Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

LULHÉ SHAELOU IŠVADA,

pateikta 2026 m. spalio 22 d.(1)

Byla C‑497/25

UAB „Maxima LT“

prieš

Valsts ieņēmumu dienests

(Administratīvā rajona tiesa (Regiono administracinis teismas, Latvija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva (ES) 2017/1852 – Mokestinių ginčų sprendimo mechanizmas – Dviejų valstybių narių ginčas dėl dvišalės mokesčių sutarties aiškinimo ir taikymo – 2 straipsnio 1 dalies c punktas – Dvigubo apmokestinimo sąvoka – Pajamos, neapmokestinamos vienoje valstybėje narėje “






I.      Įvadas

1.        Gerai žinoma, kad nekoordinuotai įgyvendinant kompetenciją tiesioginių mokesčių srityje(2) gali atsirasti dvigubo apmokestinimo atvejų. Tarptautinio dvigubo apmokestinimo formų pirmiausia atsiranda dėl to, kad dauguma šalių savo vidaus apmokestinimą grindžia ne tik vidaus sandoriais, bet ir eksteritoriniais veiksniais(3). Siekdamos išvengti neigiamų padarinių, kylančių dėl sutampančios kompetencijos mokesčių srityje, valstybės dažnai susitaria, sudarydamos tarptautines mokesčių sutartis, paskirstyti savo apmokestinimo teises, susijusias su pajamų ar kapitalo elementais, patenkančiais į tokių susitarimų taikymo sritį. Vis dėlto nacionalinės valdžios institucijos gali laikytis skirtingų pozicijų dėl to, kaip tokios sutartys turi būti aiškinamos ir taikomos konkrečiais atvejais, todėl kyla nesutarimų.

2.        Laikydamasis nuomonės, kad tokie nesutarimai „gali sukelti didelių mokestinių kliūčių tarpvalstybinę veiklą vykdančioms įmonėms“(4), ir atsižvelgdamas į tai, kad anksčiau tarptautiniuose susitarimuose numatyti sprendimai netenkina(5), Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė GSM direktyvą. Toje direktyvoje numatyta patobulinta procedūrinė sistema, taikoma visiems tokio pobūdžio nesutarimams sureguliuoti ir idealiu atveju – išspręsti. Šis Administratīvā rajona tiesa (Regiono administracinis teismas, Latvija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą suteikia Teisingumo Teismui galimybę pirmą kartą išaiškinti minėtą Sąjungos teisės aktą.

3.        Faktinės aplinkybės, dėl kurių pateiktas šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijusios su pajamų, kurias Nyderlandų bendrovė gavo pardavusi kelių Latvijoje įsteigtų bendrovių akcijas, apmokestinimu. Tiek Latvijos Respublika, tiek Nyderlandų Karalystė pareiškė, kad turi teisę į šių pajamų apmokestinimą, ir šių valstybių narių valdžios institucijos nesutarė dėl šių valstybių narių sudarytos mokesčių sutarties aiškinimo. Nors pajamos buvo faktiškai apmokestintos Latvijoje, Nyderlanduose jos galiausiai buvo atleistos nuo mokesčio.

4.        Pardavėjas laikėsi nuomonės, kad dvigubo apmokestinimo situacija neišspręsta, nes vis dar nesutariama dėl mokesčių sutarties aiškinimo. Todėl šis pardavėjas paprašė Latvijos valdžios institucijų sudaryti patariamąją komisiją, kurios sudarymas yra konkretus ginčų sprendimo mechanizmo, reglamentuojamo GSM direktyva, etapas. Vis dėlto pagal šios direktyvos 16 straipsnio 7 dalį pareiga sudaryti tokią komisiją nekyla, kai klausimas „nėra susijęs su dvigubu apmokestinimu“. Remdamosi šia nukrypti leidžiančia nuostata ir Nyderlanduose taikytu atleidimu nuo mokesčio, Latvijos valdžios institucijos prašymą atmetė.

5.        Tas sprendimas dabar ginčijamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuris siekia išsiaiškinti, pirma, ar susiklosčiusi situacija „yra dvigubas apmokestinimas“, ir, antra, Latvijos valdžios institucijų pareigos sudaryti patariamąją komisiją apimtį.

6.        Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio skiriama pirmajam iš minėtų aspektų, siekiant išsiaiškinti, ar šioje byloje nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, susijusi su „dvigubu apmokestinimu“, kaip tai suprantama pagal GSM direktyvą, kai dvi valstybės narės reikalauja teisės apmokestinti tas pačias pajamas (ir nesutaria, kaip aiškinti ir taikyti taikytiną mokesčių sutartį), tačiau de facto tik viena iš valstybių narių apmokestino šias pajamas.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Europos Sąjungos teisė

7.        GSM direktyvos 1 straipsnyje nustatytas tos direktyvos „dalykas ir taikymo sritis“; jis suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje nustatomos taisyklės dėl mechanizmo, taikomo siekiant išspręsti valstybių narių ginčus, kylančius dėl susitarimų ir konvencijų, kuriais numatomas pajamų ir, kai taikytina, kapitalo dvigubo apmokestinimo panaikinimas, aiškinimo ir taikymo. Joje taip pat joje nustatomos susijusių asmenų teisės ir pareigos tokių ginčų atveju. Šioje direktyvoje klausimas, dėl kurio kyla tokie ginčai, vadinamas ginčijamu klausimu“.

8.        Tos direktyvos 2 straipsnyje nurodyta:

„1.      Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

c)      „dvigubas apmokestinimas“ – padėtis, kai dvi arba daugiau kaip dvi valstybės narės nustato mokesčius, kuriems taikomas 1 straipsnyje nurodytas susitarimas arba konvencija, taikomus toms pačioms apmokestinamosioms pajamoms ar kapitalui, ir dėl to susidaro arba i) papildomas mokestis, ii) padidėja mokestiniai įsipareigojimai, arba iii) panaikinami ar sumažinami nuostoliai, kurie galėtų būti atimti iš apmokestinamojo pelno;

<...>“

9.        GSM direktyvos 3 straipsnio „Skundas“ 1 dalyje nurodyta, kad „bet kuris susijęs asmuo turi teisę pateikti kiekvienos atitinkamos valstybės narės kiekvienai kompetentingai institucijai skundą dėl ginčijamo klausimo, prašydamas jį išspręsti. Skundas turi būti pateiktas per trejus metus nuo pirmo pranešimo apie veiksmą, nulėmusį ar nulemsiantį ginčijamą klausimą, gavimo dienos <...>“.

10.      GSM direktyvos 4 straipsnis susijęs su „bendro susitarimo procedūra“. Jis suformuluotas taip:

„1.      Jeigu atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos priima skundą, jos stengiasi ginčijamą klausimą bendru susitarimu išspręsti per dvejus metus, skaičiuojant nuo paskutinio pranešimo apie vienos iš valstybių narių sprendimą dėl skundo priėmimo.

Atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos prašymu, adresuotu visoms kitoms atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, pirmoje pastraipoje nurodytas dvejų metų laikotarpis gali būti pratęstas ne ilgesniu nei vienerių metų laikotarpiu, jeigu prašančioji kompetentinga institucija pateikia raštišką pagrindimą.

<...>

3      Jeigu atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos per 1 dalyje nustatytą laikotarpį nepasiekia susitarimo, kaip išspręsti ginčijamą klausimą, kiekvienos atitinkamos valstybės narės kompetentinga institucija apie tai informuoja susijusį asmenį ir nurodo bendras priežastis, dėl kurių susitarti nepavyko.“

11.      GSM direktyvos 6 straipsnyje „Patariamosios komisijos vykdomas ginčų sprendimas“ nustatyta:

„1.      Susijusiam asmeniui pateikus prašymą atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms, tokios kompetentingos institucijos <...> sudaro patariamąją komisiją (toliau – patariamoji komisija), jeigu:

<…>

b)      atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos priėmė susijusio asmens pateiktą skundą, tačiau per 4 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą nesusitarė dėl to, kaip bendru susitarimu išspręsti ginčijamą klausimą.

<...>“

12.      GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad „valstybė narė gali kiekvienu konkrečiu atveju atsisakyti suteikti galimybę pasinaudoti ginčų sprendimo procedūra pagal 6 straipsnį, jei ginčijamas klausimas nėra susijęs su dvigubu apmokestinimu. Tokiu atveju minėtos valstybės narės kompetentinga institucija nedelsdama informuoja susijusį asmenį ir kitų atitinkamų valstybių narių kompetentingas institucijas.“

B.      Nacionalinė teisė

13.      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Latvijoje GSM direktyva buvo perkelta į nacionalinę teisę Likums „Par nodokļiem un nodevām“ (Mokesčių ir rinkliavų įstatymas; Latvijas Vēstnesis Nr. 26, 1995 m. vasario 18 d.) (iš dalies pakeistas 2019 m. spalio 17 d. įstatymu; galioja nuo 2019 m. spalio 23 d.; toliau – Mokesčių ir rinkliavų įstatymas) XV skyriuje „Ginčų su kitų Europos Sąjungos valstybių narių kompetentingomis institucijomis, kylančių dėl tarptautinių sutarčių, kuriose numatytas pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo panaikinimas, aiškinimo ir taikymo, sprendimas“.

14.      To įstatymo 119 straipsnio 2 dalyje („Bendrosios nuostatos, susijusios su ginčų sprendimu“) nurodyta, kad „šiame skyriuje dvigubas apmokestinimas – tai vienų apmokestinamųjų pajamų ar kapitalo apmokestinimas mokesčiais Latvijoje ir kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, jeigu tokiems mokesčiams taikomos tarptautinės sutartys, kuriose numatytas pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo panaikinimas, ir jeigu dėl tokio apmokestinimo susiklosto bent viena iš toliau nurodytų sąlygų:

1.      susidaro papildomas mokestis;

2.      padidėja mokestiniai įsipareigojimai;

3.      panaikinami ar sumažinami nuostoliai, kurie galėtų būti atimti iš apmokestinamųjų pajamų.

<...>“.

15.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo toliau išdėstytas minėto įstatymo nuostatas, susijusias su skundo pateikimu (Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 120 straipsnio 1 ir 5 dalys), ginčo nagrinėjimu pagal bendro susitarimo procedūrą (Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 121 straipsnio 1 ir 4 dalys) ir patariamosios komisijos sudarymu (Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 123 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

16.      Be to, pagal Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 132 straipsnio 5 dalį „Nacionalinė mokesčių tarnyba gali nesuteikti mokesčių mokėtojui teisės pasinaudoti šio įstatymo 123 straipsnyje numatyta ginčų sprendimo procedūra, jeigu, atsižvelgdama į konkretaus atvejo aplinkybes, nustato, kad ginčas nėra susijęs su dvigubu apmokestinimu. Tokiu atveju Nacionalinė mokesčių tarnyba nedelsdama informuoja mokesčių mokėtoją ir kompetentingas Europos Sąjungos valstybių narių valdžios institucijas.“

17.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat nurodo Uzņēmumu ienākuma nodokļa likums (Pelno mokesčio įstatymas) (Latvijas Vēstnesis, 2017, Nr. 156) (toliau – Pelno mokesčio įstatymas) 5 straipsnio pirmos dalies 2 punktą ir 2 dalį.

C.      Tarptautinė teisė

18.      1994 m. kovo 14 d. Latvijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė sudarė sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių vengimo prevencijos, joje, be kita ko, reglamentuojamas pelno mokestis (toliau – sutartis)(6).

19.      Sutarties 6 straipsnio 2 dalyje sąvoka „nekilnojamasis turtas“ apibrėžiama kaip „turinti tokią reikšmę, kokia jai suteikiama pagal Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra atitinkamas nekilnojamasis turtas, teisę“, ir pateikiamas orientacinis elementų, kuriems taikoma ši apibrėžtis, sąrašas(7).

20.      Tos sutarties 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „vienos susitariančiosios valstybės rezidento kapitalo prieaugis, gautas pardavus 6 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, esantį kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, gali būti apmokestinamas toje kitoje valstybėje“.

21.      Pagal 13 straipsnio 4 dalį „vertės prieaugis, gautas pardavus turtą, išskyrus nurodytąjį 1, 2 ir 3 dalyse, apmokestinamas tik Susitariančiojoje Valstybėje, kurioje reziduoja turto perleidėjas“.

III. Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudiciniai klausimai

22.      UAB „Maxima LT“, Lietuvoje įsteigta bendrovė ir pareiškėja pagrindinėje byloje (toliau – pareiškėja), yra Nyderlanduose įsteigtos bendrovės Lincoln Land Erste B. V. teisių perėmėja. 2020 m. gegužės 20 d. pastaroji bendrovė pardavė jai priklausiusias trylikos Latvijoje įsteigtų bendrovių akcijas Latvijos bendrovei SIA MAXIMA Latvija.

23.      Kadangi daugiau kaip 50 % dvylikos bendrovių turto vertės sudarė Latvijoje esantis nekilnojamasis turtas, sandoris pagal Latvijos teisę buvo laikomas nekilnojamojo turto pardavimu, o iš to gautas pajamas apmokestino Valsts ieņēmumu dienests (Valstybės mokesčių administratorius, Latvija; toliau – VID)(8). Tuo pat metu Nyderlandų valdžios institucijos nusprendė, kad nagrinėjamos pajamos priklauso Nyderlandų mokesčių jurisdikcijai apmokestinant (Nyderlandų rezidentą) pelno mokesčiu.

24.      Manydama, kad nagrinėjamas sandoris gali būti dvigubai apmokestintas Latvijoje ir Nyderlanduose, pardavėja 2020 m. liepos 20 d. informavo VID, kad klausimas perduotas kompetentingai Nyderlandų institucijai.

25.      2021 m. kovo 8 d. sprendimu VID inicijavo bendro susitarimo procedūrą, kaip tai suprantama pagal GSM direktyvą. Abiejų valstybių narių kompetentingų institucijų pozicijos dėl to, kuri sutarties nuostata turėtų būti taikoma nagrinėjamoms pajamoms, išsiskyrė. VID teigimu, Latvija turėjo teisę surinkti mokestį pagal sutarties 13 straipsnio 1 dalį, nes sandoris buvo susijęs su Latvijoje esančiu nekilnojamuoju turtu. Tuo tarpu Nyderlandų valdžios institucija laikėsi pozicijos, kad pajamos yra kapitalo prieaugis, gautas iš „kito turto“, kaip tai suprantama pagal tos sutarties 13 straipsnio 4 dalį, ir kad šis kapitalo prieaugis apmokestinamas tik toje susitariančiojoje valstybėje, kurios rezidentas buvo perleidėjas, t. y. Nyderlanduose.

26.      2024 m. kovo 11 d. VID informavo pareiškėją, kad per taikytiną trejų metų terminą nebuvo pasiekta jokio susitarimo. Ji taip pat nurodė, kad per bendro susitarimo procedūrą nebuvo gauta jokių dokumentų ar įrodymų dėl pareiškėjos apmokestinimo Nyderlanduose.

27.      Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pajamos, gautos pardavus nagrinėjamas akcijas, buvo įtrauktos į pardavėjos pelno ir nuostolių ataskaitą 2020 m. pelno mokesčio tikslais. Vis dėlto taikant atitinkamas Nyderlandų teisėje numatytas sąlygas šios pajamos buvo atleistos nuo mokesčio(9).

28.      2024 m. balandžio 22 d. pareiškėja paprašė VID sudaryti patariamąją komisiją.

29.      VID tokį prašymą atmetė 2024 m. liepos 31 d. sprendimu, remdamasi tuo, kad pajamos iš akcijų pardavimo Nyderlanduose neapmokestinamos, todėl dvigubo apmokestinimo nebuvo.

30.      Pareiškėja kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su prašymu įpareigoti VID sudaryti patariamąją komisiją. Ji rėmėsi tuo, kad sandoriui buvo taikoma Nyderlandų mokesčių sistema, kaip, pasak pareiškėjos, nurodė Nyderlandų mokesčių administratoriaus atstovas. Be to, ji teigia, kad jei Nyderlandų teisėje numatytos atleidimo nuo mokesčio sąlygos nebūtų įvykdytos, pajamos būtų buvusios apmokestintos pelno mokesčiu ir Latvijoje, ir Nyderlanduose. Kadangi bendro susitarimo procedūra nebuvo sėkminga, pareiškėja mano, kad VID privalėjo sudaryti patariamąją komisiją pagal Mokesčių ir rinkliavų įstatymo 123 straipsnio 1 dalį, nes pagal šios nuostatos tekstą nesuteikiama jokios diskrecijos. Be to, pareiškėja mano, kad atmesdama jos prašymą VID apribojo pareiškėjos teises, garantuojamas pagal Sąjungos teisę, visų pirma laisvą kapitalo judėjimą ( SESV 63 straipsnis), įsisteigimo laisvę (SESV 49 straipsnis) ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis).

31.      VID nesutinka su tokiu teiginiu ir iš esmės remiasi tais pačiais motyvais, kurie išdėstyti šios išvados 29 punkte.

32.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar [GSM direktyvos] 6 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės kompetentinga institucija, gavusi susijusio asmens prašymą, privalo sudaryti patariamąją komisiją, kai atitinkamų valstybių narių kompetentingos institucijos priėmė susijusio asmens skundą, tačiau per [tos pačios direktyvos] 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą nesusitarė, kaip ginčijamą klausimą išspręsti abipusiu susitarimu?

2.      Ar [GSM direktyvos] 2 straipsnio 1 dalies c punkte pateikta „dvigubo apmokestinimo“ sąvoka turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, dvigubas apmokestinimas yra ir tada, kai toms pačioms pajamoms taikomos dviejų valstybių narių mokesčių sistemos, nors vienoje iš šių valstybių narių tos pajamos neapmokestinamos?

3.      Jeigu į antrąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar [GSM direktyvos] 16 straipsnio 7 dalis turi būti aiškinama taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamoje byloje, valstybių narių kompetentingos institucijos negali pagal savo diskreciją atsisakyti susijusiam asmeniui suteikti galimybę kreiptis į patariamąją ginčų sprendimo komisiją, kai valstybių narių kompetentingos institucijos nesusitarė dėl teisingo dvišalės mokesčių sutarties aiškinimo ir taikymo, o nuo tokio susitarimo priklauso, kuri valstybė turi teisę apmokestinti pajamas?“

33.      Rašytines pastabas pateikė pareiškėja, Latvijos, Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Suomijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Teismo posėdžio nebuvo surengta.

IV.    Analizė

34.      Pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas yra tas, ar konkrečios valstybės narės valdžios institucijos galėjo teisėtai atmesti mokesčių mokėtojo prašymą sudaryti patariamąją komisiją, kaip tai suprantama pagal GSM direktyvą, kad būtų išspręstas dviejų valstybių narių mokesčių institucijų nesutarimas dėl mokesčių sutarties aiškinimo. Atsižvelgiant į tai, kad pagal GSM direktyvą gali būti atsisakyta sudaryti tokią komisiją, kai situacija „nesusijusi su dvigubu apmokestinimu“, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia (antruoju prejudiciniu klausimu, kuris, primenu, yra vienintelis šioje išvadoje nagrinėjamas klausimas), ar dvigubo apmokestinimo sąvoka, kaip ji apibrėžta toje direktyvoje, apima situaciją, kai nagrinėjamos pajamos patenka į dviejų valstybių narių mokesčių kompetencijos sritį, tačiau vienoje iš jų yra neapmokestinamos.

35.      Savo analizėje padarysiu išvadą, kad į šį klausimą reikėtų atsakyti neigiamai, ir tokios pozicijos laikosi visos šioje byloje pastabas pateikusios vyriausybės, taip pat Komisija. Prieš išdėstydama priežastis, kuriomis remsiuosi (B), pateiksiu pastabas dėl bylai reikšmingo teisinio reglamentavimo (A).

A.      Dvigubo apmokestinimo išvengimas ir GSM direktyva

36.      Siekdama tinkamai išnagrinėti antrąjį prejudicinį klausimą pagal jo kontekstą, norėčiau pateikti tris pastabų grupes.

37.      Pirma, primenu, kad, nors tiesioginiai mokesčiai pirmiausia priklauso valstybių narių kompetencijai, jų veiksmai šioje srityje turi atitikti bendruosius įsipareigojimus, kylančius iš Sąjungos teisės, visų pirma SESV garantuojamų pagrindinių laisvių(10) (taip pat konkrečiose suderinimo priemonėse nustatytas pareigas). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad nepatogumai, atsirandantys dėl lygiagrečios kompetencijos mokesčių srityje įgyvendinimo, nėra SESV draudžiami apribojimai, nes toks įgyvendinimas nėra diskriminacinis(11). Taigi, kadangi atitinkama sritis nereglamentuojama jokia derinimo priemone, valstybės narės lieka kompetentingos sutartimis arba vienašališkai nustatyti savo apmokestinimo įgaliojimų įgyvendinimo kriterijus, be kita ko, siekdamos išvengti dvigubo apmokestinimo, ir jos gali tą padaryti taikydamos, be kita ko, tarptautinėje mokesčių praktikoje naudojamus kriterijus(12).

38.      Antra, kaip jau užsiminta, dvigubas apmokestinimas laikomas nepageidautinu dėl jo pripažįstamo „žalingo poveikio prekių ir paslaugų mainams, kapitalo, technologijų ir asmenų judėjimui“, taigi ir „šalių tarpusavio ekonominių santykių vystymuisi“(13). Dvišaliai susitarimai dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, kurių dauguma, atrodo, grindžiami EBPO arba JT pavyzdine sutartimi, laikomi priemone sušvelninti pirma nurodytus neigiamus padarinius. Jais, be kita ko, siekiama išvengti dvigubo apmokestinimo, paskirstant susitariančiųjų valstybių teises apmokestinti konkrečias pajamų dalis (kiek tai susiję su atitinkamoje tarptautinėje sutartyje išvardytomis mokesčių kategorijomis). Pagal šias paskirstymo taisykles vienai iš susitariančiųjų valstybių paprastai suteikiamos išimtinės apmokestinimo teisės arba apmokestinimas leidžiamas abiejose valstybėse, kartu numatant išvengti dvigubo apmokestinimo, be kita ko, pasitelkus atleidimo nuo mokesčio arba mokesčio kredito metodą.

39.      Atsižvelgiant į tai, reikėtų pridurti, kad tikslas išvengti dvigubo apmokestinimo neretai vertinamas kartu su tikslu kovoti su mokesčių vengimu(14). Be to, 2017 m. į EBPO pavyzdinę sutartį ir JT pavyzdinę sutartį buvo įtraukta preambulė siekiant pripažinti, kad tikslas išvengti dvigubo apmokestinimo neturėtų sudaryti galimybių išvis neapmokestinti arba sumažinti apmokestinimą(15).

40.      Trečia, kadangi pripažįstama būtinybė siekti dvigubo apmokestinimo (ir dvigubo neapmokestinimo) prevencijos tikslų, kyla sunkumų aiškinant ir taikant skirtingose mokesčių sutartyse vartojamas sąvokas, ir tą gerai parodo ši byla(16).

41.      Siekiant išspręsti šiuos nesutarimus, į mokesčių sutartis įtraukiamos nuostatos dėl ginčų sprendimo. Paprastai į jas įtraukiama atitinkamų valdžios institucijų pareiga „stengtis“ išspręsti klausimą vienašališkai arba taikant bendro susitarimo procedūrą. Jei tokios pastangos nevaisingos, galima numatyti arbitražą, kuris, kaip ir bendro susitarimo procedūra, yra procedūra tarp atitinkamų mokesčių institucijų (taigi tai nėra procedūra, kurioje mokesčių mokėtojas dalyvautų kaip ginčo šalis). Tokia sistema numatyta, be kita ko, 2017 m. EBPO pavyzdinės sutarties 25 straipsnyje, 2025 m. JT pavyzdinės sutarties 25 straipsnyje (B variantas), sutarties(17) 27 straipsnyje ir Sąjungos arbitražo konvencijos(18) 6 ir paskesniuose straipsniuose.

42.      Manydamas, kad tokie tarptautinės teisės mechanizmai gali nepadėti „visais atvejais <...> laiku“ veiksmingai išspręsti tarpvalstybinius mokestinius ginčus(19), Sąjungos teisės aktų leidėjas priėmė GSM direktyvą, siekdamas pasiūlyti veiksmingesnį sprendimą.

43.      Ta direktyva, kaip ir pirma minėtos ankstesnės priemonės, grindžiama trijų etapų struktūra i) skundo pateikimas, ii) bendro susitarimo procedūra ir iii) procesas patariamojoje komisijoje) ir jos pridėtinė vertė yra bendra jos taikymo sritis(20), didesnis mokesčių mokėtojo vaidmuo(21) ir įvairios specialios taisyklės, kuriomis užtikrinama, kad procedūra būtų vykdoma laiku, taip prisidedant prie visos sistemos veiksmingumo ir išsamumo(22).

44.      Nesant reikalo išsamiai aprašyti šio proceso, trims jo etapams būdingos toliau nurodytos savybės.

45.      Pirmuoju etapu suinteresuotasis asmuo pateikia skundą konkrečiu klausimu kiekvienai atitinkamų valstybių narių kompetentingai institucijai. Pateikdamas skundą toks asmuo turi atitikti tam tikrus reikalavimus, o etapas baigiamas sprendimu patenkinti arba atmesti skundą, kuris turi būti priimtas per šešis mėnesius(23).

46.      Jei skundas patenkinamas ir atitinkama institucija nėra vienašališkai išsprendusi klausimo, klausimas toliau nagrinėjamas bendro susitarimo etape. Šiame etape kompetentingos institucijos privalo „stengtis išspręsti“ klausimą. Jei sudaromas bendras susitarimas, jis yra valdžios institucijoms privalomas sprendimas, kuriuo suinteresuotasis asmuo gali remtis, su sąlyga, kad jis su juo sutinka ir atsisako kitų teisių gynimo priemonių. Šis etapas turi būti užbaigtas per dvejus metus, o šis laikotarpis gali būti pratęstas vieniems metams(24).

47.      Trečia, nepasiekus susitarimo, iš principo turi būti sudaryta patariamoji komisija (suinteresuotojo asmens prašymu). Sudaryta komisija per šešis mėnesius turi pateikti nuomonę šiuo klausimu, šis terminas gali būti pratęstas iki devynių mėnesių(25). Atsižvelgiant į tai, nukrypstant nuo pareigos sudaryti patariamąją komisiją, pagal GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalį valstybėms narėms leidžiama atsisakyti suteikti galimybę pasinaudoti šiuo ginčų sprendimo mechanizmo etapu kiekvienu konkrečiu atveju, kai klausimas „nėra susijęs su dvigubu apmokestinimu“. Latvija pasinaudojo šia galimybe.

48.      Atsižvelgdama į pirma išdėstytas bendras pastabas, dabar nagrinėsiu antrajame prejudiciniame klausime iškeltą konkrečią problemą.

B.      Dvigubo apmokestinimo samprata GSM direktyvoje

49.      Grįžtant prie sąvokos „dvigubas apmokestinimas“, kaip ji suprantama pagal GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, primenu, kad ji apibrėžiama kaip „padėtis, kai dvi arba daugiau kaip dvi valstybės narės nustato mokesčius, kuriems taikomas <...> susitarimas arba konvencija [kurioje numatytas pajamų ir, jei taikoma, kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimas], taikomus toms pačioms apmokestinamosioms pajamoms ar kapitalui, ir dėl to susidaro arba: i) papildomas mokestis; ii) padidėja mokestiniai įsipareigojimai, arba iii) panaikinami ar sumažinami nuostoliai, kurie galėtų būti atimti iš apmokestinamojo pelno.“

50.      Tokioje apibrėžtyje nedaroma nuorodos į valstybių narių nacionalinę teisę, o tai, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reiškia, kad ji visoje Sąjungoje turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos tekstą, kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus(26). Šiuos tris aspektus nagrinėsiu iš eilės.

1.      Apibrėžties formuluotės analizė

51.      Pritardama visoms rašytines pastabas pateikusioms vyriausybėms ir Komisijai, manau, kad GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkto tekstas gana aiškiai rodo, jog tam, kad susiklostytų dvigubo apmokestinimo padėtis, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, aptariamos pajamos ar kapitalas turi priklausyti ne tik dviejų (ar daugiau) valstybių narių jurisdikcijai mokesčių srityje, bet ir dėl šios lygiagrečios jurisdikcijos įgyvendinimo turi būti faktiškai apmokestinama atitinkamose valstybėse. Kitaip tariant, vien to, kad toms pačioms pajamoms apskritai gali būti taikoma vienos (ar daugiau) valstybių mokestinė jurisdikcija, mano nuomone, nepakanka, kad susiklostytų dvigubo apmokestinimo situacija, kaip tai suprantama pagal GSM direktyvą.

52.      Manau, kad pirmiau pateikta išvada išplaukia iš GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte vartojamų žodžių „nustato mokesčius“, taip pat iš joje vartojamų formuluočių i) „papildomas mokestis“, ii) mokestinių įsipareigojimų padidėjimas; arba iii) nuostolių, kurie gali būti atimti iš apmokestinamojo pelno, panaikinimas arba sumažinimas.

53.      Išties, pirma, mano nuomone, žodžiai „mokesčių nustatymas“ reiškia, kad konkrečių pajamų arba kapitalo mokesčiai renkami, o ne tiesiog yra hipotetiškai mokėtini. Antra, formuluotės „papildomas mokestis“, „mokestinių įsipareigojimų padidėjimas“ arba „nuostolių, kurie gali būti atimti iš apmokestinamojo pelno, panaikinimas arba sumažinimas“ neapibūdina situacijos, kai tos pačios pajamos ar kapitalas priklauso konkuruojančioms mokestinėms jurisdikcijoms, bet nurodo konkrečias ekonomines pasekmes (mokesčių mokėtojui), kurių turi kilti dėl tokio dubliavimosi. Mano nuomone, kiekvienas iš tokių elementų derinių patvirtina, kad sąvoka „dvigubas apmokestinimas“ turi būti suprantama kaip faktinis mokesčių surinkimas.

54.      Nors atrodo, kad nei 2017 m. EBPO pavyzdinėje sutartyje, nei 2025 m. JT pavyzdinėje sutartyje, nei sutarčių dėl mokesčių pavyzdžiuose, su kuriais man pavyko susipažinti, nėra bendros dvigubo apmokestinimo sąvokos apibrėžties (skirtos tokiems atitinkamiems dokumentams), 2017 m. EBPO pavyzdinės sutarties komentare dvigubas apmokestinimas apibūdinamas kaip „to paties mokesčių mokėtojo apmokestinimas panašiais mokesčiais dviejose (ar daugiau) valstybių dėl to paties dalyko ir tais pačiais laikotarpiais“(27).

55.      Nors tikslus įvairių tarptautinių sutarčių dėl mokesčių turinys gali skirtis, jau paaiškinau, kad EBPO pavyzdinė sutartis buvo iš dalies pakeista 2017 m., siekiant jos preambulėje pabrėžti, kad pastangos panaikinti dvigubą apmokestinimą neturėtų lemti dvigubo neapmokestinimo ar mažesnio apmokestinimo situacijos. Mano nuomone, dėl tokio tikslo mažai tikėtina, kad dvigubas apmokestinimas, kaip reiškinys, kurio reikia vengti ir kuris apibūdinamas kaip lygiagretus apmokestinimas, būtų suprantamas tik abstrakčiai, o ne kaip situacija, kai mokesčiai už tą patį pajamų elementą renkami daugiau nei vieną kartą(28).

56.      Bet kuriuo atveju man atrodo, kad jei Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs įtvirtinti tokią plačią dvigubo apmokestinimo sąvoką, kuri apimtų ir tuos atvejus, kai toms pačioms pajamoms ar kapitalui apskritai tiesiog taikomos konkuruojančios mokestinės jurisdikcijos, atitinkama apibrėžtis būtų visai kitokia. Mano nuomone, joje nebūtų nurodomas „apmokestinimas“ ir nebūtų papildomai kalbama apie pirma aprašytas trijų rūšių ekonomines pasekmes (papildomas mokestis ir t. t.). Jei dvigubo apmokestinimo sąvoka būtų apibrėžiama remiantis vien lygiagrečios kompetencijos mokesčių srityje buvimu, tokių pasekmių apibūdinimas praktiškai neturėtų prasmės.

57.      Taigi, išnagrinėjusi GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkto tekstą, esu linkusi manyti, kad jame apibrėžta „dvigubo apmokestinimo“ sąvoka neapima situacijos, kai konkrečios pajamos priklauso dviejų valstybių narių mokestinei kompetencijai, bet vienoje iš jų yra neapmokestinamos. Tą pačią išvadą galima padaryti išnagrinėjus atitinkamą kontekstą; tai aš ir padarysiu dabar.

2.      Reikšmingas apibrėžties kontekstas

58.      Išanalizavus nagrinėjamą apibrėžtį, reikėtų pažymėti, kad sąvoka „dvigubas apmokestinimas“ pagrindiniame GSM direktyvos tekste vartojama tik dviem atvejais.

59.      Pirma, ji vartojama GSM direktyvos 1 straipsnyje, kuriame nurodytas šios direktyvos „dalykas ir taikymo sritis“. Reikėtų priminti, kad šia direktyva siekiama apibrėžti ginčų tarp valstybių narių sprendimo mechanizmą, taikomą „siekiant išspręsti valstybių narių ginčus, kylančius dėl susitarimų ir konvencijų, kuriais numatomas pajamų ir, kai taikytina, kapitalo dvigubo apmokestinimo panaikinimas, aiškinimo ir taikymo“(29).

60.      Akivaizdu, kad minėta nuostata yra labai svarbi nustatant, kuriems klausimams gali būti taikomas GSM direktyvoje numatytas ginčų sprendimo mechanizmas. Šie susitarimai ir konvencijos yra tarptautinės teisės instrumentai ir skiriasi nuo GSM direktyvos ir joje numatyto ginčų sprendimo mechanizmo. Taigi pritariu Belgijos vyriausybės nuomonei, kad mokesčių sutarčių apibūdinimas apibrėžiant šios direktyvos taikymo sritį nėra tiesiogiai lemiamas sprendžiant, kaip šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte pateikta konkreti „dvigubo apmokestinimo“ apibrėžtis turėtų būti suprantama šio Sąjungos teisės akto tikslais.

61.      Antra, priešingai, manau, kad GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalis yra tiesiogiai susijusi su šiuo aiškinimu. Iš tiesų tik šioje nuostatoje (be šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkto) sąvoka „dvigubas apmokestinimas“ vartojama savarankiškai (t. y. ne apibūdinant dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis). Reikėtų priminti, kad šia nuostata nustatoma valstybių narių pareigos sudaryti patariamąją komisiją išimtis, taikoma, kai konkrečiu atveju „nėra dvigubo apmokestinimo“.

62.      Kaip iš esmės pažymėjo Belgijos, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija, GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalyje numatyta nukrypti leidžiančia nuostata atskiriamos bendro susitarimo procedūros ir patariamosios komisijos vykdomos procedūros taikymo sritys.

63.      Bendro susitarimo procedūra gali būti susijusi su bet kuriuo klausimu, kylančiu aiškinant ar taikant sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo (kaip aiškiai matyti iš GSM direktyvos taikymo srities apibrėžties jos 1 straipsnyje), įskaitant klausimą, nesusijusį su dvigubu apmokestinimu (pavyzdžiui, ar mokesčiai buvo surinkti pagal konkrečią sutartį). Tuo tarpu teisė kreiptis į patariamąją komisiją gali būti suteikiama tik „su dvigubu apmokestinimu“ susijusiais klausimais.

64.      Kitaip tariant, vertinant ginčų sprendimo mechanizmą kaip visumą, GSM direktyvoje numatytas ginčų sprendimo mechanizmas gali (bet nebūtinai turi) būti susijęs su ginčais dėl dvigubo apmokestinimo, atsižvelgiant į numatomo mechanizmo etapą ir į tai, ar atitinkama valstybė narė nusprendė įgyvendinti GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalyje numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą. Be to, tai, kad turi būti diferencijuojama viso ginčų sprendimo mechanizmo taikymo sritis, pripažįstama direktyvos konstatuojamosiose dalyse, kuriose iš esmės daroma nuoroda į būtinybę veiksmingai spręsti ginčus, kuriems taikoma GSM direktyva, visų pirma (vadinasi, tai reikštų, kad ne tik) dėl dvigubo apmokestinimo kylančius ginčus(30).

65.      Pažymiu, kad dviejų etapų ginčų sprendimo sistema, kurios materialinė taikymo sritis yra diferencijuota, atrodo, yra per teisėkūros procesą vykusių derybų rezultatas. Iš tikrųjų GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalį atitinkančios nuostatos nebuvo Komisijos pasiūlyme, bet, panašu, ji buvo paimta iš kompromisinio teksto, kaip iš esmės pažymėjo Belgijos, Prancūzijos ir Latvijos vyriausybės(31). Ji buvo įtraukta atliekant kitus bendresnio pobūdžio siūlomo teksto pakeitimus.

66.      Savo pasiūlyme Komisija, be kita ko, nurodė, kad ginčų sprendimo mechanizmas taikomas „valstybių narių ginča[ms] dėl <...> dvigubo apmokestinimo panaikinimo“(32). Atsižvelgiant į tai, priimtos GSM direktyvos taikymo sritis iš tikrųjų yra platesnė nei buvo iš pradžių numatyta, nes „reikalavimus atitinkantys“ ginčai nebūtinai turi būti susiję su dvigubo apmokestinimo panaikinimu, jei jie kyla dėl mokesčių sutarties aiškinimo ir taikymo. Iš tiesų klausimas, kurį reikia išspręsti, suformuluotas kaip bendresnis „klausimas, dėl kurio kyla tokie ginčai“, GSM direktyvos 1 straipsnyje apibūdinant klausimą, dėl kurio kyla ginčas aiškinant ir taikant susitarimus dėl mokesčių.

67.      Tokiomis aplinkybėmis taisyklės įtraukimu į GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalį kompensuojamas ginčų sprendimo sistemos taikymo srities išplėtimas, suteikiant valstybėms narėms galimybę specialų etapą patariamojoje komisijoje apriboti „dvigubo apmokestinimo“ atvejais. Nors 16 straipsnio 7 dalyje nėra jokio papildomo paaiškinimo dėl šių sąvokų reikšmės, tai, kad jų funkcija yra apriboti vieno ginčų sprendimo etapo taikymo sritį, palyginti su ankstesniu etapu, patvirtina, kad joms neturėtų būti suteikta platesnė reikšmė nei ta, kuri išplaukia iš pirmesnėje šios išvados dalyje pateikto pažodinio nagrinėjimo.

68.      Pritardama Belgijos ir Suomijos vyriausybėms, norėčiau pridurti, jog išvadai, kad GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte ir 16 straipsnio 7 dalyje esanti sąvoka „dvigubas apmokestinimas“ reiškia realų, o ne hipotetinį dvigubą apmokestinimą, neturi įtakos aplinkybė, kad pasiūlyme Komisija pasiūlė būsimos direktyvos netaikyti „pajamoms ar kapitalui, kurie yra atleisti nuo mokesčių arba kuriems pagal nacionalines taisykles taikomas nulinis mokesčio tarifas“(33), nors tokio netaikymo priimtame tekste nebenumatyta.

69.      Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pritaria tame teisme (ir šioje byloje) išreikštai pareiškėjos pozicijai, pagal kurią šis konkretus pakeitimas teisėkūros procese reiškia, jog dvigubo apmokestinimo sąvoka, kaip ji suprantama pagal GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, yra plati ir apima ir situacijas, susijusias su pajamomis, kurios priskiriamos dviem lygiagrečioms jurisdikcijoms mokesčių srityje, tačiau faktiškai nėra apmokestinamos du kartus. Tai reikštų, kad GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalyje numatyta nukrypti leidžianti nuostata negali būti taikoma hipotetinio dvigubo apmokestinimo atveju ir kad valstybės narės turi suteikti galimybę kreiptis į patariamąją komisiją ir tais atvejais, kai dėl tokio dvigubo apmokestinimo mokesčiai nėra surenkami du kartus.

70.      Atsakydama į šį argumentą pažymiu, kad toks pokytis per teisėkūros procesą daro poveikį bendrai ginčų sprendimo sistemos taikymo sričiai, todėl tai nereiškia, kad pajamų elementai, patenkantys į atleidimo nuo mokesčio taikymo sritį ir pan., neįeina į klausimus, kuriems gali būti taikomas šis mechanizmas. Vis dėlto toks pokytis neturi įtakos nei dvigubo apmokestinimo apibrėžčiai (ji, beje, iš esmės išliko tokia pati ir pasiūlytame, ir priimtame tekstuose)(34), nei pirma apibūdintos visos tokios sistemos pusiausvyrai. Visų pirma tai, kad bendro susitarimo procedūros etapas yra gana platus, nedaro poveikio siauresnei vėlesnio patariamojo komiteto etapo apibrėžčiai.

71.      Šiuo komentaru baigiu savo atliktą šiai bylai reikšmingo konteksto apžvalgą, kuri patvirtina pirma nurodytos pažodinės analizės išvadą. Dar lieka išnagrinėti GSM direktyva siekiamų tikslų pasekmes.

3.      GSM direktyva siekiami tikslai

72.      Kaip jau minėjau, GSM direktyva siekiama veiksmingai spręsti ginčus, susijusius su mokesčių sutarčių aiškinimu ir taikymu. Iš įvairių šios direktyvos konstatuojamųjų dalių matyti, kad, be kita ko, reikia veiksmingai spręsti tokius ginčus, kaip pabrėžia pareiškėja, „siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir verslui palankią investicijų aplinką, kad Sąjungoje būtų sukurtos teisingos ir veiksmingos mokesčių sistemos“(35).

73.      Žinoma, pozicija, kad GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalyje esanti nuoroda į dvigubą apmokestinimą turėtų būti aiškinama plačiai, t. y. kad galimybė kreiptis į patariamąją komisiją taip pat turi būti suteikta hipotetinio dvigubo apmokestinimo atveju, padėtų siekti minėtų tikslų. Dėl to mokesčių mokėtojams padaugėtų teisinio saugumo, nes reikalavimas, kad valstybės narės išspręstų aiškinimo nesutarimus nepriklausomai nuo faktinio ekonominio poveikio, paaiškintų, kaip panašūs atvejai turėtų būti sprendžiami ateityje. Todėl tai galėtų padėti sumažinti atitinkamų ginčų skaičių. Galiausiai iš situacijos pagrindinėje byloje apibūdinimo matyti, kad, kaip teigia pareiškėja, Nyderlandų ir Latvijos valdžios institucijų ginčas dėl konvencijos aiškinimo ar taikymo vis dar nesibaigia, nes jo nepavyko išspręsti per bendro sutarimo procedūrą.

74.      Atsižvelgiant į tai, iš ankstesnėse šios išvados dalyse pateikto pažodinio ir kontekstinio aiškinimo matyti, kad GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punkte pateikta dvigubo apmokestinimo sąvokos (taip pat vartojamos GSM direktyvos 16 straipsnio 7 dalyje) apibrėžtis apima faktinio dvigubo apmokestinimo atvejus. Nors, žinoma, minėti bendrieji tikslai tebėra visiškai aktualūs, iš mano atliktos analizės matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas jų siekia taikydamas ginčų sprendimo mechanizmą, kuris buvo specialiai sukurtas ir subalansuotas (t. y. primintina, kad jo taikymo sritis plati, kuri paskutiniame etape gali būti apribota). Todėl bendrieji tikslai, kuriais remiantis buvo priimta GSM direktyva, negali būti viršesni už tas ypatybes ir sukurtą pusiausvyrą.

75.      Be to, priimdamas GSM direktyvą Sąjungos teisės aktų leidėjas pabrėžė, jog svarbu, kad ginčų sprendimo mechanizmai būtų ne tik visapusiški ir veiksmingi, bet ir tvarūs(36). Mano nuomone, tvarumo idėja šiuo atveju susijusi su ginčų sprendimo sistemos ypatumais, užtikrinančiais jos gebėjimą veikti ir pasiekti rezultatų per nustatytus terminus (ilguoju laikotarpiu). Šio tikslo siekimas visiškai atitinka dvigubo apmokestinimo apibrėžtį kaip nurodančią faktinį dvigubą apmokestinimą, kai ši apibrėžtis yra svarbus kriterijus, leidžiantis tam tikrą ginčų sprendimo sistemos etapą taikyti tik tais atvejais, kai valstybės narės siekia apsaugoti savo mokesčio bazę (ir kai mokesčių mokėtojui iš tikrųjų gali kilti pernelyg didelės mokesčių naštos rizika).

76.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, darau išvadą, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikėtų atsakyti taip: sąvoka „dvigubas apmokestinimas“, kaip ji suprantama pagal GSM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies c punktą, netaikoma situacijai, kai toms pačioms pajamoms taikomos dviejų valstybių narių mokesčių sistemos, bet vienoje iš jų jos atleidžiamos nuo mokesčio.

V.      Išvada

77.      Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Administratīvā rajona tiesa (Regiono administracinis teismas, Latvija) pateiktą antrąjį klausimą:

2017 m. spalio 10 d. Tarybos direktyvos (ES) 2017/1852 dėl mokestinių ginčų sprendimo mechanizmų Europos Sąjungoje 2 straipsnio 1 dalies c punktas

turėtų būti aiškinamas taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka „dvigubas apmokestinimas“ netaikoma situacijai, kai toms pačioms pajamoms taikomos dviejų valstybių narių mokesčių sistemos, bet vienoje iš jų jos atleidžiamos nuo mokesčio.


1      Originalo kalba: anglų.


2      Dėl sąvokos „kompetencija tiesioginių mokesčių srityje“ žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Gilly (C‑336/96, EU:C:1998:221, 48 punktas). Pažymiu, kad šiame kontekste Teisingumo Teismas taip pat daro nuorodą į „mokestinę kompetenciją“. Žr., pavyzdžiui, 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Bukovansky (C‑241/14, EU:C:2015:766, 37 ir 38 punktai) ir 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Kerckhaert ir Morres (C‑513/04, EU:C:2006:713, 19–23 punktai).


3      Pavyzdžiui, žr. Reimer, E. ir Rust, A., „Klaus Vogel on Double Taxation Conventions“, 5-asis leid., Wolters Kluwer Law International, Alphen aan den Rijn, 2022, p. 14, 2 ir 3 punktai.


4      Pagal 2017 m. spalio 10 d. Tarybos direktyvos (ES) 2017/1852 dėl mokestinių ginčų sprendimo mechanizmų Europos Sąjungoje (OL L 265, 2017, p. 1; toliau – GSM direktyva) 1 konstatuojamąją dalį „situacijos, kai skirtingos valstybės narės skirtingai aiškina ar taiko dvišalių susitarimų ir konvencijų dėl mokesčių arba [Sąjungos arbitražo konvencijos] nuostatas, gali sukelti didelių mokestinių kliūčių tarpvalstybiniu mastu veiklą vykdančioms įmonėms. <...>“ „Sąjungos arbitražo konvencija“ reiškia Konvenciją dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną (90/436/EEB) (OL L 225, 1990, p. 10).


5      GSM direktyvos 3 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad „šiuo metu dvišalėse mokesčių sutartyse ir Sąjungos arbitražo konvencijoje numatytais mechanizmais neįmanoma užtikrinti, kad tokie ginčai visais atvejais būtų laiku veiksmingai išspręsti <...>“


6      Latvijos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių vengimo prevencijos (Latvijas Vēstnesis, 1994, Nr. 151), pasirašyta 1994 m. kovo 14 d. Hagoje ir įsigaliojusi 1995 m. sausio 29 d.).


7      Toliau nurodyta, kad „ši sąvoka bet kuriuo atveju apima nekilnojamojo turto priklausinius, gyvulius ir žemės ūkyje bei miškininkystėje naudojamą įrangą; teises, kurioms taikomos bendrosios teisės nuostatos dėl žemės, pastatų, nekilnojamojo turto uzufrukto ir teisių į kintamąjį arba fiksuotą atlygį už mineralų telkinių, šaltinių ir kitų gamtos išteklių eksploatavimą ar teisę juos eksploatuoti. <...>“.


8      Pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 dalies 2 punktą, siejamą su jo 5 straipsnio 2 dalimi.


9      Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad sąlygos yra tokios: i) turi priklausyti bent 5 % kapitalo dalis ir ii) patronuojamoji bendrovė priklauso ne tik kaip portfelio investicija; iii) patronuojamajai bendrovei taikomas pagrįstas faktinis mokesčio tarifas, taikomas pagal Nyderlandų mokesčių principus; arba iv) mažiau nei 50 % patronuojamosios bendrovės turto yra vadinamasis „pasyvusis“ turtas. Šios sąlygos nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą išsamiau neaptartos.


10      Žr., pavyzdžiui, 2025 m. spalio 30 d. Sprendimą Attal ir Associés (C‑321/24, EU:C:2025:836, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Komisija / Belgija (Direktyva 2016/1164 – Dvigubas apmokestinimas) (C‑524/23, EU:C:2025:381, 1 punktas).


11      Žr., pavyzdžiui, 2026 m. kovo 12 d. Sprendimą Marhaux (C‑150/25, EU:C:2026:188, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2021 m. vasario 25 d. Sprendimą Société Générale (C‑403/19, EU:C:2021:136, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2006 m. lapkričio 14 d. Sprendimą Kerckhaert ir Morres (C‑513/04, EU:C:2006:713, 19 ir 20 punktai).


12      Kaip apibendrinta generalinio advokato P. Mengozzi išvadoje byloje Austrija / Vokietija (C‑648/15, EU:C:2017:311, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taip pat žr. 2026 m. vasario 26 d. Sprendimą Komisija / Belgija (Direktyva 2016/1164 – Dvigubas apmokestinimas) (C‑524/23, EU:C:2026:111, 100 ir 101 punktai), susijusį su situacija, kai yra suderinimo priemonė.


13      EBPO, Model Tax Convention on Income and on Capital 2017 (Full Version), OECD Publishing, 2019, p. I-1, 1 dalis (toliau – 2017 m. EBPO pavyzdinė sutartis), p. I‑1, 1 punktas. Taip pat žr. 2025 m. Jungtinių Tautų pavyzdinės mokesčių sutarties, Jungtinės Tautos, Niujorkas, 2025, p. iv, 6 dalį (toliau – 2025 m. JT pavyzdinė sutartis).


14      Kaip rodo visas tokių sutarčių pavadinimas, kuriame dažnai nurodomas dvigubo apmokestinimo išvengimas ir mokesčių slėpimo prevencija (arba panašios sąvokos), kaip, atrodo, yra (pagrindinėje byloje nagrinėjamos) sutarties atveju ir kaip matyti ir iš EBPO vėlesnių pavyzdinių sutarčių bendrojo pavadinimo pakeitimo. Žr. 2017 m. EBPO pavyzdinės sutarties, p. I-7, 16 punktą.


15      Žr. 2017 m. OECD pavyzdinę sutartį, p. I-7, 16.1 punktas, M-5 ir M-6, ir 2025 m. JT pavyzdinės sutarties, p. 104, 52 punktą. Taip pat žr. 2016 m. globojant EBPO priimtą daugiašalę konvenciją dėl priemonių, susijusių su tarptautinėmis mokesčių sutartimis, įgyvendinimo siekiant užkirsti kelią mokesčių bazės erozijai ir pelno perkėlimui, kuria siekiama iš dalies pakeisti esamas tarptautines mokesčių sutartis, kad būtų išvengta mokesčių slėpimo ir vengimo rizikos.


16      Dėl sunkumų, susijusių su atitinkamų mokesčių sutartyse vartojamomis sąvokomis, žr., pavyzdžiui, M. Helminen „General report on the notion of tax and the elimination of international double taxation or double non-taxation“, Cahiers de droit fiscal international. Schriften zum internationalen Steuerrecht. Studies on international fiscal law, 101B t., 2016, p. 17–76.


17      Nurodyta šios išvados 18 punkte.


18      Nurodyta šios išvados 4 išnašoje.


19      GSM direktyvos 3 konstatuojamoji dalis, nurodyta 5 išnašoje.


20      Visų pirma, palyginti su Sąjungos arbitražo konvencija. Žr. GSM direktyvos 7 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „patobulintas ginčų sprendimo mechanizmas turėtų būti grindžiamas Sąjungoje taikomomis sistemomis, įskaitant Sąjungos arbitražo konvenciją. Tačiau šios direktyvos taikymo sritis turėtų būti platesnė nei Sąjungos arbitražo konvencijos, kuri apsiriboja ginčais dėl sandorių kainodaros ir pelno priskyrimo nuolatinėms buveinėms. <...>“ Žinoma, konkrečių dvišalių apmokestinimo sutarčių taikymo sritis gali būtu platesnė.


21      Kai kurie autoriai atkreipia dėmesį į galimas Chartijos taikytinumo pasekmes. Pavyzdžiui, žr. Kokott, J., „Taxpayers’ Rights“, European Taxation, 2020 m. sausis, t. 60, Nr. 1, p. 3–7.


22      2024 m. spalio 28 d. Komisijos ataskaita Tarybai – GSM direktyvos peržiūros įgyvendinimo ataskaita, COM(2024) 494 final, p. 1, pripažįstama, kad rengiant ataskaitą, skirtą GSM direktyvos veikimui įvertinti, turėta nedaug duomenų. Taip pat žr. 2020 m. kovo 20 d. CFE mokesčių komiteto paskelbtą Deklaraciją FC 3/2020 dėl Direktyvos dėl mokestinių ginčų sprendimo mechanizmų Europos Sąjungoje.


23      Dėl pirmojo etapo žr. GSM direktyvos 3 straipsnį.


24      Dėl antrojo etapo žr. GSM direktyvos 4 straipsnį.


25      GSM direktyvos 6 straipsnio 3 dalis ir 14 straipsnio 1 dalis. Išsamumo sumetimais reikėtų pridurti, kad pagal GSM direktyvos 6 straipsnio 1 dalies a punktą pareiga sudaryti patariamąją komisiją atsiranda ir tada, kai skundą atmeta bent viena iš atitinkamų kompetentingų institucijų, bet ne jos visos (šis atvejis šioje byloje neaktualus).


26      Žr., pavyzdžiui, 2026 m. rugsėjo 3 d. Sprendimą Jautiva (C‑798/24, EU:C:2026:679, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Pažymėtina, kad pagal GSM direktyvos 2 straipsnio 2 dalį bet kokia sąvoka, neapibrėžta šioje direktyvoje, iš esmės, išskyrus atvejus, kai to reikalauja kontekstas, turi tokią reikšmę, kokia ji tuo metu vartojama pagal taikytiną sutartį dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo arba, jei jos nėra, pagal atitinkamos valstybės narės teisę. Kadangi šioje byloje nagrinėjama sąvoka apibrėžta GSM direktyvoje, ji turi būti aiškinama savarankiškai, kaip jau paaiškinau.


27      2017 m. EBPO pavyzdinė sutartis, p. I‑1, 1 punktas. 2011 m. lapkričio 11 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui dėl dvigubo apmokestinimo bendrojoje rinkoje (COM(2011) 712 final, p. 4) dvigubas apmokestinimas taip pat apibrėžiamas kaip reiškinys, „kai palyginamus tų pačių apmokestinamųjų pajamų arba kapitalo mokesčius nustato dvi (arba daugiau) mokesčių jurisdikcijos.“ Taip pat žr. 2016 m. spalio 25 d. Komisijos tarnybų darbinio dokumento „Poveikio vertinimas, pridedamas prie pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo mechanizmų Europos Sąjungoje, SWD (2016) 343 final, p. 5, 2.1 punktą ir p. 62. Siekiant išsamumo, 54 punkte pateiktoje apibrėžtyje nurodomas tarptautinis teisinis dvigubas apmokestinimas (aktualus šioje byloje nagrinėjamu atveju), kuris paprastai skiriasi nuo tarptautinio dvigubo ekonominio apmokestinimo, nes pastarasis apibūdina situaciją, kai du skirtingi asmenys apmokestinami už tas pačias pajamas ar kapitalą (2017 m. EBPO pavyzdinė sutartis, p. C (23)‑1).


28      Taip pat žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimą Istituto nazionale della previdenza sociale (C‑168/19 ir C‑169/19, EU:C:2020:338, 17 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimą Gilly (C‑336/96, EU:C:1998:221, 46 punktas).


29      Išskirta mano.


30      Žr. GSM direktyvos 2 ir 6 konstatuojamąsias dalis. 2 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „<...> reikia, kad Sąjungoje veiktų mechanizmai, kuriais būtų užtikrintas veiksmingas ginčų dėl tokių dvišalių mokesčių sutarčių ir dėl Sąjungos arbitražo konvencijos aiškinimo ir taikymo, ypač ginčų, dėl kurių gali atsirasti dvigubas apmokestinimas, sprendimas“. Pagal GSM direktyvos 6 konstatuojamąją dalį „ginčų sprendimas turėtų būti taikomas dvišalių mokesčių sutarčių ir Sąjungos arbitražo konvencijos skirtingo aiškinimo ir taikymo atvejais – visų pirma tais atvejais, kai dėl skirtingo aiškinimo ir taikymo atsiranda dvigubas apmokestinimas. <...>“.


31      Konkrečiai žr. pirmininkaujančios valstybės narės posėdžio dokumentą Mokesčių klausimų (tiesioginis apmokestinimas – ginčų sprendimas) darbo grupei dėl Ginčų sprendimo mechanizmų direktyvos: kompromisinis tekstas dėl visų straipsnių, atsižvelgiant į Mokesčių klausimų (tiesioginis apmokestinimas – ginčų sprendimas) darbo grupės 2017 m. balandžio 27 d. posėdį, 2017 m. balandžio 21 d. WK 4620/2017 INIT, 15 straipsnio 7 dalies projektas. Primenu, kad GSM direktyva buvo priimta remiantis SESV 115 straipsniu, kuriame nustatyta, kad „[n]epažeidžiant 114 straipsnio, Taryba, spręsdama pagal specialią teisėkūros procedūrą ir pasikonsultavusi su Europos Parlamentu bei Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu, vieningai leidžia direktyvas dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, turinčių tiesioginę įtaką vidaus rinkos sukūrimui ar veikimui, suderinimo“.


32      Dėl siūlomame I priede išvardytų mokesčių žr. 2016 m. spalio 25 d. pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl dvigubo apmokestinimo ginčų sprendimo mechanizmų Europos Sąjungoje (COM(2016) 686 final) 1 straipsnio projektą.


33      Pirmesnėje išnašoje nurodyto pasiūlymo 1 straipsnio projekto trečioje pastraipoje buvo numatyta, kad būsima direktyva „netaikoma pajamoms ar kapitalui, kurie yra atleisti nuo mokesčių arba kuriems pagal nacionalines taisykles taikomas nulinis mokesčio tarifas“.


34      Konkrečiai kalbant, taikant pakeitimą, susijusį su pradinės ginčų sprendimo sistemos taikymo srities apibrėžties pakeitimu, t. y. kad ji taikoma priede išvardytiems mokesčiams, kaip nurodyta šios išvados 32 išnašoje.


35      GSM direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „siekiant užtikrinti teisingas ir efektyvias mokestines sistemas Sąjungoje, labai svarbu nustatyti veiksmingą ir efektyvią mokestinių ginčų sprendimo sistemą, kuri užtikrintų teisinį tikrumą ir verslui palankią investavimo aplinką. <...>“ Taip pat žr. 1 konstatuojamąją dalį, nurodytą 4 išnašoje, bei 2 ir 7 konstatuojamąsias dalis, nurodytas atitinkamai 30 ir 20 išnašose.


36      Pagal šios direktyvos 4 konstatuojamąją dalį „siekiant teisingos apmokestinimo sistemos, būtina užtikrinti, kad ginčų sprendimo mechanizmai būtų visapusiški, veiksmingi ir tvarūs. <...>“.