ nustatyta:
„1. Jei įmonė arba jos dalis pagal teisinį sandorį perduodama kitam savininkui, jis perima teises ir pareigas, kylančias iš perdavimo dieną egzistuojančių darbo santykių. Jei šios teisės ir pareigos reglamentuojamos pagal kolektyvinės sutarties nuostatas arba kolektyvinį susitarimą, jos tampa naujojo savininko ir darbuotojo darbo santykių dalimi ir negali būti keičiamos vienus metus nuo įmonės perdavimo datos, jei tai būtų nepalanku darbuotojui. Antras sakinys netaikomas, jei naujojo savininko teisės ir pareigos reglamentuojamos pagal kitos kolektyvinės sutarties nuostatas arba kitą kolektyvinį susitarimą. Teisės ir pareigos gali būti keičiamos nepasibaigus antrame sakinyje numatytam terminui, jei kolektyvinė sutartis ar kolektyvinis susitarimas nebegalioja arba jei abi šalys nėra jo saistomos pagal kitos kolektyvinės sutarties ir naujasis savininkas ir darbuotojas susitaria dėl kitos kolektyvinės sutarties taikymo.
2. Ankstesnis darbdavys kartu su naujuoju savininku solidariai atsako už 1 dalyje nurodytas prievoles, jei jos atsirado prieš perdavimo momentą ir yra vykdytini per vienų metų laikotarpį nuo šio momento. Jei tokios prievolės yra vykdytinos po perdavimo momento, ankstesnis darbdavys už juos atsako tik tokiu mastu, kuris atitinka perdavimo momentu pasibaigusią jų apskaičiavimo laikotarpio dalį.“
III. Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme
16. Nuo 2017 m. birželio 16 d. SO buvo įdarbintas laikinuoju darbuotoju, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktą, sanitarinės įrangos gamybos įmonės (toliau – gamybos įmonė) logistikos padalinyje, kuriame tvarkomi gaminių užsakymai. Jis dirbo gamybos skyriuje, kur gaminiai pakuojami, sandėliuojami ir ruošiami transportuoti. Taigi gamybos įmonė jo atžvilgiu buvo „įmonė laikino darbo naudotoja“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies d punktą. 2018 m. liepos 1 d. šis logistikos padalinys buvo perduotas bendrovei G, priklausančiai tai pačiai įmonių grupei kaip gamybos įmonė. SO ir toliau nepertraukiamai dirbo toje pačioje darbo vietoje iki 2022 m. balandžio 6 d.
17. SO teigė, kad darbo santykiai tarp jo ir bendrovės G atsirado nuo 2018 m. gruodžio 16 d. ir, subsidiariai – nuo vėlesnių datų, nes buvo viršyta AÜG 1 straipsnio 1b dalies pirmame sakinyje nustatyta maksimali paskyrimo dirbti trukmė ir pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nes gamybos įmonė, kaip perdavėja, ir bendrovė G, kaip perėmėja, pagal šį įstatymą laikytinos ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“.
18. Bendrovė G savo ruožtu teigė, kad įmonę laikinojo darbo naudotoją perdavus naujam savininkui, maksimali paskyrimo dirbti trukmė pradedama skaičiuoti iš naujo, taip pat tuo atveju, kai laikinasis darbuotojas po perdavimo be pakeitimų ir toliau dirba toje pačioje darbo vietoje. Jos manymu, ši maksimali trukmė turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į konkretų juridinį asmenį, o ne įmonę kaip ekonominį vienetą.
19. SO bendrovei G pareiškė ieškinį Arbeitsgericht (darbo teismas, Vokietija); jis šį ieškinį atmetė. Tada SO dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Landesarbeitsgericht (apygardos darbo teismas, Vokietija); jis iš dalies pakeitė šį sprendimą ir, be kita ko, konstatavo, kad nuo 2021 m. birželio 16 d. šias šalis saisto darbo santykiai. Abi šalys dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.
20. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, pirma, kad AÜG 1 straipsnio 1b dalies pirmas sakinys skirtas Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalyje nustatytam kriterijui „laikinai“ sukonkretinti ir pagal šią nuostatą laikinojo įdarbinimo įmonė negali to paties laikinojo darbuotojo paskirti dirbti toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ilgesniam nei 18 mėnesių iš eilės laikotarpiui. Be to, pagal šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį įmonės laikinojo darbo naudotojos ir laikinojo darbuotojo darbo santykiai atsiranda tada, kai laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo sutartis tampa negaliojanti, be kita ko, pagal šio straipsnio 9 straipsnio 1 dalies 1b punktą(5). Vadinasi, tuo atveju, jei laikinasis darbuotojas po įmonės perdavimo lieka dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, kyla klausimas, ar perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 1 straipsnio 1b dalies pirmą sakinį; šiuo klausimu Vokietijos teisės doktrinoje esama skirtingų nuomonių.
21. Pagal pirmąjį aiškinimą įstatyme vartojamas „įmonės laikinojo darbo naudotojos“ kriterijus reiškia įmonę, kuri sudaro paskyrimo dirbti sutartį; šios sutarties šalis gali būti tik fizinis arba juridinis asmuo, o ne įmonės padalinys, kuris pats neturi teisnumo. Be to, kadangi AÜG 1 straipsnio 1b dalies pirmame sakinyje nustatyta, jog laikinojo įdarbinimo įmonei draudžiama tą patį laikinąjį darbuotoją paskirti dirbti „toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje“ ilgesniam nei 18 mėnesių iš eilės laikotarpiui, matyti, kad Vokietijos teisėje įtvirtintas formalaus asmens tapatumo reikalavimas.
22. Pagal antrąjį aiškinimą, kiek to reikalaujama pagal Sąjungos teisę, paskyrimo dirbti laikotarpiai, išdirbti pas perdavėją ir perėmėją, turėtų būti sumuojami, atsižvelgiant į būtinai laikiną darbuotojo paskyrimo pobūdį ir tai, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju toks paskyrimas faktiškai buvo tęstinis. Iš tikrųjų, kai laikinasis darbuotojas perdavus įmonę laikinojo darbo naudotoją lieka joje dirbti, jo situacija nepasikeičia, taigi jo atžvilgiu manytina, kad įmonė laikinojo darbo naudotoja liko ta pati.
23. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į AÜG tikslą, kuris matyti iš jo 1 straipsnio 1b dalies pirmame sakinyje nurodytų motyvų, sąvoką „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ galima aiškinti dvejopai, t. y., viena vertus, taikant „formalųjį aiškinimą“, grindžiamą subjekto teisiniu tapatumu, ir, kita vertus, „vertinamąjį aiškinimą“, pagal kurį perdavėjas ir perėmėjas laikytini viena ir ta pačia įmone laikinojo darbo naudotoja. Vis dėlto Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktas, kurio aiškinimas turi lemiamos reikšmės nustatant, kaip reikia suprasti terminą „ta pati įmonė laikinojo darbo naudotoja“, vartojamą šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies d punkte, galėtų būti formalaus aiškinimo kliūtis ir pagal šią nuostatą galėtų būti reikalaujama taikyti vertinamąjį aiškinimą.
24. Jei Teisingumo Teismas „įmone laikinojo darbo naudotoja“ bet kuriuo atveju laikytų tam tikrą teisnų asmenį, maksimali paskyrimo trukmė turėtų būti apskaičiuojama atskirai pagal pas įmonės perdavėją ir pas perėmėją išdirbtus laikotarpius. Tokį požiūrį patvirtina Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią darbo santykiai su [„viena“] įmone laikinojo darbo naudotoja pagal savo pobūdį yra laikini(6). Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad sąvoka „laikinai“ apibūdinama ne darbo vieta, į kurią paskiriama dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, o darbuotojo paskyrimo dirbti šioje įmonėje tvarka(7).
25. Šiomis aplinkybėmis, jei maksimali paskyrimo dirbti trukmė verslo perdavimo atveju visada būtų pradedama skaičiuoti iš naujo, laikinasis darbuotojas, atliekantis tas pačias funkcijas, toje pačioje darbo vietoje, toje pačioje įmonėje, nebegalėtų būti laikomas dirbančiu tik laikinai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Teisingumo Teismas didelę reikšmę teikia laikinojo darbuotojo apsaugai nuo nuolatinio paskyrimo dirbti(8), todėl pagal Direktyvos 2008/104 aiškinimą gali būti reikalaujama taikyti skaičiavimą, grindžiamą laikinojo darbuotojo darbu toje pačioje įmonėje. Jei reikėtų sumuoti darbo pas perdavėją ir pas perėmėją laikotarpius, kiltų klausimas, ar, į tai atsižvelgiant, ši direktyva būtų taikoma, o gal, jei visa paskyrimo dirbti trukmė yra ilgesnė nei tik laikina, pakaktų atlikti piktnaudžiavimo kontrolę(9), siekiant, kad šios direktyvos nuostatos neprarastų veiksmingumo. Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią darbo santykiai patenka į šios direktyvos taikymo sritį tik tuo atveju, jei darbdavys, kalbant tiek apie atitinkamos darbo sutarties sudarymą, tiek apie kiekvieną faktinį paskyrimą dirbti, ketina laikinai paskirti atitinkamą darbuotoją dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje(10), atrodo, patvirtina, kad reikia tiesiog vykdyti piktnaudžiavimo kontrolę.
26. Antra, jei įmonės perdavėjas ir perėmėjas nevisada būtų laikomi ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kiltų klausimas, ar taip būtų tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė pagrindinėje byloje, kai, viena vertus, perdavėjas ir perėmėjas priklauso tai pačiai įmonių grupei ir, kita vertus, laikinasis darbuotojas nepertraukiamai dirba toje pačioje darbo vietoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje(11) suteikia pagrindo manyti, kad grupės viduje atliekamo perdavimo atveju reikėtų taikyti vertinamąjį aiškinimą ir sąvoką „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ aiškinti plačiai.
27. Trečia, tuo atveju, jeigu į priklausymo tai pačiai grupei aplinkybę atsižvelgti nereikėtų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kiek svarbu atlikti piktnaudžiavimo teise kontrolę. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, jei to paties laikinojo darbuotojo paskyrimai dirbti paeiliui į tą pačią įmonę laikinojo darbo naudotoją lemtų ilgesnį darbo šioje įmonėje laikotarpį nei tas, kuris, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes, be kita ko, į atitinkamo sektoriaus ypatumus, pagrįstai gali būti laikomas „laikinu“, tai galėtų būti piktnaudžiavimo vykdant paskyrimus dirbti paeiliui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 5 dalies pirmą sakinį, įrodymas(12). Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad, atsižvelgiant į SO paskyrimo dirbti pas įmonės perdavėją ir perėmėją laikotarpius ir į visą paskyrimo trukmę (nuo 2017 m. birželio 16 d. iki 2022 m. balandžio 6 d.), dar galima tai laikyti laikinu paskyrimu, todėl piktnaudžiavimą teise reikėtų atmesti.
28. Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar, apskaičiuojant maksimalią paskyrimo dirbti trukmę, numatytą nacionalinės teisės aktuose siekiant sukonkretinti Direktyvos [2008/104] 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą kriterijų „laikinai“, įmonės perdavimo atveju perdavėjas ir perėmėjas visuomet laikytini viena „įmone laikinojo darbo naudotoja“, kaip tai suprantama pagal [šios direktyvos] 3 straipsnio 1 dalies d punktą?
2. Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai:
Ar, apskaičiuojant maksimalią paskyrimo dirbti trukmę, numatytą nacionalinės teisės aktuose siekiant sukonkretinti Direktyvos [2008/104] 1 straipsnio 1 dalyje nustatytą kriterijų „laikinai“, įmonės perdavimo atveju perdavėjas ir perėmėjas laikytini viena laikytini viena „įmone laikinojo darbo naudotoja“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies d punktą, kai jie priklauso tai pačiai bendrovių grupei ir laikinasis darbuotojas paskirtas nepertraukiamai dirbti toje pačioje darbo vietoje?
3. Jei į abu pirmesnius klausimus būtų atsakyta neigiamai:
Ar to paties laikinojo darbuotojo kelių paskyrimų dirbti paeiliui atveju vertinant, ar tų paskyrimų trukmė vis dar gali būti laikoma „s „laikina“, [kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 5 dalį], reikia atsižvelgti į įmonės padalinio, kuris yra laikinojo darbo naudotojas, perdavimą? Jei taip: kaip į tai turi būti atsižvelgiama?“
29. Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė bendrovė G, Italijos vyriausybė ir Europos Komisija.
IV. Analizė
A. Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo
30. Bendrovė G teigia, kad, remdamasi AÜG 1 straipsnio 1b dalies trečiu sakiniu, ji 2018 m. balandžio 11 d. sudarė Tarifvertrag Logistik (kolektyvinė logistikos sutartis), kurioje numatytas Tarifvertrag zur Leih/Zeitarbeit für die Metall‑ und Elektroindustrie Nordrhein‑Westfalens (Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemės kolektyvinė sutartis dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones ir laikinojo darbo metalo ir elektros pramonės srityse, toliau – TV LeiZ) taikymas. Pagal pastarąją kolektyvinę sutartį nukrypstama nuo AÜG 1 straipsnio 1b dalies pirmame sakinyje numatytos maksimalios paskyrimo dirbti 18 mėnesių trukmės, leidžiant įmonių susitarimais pratęsti maksimalią galimą trukmę iki 48 mėnesių. Ši bendrovė teigia, kad ji patenka į TV LeiZ taikymo sritį kaip bendrovės G AG (kuri pati vykdė logistikos veiklą, vėliau perduotą šiai bendrovei) pagalbinė bendrovė ir kad ji priklauso metalurgijos pramonei. Taigi, taikant TV LeiZ kartu su atitinkamos įmonės sutartimi, SO galėjo būti paskiriamas dirbti iš viso 48 mėnesius. Kadangi šiuo atveju šis laikotarpis nėra ilgesnis, klausimas, ar įmonės perdavimo atveju perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi viena „įmone laikinojo darbo naudotoja“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktą, neturi reikšmės.
31. Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bendrovė G prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nurodė, jog maksimalus SO paskyrimo dirbti laikotarpis būtų pratęstas iki 48 mėnesių pagal įmonių susitarimus, sudarytus taikant TV LeiZ. Vis dėlto šioje nutartyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad TV LeiZ, pirmiausia – 2017 m. vasario 2 d. / gegužės 22 d. redakcijos (toliau – 2017 m. TV LeiZ), paskui – 2018 m. lapkričio 8 d. redakcijos (toliau – 2018 m. TV LeiZ), SO ir bendrovės G darbo santykiams netaikoma, nes ši bendrovė nėra pagalbinė metalurgijos srities bendrovė, kaip tai suprantama pagal šią kolektyvinę sutartį, taigi ji nepatenka į šios sutarties taikymo sritį.
32. Primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi kompetenciją nustatyti ir vertinti nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę. Pagal Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų kompetencijos pasidalijimą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių pateikti prašyme priimti prejudicinį sprendimą suformuluoti klausimai(13).
33. Taigi manau, kad į prejudicinius klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išvadą, jog nagrinėjamu atveju maksimalus SO paskyrimo dirbti laikotarpis yra 18 mėnesių, kaip numatyta AÜG 1 straipsnio 1b dalies pirmame sakinyje, ir jis nebuvo kolektyvine sutartimi pratęstas iki 48 mėnesių.
34. Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą reikia pripažinti priimtinu.
B. Dėl prejudicinių klausimų
35. Savo klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kai laikinasis darbuotojas paskiriamas dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant, ir šio paskyrimo laikotarpiu ji buvo perduota vykdant įmonės perdavimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23, apskaičiuojant taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatytą maksimalų šio darbuotojo paskyrimo laikotarpį, perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi viena ir ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“.
36. Pagal Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalį ši direktyva taikoma darbuotojams, pasirašiusiems darbo sutartį ar turintiems darbo santykių su laikinojo įdarbinimo įmone, kurie paskirti laikinai dirbti įmonėse laikinojo darbo naudotojose joms prižiūrint ir vadovaujant.
37. Kaip matyti iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, laikinųjų darbuotojų paskyrimas dirbti yra sudėtinga ir specifinė darbo teisės sritis, apimanti dvigubus darbo santykius tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir laikinojo darbuotojo ir tarp šio darbuotojo ir įmonės laikinojo darbo naudotojos, taip pat su paskyrimu dirbti susijusius santykius tarp laikinojo įdarbinimo įmonės ir įmonės laikinojo darbo naudotojos. Šių darbo santykių ypatumas tas, kad laikinojo darbuotojo paskyrimo laikinai dirbti atveju laikinojo įdarbinimo įmonė išlaiko darbo santykius su šiuo darbuotoju, tačiau už priežiūrą ir vadovavimą, kurie iš esmės tenka bet kuriam darbdaviui, tampa atsakinga įmonė laikinojo darbo naudotoja, ir taip sukuriami nauji pavaldumo santykiai tarp laikinojo darbuotojo ir įmonės laikinojo darbo naudotojos, nes šis darbuotojas teikia paslaugą, dėl kurios teikimo laikinojo įdarbinimo įmonė pagal sutartį įsipareigojo įmonei naudotojai, ir šiuo tikslu ši jam vadovauja ir jį prižiūri(14).
38. Taip pat Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatyta, jog tiek iš pačios Direktyvos 2008/104 1 straipsnio 1 dalies formuluotės, tiek iš sąvokų „laikinojo įdarbinimo įmonė“, „laikinasis darbuotojas“, „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ ir „paskyrimas“, kaip jos suprantamos pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b, c, d ir e punktus, apibrėžčių matyti, kad darbo santykiai su įmone laikinojo darbo naudotoja pagal savo pobūdį yra laikini. Šiomis aplinkybėmis šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje vartojamu terminu „laikinai“ nesiekiama laikinąjį darbą susieti tik su nenuolatinėmis darbo vietomis arba darbo vietomis, į kurias darbuotojas paskiriamas pavaduoti kitą asmenį, nes šiuo žodžiu apibūdinama ne darbo vieta, į kurią paskiriama dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, o darbuotojo paskyrimo dirbti šioje įmonėje tvarka. Taigi tam, kad darbo santykiai patektų į šios direktyvos taikymo sritį tiek sudarant atitinkamą darbo sutartį, tiek kiekvieną faktinį paskyrimą dirbti, darbdavys turi ketinti laikinai paskirti atitinkamą darbuotoją dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje(15).
39. Be to, pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 5 dalies pirmą sakinį valstybės narės įpareigojamos imtis būtinų priemonių, kad būtų išvengta laikinojo darbuotojo vėlesnių paskyrimų, kuriais būtų siekiama bendrai apeiti šios direktyvos nuostatas. Konkrečiai kalbant, valstybės narės turi užtikrinti, kad darbas per laikinojo įdarbinimo įmonę toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje netaptų nuolatine laikinojo darbuotojo situacija. Valstybės narės gali nacionalinėje teisėje nustatyti tikslų laikotarpį, kuriam pasibaigus paskyrimas nebegali būti laikomas laikinu, visų pirma kai to paties laikinojo darbuotojo paskyrimas dirbti toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje vis pratęsiamas ir trunka ilgai. Atsižvelgiant į tai, pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį toks laikotarpis būtinai turi būti laikinojo pobūdžio, t. y., atsižvelgiant į šio žodžio reikšmę bendrinėje kalboje, jis turi būti apribotas laiko atžvilgiu(16).
40. Šiomis aplinkybėmis iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad taikytinuose Vokietijos teisės aktuose nustatytas konkretus laikotarpis, kuriam pasibaigus laikinojo darbuotojo paskyrimas dirbti nebegali būti laikomas laikinu. Iš tikrųjų pagal AÜG 1 straipsnio 1 dalies b punkto pirmą sakinį laikinojo įdarbinimo įmonei draudžiama tą patį laikinąjį darbuotoją paskirti dirbti toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje ilgesniam nei 18 mėnesių iš eilės laikotarpiui. Kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jei laikinasis darbuotojas per vieną mėnesį nuo maksimalios leidžiamos paskyrimo trukmės pabaigos raštu nepareiškia laikinojo įdarbinimo įmonei arba įmonei laikinojo darbo naudotojai norintis, kad darbo sutartis su laikinojo įdarbinimo įmone liktų galioti, iš šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1b punkto ir 10 straipsnio 1 dalies pirmo sakinio išplaukia, kad tarp įmonės laikinojo darbo naudotojos ir laikinojo darbuotojo atsiranda darbo santykiai.
41. Pagrindinėje byloje SO teigia, kad šis maksimalus 18 mėnesių paskyrimo laikotarpis buvo viršytas ir kad dėl to taip jo ir bendrovės G atsirado darbo santykiai. Šios bylos ypatumas tas, kad nors jis buvo paskirtas dirbti gamybos įmonės, kurioje dirbo, logistikos padalinyje, šį padalinį perėmė bendrovė G vykdant įmonės perdavimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23. Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta, kad „perdavimas“ pagal šią direktyvą – tai perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė[,] ar pagalbinė. Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad gamybos įmonė buvo perduota bendrovei G.
42. Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, Teisingumo Teismui gali tekti atsižvelgti į Sąjungos teisės normas, kurių nacionalinis teismas savo klausimuose nenurodė(17). Taigi, siekiant naudingai atsakyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia atsižvelgti ir į Direktyvos 2001/23 nuostatas.
43. Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, kaip atsižvelgti į įmonės perdavimą apskaičiuojant teisės aktuose nurodytą maksimalią laikinojo darbuotojo paskyrimo dirbti trukmę. Tas teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į Direktyvą 2008/104, kyla klausimas, kaip, siekiant nustatyti šio paskyrimo trukmę, reikia aiškinti šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies d punkte esančią sąvoką „įmonė laikinojo darbo naudotoja“, kai įmonė perduodama paskyrimo dirbti metu.
44. Remiantis suformuota jurisprudencija, aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą, ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(18).
45. Pirma, kalbant apie Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punkto formuluotę, šioje nuostatoje „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ apibrėžiama kaip „fizinis ar juridinis asmuo, kuriam ir kurio prižiūrimas bei vadovaujamas laikinai dirba laikinasis darbuotojas“. Ši įmonė skiriasi nuo „laikinojo įdarbinimo įmonės“, kuri pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b punktą suprantama kaip „fizinis ar juridinis asmuo, kuris pagal nacionalinę teisę sudaro darbo sutartis ar turi darbo santykių su laikinaisiais darbuotojais, siekiant paskirti juos laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant“.
46. Bendrovė G, remdamasi viena Vokietijos doktrinos dalimi, savo rašytinėse pastabose teigia, kad lemiamos reikšmės apibrėžiant „darbdavio“ sąvoką pagal AÜG turi tai, kad laikinasis darbuotojas paskiriamas dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje kaip juridiniame asmenyje, o ne tai, kad darbas atliekamas konkrečioje įmonėje ar konkrečioje darbo vietoje. Remiantis šiuo formaliu sąvokos „įmonė laikinojo darbo naudotoja“ aiškinimu, įmonės perdavimas nutrauktų darbuotojo paskyrimą dirbti perduodančiojoje įmonėje ir būtų iš naujo pradėta skaičiuoti paskyrimo dirbti trukmė pagal šio įstatymo 1 straipsnį, net jei perėmėjas ir toliau samdytų šį darbuotoją. Ši nauja trukmė būtų pateisinama tuo, kad BGB 613a straipsnis netaikomas darbo santykiams, saistantiems laikinąjį darbuotoją ir įmonę laikinojo darbo naudotoją.
47. Kalbant apie Sąjungos teisę pažymėtina, kad, nors iš Direktyvos 2008/104 3 straipsnio aiškiai matyti, jog laikinojo įdarbinimo įmonė ir įmonė laikinojo darbo naudotoja turi būti du atskiri teisiniai subjektai, iš šio straipsnio formuluotės negalima daryti išvados, kad verslo perdavimo atveju skirtingos įmonės laikinojo darbo naudotojos turi būti atskiriamos remiantis jų pačių teisiniu statusu. Iš tikrųjų nei šiame straipsnyje, nei jokioje kitoje šios direktyvos nuostatoje nėra nuorodos į tokio perdavimo įvykimą. Vadinasi, vien iš šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies b ir d punktų formuluotės negalima daryti išvados, kad įmonė perdavėja ir įmonė perėmėja negali būti viena ir ta pati „įmonė laikinojo darbo naudotoja“.
48. Antra, kalbant apie kontekstą, su kuriuo susijęs Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktas, t. y. nagrinėjamu atveju įmonės perdavimo kontekstą, primintina, Direktyvos 2001/23 3 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatytas principas, pagal kurį perdavėjo teisės ir pareigos, kylančios iš darbo sutarties arba darbo santykių, galiojančių perdavimo dieną, yra perduodamos perėmėjui. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šia direktyva siekiama užtikrinti darbuotojų teisių apsaugą darbdavio pasikeitimo atveju leidžiant jiems dirbti naujam darbdaviui tokiomis pačiomis sąlygomis, dėl kurių buvo susitarta su perdavėju. Šia direktyva siekiama kiek įmanoma užtikrinti darbo sutarčių ir darbo santykių tęstinumą be pakeitimų, kai juos perima perėmėjas, siekiant išvengti, kad vien dėl perdavimo atitinkamų darbuotojų padėtis netaptų nepalankesnė(19). Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad įmonės perdavimas, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, visų pirma reiškia pasikeitimą juridinio arba fizinio asmens, kuris atsakingas už perduoto ūkinio vieneto ekonominę veiklą ir todėl kaip šio ūkinio vieneto darbuotojų darbdavys nustato darbo santykius su jais, prireikus net ir nesant sutartinių santykių su šiais darbuotojais(20).
49. Taigi Direktyva 2001/23 patvirtina aiškinimą, pagal kurį įmonės laikinojo darbo naudotojos perdavimas nenutraukia laikinojo darbuotojo paskyrimo, juo, priešingai, užtikrinamas paskyrimo tęstinumas net ir nesant sutartinių šio darbuotojo ir šios įmonės santykių. Kitaip tariant, kaip savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, laikantis požiūrio, kad, apskaičiuojant paskyrimo dirbti trukmę, į laikotarpius, išdirbtus perduodančiojoje įmonėje ir perimančiojoje įmonėje, turi būti atsižvelgiama atskirai, gali būti pažeistos darbuotojų teisės, taigi ir pakenkta šios direktyvos veiksmingumui.
50. Konkrečiai dėl darbo stažo primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog apskaičiuodamas piniginio pobūdžio teises, kaip antai išeitinę išmoką pasibaigus sutarčiai ar darbo užmokesčio padidinimus, perėmėjas privalo atsižvelgti į visus perduotų darbuotojų išdirbtus metus tiek, kiek ši pareiga kyla iš darbo santykių, siejančių šiuos darbuotojus su perdavėju, ir pagal sąlygas, sutartas nustatant šiuos santykius(21). Nagrinėjamu atveju, jei laikinojo darbuotojo paskyrimo dirbti maksimalios trukmės pažeidimas nesuteikia darbuotojui teisės į piniginę kompensaciją, bet lemia šio darbuotojo ir įmonės laikinojo darbo naudotojos darbo santykių atsiradimą, tokia pačia logika reikėtų vadovautis ir dėl teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su darbo trukme. Tai reiškia, kad įmonės laikinojo darbo naudotojos perdavimo atveju perėmėjas, apskaičiuodamas maksimalų teisės aktuose nurodytą paskyrimo dirbti laikotarpį, turi atsižvelgti į pas perdavėją išdirbtą laikotarpį.
51. Galiausiai, trečia, aiškinimą, kad, siekiant apskaičiuoti maksimalią teisės aktuose nurodytą laikinojo darbuotojo paskyrimo dirbti trukmę, perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“ patvirtina Direktyva 2008/104 siekiami tikslai. Iš tikrųjų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš šios direktyvos 10 ir 12 konstatuojamųjų dalių matyti, kad laikinojo darbuotojo teisinė padėtis, statusas ir darbo sąlygos Sąjungoje labai skiriasi, todėl šioje direktyvoje nustatoma laikinųjų darbuotojų teises ginanti sistema, kuri yra nediskriminacinė, skaidri bei proporcinga ir kurioje taip pat atsižvelgiama į darbo rinkų bei socialinių partnerių santykių įvairovę. Pagal šios direktyvos 2 straipsnį jos tikslas – užtikrinti laikinųjų darbuotojų apsaugą ir pagerinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones kokybę garantuojant, kad laikiniesiems darbuotojams būtų taikomas vienodo požiūrio principas ir kad laikinojo įdarbinimo įmonės būtų pripažintos darbdavėmis, tuo pat metu atsižvelgiant į poreikį nustatyti tinkamą tokios formos darbo naudojimo sistemą, siekiant veiksmingai prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir lanksčių darbo formų plėtojimo. Be to, Direktyvos 2008/104 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šia direktyva siekiama tenkinti ne tik su lankstumu susijusius įmonių poreikius, bet ir darbuotojų poreikį suderinti profesinį ir privatų gyvenimą ir taip prisidėti prie darbo vietų kūrimo ir dalyvavimo darbo rinkoje bei integracijos į ją. Vadinasi, šia direktyva siekiama suderinti įmonių „lankstumo“ tikslą ir tikslą garantuoti užimtumą, atitinkantį darbuotojų apsaugą. Taigi šis dvejopas tikslas atitinka Sąjungos teisės aktų leidėjo siekį priartinti darbo per laikinojo įdarbinimo įmones sąlygas prie „įprastų“ darbo santykių, juo labiau kad šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė, kad įprasta darbo forma yra neterminuota darbo sutartis. Taigi šia direktyva taip pat siekiama sudaryti laikiniesiems darbuotojams geresnes galimybes neterminuotai įsidarbinti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje(22).
52. Pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 5 dalies pirmą sakinį valstybės narės turi imtis būtinų priemonių, kad taikant šį straipsnį būtų išvengta piktnaudžiavimo. Iš šiuos nuostatos išplaukia, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad darbas per laikinojo įdarbinimo įmonę toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje netaptų nuolatine laikinojo darbuotojo situacija(23).
53. Vis dėlto, kaip ir paskyrimai dirbti paeiliui toje pačioje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje gali paveikti jų „laikinumą“, įmonės perdavimo atveju taip pat gali kilti abejonių dėl šio laikinumo, kai laikinasis darbuotojas paskiriamas nepertraukiamai dirbti toje pačioje darbo vietoje įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, kuri yra perduodama. Iš tikrųjų nors šis darbuotojas dirba atskiruose juridiniuose asmenyse, jis ir toliau vykdo savo profesinę veiklą toje pačioje įmonėje ir prieš perdavimą, ir po jo. Laikantis požiūrio, kad, perduodant įmonę ar jos dalį, perdavimo dieną nutraukiamas šio darbuotojo paskyrimas dirbti perduodančiojoje įmonėje ir prasideda naujas paskyrimo dirbti perimančiojoje įmonėje laikotarpis, būtų galima apeiti Direktyvos 2008/104 nuostatas dėl maksimalios šio darbuotojo paskyrimo dirbti trukmės, kuri nagrinėjamu atveju yra 18 mėnesių. Be to, jei paskyrimo dirbti metu įmonė būtų perduota kelis kartus, laikinasis darbuotojas galėtų būti laikomas nuolat tenkinančiu atitinkamo subjekto personalo poreikius.
54. Vadinasi, siekiant nepakenkti šios direktyvos veiksmingumui, kiek tai susiję su laikinojo darbuotojo paskyrimo laikinu pobūdžiu, apskaičiuojant paskyrimo trukmę reikia atsižvelgti į įmonės laikinojo darbo naudotojos perdavimą.
55. Kadangi darbo santykiai su įmone laikinojo darbo naudotoja pagal savo pobūdį yra laikini, taip atsižvelgti būtina bet kurio įmonės perdavimo atveju, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23, nereikalaujant, kad perdavėjas ir perėmėjas priklausytų tai pačiai įmonių grupei arba kad laikinasis darbuotojas būtų paskirtas įmonėje laikinojo darbo naudotojoje dirbti tą patį darbą(24). Be to, kadangi nagrinėjamu atveju nacionalinės teisės aktuose nustatyta maksimali laikinųjų darbuotojų paskyrimo dirbti trukmė, galimo piktnaudžiavimo paeiliui vykdant paskyrimus dirbti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/104 5 straipsnio 5 dalį, kai veiklos laikotarpis įmonėje laikinojo darbo naudotojoje yra ilgesnis nei tas, kuris pagrįstai gali būti laikomas „laikinu“, nagrinėti nereikia(25).
56. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, jog Direktyvos 2008/104 3 straipsnio 1 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad, kai laikinasis darbuotojas paskiriamas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant, kuri šio paskyrimo laikotarpiu yra perduodama vykdant įmonės perdavimą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2001/23, apskaičiuojant taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatytą maksimalią maksimalią darbuotojo paskyrimo dirbti trukmę, perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi viena ir ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“.
V. Išvada
57. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus:
2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones 3 straipsnio 1 dalies d punktas
turi būti aiškinamas taip, kad,
kai laikinasis darbuotojas paskiriamas laikinai dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje jai prižiūrint ir vadovaujant, kuri šio paskyrimo laikotarpiu yra perduodama vykdant įmonės perdavimą, kaip tai suprantama pagal 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvą 2001/23/EB dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo, apskaičiuojant taikytinuose nacionalinės teisės aktuose nustatytą maksimalią darbuotojo paskyrimo dirbti trukmę, perdavėjas ir perėmėjas turi būti laikomi viena ir ta pačia „įmone laikinojo darbo naudotoja“.
1 Originalo kalba: prancūzų.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (OL L 327, 2008, p. 9).
3 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo (OL L 82, 2001, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 4 t., p. 98).
4 BGBl. I, 1995, p. 158.
5 T. y., kai viršijama leidžiama maksimali paskyrimo dirbti trukmė pagal AÜG 1 straipsnio 1b dalį, nebent laikinasis darbuotojas per vieną mėnesį po to, kai ji buvo viršyta, laikinojo įdarbinimo įmonei arba laikinojo darbo naudotojui raštu pareiškia norintis, kad darbo sutartis su laikinojo įdarbinimo įmone liktų galioti.
6 Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2020 m. spalio 14 d. Sprendimu KG ([Paskyrimai dirbti paeiliui] per laikinojo įdarbinimo įmones) (C‑681/18, EU:C:2020:823, 61 punktas).
7 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2022 m. kovo 17 d. Sprendimu Daimler (C‑232/20, toliau – Sprendimas Daimler, EU:C:2022:196, 31 punktas).
8 Žr. Sprendimą Daimler (60–63 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
9 Sprendimas Daimler (61 punktas).
10 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi 2023 m. birželio 22 d. Sprendimu ALB FILS Kliniken (C‑427/21, EU:C:2023:505, 44 punktas).
11 2010 m. spalio 21 d. Sprendimas Albron Catering (C‑242/09, EU:C:2010:625, 32 punktas).
12 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu remiasi Sprendimu Daimler (60 punktas).
13 Žr. 2026 m. sausio 15 d. Sprendimą Verein für Konsumenteninformation(Tarpininko imamas komisinis mokestis) (C‑45/24, EU:C:2026:2, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
14 2024 m. spalio 24 d. Sprendimas Omnitel Comunicaciones ir kt. (C‑441/23, EU:C:2024:916, 56 ir 57 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija).
15 Žr. 2023 m. birželio 22 d. Sprendimą ALB FILS Kliniken (C‑427/21, EU:C:2023:505, 42–44 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
16 Žr. Sprendimą Daimler (56 ir 57 punktai bei juose nurodyta jurisprudencija). Dėl sąvokos laikinojo darbuotojo paskyrimo „laikinai“ dirbti įmonėje laikinojo darbo naudotojoje, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2008/104, žr. Kullmann, M., „The „Temporariness“ of Temporary Agency Work Assignments“, European Labour Law Journal, 2024, 15 t., Nr. 1, p. 4–16.
17 Šiuo klausimu žr. 2026 m. vasario 5 d. Sprendimą Aleb (C‑718/24, EU:C:2026:68, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
18 2026 m. vasario 12 d. Sprendimas StichtingKoskea (C‑490/24, EU:C:2026:89, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
19 2021 m. birželio 24 d. Spendimas Obras y Servicios Públicos ir Acciona Agua (C‑550/19, EU:C:2021:514, 102 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
20 Žr. 2010 m. spalio 21 d. Sprendimą Albron Catering (C‑242/09, EU:C:2010:625, 28 punktas).
21 2021 m. birželio 24 d. Sprendimas Obras y Servicios Públicos ir Acciona Agua (C‑550/19, EU:C:2021:514, 107 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
22 Žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimą Luso Temp (C‑426/20, EU:C:2022:373, 41–43 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
23 Žr. šios išvados 39 punktą.
24 Šiuo klausimu žr. šios išvados 38 punkte nurodytą jurisprudenciją. Taip pat žr. generalinio advokato E. Tanchev išvadą, pateiktą byloje Daimler (C‑232/20, EU:C:2021:727, 41 punktas).
25 Šiuo klausimu žr. Sprendimą Daimler (60 punktas), kuriuo remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.