(1)

2004 m. liepos 28 d. rašte Italijos valdžios institucijos pranešė apie 2003 m. gruodžio 29 d.regiono Įstatymo Nr. 21 (toliau – regiono Įstatymas Nr. 21/2003) 14, 15 ir 16 straipsnius. 2004 m. rugsėjo 22 d. rašte Komisija paprašė papildomos informacijos. 2005 m. sausio 24 d. rašte Italijos valdžios institucijos paprašė termino pratęsimo, kurį Komisija suteikė 2005 m. sausio 25 d. raštu.

(2)

2005 m. sausio 26 d. rašte Italijos valdžios institucijos pranešė, kad tai, ar įsigalios pagalbos schema, kurią buvo ruošiamasi taikyti pagal 14 ir 15 straipsnius remiantis 2001 m. sausio 12 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 69/2001 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai (2), priklauso nuo Komisijos leidimo.

(3)

2005 m. kovo 29 d. rašte Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų papildomos informacijos. Po to, kai 2005 m. balandžio 27 d. Italijos valdžios institucijoms buvo išsiųstas priminimas, Italijos valdžios institucijos pateikė informaciją, kurios prašė Komisija, 2006 m. gegužės 18 d. ir 2006 m. birželio 2 d. raštuose.

(4)

2005 m. birželio 10 d. rašte buvo paprašyta papildomos informacijos. Italijos valdžios institucijos atsakė 2005 m. liepos 12 d. ir 2005 m. liepos 14 d. raštais.

(5)

2005 m. rugsėjo 6 d. rašte Komisija pranešė Italijai apie sprendimą inicijuoti procedūrą, minimą EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje ir EEE susitarimo 62 straipsnyje dėl nagrinėjamos priemonės.

(6)

Komisijos sprendimas inicijuoti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (3). Komisija paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl minėtų pagalbos priemonių.

(7)

Jokių pastabų iš suinteresuotųjų šalių Komisija negavo.

(8)

2005 m. lapkričio 10 d. rašte Italijos valdžios institucijos paprašė Komisijos sustabdyti procedūrą, kol galutinio sprendimo nepriims Teisingumo Teismas, nagrinėjantis bylą C-475/2003 dėl Italijos regioninių vertės sukūrimo mokesčių (ital. – IRAP) suderinamumo su 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (4) 33 straipsnio 1 dalimi. 2005 m. spalio 18 d. rašte Komisija patenkino prašymą. Teisingumo Teismas pripažino IRAP suderinamumą su Direktyvos 77/388/EB 33 straipsnio 1 dalimi (5).

(9)

2006 m. gegužės 10 d. rašte (A/33600) Italijos valdžios institucijos informavo Komisiją, kad buvo iš dalies pakeistos priemonės, minimos 14 ir 15 straipsniuose, ir apie tai, kad dėl šio pakeitimo priemonės būtų taikomos pagal reglamentą de minimis net ir „tuo atveju, jeigu Komisija priimtų neigiamą sprendimą“.

(10)

Regiono Įstatymo Nr. 21/200314,15 ir 16 straipsniai.

(11)

Anot Italijos valdžios institucijų, šia priemone siekiama paskatinti naujų įmonių kūrimąsi ir sumažinti skirtumą tarp įmonių, kurios veikia Sicilijos regione ir tų, kurios yra kituose Italijos regionuose.

(12)

Be to, nagrinėjama priemonė skirta paskatinti ekonominę integraciją tarp Europos Sąjungos ir šalių, kurios prisijungė prie Europos ir Viduržemio jūros regionų ministrų konferencijos, vykusios 1995 m. lapkričio 27 ir 28 d. Barselonoje, baigiamosios deklaracijos (Barselonos konferencija).

(13)

Priemonę sudaro dvi schemos: regiono Įstatymo Nr. 21/03 14 ir 15 straipsniais tam tikros įmonės Italijoje atleidžiamos nuo regioninei gamybinei veiklai taikomo mokesčio (IRAP), o 16 straipsniu įkuriamas Europos ir Viduržemio jūros regiono finansų ir draudimo paslaugų centras.

(14)

14 ir 15 straipsniuose numatoma tam tikras nuo 2004 m. įkurtas naujas įmones ir tam tikras jau veikiančias įmones 5 metus atleisti nuo IRAP.

(15)

14 straipsnyje konkrečiau numatoma nuo IRAP 5 iš eilės einančius metus atleisti (taikoma naujoms įmonėms):

(16)

15 straipsnyje konkrečiau numatoma nuo 2004 m. 5 metus atleisti nuo IRAP dalies, kurią visos veikiančios įmonės, išskyrus chemijos ir naftos-chemijos sektoriuose veikiančias įmones, moka nuo mokesčio bazės dalies, viršijančios 2001–2003 m. laikotarpio vidutinę mokesčio bazę.

(17)

Pagalbos schema gali būti taikoma tik toms įmonėms, kurių juridinis adresas, administracija ir veiklos vieta yra Sicilijos regione.

(18)

16 straipsniu įkuriamas Europos ir Viduržemio jūros regiono finansų ir draudimo paslaugų centras, kur veikia kredito įstaigų, nekilnojamojo turto agentūrų, trestų, draudimo įstaigų ir finansinių korporacijų filialai ar dukterinės įmonės, tarptautinėse rinkose renkančios lėšas, kurios panaudojamos išskirtinai už Italijos ribų ir ne Italijos piliečių. Šiame Centre taip pat veikia ir tarpininkavimo bei paramos tarptautinėje prekyboje bendrovės. Centrui vadovauja Sicilijos regiono prezidento skiriamas komitetas, kuris suteikia ir panaikinta įmonių įgaliojimus veikti Centre.

(19)

Įmonėms suteikiami pranašumai yra šie:

(20)

Mokesčių lengvatomis naudojasi tik tos įmonės, kurios vykdo veiklą su trečiosiomis šalimis, prisijungusiomis prie Barselonos deklaracijos (7)1995 m. lapkričio 27–28 d.

(21)

Tiksli Centro Sicilijoje vieta ir leidimo veikti šiame Centre kriterijai bus nustatyti įgyvendinančiuose teisės aktuose.

(22)

Aptariamos priemonės gali būti įgyvendintos Sicilijos regionui įgyvendinant fiskalinę autonomiją, kuri yra nustatyta Sicilijos regiono statuto 36 ir 38 straipsniais. Statutas turi konstitucinių nuostatų statusą.

(23)

Italijos valdžios institucijos apskaičiavo, kad nustačius minėtas sąlygas, per 2004–2009 m. laikotarpį 14 ir 15 straipsnių taikymo poveikis biudžetui sudarys maždaug 170 mln. EUR (atitinkamai 120 ir 48 mln. EUR). Italijos valdžios institucijos nepateikia jokių paskaičiavimų, susijusių su 16 straipsnio taikymo poveikiu biudžetui.

(24)

Regiono Įstatymas Nr. 21/2003 įsigaliojo 2003 m. gruodžio 30 d., tačiau tam, kad būtų pradėtos taikyti 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatos, reikia gauti Europos Komisijos leidimą.

(25)

2005 m. sausio 26 d. rašte Italijos valdžios institucijos pranešė, kad buvo pradėta taikyti pagalba, numatyta 14 ir 15 straipsniuose, remiantis de minimis reglamentu ir laukiant Europos Komisijos leidimo. 2006 m. gegužės 10 d. rašte Italijos valdžios institucijos pranešė, kad buvo pradėta taikyti pagalba, numatyta 14 ir 15 straipsniuose, remiantis de minimis reglamentu net ir „tuo atveju, jeigu Komisija priimtų neigiamą sprendimą“.

(26)

14 straipsnyje minima priemonė taikoma nuo 2005 m. Italijos valdžios institucijos įsipareigojo taikyti priemonę penkerius fiskalinius metus.

(27)

15 straipsnyje minima priemonė taikoma penkerius fiskalinius metus nuo 2004 m. iki 2009 m.

(28)

16 straipsnyje minima priemonė taikoma nuo tos dienos, kai ši priemonė įsigaliojo, iki fiskalinių metų, prasidedančių po laisvos prekybos zonos įsteigimo, kuris minimas Barselonos deklaracijoje (2010 m.).

(29)

2005 m. rugsėjo 6 d. rašte Komisija laikosi nuomonės, kad pagalbos schema, apie kurią pranešta, yra valstybės pagalba remiantis EB sutarties 87 straipsnio 1 dalimi, kadangi: naudojamos valstybės lėšos, pagalbos schema yra taikoma pasirinktinai, nes ji skirta tik tam tikriems sektoriams ir (arba) tam tikros kategorijos įmonėms, kurioms teikiama finansinė nauda panaikinant mokesčius, be to, ši pagalbos schema gali iškraipyti konkurenciją ir daryti neigiamą poveikį Bendrijos vidaus prekybai.

(30)

Komisija, pareikšdama procedūros inicijavimo priežastis, išreiškė abejones dėl pagalbos, numatomos regiono Įstatymo Nr. 21/2003 14, 15 ir 16 straipsniuose, suderinamumo su bendrąja rinka.

(31)

Visų pirma, Komisija išreiškė abejones, ar priemonė patenkintų sąlygas, numatytas Bendrijos nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėse (toliau – gairės) (8). Iš tikrųjų priemone, remiantis pateiktais duomenimis, būtų teikiama pagalba toms Sicilijos įmonėms, kurių veikla atitinka 14 ir 17 punktuose nurodytus kriterijus, bei įmonėms, veikiančioms Europos ir Viduržemio jūros regiono finansų ir draudimo paslaugų centre.

(32)

Remiantis gairių 4.15 punktu, pagalba veiklai gali būti teikiama su sąlyga, kad jos pobūdis ir įnašas į regiono vystimąsi yra pagrįsti, ir jos lygis proporcingas tiems galimiems sunkumams, kuriuos siekiama palengvinti. Dėl to Komisija abejojo, ar Italijos valdžios institucijoms būtų pavykę pateisinti pagalbos veiklos teikimą, įrodant galimų sunkumų egzistavimą ir nustatant jų svarbą bei patvirtinant įmonių įnašą į regiono vystimąsi.

(33)

Komisija išreiškė abejones, ar regiono Įstatymo Nr. 21/2003 14 ir 15 straipsniuose numatyta pagalba veiklai galėtų būti suderinama su bendrąja rinka ir paskatintų naujų įmonių kūrimąsi bei sumažintų skirtumą tarp įmonių, kurios veikia Sicilijos regione ir tų, kurios yra kituose Italijos regionuose. Komisija pastebėjo, kad sąsaja tarp IRAP panaikinimo pagalbos gavėjams (pvz., remiantis 15 straipsniu) ir naujų įmonių steigimo Sicilijoje nėra aiški, o Italijos valdžios institucijos šiuo klausimu nepateikė jokio paaiškinimo. Pats faktas, kad teoriškai IRAP sumažinimas galėtų padidinti naujų įmonių skaičių, nėra pakankamas tam, kad pagalba būtų laikoma suderinama.

(34)

Pranešime Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad maksimali 10 mln. EUR suma yra pakankamai maža užtikrinti, kad 14 straipsnis būtų praktiškai taikomas tik MVĮ. Komisija teigė, kad 14 straipsnio taikymas yra tik tariamai apribotas MVĮ, kadangi nėra atsižvelgiama į darbuotojų skaičių ir ypač į tai, ar įmonė, gaunanti pagalbą, yra susijusi arba asocijuota pagal gaires, susijusias su MVĮ (9). Be to, Komisija pažymi, kad net jeigu Italijos valdžios institucijos ir įrodytų, kad priemonė būtų taikoma tik MVĮ remiantis gairėmis, nagrinėjama priemonė vis dėlto yra pagalba veiklai.

(35)

Be to, Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad dėl mikroįmonių dominavimo reikia didesnių finansavimo išlaidų ir daugiau darbo jėgos; darbo ir skolinimosi sąnaudos sudaro didelę IRAP apmokestinamosios vertės dalį, o tai sukelia sunkumų Sicilijos įmonėms. Komisija pastebėjo, kad net jeigu Sicilijos ekonominės problemos atsiranda dėl mikroįmonių dominavimo ir jų pasekmių, bendras IRAP sumažinimas bet kokio dydžio įmonėms šių problemų neišspręstų, kadangi jis netaikomas mikroįmonėms. Be to, neatrodo, kad pagalba yra skirta išspęsti problemoms, kylančioms dėl Sicilijos izoliuotumo, kadangi nėra susijusi su papildomomis izoliuotumo (pvz. transporto) išlaidomis. Komisijos manymu, tai, kad įmonės, veikiančios turizmo ir viešbučių bei kilnojamųjų kultūros vertybių sektoriuose, patiria tam tikrų nuostolių dėl to, kad dirba Sicilijoje, nėra akivaizdus faktas (14 straipsnis).

(36)

Be to, Komisija mano, kad Italijos valdžios institucijų pateiktuose dokumentuose nėra pakankamai informacijos, kuria būtų užtikrinama, kad pagalba bus palaipsniui mažinama. Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad Italijos valdžios institucijos siekia sumažinti atleidimo nuo IRAP proporciją, tačiau tai savaime negarantuoja, kad pagalbos suma bus mažinama.

(37)

Komisija, atsižvelgdama į tai, kad 15 straipsniu pagalba teikiama bet kokio dydžio įmonėms, nemano, kad naudojami duomenys, susiję tik su įmonėmis, kurių apyvarta mažesnė nei 10 mln. EUR ir kurios turi mažiau kaip 10 darbuotojų, veikiančiomis pramonės, informacinių technologijų bei turizmo ir viešbučių sektoriuose, gali parodyti nagrinėjamos priemonės proporcingumą.

(38)

Komisija teigė, kad priemonė atrodo taikoma pasirinktinai pagal jos esmę: 14 ir 15 straipsniuose numatytos mokesčių lengvatos nėra taikomos visų kategorijų įmonėms (žr. 56 punktą), kadangi pagalba teikiama tik turizmo ir viešbučių, kilnojamųjų kultūros vertybių, žemės ūkio produktų bei informacinių technologijų sektoriams. Antra, panašu, kad pagalba teikiama esamoms ir naujoms pramonės įmonėms, kurių apyvarta mažesnė nei 10 mln. EUR, išskyrus chemijos ir naftos-chemijos sektoriuose veikiančias įmones.

(39)

Italijos valdžios institucijos savo pareiškimuose patvirtino, kad chemijos ir naftos-chemijos sektoriuose veikiančių įmonių nėra tarp 15 straipsnyje numatytų pagalbos gavėjų, kadangi jos nepatiria didesnių transportavimo išlaidų dėl regiono izoliuotumo, be to, šiame sektoriuje veikiančių įmonių yra labai mažai. Vis dėlto Komisija nemano, kad visos bendrovės, kurioms teikiama pagalba, patiria dideles transportavimo išlaidas, o pagalbos gavėjų skaičius visiškai nelemia to, ar priemonė laikoma pagalba.

(40)

Galiausiai Komisija mano, kad ši priemonė pasižymi nevienodu Sicilijos ir ne Sicilijos įmonių vertinimu, kadangi pagalbos gavėjomis negali tapti įmonės, kurių juridinis adresas yra kitoje valstybėje narėje. Komisijos manymu, jokia objektyvi priežastis negali pateisinti šio Italijos valdžios institucijų sprendimo ir todėl ši pagalbos schemos nuostata prieštarauja Sutarties 43 straipsniui. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios Komisija pripažino priemonę nesuderinama su bendrąja rinka (10). Be to, Komisija pastebėjo, kad priemonė pasirinktinai suteikia pranašumą Sicilijos įmonėms, kadangi tik įmonės, kurių juridinis adresas, administracija ir veiklos vieta yra Sicilijos teritorijoje, gali būti pagalbos gavėjos. Šiuo atveju neįtraukiamos visos įmonės, kurios vykdo gamybinę veiklą Sicilijoje ir kurioms yra taikomas IRAP už šią veiklą. Italijos valdžios institucijos šiuo klausimu nepateikė jokių argumentų savo raštuose.

(41)

Visų pirma, Komisija teigė, kad Italijos valdžios institucijos savo pareiškimuose neapaiškino, dėl kokių priežasčių pagalbą įkuriant Europos ir Viduržemio jūros regiono finansų ir draudimo paslaugų centrą jos laiko tinkama finansavimui gauti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte esančią išimtį.

(42)

Italijos valdžios institucijos savo raštuose patvirtino, kad nagrinėjama priemonė yra pagalba veiklai. Kaip teigiama Komisijos pranešime dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo su tiesioginiu verslo apmokestinimu susijusioms priemonėms (11) ir kituose vėliau priimtuose sprendimuose, Komisija pastebėjo, kad pagalba finansinių paslaugų sektoriuje gali labai iškraipyti konkurenciją, o finansinė veikla nėra tokia reikšminga, kad išspręstų problemas regionuose, tinkamuose finansavimui gauti pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punkte esančią nukrypti leidžiančią nuostatą. Komisija atkreipė dėmesį į minėtą pranešimą, kuriame aiškiai nurodyta, kad jeigu Komisija yra tos nuomonės, kad valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka, tam tikros teritorijos ūkio plėtrai skatinti skirta pagalba turi būti proporcinga numatytiems tikslams ir nukreipta į juos. Remiantis šiuo kriterijumi, nėra tikėtina, kad ofšorinė veikla ir veiksmai, neturintys ar turintys labai mažai įtakos vietinei ekonomikai, būtų įvardinami kaip suderinama valstybės pagalba. Taigi Komisija išreiškė abejones dėl to, ar pagalbos lygis yra proporcingas nuostoliams, kuriuos ja siekiama padengti.

(43)

Galiausiai Komisija išreiškė abejones, ar 16 straipsnyje minima priemonė gali būti laikoma bendriesiems Europos interesams svarbiu projektu remiantis Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktu.

(44)

Iš tiesų pagrindinis Italijos valdžios institucijų pateiktas minėtos pagalbos pateisinimas buvo toks: priemonė yra laikoma bendriesiems Europos interesams svarbiu projektu remiantis EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktu, kadangi 16 straipsnis yra panašus į 1991 m. sausio 9 d. Įstatymą Nr. 19 „Taisyklės dėl ekonominės veiklos ir tarptautinio bendradarbiavimo plėtros Friulio–Venecijos–Džulijos regione, Beluno provincijoje ir gretimose zonose“, kuriuo įsteigiamas Finansų ir draudimo paslaugų centras Trieste, kuriam 1995 m. Komisijos sprendimu buvo duotas leidimas remiantis EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktu (12) ir kurį 2003 m. Komisija pripažino nesuderinamu. Atsižvelgdama į tai, Komisija pastebėjo, kad jos pirmame sprendime pagalba, nukreipta į Finansų centro Trieste steigimą, buvo laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis 92 straipsnio 3 dalies c punkte (dabar 87 straipsnio 3 dalies c punktas), bet ne 87 straipsnio 3 dalies b punkte (13) numatyta išimtimi.

(45)

Italijos valdžios institucijos patvirtino, kad prieš tai buvęs Komisijos suderinamumo sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad Sicilijos regionui yra taikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a punktą, ir dėl to, kad šiuo atveju Europos kapitalo rinka nėra integruota į Afrikos kapitalo rinką, o remiantis Barselonos deklaracija Europos svarbiu tikslu išlieka skatinti šią integraciją.

(46)

Komisija pareiškė, kad turi būti išanalizuotas kiekvienas konkretus atvejis, atsižvelgiant į skirtingas panašiai atrodančių pagalbos schemų detales, kurios gali būti labai svarbios ekonominiame kontekste. Komisija pabrėžė, kad, pavyzdžiui, visa pagalbos suma (per penkerius pagalbos schemos trukmės metus) Finansų centro Trieste įsteigimui neturėjo viršyti tam tikros sumos, o Centro įmonių bendra paskolų ir investicijų suma taip pat buvo apribota.

(47)

Be to, Komisija laikosi nuomonės, kad 2003 m. svarstymai dėl Triesto šiuo atveju yra pagrįsti dėl tokių priežasčių:

(48)

Galiausiai Komisija pabrėžė, kad dvi iš šalių, pasirašiusių Barselonos deklaraciją – Kipras ir Malta, – jau buvo Europos Sąjungos šalys tuo metu, kai buvo pranešta apie priemonę; Komisija mano, kad šalių, kurios gautų pagalbą iš Centre dirbančių įmonių investicijų, situacija daugeliu aspektų skirtųsi nuo 1995 m. buvusios situacijos Rytų Europos šalyse. Kalbant konkrečiau, specifinių pereinamojo laikotarpio problemų patyrė ne visos Barselonos deklaraciją pasirašiusios šalys arba jas patyrė praeityje (pavyzdžiui, akivaizdu, kad Turkijoje ir Izraelyje yra laisvosios rinkos ekonomika) ir pereinamasis laikotarpis jau pasibaigęs (pavyzdžiui, Alžyre).

(49)

Todėl Komisija abejoja, ar 16 straipsniui gali būti pritaikyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punkte minima išimtis.

(50)

Taigi Komisija manė, kad būtina ypač detaliai išanalizuoti šį klausimą, atsižvelgiant ir į galimas suinteresuotųjų šalių pateiktas pastabas. Tik apsvarsčiusi suinteresuotųjų šalių pastabas Komisija būtų galėjusi nuspęsti, ar Italijos valdžios institucijų pasiūlyta priemonė netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.

(51)

Komisija negavo jokių pastabų nei iš Italijos valdžios institucijų, nei iš kitų suinteresuotųjų šalių, kad galėtų išsklaidyti abejones, kurias išdėstė inicijuodama oficialią tyrimo procedūrą.

(52)

Italijos valdžios institucijos pranešė apie pagalbos schemas, kuriose yra neveikimo išlyga, arba, 14 ir 15 straipsnių atveju, jas vykdė remiantis de minimis reglamentu ir laukiant Europos Komisijos leidimo, todėl atitiko procedūrinius reikalavimus, minimus EB sutarties 88 straipsnio 3 dalyje.

(53)

Komisija laikosi nuomonės, kad priemonė yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, dėl šių priežasčių:

(54)

Taikant priemonę naudojami valstybės ištekliai, t. y. Sicilijos regionas praranda mokestinių pajamų, kurių suma lygi mokesčių, kuriuos turi mokėti pagalbos gavėjas, sumažinimo sumai.

(55)

Priemonė pagalbos gavėjui teikia ekonominę naudą, kadangi sumažinti mokesčiai įmonėms atneša finansinę naudą dar tais pačiais metais, kai sumažinimas pradedamas taikyti.

(56)

Komisija teigia, kad 14 ir 15 straipsniai turi būti nagrinėjami kartu, kadangi jie teikia tokius pačius privalumus skirtingų kategorijų pagalbos gavėjams. Šiuose dviejuose straipsniuose pagalbos gavėjais nėra laikomos kelios įmonių kategorijos:

(57)

Taigi pirmiausia priemonė taikoma tam tikriems gamybos sektoriams, ypač turizmo ir viešbučių, kilnojamųjų kultūros vertybių, žemės ūkio produktų, informacinių technologijų sektoriams, kuriuose visos veikiančios įmonės gali naudotis atleidimu nuo IRAP mokėjimo penkerių metų laikotarpiui. Antra, priemonė palanki esamoms ir naujoms pramonės įmonėms, kurių apyvarta nesiekia 10 mln. EUR, išskyrus chemijos ir naftos-chemijos sektoriuose veikiančias įmones.

(58)

Net jeigu Italijos valdžios institucijos įrodytų, kad pramonės sektoriuje nėra naujų įmonių, kurių apyvarta viršija 10 mln. EUR, išskyrus chemijos ir naftos-chemijos sektoriuose veikiančias įmones, remiantis nusistovėjusia teismų praktika (15) nagrinėjama priemonė būtų laikoma pasirinktinai taikoma priemone, kuri remia gamybos sektorių, kadangi atleidimas nuo IRAP penkerių metų laikotarpiui nėra numatytas įmonėms, veikiančioms ne gamybos sektoriuje.

(59)

Galiausiai priemonė yra pasirinktinai taikoma Sicilijos įmonėms, kadangi tik įmonės, kurių juridinis adresas, administracija ir veiklos vieta yra Sicilijos teritorijoje, gali būti pagalbos gavėjos. Šiuo atveju neįtraukiamos visos įmonės, kurios vykdo gamybinę veiklą Sicilijoje ir kurioms yra taikomas IRAP už šią veiklą

(60)

Komisija teigia, kad 16 straipsnyje numatyti pranašumai yra taikomi pasirinktinai, kadangi tik tam tikros bendrovės gali jais pasinaudoti. Iš tikrųjų pranašumai susiję tik su draudimo ir finansų įmonėmis, kurioms leidžiama veikti Centre. Taigi į priemonės taikymo sritį neįeina bendrovės, kurios pritraukia lėšų iš tarptautinių rinkų, kad jas investuotų į šalis, nurodytas 7 išnašoje; šių bendrovių veikla su minėtomis šalimis nėra vykdoma Centro aplinkoje.

(61)

Be to, priemonė yra taikoma pasirinktinai, kadangi į jos taikymo sritį neįeina draudimo ir finansų įmonės, kurios investuoja Italijoje ir kitose šalyse, tačiau nėra įtrauktos į 7 išnašos išsamų sąrašą.

(62)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad priemonė yra taikoma pasirinktinai.

(63)

Remiantis nusistovėjusia teismų praktika (16), tam, kad priemonė iškraipytų konkurenciją, užtenka to, kad pagalbos gavėjas konkuruoja su kitomis įmonėmis konkurencijai atvirose rinkose.

(64)

Komisija teigia, kad priemonės, minimos 14 ir 15 straipsniuose, gali iškraipyti konkurenciją ir sutrikdyti valstybių narių prekybą, kadangi jomis siekiama pagalbos gavėjams sumažinti mokesčius, kuriuos turi mokėti.

(65)

Konkrečiu atveju pagalbos gavėjos yra bet kokio dydžio įmonės, kurios iš esmės veikia gamybos sektoriuje, išskyrus chemijos ir naftos-chemijos sektoriuose veikiančias įmones. Kadangi šios įmonės konkuruoja su kitomis įmonėmis konkurencijai atvirose rinkose, atleidimas nuo IRAP galimai iškraipo konkurencijos sąlygas ir sutrikdo valstybių narių tarpusavio prekybą, kaip patvirtina nusistovėjusi teismų praktika.

(66)

Taip pat Komisija teigia, kad priemonė, minima 16 straipsnyje, gali iškraipyti konkurenciją ir sutrikdyti valstybių narių prekybą. Finansų, draudimo, nekilnojamojo turto bendrovės ir trestai dėl savo veiklos pobūdžio konkuruoja su kitomis įmonėmis Europos mastu.

(67)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad pasiūlyta pagalbos schema yra valstybės pagalba.

(68)

Kadangi priemonė yra laikoma valstybės pagalba pagal 87 straipsnio 1 dalį, būtina įvertinti jos suderinamumą atsižvelgiant į EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse minimas išlygas. Sutarties 87 straipsnio 2 dalyje numatyta socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams, pagalba gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti arba tam tikriems Vokietijos Federacinės Respublikos regionams teikiama pagalba šiuo atveju negali būti taikoma. Remiantis Sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktu, priemonė negali būti laikoma bendriesiems Europos interesams svarbiu projektu, taip pat nėra skirta Italijos ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti. Priemonei negali būti taikoma ir 87 straipsnio 3 dalies c punkto sąlyga, pagal kurią pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų regionų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, paprastai yra patvirtinama, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Galiausiai, pagalba nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, kaip numatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies d punkte.

(69)

Remiantis 87 straipsnio 3 dalies a punktu yra leidžiama pagalba, skirta regionų, kuriuose yra žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti. Sicilija yra vienas iš regionų, kuris gali gauti pagalbą remiantis šiuo straipsniu.

(70)

Komisija, inicijuodama oficialią tyrimo procedūrą, paaiškino priežastis, aprašytas 29–50 punktuose, dėl kurių abejojo, ar priemonės atžvilgiu gali būti taikoma 87 straipsnio 3 dalies a punkte numatyta išlyga. Be to, Komisija atmeta galimybę, kad regiono Įstatymo Nr. 21/2003 16 straipsnyje minimos priemonės atžvilgiu gali būti taikoma 87 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta išlyga, pagal kurią leidžiama pagalba, skirta bendriesiems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti arba Italijos ekonomikos dideliems sutrikimams taisyti.

(71)

Italijai ar suinteresuotosioms šalims nepateikus jokių pastabų, Komisija gali tik pripažinti, kad šios abejonės buvo patvirtintos.

(72)

Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią pranešė Italija, aprašyta 10–28 punktuose, yra nesuderinama su bendrąja rinka, jai netaikomos jokios EB sutartyje numatytos išlygos, todėl ši priemonė turi būti uždrausta. Anot Italijos valdžios institucijų, pagalba nebuvo suteikta, taigi nėra būtina jos susigrąžinti,