Opinion of the Advocate-General
1. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Augstākā tiesa (Latvijos Respublikos Aukščiausiasis Teismas) pateikia Teisingumo Teismui tris prejudicinius klausimus dėl 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų(2), būtent jos I priedo 7 punkto išaiškinimo.
2. Šia direktyva, kurios nauja redakcija neseniai išdėstyta Direktyvoje 2014/49/ES(3), kurioje numatyta ją ilgainiui panaikinti(4), buvo užtikrintas suderintas minimalus banko indėlių garantijų lygis, kai dėl krizės, su kuria susiduria kredito įstaiga, jie negali būti grąžinti. Reglamentuojant šį klausimą Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte buvo numatyta valstybių narių galimybė netaikyti garantijų, inter alia , atitinkamos kredito įstaigos direktorių ir vadovų indėliams.
3. Šioje byloje prejudiciniai klausimai kilo nagrinėjant Andrejs Surmačs ir Finanšu un kapitāla tirgus komisija (Finansų ir kapitalo rinkos komisija, toliau – FKTK) ginčą dėl šios sprendimo netaikyti garantijų A. Surmačs, kuris bankrutavusiame Latvijos banke ėjo pirmininko pavaduotojo pareigas, indėliams. Iš esmės prejudiciniai klausimai pateikti dėl minėtų dviejų „direktoriaus“ ir „vadovo“ sąvokų. Nors pagal naujas Direktyvoje 2014/49 įtvirtintas normas valstybėms narėms nebesuteikiama galimybė netaikyti garantijų tokių kategorijų asmenų indėliams, minėtų sąvokų aiškinimas vis dėlto turi sisteminio pobūdžio reikšmę, nes nuo šiol nuostatos dėl banko indėlių garantijų priskiriamos prie bendro taisyklių dėl finansinių paslaugų sąvado ( single Rulebook ) ir yra vienas iš Europos bankų sąjungos elementų(5) .
I – Norminis pagrindas
A – Sąjungos teisė
4. Iš Direktyvos 94/19 1 ir 2 konstatuojamųjų dalių matyti, kad, įdiegus banko indėlių garantijų sistemas visose valstybėse narėse ir suderinus taikomas garantijas numatant mažiausią sumą, šia direktyva siekiama skatinti harmoningą kredito įstaigų veiklos plėtrą visoje Sąjungoje, šalinant visus įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus, kartu stiprinant bankų sistemos stabilumą ir indėlininkų apsaugą(6) .
5. Siekiant šio tikslo Direktyvos 94/19 3 straipsnyje numatyta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad jos teritorijoje būtų įdiegta viena ar kelios indėlių garantijų sistemos. Pagal tos pačios direktyvos 7 straipsnio 1 ir 1a dalis valstybės narės užtikrina, kad tais atvejais, kai indėliai negrąžinami, kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius būtų nustatoma 100 000 EUR kompensacija(7) .
6. Direktyva 94/19 įdiegta indėlių garantijų sistema turi kelias išimtis. Tai matyti iš jos 16 konstatuojamosios dalies, kurioje, viena vertus, teigiama, jog šioje direktyvoje numatytas minimalus garantijos lygis turi būti toks, kad neliktų pernelyg daug neapsaugotų indėlių, ir antra vertus, nurodoma, kad nederėtų taikyti tokio apsaugos lygio, kuris tam tikrais atvejais galėtų paskatinti nesaugų kredito įstaigų valdymą.
7. Be to, pagal šios direktyvos 18 konstatuojamąją dalį „valstybė narė turi turėti galimybę tam tikroms konkrečiai nurodytoms indėlių ar indėlininkų kategorijoms netaikyti indėlių garantijų sistemose nustatytų garantijų, jeigu, valstybės narės nuomone, jų nereikia specialiai apsaugoti“.
8. Tokiomis aplinkybėmis, pirma, Direktyvos 94/19 2 straipsnyje numatyta, kad garantijų sistemų išmokos netaikomos tam tikrų rūšių indėliams(8), ir, antra, šios direktyvos 7 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė numatyti, kad tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos.
9. Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimčių sąrašas pateikiamas šios direktyvos I priede. Pagal šio I priedo 7 punktą garantijos gali būti netaikomos „kredito įstaigų direktorių, vadovų, asmeniškai atsakingų narių, asmenų, kuriems priklauso mažiausiai 5 % kredito įstaigos kapitalo, asmenų, atsakingų už įstatymuose numatyto kredito įstaigos apskaitos dokumentų audito atlikimą, bei asmenų, turinčių panašų statusą kitose tai pačiai grupei priklausančiose bendrovėse, indėliams“.
10. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų ir investicinių įmonių priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB ir 2006/49/EB(9), 3 straipsnio 1 dalyje pateikiamos tokios apibrėžtys:
„ < … >
7) „valdymo organas“ – įstaigos organas ar organai, paskirtas (-i) pagal nacionalinę teisę, įgaliotas (-i) nustatyti įstaigos strategiją, tikslus ir bendrą veiklos kryptį ir vykdantis (-ys) vadovybės sprendimų priėmimo priežiūrą bei stebėseną; į jį įtraukiami asmenys, kurie faktiškai vadovauja įstaigos veiklai;
8) „valdymo organo priežiūros funkcija“ – valdymo organo vykdoma vadovybės sprendimų priėmimo priežiūros ir stebėsenos funkcija;
9) „vyresnioji vadovybė“ – fiziniai asmenys, vykdantys vykdomąsias funkcijas įstaigoje ir atsakingi bei atskaitingi valdymo organui už kasdienį įstaigos valdymą;
< ... > “
11. Europos bankininkystės institucijos patvirtintų Gairių dėl valdymo organo narių ir pagrindines užduotis atliekančių asmenų tinkamumo eiti pareigas vertinimo(10), kaip jos suprantamos pagal Reglamento 1093/2010/ES(11) 16 straipsnį (toliau – Europos bankininkystės institucijos gairės), I skyriaus 2 dalyje pateikiamos tokios apibrėžtys:
„a. „valdymo organas“ – kredito įstaigos valdymo organas (arba organai), atliekantis priežiūros ir valdymo funkcijas, turintis įgaliojimus priimti galutinius sprendimus ir nustatyti kredito įstaigos strategijas, tikslus ir veiklos kryptį;
b. „priežiūros funkciją atliekantis valdymo organas“ – valdymo organas, vykdantis priežiūros funkciją, prižiūrintis ir stebintis, kaip priimami su valdymu susiję sprendimai;
c. „narys“ – siūlomas paskirti arba paskirtas valdymo organo narys;
d. „pagrindines užduotis atliekantys asmenys“ – svarbias ir įtakingas pareigas einantys kredito įstaigos darbuotojai, kurie nėra jos valdymo organo nariai. Pagrindines užduotis atliekantys asmenys gali būti svarbių veiklos padalinių, veiklos EEE padalinių, trečiosiose šalyse esančių patronuojamųjų įmonių, pagalbinių ir vidaus kontrolės funkcijų vadovai.“
B – Nacionalinė teisė
12. Indėlių garantijų sistema Latvijoje reglamentuojama Indėlių garantijų įstatymo ( Noguldījumu garantiju likums) , kuriuo į Latvijos teisės sistemą perkelta Direktyva 94/19.
13. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta už kredito įstaigoje laikomą indėlį garantuojama kompensacijos suma, kuri lygi apdrausto indėlio sumai, tačiau neviršija100 000 EUR ribos.
14. Šio įstatymo 17 straipsnyje išvardyti atvejai, kai garantuojama kompensacija nemokama. Remiantis šio straipsnio 4 dalies redakcija, galiojančia nuo 2009 m. birželio 19 d., garantuojama kompensacijos suma nemokama už „indėlius, kurie priklauso kredito įstaigos stambiesiems akcininkams, stebėtojų tarybos ar valdybos nariams ar pirmininkui, vidaus audito tarnybos direktoriui, bendrovės auditoriui ir kitiems kredito įstaigos darbuotojams, vykdantiems jos veiklos planavimo, valdymo ir kontrolės funkcijas ir už ją atsakantiems“.
II – Faktinės aplinkybės, nacionalinis procesas ir prejudiciniai klausimai
15. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas pateikė nagrinėdamas ginčą, kilusį bankrutavus Latvijos bankui „Latvijas Krājbanka“. 2011 m. lapkričio 21 d. sprendime FKTK nurodė, kad sustabdoma „Latvijas Krājbanka“ finansinių paslaugų teikimo veikla ir atstatydinami stebėtojų tarybos ir valdybos nariai.
16. Tuo metu Andrejs Surmačs, kuris yra pareiškėjas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, šiame banke ėjo pirmininko pavaduotojo tarptautinės ir finansų teisės klausimais pareigas. Todėl 2012 m. sausio 5 d. sprendimu, taikydama Latvijos indėlių garantijų įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, FKTK atsisakė pripažinti A. Surmačs teisę į garantuojamą kompensaciją dėl to, kad jis buvo vienas iš kredito įstaigos darbuotojų, kurie planavo, valdė ir kontroliavo šios įstaigos veiklą.
17. A. Surmačs apskundė FKTK sprendimą Administratīvā apgabaltiesa (Apygardos administracinis teismas) ir teigė, jog jo pareigos tebuvo garbės pareigos be sprendžiamojo balso teisės kokiu nors klausimu, todėl jis prašė šio teismo įpareigoti FKTK pripažinti jį kaip asmenį, turintį teisę gauti garantuojamą kompensaciją.
18. 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu Administratīvā apgabaltiesa vis dėlto atmetė A. Surmačs skundą. Pirmiausia šis teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į „pirmininko pavaduotojo“ pareigybės pavadinimo reikšmę latvių kalboje, tokias pareigas einantis asmuo turi būti laikomas vadovaujamas pareigas vykdančiu darbuotoju. Šioje byloje nagrinėjamu atveju tai įrodo aplinkybė, jog A. Surmačs buvo tiesiogiai pavaldus aukščiausias pareigas kredito įstaigoje einančiam asmeniui, t. y. valdybos pirmininkui. Antra, Administratīvā apgabaltiesa nurodė, jog Pareigybių kodų tarnybinėje klasifikacijoje A. Surmačs pareigybė įtraukta į kategoriją „Generaliniai direktoriai ir įmonių vadovai“; tarp pagrindinių šios grupės darbuotojų profesinės veiklos užduočių yra, be kita ko, pagrindinių įmonės veiklos krypčių įvardijimas ir nustatymas, šios veiklos planavimas, valdymas ir koordinavimas. Trečia, šio teismo teigimu, pareigos, nurodytos A. Surmačs pareigybės aprašyme, leidžia daryti išvadą, kad jam pavestos užduotys apima kredito įstaigos veiklos koordinavimą ir organizavimą, kiek tai susiję su jos tarptautine veikla ir kitomis svarbiomis šios įstaigos finansinėmis operacijomis(12) . Todėl, nepaisydamas to, kad A. Surmačs pareigybė neįtraukta į asmenų, įgaliotų pasirašyti dokumentus, sąrašą, Administratīvā apgabaltiesa nusprendė, kad nėra abejonių, kad pagal su šia pareigybe susietus įgaliojimus jis turėjo galimybę daryti įtaką kredito įstaigos veiklai.
19. A. Surmačs pateikė kasacinį skundą dėl Administratīvās apgabaltiesa sprendimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuriame teigė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo pagal jo pareigybę tenkančių pareigų ir atsakomybės ir Latvijos įstatymą taikė neatsižvelgdamas į Direktyvą 94/19, o kalbant konkrečiai – į šios direktyvos I priedo 7 punktą. Prašymą priimti prejudcinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad nagrinėjant šį skundą kilo tam tikrų klausimų dėl Direktyvos 94/19 aiškinimo.
20. Pirmiausia šis teismas abejoja, ar su įstaiga susijusių asmenų, kuriems gali būti atsisakoma pripažinti teisę į garantuojamą kompensaciją, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 94/19 I priedo 7 punktą, sąrašas turi būti laikomas išsamiu.
21. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte numatytą garantuojamos kompensacijos suteikimo išimtį galima taikyti tik tiems asmenims, kurie yra atsakingi už kredito įstaigos veiklą apskritai, ar ir tiems asmenims, kurių atsakomybė apsiriboja viena funkcija ar specifine kredito įstaigos veiklos sritimi. Antruoju atveju, anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, dar reikėtų išsiaiškinti, ar reikia atsižvelgti į tokios veiklos srities ar asmens funkcijos turinį, t. y. kad, atsižvelgiant į nagrinėjamos nuostatos priėmimo priežastį, nesuteikti teisės į garantuojamą kompensaciją būtų galima tik asmenims, kurių veiksmai gali turėti esminę įtaką kredito įstaigos veiklos r ezultatams ir taip sudaryti sąlygas ar lemti indėlių negrąžinimo situaciją.
22. Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, svarbu išsiaiškinti, ar siekiant taikyti išimtį Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte nurodytiems asmenims būtina, kad darbuotojas turėtų visišką atsakomybę už jam pavestus veiklos sektorius, ar pakanka, kad jis tiesiog galėtų daryti didesnę ar mažesnę įtaką šio sektoriaus krypčiai. Antruoju atveju reiktų apibrėžti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, ar darbuotojo daroma įtaka kredito įstaigos veiklai yra pakankamai didelė, kad jį būtų galima laikyti „vadovu“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, ir tai, ar siekiant šio tikslo svarbios tik su darbuotojo pareigybėmis susijusios teisės ir pareigos, kurios nurodytos jo pareigybės aprašyme, ar, atsižvelgiant į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes, gali būti svarbi atitinkamo darbuotojo realiai daroma net ir neformalaus pobūdžio įtaka kredito įstaigos veiklai.
23. Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos tris prejudicinius klausimus:
„1. Ar 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų I priedo 7 punktą reikia aiškinti taip, kad jame pateiktas asmenų, kurie laikytini susijusiais su atitinkama kredito įstaiga ir kuriems turi būti nesuteikta teisė į garantuojamą kompensaciją, sąrašas yra išsamus?
2. Ar kredito įstaigos vadovu ar kitu Direktyvos 94/19/EB I priedo 7 punkte nurodytu asmeniu gali būti laikomas asmuo, kuris pagal jo pareigybės aprašymą turi teisę planuoti, koordinuoti ir prižiūrėti vieną kredito įstaigos veiklos sritį ar vienos funkcijos vykdymą, bet ne kredito įstaigos veiklą apskritai ir kuris neturi galimybės duoti nurodymų kitiems asmenims ar priimti jiems privalomų sprendimų? Ar šiuo tikslu reikia atsižvelgti į kredito įstaigos konkrečios veiklos srities ar atitinkamos funkcijos turinį?
3. Ar Direktyvos 94/19/EB I priedo 7 punktas aiškintinas taip, kad valstybė narė gali nemokėti garantuojamos kompensacijos asmeniui, kuris, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nurodytas teises ir pareigas, negali būti laikomas vadovu, tačiau faktiškai turi didelę įtaką kredito įstaigos vadovų ar už šią įstaigą asmeniškai atsakančių narių sprendimams? Ar šiuo atžvilgiu gali turėti reikšmės vien neformalaus pobūdžio įtaka, pagrįsta asmens autoritetu, kompetencija ar žiniomis, susijusiomis su kredito įstaigos veikla?“
III – Procesas Teisingumo Teisme
24. Nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2014 m. kovo 18 d. Pastabų pateikė A. Surmačs, Latvijos vyriausybė ir Komisija.
IV – Teisinė analizė
A – Dėl pirmojo prejudicinio klausimo
25. Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte numatytas sąrašas, kuriame nurodyti tam tikrų kategorijų indėlininkai, kuriems valstybės narės gali netaikyti indėlių garantijų tais atvejais, kai indėliai negali būti grąžinti, yra išsamus, ar vis dėlto valstybės narės gali numatyti, jog į šių išimčių taikymo sritį patenka ir kiti tame sąraše nenumatyti asmenys.
26. Mano nuomone, griežto požiūrio dėl Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte numatyto indėlininkų sąrašo pasirinkimą pagrindžia keli argumentai.
27. Pirma, reikia nurodyti, jog, kaip aiškiai matyti iš Komisijos pateikto pasiūlymo dėl direktyvos, kuriuo remiantis vėliau buvo priimta Direktyva 94/19, priede esančio aiškinamojo rašto, „I priede esantis sąrašas yra išsamus ir valstybės narės gali netaikyti garantijų tik jame nurodytoms institucijoms ir asmenims, o jei jos būtų netaikomos kitiems asmenims, būtų pažeista direktyva“(13) .
28. Antra, Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis ir joje nurodytas jos I priedas turi būti aiškinami atsižvelgiant į jos 18 konstatuojamąją dalį, cituotą šios išvados 7 punkte, kurioje neabejotinai daroma nuoroda į toje nuostatoje numatytas išimtis. Iš šios konstatuojamosios dalies matyti, kad valstybės narės gali netaikyti pagal indėlių garantijų sistemą teikiamų garantijų tam tikrų kategorijų indėliams arba konkrečiai nurodytiems indėlininkams.
29. Taigi, šioje konstatuojamojoje dalyje aiškiai nenurodyta, kad Direktyvos 94/19 I priede esantis indėlių ir indėlininkų sąrašas yra išsamus. Vis dėlto aplinkybė, kad jie turi būti konkrečiai nurodyti, parodo, jog valstybės narės, pasirinkusios netaikyti garantijų kai kurių kategorijų indėliams ir indėlininkams, vidaus teisės aktuose turi išsamiai nurodyti indėlių ir indėlininkų, kuriems taikoma išimtis, kategorijas(14) . Mano manymu, ir aplinkybė, kad Direktyvą 94/19 perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose turi būti numatytas išsamus išimčių sąrašas, aiškiai patvirtina aiškinimą, kad valstybės narės negali nukrypti nuo tų rūšių indėlių ir indėlininkų, kuriems pagal šią direktyvą galima netaikyti garantijų, ir jos negali išplėsti tokios išimties taikymo asmenims srities.
30. Trečia, reikia pabrėžti, jog, kaip buvo nurodyta, pagal Direktyvą 94/19 reikalaujama valstybėse narėse įdiegti vieną ar kelias indėlių garantijų sistemas, siekiant dvigubo tikslo: pašalinti bet kokius įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus, taip pat apsaugoti indėlininkus ir užtikrinti bankų sistemos stabilumą.
31. Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms suteikiama teisė šios direktyvos I priede nurodytiems indėliams ar indėlininkams netaikyti minėtų garantijų arba jas sumažinti. Taigi šia nuostata leidžiama nukrypti nuo Direktyvoje 94/19 numatytos pareigos įdiegti indėlių garantijas. Kitaip nei jos 2 straipsnyje, kuriame numatytos tam tikros privalomos išimtys, Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms paliekama galimybė numatyti, jog garantijos netaikomos I priede minėtiems indėlininkams.
32. Taigi, vadovaujantis aiškinimo kriterijumi, kurį Teisingumo Teismas reguliariai taikė savo nusistovėjusioje praktikoje, Sąjungos teisės aktuose nustatytos bendrojo principo ar visuotinai taikomos taisyklės išimtys ir nukrypti nuo jų leidžiančios nuostatos turi būti aiškinamos siaurai(15) .
33. Taikant šį aiškinimo kriterijų, kadangi nuostata, kuria valstybėms narėms suteikiama teisė numatyti, kad pagal indėlių garantijų sistemą suteikiamos garantijos netaikomos arba sumažinamos, nukrypstama nuo šioje direktyvoje numatyto reikalavimo įdiegti tokią garantijų sistemą, ši nuostata turi būti aiškinama siaurai.
34. Todėl, mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, matyti, jog Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte nurodytų indėlininkų sąrašas turi būti aiškinamas taip, kad valstybės narės negali leidžiančios nukrypti nuo indėlių garantijų nuostatos taikyti ir asmenims, kurie nepriskirti prie kurios nors jame nurodytos indėlininkų rūšies.
35. Tačiau, kaip paaiškės išanalizavus antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte vartojamos sąvokos, būtent, kiek tai susiję su šio teismo nagrinėjama byla, „direktoriaus“ ir „vadovo“ sąvokos, yra Sąjungos teisės sąvokos, kurios turi būti suprantamos funkciniu požiūriu. Todėl jos turi būti derinamos su kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisėje ir prekyboje vartojamomis sąvokomis. Šiuo požiūriu garantijos gali būti netaikomos asmenims, einantiems pareigas, kurios pagal nacionalinę teisę arba prekyboje vadinamos kitaip nei „direktoriaus“ ir „vadovo“, su sąlyga, kad galima laikyti, jog šių sąvokų apibrėžtis apima konkrečiai vykdomas funkcijas. Tačiau garantijos negali būti netaikomos ir asmenims, kurių vykdomų funkcijų šios sąvokos neapima. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar asmenį, nepaisant jo einamų pareigų pavadinimo, apima „direktoriaus“ ar „vadovo“ sąvokos.
36. Taigi asmuo, kuris pagal nacionalinę teisę ar prekyboje arba atsižvelgiant į praktiką nagrinėjamoje kredito įstaigoje, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamu atveju, eina, pavyzdžiui, pirmininko pavaduotojo pareigas, iš tiesų gali patekti į Direktyvoje 94/19 numatytų apsaugos išimčių taikymo sritį, jei, atsižvelgiant į jo funkcijas, galima laikyti, jog jo pareigybes apima „direktoriaus“ ar „vadovo“ sąvokos, kaip jos suprantamos pagal šią direktyvą.
37. Vadinasi, į pirmąjį Augstākā tiesa pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip, kad Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte numatytas sąrašas yra išsamus, todėl nacionalinės teisės aktuose negalima numatyti, kad indėlių garantijos netaikomos ir asmenims, kurių vykdomų funkcijų neapima šiame sąraše nurodytos sąvokos, nesvarbu, kaip vadinasi jų pareigybė.
B – Dėl antrojo ir trečiojo prejudicinių klausimų
38. Antruoju ir trečiuoju prejudiciniais klausimais, kuriuos, mano nuomone, galima nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, koks atsakomybės lygis ir apimtis valdant kredito įstaigą turėtų būti joje vadovaujamas pareigas einančių darbuotojų, kad juos būtų galima laikyti asmenimis, kuriems pagal Direktyvos 94/19 I priedo 7 punktą netaikomos indėlių garantijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas uždavė kelis konkrečius, kaip jis teigia, lemiamus sprendžiant ginčą jo nagrinėjamoje byloje klausimus dėl šios atsakomybės objektyvios apimties, lygio, turinio ir dėl to, kaip ši atsakomybė turi būti nustatyta.
39. Pirmiausia reikia nurodyti, kad nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai to neteigia, iš šių prejudicinių klausimų teksto ir bylos medžiagos matyti, kad antrasis ir trečiasis klausimai turi būti suprantami taip, kad jie pateikti ne dėl visų Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte nurodytų indėlininkų kategorijų, o tik dėl „direktoriaus“ ir „vadovo“ kategorijų aiškinimo. Iš tiesų kitos Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte minėtų indėlininkų kategorijos neturi reikšmės norint išspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamą bylą.
40. Tačiau nei Direktyvos 94/19 I priede, nei jokioje kitoje jos nuostatoje „direktoriaus“ ar „vadovo“ sąvokos neapibrėžtos. Tokiomis aplinkybėmis šias sąvokas reikia išaiškinti taip, kad būtų galima suprasti jų reikšmę ir apimtį.
41. Visų pirma šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Direktyva 94/19, vadovaudamasis minimalaus suderinimo principu(16), siekė derinti pagrindinius indėlių garantijų sistemų elementus(17), prie kurių priskirtina ir garantijų netaikymo tam tikrų kategorijų indėlininkams, tarp kurių yra paminėtieji šios direktyvos I priedo 7 punkte, tvarka.
42. Be to, reikia priminti, jog pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką iš vienodo Sąjungos teisės taikymo ir lygybės principo reikalavimų matyti, jog Sąjungos teisės nuostatoje, kurioje aiškiai nenurodyta, kad jos prasmę ir apimtį reikia nustatyti pagal valstybių narių teisę, įtvirtinti terminai visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinami autonomiškai ir vienodai(18) .
43. Atsižvelgiant į šiuos argumentus matyti, jog Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte vartojamos „direktoriaus“ ir „vadovo“ sąvokos aiškintinos autonomiškai pagal Sąjungos teisę ir jų reikšmė nebūtinai atitinka reikšmę pagal nacionalinę teisę.
44. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kadangi kalbama apie Sąjungos teisės sąvokas, jas aiškinant reikia atsižvelgti ne tik į nuostatų, kuriose jos vartojamos, tekstą, bet ir į kontekstą, kuriame jos vartojamos, ir teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, tikslus(19) . Sąjungos teisės nuostatos genezė taip pat gali būti reikšminga jos aiškinimui(20) .
45. Pirma, kalbant apie abiejų nagrinėjamų terminų lingvistinį aiškinimą, reikia pabrėžti, jog itališkai žodis „direktorius“ apima administracinius įgaliojimus ir administracines funkcijas ir įprastinėje teisinėje kalboje gali būti suprantamas kaip nurodantis bendrovės valdybos narį. O žodis „vadovas“ apima vadovavimo įgaliojimus ir funkciją ir paprastai reiškia darbuotoją, kurio pagrindė funkcija – vadovauti įmonei.
46. Tačiau tiek termino „direktorius“, tiek termino „vadovas“ reikšmė įvairiose Sąjungos kalbose gali būti skirtinga. Šiuo klausimu savo pastabose Latvijos vyriausybė nurodė, pavyzdžiui, tai, kad Direktyvos 94/19 versijoje latvių kalba, kai kalbama apie „vadovą“, vartojamas žodis „vadītājs“, kuris yra platesnės reikšmės nei atitinkami terminai, vartojami versijose anglų ( manager ) ir prancūzų ( dirigeants ) kalbomis.
47. Taigi, mano nuomone, net ir netęsiant teksto analizės aišku, kad, abu šiuos terminus aiškinant pažodžiui, negalima galutinai pasakyti, kokia jų apimtis. Todėl nuostatą, kurioje vartojamos šios dvi sąvokos, reikia aiškinti teleologiškai ir sistemiškai atsižvelgiant į jos genezę.
48. Kiek tai susiję su teleologiniu nagrinėjamos nuostatos aiškinimu, iš 18 konstatuojamosios dalies matyti, kad priežastis, pateisinanti valstybės narės galimybę kai kuriems indėlininkams netaikyti indėlių garantijų sistemose numatytų garantijų, yra aplinkybė, kad tokių indėlių ar indėlininkų nereikia specialiai apsaugoti. Iš Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimta Direktyva 94/19, matyti, jog nuostata dėl nagrinėjamų išimčių grindžiama tuo, kad negalima indėlių garantijų taikyti asmenims, kuriuos sudėtinga laikyti asmenimis, kuriuos reikia saugoti dėl to, kad nėra pakankamai kompetentingi ar informuoti(21) .
49. Be to, iš Direktyvos 94/19 16 konstatuojamosios dalies, minimos šios išvados 6 punkte, matyti, kad 1994 m. teisės aktų leidėjas manė, jog šioje direktyvoje numatytas minimalus garantijų lygis neturi būti toks, kad būtų paskatintas nesaugus kredito įstaigų valdymas. Todėl, kaip nurodė Komisija, šioje konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kaip galimas išimties taikymas tokių kategorijų asmenims, būtent kredito įstaigų vadovaujančiam personalui, atsižvelgiant į Direktyvą 94/19, buvo susijęs su tikslu vengti etinio pobūdžio prieštaravimų. Esmė ta, kad kredito įstaigų direktoriai ar vadovai, galėdami tikėtis, jog kilus bet kokioms problemoms dėl banko veiklos jų indėliai bus apsaugoti, nors ir yra nustatyta tam tikra tokios apsaugos riba, gali būti linkę priimti rizikingesnius sprendimus, kurie potencialiai darytų žalos kredito įstaigai(22) .
50. Tačiau šiuo klausimu negaliu nepažymėti, kad nors tiesa, jog būtent dėl šios priežasties 1994 m. teisės aktų leidėjas nusprendė numatyti, kad garantijos netaikomos kredito įstaigų direktorių ir vadovų indėliams, 2014 m. teisės aktų leidėjas naujoje Direktyvoje 2014/49, regis, nusprendė nebesiekti šio tikslo. Iš tiesų šiame naujame teisės akte nebėra garantijų taikymo išimties šių kategorijų indėlininkams ir jos konstatuojamosiose dalyse nebenurodytas poreikis siekti šio tikslo. Tokiomis aplinkybėmis, nors akivaizdu, kad Direktyva 2014/49 laiko atžvilgiu netaikoma prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, manau, kad tai, jog šis tikslas nebenurodytas naujoje direktyvoje, gali sukelti minčių, jog Sąjungos sistemoje taip pat iki Direktyvos 2014/49 priėmimo šio tikslo nebuvo itin siekiama.
51. Kiek tai susiję su sisteminiu aiškinimu, teisės aktai dėl indėlių garantijų sistemų turi būti laikomi viena iš Sąjungos reglamentavimo, susijusio su bankais ir kitomis finansų institucijomis, dalių(23) . Konkrečiau kalbant, tai yra vienas iš Europos bankų sąjungos elementų(24) . Kita vertus, Direktyva 94/19 priskirtina prie platesnio reglamentavimo, ir tai patvirtina nuorodos į įvairias kitas direktyvas, pateiktos jos konstatuojamosiose dalyse(25) . Taigi aiškinant „direktoriaus“ ir „vadovo“ sąvokas reikia atsižvelgti į norminę sistemą, kurioje jos įtvirtintos(26) . Tai, kad kai kurios šios norminės sistemos nuostatos dar negaliojo tuo metu, kai klostėsi faktinės pagrindinės bylos aplinkybės, mano nuomone, nedaro kliūčių naudotis šiomis nuostatomis kaip aiškinimo priemone.
52. Manau, jog Sąjungos teisės aktų dėl kredito įstaigų analizė rodo, kad reikia laikyti, jog reglamentuoti verta dvi pareigybių kategorijas, kurios prilyginamos vadovo ir direktoriaus pareigybėms, kaip jos suprantamos pagal Direktyvą 94/19. Taigi, pirma, Sąjungos teisės aktuose numatytos tam tikros nuostatos, kuriose aptariamas kredito įstaigų valdymo organas, tiek kaip vykdantis valdymo funkcijas tiesiogine žodžio prasme, tiek kaip vykdantis priežiūros ir kontrolės funkcijas. Antra, šie teisės aktai taip pat susiję su asmenimis, kurie, nors ir nėra kredito įstaigos valdymo organų nariai, ją valdant atlieka pagrindines užduotis ir atsako už savo veiksmus valdymo organui.
53. Būtent dėl to Direktyvoje 2013/36 numatytos specialios nuostatos tiek dėl valdymo organų, tiek dėl asmenų, kurie priskiriami prie vadinamosios „vyresniosios vadovybės“(27) . Šioje direktyvoje numatytos, pavyzdžiui, nuostatos dėl valdymo, kurios taikomos tiek valdymo organui, tiek vyresniajai vadovybei(28) . Kaip pavyzdį galima nurodyti ir tai, jog tuo atveju, kai planuojama įsigyti kredito įstaigos kvalifikuojančiąją akcijų paketo dalį, kompetentingos valdžios institucijos, siekdamos užtikrinti patikimą ir riziką ribojantį kredito įstaigos, su kuria susijęs šis projektas, valdymą, turi patikrinti valdymo organų ir vyresniosios vadovybės narių, kurie vadovaus atitinkamos kredito įstaigos veiklai po siūlomo įsigijimo, inter alia , reputaciją, žinias, įgūdžius ir patirtį(29) .
54. Dėl tų pačių tikslų Europos bankininkystės institucija numatė kriterijus ir procedūras, kurių kredito įstaigos ir kompetentingos valdžios institucijos turi laikytis, kai vertina kredito įstaigos valdymo organo kandidatuojančių ir realių narių tinkamumą vykdyti valdymo ir priežiūros funkcijas, ir kurie taip pat taikomi, kai vertinami Europos bankininkystės institucijos gairėse apibrėžti „pagrindines užduotis atliekantys asmenys“.
55. Taigi tokiomis teisinėmis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į Direktyvos 2013/36 3 straipsnio 7, 8 ir 9 dalyse ir Europos bankininkystės institucijos gairėse įtvirtintas sąvokas, manau, kad sąvoka „direktorius“, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 94/19, gali apimti kredito įstaigos atstovaujamųjų organų narius, įgaliotus vykdyti jos valdymo ir (arba) priežiūros veiklą(30) . Tokia sąvokos „vadovas“ apibrėžtis, man atrodo, suderinama su valdymo organo nario sąvoka, apibrėžta ir Direktyvoje 2013/36, ir Europos bankininkystės institucijos gairėse.
56. Be to, mano nuomone, patenkančiais į „vadovo“ sąvoką gali būti laikomi kredito įstaigos darbuotojai, kurie, nors ir nepriklauso valdymo organui, atlieka pagrindines kasdienio kredito įstaigos administravimo užduotis, turi galimybę daryti didelę įtaką šios įstaigos valdymui ir už savo funkcijų vykdymą yra tiesiogiai atsakingi valdymo organui. Man atrodo, kad tokia sąvokos „vadovas“ apibrėžtis atitinka ir Direktyvoje 2013/36 įtvirtintą „vyresniosios vadovybės“ sąvoką, ir „pagrindines užduotis atliekančių asmenų“ sąvoką, vartojamą Europos bankininkystės institucijos gairėse.
57. Be to, tokios apibrėžtys atitinka 1994 m. teisės aktų leidėjo siektus tikslus, kurie nurodyti šios išvados 48 ir 49 punktuose.
58. Vis dėlto nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, turės konkrečiai įvertinti, ar su kredito įstaiga susijęs asmuo gali būti laikomas priklausančiu vienai iš dviejų minėtų kategorijų.
59. Apibrėžus abi nagrinėjamas sąvokas, dabar įmanoma jomis remiantis išsamiai atsakyti į konkrečius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus. Šie klausimai susiję, pirma, su atsakomybės, kuri turi būti pripažįstama kredito įstaigos darbuotojui, kad jis galėtų būti laikomas vadovu pagal Direktyvą 94/19, objektyvia apimtimi ir, kita vertus, su šios atsakomybės lygiu, turiniu ir konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis tokia atsakomybė turi būti nustatyta.
60. Dėl atsakomybės objektyvios apimties prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma abejoja, ar tokia atsakomybė turi būti suprantama kaip apimanti kredito įstaigos veiklą apskritai, ar vis dėlto pakanka, kad darbuotojas būtų atsakingas tik už vieną šios įstaigos veiklos sritį. Antruoju atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar turi reikšmės tokios veiklos srities turinys.
61. Remdamasis šios išvados 56 punkte pateikta vadovo apibrėžtimi, manau, jog tam, kad asmuo galėtų būti laikomas vadovu, nebūtina, kad su jo einamomis pareigomis susijusi atsakomybė apimtų visą kredito įstaigos veiklą. Kad asmuo galėtų daryti didelę įtaką kredito įstaigos valdymui, mano nuomone, gali pakakti to, kad šis asmuo būtų atsakingas už vieną šios įstaigos veiklos sritį, kuri, beje, turi sudaryti reikšmingą bendros įstaigos veiklos dalį. Taigi akivaizdu, jog galimybė daryti didelę įtaką kredito įstaigos valdymui priklausys nuo atitinkamos veiklos srities rūšies ir apimties. Nacionalinis teismas turi konkrečiai nustatyti, ar atsakomybė, susijusi su nagrinėjamos veiklos sritimi, jo nagrinėjamoje byloje leidžia ją turinčiam asmeniui daryti didelę įtaką šios įstaigos valdymui. Šiuo klausimu manau, kad kredito įstaigos veiklos valdymo, organizavimo, planavimo, koordinavimo ir priežiūros pareigos, susijusios su šios įstaigos tarptautinėmis ir kitomis finansinėmis operacijomis, apskritai ir nedarant išsamios konkretaus atvejo aplinkybių analizės, leidžia daryti didelę įtaką įstaigos valdymui.
62. Kiek tai susiję su atsakomybės, kuri turi tekti kredito įstaigos darbuotojui, kad jį būtų galima pripažinti vadovu pagal Direktyvą 94/19, lygiu ir turiniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar būtina, kad šiam darbuotojui tektų visiška atsakomybė, susijusi su kredito įstaigos veikla ar jo kompetencijai priskirtu veiklos sektoriumi, ar vis dėlto pakanka, kad egzistuotų paprasčiausia galimybė net neformaliai daryti įtaką šiai veiklai. Be to, šiam teismui kyla klausimas, ar tam, kad asmuo būtų laikomas vadovu, reikia, kad jis turėtų įgaliojimus duoti nurodymus ir priimti kitiems asmenims privalomus sprendimus.
63. Šiuo klausimu iš šios išvados 56 punkte pateiktos vadovo sąvokos matyti, jog tam, kad asmenį būtų galima laikyti vadovu, jis turi atlikti pagrindines užduotis kredito įstaigoje, kurios jam leistų daryti didelę įtaką šios įstaigos valdymui, ir jis turi būti už savo veiklą tiesiogiai atsakingas valdymo organui. Atsižvelgdamas į tokią vadovo apibrėžtį manau, jog tam, kad darbuotoją būtų galima laikyti vadovu, nėra absoliučiai būtina, kad jis būtų visiškai atsakingas už visą veiklos sektorių ir kad turėtų įgaliojimus duoti nurodymus ar priimti privalomus sprendimus. Iš tiesų negalima atmesti, kad, remiantis kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybėmis, įgaliojimai vadovauti, planuoti, koordinuoti ar prižiūrėti kredito įstaigos veiklą ar didelį veiklos sektorių leidžia šiuos įgaliojimus turinčiam asmeniui daryti jai didelę įtaką. Tačiau nacionalinis teismas turi konkrečiai patikrinti, ar remiantis visomis bylos aplinkybėmis ir nepaisant to, kad darbuotojas nėra atsakingas už visą veiklos sektorių ir (arba) neturi įgaliojimų duoti nurodymų ar priimti privalomų sprendimų, jis gali iš tikrųjų daryti didelę įtaką kredito įstaigos valdymui.
64. Į paskutinį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą – ar tam, kad darbuotojas būtų laikomas vadovu, svarbios tik pareigos ir teisės, susijusios su jo einamomis pareigomis, kurios nurodytos jo pareigybės aprašyme, ar vis dėlto remiantis visomis atvejo aplinkybėmis svarbi reali, įskaitant neformalaus pobūdžio, įtaka, kurią aptariamas darbuotojas daro kredito įstaigos veiklai, – atsakysiu remdamasis pastaruoju argumentu. Kaip matyti iš to, kas nurodyta, manau, kad nacionalinis teismas atlikdamas savo vertinimą, skirtą nustatyti, ar darbuotojas gali būti laikomas vadovu pagal Direktyvą 94/19, turi įvertinti visas aplinkybes ir visus konkretaus atvejo elementus. Vadinasi, nors einamų pareigų tarnybinis aprašymas ir vykdomos užduotys akivaizdžiai yra svarbus analizės elementas, tačiau nacionalinis teismas turi atsižvelgti į realią padėtį, įgaliojimus ir įtaką, taip pat ir neformalią, kurią kredito įstaigoje gali realiai daryti atitinkamas asmuo.
V – Išvada
65. Taigi dėl nurodytų priežasčių siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Augstākā tiesa pateiktus prejudicinius klausimus:
1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų I priedo 7 punkte nurodytas sąrašas yra išsamus, todėl nacionalinės teisės aktuose negalima numatyti, kad indėlių garantijos netaikomos ir asmenims, kurių vykdomų funkcijų neapima šiame sąraše nurodytos sąvokos, nesvarbu, kaip vadinasi jų pareigybė.
Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte nurodyta sąvoka „direktorius“ apima atstovaujamųjų organų narius, įgaliotus vykdyti jos valdymo ir (arba) priežiūros veiklą. Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte nurodyta sąvoka „vadovas“ apima kredito įstaigos darbuotojus, kurie, nors ir nepriklauso valdymo organui, atlieka pagrindines kasdienio kredito įstaigos administravimo užduotis, turi galimybę daryti didelę įtaką šios įstaigos valdymui ir už savo funkcijų vykdymą yra tiesiogiai atsakingi valdymo organui.
Kad darbuotojas galėtų būti laikomas „vadovu“ pagal Direktyvą 94/19, nėra griežtai reikalaujama, kad su jo einamomis pareigomis susijusi atsakomybė apimtų visą kredito įstaigos veiklą ir kad jam tektų atsakomybė už visą veiklos sektorių arba jis turėtų įgaliojimus duoti nurodymus ar priimti privalomus sprendimus.
Tačiau nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas svarbias bylos aplinkybes, apimančias ne tik einamų pareigų tarnybinį aprašymą, bet ir realią situaciją ir įgaliojimus, kuriuos darbuotojas realiai vykdo kredito įstaigoje, turi konkrečiu atveju patikrinti, ar jis gali realiai daryti didelę įtaką kredito įstaigos valdymui.
(1) .
(2) – OL L 135, p. 5; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 252.
(3) – 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, p. 149).
(4) – Žr., be kita ko, Direktyvos 2014/49 20 ir 21 straipsnius.
(5) – Iš tiesų bendras išsamus ir detalus taisyklių dėl finansinių paslaugų sąvadas ( Single Rulebook ), prie kurio priskiriamos nuo šiol Direktyvoje 2014/49 įtvirtintos teisės normos, susijusios su banko indėlių garantijomis, yra vienas iš trijų Europos bankų sąjungos ramsčių kartu su bendru priežiūros mechanizmu ( Single Supervisory Mechanism ) ir bendru pertvarkymo mechanizmu ( Single Resolution Mechanism ). Šiuo klausimu žr. 2013 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (ES) Nr. 1024/2013, kuriuo Europos Centriniam Bankui pavedami specialūs uždaviniai, susiję su rizikos ribojimu pagrįstos kredito įstaigų priežiūros politika (OL L L 287, p. 63), 11 ir 12 konstatuojamąsias dalis.
(6) – Žr. Teisingumo Teismo sprendimą Vokietija / Parlamentas ir Taryba (C‑233/94 EU:C:1997:231, 13 punktas) ir Pasiūlymo dėl Tarybos direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų (COM(92) 188 galutinis, OL C 163, p. 6) aiškinamojo rašto 2 puslapį.
(7) – Šitaip 7 straipsnis buvo pakeistas 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino (OL L 68, p. 3), 1 straipsnio 3 dalimi.
(8) – Konkrečiau kalbant, tai yra kitų kredito įstaigų savo vardu ar savo sąskaita padėti indėliai, indėliai, priskiriami prie „nuosavų lėšų“, ir indėliai, atsiradę vykdant sandorius, dėl kurių priimtas nuosprendis dėl nusikalstamos veiklos, susijusios su pinigų plovimu.
(9) – OL L 176, p. 338.
(10) – 2012 m. lapkričio 22 d. EBA / GL/2012/06 (https://www.eba.europa.eu/documents/10180/106695/EBA_2012_00220000_IT_COR.pdf).
(11) – 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, p. 12).
(12) – Konkrečiau kalbant, šiame aprašyme nurodyta, jog pagrindinė su pirmininko pavaduotojo pareigybe susijusi atsakomybė yra ši: planuoti, koordinuoti ir prižiūrėti teisinių klausimų sprendimą finansų teisės ir tarptautinės banko veiklos srityje; organizuoti, valdyti ir nustatyti tarptautinių banko finansinių operacijų, kitų svarbių bankui finansinių operacijų teisines garantijas ir naujų banko finansinių produktų teisines garantijas; duoti patarimus banko stebėtojų tarybai ir valdybai finansų teisės klausimais, teikti atitinkamas išvadas ir rengti teisines išvadas itin sudėtingais teisės klausimais.
(13) – Žr. šios išvados 6 išnašoje minėto pasiūlymo dėl direktyvos aiškinamojo rašto 18 puslapį.
(14) – Nors pagal įvairias kalbines versijas būtų galima aiškinti įvairiai, mano siūlomas 18 konstatuojamosios dalies aiškinimas, manau, yra ypač akivaizdus iš Direktyvos 94/19 versijos vokiečių kalba, kurioje aiškiai sakoma, kad indėlininkų ir indėlių kategorijos turi būti aiškiai nurodytos („ausdrücklich genannt werden müssen“), žinoma, direktyvą perkeliančiuose nacionalinės teisės aktuose. Tokį aiškinimą patvirtina versija nyderlandų kalba, kurioje formuluojama „in een limitatieve lijst vermelde“.
(15) – Šiuo klausimu žr. sprendimus Honyvem Informazioni Commerciali (C‑465/04, EU:C:2006:199, 24 punktas) ir Pfeiffer ir kt. (C‑397/01, EU:C:2004:584, 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
(16) – Žr. Direktyvos 2014/49 6 konstatuojamąją dalį.
(17) – Žr. Direktyvos 94/19 9 konstatuojamąją dalį.
(18) – Žr. Sprendimą Deckmyn ir Vrijheidsfonds (C‑201/13, EU:C:2014:2132, 14 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
(19) – Žr. Sprendimą Circul Globus Bucureşti (C‑283/10, EU:C:2011:772, 32 punktas). Dėl to paties klausimo taip pat žr. sprendimus Partena (C‑137/11, EU:C:2012:593, 56 punktas) ir Koushkaki (C‑84/12, EU:C:2013:862, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika).
(20) – Žr. Sprendimą Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba (C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 50 punktas).
(21) – Žr. pasiūlymo dėl direktyvos aiškinamojo rašto, minėto šios išvados 6 išnašoje, 18 puslapį.
(22) – Šiuo klausimu taip pat žr. argumentus, pateiktus ELPA teismo sprendimo ELPA priežiūros institucija / Islandija (E‑16/11, [2013] ELPA Ct. Rep., 4) 167 punkte.
(23) – Žr. ELPA teismo sprendimus ELPA priežiūros institucija / Islandija (minėtas 22 išnašoje, 128 punktas) ir Aresbank S.A./ Landsbankinn hf., Fjármálaeftirlitið ir Islandija (E‑17/11, [2013] ELPA Ct. Rep., 916, 86–95 punktai).
(24) – Žr. šios išvados 3 punktą ir 5 išnašą.
(25) – Žr., pavyzdžiui, Direktyvos 94/19 5 ir 6 konstatuojamąsias dalis.
(26) – Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (OL L 84, p. 22; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 311) I priedo 4 punkte numatyta išimtis identiška numatytajai Direktyvos 94/19 I priedo 7 punkte.
(27) – Žr. Direktyvos 2013/36 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą, cituotą šios išvados 10 punkte.
(28) – Žr., pavyzdžiui, Direktyvos 2013/36 88 straipsnio 2 dalyje numatytą Skyrimo komitetą.
(29) – Žr. Direktyvos 2013/36 23 straipsnio 1 dalies b punktą.
(30) – Šiuo klausimu taip pat galima nurodyti, kad 2004 m. gruodžio 14 d. Komisijos rekomendacijoje dėl atitinkamos bendrovių, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, direktorių atlyginimų nustatymo tvarkos (OL L 385, p. 55) „direktorius“ apibrėžtas kaip „bendrovės, kurios vertybiniai popieriai yra įtraukti į biržos sąrašus, administracinio, valdymo ar priežiūros organo narys“. Konkrečiai žr. šios rekomendacijos 2.1 punktą.