Laikina versija
GENERALINĖS ADVOKATĖS
LAILA MEDINA IŠVADA,
pateikta 2026 m. birželio 11 d.(1)
Sujungtos bylos C‑706/25 ir C‑707/25 (Comeri ir Sidilli)(i)
Questura di Roma
prieš
SG (C‑706/25)
ir
JA (C‑707/25)
(Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas, Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Prieglobstis ir imigracija – Migracijos politika – „Trečiosios šalies piliečio perkėlimas į centrą, esantį trečiosios šalies teritorijoje, siekiant įvykdyti sprendimą grąžinti – Tarptautinės apsaugos prašymas – Prašytojo sulaikymas trečiosios šalies teritorijoje – Europos Sąjungos ir valstybių narių kompetencijos pasidalijimas – Išorės santykiai – SESV 3 straipsnio 2 dalis – Valstybės narės ir trečiosios šalies sudarytas susitarimas dėl migracijos srautų valdymo – Teritorinė nuoma – Poveikis bendroms taisyklėms arba jų taikymo srities pakeitimas – Direktyva 2013/32/ES – Direktyva 2013/33/ES – Bendros tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo procedūros – Teritorinė taikymo sritis – Sulaikymas – Sulaikymo pagrindai – Geografinės sulaikymo vietos – Veiksminga teisminė gynyba – Advokato atstovavimas – Bendravimo ir lankymo teisės – Pareiga nedelsiant paleisti į laisvę – Sveikatos priežiūra “
I. Įvadas
1. Šie prašymai priimti prejudicinį sprendimą(2) pateikti dėl Italijos Respublikos sudaryto dvišalio tarptautinio susitarimo, t. y. 2023 m. lapkričio 6 d. Romoje pasirašyto Italijos Respublikos Vyriausybės ir Albanijos Respublikos Ministrų Tarybos protokolo dėl bendradarbiavimo migracijos srityje stiprinimo (toliau – Italijos ir Albanijos protokolas), ratifikuoto Įstatymu Nr. 14/2024(3). Šiuo protokolu Albanijos Respublika įsipareigojo leisti Italijos Respublikai naudoti tam tikras Albanijos teritorijoje esančias zonas(4) (toliau – atitinkamos zonos), siekiant įsteigti infrastruktūros objektus, skirtus valdyti atvykstančių ir išvykstančių migrantų, įskaitant trečiųjų šalių piliečių, kuriems taikomos sulaikymo priemonės, srautus.
2. Šios bylos susijusios su dviem Maroko piliečiais, SG ir JA (toliau – atitinkami asmenys), dėl kurių pirmiausia buvo priimtas sprendimas išsiųsti iš Italijos teritorijos pagal Direktyvą 2008/115/EB(5). Sulaikytus šiuo pagrindu, Italijos valdžios institucijos juos perkėlė į atitinkamas zonas, kur jie pateikė tarptautinės apsaugos prašymus. Questore di Roma (Romos policijos komisaras, Italija) įsakė jiems taikyti sulaikymą atitinkamose zonose. Į Corte d’appello di Roma (Romos apeliacinis teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, kreiptasi su prašymu patvirtinti šiuos sprendimus dėl sulaikymo.
3. Italijos ir Albanijos protokolas gali būti taikomas kartu su bendromis prieglobsčio srities taisyklėmis, be kita ko, atsižvelgiant į numatomą šių taisyklių raidą įsigaliojus naujajam Migracijos ir prieglobsčio paktui(6), šis įsigaliojimas numatytas netrukus(7), bet pagrindinėse bylose netaikomas ratione temporis.
4. Taigi šios bylos iš esmės susijusios su SESV 3 straipsnio 2 dalimi Europos Sąjungai suteiktos išimtinės kompetencijos sudaryti tarptautinius susitarimus, kurie gali daryti poveikį bendroms Sąjungos teisės taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį, pasekmėmis valstybėms narėms, nes ši išimtinė kompetencija panaikina galimybę valstybėms narėms sudaryti tokius susitarimus tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo srityje, ir su konkrečių šio sulaikymo, kai jis vykdomas zonose, esančiose už nacionalinės teritorijos ribų, pagal Italijos ir Albanijos protokolą ir Įstatymą Nr. 14/2024, sąlygų suderinamumu su direktyvomis 2013/32/ES(8) ir 2013/33/ES(9).
II. Teisinis pagrindas
A. Sąjungos teisė
1. Reglamentas (ES) Nr. 604/2013
5. Reglamento (ES) Nr. 604/2013(10) 28 straipsnyje „Sulaikymas“ nurodyta, kad tarptautinės apsaugos prašytojai negali būti sulaikyti vien dėl to, kad jiems taikoma valstybės narės, atsakingos už jų prašymo nagrinėjimą, nustatymo procedūra, bet gali būti sulaikyti siekiant užtikrinti jų perdavimą šiai valstybei narei, jei nustatoma didelė rizika, kad asmuo pasislėps, individualiai įvertinus konkretų atvejį ir jei sulaikymas proporcingas. Sulaikymas turi trukti kuo trumpesnį laikotarpį ir taikomos Direktyvos 2013/33 9, 10 ir 11 straipsniuose numatytos garantijos.
2. Direktyva 2013/32
6. Direktyvos 2013/32 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:
„1. Ši direktyva taikoma visiems tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, ir tarptautinės apsaugos panaikinimui.
2. Ši direktyva netaikoma diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymams, kurie pateikiami valstybių narių atstovybėms.“
7. Šios direktyvos 12 straipsnio „Prašytojams numatytos garantijos“ 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės prireikus turi suteikti prašytojams vertimo žodžiu paslaugas pateikiant savo argumentus kompetentingoms institucijoms.
8. Direktyvos 2013/32 22 straipsnio „Teisė gauti teisinę pagalbą ir atstovavimą visais procedūros etapais“ 1 dalyje nustatyta:
„Prašytojams suteikiama galimybė savo pačių sąskaita tinkamai tartis su patarėju teisės klausimais arba kitu patarėju, kurie pagal nacionalinę teisę gali tą daryti ar kuriems tai yra leidžiama, dėl klausimų, susijusių su jų tarptautinės apsaugos prašymais, visais procedūros etapais, be kita ko, ir priėmus neigiamą sprendimą.“
9. Direktyvos 2013/32 26 straipsnis „Sulaikymas“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės nesulaiko asmens tik dėl priežasties, kad jis yra prašytojas. Sulaikymo priežastys ir sąlygos bei garantijos, kuriomis gali naudotis sulaikyti prašytojai, turi atitikti Direktyvą 2013/33/ES.
2. Kai prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės pagal Direktyvą 2013/33/ES užtikrina greito teisminio svarstymo galimybę.“
10. Pagal šios direktyvos 46 straipsnį „Teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę“ užtikrinama tarptautinės apsaugos prašytojų teisė į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria jie gali naudotis teisme, apskųsdami sprendimą, priimtą dėl tarptautinės apsaugos prašymo, įskaitant sprendimą, priimtą valstybės narės pasienyje arba tranzito zonose.
3. Direktyva 2013/33
11. Direktyvos 2013/33 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:
„1. Ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pasiprašiusiems tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prašytojams, taip pat jų šeimos nariams, jei pagal nacionalinę teisę jie įtraukiami į tokį tarptautinės apsaugos prašymą.
2. Ši direktyva netaikoma tais atvejais, kai diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymai pateikiami valstybių narių atstovybėms.“
12. Šios direktyvos 8 straipsnio „Sulaikymas“ 1–3 dalyse nustatyta:
„1. Valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra prašytojas pagal [Direktyvą 2013/32].
2. Įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių.
3. Prašytoją galima sulaikyti tik šiais atvejais:
<...>
d) jei jis sulaikytas taikant grąžinimo procedūrą pagal [Direktyvą 2008/115] siekiant parengti grąžinimą ir (arba) įvykdyti išsiuntimo procesą, ir atitinkama valstybė narė gali pagrįsti objektyviais kriterijais, be kita ko, kad jis jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jis prašosi tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas;
<...>“
13. Direktyvos 2013/33 9 straipsnis „Sulaikytiems prašytojams teikiamos garantijos“ suformuluotas taip:
„1. Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai.
Su 8 straipsnio 3 dalyje nustatytais sulaikymo pagrindais susijusios administracinės procedūros vykdomos deramai kruopščiai. Sulaikymo trukmės pratęsimo negalima pateisinti ne dėl prašytojo kaltės ilgai trunkančiomis administracinėmis procedūromis.
2. Įsakymą sulaikyti prašytoją raštu parengia teisminės arba administracinės institucijos. Įsakyme sulaikyti nurodomos faktinės ir teisinės sulaikymo priežastys, kuriomis grindžiamas sulaikymas.
3. Jeigu įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės užtikrina, kad ex officio ir (arba) prašytojo prašymu būtų skubiai įvykdytas teisminis sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimas. Kai toks peržiūrėjimas vykdomas ex officio, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po sulaikymo pradžios. Kai jis vykdomas prašytojo prašymu, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po to, kai buvo pradėtos atitinkamos procedūros. Šiuo tikslu valstybės narės nacionalinėje teisėje nustato laikotarpį, per kurį turi būti įvykdytas teisminis peržiūrėjimas ex officio ir (arba) teisminis peržiūrėjimas prašytojo prašymu.
Jei, atlikus teisminį peržiūrėjimą, sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas nedelsiant paleidžiamas.
4. Sulaikyti prašytojai nedelsiant raštu jiems suprantama kalba arba kalba, kurią, kaip pagrįstai manoma, jie supranta, informuojami apie sulaikymo priežastis ir nacionalinėje teisėje nustatytą įsakymo sulaikyti apskundimo tvarką, taip pat apie galimybę prašyti skirti nemokamą teisinę pagalbą ir atstovavimą.
<...>
6. 3 dalyje numatyto įsakymo sulaikyti teisminio peržiūrėjimo atveju valstybės narės užtikrina, kad prašytojai galėtų nemokamai pasinaudoti teisine pagalba ir atstovavimu. Tai apima bent reikiamų procedūrinių dokumentų parengimą ir dalyvavimą posėdyje teisminėse institucijose prašytojo vardu.
<...>“
14. Šios direktyvos 10 straipsnio „Sulaikymo sąlygos“ 4 dalyje numatyta:
„Valstybės narės užtikrina, kad šeimos nariai, teisiniai patarėjai arba konsultantai ir asmenys, atstovaujantys susijusioje valstybėje narėje pripažintoms atitinkamoms nevyriausybinėms organizacijoms, galėtų bendrauti su prašytojais ir juos lankyti privatumą užtikrinančiomis sąlygomis. Galimybė lankytis sulaikymo centre gali būti ribojama tik tada, kai pagal nacionalinę teisę tokie apribojimai akivaizdžiai būtini dėl sulaikymo centro saugumo, viešosios tvarkos arba administracinio valdymo, su sąlyga, kad tokia galimybė nėra griežtai ribojama arba nėra nesudaroma.“
15. Direktyvos 2013/33 17 straipsnyje nustatytos bendrosios materialinių priėmimo sąlygų ir sveikatos priežiūros taisyklės, o šios direktyvos 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad prašytojams būtų suteikta reikalinga sveikatos priežiūra, į kurią įeina bent jau pirmoji medicinos pagalba ir būtiniausias gydymas ligų ir rimtų psichikos sutrikimų atveju.
B. Italijos ir Albanijos protokolas
16. Italijos ir Albanijos protokolo 1 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyta, kad pagal šį protokolą „zonos“ apibrėžiamos kaip „valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas, nurodytas šio protokolo 1 priede“.
17. Šio protokolo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Albanija pripažįsta Italijos teisę naudotis zonomis pagal šiame protokole nustatytus kriterijus“.
18. Šio protokolo 4 straipsnio 1–4 ir 8 dalys suformuluotos taip:
„1. Italija gali zonose statyti 1 priede nurodytus infrastruktūros objektus. Šalys susitaria, kad bendras vienu metu Albanijos teritorijoje esančių migrantų skaičius pagal šį protokolą negali viršyti 3 000 (trijų tūkstančių).
2. 1 dalyje nurodytus infrastruktūros objektus administruoja Italijos kompetentingos institucijos pagal atitinkamus Italijos ir Europos Sąjungos teisės aktus. Ginčai, kurių gali kilti tarp minėtų institucijų ir šiuose infrastruktūros objektuose apgyvendintų migrantų, nagrinėjami tik Italijos teismuose.
3. Albanijos kompetentingos institucijos leidžia atvykti į Albanijos teritoriją ir joje būti 1 dalyje nurodytuose infrastruktūros objektuose apgyvendintiems migrantams tik tam, kad būtų atliktos Italijos ir Europos Sąjungos teisės aktuose numatytos pasienio arba grąžinimo procedūros, ir tik tokiam laikui, kuris yra būtinas šioms procedūroms atlikti. Jei dėl kokios nors priežasties panaikinamas leidimas gyventi infrastruktūros objektuose, Italija nedelsdama perkelia migrantus iš Albanijos teritorijos. Perkėlimą iš šių infrastruktūros objektų ir į juos atlieka kompetentingos Italijos institucijos.
4. Migrantai į Albanijos Respublikos teritorinius vandenis ir šalies teritoriją įvežami tik kompetentingų Italijos institucijų transporto priemonėmis. Jiems atvykus į Albanijos teritoriją, kiekvienos šalies kompetentingos institucijos, laikydamosi šio protokolo, atskirai atlieka atitinkamuose nacionalinės teisės aktuose numatytus formalius veiksmus.
<...>
8. Jeigu Italijos valdžios institucijos negali patenkinti sveikatos priežiūros poreikių 1 dalyje nurodytuose infrastruktūros objektuose, Albanijos valdžios institucijos bendradarbiauja su už tuos infrastruktūros objektus atsakingomis Italijos institucijomis, siekdamos užtikrinti būtiną ir neatidėliotiną medicininę pagalbą ten sulaikytiems migrantams.“
19. Italijos ir Albanijos protokolo 6 straipsnio 3, 5 ir 6 dalyse nustatyta:
„3. Italijos kompetentingos institucijos turi užtikrinti tvarkos ir saugumo palaikymą zonose. Albanijos kompetentingos institucijos gali patekti į zonas, gavusios aiškų infrastruktūros objekto valdytojo sutikimą. Išimties tvarka Albanijos institucijos gali patekti į infrastruktūros objektus kilus gaisrui ar kitam rimtam ir neišvengiamam pavojui, reikalaujančiam neatidėliotino įsikišimo, pirmiau apie tai informavusios atsakingą Italijos pareigūną.
<...>
5. Kompetentingos Italijos valdžios institucijos imasi būtinų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad migrantai liktų zonose ir negalėtų patekti į Albanijos Respublikos teritoriją be leidimo, tiek atliekant administracines procedūras, tiek jas užbaigus, kad ir koks būtų jų rezultatas.
6. Jei migrantai išvyksta iš zonų be leidimo, Albanijos valdžios institucijos juos į jas grąžina. Su šios straipsnio dalies įgyvendinimu susijusias išlaidas padengia Italija pagal šio protokolo 10 straipsnio 1 dalį.“
20. Šio protokolo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Migrantų buvimo Albanijos Respublikos teritorijoje pagal šį protokolą trukmė negali viršyti ilgiausio sulaikymo laikotarpio, leidžiamo pagal galiojančius Italijos teisės aktus. Italijos valdžios institucijos, baigusios procedūras pagal Italijos teisės aktus, užtikrina migrantų išsiuntimą iš Albanijos teritorijos. Visas su šiomis procedūromis susijusias išlaidas padengia Italija pagal šio protokolo nuostatas.
2. Siekdamos užtikrinti teisę į gynybą, šalys leidžia advokatams, jų padėjėjams, taip pat tarptautinėms organizacijoms ir Europos Sąjungos agentūroms <...>, teikiančioms konsultacijas ar pagalbą tarptautinės apsaugos prašytojams, patekti į šiame protokole nurodytus infrastruktūros objektus atsižvelgiant į taikomuose Italijos, Sąjungos ir Albanijos teisės aktuose nustatytus apribojimus.“
21. Italijos ir Albanijos protokolo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta:
„Šis protokolas galioja penkerius metus. Jo galiojimas automatiškai pratęsiamas dar penkerių metų laikotarpiui, nebent viena iš šalių prieš šešis mėnesius iki jo galiojimo pabaigos praneša apie savo ketinimą nepratęsti jo galiojimo.“
C. Italijos teisė
1. Įstatymas Nr. 14/2024
22. Įstatymo Nr. 14/2024 3 straipsnio 2–4 dalyse nurodyta:
„2. Į protokolo 1 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas zonas gali būti gabenami tik asmenys, įlaipinti į Italijos valdžios institucijų laivus už Respublikos arba kitų Europos Sąjungos valstybių narių teritorinės jūros ribų, taip pat po gelbėjimo operacijų, ir asmenys, kurių atžvilgiu pagal Įstatyminio dekreto Nr. 286 14 straipsnį taikomos patvirtintos arba pratęstos sulaikymo priemonės.
3. Įgyvendinant protokolą jo 1 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytos zonos prilyginamos pasienio arba tranzito zonoms, nustatytoms vidaus reikalų ministro dekrete, priimtame pagal 2008 m. sausio 28 d. Įstatyminio dekreto Nr. 25 28bis straipsnio 4 dalį.
4. <...> Užsienietis, perkeltas į infrastruktūros objektą, nurodytą protokolo 1 priedo B punkte, jame lieka pagal 2015 m. rugpjūčio 18 d. Įstatyminio dekreto Nr. 142 6 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagrįstų priežasčių manyti, kad tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas tik siekiant, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti ar išsiųsti vykdymas.“
23. Šio įstatymo 4 straipsnio 1, 3 ir 5 dalys suformuluotos taip:
„1. Protokolo 1 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytiems migrantams mutatis mutandis taikomi 1998 m. liepos 25 d. Įstatyminis dekretas Nr. 286, 2007 m. lapkričio 19 d. Įstatyminis dekretas Nr. 251, 2008 m. sausio 28 d. Įstatyminis dekretas Nr. 25, 2015 m. rugpjūčio 18 d. Įstatyminis dekretas Nr. 142, taip pat Italijos ir Europos Sąjungos teisės aktai dėl užsieniečių priėmimo ir gyvenimo nacionalinėje teritorijoje sąlygų bei procedūrų. Procedūros, numatytos pirmame sakinyje nurodytose nuostatose, priklauso Italijos jurisdikcijai, o išimtinė teritorinė jurisdikcija – Corte d’appello [Apeliacinis teismas] <...>.
<...>
3. 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas Italijos pareigūnas priima būtinas priemones, kad užsienietis, kuriam taikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos procedūros, galėtų visapusiškai ir laiku pasinaudoti savo teise į gynybą. Patvirtintu elektroninio pašto adresu arba bet kuria kita šiam pareigūnui suteikta registruoto elektroninio pristatymo paslauga naudojamasi dokumentams, reikalingiems teisei į gynybą įgyvendinti, perduoti ir gauti. Teisė tartis su advokatu įgyvendinama naudojant audiovizualines ryšio priemones, kurios užtikrina pokalbių konfidencialumą, nuotoliniu būdu sujungiant užsieniečio buvimo vietą su jo advokato buvimo vieta.
<...>
5. Protokolo 1 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytas migranto advokatas dalyvauja teismo posėdyje iš kambario, kuriame yra teisėjas ir kuris nuotoliniu būdu yra sujungtas su migranto buvimo vieta. Išimtiniu atveju, kai šis nuotolinis ryšys neįmanomas ir kai posėdžio atidėjimas nesuderinamas su procesinių terminų laikymusi, kompensuojamos migranto advokato, jeigu jis paskirtas ex officio ir jeigu jis vyksta į protokolo 1 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas zonas, ir vertėjo žodžiu kelionės ir apgyvendinimo išlaidos. Kompensuojama suma, kuri bet kuriuo atveju negali viršyti 500 EUR, ir kompensavimo sąlygos nustatomos teisingumo ministro įsakymu <...>.“
2. Įstatyminis dekretas Nr. 142/2015
24. Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015(11) 6 straipsnyje „Sulaikymas“ nustatyta:
„1. Prašytojo negalima sulaikyti vien siekiant išnagrinėti jo prašymą.
<...>
3. Kitais atvejais nei nurodyti 2 dalyje prašytojas, apgyvendintas 1998 m. liepos 25 d. Įstatyminio dekreto Nr. 286 14 straipsnyje nurodytame centre, laukdamas, kol bus įvykdytas sprendimas grąžinti arba išsiųsti, kaip tai suprantama pagal šio įstatyminio dekreto 10, 13 ir 14 straipsnius, lieka tame centre, jeigu yra pagrįstų priežasčių manyti, kad prašymas buvo pateiktas vien tam, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas grąžinimo ar išsiuntimo vykdymas. Pirmojo sakinio nuostata taip pat taikoma tuo atveju, jei centras yra pasienio arba tranzito zonoje, kaip tai suprantama pagal 2008 m. sausio 28 d. Įstatyminio dekreto Nr. 25 28bis straipsnio 4 dalį.
<...>
5. Sprendimas, kuriuo policijos komisaras nurodo sulaikyti asmenį arba pratęsti sulaikymą, pateikiamas raštu; jame išdėstomi motyvai ir nurodoma, kad prašytojas turi teisę pateikti pareiškimus ar pastabas asmeniškai arba per gynėją. Sprendimas nedelsiant ir bet kuriuo atveju ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo priėmimo perduodamas apeliaciniam teismui <...>.“
III. Pagrindinės bylos ir prejudiciniai klausimai
25. Atitinkami asmenys į Italijos teritoriją atvyko atitinkamai 2024 m. lapkričio 22 d. (SG) ir 2008 m. sausio 1 d. (JA).
26. 2025 m. rugpjūčio 28 d. Prefetto di Biella (Bjelos prefektas, Italija) išdavė įsakymą išsiųsti iš šalies JA, o 2025 m. rugsėjo 20 d. Prefetto di Imperia (Imperijos prefektas, Italija) išdavė įsakymą išsiųsti iš šalies SG.
27. Abu trečiosios šalies piliečiai neturėjo išsiuntimui būtinų kelionės dokumentų, taigi buvo nuspręsta juos sulaikyti Turine (Italija) esančiame užsieniečių sulaikymo centre (atitinkamai 2025 m. rugpjūčio 28 d. ir rugsėjo 21 d.) (toliau – pirmieji sprendimai dėl sulaikymo).
28. Šias priemones vėliau patvirtino Giudice di Pace di Torino (Turino taikos teismas, Italija), atitinkamai 2025 m. rugsėjo 1 d. ir 24 d. sprendimais. 2025 m. spalio 24 d., taikant Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 1 dalį, abu trečiosios šalies piliečiai siekiant išsiųsti iš Italijos teritorijos buvo perkelti į Gjaderio (Albanija) užsieniečių sulaikymo centrą – vieną iš dviejų centrų, nurodytų Italijos ir Albanijos protokole.
29. 2025 m. lapkričio 3 d. abu trečiosios šalies piliečiai, sulaikyti šiame centre, pateikė tarptautinės apsaugos prašymus. Tą pačią dieną Romos policijos komisaras nusprendė taikyti jiems sulaikymą šiame centre (toliau kartu – atitinkami sprendimai dėl sulaikymo). Pagal Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 2 ir 3 dalis SG buvo sulaikytas tiek dėl apgaulingo jo tarptautinės apsaugos prašymo pobūdžio, nes šiuo prašymu, atsižvelgiant į jo pateikimo laiką ir vietą, buvo siekiama tik atidėti išsiuntimo iš šalies vykdymą arba užkirsti tam kelią, tiek dėl šio asmens pavojingumo, nes dėl jo buvo priimta daug apkaltinamųjų nuosprendžių (net ir galutinių) už kelias nusikalstamas veikas. Sprendimas dėl JA buvo priimtas remiantis Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 3 dalimi, motyvuojant vien apgaulingu jo tarptautinės apsaugos prašymo pobūdžiu.
30. Tą pačią dieną Romos policijos komisaras prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nusiuntė prašymą patvirtinti sprendimus dėl sulaikymo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, apeliacinis teismas privalo per 48 valandas priimti sprendimą, antraip asmens laisvę ribojanti priemonė netenka galios(12).
31. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Italijos Respublikos kompetencijos sudaryti Italijos ir Albanijos protokolą, atsižvelgiant į ESS 4 straipsnio 3 dalies, SESV 3 straipsnio 2 dalies ir 216 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmiausia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, jeigu Italijos Respublika neturi kompetencijos sudaryti Italijos ir Albanijos protokolo, tarptautinės apsaugos prašytojams gali būti taikomas sulaikymas Albanijos teritorijoje įsteigtuose centruose.
32. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl trečiųjų šalių piliečių, įskaitant tarptautinės apsaugos prašytojus, perkėlimo į zonas, esančias už Sąjungos teritorijos ribų, sistemos suderinamumo su Sąjungos teisėje nustatyta teisine tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo sistema, taip pat dėl sulaikyto asmens teisės į gynybą ir į jo lankymą bei teisės į sveikatos apsaugą įgyvendinimo.
33. Šiomis aplinkybėmis Corte di appello di Roma (Romos apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus, vienodai suformuluotus abiejose bylose:
„1. Ar pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį, SESV 3 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį – pagal kurias Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, kai jų sudarymas yra numatytas Sąjungos teisėkūros procedūra priimtame akte arba yra būtinas, kad Sąjunga galėtų naudotis savo vidaus kompetencija, arba jeigu jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį, todėl pagal lojalaus bendradarbiavimo principą įgaliojimai sudaryti susitarimus su trečiosiomis šalimis, kurie daro poveikį bendroms taisyklėms arba keičia jų taikymo sritį, arba daro poveikį sričiai, kurią iš esmės reglamentuoja Sąjungos teisė ir kuri priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, priklauso tik pačiai Sąjungai, – draudžiama valstybei narei sudaryti tarptautinį susitarimą su Sąjungai nepriklausančia šalimi dėl migracijos srautų valdymo, pavyzdžiui, [Italijos ir Albanijos protokolą]?
2. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar pagal Sąjungos teisę, visų pirma:
– kiek tai susiję su sulaikymu, – Direktyvos 2013/32 26 straipsnį ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, taip pat 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, siejamas su Direktyvos 2013/33 15 konstatuojamąja dalimi, visas nuostatas aiškinant atsižvelgiant į [Pagrindinių teisių] chartijos 6 straipsnį,
– kiek tai susiję su teise į gynybą ir sulaikyto asmens lankymu, – Direktyvos 2013/32 46 straipsnį ir Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalį, aiškinamus atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį,
– kiek tai susiję su prieglobsčio prašytojo teise į sveikatą, – Direktyvos 2013/33 17 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 19 straipsnį,
draudžiama perkelti trečiosios šalies pilietį, įskaitant prieglobsčio prašytoją, į teritorijas, esančias už Europos Sąjungos ribų, ir jį ten laikyti, vykdant tarptautinį susitarimą, pavyzdžiui, Italijos ir Albanijos protokolą?“
34. 2025 m. gruodžio 8 d Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑706/25 ir C‑707/25 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas sprendimas.
35. 2026 m. sausio 15 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi šias bylas nuspręsta nagrinėti pagal pagreitintą procedūrą, vadovaujantis Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsniu.
36. JA, Italijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės bei Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Jie visi, išskyrus Čekijos vyriausybę, dalyvavo 2026 m. kovo 23 d. įvykusiame posėdyje.
IV. Analizė
A. Dėl priimtinumo
37. Italijos vyriausybė ginčija prašymų priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą. Ji mano, kad patvirtinimo priemonės, dėl kurios kreiptasi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, tas teismas bet kuriuo atveju negali priimti ir kad Teisingumo Teismo atsakymas nėra būtinas tam, kad jis galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamose bylose. Taigi Teisingumo Teismo sprendimas, užuot reiškęs atsakymą į konkretų ir aktualų klausimą, būtų tik patariamoji nuomonė hipotetiniais ir būsimais klausimais. Ši vyriausybė priduria, kad hipotetinis prašymų priimti prejudicinį sprendimą pobūdis kyla iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, kuriose pačiose pabrėžiama, kad Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktus klausimus apskritai būtinas dėl bylų, kurias nacionaliniam teismui gali tekti nagrinėti ateityje.
38. Iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės matyti, jog prejudicinio sprendimo „reikia“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo „sprendimui priimti“ jo nagrinėjamoje byloje. Procesas dėl prejudicinio sprendimo priėmimo pirmiausia grindžiamas prielaida, kad nacionalinis teismas iš tikrųjų nagrinėja bylą, kurioje jis turi priimti sprendimą galimai atsižvelgdamas į prejudicinį sprendimą. Taigi vykstant tokiam procesui turi būti toks tos bylos ir Sąjungos teisės nuostatų, kurias prašoma išaiškinti, ryšys, kad šis išaiškinimas atitiktų objektyvų sprendimo, kurį turi priimti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, priėmimo poreikį(13). Be to, prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą(14).
39. Nagrinėjamu atveju ginčijamos sulaikymo priemonės nustojo galioti Teisingumo Teismui dar nepriėmus sprendimo, nes pasibaigė teisėtas 48 valandų laikotarpis ir nebuvo priimtas patvirtinimo sprendimas. Taigi atitinkami asmenys buvo paleisti į laisvę, todėl Teisingumo Teismo atsakymas nebegali daryti poveikio konkrečiai situacijai, dėl kurios buvo pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą.
40. Tiesa, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti informacijos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patvirtina, kad „sulaikymo, kuris yra bylos dalykas, teisėtumas galės būti nustatytas po to, kai Teisingumo Teismas pateiks atsakymą“. Nors Teisingumo Teismas neturi pakeisti nacionalinio teismo, kad, atsižvelgdamas į nacionalines procesines taisykles, įvertintų, kokį sprendimą šiam iš tikrųjų reikia priimti, konstatuotina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo nei sprendimo, kurį ketina priimti gavęs Teisingumo Teismo atsakymą, pobūdžio, nei konkretaus tikslo, kurį tai leistų pasiekti, nors ginčijamos sulaikymo priemonės jau yra nustojusios galioti.
41. Šiuo tikslu tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į nacionalines procesines taisykles, turi nustatyti, ar šiose bylose dar reikia priimti sprendimą, o Teisingumo Teismas negali pakeisti nacionalinio teismo vertinimo šiuo klausimu savuoju. Tuo remiantis ir atsižvelgiant į pateiktiems klausimams taikomą svarbos prezumpciją, prašymus priimti prejudicinį sprendimą galima pripažinti priimtinais(15).
42. Vis dėlto pabrėžtina, kad nei trumpo patvirtinimo termino, lėmusio tai, kad iki Teisingumo Teismo sprendimo sulaikymo priemonių taikymas buvo automatiškai nutrauktas, nei panašių bylų, pateikiamų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, dažnumo savaime negali pakakti priimtinumui pagrįsti. SESV 267 straipsnyje nustatytas procesas skirtas atsakymui ne į abstrakčius ar bendro pobūdžio kausimus, o tik į tuos, kurie yra tikrai būtini siekiant priimti sprendimą konkrečioje tuo metu nagrinėjamoje byloje. Taigi šių prašymų priimtinumas grindžiamas vien prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teiginiu, kad jis vis dar turi priimti sprendimą savo nagrinėjamose bylose.
43. Taigi siūlau Teisingumo Teismui atmesti du minėtus pagrindus ir pripažinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą priimtinais vien dėl to, kad tam teismui, nagrinėjant jam pateiktus skundus ir atliekant sulaikymo teisėtumo vertinimą, reikalingas Teisingumo Teismo atsakymas.
B. Dėl pirmųjų prejudicinių klausimų
1. Dėl pagrindinių bylų dalyko
44. Pirmiausia reikia nurodyti patikslinti konkretų šiose bylose aptariamos priemonės pobūdį. Įstatymo Nr. 14/2024 3 straipsnio 4 dalies pabaigoje nurodyta, kad užsienietis, perkeltas į Italijos ir Albanijos protokolo I priedo B punkte nurodytą grąžinimui skirtą įstaigą, lieka joje pagal Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 3 dalį, jeigu yra pagristų priežasčių manyti, kad tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas tik siekiant, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti ar išsiųsti vykdymas. Šios nuostatos formuluotė („lieka“) galėtų leisti manyti, kad kalbama apie paprastą sulaikymą, susijusį su pirmųjų sprendimų dėl sulaikymo vykdymu.
45. Tačiau nagrinėjamu atveju taip nėra. Dėl atitinkamų asmenų sprendimai grąžinti iš pradžių buvo priimti pagal Direktyvą 2008/115 ir dėl to jie buvo sulaikyti Italijos teritorijoje, o vėliau perkelti į atitinkamas zonas(16). Šiose zonose pateikus tarptautinės apsaugos prašymus Italijos valdžios institucijos priėmė naujus sprendimus dėl sulaikymo, remdamosi Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015, kuriuo įgyvendinamos direktyvos 2013/32 ir 2013/33, 6 straipsnio 3 dalimi. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašoma patvirtinti būtent pastaruosius sprendimus dėl sulaikymo(17).
46. Tai reiškia, kad aptariamos priemonės negali būti nagrinėjamos kaip paprasti tęstiniai sulaikymai pagal pirmuosius sprendimus dėl sulaikymo, grindžiamus Direktyva 2008/115; jos reiškia savarankiškus ir atskirus sprendimus dėl sulaikymo, priimtus remiantis Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015, kuriuo įgyvendinamos direktyvos 2013/32 ir 2013/33, 6 straipsnio 3 dalimi, todėl jiems taikomi visi šiose dviejose direktyvose nurodyti reikalavimai ir garantijos. Būtent tokiomis konkrečiomis procesinėmis aplinkybėmis Teisingumo Teismui yra pateiktas klausimas dėl Italijos Respublikos kompetencijos sudaryti Italijos ir Albanijos protokolą ir užtikrinti jo įgyvendinimą Įstatymu Nr. 14/2024 ir Įstatyminiu dekretu Nr. 142/2015 (toliau kartu – Italijos ir Albanijos protokolas ir aptariamos nacionalinės priemonės).
47. Šiuo klausimu primintina, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog, kai asmuo, dėl kurio pagal Direktyvą 2008/115 priimtas sprendimas grąžinti, pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, grąžinimo procedūra sustabdoma visam šio prašymo nagrinėjimo laikotarpiui. Iš tikrųjų pateikus tarptautinės apsaugos prašymą atitinkamam asmeniui suteikiamas prašytojo, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio c punktą, statusas, kuris nesuderinamas su neteisėtai šalyje esančio piliečio, kuriam taikoma grąžinimo procedūra, kaip jis suprantamas pagal Direktyvą 2008/115, statusu, nes nagrinėjant šį prašymą šios dvi teisinės sistemos viena kitą paneigia. Šiuo laikotarpiu prašytojo situaciją reguliuoja Reglamentas Nr. 604/2013 bei direktyvos 2013/32 ir 2013/33; jis išsaugo tarptautinės apsaugos prašytojo statusą, kol priimamas galutinis sprendimas dėl jo prašymo, ir remdamasis šiuo statusu naudojasi visomis Direktyva 2013/33 užtikrinamomis teisėmis(18).
48. Taigi siūlau, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas galimą išimtinės kompetencijos, susijusios su Italijos ir Albanijos protokolu ir aptariamomis nacionalinėmis priemonėmis nustatyta sulaikymo tvarka, buvimą, pateikdamas atsakymą apsiribotų konkrečiomis nuostatomis dėl tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo, kuriomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas rėmėsi savo nutartyse dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, t. y. Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsniu, Direktyvos 2013/33 8–10 straipsniais ir Direktyvos 2013/32 26 straipsniu, nes tai yra vienintelės nuostatos, reikšmingos siekiant nustatyti sulaikymo pagrįstumą(19).
2. Dėl pirminės teisės nuostatų, taikytinų pirmiesiems prejudiciniams klausimams
49. Kaip matyti iš prejudicinių klausimų formuluotės, jie pateikti iš esmės dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies, SESV 216 straipsnio ir ESS 4 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.
50. Šiuo aspektu pažymėtina, kad SESV 3 straipsnio 2 dalimi Sąjungai suteikiama paskesnė išimtinė išorės kompetencija (supervening exclusivity)(20) sudaryti tarptautinį susitarimą, kylanti iš Sąjungos teisėkūros procedūra priimto akto arba dėl poreikio sudaryti jai sąlygas įgyvendinti savo vidaus kompetenciją, arba dėl to, kad tarptautinio susitarimo priėmimas gali paveikti bendrąsias Sąjungos teisės taisykles ar pakeisti jų taikymo sritį.
51. Neginčijama, kad tarptautinio susitarimo dėl tarptautinės apsaugos prašytojų valdymo trečiosios valstybės teritorijoje sudarymas nėra aiškiai numatytas jokiame Sąjungos antrinės teisės akte. Be to, tokia išvada nebūtina, kad Sąjunga galėtų įgyvendinti savo vidaus kompetenciją prieglobsčio srityje, nes ji jau įgyvendinama, remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalimi, pagal Reglamentą Nr. 604/2013 bei direktyvas 2013/32 ir 2013/33, ir tam nereikia jokio tarptautinio susitarimo.
52. Vadinasi, su kompetencija susijusį klausimą reikia nagrinėti atsižvelgiant į SESV 3 straipsnio 2 dalies paskutinę sakinio dalį, pagal kurią tarptautinis susitarimas priskiriamas išimtinei Sąjungos kompetencijai, jeigu jis gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį(21). Be to, šioje paskutinėje sakinio dalyje vartojama formuluotė atitinka formuluotę, kuria Teisingumo Teismas Sprendimo Komisija / Taryba(22) 22 punkte apibrėžė tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos valstybėms narėms draudžiama prisiimti veikiant ne per Bendrijos (dabar – Sąjungos) institucijas, kai Sutarties tikslams įgyvendinti buvo priimtos Sąjungos bendrosios taisyklės, pobūdį(23).
53. Tačiau pagal ESS 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompetencijos suteikimo principą bendra prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politika patenka į laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kuri pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies j punktą priskiriama Sąjungos ir valstybių narių pasidalijamajai kompetencijai(24). Šiuo klausimu pažymėtina, kad visos sritys, priskiriamos pasidalijamajai kompetencijai, išskyrus SESV 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus lygiagrečios kompetencijos atvejus, gali įgyti išimtinį pobūdį pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį(25).
54. Reglamentas Nr. 604/2013 bei direktyvos 2013/32 ir 2013/33 buvo priimti įgyvendinant šią pasidalijamąją kompetenciją(26). Kadangi šiais aktais Sąjungoje reglamentuojama tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo sritis, valstybės narės lieka kompetentingos tik tais klausimais, kurių šie aktai nereglamentuoja, o jų diskrecija dėl reglamentuojamų klausimų apsiriboja šių aktų įgyvendinimu.
55. Tai reiškia, kad išorės ir vidaus kompetencijos pasidalijimo klausimas šiose bylose turi būti vertinamas atsižvelgiant į SESV 3 straipsnio 2 dalį, siekiant nustatyti, ar pasidalijamosios kompetencijos įgyvendinimas tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo srityje lėmė Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją, apimančią klausimus, konkrečiai reglamentuojamus taikytinuose antrinės teisės aktuose, todėl sudarius Italijos ir Albanijos protokolą ir priėmus aptariamas nacionalines priemones būtų viršyta Italijos Respublikai likusi kompetencija.
56. Be to, manau, kad SESV 216 straipsnio 1 dalis, į kurią daro nuorodą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šiose bylose netaikoma, nes ši nuostata reglamentuoja Sąjungos išorės kompetencijos buvimą siekiant nustatyti, ar ji yra įgaliota sudaryti tarptautinį susitarimą atitinkamoje srityje. Toks klausimas kyla atsižvelgiant į Sąjungos kompetenciją, kai ji veikia arba ketina veikti išorėje, kaip buvo bylos, kurioje priimtas Sprendimas Vokietija / Taryba(27), ir bylos, kurioje priimta Nuomonė 2/15(28), atvejais. Šiose bylose neginčijama, kad Sąjunga yra įgaliota sudaryti susitarimą tarptautinės apsaugos srityje, o šie įgaliojimai kyla tiesiogiai iš SESV 78 straipsnio. Veikiau kyla klausimas, ar Italijos Respublika, sudarydama Italijos ir Albanijos protokolą, nepaisė Sąjungos išimtinės kompetencijos. Tačiau toks klausimas kyla dėl valstybių narių kompetencijos, taigi patenka į SESV 2 straipsnio 2 dalies ir 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritis.
57. Galiausiai, kalbant apie ESS 4 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas, taikymą, primintina, kad SESV 3 straipsnio 2 dalis yra iš Sprendimo AETR(29) kylančios doktrinos kodifikacija ir savaime yra pakankamas pagrindas nustatyti tiek tai, ar Sąjunga turi išimtinę kompetenciją sudaryti tarptautinius susitarimus, tiek šios kompetencijos apimtį, ypač kai jų sudarymas gali paveikti bendras taisykles arba pakeisti jų taikymo sritį. Taigi ESS 4 straipsnio 3 dalies nereikia nagrinėti atskirai, nes SESV 3 straipsnio 2 dalis yra tiesioginė ir pakankama norminė jos išraiška, siekiant nustatyti šią kompetenciją.
58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui laikyti, kad pirmaisiais prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnis, Direktyvos 2013/32 26 straipsnis ir Direktyvos 2013/33 8 ir 9 straipsniai, siejami su SESV 3 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei draudžiama sudaryti, ratifikuoti ir įgyvendinti tarptautinį susitarimą su trečiąja šalimi, pagal kurį pastaroji įsipareigoja savo teritorijoje suteikti valstybės narės prerogatyvoms priklausančias zonas, ir priimti nacionalinės teisės aktus, kuriais užtikrinamas jo ratifikavimas ir įgyvendinimas viduje, nagrinėjamu atveju – Įstatymą Nr. 14/2024 ir Įstatyminį dekretą Nr. 142/2015, pagal kuriuos valstybė narė numato tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymą šiose zonose, kol bus išnagrinėtas jų prašymas.
59. Prieš nagrinėjant klausimą, ar Italijos Respublika, sudarydama Italijos ir Albanijos protokolą ir priimdama aptariamas nacionalines priemones, nepaisė Sąjungos išimtinės kompetencijos, kaip ji suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, reikia patikrinti, ar Sąjungos teisė taikoma tokiai situacijai kaip susiklosčiusi pagrindinėse bylose, t. y. tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymui zonose, esančiose už valstybių narių teritorijos ribų, bet priklausančiose valstybės narės prerogatyvoms.
3. Dėl Sąjungos teisės taikymo pagrindinėse bylose aptariamose zonose
60. Iš pradžių reikia išnagrinėti klausimą, ar tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymas atitinkamose zonose patenka į Sąjungos teisės teritorinę ir materialinę taikymo sritis, taip pat į taikymo sritis ratione personae ir ratione temporis.
a) Dėl Sąjungos teisės teritorinės taikymo srities
61. Pažymėtina, kad tiek Italijos ir Nyderlandų vyriausybės, tiek Komisija laikosi nuomonės, jog atitinkamose zonose pateikti tarptautinės apsaugos prašymai nepatenka į direktyvų 2013/32 ir 2013/33 teritorinę taikymo sritį, nes šios zonos prilyginamos valstybių narių atstovybėms trečiosios šalies teritorijoje. Jų manymu, Sąjungos teisė šiose zonose vis dėlto taikoma, tačiau ne remiantis pačiomis šiomis direktyvomis, o pagal ratifikavimo įstatyme arba nacionalinės teisės aktuose, kuriais perkeliamos šios direktyvos, daromą nuorodą į Sąjungos teisę.
62. Šiuo klausimu primintina, kad direktyvose 2013/32 ir 2013/33 tiksliai ir išsamiai apibrėžiama jų teritorinė taikymo sritis. Šių direktyvų teritorinė taikymo sritis iš esmės yra tokia pati. Konkrečiau kalbant, šių direktyvų 3 straipsnių 1 dalyse jų teritorinė taikymo sritis atitinkamai apribojama tarptautinės apsaugos prašymais, pateiktais „valstybių narių teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas“. Be to, šių direktyvų 3 straipsnių 2 dalyse aiškiai nurodyta, kad jos netaikomos diplomatinio arba teritorinio prieglobsčio prašymams, kurie pateikiami valstybių narių atstovybėms.
63. Vis dėlto pažymėtina, kad iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Italijos ir Albanijos protokolo ir Įstatymo Nr. 14/2024 matyti, jog Italijos valdžios institucijos vykdo faktinę teritorinę atitinkamų zonų kontrolę, nors formaliai tai tebėra Albanijos Respublikos teritorija.
64. Iš tikrųjų pirmiausia, kalbant apie įstatymų leidžiamąją valdžią, pažymėtina, kad pagal Italijos ir Albanijos protokolo 5 straipsnio 1 dalį infrastruktūros objektai statomi ir valdomi pagal Italijos teisės aktus ir tam nebūtinas Albanijos valdžios institucijų statybos leidimas. Pagal Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 1 dalį Italijos ir Sąjungos teisės aktai taikomi migrantams, esantiems atitinkamose zonose, tiek, kiek jie yra suderinami, o tai Italijos valdžios institucijoms suteikia išimtinius įgaliojimus šiose zonose.
65. Be to, kalbant apie teisminę valdžią, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį išimtinė jurisdikcija nagrinėti visas bylas, susijusias su nagrinėjamose zonose esančiais migrantais, priklauso Italijos teismams, o Italijos ir Albanijos protokolo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Italijos valdžios institucijų ir į šias zonas priimtų migrantų ginčai priklauso išimtinei Italijos jurisdikcijai.
66. Galiausiai, kalbant apie vykdomąją valdžią, pagal šio protokolo 6 straipsnio 3 dalį tvarką ir saugumą šiose zonose užtikrina tik Italijos valdžios institucijos, o Albanijos valdžios institucijos gali į jas patekti tik gavusios aiškų atsakingo Italijos pareigūno sutikimą. Taigi, pagal šią nuostatą iš suverenios valstybės atimama galimybė laisvai patekti į tam tikrą savo pačios teritorijos dalį. Italijos ir Albanijos protokolo 6 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Italijos valdžios institucijos turi imtis būtinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias bet kokiam neteisėtam migrantų išvykimui, o šio protokolo 6 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad neteisėto migrantų išvykimo atveju Albanijos valdžios institucijos privalo juos grąžinti į atitinkamas zonas. Šio protokolo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad perkėlimą iš šių zonų ir į jas atlieka tik Italijos valdžios institucijos.
67. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad Italijos valdžios institucijos nagrinėjamose zonose iš tikrųjų vykdo išimtinę teritorinę kontrolę, naudodamosi jose visais įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių įgaliojimais pagal Italijos ir Albanijos protokolą ir aptariamas nacionalines priemones.
68. Šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tarptautinė sutartis gali būti privaloma valstybei kitos teritorijos atžvilgiu, jei toks ketinimas įtvirtintas toje sutartyje arba yra nustatytas kitur(30). Šis principas patvirtina, kad pagal tarptautinę viešąją teisę pripažįstama valstybės galimybė susitarimais keisti teisinius santykius, siejančius ją su užsienio teritorija. Būtent tai ir pasiekta Italijos ir Albanijos protokolu, perduodant Italijos Respublikai faktinį jos jurisdikcijos įgyvendinimą atitinkamose zonose, formaliai neperdavus teritorinio suvereniteto.
69. Atsižvelgiant į šios išvados 63 punkte minėtus elementus, mano manymu, Italijos ir Albanijos protokolą galima laikyti teritorinės nuomos (angl. territorial lease) sutartimi pagal viešąją tarptautinę teisę(31); ši sąvoka apima tris elementus(32), kurių buvimą galima konstatuoti nagrinėjamu atveju. Pirmiausia pažymėtina, kad šis protokolas sudarytas penkerių metų laikotarpiui su galimybe jį pratęsti, o tai atitinka teritorinės nuomos sutartims būdingą laikotarpio nustatymo reikalavimą. Be to, Italijos Respublika apsiima finansuoti centrų statybą ir veiklą, o tai yra būdingas atlygis pagal teritorinės nuomos sutartį, kuris pagal tarptautinę teisę nebūtinai turi būti piniginis. Galiausiai labai svarbu ir tai, kad Italijos Respublika išimtinai naudojasi savo valstybinėmis prerogatyvomis atitinkamose zonose, o Albanijos Respublika formaliai išlaiko savo suverenitetą šiose zonose; tai tiksliai atitinka teritorinės nuomos teisinę struktūrą, nuomininkui naudojantis valdžios įgaliojimais, bet neturint suverenių teisių į šias zonas. Tai reiškia, kad atitinkamos zonos gali būti laikomos Albanijos Respublikos Italijos Respublikai išnuomotomis teritorijomis, kaip tai suprantama pagal tarptautinę teisę.
70. Šis Italijos ir Albanijos protokolo kvalifikavimas kaip teritorinės nuomos sutarties pagal tarptautinę viešąją teisę turi lemiamą reikšmę siekiant taikyti Sąjungos teisę(33). Nagrinėjamu atveju pagal teritorinės nuomos sutartį Italijos Respublikai perleistas faktinis ir išimtinis naudojimasis valstybinėmis prerogatyvomis šiose zonose, įskaitant jos jurisdikciją, jos taikytiną teisę ir jos kompetentingų institucijų veikimą, o suverenitetas šiose zonose neperleistas.
71. Tačiau sąvoka „valstybės narės teritorija“, kaip tai suprantama pagal direktyvų 2013/32 ir 2013/33 3 straipsnių 1 dalis, negali būti aiškinama kaip reiškianti tik teritoriją, kurioje valstybė narė įgyvendina savo suverenitetą, kaip tai formaliai suprantama pagal tarptautinę teisę, bet turi būti suprantama kaip apimanti bet kurią geografinę vietovę, kurioje valstybė narė faktiškai įgyvendina savo jurisdikciją remdamasi tarptautinėje viešojoje teisėje pripažįstamu pagrindu. Priešingas aiškinimas leistų valstybei narei išvengti pagal šias direktyvas jai tenkančių pareigų, sutartimi perkeliant savo kompetencijos vykdymą į trečiosios valstybės teritoriją ir taip iš esmės panaikinant Sąjungos teisės aktų leidėjo suderintas pagrindines garantijas. Būtent dėl valstybės narės sprendimo perkelti atitinkamus asmenis jie atsidūrė tokioje padėtyje, kai veiksmingas šių garantijų taikymas priklauso nuo konkrečių centrų veikimo sąlygų, nors nacionalinėje teritorijoje jie būtų galėję naudotis šiomis garantijomis ipso jure. Pripažinimas, kad valstybė narė gali išvengti šiose direktyvose jai nustatytų pareigų vien dėl sutarties dėl pasirinktos vietos sudarymo, galėtų lemti, kad šios direktyvos netektų savo veiksmingumo.
72. Taigi, nesant būtinybės šias zonas kvalifikuoti kaip Italijos Respublikos „teritoriją“, jose taikomos direktyvos 2013/32 ir 2013/33, nes ši valstybė narė jose faktiškai ir išimtinai naudojasi savo valstybinėmis prerogatyvomis pagal Italijos ir Albanijos protokolą.
73. Šią išvadą patvirtina tai, kad nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos atitinkamose zonose įgyvendina Italijos teisę, kuria, darant nuorodą aptariamose nacionalinėse priemonėse, perkeliamos direktyvos 2013/32 ir 2013/33(34). Vis dėlto tokia nuoroda nėra Sąjungos teisės taikymo atitinkamose zonose pagrindas dėl pirmiau nurodyto(35) Italijos ir Albanijos protokolo kvalifikavimo kaip tarptautinio, bet reiškia šio taikymo patvirtinimą vidaus teisės sistemoje(36).
74. Be to, pagal Įstatymą Nr. 14/2024 atitinkamos zonos prilyginamos Italijos pasienio ir tranzito zonoms, o tai patvirtina, kad Italijos Respublika ketino jose įgyvendinti savo pačios jurisdikciją. Vis dėlto pabrėžtina, kad tai, kaip atitinkamos zonos kvalifikuojamos pagal nacionalinę teisę, negali lemti jų statuso pagal Sąjungos teisę, nes nacionalinė teisė negali nustatyti Sąjungos teisės teritorinės taikymo srities. Atitinkamų zonų kvalifikavimas kaip priskiriamų Italijos Respublikos „teritorijai“, kaip tai suprantama pagal direktyvas 2013/32 ir 2013/33, kyla vien iš Italijos ir Albanijos protokolo, tarptautinės viešosios teisės akto, suteikiančio Italijos Respublikai kompetenciją faktiškai ir išimtinai įgyvendinti savo valstybines prerogatyvas šiose zonose; Įstatymas Nr. 14/2024 tik jį įgyvendina nacionalinėje teisėje, bet negali būti to pagrindas. Vadinasi, vien kvalifikavimas pagal Įstatymą Nr. 14/2024 savaime negali būti pagrindas taikyti minėtas direktyvas.
75. Be to, mano nuomone, atitinkamos zonos negali būti kvalifikuojamos kaip „pasienio“ ar „tranzito“ zonos, kaip tai suprantama pagal direktyvas 2013/32 ir 2013/33, nes šios sąvokos reiškia geografines vietas, esančias valstybės narės nacionalinės teritorijos ribose, o ne zonas, esančias trečiosios valstybės teritorijoje(37). Tokia išvada juo labiau darytina šių bylų aplinkybėmis, kai atitinkami asmenys buvo išvežti iš Italijos teritorijos į atitinkamas zonas, o ne sulaikyti jūroje ir nuvežti tiesiai į Albaniją.
76. Kalbant apie Italijos vyriausybės pateiktus argumentus, pirma, manau, kad analogija su diplomatinėmis atstovybėmis yra nepagrįsta. Sprendime X ir X(38)Teisingumo Teismas pripažino, kad tarptautinės apsaugos prašymo pateikimas valstybės narės ambasadoje negali būti laikomas pateiktu šios valstybės narės teritorijoje, nes diplomatinės atstovybės aiškiai nepatenka į šių direktyvų taikymo sritį. Atitinkamos zonos skiriasi nuo tos situacijos, atsižvelgiant į tai, kad Italijos Respublika jose ne paprasčiausiai įtvirtino konsulinio pobūdžio buvimą, o pagal Italijos ir Albanijos protokolu formalizuotą teritorinės nuomos susitarimą vykdo jose savo valstybines prerogatyvas asmenų, kurie į šias zonas buvo atvežti priverstinai, ne savo noru ir neturėdami galimybės iš jų laisvai išvykti dėl draudimo, nustatyto šio protokolo 6 straipsnio 5 dalyje, atžvilgiu.
77. Antra, Italijos vyriausybė remiasi 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimu Bundesrepublik Deutschland (Šeimos vienovės išsaugojimas)(39), teigdama, kad, kai valstybė narė savanoriškai taiko direktyvos tikslus už jos teritorinės taikymo srities ribų, ji turi nepakenkti nei šių tikslų įgyvendinimui, nei bendrų taisyklių veiksmingumui. Vis dėlto man atrodo, kad šis argumentas grindžiamas klaidingu šio sprendimo supratimu. Byloje, kurioje priimtas šis sprendimas, buvo nagrinėjamas klausimas, kiek valstybė narė, perkeldama minimalaus suderinimo direktyvą į nacionalinę teisę, gali priimti palankesnes teisės nuostatas nei tos, kurios įtvirtintos direktyvoje. Ji visai nebuvo susijusi nei su direktyvos teritorinės taikymo srities apribojimu, nei su valstybės narės galimybe nepaisyti šios taikymo srities, remiantis savanorišku savo tikslų taikymu. Kaip buvo nustatyta, direktyvos 2013/32 ir 2013/33 taikomos atitinkamose zonose, nes jose Italija naudojasi savo jurisdikcija. Dėl šių direktyvų galiojimo ir vadovaujantis Sąjungos teisės viršenybės principu(40) valstybė narė negali sudarydama susitarimą išvengti jai pagal minėtas direktyvas tenkančių pareigų vykdymo jos jurisdikcijai priklausančiose zonose, net jei šios zonos yra už Sąjungos teritorijos ribų(41).
78. Trečia, teiginiui, kad direktyvų 2013/32 ir 2013/33 veiksmingumas išlieka vien dėl to, kad prašytojai gali pateikti tarptautinės apsaugos prašymą ir jis nagrinėjamas pagal Italijos teisę, negalima pritarti. Jis neatitinka konkrečių šiose bylose aptariamų garantijų, be kita ko, išsamaus sulaikymo pagrindų, išvardytų Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje, sąrašo pobūdžio, šios direktyvos 9 straipsnyje numatytų procesinių garantijų ir teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę, įtvirtintos Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje. Šių nuostatų veiksmingumas neapsiriboja formalios prieglobsčio procedūros buvimu. Reikia, kad būtų visapusiškai laikomasi jose nurodytų materialinių ir procesinių sąlygų.
79. Tai reiškia, kad atitinkamos zonos, kurių statusą pagal tarptautinę viešąją teisę nustato Italijos ir Albanijos protokolas, leidžiantis Italijos Respublikai šiose zonose faktiškai ir išimtinai įgyvendinti savo valstybines prerogatyvas, gali būti laikomos priklausančiomis „valstybės narės teritorijai“, kaip tai suprantama pagal direktyvų 2013/32 ir 2013/33 3 straipsnių 1 dalis.
b) Dėl Sąjungos teisės materialinės taikymo srities, taip pat taikymo sričių „ratione personae“ ir „ratione temporis“
80. Kalbant apie materialinę taikymo sritį, pagrindinės bylos patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, nes ginčijami sprendimai dėl sulaikymo buvo priimti remiantis nacionalinės teisės nuostatomis, nagrinėjamais atvejais – Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 2 dalies c punktu ir 3 dalimi, kuriais kaip tik įgyvendinama Direktyvoje 2013/33 nustatyta suderinta sistema(42). Šia nuostata perkeliami šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai, t. y. viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo apsauga (e punktas) bei apgaulingas tarptautinės apsaugos prašymo, pateikto tik siekiant, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas, pobūdis (d punktas). Tai, kad sulaikymas vykdomas už nacionalinės teritorijos ribų, šiam kvalifikavimui neturi reikšmės, nes Sąjungos teisės taikymą ratione materiae lemia priemonės teisinis pagrindas, o ne jos vykdymo vieta. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau turėjo progą patikslinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, apimanti bet kokią priverstinę priemonę, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant jį nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje(43).
81. Kalbant apie taikymo sritį ratione personae, Įstatymo Nr. 14/2024 3 straipsnio 4 dalies pabaigoje tarp trečiųjų šalių piliečių, kurie gali būti laikomi sulaikyti B infrastuktūros objekte(44), kategorijų aiškiai nurodyti asmenys, pateikę apgaulingą tarptautinės apsaugos prašymą, kuriuo siekiama, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas jų išsiuntimas. Tačiau ši kategorija tiksliai atitinka, viena vertus, nurodytąją Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d punkte, t. y. apimančią asmenis, kuriuos valstybė narė sulaikė grąžinimo procedūros metu, remdamasi tuo, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jie pateikė prašymą suteikti tarptautinę apsaugą vien tik siekdami atidėti sprendimo dėl išsiuntimo vykdymą arba užkirsti jam kelią, ir, kita vertus, nurodytąją Direktyvos 2013/32 31 straipsnio 8 dalies g punkte, pagal kurį leidžiama paspartinti prašymų, pateiktų vien siekiant atidėti ar sutrukdyti sprendimo išsiųsti vykdymą, nagrinėjimo procedūrą. Taigi atitinkami asmenys patenka į direktyvų 2013/32 ir 2013/33 taikymo ratione personae sritį ir tai nėra ginčijama.
82. Kalbant apie taikymo sritį ratione temporis, pažymėtina, kad faktinių aplinkybių susiklostymo metu taikytinas teisinis pagrindas yra Reglamentas Nr. 604/2013 bei direktyvos 2013/32 ir 2013/33. Naujasis Migracijos ir prieglobsčio paktas, taip pat Reglamentas 2024/1351 ir Reglamentas (ES) 2024/1348(45) bei Direktyva (ES) 2024/1346(46), nors įsigaliojo 2024 m. birželio 11 d., poveikį darys: reglamentai – nuo 2026 m. birželio 12 d., ir o direktyva – tik nuo 2026 m. liepos 1 d., pasibaigus atitinkamai numatytiems pereinamiesiems laikotarpiams ir perkėlimo į nacionalinę teisę terminams. Taigi šie teisės aktai šiose bylose netaikomi ratione temporis.
83. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagrindinėse bylose visais atžvilgiais taikytina Sąjungos teisė, nepaisant to, kad prašytojai buvo sulaikyti atitinkamose Albanijos zonose. Taigi pagrindinis klausimas – ar Italijos Respublika turi kompetenciją sudaryti tarptautinį susitarimą, reglamentuojantį tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymą.
4. Dėl kompetencijos priimti tarptautinį susitarimą, reglamentuojantį tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymą, atskyrimo
a) Dėl SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymo valstybei narei, įgyvendinančiai išorės kompetenciją
84. Pirmiausia pažymėtina, kad Sąjungai įgyvendinant kompetenciją pasidalijamosios kompetencijos srityje gali atsirasti kompetencijos perėmimo mechanizmas, dėl kurio susiformuotų išimtinė Sąjungos kompetencija(47). Konkrečiai kalbant, toks perėmimas atsiranda, kai Sąjunga yra atlikusi išsamų tam tikros srities suderinimą, dėl kurio valstybės narės netenka savo teisės aktų leidybos kompetencijos (srities kompetencijos perėmimas (angl. field preemption)), arba kai nacionalinė teisė trukdo tinkamam veikimui arba trukdo siekti jos nustatytų tikslų (kliūtimi grindžiamas kompetencijos perėmimas (angl. obstacle preemption)), arba kai nacionalinė teisė prieštarauja Sąjungos teisės normai (norminis kompetencijos perėmimas (angl. rule preemption)(48).
85. Sąjungos teisės aktų leidėjo atlikto suderinimo apimtis ir laipsnis gali skirtis priklausomai nuo naudojamos teisinės priemonės ir jos turinio(49). Suderinimo mastas lemia, kuriuos atitinkamos srities elementus apėmė Sąjungos teisės aktai, o suderinimo laipsnis lemia šių elementų reguliavimo intensyvumą. Iš tikrųjų minimalus suderinimas palieka valstybėms narėms diskreciją nustatyti platesnės apimties reikalavimus nei bendrieji, o visiško suderinimo atveju jos netenka likutinės kompetencijos taip reglamentuotais klausimais.
86. Vadinasi, atsižvelgiant į tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo srityje pasiektą suderinimo mastą ir laipsnį, mano nuomone, reikia išnagrinėti šiose bylose taikytiną teisinį pagrindą, siekiant nustatyti, kokia apimtimi Sąjungos teisės aktų leidėjas nustatė kompetencijos perėmimą atitinkamoje srityje, o gal, priešingai, paliko valstybėms narėms tam tikrą diskreciją įgyvendinant Sąjungos teisę.
87. Be to, SESV 3 straipsnio 2 dalyje vartojama formuluotė „gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį“, atitinka tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos valstybėms narėms draudžiama prisiimti veikiant ne per Sąjungos institucijas, kai Sutarties tikslams įgyvendinti buvo priimtos Sąjungos bendrosios taisyklės, pobūdį(50). Pagal jurisprudenciją šią formuluotę reikia aiškinti atsižvelgiant į patikslinimus, kuriuos Teisingumo Teismas dėl jos pateikė Sprendime AETR, ir remiantis šiuo sprendimu suformuotoje jurisprudencijoje(51).
88. Esama pavojaus, kad tarptautiniais įsipareigojimais bus pažeistos Sąjungos bendrosios taisyklės ar pakeista jų taikymo sritis, o toks pavojus pateisintų Sąjungos išimtinę išorės kompetenciją, jei tokie įsipareigojimai susiję su šių taisyklių taikymo sritimi(52). Be to, nebūtina, kad tarptautinio susitarimo ir Sąjungos teisės aktų reglamentuojamos sritys visiškai sutaptų(53). Konkrečiai kalbant, tarptautiniai įsipareigojimai gali daryti poveikį Sąjungos bendrų taisyklių taikymo sričiai ar ją pakeisti tuo atveju, kai jie prisiimami srityje, kuri daugiausia reglamentuojama šių taisyklių(54). Be to, valstybės narės negali prisiimti tokių įsipareigojimų ne per Sąjungos institucijas, net jei tarp tokių įsipareigojimų ir Sąjungos bendrųjų taisyklių nėra galimo prieštaravimo(55). Iš tikrųjų tokio poveikio pavojus gali būti konstatuotas tuomet, kai konkretūs tarptautiniai įsipareigojimai, kurie nebūtinai turi prieštarauti bendrosioms taisyklėms, gali daryti įtaką šių taisyklių prasmei, taikymo sričiai ir veiksmingumui(56).
89. Be to, Sąjunga turi tik suteiktą kompetenciją, todėl kompetencijos, kuri, be to, yra išimtinio pobūdžio, buvimas turi būti pagrįstas visapusiška ir konkrečia santykio tarp numatyto sudaryti tarptautinio susitarimo ir galiojančios Sąjungos teisės analize(57). Vis dėlto prieš atliekant šią analizę pažymėtina, kad, kalbant apie tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymą, sritis, kurią apima Italijos ir Albanijos protokolas ir aptariamos nacionalinės priemonės, Sąjungos teisėje nėra išsamiai suderinta. Tai reiškia, kad SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymas turi būti vertinamas skirtingai, atsižvelgiant į atitinkamą sritį ir Sąjungos teisės aktų leidėjo atlikto suderinimo toje srityje laipsnį bei mastą. Šiuo klausimu reikia skirti tris aspektus: pirma, sulaikymo geografines vietas, antra, jo priežastis ir, trečia, materialines ir procesines jo įgyvendinimo sąlygas. Atsižvelgiant į šį skyrimą toliau reikia išnagrinėti klausimą, ar Italijos ir Albanijos protokolas ir aptariamos nacionalinės priemonės gali pažeisti bendras Sąjungos taisykles arba pakeisti jų taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
90. Galiausiai gali kilti klausimas, ar pačios aptariamos nacionalinės priemonės taip pat patenka į SESV 3 straipsnio 2 dalies taikymo sritį, nes šios priemonės prisideda prie Italijos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų vykdymo ir kartu su Italijos ir Albanijos protokolu padeda apibrėžti konkrečią šių įsipareigojimų apimtį. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, kaip nustatyta pirmiau(58), dėl šio protokolo, kaip teritorinės nuomos sutarties, ypatumų jo 4 straipsnio 2 dalyje aiškiai numatyta, kad infrastruktūros objektus administruoja Italijos valdžios institucijos pagal Italijos ir Sąjungos teisės aktus. Tai reiškia, kad aptariamos nacionalinės priemonės nėra paprastos savarankiškos nacionalinės priemonės, jos neatsiejamos nuo šio protokolo ir padeda apibrėžti konkrečią jo taikymo sritį. Taigi Sprendime AETR įtvirtinta jurisprudencija ir SESV 3 straipsnio 2 dalis taikytina Italijos ir Albanijos protokolui ir aptariamoms nacionalinėms priemonėms kartu, kaip visumai.
b) Dėl tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo vietų geografinio nustatymo
91. Pirmiausia pažymėtina, kad jokioje Sąjungos teisės nuostatoje negali būti numatyta tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo vietų geografinė vieta. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šioje teisėje nenustatytos konkrečios vietos, kuriose gali būti sulaikomi tarptautinės apsaugos prašytojai(59). Konkrečiau kalbant, tokia geografinė vieta nebūtinai turi būti nustatyta pagal Direktyvą 2013/32 ar Direktyvą 2013/33(60). Valstybės narės, perkeldamos atitinkamas direktyvas, išlaiko diskreciją nustatyti tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo centrų įsteigimo geografinę vietą, todėl pats pasirinkimas įsteigti šiuos centrus Albanijos teritorijoje negali būti laikomas priskiriamu išimtinei Sąjungos kompetencijai, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
92. Vis dėlto Italijos Respublika, naudodamasi šia diskrecija, kai sudarė ir ratifikavo Italijos ir Albanijos protokolą, ir toliau privalėjo užtikrinti visapusišką direktyvose 2013/32 ir 2013/33 nurodytų sąlygų ir garantijų paisymą atitinkamose zonose. Iš tikrųjų dėl aplinkybės, kad atitinkamos zonos yra už Sąjungos teritorijos ribų, Italijos Respublika savaime negali būti atleista nuo pareigų, jai tenkančių pagal Sąjungos teisę, nes, kaip nustatyta pirmiau, šios zonos priklauso jos jurisdikcijai(61). Tai reiškia, kad ne sprendimas įkurti centrus Albanijos Respublikos teritorijoje yra toks, kuris galėtų daryti poveikį bendroms Sąjungos taisyklėms arba pakeisti jų taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, o šio sprendimo bei Italijos ir Albanijos protokolu ir aptariamomis nacionalinėmis priemonėmis nustatyto konkretaus sulaikymo tvarkos derinys, nes ši tvarka daro poveikį Sąjungos teisės suderintoms sritims, t. y. sulaikymo pagrindams, taip pat su juo susijusioms materialinėms ir procesinėms sąlygoms, kurios bus išnagrinėtos toliau.
c) Dėl tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo pagrindų suderinimo
93. Pirmiausia primintina, kad Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnyje, Direktyvos 2013/32 26 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra tarptautinės apsaugos prašytojas. Be to, tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą, yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka, apimanti bet kokią priverstinę priemonę, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir atskiriamas nuo likusių gyventojų, dėl to jis įpareigojamas nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje(62).
94. Be to, pagal Reglamento Nr. 604/2013 28 straipsnio 2 dalį, Direktyvos 2013/32 26 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalį valstybės narės gali sulaikyti prašytoją remdamosi individualiu vertinimu, kai negalima taikyti kitų, švelnesnių, priverstinių priemonių, atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 15 ir 20 konstatuojamąsias dalis.
95. Šiuo klausimu Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje išvardyti pagrindai, kuriais remdamosi valstybės narės gali sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytojus. Be to, šios direktyvos 17 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šioje direktyvoje nustatytos sulaikymo priežastys neturi poveikio kitoms sulaikymo priežastims, įskaitant baudžiamojo pobūdžio, kurios taikomos pagal nacionalinę teisę ir yra nesusijusios su, be kita ko, trečiosios šalies piliečio pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu(63). Pagal suformuotą jurisprudenciją šioje nuostatoje išsamiai išvardyti įvairūs pagrindai, kuriais galima pateisinti tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymą, ir kiekvienas iš šių pagrindų atitinka konkretų poreikį ir yra savarankiško pobūdžio(64).
96. Manau, kad toks išsamus išvardijimas lemia visišką kompetencijos sritinį perėmimą (angl. field preemption), valstybėms narėms nepaliekama jokios diskrecijos, kai jos perkelia Sąjungos teisę, susijusią su tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo pagrindais. Šios valstybės narės negali pridėti tokių pagrindų nei priimdamos nacionalinės teisės aktus, nei sudarydamos tarptautinį susitarimą.
97. Nagrinėjamais atvejais reikia konstatuoti, kad šiose bylose nurodyti sulaikymo pagrindai tiksliai atitinka nustatytus Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d ir e punktuose, perkeltus atitinkamai į Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 3 dalį ir 6 straipsnio 2 dalies c punktą(65). Viena vertus, įgyvendinant direktyvas 2013/32 ir 2013/33 aptariamomis nacionalinėmis priemonėmis šiuo aspektu nenukrypstama nuo Sąjungos teisėje išsamiai išvardytų leidžiamų sulaikymo pagrindų. Kita vertus, Italijos ir Albanijos protokole tik apibrėžiama geografinė ir organizacinė sistema, pagal kurią vykdomas šis sulaikymas. Tai reiškia, kad, kalbant apie sulaikymo pagrindus, Italijos ir Albanijos protokolas ir aptariamos nacionalinės priemonės negali nei daryti poveikio bendroms Sąjungos taisyklėms, nei pakeisti jų taikymo srities, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju, jei Sąjungos teisės aktų leidėjas pakeistų šioje srityje taikytiną reguliavimo sistemą, Italijos ir Albanijos protokole, sudarytame pradiniam penkerių metų laikotarpiui, nustatyta sąlyga, kad jo galiojimas automatiškai pratęsiamas penkeriems metams su galimybe jį denonsuoti pranešant prieš šešis mėnesius iki jo galiojimo pabaigos(66), kuri prireikus gali leisti pritaikyti Italijos Respublikos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus prie tokio pokyčio.
d) Dėl sulaikytiems tarptautinės apsaugos prašytojams suteikiamų garantijų suderinimo
1) Teisė į laisvę ir saugumą
98. Dėl tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymo Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jis sulaikomas tik kuo trumpesnį laiką ir laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai; su šiais pagrindais susijusios administracinės procedūros vykdomos deramai kruopščiai. Sulaikymo trukmės pratęsimo negalima pateisinti ne dėl prašytojo kaltės ilgai trunkančiomis administracinėmis procedūromis(67).
99. Sąvoka „sulaikymas“ patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį, todėl, remiantis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 51 straipsnio 1 dalimi, yra taikomos jos nuostatos(68). Tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymas yra rimtas teisės į laisvę ir saugumą, užtikrinamos Chartijos 6 straipsniu, apribojimas, todėl turi būti vykdomas neviršijant to, kas griežtai būtina(69). Kadangi Chartijoje įtvirtintos teisės atitinka tas, kurios užtikrinamos pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – EŽTK), Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jų esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta EŽTK, kartu patikslinant, kad Sąjungos teisėje galima numatyti didesnę apsaugą. Taigi aiškinant Chartijos 6 straipsnį reikia atsižvelgti į EŽTK 5 straipsnį kaip nustatantį minimalią apsaugą(70).
100. Šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotoje jurisprudencijoje nurodoma, kad teisė į laisvę ir saugumą iš esmės skirta asmeniui nuo savavališko ar nepagrįsto laisvės atėmimo apsaugoti (71). Tokia teisinė apsauga taikoma imigracijos kontrolės srityje, reikalaujant, kad trečiųjų šalių piliečių sulaikymas ne baudžiamojo proceso metu būtų grindžiamas ir teisiniu pagrindu, siekiant užtikrinti bendro teisinio saugumo principo laikymąsi(72). Be to, iš Chartijos 52 straipsnio 1 dalies matyti, kad bet koks šios teisės įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti jos esmės bei atitikti proporcingumo principą.
101. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog, kadangi trečiosios šalies piliečio, kuriam taikomos grąžinimo procedūros, sulaikymas yra rimtas teisės į laisvę ribojimas, jis turi būti vykdomas laikantis griežtų garantijų, t. y. turi būti teisinis pagrindas, aiškumas, nuspėjamumas, prieinamumas ir apsauga nuo savivalės(73); tokia išvada juo labiau darytina tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymo atveju, kai, jam įgyvendinant savo pagrindinę teisę į prieglobstį, įtvirtintą Chartijos 18 straipsnyje, pažeidžiama jo teisė į laisvę ir saugumą, užtikrinama pagal Chartijos 6 straipsnį.
102. Siekiant garantuoti tokį teisinio saugumo lygį, pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 2 dalį tarptautinės apsaugos prašytojas sulaikomas, kai teisminė arba administracinė institucija raštu nurodo jį sulaikyti, o sprendime dėl sulaikymo, be kita ko, turi būti nurodyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, kuriais jis pagrįstas(74).
103. Tai reiškia, kad direktyvomis 2013/32 ir 2013/33, aiškinamomis atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį, visiškai suderinamos minimalios procesinės garantijos, kurios taikomos tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymui ir kurių valstybės narės negali nepaisyti.
104. Nagrinėjamais atvejais iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad Italijos ir Albanijos protokolu ir aptariamomis nacionalinėmis priemonėmis nustatyta teisine sistema formaliai nukrypstama nuo pirmiau nurodytų nustatytų reikalavimų. Sulaikymo pagrindai(75), reikalavimai dėl kuo trumpesnės jo trukmės ir kruopštumo vykdant su sulaikymu pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 1 dalį susijusias administracines procedūras, sprendimo forma ir teisių gynimo priemonės yra nustatyti pagal minėtais teisės aktais suderintas minimalias procesines garantijas.
2) Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą
105. Kalbant apie sulaikymo teisminę kontrolę, pirma, pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą reikalaujama, kad, jeigu įsakymą sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją priima administracinė institucija, valstybės narės užtikrintų, jog ex officio arba sulaikyto asmens prašymu būtų skubiai įvykdyta sulaikymo teisėtumo teisminė kontrolė(76). Teisminė institucija, vykdydama trečiosios šalies piliečio sulaikymo sąlygų, kylančių iš Sąjungos teisės, teisėtumo kontrolę, remdamasi jai pateikta bylos medžiaga, papildyta ar patikslinta joje vykstant rungimosi procesui, turi ex officio iškelti klausimą dėl galimo teisėtumo sąlygos nesilaikymo, kuriuo atitinkamas asmuo nesirėmė(77). Taigi Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad pagal šią nuostatą valstybei narei draudžiama nenumatyti jokios administracinio sprendimo, kuriuo nurodyta sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją, teisėtumo teisminės kontrolės(78). Be to, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją Direktyvos 2013/32 46 straipsnyje numatytos teisių gynimo priemonės dėl tarptautinės apsaugos prašymų ypatumai turi būti nustatomi pagal Chartijos 47 straipsnį, kuriame patvirtinamas veiksmingos teisminės gynybos principas(79).
106. Nagrinėjamais atvejais Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl sulaikymo per 48 valandas turi būti perduotas apeliaciniam teismui, o Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo posėdžiai vyksta audiovizualiniu ryšiu(80). Šiomis nuostatomis teisminė kontrolė ne panaikinama, o pertvarkoma – vykdoma nuotoliniu būdu. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad Italijos Respublika formaliai nukrypsta nuo teisminės kontrolės reikalavimo, taigi nėra nepaisoma Sąjungos kompetencijos, kaip ji suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
107. Antra, pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 6 dalį nemokama teisinė pagalba ir atstovavimas, kuriuos garantuoja valstybės narės, apima bent jau reikiamų procesinių dokumentų parengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje prašytojo vardu. Taigi advokato pagalba yra būtina tam, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti tokia teisių gynimo priemone(81). Be to, pagal šios direktyvos 9 straipsnio 2 ir 4 dalis sprendime dėl sulaikymo, priimtame sulaikytiems prašytojams suprantama kalba arba kalba, kurią, kaip pagrįstai manoma, jie supranta, nurodoma ir apskundimo tvarka, taip pat galimybė prašyti skirti nemokamą teisinę pagalbą ir atstovavimą taikant nacionalinę teisę(82).
108. Be to, vadovaudamosi procesinės autonomijos principu valstybės narės gali laisvai nustatyti nemokamos teisinės pagalbos ir atstovavimo sąlygas pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 7, 8 ir 9 dalių nuostatas, o pagal šio straipsnio 10 dalį šios sąlygos nustatomos valstybių narių nacionalinėje teisėje. Pavyzdžiui, valstybės narės gali skirti nemokamą teisinę pagalbą ir atstovavimą tik tarptautinės apsaugos prašytojams, neturintiems pakankamai išteklių (7 dalies a punktas), ir vėliau gali pareikalauti, kad joms būtų visiškai arba iš dalies atlygintos patirtos išlaidos, jei prašytojo finansinė padėtis žymiai pagerėja arba jei sprendimas suteikti tokią pagalbą buvo priimtas remiantis prašytojo pateikta klaidinga informacija (9 dalis). Valstybės narės taip pat gali nustatyti piniginius ir (arba) laiko apribojimus nemokamos teisinės pagalbos teikimui ir atstovavimui, jei tokiais apribojimais savavališkai neribojama galimybė pasinaudoti teisine pagalba ir atstovavimu (8 dalies a punktas)).
109. Nagrinėjamais atvejais Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 5 dalyje numatytas advokato dalyvavimas teismo posėdyje audiovizualiniu ryšiu kaip įprasta tvarka, taip pat ex officio paskirto advokato kelionės išlaidų kompensavimas išimtiniais atvejais, kai ryšys neįmanomas ir kai posėdžio atidėjimas nesuderinamas su procesinių terminų laikymusi, neviršijant 500 EUR ribos(83). Kadangi pagal Direktyvą 2013/33 valstybėms narėms paliekama tam tikra diskrecija dėl teisinės pagalbos teikimo tvarkos, audiovizualinė komunikacija savaime nereiškia Sąjungos pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį turimos išimtinės kompetencijos nepaisymo.
110. Vis dėlto sulaikymo centrų perkėlimas už nacionalinės teritorijos ribų gali sukelti pavojų, kad direktyvomis 2013/32 ir 2013/33 suderintos garantijos bus įgyvendintos nevisiškai arba netinkamai. Iš tikrųjų šių garantijų veiksmingumo negali užtikrinti vien formalus teisinio pagrindo buvimas, nes reikia, kad konkrečios jų įgyvendinimo sąlygos būtų aiškiai nustatytos taikytinuose teisės aktuose. Taip juo labiau yra tuo atveju, kai jų įgyvendinimo sąlygos struktūriniu požiūriu skiriasi nuo tų, kurios taikomos nacionalinėje teritorijoje.
111. Toks pavojus matyti iš kelių elementų. Pirma, Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisė bendrauti su advokatu įgyvendinama audiovizualiniu ryšiu, garantuojant konfidencialumą, tačiau ši garantija nėra aiškiai taikoma ir pokalbiams, vykstantiems ne per patį teismo procesą, pavyzdžiui, per teismo posėdžio pertraukas arba prieš pat posėdį ar iškart po jo. Šie pokalbiai būtinai vyksta tuo pačiu audiovizualiniu ryšiu, tačiau nėra aiškiai nustatytas jų konfidencialumo režimas. Tačiau šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad advokatas posėdyje dalyvauja iš teismo salės, kurioje yra teisėjas, ir per nuotolį prisijungia prie migranto buvimo vietos Albanijoje, taigi advokatas ir jo klientas viso proceso metu yra geografiškai atskirose vietose. Dėl praktinių sunkumų fiziškai atvykti į atitinkamas zonas tiesioginis prašytojo ir jo advokato bendravimas struktūriniu požiūriu yra sudėtingas, o gal net neįmanomas, vadinasi, audiovizualinė komunikacija įgauna išimtinį ir būtiną pobūdį. Tad šios komunikacijos konfidencialumą turi aiškiai ir visiškai užtikrinti taikytini nacionalinės teisės aktai. Nagrinėjamais atvejais matyti, kad Italijos ir Albanijos protokole ir aptariamose nacionalinės teisės priemonėse nėra jokios nuostatos, aiškiai reglamentuojančios ši konfidencialumą vykstant audiovizualinei komunikacijai per teismo posėdžio pertraukas arba prieš pat posėdį ar iškart po jo, o tai gali daryti poveikį teisės į gynybą įgyvendinimo veiksmingumui(84).
112. Antra, pažymėtina, kad Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 5 dalyje advokato dalyvavimas teismo posėdyje audiovizualiniu ryšiu nustatytas kaip bendra tvarka, o fizinis jo atvykimas į atitinkamas zonas – tik kaip išimtis, vien tais atvejais, kai ryšys neįmanomas ir kai posėdžio atidėjimas nesuderinamas su procesinių terminų laikymusi. Tokia tvarka, kai fizinis advokato buvimas šalia savo kliento yra veikiau išimtis, o ne taisyklė, gali pažeisti reikalavimus, kylančius iš Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3, 4 ir 6 dalių, siejamų su Direktyvos 2013/32 22 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta prašytojų teisė tartis su patarėju teisės klausimais visais procedūros etapais, aiškinamų atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, nes ji neužtikrina prašytojui veiksmingo ir konfidencialaus bendravimo su savo advokatu.
113. Be to, siekiant išsamumo pažymėtina, kad Įstatyme Nr. 14/2024 nėra jokios nuostatos, aiškiai reglamentuojančios galimybę atitinkamose zonose naudotis vertimo žodžiu paslaugomis, išskyrus trumpą paminėjimą 4 straipsnio 5 dalyje, susijusį su vertėjo žodžiu kelionės išlaidų padengimu tik tuo atveju, kai advokatas fiziškai atvyksta į šias zonas. Tačiau galimybė naudotis vertėjo žodžiu paslaugomis yra būtina tam, kad tarptautinės apsaugos prašytojas suprastų jam taikomas procedūras ir sprendimus, galėtų veiksmingai bendrauti su advokatu ir pateikti savo naudingas pastabas kompetentingam teismui. Tokia teisinė spraga, jeigu ji pasitvirtintų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atlikus patikrinimą, gali panaikinti bet kokį realų teisių gynimo priemonės veiksmingumą, pažeisdama Direktyvos 2013/32 12 straipsnio 1 dalies b punktą, pagal kurį reikalaujama, kad valstybės narės suteiktų vertimo žodžiu paslaugas pateikiant ir nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymus, ir šios direktyvos 15 straipsnio 3 dalies c punktą, kuriame numatyta galimybė vykstant asmeniniam pokalbiui naudotis vertėjo žodžiu paslaugomis, siejamus su Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 4 dalimi ir aiškinamus atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį(85).
114. Trečia, atkreiptinas dėmesys į Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 5 dalyje numatytą advokato išimtinio atvykimo į atitinkamas zonas išlaidų kompensavimą neviršijant 500 EUR ribos. Jei būtų nustatyta, kad šios sumos nepakanka faktinėms kelionės išlaidoms padengti (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti), tai galėtų reikšti savavališką teisinės pagalbos suteikimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 4 dalį, apribojimą. Jei taip būtų, ši priemonė teisinę pagalbą ribotų ne abstrakčiai, o dėl perkėlimo, organizuojamo pagal Italijos ir Albanijos protokolą. Būtent dėl to, kad fizinė prieiga prie atitinkamų zonų būtinai reiškia atvykimą į Albanijos teritoriją, susijusį su apribojimais ir išlaidomis, būdingais bet kokiai tarptautinei kelionei į trečiąją šalį, ši riba, kuri galėtų būti priimtina dėl kelionių valstybės narės teritorijoje, tampa galimai savavališka, nes gali lemti tai, kad atitinkamas asmuo negalės pasinaudoti teise į veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį.
115. Galiausiai, ketvirta, kyla atskiras klausimas dėl advokatų patekimo į atitinkamas zonas ribojimo apimties, kiek tai susiję su „apribojimais, nustatytais taikytinuose Italijos, Europos Sąjungos ir Albanijos teisės aktuose“, kaip tai suprantama pagal šio protokolo 9 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad šia nuostata Albanijos teisė prilyginama Italijos teisei ir Sąjungos teisei, nenumatant kolizijos normų tarp šių teisės sistemų. Tačiau, jei pagal Albanijos teisę būtų ribojamas advokatų patekimas į centrus, teisės į teisinę pagalbą, užtikrinamą pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3, 4 ir 6 dalis, aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, įgyvendinimas priklausytų nuo sąlygų, nustatytų trečiojoje teisės sistemoje, kuri atsieta nuo Sąjungos teisės ir kuriai atitinkama valstybė negali daryti poveikio(86). Toks priklausymas pakeistų konkrečią bendrų taisyklių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, nes dėl to valstybė narė netektų veiksmingos kontrolės įgyvendinant teisę, kurią ji privalo užtikrinti pagal Sąjungos teisę.
116. Taigi būtent Italijos ir Albanijos protokolo ir Įstatymo Nr. 14/2024 derinys galėtų pakeisti konkrečią bendros taisyklės taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
3) Dėl teisės bendrauti su šeimos nariais
117. Pirmiausia pažymėtina, kad šiose bylose atitinkami asmenys buvo paleisti į laisvę praėjus Italijos Konstitucijoje nustatytam 48 valandų terminui, skirtam sprendimui dėl sulaikymo patvirtinti, todėl šeimos narių galimybės lankyti prašytoją klausimas pagrindinėse bylose praktiškai nekilo. Taigi tolesnės pastabos pateikiamos tik tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šį klausimą reikia išnagrinėti, o taip galėtų būti, nes pirmieji prejudiciniai klausimai susiję su Italijos Respublikos kompetencijos sudaryti Italijos ir Albanijos protokolą ir priimti aptariamas nacionalines priemones abstrakčiu vertinimu, t. y. neatsižvelgiant į konkrečias šių bylų aplinkybes. Jos pateikiamos išsamumo sumetimais, siekiant suteikti Teisingumo Teismui naudingų analizės elementų tam atvejui, jeigu jis manytų, kad reikia nuspręsti šiuo klausimu.
118. Šiuo klausimu Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog valstybės narės užtikrina, kad šeimos nariai, teisiniai patarėjai arba konsultantai ir asmenys, atstovaujantys susijusioje valstybėje narėje pripažintoms atitinkamoms nevyriausybinėms organizacijoms, galėtų bendrauti su prašytojais ir juos lankyti privatumą užtikrinančiomis sąlygomis. Galimybė lankytis sulaikymo centre gali būti ribojama tik tada, kai pagal nacionalinę teisę tokie ribojimai akivaizdžiai būtini siekiant užtikrinti sulaikymo centro saugumą, viešąją tvarką arba administracinį valdymą, su sąlyga, kad tokia galimybė nėra griežtai ribojama arba išvis nėra sudaroma(87).
119. Konkrečiau kalbant apie teisę bendrauti su šeimos nariais, Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalis turi būti aiškinama taip, kad privaloma užtikrinti pagrindines teises, įskaitant teisę į privatų ir šeimos gyvenimą, įtvirtintą Chartijos 7 straipsnyje(88). Pagal šią nuostatą pirmiausia kiekvienam asmeniui užtikrinama teisė į jo šeimos gyvenimo gerbimą, patikslinant, kad šeimos gyvenimas yra fakto klausimas, priklausantis nuo to, ar praktiškai egzistuoja glaudūs asmeniniai ryšiai(89).
120. Nagrinėjamais atvejais reikia konstatuoti, kad nei Italijos ir Albanijos protokole, nei Įstatyme Nr. 14/2024 nenustatytos aiškios ir konkrečios taisyklės, kuriomis būtų reglamentuojama šeimos narių lankymo ir bendravimo teisės įgyvendinimo atitinkamose zonose apimtis ir tvarka, nors šiame protokole išsamiai reglamentuojama Italijos valdžios institucijų patekimo į šias zonas tvarka. Tokia norminė spraga gali konkrečiai paveikti Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalimi, aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį, užtikrinamos lankymo teisės veiksmingumą trimis atžvilgiais. Pirmiausia atitinkamų zonų vieta lemia geografinį ir administracinį apribojimą, kuris gali labai apsunkinti šeimos narių patekimą į šias zonas ar praktiškai net sutrukdyti tai padaryti. Be to, jų naudai nenumatyta jokia alternatyva, be kita ko, nuotolinės priemonės, kitaip, nei aiškiai numatyta dėl advokatų. Galiausiai patekti į šias zonas galima tik atvykus į Albanijos teritoriją, kurioje taikoma Albanijos teisė, ir jų atitinkama valstybė narė nekontroliuoja. Šiomis aplinkybėmis nesant tinkamos bendravimo su šeimos nariais tvarkos Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalimi užtikrinama teisė gali netekti veiksmingumo.
121. Tai reiškia, jog tai, kad Italijos ir Albanijos protokole ir aptariamose nacionalinėse priemonėse nėra atitinkamų nuostatų dėl šiose zonose esančių centrų konkrečių veikimo sąlygų, trukdo įgyvendinti minėta bendra taisykle siekiamus tikslus (kliūtimi grindžiamas kompetencijos perėmimas, angl. obstacle preemption). Iš tikrųjų tokia norminė spraga kartu su atitinkamoms zonoms būdingais struktūriniais apribojimais gali pakeisti konkrečią šios bendros taisyklės taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį.
e) Dėl reikalavimo nedelsiant paleisti į laisvę sulaikytą asmenį, kai tik atliekama teisminė kontrolė, įskaitant atvejus, kai pasibaigė patvirtinimo terminas
122. Pirma, kalbant apie reikalavimą paleisti asmenį, sulaikytą atitinkamose zonose, kai, atlikus teisminę kontrolę, nustatoma, kad sulaikymas yra neteisėtas, įskaitant atvejus, kai sprendimas dėl sulaikymo teisėtumo patvirtinimo nepriimamas per nustatytą terminą (toliau – patvirtinimo termino pasibaigimas), iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai negali būti nedelsiant paleisti, jie turi laukti, kol Italijos valdžios institucijos juos išsiųs iš centro ir perkels į nacionalinę teritoriją.
123. Per posėdį Italijos vyriausybė paaiškino, kad laikotarpis nuo patvirtinimo termino pasibaigimo iki atvykimo į Barį (Italija) nelaikomas sulaikymu dėl trijų priežasčių. Pirma, laikas nuo patvirtinimo termino pasibaigimo (taigi ir nuo paleidimo į laisvę) iki atvykimo į Italijos teritoriją yra trumpas(90). Antra, netaikomos jokios prievartos priemonės, nes atitinkamas asmuo laisvai vyksta keltu ir yra paprasčiausiai „lydimas“ policijos tam, kad būtų lengviau sutvarkyti formalumus pasienyje. Trečia, procedūros pradedamos vykdyti be pertraukų, kai tik pasibaigia patvirtinimo terminas; nes tai yra vien techninio pobūdžio terminai.
124. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, viena vertus, nors trukmė nėra lemiamas kriterijus kvalifikuojant situaciją kaip sulaikymą, faktinis judėjimo laisvės atėmimas yra toks kriterijus. Šiuo požiūriu Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punkte vartojama sąvoka „sulaikymas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį, kuris atitinka EŽTK 5 straipsnį. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad laisvės atėmimas, kaip jis suprantamas pagal EŽTK 5 straipsnį, nuo paprasto judėjimo laisvės apribojimo skiriasi tik laipsniu ar intensyvumu, o ne pobūdžiu ar iš esmės. Šis skirtumas vertinamas atsižvelgiant į visas konkrečias su atitinkamu asmeniu susijusias aplinkybes, be kita ko, į priemonės rūšį, jos poveikį ir jos įgyvendinimo tvarką, nepriklausomai nuo to, ar nebuvo formaliai naudojama fizinė prievarta(91).
125. Kita vertus, iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad per visą laikotarpį nuo patvirtinimo termino pasibaigimo iki atvykimo į Barį (Italija) atitinkamas asmuo negali laisvai pasirinkti, kur vykti. Jis negali pasilikti Albanijoje, nes pagal Italijos ir Albanijos protokolo 6 straipsnio 5 dalį jam draudžiama savo lėšomis išvykti iš zonų, kuriose Italijos Respublika naudojasi valstybinėmis prerogatyvomis. Jis negali savo lėšomis nuvykti ir į Italijos teritoriją. Tačiau pažymėtina, kad nei Įstatymas Nr. 14/2024, nei Įstatyminis dekretas Nr. 142/2015 nereglamentuoja perkėlimo iš atitinkamų zonų į Italijos teritoriją. Tokių nuostatų nebuvimas, mano manymu, lemia situacijos kvalifikavimą kaip faktinį sulaikymą. Iš tikrųjų šio perkėlimo metu atitinkamas asmuo turi griežtai laikytis nustatyto maršruto (pirmiausia – „neutrali“ centro zona, paskui – keltas), neturėdamas tikros judėjimo laisvės. Policijos palydos tikslas – priversti atitinkamą asmenį važiuoti iš anksto nustatytu maršrutu. Suinteresuotasis asmuo negali savarankiškai atvykti į kitą vietą nei ta, kurią nurodė valdžios institucijos. Tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu šio asmens padėtis gali nesiskirti nuo sulaikymo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą, siejamą su Chartijos 6 straipsniu(92).
126. Tačiau po atitinkamo asmens paleidimo į laisvę jam dar negalima taikyti nė vieno iš Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje išvardytų pagrindų. Kadangi atitinkami sprendimai dėl sulaikymo neteko teisinės galios, šio asmens tolesnis sulaikymas kontroliuojant Italijos valdžios institucijoms, kol jis bus perkeltas iš atitinkamos zonos į Italijos teritoriją, neturi jokio pagrindo pagal Sąjungos teisę. Taigi, kadangi nė vienu iš šioje nuostatoje nurodytų pagrindų negalima pateisinti tokios situacijos pasibaigus patvirtinimo terminui, Italijos valdžios institucijų atitinkamam asmeniui taikoma priežiūra, kol jis bus perkeltas į nacionalinę teritoriją, jeigu ji kvalifikuojama kaip sulaikymas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą, turi būti laikoma prieštaraujančia šios direktyvos 9 straipsnio 1 daliai.
127. Tai reiškia, kad norminė spraga, turinti įtakos grąžinimo į nacionalinę teritoriją tvarkai, atsižvelgiant į aplinkybę, kad atitinkamas asmuo pasibaigus patvirtinimo terminui negali savo lėšomis išvykti iš atitinkamų zonų, gali trukdyti įgyvendinti minėta bendra taisykle siekiamus tikslus (kliūtimi grindžiamas kompetencijos perėmimas, angl. obstacle preemption). Iš tikrųjų tokia spraga kartu su atitinkamoms zonoms būdingomis struktūrinėmis sąlygomis gali pakeisti šios taisyklės taikymo sritį, panaikindama jos veiksmingumą, nes joje nustatytas reikalavimas nedelsiant paleisti į laisvę praktiškai netenka prasmės.
128. Taigi Italijos ir Albanijos protokolas ir aptariamos nacionalinės priemonės gali būti nesuderinami su SESV 3 straipsnio 2 dalyje nustatytomis kompetencijos pasidalijimo taisyklėmis.
5. Išvada dėl pirmųjų prejudicinių klausimų
129. Taigi siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į pirmuosius prejudicinius klausimus:
1. Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje pateiktas sulaikymo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir neleidžia valstybėms narėms nustatyti papildomų pagrindų nei nacionalinės teisės aktais, nei tarptautiniais susitarimais.
2. Direktyvos 2013/32 ir 2013/33 turi būti aiškinamos taip, kad jų nuostatose nenurodoma tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo centrų geografinė vieta, todėl sprendimas įsteigti sulaikymo centrus už Sąjungos teritorijos ribų, trečiosios valstybės teritorijoje, priklausančioje atitinkamos valstybės narės jurisdikcijai, savaime nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, jis priklauso valstybių narių turimai diskrecijai. Naudodamasi šia diskrecija valstybė narė privalo ir toliau užtikrinti visapusišką šiose direktyvose nustatytų sąlygų ir garantijų laikymąsi atitinkamose zonose įsteigtuose centruose. Aplinkybė, kad šios zonos yra už Sąjungos teritorijos ribų, negali lemti to, kad valstybė narė būtų atleista nuo jai pagal Sąjungos teisę tenkančių pareigų, nes šios zonos priklauso jos jurisdikcijai.
3. Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį valstybei narei draudžiama sudaryti tarptautinį susitarimą ir priimti nacionalines ratifikavimo ir įgyvendinimo priemones, kas, kartu vertinant, keičia konkrečią minimalių procesinių garantijų, suderintų Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3, 4 ir 6 dalimis, siejamomis su Direktyvos 2013/32 22 straipsnio 1 dalimi, aiškinamomis atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, taikymo sritį, nes:
– geografinis atstumas tarp advokato, esančio teismo salėje toje valstybėje narėje, ir prašytojo, sulaikyto zonose, esančiose už nacionalinės teritorijos ribų, bet priklausančiose tos valstybės narės jurisdikcijai, kuriose pagal nacionalinės teisės aktus įsteigti tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo centrai, kaip nustatyta pagal nacionalinės teisės aktus, gali pakenkti prašytojo ir jo advokato pokalbių konfidencialumui, kuris yra neatsiejama teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai suprantama pagal Chartijos 47 straipsnį, garantija; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti;
– advokato dalyvavimas posėdyje audiovizualiniu ryšiu kaip pagrindinis būdas, jo fizinio atvykimo į atitinkamas zonas numatymas išimtinėmis aplinkybėmis– tik tais atvejais, kai ryšys neįmanomas ir kai posėdžio atidėjimas nesuderinamas su procesinių terminų laikymusi, neužtikrina prašytojui galimybės veiksmingai ir konfidencialiai bendrauti su savo advokatu tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jis būtų naudojęsis nacionalinėje teritorijoje, ir
– nacionalinės teisės aktuose nustatyta advokatų išimtinio atvykimo į atitinkamas zonas išlaidų kompensavimo riba gali reikšti savavališką nemokamos teisinės pagalbos ir atstovavimo, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 9 straipsnio 6 dalį, apribojimą būtent dėl ribojimų ir išlaidų, būdingų bet kokiai kelionei, kai reikia vykti per Albanijos teritoriją; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti.
4. Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį valstybei narei draudžiama sudaryti tarptautinį susitarimą ir priimti nacionalines ratifikavimo ir įgyvendinimo priemones, nes tai vertinant kartu, viena vertus, draudžiant sulaikytiems asmenims savo lėšomis išvykti iš atitinkamų zonų ir, kita vertus, nereglamentuojant grąžinimo į nacionalinę teritoriją sąlygų, pakeičia bendras taisykles, nustatytas Direktyvos 2013/33 9 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnį, reikalavimui pasibaigus teisės aktuose nustatytam terminui, per kurį turi būti patvirtintas sprendimas dėl sulaikymo, asmenį nedelsiant paleisti į laisvę netenkant veiksmingumo.
130. Kaip matyti iš antrųjų prejudicinių klausimų formuluotės, jie pateikti tam atvejui, jei atsakymas į pirmuosius klausimus reikštų, kad Italijos Respublika nepažeidė Sąjungos išimtinės kompetencijos, kaip ji suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kaip siūlau atsakyti į pirmuosius klausimus, į antruosius klausimus iš esmės atsakyti nereikėtų. Vis dėlto tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų šiai išvadai ir siekdama išsamumo, toliau išnagrinėsiu ir šiuos klausimus.
C. Dėl antrųjų prejudicinių klausimų
131. Antraisiais klausimais, į kuriuos atsakytina papildomai, tuo atveju, jei Teisingumo Teismas padarytų išvadą, kad sudarydama Italijos ir Albanijos protokolą ir priimdama aptariamas nacionalines priemones Italijos Respublika nepažeidė Sąjungos išimtinės kompetencijos, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar minėtos direktyvų 2013/32 ir 2013/33 nuostatos, susijusios su tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymu, teise į gynybą, teise bendrauti ir lankymo teise, taip pat teise į sveikatos priežiūrą(93), turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiama, jog trečiųjų šalių piliečiai, perkelti į Italijos jurisdikcijai priklausančius centrus, esančius už Sąjungos teritorijos ribų, kuriuose jie pateikia tarptautinės apsaugos prašymą, būtų juose laikinai sulaikyti taikant šį protokolą ir nagrinėjamas nacionalines priemones.
1. Dėl sulaikymo
132. Pirma, dėl Direktyvos 2013/32 26 straipsnio prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad prašytojai buvo sulaikyti vykdant grąžinimo procedūrą ir kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog jų tarptautinės apsaugos prašymais siekiama atidėti sprendimo dėl grąžinimo vykdymą, o tai yra Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d punkte numatytas atvejis(94). Vis dėlto reikia patikrinti, pirma, ar šis vertinimas grindžiamas individualiu ir pagrįstu kiekvieno atvejo vertinimu pagal Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 2 dalį, antra, ar asmens laikymas sulaikyto po tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo faktiškai nėra sulaikymas vien dėl prašytojo statuso, o tai prieštarauja Direktyvos 2013/32 26 straipsniui ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1 daliai ir, trečia, ar Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos išlieka veiksmingai tenkinamos per visą sulaikymą.
133. Nagrinėjamais atvejais, kalbant apie pirmąjį iš šių patikrinimų, buvo nustatyta, kad yra pagrįstų priežasčių manyti, jog atitinkami asmenys pateikė tarptautinės apsaugos prašymus tik siekdami, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš tikrųjų Įstatymo Nr. 14/2024 3 straipsnio 4 dalies pabaiga, kurioje daroma nuoroda į Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 3 dalį, siekiant pagrįsti atitinkamo asmens laikymą sulaikyto B infrastruktūros objekte, atitinka, be kita ko, sulaikymo pagrindą, numatytą Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d punkte(95). Kaip minėta nagrinėjant pirmuosius prejudicinius klausimus ir su sąlyga, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti, viena vertus, Italijos ir Albanijos protokole tik apibrėžiama geografinė ir organizacinė sistema, pagal kurią vykdomas šis sulaikymas, ir, kita vertus, aptariamomis priemonėmis šiuo aspektu nenukrypstama nuo Direktyvoje 2013/33 išsamiai išvardytų pagrindų(96).
134. Antra, kalbant apie sulaikymo sąlygas, pagal Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 1 dalį valstybės narės tarptautinės apsaugos prašytojus sulaiko specializuotuose centruose ir privalo juos atskirti nuo kitų trečiųjų šalių piliečių, nepateikusių tarptautinės apsaugos prašymo. Tačiau pagal šią nuostatą, siejamą su šios direktyvos 18 straipsnio 9 dalimi, leidžiama iš dalies nukrypti nuo šių nuostatų, kai sulaikymo centrai yra perpildyti; tokiu atveju sulaikytas prašytojas atskiriamas nuo kalinių. Be to, pagal šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalį sulaikytiems prašytojams suteikiama galimybė pabūti gryname ore.
135. Taip pat pažymėtina, kad Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad sulaikytiems prašytojams kalba, kurią jie supranta arba, kaip pagrįstai manoma, turi suprasti, būtų sistemingai teikiama informacija apie centre taikomas taisykles ir nurodomos jų teisės bei pareigos. Valstybės narės tinkamai pagrįstais atvejais ir per pagrįstą laikotarpį, kuris turi būti kuo trumpesnis, gali nukrypti nuo šios pareigos tais atvejais, kai prašytojas sulaikomas pasienio poste arba tranzito zonoje(97). Tačiau tokios nukrypti leidžiančios nuostatos neturi būti taikomos specialioms procedūroms, nurodytoms Direktyvos 2013/32 43 straipsnyje(98).
136. Tai reiškia, kad Direktyvos 2013/33 10 straipsniu suderinamos tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo materialinės sąlygos, nustatant minimalius reikalavimus, nuo kurių valstybės narės negali nukrypti įgyvendindamos savo diskreciją.
137. Nagrinėjamais atvejais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sulaikant atitinkamus asmenis buvo laikomasi šių sąlygų.
138. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, atitinkami asmenys nebūtų nedelsiant paleisti į laisvę, kaip reikalaujama pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 1 dalį(99). Šis klausimas buvo nagrinėjamas analizuojant pirmuosius klausimus, į kuriuos daroma nuoroda(100). Šiuo klausimu pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikia jokios informacijos apie laiką, būtiną atitinkamų asmenų perkėlimui į Italiją ir jų paleidimui į laisvę. Taigi jis turi patikrinti, kaip Italijos valdžios institucijos vykdė Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą, ir nustatyti, ar ši tvarka nekenkia šios direktyvos nuostatų veiksmingumui.
2. Dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą bei teisės bendrauti ir susitikti su advokatu
139. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Italijos ir Albanijos protokole numatytu sulaikymu pažeidžiama tarptautinės apsaugos prašytojų teisė į veiksmingą teisminę gynybą, nes buvimas toli nuo Italijos, kur jiems padedantys advokatai vykdo gynybos veiklą, gali konkrečiai pakenkti jų teisei į gynybą, todėl ne tik Direktyvos 2013/32 46 straipsnis, bet ir Chartijos 47 straipsnis netenka veiksmingumo.
140. Šiuo klausimu pažymėtina, kad, nors konkrečios naudojimosi teisiniu atstovavimu tvarkos nustatymas priklauso valstybių narių procesinei autonomijai, ši tvarka vis dėlto turi užtikrinti, kad atitinkamose zonose sulaikyti prašytojai turėtų teisę naudotis advokato paslaugomis, lygiavertę tai, kurią jie būtų turėję nacionalinėje teritorijoje esančiuose sulaikymo centruose.
141. Be to, kaip matyti iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Įstatyme Nr. 14/2024 numatytos praktinės priemonės konkrečiomis šių bylų aplinkybėmis negali užtikrinti galimybės gauti teisinę pagalbą, lygiavertę tai, kuria prašytojai būtų naudojęsi nacionalinėje teritorijoje. Iš tikrųjų, kaip minėta(101), Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 5 dalyje advokato dalyvavimas teismo posėdyje audiovizualiniu ryšiu nustatytas kaip bendra tvarka(102), o fizinis jo atvykimas numatytas tik kaip išimtis – vien tais atvejais, kai ryšys neįmanomas ir kai posėdžio atidėjimas nesuderinamas su procesinių terminų laikymusi(103). Be to, šioje nuostatoje nurodyta išlaidų kompensavimo riba gali būti nepakankama faktinėms kelionės, kai reikia vykti per Albanijos teritoriją, išlaidoms padengti.
142. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į šias aplinkybes, prašytojai turėjo faktinę, o ne vien teorinę galimybę naudotis advokato paslaugomis, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3, 4 ir 6 dalis, aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį.
143. Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų atsakyti į klausimą, susijusį su pavojumi, kad pagal Albanijos teisę gali būti ribojamas patekimas į centrus, jau aptartą nagrinėjant pirmuosius prejudicinius klausimus(104).
3. Dėl šeimos narių bendravimo ir lankymo teisės
144. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, sulaikymas atitinkamose zonose taip pat turi įtakos šeimos lankymo ir bendravimo teisei, įtvirtintai Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalyje.
145. Šiuo klausimu pažymėtina, kad nei Italijos ir Albanijos protokole, nei Įstatyme Nr. 14/2024 nėra nuostatų, reglamentuojančių šeimos narių atvykimą į atitinkamas zonas ir jų teisę lankyti prašytojus(105), o Italijos vyriausybė apsiriboja teiginiu, kad ši teisė niekaip nėra ribojama. Vien šio teiginio nepakanka, kad būtų nustatyta, jog įvykdyta Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į Chartijos 7 straipsnį(106), nustatyta pareiga, nes nėra norminių nuostatų, reglamentuojančių jos vykdymą konkrečiomis atitinkamose zonose taikomomis sąlygomis. Vis dėlto šiose bylose šis klausimas yra hipotetinis, kadangi Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nenurodyta, kad atitinkami asmenys būtų dėl to pateikę kokį nors prašymą.
4. Dėl teisės į sveikatos priežiūrą
146. Kalbant apie teisę sveikatos priežiūrą, pažymėtina, kad Italijos ir Albanijos protokolo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog Italijos valdžios institucijos atitinkamose zonose kuria sveikatos priežiūros įstaigas, kad būtų užtikrintos būtinos sveikatos priežiūros paslaugos. Kalbant apie teisę į sveikatos priežiūrą, pažymėtina, kad Italijos ir Albanijos protokolo 4 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog Italijos valdžios institucijos atitinkamose zonose įsteigia sveikatos priežiūros punktus, kad būtų užtikrintos būtinos sveikatos priežiūros paslaugos. Be to, šio protokolo 4 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad, jeigu Italijos valdžios institucijos negali patenkinti atitinkamose zonose sulaikytų asmenų sveikatos priežiūros poreikių, Albanijos valdžios institucijos bendradarbiauja su Italijos valdžios institucijomis, siekdamos užtikrinti, kad jie gautų būtiną ir neatidėliotiną medicininę pagalbą.
147. Šios nuostatos patvirtiną norą užtikrinti galimybę atitinkamose zonose naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau yra nesuderinamos su Direktyvos 2013/33 19 straipsniu. Pagal Italijos ir Albanijos protokolą medicininę priežiūrą susiejus su trečiosios valstybės galimybėmis Sąjungos teisės užtikrinamos teisės veiksmingumas tampa priklausomas nuo išorinės teisinės sistemos, kurios valstybė narė nekontroliuoja. Tam, kad būtų nustatyta, jog laikomasi šio straipsnio, vien norminių nuostatų buvimo nepakanka; dar reikia patikrinti, ar galimybė gauti sveikatos priežiūrą iš tikrųjų užtikrinama konkrečiomis centrų veikimo sąlygomis.
148. Tačiau šiose bylose šis klausimas yra hipotetinis, nes Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje nenurodyta, kad atitinkami asmenys būtų dėl to pateikę kokį nors prašymą. Jei toks prašymas būtų pateiktas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų patikrinti, ar atitinkamose zonose taikoma konkreti naudojimosi sveikatos priežiūros paslaugomis tvarka leidžia užtikrinti Direktyvos 2013/33 19 straipsnyje įtvirtintos teisės veiksmingumą.
5. Išvada dėl antrųjų prejudicinių klausimų
149. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į antruosius prejudicinius klausimus:
1. Direktyvos 2013/32 26 straipsnis bei Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 1, 2 ir 3 dalys, siejamos su Chartijos 6 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją centruose, esančiuose už Sąjungos teritorijos ribų ir priklausančiuose valstybės narės jurisdikcijai, jei toks sulaikymas grindžiamas Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d punkte nurodytu pagrindu. Tačiau pagal šias nuostatas draudžiama, kad toks asmens laikymas sulaikyto nebūtų grindžiamas individualiu ir pagrįstu kiekvieno prašytojo situacijos vertinimu arba kad faktiškai reikštų sulaikymą vien dėl prašytojo statuso. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamų asmenų sulaikymas atitinka šiuos reikalavimus ir ar taikomo sulaikymo pagrindo sąlygos išlieka veiksmingai tenkinamos per visą sulaikymą.
2. Direktyvos 2013/33 10 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad juo suderinamos tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo materialinės sąlygos, nustatant minimalius reikalavimus, nuo kurių valstybės narės negali nukrypti įgyvendindamos savo diskreciją, įskaitant atvejus, kai sulaikymas vykdomas centruose, esančiuose už Sąjungos teritorijos ribų ir priklausančiuose valstybės narės jurisdikcijai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sulaikant atitinkamus asmenis buvo laikomasi šių sąlygų.
3. Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės kompetentingos institucijos privalo nedelsdamos paleisti į laisvę prašytoją, kai sulaikymo priemonė nebegalioja, nes per nustatytą terminą nebuvo patvirtinta, įskaitant atvejus, kai sulaikymas vykdomas centruose, esančiuose už Sąjungos teritorijos ribų ir priklausančiuose šios valstybės narės jurisdikcijai. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar konkreti atitinkamų asmenų perkėlimo į nacionalinę teritoriją tvarka yra suderinama su šiuo reikalavimu nedelsiant paleisti į laisvę.
4. Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3, 4 ir 6 dalys, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad, nors konkrečios naudojimosi teisiniu atstovavimu tvarkos nustatymas priklauso valstybių narių procesinei autonomijai, ši tvarka vis dėlto turi užtikrinti, kad atitinkamose zonose sulaikyti prašytojai turėtų teisę naudotis advokato paslaugomis, lygiavertę tai, kurią jie būtų turėję nacionalinėje teritorijoje esančiame sulaikymo centre. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, prašytojai faktiškai galėjo įgyvendinti tokią teisę.
V. Išvada
150. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Corte di appello di Roma (Romos apeliacinis teismas, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus:
1. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 8 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad joje pateiktas sulaikymo pagrindų sąrašas yra baigtinis, todėl valstybėms narėms neleidžiama nustatyti papildomų pagrindų nei nacionalinės teisės aktais, nei tarptautiniais susitarimais.
2. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ir Direktyva 2013/33 turi būti aiškinamos taip, kad jų nuostatose nenurodoma tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymo centrų geografinė vieta, todėl sprendimas įsteigti sulaikymo centrus už Sąjungos teritorijos ribų, trečiosios valstybės teritorijoje, priklausančioje atitinkamos valstybės narės jurisdikcijai, savaime nepriklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, jis priklauso valstybių narių turimai diskrecijai. Naudodamosi šia diskrecija valstybės narės privalo ir toliau užtikrinti visapusišką šiose direktyvose nustatytų sąlygų ir garantijų laikymąsi atitinkamose zonose. Aplinkybė, kad šios zonos yra už Sąjungos teritorijos ribų, negali lemti to, kad valstybė narė būtų atleista nuo jai pagal Sąjungos teisę tenkančių pareigų, nes šios zonos priklauso jos jurisdikcijai.
3. Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį valstybei narei draudžiama sudaryti tarptautinį susitarimą bei priimti nacionalines ratifikavimo ir įgyvendinimo priemones, kas, vertinant kartu, keičia konkrečią minimalių procesinių garantijų, suderintų Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3, 4 ir 6 dalimis, siejamomis su Direktyvos 2013/32 22 straipsnio 1 dalimi, aiškinamomis atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, taikymo sritį, nes:
– geografinis advokato, esančio teismo salėje toje valstybėje narėje, ir prašytojo, sulaikyto zonose, esančiose už nacionalinės teritorijos ribų, bet priklausančiose šios valstybės narės jurisdikcijai, atskyrimas, nustatytas nacionalinės teisės aktuose, gali pakenkti prašytojo ir jo advokato pokalbių konfidencialumui, kuris yra neatsiejama teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kaip tai suprantama pagal Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, garantija; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti;
– advokato dalyvavimas posėdyje audiovizualiniu ryšiu kaip pagrindinis būdas, jo fizinio atvykimo į atitinkamas zonas numatymas vien išimtinėmis aplinkybėmis – tik tais atvejais, kai ryšys neįmanomas ir kai posėdžio atidėjimas nesuderinamas su procesinių terminų laikymusi, neužtikrina prašytojui galimybės veiksmingai ir konfidencialiai bendrauti su savo advokatu tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jis būtų naudojęsis nacionalinėje teritorijoje, ir
– nacionalinės teisės aktuose nustatyta advokatų išimtinio atvykimo į atitinkamas zonas išlaidų kompensavimo riba gali reikšti savavališką nemokamos teisinės pagalbos ir atstovavimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 6 dalį, apribojimą būtent dėl ribojimų ir išlaidų, būdingų bet kokiai kelionei, kai reikia vykti per Albanijos teritoriją; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti.
4. Pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį valstybei narei draudžiama sudaryti tarptautinį susitarimą ir priimti nacionalines ratifikavimo ir įgyvendinimo priemones, kas, vertinant kartu, viena vertus, draudžiant sulaikytiems asmenims savo lėšomis išvykti iš atitinkamų zonų ir, kita vertus, nereglamentuojant grąžinimo į nacionalinę teritoriją sąlygų, pakeičiamos bendros taisyklės, nustatytos Direktyvos 2013/33 9 straipsnyje, aiškinamame atsižvelgiant į Pagrindinių teisių chartijos 6 straipsnį, reikalavimui pasibaigus teisės aktuose nustatytam terminui, per kurį turi būti patvirtintas sprendimas dėl sulaikymo, asmenį nedelsiant paleisti į laisvę netenkant veiksmingumo.
1 Originalo kalba: prancūzų.
i Šios bylos pavadinimas išgalvotas. Jis neatitinka jokios bylos šalies tikrojo vardo, pavardės ar pavadinimo.
2 Pažymėtina, kad Teisingumo Teismas bylose C‑736/25 (Peordi I), C‑737/25 (Peordi II), C‑11/26 (Peordi III), C‑178/26 (Peordi IV), C‑226/26 (Peordi V) ir C‑377/26 (Peordi VI) nagrinėjo du identiškus prejudicinius klausimus, kuriuos pateikė tas pats prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
3 Legge n. 14 – Ratifica ed esecuzione del Protocollo tra il Governo della Repubblica italiana e il Consiglio dei ministri della Repubblica di Albania per il rafforzamento della collaborazione in materia migratoria, nonché norme di coordinamento con l’ordinamento interno, interno (Įstatymas dėl Italijos Respublikos Vyriausybės ir Albanijos Respublikos Ministrų Tarybos protokolo dėl bendradarbiavimo migracijos klausimais stiprinimo ratifikavimo ir derinimo su vidaus teise taisyklių) (GURI, Nr. 44, 2024 m. vasario 22 d., toliau – Įstatymas Nr. 14/2014).
4 Kalbama apie zonas, nurodytas Italijos ir Albanijos protokolo 1 priede.
5 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98).
6 Žr., be kita ko, 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2024/1351 dėl prieglobsčio ir migracijos valdymo, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (ES) 2021/1147 ir (ES) 2021/1060 bei panaikinamas Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 (OL L, 2024/1351), taip pat kitus su šiuo paktu susijusius teisės aktus.
7 Nors kai kurios šio pakto nuostatos jau iš dalies įsigaliojo, minėtų reglamentų įsigaliojimo data – 2026 m. birželio 12 d. arba liepos 1 d.
8 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (OL L 180, 2013, p. 60).
9 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96).
10 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL L 180, 2013, p. 31).
11 Pagrindinių bylų aplinkybėmis taikytinos redakcijos 2015 m. rugpjūčio 18 d. Decreto legislativo n o 142 – Attuazione della direttiva 2013/33/UE recante norme relative all’accoglienza dei richiedenti protezione internazionale, nonché della direttiva 2013/32/UE, recante procedure comuni ai fini del riconoscimento e della revoca dello status di protezione internazionale (Įstatyminis dekretas Nr. 142, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, ir Direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (GURI, Nr. 214, 2015 m. rugsėjo 15 d., p. 1) (toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 142/2015).
12 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad „prašymą patvirtinti sprendimą dėl sulaikymo policijos komisaras turi pateikti apeliaciniam teismui, kurio jurisdikcijos teritorijoje veikia atitinkamas Questura (policijos komisariatas), per 48 valandas nuo sulaikymo pradžios; apeliacinis teismas priima sprendimą per kitas 48 valandas“.
13 2020 m. kovo 26 d. Sprendimas Miasto Łowicz ir Prokurator Generalny (C‑558/18 ir C‑563/18, EU:C:2020:234, 45–48 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
14 1995 m. birželio 15 d. Sprendimas Zabala Erasun ir kt. (C‑422/93–C‑424/93, EU:C:1995:183, 29 punktas) ir 2018 m. gruodžio 10 d. Sprendimas Wightman ir kt. (C‑621/18, EU:C:2018:999, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
15 Pagal analogiją žr. 2015 m. birželio 16 d. Sprendimą Gauweiler ir kt. (C‑62/14, EU:C:2015:400, 24–26 punktai).
16 Generalinis advokatas N. Emiliou savo išvadoje, pateiktoje byloje Sedrata (C‑414/25, EU:C:2026:334), nagrinėjo trečiosios šalies piliečių, kuriems taikoma grąžinimo procedūra, perkėlimo į atitinkamas zonas suderinamumą su Direktyva 2008/115.
17 Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodyta informacija, pagrindinės bylos susijusios su prašymu pratęsti SG ir JA sulaikymą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo prašoma „patvirtinti sprendimą, kuriame nurodyta [šiems asmenims ir toliau taikyti sulaikymą], kaip sulaikyt[iems] asmen[ims], pateik[usiems] prieglobsčio prašym[us]“.
18 Šiuo klausimu žr. 2018 m. birželio 19 d. Sprendimą Gnandi (C‑181/16, EU:C:2018:465, 61–63 punktai) ir 2016 m. vasario 15 d. Sprendimą J. N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 75 punktas).
19 Pažymėtina, kad, kalbant apie pirmuosius prejudicinius klausimus, Direktyvos 2013/32 46 straipsnis, susijęs su teise į veiksmingą teisinę gynybą dėl sprendimų dėl tarptautinės apsaugos prašymų, neturi reikšmės, nes Direktyvos 2013/33 9 straipsnis, reglamentuojantis būtent procesines garantijas, suteikiamas sulaikytiems tarptautinės apsaugos prašytojams, yra svarbiausia nuostata siekiant nustatyti Sąjungos galimos išimtinės kompetencijos buvimą. Be to, sulaikytų tarptautinės apsaugos prašytojų teisė į sveikatos priežiūrą, užtikrinama pagal Direktyvos 2013/33 17 ir 19 straipsnius, nebus aptariama nagrinėjant pirmuosius prejudinius klausimus, nes šis klausimas nėra pakankamai tiesiogiai susijęs su Sąjungos išimtinės kompetencijos nustatymu, kaip tai suprantama pagal SESV 3 straipsnio 2 dalį, bet jis bus analizuojamas nagrinėjant antruosius prejudicinius klausimus, į kuriuos atsakytina subsidiariai.
20 Chamon, M., „Implied Exclusive Powers in the ECJ’s Post‑Lisbon Jurisprudence : The Continued Development of the ERTA Doctrine“, Common Market Law Review, 55 t., Nr. 4, 2018, p. 1101–1141, ir Rosas, A., „Exclusive, Shared and National Competence in the Context of EU External Relations : Do Such Distinctions Matter ?“, leidinyje Govaere, I., Lannon, E., van Elsuwege, P., ir Adam, S. (leid.), The European Union in the World : Essays in Honour of Marc Maresceau, Brill, Leidenas, 2024, p. 17–43.
21 Pagal analogiją žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonę 1/13 (Trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos) (EU:C:2014:2303, 70 punktas).
22 1971 m. kovo 31 d. sprendimas (22/70, EU:C:1971:32, toliau – Sprendimas AETR).
23 Žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 66 punktas).
24 Pagal SESV 2 straipsnio 2 dalį pasidalijamosios kompetencijos srityse Sąjunga ir valstybės narės gali priimti teisiškai privalomus aktus. Vis dėlto valstybės narės naudojasi savo kompetencija tik tiek, kiek Sąjunga nepasinaudojo savo kompetencija, be to, jos vėl naudojasi savo kompetencija tiek, kiek Sąjunga nusprendžia nesinaudoti savo kompetencija. Pagal Protokolą (Nr. 25) dėl kompetencijos pasidalijimo, kai Sąjunga imasi veiksmų tam tikroje srityje, jos kompetencija apima tik tuos aspektus, kurie reglamentuojami atitinkamu Sąjungos teisės aktu, bet neapima visos srities.
25 Žr. Rosas, A., nurodytą šios išvados 20 išnašoje, 22 p.
26 Pažymėtina, kad Reglamentas Nr. 604/2013 buvo priimtas remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalies e punktu. Direktyva 2013/32 buvo priimta remiantis SESV 78 straipsnio 2 dalies d punktu, o Direktyvos 2013/33 teisinis pagrindas yra SESV 78 straipsnio 2 dalies f punktas. Šie teisiniai pagrindai priskiriami bendrai Europos prieglobsčio sistemai (BEPS), kuri yra bendros prieglobsčio, papildomos apsaugos ir laikinos apsaugos politikos, kurią Sąjunga turi plėtoti pagal SESV 78 straipsnio 1 dalį, dalis.
27 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimas (C‑600/14, EU:C:2017:935, 45–49 punktas ir juose nurodyta jurisprudencija).
28 2017 m. gegužės 16 d. nuomonė (Laisvosios prekybos susitarimas su Singapūru) (EU:C:2017:376, 239 ir 242 punktai).
29 Žr. Sprendimo AETR 21 punktą, kuriame daroma nuoroda į EB 5 straipsnį. Taip pat žr., pavyzdžiui, 1993 m. kovo 19 d. Nuomonę 2/91 (TDO konvencija Nr. 170) (EU:C:1993:106, 10 punktas) ir 2006 m. vasario 7 d. Nuomonę 1/03 (Naujoji Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 119 punktas).
30 Šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 95 ir 98 punktai) ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot (C‑363/18, EU:C:2019:954, 29 punktas).
31 Strauss, M. J., Territorial Leases, Nollkaemper, A., Plakokefalos, I., The Practice of Shared Responsibility in International Law, Cambridge University Press, Kembridžas, 2017, p. 67–70.
32 Žr. Ronen, Y., „Territory, Lease“, Max Planck Encyclopedia of Public International Law, Oxford University Press, Oksfordas, 2019, kur teritorinė nuoma apibrėžiama kaip susitarimas, kuriuo valstybė įgyja teisę įgyvendinti kitos valstybės teritorinę valdžią tam tikroje teritorijoje, o perleidžiančiajai valstybei lieka visiškas suverenitetas, https://opil.ouplaw.com/display/10.1093/law:epil/9780199231690/law-9780199231690-e1120 (žiūrėta 2026 m. gegužės 27 d.). Teritorinė nuoma (territorial lease) – tai specifinė teritorijos koncesijos pakategorė, kuriai būdingi trys elementai: nustatyta arba nustatoma trukmė, atlygis (nebūtinai piniginis) ir išimtinė teisė nuomos laikotarpiu naudotis valstybės prerogatyvomis atitinkamoje teritorijoje. Iš valstybių praktikos ir teritorinės nuomos sutartyse vartojamų formuluočių matyti, kad galutinį suverenitetą išlaiko perleidžiančioji valstybė, o skirtumą tarp perleidimo ir nuomos praktiškai galima sumažinti, pirmiausia nuomos laikotarpiu (žr. šio enciklopedijos straipsnio skirsnį „Perleidimas“).
33 Šiuo klausimu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas bylose, kuriose priimti 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Taryba / Front Polisario (C‑104/16 P, EU:C:2016:973) ir 2018 m. vasario 27 d. Sprendimas Western Sahara Campaign UK (C‑266/16, EU:C:2018:118), pripažino, kad tarptautinis teritorijos kvalifikavimas yra svarbus apibrėžiant Sąjungos teisės teritorinę taikymo sritį ir, be kita ko, kad teritorijos, kurias trečioji valstybė laiko savo suvereniomis teritorijomis, tačiau kurių suverenitetas tarptautiniu mastu nėra pripažintas, automatiškai nepatenka į Sąjungos su šia valstybe sudarytų susitarimų taikymo sritį.
34 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, kad net jei pagrindinės bylos aplinkybėmis Sąjungos teisė tiesiogiai netaikoma, šios teisės nuostatos gali būti taikomos pagal nacionalinę teisę, nes joje yra nuoroda į šių nuostatų turinį (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 7 d. Sprendimą C ir A (C‑257/17, EU:C:2018:876, 31 punktas)).
35 Žr. šios išvados 69 ir 70 punktus.
36 Žr., a contrario, 2017 m. kovo 7 d. Sprendimą X ir X (C‑638/16 PPU, EU:C:2017:173, 42–45 punktai).
37 Žr. Direktyvos 2013/33 3 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 5 dalį, 11 straipsnio 6 dalį ir 18 straipsnio 1 dalies a punktą, kuriuose nustatytos tam tikros išimtys, taikomos sulaikymo pasienyje arba tranzito zonoje atvejais. Taip pat žr. bylos, kurioje priimtas 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas) (C‑808/18, EU:C:2020:1029), aplinkybes.
38 2017 m. kovo 7 d. sprendimas (C‑638/16 PPU, EU:C:2017:173).
39 C‑91/20, EU:C:2021:898, 40 punktas.
40 Pagal Sąjungos teisės viršenybės principą, kaip jis suformuluotas 1964 m. liepos 15 d. Sprendime Costa (6/64, EU:C:1964:66) ir nuolat patvirtinamas vėlesnėje jurisprudencijoje, be kita ko, 2021 m. gruodžio 21 d. Sprendime Euro Box Promotion ir kt. (C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19, EU:C:2021:1034, 250 ir 251 punktai), valstybių narių teisė negali pakenkti pripažintam Sąjungos teisės normų veiksmingumui ir jokios vidaus nuostatos negali tam trukdyti.
41 Dvišalio susitarimo su trečiąja valstybe sudarymas negali lemti valstybės atleidimo nuo pareigos užtikrinti pagrindinių teisių paisymą (pagal analogiją žr. 2012 m. vasario 23 d. EŽTT sprendimą Hirsi Jamaa ir kiti prieš Italiją (CE:ECHR:2012:0223JUD002776509, 129 punktas).
42 Šiose bylose atitinkami sprendimai dėl sulaikymo, priimti dėl abiejų prašytojų, yra grindžiami Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies d punkte, perkeltame Įstatyminio dekreto Nr. 142/2015 6 straipsnio 3 dalimi, numatytu pagrindu, t. y. tuo, kad esama rimtų priežasčių manyti, jog tarptautinės apsaugos prašymas buvo pateiktas tik siekiant, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti, priimto pagal Direktyvą 2008/115, vykdymas. Byloje SG sprendimas dėl sulaikymo grindžiamas ir Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalies e punkte nurodytu pagrindu, t. y. tuo, kad šis asmuo, atsižvelgiant į jo teistumą už nusikalstamą veiką, kelia pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
43 Žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas) (C‑808/18, EU:C:2020:1029, 159 punktas).
44 Pagal Italijos ir Albanijos protokolo 1 priedą B infrastruktūros objektas atitinka zoną, skirtą atitikčiai tarptautinės apsaugos suteikimo reikalavimams patikrinti ir migrantams, neturintiems teisės atvykti į Italijos teritoriją ir joje gyventi, grąžinti.
45 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo Sąjungoje nustatoma bendra tarptautinės apsaugos procedūra ir panaikinama Direktyva 2013/32/ES (OL L, 2024/1348).
46 2024 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L, 2024/1346).
47 Šiuo klausimu žr. Klamert, M., „Article 2 TFEU“, leidinyje Kellerbauer M., Klamert M., ir Tomkin J., The EU Treaties and the Charter of Fundamental Rights: A Commentary, Oxford University Press, Oksfordas, 2019, p. 356.
48 Schütze, R., European Union Law, Oxford University Press, Oxford, 2025 (4‑asis leidimas), p. 229–234; Chamon, M., „Implied Exclusive Powers in the ECJ’s Post-Lisbon Jurisprudence : The Continued Development of the ERTA Doctrine“, Common Market Law Review, 55 t., Nr. 4., 2018, p. 1101–1141; Arena, A., „The Twin Doctrines of Primacy and Pre‑Emption“, leidinyje Schütze, R., ir Tridimas, T., Oxford Principles of European Union Law, The European Union Legal Order, Oxford University Press, Oksfordas, I t., 2018, Oxford Law Pro, https://doi.org/10.1093/oso/9780199533770.003.0012, žiūrėta 2026 m. gegužės 27 d.
49 Schütze, R., European Union Law, Oxford University Press, Oksfordas, 2025 (4‑asis leidimas), p. 234.
50 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 66 punktas).
51 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 67 punktas).
52 Šiuo klausimu žr. 1971 m. kovo 31 d. Sprendimą AETR (30 punktas) ir 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 68 punktas).
53 2006 m. vasario 7 d. Nuomonė 1/03 (Naujoji Lugano konvencija) (EU:C:2006:81, 126 punktas).
54 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Antarkties SJR), (C‑626/15 ir C‑659/16, EU:C:2018:925, 113 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
55 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimas Komisija / Taryba (C‑114/12, EU:C:2014:2151, 70 ir 71 punktai).
56 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Antarkties SJR), (C‑626/15 ir C‑659/16, EU:C:2018:925, 114 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
57 Šiuo klausimu žr. 2014 m. spalio 14 d. Nuomonę 1/13 (Trečiųjų valstybių prisijungimas prie Hagos konvencijos) (EU:C:2014:2303, 74 punktas), 2014 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Green Network (C‑66/13, EU:C:2014:2399, 33 punktas) ir 2017 m. vasario 14 d. Nuomonę 3/15 (Marakešo sutartis dėl galimybės susipažinti su paskelbtais kūriniais) (EU:C:2017:114, 108 punktas).
58 Žr. šios išvados 63–69 punktus.
59 Šiuo klausimu žr. 2026 m. balandžio 16 d. Sprendimą Danané ir kt. (C‑50/24–C‑56/24, EU:C:2026:301, 43 ir 47 punktai). Be to, šio sprendimo 62 punkte Teisingumo Teismas patikslina, kad tos pačios vietos dvejopas kvalifikavimas atitinka Direktyvą 2013/33 tik su sąlyga, kad valstybės narės užtikrina visišką šios direktyvos 8 ir 9 straipsniuose numatytų garantijų paisymą.
60 Šiuo klausimu žr. 2026 m. balandžio 16 d. Sprendimą Danané ir kt. (C‑50/24–C‑56/24, EU:C:2026:301, 42–54 punktai) ir generalinio advokato N. Emiliou išvadą, pateiktą sujungtose bylose (C‑50/24–C‑56/24, EU:C:2025:493, 40 punktas).
61 Žr. šios išvados 63–69 punktus.
62 Žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas) (C‑808/18, EU:C:2020:1029, 159 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
63 Žr. 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimas) (C‑808/18, EU:C:2020:1029, 168 punktas) ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 252 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
64 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimas Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 250 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
65 Žr. šios išvados 42 išnašą.
66 Žr. Italijos ir Albanijos protokolo 13 straipsnio 2 dalį.
67 Šiuo klausimu žr. 2020 m. birželio 25 d. Sprendimą Ministerio Fiscal (Institucija, galinti gauti tarptautinės apsaugos prašymą) (C‑36/20 PPU, EU:C:2020:495, 112 punktas).
68 Šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimą Åkerberg Fransson (C‑617/10, EU:C:2013:105, 19 punktas) ir 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą BAJI Trans (C‑544/23, EU:C:2025:614, 49 punktas).
69 Šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimą N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 56 punktas).
70 Šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 6 d. Sprendimą Politsei‑ ja Piirivalveamet (Sulaikymas – Nusikalstamos veikos padarymo pavojus) (C‑241/21, EU:C:2022:753, 47 punktas).
71 Žr. 2020 m. gruodžio 22 d. EŽTT sprendimą Selahattin Demirtaş prieš Turkiją (CE:ECHR:2020:1222JUD001430517, 311 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
72 Šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 15 d. EŽTT sprendimą Khlaifia ir kiti prieš Italiją (CE:ECHR:2016:1215JUD001648312, 64–72 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
73 Šiuo klausimu žr. 2022 m. spalio 6 d. Sprendimą Politsei‑ ja Piirivalveamet (Sulaikymas – Nusikalstamos veikos padarymo pavojus) (C‑241/21, EU:C:2022:753, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
74 Šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 257 punktas). Konkrečiai kalbant, kai nėra nustatytas tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymo terminas, sprendžiančioji institucija, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/32 2 straipsnio f punktą, turi veikti taip greitai, kaip to reikalaujama (šio sprendimo 262–264 punktai).
75 Žr. šios išvados 42 išnašą.
76 Taip pat žr. Direktyvos 2013/33 15 konstatuojamąją dalį.
77 Šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra) (C‑704/20 ir C‑39/21, EU:C:2022:858, 84 punktas).
78 Šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 261 punktas).
79 Šiuo klausimu žr. 2025 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Alace ir Canpelli (C‑758/24 ir C‑759/24, EU:C:2025:591, 77 punktas).
80 Taip pat žr. Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 3 ir 5 dalis, kuriose išsamiai aprašomi praktiniai šio nuotolinio ryšio tarp atitinkamo asmens buvimo vietos ir vietos, kurioje yra jo advokatas arba teisėjas, aspektai.
81 Šiuo klausimu žr. 1979 m. spalio 9 d. EŽTT sprendimą Airey prieš Airiją (CE:ECHR:1979:1009JUD000628973, 26 punktas), susijusį su teisine pagalba ne baudžiamosiose bylose, taip pat 1984 m. balandžio 9 d. EŽTT sprendimą Goddi prieš Italiją (CE:ECHR:1984:0409JUD000896680, 31 punktas), susijusį su teisine pagalba baudžiamosiose bylose.
82 Šiuo klausimu žr. 2016 m. vasario 15 d. Sprendimą N. (C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 62 punktas) ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimą K. (C‑18/16, EU:C:2017:680, 45 punktas).
83 Iš Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 5 dalies matyti, kad kompensacija skiriama tik advokatui, kuris „paskirtas ex officio“, o tai, atrodo, neapima advokatų, kuriuos laisvai pasirenka klientas.
84 Šiuo klausimu EŽTT yra nusprendęs, kad dalyvavimas procese vaizdo konferencijos būdu savaime nėra nesuderinamas su teisingo ir viešo proceso samprata, tačiau būtina užtikrinti, kad bylos šalis galėtų sekti procesą ir būti išklausyta be techninių kliūčių, taip pat veiksmingai ir konfidencialiai bendrauti su savo advokatu (2010 m. lapkričio 2 d. EŽTT sprendimas Sakhnovski prieš Rusiją, CE:ECHR:2010:1102JUD002127203, 98 punktas).
85 Ši pastaba pateikiama siekiant išsamumo ir nebus įtraukta į rezoliucinę dalį, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šio klausimo Teisingumo Teismui nepateikė ir į jį šiuo klausimu nebuvo kreiptasi.
86 Pažymėtina, kad Albanijos Respublika nėra Europos Sąjungos valstybė narė, taigi ji neprivalo paisyti nei iš Direktyvos 2013/33 kylančių reikalavimų, nei pagal Chartijos 47 straipsnį užtikrinamų teisių. Vadinasi, apribojimams, kurie galėtų būti nustatyti Albanijos teisėje dėl galimybės advokatams patekti į atitinkamas zonas, nebūtų taikomi tokie patys suderinamumo su Sąjungos teise reikalavimai, kokie taikomi valstybėms narėms.
87 Sulaikant tarptautinės apsaugos prašytojus Direktyvos 2013/33 10 straipsnio 4 dalimi, siejama su Direktyvos 2013/32 8 straipsnio 2 dalimi, tam tikroms organizacijoms užtikrinama teisė susitikti su tarptautinės apsaugos prašytojais, atvykstančiais prie valstybių narių išorės sienų arba sulaikytais jų teritorijoje (šiuo klausimu 2021 m. lapkričio 16 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (Prieglobsčio prašytojams teikiamos pagalbos kriminalizavimas) (C‑821/19, EU:C:2021:930, 87 punktas).
88 Pagal analogiją žr. 2011 m. rugsėjo 15 d. Sprendimą Gueye ir Salmerón Sánchez (C‑483/09 ir C‑1/10, EU:C:2011:583, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
89 Šiuo klausimu žr. 2025 m. birželio 3 d. Sprendimą Kinsa (C‑460/23, EU:C:2025:392, 47 punktas).
90 Italijos vyriausybė per posėdį paaiškino, kad formalumų sutvarkymas trunka apie 30 min., iš Albanijos išvykstama 22.00 val., į Barį atvykstama 8.00 val.
91 1980 m. lapkričio 6 d. EŽTT sprendimas Guzzardi prieš Italiją (CE:ECHR:1980:1106JUD000736776, 92–95 punktai).
92 Kalbant apie EŽTK 5 straipsnį, remiantis EŽTT praktika, su paleidimu į laisvę susijusios administracinės procedūros negali pateisinti ilgesnio nei kelių valandų vėlavimo (žr. 2015 m. birželio 4 d. EŽTT sprendimą Ruslan Yakovenko prieš Ukrainą (CE:ECHR:2015:0604JUD000542511, 68 ir 69 punktai) (buvo vėluojama 2 dienas) ir 1995 m. kovo 22 d. EŽTT sprendimą Quinn prieš Prancūziją (CE:ECHR:1995:0322JUD001858091, 39–43 punktai) (buvo vėluojama 11 valandų)). Taip pat žr. 2021 m. rugsėjo 21 d. EŽTT sprendimą byloje Kerem Çiftçi prieš Turkiją (CE:ECHR:2021:0921JUD003520509, 32–34 punktai) dėl pusantros valandos trukmės laisvės apribojimo, kai asmens sulaikymui nebuvo teisinio pagrindo.
93 Klausime daroma nuoroda, be kita ko, į Direktyvos 2013/33 8–10, 17, 19 ir 26 straipsnius, taip pat į Direktyvos 2013/32 26 ir 46 straipsnius.
94 Šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 258 ir 291 punktai), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, jog sulaikymas negali būti grindžiamas vien tuo, kad prašytojas yra konkrečioje vietoje dėl pačių nacionalinių valdžios institucijų sukurtų aplinkybių.
95 Žr. šios išvados 42 punktą.
96 Žr. šios išvados 97 punktą.
97 Dėl savarankiško šių sąvokų aiškinimo žr. šios išvados 75 punktą.
98 Šiuo klausimu žr. 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimą Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Dél‑alföldi Regionális Igazgatóság (C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 238 punktas).
99 Pažymėtina, kad Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad prašytojas nedelsiant paleidžiamas į laisvę, jei sulaikymas „laikomas neteisėtu“. Tačiau, jeigu individuali laisvės apribojimo priemonė nebegalioja, nes per nustatytą terminą nebuvo patvirtinta, toks atvejis yra panašus į nurodytąjį šioje nuostatoje.
100 Žr. šios išvados 125 ir 126 punktus.
101 Žr. šios išvados 109 ir 112 punktus.
102 Geografinis advokato ir jo kliento atskyrimas vykstant teismo posėdžiui, kaip nustatyta Įstatymo Nr. 14/2024 4 straipsnio 5 dalyje, gali pakenkti jų pokalbių, vykstančių per posėdžius, konfidencialumui.
103 Per posėdį JA advokatė nurodė, kad jos kliento mobilusis telefonas buvo konfiskuotas ir kad jis su savo advokatu galėjo kalbėtis tik 15 min. per dieną, nors asmenys, Italijos Respublikoje sulaikyti kituose centruose, su savo advokatu galėjo kalbėtis ilgiau.
104 Žr. šios išvados 115 punktą.
105 Italijos ir Albanijos protokolo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta patekimo į šias zonas galimybė tik tiek, kiek tai susiję su teisės į gynybą užtikrinimu.
106 Žr. šios išvados 119 ir 120 punktus.