<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-296/20</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62020CC0296</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:733">EU:C:2021:733</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>17</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>17</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvada – Byla C-296/20</HT></P><P><HT TYPE="SC">Commerzbank</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Manuel Campos Sánchez-Bordona Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20210909">2021 m. rugsėjo 9 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: ispanų.</P></NOTE></P></TI><STI><P>Byla C‑296/20</P><P>Commerzbank AG</P><P>prieš</P><P>E.O.</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Teisminis bendradarbiavimas civilinėse bylose</KEYWORD><KEYWORD>Lugano II konvencija</KEYWORD><KEYWORD>Jurisdikcija, pripažinimas ir vykdymas civilinėse ir komercinėse bylose</KEYWORD><KEYWORD>Jurisdikcija, susijusi su vartojimo sutartimis</KEYWORD><KEYWORD>Vartotojas, po sutarties sudarymo persikeliantis gyventi į kitą konvencijos privalančią laikytis valstybę</KEYWORD><KEYWORD>Komercinės ar profesinės veiklos vykdymas konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą prašoma išaiškinti 2007 m. Lugano konvencijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20071030">2007 m. spalio 30 d.</DATE> Lugane pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kurios sudarymas Europos bendrijos vardu patvirtintas <DATE ISO="20081127">2008 m. lapkričio 27 d.</DATE> Tarybos sprendimu 2009/430/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="147" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2009">OL L 147, 2009, p. 1</REF.DOC.OJ>, toliau – Lugano II konvencija arba konvencija). Remiantis prie konvencijos pridėtu 2 protokolu Teisingumo Teismas yra kompetentingas ją aiškinti.</P></NOTE> 15 straipsnio 1 dalies c punktą, siekiant nustatyti, kuris teismas turi jurisdikciją spręsti ginčą, kuriame bankas reikalauja iš kliento sumokėti jo einamojoje sąskaitoje esantį neigiamą likutį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Šios bylos ypatumas yra tas, kad sutarties sudarymo momentu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta buvo toje pačioje valstybėje (Vokietijoje), o kai teisme buvo pareikštas ieškinys, kliento gyvenamoji vieta buvo Šveicarijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Abi valstybės privalo laikytis konvencijos. Šioje išvadoje sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>valstybė<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/> reiškia vieną iš konvencijos privalančių laikytis valstybių, neįskaitant trečiųjų valstybių.</P></NOTE>. Taigi <HT TYPE="ITALIC">tarptautinis</HT> šio atvejo pobūdis atsirado vėliau, o ne egzistavo nuo pradžių.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Jei neklystu, Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20190502">2019 m. gegužės 2 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pillar Securitisation</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑694/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:345">EU:C:2019:345</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) buvo nagrinėjama konvencijos 15 straipsnyje vartojama <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>vartotojo<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> sąvoka.</P></NOTE>. Tačiau jis yra priėmęs sprendimą dėl lygiavertės Reglamente (EB) Nr. 44/2001<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><DATE ISO="20001222">2000 m. gruodžio 22 d.</DATE> Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="012" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2001">OL L 12, 2001, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42).</P></NOTE> įtvirtintos nuostatos, kuri savo ruožtu buvo perkelta į šiuo metu galiojantį Reglamentą (ES) Nr. 1215/2012<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="20121212">2012 m. gruodžio 12 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="351" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2012">OL L 351, 2012, p. 1</REF.DOC.OJ>). Atitinkama šio reglamento nuostata yra 17 straipsnio 1 dalies c punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Mano nuomone, kartu vertinami Teisingumo Teismo sprendimai šiuo klausimu nepakankamai paaiškina klausimą, kurio poveikis yra reikšmingas su vartotoju sutartis sudariusių subjektų ekonominei veiklai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas. Lugano II konvencija</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>II antraštinės dalies 1 skirsnis (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Bendrosios nuostatos<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>) apima 2 ir 3 straipsnius; jie suformuluoti taip:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>2 straipsnio 1 dalis: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>Laikantis šios konvencijos nuostatų, šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose.<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/></P></ITEM><ITEM><P>3 straipsnio 1 dalis: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>Šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismuose tik pagal šios antraštinės dalies 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>II antraštinės dalies 4 skirsnis (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>Jurisdikcija, susijusi su vartojimo sutartimis<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/>) apima 15, 16 ir 17 straipsnius; jie suformuluoti taip:</TXT><P>– 15 straipsnio 1 dalies c punktas:</P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>1. Bylose dėl sutarties, kurią asmuo, vartotojas, sudaro tokiam tikslui, kuris gali būti laikomas nesusijusiu su jo darbu arba profesija, jurisdikcija nustatoma vadovaujantis šiuo skirsniu, nepažeidžiant 4 straipsnio ir 5 straipsnio 5 punkto, jeigu:</P><P>&lt;…&gt;</P><P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>visais kitais atvejais – sutartis buvo sudaryta su šalimi, vykdančia komercinę arba profesinę veiklą šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba kitu būdu tokią veiklą susiejančia su minėta valstybe ar keliomis valstybėmis, įskaitant pastarąją, ir jeigu minima sutartis yra priskiriama tokios veiklos sričiai.<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></QUOT.S><P>– 16 straipsnio 2 dalis:</P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>2. Bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik šios konvencijos privalančios laikytis valstybės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose.<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/></P></QUOT.S><?PAGE NO="3"?><P>– 17 straipsnio 3 dalis:</P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>Šio skirsnio nuostatų galima nesilaikyti tik pagal [jurisdikciją suteikiantį] susitarimą, kuris:</P><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>3)</NO.P><TXT>sudarytas tarp vartotojo ir kitos sutarties šalies, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta (buveinė) sutarties sudarymo metu yra toje pačioje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, ir kuris tos valstybės teismams suteikia jurisdikciją, jeigu toks susitarimas neprieštarauja minėtos valstybės įstatymams.<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></TXT></NP></ITEM></LIST></P></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Commerzbank AG</HT>, kurio pagrindinė buveinė yra Frankfurte prie Maino (Vokietija), turi filialą Dresdene (Vokietija), per kurį 2009 m. tuo metu Dresdene gyvenusiam klientui atidarė sąskaitą ir ją tvarkė kaip einamąją sąskaitą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Bankas išdavė klientui su minėta sąskaita susietą kreditinę kortelę ir leido klientui atlikti mokėjimus kreditine kortele, nors sąskaitoje trūko lėšų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>2014 m. klientas persikėlė gyventi į Šveicariją. 2015 m. sausio mėn. jis norėjo nutraukti verslo santykius su <HT TYPE="ITALIC">Commerzbank AG</HT>. Tuo metu einamojoje sąskaitoje buvo neigiamas likutis, susidaręs dėl 2013 m. rugsėjo mėn. nuskaitytos sumos, kurią klientas atsisakė apmokėti, teigdamas, kad ji buvo nuskaityta dėl to, kad tretieji asmenys be jo sutikimo piktnaudžiaudami pasinaudojo jo kreditine kortele.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>2015 m. balandžio mėn. <HT TYPE="ITALIC">Commerzbank</HT> iš karto nutraukė sutartinius santykius ir pareikalavo grąžinti skolą. Klientas šios skolos nepadengė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Commerzbank</HT> pareiškė ieškinį <HT TYPE="ITALIC">Amtsgericht Dresden</HT> (Dresdeno apylinkės teismas, Vokietija), juo reikalavo išmokėti minėtą sumą; šis teismas jį atmetė kaip nepriimtiną dėl jurisdikcijos neturėjimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Kadangi <HT TYPE="ITALIC">Commerzbank</HT> apeliacinis skundas buvo atmestas, jis pateikė kasacinį skundą (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Revision<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>) <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija); šis pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą tokiais klausimais:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>1.</NO.P><TXT>Ar Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad ketinant sudaryti arba sudarant sutartį vartotojo kontrahento komercinė arba profesinė veikla, kurią jis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>vykdo<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, jau turi būti tarpvalstybinė, ar taip, kad ši nuostata taikytina ir siekiant nustatyti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti ieškinį tuo atveju, kai sutarties šalių gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal Lugano II konvencijos 59 ir 60 straipsnius, sutarties sudarymo metu buvo toje pačioje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, o tarptautinis teisinių santykių pobūdis atsirado tik vėliau, po to, kai vartotojas persikėlė į kitą šios konvencijos privalančią laikytis valstybę?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu nebūtina, kad veikla sutarties sudarymo momentu būtų tarpvalstybinė, ar tuo atveju, kai vartotojas laikotarpiu nuo sutarties sudarymo iki ieškinio pareiškimo persikelia į kitą šios konvencijos privalančią laikytis valstybę, Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas, siejamas su 16 straipsnio 2 dalimi, bendrai užkerta kelią nustatyti jurisdikciją<?PAGE NO="4"?> turintį teismą pagal Lugano II konvencijos 5 straipsnio 1 punktą, ar taikomas papildomas reikalavimas, kad vartotojo kontrahentas savo komercinę arba profesinę veiklą vykdytų ir naujoje vartotojo gyvenamosios vietos valstybėje arba kitaip tokią veiklą susietų su šia valstybe, o sutartis būtų priskiriama tokios veiklos sričiai?<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo kanceliarija nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą gavo <DATE ISO="20200703">2020 m. liepos 3 d.</DATE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Paskelbus Teisingumo Teismo nutartį byloje <HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><DATE ISO="20200903">2020 m. rugsėjo 3 d.</DATE> Nutartis <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑98/20</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:672">EU:C:2020:672</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Nutartis <HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT>.). Joje išaiškinta Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 2 dalis, kurios formuluotė sutampa su konvencijos 16 straipsnio 2 dalies formuluote.</P></NOTE> ir dėl jos sąsajos su šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamais klausimais <DATE ISO="20200903">2020 m. rugsėjo 3 d.</DATE> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvo paklausta, gal jis nori atsiimti savo prejudicinius klausimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT><DATE ISO="20201006">2020 m. spalio 6 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) informavo Teisingumo Teismą, kad atsiima antrąjį klausimą ir palieka galioti pirmąjį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas pateikė <HT TYPE="ITALIC">Commerzbank</HT>, Šveicarijos vyriausybė ir Komisija. Laikyta, kad teismo posėdis nebūtinas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">A.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Preliminarūs svarstymai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar norint taikyti konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>reikia, kad ketinant sudaryti ar sudarant sutartį verslininko ir vartotojo santykiai jau būtų tarptautinio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>pobūdžio<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/> (šiuo atveju tai yra banko tarpvalstybinė veikla),</P></ITEM><ITEM><P>priešingai, pakaktų, kad tarptautinis šių santykių pobūdis atsirastų tik vėliau, po to, kai vartotojas persikėlė į kitą konvencijos privalančią laikytis valstybę.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Komisija, Šveicarijos vyriausybė ir <HT TYPE="ITALIC">Commerzbank</HT> į šį dvejopą klausimą atsako skirtingai ir pateikia skirtingus argumentus. Atsižvelgdamas į kai kuriuos iš jų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Konkrečiai kalbant, Komisija teigia, kad su vartotoju sutartį sudarančio verslininko galimybė nuspėti teismo vietą yra nebūtina (rašytinių pastabų 51 ir paskesni punktai).</P></NOTE> manau, kad prieš pereinant prie konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto aiškinimo reikėtų priminti tam tikrus konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio aspektus, susijusius su jurisdikcija sutarčių su vartotojais srityje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Kadangi nagrinėjama nuostata yra beveik visiškai identiška atitinkamiems Reglamento Nr. 44/2001 ir Reglamento Nr. 1215/2012 straipsniams, turi būti užtikrintas vienodas šių nuostatų aiškinimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P><DATE ISO="20190502">2019 m. gegužės 2 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pillar Securitisation</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑694/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:345">EU:C:2019:345</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Kaip ir minėtų dviejų reglamentų atveju, konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto sąvokos turi būti aiškinamos savarankiškai, kad būtų užtikrintas vienodas jų taikymas visose Konvencijos privalančiose laikytis valstybėse<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Tai netrukdo atsižvelgti į sąvokas, vartojamas kitose Sąjungos teisės nuostatose, ypač jeigu jomis buvo remtasi nustatant jurisdikcijos taisykles: žr. šios išvados 47 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio <HT TYPE="NORMAL"><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/></HT>ratio legis<HT TYPE="NORMAL"><QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/></HT>. Vartotojų apsauga</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio prioritetinis tikslas – užtikrinti tinkamą vartotojo, kaip šalies, kuri laikoma ekonomiškai silpnesne ir mažiau patirties teisės srityje nei kita sutarties šalimi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Vartoju šią sąvoką, nes ji vartojama konvencijoje.</P></NOTE> esantis verslininkas turinčia šalimi, apsaugą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Reglamento Nr. 1215/2012 18 konstatuojamoji dalis. Be kita ko, <DATE ISO="20020711">2002 m. liepos 11 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gabriel</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑96/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:436">EU:C:2002:436</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Gabriel</HT>) 39 punktas; <DATE ISO="20130314">2013 m. kovo 14 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Česká spořitelna</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑419/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:165">EU:C:2013:165</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>; ir <DATE ISO="20101207">2010 m. gruodžio 7 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Pammer ir Hotel Alpenhof</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑585/08 ir C‑144/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2010:740">EU:C:2010:740</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Pammer ir Hotel Alpenhof</HT>) 58 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Šis tikslas nėra absoliutus: teisės aktų leidėjas nesiekė neribotos vartotojų apsaugos, o ir Teisingumo Teismas šį tikslą aiškino kitaip<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Konkrečiai dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pammer ir Hotel Alpenhof</HT> 70 punktą; <DATE ISO="20120906">2012 m. rugsėjo 6 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mühlleitner</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑190/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:542">EU:C:2012:542</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Mühlleitner</HT>) 33 punktą ir <DATE ISO="20151223">2015 m. gruodžio 23 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Hobohm</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑297/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:844">EU:C:2015:844</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Hobohm</HT>) 32 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Mano nuomone, nagrinėjamos situacijos tarptautinis pobūdis yra <HT TYPE="ITALIC">sine qua non</HT> sąlyga norint taikyti konvenciją. II antraštinės dalies 4 skirsnyje nustatant jurisdikciją bylose, susijusiose su sutartimis su vartotojais, nenustatoma šios taisyklės išimties<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Šioje byloje kyla klausimas, ar pagal konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą tarptautinis pobūdis turi atitikti tam tikrus aspektus.</P></NOTE>. Šiame skirsnyje suteikiama apsauga siekiama atkurti sutartį sudarančių šalių pusiausvyrą tarptautinės jurisdikcijos srityje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvados byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Emrek</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑218/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:494">EU:C:2013:494</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Remiantis nuostatomis, pagal kurias vartotojo (arba jam) pareikšti ieškiniai nagrinėjami valstybėje, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, pašalinami nepatogumai, galintys kilti, jei vartotojas būtų priverstas bylinėtis kitoje valstybėje. Daroma prielaida, kad, kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>silpnesnioji šalis<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>, jis ne visada gali iš anksto numatyti galimo ieškinio tarptautinį pobūdį ir apskaičiuoti jo riziką bei išlaidas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Taigi sąlyga dėl teismo vietos, dėl kurios susitarta po to, kai kilo ginčas, laikoma galiojančia, net jeigu ja nukrypstama nuo vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės jurisdikcijos (konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1215/2012 26 straipsnio 2 dalies, vartotojui taip pat leidžiama netiesiogiai kreiptis į kitus teismus nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos teismai.</P></NOTE>. Be to, išvengiama situacijų, kai jis atsisako teisės kreiptis į teismą dėl to, kad yra priverstas pareikšti ieškinį ne savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P><DATE ISO="20050120">2005 m. sausio 20 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gruber</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑464/01</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:32">EU:C:2005:32</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Gruber</HT>) 34 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Taigi apsaugą, suteikiamą vartotojui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, sudaro šie elementai: a) jam, kaip ieškovui, suteikiama galimybė kreiptis į tuos pačius teismus, kurie būtų prieinami sprendžiant ginčus, kylančius dėl vidaus sutarčių<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Tarp kitų teismų.</P></NOTE>; ir b) apribojama verslininko, norinčio pareikšti ieškinį vartotojui, teisė kreiptis į tuos pačius teismus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Kitoks sprendimas galėtų atgrasyti nuo polinkio vartoti už savo valstybės ribų, Europos (arba Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA)) vidaus rinkoje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="6"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėmesys ekonominės veiklos vykdytojui ir teismo vietos numatomumas</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Kaip jau pažymėjau, vartotojų apsauga tarptautinės jurisdikcijos srityje nėra besąlygiška ir nėra atskirta nuo kitų bendrų konvencijos tikslų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Ekonominės veiklos vykdytojui tarptautinės jurisdikcijos taisyklių sutarčių su vartotojais srityje taikymas yra viršesnis už konvencijos 2 straipsnyje (pagal kurį jurisdikcija suteikiama atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams) ir 5 straipsnio 1 dalyje (dėl specialiosios jurisdikcijos su sutartimis susijusiose bylose) nustatytų taisyklių taikymą. Todėl šios taisyklės turi būti aiškinamos griežtai, jų netaikant kitoms situacijoms, nei numatytos tekste<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Pagal <DATE ISO="19680927">1968 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" PAGE.FIRST="32" DATE.PUB="1972">OL L 299, 1972, p. 32</REF.DOC.OJ>; konsoliduota redakcija <REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="027" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1998">OL C 27, 1998, p. 1</REF.DOC.OJ>, toliau – Briuselio konvencija) žr. <DATE ISO="19970703">1997 m. liepos 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Benincasa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑269/95</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:337">EU:C:1997:337</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0014">14</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="19970703">1997 m. liepos 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Gabriel</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑269/95</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:337">EU:C:1997:337</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="19970703">1997 m. liepos 3 d.</DATE> Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gruber</HT> 32 bei 33 punktus. Dėl Reglamento Nr. 44/2001 žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Mühlleitner</HT> 26 ir 27 punktus; dėl Reglamento Nr. 1215/2012 žr. <DATE ISO="20201210">2020 m. gruodžio 10 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Personal Exchange International</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑774/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:1015">EU:C:2020:1015</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Juo labiau kad konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio taisyklės ieškinį pareiškusiam vartotojui suteikia <HT TYPE="ITALIC">forum actoris</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Norint tokias taisykles taikyti faktinei situacijai, reikia, kad ji tenkintų tris kumuliacinius reikalavimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P><DATE ISO="20201210">2020 m. gruodžio 10 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Personal Exchange International</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑774/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:1015">EU:C:2020:1015</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>&lt;…&gt; Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalis taikoma tuo atveju, kai įvykdytos trys sąlygos, t. y. pirma, sutarties šalis yra vartotojas, vykdantis veiklą, kurią galima laikyti nesusijusia su jo profesine veikla, antra, sutartis tarp tokio vartotojo ir prekybininko iš tikrųjų buvo sudaryta ir, trečia, tokia sutartis priklauso vienai iš minėto 15 straipsnio 1 dalies a–c punktuose nurodytų kategorijų<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>.</P></NOTE>, kurių aiškinimas turi būti vienodai griežtas ar net siauras<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Dėl siauro sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>vartotojas<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> aiškinimo žr., be kita ko, <DATE ISO="19970703">1997 m. liepos 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Benincasa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑269/95</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1997:337">EU:C:1997:337</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0016">16</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20191003">2019 m. spalio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Petruchová</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑208/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:825">EU:C:2019:825</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Kartoju, kad tarptautinės jurisdikcijos taisyklės vartotojų sudaromų sutarčių srityje netaikomos, jei nukrypstama nuo bendrųjų konvencijos principų. Stiprinti asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungoje, teisinę apsaugą, užtikrinti jurisdikcijos numatomumą ir užkirsti kelią tam, kad vienu metu būtų nagrinėjamos kelios bylos dėl to paties dalyko, – tai bendri tikslai, kuriuos reikia derinti su siekiu apsaugoti vartotoją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P><DATE ISO="20191003">2019 m. spalio 3 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Petruchová</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑208/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:825">EU:C:2019:825</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir paskesnėse išnašose nurodyta jurisprudencija.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Ekonominės veiklos vykdytojo galimybė numatyti, kur jis gali pareikšti ieškinį arba kur jam gali būti iškelta byla, yra itin svarbus veiksnys. Juo kaip atsvara vartotojo privilegijoms vadovaujamasi aiškinant konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnį. Toliau paaiškinsiu, kad taip yra ir 15 straipsnio 1 dalies c punkto atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Konvencijoje, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas, numatytos ir kitos panašios priemonės. Nesiekiant pateikti išsamios informacijos, galima pažymėti šiuos dalykus:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>vartotojas<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/> apibrėžtis padidina ekonominės veiklos vykdytojo teisinį saugumą. Šis statusas nesuteikiamas, jei sutartyje numatytos prekės ar paslaugos naudojimas yra reikšmingai susijęs su (tariamo) vartotojo profesine veikla<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gruber</HT> 45 punktas.</P></NOTE>,</P></ITEM><?PAGE NO="7"?><ITEM><P>vartotojas ir verslininkas turi būti sudarę sutartį. Šis reikalavimas yra būtinas kaip veiksnys, leidžiantis ekonominės veiklos vykdytojui numatyti išimtinę vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismų jurisdikciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><DATE ISO="20150128">2015 m. sausio 28 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kolassa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑375/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:37">EU:C:2015:37</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20180125">2018 m. sausio 25 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schrems</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑498/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:37">EU:C:2018:37</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20200326">2020 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Primera Air Scandinavia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑215/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:235">EU:C:2020:235</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0062">62</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0063">63</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>verslininkas turi būti aiškiai išreiškęs savo valią įsipareigoti. Situacijos, kuriose ši valia nėra akivaizdi, gali būti kvalifikuojamos daugiausia kaip ikisutartinės arba kvazisutartinės, kurioms taikomas skirsnis dėl specialiosios jurisdikcijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P><DATE ISO="20090514">2009 m. gegužės 14 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ilsinger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑180/06</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:303">EU:C:2009:303</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0056">56</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0057">57</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20050120">2005 m. sausio 20 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Engler</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑27/02</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2005:33">EU:C:2005:33</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 35 ir paskesni punktai bei rezoliucinė dalis ir <DATE ISO="20150128">2015 m. sausio 28 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kolassa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑375/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:37">EU:C:2015:37</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>sutartis turi būti sudaryta tarp bylos šalių. Sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>kita sutarties šalis<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 1 dalyje, aiškintina taip, kad ji reiškia ne tik ekonominės veiklos vykdytoją, su kuriuo vartotojas sudarė sutartį, bet ir kontrahentą – tačiau tik tuo atveju, jei vartotojas buvo konkrečiai neatsiejamai sutartimi susaistytas su abiem<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P><DATE ISO="20131114">2013 m. lapkričio 14 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maletic ir Maletic</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑478/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:735">EU:C:2013:735</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0032">32</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20150128">2015 m. sausio 28 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kolassa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑375/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:37">EU:C:2015:37</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>; <DATE ISO="20200326">2020 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Primera Air Scandinavia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑215/18</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:235">EU:C:2020:235</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0064">64</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir <DATE ISO="20180125">2018 m. sausio 25 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Schrems</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑498/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:37">EU:C:2018:37</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">B.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas: galimi aiškinimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą, su kurio aiškinimu susijęs vienintelis likęs prejudicinis klausimas, iš principo galima aiškinti dvejopai ir iš to gali išplaukti du atsakymai – neigiamas arba teigiamas:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>pirmasis (neigiamas) atsakymas būtų grindžiamas tuo, kad minėta nuostata taikoma tada, kai verslininkas savanoriškai suteikia sutarčiai <HT TYPE="ITALIC">tarptautinį pobūdį</HT>, vykdydamas savo ekonominę veiklą už savo valstybės ribų arba ją susiedamas su užsieniu, kad pritrauktų klientų kitose valstybėse. Kitaip būtų tuo atveju, jei tarptautinis teisinių santykių pobūdis atsirastų tik po sutarties sudarymo, vartotojui pakeitus nuolatinę gyvenamąją vietą,</P></ITEM><ITEM><P>antrasis (teigiamas) atsakymas būtų grindžiamas tuo, kad svarbesnė yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta ginčo inicijavimo momentu.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Iškart pažymiu, kad pirmojo atsakymo argumentai man atrodo svaresni. Tačiau būtų galima numatyti kompromisinį sprendimą, kuriuo būtų sukurta vartotojo ir verslininko padėčių pusiausvyra tarptautinės jurisdikcijos srityje, vartotojui po sutarties sudarymo perkėlus savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą valstybę.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Ar šis klausimas buvo išspręstas anksčiau?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto ir Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalies. Todėl pagrįsta kelti klausimą, ar iš jo sprendimų galima daryti išvadą, kad klausimas dėl tos pačios konvencijos formuluotės yra išspręstas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Neatmetu požiūrio, pagal kurį kaip atskaitos tašku būtų remiamasi Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Pammer ir Alpenhof</HT> ir paskui dėmesys būtų sutelkiamas į tai, ar yra pagrindo atskirti veiklą, kurią verslininkas <HT TYPE="ITALIC">vykdo</HT> valstybėje, nuo veiklos, kurią jis su ta valstybe <HT TYPE="ITALIC">susieja</HT>, atsižvelgiant į konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Prie šio aspekto grįšiu vėliau<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Šios išvados 54, 55, 57 ir paskesni punktai.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Priešingai, nemanau, kad iš iki šiol priimtų sprendimų šios bylos argumentuose išvardyti sprendimai turi lemiamą reikšmę siekiant išspręsti šį ginčą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Mano nuomone, iš šių sprendimų sunku daryti išvadą, jog Teisingumo Teismas ketino netiesiogiai atsakyti į pirma minėtą klausimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris pateikia įrodymų, kad yra susipažinęs su Teisingumo Teismo jurisprudencija, nuomone, joje nepateikiama vienareikšmiško atsakymo. Atsižvelgiant į sunkias pasekmes, kurių verslininkui sukelia vartotojų apsaugos taisyklių taikymas, kai jis <HT TYPE="ITALIC">nustemba</HT> dėl kliento nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo, apie kurį nežinojo arba kurio negalėjo numatyti, būtina aiškiai aptarti šį klausimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Tiesa, byloje <HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT>. buvo analizuojama situacija, panaši į nagrinėjamą šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą. Tačiau Teisingumo Teismas performulavo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Jis tik nustatė, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>ar Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje vartojama sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> reiškia vartotojo nuolatinę gyvenamąją vietą aptariamos sutarties sudarymo dieną, ar vartotojo nuolatinę gyvenamąją vietą ieškinio pareiškimo dieną<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/> (Nutarties <HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT>. 23 punktas).</P></NOTE> jam pateiktus klausimus ir atsakė, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> turi būti aiškinama kaip vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta ieškinio pareiškimo dieną<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>. Teisingumo Teismas savo argumentuose pateikė tik šią informaciją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Nutartyje <HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT>. nuoroda į Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį pateikiama 24 ir 25 punktuose (atitinkamai taip pat 33 punkte) ir neturi įtakos tam, kas svarbu šioje byloje: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>&lt;…&gt; nagrinėjamą sutartį sudarė fizinis asmuo, vartotojas, o &lt;…&gt; nėra jokių kitų duomenų, rodančių, kad PA sudarė šią sutartį galimai su jos komercine veikla susijusiam tikslui pagal Reglamento Nr. 1215/2012 17 straipsnio 1 dalį &lt;…&gt;. Darytina išvada, kad pagal pastarąją nuostatą pagrindinėje byloje nagrinėjama sutartis gali būti priskiriama prie <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>vartojimo sutarčių<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/>, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Sprendime byloje C‑327/10<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P><DATE ISO="20111117">2011 m. lapkričio 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Hypoteční banka</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑327/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:745">EU:C:2011:745</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> taip pat neišsprendžiama šiuo atveju keliama abejonė. Jame Teisingumo Teismas nepaneigė, kad verslininko ir vartotojo, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta sutarties sudarymo momentu buvo toje pačioje valstybėje narėje, sutartis galėtų atitikti Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą. Tačiau jis nenagrinėjo šioje byloje ginčijamo klausimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Toje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimą siejo su Reglamento Nr. 44/2001 16 straipsnio 2 dalimi, nepateikdamas daugiau argumentų. Bet kuriuo atveju ginčo aplinkybės buvo išskirtinės, todėl netikslinga juo remtis kaip pavyzdžiu siekiant nagrinėti klausimą, kuris nebuvo svarstytas. Nei šalių pastabose, nei generalinės advokatės V. <REF.DOC.ECR><NAME.CASE>Trstenjak išvadoje</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑327/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:561">EU:C:2011:561</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) ši detalė nebuvo nagrinėjama. Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnis sprendime neminimas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Panašiai yra ir sprendimo byloje C‑478/12<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P><DATE ISO="20131114">2013 m. lapkričio 14 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maletic ir Maletic</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑478/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:735">EU:C:2013:735</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> atveju, nes, mano nuomone, šiame sprendime taip pat neišsprendžiama nagrinėjama problema:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>šiame sprendime kaip dėl Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkto taikymo sąlygos sprendžiama ne dėl tarptautinio pobūdžio, o dėl viso dokumento<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Ten pat, 25 punktas.</P></NOTE>,</P></ITEM><?PAGE NO="9"?><ITEM><P>pasak Teisingumo Teismo, šiuo atžvilgiu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>reikia atskirti, pirma, klausimą dėl šiame reglamente nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymo sąlygų ir, antra, klausimą dėl kriterijų, kuriais pagal šias taisykles reglamentuojama tarptautinė jurisdikcija<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P><DATE ISO="20111117">2011 m. lapkričio 17 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Hypoteční banka</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑327/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:745">EU:C:2011:745</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>.</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>jei II skyriaus 4 skirsnis (konkrečiai reglamento 16 straipsnio 1 dalis) tuo atveju buvo pritaikytas verslininkui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta buvo vartotojo valstybėje narėje, tai padaryta siekiant išvengti, kad būtų vykdomi keli procesai, susiję su <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>vientisu sandoriu<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>, sudarytu iš <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>neatskiriamų<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> sutarčių – nepaisant to, kad šios sutartys buvo sudarytos su dviem skirtingais verslininkais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P><DATE ISO="20131114">2013 m. lapkričio 14 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Maletic ir Maletic</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑478/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:735">EU:C:2013:735</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 29 ir paskesni punktai.</P></NOTE>.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Argumentai už (būtiną) nuo pradžių egzistavusį tarptautinį pobūdį</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Tarpvalstybinė verslininko veikla</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Lugano II konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas atlieka funkciją, kurią anksčiau atliko 1988 m. Lugano konvencijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><DATE ISO="19880916">1988 m. rugsėjo 16 d.</DATE> Lugane pasirašyta Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="319" PAGE.FIRST="9" DATE.PUB="1988">OL L 319, 1988, p. 9</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, šiuo aspektu identiškos Briuselio konvencijai, 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Norint suprasti šią nuostatą, tikslinga grįžti prie jos įtraukimo į Briuselio konvenciją 1978 m. ir panagrinėti vėlesnę jos raidą.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirmoji versija</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Pirminėje (1968 m.) Briuselio konvencijos versijoje vartotojų apsauga tarptautinės jurisdikcijos srityje buvo reglamentuojama 13–15 straipsniuose. Ji buvo taikoma tik pardavimo išsimokėtinai sutarčių ir tokio pardavimo finansavimo atvejais, o tai atspindėjo teisės vartojimo srityje <HT TYPE="ITALIC">status quo</HT> pirmosiose Europos ekonominės bendrijos valstybėse narėse.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Priimant Konvenciją dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos bei Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Briuselio konvencijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="304" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1978">OL L 304, 1978, p. 1</REF.DOC.OJ>; EE 01/02, p. 131.</P></NOTE>, pastarosios konvencijos 13 straipsnis buvo papildytas trečia pastraipa, pagal kurią jos taikymo sritis išplėsta įtraukiant bet kokią paslaugų teikimo ar prekių tiekimo sutartį, jei, be kita ko, tenkinamos dvi sąlygos:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>prieš sudarant sutartį vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje turėjo būti pateiktas specialus pasiūlymas arba reklama ir</P></ITEM><ITEM><P>veiksmus, būtinus sutarčiai sudaryti, vartotojas turėjo būti atlikęs minėtoje valstybėje.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Kumuliaciniai reikalavimai buvo nustatyti remiantis Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės 5 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gabriel</HT> 40 ir paskesni punktai, kuriuose pateikta nuoroda į P. Schlosser ataskaitos dėl Konvencijos dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo prie Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo bei dėl protokolo dėl Teisingumo Teismo įgaliojimų aiškinti šią konvenciją (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="059" PAGE.FIRST="71" DATE.PUB="1979">OL C 59, 1979, p. 71</REF.DOC.OJ>, toliau – P. Schlosser ataskaita) 158 punktą.</P></NOTE>. Šiuose reikalavimuose buvo numatytas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>pasyvusis<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> vartotojas, t. y. toks, pas kurį verslininkas atvyksta į namus, ir jais buvo siekiama užtikrinti, kad egzistuotų glaudus ryšys tarp sudaromos sutarties ir vartotojo gyvenamosios vietos valstybės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Pagal abiejuose tekstuose numatytą tipišką scenarijų verslininkas patenka į kitos šalies rinką per tarpvalstybinę reklamą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>P. Schlosser ataskaitos 161 punkto pabaiga.</P></NOTE> arba individualius verslo pasiūlymus, kuriuos visų pirma teikia agentai arba išvežiojamosios prekybos įmonės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Gabriel</HT> 44 punktas. <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>Agento<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>išvežiojamosios prekybos įmonės<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> sąvokos patvirtina mintį, kad pasiūlymo teikėjo gyvenamoji vieta turi būti kitoje valstybėje nei vartotojo valstybė. Kita tipinė to laiko veikla buvo prekyba paštu arba telefonu.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Tarptautinis sutarties pobūdis buvo nustatomas verslininko iniciatyva. Sureaguoti į verslininko reklamą ar pasiūlymą vartotojas galėjo tik savo valstybėje. Taigi tarptautinę riziką ir toje valstybėje vykdytino proceso bylinėjimosi išlaidas pagrįstai turėjo prisiimti tik verslininkas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Visi galėjo numatyti teismo, kuriame vartotojui būtų pateikiamas galimas ieškinys, vietą ir tai, kur jis pats galėtų iškelti bylą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Daliniai pakeitimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktu, pakartotu konvencijoje, II skyriaus 4 skirsnis buvo išplėstas įtraukiant bet kokią sutartį ir iš dalies pakeistos apsauginės jurisdikcijos taikymo sąlygos. Šiais pakeitimais buvo siekiama užtikrinti vartotojų apsaugą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>atsižvelgiant į naujas komunikacijos priemones ir elektroninės komercijos plėtrą<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pammer ir Hotel Alpenhof</HT> 59 ir 60 punktai ir Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Mühlleitner</HT> 38 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Sąjungos teisės aktų leidėjas atitinkamai verslininkui ir vartotojui taikytus reikalavimus pakeitė kitais reikalavimais, taikomais tik verslininkui. Vartotojo veiksmai ir sutarties sudarymo vieta ar būdas tapo nebesvarbūs<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Mühlleitner</HT> Teisingumo Teismas konstatavo, kad sutarties sudarymas per atstumą nėra būtinas elementas šiam straipsniui taikyti. Vartotojas, apsilankęs verslininko interneto svetainėje, nuvyko į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę narę ir būtent joje buvo sudaryta bei įvykdyta pirkimo-pardavimo sutartis. Šios bylos faktinės aplinkybės panašios į <DATE ISO="20131017">2013 m. spalio 17 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Emrek</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑218/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:666">EU:C:2013:666</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) nagrinėtas faktines aplinkybes.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>F. Pocar ataskaitoje dėl konvencijos paaiškinama nauja jos teksto versija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Dėl Reglamento Nr. 44/2001 žr. pasiūlymo dėl Tarybos reglamento (EB) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo aiškinamąjį memorandumą, COM(1999) 348 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, p. 15–17, ypač p. 16: <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>Naujasis 15 straipsnis pagrįstas tuo, kad būtent kontrahentas sukuria ryšį, susiedamas savo veiklą su vartotojo valstybe<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>.</P></NOTE>. Ataskaitoje pažymima, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>[šioje konvencijoje] nenumatyta jokių naujovių dėl sutarčių dėl prekių pardavimo išsimokėtinai grąžinamo dalinių įmokų kredito sąlygomis ir sutarčių dėl dalimis grąžinamos paskolos, <HT TYPE="ITALIC">kurių atveju nebūtina, kad sutartis būtų susijusi su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe</HT><QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/>, o <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>kitų sutarčių atveju apsaugos taikymas visoms vartojimo sutartims ir su tuo siejamas <HT TYPE="ITALIC">forum actoris</HT> jurisdikcijos išplėtimas <HT TYPE="ITALIC">nebūtų pagrįstas, jeigu nebūtų nustatytas kitos sutarties šalies ir vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės jungiamasis veiksnys</HT><QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P>F. Pocar ataskaitos dėl Lugano II konvencijos (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="319" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2009">OL C 319, 2009, p. 1</REF.DOC.OJ>) 82 ir 83 punktai. Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Aiškindamas Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkte vartojamą žodžių junginį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>tokią veiklą susiejančia<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/>, Teisingumo Teismas jo taikymą susiejo su pardavėjo tikslu užmegzti prekybos ryšius su vartotojais iš vienos valstybės narės ar kelių valstybių narių, ir sudaryti su jais sutartis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Pammer ir Hotel Alpenhoff</HT> 75 ir 76 punktai ir rezoliucinės dalies 2 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad vartotojų apsaugos išplėtimas susijęs su tuo pačiu scenarijumi kaip ir anksčiau, t. y. kai vienoje valstybėje narėje įsisteigęs verslininkas bando <HT TYPE="ITALIC">pritraukti</HT> kitų valstybių narių vartotojus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Tik tokiomis aplinkybėmis turi būti užtikrinta, kad verslininkas galėtų numatyti minėtųjų kitų valstybių narių teismų tarptautinę jurisdikciją, kuri jam yra privaloma.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Veikla, vykdoma vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC"><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>Vykdyti<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> arba <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>susieti<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> veiklą</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas išaiškino Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punktą dėl žodžių junginio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>tokią veiklą susiejančia<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Nematau pagrindo aiškinti šią nuostatą skirtingai, atsižvelgiant į tai, ar verslininko veiksmus sudaro veiklos <HT TYPE="ITALIC">vykdymas</HT> valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ar jos <HT TYPE="ITALIC">susiejimas</HT> su ta pačia valstybe.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Mano supratimu, vienoje valstybėje įsisteigusio ekonominės veiklos vykdytojo ketinimas užmegzti prekybos ryšius su vartotojais, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, ir sudaryti su jais sutartis abiem atvejais yra būtina sąlyga.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Iš Reglamento Nr. 44/2001 parengiamųjų darbų matyti, kad veiklos (vykdomos vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje arba susietos su ta valstybe) sąvoka taikoma vienodai, ir patvirtinama, kad ši nuostata taikoma vartojimo sutarčiai, sudarytai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>interaktyvioje interneto svetainėje, prieinamoje vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Žr. Komisijos pasiūlymo aiškinamąjį memorandumą (šios išvados 43 išnaša), p. 16.</P></NOTE>. Taigi elektroninės sutartys prilyginamos sutartims, sudarytoms telefonu, faksu ar panašiomis priemonėmis, kurių atžvilgiu 16 straipsnio jurisdikcija neginčijama<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Ten pat.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Šiame tekste žodžiai <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>vykdyti<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/> ir <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>susieti<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> veiklą vartojami tokiu pačiu lygmeniu – sujungti jungtuku <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>arba<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/>, kuris reiškia jungiamų elementų lygiavertiškumą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Tarp jų nėra priešpriešos; iš tiesų veiklos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>susiejimas<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/> jau gali būti jos vykdymo forma arba šio vykdymo etapas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su tarptautine jurisdikcija, pasekmės verslininkui abiem atvejais yra vienodos, todėl joms turi būti taikomos tos pačios sąlygos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="12"?><GR.SEQ LEVEL="5"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2)</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkte II antraštinės dalies 4 skirsnio taikymo sritis apribojama pagal verslininko veiklą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>valstybėje, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/>, nes ši nuolatinė gyvenamoji vieta lemia kompetentingą jurisdikciją galimo ginčo atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas nustatė, kad pagal Reglamento Nr. 1215/2012 18 straipsnio 2 dalį (atitinkančią konvencijos 16 straipsnio 2 dalį) vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta reiškia jo nuolatinę gyvenamąją vietą ieškinio pareiškimo dieną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P>Nutartis <HT TYPE="ITALIC">mBank S.A</HT>.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Sutarčiai, kurioje dalyvauja vartotojas, ši nuostata bus taikoma, jei kaip tarptautinį pobūdį žymintis elementas tarptautinei jurisdikcijai svarbi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Jei ir kai kyla ginčas, ji svarbi kaip papildomas jurisdikcijos kriterijus.</P></NOTE> vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje, kurioje verslininkas vykdo savo veiklą arba su kuria ją susieja.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Toks aiškinimas atitinka tai, kas išdėstyta dėl konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto genezės, ir tikslą verslininkui užtikrinti nuspėjamą tarptautinę jurisdikciją.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">c)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC"><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>Visais kitais atvejais<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/>. Sutarčių rūšių skirtumas</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas tiesiogine to žodžio prasme yra likutinis, t. y. jame reglamentuojamos tik a ir b punktuose nenurodytos vartojimo sutartys.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Norint taikyti šiuos punktus, kaip ir visas konvencijos nuostatas, reikalingas tarptautinis konkretaus atvejo pobūdis. Vis dėlto nereikalaujama, kad vartotojo kontrahentas turėtų ypatingą ryšį su vartotojo nuolatine gyvenamąja vieta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Pirminės redakcijos Briuselio konvencijoje nebuvo numatyta jokios specialios sąlygos ir jos nenumatyta iki šiol.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas paaiškino, kaip konkrečiai vertinti a ir b punktuose nurodytas sutartis, susijusias su atidėtųjų mokėjimų rizika. Pardavimas, koks dabar nurodomas konvencijos 15 straipsnio 1 dalies a punkte, yra tik toks pardavimas, kai pardavėjas perduoda prekių nuosavybę pirkėjui prieš pirkėjui sumokant visą kainą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Tokiais atvejais <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>pirma, sutarties sudarymo momentu pirkėjas gali būti suklaidintas dėl tikrosios mokėtinos sumos dydžio, o antra, jam tenka rizika prarasti minėtas prekes, nors jis ir privalo sumokėti likusias mokėjimo dalis<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P><DATE ISO="19990427">1999 m. balandžio 27 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mietz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑99/96</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1999:202">EU:C:1999:202</NO.ECLI>) <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>. Taigi atvejis, kai visa kaina turi būti sumokėta prieš perduodant nuosavybę – net jei pirkėjui buvo suteikta galimybė mokėti dalimis – nelaikytinas pardavimu išsimokėtinai.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Šios rizikos dydis nusveria tai, kad taikant konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnį papildomai nereikalaujama, kad sutartį ir valstybę, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, sietų glaudus ryšys.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="13"?><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">d)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirminė išvada</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Taigi, atsižvelgiant į konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto genezę ir tikslą, su jo (arba su ankstesniais jo atitikmenimis) susijusią Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir aiškinimą kartu su 16 straipsniu, šį punktą reikėtų aiškinti taip: reikia, kad: a) vykdydamas savo ekonominę veiklą arba teikdamas pasiūlymą verslininkas savanoriškai sukurtų ryšį su kita susitariančiąja valstybe nei ta, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta; ir b) ši <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>kita valstybė<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> būtų vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, t. y. mano supratimu, valstybė, kuri padėtų (atėjus laikui padės) nustatyti tarptautinę jurisdikciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Iš to, kas išdėstyta, ir remiantis logika reikėtų daryti išvadą, kad:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>15 straipsnio 1 dalies c punktas netaikomas sutartims, kurių sudarymo momentu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje,</P></ITEM><ITEM><P>vėlesnis vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos perkėlimas į kitą valstybę prieš pareiškiant ieškinį nėra pakankamas pagrindas <HT TYPE="ITALIC">išplėsti</HT> konvencijos II antraštinės dalies 4 skirsnio taikymo sritį įtraukiant sutartis, kurių dalykas yra kitas nei kilnojamojo turto pirkimas išsimokėtinai, arba sutartis, sudaryta siekiant tokį pirkimą finansuoti.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Argumentai už (galimą) vėliau atsirandantį tarptautinį pobūdį</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Vis dėlto mano pasiūlytas nuostatos aiškinimas galėtų prieštarauti konvencijos 17 straipsniui, kuriame reglamentuojamas teismo vietos pasirinkimas 15 straipsnyje nurodytų sutarčių atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>17 straipsnio 3 dalyje šalių, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) arba įprasta gyvenamoji vieta (buveinė) <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>sutarties sudarymo metu<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/> yra toje pačioje (konvencijos privalančioje laikytis) valstybėje, sutartos sąlygos dėl teismo vietos pripažįstamos galiojančiomis, jeigu pagal jas jurisdikcija suteikiama minėtos valstybės, kurios teisė šių sąlygų nedraudžia, teismams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Taigi, pirmas įspūdis toks, kad pačioje konvencijoje pripažįstama, jog tai, kad sutarties sudarymo momentu abiejų šalių (verslininko ir vartotojo) nuolatinė gyvenamoji vieta buvo toje pačioje valstybėje, nekliudo vertinti tarptautinio pobūdžio, taigi, ir nustatyti jurisdikcijos.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">a)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Teismo vietos pasirinkimas prieš pakeičiant nuolatinę gyvenamąją vietą</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Į Lugano II konvencijos 17 straipsnio 3 dalį panaši nuostata buvo numatyta pirmojoje (1968 m.) Briuselio konvencijos versijoje, būtent 15 straipsnio 3 dalyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>P. Jenard ataskaitoje aiškinama, kad ši nuostata įtraukta siekiant užtikrinti teisingumą pardavėjo arba paskolos davėjo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje kaip ir pirkėjo arba paskolos gavėjo, atžvilgiu tuo atveju, kai jie abu po sutarties sudarymo perkėlė savo nuolatinę gyvenamąją vietą į užsienį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>P. Jenard ataskaita dėl 1968 m. Briuselio konvencijos (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="059" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1979">OL C 59, 1979, p. 1</REF.DOC.OJ>), p. 152.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>1978 m. Briuselio konvencijoje šios nuostatos formuluotė buvo iš dalies pakeista, siekiant paaiškinti, kad joje kalbama apie šalims bendrą nuolatinę gyvenamąją vietą sutarties sudarymo momentu, o ne ieškinio pareiškimo dieną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>P. Schlosser ataskaitos 161bis punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Nuoroda į pardavėjus ir paskolos davėjus buvo pakeista dabartiniu terminu. Šis pakeitimas nepaaiškintas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>P. Schlosser ataskaitoje aptariant vartotojo gyvenamosios vietos perkėlimą po sutarties sudarymo aiškiai nurodyta, kad mažai tikėtina, jog toks perkėlimas turės įtakos tuo atveju, kai taikoma 13 straipsnio trečia pastraipa (tokia, kokia ji buvo suformuluota tuo metu)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Žr. šios išvados 46 punktą. P. Schlosser ataskaitos 161 punkto pabaigoje pažymima, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>naujasis 4 skirsnis netaikomas (išskyrus retas išimtis), kai vartotojas po sutarties sudarymo perkelia savo gyvenamąją vietą į kitą valstybę narę. Iš tiesų veiksmai, būtini tokiai sutarčiai sudaryti, beveik niekada nebus atliekami naujojoje nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/>.</P></NOTE>. Dėl tos pačios priežasties 15 straipsnio 3 dalies taikymas tokiais atvejais taip pat būtų išimtinis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">b)</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Konvencijos 15 straipsnio ir 17 straipsnio 3 dalies ryšys</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>17 straipsnio 3 dalies įtraukimas į skirsnį dėl sutarčių su vartotojais nesusijęs su konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktu ar su ankstesnėse jos versijose įtvirtintais atitinkamais straipsniais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Be to, 17 straipsnio 3 dalies atskaitos taškas (tai, kad susitariančiųjų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta sutarties sudarymo momentu yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje) iš tikrųjų yra priešingas 15 straipsnio 1 dalies c punkto atskaitos taškui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Vis dėlto neatrodo, kad teisės aktų leidėjas norėjo panaikinti bet kokį ryšį tarp šių dviejų nuostatų, nes, jei taip būtų buvę, jis nebūtų išbraukęs pirminės nuorodos į pardavėjo ir pirkėjo arba paskolos davėjo ir paskolos gavėjo susitarimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Manau, šio prieštaravimo (kurio teisės aktų leidėjas galėjo nepastebėti) nereikėtų spręsti į 15 straipsnio 1 dalies c punktą įtraukiant situacijas, kurioms jis nebuvo skirtas ir dėl kurių verslininkas tampa priklausomas nuo kitos šalies<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P>Pagal konvencijos sistemą tarptautinis pobūdis, turintis pasekmių tarptautinei jurisdikcijai, paprastai atsiranda po sutarties sudarymo. Tačiau esant santykiams, kuriuose nėra silpnesniosios šalies, ieškovas ieškinį gali pareikšti keliose <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>ieškinio pareiškimo vietose<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/>, o pagal II antraštinės dalies 4 skirsnį taip nėra. Verslininkas, kuriam taikomas šis skirsnis, kaip ieškovas gali kreiptis tik į vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus. Pagal 17 straipsnio 3 dalį jam nesuteikiama jokių kitų galimybių: vartotojo dabartinę nuolatinę gyvenamąją vietą atitinkanti teismo vieta tik pakeičiama į tą, kuri sutampa su jo nuolatine gyvenamąja vieta sutarties sudarymo momentu.</P></NOTE>, mainais nesuteikiant jam saugaus sprendimo galimybės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Galimybė susitarti dėl jurisdikcijos 17 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis nėra automatinė ir galiausiai priklauso nuo kiekvienos konvencijos privalančios laikytis valstybės sprendimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Taip pat nesu tikras, kad praktiškai tokia galimybė apsaugo verslininką nuo netikėto aplinkybių pasikeitimo dėl vienašališkos vartotojo valios.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Konvencijos 17 straipsnio 3 dalyje aprašyta situacija iš esmės yra vidaus situacija: natūralus šalių, kurios susitaria dėl jurisdikcijos, siekis yra pasirinkti teritorinę jurisdikciją. Šalys neprivalo numatyti, kad pradinio susitarimo taikymo sritis bus <HT TYPE="ITALIC">ex lege</HT> išplėsta iki tarptautinio lygmens<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Tai reiškia, kad susitarimas atitinka sąlygas, būtinas jam galioti, taip pat ir šiuo lygmeniu. Žinoma, šalys gali nustatyti kitokią sąlygos taikymo sritį, atsižvelgdamos į atsiradusį tarptautinį pobūdį. Mažai tikėtina, kad jos tai padarys iki kylant ginčui: dažnai tik tada verslininkas sužino apie vartotojo gyvenamosios vietos perkėlimą. Tokiu atveju taikoma 17 straipsnio 1 dalis, o ne to paties straipsnio 3 dalis.</P></NOTE> jurisdikcijos nustatymo, ir nematau priežasčių, kodėl tai turėtų būti joms primetama.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Pačios 17 straipsnio 3 dalies taikymo sritį sudaro pasirinkimo sąlygos, dėl kurių susitariama prieš kylant bet kokiam ginčui, turint konkretų tikslą neutralizuoti tarptautinį pobūdį, ateityje galintį atsirasti dėl vienos iš šalių nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Tai matyti ir iš P. Jenard ataskaitos, p. 152. Tuo atveju hipotezė buvo vartotojo gyvenamosios vietos pakeitimas. Iš tikrųjų ši sąlyga taip pat sumažina vartotojo, kaip ieškovo, galimybes.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Tokio numatymo tikimybė skiriasi, nelygu aplinkybės, kuriomis sudaroma sutartis: didesnė, jei esama situacija jau yra tam tikro tarptautinio pobūdžio, ir mažesnė – arba jos iš viso nėra – priešingu atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Ši tikimybė taip pat labai priklauso nuo atitinkamo ekonominės veiklos vykdytojo patirties ir nacionalinės teisės nuostatų dėl teismo vietos pasirinkimo:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>smulkusis verslininkas, kuris nevykdo ekonominės veiklos kitose šalyse ir neplanuoja jos su jomis susieti, vargu ar susimąstys apie tarptautinę jurisdikciją, vykdydamas kasdienius sandorius,</P></ITEM><ITEM><P>informuotam verslininkui visada geriau į sutartis įtraukti nuostatą dėl teismo vietos pasirinkimo, jei tai leidžiama pagal taikytiną teisę. Remiantis teisinėmis nuostatomis, papildomas išlaidas padengti turi vartotojas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>P. Schlosser ataskaitos 161bis punkte kalbama tik apie formalius susitarimo reikalavimus, kurie turi sutapti su 17 straipsnio (Lugano II konvencijos 23 straipsnio) reikalavimais. Kitos sąlygos nustatomos pagal valstybės, kurios teisė taikoma sutarties galiojimui, vartotojų apsaugos teisės aktus.</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>verslininkas, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje, pagal kurios teisę draudžiami susitarimai dėl teismo vietos pasirinkimo, ar kuris abejoja šiuo klausimu, arba pasirinks nesudaryti sutarties, arba iš anksto numatys, kad bet kokio galimai užsienyje vyksiančio teismo proceso išlaidas turi padengti vartotojas, ir padidins sutarčių kainą.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Trumpai tariant, aiškinimu, kuriuo, siekiant suderinti konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą ir 17 straipsnio 3 dalį, verslininkui bet kuriuo atveju tenka tarptautinio pobūdžio rizika, kylanti dėl vartotojo gyvenamosios vietos pasikeitimo:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>neatsižvelgiama į tipišką pirmosios nuostatos faktinę situaciją,</P></ITEM><ITEM><P>siūlomas nevienodas sprendimas, atsižvelgiant į tai, kurioje susitariančiojoje valstybėje sudaryta sutartis, ir</P></ITEM><ITEM><P>galimai sukeliamos nepageidaujamos pasekmės ekonominės analizės ir visų susijusių šalių interesų požiūriu.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Taigi manau, kad šis aiškinimas turi būti atmestas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="16"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">C.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Alternatyvus pasiūlymas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Jei Teisingumo Teismas nepriimtų mano pasiūlymo, jam gali tekti rasti būdą, kaip užtikrinti tiek tikslą apsaugoti vartotoją nuo tarptautinio pobūdžio (įskaitant tą, kurį jis pats sukuria) reikalavimo, tiek tikslą padėti verslininkui nuspėti tarptautinę jurisdikciją, kuri pagal konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktą siejama su jo paties tarpvalstybine komercine veikla.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Mano nuomone, įveikti pirma aprašytą neatitiktį nėra visiškai neįmanoma. Konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas gali būti aiškinamas kaip apimantis bet kokią situaciją, kai verslininkas vykdo arba susieja savo ekonominę veiklą su kitomis valstybėmis nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė, iš kurių viena skundo pateikimo momentu sutampa su vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybe.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis tai, kad sutarties sudarymo momentu abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, netrukdo taikyti konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punkto, taigi, ir II antraštinės dalies 4 skirsnio, su visomis atitinkamomis pasekmėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Tomis pačiomis aplinkybėmis vartotojas, kuris vėliau perkelia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į kitą konvencijos privalančią laikytis valstybę, gali pareikšti ieškinį ekonominės veiklos vykdytojo nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose arba savo naujosios nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose. Ekonominės veiklos vykdytojas gali pareikšti ieškinį tik vartotojo naujosios nuolatinės gyvenamosios vietos teismuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Suprantu, kad jei rengiant ir sudarant sutartį ekonominės veiklos vykdytojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje valstybėje kaip ir vartotojo ir nėra elemento, vėliau lemiančio tarptautinį pobūdį, ekonominės veiklos vykdytojas iš esmės neturi pagrindo numatyti, kad dėl tos konkrečios sutarties gali būti pareikštas ieškinys kitoje valstybėje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Toks numatomumas tokiu atveju priskiriamas aukštesniam abstrakcijos lygiui. Vykdydamas tam tikros rūšies veiklą kitoje valstybėje, paprastai kruopštus verslininkas negali neatsižvelgti į tai, kad jam gali būti iškelta byla dėl bet kurios sutarties, kuri pagal savo dalyką patenka į tos veiklos sritį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Sąlyga, kad sutartis turi atitikti verslininko tarptautinę veiklą, yra 15 straipsnio 1 dalies c punkte raštu išdėstytas reikalavimas, kuriuo siekiama užtikrinti numatomumą (Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Hobohm</HT> 39 punktas).</P></NOTE>, jei vartotojas perkelia savo nuolatinę gyvenamąją vietą į minėtą valstybę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šią galimybę – apie kurią jis žino, nes ji kyla iš jo paties veiklos, – paprastai kruopštus ekonominės veiklos vykdytojas gali pasinaudoti 17 straipsnio 3 dalyje numatyta priemone, t. y. pasirašyti susitarimą dėl jurisdikcijos suteikimo su jame nurodytais valstybės, kurioje sutarties sudarymo momentu buvo bendra nuolatinė gyvenamoji vieta, teismais (su sąlyga, kad tai nedraudžiama pagal tos valstybės teisę).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Šis sprendimas, kuris nėra optimalus, tam tikrais atžvilgiais grįstas Teisingumo Teismo jurisprudencija:</TXT><P><LIST TYPE="NDASH"><ITEM><P>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Emrek</HT> komercinė veikla valstybėje narėje ir sutarties su joje gyvenančiais vartotojais sudarymas buvo atskirti, teigiant, jog Reglamento Nr. 44/2001 15 straipsnio 1 dalies c punkte nereikalaujama, kad egzistuotų priežastinis ryšys tarp priemonių, naudojamų susiejant<?PAGE NO="17"?> komercinę ar profesinę veiklą su vartotojo gyvenamosios vietos valstybe nare, ir sutarties su vartotoju sudarymo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P><DATE ISO="20131017">2013 m. spalio 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Emrek</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑218/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:666">EU:C:2013:666</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>). Toje byloje vartotojas apie pardavėjo veiklą sužinojo ne iš jo interneto svetainės, o iš savo pažįstamų. Remdamasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, Teisingumo Teismas pripažino, kad verslininkas savo interneto svetaine siekė pritraukti vartotojus, įsikūrusius kitoje šalyje nei jis.</P></NOTE>,</P></ITEM><ITEM><P>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Hobohm</HT> buvo pripažinta, kad veikla, dėl kurios ekonominės veiklos vykdytojui iškelta byla, gali būti ne ta veikla, kurią jis susieja su valstybe, kur yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta. Toks sprendimas priklauso nuo to, ar yra glaudus ryšys tarp sutarčių, sudaromų verslininkui vykdant įvairią veiklą. Teisingumo Teismas nurodė tam tikrus elementus, kurie sudaro tokį ryšį, ir laikėsi nuomonės, kad, jei toks ryšys egzistuoja, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>šis verslininkas gali turėti pagrįstų lūkesčių, kad abiem sutartims bus taikomas toks pat jurisdikcijos režimas<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Hobohm</HT> 39 ir 40 punktai, taip pat rezoliucinė dalis.</P></NOTE>.</P></ITEM></LIST></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija):</TXT><P><DATE ISO="20071030">2007 m. spalio 30 d.</DATE> Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, kurios sudarymas Europos bendrijos vardu patvirtintas <DATE ISO="20081127">2008 m. lapkričio 27 d.</DATE> Tarybos sprendimu 2009/430/EB, 15 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad jis netaikytinas, kai sutarties šalių gyvenamoji vieta (kaip ji suprantama pagal minėtos konvencijos 59 ir 60 straipsnius) sutarties sudarymo momentu buvo toje pačioje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, o tarptautinis teisinių santykių pobūdis atsirado tik vėliau, po to, kai vartotojas persikėlė į kitą šios konvencijos privalančią laikytis valstybę.</P><P>Papildomai – konvencijos 15 straipsnio 1 dalies c punktas taikomas tais atvejais, kai sutarties sudarymo metu šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje pačioje konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, o vartotojas vėliau persikelia į kitą šios konvencijos privalančią laikytis valstybę, su sąlyga, kad ekonominės veiklos vykdytojas vartotojo naujosios nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje vykdo profesinę veiklą, dėl kurios buvo sudaryta sutartis.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>