Slovėnijos Respublika tvirtina, kad taikydama finansinę korekciją Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą ir pažeidė savo pareigą motyvuoti bei teisėtumo principą, nes ji neturi veiksmingos sistemos, leidžiančios patikrinti, koks yra minimalus reikalaujamas plotas. Slovėnijoje yra daug nuožulnių vietų ir karstinių zonų, todėl ūkininkai visada apsėja net ir labai nedidelius žemės plotus. Sąjungos teisės aktuose nėra numatyti žemės ūkio paskirties žemės formos ir pločio apribojimai, todėl per nagrinėjamą patikrinimą nustatyti ginčijami plotai atitinka visus reikalavimus, taikomus žemės ūkio paskirties sklypų apibrėžčiai. Be to, šie plotai nebuvo sukurti dirbtinai siekiant atitikti reikalavimus paramos schemų išmokoms gauti. Slovėnijos Respublikos nuomone, ji įrodė, kad visi reikalavimų galiausiai neatitinkantys plotai nebuvo įtraukti į deklaruotų plotų sąrašą ir kad pagal Slovėnijos referencinių sklypų sistemą užtikrinamas plotų stebėsenos ir atnaujinimo sistemos veiksmingumas. Atlikdama patikrinimus Komisija nerado jokio konkretaus tariamą pažeidimą patvirtinančio įrodymo.

Apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkte Komisija nurodė, kad pagal Slovėnijos taikomą sistemą ūkininkams leidžiama įtraukti į sklypų deklaracijas ilgus ir siaurus pievų rėžius, ypač aplink ariamąją žemę, todėl pagal kadastrinius valdos duomenis žemės ūkio paskirties sklypo plotas tampa atitinkančiu reikalavimus. Dėl šios priežasties, kaip teigiama minėtoje ataskaitoje, galėjo būti atlikti netikslūs skaičiavimai ir leista įtraukti sklypus, kurių plotas mažesnis, nei minimalus reikalaujamas žemės ūkio paskirties ploto dydis; pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 796/2004, nustatantį išsamias kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisykles (OL L 141, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 44 t., p. 243), 14 straipsnio 4 dalį ir pagal 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (OL L 316, p. 65), 13 straipsnio 9 dalį minimalus ploto dydis Slovėnijoje yra 0,1 ha. Siekdama paaiškinti, kokia yra dirbtinė kadastrinio žemės ūkio paskirties sklypo forma, Komisija paminėjo sklypą „Medja“ Nr. 127810 (toliau – sklypas „Medja“). Be to, ji nurodė, kad problema kyla ne dėl pačių nedidelių sklypų, o dėl procedūros netinkamumo siekiant nustatyti ūkininkus, kurie į savo deklaracijas įtraukė minimalaus dydžio nesiekiančius žemės sklypus tam, kad šie pasiektų reikalavimus atitinkančią ribą. Atsižvelgdama į 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009, nustatančio bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančio tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančio [r]eglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (OL L 30, p. 16), 30 straipsnio reikalavimus ir tai, kad nėra patikrinimo procedūros, kuri būtų tinkama siekiant nustatyti tuos žemės ūkio paskirties sklypus, kurie neturi būti finansuojami, apibendrinamojoje ataskaitoje Komisija pripažino, kad kyla rizika nagrinėjamiems žemės ūkio fondams. Galiausiai apibendrinamosios ataskaitos 12.9.3 punkte Komisija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Slovėnijos valdžios institucijos neįrodė savo teiginio, kad ilgi ir siauri žemės rėžiai yra tik daugiametėse ganyklose, rizika kyla dėl visų kadastrinių žemės ūkio paskirties sklypų, kurių plotas yra nuo 0,10 ha iki 0,15 ha.

Reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 1290/2005 31 straipsnio 1 dalį Komisija priima sprendimą dėl išlaidų, kurios nebus finansuojamos Sąjungos lėšomis, jeigu nustato, kad šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje numatytos Europos žemės ūkio garantijų fondo (EŽŪGF) išlaidos ir to paties reglamento 4 straipsnyje numatytos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) išlaidos buvo padarytos nesilaikant Sąjungos taisyklių. Pagal Reglamento Nr. 1290/2005 38 straipsnio 2 dalį Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo (EŽŪOGF) Garantijų skyriaus išlaidoms, išskyrus susijusioms su kaimo plėtra, kurias valstybės narės patyrė nuo 2006 m. spalio 16 d., taikomos šiame reglamente nustatytos taisyklės.

Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Europos žemės ūkio fondai finansuoja tik intervencines priemones, kurių imamasi pagal Sąjungos teisės nuostatas bendros žemės ūkio rinkų organizavimo srityje (2005 m. vasario 24 d. Sprendimo Graikija / Komisija, C‑300/02, Rink., EU:C:2005:103, 32 punktas ir 2013 m. vasario 27 d. Sprendimo Lenkija / Komisija, T‑241/10, EU:T:2013:96, 20 punktas).

Be to, siekdama įrodyti, jog pažeistos bendro žemės ūkio rinkų organizavimo taisyklės, Komisija neprivalo visiškai įrodyti, kad nacionalinių valdymo institucijų atlikti patikrinimai buvo nepakankami ar kad jų pateikiami skaičiai neteisingi; jai pakanka pateikti įrodymų, kurie sukelia pakankamai rimtų ir pagrįstų abejonių dėl tokių patikrinimų ar skaičių. Komisijos įrodinėjimo našta šiuo atveju sumažinama, nes renkant ir tikrinant Europos žemės ūkio fondų sąskaitoms patvirtinti reikalingus duomenis valstybė narė yra geresnėje padėtyje, todėl ji ir turi pateikti kuo detalesnių bei išsamesnių įrodymų, kad šie patikrinimai iš tiesų buvo atlikti, ar įrodymų dėl šių skaičių ir, jei reikia, įrodymų, kad Komisijos teiginiai nepagrįsti (žr. 21 punkte minėto Sprendimo Graikija / Komisija, EU:C:2005:103, 33–36 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką bei 2011 m. liepos 12 d. Sprendimo Slovėnija / Komisija, T‑197/09, EU:T:2011:348, 39 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Atitinkama valstybė narė negali paneigti Komisijos išvadų, neparemdama savo pačios teiginių patikimos ir veiksmingos patikrinimų sistemos buvimo įrodymais. Jei valstybei narei nepavyksta įrodyti, kad Komisijos išvados neteisingos, jos tampa įrodymais, galinčiais sukelti rimtų abejonių dėl adekvačių ir efektyvių priežiūros ir patikrinimo priemonių buvimo (žr. 1999 m. spalio 28 d. Sprendimo Italija / Komisija, C‑253/97, Rink., EU:C:1999:527, 7 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką bei 22 punkte minėto Sprendimo Slovėnija / Komisija, EU:T:2011:348, 40 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Priešingai, nei teigia Slovėnijos Respublika, tam, kad būtų taikoma finansinė korekcija, nereikalaujama, kad būtų nustatytas esminis pažeidimas taikant aiškias Sąjungos taisykles. Iš tikrųjų nustatyta, jog pagal 1997 m. gruodžio 23 d. Komisijos dokumento Nr. VI/5330/97 „Finansinių korekcijų apskaičiavimo rekomendacijos rengiant sprendimą dėl EŽŪOGF Garantijų skyriaus sąskaitų patvirtinimo“ (toliau – Dokumentas Nr. VI/5330/97 ) 2 priede apibrėžtas finansinių fiksuoto dydžio korekcijų taikymo rekomendacijas vienodo dydžio finansinė korekcija suponuoja tai, kad egzistuoja esminis pažeidimas taikant aiškias Sąjungos taisykles. Tačiau jau buvo nuspręsta, kad šiam 22 ir 23 punktuose nurodytam teismo praktikoje suformuluotam įrodinėjimo pareigos apibrėžimui nekeliama Dokumente Nr. VI/5330/97 nustatyta sąlyga, nes, pirma, ši sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos kontekstą ir, antra, priėmus Dokumentą Nr. VI/5330/97 buvo toliau vadovaujamasi šiuo teismo praktikoje suformuluotu apibrėžimu (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 25 d. Sprendimo Belgija / Komisija, T‑221/04, EU:T:2006:223, 33 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju iš apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkto matyti, kad grįsdama savo išvadą dėl egzistuojančių trūkumų tikrinant nedidelių sklypų atitiktį žemės ūkio paskirties sklypų apibrėžčiai Komisija rėmėsi sklypo „Medja“, kuris, jos nuomone, buvo dirbtinai sukurtas, patikrinimo rezultatais. Jos teigimu, deklaruotą 0,12 ha pievų plotą sudarė maždaug 50 metrų ilgio ir iki 1,9 metrų pločio žemės rėžis, dėl kurio šis sklypas galėjo būti laikomas atitinkančiu reikalavimus, tačiau būtų buvę kitaip, jei minėtas rėžis nebūtų įtrauktas. Be to, vieną šio ploto dalį, t. y. 0,02 ha, sudarė žemės ūkio produkcijos gamybai nenaudojamas šlaitas, apaugęs dilgėlėmis ir krūmais. Pagal apibendrinamąją ataskaitą, jei ta dalis nebūtų įtraukta, šis žemės ūkio paskirties sklypas būtų visiškai atmestas, kaip neatitinkantis Slovėnijos Respublikos pagal Reglamento Nr. 1122/2009 13 straipsnio 9 dalį nustatytų reikalavimų dėl žemės ūkio paskirties sklypo minimalaus ploto.

Visų pirma atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nagrinėjamos 2009–2011 m. paraiškos, reikia pažymėti, jog pagal Reglamento Nr. 1122/2009 86 straipsnio 1 dalį Reglamentas Nr. 796/2004 panaikintas nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau jis ir toliau taikomas paraiškoms dėl paramos už prekybos metus arba priemokų skyrimo laikotarpius, kurie prasidėjo iki 2010 m. sausio 1 d. Pagal Reglamento Nr. 1122/2009 87 straipsnio antrą pastraipą jis taikomas paraiškoms paramai už prekybos metus arba priemokų skyrimo laikotarpius, kurie prasidėjo 2010 m. sausio 1 d, gauti.

Kaip teigia Slovėnijos Respublika, Komisijos išvados, susijusios su sklypu „Medja“, nėra laikomos įrodymu, galinčiu sukelti pakankamai rimtų ir pagrįstų abejonių, kad buvo pažeistos bendro žemės ūkio rinkų organizavimo taisyklės remiantis šio sprendimo 22 punkte nurodyta teismo praktika.

Iš tikrųjų, pirma, iš 2011 m. lapkričio 21 d. rašto, kuriuo Komisija perdavė Slovėnijos Respublikai patikrinimo rezultatus, aišku, kad dėl sklypo „Medja“ Komisija nustatė apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkte paminėtus aspektus. Vis dėlto 2012 m. sausio 20 d. rašte Slovėnijos valdžios institucijos ginčijo šias išvadas. Iš 2013 m. liepos 16 d. Komisijos rašto 1.2.1 punkto matyti, kad po to, kai Komisija atliko patikrinimą, Slovėnijos valdžios institucijos nuvyko į šį sklypą ir konstatavo, jog visas plotas buvo naudojamas žemės ūkio produkcijos gamybai, ir Komisija laikė klausimą dėl nagrinėjamo sklypo atitikties reikalavimams išspręstu. Vadinasi, Komisija nenustatė, kad sklypas „Medja“ neatitiko reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Komisija negali teisėtai laikyti šio sklypo įrodymu, patvirtinančiu, kad Slovėnijos žemės ūkio paskirties sklypų atitikties reikalavimams patikrinimo sistemoje yra trūkumų.

Antra, konkrečiai kalbant apie apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkte pateikiamą Komisijos argumentą, kad sklypas „Medja“ turėjo būti visiškai atmestas, kaip neatitinkantis minimaliam žemės ūkio paskirties sklypo plotui taikomų reikalavimų, kuriuos remdamasi Reglamento Nr. 796/2004 14 straipsnio 4 dalimi ir Reglamento Nr. 1122/2009 13 straipsnio 9 dalimi nustatė Slovėnijos Respublika, pažymėtina, kad jis taip pat nėra priimtinas. Iš tikrųjų iš minėto apibendrinamosios ataskaitos punkto matyti, kad reikalavimus neatitinkančio nagrinėjamo sklypo dalį sudarė 0,02 ha plotas. Kadangi remiantis Komisijos išvada šį sklypą sudarė 0,12 ha dydžio deklaruotas plotas, o minimalus žemės ūkio paskirties sklypo plotas Slovėnijoje yra 0,1 ha, vadinasi, net darant prielaidą, kad 0,02 ha dalis neatitiko reikalavimų, negalima daryti išvados, kad nebuvo įvykdytas 0,1 ha minimalaus ploto reikalavimas.

Trečia, kalbant apie Komisijos argumentus, susijusius su tariamai dirbtine sklypo „Medja“, kurį sudaro maždaug 50 metrų ilgio ir mažiau nei 1,9 metrų pločio žemės rėžis, forma, reikia pažymėti, kad Komisija niekur aiškiai nenurodo, jog žemės ūkio paskirties žemė privalo būti konkrečios formos tam, kad būtų laikoma atitinkančia reikalavimus. Be to, kaip tvirtina Slovėnijos Respublika, pagal Sąjungos teisėje pateikiamas terminų „žemės ūkio paskirties žemė“ ir „žemės ūkio paskirties sklypas“ apibrėžtis nereikalaujama, kad žemė ar sklypas būtų konkrečios formos. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 73/2009 2 straipsnio h punkte „žemės ūkio paskirties žemė“ apibrėžiama kaip ariamoji žemė, daugiametės ganyklos arba daugiametės kultūros. Pagal Reglamento Nr. 796/2004, iš dalies pakeisto 2007 m. rugpjūčio 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 972/2007 (OL L 216, p. 3), 2 straipsnio 1a punktą ir Reglamento Nr. 1122/2009 2 straipsnio 1 punktą žemės ūkio paskirties sklypas iš esmės apibrėžiamas kaip vientisas žemės plotas. Jeigu, remiantis Reglamento Nr. 1122/2009 2 straipsnio 1 punkte pateikta apibrėžtimi, valstybės narės gali nustatyti papildomus žemės ūkio paskirties sklypo ribų nustatymo kriterijus, jokiu būdu negalima daryti išvados, jog Slovėnijoje reikalaujama, kad žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų konkrečios formos. Be to, reikia pripažinti, kad, Komisijos nuomone, ilgi ir siauri žemės rėžiai neabejotinai atitinka reikalavimus, jeigu jie įtraukiami į didesnių nei 0,15 ha dydžio sklypus. Iš tikrųjų iš apibendrinamosios ataskaitos 12.9.3 punkto matyti, kad Komisija mano, jog rizika kyla tik dėl kadastrinių žemės ūkio paskirties sklypų, kurių plotas yra ne mažesnis nei 0,10 ha ir ne didesnis nei 0,15 ha (žr. šio sprendimo 19 punktą).

Kadangi Komisija nepateikė kitų įrodymų, susijusių su rimtomis ir pagrįstomis abejonėmis, negalima daryti išvados, jog ji įrodė, kad buvo pažeistos bendro žemės ūkio rinkų organizavimo taisyklės dėl Slovėnijoje egzistuojančių nedidelių sklypų patikrinimo trūkumų, kiek tai susiję su atitiktimi Reglamento Nr. 796/2004 14 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 1122/2009 13 straipsnio 9 dalyje numatytai žemės ūkio paskirties sklypų apibrėžčiai. Taigi remdamasi tokiu Sąjungos teisės taisyklių pažeidimu Komisija nepagrįstai taikė finansinę korekciją.

Kalbant apie apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkte pateikiamą Komisijos argumentą, pagal kurį atsižvelgiant į Reglamento Nr. 73/2009 30 straipsnio reikalavimus taip pat rizika kilo nagrinėjamiems žemės ūkio fondams, reikia pažymėti, kad, kaip nurodo Komisija ir kaip matyti iš apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkto, finansinė korekcija nebuvo taikyta remiantis šia nuostata. Be to, iš 2013 m. liepos 16 d. Komisijos rašto matyti, kad ji paminėjo Reglamento Nr. 73/2009 30 straipsnį tik siekdama nurodyti šio straipsnio esmę, t. y. tai, kad draudžiama dirbtinai sukurti sąlygas, reikalingas išmokoms gauti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir, nesant reikalo Bendrajam Teismui spręsti dėl kaltinimo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu, pirmasis ieškinio pagrindas turi būti pripažintas pagrįstu, nes Komisija taikė finansinę korekciją neturėdama įrodymų, kad buvo pažeistos Sąjungos teisės taisyklės.

Slovėnijos Respublika tvirtina, kad taikydama finansinę korekciją Komisija pažeidė savo pareigą motyvuoti bei teisėtumo principą, nes netaikė ekstrapoliacijos patikrinimų vietoje rezultatams, kai buvo nustatytas mažesnis nei 3 % skirtumas. Per patikrinimą atrinkti sklypai nebuvo pasirinkti taikant atsitiktinę atranką. Atrenkant kadastrinių žemės ūkio paskirties sklypų imtį buvo užtikrinti patikimumo ir reprezentatyvumo reikalavimai, kaip to reikalaujama pagal Reglamentą Nr. 1122/2009. Slovėnijos Respublika teigia, kad nustačius netikslumų, susijusių su kadastrinių žemės ūkio paskirties sklypų, atrinktų patikrinimui vietoje, imtimi, Slovėnijos valdžios institucijos padidino imtį atsižvelgdamos į Komisijos Jungtinio tyrimų centro gaires. Pagal pastarąsias turi būti taikoma 3 % riba nukrypimo konstatavimui ir reikalaujama padidinti imtį tiek, kad ji viršytų šią ribą, remiantis Reglamento Nr. 1122/2009 33 ir 58 straipsniais. Vis dėlto, priešingai, nei nustatyta šiose gairėse, klaidos dėl imties ekstrapoliacija visai pasėlių grupei neturi teisinio pagrindo nei Reglamente Nr. 796/2004 dėl 2009 paraiškos pateikimo metų, nei Reglamente Nr. 1122/2009 dėl 2010 ir 2011 paraiškos pateikimo metų. Be to, ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes remdamasi Reglamento Nr. 1122/2009 44 konstatuojamąja dalimi Komisija nustatė ekstrapoliacijos pareigos pažeidimą 2009 paraiškos pateikimo metais. Taip pat Slovėnijos Respublika teigia, kad bet koks klaidos ekstrapoliacijos reikalavimas pažeidžia rungimosi principą ir atitinkamo ūkininko teisę būti išklausytam. Be kita ko, ekstrapoliacijos taikymas laikantis pagrindinių teisių reikštų, kad privaloma atlikti visų plotų matavimus, o tai prieštarauja Reglamento Nr. 1122/2009 44 konstatuojamojoje dalyje numatytam supaprastinimo tikslui ir siekiui sumažinti nereikalingas išlaidas ir administracinę naštą. Bet kuriuo atveju, kadangi Slovėnijos valdžios institucijos veikė pagal Jungtinio tyrimų centro gaires, Komisija privalėjo visiškai netaikyti finansinės korekcijos pagal Dokumentą Nr. VI/5330/97.

Iš apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkto matyti, kad per patikrinimą nustatyta, jog Slovėnijos valdžios institucijos matuotinus žemės ūkio paskirties sklypus atrinko taikydamos atsitiktinę atranką, kartu užtikrindamos bent vieno kadastrinio žemės ūkio paskirties sklypo iš kiekvienos pasėlių grupės įtraukimą. Jei dėl šių sklypų būtų aptikta klaidų, neviršijančių 3 % arba dviejų hektarų, jos būtų laikytos priimtinomis ir padaryta išvada, kad į matavimus neįtraukti žemės ūkio paskirties sklypai buvo tikslūs. Iš apibendrinamosios ataskaitos aišku, jog remiantis Reglamento Nr. 1122/2009 33 ir 58 straipsniais Slovėnijoje buvo nustatyta, kad netikslumų riba, žemiau kurios privaloma padidinti imtį, yra 3 %. Tačiau, kaip nurodyta šio reglamento 44 konstatuojamojoje dalyje, imtis turėtų būti patikima ir reprezentatyvi, o nukrypimų atveju – padidinta. Apibendrinamojoje ataskaitoje teigiama, kad galimybė apriboti matavimus bent iki 50 % deklaruotų sklypų pagal Reglamento Nr. 796/2004 29 straipsnį ir Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsnį yra principo dėl visų žemės ūkio paskirties sklypų patikrinimo išimtis. Todėl įmanoma užtikrinti patikimą ir reprezentatyvų patikrinimo rezultatą ekstrapoliuojant patikrinimo rezultatus, ypač jei imtis nėra padidinama tiek, kad būtų galima užtikrinti, jog neliks per didelio ploto deklaracijų.

Pirma, argumentai, kad ginčijamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, nes Komisija nustatė ekstrapoliacijos pareigos pažeidimą 2009 paraiškų pateikimo metais remdamasi Reglamento Nr. 1122/2009 44 konstatuojamąja dalimi, vadinasi, nenurodydama tinkamo teisinio pagrindo, turi būti atmesti. Iš tikrųjų apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punkte Komisija šią konstatuojamąją dalį paminėjo nurodžiusi, kad pagal šią nuostatą imtis turėtų būti patikima ir reprezentatyvi, o nukrypimų atveju – padidinta ir kad imties rezultatai turėtų būti ekstrapoliuojami likusioms grupėms. Vis dėlto iš to paties apibendrinamosios ataskaitos punkto pakankamai aišku, kad, Komisijos nuomone, patikimo ir reprezentatyvaus patikrinimo, kurį būtų galima užtikrinti ekstrapoliuojant patikrinimo rezultatus, reikalavimas buvo numatytas Reglamento Nr. 796/2004 29 straipsnyje ir Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsnyje ir kad, kaip teigia Komisija, šiuo atveju šios nuostatos laikomos galiojančiu teisiniu pagrindu.

Antra, dėl argumentų, kad taikydama finansinę korekciją Komisija pažeidė teisėtumo principą, nes patikrinimų vietoje rezultatai nebuvo ekstrapoliuoti, kai buvo nustatytas mažesnis nei 3 % skirtumas, reikia pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 796/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 972/2007, 29 straipsnį ir Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsnį patikrinimai vietoje taikomi visiems žemės ūkio paskirties sklypams, dėl kurių prašoma paramos. Pagal šias nuostatas nustatant, kokiam plotui turi būti taikomas patikrinimas vietoje, imtis gali būti sumažinta bent iki 50 % žemės ūkio paskirties sklypų, dėl kurių buvo pateikta paraiška gauti paramą, jei ta imtimi bus garantuota patikima ir reprezentatyvi tiek tikrinamo ploto, tiek prašomos paramos kontrolė. Remiantis tomis pačiomis nuostatomis, tuo atveju, kai tikrinant imtį nustatoma nukrypimų, faktiškai tikrinamų žemės ūkio paskirties sklypų skaičius didinamas.

Visų pirma neginčijama, kad nustatydamos, kokiam plotui turi būti taikomas patikrinimas vietoje, Slovėnijos valdžios institucijos, remdamosi Reglamento Nr. 796/2004 29 straipsniu ir Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsniu, sumažino imtį iki 50 % žemės ūkio paskirties sklypų, dėl kurių buvo pateikta paraiška. Reikia pažymėti, kad Slovėnijos Respublika neginčija Komisijos išvadų, kad kai per patikrinimus vietoje Slovėnijos valdžios institucijos aptiko su sklypais susijusių klaidų, neviršijančių 3 % arba 2 ha, nebuvo laikoma, kad dėl šių klaidų reikia padidinti patikrinimo imtį. Iš tikrųjų iš apibendrinamosios ataskaitos 12.9.2 punkto matyti, kad, Slovėnijos valdžios institucijų nuomone, jei klaidų lygis yra mažesnis nei 3 %, inspektorius turi nuspręsti, ar reikia patikrinti visą valdą.

Dėl argumento, kad privaloma didinti imtį, kai pažeidimo riba yra didesnė nei 3 %, remiantis Reglamento Nr. 1122/2009 33 ir 58 straipsniais reikia pripažinti, kad, viena vertus, minėtame 33 straipsnyje nebuvo nustatyta jokia riba, žemiau kurios nereikalaujama didinti imties. Kita vertus, tiesa tai, kad pagal Reglamento Nr. 1122/2009 58 straipsnį, jei pasėlių grupės plotas, deklaruotas siekiant gauti paramą pagal paramos už plotą schemas, yra didesnis už plotą, nustatytą pagal šio reglamento 57 straipsnį, paramos suma apskaičiuojama pagal nustatytą plotą, sumažinamą dvigubu nustatytu skirtumu, jeigu skirtumas yra didesnis nei 3 % arba 2 ha, bet neviršija 20 % nustatyto ploto. Vis dėlto remiantis Reglamento Nr. 1122/2009 IV antraštinėje dalyje „Paramos ir išmokų sumažinimo apskaičiavimo, taip pat paramos neskyrimo pagrindas“ esančiu 58 straipsniu jokiu būdu negalima daryti išvados, kad atlikdamos patikrinimą vietoje nacionalinės valdžios institucijos neprivalo padidinti imties, kai nustatoma mažiau nei 3 % netikslumų. Be to, reikia konstatuoti, kad Komisija pagrįstai tvirtina, jog matuojant visus sklypus ploto skirtumas gali būti didesnis nei 3 %, todėl pagal Reglamento Nr. 1122/2009 58 straipsnį reikalaujama sumažinti išmokas.

Nors Slovėnijos Respublika teigia, jog rėmėsi Komisijos Jungtinio tyrimų centro gairėmis (kaip jas 2011 m. spalio 10 d. elektroniniame laiške minėtas centras išaiškino Slovėnijos valdžios institucijoms), pagal kurias nustatoma 3 % riba nukrypimui konstatuoti ir reikalaujama imtį padidinti tik tada, kai ši riba viršijama, remiantis Reglamento Nr. 1122/2009 33 ir 58 straipsniais, su šiais jos argumentais taip pat negalima sutikti. Iš tikrųjų, pirma, nors iš šių gairių aišku, kad kai per imties patikrinimą nustatoma, jog procentinė klaidos dalis yra didesnė nei 3 %, visi susijusios pasėlių grupės sklypai privalo būti įtraukiami į imtį, vis dėlto iš šių gairių taip pat matyti, kad nustačius netikslumą žemiau 3 % ribos laikoma, jog kyla rizika žemės ūkio fondams, todėl tai gali pateisinti visišką patikrinimą. Antra, kadangi iš 2011 m. spalio 10 d. Jungtinio tyrimų centro elektroninio laiško matyti, kad 3 % riba buvo nustatyta dėl to, jog nukrypimas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsnį, laikomas egzistuojančiu tik jei dėl jo gali būti sumažintos išmokos, o taip atsitiktų nustačius didesnį nei 3 % skirtumą remiantis šio reglamento 58 straipsniu, reikia pažymėti, kad tokį Reglamento Nr. 1122/2009 33 ir 58 straipsnių aiškinimą reikia atmesti dėl šio sprendimo 39 punkte nurodytų priežasčių.

Be to, kalbant apie Komisijos argumentą, kad įmanoma užtikrinti patikimą ir reprezentatyvų rezultatą ekstrapoliuojant patikrinimo rezultatus, ypač jei imtis nėra didinama tiek, kad būtų galima užtikrinti, jog nebus pateikta per didelio ploto deklaracijų, akivaizdu, kad tokia ekstrapoliacija nėra numatyta nei Reglamento Nr. 796/2004 29 straipsnyje, nei Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsnyje. Tik Reglamento Nr. 1122/2009 44 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad imties rezultatai turėtų būti ekstrapoliuojami likusioms grupėms. Ši konstatuojamoji dalis taikoma patikrinimams vietoje ne 2009, o 2010 ir 2011 paraiškų teikimo metais (žr. šio sprendimo 26 punktą). Iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat matyti, kad Sąjungos akto preambulė gali sukonkretinti jo turinį, tačiau ja neturėtų būti remiamasi nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2006 m. sausio 10 d. Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, Rink., EU:C:2006:10, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

Tačiau iš Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 1 dalies ir Reglamento Nr. 1122/2009 26 straipsnio 1 dalies matyti, kad patikrinimai vietoje turi būti atliekami taip, kad būtų užtikrinta veiksminga atitikties paramos skyrimo reikalavimams ir kompleksinio paramos susiejimo reikalavimams bei standartams patikra. Be to, kaip teigia Komisija, pagal Reglamento Nr. 796/2004 29 straipsnį ir Reglamento Nr. 1122/2009 33 straipsnį galimybė atrinktų sklypų imtį iš tikrųjų sumažinti bent iki 50 % sklypų, yra principo dėl visų žemės ūkio paskirties sklypų patikrinimo išimtis. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1122/2009 44 konstatuojamosios dalies, ši galimybė buvo numatyta supaprastinimo sumetimais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pažymėtina, jog Komisija pagrįstai nusprendė, kad patikimą ir reprezentatytų patikrinimų vietoje rezultatą buvo galima pasiekti imties rezultatus ekstrapoliuojant likusioms grupėms. Iš tikrųjų taikant tokią ekstrapoliaciją įmanoma gauti patikimą ir reprezentatyvų patikrinimų vietoje rezultatą dėl visų nagrinėjamų, o ne tik dėl faktiškai patikrintų sklypų. Pažymėtina, kad ekstrapoliacija suteikia galimybę supaprastinti patikrinimus vietoje, jų imtį sumažinant iki 50 % žemės ūkio paskirties sklypų.

Dėl Slovėnijos Respublikos argumentų šiuo klausimu, kad nustatytos klaidos ekstrapoliacija pažeidžia rungimosi principą ir atitinkamo ūkininko teisę būti išklausytam ir kad ekstrapoliacijos taikymas laikantis pagrindinių teisių reikštų, kad turi būti atlikti visų plotų matavimai, o tai prieštarauja Reglamento Nr. 1122/2009 44 konstatuojamojoje dalyje numatytam supaprastinimo tikslui ir siekiui sumažinti nereikalingas išlaidas ir administracinę naštą, primintina, kad pagrindinis sprendimo dėl sąskaitų patvirtinimo tikslas – užtikrinti, kad nacionalinės valdžios institucijos išlaidas darė laikydamosi Sąjungos teisės taisyklių (1999 m. balandžio 22 d. Sprendimo Nyderlandai / Komisija, C‑28/94, Rink., EU:C:1999:191, 49 punktas). Be to, pagal nusistovėjusią teismo praktiką galutinis sprendimas dėl sąskaitų patvirtinimo turi būti priimtas pasibaigus specialiai rungimosi procedūrai, per kurią atitinkamos valstybės narės turi būti suteiktos visos reikiamos garantijas savo nuomonei pareikšti (žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Vokietija / Komisija, C‑245/97, Rink., EU:C:2000:687, 47 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką). Taigi, sąskaitų tikrinimo procedūra – tai procedūra, pradėta prieš valstybę narę, o ne prieš atitinkamą ūkininką, kuris per šią procedūrą neturi teisės būti išklausytas. Be to, konstatuotina, kad ekstrapoliuojant imties rezultatus likusioms grupėms joks žemės paskirties sklypas nepripažįstamas neatitinkančiu reikalavimų. Taip pat pažymėtina, kad taikant tokią ekstrapoliaciją siekiama sumažinti išlaidas bei administracinę naštą ir užtikrinti patikimą patikrinimų vietoje rezultatą, atsižvelgiant į jų supaprastinimo tikslą.

Galiausiai, kiek tai susiję su Slovėnijos Respublikos argumentais, kad Komisija klaidingai nusprendė, jog per patikrinimus atrinkti sklypai buvo pasirinkti taikant atsitiktinę atranką, reikia pažymėti, kad pagal apibendrinamosios ataskaitos 12.9.1 punktą Komisija iš tiesų nustatė, jog nagrinėjami žemės ūkio paskirties sklypai buvo pasirinkti taikant atsitiktinę atranką. Tačiau, kaip pripažįsta ir Slovėnijos Respublika, iš šio punkto nematyti, jog su patikrinimais vietoje susijusio įsipareigojimų nevykdymo konstatavimas grindžiamas tuo, kad žemės ūkio paskirties sklypai pasirinkti tariamai nereprezentatyviai. Taigi šie Slovėnijos Respublikos argumentai yra netinkami.

Trečia, Slovėnijos Respublika tvirtina, kad nustačiusi, jog Slovėnijos valdžios institucijos veikė vadovaudamosi Komisijos Jungtinio tyrimų centro gairėmis, Komisija privalėjo visiškai netaikyti finansinės korekcijos pagal Dokumentą Nr. VI/5330/97.

Šiuo klausimu remiantis Dokumentu Nr. VI/5330/97 reikia pripažinti, kad kai pažeidimus lemia Sąjungos tekstų aiškinimo sunkumai, išskyrus atvejus, kuriais pagrįstai galima manyti, jog valstybė narė šiuos sunkumus nurodys Komisijai, ir kai nacionalinės valdžios institucijos ėmėsi reikiamų veiksmų šiems pažeidimams pašalinti iškart po to, kai jie buvo atskleisti, gali būti atsižvelgta į šiuos veiksnius kaip į atsvarą, ir korekcija gali būti sumažinta arba visai netaikoma.

Nagrinėjamoje byloje reikia pripažinti, kad net jeigu pagal nagrinėjamas gaires Slovėnijos valdžios institucijos neprivalėjo padidinti patikrinimo imties, nes šių institucijų nustatyti netikslumai neviršijo 3 % ribos, vis dėlto remiantis šiomis gairėmis imties rezultatus reikėjo ekstrapoliuoti likusioms grupėms. Taigi neatrodo, kad Komisija klaidingai taikė nagrinėjamą finansinę korekciją.

Todėl antrasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ieškinys turi būti iš dalies patenkintas tiek, kiek Komisija taikė finansinę korekciją dėl nedidelių sklypų atitikties žemės ūkio paskirties sklypų apibrėžčiai patikrinimo trūkumų. Ginčijamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek juo nuspręsta Sąjungos lėšomis nefinansuoti Slovėnijos Respublikos išlaidų, atitinkančių 85 780,08 EUR sumą už 2010 finansinius metus, 115 956,46 EUR sumą už 2011 finansinius metus ir 131 269,23 EUR sumą už 2012 finansinius metus. Likusi ieškinio dalis turi būti atmesta.