<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.00-20081231.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="ECRCJ2007LTA.0400294101.case.xml"><NO.CASE>C-282/05 P</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62005C0282</NO.CELEX><NO.SEQ>0005.0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>2944</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>2972</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>29</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><LEFT>GENERALINIO ADVOKATO P. MENGOZZI IŠVADA — BYLA C-282/05 P</LEFT><RIGHT>HOLCIM (DEUTSCHLAND) / KOMISIJA</RIGHT></CURR.TITLE><CONTENTS.CONCLUSION><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Paolo Mengozzi išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20070111">2007 m. sausio 11 d.</DATE><NOTE NOTE.ID="E0001" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Originalo kalba: italų.</P></NOTE></P></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20050421">2005 m. balandžio 21 d.</DATE> Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas sprendimu<NOTE NOTE.ID="E0002" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimas Holcim (Deutschland) prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-28/03" YEAR="2005" PAGE.ECR="II-1357">T-28/03, Rink. p. II-1357</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> (toliau — skundžiamas sprendimas) atmetė Holcim (Deutschland) AG (toliau - apeliantė) ieškinį Europos Bendrijų Komisijai, kuriuo buvo siekiama banko garantijos, skirtos atidėti sprendimu dėl EB sutarties 85 straipsnio (po pakeitimo -EB 81 straipsnis) pažeidimo paskirtų baudų mokėjimą, kurį vėliau panaikino Pirmosios instancijos teismas, išlaidų atlyginimo.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šiuo apeliaciniu skundu apeliantė Teisingumo Teismo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priteisti iš Komisijos minėtas išlaidas su palūkanomis.</TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Faktinės aplinkybės</P></TI></TITLE><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT><DATE ISO="19941130">1994 m. lapkričio 30 d.</DATE> Komisijos sprendimu (toliau - Komisijos sprendimas <QUOT.START ID="QS0001" REF.END="QE0001" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0001" REF.START="QS0001" CODE="201C"/>)<NOTE NOTE.ID="E0003" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimas 94/815/EB dėl EB sutarties 85 straipsnio taikymo procedūros (byla IV/33.126 ir 33.322 - <QUOT.START ID="QS0002" REF.END="QE0002" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0002" REF.START="QS0002" CODE="201C"/>, <REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="343" DATE.PUB="1994" PAGE.FIRST="1">OL L 343, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> bendrovėms Alsen Breitenburg Zement und Kalkwerke GmbH (toliau -ABZK) ir Nordcement AG (toliau - Nordcement) buvo paskirtos atitinkamai 3,841 milijono ir 1,85 milijono eurų baudos už EB sutarties 85 straipsnio pažeidimą.</TXT></NP><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>ABZK ir Nordcement apskundė šį sprendimą Pirmosios instancijos teisme ir, pasinaudojusios Komisijos pasiūlyta galimybe, nusprendė pateikti institucijai banko garantiją,<?PAGE NO="I-2945"?> taip išvengdamos reikalavimo nedelsiant sumokėti baudas.</TXT></NP><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT><DATE ISO="20000315">2000 m. kovo 15 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismas sprendimu (toliau - sprendimas <QUOT.START ID="QS0003" REF.END="QE0003" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0003" REF.START="QS0003" CODE="201C"/>)<NOTE NOTE.ID="E0004" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimas Cimenteries CBR ir kt. prieš Komisiją, vadinamas <QUOT.START ID="QS0004" REF.END="QE0004" CODE="201E"/>Cementu<QUOT.END ID="QE0004" REF.START="QS0004" CODE="201C"/> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-25/95+T-26/95+T-30/95—T-32/95+T-34/95—T-39/95+T-42/95—T-46/95+T-48/95+T-50/95—T-65/95+T-68/95—T-71/95+T-87/95+T-88/95+T-103/95+T-104/95" YEAR="2000" PAGE.ECR="II-491">T-25/95, T-26/95, T-30/95—T-32/95, T-34/95— T-39/95, T-42/95—T-46/95, T-48/95, T-50/95—T-65/95, T-68/95—T-71/95, T-87/95, T-88/95, T-103/95 ir T-104/95, Rink. p. II-491</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> panaikino Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0005" REF.END="QE0005" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0005" REF.START="QS0005" CODE="201C"/> dalį, susijusią su bendrove Alsen AG, kuri per tą laiką susikūrė susijungus ABZK ir Nordcement, o vėliau tapo Holcim (Deutschland) AG.</TXT></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Dėl šios priežasties apeliantė pateikė prašymą Komisijai padengti jai dėl minėtų bankų garantijų pateikimo atsiradusias išlaidas, t. y. <FT TYPE="DECIMAL">139002,21</FT> euro. Komisija atsisakė apmokėti šias išlaidas.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Procedūra Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas</P></TI></TITLE><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>Ieškiniu, kurį Pirmosios instancijos teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20030131">2003 m. sausio 31 d.</DATE>, apeliantė prašė priteisti iš Komisijos ankstesniame punkte minėtą sumą su 5,75% metinėmis palūkanomis nuo <DATE ISO="20000415">2000 m. balandžio 15 d.</DATE> ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ir priteisė iš apeliantės padengti bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Pirmiausia, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškinio dalis, grindžiama EB 233 straipsniu<NOTE NOTE.ID="E0005" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skundžiamo sprendimo 27-40 punktai ir rezoliucinės dalies pirmas punktas.</P></NOTE>, buvo nepriimtina, ir kaip nepriimtiną atmetė papildomą prašymą laikyti pagal EB 233 straipsnį pareikštą ieškinio dalį ieškiniu dėl panaikinimo ar neveikimo<NOTE NOTE.ID="E0006" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 41-46 punktai ir rezoliucinės dalies antras punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>Pirmosios instancijos teismas toliau konstatavo, kad ieškinyje buvo pateiktas prašymas atlyginti žalą pagal EB 235 straipsnį ir 288 straipsnio antrąją pastraipą<NOTE NOTE.ID="E0007" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 41 ir 46 punktai.</P></NOTE>. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šio prašymo dalis dėl banko garantijos išlaidų, kurias apeliantė patyrė prieš daugiau nei penkerius metus iki ieškinio pareiškimo<?PAGE NO="I-2946"?> dienos, yra nepriimtina dėl ieškinio senaties termino pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį<NOTE NOTE.ID="E0008" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 74 punktas ir rezoliucinės dalies trečias punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas priminė, kad pagal teismų praktiką ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties terminas negali būti pradedamas skaičiuoti anksčiau nei įvykdomos visos sąlygos, nuo kurių priklauso pareiga atlyginti žalą. Anot Pirmosios instancijos teismo, pagrindinėje byloje apeliantei tariamai padaryta žala atsirado nuo banko garantijų pateikimo (t. y. <DATE ISO="19950503">1995 m. gegužės 3 d.</DATE> už ABZK pateiktą garantiją ir <DATE ISO="19950418">1995 m. balandžio 18 d.</DATE> — už Nordcement pateiktą garantiją) ir kad nuo to momento apeliantė galėjo patraukti Bendriją deliktinėn atsakomybėn remdamasi būsima, bet tikra ir nustatytina žala, nes šią žalą buvo galima numatyti pakankamai tiksliai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pastebėjo, kad tariamai patirta žala buvo tęstinė, nes minėtų garantijų išlaidos buvo skaičiuojamos pagal dienų, per kurias galiojo bankų garantijos, skaičių. Todėl Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas, atsižvelgus į senaties termino skaičiavimą nutraukiančio akto priėmimo dieną, taikomas ankstesniam nei penkerių metų laikotarpiui ir nedarė poveikio vėliau atsiradusioms teisėms, ir kad jis buvo nutrauktas tik pareiškus ieškinį<NOTE NOTE.ID="E0009" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 59, 60, 63, 68-70 ir 74 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT>Nagrinėdamas iš esmės prašymo dėl žalos atlyginimo dalį, kuriai dar nesuėjo senaties terminas, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinys buvo nepagrįstas, nes nebuvo patenkintos dvi Bendrijos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos.</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>Pirma, Pirmosios instancijos teismas atmetė, kad teismo sprendime <QUOT.START ID="QS0006" REF.END="QE0006" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0006" REF.START="QS0006" CODE="201C"/> pripažintas Bendrijos teisės pažeidimas ABZK ir Nordcement atžvilgiu buvo pakankamai akivaizdus pagal Bendrijos teismų praktiką. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinėje byloje Komisijos diskrecija iš tiesų buvo ribota, tačiau byla, kurioje buvo priimtas Komisijos sprendimas <QUOT.START ID="QS0007" REF.END="QE0007" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0007" REF.START="QS0007" CODE="201C"/> ir teismo sprendimas <QUOT.START ID="QS0008" REF.END="QE0008" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0008" REF.START="QS0008" CODE="201C"/>, buvo ypač sudėtinga ir kad Komisija susidūrė su sudėtingomis spręstinomis situacijomis, taip pat atsižvelgiant ir į EB sutarties nuostatų taikymo sunkumus kartelių atveju, kurie buvo dar labiau apsunkinti dėl to, kad buvo labai daug bylos faktinių aplinkybių<NOTE NOTE.ID="E0010" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 100, 102, 114 ir 115 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT>Antra, Pirmosios instancijos teismas atmetė, kad priežastinis atsakovei priskiriamų veiksmų ir nurodytos žalos ryšys galėtų būti pripažintas pakankamai tiesioginiu pagal Bendrijos teismų praktiką. Anot Pirmosios instancijos teismo<NOTE NOTE.ID="E0011" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 123 ir 124 punktai.</P></NOTE>, banko garantijos išlaidos, kurias patyrė apeliantė, atsirado dėl jos pačios laisvo pasirinkimo nevykdyti pareigos mokėti baudą per Komisijos sprendime<?PAGE NO="I-2947"?> <QUOT.START ID="QS0009" REF.END="QE0009" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0009" REF.START="QS0009" CODE="201C"/> nurodytą terminą ir pateikiant banko garantiją nukrypti nuo Sutarties nuostatų, kuriose, pirma, nurodoma, kad Komisijos sprendimai, kuriais asmenims, išskyrus valstybes, skiriama piniginė prievolė, yra vykdomi privaloma tvarka<NOTE NOTE.ID="E0012" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>EB sutarties 192 straipsnio pirmoji pastraipa (po pakeitimo -EB 256 straipsnio pirmoji pastraipa).</P></NOTE> ir, antra, nenumato ginčijamo akto galiojimo sustabdymo iškėlus bylą Teisingumo Teisme<NOTE NOTE.ID="E0013" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>EB sutarties 185 straipsnio pirmasis sakinys (po pakeitimo -EB 242 straipsnio pirmasis sakinys).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Procedūra Teisingumo Teisme ir saliu reikalavimai</P></TI></TITLE><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>Apeliantė dėl minėto sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20050713">2005 m. liepos 13</DATE> dieną.</TXT></NP><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>Apeliantė Teisingumo Teismo prašo:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>panaikinti skundžiamą sprendimą,</P></ITEM><ITEM><P>priteisti iš Komisijos jai <FT TYPE="DECIMAL">139002,21</FT> euro su 5,75% metinėmis palūkanomis skaičiuojant jas nuo <DATE ISO="20000415">2000 m. balandžio 15 d.</DATE> arba, nepatenkinus šio reikalavimo, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui, kad jis priimtų naują sprendimą,</P></ITEM><ITEM><P>priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.</P></ITEM></LIST></P></NP><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT>Komisija Teisingumo Teismo prašo:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>atmesti apeliacinį skundą,</P></ITEM><ITEM><P>priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.</P></ITEM></LIST></P></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-2948"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Teisinė analizė</P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P>Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, susijusio su teisei į žalos atlyginimą taikomu senaties termino suėjimu iš dalies</P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P>Šalių argumentai</P></TI></TITLE><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>Apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas ieškinio senaties termino normas. Ji primena, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką ieškinio senaties terminas dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės negali prasidėti anksčiau nei patenkinamos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą<NOTE NOTE.ID="E0014" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19820127">1982 m. sausio 27 d.</DATE> Sprendimas Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="256/80+257/80+265/80+267/80+5/81" YEAR="1982" PAGE.ECR="85">256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85, 10 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Kadangi, apeliantės manymu, Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0010" REF.END="QE0010" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0010" REF.START="QS0010" CODE="201C"/> panaikinimas pagrindinėje byloje buvo Komisijos pareigos jai atlyginti banko garantijos išlaidas sąlyga, teisės į žalos atlyginimą senaties terminas prasidėjo tik nuo teismo sprendimo <QUOT.START ID="QS0011" REF.END="QE0011" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0011" REF.START="QS0011" CODE="201C"/> paskelbimo. Apeliantė pabrėžia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo po neteisėto sprendimo, kuriuo paskirtos baudos, galėjo būti sėkmingas tik prieš tai vykdžius šio sprendimo panaikinimo procedūrą.</TXT></NP><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Apeliantės manymu, Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės argumentą dėl ieškinio senaties termino pradžios, neteisingai nusprendė dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo savarankiškumo ieškinio dėl panaikinimo atžvilgiu. Turėdama tai omenyje, apeliantė pabrėžia, kad pagrindinėje byloje nebuvo visiško dviejų ieškinių rūšių savarankiškumo, nes žalos atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su ieškinio dėl panaikinimo pareiškimu. Iš tikrųjų banko garantijas pateikti reikėjo būtent dėl to, kad toks ieškinys buvo pareikštas dėl Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0012" REF.END="QE0012" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0012" REF.START="QS0012" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT>Be to, Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar banko garantijų pateikimo metu žala dar nebuvo atsiradusi. Tuo metu, priešingai nei teigė Pirmosios instancijos teismas, apeliantės teigimu, žala iš tiesų nebuvo nustatyta, ir jos nebuvo galima nustatyti, nes žalos dydis priklausė nuo panaikinimo proceso Teisingumo Teisme trukmės.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2949"?><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>Be to, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą nustatęs, kad žala atsirado laipsniškai. Atvirkščiai, tai buvo vienkartinė žala, kuri atsirado dėl vienos sutarties pagrindu pateiktos banko garantijos ir dėl to, kad bankas už tai nustatė komisinius mokesčius. Tai, kad žalos dydis priklauso nuo panaikinimo proceso trukmės, nereiškia, kad ši žala tampa pasikartojanti ir atsirandanti laipsniškai. Be to, Pirmosios instancijos teismas sau prieštaravo, nes skundžiamo sprendimo 63 punkte nurodė, kad pagrindinė byla susijusi su būsima žala, o to paties sprendimo 69 punkte konstatavo, kad žala atsirado laipsniškai.</TXT></NP><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT>Apeliantė papildomai kaltina Pirmosios instancijos teismą nepripažinus bent to, kad teisei į banko garantijos išlaidų atlyginimą taikomas senaties terminas buvo nutrūkęs dar prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai buvo pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0013" REF.END="QE0013" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0013" REF.START="QS0013" CODE="201C"/> panaikinimo.</TXT></NP><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT>Komisija pažymi, kad remiantis pagrindiniu apeliantės argumentu galiausiai darytina išvada, jog tariamos deliktinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra Komisijos sprendimas <QUOT.START ID="QS0014" REF.END="QE0014" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0014" REF.START="QS0014" CODE="201C"/>, o tai būtų absurdiška. Iš tikrųjų šį atsakomybės pagrindą reikėtų išvesti iš teismo sprendimo <QUOT.START ID="QS0015" REF.END="QE0015" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0015" REF.START="QS0015" CODE="201C"/> arba banko garantijų pateikimo. Ji taip pat pabrėžia aplinkybę, kad banko garantijų pateikimo metu žala buvo nustatyto dydžio ar bent jau ją buvo galima nustatyti, nes buvo įmanoma suskaičiuoti apeliantės bankams mokėtinų komisinių dydžius pagal tam garantijos sutartyse nustatytus tarifus; taigi Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisinės klaidos nusprendęs, kad tariama žala tuo metu buvo pakankamai aiški. Apeliantės argumentas, kad tariama žala neatsirado laipsniškai, tik patvirtina, kad žala atsirado banko garantijų pateikimo momentu, o ne teismo sprendimo <QUOT.START ID="QS0016" REF.END="QE0016" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0016" REF.START="QS0016" CODE="201C"/> paskelbimo dieną. Galiausiai, apeliantės pateiktas papildomas argumentas taip pat nėra pagrįstas, nes iš Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio teksto aišku, kad senaties terminas nutraukiamas pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau ne ieškinį dėl panaikinimo.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P>Vertinimas</P></TI></TITLE><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT>Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį, <QUOT.START ID="QS0017" REF.END="QE0017" CODE="201E"/>bylos prieš Bendrijas su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais ne-bekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti<QUOT.END ID="QE0017" REF.START="QS0017" CODE="201C"/>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2950"?><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas jau turėjo progą pastebėti, kad ieškinio senaties termino tikslas - suderinti asmenų teisių apsaugą su teisinio saugumo principu<NOTE NOTE.ID="E0015" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20020718">2002 m. liepos 18 d.</DATE> Nutartis Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-136/01 P" YEAR="2002" PAGE.ECR="I-6565">C-136/01, Rink. p. I-6565, 28 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, ieškinio dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės senaties terminas neprasideda anksčiau nei patenkinamos visos sąlygos, nuo kurių priklauso pareiga atlyginti žalą, o būtent iki atlygintinos žalos atsiradimo<NOTE NOTE.ID="E0016" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėto sprendimo Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 10 punktas ir minėtos nutarties Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją 30 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>Apeliantė teigia, kad pagrindinėje byloje viena iš Bendrijos deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų yra Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0018" REF.END="QE0018" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0018" REF.START="QS0018" CODE="201C"/> panaikinimas.</TXT></NP><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT>Šis teiginys man atrodo nepagrįstas.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>Primenu, kad Bendrijos deliktinė atsakomybė kyla ir teisė į žalos atlyginimą atsiranda įvykdžius visas sąlygas, susijusias su: neteisėtais Bendrijos institucijų veiksmais, realia žala ir jų priežastiniu ryšiu<NOTE NOTE.ID="E0017" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėto sprendimo Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 9 punktas; <DATE ISO="19991014">1999 m. spalio 14 d.</DATE> Sprendimas Atlanta prieš Europos Bendriją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-104/97 P" YEAR="1999" PAGE.ECR="I-6983">C-104/97, Rink. p. I-6983, 65 punktas</REF.DOC.ECR>) ir minėtos nutarties Autosalone Ispra dei Fratelli Ross prieš Komisiją 29 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>Tačiau, pirma, iš Bendrijos teismų praktikos jokiu būdu neišplaukia, kad su neteisėtais atitinkamos institucijos veiksmais susijusi sąlyga būtų patenkinta tik neteisėtumą pripažįstant teisminiu būdu. Neteisėtumo patvirtinimas teisme akivaizdžiai yra būtina sąlyga teismui pripažinti Bendrijos deliktinę atsakomybę, tačiau tai nėra tokios atsakomybės atsiradimo sąlyga ir dėl jo nepradedamas skaičiuoti ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas.</TXT></NP><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Jei manytume kitaip, paliktume galimybę pačiam ieškovui pasirinkti, ar pradėti ieškinio senaties termino skaičiavimą. Iš tikrųjų jis nebūtų pradedamas skaičiuoti iki ieškovas nepareikštų ieškinio (dėl panaikinimo ir (arba) atsakomybės) ir užsitikrintų institucijos veiksmų neteisėtumo patvirtinimą.</TXT></NP><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Man atrodo akivaizdu, kad pagal ieškinio senaties termino normas apeliantei tenka<?PAGE NO="I-2951"?> pareiga pačiai, prireikus pasitarus su teisininkais, įvertinti institucijos veiksmų neteisėtumą. Būtent tai Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė skundžiamo sprendimo 65 punkte pažymėjęs, kad apeliantė turėjo galimybę remtis Bendrijos teisės pažeidimu nuo Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0019" REF.END="QE0019" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0019" REF.START="QS0019" CODE="201C"/> priėmimo. Be to, Pirmosios instancijos teismas anksčiau sprendimuose Hartmann prieš Tarybą ir Komisiją<NOTE NOTE.ID="E0018" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19970416">1997 m. balandžio 16 d.</DATE> Sprendimas (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-20/94" YEAR="1997" PAGE.ECR="II-595">T-20/94, Rink. p. II-595, 112 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> ir Bühring prieš Tarybą ir Komisiją<NOTE NOTE.ID="E0019" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19980204">1998 m. vasario 4 d.</DATE> Sprendimas (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-246/93" YEAR="1998" PAGE.ECR="II-171">T-246/93, Rink. p. II-171, 68 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> pats paaiškino, jog ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nukentėjusiam asmeniui sužinojus apie aplinkybę, dėl kurios atsirado žala, o ne apie jos neteisėtumą.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Antra, priešingai nei teigia apeliantė, nebereikėjo panaikinti Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0020" REF.END="QE0020" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0020" REF.START="QS0020" CODE="201C"/> tam, kad būtų galima pripažinti, jog šiuo atveju atsirado atlygintina žala.</TXT></NP><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad banko garantijų pateikimo momentu tariama žala apeliantei buvo nors ir būsima, bet jau tikra ir nustatytina, nes ją buvo galima numatyti pakankamai aiškiai. Dėl šios priežasties Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė nuo to momento galėjo nustatyti Bendrijos deliktinę atsakomybę ir kad nuo tada šioje byloje pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas<NOTE NOTE.ID="E0020" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. skundžiamo sprendimo 60-63 ir 68 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT>Atrodo, kad taip argumentuodamas Pirmosios instancijos teismas mano, jog ieškinio dėl Bendrijos deliktinės atsakomybės senaties terminas būtinai pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai tampa įmanoma pasinaudoti teise pareikšti šį ieškinį. Be to, šiuo klausimu generalinis advokatas F. Capotorti<NOTE NOTE.ID="E0021" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Išvada, pateikta <DATE ISO="19811013">1981 m. spalio 13 d.</DATE> minėtame sprendime Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją ir De Franceschi prieš Tarybą ir Komisiją (<DATE ISO="19820127">1982 m. sausio 27 d.</DATE> Sprendimas, <REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="51/81" YEAR="1982" PAGE.ECR="108">51/81, Rink. p. 108, 4 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> jau yra aiškiai pasakęs, kad <QUOT.START ID="QS0021" REF.END="QE0021" CODE="201E"/>bet koks ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo datos, kai šį ieškinį galima pareikšti<QUOT.END ID="QE0021" REF.START="QS0021" CODE="201C"/> ir kad <QUOT.START ID="QS0022" REF.END="QE0022" CODE="201E"/>tais atvejais, kai procesas pradedamas pagal EEB sutarties 215 ir 178 straipsnius (po pakeitimo - EB 288 ir 235 straipsniai), ieškinį galima pareikšti ir dėl ateityje atsirasiančios žalos, o momentas, nuo kurio atsiranda galimybė pareikšti ieškinį, yra ir senaties termino pradžia<QUOT.END ID="QE0022" REF.START="QS0022" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT>Vis dėlto šis teiginys manęs neįtikina, nes jis neatitinka išvadų, kurias galime padaryti iš Teisingumo teismo praktikos. Kaip ir apeliantei, man atrodo, kad šis teiginys neteisėtai supainioja klausimą dėl senaties termino pradžios su ieškinio dėl žalos atlyginimo priimtinumu.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2952"?><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Viena vertus, pagal Teisingumo Teismo praktiką, EB 288 straipsnis nedraudžia kreiptis į Bendrijos teismą, kad būtų pripažinta Bendrijos atsakomybė už neišvengiamą ir pakankamai aiškiai numatomą žalą, net jei jos dydžio dar negalima tiksliai nustatyti. Iš tikrųjų Teisingumo Teismo teigimu, siekiant išvengti didesnės žalos gali prireikti kreiptis į teismą tuoj po to, kai sužinoma apie žalos atsiradimo priežastį<NOTE NOTE.ID="E0022" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19760602">1976 m. birželio 2 d.</DATE> Sprendimas Kampffmeyer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="56/74—60/74" YEAR="1976" PAGE.ECR="711">56/74-60/74, Rink. p. 711, 6 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19870114">1987 m. sausio 14 d.</DATE> Sprendimas Zuckerfabrik Bedburg prieš Tarybą ir Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="281/84" YEAR="1987" PAGE.ECR="49">281/84, Rink. p. 49, 14 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT>Kita vertus, pagal Teisingumo Teismo praktiką, ieškinio dėl Bendrijos atsakomybės senaties termino negalima pradėti skaičiuoti anksčiau nei atsiranda atlygintina žala, t. y. iki nekyla visos neteisėtų Bendrijos veiksmų pasekmės<NOTE NOTE.ID="E0023" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtų sprendimų Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją 10 ir 11 punktai ir De Franceschi prieš Tarybą ir Komisiją 10 ir 11 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT>Todėl, mano manymu, galima pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį, net jei žala dar nėra atsiradusi (su sąlyga, kad ji yra neišvengiama ir pakankamai aiškiai numatoma), tačiau bet kuriuo atveju senatiesterminą galima pradėti skaičiuoti tik nuo to momento, kai žala atsiranda.</TXT></NP><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT>Iš esmės, pagal 36 punkte nurodytą teismų praktiką siekiama suteikti galimybę pareikšti ieškinį dėl atsakomybės, kuris kitu atveju būtų laikomas per ankstyvu, kaip išankstinės apsaugos priemonę galinčią apriboti neteisėtų Bendrijos aktų sukeliamų žalingų pasekmių apimtį. Vis dėlto tokios išankstinės apsaugos galimybė neturi įtakos senaties termino pradžiai. Ji taip pat atitinka Bendrijos interesus. Iš tikrųjų toks išankstinis veiksmas gali sumažinti sumos, kurią Bendrija turėtų sumokėti kaip žalos atlyginimą, dydį, jei būtų patenkintos Bendrijos delikti-nės atsakomybės atsiradimo sąlygos.</TXT></NP><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT>Taigi, nors senaties termino negalima pradėti skaičiuoti iki negalima pareikšti ieškinio dėl atsakomybės, jis nebūtinai pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai jau galima pareikšti ieškinį.</TXT></NP><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT>Taigi šioje byloje laikotarpis nuo tada, kai žala tapo pakankamai aiškiai numatoma, iki jos atsiradimo yra minimalus. Pirmasis momentas sutampa su banko garantijų pateikimu, kaip tą teisingai pastebėjo Pirmosios<?PAGE NO="I-2953"?> instancijos teismas, o antrasis - nuo kurio tęsėsi senaties terminas, sutampa su paskesne diena, nes, kaip konstatavo Pirmosios instancijos teismas<NOTE NOTE.ID="E0024" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skundžiamo sprendimo 61 punktas.</P></NOTE>, banko garantijos išlaidos skaičiuojamos remiantis praėjusių dienų skaičiumi.</TXT></NP><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Bet kuriuo atveju apeliantė nesutinka, kad senaties terminas prasidėjo kitą dieną po banko garantijų pateikimo. Atvirkščiai, ji kaltina Pirmosios instancijos teismą neatsižvelgus į tai, kad žala atsirado tik po Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0023" REF.END="QE0023" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0023" REF.START="QS0023" CODE="201C"/> panaikinimo. Tačiau šis kaltinimas akivaizdžiai yra nepagrįstas, nes, kaip išsiaiškinsime, banko garantijos išlaidos, kurios sudaro tariamą žalą, pradėjo kauptis kitą dieną po banko garantijų pateikimo, t. y. kur kas anksčiau prieš teismo sprendimo <QUOT.START ID="QS0024" REF.END="QE0024" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0024" REF.START="QS0024" CODE="201C"/> priėmimą.</TXT></NP><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Šiuo sprendimu, žinoma, apeliantė buvo atleista nuo pareigos sumokėti Komisijos sprendimu <QUOT.START ID="QS0025" REF.END="QE0025" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0025" REF.START="QS0025" CODE="201C"/> ABZK ir Nordcement paskirtas baudas ir juo buvo nutrauktas apeliantės atsiradusių banko garantijos išlaidų kaupimasis. Taip pat tapo įmanoma apskaičiuoti galutinį šių išlaidų, o kartu ir tariamos žalos, dydį.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Vis dėlto negalime teigti, kad senaties terminas nebuvo prasidėjęs iki šio momento. Su senaties termino pradžia susijusioje teismų praktikoje nurodoma, kad žala turi atsirasti, o ne kad ji taip pat būtų visa. Todėl iš teismų praktikos negalima daryti išvados, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį galima pareikšti tik su sąlyga, kad ieškinio pareiškimo metu būtų galima tiksliai apskaičiuoti visą tariamą žalą.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT>Taigi manau, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nusprendęs, kad senaties terminas šioje byloje prasidėjo tą dieną (sutampančia su bankų garantijų pateikimu), kurią - žalai tapus pakankamai aiškiai numatoma - buvo galima pareikšti ieškinį dėl atsakomybės, o ne tuomet, kai žala tapo reali. Vis dėlto manau, kad dabar nagrinėjamą apeliantės kaltinimą bet kuriuo atveju reikia atmesti, nors ir dėl kitų motyvų, nes, priešingai nei ji teigė, žala tapo reali ne po teismo sprendimo <QUOT.START ID="QS0026" REF.END="QE0026" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0026" REF.START="QS0026" CODE="201C"/>, tačiau atsiradus pirmosioms banko garantijos išlaidoms kitą dieną po šių garantijų pateikimo.</TXT></NP><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Dėl kitų apeliantės kaltinimų, kad žala atsirado iš karto, o ne laipsniškai, ir kad senaties terminas nutrūko pareiškus ieškinį<?PAGE NO="I-2954"?> dėl Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0027" REF.END="QE0027" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0027" REF.START="QS0027" CODE="201C"/> panaikinimo, akivaizdu, kad jiems negalima pritarti.</TXT></NP><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Argumentas, kad žala atsirado iš karto, apeliantei negali būti niekaip naudingas, nes, net jei būtų pagrįstas, senatis ieškiniui dėl deliktinės atsakomybės apimtų visą tariamą žalą, o ne vien jos dalį, kaip konstatuota skundžiamame sprendime.</TXT></NP><NP><NO.P>48.</NO.P><TXT>Papildomas argumentas, susijęs su senaties termino nutrūkimu, akivaizdžiai prieštarauja Teisingumo Teismo statuto 46 straipsniui, kuriame pateikiamas baigtinis jame nurodytą senaties terminą nutraukiančių įvykių sąrašas. Be to, ieškinio dėl panaikinimo pareiškimas savaime negali nutraukti ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties termino, nes juo nėra išreiškiama valia pasinaudoti teise gauti atlyginimą už žalą, patirtą dėl veiksmų, dėl kurių pareikštas šis ieškinys.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Taigi manau, kad apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą reikia atmesti.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P>Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo, susijusio su Bendrijos veiksmų neteisėtumo sąlygomis</P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P>Šalių argumentai</P></TI></TITLE><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Pirmiausia, apeliantė teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą nustatęs, kad Bendrijos deliktinės atsakomybės pripažinimas, net ir šios bylos atveju, reiškia, kad įvykdytas pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas. Jos manymu, vadovaujantis teismų praktika, ši sąlyga taikytina tik tada, kai Bendrijos deliktinė atsakomybė kyla iš teisės aktų, ir neapima atvejų, kai ji atsiranda iš sprendimų, kuriais paskiriamos baudos už konkurencijos teisės pažeidimus, nes šių sprendimų pripažinimo neteisėtais užtenka minėtai atsakomybei kilti.</TXT></NP><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Papildomai apeliantė tvirtina, kad pagrindinėje byloje Komisija bet kuriuo atveju padarė pakankamai akivaizdų pažeidimą, o Pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė priešingai.</TXT></NP><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu apeliantė kaltina Pirmosios instancijos teismą, pirma, kad vertindamas,<?PAGE NO="I-2955"?> ar Komisijos padarytas Bendrijos teisės pažeidimas buvo pakankamai akivaizdus, atsižvelgė ne vien į tai, kad Komisijos sprendimas <QUOT.START ID="QS0028" REF.END="QE0028" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0028" REF.START="QS0028" CODE="201C"/> nesuteikė institucijai jokios diskrecijos. Kaip į papildomus vertinimo kriterijus atsižvelgęs į aplinkybių sudėtingumą ir Bendrijos teisės taikymo karteliams sunkumus Pirmosios instancijos teismas neteisėtai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią susijusios institucijos turima diskrecija yra lemiamas kriterijus nustatant pakankamai akivaizdų pažeidimą.</TXT></NP><NP><NO.P>53.</NO.P><TXT>Antra, apeliantė teigia, kad bet kuriuo atveju kaltinimai ABZK ir Nordcement atžvilgiu Komisijos sprendime <QUOT.START ID="QS0029" REF.END="QE0029" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0029" REF.START="QS0029" CODE="201C"/> ir jų teisinis įvertinimas nebuvo tokie sudėtingi, kad pateisintų tai, jog nekyla Bendrijos atsakomybė, kaip tai nurodyta šioje byloje. Iš tikrųjų Komisija turėjo tiesiog patikrinti, ar minėtų bendrovių dalyvavimas pasikeičiant informacija apie eksporto rinkas European Cement Export Committee (toliau - ECEC) galėtų būti laikomas Bendrijos teisės pažeidimu kartelių srityje. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0030" REF.END="QE0030" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0030" REF.START="QS0030" CODE="201C"/> aplinkybės ir teisiniai klausimai buvo sudėtingi, suklydo apeliantės atžvilgiu panaudodamas aplinkybes, nesusijusias su bendrovėmis ABZK ir Nordcement, taip pat pabrėždamas iš Komisijos sprendimo kylančius sunkumus per vieną procedūrą ir viename sprendime analizuojant su minėto-mis bendrovėmis ir trečiosiomis bendrovėmis susijusias aplinkybes ir pozicijas.</TXT></NP><NP><NO.P>54.</NO.P><TXT>Komisijos manymu, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidų nusprendęs, kad Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0031" REF.END="QE0031" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0031" REF.START="QS0031" CODE="201C"/> priėmimas ABZK ir Nordcement atžvilgiu neprilygsta pakankamai akivaizdžiam pažeidimui, ir dėl šios priežasties nustatęs, kad šioje byloje Bendrijos deliktinė atsakomybė nekilo.</TXT></NP><NP><NO.P>55.</NO.P><TXT>Ji ginčija apeliantės nurodomo skirtumo tarp norminių ir individualių aktų svarbą, kuris pagal naujausią teismų praktiką nėra lemiamas kriterijus nustatant atitinkamos institucijos turimos diskrecijos ribas. Ji taip pat pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į faktinių aplinkybių, kurias Komisija turėjo įvertinti, sudėtingumą. Galiausiai, apeliantės argumentas dėl jų sudėtingumo būtų nepriimtinas apeliacinio skundo pagrindas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas, nes, kaip tą padarė Pirmosios instancijos teismas, norint teismo sprendimą <QUOT.START ID="QS0032" REF.END="QE0032" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0032" REF.START="QS0032" CODE="201C"/> pripažinti labai sudėtingu, reikia atsižvelgti ne vien į bendrovių ABZK ir Nordcement situaciją, bet ir viso cemento sektoriaus situaciją faktinių aplinkybių atsiradimo metu.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-2956"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P>Vertinimas</P></TI></TITLE><NP><NO.P>56.</NO.P><TXT>Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas, priminęs, kad Bendrijos deliktinė atsakomybė priklauso nuo visų sąlygų, kurioms priskiriamas ir Bendrijos institucijų veiksmų neteisėtumas<NOTE NOTE.ID="E0025" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skundžiamo sprendimo 86 punktas.</P></NOTE>, dėl šios sąlygos teisingai pažymėjo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką reikalaujama, jog būtų nustatytas pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios asmenims teises, pažeidimas<NOTE NOTE.ID="E0026" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skundžiamo sprendimo 87 punktas. Pirmosios instancijos teismas šiuo atžvilgiu mini <DATE ISO="20000704">2000 m. liepos 4 d.</DATE> Sprendimą Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-352/98 P" YEAR="2000" PAGE.ECR="I-5291">C-352/98 P, Rink. p. I-5291, 40 ir 42-44 punktai</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20021210">2002 m. gruodžio 10 d.</DATE> Sprendimą Komisija prieš Camar ir Tico (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-312/00 P" YEAR="2002" PAGE.ECR="I-11355">C-312/00 P, Rink. p. I-11355, 52-55 punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20030710">2003 m. liepos 10 d.</DATE> Sprendimą Komisija prieš Fresh Marine (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-472/00 P" YEAR="2003" PAGE.ECR="I-7541">C-472/00 P, Rink. p. I-7541, 24-26 punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>57.</NO.P><TXT>Priešingai nei teigia apeliantė, kuri remiasi jau pasenusia teismų praktika<NOTE NOTE.ID="E0027" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19711202">1971 m. gruodžio 2 d.</DATE> Sprendimas Aktien-Zuckerfabrik Schoeppenstedt prieš Tarybą (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="5/71" YEAR="1971" PAGE.ECR="975">5/71, Rink. p. 975, 11 punktas</REF.DOC.ECR>), kuriame sunkus viršesnės asmenų apsaugai skirtos normos pažeidimas buvo pripažintas Bendrijos deliktinės atsakomybės už žalą, padarytą norminiu teisės aktu dėl ekonominės politikos pasirinkimo, sąlyga.</P></NOTE>, pakankamai akivaizdaus pažeidimo sąlyga taikoma ne vien tais atvejais, kai atitinkamos institucijos neteisėti veiksmai yra susiję su norminio teisės akto priėmimu. Pirmosios instancijos teismo nurodyta ir vėlesnė Teisingumo Teismo praktika<NOTE NOTE.ID="E0028" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20040323">2004 m. kovo 23 d.</DATE> Sprendimas Ombudsmenas prieš Lamberts (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-234/02 P" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-2803">C-234/02 P, Rink. p. I-2803, 49 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20050712">2005 m. liepos 12 d.</DATE> Sprendimas Komisija prieš CEVA ir Pfizer (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-198/03 P" YEAR="2005" PAGE.ECR="I-6357">C-198/03 P, Rink. p. I-6357, 63 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> šiuo atžvilgiu visiškai neriboja šios sąlygos taikymo srities, kuri, atvirkščiai, yra bendrojo pobūdžio<NOTE NOTE.ID="E0029" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Apeliantė taip pat klysta pabrėždama, kad visi TeisingumoTeismo sprendimai, į kuriuos skundžiamo sprendimo 87 punkte nurodo Pirmosios instancijos teismas, yra susiję su atsakomybe dėl norminių teisės aktų. Iš tikrųjų minėtas sprendimas Komisija prieš Camar ir Tico susijęs su deliktine atsakomybe, atsiradusia iš Komisijos sprendimo, kuriuo ji atmetė prašymą dėl laikinųjų priemonių pagal <DATE ISO="19930213">1993 m. vasario 13 d.</DATE> Tarybos reglamentą (EB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="047" DATE.PUB="1993" PAGE.FIRST="1">OL L 47, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>58.</NO.P><TXT>Taigi Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos nustatęs, kad, siekiant pripažinti Bendrijos deliktinę atsakomybę už apeliantės tariamai patirtą žalą dėl priimto Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0033" REF.END="QE0033" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0033" REF.START="QS0033" CODE="201C"/>, būtina nustatyti, jog įvykdytas pakankamai akivaizdus teisės normos, suteikiančios asmenims teises, pažeidimas.</TXT></NP><NP><NO.P>59.</NO.P><TXT>Toliau nagrinėjant papildomus apeliantės argumentus, visų pirma reikia pažymėti, kad apeliantė neteisingai kaltina Pirmosios instancijos teismą nepadarius išvados, nors šioje byloje buvo pripažinta, kad Komisijos diskrecija buvo <QUOT.START ID="QS0034" REF.END="QE0034" CODE="201E"/>ribota<QUOT.END ID="QE0034" REF.START="QS0034" CODE="201C"/>, kad dėl šios priežasties buvo padarytas pažeidimas.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2957"?><NP><NO.P>60.</NO.P><TXT>Apeliantė teisingai pastebi, kad, pagal Teisingumo Teismo praktiką, pagrindinis kriterijus nustatant, ar Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, yra tas, ar atitinkama Bendrijos institucija akivaizdžiai ir rimtai nepaisė savo diskrecijos ribų, ir kad nustatant, ar buvo toks pažeidimas, svarbiausia yra nustatyti atitinkamos institucijos diskrecijos apimtį<NOTE NOTE.ID="E0030" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtų sprendimų Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 43 ir 46 punktai, Komisija prieš Camar ir Tico 54 ir 55 punktai, Komisija prieš Fresh Marine 26 ir 27 punktai ir Komisija prieš CEVA ir Pfizer 64 ir 66 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>61.</NO.P><TXT>Vis dėlto iš tos pačios teismų praktikos galima daryti išvadą, kad pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą Teisingumo Teismo suformuotoje praktikoje, inter alia, atsižvelgiama į reglamentuotinų situacijų sudėtingumą, teisės aktų taikymo ir aiškinimo sunkumus ir pirmiausia į nagrinėjamo akto autoriaus diskreciją<NOTE NOTE.ID="E0031" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtų sprendimų Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 40 punktas, Komisija prieš Camar ir Tico 52 punktas, Komisija prieš Fresh Marine 24 punktas ir Komisija prieš CEVA ir Pfizer 62 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>62.</NO.P><TXT>Taigi Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai vertindamas pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimą pagrindinėje byloje taip pat atsižvelgė ir į situacijų, kurias turėjo įvertinti Komisija, sudėtingumą bei į sunkumus taikant atitinkamas sutarties nuostatas.</TXT></NP><NP><NO.P>63.</NO.P><TXT>Dėl Pirmosios instancijos teismo vertinimo, susijusio su situacijų, kurias turėjo įvertinti Komisija, sudėtingumu ir jų teisiniu kvalifikavimu, kritikos manau, kad šis kaltinimas priimtinas tik tiek, kiek jame Pirmosios instancijos teismas yra kaltinamas tuo, jog atlikdamas šį įvertinimą atsižvelgė į su bendrovėmis ABZK ir Nordcement nesusijusias faktines aplinkybes.</TXT></NP><NP><NO.P>64.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų manau, kad nei faktinių aplinkybių vertinimas, nei jų teisinio kvalifikavimo sudėtingumo vertinimas nėra teisės klausimai, o tai yra klausimai, kurie turi būti analizuojami vertinant faktines aplinkybes, o pastarųjų, kaip yra žinoma, Teisingumo Teismas, nagrinėdamas dėl Pirmosios instancijos teismo sprendimo pateiktą apeliacinį skundą, netikrina, nebent šis pateiktų įrodymų iškraipymo atvejus<NOTE NOTE.ID="E0032" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Inter alia, žr. <DATE ISO="19990211">1999 m. vasario 11</DATE>d. Sprendimas Antillean Rice Mills ir kt. prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-390/95 P" YEAR="1999" PAGE.ECR="I-769">C-390/95 P, Rink. p. I-769, 29 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20030508">2003 m. gegužės 8 d.</DATE> Sprendimas T. Port prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-122/01 P" YEAR="2003" PAGE.ECR="I-4261">C-122/01 P, Rink. p. I-4261, 27 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, tačiau šioje byloje nebuvo remiamasi iškraipymu.</TXT></NP><NP><NO.P>65.</NO.P><TXT>Priešingai, šioje stadijoje galima nagrinėti teisės klausimą, ar per tokius vertinimus, atliekamus siekiant nustatyti, ar bendrovės atžvilgiu padarytas Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, galima taip pat atsižvelgti arba neatsižvelgti į su kitomis<?PAGE NO="I-2958"?> bendrovėmis susijusias faktines aplinkybes ir jų pozicijas.</TXT></NP><NP><NO.P>66.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu pirmiausia reikia pastebėti, jog atsižvelgiant į tai, kad ši byla susijusi su EB 81 straipsnio 1 dalies taikymu tariamiems susitarimams ir suderintiems veiksmams, t. y. pažeidimams, kuriuose iš esmės turi dalyvauti dvi arba daugiau bendrovių, visiškai akivaizdu, kad Komisija negalėtų patikrinti, ar konkreti bendrovė pažeidė šią nuostatą, jei priimtų sprendimą ir vertintų faktines aplinkybes, susijusias tik su šia bendrove. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, Komisija negalėjo priimti atskiro sprendimo vien dėl ABZK ir (arba) Nordcement<NOTE NOTE.ID="E0033" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. apeliacinio skundo 52 punkto pabaigoje.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>67.</NO.P><TXT>Apeliantės kaltinimas iš esmės susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas sprendimo <QUOT.START ID="QS0035" REF.END="QE0035" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0035" REF.START="QS0035" CODE="201C"/> ilgumą pateikė kaip įrodymą, kad byla dėl ABZK ir Nordcement yra sudėtinga, nors, anot apeliantės, šis ilgumas, priešingai, tiesiog priklausė iš pradžių nuo Komisijos, o vėliau Pirmosios instancijos teismo padaryto pasirinkimo nagrinėti keletą susijusių bylų viename sprendime<NOTE NOTE.ID="E0034" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>68.</NO.P><TXT>Vis dėlto iš skundžiamo sprendimo niekaip negalima daryti išvados, kad Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo sudėtingumą nustatė pagal teismo sprendimo <QUOT.START ID="QS0036" REF.END="QE0036" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0036" REF.START="QS0036" CODE="201C"/> ilgumą.</TXT></NP><NP><NO.P>69.</NO.P><TXT>Vis dėlto tiesa, kad iš motyvuojamosios dalies pradžios<NOTE NOTE.ID="E0035" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. skundžiamo sprendimo 103-106 punktus.</P></NOTE> atrodo, jog Pirmosios instancijos teismas nagrinėja ne faktinių aplinkybių, kuriomis Komisija kaltina konkrečiai ABZK ir Nordcement bei kitas už du pažeidimus, kuriais kaltinamos šios bendrovės, laikomas atsakingomis bendroves, sudėtingumą, tačiau visos Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0037" REF.END="QE0037" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0037" REF.START="QS0037" CODE="201C"/> objektu esančios bylos (toliau -byla <QUOT.START ID="QS0038" REF.END="QE0038" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0038" REF.START="QS0038" CODE="201C"/>) sudėtingumą.</TXT></NP><NP><NO.P>70.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad Komisija sprendimu <QUOT.START ID="QS0039" REF.END="QE0039" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0039" REF.START="QS0039" CODE="201C"/> nustatė, kad buvo padaryta daugelis EB 81 straipsnio 1 dalies<NOTE NOTE.ID="E0036" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0040" REF.END="QE0040" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0040" REF.START="QS0040" CODE="201C"/> 1-7 straipsnius.</P></NOTE> pažeidimų. Vis dėlto tik du iš šių pažeidimų buvo priskirtini ABZK ir Nordcement: nurodytasis Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0041" REF.END="QE0041" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0041" REF.START="QS0041" CODE="201C"/> 1 straipsnyje, t. y. <QUOT.START ID="QS0042" REF.END="QE0042" CODE="201E"/>susitarimas, kuriuo siekiama paisyti vidaus rinkų ribų ir reglamentuoti cemento tiekimą iš vienos valstybės į kitą<QUOT.END ID="QE0042" REF.START="QS0042" CODE="201C"/>, bei nurodytasis to paties sprendimo 5 straipsnyje, t. y. pasikeitimas informacija ECEC <QUOT.START ID="QS0043" REF.END="QE0043" CODE="201E"/>apie pasiūlos ir paklausos situacijas<?PAGE NO="I-2959"?> importuojančiose trečiosiose šalyse, apie taikomas eksporto kainas, apie importo situaciją valstybėse narėse ir apie pasiūlos ir paklausos situacijas vidaus rinkose, siekiant užkirsti kelią konkurentų patekimui į atitinkamas Bendrijos nacionalines rinkas<QUOT.END ID="QE0043" REF.START="QS0043" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>71.</NO.P><TXT>Kadangi skundžiamame sprendime sprendžiamų situacijų sudėtingumą Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ne tam, kad patikrintų, ar administracinės procedūros trukmė buvo pagrįsta<NOTE NOTE.ID="E0037" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skundžiamo sprendimo 104 ir 105 punktuose Pirmosios instancijos teismas nurodė kai kurias su bylos, kurioje buvo priimtas Komisijos sprendimas <QUOT.START ID="QS0044" REF.END="QE0044" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0044" REF.START="QS0044" CODE="201C"/>, sudėtingumu susijusias išvadas, kurias Pirmosios instancijos teismas pateikė savo sprendime <QUOT.START ID="QS0045" REF.END="QE0045" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0045" REF.START="QS0045" CODE="201C"/>, nors ir analizuodamas administracinės procedūros trukmės pagrįstumą.</P></NOTE>, o kad nustatytų, ar bendrovių ABZK ir Nordcement atžvilgiu Komisijos padarytas Bendrijos teisės pažeidimas buvo pakankamai akivaizdus, manau, kad Pirmosios instancijos teismas, išskyrus papildomas pastabas, kurių skundžiamame sprendime irgi nėra, neprivalėjo remtis pačia byla <QUOT.START ID="QS0046" REF.END="QE0046" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0046" REF.START="QS0046" CODE="201C"/>, o tik šių bendrovių atžvilgiu nustatytais pažeidimais.</TXT></NP><NP><NO.P>72.</NO.P><TXT>Vis dėlto reikia pastebėti, kad, viena vertus, remdamasis pačia byla <QUOT.START ID="QS0047" REF.END="QE0047" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0047" REF.START="QS0047" CODE="201C"/> Pirmosios instancijos teismas pabrėžė tai, kad ji buvo susijusi su labai daug įmonių, beveik visomis Europos cemento pramonės sektoriaus įmonėmis<NOTE NOTE.ID="E0038" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. skundžiamo sprendimo 103, 105 ir, svarbiausia, 114 punktus.</P></NOTE>. Tačiau iš Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0048" REF.END="QE0048" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0048" REF.START="QS0048" CODE="201C"/> rezoliucinės dalies teksto aišku, kad kiekviena iš likusių bendrovių, šiuo sprendimu pripažintų atsakingomis už 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kartu su ABZK ir Nordcement dalyvavo darant šio sprendimo 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą. Iš to išplaukia, kad vykdant šį tariamą pažeidimą dalyvavusių įmonių skaičius tiksliai sutampa su bendrovių, kurias įtrauktos į bylą <QUOT.START ID="QS0049" REF.END="QE0049" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0049" REF.START="QS0049" CODE="201C"/>, skaičiumi ir kad dėl didelio įtrauktų bendrovių skaičiaus kilę sunkumai, kuriais rėmėsi Pirmosios instancijos teismas, taip pat egzistavo dėl mažiausiai vieno iš dviejų pažeidimų, kuriais kaltinamos minėtos bendrovės.</TXT></NP><NP><NO.P>73.</NO.P><TXT>Kita vertus, toliau pateiktame pagrindime Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad sprendžiamų situacijų sudėtingumas konkrečiai kilo:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>dėl aplinkybės, kad Komisija tyrė įmones, kurios buvo Europos cemento asociacijos (Cemhureau) - tiesioginiai ar net netiesioginiai (t. y. buvo atstovaujamos jų atitinkamų susivienijimų) -nariai ir kad pastarasis atvejis apibūdina ABZK ir Nordcement situaciją<NOTE NOTE.ID="E0039" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 107 punktas.</P></NOTE>,</P></ITEM><?PAGE NO="I-2960"?><ITEM><P>dėl aplinkybės, kad Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0050" REF.END="QE0050" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0050" REF.START="QS0050" CODE="201C"/> dalyje, susijusioje su minėtomis bendrovėmis, Komisija susidūrė su įrodomųjų dokumentų visuma, kurių aiškinimas nebuvo lengvas<NOTE NOTE.ID="E0040" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 108 punktas.</P></NOTE>, ir turėjo analizuoti daug dokumentų<NOTE NOTE.ID="E0041" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 114 punktas.</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>ypač dėl aplinkybės, kad, nors Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0051" REF.END="QE0051" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0051" REF.START="QS0051" CODE="201C"/> dalį, susijusią su minėtomis bendrovėmis, vis dėlto jis konstatavo, jog Komisija turėjo tam tikrą skaičių įrodymų, galinčių patvirtinti jos teiginį, kurį Pirmosios instancijos teismas toliau pripažino nepakankamai teisiškai įrodytu, kad bendradarbiavimo ECEC tikslas ir pasekmė buvo stiprinti vidaus rinkų ribų paisymo taisyklę<NOTE NOTE.ID="E0042" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ten pat, 113 punktas.</P></NOTE>.</P></ITEM></LIST></P></NP><NP><NO.P>74.</NO.P><TXT>Apeliantė visiškai nemini ir neginčija kai kurių Pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, kuriomis, kaip aiškiai matyti iš skundžiamo sprendimo 114 punkto, kaip ir dideliu įtrauktų bendrovių skaičiumi, Pirmosios instancijos teismas galiausiais rėmėsi konstatuodamas, kad Komisija turėjo spręsti sudėtingas situacijas.</TXT></NP><NP><NO.P>75.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis, net pripažinus, kad Pirmosios instancijos teismas padarė klaidą pirmojoje pagrindimo dalyje dėl sprendžiamų situacijų sudėtingumo remdamasis visa byla <QUOT.START ID="QS0052" REF.END="QE0052" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0052" REF.START="QS0052" CODE="201C"/>, o ne vien konkrečiais pažeidimais, kuriais kaltinamos ABZK ir Nordcement, vis dėlto tokia klaida, mano manymu, neturėjo įtakos ankstesniame punkte nurodytai Pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai.</TXT></NP><NP><NO.P>76.</NO.P><TXT>Be to, analizuojant atitinkamų teisės nuostatų taikymo sunkumus, jokia skundžiamo sprendimo dalis neleidžia teigti, kad Pirmosios instancijos teismas jų nevertino konkrečių pažeidimų, kuriais kaltinamos ABZK ir Nordcement, atžvilgiu. Priešingai, iš skundžiamo sprendimo 115 punkto aiškiai matyti, kad EB sutarties nuostatų taikymo sunkumai kartelių atveju, kylantys iš pačių nuostatų, <QUOT.START ID="QS0053" REF.END="QE0053" CODE="201E"/>buvo dar didesni, nes buvo labai daug nagrinėjamos bylos, įskaitant sprendimo dalį, susijusią su (ABZK ir Nordcement), faktinių aplinkybių<QUOT.END ID="QE0053" REF.START="QS0053" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0043" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Išskirta autoriaus.</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2961"?><NP><NO.P>77.</NO.P><TXT>Taigi dabar nagrinėtas kaltinimas man taip pat atrodo nepriimtinas.</TXT></NP><NP><NO.P>78.</NO.P><TXT>Galiausiai, primindamas tai, kad teisėta atsižvelgti į bendrą Komisijai priklausančią diskreciją, faktinių aplinkybių sudėtingumą ir nuostatų taikymo sunkumus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra nė vieno konkretaus kaltinimo, susijusio su Pirmosios instancijos teismo atlikto šių klausimų vertinimo, dėl kurio pastarasis priėmė sprendimą, kad Komisijos padarytas Bendrijos teisės pažeidimas nebuvo pakankamai akivaizdus. Taigi Teisingumo Teismas neturi priimti sprendimo šiuo klausimu.</TXT></NP><NP><NO.P>79.</NO.P><TXT>Dėl pirmiau minėtų priežasčių manau, kad taip pat reikia atmesti ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindą.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P>Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo, susijusio su priežastinio neteisėtų veiksmų ir tariamai patirtos žalos ryšio buvimo</P></TI></TITLE><NP><NO.P>80.</NO.P><TXT>Jeigu Teisingumo Teismas, kaip aš siūlau, atmestų antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, taip pat nereikėtų nagrinėti trečiojo pagrindo, susijusio su priežastinio neteisėtų veiksmų ir tariamai patirtos žalos ryšio buvimu.</TXT></NP><NP><NO.P>81.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų kadangi pagal nusistovėjusią teismų praktiką Bendrijos deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. veiksmų, kuriais kaltinamos institucijos, neteisėtumas, žalos tikrumas ir priežastinio institucijos veiksmų ir nurodytos žalos ryšio buvimas, yra kumuliacinės, vienos iš jų nebuvimo pakanka ieškiniui dėl žalos atlyginimo atmesti<NOTE NOTE.ID="E0044" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr., inter alia, <DATE ISO="19870115">1987 m. sausio 15 d.</DATE> Sprendimą GAEC de la Ségaude prieš Tarybą ir Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="253/84" YEAR="1987" PAGE.ECR="123">253/84, Rink. p. 123, 9 ir 21 punktai</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="19990909">1999 m. rugsėjo 9 d.</DATE> Sprendimą Lucaccioni prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-257/98 P" YEAR="1999" PAGE.ECR="I-5251">C-257/98 P, Rink. p. I-5251, 14 punktas</REF.DOC.ECR>) ir minėto sprendimo Atlanta ir kt. prieš Europos Bendriją 65 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>82.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė neįrodė esant teisės klaidų, dėl kurių reikėtų panaikinti Pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, kad šioje byloje nebuvo padarytas pakankamai akivaizdus Bendrijos teisės pažeidimas ir kad vien šios išvados pakanka, kad apeliantės pateiktas prašymas atlyginti žalą būtų atmestas, trečiojo pagrindo analizė<?PAGE NO="I-2962"?> būtų nereikalinga, nes dėl pirmiau nurodytų aplinkybių jos galimas pagrįstumas neleistų pakeisti skundžiamojo sprendimo konstatuojamosios dalies<NOTE NOTE.ID="E0045" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kitaip tariant, trečiasis apeliacinio skundo pagrindas yra pateiktas dėl papildomos Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacijos dalies ir turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nes sprendimo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kita motyvacijos dalimi, prieštaraujančia apeliantės pateiktiems kaltinimams.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>83.</NO.P><TXT>Todėl siūlau nagrinėti ir šį trečiąjį pagrindą, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas patvirtintų antrąjį pagrindą arba nuspręstų trečiąjį pagrindą nagrinėti anksčiau nei antrąjį.</TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P>Šalių argumentai</P></TI></TITLE><NP><NO.P>84.</NO.P><TXT>Apeliantė pažymi, kad Pirmosios instancijos teismas šioje byloje neteisingai teikė Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią Bendrija gali būti atsakinga, tik kai žala pakankamai tiesiogiai atsiranda dėl atitinkamos institucijos neteisėtų veiksmų<NOTE NOTE.ID="E0046" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19791004">1979 m. spalio 4 d.</DATE> Sprendimas Dumortier ir kt. prieš Tarybą (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="64/76+113/76+167/78+239/78+27/79+28/79+45/79" YEAR="1979" PAGE.ECR="3091">64/76, 113/76, 167/78, 239/78, 27/79, 28/79, 45/79, Rink. p. 3091, 21 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>85.</NO.P><TXT>Pirma, ieškovė teigia, kad tariama žala pakankamai tiesiogiai atsiranda iš Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0054" REF.END="QE0054" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0054" REF.START="QS0054" CODE="201C"/>, nes, jei Komisija nebūtų priėmusi šio sprendimo, apeliantei nebūtų reikėję pareikšti ieškinio dėl panaikinimo ir pateikti banko garantijų.</TXT></NP><NP><NO.P>86.</NO.P><TXT>Antra, ji tvirtina, kad sprendimas pateikti minėtas garantijas, o ne nedelsiant sumokėti paskirtą baudą, negalėjo nutraukti priežastinio ryšio, nes Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0055" REF.END="QE0055" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0055" REF.START="QS0055" CODE="201C"/> rezoliucinė dalis ir tai, kad ieškinys dėl panaikinimo nėra akto galiojimo sustabdymo pobūdžio, įpareigojo nubaustas bendroves užtikrinti Komisiją, kad bauda sumokėta. Šiuo atveju nebūtų galima teisinių pasekmių atžvilgiu skirtingai vertinti dviejų Komisijos siūlomų užtikrinimo formų, t. y. banko garantijų pateikimo arba baudos sumokėjimo nedelsiant.</TXT></NP><NP><NO.P>87.</NO.P><TXT>Trečia, apeliantė pažymi, kad banko garantijų pateikimas buvo suderinamas su jos, kaip nukentėjusiosios nuo neteisėtų veiksmų, <QUOT.START ID="QS0056" REF.END="QE0056" CODE="201E"/>pareiga sumažinti žalą<QUOT.END ID="QE0056" REF.START="QS0056" CODE="201C"/>, taigi ji sumažino žalą, kurią kitu atveju Komisija būtų turėjusi atlyginti. Iš tikrųjų ji pastebi, kad jei ji būtų turėjusi skolintis iš banko lėšų baudai sumokėti, debeto palūkanos, kurias jai būtų reikėję sumokėti ir kurias Komisija jai būtų turėjusi grąžinti kaip žalos atlyginimą,<?PAGE NO="I-2963"?> netgi atėmus kredito palūkanas, kurias Komisija būtų gavusi už baudos sumą, būtų buvusios didesnės už komisinius mokesčius, mokamus už banko garantijas. Todėl Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad tariama žala nebuvo atlyginama, nes kitu atveju Komisija būtų nubausta nustačius jai pareigą grąžinti lėšas, kuriomis ji niekada negalėjo pasinaudoti. Apeliantė pažymi, kad EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytos pareigos atlyginti žalą tikslas -būtent pasiekti, kad institucijos atsakytų už jų priimtais neteisėtais sprendimais tretiesiems asmenims padarytą žalą.</TXT></NP><NP><NO.P>88.</NO.P><TXT>Komisija, priešingai, pažymi, kad nėra tiesioginio priežastinio jos veiksmų ir tariamos žalos atsiradimo ryšio, nes žala atsirado vien dėl apeliantės laisvo pasirinkimo pateikti banko garantijas, užuot laikinai sumokėjus baudą. Ji taip pat pažymi, kad banko garantijos išlaidos būtų atsiradusios ir tuo atveju, jei Pirmosios instancijos teismas nebūtų patenkinęs apeliantės pareikšto ieškinio dėl Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0057" REF.END="QE0057" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0057" REF.START="QS0057" CODE="201C"/>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P>Vertinimas</P></TI></TITLE><NP><NO.P>89.</NO.P><TXT>Dėl EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje numatytos deliktinės atsakomybės Bendrijos teismai nuolat patvirtindavo, kad Bendrija gali būti laikoma atsakinga tik už žalą, kuri pakankamai tiesiogiai atsiranda dėl atitinkamos institucijos neteisėtų veiksmų<NOTE NOTE.ID="E0047" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėto sprendimo Dumortier ir kt. prieš Tarybą 21 punktas; taip pat <DATE ISO="19960711">1996 m. liepos 11 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismo sprendimas International Procurement Services prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-175/94" YEAR="1996" PAGE.ECR="II-729">T-175/94, Rink. p. II-729, 55 punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="19970625">1997 m. birželio 25 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismo sprendimas Perillo prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-7/96" YEAR="1997" PAGE.ECR="II-1061">T-7/96, Rink. p. II-1061, 41 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19981029">1998 m. spalio 29 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismo sprendimas TEAM prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-13/96" YEAR="1998" PAGE.ECR="II-4073">T-13/96, Rink. p. II-4073, 68 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> arba, kitaip tariant, minėtai atsakomybei privalomas tiesioginis<NOTE NOTE.ID="E0048" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19920130">1992 m. sausio 30 d.</DATE> Sprendimas Finsider ir kt. prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-363/88+C-364/88" YEAR="1992" PAGE.ECR="I-359">C-363/88 ir C-364/88, Rink. p. I-359, 28 ir 50 punktai</REF.DOC.ECR>, vis dėlto susijęs su CECA ekstrateritorine atsakomybe) ir minėto Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją 41 ir 42 punktai, ir <DATE ISO="20050412">2005 m. balandžio 12 d.</DATE> Nutartis DLD Trading Company Import-Export prieš Tarybą (C-80/04 P, nepaskelbta Rinkinyje, 45 punktas); taip pat <DATE ISO="19950918">1995 m. rugsėjo 18 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismo sprendimas Blackspur ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-168/94" YEAR="1995" PAGE.ECR="II-2627">T-168/94, Rink. p. II-2627, 40 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20060913">2006 m. rugsėjo 13 d.</DATE> Pirmosios instancijos teismo sprendimas CAS Succhi di Frutta prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-226/01" YEAR="2006" PAGE.ECR="II-2763">T-226/01, Rink. p. I-2763, 37 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> (arba nedelsiant kylantis<NOTE NOTE.ID="E0049" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėto sprendimo Finsider ir kt. prieš Komisiją 25 punktas.</P></NOTE>) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos<NOTE NOTE.ID="E0050" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tiesioginio priežastinio ryšio buvimas, pagal Bendrijos teismų praktiką, taip pat būtinas siekiant pripažinti valstybės narės sutartinę atsakomybę už jai priskiriamą Bendrijos teisės pažeidimu padarytą žalą. Zr. <DATE ISO="19960305">1996 m. kovo 5 d.</DATE> Sprendimą Brasserie du pêcheur ir Factortame (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-46/93+C-48/93" YEAR="1996" PAGE.ECR="I-1029">C-46/93 ir C-48/93, Rink. p. I-1029, 51 ir 65 punktai</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="19960523">1996 m. gegužės 23 d.</DATE> Sprendimas Hedley Lomas (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-5/94" YEAR="1996" PAGE.ECR="I-2553">C-5/94, Rink. p. I-2553, 25 ir 32 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="19990615">1999 m. birželio 15 d.</DATE> Sprendimas Rechberger ir kt. (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-140/97" YEAR="1999" PAGE.ECR="I-3499">C-140/97, Rink. p. I-3499, 72 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>90.</NO.P><TXT>Apeliantė neprieštarauja šiai teismų praktikai, kuri nurodoma skundžiamame<?PAGE NO="I-2964"?> sprendime ir kuria tiesiogiai remiasi pati apeliantė. Priešingai, ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas pagrindinėje byloje ją taikė neteisingai.</TXT></NP><NP><NO.P>91.</NO.P><TXT>Vis dėlto atidžiai išanalizavęs manau, kad pirmojoje šio pagrindo dalyje (žr. 85 punktą) teigdama, jog reikalingas priežastinis ryšys pagrindinėje byloje atsiranda vien dėl to, kad, jei Komisija nebūtų priėmusi Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0058" REF.END="QE0058" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0058" REF.START="QS0058" CODE="201C"/> ABZK ir Nordcement atžvilgiu, pastarosios nebūtų privalėjusios pateikti banko garantijų, apeliantė remiasi kitokia priežastinio ryšio samprata nei ta, kurią galėtume nustatyti iš Bendrijos teismų praktikos. Toks argumentas, kuris yra priimtinas, nes keliamas teisės klausimas, iš tikrųjų grindžiamas samprata, jog tam, kad būtų priežastinis ryšys, pakanka to, kad neteisėti veiksmai būtų būtina sąlyga (conditio sine qua non) žalai atsirasti ir kad ji nebūtų atsiradusi, jei šių veiksmų nebūtų buvę.</TXT></NP><NP><NO.P>92.</NO.P><TXT>Vis dėlto visiškai akivaizdu, kad tokia plati priežastinio ryšio samprata, kuriai iš dalies pritariama tik nedaugelio valstybių narių deliktinės atsakomybės teisėje, nėra patvirtinta Bendrijos teismų praktikoje dėl EB 288 straipsnio antrosios pastraipos. Iš tikrųjų pastaroji, kaip buvo pažymėta 89 punkte, apriboja Bendrijos atsakomybę tik tiesiogiai arba net pakankamai tiesiogiai iš neteisėtų atsakingos institucijos veiksmų kylančios žalos atžvilgiu, o kartu tai nereiškia, kad minėta atsakomybė apima žalą, kuri yra tik tolima šių veiksmų pasekmė<NOTE NOTE.ID="E0051" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. minėto sprendimo Dumortier ir kt. prieš Tarybą 21 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>93.</NO.P><TXT>Taigi, mano manymu, šio pagrindo pirmąją dalį reikia atmesti.</TXT></NP><NP><NO.P>94.</NO.P><TXT>Dėl to paties pagrindo apeliantė taip pat pateikia kitus argumentus (žr. 86 ir 87 punktus), kurie nebūtinai suponuoja vien conditio sine qua non idėja pagrįstą priežastinio ryšio sampratą ir kurie neatrodo logiškai nesuderinami su ribotesne priežastinio ryšio samprata. Šiais argumentais siekiama įrodyti, kad apeliantės sprendimas pateikti banko garantijas nenutraukė (tiesioginio) priežastinio ryšio tarp Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0059" REF.END="QE0059" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0059" REF.START="QS0059" CODE="201C"/><?PAGE NO="I-2965"?> ir dėl minėtų garantijų pateikimo patirtos susijusios žalos.</TXT></NP><NP><NO.P>95.</NO.P><TXT>Primenu, kad šioje byloje Pirmosios instancijos teismas nepripažino tokio ryšio buvimo iš esmės dėl to, kad pasirinkimas pateikti banko garantiją, o ne nedelsiant mokėti baudą buvo paliktas <QUOT.START ID="QS0060" REF.END="QE0060" CODE="201E"/>laisvai įmonių nuožiūrai<QUOT.END ID="QE0060" REF.START="QS0060" CODE="201C"/> ir <QUOT.START ID="QS0061" REF.END="QE0061" CODE="201E"/>todėl nebuvo privalomas pagal Komisijos sprendimą Cementas<QUOT.END ID="QE0061" REF.START="QS0061" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0052" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Skundžiamo sprendimo 123, 124 punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>96.</NO.P><TXT>Atrodo, kad toks teiginys remiasi samprata, pagal kurią tais atvejais, kai po neteisėtų institucijos veiksmų nukentėjusio asmens veiksmai yra papildoma atsiradusios žalos priežastis, tokie veiksmai nutraukia priežastinį minėtų veiksmų ir žalos ryšį, jei pastarieji nėra būtina institucijos elgesio pasekmė, o žalą patyrusio asmens laisvo pasirinkimo rezultatas, t. y. kai jam nenustatyta pareiga. Toks pasirinkimas įsiterpia tarp institucijos veiksmų ir žalos, todėl pastaroji yra tik netiesioginė ar nutolusi pirmųjų pasekmė.</TXT></NP><NP><NO.P>97.</NO.P><TXT>Antrojoje ir trečiojoje dabar nagrinėjamo pagrindo dalyse apeliantė nurodo, kad sprendimas pateikti banko garantijas šioje byloje visai nepriklausė nuo jos laisvo pasirinkimo, kaip teigė Pirmosios instancijos teismas, o prilygo pareigai. Šiuo atžvilgiu ji pabrėžia aplinkybę, kad banko garantijų pateikimas, pirma, atitiko pareigą įvykdyti Komisijos reikalavimą užtikrinti baudos sumokėjimą ir, antra, nuo neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsirandančią tariamą <QUOT.START ID="QS0062" REF.END="QE0062" CODE="201E"/>pareigą sumažinti žalą<QUOT.END ID="QE0062" REF.START="QS0062" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>98.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia patikrinti, ar šie argumentai gali būti nagrinėjami apeliaciniame procese, ar, priešingai, jie yra nepriimtini, nes jais siekiama iš naujo nagrinėti skundžiamo sprendimo faktinių aplinkybių pripažinimą ar vertinimą.</TXT></NP><NP><NO.P>99.</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, kad neatrodo, jog šiais argumentais apeliantė ginčytų Pirmosios instancijos teismo pasirinkto aiškinimo būdo, kuris man atrodo labai ribojantis, pagrįstumą, pagal kurį žala dėl institucijos veiksmų pakankamai tiesiogiai atsiranda, tik jeigu ji yra būtina šių veiksmų pasekmė. Apeliantė nebesiūlo taikyti kitos priežastinio ryšio sampratos ir tik prieštarauja dėl Pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad baudą sumokėti privalančių bendrovių sprendimas<?PAGE NO="I-2966"?> pateikti banko garantiją buvo jų laisvas pasirinkimas, o ne pareiga.</TXT></NP><NP><NO.P>100.</NO.P><TXT>Ar šį vertinimą reikėtų pripažinti Pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo rezultatu, kuriam netaikoma Teisingumo Teismo kontrolė, ar, tikriau sakant, teisiniu faktinių aplinkybių įvertinimu, kurį galima užginčyti Teisingumo Teisme?</TXT></NP><NP><NO.P>101.</NO.P><TXT>Manyčiau, kad apeliantės pateiktas klausimas, nors galiausiai skirtas konkrečiu atveju patikrinti priežastinio ryšio buvimą, jis dar gali būti priskiriamas teisiniam faktinių aplinkybių vertinimui, o tai leistų apeliantės minėtus argumentus laikyti priimtinais. Vis dėlto man atrodo, kad šiems argumentams negalima pritarti dėl jų esmės.</TXT></NP><NP><NO.P>102.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų, viena vertus, manau, kad banko garantijos pateikimas negalėtų būti laikomas alternatyvia nubaustos bendrovės pareiga. Kaip teisingai nurodo Pirmosios instancijos teismas, Komisijos sprendimu sumokėti baudą susaistyta bendrovė teisiniu požiūriu privalo sumokėti baudą per sprendime nurodytą terminą, išskyrus atvejus, kai Pirmosios instancijos teismas nurodo sustabdyti šio sprendimo taikymą. Banko garantijos pateikimas, priešingai, yra tik Komisijos nubaustai bendrovei pasiūlyta galimybė laikinai, t. y. iki bus įvykdyta baudą nustatančio sprendimo teismo kontrolės procedūra, atidėti šios pareigos vykdymą.</TXT></NP><NP><NO.P>103.</NO.P><TXT>Taigi baudos mokėjimo ir banko garantijos pateikimo nagrinėjamu atveju negalima sutapatinti taikant, tą reikia pabrėžti, 96 punkte aprašytą aiškinimo būdą, kuris nebuvo užginčytas išnagrinėtais apeliantės argumentais, todėl šioje procedūroje nereikia nagrinėti jo pagrįstumo.</TXT></NP><NP><NO.P>104.</NO.P><TXT>Kita vertus, jei pagal valstybių narių teisinėms sistemoms būdingą bendrąjį principą nukentėjęs asmuo, iškilus pavojui, jog žalą reikės atlyginti pačiam, privalo per protingą terminą įrodyti, jog pagrįstai apdairiai veikė siekdamas sumažinti žalos dydį<NOTE NOTE.ID="E0053" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19920519">1992 m. gegužės 19 d.</DATE> Sprendimas Mulder ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-104/89+C-37/90" YEAR="1992" PAGE.ECR="I-3061">C-104/89 ir C-37/90, Rink. p. I-3061, 33 punktas</REF.DOC.ECR>); minėto Brasserie du Pêcheur ir Factortame 85 puntas ir <DATE ISO="20000316">2000 m. kovo 16 d.</DATE> Sprendimas Parlamentas prieš Bieber (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-284/98 P" YEAR="2000" PAGE.ECR="I-1527">C-284/98 P, Rink. p. I-1527, 57 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, mano manymu, nebūtų galima pripažinti, kad neteisėtai priteisus iš įmonės sumokėti baudą ji privalėtų pateikti banko garantiją, jei<?PAGE NO="I-2967"?> ex ante aišku, kad tam prireiks mažesnių išlaidų nei žalos dydis, kurį galiausiai gali turėti atlyginti Komisija.</TXT></NP><NP><NO.P>105.</NO.P><TXT>Taigi Teisingumo Teismui siūlau atmesti apellantes pateiktus argumentus ir nurodyti, kad, priešingai nei Pirmosios instancijos teismo ginčijamame sprendime išreikšta nuomonė, sprendimas pateikti banko garantijas šioje byloje kilo iš pareigos ir dėl to negalėjo nutraukti priežastinio Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0063" REF.END="QE0063" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0063" REF.START="QS0063" CODE="201C"/> ir tariamos žalos ryšio.</TXT></NP><NP><NO.P>106.</NO.P><TXT>Trečiojoje šio pagrindo dalyje (žr. 87 punktą) yra ir papildomas kaltinimas, pagrįstas ne nukentėjusiam asmeniui dėl neteisėtų veiksmų kylančia <QUOT.START ID="QS0064" REF.END="QE0064" CODE="201E"/>pareiga sumažinti žalą<QUOT.END ID="QE0064" REF.START="QS0064" CODE="201C"/>, bet dėl pareigos sumažinti dėl Komisijos sprendimo <QUOT.START ID="QS0065" REF.END="QE0065" CODE="201E"/>Cementas<QUOT.END ID="QE0065" REF.START="QS0065" CODE="201C"/> kylančias žalingas pasekmes pateikiant banko garantijas.<NOTE NOTE.ID="E0054" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. apeliacinio skundo 63 punkto pabaigoje.</P></NOTE></TXT></NP><NP><NO.P>107.</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, kad šiuo kaltinimu siekiama paneigti Pirmosios instancijos teismo argumentus su priežastiniu ryšiu susijusioje skundžiamo sprendimo dalyje, kuriais remdamasis jis atmetė apellantes galimybę pasinaudoti nepagrįsto praturtėjimo draudimo principu siekiant atgauti banko garantijos išlaidas. Šie argumentai skundžiamo sprendimo 130 punkte išdėstyti taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0066" REF.END="QE0066" CODE="201E"/>&lt;...&gt; konstatuotina, kad &lt;...&gt; dėl to, kad Komisija neapmoka banko garantijos išlaidų, Bendrija tikrai nepagrįstai nepraturtėją, nes šios banko garantijos išlaidos buvo sumokėtos ne Bendrijai, o trečiajam asmeniui. Todėl bendrojo principo, draudžiančio nepagrįstą praturtėjimą, paisymas nepateisina šio grąžinimo. Priešingai, jeigu Komisija turėtų apmokėti su banko garantijos pateikimu susijusias išlaidas, tai leistų atstatyti atitinkamos įmonės situaciją prieš priimant ginčijamą sprendimą, o Komisija savo ruožtu būtų nubausta, nes turėtų grąžinti minėtai įmonei sumas, kuriomis nedisponavo<QUOT.END ID="QE0066" REF.START="QS0066" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0055" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Pirmosios instancijos teismui pateikto apeliacinio skundo 20 punkte apeliantė tiesiogiai nurodė į nepagrįsto praturtėjimo principą ir į tai, kaip jį taikė Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Komisijos pareigą sumokėti palūkanas už neteisėtai paskirtą ir gautą baudą <DATE ISO="20011010">2001 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendime Corus UK prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-171/99" YEAR="2001" PAGE.ECR="II-2967">T-171/99, Rink. p. II-2967</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE></P></QUOT.S></P></NP><?PAGE NO="I-2968"?><NP><NO.P>108.</NO.P><TXT>Reikia pabrėžti, kad nepagrįsto praturtėjimo draudimas, bendrasis Bendrijos teisės principas, kuris taip pat galioja Bendrijais<NOTE NOTE.ID="E0056" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="19900710">1990 m. liepos 10 d.</DATE> Sprendimas Graikija prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-259/87" YEAR="1990" PAGE.ECR="I-2845">C-259/87, Rink. p. I-2845</REF.DOC.ECR>, paskelbta santrauka, 26 punktas). Zr. minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corus UK prieš Komisiją 55 punktą ir <DATE ISO="20041123">2004 m. lapkričio 23 d.</DATE> Sprendimą Cantina sociale di Dolianova ir kt. prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-166/98" YEAR="2004" PAGE.ECR="II-3991">T-166/98, Rink. p. II-3991, 160 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, šioje byloje netaikomas kaip atskiras apeliantės prašymo priteisti iš Komisijos banko garantijos išlaidų atlyginimą pagrindas. Šis prašymas, kaip tai buvo pažymėta skundžiamame sprendime ir kaip aiškiai galima daryti išvadą iš apeliacinio skundo, yra prašymas atlyginti žalą, atsiradusią dėl pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą numatytos Bendrijos deliktinės atsakomybės. Vis dėlto bendrasis nepagrįsto praturtėjimo draudimo principas šioje byloje turi būti nagrinėjamas kaip požymis aiškinant su priežastiniu ryšiu susijusią minėtos atsakomybės atsiradimo sąlygą. Kaip esu nurodęs anksčiau, būtent nagrinėdamas minėtą sąlygą Pirmosios instancijos teismas pateikė ankstesniame punkte išdėstytą išvadą, kurią apeliantė ginčija Teisingumo Teisme savo trečiajame apeliacinio skundo pagrinde, kuris taip pat susijęs su šios sąlygos buvimu.</TXT></NP><NP><NO.P>109.</NO.P><TXT>Iš esmės, šiuo metu nagrinėjamas apeliantės kaltinimas, susijęs su vertinimu, kuriuo vadovaudamasis Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė negali pasinaudoti bendruoju neteisėto praturtėjimo draudimo principu, mano manymu, turėtų būti suprantamas taip, kad siekiama pripažinti, kad sprendimas pateikti banko garantijas, kiek juo sumažinama žala, atsiradusi dėl neteisėtų Komisijos veiksmų, neatsižvelgiant į tai, ar jis būtų pasirinktas laisvai, ar būtų privalomas, negali būti laikomas galinčiu nutraukti tiesioginį priežastinį neteisėtumo ir žalos ryšį, nes tai pažeistų minėtą bendrąjį principą.</TXT></NP><NP><NO.P>110.</NO.P><TXT>Šis kaltinimas, kuriuo iškeliamas teisinis klausimas ir kuris dėl to yra priimtinas apeliacinio skundo nagrinėjimo stadijoje, mano manymu, turėtų būti rimtai apsvarstytas.</TXT></NP><NP><NO.P>111.</NO.P><TXT>Apeliantė konkrečiai tvirtina, kad pateikdamos banko garantijas, o ne sumokėdamos baudą ABZK ir Nordcement galėjo išvengti banko paskolos ėmimo, kad surinktų šiam mokėjimui reikalingas lėšas. Jei jos, priešingai, būtų paėmusios paskolą, privalė-dama atlyginti žalą pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą Komisija apeliantei būtų turėjusi grąžinti debeto palūkanas, kurias reikėjo sumokėti už šią paskolą, iš jų atėmus kredito palūkanas, kurias institucija būtų gavusi už baudą sudarančias lėšas. Apeliantės teigimu, šis skirtumas bet kuriuo atveju turėtų būti didesnis nei faktiškai atsiradusios banko garantijos išlaidos.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2969"?><NP><NO.P>112.</NO.P><TXT>Kaip ir apeliantė, manau, kad Pirmosios instancijos teismas neteisingai atmetė bet kokią Bendrijos nepagrįsto praturtėjimo galimybę remdamasis tuo, kad minėtos išlaidos buvo sumokėtos ne Bendrijai, o tretiesiems asmenims (bankams), pabrėždamas, jog grąžindama šias išlaidas Komisija būtų nepagrįstai nubausta, nes ji turėtų grąžinti sumas, kuriomis nedisponavo.</TXT></NP><NP><NO.P>113.</NO.P><TXT>Taip argumentuodamas Pirmosios instancijos teismas nepastebėjo aplinkybės, kad <QUOT.START ID="QS0067" REF.END="QE0067" CODE="201E"/>praturtėjimas<QUOT.END ID="QE0067" REF.START="QS0067" CODE="201C"/> galimas ne vien tuomet, kai suinteresuoto asmens turtas padidėja, bet ir tuomet, kai sumažėja lėšų, kurias jis turi grąžinti, (skolų) dydis. Pirmosios instancijos teismas neteisingai didžiausią dėmesį skyrė aplinkybei, kad Komisija negavo jokio mokėjimo, nors, mano manymu, jis turėjo atsižvelgti į skolą (atlyginamąją žalą), kuri atsirastų Bendrijai, jei būtų sumokėta neteisėtai paskirta bauda.</TXT></NP><NP><NO.P>114.</NO.P><TXT>Mano manymu, jei būtų įrodyta, pirma, kad finansinių rinkų ir nubaustų bendrovių situacija tikrai būtų tokia, jog banko garantijų pateikimas leistų išvengti didesnės nei dėl banko garantijos patirtos išlaidos žalos (nepadengtos paprastu palūkanų nuo baudos sumos sumokėjimu, kurį privalėtų įvykdyti Komisija<NOTE NOTE.ID="E0057" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Šį mokėjimą, kartu ir nepagrįstai sumokėtos baudos dydį atitinkančio kapitalo grąžinimą, Komisija privalo atlikti pagal EB 233 straipsnį, kad užtikrintų sprendimo, kuriuo panaikinta arba sumažinta už Sutarties nuostatų dėl konkurencijos pažeidimą skirta bauda, laikymąsi. Šiuo atžvilgiu žr. Corus UK prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-48/00" YEAR="2004" PAGE.ECR="II-2325">T-48/00, Rink. p. II-2325, 223 punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20050504">2005 m. gegužės 4 d.</DATE> Nutartis Holcim (France) prieš Komisiją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="T-86/03" YEAR="2005" PAGE.ECR="II-1539">T-86/03, Rink. p. II-1539, 30 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>), ir, antra, kad Bendrija atsako už šią žalą dėl neteisėtų veiksmų, kaip tai numatyta EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje, remdamasi šia nuostata apeliantė turėtų teisę reikalauti, kad Bendrija grąžintų šias išlaidas.</TXT></NP><NP><NO.P>115.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų nors nukentėjusio nuo neteisėtų veiksmų asmens nerūpestingas elgesys, prisidėjęs prie jo patirtos žalos, tam tikromis sąlygomis galėtų nutraukti priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, reikia pripažinti, kad tai netaikoma to paties asmens veiksmams, kurie atitinka rūpestingumo kriterijus ir dėl kurių pakeistos neteisėtų veiksmų pradėtos priežastinės sekos žalos dydis tapo kitoks ir mažesnis už<?PAGE NO="I-2970"?> grąžinamą žalą, kuri kitu atveju būtų atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų<NOTE NOTE.ID="E0058" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Manau, kad šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, jog dviejuose naujausiuose geriausiai žinomuose šio klausimo specialistų bandymuose kodifikuoti Europos civilinės atsakomybės teisę (bandymai vykdyti atliekant lyginamąją nacionalinių sistemų analizę ir siekiant skatinti šio klausimo svarstymą bei parengti aplinką minėtų sistemų derinimui ar suderinimui ateityje) — pirmasis atliktas Vienos Europos grupės dėl civilinės atsakomybės (European Group of Tort Law, toliau - EGTL, žr. http://www.egtl.org), antrasis - Osnabriuko Europos civilinio kodekso studijų grupės (Study Group on a European Civil Code, toliau - SGECC, žr. http://www. sgecc.net) - yra straipsnis, pagal kurį atlyginamos pagrįstos išlaidos, atsiradusios siekiant išvengti gresiančios žalos arba apriboti jos apimtį. Žr. EGTL parengtų Europos civilinės atsakomybės teisės principų 2:104 straipsnį (2005 m. gegužės mėn. variantas) ir SGECC parengtų Europos teisės civilinės atsakomybės principų 6:302 straipsnį (2006 m. lapkričio mėn. variantas).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>116.</NO.P><TXT>Performulavus klausimą galima pasakyti, kad tais atvejais, kai dėl rūpestingo nukentėjusio nuo neteisėtų veiksmų asmens elgesio buvo išvengta žalos arba ji sumažėjo, nagrinėjant Bendrijos atsakomybę (kylančią dėl neteisėtų veiksmų) už įgyvendinant šį elgesį nukentėjusio asmens patirtas išlaidas ar kitus nuostolius reikia įvertinti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys ne tarp neteisėtų veiksmų ir šių išlaidų ar nuostolių, o tarp neteisėtų veiksmų ir išvengtos grąžintinos žalos.</TXT></NP><NP><NO.P>117.</NO.P><TXT>Manau, taip pat reikia pridurti, kad nukentėjusiam nuo neteisėtų veiksmų asmeniui turi būti pripažinta teisė susigrąžinti, rūpestingai bandant sumažinti žalą, patirtas išlaidas ir kitus nuostolius, bent neviršijant išvengtos grąžintinos žalos dydžio, net tais atvejais, kai jie būtų lygūs ar didesni minėtai sumai.</TXT></NP><NP><NO.P>118.</NO.P><TXT>Taigi apeliantės pateikta 107 punkte nurodytų Pirmosios instancijos teismo argumentų kritika man atrodo pagrįsta.</TXT></NP><NP><NO.P>119.</NO.P><TXT>Jei Teisingumo Teismas, priešingai nei siūlau, nuspręstų pritarti antrajam apeliacinio skundo pagrindui, mano manymu, taip pat reikėtų pritarti ir trečiajam pagrindui, atsižvelgiant į nurodytus apribojimus.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P>Dėl ieškinio dėl žalos atlyginimo esmės</P></TI></TITLE><NP><NO.P>120.</NO.P><TXT>Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį, <QUOT.START ID="QS0068" REF.END="QE0068" CODE="201E"/>jei apeliacinis skundas yra<?PAGE NO="I-2971"?> pagrįstas, Teisingumo Teismas panaikina Pirmosios instancijos teismo sprendimą. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui<QUOT.END ID="QE0068" REF.START="QS0068" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>121.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į nagrinėjant antrąjį apeliacinio skundo pagrindą padarytą išvadą, kurios pakaktų apeliantės prašymams atmesti, dėl galimybės, kad Teisingumo Teismas taikys šią nuostatą, jeigu nuspręstų patvirtinti antrąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus, pateiksiu tik vieną paprastą pastabą.</TXT></NP><NP><NO.P>122.</NO.P><TXT>Nors ir prašydama Teisingumo Teismo priimti galutinį sprendimą dėl esmės, priteisiant iš Komisijos banko garantijos išlaidų atlyginimą su palūkanomis, ir nagrinėjant bylą Pirmosios instancijos teisme, ir Teisingumo Teisme apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad vietoj banko garantijų pateikimo sumokėjus baudas būtų atsiradusi grąžintina žala, kuri nebūtų padengta Komisijai sumokėjus palūkanas už baudos sumą. Konkrečiau kalbant, ji nepateikė išsamios informacijos ir įrodymų, kad ABZK ir Nordcement būtų privalėjusios imti paskolas paskirtai baudai sumokėti ir dėl debeto palūkanų, kurios būtų taikomos tokioms paskoloms, dydžio.</TXT></NP><NP><NO.P>123.</NO.P><TXT>Ši pastaba, kuri, mano manymu, nors ir nesuteikia pagrindo pakeisti skundžiamo sprendimo motyvų ir galima išvengti jo panaikinimo dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo<NOTE NOTE.ID="E0059" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Iš tikrųjų primenu, kad, pagal Bendrijos teismų praktiką, dėl Pirmosios instancijos teismo padarytų teisės klaidų negalima panaikinti skundžiamo sprendimo, jei pastarojo rezoliucinė dalis yra pagrįsta kitais teisiniais motyvais (šiuo atžvilgiu žr. <DATE ISO="19980402">1998 m. balandžio 2 d.</DATE> Sprendimą Komisija prieš Sytraval ir Brink's France (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-367/95 P" YEAR="1998" PAGE.ECR="I-1719">C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 47 punktas</REF.DOC.ECR>; minėto sprendimo Komisija prieš Camar e Tico 57 punktas ir <DATE ISO="20030930">2003 m. rugsėjo 30 d.</DATE> Sprendimas Biret International prieš Tarybą (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-93/02 P" YEAR="2003" PAGE.ECR="I-10497">C-93/02 P, Rink. p. I-10497, 60 punktas</REF.DOC.ECR>). Vis dėlto mano pastaba išvados tekste yra susijusi su faktinių aplinkybių konstatavimu ir su jomis susijusių įrodymų vertinimu, o ne su teisiniu Pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu.</P></NOTE>, vis dėlto manau, kad patvirtina, jog, jei Teisingumo Teismas nuspręstų sprendimą panaikinti, jis galėtų pats paskelbti galutinį sprendimą ir atmesti apeliantės ieškinį dėl žalos atlyginimo.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Dėl bylinėjimosi išlaidų</P></TI></TITLE><NP><NO.P>124.</NO.P><TXT>Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra atmetamas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal to paties reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.</TXT></NP><?PAGE NO="I-2972"?><NP><NO.P>125.</NO.P><TXT>Kadangi siūlau Teisingumo Teismui atmesti apeliacinį skundą ir kadangi Komisija reikalavo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, manau, kad pastaroji turi būti įpareigota jas padengti.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P>Išvada</P></TI></TITLE><NP><NO.P>126.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau priimti tokį sprendimą:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0069" REF.END="QE0069" CODE="201E"/>Atmesti apeliacinį skundą.</P><P>Priteisti iš Holcim (Deutschland) AG bylinėjimosi išlaidas.<QUOT.END ID="QE0069" REF.START="QS0069" CODE="201C"/></P></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>