Laikina versija

BENDROJO TEISMO (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties) SPRENDIMAS

2026 m. birželio 3 d.(*)

„ Konkurencija – Koncentracija – Prašymas suteikti informaciją – Reglamento (EB) Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalis – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Piktnaudžiavimas įgaliojimais – Pareiga motyvuoti – Savavališkumo nebuvimas – Impossibilium nulla obligatio est – Proporcingumas – Prašomos informacijos reikalingumas – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis – Saviraiškos laisvė – Žurnalistų šaltinių apsauga – Neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas – Pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnis – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą “

Byloje T‑1097/23

Vivendi SE, įsteigta Paryžiuje (Prancūzija), atstovaujama avocats P. Gassenbach, P. Wilhelm, E. Dumur, O. Thomas, S. Schrameck, F. de Bure, Y. Boubacir ir M. Oiknine,

ieškovė,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą P. Caro de Sousa, B. Cullen ir D. Viros,

atsakovę,

palaikomą

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos A.-L. Meyer ir N. Coghlan,

įstojusios į bylą šalies,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties),

kurį per pasitarimus sudarė kolegijos pirmininkas L. Truchot ir teisėjai M. Jaeger, J. Schwarcz, M. Sampol Pucurull ir T. Perišin (pranešėja),

posėdžio sekretorė H. Eriksson, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

įvykus 2025 m. gegužės 14 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

1        SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Vivendi SE prašo panaikinti 2023 m. rugsėjo 19 d. Komisijos sprendimą C(2023) 6428 final dėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies taikymo procedūros (byla M.11184 – Vivendi / Lagardère) (toliau – 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimas), iš dalies pakeistą 2023 m. spalio 27 d. Komisijos sprendimu C(2023) 7463 final (toliau – 2023 m. spalio 27 d. sprendimas) (toliau kartu – ginčijamas sprendimas).

 Ginčo aplinkybės

2        Ieškovė yra Vivendi grupės patronuojančioji bendrovė. Tai tarptautiniu mastu veikianti Prancūzijos žiniasklaidos ir pramogų grupė, dalyvaujanti įvairiose rinkose per savo patronuojamąsias bendroves.

3        2022 m. spalio 24 d. ieškovė pranešė Europos Komisijai apie koncentraciją, kurią sudarė Lagardère SA – Prancūzijos įmonių grupės, veikiančios, be kita ko, žiniasklaidos sektoriuje, – išimtinės kontrolės įsigijimas.

4        2023 m. birželio 9 d. sprendimu Komisija patvirtino koncentracijos projektą su sąlyga, kad bus įvykdyti įsipareigojimai perleisti visą ieškovės veiklą knygų ir vieno spausdinto žurnalo leidybos sektoriuje (toliau – 2023 m. birželio 9 d. sprendimas leisti vykdyti koncentraciją).

5        2023 m. liepos 25 d. raštu Komisija pranešė ieškovei, kad pradėjo oficialų tyrimą dėl galimo ankstyvo koncentracijos įvykdymo (toliau – 2023 m. liepos 25 d. raštas dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios).

 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimas

6        Per oficialų tyrimą dėl galimo ankstyvo koncentracijos įvykdymo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Komisija išsiuntė ieškovei prašymą suteikti informaciją, grindžiamą 2004 m. sausio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (EB susijungimų reglamentas) (OL L 24, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 3 t., p. 40) 11 straipsnio 3 dalimi; jo įvykdymo terminas – 2023 m. spalio 27 d. Iš esmės šiuo sprendimu ieškovei nustatyta pareiga surinkti ir perduoti Komisijai, pirma, dokumentus, kuriais laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugsėjo 19 d. (toliau – atitinkamas laikotarpis) įvairiomis ryšio priemonėmis apsikeitė, gavo, išsiuntė ar turėjo penkiolika įvardytų fizinių asmenų, taip pat jų teisių perėmėjai ir pirmtakai (toliau – atitinkami asmenys), ir kuriuose yra tam tikrų paieškos žodžių, ir, antra, dokumentus, kuriais atitinkamu laikotarpiu pasikeitė keturi įvardyti asmenys, iš kurių du taip pat priklauso susijusiems asmenims.

7        Konkrečiai kalbant, ginčijamo sprendimo priedo I skyriaus 1 dalyje numatyta, kad „prašymo suteikti informaciją tikslais Lagardère reiškia Lagardère S.A., o Vivendi – Vivendi SE ir Bolloré grupę“.

8        2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo I punkto 2 dalyje sąvoka „dokumentas“ apibrėžiama taip:

„sąvoka „dokumentas (‑ai)“, reiškia visas Vivendi turimas, jos valdomas arba kontroliuojamas kompiuterines duomenų rinkmenas, kuriose be apribojimų laikoma ši informacija:

a) bet kokia elektroninėje laikmenoje saugoma informacija, įskaitant elektroninius laiškus ir momentinių pranešimų programas (Whatsapp, SMS, Telegram, Signal ir kitas), teksto apdorojimo programas ir PDF formato dokumentus, skaičiuokles ir pristatymus, taip pat visas kompiuterines programas ir kitas informacijos valdymo bei dokumentų saugojimo sistemas, išvardytas atsakyme į 2023 m. rugpjūčio 16 d. Komisijos prašymo pateikti informaciją Nr. 1 šeštą klausimą;

b) dokumentų projektai, metaduomenys ir dokumentų, kurių originalų Vivendi neturi arba nekontroliuoja, kopijos;

c) siekiant išvengti dviprasmiškumo, sąvoka „dokumentas“ taip pat apima:

i) dokumentus, esančius visose privačiose ir (arba) asmeninėse elektroninio pašto dėžutėse (jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesinei komunikacijai), taip pat tokiuose mobiliuosiuose įrenginiuose, kaip mobilieji telefonai arba planšetiniai kompiuteriai (įskaitant privačius ir (arba) asmeninius mobiliuosius įrenginius, jeigu jie bent vieną kartą buvo panaudoti profesinei komunikacijai), bei momentinius pranešimus ir SMS žinutes; ir

ii) dokumentus, kurie, nors ir buvo ištrinti galutinio naudotojo, vis dar yra prieinami arba pasiekiami Vivendi informacinėse sistemose (pvz., tarp atsarginių kopijų).“

9        2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo I punkto 4 dalyje sąvoka „atitinkamas laikotarpis“ apibrėžta kaip laikotarpis nuo 2020 m. sausio 1 d. iki šio prašymo suteikti informaciją pateikimo dienos, t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d.

10      2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo II punkto 5 dalyje sąvoka „atitinkami asmenys“ apibrėžta kaip apimanti penkiolika asmenų, „taip pat visus asmenis, kurie nagrinėjamu laikotarpiu ėjo jų pareigas prieš juos arba po jų“. Pagal šio sprendimo priedo II punkto 6 dalį šie asmenys „galėjo gauti, išsiųsti arba turėti dokumentus, kurie, Komisijos nuomone, yra iš esmės svarbūs, kad ji galėtų išnagrinėti, ar Vivendi kišimasis ir (arba) konsultavimas, ir (arba) įsitraukimas priimant tam tikrus Lagardère sprendimus gali būti kvalifikuojami kaip Vivendi lemiamos įtakos darymas“.

11      2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo III punkto 7 dalyje reikalaujama, kad ieškovė pateiktų, pirma, dokumentus, kuriuos atitinkamu laikotarpiu išsiuntė arba gavo atitinkami asmenys (taip pat jų pareigų perėmėjai ir pirmtakai), įvardyti minėto priedo II punkto 5 dalyje, kuriuose yra bent vienas iš šio priedo VII punkte išvardytų paieškos žodžių, ir, antra, dokumentus, kuriais atitinkamu laikotarpiu pasikeitė keturi asmenys, įvardyti šio priedo III punkto 7 dalies a–c punktuose.

12      2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo IV, V ir VI punktuose nurodomas būdas, kaip ieškovė turi pateikti prašomus dokumentus, pridedamos ataskaitos turinys ir pareiškimams dėl atsakymų išsamumo taikomi reikalavimai. To paties priedo VII punkte išvardyti paieškos žodžiai.

 Pokyčiai priėmus 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimą

13      2023 m. spalio 11 d. elektroniniu laišku ieškovė paprašė pratęsti terminą trims mėnesiams, kad galėtų atsakyti į prašymą suteikti informaciją. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad prašymas suteikti informaciją kelia daug sunkumų ir dėl jo reikia atlikti neįprastą rinkimo, apdorojimo ir sutikrinimo darbą, taip pat sutelkti daug žmogiškųjų išteklių ir techninių priemonių.

14      2023 m. spalio 12 d. elektroniniu laišku Komisija paprašė ieškovės tiksliau nurodyti sunkumų, su kuriais ji susidūrė, pobūdį ir dydį.

15      2023 m. spalio 14 d. elektroniniame laiške ieškovė patikslino, kad kai kurie iš šių sunkumų susiję, be kita ko, su tuo, kad nėra pakankamų procesinių garantijų, kuriomis būtų užtikrintas atitinkamų asmenų, kitų jos darbuotojų ar atstovų ar kitų asmenų, kuriems prašymas suteikti informaciją gali turėti įtakos, privataus gyvenimo gerbimas ir žurnalistų šaltinių apsauga.

16      Per 2023 m. spalio 18 d. telefoninę konferenciją Komisija patvirtino ieškovei, kad dokumentams, kuriuose gali būti atskleisti žurnalistų šaltiniai, bus taikoma ypatinga apsauga, grindžiama procedūra, nustatyta siekiant apsaugoti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą.

17      2023 m. spalio 19 d. ieškovė nurodė negalinti reikalauti prieigos prie 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo II punkto 5 dalies i punkte nurodyto asmens elektroninio pašto dėžučių ir mobiliųjų telefonų dėl dabartinės padėties, kai ji ir viena iš jos patronuojamųjų bendrovių yra „hold separate“ dėl 2023 m. birželio 9 d. sprendime leisti vykdyti koncentraciją nustatytų sąlygų ir pareigų.

18      2023 m. spalio 26 d. elektroniniu laišku Komisija paprašė ieškovės perduoti jai atitinkamų asmenų, turinčių žurnalisto pažymėjimus, sąrašą ir aptarti praktinę tvarką, pagal kurią būtų galima suderinti žurnalistų šaltinių apsaugą ir 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime nurodytų dokumentų pateikimą.

19      2023 m. spalio 27 d., t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime nustatyto termino pabaigos dieną, ieškovė nebuvo pateikusi jokio dokumento. Tą pačią dieną Komisija priėmė 2023 m. spalio 27 d. sprendimą. Minėto sprendimo 1 straipsniu Komisija iš atitinkamų asmenų sąrašo išbraukė 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo priedo II punkto 5 dalies i punkte nurodytą asmenį. To paties sprendimo 2 straipsniu 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo 1 straipsnyje iš pradžių nustatytas 2023 m. spalio 27 d. terminas buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 1 d.

20      2023 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškovės ieškinį dėl ginčijamo sprendimo, t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, iš dalies pakeisto 2023 m. spalio 27 d. sprendimu, panaikinimo.

 Faktinės aplinkybės, susiklosčiusios po ieškinio pareiškimo

21      2023 m. gruodžio 6 d. raštu Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato generalinis direktorius nurodė, kad visiems dokumentams, susijusiems su jautrių asmens duomenų ar žurnalistų šaltinių apsauga, pagal atitinkamą teisę ir jurisprudenciją bus taikomos procesinės garantijos, ir išsamiai jas aprašė (toliau – 2023 m. gruodžio 6 d. raštas).

22      2024 m. sausio 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2024) 571 final dėl Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies taikymo procedūros (toliau – 2024 m. sausio 24 d. sprendimas). Pirma, šio sprendimo 1 straipsniu 2023 m. spalio 27 d. sprendimo 2 straipsnyje nustatytas 2023 m. gruodžio 1 d. terminas buvo pratęstas iki 2024 m. vasario 7 d. Antra, 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 2 straipsnyje pagal Reglamento Nr. 139/2004 15 straipsnį ieškovei buvo skirta periodinė bauda, neviršijanti 5 % jos vidutinės dienos apyvartos už kiekvieną pavėluotą dieną, skaičiuojant nuo pirmos darbo dienos po minėto sprendimo 1 straipsnyje nustatytos datos. Trečia, 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 13 konstatuojamosios dalies a punkte nustatytos papildomos procesinės garantijos, palyginti su ginčijamu sprendimu, siekiant užtikrinti jautrių asmens duomenų apsaugą, nustatant virtualios duomenų saugyklos procedūrą, pasiūlytą 2023 m. gruodžio 6 d. rašte. 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 13 konstatuojamosios dalies b punkte nustatytos procesinės garantijos, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinius, ir patvirtinta 2023 m. gruodžio 6 d. rašte pasiūlyta procedūra.

23      Po susirašinėjimo su ieškovės patarėjais per 2024 m. sausio 30 d. įvykusią telefoninę konferenciją Komisija sutiko, kad asmenų, kuriems skirtas ginčijamas sprendimas, susirašinėjimas ir kontaktai, susiję tik su asmenine sfera, būtų pateikti virtualioje duomenų saugykloje.

24      2024 m. vasario mėn. ieškovė perdavė Komisijai dalį dokumentų, atitinkančių ginčijamame sprendime nustatytus kriterijus.

25      Nuo 2024 m. rugsėjo iki gruodžio mėn. ieškovė perdavė Komisijai dokumentus, todėl 2024 m. gruodžio mėn. Komisija buvo gavusi iš ieškovės visus ginčijamame sprendime nustatytus kriterijus atitinkančius dokumentus, išskyrus tuos, kuriems taikomos advokato ir kliento bendravimo paslapties, žurnalistų šaltinių slaptumo ir atitinkamų asmenų privataus gyvenimo nuostatos.

 Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra

26      2023 m. lapkričio 24 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai atskiru dokumentu pateiktu prašymu ieškovė kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma prašydama sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą.

27      2023 m. lapkričio 28 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R, nepaskelbta Rink.) Bendrojo Teismo pirmininkas nurodė sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą, kol bus priimta nutartis, užbaigianti procesą byloje T‑1097/23 R, nedarant poveikio ieškovės pareigai tęsti informacijos rinkimą ir elektroninėse laikmenose saugoti visus šiame sprendime nurodytus dokumentus.

28      2024 m. sausio 19 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:15) Bendrojo Teismo pirmininkas atmetė laikinųjų apsaugos priemonių prašymą.

29      2024 m. vasario 6 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (C‑90/24 P(R)-R, EU:C:2024:121) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas nurodė sustabdyti ginčijamu sprendimu ieškovei nustatytos pareigos vykdymą, nedarant poveikio jos pareigai imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas visų tame sprendime nurodytų dokumentų saugojimas.

30      2024 m. balandžio 11 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (C‑90/24 P(R), EU:C:2024:318) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas panaikino 2024 m. sausio 19 d. Nutartį Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:15). Be to, jis konstatavo, kad skubos sąlyga yra įvykdyta, ir grąžino bylą Bendrajam Teismui, kad šis priimtų sprendimą dėl fumus boni juris sąlygos ir prireikus palygintų esamus interesus.

31      2024 m. birželio 13 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R-RENV, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:381) Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas iš dalies patenkino ieškovės prašymą, pirma, sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą ir, antra, kaip laikiną apsaugos priemonę įpareigoti ją saugoti visus su ginčijamu sprendimu susijusius dokumentus specialioje elektroninėje laikmenoje, užplombuotoje elektroniniu būdu ir perduotoje nepriklausomam patikimam trečiajam asmeniui.

32      2024 m. liepos 3 d. ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl 2024 m. birželio 13 d. Nutarties Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R-RENV, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:381) panaikinimo. Kartu ieškovė paprašė Teisingumo Teismo sustabdyti šios nutarties ir ginčijamo sprendimo vykdymą.

33      2024 m. liepos 8 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (C‑470/24 P(R)-R, nepaskelbta Rink., EU:C:2024:592) ieškovei nustatytos pareigos rinkti ir perduoti Komisijai ginčijamame sprendime nurodytus dokumentus vykdymas buvo sustabdytas, kol bus priimta pirmesnė iš šių nutarčių: nutartis, kuria bus užbaigta ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra, arba nutartis dėl apeliacinio skundo byloje C‑470/24 P(R), nedarant poveikio ieškovės pareigai imtis visų būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas visų šių dokumentų saugojimas.

34      2024 m. liepos 26 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R-RENV-INTP, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:516) Bendrojo Teismo pirmininko pavaduotojas kaip nepriimtiną atmetė prašymą išaiškinti 2024 m. birželio 13 d. Nutarties Vivendi / Komisija (T‑1097/23 R-RENV, nepaskelbta Rink., EU:T:2024:381) rezoliucinės dalies 1 punktą.

35      2024 m. rugpjūčio 16 d. Nutartimi Vivendi / Komisija (C‑470/24 P(R), nepaskelbta Rink., EU:C:2024:674) Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas atmetė ieškovės apeliacinį skundą byloje C‑470/24 P(R).

 Šalių reikalavimai

36      Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

–        panaikinti ginčijamą sprendimą,

–        priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37      Komisija, palaikoma Europos Sąjungos Tarybos, Bendrojo Teismo prašo:

–        atmesti ieškinį,

–        priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

 Dėl teisės

38      Grįsdama savo ieškinį ieškovė nurodo septynis pagrindus, grindžiamus, pirma, klaidingo teisinio pagrindo pasirinkimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais, antra, pareigos motyvuoti pažeidimu, trečia, apsaugos nuo savavališko ar neproporcingo viešosios valdžios kišimosi principo pažeidimu, ketvirta, principo impossibilium nulla obligatio est pažeidimu, kiek tai susiję su prašymu pateikti Bolloré grupės dokumentus, penkta, proporcingumo principo pažeidimu, šešta, žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimu ir, septinta, tinkamų garantijų, skirtų teisei į privataus gyvenimo gerbimą apsaugoti, nebuvimu.

39      Bendrasis Teismas mano, kad iš pradžių reikia išnagrinėti antrąjį pagrindą, siejamą su pareigos motyvuoti pažeidimu.

 Dėl antrojo pagrindo, grindžiamo pareigos motyvuoti pažeidimu

40      Antrajame pagrinde ieškovė priekaištauja Komisijai dėl to, kad ji pažeidė pagal SESV 296 straipsnį jai tenkančią bendrą pareigą motyvuoti ir pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį nustatytą specialiąją motyvavimo pareigą, nes nepakankamai aiškiai apibrėžė savo tyrimo dalyką ir apimtį.

41      Antrąjį pagrindą iš esmės sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad ginčijamame sprendime nėra aiškaus prašymo suteikti informaciją dalyko, nes jame nenurodytos tikslios ir objektyvios priežastys, kuriomis buvo pagrįstas jo priėmimas. Antroje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su prašomos informacijos dalykine, laiko ir asmenine apimtimi. Trečioje dalyje ieškovė kaltina Komisiją ginčijamame sprendime nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių Bolloré grupė buvo įtraukta į šio sprendimo taikymo sritį. Ketvirtoje dalyje ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję, pirma, su sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, naudojimu pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį ir, antra, su būtinybe veikti greitai.

 Pirminės pastabos

42      Primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją SESV 296 straipsnyje reikalaujamas Europos Sąjungos institucijų veiksmų pagrindimas turi atitikti atitinkamo akto pobūdį ir aiškiai bei nedviprasmiškai atskleisti institucijos, kuri priėmė šį aktą, argumentus, kad suinteresuotieji asmenys galėtų sužinoti priimtą priemonę pagrindžiančius motyvus, o kompetentingas teismas – atlikti jos kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo aplinkybes, be kita ko, į akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems aktas skirtas, ar kitų asmenų, su kuriais jis susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, suinteresuotumą gauti paaiškinimų. Nereikalaujama, kad motyvuojant būtų nurodytos visos svarbios faktinės ir teisinės aplinkybės, nes klausimas, ar akto motyvavimas atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į jo formuluotę, bet ir į kontekstą bei į visas atitinkamą sritį reglamentuojančias teisės normas (žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 16 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43      Kalbant konkrečiai apie sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, motyvavimą, reikia priminti, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje apibrėžti jo esminiai aspektai (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 17 punktą).

44      Šioje nuostatoje iš tikrųjų numatyta, kad Komisija „nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos reikia, ir nustato terminą, per kurį informacija turi būti suteikta“. Be to, šioje nuostatoje nustatyta, kad Komisija „taip pat nurodo [Reglamento Nr. 139/2004] 14 straipsnyje numatytas baudas“, „nurodo arba skiria [to paties reglamento] 15 straipsnyje numatytas baudas“ ir taip pat „nurodo teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis peržiūrėtų sprendimą“.

45      Visų pirma reikia priminti, kad visoms Sąjungos akto kalbinėms versijoms iš principo turi būti teikiama vienoda reikšmė. Taigi siekiant užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą tais atvejais, kai esama šių kalbinių versijų neatitikimų, atitinkamą nuostatą reikia aiškinti atsižvelgiant į teisės akto, kurio dalis ji yra, bendrą sistemą ir tikslą. Vadinasi, vienoje iš akto kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šio akto aiškinimo pagrindas ar įgyti dėl to prioritetą prieš kitas kalbines versijas. Toks požiūris būtų nesuderinamas su reikalavimu vienodai taikyti Sąjungos teisę (žr. 2018 m. vasario 20 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑16/16 P, EU:C:2018:79, 49 ir 50 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

46      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies versijoje prancūzų kalba numatyta, jog prašyme suteikti informaciją sprendimu Komisija nurodo šio prašymo teisinį pagrindą ir „dalyką“ („objet“). Vis dėlto kitose šios nuostatos kalbinėse versijose vartojami žodžiai, atitinkantys sąvoką „tikslas“: taip yra, pavyzdžiui, versijose anglų, vokiečių, nyderlandų, italų, graikų ir kroatų kalbomis, kuriose atitinkamai vartojami žodžiai „purpose“, „Zweck“, „doel“, „scopo“, „σκοπό“ ir „svrhu“, išskyrus versiją ispanų kalba, kurioje vartojamas žodis „objeto“. Taigi iš kitose kalbinėse versijose vartojamų žodžių, atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą bei nagrinėjamu reglamentu siekiamą tikslą, matyti, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje teisės aktų leidėjas norėjo remtis sąvoka „tikslas“, vartojama Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalyje ir 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102 straipsniuose], įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse, kaip ji išaiškinta šio sprendimo 48 punkte nurodytoje jurisprudencijoje.

47      Ši speciali pareiga motyvuoti yra esminis reikalavimas ne tik siekiant parodyti prašymo suteikti informaciją pagrįstumą; tai taip pat leidžia atitinkamoms įmonėms suprasti pareigos bendradarbiauti apimtį, kartu užtikrinant jų teisę į gynybą (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 19 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

48      Kalbant apie pareigą nurodyti „prašymo tikslą“, reikia pažymėti, jog ji reiškia, kad Komisija turi savo prašyme nurodyti tyrimo tikslą, taigi – tariamą konkurencijos taisyklių pažeidimą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 20 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49      Komisija neprivalo sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, adresatui perduoti visos turimos informacijos dėl įtariamų pažeidimų ar tiksliai teisiškai kvalifikuoti šių pažeidimų, jei aiškiai nurodo įtarimus, kuriuos ketina patikrinti (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 21 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50      Ši pareiga ypač gerai paaiškinama tuo, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalies, siekdama atlikti jai šiame reglamente nustatytas pareigas Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu paprašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti „visą reikalingą informaciją“ (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 22 punktą).

51      Iš to matyti, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tą informaciją, kuria remdamasi galėtų patikrinti pažeidimų prezumpcijas, kuriomis grindžiamas atliekamas tyrimas ir kurios nurodytos prašyme suteikti informaciją (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 23 punktą).

52      Kadangi informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme ją suteikti nurodytą tikslą, jis turi būti nurodytas gana tiksliai, antraip būtų neįmanoma nustatyti, ar informacija yra būtina, ir Sąjungos teismas negalėtų vykdyti kontrolės (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 24 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53      Taigi sprendimo pateikti prašymą suteikti informaciją motyvavimo pakankamumas priklauso nuo to, ar pažeidimų prezumpcijos, kurias Komisija ketina tikrinti, yra nurodytos pakankamai aiškiai (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 25 punktą).

54      Vertinant pareigos motyvuoti apimtį, kiek tai susiję su sprendimu, kuriuo prašoma suteikti informaciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, taip pat reikia atsižvelgti į tyrimo etapą, kuriuo priimamas toks sprendimas, ir į tai, ar Komisija jau turėjo tam tikros informacijos apie įtariamus pažeidimus (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm et Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

55      Būtent atsižvelgiant į šiuos argumentus reikia išnagrinėti, ar ginčijamo sprendimo motyvai yra pakankami.

 Dėl antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos nepakankamu prašymo suteikti informaciją dalyko motyvavimu

56      Antrojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė iš esmės nurodo, kad ginčijamame sprendime aiškiai nenurodytas prašymo suteikti informaciją dalykas, nes jame neminimos tikslios ir objektyvios priežastys, kuriomis pagrįstas jo priėmimas, ir, be kita ko, įtariami pažeidimai. Konkrečiai kalbant, ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime nėra jokių patikslinimų dėl Komisijai žinomų „skundų“ ir „informacijos“, kurie paminėti 2023 m. liepos 25 d. rašte dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios, bet ne ginčijamame sprendime.

57      Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

58      Šiuo klausimu iš ginčijamo sprendimo 1–3 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, pirma, Komisija leido ieškovei įsigyti Lagardère su sąlyga, kad bus įvykdyti įsipareigojimai perleisti visą ieškovės veiklą, susijusią su knygų leidyba (sutelktą ieškovės patronuojamojoje įmonėje Editis) ir žurnalo Gala leidimu, ir, antra, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną ieškovei toliau buvo taikoma pareiga sustabdyti šį įsigijimą, nes Komisija dar nebuvo patvirtinusi Editis ir Gala pirkėjo ir perleidimo sąlygų.

59      Ginčijamo sprendimo 4 konstatuojamojoje dalyje Komisija primena, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį ji gali prašyti pateikti visą informaciją, reikalingą minėtu reglamentu jai priskirtoms pareigoms atlikti.

60      Ginčijamo sprendimo 5 konstatuojamojoje dalyje Komisija taip pat mini pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį priimto prašymo suteikti informaciją motyvavimo reikalavimus. Šiuo klausimu ji pažymi: „kai pagal [minėto] reglamento <...> 11 straipsnio 3 dalį reikalaujama, kad įmonė informaciją pateiktų sprendime, ji nurodo prašymo teisinį pagrindą ir tikslą, nurodo, kokios informacijos prašoma, ir nustato terminą, per kurį informacija turi būti suteikta[;] ji taip pat nurodo [to paties reglamento] 14 straipsnyje numatytas baudas ir nurodo arba skiria [šio reglamento] 15 straipsnyje numatytas baudas; [be to] ji nurodo teisę kreiptis į Teisingumo Teismą, kad šis peržiūrėtų sprendimą“.

61      Prašymo suteikti informaciją tikslas nurodytas ginčijamo sprendimo 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse; jose numatyta:

„(6) Kad galėtų įvertinti, ar Vivendi darė Lagardère lemiamą įtaką, kuri gali reikšti pareigos pranešti apie pažeidimą ir (arba) pareigos sustabdyti įsigijimą pažeidimą ir (arba) sąlygų ir įsipareigojimų, susijusių su Komisijos sprendimu leisti atlikti Vivendi / Lagardère koncentraciją, nesilaikymą, Komisija nusprendė pareikalauti, kad Lagardère pateiktų tam tikrus dokumentus, vidaus susirašinėjimą ir išorės pranešimus. Šie dokumentai ir pranešimai susiję su Lagardère priimtais sprendimais, dėl kurių Vivendi galėjo atlikti lemiamą vaidmenį, panašų į kontroliuojančiojo akcininko <...>. Prašymas suteikti informaciją pridedamas prie šio sprendimo.

(7) Dokumentai ir pranešimai, kurių prašoma pagal šį sprendimą ir kurie pateikiami priede, yra labai svarbūs, kad Komisija galėtų išnagrinėti, ar Vivendi kišimasis ir (arba) konsultavimas, ir (arba) įsitraukimas priimant tam tikrus Lagardère sprendimus gali būti kvalifikuojami kaip Vivendi lemiamos įtakos darymas 6 konstatuojamojoje dalyje aprašytomis sąlygomis. Nurodyti dokumentai ir pranešimai susiję su veiklos sinergijos įgyvendinimu, pavyzdžiui, bendromis Vivendi ir Lagardère audiovizualinių subjektų programomis, Lagardère grupei priklausančios radijo stoties Europe 1 programų tinklelio nustatymu, žurnalistų paskyrimais ir pasitraukimais iš Lagardère grupės leidinių, Lagardère grupės žurnalų redakciniais sprendimais, kuriems galėjo turėti įtakos Vivendi arba jos pagrindinė akcininkė Bolloré grupė, taip pat Vivendi grupės subjektų persikėlimu į Lagardère priklausančias patalpas. Jie taip pat susiję su Hachette knygų leidybos grupės (priklausančios Lagardère) strateginiais sprendimais, kuriuos priimant Vivendi galėjo atlikti vaidmenį, kurį būtų galima kvalifikuoti kaip lemiamos įtakos darymą, pavyzdžiui, sprendimu nutraukti ginčus su Vivendi patronuojamąja bendrove arba nepateikti pasiūlymo dėl JAV leidėjo perpirkimo <...>, taip pat su tam tikrų gerai žinomų su Bolloré grupe susijusių narių skyrimo į Lagardère valdybą sąlygomis.“

62      Reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodo įtarimus Reglamento Nr. 139/2004 nuostatų pažeidimu, kuriuos ketina patikrinti, ir apibrėžia savo tyrimo dalyką, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 48 ir 49 punktuose primintą jurisprudenciją.

63      Taigi ginčijamo sprendimo 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių turinys yra aiškus ir nedviprasmiškas Komisijos tyrimo dalyko aprašymas. Tokia informacija taip pat padeda pakankamai tiksliai nustatyti įtarimus dėl pažeidimų, kuriais grindžiamas to sprendimo priėmimas remiantis šio sprendimo 48–53 punktuose nurodyta jurisprudencija.

64      Taigi toks motyvavimas atitinka pareigą nurodyti prašymo suteikti informaciją tikslą (dalyką), kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį.

65      Šios išvados negalima paneigti ieškovės argumentu, kad ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos apie Komisijai žinomus „skundus“ ir „informaciją“, kurie buvo paminėti 2023 m. liepos 25 d. rašte dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios, bet ne ginčijamame sprendime.

66      Viena vertus, kaip pripažįsta ieškovė, prašymo dalykas taip pat buvo nurodytas 2023 m. liepos 25 d. rašte dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios, apie kurį ieškovė žinojo ginčijamo sprendimo priėmimo momentu.

67      Kita vertus, pagal šio sprendimo 49 punkte nurodytą suformuotą jurisprudenciją Komisija neprivalo sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, adresatui pateikti visos turimos informacijos apie įtariamus pažeidimus ar tiksliai teisiškai kvalifikuoti šių pažeidimų, jei aiškiai nurodo įtarimus, kuriuos ketina patikrinti.

68      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamas sprendimas pagal Reglamentą Nr. 139/2004 buvo priimtas per administracinės procedūros išankstinio tyrimo etapą, kuris skirtas Komisijai leisti surinkti visą svarbią iš šio reglamento išplaukiančių pareigų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros krypties ir vėlesnės eigos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

69      Pagal jurisprudenciją negalima reikalauti, kad Komisija išankstinio tyrimo stadijoje nurodytų ne tik ketinamas patikrinti pažeidimo prezumpcijas, bet ir požymius, t. y. įrodymus, kuriais remdamasi ji įtaria esant padarytą konkurencijos teisės pažeidimą. Iš tiesų tokia pareiga pažeistų jurisprudencijoje nustatytą tyrimo veiksmingumo ir suinteresuotosios įmonės teisių į gynybą apsaugos pusiausvyrą (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, 37 punktą).

70      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad, remiantis ginčijamo sprendimo motyvais, ieškovė gali patikrinti, ar prašoma informacija yra būtina tyrimui atlikti, o Sąjungos teismas gali vykdyti kontrolę. Taigi, ieškovė nepagrįstai teigia, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti, numatyta SESV 296 straipsnyje ir Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje, kiek tai susiję su Komisijos tyrimo dalyku ir veiksmų, kurių vykdymą ji ketino patikrinti atlikdama tyrimą, aprašymu.

71      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, antrojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

 Dėl antrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos nepakankamu motyvavimu, susijusiu su prašomos informacijos dalykine, laiko ir asmenine apimtimi

72      Antrojo pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime nenurodyta jokių motyvų, kuriais būtų galima pagrįsti prašomos informacijos dalykinę, laiko ir asmeninę apimtį, be kita ko, paieškos žodžių pasirinkimą, atitinkamų asmenų nustatymo kriterijus ir laikotarpį, su kuriuo susijęs ginčijamas sprendimas.

73      Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

74      Šiuo klausimu, kaip matyti iš šio sprendimo 6–12 ir 19 punktų, reikia konstatuoti, kad ginčijamame sprendime, visų pirma – jo priede, aiškiai apibrėžta prašomos informacijos dalykinė, laiko ir asmeninė apimtis. Kaip teisingai nurodo Komisija, vien tai, kad ginčijamame sprendime nenurodyta konkrečių kiekvienos prašomos informacijos ar kiekvieno paieškos žodžio pasirinkimo motyvų, savaime negali būti laikoma nepakankamu motyvavimu.

75      Pagal jurisprudenciją iš Komisijos neturėtų būti reikalaujama prieš pateikiant bet kokį prašymą suteikti informaciją, žinoti prašomų dokumentų turinį ir jų svarbą atliekamam tyrimui (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 22 d. Sprendimo Slovak Telekoms / Komisija, T‑458/09 ir T‑171/10, EU:T:2012:145, 55 punktą).

76      Atsižvelgiant į šio sprendimo 42–54 punktuose primintas nuostatas ir jurisprudenciją, pareiga motyvuoti sprendimą, kuriuo prašoma suteikti informaciją, neapima Komisijos pareigos dėl kiekvieno prašomo pateikti informacijos elemento arba, kaip nagrinėjamu atveju, dėl kiekvieno paieškos žodžio, kurį prašoma taikyti, nurodyti priežastis, dėl kurių mano, kad ši informacija ar šis paieškos žodis, pirma, yra būtini jos tyrimui ir, antra, apima arba leidžia nustatyti tik šiam tyrimui reikšmingą informaciją.

77      Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkto, pareigos motyvuoti laikymasis turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į nagrinėjamo akto tekstą, bet ir į jo kontekstą, t. y. šiuo atveju į aktus, kurie pagal Reglamentą Nr. 139/2004 jau buvo priimti administracinės procedūros išankstinio tyrimo etapu (žr. šio sprendimo 68 punktą).

78      Kalbant konkrečiai, prašymo suteikti informaciją, kaip antai ginčijamo sprendimo, vienintelis tikslas yra sudaryti sąlygas Komisijai gauti reikiamą informaciją ir dokumentus, kad ji galėtų patikrinti tam tikros faktinės ir teisinės situacijos tikrumą ir turinį (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo HeidelbergCement / Komisija, C‑247/14 P, EU:C:2016:149, 37 punktą).

79      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė negali pagrįstai remtis motyvavimo stoka, susijusia su prašomos informacijos dalykine, laiko ir asmenine apimtimi.

80      Be to, svarbu pažymėti, kad ieškovės argumentai, kuriais siekiama ginčyti prašomos informacijos būtinumą, susiję su ginčijamo sprendimo teisėtumu iš esmės ir į juos negali būti atsižvelgta nagrinėjant pagrindą, grindžiamą pareigos motyvuoti pažeidimu (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink. EU:T:2019:232, 55 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi šie argumentai bus analizuojami nagrinėjant penktąjį pagrindą.

81      Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, antrojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos motyvų dėl „Bolloré“ grupės įtraukimo nebuvimu

82      Antrojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas visiškai nemotyvuotas, kiek tai susiję su Bolloré grupės įtraukimu į prašymą suteikti informaciją. Komisijos įtarimai, išdėstyti 2023 m. liepos 25 d. rašte dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios ir glaustai pakartoti ginčijamame sprendime, susiję ne su Bolloré grupės, o su ieškovės lemiama įtaka Lagardère. Taigi ieškovė mano, kad prašymas suteikti informaciją, turimą trečiojo asmens, kurio ji visiškai nekontroliuoja, t. y. Bolloré grupės, yra visiškai nepagrįstas.

83      Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

84      Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog nurodyti dokumentai, be kita ko, susiję su tam tikrais Lagardère sprendimais, „kuriems galėjo turėti įtakos Vivendi arba jos pagrindinės akcininkės – Bolloré grupės – vadovai“. Be to, kaip pabrėžia Komisija, 2023 m. birželio 9 d. sprendime leisti vykdyti koncentraciją ir ieškovės jai pateiktoje pranešimo apie sandorį formoje laikomasi požiūrio, kad įrodyta, jog Bolloré grupė ir Vivendi sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę.

85      Vadinasi, ieškovė klaidingai nurodo pareigos motyvuoti pažeidimą, susijusį su Bolloré grupės įtraukimu į asmenų, kuriems teikiamas prašymas suteikti informaciją, sąrašą.

86      Taigi, antrojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti.

 Dėl antrojo pagrindo ketvirtos dalies, grindžiamos nepakankamu motyvavimu, susijusiu, pirma, su sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, priėmimu pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį ir, antra, su būtinybe veikti skubiai

87      Ketvirtoje dalyje ieškovė iš esmės teigia, kad ginčijamame sprendime teisiškai nepakankamai paaiškintos priežastys, dėl kurių nuspręsta, kad būtina prašyti suteikti informaciją priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, o ne pateikti paprastą prašymą suteikti informaciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalį ar atlikti patikrinimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 13 straipsnį. Be to, ji laikosi nuomonės, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, kiek tai susiję su būtinybe veikti greitai.

88      Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

89      Nagrinėjamu atveju ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „vykdydama šią pažeidimo nustatymo procedūrą Komisija laikosi požiūrio, jog tik priėmus sprendimą pagal Susijungimų reglamento 11 straipsnio 3 dalį galima užtikrinti, kad Vivendi pateiks visus dokumentus, atitinkančius [minėtame] sprendime jos nustatytus kriterijus; [iš tikrųjų] Susijungimų reglamento 11 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra yra vienintelė Susijungimų reglamente numatyta procedūra, kurią taikydama Komisija gali nurodyti, kad įmonės adresatės pateiktų išsamų atsakymą, o priešingu atveju būtų taikomos sankcijos; be to, Komisija mano, kad reikia imtis skubių veiksmų, kad būtų išvengta atitinkamų dokumentų pašalinimo iš Vivendi duomenų rinkmenų, ypač jei pranešimai ištrinami po tam tikro laiko arba kai tam tikri darbuotojo dokumentai nėra labai ilgai saugomi šiam darbuotojui išėjus iš darbo; pagal 11 straipsnio 3 dalį priimamo sprendimo pasirinkimas atitinka šį skubos tikslą“.

90      Taigi ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškina, jog tik pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį priimtu sprendimu buvo galima užtikrinti, kad ieškovė pateiks visus Komisijos nustatytus kriterijus atitinkančius dokumentus (priešingu atveju grės baudos), ir bus imtasi skubių veiksmų, kad atitinkami dokumentai nebūtų pašalinti iš ieškovės duomenų rinkmenų.

91      Vadinasi, reikia konstatuoti, kad tiek, kiek ginčijamas sprendimas grindžiamas Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, kaip teisiniu pagrindu, jis yra pakankamai motyvuotas, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 42 punkte nurodytą jurisprudenciją.

92      Šios išvados negalima paneigti kitais ieškovės argumentais.

93      Pirma, kiek tai susiję su prašymo suteikti informaciją pateikimu sprendime pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, o ne paprastu prašymu suteikti informaciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalį, iš Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalies matyti, kad Komisija turi teisę prašyti informacijos „paprastu prašymu ar sprendimu“ ir kad siekiant priimti sprendimą pagal šią nuostatą nereikalaujama pateikti paprasto išankstinio prašymo.

94      Pasirinkimas tarp paprasto prašymo suteikti informaciją ir sprendimo turi priklausyti nuo būtinybės atlikti tinkamą tyrimą atsižvelgiant į bylos ypatumus (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) ir Holcim / Komisija, T‑293/11, nepaskelbtas Rink., EU:T:2014:127, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

95      Komisija turi plačią diskreciją taikyti Reglamento Nr. 139/2004 11, 14 ir 15 straipsnius (2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp/Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 380 punktas).

96      Kaip pažymi Komisija, kalbant apie paprastus prašymus suteikti informaciją, pateiktus pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 2 dalį, minėto reglamento 14 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta bauda tik už neteisingos ar klaidinančios informacijos pateikimą, o kiek tai susiję su prašymais, teikiamais priimant sprendimą pagal to paties reglamento 11 straipsnio 3 dalį, neišsamūs atsakymai arba pavėluotas pateikimas yra atskiri pagrindai skirti baudas pagal to paties reglamento 14 straipsnio 1 dalies c punktą.

97      Prašymas suteikti informaciją priimant sprendimą nuo paprasto prašymo suteikti informaciją skiriasi tuo, kad teikdama pirmąjį prašymą Komisija gali skirti baudą arba periodinę baudą, siekdama priversti įmonę pateikti išsamią ir tikslią informaciją atitinkamai pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 1 dalies c punktą ir 15 straipsnio 1 dalies a punktą (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, C‑581/22 P, EU:C:2024:821, 379 punktą).

98      Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamosios dalies, cituotos šio sprendimo 89 punkte, Komisija pakankamai teisiškai paaiškina, kad remdamasi Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje numatyta procedūra ji gali įpareigoti įmones, kurioms skirtas jos sprendimas, pateikti išsamų atsakymą, nes priešingu atveju būtų skiriamos baudos.

99      Antra, kiek tai susiję su prašymo suteikti informaciją teikimu priimant sprendimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, užuot atlikus patikrinimą pagal Reglamento Nr. 139/2004 13 straipsnį, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 141 punkte nurodytą jurisprudenciją patikrinimai yra labiau privalomojo pobūdžio ir atitinkamos įmonės teisinei padėčiai daro ypač didelį poveikį, palyginti su prašymu suteikti informaciją.

100    Vadinasi, negalima reikalauti, kad Komisija pagrįstų savo sprendimą nesiimti tokios priemonės, kaip patikrinimas, kurio procedūra yra griežtesnė nei Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje numatyto prašymo suteikti informaciją.

101    Trečia, kiek tai susiję su būtinybe veikti skubiai, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 8 konstatuojamosios dalies, cituotos šio sprendimo 89 punkte, Komisija laikėsi nuomonės, kad būtina veikti skubiai, kad atitinkami dokumentai nebūtų pašalinti iš ieškovės duomenų rinkmenų, visų pirma, jei pranešimai būtų pašalinti praėjus tam tikram laikui arba jei tam tikri darbuotojo parengti dokumentai nebūtų saugomi pakankamai ilgai šiam darbuotojui išėjus iš darbo. Komisijos teigimu, prašymo suteikti informaciją pateikimas sprendimu pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį atitinka šį skubos tikslą.

102    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kiek tai susiję tiek su sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, priėmimu pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, tiek su būtinybe veikti skubiai.

103    Be to, reikia priminti, kad pareiga motyvuoti yra esminis procedūrinis reikalavimas, kurį reikia atskirti nuo motyvų pagrįstumo klausimo, susijusio su ginčijamo akto teisėtumu iš esmės. Sprendimas motyvuojamas formaliai išdėstant motyvus, kuriais jis grindžiamas. Jei motyvuose yra klaidų, jos turi neigiamą įtaką sprendimo teisėtumui iš esmės, bet ne jo motyvavimui, kurio gali pakakti net tuo atveju, kai pateikiami klaidingi motyvai (žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 181 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

104    Vadinasi, kiti ieškovės argumentai, kuriais siekiama įrodyti ginčijamo sprendimo motyvavimo klaidingumą, yra nereikšmingi nagrinėjant ieškinio pagrindą, grindžiamą motyvavimo stoka.

105    Kadangi ieškovė iš tikrųjų ginčija rėmimosi Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi pagrįstumą, šie argumentai bus nagrinėjami nagrinėjant pirmojo pagrindo pirmą ir trečią dalis (žr. šio sprendimo 109–125 ir 130–144 punktus). Be to, kadangi ieškovė iš tikrųjų ginčija būtinybę veikti skubiai, šie argumentai bus išnagrinėti analizuojant penktojo pagrindo antrą dalį (žr. šio sprendimo 279–299 punktus).

106    Galiausiai ieškovės argumentas, kad Komisija nesilaikė griežtesnės pareigos motyvuoti, taikomos pažeidus „įprastą praktiką“, nėra plačiau paaiškintas ir pakankamai pagrįstas, todėl turi būti atmestas.

107    Vadinasi, antrojo pagrindo ketvirta dalis, taigi ir visas antrasis pagrindas, turi būti atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo, grindžiamo klaidingo teisinio pagrindo pasirinkimu ir piktnaudžiavimu įgaliojimais

108    Pirmajame pagrinde ieškovė teigia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija negalėjo remtis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi. Pirmąjį pagrindą iš esmės sudaro trys dalys. Pirmoje dalyje ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nesusijęs su koncentracijos poveikio vertinimu. Antroje dalyje ji teigia, kad ginčijamas sprendimas neatitinka jam taikomų būtinumo ir tikslumo reikalavimų. Trečioje dalyje Komisijai priekaištaujama dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais.

 Dėl pirmojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad ginčijamas sprendimas nesusijęs su koncentracijos poveikio vertinimu

109    Pirmojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalis gali tapti teisiniu pagrindu tik prašymams suteikti informaciją, siekiant įvertinti koncentracijos, apie kurią pranešta Komisijai, suderinamumą su vidaus rinka. Be to, Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi nebereikėtų remtis, kai užbaigiamas koncentracijos poveikio rinkai tyrimas, o taip yra, be kita ko, tuo atveju, kai Komisija leidžia vykdyti koncentraciją.

110    Nagrinėjamu atveju, ieškovės teigimu, Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalis negali būti ginčijamo sprendimo teisinis pagrindas, nes juo nesiekiama gauti informacijos apie ieškovės įvykdyto Lagardère kontrolės įsigijimo suderinamumą ir jis bet kuriuo atveju buvo priimtas Komisijai jau leidus vykdyti šią koncentraciją.

111    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

112    Pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį, „[v]ykdydama šiuo reglamentu jai priskirtas pareigas, Komisija gali paprastu prašymu ar sprendimu reikalauti iš 3 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytų asmenų bei įmonių ir jų asociacijų suteikti visą reikalingą informaciją“.

113    Taigi iš Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad Komisija gali prašyti visos informacijos, reikalingos pagal šį reglamentą jai priskirtoms užduotims atlikti.

114    Žinoma, kaip teigia ieškovė, buvo nuspręsta, kad Komisija gali įgyvendinti jai pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnį suteiktus įgaliojimus tik tuo atveju, jei mano neturinti visos reikalingos informacijos priimti sprendimą dėl atitinkamos koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka (žr. 2009 m. vasario 4 d. Sprendimo Omya / Komisija, T‑145/06, EU:T:2009:27, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

115    Vis dėlto, kaip pabrėžia Komisija, šis argumentas atspindi principą, pagal kurį Komisijos prašomos informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme suteikti informaciją nurodytą dalyką. Jis nepaneigia fakto, kad pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį Komisija gali prašyti visos informacijos, reikalingos pagal minėtą reglamentą jai priskirtoms užduotims atlikti.

116    Nagrinėjamu atveju prašymo suteikti informaciją dalykas nurodytas ginčijamo sprendimo 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, cituojamose šio sprendimo 61 punkte. Iš šių konstatuojamųjų dalių matyti, kad Komisija paprašė aptariamos informacijos, kad įvertintų, ar ieškovė padarė Lagardère lemiamą įtaką, galinčią reikšti pareigos pranešti ir (arba) pareigos sustabdyti įsigijimą pažeidimą, ir (arba) sąlygų ir įpareigojimų, susijusių su 2023 m. birželio 9 d. sprendimu leisti vykdyti koncentraciją, nesilaikymą. Ši informacija yra esminė, kad Komisija galėtų išnagrinėti, ar ieškovės kišimasis ir (arba) konsultavimas, ir (arba) įsitraukimas priimant tam tikrus Lagardère sprendimus gali būti kvalifikuojami kaip ieškovės lemiamos įtakos darymas.

117    Reikia konstatuoti, kad prašymo suteikti informaciją dalykas, aprašytas ginčijamo sprendimo 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse, nurodytose šio sprendimo 61 punkte, patenka į Komisijai pagal Reglamentą Nr. 139/2004 pavestų užduočių sritį.

118    Kaip matyti iš Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsnio 2 dalies antros pastraipos, Komisija savo sprendime, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka, gali nustatyti sąlygas ir įpareigojimus, skirtus užtikrinti, kad atitinkamos įmonės laikytųsi įsipareigojimų, kuriuos prisiėmė jos atžvilgiu, kad koncentracija būtų suderinama su vidaus rinka.

119    Be to, Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnio „Koncentracijų sustabdymas“ 1 dalyje nustatyta, kad „[Sąjungos] mastu veikianti koncentracija, kaip apibrėžta 1 straipsnyje, arba kurią turi patikrinti Komisija pagal 4 straipsnio 5 dalį, neturi būti vykdoma iki pranešimo apie ją arba iki paskelbimo, kad ji suderinama su bendrąja rinka, remiantis sprendimu pagal 6 straipsnio 1 dalies b punktą, 8 straipsnio 1 arba 2 dalį, arba remiantis prielaida pagal 10 straipsnio 6 dalį“.

120    Nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad „2023 m. birželio 9 d. sprendimu [leisti vykdyti koncentraciją] Komisija leido Vivendi <...> įsigyti Lagardère <...> su sąlyga, kad bus įvykdyti įsipareigojimai perleisti visą Vivendi veiklą, susijusią su knygų leidyba (sutelktą Vivendi patronuojamojoje įmonėje Editis) ir žurnalo Gala leidimu“.

121    Pagal ginčijamo sprendimo 3 konstatuojamąją dalį „Vivendi pateiktuose perleidimo įsipareigojimuose, be kita ko, numatyta, kad Vivendi vykdomas Lagardère įsigijimas negali būti užbaigtas tol, kol Komisija nepatvirtino pirkėjo ir perleidimo sąlygų <...>; [minėto] sprendimo priėmimo dieną Vivendi ir toliau taikoma pareiga sustabdyti įsigijimą, nes Komisija dar nėra atlikusi šių patvirtinimų“.

122    Taigi pagal Reglamento Nr. 139/2004 7 straipsnį Komisijai buvo pavesta užtikrinti, kad ieškovė laikytųsi 2023 m. birželio 9 d. sprendime leisti vykdyti koncentraciją nustatytų sąlygų, ir įsitikinti, kad ji vykdys įsipareigojimus pagal minėtą reglamentą.

123    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pažymėti, kad įrodymų, galinčių leisti patikrinti iš Reglamento Nr. 139/2004 kylančių pareigų pažeidimo prezumpciją, paieška yra viena iš pagal šį reglamentą Komisijai priskirtų užduočių, kurioms atlikti ji gali pagal minėto reglamento 11 straipsnio 1 dalį prašyti visos reikalingos informacijos. Vadinasi, šios informacijos paieška yra vienas pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį teikiamo prašymo suteikti informaciją tikslų.

124    Iš to matyti, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija galėjo teisėtai remtis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi.

125    Taigi pirmojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl pirmojo pagrindo antros dalies, grindžiamos būtinumo ir tikslumo reikalavimų nesilaikymu

126    Pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, kad remdamasi turimais įgaliojimais prašyti informacijos Komisija gali tik reikalauti pateikti „reikalingą“ informaciją, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį. Taigi pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį pateikiamam prašymui suteikti informaciją taikomi būtinumo ir tikslumo reikalavimai, kurių ginčijamas sprendimas neatitinka, nes juo siekiama „tiriamojo tikslo“ ir jis apima visus dokumentus, kurių Komisija iš anksto neidentifikavo.

127    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

128    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad ieškovės argumentais, pateiktais pirmojo pagrindo antroje dalyje, iš tikrųjų siekiama paneigti ginčijamo sprendimo atitiktį tikslumo ir būtinumo reikalavimams.

129    Taigi šie argumentai veikiau susiję su antruoju pagrindu, grindžiamu pareigos motyvuoti pažeidimu, ir su penktuoju pagrindu, grindžiamu proporcingumo principo pažeidimu, todėl nagrinėjami kartu su šiais pagrindais.

 Dėl pirmojo pagrindo trečios dalies, grindžiamos piktnaudžiavimu įgaliojimais

130    Pirmojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, nes juo nesiekiama surinkti informacijos, kad būtų galima įvertinti koncentracijos suderinamumą su vidaus rinka, kadangi koncentracija buvo patvirtinta 2023 m. birželio 9 d., t. y. likus trims mėnesiams iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Be to, ieškovės teigimu, ginčijamu sprendimu iš tikrųjų siekiama atlikti „tiriamąjį patikrinimą“. Nepaisant to, kad ginčijamas sprendimas yra tokia pati intervencinė priemonė kaip patikrinimas, jame nėra jokios su tokiu patikrinimu susijusios procesinės garantijos, be kita ko, patikrinimo metodo, sudarančio galimybę tikrinamos įmonės atstovams teikti komentarus ir pasiekti, kad dokumentai, kurie nepatenka į taikymo sritį, yra saugomi ar apima jautrius asmens duomenis, būtų pašalinti. Ieškovės teigimu, Komisija galėjo laikytis patikrinimams taikomo griežtesnio teisinio pagrindo.

131    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

132    Visų pirma reikia priminti, kad piktnaudžiavimo įgaliojimais sąvoka apima atvejus, kai administracinės valdžios institucija naudojasi savo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti. Sprendimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais tik tuomet, kai paaiškėja, kad jis, remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais požymiais, buvo priimtas šiuo tikslu. Tais atvejais, kai siekiama kelių tikslų, net jei tarp pagrįstų pagrindų yra vienas nepagrįstas, sprendimas nebūtų laikomas piktnaudžiavimu įgaliojimais, jei dėl to nenukentėtų pagrindinis tikslas (žr. 2009 m. vasario 4 d. Sprendimo Omya / Komisija, T‑145/06, EU:T:2009:27, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

133    Taigi reikia patikrinti, ar ieškovės nurodytos aplinkybės yra objektyvūs, reikšmingi ir nuoseklūs požymiai, kad Komisija ginčijamą sprendimą priėmė siekdama kito tikslo, nei numatytasis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje.

134    Šiuo klausimu iš šio sprendimo 123 ir 124 punktų matyti, kad informacijos, galinčios padėti patikrinti iš Reglamento Nr. 139/2004 kylančių pareigų pažeidimo prezumpciją, paieška yra viena iš šiuo reglamentu Komisijai pavestų užduočių. Vadinasi, šios informacijos paieška yra vienas iš sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, priimto remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Komisija gali sprendimu paprašyti įmonių suteikti visą informaciją, reikalingą pagal šį reglamentą jai priskirtoms užduotims atlikti, teisėtų tikslų.

135    Iš to matyti, kad tiek, kiek pagal ginčijamą sprendimą prašoma informacija skirta patikrinti, ar ieškovė pažeidė pareigą pranešti apie koncentraciją, sustabdymo pareigą arba su sprendimu, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su vidaus rinka, susijusių sąlygų laikymosi pareigą, t. y. užduotys, kurios pagal Reglamentą Nr. 139/2004 priklauso tik Komisijos kompetencijai, Komisija nepasinaudojo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, kuriam jie buvo jai suteikti.

136    Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad Komisija būtų galėjusi laikytis patikrinimams taikomo griežtesnio teisinio pagrindo, kuris suteiktų daugiau procesinių garantijų.

137    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją teisės aktas laikomas priimtu piktnaudžiaujant įgaliojimais tik tada, jei remiantis objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais požymiais paaiškėja, kad jis priimtas tik ar bent jau iš esmės siekiant kitų tikslų nei tie, dėl kurių tokie įgaliojimai suteikti, arba norint išvengti SESV specialiai numatytos konkrečiu atveju taikytinos procedūros (žr. 2015 m. gegužės 5 d. Sprendimo Ispanija / Parlamentas ir Taryba, C‑146/13, EU:C:2015:298, 56 punktą bei jame nurodytą jurisprudenciją).

138    Šios bylos aplinkybėmis patikrinimams taikoma procedūra nėra specialiai numatyta.

139    Be to, aplinkybė, kad patikrinimas gali tapti alternatyva prašymui suteikti informaciją, nereiškia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pasinaudojo įgaliojimais kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo jai suteikti pagal Reglamentą Nr. 139/2004.

140    Be to, reikia pažymėti, kad iš Reglamento Nr. 139/2004 13 straipsnio 2 dalyje išvardytų Komisijos pareigūnams suteiktų patikrinimo įgaliojimų matyti, jog minėti patikrinimai gali būti labai plačios apimties (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2007 m. liepos 12 d. Sprendimo CB / Komisija, T‑266/03, nepaskelbtas Rink., EU:T:2007:223, 71 punktą), nes pagal juos Komisijai leidžiama, be kita ko, patekti į atitinkamos įmonės patalpas, paimti ar gauti knygų ir dokumentų kopijas ar išrašus arba patikrinimo metu užplombuoti šios įmonės verslo patalpas ir buhalterines knygas arba įrašus. Taigi naudojimasis patikrinimo įgaliojimais sukelia kitokias pasekmes nei prašymas suteikti informaciją.

141    Kaip teigia Komisija, iš jurisprudencijos matyti, kad patikrinimai yra labiau įpareigojantys ir labai paveikia atitinkamos įmonės teisinę padėtį, palyginti su prašymu suteikti informaciją (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimo AC-Treuhand / Komisija, T‑99/04, EU:T:2008:256, 56 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

142    Be to, priešingai, nei teigia ieškovė, iš ginčijamo sprendimo teksto matyti, kad Komisija nustatė tam tikras procesines garantijas, kad užtikrintų, pirma, advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsaugą, taikomą tam tikriems dokumentams (to sprendimo priedo IV punkto 10 dalies j punktas), ir, antra, jautrių asmens duomenų apsaugą (to sprendimo priedo IV punkto 10 dalies l punktas).

143    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais.

144    Taigi, pirmojo pagrindo trečią dalį, kaip ir visą pirmąjį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl trečiojo pagrindo, grindžiamo apsaugos nuo savavališko ar neproporcingo viešosios valdžios kišimosi principo pažeidimu

145    Trečiajame pagrinde ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas pakankamai svariais įrodymais, leidžiančiais įtarti konkurencijos taisyklių pažeidimą, o tai yra principo, pagal kurį savavališkas ar neproporcingas viešosios valdžios kišimasis draudžiamas, pažeidimas.

146    Visų pirma, ieškovė mano, kad ginčijamame sprendime nėra duomenų apie informacijos, kuria Komisija rėmėsi priimdama šį sprendimą, pobūdį, kilmę ir turinį. Tik 2023 m. liepos 25 d. rašte dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios nurodyta, kad Komisija „gavo skundus ir susipažino su informacija apie tai, kad Vivendi darė lemiamą įtaką Lagardère“, nepateikiant daugiau informacijos.

147    Antra, ieškovė tvirtina, kad Komisijos turimą informaciją, atrodo, pateikė tretieji asmenys, visų pirma organizacija „Žurnalistai be sienų“. Ieškovės teigimu, šiais įrodymais pažeidimo prezumpcija nepagrindžiama, nes jie yra melagingi ir abejotini dėl seniai žinomo „Žurnalistų be sienų“ priešiškumo ieškovei ir Bolloré grupei.

148    Trečia, ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime be jokio objektyvaus pagrindo reikalaujama pateikti „beveik ketverių metų“ laikotarpio dokumentus, kurie yra pasirinkti savavališkai.

149    Ketvirta, ieškovė teigia, kad 2023 m. liepos 25 d. rašte, susijusiame su oficialios tyrimo procedūros pradžia, minimi tik „skundai“ ir „informacija“, pagal kuriuos ji darė lemiamą įtaką Lagardère, ir visiškai neužsimenama apie aplinkybes, dėl kurių priekaištaujama Bolloré grupei. Ginčijamo sprendimo priede minima tiek ji pati, tiek Bolloré grupė, taip parodant, kad ginčijamo sprendimo priėmimo momentu Komisija neturėjo pakankamai svarių įrodymų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė pažeidimą.

150    Galiausiai ieškovė Bendrojo Teismo prašo nurodyti Komisijai, taikant proceso organizavimo priemones, numatytas Procedūros reglamento 89 ir 90 straipsniuose, pateikti visus dokumentus, įrodymus ir kitą informaciją, kuriais remdamasi ji ginčijamo sprendimo priėmimo dieną nusprendė, kad turi pakankamai svarių įrodymų, pateisinančių minėto sprendimo priėmimą dėl jo 2, 6 ir 7 konstatuojamosiose dalyse nurodytų pažeidimų įtarimų.

151    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

152    Primintina, kad reikalavimas saugoti bet kurio – fizinio ar juridinio – asmens privačios veiklos sferą nuo valstybės institucijų savavališko ar neproporcingo kišimosi yra bendrasis Sąjungos teisės principas (žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

153    Taigi, siekiant laikytis šio bendrojo principo, sprendimu, kuriuo prašoma suteikti informaciją, turi būti siekiama surinkti dokumentus, reikalingus tam tikrų faktinių ir teisinių aplinkybių, apie kurias Komisija jau turi tam tikros informacijos, tikrumui ir apimčiai patikrinti, esant pakankamai svarių įrodymų įtarti, kad buvo padarytas konkurencijos taisyklių pažeidimas (žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, 40 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

154    Be to, pagal jurisprudenciją, susijusią su prašymais suteikti informaciją pagal Reglamento Nr. 1/2003 18 straipsnio 3 dalį, kuri mutatis mutandis taikytina šioje byloje, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 1/2003 Komisijai suteiktus plačius tyrimo įgaliojimus, Komisija turi įvertinti, ar tam tikra informacija yra būtina siekiant nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimą. Net jei Komisija mato tam tikrus pažeidimo požymius ar net turi jo įrodymų, ji gali teisėtai nuspręsti, kad reikia paprašyti papildomos informacijos, leidžiančios geriau apibrėžti pažeidimo mastą, nustatyti jo trukmę ar tą pažeidimą darančių įmonių ratą (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 69 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

155    Kiek tai susiję su Sąjungos teismo vykdoma Komisijos atlikto informacijos būtinumo vertinimo kontrole, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme suteikti informaciją nurodytą tikslą, t. y. pažeidimų įtarimus, kuriuos Komisija ketina patikrinti. Prašymo pateikti informaciją ir įtariamo pažeidimo sąsajos reikalavimas tenkinamas, jei Komisija gali prašymo teikimo momentu pagrįstai daryti prielaidą, kad ta informacija gali jai padėti nustatyti, ar yra pažeidimas (pagal analogiją žr. 2021 m. sausio 28 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, C‑466/19 P, EU:C:2021:76, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 54 punkte, vertinant pareigos motyvuoti sprendimą, kuriuo prašoma suteikti informaciją, apimtį, taip pat reikia atsižvelgti į tyrimo stadiją ir į tai, ar Komisija jau turi tikros informacijos apie įtariamus pažeidimus.

156    Galiausiai pagal suformuotą jurisprudenciją ir kaip patvirtinta ESS 6 straipsnio 3 dalyje, pagrindinės teisės yra bendrųjų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, sudedamoji dalis. Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kad teisės į gynybą paisymas per administracines procedūras konkurencijos politikos srityje yra bendrasis Sąjungos teisės principas (žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 112 punktą bei jame nurodytą jurisprudenciją).

157    Kiek tai susiję su SESV 101 straipsnio taikymo procedūra, Komisijos vykdoma administracinė procedūra skirstoma į dvi atskiras vieną po kitos einančias stadijas, kurių kiekviena pagrįsta sava vidaus logika, t. y. išankstinio tyrimo ir ginčo stadijos. Išankstinio tyrimo stadija, trunkanti iki pranešimo apie prieštaravimus priėmimo, skirta tam, kad Komisija surinktų visą svarbią konkurencijos normų pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją, taip pat suformuluotų pirminę poziciją dėl procedūros ir jos vėlesnės eigos. Nuo pranešimo apie prieštaravimus iki galutinio sprendimo priėmimo trunkantis ginčo etapas savo ruožtu skirtas tam, kad Komisija priimtų galutinį sprendimą dėl inkriminuojamo pažeidimo (pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 29 d. Sprendimo Elf Aquitaine / Komisija, C‑521/09 P, EU:C:2011:620, 113 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

158    Išankstinio tyrimo stadija prasideda, kai Komisija, pasinaudodama Sąjungos teisės aktų leidėjo jai suteiktais įgaliojimais, imasi priemonių, susijusių su priekaištu dėl padaryto pažeidimo ir turinčių didelį poveikį įtariamų įmonių padėčiai. Atitinkama įmonė tik administracinio ginčo etapo pradžioje pranešimu apie prieštaravimus informuojama apie visus esminius įrodymus, kuriais per šį procedūros etapą remiasi Komisija, ir apie tai, kad ši įmonė turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, kad galėtų veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą. Taigi atitinkama įmonė gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą tik paskelbus pranešimą apie prieštaravimus. Jeigu ši teisė apimtų ir etapą iki pranešimo apie prieštaravimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes atitinkama įmonė jau išankstinio tyrimo etapu galėtų identifikuoti Komisijos turimą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

159    Vis dėlto išankstinio tyrimo etapu Komisijos patvirtintos tyrimo priemonės, be kita ko, patikrinimo priemonės ir prašymai pateikti informaciją, dėl savo pobūdžio reiškia įtarimą padarius pažeidimą ir gali turėti didelę įtaką įtariamų įmonių padėčiai. Taigi svarbu vengti šioje administracinės procedūros stadijoje negrįžtamai pažeisti teisę į gynybą, nes priimtos tyrimo priemonės gali turėti lemiamą reikšmę renkant įmonių veiksmų, už kuriuos joms gali kilti atsakomybė, neteisėtumo įrodymus (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

160    Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Komisijos pareiga nurodyti prašymo suteikti informaciją teisinį pagrindą ir tikslą yra esminis reikalavimas, kad būtų matomas informacijos, kurios prašoma iš atitinkamų įmonių, pagrįstumas ir kad jos galėtų suvokti bendradarbiavimo pareigos apimtį, kartu apsaugant jų teisę į gynybą. Iš to matyti, kad Komisija gali reikalauti pateikti tik tuos duomenis, kurie leistų jai patikrinti pažeidimo prezumpcijas, kuriomis grindžiamas tyrimo vykdymas ir kurios nurodytos prašyme suteikti informaciją (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 14 d. Sprendimo Cementos Portland Valderrivas / Komisija, T‑296/11, EU:T:2014:121, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

161    Taip pat reikia nurodyti šio sprendimo 69 punkte primintą jurisprudenciją.

162    Šioje byloje ieškovė priekaištauja Komisijai, kad ši pažeidė principą, pagal kurį savavališkas ar neproporcingas viešosios valdžios kišimasis draudžiamas, nes ginčijamą sprendimą ji priėmė neturėdama pakankamai svarių įrodymų, leidžiančių įtarti konkurencijos taisyklių pažeidimą.

163    Pirma, dėl ieškovės teiginio, kad ginčijamame sprendime nepateikta informacijos apie įrodymus, kuriais jis grindžiamas, reikia priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 64 ir 70 punktų, ginčijamo sprendimo motyvai atitinka pareigą nurodyti prašymo suteikti informaciją dalyką, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį.

164    Be to, pagal šio sprendimo 157 punkte nurodytą jurisprudenciją ginčijamas sprendimas buvo priimtas išankstinio tyrimo etapu, kuris skirtas Komisijai leisti surinkti visą svarbią konkurencijos taisyklių pažeidimą ar jo nebuvimą patvirtinančią informaciją ir suformuluoti pirminę poziciją dėl procedūros krypties ir jos eigos.

165    Taigi, remiantis šio sprendimo 69 punkte nurodyta jurisprudencija, negalima reikalauti, kad Komisija ginčijamame sprendime nurodytų ne tik pažeidimo prezumpcijas, kurias ketina patikrinti, bet ir įrodymus, t. y. elementus, kuriais remdamasi daro prielaidą, kad buvo pažeistos iš Reglamento Nr. 139/2004 kylančios taisyklės.

166    Antra, dėl ieškovės argumento, kad Komisijos turimus įrodymus, atrodo, pateikė tretieji asmenys ir kad jais negalima pagrįsti pažeidimo prezumpcijos, reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad ieškovė nepaaiškino, dėl kokių priežasčių dokumentų, kuriuos pateikė tretieji asmenys, konkrečiai kalbant, suinteresuoti tretieji asmenys, kilmė galėtų turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui. Iš bylos medžiagos matyti, kad Komisija pripažino, jog pagal Reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalį „Žurnalistai be sienų“ turi suinteresuoto trečiojo asmens statusą.

167    Trečia, dėl ieškovės argumento, susijusio su Bolloré grupės įtraukimu, kaip matyti iš šio sprendimo 84 punkto, ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje pažymėta, jog minėtame sprendime nurodyti dokumentai, be kita ko, susiję su tam tikrais Lagardère sprendimais, „kuriems galėjo turėti įtakos Vivendi arba jos pagrindinė akcininkė – Bolloré grupė“. Be to, kaip pabrėžia Komisija, 2023 m. birželio 9 d. sprendime leisti vykdyti koncentraciją ir ieškovės Komisijai pateiktoje pranešimo apie koncentraciją formoje pripažįstama, kad pagal konkurencijos teisę Bolloré grupė ir ieškovė sudaro vieną įmonę. Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai daryti prielaidą, kad šios grupės pateikta informacija gali padėti jai nustatyti Reglamento Nr. 139/2004 nuostatų pažeidimą.

168    Ketvirta, kiek tai susiję su atitinkamu laikotarpiu, kaip matyti iš šio sprendimo 218–222 punktų, atsižvelgiant į tai, kad pirmą Lagardère kapitalo dalį ieškovė įsigijo 2020 m. kovo mėn., ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai daryti prielaidą, jog remdamasi nuo 2020 m. sausio 1 d. rinkta informacija galėtų nustatyti Reglamento Nr. 139/2004 nuostatų pažeidimą, visų pirma dėl to, kad ši informacija padėtų tinkamai suprasti visus įvykius ir jų kontekstą.

169    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, trečiąjį pagrindą reikia atmesti.

170    Dėl prašymo taikyti tyrimo priemonę, kuria Komisijai būtų nurodyta pateikti dokumentus ir kitą informaciją, kuriais remdamasi ji ginčijamo sprendimo priėmimo dieną nusprendė turinti tariamų pažeidimų įrodymų, reikia priminti, kad pagal šio sprendimo 158 punkte nurodytą jurisprudenciją atitinkama įmonė gali visiškai pasinaudoti teise į gynybą tik po to, kai išsiunčiamas pranešimas apie prieštaravimus. Jei ši teisė apimtų ir laikotarpį iki pranešimo apie prieštaravimus išsiuntimo, Komisijos tyrimas nebūtų veiksmingas, nes suinteresuotoji įmonė jau Komisijos išankstinio tyrimo stadijoje galėtų nustatyti Komisijai žinomą informaciją, taigi ir informaciją, kuri galėtų būti nuo jos dar slepiama.

171    Taigi tik tokiomis aplinkybėmis, kai kreipiamasi su tokiu prašymu ir kai įmonės, kurioms skirtas sprendimas pagal Reglamento Nr. 139/2004 13 straipsnio 4 dalį, remiasi aplinkybėmis, galinčiomis sukelti abejonių dėl įrodymų, kuriais remdamasi Komisija priėmė sprendimą, pakankamo svarumo, Bendrasis Teismas gali padaryti išvadą, kad reikia atlikti tokį patikrinimą (pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Orange / Komisija, T‑402/13, EU:T:2014:991, 88 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

172    Taip pat reikia priminti, kad sprendimo motyvavimo kontrolė leidžia teismui užtikrinti apsaugos nuo savavališko ir neproporcingo kišimosi principo laikymąsi, kiek šis motyvavimas parodo numatomo kišimosi į atitinkamų įmonių vidaus reikalus pagrįstumą (žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Orange / Komisija, T‑402/13, EU:T:2014:991, 89 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

173    Šiuo klausimu primintina, kad Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos esminės aplinkybės, kurios turi būti nurodytos sprendime, kai prašoma suteikti informaciją, o Komisija, be kita ko, įpareigojama nurodyti prašymo tikslą. Iš šio sprendimo 52, 53 ir 160 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad vykdydama šią pareigą Komisija turi pakankamai tiksliai nurodyti pažeidimų prezumpcijas, kurias ketina patikrinti.

174    Taigi, kai Bendrasis Teismas mano, kad prezumpcijos, kurias Komisija siekia patikrinti, ir aplinkybės, dėl kurių turi būti prašoma suteikti informaciją, yra apibrėžtos pakankamai tiksliai, jis gali daryti išvadą, kad sprendimas, kuriuo prašoma suteikti informaciją, nebuvo savavališkas, nesant reikalo patikrinti sprendimo priėmimo dieną Komisijos turimų įrodymų tikrojo turinio (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2014 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Orange / Komisija, T‑402/13, EU:T:2014:991, 91 punktą). Tik Bendrasis Teismas sprendžia, ar jo nagrinėjamose bylose turimus įrodymus reikia papildyti (žr. 2022 m. birželio 22 d. Sprendimo thyssenkrupp / Komisija, T‑584/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2022:386, 344 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

175    Tenka konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo atveju taip yra, nes iš jo 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių, minimų šio sprendimo 61 punkte, matyti, jog įtariamų konkurencijos apribojimų pobūdis apibrėžtas pakankamai tiksliai ir išsamiai. Be to, ginčijamame sprendime paaiškinta, kaip ieškovės antikonkurenciniai veiksmai gali būti susiję su kiekvienu įtariamu antikonkurenciniu veiksmu.

176    Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas, remdamasis vien ginčijamame sprendime nurodytais motyvais, gali padaryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas nebuvo savavališkas, nesant būtinybės nurodyti Komisijai pateikti turėtus duomenis, pagrindžiančius tai, kad ji turėjo pakankamai svarių įrodymų, leidusių priimti ginčijamą sprendimą.

 Dėl ketvirtojo pagrindo, grindžiamo principo „impossibilium nulla obligatio est“ pažeidimu, susijusiu su prašymu pateikti „Bolloré“ grupės dokumentus

177    Ketvirtajame pagrinde ieškovė iš esmės tvirtina, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas principas impossibilium nulla obligatio est, nes ji įpareigojama pateikti Komisijai Bolloré grupės turimus, valdomus ar kontroliuojamus dokumentus (toliau – Bolloré grupės dokumentai).

178    Pirma, ieškovė teigia, kad ginčijamas sprendimas sukelia privalomų teisinių pasekmių tik jai ir jos įgaliotiesiems atstovams. Tačiau jos akcininkai, įskaitant Bolloré grupę, kurie nėra ginčijamo sprendimo adresatai, kurie nėra nurodyti jo 1 straipsnyje ir dėl kurių nebuvo priimta atskiro sprendimo, grindžiamo Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, gali nevykdyti ginčijamame sprendime nustatyto įpareigojimo.

179    Antra, ieškovė pabrėžia, kad ginčijamu sprendimu jai nustatyta pareiga, kurios nuo pat jos atsiradimo objektyviai ir visiškai neįmanoma įvykdyti, nes jos prašoma gauti dokumentus iš Bolloré grupės – vienos iš daugelio jos akcininkų, kurio ji visiškai nekontroliuoja. Kaip matyti iš Komisijos leidimo Bolloré grupei 2017 m. balandžio 24 d. perimti ieškovės kontrolę, būtent Bolloré grupė kontroliuoja ieškovę, o ne atvirkščiai. Šiuo klausimu ieškovė pažymi, kad jokia Prancūzijos teisės norma komercinei bendrovei neleidžia reikalauti pateikti dokumentus ir apskritai taikyti savo akcininkui kokių nors prievartos priemonių. Savo ruožtu niekas neįpareigoja pagrindinio akcininko savanoriškai laikytis trečiosios bendrovės jam nustatyto įpareigojimo, net jeigu jai priklauso tam tikra jo kapitalo dalis.

180    Trečia, ieškovė laikosi nuomonės, kad nustatydama pareigą, kurios neįmanoma įvykdyti, Komisija de facto įpareigoja ją nepaisyti jai tenkančios pareigos bendradarbiauti, ir dėl to jai kyla pažeidimo ir baudos rizika pagal Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnio 1 dalies c punktą.

181    Ketvirta, ieškovė tvirtina, kad ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, nes, nepaisant to, kad jis skirtas jai, Komisija siekia tikslo netiesiogiai gauti Bolloré grupės dokumentus. Ieškovės teigimu, ginčijamu sprendimu iš Bolloré grupės atimama teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 ir 13 straipsniuose.

182    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

183    Pirmiausia reikia priminti, kad pagal jurisprudenciją principas, kad „niekas negali būti įpareigotas daryti to, kas neįmanoma“, priskiriamas prie bendrųjų Sąjungos teisės principų (žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

184    Šiuo klausimu, kaip matyti iš jurisprudencijos, galimi procedūriniai ar kiti sunkumai, susiję su akto vykdymu, negali turėti įtakos jo teisėtumui. Vis dėlto Komisija negali sprendimu nustatyti prievolės, kurios įvykdymas nuo pat pradžių būtų objektyviai ir visiškai neįmanomas, antraip šis sprendimas negaliotų (žr. 1999 m. birželio 17 d. Sprendimo Belgija / Komisija, C‑75/97, EU:C:1999:311, 86 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

185    Toks negalėjimas reiškia, kad turi būti tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos, t. y., pirma, nurodyti sunkumai turi būti realūs ir, antra, turi nebūti alternatyvių įgyvendinimo būdų (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 91, 92 ir 96 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

186    Taip pat reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją įmonei, kurios atžvilgiu taikoma tyrimo priemonė, tenka aktyvaus bendradarbiavimo pareiga, o tai reiškia, kad ji turi pateikti Komisijai visą su tyrimo dalyku susijusią informaciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink. EU:T:2019:232, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

187    Šiuo atveju būtina konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo 2 straipsnyje nurodyta, jog minėtas sprendimas skirtas Vivendi SE.

188    Ginčijamo sprendimo priedo I punkto 1 dalyje numatyta, kad „prašymo suteikti informaciją tikslais Lagardère reiškia Lagardère S.A., o Vivendi reiškia Vivendi SE ir Bolloré grupę“. Minėto priedo I punkto 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad „sąvoka „dokumentas (‑ai)“ reiškia visas Vivendi [t. y. ieškovės ir Bolloré grupės] turimas, valdomas arba kontroliuojamas kompiuterines duomenų rinkmenas“.

189    Be to, ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „nurodyti dokumentai ir pranešimai susiję su veiklos sinergijos <...>, kuriai galėjo turėti įtakos Vivendi arba jos pagrindinės akcininkės Bolloré grupės vadovai, įgyvendinimu“.

190    Ieškovė tvirtina negalėjusi laikytis ginčijamo sprendimo, kiek tai susiję su Bolloré grupės dokumentais, nes visiškai nekontroliuoja šios grupės, kuri yra viena iš jos akcininkų, taip pat negali taikyti jai prievartos priemonių.

191    Nėra aplinkybių, kurios leistų laikytis nuomonės, jog nagrinėjamos pareigos atsiradimo momentu buvo neįmanoma įvykdyti ginčijamo sprendimo. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių manyti, kad ginčijamame sprendime nustatytos pareigos buvo neįmanoma objektyviai ir visiškai įvykdyti nuo pat jos atsiradimo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 184 punkte nurodytą jurisprudenciją.

192    Be to, kaip pati ieškovė pripažįsta atsakydama į 2025 m. balandžio 2 d. Bendrojo Teismo priimtas proceso organizavimo priemones, ji įvykdė iš ginčijamo sprendimo kylančią pareigą perduoti Komisijai Bolloré grupės dokumentus, taip patvirtindama, kad galėjo įvykdyti ginčijamą sprendimą. Ieškovė tvirtina, kad išsiuntė Komisijai visus prašomus dokumentus, išskyrus susijusius su advokato ir kliento bendravimo konfidencialumu, žurnalistų šaltinių slaptumu ir atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu.

193    Komisija patvirtina, kad, atsižvelgiant į 2024 m. vasario 6 d. ieškovės patarėjų elektroninį laišką ir jų pateiktą pridedamą ataskaitą, ieškovė galėjo surinkti ir pateikti iš Bolloré grupės gautus dokumentus, todėl vykdant ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su minėtais dokumentais, bet kokie argumentai, grindžiami tariamu negalėjimu, neteko prasmės.

194    Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad abi šalys sutaria dėl to, jog ieškovė įvykdė pareigą aktyviai bendradarbiauti, apibrėžtą šio sprendimo 186 punkte nurodytoje jurisprudencijoje, nes pagal ginčijamą sprendimą pateikė Komisijai ir Bolloré grupės dokumentus.

195    Vis dėlto ieškovė tvirtina, kad tai, jog Bolloré grupė „savanoriškai“ pateikė turimus dokumentus, atsižvelgiant į 2024 m. sausio 24 d. Komisijos priimtą sprendimą skirti jai periodinę baudą ir į riziką, kad dėl ginčijamo sprendimo nevykdymo gali būti priimti nauji sprendimai skirti baudą ir periodinę baudą, neturi reikšmės vertinant ketvirtąjį pagrindą. Ieškovės teigimu, vertinant minėtą pagrindą svarbu tik nustatyti, ar priimant ginčijamą sprendimą buvo neįmanoma įvykdyti jai nustatytos pareigos, o ne tai, ar galėjo susiklostyti aplinkybės, kad ginčijamame sprendime nurodyti dokumentai būtų pateikti, pavyzdžiui, dėl išorinio, vienašališko ir neapibrėžto trečiojo asmens, kurio ji faktiškai ar teisiškai nekontroliavo, veiksmo ar sprendimo.

196    Reikia konstatuoti, kad tai, jog ieškovei pavyko įvykdyti iš ginčijamo sprendimo kylančią pareigą rinkti ir pateikti Komisijai iš Bolloré grupės gautus dokumentus, įrodo, jog šios pareigos nebuvo neįmanoma objektyviai ir visiškai įvykdyti nuo pat jos atsiradimo.

197    Kaip pabrėžia Komisija, remiantis jurisprudencija, negalėjimas įvykdyti iš sprendimo kylančios pareigos nėra pagrindas panaikinti minėtą sprendimą, kai šis negalėjimas nustatomas tik šios pareigos vykdymo stadijoje. Iš šio sprendimo 184 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad galimi procedūriniai ar kiti sunkumai, susiję su ginčijamo akto vykdymu, negali turėti įtakos jo teisėtumui.

198    Taigi reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad net jei ieškovei nepavyko gauti dokumentų iš Bolloré grupės, tai nebūtinai reiškia, jog iš prašymo suteikti informaciją kylančios pareigos buvo neįmanoma objektyviai ir visiškai įvykdyti nuo pat jos atsiradimo, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 184 punkte nurodytą jurisprudenciją.

199    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė neįrodė, jog iš ginčijamo sprendimo kylančios pareigos perduoti Komisijai Bolloré grupės dokumentus buvo neįmanoma objektyviai ir visiškai įvykdyti nuo pat jos atsiradimo.

200    Šios išvados negalima paneigti remiantis šio sprendimo 181 punkte minimu ieškovės argumentu, kad ginčijamas sprendimas priimtas piktnaudžiaujant įgaliojimais, nes juo siekta netiesiogiai gauti Bolloré grupės dokumentus ir atimti iš šios grupės teisę į veiksmingą teisminę gynybą.

201    Šiuo klausimu reikia priminti, kad, pagal jurisprudenciją, teisės į gynybą pažeidimas pagal savo pobūdį yra subjektyvus pažeidimas, taigi juo turi remtis pats atitinkamas asmuo. Vadinasi, subjektinės teisės pažeidimu gali remtis tik asmuo, kurio teisė tariamai buvo pažeista, bet ne tretieji asmenys (žr. 2022 m. gegužės 4 d. Sprendimo CRIA ir CCCMC / Komisija, T‑30/19, EU:T:2022:266, 87 ir 88 punktus (nepaskelbti Rink.) ir juose nurodytą jurisprudenciją).

202    Taigi reikia pažymėti, kad ieškovė yra suinteresuota kreiptis į teismą tik tam, kad būtų paisoma jos pačios procesinių teisių. Kadangi ieškovė nėra suinteresuota kreiptis į teismą, kad būtų laikomasi Bolloré grupės teisės į gynybą, jos nurodytas prieštaravimas, grindžiamas šių teisių pažeidimu, yra nepriimtinas, kiek juo remiamasi (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 12 d. Sprendimo Région Nord-Pas-de-Calais ir Communauté d’agglomération du Douaisis / Komisija, T‑267/08 ir T‑279/08, EU:T:2011:209, 77 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

203    Bet kuriuo atveju remdamasi objektyviais, reikšmingais ir nuosekliais požymiais ieškovė neįrodė, kad Komisija pasinaudojo įgaliojimais priimti aktą kitu tikslu nei tas, dėl kurio jie buvo suteikti, nes, pirma, pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 1 dalį ji gali prašyti visos informacijos, reikalingos pagal šį reglamentą jai priskirtoms užduotims atlikti (žr. šio sprendimo 123 ir 124 punktus) ir, antra, ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai daryti prielaidą, kad Bolloré grupės turimų dokumentų perdavimas gali jai padėti nustatyti įtariamus pažeidimus (žr. šio sprendimo 267–269 punktus).

204    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl penktojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

205    Penktąjį pagrindą, kuriame ieškovė nurodo, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas proporcingumo principas, sudaro dvi dalys, grindžiamos, pirma, tuo, kad prašomi dokumentai neturi ryšio su įtariamu pažeidimu, ir, antra, tuo, kad įpareigojimu ieškovei nustatytas neproporcingas darbo krūvis.

 Pirminės pastabos

206    Reikia priminti, kad pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas tinkama ir būtina teisėtiems atitinkamo teisės akto tikslams pasiekti, o kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, ir atsiradę nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams (žr. 2001 m. liepos 12 d. Sprendimo Jippes ir kt., C‑189/01, EU:C:2001:420, 81 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

207    Pagal suformuotą jurisprudenciją įmonei, kurios atžvilgiu taikoma tyrimo priemonė, tenka aktyvaus bendradarbiavimo pareiga, o tai reiškia, kad ji turi pateikti Komisijai visą su tyrimo dalyku susijusią informaciją (šiuo klausimu žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink. EU:T:2019:232, 119 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

208    Vis dėlto pažymėtina, kad naudodamasi šia prerogatyva Komisija visų pirma privalo laikytis proporcingumo principo. Įmonei nustatyta pareiga pateikti informaciją jai neturi būti neproporcinga našta, palyginti su tyrimo poreikiais (žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 120 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

209    Vis dėlto vien to, kad įmonė turi atlikti didelį darbą, kad būtų patenkintas prašymas suteikti informaciją, negali savaime pakakti, kad būtų įrodyta, jog jai tekęs darbo krūvis yra neproporcingas atsižvelgiant į tyrimo poreikius, be kita ko, susijusius su pažeidimo prezumpcijomis, kurias ketina patikrinti Komisija, ir su atitinkamos bylos aplinkybėmis (žr. 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 121 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

210    Be to, kaip pažymėta šio sprendimo 75 punkte, negalima reikalauti, kad prieš pateikdama bet kokį prašymą suteikti informaciją Komisija žinotų prašomų dokumentų turinį ir jų santykinę svarbą tyrimui.

211    Kaip matyti iš šio sprendimo 154 punkte nurodytos jurisprudencijos, turint omenyje Reglamentu Nr. 139/2004 Komisijai suteiktą plačią tyrimo diskreciją, ji turi įvertinti, ar informacija yra būtina siekiant nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimą. Net jeigu Komisija jau mato tam tikrus pažeidimo požymius ar turi jo įrodymų, ji gali teisėtai nuspręsti, kad reikia paprašyti papildomos informacijos, leidžiančios geriau apibrėžti pažeidimo mastą, nustatyti jo trukmę ar tą pažeidimą darančių įmonių ratą.

212    Kaip buvo priminta šio sprendimo 155 punkte, kiek tai susiję su Sąjungos teismo vykdoma Komisijos atlikto informacijos būtinumo vertinimo kontrole, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme suteikti informaciją nurodytą tikslą, t. y. pažeidimų įtarimus, kuriuos Komisija ketina patikrinti. Prašymo suteikti informaciją ir įtariamo pažeidimo sąsajos reikalavimas yra tenkinamas, jei Komisija gali prašymo teikimo momentu pagrįstai daryti prielaidą, kad ta informacija gali jai padėti nustatyti, ar yra pažeidimas.

213    Kadangi informacijos būtinumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į prašyme jos pateikti nurodytą tikslą, jis turi būti nurodytas gana tiksliai, antraip būtų neįmanoma nustatyti, ar informacija yra būtina, ir Sąjungos teismas negalėtų vykdyti kontrolės (pagal analogiją žr. 2016 m. kovo 10 d. Sprendimo Schwenk Zement / Komisija, C‑248/14 P, EU:C:2016:150, nepaskelbtas Rink., 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

214    Abi penktojo pagrindo dalis reikia nagrinėti remiantis būtent šiais jurisprudencijoje įtvirtintais principais.

 Dėl penktojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos tuo, kad prašomi dokumentai neturi ryšio su tariamu pažeidimu

215    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamo sprendimo taikymo sritis gerokai viršija jo tikslą, t. y. „leisti Komisijai išnagrinėti, ar Vivendi kišimasis ir (arba) konsultavimas ir (arba) įsitraukimas priimant tam tikrus Lagardère sprendimus gali būti kvalifikuojami kaip Vivendi lemiamos įtakos darymas“. Šiuo klausimu ji pateikia devynis prieštaravimus.

–       Dėl pirmojo prieštaravimo, susijusio su atitinkamo laikotarpio pasirinkimu

216    Ieškovė teigia, kad beveik ketverių metų laikotarpio, kuris prasidėjo 2020 m. sausio 1 d., pasirinkimas yra savavališkas, nes tą dieną neįvyko jokio konkretaus įvykio.

217    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

218    Šiuo klausimu reikia priminti, jog Reglamentu Nr. 139/2004 Komisija įpareigojama užtikrinti, kad bet kokia Europos masto koncentracija, pažeidžiant minėto reglamento 7 straipsnį, nebūtų įvykdyta iki pranešimo ir leidimo ją vykdyti gavimo.

219    Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad pagal ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamąją dalį, cituotą šio sprendimo 61 punkte, ginčijamo sprendimo tikslas – surinkti informaciją, kad būtų galima įvertinti, ar ieškovė darė lemiamą įtaką Lagardère, galinčią reikšti pareigos pranešti ir (arba) pareigos sustabdyti įsigijimą pažeidimą ir (arba) sąlygų ir įpareigojimų, susijusių su 2023 m. birželio 9 d. sprendimu leisti vykdyti koncentraciją, nesilaikymą.

220    Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmasis ieškovės dalyvavimas valdant Lagardère kapitalą ir ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies a punkte nurodyto atitinkamo asmens artimųjų paskyrimas į Lagardère valdybų organus įvyko 2020 m. kovo mėn.

221    Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 168 punkto, reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog laikotarpio nuo 2020 m. sausio 1 d. informacija galėtų padėti jai nustatyti, ar buvo padarytas pažeidimas, nes ši informacija padėtų tinkamai suprasti visus įvykius ir jų kontekstą.

222    Vadinasi, penktojo pagrindo pirmoje dalyje išdėstytą pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl antrojo prieštaravimo, susijusio su tam tikrų asmenų ir tam tikrų paieškos žodžių nurodymu

223    Ieškovė ginčija penkiolikos asmenų, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas, nurodymą ir pabrėžia, kad kai kurie iš šių asmenų neturi jokio ryšio su Lagardère ar įvykdyta koncentracija. Ji laikosi nuomonės, kad atitinkamų asmenų pasirinkimas, atrodo, buvo grindžiamas Komisijos noru savo prašymą taikyti būtent viešiems asmenims ir žinomiems vadovams, dirbantiems joje ir Bolloré grupėje, be kita ko, ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies d punkte nurodytam atitinkamam asmeniui.

224    Be to, ji teigia, kad sprendimas nustatyti tokius bendro pobūdžio paieškos žodžius, kokie nurodyti ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos paieškos žodžių lentelės pirmoje eilutėje, nėra objektyviai pagrįstas ir motyvuotas, atsižvelgiant į tyrimą.

225    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

226    Pirma, reikia, kaip tai daro Komisija, pažymėti, kad, nors ieškovė skundžiasi penkiolikos atitinkamų asmenų pasirinkimu, iš tikrųjų ji pateikia konkrečių argumentų tik dėl ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies d punkte nurodyto atitinkamo asmens.

227    Konkrečiai kalbant, kaip pabrėžia Komisija, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas šiam asmeniui taikomas kaip ieškovės stebėtojų tarybos nariui ir ieškovę kontroliuojančio akcininko deleguotam generaliniam direktoriui.

228    Taigi, atsižvelgiant į lemiamą šio asmens vaidmenį Vivendi grupės bendrovėse, buvo pagrįsta manyti, kad remdamasi kai kuriais jo turėtais dokumentais Komisija galėjo nustatyti, ar įtariami pažeidimai buvo padaryti.

229    Antra, reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad du asmenys, į kuriuos daroma nuoroda ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės pirmoje eilutėje nurodytuose paieškos žodžiuose, į Lagardère valdybą atėjo tuo pat metu, kai klostėsi pagrindiniai įvykiai, susiję su ieškovės vykdytu Lagardère įsigijimu. Taigi, vienas iš šių asmenų pirmą kartą paskirtas į Lagardère stebėtojų tarybą 2020 m. kovo mėn., t. y. maždaug tuo metu, kai ieškovė pradėjo pirkti Lagardère akcijas. Kitas buvo paskirtas 2022 m. vasario 16 d. ir atsistatydino užbaigus Lagardère grupių ir ieškovės susijungimą.

230    Taigi, Komisija pagrįstai galėjo daryti prielaidą, kad remdamasi šiais paieškos žodžiais galėjo nustatyti, ar įtariami pažeidimai buvo padaryti.

231    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog iš šio sprendimo 226 punkte nurodyto atitinkamo asmens gauti dokumentai ir šio sprendimo 229 punkte nurodyti dokumentai, kuriuose yra paieškos žodžių, galėjo padėti jai nustatyti, kad įtariami pažeidimai buvo padaryti. Be to, kadangi ginčijant kitų asmenų nurodymą ieškinyje nepateikta konkrečių argumentų, šis ginčijimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

232    Vadinasi, penktojo pagrindo pirmos dalies antrąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl trečiojo prieštaravimo, susijusio su 2023 m. spalio 27 d. sprendimo priėmimu

233    Ieškovė teigia, kad 2023 m. spalio 27 d. sprendimo priėmimas yra įrodymas, jog iš prašymo suteikti informaciją taikymo srities pašalinti duomenys nebuvo iš esmės svarbūs tyrimui ir kad jai nustatytas įpareigojimas buvo neproporcingas.

234    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

235    Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad 2023 m. spalio 27 d. sprendimo priėmimas nėra pagrindas daryti išvadą, jog ginčijamu sprendimu ieškovei nustatytas įpareigojimas buvo neproporcingas. Atvirkščiai, jis įrodo, kad Komisija pripažino, jog ieškovė negalėjo susipažinti su ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies i punkte nurodyto asmens duomenimis dėl šiuo metu susiklosčiusios ieškovės ir vienos iš jos patronuojamųjų bendrovių „hold separate“ situacijos knygų leidybos srityje (žr. šio sprendimo 17 ir 19 punktus).

236    Taigi, penktojo pagrindo pirmoje dalyje išdėstytą trečiąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl ketvirtojo prieštaravimo, susijusio su pranešimu apie visą tam tikrų asmenų susirašinėjimą

237    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu ji įpareigojama pateikti visus dokumentus, kuriais pasikeitė ginčijamo sprendimo priedo III punkto 7 dalies a–c punktuose nurodyti asmenys, susijusius su visu atitinkamu laikotarpiu, be jokių atsižvelgiant į tyrimo dalyką nustatytų paieškos žodžių, o tai neišvengiamai reiškia, kad Komisijai turi būti pateikti duomenys, viršijantys tyrimo dalyką.

238    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

239    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad pagal ginčijamo sprendimo priedo III punkto 7 dalies a–c punktus Komisija paprašė ieškovės pateikti visus dokumentus, kuriais keturi konkretūs asmenys pasikeitė per visą atitinkamą laikotarpį.

240    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ieškovės argumentas, jog būtų neproporcinga reikalauti, kad ji pateiktų visą šių keturių asmenų tarpusavio susirašinėjimą, neįrodo proporcingumo principo pažeidimo, nes informacijos kontekstas gali padėti ją suprasti ir paaiškinti, kuo ji svarbi tyrimui.

241    Be to, kaip pabrėžia Komisija, tai, kad ji prašė pateikti tik keturių, o ne visų atitinkamų asmenų visą susirašinėjimą, įrodo, kad ji kiek įmanoma apribojo prašymo apimtį, kad galėtų susipažinti su dokumentais, reikalingais atsižvelgiant į tyrimo tikslą, t. y. dokumentais, kuriais remdamasi galėtų nustatyti, ar buvo padaryti įtariami pažeidimai.

242    Be to, ieškovė neįrodė, kad „dešimtys tūkstančių dokumentų“ (tiek, jos pačios vertinimu, yra ginčijamame sprendime nustatytus paieškos kriterijus atitinkančių elementų) sudaro neproporcingą naštą, palyginti su „keliais šimtais tūkstančių dokumentų“, kuriuos, kaip ji teigia ieškinio 96 punkte, pati pateikė nagrinėjant koncentraciją.

243    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai manyti, jog viso šio sprendimo 239 punkte nurodytų asmenų susirašinėjimo perdavimas galėjo padėti jai nustatyti, ar buvo padaryti įtariami pažeidimai.

244    Vadinasi, penktojo pagrindo pirmos dalies ketvirtąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl penktojo prieštaravimo, susijusio su paieškos žodžiais

245    Ieškovė mano, kad ginčijamu sprendimu ji įpareigojama taikyti apie šimtą paieškos žodžių visoms atitinkamų asmenų profesinėms ir (arba) asmeninėms ryšio priemonėms, nenurodant, kaip tie paieškos žodžiai buvo pasirinkti. Šiuo klausimu ji laikosi nuomonės, jog ginčijamame sprendime nėra konkrečių motyvų, kuriais būtų galima pateisinti kiekvieno iš šių paieškos žodžių pasirinkimą ir jų derinį, kad daugelis jos turimų duomenų gali atitikti kiekvieną iš šių paieškos žodžių, nors neturi ryšio su Komisijos tyrimo dalyku, kad nė vienas paieškos žodis nesiejamas su tam tikru susirašinėjimo laikotarpio apribojimu ir Komisijos nurodytų dokumentų data ir kad tam tikri paieškos žodžiai gali atskleisti informaciją, susijusią su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu, politiniais ar religiniais įsitikinimais, taip pat žurnalistų šaltinių tapatybe arba susirašinėjimo su jais turiniu.

246    Ji taip pat teigia, kad ginčijamame sprendime nurodytoms ryšio priemonėms taikant paieškos žodžius gaunami akivaizdžiai netinkami rezultatai, atsižvelgiant į tyrimo dalyką, ir kad neproporcinga prašyti jos beveik ketverių metų laikotarpiui taikyti paieškos žodžių derinius, kuriuose daroma nuoroda į pavienius įvykius, kaip antai straipsnių paskelbimą žurnale Paris Match, konkrečiai – įvardytų asmenų įdarbinimą ar atleidimą iš darbo, taip pat su įdarbinimu ar atleidimu iš darbo susijusius paieškos žodžius taikyti visam atitinkamam laikotarpiui.

247    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

248    Visų pirma reikia priminti, kad pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnį ir Procedūros reglamento 76 straipsnio d punktą ieškinyje turi būti nurodytas ginčo dalykas ir pagrindų, kuriais remiamasi, santrauka. Remiantis suformuota jurisprudencija, tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste. Nors ieškinio turinys specifiniais klausimais gali būti pagrįstas ir papildytas pateikiant nuorodas į prie jo pridėtų dokumentų ištraukas, bendra nuoroda į kitus dokumentus, netgi ieškinio priedus, negali kompensuoti pagrindinių teisinių argumentų, kurie pagal anksčiau nurodytas nuostatas turi būti nurodyti pačiame ieškinyje, nebuvimo. Be to, Bendrasis Teismas neprivalo prieduose ieškoti ir nustatyti pagrindų ir argumentų, kuriuos galėtų laikyti pagrindžiančiais ieškinį, nes priedai atlieka tik įrodomąją ir pagalbinę funkciją (žr. 2012 m. gegužės 24 d. Sprendimo MasterCard ir kt. / Komisija, T‑111/08, EU:T:2012:260, 68 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

249    Nagrinėjamu atveju, kiek tai susiję su paieškos žodžiais, pažymėtina, kad ieškovės nuoroda į A.13 priede pateiktą kritikos apibendrinamąją lentelę turi būti atmesta, kaip nepriimtina, nes neatitinka iš Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkto kylančių reikalavimų. Taigi, pagrįstai ginčyti galima tik ieškinyje minimus ir kritikuojamus žodžius.

250    Dėl ieškinio 161 punkte nurodytų paieškos žodžių pažymėtina, kad jie yra tinkami dokumentams, kurie gali būti svarbūs Komisijos tyrimui, identifikuoti.

251    Kalbant konkrečiai, kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės pirmoje eilutėje nurodytu žodžiu, kaip matyti iš šio sprendimo 220 ir 229 punktų, šiuo žodžiu nurodomas asmuo, kuris į Lagardère valdybą atėjo tuo metu, kai įvyko pagrindiniai ieškovės ir Lagardère susijungimo sandorio įvykiai. Šis asmuo pirmą kartą į Lagardère stebėtojų tarybą paskirtas 2020 m. kovo mėn., t. y. laikotarpiu, kuriuo ieškovė pradėjo pirkti Lagardère akcijas. Be to, šis asmuo palaiko ilgalaikius asmeninius ryšius su ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies a punkte nurodytu atitinkamu asmeniu.

252    Kaip pažymi Komisija, ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės trečioje eilutėje minimu paieškos žodžiu „Europe“ sutrumpintai vadinama Lagardère radijo stotis „Europe 1“, kuri vienoje Senato ataskaitoje ir daugelyje spaudos straipsnių buvo minima kaip Lagardère subjektas, kuriam darė įtaką Bolloré grupė.

253    Kalbant apie ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės devintoje eilutėje minimą paieškos žodį „Couv* ET Z“, reikia konstatuoti, kad šis žodis, vartojamas atskirai, nepatenka į ginčijamo sprendimo taikymo sritį. Tam, kad patektų į ginčijamo sprendimo taikymo sritį, po jo turėtų turi būti įrašyti bent žodžiai „PM“ arba „Paris Match“. Be to, kaip pažymi Komisija, vartodama šį žodį ji siekia gauti informacijos apie 2021 m. rugsėjo 23 d. žurnalo Paris Match viršelį, susijusį su ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies a punkte nurodytam atitinkamam asmeniui artimu asmeniu. Taigi, Komisija galėjo pagrįstai ir proporcingai daryti prielaidą, kad remdamasi šių paieškos žodžių deriniu būtų galėjusi nustatyti, ar įtariami pažeidimai buvo padaryti.

254    Dėl paieškos žodžio „Presbourg“, minimo ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės antroje eilutėje, pažymėtina, kaip pabrėžia Komisija, kad tai gatvė, kurioje yra Lagardère istorinė buveinė Paryžiuje (Prancūzija). Be to, kai kurie žiniasklaidos šaltiniai pranešė apie Lagardère buveinėje vykusius savaitinius posėdžius, kuriuose dalyvaudavo „Vivendi ramsčiai“ ir būdavo tvirtinami žurnalo Paris Match viršeliai, o tai nebuvo įprasta iki 2021 m. Taigi Komisija pagrįstai nusprendė, kad šis žodis buvo vartojamas siekiant nurodyti Lagardère arba vietą, kur vykdavo tam tikri ieškovės ir Lagardère posėdžiai, kurių turinys galėtų būti reikšmingas tyrimui siekiant nustatyti, ar buvo padaryti įtariami pažeidimai.

255    Kalbant apie ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės šeštoje eilutėje minimą paieškos žodį „couv ET Paris Match“, pažymėtina, jog iš šio sprendimo 254 punkto matyti, kad tam tikruose žiniasklaidos šaltiniuose buvo kalbama apie Lagardère buveinėje vykusius savaitinius posėdžius, kuriuose dalyvaudavo „Vivendi ramsčiai“ ir būdavo tvirtinami žurnalo Paris Match viršeliai. Taigi Komisija galėjo pagrįstai ir proporcingai prašyti pateikti dokumentus, susijusius su sprendimais dėl atitinkamu laikotarpiu išleistų žurnalo Paris Match numerių viršelių.

256    Kalbant apie paieškos žodžius, nurodytus ginčijamo sprendimo priedo VII punkte pateiktos lentelės 35, 43, 44 ir 45 eilutėse, pažymėtina, kad, kaip nurodo Komisija, tai yra Vivendi grupei priklausančių subjektų žurnalistai ar skyrių redaktoriai, kurie nuo šiol taip pat dirba Europe 1 ir apie kuriuos daug diskutuota aptariant galimą Vivendi ir Lagardère priklausančios radijo stoties Europe 1 sinergiją, apie kurią kalbama ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje. Taigi, kadangi tie asmenys buvo ieškovės ir Lagardère sinergijos, kuri buvo pasiekta prieš Komisijai leidžiant vykdyti abiejų grupių koncentraciją, pagrindas, Komisija galėjo pagrįstai ir proporcingai prašyti pateikti šiuos paieškos žodžius atitinkančius dokumentus, kad būtų galima nustatyti, ar įtariami pažeidimai buvo padaryti.

257    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijami paieškos žodžiai buvo neproporcingi.

258    Be to, ieškovės argumentai, susiję su konkrečių motyvų, pateisinančių kiekvieno paieškos žodžio pasirinkimą, nebuvimu, turi būti atmesti remiantis šio sprendimo 74–79 punktuose atlikta analize.

259    Vadinasi, penktojo pagrindo pirmos dalies penktąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl šeštojo prieštaravimo, susijusio su dokumentų, priklausančių ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies o punkte minimam atitinkamam asmeniui, perdavimu

260    Ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu buvo įpareigota pateikti ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies o punkte nurodytam atitinkamam asmeniui – vienos iš žurnalus leidžiančių jos patronuojamųjų bendrovių prezidentei – priklausančius dokumentus už laikotarpį nuo atitinkamo laikotarpio pradžios, t. y. 2020 m. sausio 1 d. Ieškovė šios patronuojamosios bendrovės kontrolę įgijo tik nuo 2021 m. birželio 1 d. Taigi, ieškovės teigimu, neproporcinga prašyti dokumentų, kuriais šioje patronuojamojoje bendrovėje pasikeista laikotarpiu iki šios datos, nes tuo metu šis subjektas neturėjo jokio ryšio nei su ja, nei su Lagardère.

261    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

262    Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šio sprendimo 154 ir 211 punktuose nurodytą jurisprudenciją, reikia konstatuoti, kad, turint omenyje pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai suteiktus plačius tyrimo įgaliojimus, ji galėjo manyti esant būtina paprašyti dokumentų, priklausančių ginčijamo sprendimo priedo II punkto 5 dalies o punkte nurodytam atitinkamam asmeniui – vienos iš žurnalus leidžiančių jos patronuojamųjų bendrovių prezidentei – netgi už laikotarpį iki to momento, kai ieškovė įgijo šios patronuojamosios bendrovės kontrolę, t. y. 2021 m. birželio 1 d.

263    Ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai manyti, kad informacija už laikotarpį nuo 2020 m. sausio 1 d. galėtų padėti jai nustatyti, ar buvo padaryti įtariami pažeidimai, be kita ko, dėl to, kad tokia informacija padėtų tinkamai suprasti visus įvykius ir jų kontekstą.

264    Tuo remiantis darytina išvada, kad penktojo pagrindo pirmos dalies šeštasis prieštaravimas turi būti atmestas.

–       Dėl septintojo prieštaravimo, susijusio su „Bolloré“ grupės dokumentų perdavimu

265    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu buvo įpareigota perduoti Komisijai Bolloré grupės dokumentus, nors ši nėra susijusi su Komisijos inicijuotu oficialiu sąlygų, kuriomis ji iš anksto įgijo Lagardère kontrolę tyrimu.

266    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

267    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje, cituotoje šio sprendimo 61 punkte, pažymėta, jog nurodyti dokumentai, be kita ko, yra susiję su tam tikrais Lagardère sprendimais, „kuriems galėjo turėti įtakos Vivendi arba jos pagrindinės akcininkės – Bolloré grupės – vadovai“.

268    Be to, kaip priminta šio sprendimo 84 ir 167 punktuose, 2023 m. birželio 9 d. sprendime leisti vykdyti koncentraciją ir ieškovės Komisijai pateiktoje pranešimo apie koncentraciją formoje laikoma, kad Bolloré grupė ir Vivendi sudaro vieną įmonę, kaip tai suprantama pagal konkurencijos teisę.

269    Taigi ginčijamo sprendimo priėmimo dieną Komisija galėjo pagrįstai daryti prielaidą, kad Bolloré grupės turimų dokumentų perdavimas padėtų jai nustatyti, ar buvo padaryti įtariami pažeidimai, nes Vivendi arba jos pagrindinės akcininkės – Bolloré grupės – vadovai galėjo turėti įtakos tam tikriems Lagardère sprendimams.

270    Vadinasi, penktojo pagrindo pirmos dalies septintąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl aštuntojo prieštaravimo, susijusio su pareiga pateikti visą pokalbį, kai pranešimas patenka į prašymo suteikti informaciją sritį

271    Ieškovė pabrėžia, kad, kai į prašymo suteikti informaciją sritį patenka telefonu arba tiesioginių pokalbių programėle siunčiamo pranešimo pavidalo dokumentas, ginčijamu sprendimu ji įpareigojama pateikti visą atitinkamo laikotarpio pokalbį. Ieškovės teigimu, toks reikalavimas viršija tai, kas būtina tyrimui atlikti, nes remdamasi vieno reikšmingo pranešimo buvimu Komisija prašo leisti susipažinti su visais atitinkamų asmenų pokalbiais, įskaitant tuos, kuriems jie naudojo asmeninius telefonus, įvykusiais per visą atitinkamą laikotarpį. Komisija galėjo, pvz., paprašyti perduoti tik pranešimus, kuriais buvo pasikeista per 24 valandas iki atitinkamo pranešimo ir per 24 valandas po jo.

272    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

273    Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 240 punkto, pareiga perduoti visą tam tikrų asmenų tarpusavio susirašinėjimą, kai tik vienas pranešimas atitinka ginčijamame sprendime nurodytus paieškos žodžius, neįrodo proporcingumo principo pažeidimo, nes informacijos kontekstas gali padėti ją suprasti ir paaiškinti jos svarbą tyrimui.

274    Vadinasi, penktojo pagrindo pirmos dalies aštuntąjį prieštaravimą reikia atmesti.

–       Dėl devintojo prieštaravimo, susijusio su atitinkamų asmenų privataus gyvenimo ir žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimu

275    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu įpareigojama pateikti Komisijai informaciją apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą ir informaciją, kuri pakenktų žurnalistų šaltinių apsaugai. Ieškovės teigimu, be teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir Prancūzijos socialinės teisės pažeidimų, kuriuos lemia toks įpareigojimas, šis dokumentų, kuriuos prašoma pateikti, apimties išplėtimas už profesinės veiklos ribų nėra būtinas tyrimui atlikti, todėl juo pažeidžiamas proporcingumo principas.

276    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

277    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad devintajame prieštaravime ieškovė iš esmės pakartoja argumentus, pateiktus šeštojo pagrindo antroje dalyje, grindžiamoje žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimu, ir septintajame pagrinde, grindžiamame tinkamų garantijų, skirtų teisei į privataus gyvenimo gerbimą apsaugoti, nebuvimu. Taigi, remiantis tais pačiais motyvais, kurie buvo pateikti nagrinėjant šeštojo pagrindo antrąją dalį (žr. šio sprendimo 340–381 punktus) ir septintąjį pagrindą (žr. šio sprendimo 382–460 punktus), penktojo pagrindo pirmos dalies devintąjį prieštaravimą reikia atmesti.

278    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, penktojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl penktojo pagrindo antros dalies, grindžiamos tuo, kad ginčijamu sprendimu ieškovei užkraunama neproporcinga našta

279    Ieškovė tvirtina, kad ginčijamu sprendimu jai nustatyta per didelė našta tyrimo poreikių atžvilgiu, nes ji buvo įpareigota atlikti didelę paiešką keliose skirtingose savo įmonės padaliniuose. Kad galėtų įvykdyti įpareigojimą, ji turėjo sutelkti specialius žmogiškuosius ir techninius išteklius ir į pagalbą pasitelkti dviejų trečiųjų įmonių tarnybas. Ieškovės teigimu, ginčijamame sprendime nustatytus paieškos kriterijus atitinkančių duomenų skaičius siekė kelias dešimtis tūkstančių.

280    Be to, ieškovės teigimu, buvo neįmanoma laikytis maždaug vieno mėnesio termino, per kurį turėjo būti įvykdytas ginčijamu sprendimu nustatytas įpareigojimas ir kuris iš pradžių turėjo pasibaigti 2023 m. spalio 27 d., ir jis jai neleido įsitikinti, kad pateikti dokumentai yra išsamūs, tikslūs ir neiškraipyti.

281    Ieškovė pažymi, kad nebuvo jokios būtinybės veikti skubiai, nes apie tyrimo pradžią viešai paskelbta dar 2023 m. birželio mėn., o vėliau ji oficialiai įforminta 2023 m. liepos 25 d. raštu dėl oficialios tyrimo procedūros pradžios, ir kad, kaip reikalaujama tame rašte, ji turėjo saugoti dokumentus, kurie galėjo būti svarbūs, neatsižvelgiant į atsakymo pateikimo terminą, kuris galėjo būti jai nustatytas.

282    Galiausiai, ieškovės teigimu, ginčijamu sprendimu jai nustatytas neproporcingai didelis darbo krūvis, atsižvelgiant į tyrimo poreikius, nes jis iš dalies susijęs su įrodymais, kuriuos Komisijos jau turi dėl to, kad jie buvo perduoti nagrinėjant Lagardère kontrolės įgijimą.

283    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

284    Pirmiausia reikia nurodyti šio sprendimo 206 ir 208 punktuose minėtą jurisprudenciją.

285    Nagrinėjamu atveju ieškovė pabrėžia, kad atsakant į ginčijamą sprendimą tenkantis darbo krūvis yra neproporcingai didelis, bet tokio prieštaravimo nepagrindžia.

286    Žinoma, neginčijama, kad ginčijamame sprendime prašoma daug plačios apimties informacijos, tad rengiant atsakymą į šį prašymą ieškovei teko atlikti daug darbo.

287    Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 209 punkte primintos jurisprudencijos, negalima daryti išvados, kad ieškovės darbo krūvis yra neproporcingas tyrimo poreikiams, susijusiems su pažeidimo prezumpcijomis, kurias Komisija ketina patikrinti.

288    Viena vertus, reikia priminti, kad pagal ginčijamo sprendimo 6 konstatuojamąją dalį, cituotą šio sprendimo 61 punkte, ginčijamo sprendimo tikslas – surinkti informaciją, kad būtų galima įvertinti, ar Vivendi darė lemiamą įtaką Lagardère, galinčią reikšti pareigos pranešti ir (arba) pareigos sustabdyti įsigijimą pažeidimą ir (arba) sąlygų ir įpareigojimų, susijusių su 2023 m. birželio 9 d. sprendimu leisti vykdyti koncentraciją, nesilaikymą.

289    Ginčijamo sprendimo 7 konstatuojamojoje dalyje, kuri taip pat cituojama šio sprendimo 61punkte, Komisija tvirtina, kad prašoma informacija yra svarbiausia, kad ji galėtų išnagrinėti, ar ieškovės kišimasis ir (arba) konsultavimas ir (arba) įsitraukimas priimant tam tikrus Lagardère sprendimus gali būti kvalifikuojami kaip ieškovės lemiamos įtakos darymas. Be to, ji išvardija ieškovės veiksmus, kurie gali būti pripažinti vienu ar keliais iš Reglamento Nr. 139/2004 kylančių pareigų pažeidimais ir kuriuos ji ketina tirti.

290    Taigi siekiant patikrinti įtariamus pažeidimus, dėl kurių atliekamas tyrimas, reikia atlikti sudėtingą daugelio duomenų, kurių dauguma prieinami tik ieškovei, analizę.

291    Vadinasi, didelio skaičiaus informacijos pateikimą galima pateisinti ginčijamo sprendimo taikymo sritimi ir tyrimo tikslu.

292    Kita vertus, nė vienas ieškovės argumentas neįrodo, kad ginčijamas sprendimas viršija tai, kas būtina atsižvelgiant į tyrimo tikslą.

293    Pirma, kaip pabrėžia Komisija, būtinybė veikti skubiai pateisino 2023 m. spalio 27 d. terminą, nustatytą 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime (žr. šio sprendimo 101 punktą).

294    Taip pat svarbu priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 19 ir 22 punktų, iš pradžių 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime nustatytas terminas buvo pratęstas du kartus. Konkrečiai kalbant, pirmiausia nustatytas 2023 m. spalio 27 d. terminas 2023 m. spalio 27 d. sprendimo 2 straipsnyje buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 1 d. Paskui nustatytas 2023 m. gruodžio 1 d. terminas 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 1 straipsnyje buvo pratęstas iki 2024 m. vasario 7 d.

295    Penktojo pagrindo antroje dalyje pateiktuose ieškovės argumentuose daugiausia dėmesio skiriama tik 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime nustatytam pradiniam 2023 m. spalio 27 d. terminui, neatsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad 2023 m. spalio 27 d. sprendime minėtas terminas buvo pratęstas iki 2023 m. gruodžio 1 d., ar į tai, kad 2024 m. sausio 24 d. sprendime terminas buvo pratęstas iki 2024 m. vasario 7 d. Taigi ieškovės argumentai dėl ginčijamame sprendime nustatyto termino turi būti atmesti.

296    Antra, kaip matyti iš šio sprendimo 242 punkto, ieškovė neįrodė, kad ginčijamame sprendime nustatytas darbo krūvis yra neproporcingai didelis.

297    Be to, reikia konstatuoti, kad ieškovės argumentas, jog ginčijamas sprendimas iš dalies susijęs su informacija, kurią Komisija jau turėjo dėl to, kad ji buvo pateikta nagrinėjant ieškovės įvykdytą Lagardère kontrolės įsigijimą, yra visiškai nepagrįstas, todėl jį reikia atmesti kaip neatitinkantį Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų aiškumo ir tikslumo reikalavimų.

298    Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovė neįrodė, jog priimdama ginčijamą sprendimą Komisija pažeidė proporcingumo principą.

299    Vadinasi, penktojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą penktąjį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl šeštojo pagrindo, grindžiamo žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimu

300    Šeštajame pagrinde ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama žurnalistų šaltinių apsauga, užtikrinama pagal Chartijos 11 straipsnį ir EŽTK 10 straipsnį. Šį pagrindą sudaro dvi dalys, susijusios su, pirma, Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu ir, antra, žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimu.

 Pirminės pastabos

301    Pagal Chartijos 11 straipsnio „Saviraiškos ir informacijos laisvė“ 1 dalį kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, o ši teisė apima laisvę turėti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.

302    Be to, pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį joje numatytų teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia pati kaip atitinkamų EŽTK garantuojamų teisių, bet ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą (žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Real Madrid Club de Fútbol, C‑633/22, EU:C:2024:843, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

303    Taigi aiškindamas Chartijos 11 straipsnį Sąjungos teismas turi atsižvelgti į atitinkamas EŽTK 10 straipsnyje garantuojamas teises, kurios, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) aiškinimu, yra minimalus apsaugos lygis (žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Real Madrid Club de Fútbol, C‑633/22, EU:C:2024:843, 52 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

304    EŽTK 10 straipsnis „Saviraiškos laisvė“ suformuluotas taip:

„1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.“

305    Reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Chartijos 11 straipsnyje garantuojama pagrindinė teisė yra vienas iš pagrindinių demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindų – vertybių, kuriomis pagal ESS 2 straipsnį grindžiama Sąjunga, dalis (žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2 Sverige ir Watson ir kt., C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 93 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

306    EŽTT visada ypač atidžiai nagrinėjo saviraiškos laisvės užtikrinimo garantijas bylose, kurioms taikomas EŽTK 10 straipsnis, nes ši laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų. Spaudai suteiktos garantijos ypač svarbios, o žurnalistų šaltinių apsauga yra vienas pagrindinių spaudos laisvės elementų. Tokios apsaugos nebuvimas galėtų atgrasyti žurnalistų šaltinius nuo pagalbos spaudai informuojant visuomenę apie visuotinės svarbos klausimus. Taigi spauda gali būti mažiau pajėgi atlikti savo, kaip „sarginio šuns“, vaidmenį ir dėl to gali sumažėti jos gebėjimas pateikti tikslią ir patikimą informaciją (2021 m. gegužės 25 d. EŽTT sprendimo Big Brother Watch ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2021:0525JUD005817013, 442 punktas).

307    Nurodymas atskleisti šaltinius gali turėti neigiamą poveikį ne tik šaltiniams, kurių tapatybė gali būti atskleista, bet ir laikraščiui ar bet kokiam kitam nurodyme minimam leidiniui, kurių reputacijai būsimų galimų šaltinių vertinimu dėl atskleidimo gali būti padarytas neigiamas poveikis, ir visuomenės nariams, kurie yra suinteresuoti gauti informaciją iš anoniminių šaltinių. Vis dėlto yra esminis skirtumas tarp valdžios institucijų įpareigojimo žurnalistui atskleisti savo šaltinių tapatybę ir to, kad siekdamos nustatyti jo šaltinius jos atlieka kratas jo namuose ir darbo vietoje. Net jeigu krata neduoda rezultatų, ji yra griežtesnė priemonė, nei reikalavimas atskleisti šaltinio tapatybę, nes tyrėjai, atliekantys kratą žurnalisto darbo vietoje, gali susipažinti su visais jo turimais dokumentais (2021 m. gegužės 25 d. EŽTT sprendimo Big Brother Watch ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2021:0525JUD005817013, 443 punktas).

308    Žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimas gali būti laikomas suderinamu su EŽTK 10 straipsniu tik tuo atveju, jei pateisinamas viršesniu viešojo intereso reikalavimu. Be to, bet kokiam teisės į žurnalistų šaltinių apsaugą pažeidimui turi būti taikomos įstatyme nustatytos procesinės garantijos, susijusios su atitinkamo principo svarba. Viena svarbiausių reikalaujamų garantijų turi būti tai, kad priemonę galėtų patikrinti teismas ar kita nepriklausoma ir nešališka sprendimus priimanti institucija, įgaliota prieš pateikiant prašomus įrodymus nuspręsti, ar egzistuoja privalomasis viešasis interesas, nusveriantis žurnalistų šaltinių apsaugos principą, o jeigu tokio intereso nėra, užkirsti kelią bet kokiai nebūtinai prieigai prie informacijos, dėl kurios gali būti atskleista šaltinių tapatybė (2021 m. gegužės 25 d. EŽTT sprendimo Big Brother Watch ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2021:0525JUD005817013, 444 punktas).

309    Taigi, atsižvelgiant į būtinybę vykdyti prevencinę kontrolę, teismas ar kita nepriklausoma ir nešališka institucija prieš atskleisdami informaciją turi galėti potencialią riziką ir atitinkamus interesus palyginti su informacija, kurią prašoma atskleisti, kad būtų galima tinkamai įvertinti valdžios institucijų, siekiančių, kad ta informacija būtų atskleista, argumentus. Sprendimas turi būti grindžiamas aiškiais kriterijais, visų pirma turi būti atsakyta į klausimą, ar švelnesnės intervencinės priemonės gali pakakti nustatytiems viršesniems viešiesiems interesams apsaugoti. Teisėjas ar kita kompetentinga institucija turi turėti galimybę atsisakyti išduoti nurodymą atskleisti informaciją arba galimybę nustatyti siauresnį ar labiau ribotą įpareigojimą, kad atitinkamų šaltinių tapatybė nebūtų atskleista, neatsižvelgiant į tai, ar jie yra konkrečiai įvardyti prašomoje perduoti informacijoje, motyvuodamas tuo, kad atskleidus tokią informaciją kiltų didelė rizika, kad bus atskleista žurnalistų šaltinių tapatybė. Skubos atveju turi būti galima taikyti procedūrą, kuri leistų nustatyti ir atskirti informaciją, pagal kurią galima identifikuoti šaltinius, prieš valdžios institucijoms pradedant ja naudotis, nuo informacijos, kuri nesukelia panašios rizikos (2021 m. gegužės 25 d. EŽTT sprendimo Big Brother Watch ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, CE:ECHR:2021:0525JUD005817013, 445 punktas).

 Dėl šeštojo pagrindo pirmos dalies, siejamos su Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies neteisėtumu grindžiamu prieštaravimu

310    Šeštojo pagrindo pirmoje dalyje ieškovė pagal SESV 277 straipsnį pateikia Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, teigdama, kad ja pažeidžiamas EŽTK 10 straipsnis, nes nenumatyta jokios konkrečios ir ex ante teisminės peržiūros, leidžiančios vykdyti nepriklausomą teisinę kontrolę prieš priimant sprendimą nurodyti perduoti informaciją, kuri gali būti susijusi su žurnalistų šaltinių apsauga. Dublike ieškovė priduria, kad SESV 278 ir 279 straipsniuose numatytų teisių gynimo priemonių nepakanka šiai spragai užpildyti.

311    Tarybos palaikoma Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

312    Visų pirma pagal SESV 277 straipsnį bet kuri teismo proceso, kuriame ginčijamas Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimtas visuotinai taikomas aktas, šalis gali remtis SESV 263 straipsnio antroje pastraipoje nurodytais pagrindais, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažintų tą aktą netaikytinu.

313    SESV 277 straipsnyje išreikštas bendrasis principas, pagal kurį kiekvienai šaliai, siekiančiai, kad būtų panaikintas aktas, dėl kurio ji gali pareikšti ieškinį, užtikrinama teisė ginčyti anksčiau institucijų priimto akto, kuris yra ginčijamo akto teisinis pagrindas, teisėtumą, jeigu ši šalis neturėjo teisės pagal SESV 263 straipsnį pareikšti tiesioginio ieškinio dėl akto, kurio padarinius patiria, tačiau negalėjo reikalauti jį panaikinti. Bendro pobūdžio aktas, kurio teisėtumas ginčijamas, turi būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikomas byloje, kurioje nagrinėjamas ieškinys, ir turi būti tiesioginis teisinis ginčijamo individualaus sprendimo ir atitinkamo bendro pobūdžio akto ryšys (šiuo klausimu žr. 2020 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija ir Taryba / Carreras Sequeros ir kt., C‑119/19 P et C‑126/19 P, EU:C:2020:676, 67–69 punktus; šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Mamoli Robinetteria / Komisija, T‑376/10, EU:T:2013:442, 48 ir 49 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

314    Nagrinėjamu atveju, kaip pabrėžia ieškovė, remiantis šio sprendimo 306–309 punktuose nurodyta EŽTT jurisprudencija, žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimui turi būti taikomos įstatyme nustatytos procesinės garantijos, susijusios su nagrinėjamo principo svarba, tarp kurių pirmiausia turi būti numatyta galimybė šioje jurisprudencijoje nustatyta tvarka vykdyti prevencinio pobūdžio kontrolę.

315    Kaip pabrėžia Taryba, pagal pirminėje teisėje nustatytą išsamią teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistemą suteikiamos procesinės garantijos, kurių reikalaujama pagal šio sprendimo 306–309 punktuose nurodytą EŽTT jurisprudenciją, ir, be kita ko, galimybė, kad priemonę patikrintų teismas ar bet kuri kita nepriklausoma ir nešališka sprendimus priimanti institucija, įgaliota prieš pateikiant prašomus įrodymus nuspręsti, ar egzistuoja privalomasis viešasis interesas, nusveriantis žurnalistų šaltinių apsaugos principą, o jeigu tokio intereso nėra, užkirsti kelią bet kokiai nebūtinai prieigai prie informacijos, dėl kurios gali būti atskleista šaltinių tapatybė.

316    Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 263 ir 277 straipsnius, taip pat 267 straipsnį, nustatyta išsami teisių gynimo priemonių ir procedūrų sistema, skirta Sąjungos aktų teisėtumo kontrolei, kurią atlikti patikėta Sąjungos teismams, užtikrinti (žr. 2015 m. balandžio 28 d. Sprendimo T & L Sugars ir Sidul Açúcares / Komisija, C‑456/13 P, EU:C:2015:284, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

317    Priimdamas antrinės teisės aktą Sąjungos teisės aktų leidėjas negali sukurti SESV nenumatytos naujos teisių gynimo priemonės, nes toje sutartyje nustatyta išsami teisių gynimo priemonių gynimo ir procedūrų sistema, skirta institucijų aktų teisėtumo kontrolei, kurią atlikti patikėta Sąjungos teismams, užtikrinti (žr. 2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimo ECHA, C‑256/23 ir C‑290/23, EU:C:2024:683, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

318    Kaip pabrėžia Taryba, kadangi Chartijos 11 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į atitinkamas EŽTK 10 straipsniu garantuojamas teises, reikalaujama, kad egzistuotų tam tikrus kriterijus atitinkanti teisių gynimo priemonė, tokios teisių gynimo priemonės reikėtų ieškoti Sutartimis nustatytoje teisių gynimo priemonių sistemoje ir ji turėtų ją atitikti.

319    Tokios teisių gynimo priemonės buvimas išsamioje Sutartyse nustatytoje teisių gynimo priemonių sistemoje patvirtintas jurisprudencijoje, susijusioje su advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumu.

320    Taigi iš 1982 m. gegužės 18 d. Sprendimo AM & S Europe / Komisija (155/79, EU:C:1982:157, 32 punktas) matyti, kad išsamia teisių gynimo priemonių sistema užtikrinama apsauga, kuri yra tinkama atsižvelgiant į advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumą. Kalbant konkrečiai, minėtame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad, pirma, remiantis aplinkybe, jog pagal EEB sutarties 185 straipsnį (dabar – SESV 278 straipsnis) atitinkamos įmonės pareikštas ieškinys dėl sprendimų, nurodančių pateikti dokumentus, kuriems tariamai taikomas advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo principas, neturi stabdomojo poveikio, galima atsiliepti į Komisijos išreikštą rūpestį dėl galimų bylai išnagrinėti Teisingumo Teisme reikalingo laiko pasekmių Komisijos vykdytinos Sutartyje nustatytų konkurencijos taisyklių laikymosi kontrolės veiksmingumui. Antra, atitinkamos įmonės interesai buvo apsaugoti EEB sutarties 185 ir 186 straipsniuose (dabar – SESV 278 ir 279 straipsniai) ir tuo metu galiojusios redakcijos Procedūros reglamento 83 straipsnyje numatant galimybę sustabdyti priimto sprendimo vykdymą arba taikyti kitas laikinąsias apsaugos priemones.

321    Iš to matyti, kad išsamia teisių gynimo priemonių sistema prevencinė teisminė kontrolė gali būti užtikrinta prieš Komisijai susipažįstant su konfidencialia informacija.

322    Kalbant konkrečiai, pagal jurisprudenciją, susijusią su Komisijos įgaliojimais atlikti SESV 101 ir 102 straipsnių laikymosi patikrinimą, kuri mutatis mutandis taikoma šiai bylai, kai įmonė remiasi advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumu, kad paprieštarautų dokumento poėmiui atliekant patikrinimą, sprendimas, kuriuo Komisija atmeta šį prašymą, sukelia tai įmonei teisinių pasekmių, aiškiai pakeičiančių jos teisinę padėtį. Iš esmės tokiu sprendimu iš įmonės atimama Sąjungos teisės suteikiama apsauga, jis yra galutinis ir nepriklauso nuo galutinio sprendimo, kuriuo pripažįstamas konkurencijos normų pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, T‑125/03 ir T‑253/03, EU:T:2007:287, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

323    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad įmonės galimybė pareikšti ieškinį dėl sprendimo, konstatuojančio konkurencijos normų pažeidimą, negali suteikti adekvačios jos teisių apsaugos. Pirma, administracinė procedūra gali nesibaigti sprendimu, konstatuojančiu pažeidimą. Antra, dėl tokio sprendimo, jeigu jis bus priimtas, pareikštas ieškinys bet kuriuo atveju įmonei nesuteiktų galimybės užkirsti kelią nepataisomoms pasekmėms, kurių sukelia neteisėtas susipažinimas su tam tikrais dokumentais, kurie saugomi taikant profesinę paslaptį (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, T‑125/03 ir T‑253/03, EU:T:2007:287, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

324    Iš to darytina išvada, kad Komisijos sprendimu, kuriuo atmetamas prašymas konkrečiam dokumentui taikyti konfidencialumo apsaugą ir nurodoma prireikus pateikti nagrinėjamą dokumentą, užbaigiama speciali procedūra, kuri skiriasi nuo procedūros, suteikiančios Komisijai galimybę priimti sprendimą dėl konkurencijos normų pažeidimo buvimo, ir todėl tai yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, prireikus pateikiamą kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant būtent sustabdyti tokio akto vykdymą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio pagrindinėje byloje (2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, T‑125/03 ir T‑253/03, EU:T:2007:287, 48 punktas).

325    Atsižvelgiant į ypatingą advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsaugos principo, kurio tikslas – garantuoti asmeniui galimybę visiškai pasinaudoti teise į gynybą ir užtikrinti reikalavimą, kad kiekvienas asmuo galėtų nevaržomas kreiptis į advokatą, pobūdį, reikia manyti, kad aplinkybė, jog Komisija susipažįsta su konfidencialaus dokumento turiniu, savaime yra šio principo pažeidimas. Konfidencialumo apsauga apima ne tik reikalavimą, kad įmonės savo advokatui pateikta informacija ar tokio advokato konsultacijų turinys nebūtų panaudoti prieš ją sprendime, kuriuo baudžiama už konkurencijos normų pažeidimą (2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, T‑125/03 ir T‑253/03, EU:T:2007:287, 86 punktas).

326    Pagal advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumo apsaugos principą taip pat reikalaujama, kad, kai Komisija priima sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas šiuo klausimu, ji negali susipažinti su nagrinėjamų dokumentų turiniu, kol nesuteikia atitinkamai įmonei galimybės naudingai kreiptis į Bendrąjį Teismą. Šiuo klausimu pažymėtina, kad prieš susipažindama su tų dokumentų turiniu Komisija privalo laukti, kol pasibaigs ieškinio dėl sprendimo atmesti pareiškimo terminas. Bet kuriuo atveju, jei toks ieškinys neturi stabdomojo poveikio, atitinkama įmonė turi pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdama sustabdyti sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas taikyti šią apsaugą, vykdymą (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, T‑125/03 ir T‑253/03, EU:T:2007:287, 88 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

327    Nagrinėjamu atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 16 punkte, 2023 m. spalio 18 d. Komisija patvirtino ieškovei, kad dokumentams, kuriuose gali būti atskleisti žurnalistų šaltiniai, taikoma ypatinga apsauga, grindžiama procedūra, nustatyta siekiant apsaugoti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą. Apie tokios apsaugos suteikimą dar kartą užsiminta 2023 m. gruodžio 6 d. rašte (žr. šio sprendimo 21 punktą), o jis įformintas 2024 m. sausio 24 d. sprendime (žr. šio sprendimo 22 punktą).

328    Atsižvelgiant į šio sprendimo 320 ir 322–326 punktuose primintą jurisprudenciją, susijusią su advokatų ir klientų bendravimo konfidencialumu, kuri mutatis mutandis taikoma šioje byloje, reikia konstatuoti, kad Sutartyse nustatytoje išsamioje teisių gynimo priemonių sistemoje numatoma veiksminga teisminė gynyba, atitinkanti visas procesines garantijas, susijusias su žurnalistų šaltinių apsauga, kurios reikalaujama pagal EŽTT jurisprudenciją dėl EŽTK 10 straipsnio – Chartijos 11 straipsnį atitinkančios nuostatos.

329    Šios išvados negalima paneigti ieškovės dublike išdėstytais argumentais.

330    Pirma, ieškovė tvirtina, kad SESV 263, 278 ir 279 straipsniuose numatytos procedūros nėra ex ante procedūros, kaip to reikalaujama pagal EŽTT jurisprudenciją, nes jos gali būti „pradėtos“ tik Komisijai pateikus prašymą suteikti informaciją.

331    Reikia pabrėžti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį galima pareikšti dėl aktų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, kurios gali turėti įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį. Taigi iš esmės tarpinės priemonės, kuriomis siekiama parengti galutinį sprendimą, nėra aktai, dėl kurių galima pareikšti ieškinį. Vis dėlto iš jurisprudencijos išplaukia, kad per parengiamąją procedūrą priimti aktai, patys užbaigiantys specialią procedūrą, skirtingą nuo tos, kurios tikslas yra padėti Komisijai priimti sprendimą iš esmės, ir sukeliantys privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeisti jo teisinę padėtį, taip pat yra aktai, kuriuos galima ginčyti (žr. 2007 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija, T‑125/03 ir T‑253/03, EU:T:2007:287, 45 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

332    Atsižvelgiant į šio sprendimo 322 ir 323 punktuose nurodytą jurisprudenciją, kuri pagal analogiją taikytina šiai bylai, pažymėtina, kad, kai įmonė remiasi žurnalistų šaltinių apsauga, prieštaraudama dokumento poėmiui vykdant prašymą suteikti informaciją pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalį, sprendimas, kuriuo Komisija atmeta šį prašymą, sukelia teisinių pasekmių tai įmonei ir aiškiai pakeičia jos teisinę padėtį. Šiuo sprendimu atsisakoma jai suteikti Sąjungos teisėje numatytą apsaugą ir jis yra galutinis ir nepriklauso nuo galutinio sprendimo, kuriuo pripažįstamas konkurencijos taisyklių pažeidimas.

333    Iš to darytina išvada, kad Komisijos sprendimu, kuriuo atmetamas prašymas konkrečiam dokumentui taikyti žurnalistų šaltinių apsaugą – ir nurodoma prireikus pateikti nagrinėjamą dokumentą – užbaigiama speciali procedūra, kuri skiriasi nuo procedūros, suteikiančios jai galimybę priimti sprendimą dėl konkurencijos normų pažeidimo buvimo, todėl tai yra aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį dėl panaikinimo, prireikus pateikiamą kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant būtent sustabdyti tokio akto vykdymą, kol Bendrasis Teismas priims sprendimą dėl ieškinio pagrindinėje byloje.

334    Siekiant užtikrinti žurnalistų šaltinių apsaugą, taip pat reikalaujama, kad, kai Komisija priima sprendimą, kuriuo atmetamas prašymas šiuo klausimu, ji nesusipažintų su nagrinėjamų dokumentų turiniu, kol nesuteikia atitinkamai įmonei galimybės naudingai kreiptis į Bendrąjį Teismą, ir ji turi laukti, kol pasibaigs ieškinio dėl sprendimo dėl atmetimo pareiškimo terminas. Bet kuriuo atveju, kadangi toks ieškinys neturi stabdomojo poveikio, atitinkama įmonė turi pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdama sustabdyti sprendimo, kuriuo atmetamas prašymas taikyti šią apsaugą, vykdymą.

335    Taigi negalima pritarti ieškovės argumentui, kad SESV 263, 278 ir 279 straipsniuose numatytos procedūros nėra ex ante procedūros, kurių reikalaujama pagal EŽTT jurisprudenciją.

336    Antra, ieškovė tvirtina, kad vykstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrai vykdymo sustabdymo ar kitų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos skiriasi nuo sąlygos, kuria reglamentuojama žurnalistų šaltinių apsauga, t. y. reikalavimo, kad egzistuotų privalomasis viešasis interesas, nusveriantis žurnalistų šaltinių apsaugos principą.

337    Reikia pažymėti, kaip tai daro Taryba, kad sąlyga, susijusi su esamų interesų palyginimu, kurį prireikus atlieka laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas, iš esmės atitinka teisinį kriterijų, taikomą vertinant elementus, kuriems taikoma žurnalistų šaltinių apsauga, pagal kurį nustatoma, ar egzistuoja privalomasis viešasis interesas, nusveriantis žurnalistų šaltinių apsaugos principą.

338    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės pagal SESV 277 straipsnį pateiktam Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalies neteisėtumu grindžiamam prieštaravimui negalima pritarti.

339    Vadinasi, šeštojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

 Dėl šeštojo pagrindo antros dalies, grindžiamos žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimu

340    Šeštojo pagrindo antroje dalyje ieškovė teigia, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiama žurnalistų šaltinių apsauga, nes tarp atitinkamų asmenų jame konkrečiai įvardyti du žurnalistai ir nurodytas jų susirašinėjimas su ginčijamo sprendimo paieškos žodžiuose minimais su Vivendi grupe siejamais žurnalistais.

341    Be to, ieškovė pabrėžia, kad pati Komisija pripažino būtinybę apsaugoti žurnalistų šaltinius, nes 2023 m. spalio 18 d. už tyrimą atsakingiems pareigūnams ir ieškovės patarėjams kalbantis telefonu Komisija nurodė, kad ieškojo sprendinio, kuris padėtų išspręsti šią ieškovės nustatytą problemą. Ieškovės požiūriu, tai įrodo, kad Komisija žinojo apie ginčijamo sprendimo sukeltus sunkumus. Vis dėlto, ieškovės teigimu, šio ieškinio pareiškimo dieną ji ginčijamu sprendimu buvo dar kartą paraginta pateikti visą šią informaciją, nes priešingu atveju grėstų baudos.

342    Dublike ieškovė pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas nesuteikia jokių procesinės garantijų, susijusių su žurnalistų šaltinių apsauga. Tik po to, kai buvo pareikštas šis ieškinys, paprastu raštu, kurio turinys vėliau pakartotas 2024 m. sausio 24 d. sprendime, Komisija nustatė minėtas garantijas, o tai negali nulemti ginčijamo sprendimo trūkumų ištaisymo atgaline data.

343    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

344    Iš pradžių reikia priminti: kadangi ieškinio priimtinumo sąlygos yra imperatyvūs ieškinio nepriimtinumo pagrindai, Bendrasis Teismas turi savo iniciatyva patikrinti, ar ieškovas yra suinteresuotas, kad ginčijamas sprendimas būtų panaikintas (žr. 2022 m. gruodžio 21 d. Sprendimo E. Breuninger / Komisija, T‑525/21, EU:T:2022:835, 17 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

345    Pagal jurisprudenciją ieškinys dėl panaikinimo, pareikštas fizinio ar juridinio asmens, yra priimtinas tik tuo atveju, kai šis yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių, ir taip dėl ieškinio baigties gali atsirasti naudos jį pareiškusiai šaliai. Tokio suinteresuotumo įrodymą, kuris vertinimas ieškinio pareiškimo dieną ir yra esminė ir pirmoji sąlyga pareiškiant bet kokį teisminį ieškinį, turi pateikti ieškovas (žr. 2019 m. kovo 27 d. Sprendimo Canadian Solar Emea ir kt. / Taryba, C‑236/17 P, EU:C:2019:258, 91 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

346    Ieškovo suinteresuotumas kreiptis į teismą, atsižvelgiant į ieškinio dalyką, turi egzistuoti jį pareiškiant, antraip ieškinys būtų nepriimtinas. Ginčo dalykas, kaip ir suinteresuotumas kreiptis į teismą, turi išlikti iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, nes priešingu atveju nebūtų pagrindo priimti sprendimo, o tai reiškia, kad ieškinio patenkinimas turi suteikti naudos jį pareiškusiai šaliai (šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 30 d. Sprendimo Izba Gospodarcza Producentów i Operatorów Urządzeń Rozrywkowych / Komisija, C‑560/18 P, EU:C:2020:330, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

347    Ieškovo suinteresuotumas kreiptis į teismą nebūtinai išnyksta dėl to, kad vykstant procesui ginčijamas aktas nustoja kelti padarinius. Asmuo, su kuriuo šis aktas susijęs, gali išlaikyti suinteresuotumą reikalauti šio akto panaikinimo, kad būtų atkurta jo pradinė padėtis arba kad ginčijamo akto rengėjas būtų priverstas padaryti atitinkamus pakeitimus ateityje ir taip būtų išvengta ginčijamam aktui tariamai būdingo neteisėtumo pasikartojimo pavojaus. Net jei dėl tam tikrų aplinkybių panaikintą aktą priėmusi institucija negali įvykdyti pareigos imtis priemonių teismo sprendimui dėl panaikinimo įvykdyti, gali išlikti suinteresuotumas pareikšti ieškinį dėl panaikinimo – kaip pagrindas galimam ieškiniui dėl atsakomybės (žr. 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Camerin / Komisija, C‑63/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:516, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

348    Vis dėlto ieškovas turi įrodyti savo suinteresuotumą kreiptis į teismą ir tinkamai pagrįsti suinteresuotumą panaikinti šį aktą (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 30 d. Sprendimo Camerin / Komisija, C‑63/21 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2022:516, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

349    Tas pats pasakytina apie suinteresuotumą pateikti ieškinio pagrindą (2017 m. vasario 28 d. Sprendimo JingAo Solar ir kt. / Taryba, T‑157/14, nepaskelbtas Rink., EU:T:2017:127, 69 punktas).

350    Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad ieškovo suinteresuotumo kreiptis į teismą išlikimą reikia vertinti in concreto, atsižvelgiant, be kita ko, į nurodomo neteisėtumo padarinius ir tariamai patirtos žalos pobūdį (2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 65 punktas).

351    Šiuo klausimu reikia pasakyti, kad pagal jurisprudenciją ieškinio pagrindas dėl panaikinimo yra nepriimtinas, nesant suinteresuotumo kreiptis į teismą, kai net darant prielaidą, kad šis pagrindas pagrįstas, ginčijamo akto panaikinimas remiantis šiuo pagrindu negalėtų suteikti ieškovui siekiamo rezultato (žr. 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Evropaïki Dynamiki / ECB, C‑401/09 P, EU:C:2011:370, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

352    Nagrinėjamu atveju pirmiausia reikia priminti faktines aplinkybes, kuriomis grindžiama šeštojo pagrindo antra dalis, visų pirma tas, kurios matyti iš šio sprendimo 15–21 punktų.

353    Konkrečiai kalbant, po ieškovės Komisijai nusiųsto 2023 m. spalio 14 d. elektroninio laiško (žr. šio sprendimo 15 punktą) Komisija per 2023 m. spalio 18 d. telefoninę konferenciją patvirtino, kad dokumentams, kuriuose gali būti atskleisti žurnalistų šaltiniai, bus taikoma ypatinga apsauga, grindžiama procedūra, nustatyta siekiant apsaugoti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą (žr. šio sprendimo 16 punktą). Paskui 2023 m. spalio 26 d. elektroniniu laišku Komisija paprašė ieškovės pateikti jai žurnalisto pažymėjimus turinčių atitinkamų asmenų sąrašą ir aptarti praktinę tvarką, kuri padėtų užtikrinti žurnalistų šaltinių apsaugą (žr. šio sprendimo 18 punktą).

354    2023 m. spalio 27 d., kai baigėsi 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime nustatytas prašomų dokumentų pateikimo terminas, ieškovė nebuvo pateikusi jokių dokumentų. Tą pačią dieną Komisija priėmė 2023 m. spalio 27 d. sprendimą (žr. šio sprendimo 19 punktą).

355    2023 m. lapkričio 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarijoje pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo (žr. šio sprendimo 20 punktą).

356    2023 m. gruodžio 6 d. rašte Komisijos Konkurencijos generalinio direktorato generalinis direktorius pakartojo, kad visiems dokumentams, susijusiems su jautrių asmens duomenų ar žurnalistų šaltinių apsauga, pagal atitinkamus teisės aktus ir jurisprudenciją bus taikomos griežtos procesinės garantijos, ir išsamiai jas aprašė (žr. šio sprendimo 21 punktą).

357    Kalbant konkrečiai, 2023 m. gruodžio 6 d. rašto 14 punkte, susijusiame su dokumentais, kuriuose gali būti nurodyti žurnalistų šaltiniai, Komisija pasiūlė taikyti procesines garantijas, analogiškas nustatytosioms siekiant užtikrinti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumo apsaugą. Praktiškai buvo numatyta, kad asmenys, su kuriais susijęs ginčijamas sprendimas ir kurie turi žurnalisto pažymėjimus, gali peržiūrėti dokumentus, atitinkančius ginčijamo sprendimo kriterijus, nustatyti informaciją, kuriai taikoma tokia apsauga, ir pateikti versiją, iš kurios būtų pašalinti žurnalistų šaltinių identifikavimo duomenys (arba, jei nebūtų įmanoma pateikti nekonfidencialios versijos, pašalinti dokumentą iš pateiktų dokumentų rinkinio). Kadangi ieškovė yra atsakinga už visišką ir teisingą visų dokumentų, patenkančių į ginčijamo sprendimo taikymo sritį, pateikimą, ji turi perduoti likusius dokumentus ir suvestinę lentelę, kurioje būtų išsamiai nurodytas pašalintos informacijos pobūdis arba dokumentai, neįtraukti į bylą.

358    Kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, tokios garantijos, susijusios su žurnalistų šaltinių apsauga, buvo oficialiai įtvirtintos 2024 m. sausio 24 d. sprendime, kurio 13 konstatuojamosios dalies b punkte numatyta, kad su ginčijamu sprendimu susiję asmenys, turintys žurnalisto pažymėjimą, galės peržiūrėti dokumentus, atitinkančius ginčijamo sprendimo kriterijus, nustatyti informaciją, kuriai taikoma tokia apsauga, ir pateikti versiją, iš kurios būtų pašalinti žurnalistų šaltinių identifikavimo duomenys, arba, jei neįmanoma pateikti nekonfidencialios versijos, pašalinti dokumentą iš pateiktų dokumentų rinkinio. Taip pat numatyta, kad ieškovė turės pateikti likusius dokumentus ir suvestinę lentelę, kurioje būtų nurodytas pašalintos informacijos pobūdis arba dokumentai, neįtraukti į bylą.

359    Svarbu pažymėti, kad 2024 m. sausio 25 d. raštu Komisija informavo Bendrąjį Teismą apie 2024 m. sausio 24 d. sprendimo priėmimą ir paprašė ieškovės patikslinti savo ieškinį pagal Procedūros reglamento 86 straipsnį. Šis raštas buvo pridėtas prie bylos medžiagos ir įteiktas ieškovei 2024 m. vasario 1 d.

360    Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės akto galiojimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias teisines ir faktines aplinkybes (žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimo Schaible, C‑101/12, EU:C:2013:661, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

361    Vis dėlto pagal jurisprudenciją, jei vykstant procesui sprendimas ar reglamentas, kuris tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su asmeniu, pakeičiamas aktu, kurio dalykas tas pats, jis turėtų būti laikomas nauju faktu, leidžiančiu ieškovui patikslinti savo reikalavimus ir ieškinio pagrindus. Jeigu iš ieškovo būtų reikalaujama pareikšti naują ieškinį, būtų pažeistas gero teisingumo vykdymo ir proceso ekonomijos principas. Be to, būtų neteisinga, jeigu atitinkama institucija, atsikirsdama į Sąjungos teisme pateiktame ieškinyje pareikštus prieštaravimus dėl teisės akto, galėtų iš dalies pakeisti ginčijamą aktą ar jį pakeisti kitu aktu ir remtis šiuo pakeitimu procese taip, kad kita šalis netektų galimybės išplėsti savo pradinių reikalavimų ir ieškinio pagrindų taip, kad jie apimtų vėlesnį aktą, arba dėl jo pateikti papildomus reikalavimus ir ieškinio pagrindus (žr. 2013 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo Bank Melli Iran / Taryba, T‑35/10 ir T‑7/11, EU:T:2013:397, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

362    Iš tuo metu galiojusios redakcijos Procedūros reglamento 86 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad, kai aktas, kurį prašoma panaikinti, visiškai ar iš dalies pakeičiamas kitu aktu, kurio dalykas tas pats, prieš pasibaigiant žodinei proceso daliai arba prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą išnagrinėti bylą nerengiant žodinės proceso dalies ieškovas gali patikslinti ieškinį, kad atsižvelgtų į šią naują aplinkybę. Ieškinys tikslinamas pateikiant atskirą dokumentą per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą terminą; šiame dokumente gali būti prašoma panaikinti aktą, dėl kurio tikslinamas ieškinys.

363    Nagrinėjamu atveju, pirma, ieškovės pozicija, išdėstyta dublike, atsakyme į proceso organizavimo priemones ir per teismo posėdį, yra tokia, kad 2024 m. sausio 24 d. sprendimo priėmimas negali lemti ginčijamo sprendimo trūkumų ištaisymo atgaline data vykstant procesui. Ieškovė taip pat pažymi, kad šis ieškinys susijęs tik su ginčijamu sprendimu, kuris nebuvo iš dalies pakeistas 2024 m. sausio 24 d. sprendimu, kurio 1 straipsniu iš dalies pakeistas 2023 m. spalio 27 d. sprendimo 2 straipsnis ir kurio 2 straipsnyje numatoma skirti periodinę baudą. Taigi, ieškovės teigimu, nebuvo pagrindo keisti ieškinio dalyko, kaip jis apibrėžtas ieškinyje.

364    Reikia konstatuoti, kad 2024 m. sausio 24 d. sprendimu iš esmės pakeisti trys ginčijamo sprendimo aspektai.

365    Pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 1 straipsnyje numatyta 2023 m. spalio 27 d. sprendime nustatytą 2023 m. gruodžio 1 d. terminą pratęsti iki 2024 m. vasario 7 d.; savo ruožtu šis terminas buvo 2023 m. rugsėjo 19 d. sprendime nustatyto 2023 m. spalio 27 d. termino pratęsimas.

366    Antra, 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 13 konstatuojamosios dalies a punkte nustatytos papildomos, palyginti su ginčijamu sprendimu, procesinės garantijos, siekiant užtikrinti jautrių asmens duomenų apsaugą, kartu numatant virtualios duomenų saugyklos procedūrą, siūlomą 2023 m. gruodžio 6 d. rašte.

367    Trečia, 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 13 konstatuojamosios dalies b punkte nustatytos procesinės garantijos, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinius, ir patvirtinta 2023 m. gruodžio 6 d. rašte pasiūlyta procedūra. Šios garantijos iš esmės yra tokios pačios kaip tos, kurias Komisija ir ieškovė neoficialiai aptarė ir kurios grindžiamos procedūra, nustatyta siekiant apsaugoti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą (žr. šio sprendimo 353–357 punktus).

368    Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 359 punkte, reikia konstatuoti, kad iš ieškovės nebuvo atimta galimybė išplėsti savo pradinių reikalavimų ir pagrindų taip, kad jie apimtų 2024 m. sausio 24 d. sprendimą, arba pateikti papildomus reikalavimus ir pagrindus, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 361 punkte nurodytą jurisprudenciją.

369    Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 353–357 punktų, pažymėtina, jog palaikydama dialogą su Komisija ieškovė iki ieškinio pareiškimo 2023 m. lapkričio 23 d. žinojo apie Komisijos pastangas rasti žurnalistų šaltinių apsaugos sprendimą, grindžiamą procedūra, nustatyta siekiant apsaugoti advokato ir kliento bendravimo konfidencialumą.

370    Vis dėlto ieškovė nusprendė netikslinti ieškinio taip, kad jame būtų atsižvelgta į 2024 m. sausio 24 d. sprendimą, ir, nereikšti naujo ieškinio dėl minėto sprendimo.

371    Trečia, kaip matyti iš šio sprendimo 345–348 punktuose suformuotos jurisprudencijos, fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo priimtinas tik tuo atveju, jeigu jis yra suinteresuotas, kad ginčijamas aktas būtų panaikintas. Toks suinteresuotumas, kurį įrodyti turi ieškovas, reiškia, kad pats ginčijamo akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių, ir taip dėl ieškinio baigties jį pareiškusi šalis gali gauti naudos.

372    Nagrinėjamu atveju atsakydama į proceso organizavimo priemones ieškovė tvirtina pagal šeštojo pagrindo antrą dalį tebesanti suinteresuota užginčyti procesinių garantijų, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistų šaltinių slaptumą, buvimą, nes, pirma, Komisija negali atgaline data pašalinti trūkumų, turinčių įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui, ir, antra, numatytomis garantijomis nebuvo galima užkirsti kelio bet kokiam žurnalistų šaltinių apsaugos pažeidimui. Šiuo klausimu ji pateikia naujų argumentų, kuriais siekiama užginčyti 2024 m. sausio 24 d. sprendime nustatytų garantijų pakankamumą.

373    Viena vertus, nauji argumentai, kuriais siekiama užginčyti minėtų garantijų pakankamumą ir kurie pirmą kartą pateikti atsakant į proceso organizavimo priemones, turi būti atmesti kaip nepriimtini (šiuo klausimu žr. 2025 m. sausio 29 d. Sprendimo Ben Ali / Taryba, T‑178/23, nepaskelbtas Rink., EU:T:2025:114, 54 punktą).

374    Kita vertus, reikia konstatuoti, kad šiame atsakyme ieškovė neįrodė, jog tebėra suinteresuota kreiptis į teismą pagal šeštojo pagrindo antrą dalį. Ji, be kita ko, nepaaiškina priežasčių, dėl kurių ginčijamo sprendimo panaikinimas galėtų jai suteikti naudos po to, kai buvo priimtas 2024 m. sausio 24 d. sprendimas, kurio ji pati nusprendė šiame ieškinyje neginčyti.

375    Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad iki 2024 m. sausio 24 d. sprendimo priėmimo ieškovė nebuvo Komisijai pateikusi jokio dokumento.

376    Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip ieškovė patvirtino per teismo posėdį, pirmą kartą ji Komisijai perdavė dokumentus 2024 m. vasario mėn., paskui – 2024 m. rugsėjo ir gruodžio mėn. Per teismo posėdį ieškovė nurodė, kad 2024 m. gruodžio mėn. Komisija buvo gavusi dokumentus, kurie atitiko ginčijamo sprendimo sąlygas, išskyrus dokumentus, kuriems taikoma advokato ir kliento bendravimo konfidencialumo, žurnalistų šaltinių slaptumo ir atitinkamų asmenų privataus gyvenimo apsauga.

377    Taigi šiuo klausimu ginčijamas sprendimas nesukėlė teisinių pasekmių laikotarpiu nuo jo priėmimo datos, t. y. 2023 m. rugsėjo 19 d., iki 2024 m. sausio 24 d. sprendimo įsigaliojimo.

378    Vadinasi, ieškovė negalėtų gauti jokios naudos iš galimo ginčijamo sprendimo panaikinimo, grindžiamo procesinių garantijų, susijusių su žurnalistų šaltinių apsauga, nebuvimu.

379    Be to, reikia pažymėti, kad šiame ieškinyje ieškovė nepateikia reikalavimo atlyginti žalą ir nenurodo jokio išlikusio suinteresuotumo, apie kurį kalbama šio sprendimo 347 punkte minimoje jurisprudencijoje.

380    Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė nepagrindė teiginio, kad jos suinteresuotumas kreiptis į teismą pagal šeštojo pagrindo antrąją dalį išliko.

381    Vadinasi, šeštojo pagrindo antrą dalį, taigi ir visą šeštąjį pagrindą, reikia atmesti.

 Dėl ieškinio septintojo pagrindo, grindžiamo tinkamų garantijų, skirtų teisei į privatų gyvenimą apsaugoti, nebuvimu

382    Septintajame pagrinde ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime nėra tinkamų garantijų Chartijos 7 straipsnyje ir EŽTK 8 straipsnyje įtvirtintai teisei į tai, kad būtų gerbiamas privatus gyvenimas, apsaugoti.

383    Ieškovės teigimu, tai, kad ginčijamu sprendimu ji įpareigojama pateikti dokumentus, susijusius su kai kurių jos darbuotojų ir atstovų privačiu gyvenimu, iš esmės įrodo toliau nurodytos aplinkybės. Pirma, mobilieji telefonai arba privatūs planšetiniai ir (arba) asmeniniai kompiuteriai (toliau – asmeninės ryšio priemonės), kurie bent vieną kartą buvo panaudoti profesiniais tikslais, nagrinėjamu laikotarpiu patenka į ginčijamo sprendimo taikymo sritį. Antra, turi būti pateikti visi dokumentai, atitinkantys ginčijamo sprendimo priedo III punkto 7 dalį. Trečia, ginčijamame sprendime nėra jokios nuorodos į procesines garantijas, skirtas privataus gyvenimo slaptumui apsaugoti. Ketvirta, ginčijamame sprendime nustatytas įpareigojimas draudžiamas pagal Prancūzijos darbo teisę. Jei ieškovė laikytųsi ginčijamame sprendime nustatytos pareigos rinkti, tvarkyti ir perduoti Komisijai dokumentus, susijusius su kai kurių jos darbuotojų ir atstovų asmeniniu gyvenimu, jai būtų taikomos baudžiamojoje teisėje numatytos sankcijos ir būtų pažeista šių asmenų teisė į tai, kad būtų gerbiamas jų privatus gyvenimas.

384    Šiuo klausimu ji pažymi, kad pagal Prancūzijos teisę darbdavys negali susipažinti su darbuotojo darbo vietoje išsiųstais ar gautais laiškais, taip pat elektroniniais laiškais ir darbuotojo darbo vietoje turimais dokumentais, kuriuos darbuotojas įvardijo kaip asmeninius dokumentus, išskyrus atvejus, kai suinteresuotasis asmuo dalyvauja arba jo buvo paprašyta dalyvauti su jais susipažįstant. Be to, darbdavys negali susipažinti su darbuotojo elektroniniais laiškais, išsiųstais ar gautais naudojantis asmeniniu elektroninio pašto adresu, atskiru nuo profesinio elektroninio pašto, arba su darbuotojo asmeniniais tiesioginių pranešimų platformoje vykusiais pokalbiais, nes priešingu atveju būtų nusikalsta pažeidžiant susirašinėjimo slaptumą, net jei darbuotojas savo asmeninę pašto dėžutę įdiegė arba tikrino kompiuteryje, kurį jam suteikė darbdavys.

385    Dublike ieškovė tvirtina, kad Komisija painioja sąvokas „asmens duomenys“ ir su „privačiu gyvenimu“ susijusi informacija. Ieškovės teigimu, sąvoka „asmens duomenys“ vis dėlto yra siauresnė, o sąvoka „privatus gyvenimas“ – platesnė. Ji laikosi nuomonės, kad apsauga, kurią Komisija ketina taikyti tik asmens duomenims, nesusijusi su informacija, kuriai, nors ji nėra griežtai asmeninio pobūdžio, taikoma pagrindinė teisė į privataus gyvenimo gerbimą.

386    Komisija nesutinka su ieškovės argumentais.

387    Pagal Chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas.

388    Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės atitinka EŽTK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teises: joje nurodyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas (žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Google (Tariamai netikslaus turinio pašalinimas), C‑460/20, EU:C:2022:962, 59 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi, Chartijos 7 straipsniui reikia suteikti tokią pačią prasmę ir taikymo sritį kaip ir EŽTK 8 straipsnio 1 daliai, kaip ji išaiškinta EŽTT jurisprudencijoje (žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 70 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

 Dėl ginčijamo sprendimo nulemto naudojimosi Chartijos 7 straipsnyje numatyta teise suvaržymo

389    Pagal suformuotą jurisprudenciją asmens duomenų perdavimas trečiajam asmeniui, kaip antai valdžios institucijai, yra Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymas, neatsižvelgiant į tai, kaip perduota informacija vėliau panaudojama, net nesant aplinkybių, dėl kurių šį suvaržymą būtų galima laikyti „dideliu“. Tas pats taikytina asmens duomenų saugojimui ir prieigai prie jų, kai juos siekia panaudoti valdžios institucijos. Nelabai svarbu, ar atitinkama su privačiu gyvenimu susijusi informacija yra jautri ir ar dėl šio suvaržymo suinteresuotieji asmenys patyrė nepatogumų (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 2 d. Sprendimo Ministerio Fiscal, C‑207/16, EU:C:2018:788, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Šiomis aplinkybėmis nesvarbu, kad atitinkami duomenys gali būti susiję su profesine veikla (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Luxembourg Business Registers, C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

390    Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas jau buvo nurodęs, kad elektroninių laiškų poėmis, atliktas atlikus kratas fizinio asmens darbo ar komercinėse arba komercinės bendrovės patalpose, yra naudojimosi Chartijos 7 straipsnyje garantuojama teise suvaržymas (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 70–73 ir 80 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

391    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 6–12 ir 19 punktų, ginčijamu sprendimu ieškovė iš esmės įpareigojama surinkti ir perduoti Komisijai, pirma, dokumentus, kuriuos atitinkamu laikotarpiu išsiuntė arba gavo keturiolika atitinkamų asmenų (taip pat jų teisių perėmėjai arba pirmtakai), įvardytų jo priedo II punkto 5 dalyje, kuriuose yra bent vienas iš šio priedo VII punkte išvardytų paieškos žodžių, ir, antra, dokumentus, kuriais atitinkamu laikotarpiu pasikeitė keturi asmenys, įvardyti šio priedo III punkto 7 dalies a–c punktuose. Ši pareiga apima keitimąsi pranešimais tiek profesinėmis ryšio priemonėmis, tiek asmeninėmis ryšio priemonėmis, jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniam bendravimui.

392    Šiomis aplinkybėmis dokumentuose, kurie turi būti surinkti, apdoroti ir perduoti Komisijai, gali būti informacijos, susijusios su tam tikrų ieškovės darbuotojų ir atstovų privačiu gyvenimu. Vadinasi, vykdant ginčijamą sprendimą gali būti suvaržyta Chartijos 7 straipsnyje garantuojama teisė.

393    Kiek tai susiję su suvaržymo dydžiu, reikia priminti, kad, pirma, ginčijamame sprendime nustatyta pareiga taip pat taikoma bendravimui asmeninėmis ryšio priemonėmis, jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniam bendravimui. Antra, ginčijamame sprendime ne tik reikalaujama perduoti dokumentus, kuriais buvo pasikeista per visą atitinkamą laikotarpį, kiek tai susiję su šio sprendimo 391 punkte nurodytais asmenimis: jo priedo III punkto 9 dalyje taip pat numatyta pareiga pateikti visą tam tikrų asmenų tarpusavio susirašinėjimą, jei bent vienas pasikeitimas pranešimais atitinka minėtame sprendime nurodytus paieškos žodžius.

394    Taigi vykdant ginčijamą sprendimą gali būti atskleisti labai įvairaus pobūdžio asmens duomenys, kuriuos a priori sunku nustatyti ir kurių apimtis gali būti labai didelė. Be to, iš asmeninių ryšio priemonių surinkti duomenys gali apimti daugiau informacijos apie jautrius atitinkamų asmenų privataus gyvenimo aspektus, nei iš profesinių ryšio priemonių surinkti duomenys. Darytina išvada, kad iš tokių duomenų, vertinamų kaip visuma, galima daryti tikslias išvadas apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą.

395    Jautrios informacijos, iš kurios galima padaryti tikslias išvadas apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, pateikimas yra didelis Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos šių asmenų pagrindinės teisės suvaržymas (šiuo klausimu žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimo Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, C‑184/20, EU:C:2022:601, 105 punktą; 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Luxembourg Business Registers, C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912, 41–44 punktus ir 2024 m. balandžio 30 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt. (Asmens duomenys ir kova su intelektinės nuosavybės teisių pažeidimu), C‑470/21, EU:C:2024:370, 96 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

396    Taigi ginčijamame sprendime numatyta pareiga perduoti informaciją Komisijai kelia pavojų, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė bus labai suvaržyta.

397    Kadangi ginčijamas sprendimas yra teisės į privataus gyvenimo gerbimą įgyvendinimo apribojimas, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį, reikia patikrinti, ar toks apribojimas pateisinamas pagal šioje nuostatoje numatytas sąlygas.

 Dėl iš ginčijamo sprendimo kylančio suvaržymo pateisinimo

398    Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje nustatyta, kad bet koks jos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo (šis reikalavimas jurisprudencijoje apibrėžtas kaip „teisėtumo principas“) ir nekeisti jų esmės. Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalies antrą sakinį, remiantis proporcingumo principu, tokių teisių ir laisvių apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrojo intereso tikslus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

–       Dėl teisėtumo principo laikymosi

399    Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad teisėtumo principo laikymasis reiškia, jog teisiniame pagrinde, kuriuo leidžiamas toks apribojimas, turi būti pakankamai aiškiai ir tiksliai apibrėžta jo taikymo sritis (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 26 d. Sprendimo Ministerstvo na vatreshnite raboti (Biometrinių ir genetinių duomenų registravimas policijoje), C‑205/21, EU:C:2023:49, 65 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

400    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės įgyvendinimo apribojimas, kurį lemia ginčijamo sprendimo vykdymas, yra numatytas teisėkūros procedūra priimtame Sąjungos akte. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Komisijai suteikta kompetencija sprendimu prašyti įmonių ir įmonių asociacijų pateikti informaciją, reikalingą minėtu reglamentu jai priskirtoms užduotims atlikti (žr. šio sprendimo 112–124 punktus).

401    Pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimas padeda išsaugoti Sutartyse apibrėžtą konkurencijos sistemą, kurios įmonės privalo laikytis (pagal analogiją žr. 2018 m. birželio 20 d. Sprendimo České dráhy / Komisija, T‑621/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:367, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

402    Kadangi Reglamentu Nr. 139/2004 Komisijai suteikiami pakankamai aiškūs ir tikslūs įgaliojimai priimti sprendimus, kuriais prašoma suteikti informaciją, ginčijamas sprendimas atitinka teisėtumo principą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

–       Dėl Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės esmės paisymo

403    Pagal jurisprudenciją teisės normos, leidžiančios valdžios institucijoms bendrai susipažinti su elektroninių pranešimų turiniu, turi būti laikomos pažeidžiančiomis Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą esmę (žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Schrems, C‑362/14, EU:C:2015:650, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

404    Priemone, padedančia valdžios institucijoms susidaryti išsamų vaizdą apie atitinkamų asmenų privatų ir šeimos gyvenimą, taip pat gali būti pažeista Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės esmė (2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 120 punktas; 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Luxembourg Business Registers, C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912, 50–52 punktai ir 2024 m. kovo 21 d. Sprendimo Landeshauptstadt Wiesbaden, C‑61/22, EU:C:2024:251, 80 ir 81 punktai).

405    Vis dėlto pagrindinės teisės apribojimas nepažeidžia jos esmės, kai juo nepaneigiama pati ši teisė, ypač kai jis taikomas konkrečiomis sąlygomis, jei tenkinamos minėtos sąlygos (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Delvigne, C‑650/13, EU:C:2015:648, 48 punktą ir 2017 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Puškár, C‑73/16, EU:C:2017:725, 64 punktą).

406    Nagrinėjamu atveju, pirma, nors tiesa, kad pagal ginčijamą sprendimą surinkta ir Komisijai perduota informacija gali atskleisti labai tikslią informaciją apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, iš tokios informacijos galima tik fragmentiškai ir papildomai gauti duomenų apie tam tikrus minėtų asmenų privataus gyvenimo aspektus. Ši informacija apima įvairias duomenų apie privatų gyvenimą kategorijas, kurios nebūtinai yra tarpusavyje susijusios ir nesudaro vienalytės visumos.

407    Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo taikymo ratione temporis, ratione personae ir ratione materiae sritis nustatyta tiksliai apibrėžiant tam tikrą laikotarpį (priedo I punkto 4 dalis), atitinkamus asmenis (priedo II punkto 5 dalis) ir paieškos žodžius (priedo VII punktas), todėl šiuo sprendimu nereikalaujama, kad ieškovė rinktų ir perduotų Komisijai visus dokumentus, kuriais pasikeitė jos darbuotojai ir atstovai (žr. šio sprendimo 391 punktą).

408    Taip pat svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš minėto sprendimo priedo I punkto 2 dalies, asmeninėms ryšio priemonėms ginčijamas sprendimas taikomas tik tuo atveju, jeigu jos bent vieną kartą naudotos profesiniais tikslais (žr. šio sprendimo 8 ir 391 punktus). Šia sąlyga galima apriboti ginčijamo sprendimo taikymo sritį, jį pritaikant tik asmenims, kurie savo asmenines ryšio priemones naudojo profesiniais tikslais. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nagrinėjamu prašymu suteikti informaciją siekiama nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimus, t. y. pažeidimus, padarytus srityje, kurioje atitinkami asmenys gali keistis informacija, esančia ne profesiniais tikslais naudojamose ryšio priemonėse.

409    Be to, reikia pažymėti, kad sprendimo, kuriuo prašoma suteikti informaciją, priimto remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, kaip antai ginčijamo sprendimo, tikslas yra surinkti ne su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu susijusią informaciją ar jų asmens duomenis, o duomenis, reikalingus iš šio reglamento kylančių pareigų pažeidimų prezumpcijoms patikrinti. Tai reiškia, kad su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu susijusi informacija ir jų asmens duomenys renkami tik papildomai, išskyrus atvejus, kai jie yra komerciškai svarbūs ir dėl to naudingi tokio pažeidimo buvimui nustatyti (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. spalio 22 d. Sprendimo Roquette Frères, C‑94/00, EU:C:2002:603, 45 punktą).

410    Antra, ginčijamame sprendime įtvirtintam suvaržymui taikomos procesinės garantijos, susijusios su jautrių asmens duomenų apsauga. Iš tiesų ginčijamo sprendimo priedo IV punkto 10 dalies l punkte numatyta, kad, jei tam tikruose dokumentuose yra jautrių asmens duomenų, apibrėžtų 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1; toliau – BDAR), šie dokumentai pateikiami užšifruoti ir atskirai bei identifikuojami kaip „jautrūs asmens duomenys“.

411    Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš BDAR 9 straipsnio 1 dalies, siejamos su jo 10 konstatuojamąja dalimi, matyti, jog sąvoka „jautrūs asmens duomenys“ apima asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę, politines pažiūras, religinius ar filosofinius įsitikinimus ar narystę profesinėse sąjungose, taip pat genetinius ir biometrinius duomenis, kuriuos tvarkant galima konkrečiai nustatyti fizinio asmens tapatybę, sveikatos duomenis arba duomenis apie fizinio asmens lytinį gyvenimą ir lytinę orientaciją.

412    Taigi ginčijamame sprendime nustatytos specialios procesinės garantijos, susijusios su jautriais asmens duomenimis ir užtikrinančios, kad tie duomenys būtų pateikti užšifruoti ir atskirai.

413    Bet kuriuo atveju svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 22 punkto, ginčijamas sprendimas buvo iš dalies pakeistas ir papildytas 2024 m. sausio 24 d. sprendimu. Konkrečiai iš šio sprendimo 13 konstatuojamosios dalies a punkto matyti, kad, kiek tai susiję su asmens duomenimis, ginčijamo sprendimo taikymo sričiai priskirti dokumentai, kurie niekaip nesiejami su ieškovės komercine veikla ir kuriuose būtų neskelbtinų asmens duomenų, kaip tai suprantama pagal BDAR 9 straipsnį ir 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39), 10 straipsnį, gali būti padėti į virtualią duomenų saugyklą, numatytą 2020 m. spalio 29 d. Nutarties Facebook Ireland / Komisija (T‑451/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:515) ir 2020 m. spalio 29 d. Nutarties Facebook Ireland / Komisija (T‑452/20 R, nepaskelbta Rink., EU:T:2020:516) rezoliucinės dalies 2 punkte, siekiant sudaryti Komisijai galimybę patikrinti, ar jie svarbūs jos tyrimui, ar ne.

414    Per teismo posėdį Komisija paaiškino, kad ginčijamo sprendimo priedo IV punkto 10 dalies l punkte ir 2024 m. sausio 24 d. sprendimo 13 konstatuojamosios dalies a punkte numatytos procesinės garantijos papildo viena kitą.

415    2024 m. sausio 24 d. sprendime nustatyta virtualios duomenų saugyklos procedūra leidžia geriau apibrėžti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, suteikiant papildomas procesines garantijas, kad būtų užtikrinta jautrių asmens duomenų apsauga. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą yra glaudžiai susijusi su Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teise į privatų gyvenimą, kaip matyti iš šio sprendimo 444 punkte nurodytos jurisprudencijos ir šio sprendimo 442–454 punktuose atliktos analizės.

416    Trečia, Komisijai atliekant tyrimą konkurencijos teisės srityje pateiktos informacijos perdavimui ir tvarkymui taikomos bendrosios procesinės garantijos, skirtos, be kita ko, šių duomenų saugumui, vientisumui ir konfidencialumui užtikrinti.

417    Susipažinti su asmens duomenimis prireikus gali tik už tyrimą atsakingi Komisijos tarnautojai ir pareigūnai. Komisijos pareigūnams pagal SESV 339 straipsnį ir Reglamento Nr. 139/2004 17 straipsnį taikomi griežti profesinės paslapties saugojimo reikalavimai. Pagal pastarąją nuostatą Komisijos tarnautojams ir pareigūnams draudžiama atskleisti gautą informaciją arba ja naudotis kitais tikslais nei tie, kuriais ji buvo gauta. Be to, Komisijos pareigūnai ir tarnautojai privalo laikytis Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų 17 straipsnio, pagal kurį jiems net ir baigęs tarnybą „[b]e leidimo pareigūnas negali atskleisti jokios informacijos, gautos atliekant savo pareigas, išskyrus atvejus, kai tokia informacija jau yra išviešinta ar visuomenei sudaryta galimybė ją sužinoti“.

418    Darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti laikomas pažeidžiančiu Chartijos 7 straipsnio esmę.

–       Dėl Sąjungos pripažįstamų bendrojo intereso tikslų siekimo

419    Pagal jurisprudenciją konkurencijos teise siekiama vidaus rinkai veiki būtino tikslo užtikrinti, kad konkurencija šioje rinkoje nebūtų iškreipta bendrojo intereso, atskirų įmonių ir vartotojų nenaudai (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo bpost, C‑117/20, EU:C:2022:202, 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Nordzucker ir kt., C‑151/20, EU:C:2022:203, 51 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją bei 2018 m. birželio 20 d. Sprendimo České dráhy / Komisija, T‑621/16, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:367, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

420    Šiomis aplinkybėmis reikia pažymėti, kad ginčijamu sprendimu įgyvendinami pagal Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnį Komisijai suteikti įgaliojimai sudaryti sąlygas atlikti pagal Sutartis jai pavestą užduotį užtikrinti konkurencijos teisės laikymąsi vidaus rinkoje.

421    EŽTT taip pat pabrėžė bendrojo intereso, susijusio su veiksmingu konkurencijos teisės taikymu, svarbą. Visų pirma atsižvelgiant į neigiamą poveikį, kurį šios teisės pažeidimai gali turėti konkurencijai rinkose, ir į sunkumus, su kuriais susiduriama juos nustatant bei tiriant, svarbu, kad konkurencijos priežiūros institucijos ir kitos įstatymų vykdymo užtikrinimo įstaigos galėtų koordinuoti savo pastangas atskleisti tokius antikonkurencinius veiksmus, taip pat skirti sankcijas už juos. Konkurencijos teisės taikymas yra būtinas siekiant išsaugoti ekonominių rinkų veiksmingumo potencialą ir sąžiningumą, taigi ir užtikrinti šalies ekonominę gerovę (žr. 2025 m. balandžio 1 d. EŽTT sprendimo Ships Waste Oil Collector B.V. ir kiti prieš Nyderlandus, CE:ECHR:2025:0401JUD000279916, 197 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

422    Šis tikslas yra bendrojo intereso tikslas, kuriuo galima pateisinti net ir didelius Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės suvaržymus (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 20 punktą).

423    Taigi ginčijamu sprendimu prisidedama prie Sąjungos pripažinto bendrojo intereso tikslo įgyvendinimo.

–       Dėl proporcingumo principo paisymo

424    Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad Chartijoje įtvirtintų teisių ir laisvių ribojimai, kurie, be kita ko, gali būti nustatyti Sąjungos teisės aktuose, neviršytų to, kas tinkama ir būtina siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams. Taigi Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintų teisių ribojimo pateisinimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks ribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo ribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka (žr. 2022 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Orde van Vlaamse Balies ir kt., C‑694/20, EU:C:2022:963, 41 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

–        Dėl ribojimo tinkamumo

425    Dėl ginčijamame sprendime nustatyto teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimo tinkamumo reikia konstatuoti, kad, atsižvelgiant į šio sprendimo 419–423 punktus, sprendimas, kuriuo prašoma suteikti informaciją, kaip antai ginčijamas sprendimas, priimtas remiantis Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalimi, yra tinkama priemonė pasiekti bendrojo intereso tikslą apsaugoti veiksmingą ir neiškraipytą konkurenciją vidaus rinkoje, nes juo atitinkamoms bendrovėms nustatoma pareiga rinkti ir perduoti Komisijai informaciją, būtiną antikonkurencinių veiksmų buvimui nustatyti.

–        Dėl ribojimo būtinumo

426    Kiek tai susiję su reikalavimu, kad teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimas būtų būtinas, pažymėtina, kad šis reikalavimas netenkinamas tais atvejais, kai siekiamas bendrojo intereso tikslas pagrįstai gali būti taip pat veiksmingai pasiektas kitomis priemonėmis, mažiau pažeidžiančiomis atitinkamų asmenų pagrindines teises. Vis dėlto būtinumo reikalavimas įvykdomas, jei nagrinėjamo duomenų tvarkymo tikslas negali būti tinkamai ir taip pat veiksmingai pasiektas kitomis priemonėmis, kurios mažiau ribotų atitinkamų asmenų pagrindines teises, ypač teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, garantuojamą Chartijos 7 straipsnyje (šiuo klausimu žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas susipažinti su mobiliajame telefone saugomais asmens duomenimis), C‑548/21, EU:C:2024:830, 87 ir 88 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

427    Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad skaitmeninėje aplinkoje neginčijama, jog keitimasis informacija įmonėje arba tarp įmonių iš esmės vyksta naudojantis profesinėmis ar net asmeninėmis elektroninėmis ryšio priemonėmis.

428    Komisijos tyrimo įgaliojimai konkurencijos teisės srityje gal būtų nebeveiksmingi, jei įmonės galėtų išvengti pareigos atsakyti į prašymą suteikti informaciją vien dėl to, kad tam tikruose dokumentuose yra užrašas „asmens“ arba „privatus“ arba jais keičiamasi naudojantis asmeninėmis ryšio priemonėmis, nenagrinėjant klausimo, ar tuose dokumentuose iš tikrųjų yra informacijos, susijusios su atitinkamų įmonių komercine veikla.

429    Taigi siekdama užtikrinti konkurencijos teisės veiksmingumą Komisija turi turėti galimybę prašyti visos informacijos, reikalingos pagal Reglamentą Nr. 139/2004 jai priskirtoms užduotims atlikti, laikomos profesinėse ar net asmeninėse ryšio priemonėse, jeigu jos buvo naudojamos profesiniais tikslais, kartu paisydama Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą.

430    Vadinasi, ginčijamame sprendime ieškovei nustatyta pareiga rinkti ir perduoti Komisijai jos minimus dokumentus ir – papildomai – su tuo susijęs privataus gyvenimo duomenų rinkimas turi būti laikomi būtinais siekiant bendrojo intereso tikslo apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje, nes šio tikslo negalima pagrįstai taip pat veiksmingai pasiekti kitomis priemonėmis, mažiau ribojančiomis pagrindines teises, visų pirma Chartijos 7 straipsnyje garantuojamą teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

–        Dėl ribojimo griežto proporcingumo

431    Vertinant, ar Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos pagrindinės teisės įgyvendinimo apribojimas yra griežtai proporcingas, reikia palyginti visus reikšmingus konkretaus atvejo aspektus. Prie tokių aspektų, be kita ko, galima priskirti tokio naudojimosi pagrindinėmis teisėmis apribojimo dydį, kuris priklauso nuo duomenų, prie kurių kompetentingos institucijos gali turėti prieigą, pobūdžio ir jautrumo, šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarbą, atitinkamų dokumentų savininko ryšį su atitinkamu pažeidimu arba nagrinėjamų duomenų svarbą konstatuojant faktines aplinkybes (žr. 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas susipažinti su mobiliajame telefone saugomais asmens duomenimis), C‑548/21, EU:C:2024:830, 89 ir 90 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

432    Pirma, kiek tai susiję su suvaržymo sunkumu, kaip matyti iš šio sprendimo 396 punkto, ginčijamame sprendime numatyta pareiga perduoti Komisijai informaciją kelia pavojų, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė bus smarkiai suvaržyta.

433    Vis dėlto svarbu pažymėti, kad ginčijamu sprendimu Komisijai nesuteikiama visapusiška ir nekontroliuojama prieiga prie visų duomenų, esančių atitinkamų asmenų asmeninėse ryšio priemonėse, ir juo nesiekiama nustatyti nuolatinės, netikslinės ir sistemingos stebėsenos tvarkos, kuri apimtų automatizuotą visų ieškovės darbuotojų ir atstovų bei asmenų, su kuriais susijęs minėtas sprendimas, asmens duomenų vertinimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 98–111 punktus ir 2024 m. spalio 4 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Landeck (Bandymas susipažinti su mobiliajame telefone saugomais asmens duomenimis), C‑548/21, EU:C:2024:830, 91–95 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

434    Pirma, reikia pažymėti, kad, kalbant apie pagal ginčijamą sprendimą renkamus dokumentus, su privačiu gyvenimu susiję duomenys veikiau gali pavieniui pasitaikyti ieškant komercinės informacijos apie įmonę. Šiomis aplinkybėmis, turint vien šiuos duomenis, neatlikus papildomo jų apdorojimo, negalima susidaryti išsamaus atitinkamo asmens privataus gyvenimo vaizdo, o tai jokiu būdu nėra tyrimo tikslas.

435    Antra, kaip nurodyta šio sprendimo 8 ir 408 punktuose, ginčijamame sprendime nustatyta pareiga apima keitimąsi informacija tiek atitinkamų asmenų profesinėmis ryšio priemonėmis, tiek jų asmeninėmis ryšio priemonėmis, kaip antai asmeniniais mobiliaisiais telefonais, tik jeigu jos bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniais tikslais. Taigi prašymo pateikti informacijos apimtis yra ribota, kiek tai susiję su pareiga perduoti ginčijamo sprendimo priedo III punkto 7 dalyje nurodytus dokumentus, gautus iš asmeninių ryšio priemonių, siekiant sumažinti Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą suvaržymą.

436    Trečia, reikia pažymėti, kad atitinkami asmenys buvo atrinkti dėl jų pareigų ir valdymo įgaliojimų, kuriuos jie vykdo ieškovės ar jos pagrindinės akcininkės padaliniuose, svarbos arba dėl jų, kaip žurnalisto pažymėjimus turinčių asmenų, statuso, nes, kaip matyti iš šio sprendimo 10 punkte nurodytų aplinkybių, minėtu prašymu siekiama nustatyti, ar ieškovė darė lemiamą įtaką Lagardère. Taigi ginčijamu sprendimu ne tik prašoma surinkti atitinkamus dokumentus iš ieškovės aukšto lygio vadovų, bet ir, kaip matyti iš šio sprendimo 353–358 punktų, griežtai reglamentuojama žurnalisto pažymėjimus turinčių asmenų informacijos perdavimo tvarka.

437    Antra, iš šio sprendimo 419–423 punktuose primintų aplinkybių matyti, kad veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje apsaugos tikslo svarba galima pateisinti net ir didelį Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės suvaržymą.

438    Trečia, kalbant apie ryšį tarp aptariamų ryšio priemonių savininko ir nagrinėjamo pažeidimo, reikia pažymėti, kad su privačiu gyvenimu susijusių duomenų, galimai esančių profesinėse ir asmeninėse ryšio priemonėse, kurios bent vieną kartą buvo panaudotos profesiniais tikslais, rinkimas ir prieiga prie jų iš esmės yra papildomi ieškant komercinio pobūdžio informacijos, skirtos tiriamai įmonei apkaltinti. Iš to matyti, kad asmens duomenų, dėl kurių atliekamas tyrimas konkurencijos srityje, rinkimu ir prieiga prie jų iš esmės siekiama nustatyti ne fizinio asmens, kuriam priklauso šie duomenys, o tik juridinio asmens, su kuriuo šis fizinis asmuo palaiko darbo santykius, atsakomybę konkurencijos srityje.

439    Ketvirta, reikia priminti, kad a posteriori teisminės kontrolės buvimas yra pagrindinė garantija užtikrinant atitinkamos priemonės suderinamumą su Chartijos 7 straipsniu (šiuo klausimu žr. 2015 m. birželio 18 d. Sprendimo Deutsche Bahn ir kt. / Komisija, C‑583/13 P, EU:C:2015:404, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Beje, būtent šia prasme Reglamento Nr. 139/2004 11 straipsnio 3 dalyje, kuria remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas, patikslinama, kad sprendimuose, kuriais prašoma suteikti informaciją, turi būti nurodyta teisė apskųsti tokius sprendimus Sąjungos teisme.

440    Taigi, kiek tai susiję su ginčijamame sprendime nustatytų Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimų griežtu proporcingumu, pažymėtina, kad nepatogumai, kuriuos lemia ginčijamo sprendimo vykdymas, neatrodo neproporcingi, palyginti su šio sprendimo bendrojo intereso tikslu apsaugoti konkurenciją vidaus rinkoje (žr. šio sprendimo 419–423 punktus).

441    Šios išvados negalima paneigti kitais ieškovės argumentais.

442    Pirma, kiek tai susiję su ieškovės nurodytu sąvokos „asmens duomenys“ ir su „privačiu gyvenimu“ susijusios informacijos sąvokos atskyrimu, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime nustatytos procesinės garantijos, susijusios su jautriais asmens duomenimis, kaip jie apibrėžti BDAR 9 straipsnio 1 dalyje.

443    Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vien tai, jog ginčijamame sprendime nustatytos procesinės garantijos siejamos tik su jautriais asmens duomenimis, o ne su visais privataus gyvenimo duomenimis, savaime nereiškia, kad minėtu sprendimu nepaisoma Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą.

444    Chartijos 8 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į asmens duomenų apsaugą glaudžiai susijusi su Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teise į privataus gyvenimo gerbimą (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662, 47 punktas ir 2011 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Asociación Nacional de Establecimientos Financieros de Crédito, C‑468/10 ir C‑469/10, EU:C:2011:777, 41 punktas).

445    Šiuo klausimu pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Chartijos 7 ir 8 straipsniuose pripažinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą tvarkant asmens duomenis susijusi su visa informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė nustatyta arba gali būti nustatyta (2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662 52 punktas). Taigi, jei tenkinamos teisėto asmens duomenų tvarkymo pagal BDAR sąlygos, šis tvarkymas iš esmės laikomas atitinkančiu ir Chartijos 7 ir 8 straipsniuose nustatytus reikalavimus (2023 m. birželio 5 d. Sprendimo Komisija / Lenkija (Teisėjų nepriklausomumas ir privatus gyvenimas), C‑204/21, EU:C:2023:442, 332 punktas).

446    Nagrinėjamu atveju reikia priminti, kad pagal BDAR 6 straipsnio 1 dalies c punktą ieškovė teisėtai tvarko asmens duomenis, kai perduoda Komisijai dokumentus, kuriuose yra tokių duomenų ir kurių prašoma pagal ginčijamą sprendimą.

447    Be to, pagal Reglamento 2018/1725 5 straipsnio 1 dalies a punktą Sąjungos institucijos gali teisėtai tvarkyti asmens duomenis, kai tai būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui arba susijusią su joms suteiktais viešosios valdžios įgaliojimais.

448    Šiuo klausimu ginčijamas sprendimas yra pagal Reglamentą Nr. 139/2004 Komisijai suteiktų įgaliojimų įgyvendinimo išraiška; šis reglamentas, kaip matyti iš šio sprendimo 420 punkto, padeda išsaugoti Sutartyse apibrėžtą konkurencijos sistemą, kurios įmonės privalo laikytis.

449    Be to, reikia priminti, kad Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė teisė nėra absoliuti ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį (šiuo klausimu žr. 2022 m. birželio 21 d. Sprendimo Ligue des droits humains, C‑817/19, EU:C:2022:491, 112 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

450    Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 403–418 ir 424–440 punktuose atliktos analizės, ginčijamu sprendimu nustatytais Chartijos 7 straipsnyje garantuojamos teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimais nepažeidžiama pagrindinės teisės esmė ir jie nėra neproporcingi minėtu sprendimu siekiamam veiksmingos ir neiškraipytos konkurencijos vidaus rinkoje apsaugos tikslui.

451    Taigi ieškovės argumentu, kad ginčijamame sprendime numatytos procesinės garantijos taikomos ne visiems duomenims, susijusiems su atitinkamų asmenų privačiu gyvenimu, o tik jautriems asmens duomenims, savaime negalima paneigti ginčijamo sprendimo atitikties Chartijos 7 straipsnyje įtvirtintai pagrindinei teisei.

452    Bet kuriuo atveju, nors tiesa, kad ginčijamame sprendime minimos tik garantijos, susijusios su jautriais asmens duomenimis, iš šio sprendimo 23 punkto taip pat matyti, kad Komisija virtualios duomenų saugyklos garantiją taikė privataus gyvenimo duomenims.

453    Žinoma, reikia pažymėti, kad šis virtualios duomenų saugyklos taikymo srities išplėtimas įtraukiant privačiajai sričiai priklausančius dokumentus nebuvo įformintas sprendimu.

454    Vis dėlto, kaip matyti iš šio sprendimo 472 ir 473 punktų, Komisija parodė esanti įsipareigojusi saugoti atitinkamų asmenų privatų gyvenimą, nes patenkino 2025 m. sausio 21 d. ieškovės prašymą pašalinti tam tikrus dokumentus, kuriuose yra su privačiu gyvenimu susijusios informacijos.

455    Antra, dėl ieškovės argumento, susijusio su ginčijamo sprendimo priedo III punkto 9 dalyje įtvirtintu reikalavimu pateikti visus dokumentus, atitinkančius minėto priedo III punkto 7 dalį, pakanka priminti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 240 punkto, toks argumentas negali būti proporcingumo principo pažeidimo įrodymas, nes informacijos kontekstas gali padėti ją suprasti ir paaiškinti jos svarbą tyrimui.

456    Trečia, ieškovė teigia, kad pagal ginčijamą sprendimą Komisijai galėtų būti perduoti dokumentai, kuriems taikoma privataus gyvenimo paslaptis arba kuriuose yra asmens duomenų, susijusių su tam tikrų asmenų „politinėmis pažiūromis“ ar „religiniais įsitikinimais“. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kaip tai daro Komisija, kad tam tikri dokumentai, kuriuose išreiškiamos „politinės pažiūros“ arba „religiniai įsitikinimai“, gali patekti tarp dokumentų, susijusių su ieškovės komercine veikla, ir gali būti svarbūs Komisijos tyrimui, nes jis iš dalies susijęs su galima lemiama įtaka Lagardère grupės leidiniams ar subjektams, susijusiems su politiniais, religiniais ar filosofiniais klausimais. Be to, ieškovė nenurodo alternatyvių ar papildomų paieškos žodžių, kuriuos naudojant būtų galima mažiau atskleisti duomenis, susijusius su atitinkamų asmenų politinėmis pažiūromis.

457    Ketvirta, kalbant apie ieškovės argumentą, jog ginčijamame sprendime nustatytas įpareigojimas neatitinka Prancūzijos darbo teisės, pirmiausia reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą Sąjungos teisė laikoma viršesne už valstybių narių teisę ir reikalaujama, kad visos valstybių narių institucijos užtikrintų visišką įvairių Sąjungos teisės normų veiksmingumą, o valstybių narių teisė negali pakenkti šių įvairių normų veiksmingumui minėtų valstybių teritorijoje (žr. 2022 m. sausio 18 d. Sprendimo WebMindLicenses Berlin, C‑261/20, EU:C:2022:33, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

458    Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikia konkrečių Prancūzijos teisės nuostatų, kurios paminėtos tik ieškinio 160 ir 161 išnašose, analizės.

459    Nesant papildomų paaiškinimų ar įrodymų, ieškovės argumentą, susijusį su Prancūzijos darbo teise, reikia atmesti kaip neatitinkantį Procedūros reglamento 76 straipsnio d punkte nustatytų tikslumo reikalavimų.

460    Taigi, septintąjį pagrindą reikia atmesti.

 Dėl ieškovės pateiktų papildomų įrodymų

 Dėl 2024 m. liepos 26 d. pateiktų įrodymų

461    Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2024 m. liepos 26 d., ieškovė, remdamasi Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalimi, pateikė papildomų įrodymų, kuriuos sudaro keli jos ir Komisijos susirašinėjimai dėl to, ar ir kokiomis sąlygomis „Žurnalistai be sienų“ galėjo gauti jai per koncentracijų kontrolės procedūrą atsiųstą pranešimą apie prieštaravimus, kurį Komisija užregistravo numeriu M.10433 – Vivendi / Lagardère, arba apie jį sužinoti.

462    2024 m. rugpjūčio 19 d. pastabose Komisija teigia, kad ieškovės pateikti įrodymai yra nepriimtini, nes Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalies sąlygos neįvykdytos dėl nepagrįsto vėlavimo dėl ieškovės veiksmų pateikiant šiuos įrodymus. Komisijos teigimu, ieškovė nepaaiškina, kodėl ji laukė dešimt mėnesių po 2023 m. birželio 15 d. „Žurnalistai be sienų“ pareiškimo ir tik tada pabandė „suprasti sąlygas, kuriomis „Žurnalistai be sienų“ galėjo gauti konfidencialų Komisijos bylos dokumentą arba apie jį sužinoti“, arba paprašyti Komisijos „pradėti vidaus tyrimą“, nors galėjo tai padaryti gerokai iki pirmojo pasikeitimo atsiliepimais. Bet kuriuo atveju Komisija tvirtina, kad įrodymai akivaizdžiai neturi reikšmės vertinant ieškinį. Komisijos teigimu, šiais įrodymais siekiama tik siekiama pasinaudoti senu „Žurnalistų be sienų“ ir ieškovės ginču ir niekaip nepagrindžiami argumentai, kuriuos ieškovė jau buvo pateikusi savo pagrindams pagrįsti. Šių įrodymų pateikimas yra tik nauja ieškovės strategijos pateikti daug prašymų ir atskirų procesinių klausimų, siekiant užvilkinti tyrimo eigą, išraiška.

463    Pirmiausia primintina, kad Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „[i]šimties tvarka pagrindinės šalys dar gali pateikti įrodymų ar pasiūlymų pateikti įrodymų prieš pasibaigiant žodinei proceso daliai arba prieš Bendrajam Teismui priimant sprendimą išnagrinėti bylą nerengiant žodinės proceso dalies su sąlyga, kad vėlavimas juos pateikti yra pagrįstas“.

464    Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad ieškovės pateikti raštai susiję su vėlesne data nei ieškinio pareiškimo (2023 m. lapkričio 23 d.) ir dubliko pateikimo (2024 m. balandžio 8 d.) datos. Taigi ieškovė negalėjo šių įrodymų pridėti nei prie dubliko, nei juo labiau prie ieškinio (šiuo klausimu žr. 2021 m. sausio 13 d. Sprendimo Bezouaoui ir HB Consultant / Komisija, T‑478/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:2, 79 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi, šiomis aplinkybėmis minėtus įrodymus reikia laikyti priimtinais.

465    Vis dėlto, kaip pabrėžia Komisija, tie įrodymai neturi reikšmės vertinant šį ieškinį.

466    Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip teigia Komisija, ji nepateikė nekonfidencialios pranešimo apie prieštaravimus versijos byloje M.10433 – Vivendi / Lagardère organizacijai „Žurnalistai be sienų“, kuri toje byloje nebuvo pripažinta suinteresuotąja trečiąja šalimi, nes to nepaprašė. Iš to matyti, kad „Žurnalistai be sienų“ galėjo susipažinti su šia versija tarpininkaujant suinteresuotajai trečiajai šaliai, kuri neįvykdė pareigos neatskleisti informacijos ir kurios Komisijai nepavyko identifikuoti.

467    Komisija negali būti atsakinga už suinteresuotojo trečiojo asmens elgesį.

468    Be to, kaip pabrėžia Komisija, ji neturi teisės atskleisti tretiesiems asmenims verslo paslapčių, konfidencialios informacijos ar jautrių asmens duomenų.

469    2023 m. balandžio 20 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2023/914, kuriuo įgyvendinamas Reglamentas Nr. 139/2004 ir panaikinamas Komisijos reglamentas (EB) Nr. 802/2004 (OL L 119, 2023, p. 22), 16 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, „[j]ei buvo paskelbtas prieštaravimo pareiškimas [pranešimas apie prieštaravimus] arba papildomas prieštaravimo pareiškimas [pranešimas apie prieštaravimus], Komisija gali išsiųsti tretiesiems asmenims nekonfidencialią to pareiškimo [pranešimo] versiją arba informuoti juos apie bylos pobūdį ir dalyką kitomis tinkamomis priemonėmis. Šiuo tikslu pagal 18 straipsnio 3 dalies antrą ir trečią pastraipas pranešančiosios šalys per penkias darbo dienas nuo pareiškimo [pranešimo] gavimo nurodo, kurią prieštaravimo pareiškime [pranešime apie prieštaravimus] nurodytą informaciją laiko konfidencialia. Komisija pateikia nekonfidencialią prieštaravimo pareiškimo [pranešimo apie prieštaravimus] versiją tretiesiems asmenims tik tam, kad ją pagal Reglamentą <...> Nr. 139/2004 būtų galima naudoti atitinkamose bylose. Prieš gaudami nekonfidencialią prieštaravimo pareiškimo [pranešimo apie prieštaravimus] versiją, tretieji asmenys sutinka su šiuo naudojimo apribojimu.“

470    Vis dėlto šioje byloje jokiu dokumentu nepatvirtinta, kad Komisija kaip nors atskleidė su ieškove susijusią konfidencialią informaciją. Be to, ieškovė niekaip nepagrindžia savo argumento, kad organizacijos „Žurnalistai be sienų“ galimybė susipažinti su nekonfidencialia pranešimo apie prieštaravimus byloje M.10433 – Vivendi / Lagardère versija galėjo turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui.

471    Darytina išvada, kad 2024 m. liepos 26 d. ieškovės pateikti įrodymai neturi reikšmės vertinant šį ieškinį.

 Dėl 2025 m. vasario 6 d. pateiktų įrodymų

472    Dokumentu, kurį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2025 m. vasario 6 d., ieškovė, remdamasi Procedūros reglamento 85 straipsnio 3 dalimi, pateikė 2025 m. sausio 21 d. Komisijai adresuotą raštą, juo paprašė pašalinti iš bylos medžiagos dokumentus, kuriuose yra su privačiu gyvenimu susijusios informacijos ir kurie buvo perduoti 2024 m. rugsėjo ir spalio mėn. (toliau – prašymas pašalinti dokumentus), taip pat kelis tame prašyme nurodytus dokumentus.

473    2025 m. vasario 25 d. pastabose Komisija paaiškino, kad tenkino prašymą pašalinti atitinkamus dokumentus, ir tai patvirtino 2025 m. vasario 19 d. elektroniniu laišku. Be to, ieškovė visiškai nepaaiškino, kokie paieškos žodžiai lėmė šių dokumentų pateikimą ir kodėl tie dokumentai patenka į ginčijamo sprendimo taikymo sritį, nors pati ieškovė nurodo, kad jie niekada neturėjo būti pateikti. Komisija taip pat pažymi, kad visi dokumentai ir duomenų rinkmenos, kuriuos ieškovė pateikė atsakydama į ginčijamą sprendimą, yra gauti iš profesinių įrankių ir kad ieškovė atsisakė sukurti virtualią duomenų saugyklą. Galiausiai Komisija pabrėžia, kad ji sutiko į prašymo suteikti informaciją taikymo sritį neįtraukti privataus gyvenimo sričiai priskirtų pasikeitimų informacija, kuriuos nustatė pati ieškovė.

474    Šiuo klausimu pakanka konstatuoti: kadangi, pirma, ieškovė pripažįsta, kad prašyme pašalinti dokumentus nurodyti dokumentai buvo perduoti Komisijai dėl techninės klaidos ir niekada neturėjo patekti tarp jos 2024 m. rugsėjo ir spalio mėn. pateiktų dokumentų, ir, antra, Komisija patenkino prašymą pašalinti dokumentus, 2025 m. vasario 6 d. ieškovės pateikti įrodymai nebėra reikšmingi vertinant šį ieškinį.

 Išvada

475    Kadangi nė vienas ieškovės nurodytas pagrindas nėra pagrįstas, reikia atmesti visą ieškinį.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

476    Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi ieškovė pralaimėjo bylą, ji turi padengti savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidas pagal Komisijos pateiktus reikalavimus, įskaitant išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūromis, įregistruotomis priskiriant numerius T‑1097/23 R, C‑90/24 P(R)‑R, C‑90/24 P(R), T‑1097/23 R‑RENV ir C‑470/24 P(R)‑R.

477    Remiantis Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalimi, į bylą įstojusios valstybės narės ir institucijos padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Vadinasi, Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (devintoji kolegija, posėdžiaujanti penkių teisėjų sudėties)

nusprendžia:

1.      Atmesti ieškinį.

2.      Vivendi SE padengia savo bylinėjimosi išlaidas bei Europos Komisijos patirtas išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūromis, kurioms priskirti numeriai T‑1097/23 R, C‑90/24 P(R)‑R, C‑90/24 P(R), T‑1097/23 R-RENV ir C‑470/24 P(R)-R.

3.      Europos Sąjungos Taryba padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Paskelbta 2026 m. birželio 3 d. viešame teismo posėdyje Liuksemburge.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.