(1)

siekiant užtikrinti tinkamą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/2031 (3) įgyvendinimą, reikia daugiau aiškumo, skaidrumo ir nuoseklumo, nes sveiki augalai yra itin svarbūs tvariai žemės ūkio ir sodininkystės produkcijos gamybai ir prisideda prie apsirūpinimo maistu saugumo ir maisto saugos bei aplinkos apsaugos nuo kenkėjų;

(2)

Reglamentu (ES) 2016/2031 nustatomos taisyklės dėl apsaugos nuo augalų kenkėjų priemonių. Tos taisyklės yra susijusios su reguliuojamų kenkėjų klasifikavimu ir įtraukimu į sąrašą, reikalavimais dėl tam tikrų augalų, augalinių produktų ir kitų objektų įvežimo į Sąjungos teritoriją ir vežimo joje, stebėsena, pranešimais apie protrūkius, kenkėjų, jei jų aptinkama Sąjungos teritorijoje, likvidavimo priemonėmis ir sertifikavimu;

(3)

be to, Reglamentu (ES) 2016/2031 nustatomi tam tikri ataskaitų teikimo reikalavimai demarkacinių zonų nustatymo ir Sąjungos karantininių kenkėjų, prioritetinių kenkėjų ir saugomų zonų karantininių kenkėjų stebėsenos srityse. Tie ataskaitų teikimo reikalavimai yra labai svarbūs užtikrinant deramą teisės aktų stebėseną ir tinkamą vykdymą. Tačiau svarbu tuos reikalavimus racionalizuoti ir supaprastinti pagal 2023 m. kovo 16 d. Komisijos komunikatą „Ilgalaikis ES konkurencingumas. Perspektyvos po 2030 m.“, taip pat skatinti suderintas, standartizuotas ir suskaitmenintas procedūras, siekiant užtikrinti, kad tie reikalavimai atitiktų numatytą paskirtį ir būtų sumažinta biurokratija, sykiu mažinant administracinę ir finansinę naštą;

(4)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 18 straipsnio 6 dalį valstybės narės kasmet ne vėliau kaip balandžio 30 d. turi pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie nustatytų demarkacinių zonų skaičių ir vietas, atitinkamus kenkėjus ir atitinkamas priemones, kurių buvo imtasi per ankstesnius kalendorinius metus;

(5)

kaip matyti iš patirties taikant Reglamentą (ES) 2016/2031, siekiant koordinuoti fitosanitarijos politiką Sąjungos lygmeniu, yra veiksmingiau pranešti apie demarkacines zonas iš karto po jų nustatymo. Valstybei narei nedelsiant pranešus apie demarkacinės zonos nustatymą, tai padeda kitoms valstybėms narėms, Komisijai ir profesionaliems veiklos vykdytojams geriau suprasti atitinkamo kenkėjo buvimą ir plitimą bei nuspręsti, kokių priemonių reikia imtis. Todėl tikslinga Reglamento (ES) 2016/2031 18 straipsnio 6 dalyje nustatyti valstybių narių pareigą pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie demarkacines zonas iš karto po jų nustatymo, kartu nurodant atitinkamus kenkėjus ir atitinkamas priemones, kurių imtasi. Dėl tokios pareigos nebūtų sukurta jokia nauja administracinė našta, nes neatidėliotinas pranešimas apie demarkacines zonas yra galiojanti Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2019/1715 (4) I priedo 7.1 punkte nustatyta pareiga, kurią šiuo metu taiko visos valstybės narės. Tos pareigos nustatymas Reglamento (ES) 2016/2031 18 straipsnio 6 dalyje dar labiau padidintų taikytinų taisyklių dėl demarkacinių zonų aiškumą, o atitinkama Įgyvendinimo reglamente (ES) 2019/1715 nustatyta pareiga turėtų būti panaikinta, kad būtų išvengta atitinkamų nuostatų dubliavimosi;

(6)

be to, remiantis patirtimi, įgyta taikant Reglamento (ES) 2016/2031 18 straipsnio 6 dalį, valstybių narių pareiga kasmet ne vėliau kaip balandžio 30 d. pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie nustatytų demarkacinių zonų skaičių ir vietas, atitinkamus kenkėjus ir atitinkamas priemones, kurių buvo imtasi per ankstesnius kalendorinius metus, tik padidina administracinę naštą ir neturi praktinės vertės pareigai nedelsiant pranešti apie demarkacines zonas. Todėl atitinkama nuostata turėtų būti išbraukta iš to straipsnio;

(7)

siekiant racionalizuoti ataskaitų teikimo pareigas ir padidinti tų pareigų vykdymo skaitmenizavimą, neatidėliotinas pranešimas apie demarkacines zonas turėtų būti teikiamas naudojant Reglamento (ES) 2016/2031 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą. Dėl suderinamumo priežasčių to reglamento 19 straipsnio 2 dalyje nurodyti pranešimai apie užkrėstoje zonoje randamus atitinkamus kenkėjus ir apie 19 straipsnio 4 dalyje nurodytą demarkacinių zonų panaikinimą taip pat turėtų būti teikiami naudojant tą elektroninę pranešimo sistemą;

(8)

patirtis rodo, kad tam tikrais atvejais valstybėms narėms reikia ekspertų pagalbos, kad būtų galima greitai imtis veiksmų dėl naujų tam tikrų kenkėjų protrūkių jų teritorijose. Todėl turėtų būti įsteigta Sąjungos augalų sveikatos ekstremaliųjų situacijų grupė (toliau – Grupė), kurios tikslas būtų valstybių narių prašymu teikti joms skubią pagalbą dėl priemonių, kurių turi būti imamasi pagal Reglamento (ES) 2016/2031 10–19, 27 ir 28 straipsnius Sąjungos karantininių kenkėjų atžvilgiu, ir priemonių, kurių turi būti imamasi pagal to reglamento 30 straipsnį. Siekiant apsaugoti Sąjungos teritoriją nuo galimų kenkėjų protrūkių trečiosiose valstybėse, turinčiose sieną su Sąjungos teritorija ar keliančiose neišvengiamą fitosanitarinę riziką tai teritorijai, Grupė vienos ar kelių valstybių narių ir atitinkamos trečiosios valstybės prašymu taip pat galėtų teikti trečiosioms valstybėms skubią pagalbą dėl Sąjungos karantininių kenkėjų ir kenkėjų, kuriems taikomos pagal to reglamento 30 straipsnį priimtos priemonės, protrūkių jų teritorijose;

(9)

siekiant užtikrinti tinkamą Grupės veikimą, Komisija turėtų nustatyti jos skyrimo, sudėties ir finansavimo taisykles. Siekiant geresnio koordinavimo ir veiksmingumo, Grupės narius iš valstybių narių siūlomų kandidatų turėtų skirti Komisija, pasikonsultavusi su atitinkamomis valstybėmis narėmis ar trečiosiomis valstybėmis, ir tai turėtų būti įvairių, su augalų sveikata susijusių, specializacijų ekspertai;

(10)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 22 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 2 dalį ir 34 straipsnio 2 dalį valstybės narės kasmet ne vėliau kaip balandžio 30 d. Komisijai ir kitoms valstybėms narėms turi pateikti ankstesniais kalendoriniais metais vykdytos stebėsenos, susijusios su tam tikrų kenkėjų, t. y. Sąjungos karantininių kenkėjų, kenkėjų, kuriems taikomos pagal to reglamento 29 ir 30 straipsnius priimtos priemonės, prioritetinių kenkėjų ir saugomų zonų karantininių kenkėjų, buvimu Sąjungos teritorijoje, rezultatus. Be to, Reglamento (ES) 2016/2031 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės narės, gavusios prašymą, turi pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie parengtas daugiametes stebėsenos programas. Siekiant racionalizuoti ataskaitų teikimo pareigas ir padidinti tų pareigų vykdymo skaitmenizavimą, atitinkami straipsniai turėtų būti iš dalies pakeisti konkrečiai nurodant, kad tie pranešimai turi būti teikiami naudojant to reglamento 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą;

(11)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 23 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą daugiametės stebėsenos programos parengiamos penkerių – septynerių metų laikotarpiui. Siekiant įveikti daugiametės stebėsenos programos įgyvendinimo keliamus iššūkius ir sumažinti kompetentingoms institucijoms tenkančią administracinę naštą, tas laikotarpis turėtų būti pratęstas iki 10 metų, o tos programos turėtų būti peržiūrimos ir atnaujinamos;

(12)

Reglamento (ES) 2016/2031 30 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad jei Komisija padaro išvadą, kad kenkėjas atitinka to reglamento I priedo 3 skirsnio 2 poskirsnyje nustatytus kriterijus, susijusius su kenkėjais, kurie nėra įtraukti į Sąjungos karantininių kenkėjų sąrašą, ji turi nedelsdama priimti įgyvendinimo aktus, kuriais patvirtina tam tikrą laikotarpį taikomas priemones, susijusias su to kenkėjo keliama rizika;

(13)

įgyvendindamos tą nuostatą tam tikros valstybės narės išreiškė abejonių dėl tikslios sąvokos „priemonės“ taikymo srities, visų pirma dėl to, ar ji apima veiksmus, kurių imamasi dėl prekių importo ar vidaus vežimo, siekiant užkirsti kelią atitinkamo kenkėjo patekimui į Sąjungos teritoriją ir išplitimui joje. Todėl, siekiant teisinio aiškumo ir išsamumo, Reglamento (ES) 2016/2031 30 straipsnio 1 dalis turėtų būti iš dalies pakeista, siekiant konkrečiai nurodyti, kad tos priemonės gali apimti atitinkamo kenkėjo įvežimo į Sąjungos teritoriją, vežimo per ją arba laikymo, dauginimo ar išleidimo jos teritorijoje draudimą ir reikalavimus dėl augalų, augalinių produktų ir kitų objektų įvežimo į Sąjungos teritoriją ir vežimo joje. Tačiau pagal to reglamento 8 ir 48 straipsnius vis dar įmanoma prireikus leisti taikyti nuo tų draudimų nukrypti leidžiančias nuostatas, pavyzdžiui, vykdant atitinkamą mokslinių tyrimų ar selekcijos veiklą, susijusią su atsparumu ar tolerancija;

(14)

Reglamento (ES) 2016/2031 41 straipsnyje nustatyti reikalavimai užkirsti kelią Sąjungos karantininių kenkėjų patekimui ant augalų, augalinių produktų ar kitų objektų. To straipsnio 4 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai augalai, augaliniai produktai ar kiti objektai į Sąjungos teritoriją buvo įvežti arba joje vežami pažeidžiant to straipsnio 1 dalį, valstybės narės turi patvirtinti būtinas priemones, kaip nurodyta Sąjungos teisės aktuose dėl oficialios kontrolės ir, naudodamos to reglamento 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą, pranešti Komisijai ir kitoms valstybėms narėms;

(15)

tačiau Reglamento (ES) 2016/2031 37 straipsnyje, susijusiame su priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią reguliuojamų nekarantininių kenkėjų patekimui ant sodinti skirtų augalų, viršijančių nurodytas ribines vertes, kai jie įvežami į Sąjungos teritoriją arba vežami joje, nėra reikalavimo pranešti apie jame nustatytų taisyklių nesilaikymą. Todėl tas straipsnis turėtų būti iš dalies pakeistas numatant, kad tuo atveju, kai nesilaikoma reikalavimų dėl reguliuojamų nekarantininių kenkėjų, valstybės narės turi priimti būtinas priemones ir, naudodamos to reglamento 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą, apie tai pranešti Komisijai, kitoms valstybėms narėms ir atitinkamai trečiajai valstybei;

(16)

todėl Reglamento (ES) 2016/2031 104 straipsnyje, susijusiame su pranešimais apie kenkėjų buvimą, taip pat turėtų būti pateikta nuoroda į to reglamento 37 straipsnio 10 dalį;

(17)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl Reglamento (ES) 2016/2031 papildymo nustatant procedūrą, skirtą sudaryti didelės rizikos augalų, augalinių produktų ir kitų objektų sąrašą pagal to reglamento 42 straipsnio 1 dalį. Ta procedūra turėtų apimti šiuos elementus: atitinkamų didelės rizikos augalų, augalinių produktų ir kitų objektų vertinimo įrodymų rengimą; veiksmus, kurių reikia imtis gavus tuos įrodymus; to vertinimo procedūras ir dokumentų rinkinių, susijusių su konfidencialumu ir duomenų apsauga, tvarkymą. Tai būtina, nes patirtis parodė, kad konkreti procedūra, skirta sudaryti didelės rizikos augalų sąrašą, galėtų užtikrinti skaidrumą ir nuoseklumą valstybėms narėms, trečiosioms valstybėms ir atitinkamiems profesionaliems veiklos vykdytojams. Ypač svarbu, kad atlikdama parengiamąjį darbą Komisija tinkamai konsultuotųsi, taip pat ir su ekspertais, ir kad tos konsultacijos būtų vykdomos vadovaujantis 2016 m. balandžio 13 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl geresnės teisėkūros (5) nustatytais principais. Visų pirma siekiant užtikrinti vienodas galimybes dalyvauti atliekant su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, Europos Parlamentas ir Taryba visus dokumentus gauna tuo pačiu metu kaip ir valstybių narių ekspertai, o jų ekspertams sistemingai suteikiama galimybė dalyvauti Komisijos ekspertų grupių, kurios atlieka su deleguotaisiais aktais susijusį parengiamąjį darbą, posėdžiuose;

(18)

tam tikrais atvejais tikslinga leisti įvežti į Sąjungos teritoriją tam tikrus augalus, augalinius produktus ar kitus objektus iš tam tikrų trečiųjų valstybių, nukrypstant nuo atitinkamo draudimo, nustatyto pagal Reglamento (ES) 2016/2031 40 straipsnio 1 dalį, arba nuo specialių ir lygiaverčių reikalavimų, nustatytų pagal jo 41 straipsnio 2 dalį priimtu įgyvendinimo aktu. Atitinkami augalai, augaliniai produktai ir kiti objektai šiuo metu yra įtraukti į Komisijos igyvendinimo reglamento (ES) 2019/2072 (6) VI ir VII priedus. Tokie atvejai yra atvejai, kai Komisija gavo įrodymų, dėl kurių pagrįsta priimti laikinas nukrypti leidžiančias nuostatas, kurių reikalavimai yra lygiaverčiai arba griežtesni nei nurodytieji Reglamento (ES) 2016/2031 41 straipsnyje, arba kai trečioji valstybė pateikė prašymą leisti taikyti tokią laikiną nukrypti leidžiančią nuostatą ir pateikė rašytines garantijas, kad jos teritorijoje taikomos priemonės yra veiksmingos mažinant atitinkamą tų augalų, augalinių produktų ar kitų objektų keliamą riziką, o atlikus preliminarų rizikos vertinimą nustatyta, kad, taikant tam tikras Reglamento (ES) 2016/2031 II priedo 1 skirsnio 2 ir 3 punktuose nustatytas laikinąsias priemones, Sąjungos teritorijai kylančią riziką galima sumažinti iki priimtino lygio;

(19)

siekiant aiškumo, nuoseklumo ir skaidrumo, Komisijai turėtų būti suteikti įgaliojimai priimti įgyvendinimo aktus, kuriuose būtų numatytos tokios nukrypti leidžiančios nuostatos. Siekiant išsamumo, tuose aktuose taip pat turėtų būti nustatytos laikinos ir proporcingos priemonės, kurios yra būtinos siekiant sumažinti atitinkamą fitosanitarinę riziką iki priimtino lygio. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 182/2011 (7);

(20)

siekiant užtikrinti, kad visų tų įgyvendinimo aktų peržiūra būtų atlikta laiku, jų taikymo laikotarpis neturėtų būti ilgesnis nei penkeri metai. Išimtiniais atvejais, jei tai pateisinama remiantis atnaujintu vertinimu, turėtų būti galima pratęsti tą laikotarpį, o atitinkamai nukrypti leidžiančiai nuostatai turėtų būti taikomi iš dalies pakeisti reikalavimai, kad būtų pašalinta bet kokia fitosanitarinė rizika;

(21)

be to, pagal SESV 290 straipsnį Komisijai turėtų būti deleguoti įgaliojimai priimti aktus dėl Reglamento (ES) 2016/2031 papildymo elementais, susijusiais su procedūra, kurios reikia laikytis siekiant suteikti laikinas nukrypti nuo to reglamento 40 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies leidžiančias nuostatas. Tai būtina, nes nuo Reglamento (ES) 2016/2031 priėmimo įgyta patirtis parodė, kad, siekiant užtikrinti skaidrumą ir nuoseklumą valstybėms narėms, trečiosioms valstybėms ir atitinkamiems profesionaliems veiklos vykdytojams, būtina standartizuota tokių laikinų nukrypti leidžiančių nuostatų suteikimo procedūra;

(22)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 42 straipsnio 4 dalį, jeigu remiantis rizikos vertinimu padaroma išvada, kad augalo, augalinio produkto ar kito objekto įvežimui į Sąjungos teritoriją turi būti taikomas draudimas, specialūs reikalavimai arba iš viso netaikomi jokie reikalavimai, jis turi būti išbrauktas iš didelės rizikos augalų, augalinių produktų ir kitų objektų sąrašo. Tačiau, kaip matyti iš to straipsnio taikymo patirties, tam tikrais atvejais tų prekių įvežimui į Sąjungos teritoriją galėtų būti taikomos specialios priemonės, kuriomis atitinkama fitosanitarinė rizika būtų sumažinta iki priimtino lygio, o kai kurių atitinkamų kenkėjų išsamaus įvertinimo vis dar laukiama. Todėl jei augalai, augaliniai produktai ar kiti objektai kelia fitosanitarinę riziką, kuri dar nėra visapusiškai įvertinta, ir dėl jų dar nepriimtas įgyvendinimo aktas pagal Reglamento (ES) 2016/2031 42 straipsnio 4 dalį, Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai pašalinti juos iš didelės rizikos augalų, augalinių produktų ar kitų objektų sąrašo, priimto pagal to reglamento 42 straipsnio 3 dalį. Siekiant sumažinti fitosanitarinę riziką iki priimtino lygio, pagal tuos įgaliojimus priimtuose įgyvendinimo aktuose turėtų būti nustatytos laikinos priemonės, susijusios su tų augalų, augalinių produktų ir kitų objektų įvežimu į Sąjungos teritoriją, ir jos turėtų būti taikomos tik tinkamą ir pagrįstą laikotarpį, kurio reikia visapusiškam vertinimui atlikti. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi laikantis Reglamento (ES) Nr. 182/2011;

(23)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 44 straipsnio 1 dalies a punktą Komisija, gavusi konkrečios trečiosios valstybės prašymą, įgyvendinimo aktais turi nustatyti lygiaverčius reikalavimus, jei atitinkama trečioji valstybė, taikydama vieną ar kelias konkrečias priemones, kurias ji oficialiai kontroliuoja, užtikrina tokį fitosanitarinės apsaugos lygį, kuris yra lygiavertis specialiems reikalavimams, susijusiems su atitinkamų augalų, augalinių produktų ir kitų objektų vežimu Sąjungos teritorijoje;

(24)

tos nuostatos įgyvendinimo patirtis parodė, kad nustatyti reikalavimus, lygiaverčius tik specialiems augalų, augalinių produktų ir kitų objektų vežimo Sąjungos teritorijoje reikalavimams, nėra nei tinkama, nei įmanoma tuo atveju, kai tokių vežimo reikalavimų nėra. Tai dažnai būna tuo atveju, kai Sąjungos taisyklės susijusios su kenkėjais, kurie aptinkami tik trečiosiose valstybėse, o ne Sąjungos teritorijoje, ir kai priimti tik prekių įvežimo į Sąjungos teritoriją reikalavimai;

(25)

dėl tos priežasties atitinkamos trečiosios valstybės prašomas fitosanitarinės apsaugos lygis taip pat turėtų būti lygiavertis taikytiniems specialiems reikalavimams, susijusiems su atitinkamų augalų, augalinių produktų ir kitų objektų įvežimu į Sąjungos teritoriją iš visų arba tam tikrų trečiųjų valstybių;

(26)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 71 straipsnio 2 dalį fitosanitarinio sertifikato skirsnyje „Papildoma deklaracija“ turi būti nurodyta, kuris konkretus reikalavimas įvykdytas, kai atitinkamu įgyvendinimo aktu, priimtu pagal to reglamento 28 straipsnio 1 ir 2 dalis, 30 straipsnio 1 ir 3 dalis, 37 straipsnio 2 dalį, 41 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 54 straipsnio 2 ir 3 dalis, leidžiama pasirinkti iš kelių su tokiais reikalavimais susijusių galimybių. Nurodant tą informaciją turi būti pateikta visa atitinkamo reikalavimo formuluotė;

(27)

Reglamento (ES) 2016/2031 taikymo praktika parodė, kad fitosanitariniuose sertifikatuose taip pat turėtų būti pateikta nuoroda į reikalavimus, priimtus pagal to reglamento 37 straipsnio 4 dalį, t. y. priemones, kuriomis užkertamas kelias Sąjungos reguliuojamų nekarantininių kenkėjų patekimui ant atitinkamų sodinti skirtų augalų, kaip nurodyta to reglamento 36 straipsnio f punkte, jei atitinkamoje nuostatoje numatytos kelios skirtingos tokių reikalavimų taikymo galimybės. Tai atitinka požiūrį į Sąjungos karantininius kenkėjus, nes to reglamento 71 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į įgyvendinimo aktą, priimtą pagal jo 41 straipsnio 2 ir 3 dalis. Be to, tai taip pat suteiktų daugiau aiškumo ir tikrumo kompetentingoms institucijoms, profesionaliems veiklos vykdytojams ir trečiosioms valstybėms dėl reguliuojamų nekarantininių kenkėjų ir atitinkamų sodinti skirtų augalų taisyklių taikymo;

(28)

dėl tos priežasties Reglamento (ES) 2016/2031 71 straipsnio 2 dalyje turėtų būti pateikta nuoroda į įgyvendinimo aktus, priimtus pagal jo 37 straipsnio 4 dalį. Be to, turėtų būti išbraukta nuoroda į to reglamento 37 straipsnio 2 dalį, nes ji nesusijusi su fitosanitarinio sertifikato skirsnio „Papildoma deklaracija“ turiniu. Komisija turėtų užtikrinti, kad iki tų dalinių pakeitimų taikymo pradžios datos taisyklės dėl reguliuojamų nekarantininių kenkėjų buvimo ant sodinti skirtų augalų būtų atnaujintos pritaikant atitinkamus Įgyvendinimo reglamente (ES) 2019/2072 nustatytus reikalavimus;

(29)

Reglamento (ES) 2016/2031 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad augalo pasas nereikalingas vežant augalus, augalinius produktus ar kitus objektus, tiekiamus tiesiogiai galutiniam naudotojui, įskaitant sodininkus mėgėjus. Tačiau ta išimtis netaikoma galutiniams naudotojams, kurie tuos augalus, augalinius produktus ar kitus objektus gauna nuotolinės prekybos priemonėmis;

(30)

nuo Reglamento (ES) 2016/2031 priėmimo įgyta patirtis parodė, kad tam tikrais atvejais augalo pasas neturėtų būti pridėtas prie tam tikrų augalų, augalinių produktų ar kitų objektų netgi jei jie platinami nuotolinės prekybos būdu. Todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad ji galėtų nustatyti, kad 81 straipsnio 1 dalies a punktas tam tikromis sąlygomis netaikomas konkretiems augalams, augaliniams produktams ar kitiems objektams, platinamiems vykdant nuotolinę prekybą. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal Reglamentą (ES) Nr. 182/2011;

(31)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 88 straipsnį atitinkami profesionalūs veiklos vykdytojai augalų pasus turi pritvirtinti prie atitinkamų augalų, augalinių produktų ir kitų objektų prekybos vieneto, prieš juos vežant Sąjungos teritorijoje, vadovaudamiesi to reglamento 79 straipsniu, arba prieš juos įvežant į saugomą zoną ar vežant joje pagal jo 80 straipsnį. Kai tokie augalai, augaliniai produktai ar kiti objektai vežami pakuotėje, ryšulyje arba konteineryje, augalo pasas turi būti pritvirtintas prie tos pakuotės, ryšulio arba konteinerio;

(32)

Reglamentu (ES) 2016/2031 grindžiama prekybos praktika parodė, kad tam tikrais atvejais prie tam tikrų augalų, augalinių produktų ar kitų objektų prekybos vienetų augalų paso praktiškai neįmanoma pritvirtinti dėl jų dydžio, formos ar kitų specifinių savybių. Vietoj to turėtų būti leidžiama tų augalų, augalinių produktų ar kitų objektų prekybos vienetus vežti Sąjungos teritorijoje su augalo pasu, pateikiamu kitu būdu nei fiziškai pritvirtinant. Reglamento (ES) 2016/2031 reikalavimai dėl augalų pasų išdavimo atitinkamiems augalams, augaliniams produktams ir kitiems objektams turėtų likti nepakeisti;

(33)

todėl Komisijai turėtų būti suteikti įgyvendinimo įgaliojimai, kad tam tikrus augalus, augalinius produktus ir kitus objektus dėl jų dydžio, formos, pakavimo būdo ar kitų specifinių savybių, dėl kurių toks tvirtinimas yra nepraktiškas, būtų leidžiama vežti prie jų prekybos vienetų nepritvirtinus augalo paso. Šiuo atžvilgiu būtina nustatyti tvarką, kuria būtų užtikrinta, kad augalo pasas ir toliau būtų naudojamas, nors ir nepritvirtintas, ir jame vis dar būtų nurodomi atitinkami augalai, augaliniai produktai ir kiti objektai. Tais įgaliojimais turėtų būti naudojamasi pagal Reglamentą (ES) Nr. 182/2011;

(34)

Reglamento (ES) 2016/2031 94 straipsnyje nustatyta, kad augalo pasai turi būti išduodami pasienio kontrolės postuose, siekiant jais pakeisti į Sąjungos teritoriją įvežamų augalų, augalinių produktų ar kitų objektų fitosanitarinius sertifikatus. Užuot išdavus augalo pasus pasienio kontrolės postuose, valstybėms narėms jau leidžiama pakeisti fitosanitarinį sertifikatą patvirtinta fitosanitarinio sertifikato originalo kopija, kuri pridedama vežant augalą, augalinį produktą ar kitą objektą iki vietos, kurioje išduodamas augalo pasas. Siekiant prisidėti prie skaitmeninimo proceso, sumažinti administracinę naštą ir toliau naudoti to reglamento 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą, valstybės narės turėtų turėti galimybę tokiais atvejais naudoti toje sistemoje esančią informaciją su sąlyga, kad elektroninis fitosanitarinis sertifikatas arba fitosanitarinio sertifikato skaitmeninė kopija yra prieinami toje sistemoje ir pateikiami kompetentingų institucijų prašymu. Atsižvelgiant į elektroninės pranešimo sistemos teikiamas garantijas dėl saugios prieigos prie dokumentų, pirmiau nurodyta galimybė nebeturėtų būti taikoma tik valstybės narės, kurioje buvo atlikti fitosanitariniai importo patikrinimai, teritorijoje. Dėl panašių priežasčių tas su valstybės narės teritorija siejamas apribojimas taip pat nebeturėtų būti taikomas patvirtintų kopijų naudojimui;

(35)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 99 straipsnio 1 dalį Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais tas reglamentas papildomas nustatant elementus, kurie turi būti įtraukti į augalams, augaliniams produktams ar kitiems objektams, išskyrus medinę pakavimo medžiagą, skirtus oficialius patvirtinimus, kurių reikalaujama pagal taikytinus tarptautinius standartus. Nuo tada, kai buvo priimtas Reglamentas (ES) 2016/2031, jokie tarptautiniai standartai nepriimti ir nė viena tarptautinė organizacija šiuo metu neatlieka parengiamojo darbo tokiems standartams parengti. Todėl neįmanoma priimti tų deleguotųjų aktų ir dėl to atitinkami augalai, augaliniai produktai ar kiti objektai negali būti įvežami į Sąjungos teritoriją kartu su tokiais oficialiais patvirtinimais, kurie pakeistų fitosanitarinius sertifikatus;

(36)

be to, pagal tam tikrus įgyvendinimo aktus, priimtus pagal Tarybos direktyvas 77/93/EEB (8) ir 2000/29/EB (9), augalai, augaliniai produktai ir kiti objektai vis dar įvežami į Sąjungos teritoriją kartu su oficialiais patvirtinimais, išskyrus fitosanitarinius sertifikatus, išduotais keliose trečiosiose valstybėse. Tie aktai visų pirma yra Komisijos sprendimai 93/365/EEB (10), 93/422/EEB (11) ir 93/423/EEB (12) bei Komisijos įgyvendinimo sprendimas 2013/780/ES (13). Tie sprendimai buvo priimti nesant atitinkamų tarptautinių standartų ir iki šiol galioja;

(37)

patirtis, įgyta taikant Reglamentą (ES) 2016/2031 ir sprendimus 93/365/EEB, 93/422/EEB, 93/423/EEB ir 2013/780/ES, rodo, kad juose nurodytais tais oficialiais patvirtinimais užtikrinamos tinkamos Sąjungos teritorijos fitosanitarinės apsaugos garantijos, nepaisant to, kad niekada nebuvo atitinkamų tarptautinių standartų. Dėl tos priežasties ir siekiant užtikrinti nuolatinį oficialių patvirtinimų naudojimą pagal Reglamentą (ES) 2016/2031, iš to reglamento 99 straipsnio 1 dalies turėtų būti išbraukta sąlyga, kad atitinkamo deleguotojo akto elementų reikalaujama pagal taikytinus tarptautinius standartus;

(38)

pagal Reglamento (ES) 2016/2031 103 straipsnį Komisija turi sukurti elektroninę valstybių narių pranešimų teikimo sistemą. Siekiant užtikrinti, kad tokia elektroninė sistema taip pat galėtų būti taikoma teikiant ataskaitas, pavyzdžiui, Sąjungos karantininių kenkėjų, prioritetinių kenkėjų, kenkėjų, kuriems taikomos pagal to reglamento 29 ir 30 straipsnius priimtos priemonės, ir saugomų zonų karantininių kenkėjų stebėsenos ataskaitas, to reglamento 103 straipsnio pirma pastraipa turėtų būti iš dalies pakeista, kad taip pat būtų įtrauktos ir valstybių narių teikiamos ataskaitos. Tai būtina siekiant racionalizuoti ataskaitų teikimo sistemą ir sustiprinti fitosanitarijos priemonių skaitmeninimo procesą;

(39)

todėl Reglamentas (ES) 2016/2031 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(40)

nuo tada, kai buvo pradėti taikyti Reglamentas (ES) 2016/2031 bei Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2017/625 (14), patirtis rodo, kad dėl pranešimo apie fitosanitarinio sertifikato ar kitų oficialių patvirtinimų nebuvimą, kai augalai, augaliniai produktai ar kiti objektai įvežami į Sąjungą kaip keleivių asmeninio bagažo dalis arba naudojantis pašto paslaugomis ir yra skirti asmeniniam vartojimui ar naudojimui, kompetentingoms institucijoms tenkanti administracinė našta, palyginti su atitinkama fitosanitarine rizika, neproporcingai didėja. Todėl pranešimui apie tas siuntas, jei joms taikomos Reglamento (ES) 2017/625 1 straipsnio 2 dalies g punkte nurodytos priemonės, to reglamento 66 straipsnio 5 dalis neturėtų būti taikoma, jei reikalavimų nesilaikymas susijęs su fitosanitarinio sertifikato arba kitų oficialių patvirtinimų, kaip nurodyta Reglamento (ES) 2016/2031 99 straipsnio 1 dalyje, nebuvimu. Tačiau, siekiant užtikrinti veiksmingą reikalavimų nesilaikymo priežasčių ir pobūdžio kiekvienoje valstybėje narėje stebėseną, kompetentingos institucijos turėtų registruoti tuos reikalavimų nesilaikymo atvejus ir kasmet pateikti tų įrašų santrauką Komisijai ir kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms. Siekiant racionalizuoti ataskaitų teikimo pareigas ir padidinti tų pareigų vykdymo skaitmenizavimą, tos ataskaitos turėtų būti teikiamos naudojant oficialią kontrolės informacijos valdymo sistemą (IMSOC), nurodytą Reglamento (ES) 2017/625 131 straipsnyje;

(41)

kad trečiosios valstybės ir jų profesionalūs veiklos vykdytojai galėtų prisitaikyti prie naujų fitosanitarinių sertifikatų išdavimo taisyklių, susijusių su atitinkamų taisyklių dėl reguliuojamų nekarantininių kenkėjų laikymusi, Reglamento (ES) 2016/2031 71 straipsnio 2 dalies pakeitimas turėtų būti pradėtas taikyti praėjus 18 mėnesių nuo šio reglamento įsigaliojimo datos,

1)

18 straipsnio 6 dalies pirma pastraipa pakeičiama taip:

„Valstybės narės praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie demarkacines zonas iš karto po jų nustatymo, kartu nurodydamos atitinkamus kenkėjus ir atitinkamas priemones, kurių imtasi. Tie pranešimai teikiami naudojant 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą.“

2)

19 straipsnis papildomas šia dalimi:

3)

įterpiamas šis straipsnis:

4)

22 straipsnio 3 dalies pirma pastraipa pakeičiama taip:

„Valstybės narės kasmet, ne vėliau kaip balandžio 30 d., praneša Komisijai ir kitoms valstybėms narėms apie 1 dalyje nurodytos stebėsenos, vykdytos per ankstesnius kalendorinius metus, rezultatus. Į tas ataskaitas įtraukiama informacija apie stebėsenos vykdymo vietą, laiką, atitinkamus kenkėjus, augalus, augalinius produktus ar kitus objektus, patikrų ir paimtų mėginių skaičių ir su kiekvienu atitinkamu kenkėju susijusias išvadas. Tos ataskaitos teikiamos naudojant 103 straipsnyje nurodytą elektroninę pranešimo sistemą.“

5)

23 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

6)

24 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

7)

25 straipsnio 3 dalis pakeičiama taip:

8)

30 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa pakeičiama taip:

„Tomis priemonėmis atitinkamais atvejais konkrečiai kiekvieno atitinkamo kenkėjo atžvilgiu įgyvendinama viena ar kelios iš 28 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos a–g punktuose nurodytų nuostatų. Tai gali būti to kenkėjo įvežimo į Sąjungos teritoriją, vežimo joje arba jo laikymo, dauginimo ar išleidimo jos teritorijoje draudimas ir reikalavimai, susiję su augalų, augalinių produktų ir kitų objektų įvežimu į Sąjungos teritoriją ir vežimu joje.“

9)

34 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

10)

37 straipsnis papildomas šia dalimi:

11)

42 straipsnyje įterpiama ši dalis:

12)

įterpiamas šis straipsnis:

13)

44 straipsnio 1 dalies a punktas pakeičiamas taip:

;

14)

71 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

15)

81 straipsnis papildomas šia dalimi:

16)

88 straipsnis papildomas šiomis pastraipomis:

„Komisija įgyvendinimo aktais gali nustatyti nuostatas, kuriomis:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 107 straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.“

17)

94 straipsnio 2 dalis pakeičiama taip:

18)

99 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

19)

103 straipsnio pirma pastraipa pakeičiama taip:

„Komisija sukuria elektroninę pranešimo sistemą, kuria valstybės narės teikia pranešimus ir ataskaitas.“

20)

104 straipsnio pirmos pastraipos įžanginė dalis pakeičiama taip:

„Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos konkrečios taisyklės, susijusios su 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 11 straipsnyje, 17 straipsnio 3 dalyje, 18 straipsnio 6 dalyje, 19 straipsnio 2 ir 8 dalyse, 28 straipsnio 7 dalyje, 29 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje, 30 straipsnio 8 dalyje, 33 straipsnio 1 dalyje, 37 straipsnio 10 dalyje, 40 straipsnio 4 dalyje, 41 straipsnio 4 dalyje, 46 straipsnio 4 dalyje, 49 straipsnio 6 dalyje, 53 straipsnio 4 dalyje, 54 straipsnio 4 dalyje, 60 straipsnio 2 dalyje, 77 straipsnio 2 dalyje ir 95 straipsnio 5 dalyje nurodytų pranešimų teikimu. Tos taisyklės susijusios su vienu ar daugiau iš šių elementų:“

21)

105 straipsnis iš dalies keičiamas taip: