Laikina versija

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS

2026 m. rugsėjo 24 d.(*)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Teismų bendradarbiavimas civilinėse bylose – Jurisdikcija ir sprendimų, susijusių su santuoka, pripažinimas bei vykdymas – Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 – 19 straipsnis – Sąvoka „byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“ – 63 straipsnis – Šventojo Sosto ir valstybės narės sutartis – Pagal kanonų teisę sudaryta santuoka – Valstybės narės civilinių bylų teismas, kuriam pateiktas prašymas dėl santuokos nutraukimo – Kitos valstybės narės civilinių bylų teismas, kuriam pateiktas prašymas pripažinti bažnytinio teismo sprendimo, kuriuo ši santuoka pripažinta negaliojančia, civilines teisines pasekmes “

Byloje C‑190/25 (Zelabrich)(i)

dėl Oberlandesgericht Stuttgart (Štutgarto aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2025 m. kovo 4 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. kovo 10 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

LS

prieš

GT

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai O. Spineanu-Matei (pranešėja), S. Rodin, N. Piçarra ir N. Fenger,

generalinis advokatas J. Richard de la Tour,

posėdžio sekretorė E. Sartori, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2026 m. vasario 5 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        GT, atstovaujamos Rechtsanwältin A. Groeneveld,

–        Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Gavela Llopis, M. Acedo-Rico Montiel ir P. Pérez Zapico,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino, padedamo avvocato dello Stato F. Subrani,

–        Europos Komisijos, atstovaujamos B. Ernst ir S. Noë,

susipažinęs su 2026 m. balandžio 30 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (OL L 338, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidinys lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 243), iš dalies pakeisto 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2116/2004 (OL L 367, 2004, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), 19 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2        Šis prašymas buvo pateiktas vykstant santuokos nutraukimo procesui, kurį prieš Rusijos pilietę LS inicijavo Vokietijos ir Italijos pilietybes turintis GT.

 Teisinis pagrindas

 Tarptautinė teisė

3        1929 m. vasario 11 d. Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos sudarytas Laterano susitarimas (konkordatas) buvo iš dalies pakeistas 1984 m. vasario 18 d. Romoje pasirašytu šių dviejų šalių susitarimu (toliau, su daliniais pakeitimais – Laterano konkordatas).

4        Laterano susitarimo 2 straipsnio „Pastoracinė laisvė“ 1 dalyje numatyta:

„Italijos Respublika pripažįsta Katalikų Bažnyčiai visišką laisvę plėtoti savo pastoracinę, švietimo ir labdaros misiją, evangelizuoti ir šventinti. Ji, be kita ko, užtikrina jai laisvę <...> vykdyti savo jurisdikciją bažnytiniais klausimais.“

5        Laterano susitarimo 8 straipsnyje „Santuoka“ nustatyta:

„1.      Santuokos, sudarytos pagal kanonų teisės nuostatas, pripažįstamos kaip sukeliančios civilines teisines pasekmes, su sąlyga, kad santuoka, po paskelbimo savivaldybėje, įregistruojama civilinės metrikacijos registre. Iš karto po ceremonijos kunigas arba jo įgaliotasis asmuo pateikia sutuoktiniams paaiškinimus dėl santuokos civilinių teisinių pasekmių, supažindindamas juos su Codice civile (Civilinis kodeksas) straipsniais, susijusiais su sutuoktinių teisėmis ir pareigomis. Tada jis parengia santuokos liudijimą dviem egzemplioriais, kuriuose gali būti įrašyti sutuoktinių pareiškimai pagal civilinę teisę.

<...>

2.      Bažnytinių teismų sprendimai dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, turintys aukštesnės bažnytinės kontrolės institucijos pripažintą vykdomąjį pobūdį, šalių arba vienos iš jų prašymu sukelia pasekmes Italijoje jurisdikciją turinčio Corte d’appello (Apeliacinis teismas, Italija) sprendimu, kai šis nustato, kad:

a)      bažnytinis teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą, nes santuoka buvo sudaryta laikantis šiame straipsnyje nustatytų sąlygų;

b)      bažnytinio teismo proceso metu buvo paisoma šalių teisių dalyvauti teismo posėdyje ir gintis, laikantis pagrindinių Italijos teisinės sistemos principų, ir

c)      yra įvykdytos kitos Italijos teisės aktuose nustatytos sąlygos užsienio sprendimams įgyvendinti.

Apeliacinis teismas sprendime, kuriuo siekiama pagal kanonų teisę priimtą sprendimą pripažinti vykdytinu, gali nustatyti laikinąsias finansines priemones vieno iš sutuoktinių, kurių santuoka buvo pripažinta negaliojančia, naudai, ir nukreipti šalis į teismą, turintį jurisdikciją spręsti šį klausimą.

<...>“

 Sąjungos teisė

6        Reglamento Nr. 2201/2003 8 konstatuojamojoje dalyje buvo nustatyta:

„Kalbant apie teismo sprendimus dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, šis reglamentas turėtų būti taikomas tik santuokos ryšių nutraukimui ir neturėtų liesti tokių klausimų, kaip santuokos nutraukimo pagrindai, santuokos turtinės pasekmės, ar kitų papildomų priemonių“.

7        Šio reglamento 1 straipsnyje „Taikymo sritis“ nurodyta:

„1.      Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

a)      su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimu negaliojančia;

<...>

3.      Šis reglamentas netaikomas:

<...>

e)      išlaikymo pareigoms;

<...>“

8        To paties reglamento 3 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta:

„Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

a)      kurios teritorijoje:

–        yra sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, arba

–        buvo sutuoktinių paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu vienas iš sutuoktinių joje tebegyvena, arba

–        yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, arba

–        yra vieno iš sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu buvo paduotas bendras pareiškimas, arba

–        yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo, arba

–        yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip šešis mėnesius iki pareiškimo padavimo ir yra atitinkamos valstybės narės pilietis arba, kalbant apie <...> Airiją, jeigu joje yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta;

b)      kurios pilietybę turi abu sutuoktiniai arba, kalbant apie <...> Airiją, kurioje yra abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta.“

9        To paties reglamento 19 straipsnio „Lis pendens ir su jomis susiję ieškiniai“ 1 dalyje numatyta:

„Jeigu tarp tų pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija.“

10      Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriuje „Pripažinimas ir vykdymas“ buvo keli skirsniai, tarp kurių buvo 1 skirsnis „Pripažinimas“. Šiame skirsnyje buvo nuostatų, susijusių, be kita ko, su vienoje valstybėje narėje priimto teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia pripažinimu kitose valstybėse narėse ir tokio sprendimo nepripažinimo pagrindais.

11      To reglamento 63 straipsnis „Sutartys su Šventuoju Sostu“ suformuluotas taip:

„1.      Šis reglamentas taikomas nepažeidžiant Tarptautinės sutarties (konkordato) tarp Šventojo Sosto ir Portugalijos [Respublikos], pasirašytos Vatikano mieste 1940 m. gegužės 7 d.

2.      Bet kuris sprendimas dėl santuokos negaliojimo, priimtas pagal šio straipsnio 1 dalyje nurodytą tarptautinę sutartį, valstybėse narėse pripažįstamas pagal III skyriaus 1 skirsnyje nustatytas sąlygas.

3.      Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytos nuostatos taip pat taikomos šioms su Šventuoju Sostu sudarytoms tarptautinėms sutartims (konkordatams):

a)      1929 m. vasario 11 d. tarp Italijos [Respublikos] ir Šventojo Sosto sudarytam „Concordato lateranense“ [Laterano konkordatas], kuris buvo pakeistas susitarimu su papildomu Protokolu, pasirašytu Romoje 1984 m. vasario 18 d.;

b)      1979 m. sausio 3 d. Šventojo Sosto ir Ispanijos [Karalystės] susitarimui dėl teisinių reikalų;

c)      1993 m. vasario 3 d. Maltos [Respublikos] ir Šventojo Sosto susitarimas dėl bažnytinių santuokų civilinės galios ir bažnytinės vadovybės bei specializuotų teismų sprendimų dėl šių santuokų pripažinimo, įskaitant tos pačios dienos protokolą dėl taikymo, bei 1995 m. sausio 6 d. antrasis papildomas šio susitarimo protokolas.

4.      Pripažįstant 2 dalyje numatytus sprendimus, Ispanijoje, Italijoje arba Maltoje gali būti taikomos tokios pačios procedūros ir tokie pat patikrinimai, kokie taikomi bažnytinių teismų sprendimams, priimtiems pagal 3 dalyje minėtas tarptautines sutartis, sudarytas su Šventuoju Sostu.

<...>“

12      Reglamentas Nr. 2201/2003 buvo panaikintas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentu (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (OL L 178, 2019, p. 1), taikomu nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Vis dėlto, turint omenyje pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo datą, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 2201/2003.

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

13      GT, turintis Vokietijos ir Italijos pilietybes, ir Rusijos pilietė LS, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Vokietijoje, 2017 m. birželio 16 d. susituokė Neapolyje (Italija) esančioje bažnyčioje (toliau – bažnytinė santuoka). Tą pačią dieną ši santuoka buvo įregistruota šio miesto civilinės metrikacijos įstaigoje.

14      2022 m. sausio 25 d. GT kreipėsi į Amtsgericht Stuttgart (Štutgarto apylinkės teismas, Vokietija) su prašymu nutraukti santuoką. Šioje byloje šis teismas taip pat turi savo iniciatyva priimti sprendimą dėl kompensacinio teisių į pensiją perskirstymo ir, LS prašymu, dėl galimo išlaikymo po santuokos nutraukimo.

15      2022 m. liepos 22 d. GT kreipėsi į Tribunale Ecclesiastico Interdiocesano di Napoli (Neapolio tarpdiecezinis bažnytinis teismas, Italija) su prašymu pripažinti bažnytinę santuoką negaliojančia. 2024 m. vasario 24 d. sprendimu šis teismas patenkino šį prašymą. 2024 m. gegužės 27 d. Supremo Tribunale della Segnatura Apostolica (Apaštališkosios Signatūros Aukščiausiasis Tribunolas, Italija) paskelbė šį galutinį sprendimą vykdytinu.

16      2024 m. liepos 31 d. Corte d’appello di Napoli (Neapolio apeliacinis teismas, Italija) gavo prašymą pripažinti Tribunale Ecclesiastico Interdiocesano di Napoli (Neapolio tarpdiecezinis bažnytinis teismas, Italija) galutinio ir vykdytino sprendimo, kuriuo bažnytinė santuoka pripažinta negaliojančia, civilines teisines pasekmes; minėtas teismas dar nepriėmė sprendimo dėl šio prašymo.

17      2024 m. lapkričio 20 d. nutartimi Amtsgericht Stuttgart (Štutgarto apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl prašymo nutraukti santuoką bei su juo susijusių papildomų reikalavimų dėl turtinių pasekmių. Šis teismas nusprendė, kad jeigu Corte d’appello di Napoli (Neapolio apeliacinis teismas) patenkintų prašymą pripažinti bažnytinio teismo sprendimo, kuriuo buvo paskelbtas bažnytinės santuokos negaliojimas, civilines teisines pasekmes, joje nagrinėjama santuokos nutraukimo byla netektų dalyko.

18      2024 m. gruodžio 4 d. LS dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą Oberlandesgericht Stuttgart (Štutgarto aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir teigė, kad pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą tenka ne Amtsgericht Stuttgart (Štutgarto apylinkės teismas), o Italijos teismui, kuriam pateiktas prašymas pripažinti bažnytinio teismo sprendimo dėl bažnytinės santuokos negaliojimo civilinės teisines pasekmes.

19      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Corte d’appello di Napoli (Neapolio apeliacinis teismas) nagrinėjama byla dėl šio bažnytinio sprendimo civilinių teisinių pasekmių pripažinimo priskirtina prie „bylos dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“, dėl kurio gali susidaryti lis pendens situacija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalį. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, jis siekia išsiaiškinti, kokios yra tokios lis pendens pasekmės.

20      Šio teismo teigimu, toks procesas yra „byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, todėl Italijos teismas, į kurį kreiptasi vėliau, iš principo privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal minėtą nuostatą.

21      Vis dėlto jis pažymi, kad tokia pareiga galėtų kelti sunkumų, nes tokiu atveju Vokietijos teismas prireikus turėtų papildomai vertinti, ar pripažinti Italijos Respublikos bažnytinio teismo sprendimą dėl bažnytinės santuokos negaliojimo, nors šiuo klausimu nėra jokio Šventojo Sosto ir Vokietijos Federacinės Respublikos susitarimo, kuris reglamentuotų bažnytinio sprendimo pripažinimą.

22      Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant ir į galimas santuokos pripažinimo negaliojančia turtines pasekmes, kurios skiriasi nuo pasekmių, atsirandančių išnagrinėjus santuokos nutraukimo bylą, ir dėl to kyla rizika, kad bus priimti prieštaringi sprendimai, Vokietijos teismai vis dėlto gali nuspręsti sustabdyti bylos nagrinėjimą, nors pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 jie turi viršesnę tarptautinę jurisdikciją.

23      Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Stuttgart (Štutgarto aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.      Ar Italijos [bažnytinio sprendimo] pripažinimo pagal civilinę teisę procesas, vykstantis [Italijos teisme] pagal [Laterano susitarimo] 8 straipsnio 2 dalį, yra santuokos pripažinimo negaliojančia procesas, kaip jis suprantamas pagal [Reglamento Nr. 2201/2003] 19 straipsnio 1 dalį ?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [kitos valstybės narės] teismas, į kurį buvo pirmiausia kreiptasi dėl santuokos nutraukimo, priešingai, nei nustatyta Reglamento [Nr. 2201/2003] 19 straipsnio 1 dalyje, gali sustabdyti bylos nagrinėjimą pagal nacionalinės teisės nuostatas teismo, į kurį buvo kreiptasi vėliau ir kuris turi priimti sprendimą [dėl bažnytinio sprendimo] pripažinimo procedūros, naudai?“

 Dėl pirmojo klausimo

24      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, apima valstybės narės teisme iškeltą bylą dėl vykdytino sprendimo, kuriuo bažnytinė santuoka pripažįstama negaliojančia, civilinių teisinių pasekmių pripažinimo, kai šį sprendimą priėmė bažnytinis teismas pagal šio reglamento 63 straipsnyje nurodytą Šventojo Sosto ir šios valstybės narės sudarytą tarptautinę sutartį.

25      Pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 3 dalies e punkto, siejamo su jo 8 konstatuojamąja dalimi, klausimai, susiję su santuokos turtinėmis pasekmėmis, be kita ko, su išlaikymo prievolėmis, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį.

26      Kita vertus, šie klausimai gali patekti į kitų Sąjungos teisės aktų, t. y. 2016 m. birželio 24 d. Tarybos reglamento (ES) 2016/1103, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas jurisdikcijos, taikytinos teisės ir teismo sprendimų sutuoktinių turto teisinių režimų klausimais pripažinimo ir vykdymo srityje (OL L 183, 2016, p. 1), arba 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (OL L 7, 2009, p. 1) taikymo sritį.

27      Žinoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme nurodo galimus santuokos nutraukimo ir santuokos pripažinimo negaliojančia turtinių pasekmių skirtumus. Vis dėlto šie argumentai keliami tik Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalies aiškinimo tikslais ir, nesant kitų šio teismo šiuo klausimu pateiktų patikslinimų, negali pateisinti kitų Sąjungos teisės aktų nei šis reglamentas aiškinimo.

28      Antra, reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 63 straipsnį šio reglamento taikymas valstybių narių tarpusavio santykiams nepažeidžia sutarčių, sudarytų tarp Šventojo Sosto ir tam tikrų valstybių narių, t. y. Ispanijos Karalystės, Italijos Respublikos, Maltos Respublikos ir Portugalijos Respublikos, tarp kurių yra ir Laterano susitarimas.

29      Laterano susitarime reglamentuojami Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos santykiai. Pagal šio susitarimo 2 straipsnio 1 dalį ši valstybė narė pripažįsta ir užtikrina Katalikų bažnyčiai laisvę vykdyti savo jurisdikciją bažnytiniais klausimais.

30      Pagal minėto susitarimo 8 straipsnio 1 dalį santuokos, sudarytos pagal kanonų teisės nuostatas, pripažįstamos kaip sukeliančios civilines teisines pasekmes, su sąlyga, kad santuoka, po jos paskelbimo savivaldybėje, įregistruojama civilinės metrikacijos registre.

31      To paties susitarimo 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad abiejų šalių arba vienos iš jų prašymu bažnytinių teismų priimti sprendimai dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, turintys aukštesnės bažnytinės kontrolės institucijos pripažintą vykdomąjį pobūdį, Italijoje sukelia civilines teisines pasekmes remiantis kompetentingo apeliacinio teismo sprendimu, jeigu, pirma, bažnytinis teismas turėjo jurisdikciją priimti sprendimą dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, antra, šalių teisės dalyvauti teismo procese ir gintis bažnytiniame teisme buvo užtikrintos pagal pagrindinius Italijos teisės sistemos principus ir, trečia, buvo įvykdytos Italijos teisės aktuose nustatytos užsienio teismų sprendimų vykdymo sąlygos.

32      Atsižvelgiant į šias pirmines pastabas, siekiant išaiškinti Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalį, pagal suformuotą jurisprudenciją reikia atsižvelgti ne tik į šios nuostatos formuluotę, bet ir į kontekstą bei akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 1983 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Merck, 292/82, EU:C:1983:335, 12 punktą ir 2025 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Manuel Costa Filhos, C‑643/24, EU:C:2025:923, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33      Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalies formuluotės reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje kalbama apie tarp tų pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose iškeltas bylas dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia.

34      Kaip nusprendė Teisingumo Teismas, pagal minėtos nuostatos formuluotę nors būtina, kad bylos būtų susijusios su tomis pačiomis šalimis, jų dalykas gali skirtis, jeigu jos susijusios su separacija, santuokos nutraukimu ar santuokos pripažinimu negaliojančia (šiuo klausimu žr. 2019 m. sausio 16 d. Sprendimo Liberato, C‑386/17, EU:C:2019:24, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Darytina išvada, kad lis pendens situacijos buvimas reiškia, jog skirtingų valstybių narių teismuose nagrinėjamos bylos susijusios su santuokinių ryšių nutraukimu arba susilpninimu.

35      Valstybės narės teisme iškelta byla dėl bažnytinio teismo pagal tarptautinę sutartį, sudarytą su Šventuoju Sostu ir nurodytą Reglamento Nr. 2201/2003 63 straipsnyje, priimto vykdytino sprendimo, kuriuo bažnytinė santuoka pripažinta negaliojančia, civilinių teisinių pasekmių pripažinimo, kaip antai nagrinėjama Corte d’appello di Napoli (Neapolio apeliacinis teismas), savaime nėra siekiama nutraukti ar sušvelninti santuokinius ryšius.

36      Iš tiesų, viena vertus, kaip per posėdį pabrėžė Italijos ir Ispanijos vyriausybės, tuo metu, kai buvo iškelta tokia byla, santuokiniai ryšiai jau buvo nutraukti, nes bažnytinio teismo priimtu galutiniu ir vykdytinu sprendimu šie ryšiai buvo pripažintas niekiniais. Atitinkamos valstybės narės, šiuo atveju Italijos Respublikos, teisme iškeltoje byloje siekiama tik to, kad šios valstybės narės teisės sistemoje būtų pripažintos bažnytinio teismo sprendimo civilinės teisinės pasekmės.

37      Kita vertus, šioje byloje valstybės teismo vykdoma kontrolė apsiriboja Laterano susitarimo 8 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodytais aspektais, t. y. bažnytinio teismo jurisdikcija, šalių teise atvykti į teismą ir gintis per procesą šiame teisme, taip pat sąlygomis, kurios pagal Italijos teisės aktus taikomos užsienio teismų sprendimų pripažinimui. Kaip patikslino Italijos vyriausybė, valstybės teismas negali nagrinėti bažnytinio teismo sprendimo iš esmės.

38      Todėl valstybės teisme iškelta byla dėl vykdytino sprendimo, kuriuo pagal Laterano susitarimą bažnytinis teismas paskelbė bažnytinės santuokos negaliojimą, civilinių teisinių pasekmių pripažinimo, nepatenka į „bylos dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalį.

39      Tokį aiškinimą patvirtina šios nuostatos kontekstas.

40      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnis yra šio reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“, kurio 3 straipsnyje išvardyti kriterijai, leidžiantys nustatyti valstybių narių teismų jurisdikciją priimti sprendimus su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia susijusiais klausimais.

41      Be to, reikėtų priminti, kad Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtinta jurisdikcijos paskirstymo sistema santuokinių ryšių nutraukimo atveju nesiekiama drausti remtis keliais jurisdikcijos pagrindais. Atvirkščiai, aiškiai numatyta, kad jurisdikciją gali turėti keli teismai, tarp jų nenustatant hierarchijos (2016 m. spalio 13 d. Sprendimo Mikołajczyk, C‑294/15, EU:C:2016:772, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

42      Būtent šiomis aplinkybėmis Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuojami atvejai, kai dviejuose skirtingų valstybių narių teismuose tarp tų pačių šalių yra iškeltos bylos dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, ir šiuo tikslu numatoma teismo, į kurį kreiptasi vėliau, pareiga savo iniciatyva sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija pagal šio reglamento 3 straipsnyje šiuo klausimu numatytus kriterijus.

43      Vis dėlto Italijos teismo, kuriam pateiktas prašymas pripažinti vykdytino sprendimo, kuriuo pagal Laterano susitarimą bažnytinis teismas paskelbė bažnytinės santuokos negaliojimą, civilines teisines pasekmes, jurisdikcija nustatoma ne remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje numatytais kriterijais, o šioje Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos sudarytoje sutartyje nustatytomis specialiomis taisyklėmis. Šiomis aplinkybėmis, kaip savo išvados 44 ir 45 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, dėl proceso, kuriame nagrinėjamas toks prašymas, negali susidaryti lis pendens situacija, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalį, siejamą su jo 3 straipsniu.

44      Aiškinimo, kylančio iš Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalies formuluotės ir pagrįsto šios nuostatos kontekstu, nepaneigia šio reglamento tikslai.

45      Šiuo klausimu reikia priminti, kad Reglamentu Nr. 2201/2003 siekiama, be kita ko, remiantis tarpusavio pasitikėjimo principu, kaip kertiniu akmeniu Sąjungos lygmeniu kuriant tikrą teisminę erdvę, palengvinti valstybėse narėse priimtų sprendimų dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia pripažinimą (šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Senatsverwaltung für Inneres und Sport, C‑646/20, EU:C:2022:879, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

46      Atsižvelgiant į konkretų Šventojo Sosto ir tam tikrų valstybių narių sudarytų sutarčių kontekstą, Reglamento Nr. 2201/2003 63 straipsnis atitinka bendrąjį šio reglamento tikslą – palengvinti pagal šias sutartis priimtų sprendimų dėl santuokos negaliojimo pripažinimą ir supaprastintą vykdymą. Iš tiesų, kaip savo išvados 49 ir 50 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, šiuo straipsniu siekiama išplėsti šiame reglamente numatytos pripažinimo tvarkos taikymą sprendimams dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, priimtiems pagal Šventojo Sosto ir kai kurių valstybių narių sudarytus susitarimus, siekiant užtikrinti visišką šių susitarimų veiksmingumą. Kita vertus, minėtu straipsniu nesiekiama, kad šiems sprendimams būtų taikomos visos Reglamente Nr. 2201/2003 nustatytos suderintos taisyklės, visų pirma taisyklės, susijusios su teismų jurisdikcija, tarp kurių yra ir jo 19 straipsnis.

47      Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad sąvoka „byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima valstybės narės teisme iškeltos bylos dėl vykdytino sprendimo, kuriuo bažnytinė santuoka pripažinta negaliojančia, civilinių teisinių pasekmių pripažinimo, kai šį sprendimą priėmė bažnytinis teismas pagal šio reglamento 63 straipsnyje nurodytą tarptautinę sutartį, sudarytą tarp Šventojo Sosto ir šios valstybės narės.

 Dėl antrojo klausimo

48      Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, nereikia atsakyti į antrąjį klausimą.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

49      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, su pakeitimais, padarytais 2004 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2116/2004, 19 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

sąvoka „byla dėl santuokos pripažinimo negaliojančia“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, neapima valstybės narės teisme iškeltos bylos dėl vykdytino sprendimo, kuriuo bažnytinė santuoka pripažinta negaliojančia, civilinių teisinių pasekmių pripažinimo, kai šį sprendimą priėmė bažnytinis teismas pagal iš dalies pakeisto Reglamento Nr. 2201/2003 63 straipsnyje nurodytą Šventojo Sosto ir šios valstybės narės tarptautinę sutartį.

Parašai.


*      Proceso kalba: vokiečių.


i      Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.