<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.55-20141201.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C‑528/15</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62015CC0528</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:865">EU:C:2016:865</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>16</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>16</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P>GENERALINIO ADVOKATO H. SAUGMANDSGAARD ØE IŠVADA – BYLA C-528/15</P><P>AL CHODOR</P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Henrik Saugmandsgaard Øe Išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20161110">2016 m. lapkričio 10 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P>Byla C‑528/15</P><P>Policie ČR, Krajské ředitelství policie Ústeckého kraje, odbor cizinecké policie</P><P>prieš</P><P>Salah Al Chodor,</P><P>Ajlin Al Chodor,</P><P>Ajvar Al Chodor</P><P><HT TYPE="NORMAL">(Nejvyšší správní soud (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INDEX><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Valstybės narės, atsakingos už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai</KEYWORD><KEYWORD>Reglamentas (ES) Nr. 604/2013 (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0001" ID="QS0001"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>)</KEYWORD><KEYWORD>28 straipsnio 2 dalis</KEYWORD><KEYWORD>Sulaikymas perdavimo tikslais</KEYWORD><KEYWORD>2 straipsnio n punktas</KEYWORD><KEYWORD>Didelė rizika, kad asmuo pasislėps</KEYWORD><KEYWORD>Įstatyme apibrėžti objektyvūs kriterijai</KEYWORD><KEYWORD>Tokius kriterijus apibrėžiančių nacionalinės teisės aktų nebuvimas</KEYWORD></INDEX><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Savo prejudiciniu klausimu <HT TYPE="ITALIC">Nejvyšší správní soud</HT> (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Reglamento (ES) Nr. 604/2013<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" DATE.PUB="2013">OL L 180</REF.DOC.OJ>, 2013, p. 31).</P></NOTE> (toliau – reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0002" ID="QS0002"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/>), kuriuo reglamentuojama valstybių narių galimybė sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Kaip nustatyta reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0003" ID="QS0003"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> 2 straipsnio b punkte, susijusiame su <DATE ISO="20111213">2011 m. gruodžio 13 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="337" DATE.PUB="2011">OL L 337</REF.DOC.OJ>, 2001, p. 9) 2 straipsnio h punkte sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0004" ID="QS0004"/>tarptautinės apsaugos prašytojas<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> iš esmės reiškia bet kurį trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, pateikusį prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo arba statuso, kuris suteikiamas gavus papildomą apsaugą.</P></NOTE> (toliau – prašytojas), kol laukiama jo perdavimo valstybei narei, atsakingai už jo prašymo nagrinėjimą, nuostatas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Pagal šio reglamento 28 straipsnio 2 dalį šia galimybe galima naudotis, jeigu, be kita ko, yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0005" ID="QS0005"/>didelė rizika, kad asmuo pasislėps<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>. To paties reglamento 2 straipsnio n punkte, kuriame apibrėžiama <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0006" ID="QS0006"/>pasislėpimo rizika<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/>, nustatyta, kad tokia rizika konkrečiu atveju turi būti vertinama remiantis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0007" ID="QS0007"/>teisėje [įstatyme] apibrėžtais objektyviais kriterijais<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Pagrindinės bylos faktinių aplinkybių laikotarpiu Čekijos teisės aktuose dar nebuvo nustatyti šie kriterijai, nors buvo pateikta teisės akto pataisa, kuria siekta juos nustatyti. Čekijos vyriausybės tvirtinimu, ši pataisa buvo priimta.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tam, kad būtų įvykdytas reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0008" ID="QS0008"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> 2 straipsnio n punkte nustatytas reikalavimas, kad objektyvūs kriterijai, kurie leistų įvertinti pasislėpimo riziką, turi būti apibrėžti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0009" ID="QS0009"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>, reikia, kad būtų priimtas teisės aktas, ar jis gali būti įvykdytas, jeigu tokie kriterijai yra nustatyti aukštesnės instancijos teismų praktikoje ir (arba) valstybės narės administracinėje praktikoje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">EŽTK</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, pasirašytos Romoje <DATE ISO="19501104">1950 m. lapkričio 4 d.</DATE> (toliau – EŽTK), 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0010" ID="QS0010"/>Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>f)</NO.P><TXT>kai asmuo teisėtai sulaikomas ar kalinamas dėl to, kad negalėtų be leidimo įvažiuoti į šalį, arba kai yra pradėtas asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procesas.<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Pagal EŽTK 53 straipsnį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0011" ID="QS0011"/>[j]okia šios Konvencijos nuostata negali būti suprantama kaip ribojanti kokias nors žmogaus teises ir pagrindines laisves, įtvirtintas pagal kurios nors Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymus ar bet kurį kitą jos sudarytą tarptautinį susitarimą<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Chartija</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau ‐ Chartija) 6 straipsnį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0012" ID="QS0012"/>[k]iekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Chartijos 52 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="052.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0013" ID="QS0013"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="052.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></P></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="3"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0014" ID="QS0014"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0015" ID="QS0015"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> 20 konstatuojamojoje dalyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0016" ID="QS0016"/>Sulaikant prašytojus turėtų būti laikomasi pagrindinio principo, kad asmuo neturėtų būti laikomas sulaikytas vien dėl to, kad jis prašo tarptautinės apsaugos. Sulaikymas turėtų būti kuo trumpesnis ir turėtų būti laikomasi būtinybės bei proporcingumo principų. Visų pirma prašytojų sulaikymas turi vykti pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Šiame reglamente numatytos sulaikyto asmens atžvilgiu vykdomos procedūros turėtų būti taikomos kaip prioritetas ir atliekamos per trumpiausius galimus terminus. Valstybės narės taip pat turėtų taikyti Direktyvos 2013/33/ES nuostatas dėl sulaikymui taikomų bendrųjų garantijų ir atitinkamais atvejais laikymo sąlygų pagal šį reglamentą sulaikytiems asmenims.<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/></P></CONSID></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Šio reglamento 2 straipsnio n punkte <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0017" ID="QS0017"/>pasislėpimo rizika<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> apibrėžiama, kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0018" ID="QS0018"/>konkrečiu atveju buvimas teisėje [įstatyme] apibrėžtais objektyviais kriterijais paremtų priežasčių, leidžiančių manyti, kad prašytojas, trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuriam taikoma perdavimo procedūra, gali pasislėpti<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Minėto reglamento 28 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0019" ID="QS0019"/>Sulaikymas<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="028.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0020" ID="QS0020"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jam taikoma šiuo reglamentu nustatyta procedūra.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="028.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Jei nustatoma didelė rizika, kad asmuo pasislėps, valstybės narės gali sulaikyti atitinkamą asmenį, kad būtų užtikrintos perdavimo procedūros pagal šį reglamentą, individualiai įvertinus konkretų atvejį, ir tik jei sulaikymas yra proporcingas ir kitos švelnesnės alternatyvios prievartos priemonės negali būti veiksmingai taikomos.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/></P></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Direktyva 2013/33</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/33/ES<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" DATE.PUB="2013">OL L 180</REF.DOC.OJ>, 2013, p. 96).</P></NOTE> (toliau – Priėmimo direktyva) 15 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0021" ID="QS0021"/>Prašytojų sulaikymas turėtų būti taikomas pagal pamatinį principą, kad asmuo neturėtų būti sulaikomas vien dėl to, kad jis prašo tarptautinės apsaugos, visų pirma pagal tarptautinius teisinius valstybių narių įsipareigojimus ir pagal Ženevos konvencijos 31 straipsnį. Prašytojai gali būti sulaikomi tik šioje direktyvoje labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu. Sulaikytam prašytojui turėtų būti suteikta galimybė veiksmingai pasinaudoti reikiamomis procedūrinėmis garantijomis, kaip antai teismine gynyba nacionalinėje teisminėje institucijoje.<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/></P></CONSID></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="008.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0022" ID="QS0022"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybės narės negali sulaikyti asmens vien dėl to, kad jis yra prašytojas pagal <DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="008.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA>Įrodžiusios, kad tai būtina, ir kiekvieną atvejį vertindamos individualiai, valstybės narės gali sulaikyti prašytoją, jeigu neįmanoma veiksmingai taikyti kitų švelnesnių alternatyvių priemonių.</ALINEA></PARAG><?PAGE NO="4"?><PARAG IDENTIFIER="008.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA><P>Prašytoją galima sulaikyti tik šiais atvejais:</P><P>&lt;…&gt;</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>f)</NO.P><TXT>pagal [reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0023" ID="QS0023"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/>] 28 straipsnį.</TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA><ALINEA>Sulaikymo pagrindai nustatomi nacionalinėje teisėje.<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Čekijos teisė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Įstatymo Nr. 326/1999 dėl užsieniečių buvimo Čekijos Respublikoje ir tam tikrų įstatymų pakeitimo (toliau – Užsieniečių buvimo šalyje įstatymas) 129 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0024" ID="QS0024"/>[p]olicija sulaiko užsienietį, kuris atvyko į Čekijos Respubliką arba yra joje neteisėtai, laikotarpiui, kuris būtinas, kad būtų užtikrintos perdavimo procedūros pagal su kita Europos Sąjungos valstybe nare iki <DATE ISO="20090113">2009 m. sausio 13 d.</DATE> sudarytą tarptautinę sutartį arba tiesiogiai taikytinus Europos Bendrijų teisės aktus<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priėmimo momentu vyko teisėkūros procedūra, kuria siekta iš dalies pakeisti Užsieniečių buvimo šalyje įstatymo 129 straipsnį, papildant jį 4 dalimi, suformuluota taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><ALINEA><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0025" ID="QS0025"/>Policija nusprendžia sulaikyti užsienietį, turėdama tikslą perduoti jį valstybei, kuri privalo laikytis tiesiogiai taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų, tik tada, jeigu yra didelė pasislėpimo rizika. Laikoma, kad didelė pasislėpimo rizika visų pirma yra tada, kai užsienietis Čekijos Respublikoje yra nelegaliai, anksčiau jau vengė perdavimo valstybei, kuri privalo laikytis tiesiogiai taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų, arba bandė pasislėpti, arba išreiškė ketinimą nesilaikyti galutinio sprendimo perduoti jį valstybei, kuri privalo laikytis tiesiogiai taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų, arba jeigu tokį ketinimą galima įžvelgti jo elgesyje. Be to, laikoma, kad didelė pasislėpimo rizika yra tada, kai užsienietis, kuris turi būti perduotas valstybei, kuri privalo laikytis tiesiogiai taikytinų Europos Sąjungos teisės aktų ir kuri nesiriboja su Čekijos Respublika, negali teisėtai vykti į tą valstybę savarankiškai ir negali nurodyti gyvenamosios vietos adreso Čekijos Respublikoje.<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/></ALINEA></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Komisijos rašytinėse pastabose nurodyta, kad Čekijos teisėkūros institucija šį pakeitimą priėmė <DATE ISO="20151111">2015 m. lapkričio 11 d.</DATE> Teismo posėdyje Čekijos vyriausybė patvirtino, kad pakeitimas buvo priimtas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Salah Al Chodor ir du jo sūnus Ajlin ir Ajvar Al Chodor (toliau – S., A. ir A. Al Chodor), Irako piliečius, <DATE ISO="20150507">2015 m. gegužės 7 d.</DATE> patikrino policija Čekijos Respublikoje. Kadangi jie nepateikė jokių asmens tapatybės dokumentų, <HT TYPE="ITALIC">Policie České republiky, Krajské ředitelství Ústeckého kraje, odbor cizinecké policie</HT> (Čekijos Respublikos policijos Ūsčio prie Labės apygardos direktorato Užsieniečių policijos skyrius, toliau – Užsieniečių policija) jų atžvilgiu pradėjo administracinę procedūrą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Užsieniečių policijos apklausiami S., A. ir A. Al Chodor nurodė, kad yra kurdų kilmės ir kad į jų kaimą įsiveržė teroristinės organizacijos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0026" ID="QS0026"/>Islamo valstybė<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> kovotojai. Per Turkiją S., A. ir A. Al Chodor pasiekė Graikiją, iš kur savo kelionę tęsė sunkvežimiu. Vengrijoje policija juos sustabdė ir paėmė pirštų antspaudus. Salah Al Chodor nurodė tada pasirašęs keletą dokumentų. Kitą dieną S., A. ir A. Al Chodor buvo nuvežti į geležinkelio stotį ir išsiųsti į pabėgėlių stovyklą. Šią stovyklą jie paliko po dviejų dienų norėdami prisijungti prie savo šeimos narių Vokietijoje.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Užsieniečių policija, sustabdžiusi S., A. ir A. Al Chodor, patikrino duomenų bazę <HT TYPE="ITALIC">Eurodac</HT> ir nustatė, kad Vengrijoje jie pateikė prieglobsčio prašymą. Be to, suinteresuotieji asmenys neturėjo jokių kelionės ar gyvenamąją vietą patvirtinančių dokumentų. Jų apgyvendinimas Čekijos Respublikoje negalėjo būti užtikrintas nei jų pačių pinigais, nei kontaktinio asmens, kuris galėtų padėti jiems šiuo klausimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Užsieniečių policija laikėsi nuomonės, jog, atsižvelgiant į tai, kad S., A. ir A. Al Chodor išvyko iš pabėgėlių stovyklos Vengrijoje nesulaukę, kol bus priimtas sprendimas dėl jų prieglobsčio prašymo, kad jie žinojo, kad jų buvimas šalyje yra neteisėtas, ir į tai, kad jie nurodė ketinantys tęsti savo kelionę į Vokietiją, egzistavo didelė rizika, kad jie pasislėps. Užsieniečių policija, vadovaudamasi šia išvada ir argumentu, kad jokios kitos švelnesnės alternatyvios prievartos priemonės negali būti taikomos, <DATE ISO="20150508">2015 m. gegužės 8 d.</DATE> sprendimu sulaikė suinteresuotuosius asmenis 30 dienų pagal Užsieniečių buvimo šalyje įstatymo 129 straipsnio 1 dalį ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0027" ID="QS0027"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/> 28 straipsnį. Pasibaigus sulaikymo terminui S., A. ir A. Al Chodor turėjo būti perduoti Vengrijai, nes ši valstybė narė yra atsakinga už jų prieglobsčio prašymo išnagrinėjimą pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0028" ID="QS0028"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/> nuostatas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P><HT TYPE="ITALIC">21.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Krajský soud d’Ústí nad Labem</HT> (Ūsčio prie Labės apygardos teismas, Čekijos Respublika), kuriam S., A. ir A. Al Chodor apskundė šį sprendimą, jį panaikino. Šis teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad Čekijos teisės aktuose nėra nustatyta objektyvių kriterijų, leidžiančių įvertinti pasislėpimo riziką, kaip to reikalaujama pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0029" ID="QS0029"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> 2 straipsnio n punktą, pagal šio reglamento 28 straipsnio 2 dalį prašytojų Čekijos Respublikoje sulaikyti negalima. Taip minėtas teismas pateikė poziciją, kurios laikosi <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT>, <DATE ISO="20140626">2014 m. birželio 26 d.</DATE>, V ZB 31/14.</P></NOTE> ir <HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgerichtshof</HT> (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgerichtshof</HT>, <DATE ISO="20150219">2015 m. vasario 19 d.</DATE>, RO 2014/21/0075‑5.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>S., A. ir A. Al Chodor buvo paleisti iš karto, kai buvo panaikintas Užsieniečių policijos sprendimas. Tada jie išvyko iš Čekijos Respublikos nežinoma kryptimi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Užsieniečių policija pareiškė kasacinį skundą <HT TYPE="ITALIC">Nejvyšší správní soud</HT> (Vyriausias administracinis teismas) dėl <HT TYPE="ITALIC">Krajský soud d’Ústí nad Labem</HT> (Ūsčio prie Labės apygardos teismas) sprendimo. Užsieniečių policija mano, jog vien dėl to, kad nėra nacionalinės teisės aktų nuostatų, apibrėžiančių objektyvius pasislėpimo rizikos kriterijus, nereiškia, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0030" ID="QS0030"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> 28 straipsnio 2 dalies nuostatos yra netaikytinos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0031" ID="QS0031"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> 28 straipsnio 2 dalis, siejama su reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0032" ID="QS0032"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> 2 straipsnio n punktu, ir (arba) Užsieniečių buvimo šalyje įstatymo 129 straipsnio 1 dalis yra pakankamas teisinis pagrindas, kai nacionalinės teisės aktuose nėra objektyvių kriterijų, leidžiančių įvertinti pasislėpimo rizikos buvimą. Jam kyla klausimas, ar tokių kriterijų pripažinimas nusistovėjusioje aukštesnės instancijos teismų praktikoje arba net administracinėje praktikoje atitinka reikalavimą juos apibrėžti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0033" ID="QS0033"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio n punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu teismas nurodo savo praktiką dėl sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0034" ID="QS0034"/>didelė pasislėpimo rizika<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> išaiškinimo, pateikto daugelyje jo sprendimų. Pagal vieną iš jų ankstesnis valstybės narės teisės pažeidimas, kartu pažeidžiant ir Sąjungos teisę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><DATE ISO="20150610">2015 m. birželio 10 d.</DATE> sprendimas, čj. 2 Azs 49/2015‑50.</P></NOTE>, yra objektyvus kriterijus, leidžiantis įvertinti tokios rizikos buvimą. Kitame sprendime šis teismas pripažino kitus kriterijus, įskaitant suinteresuotojo asmens atvykimą į<?PAGE NO="6"?> Šengeno erdvę be leidimo čia gyventi, kartu su jo prieštaringais teiginiais apie atvykimą į Čekijos Respubliką ir bendro patikimumo nebuvimu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P><DATE ISO="20141204">2014 m. gruodžio 4 d.</DATE> sprendimas, čj. 9 Azs 199/2014‑49.</P></NOTE>. Kituose dviejuose sprendimuose pripažinta, kad neteisėtas užsieniečio atvykimas į Čekijos Respubliką ar buvimas joje yra objektyvūs kriterijai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P><DATE ISO="20111123">2011 m. lapkričio 23 d.</DATE> sprendimas, čj. 7 Azs 79/2010‑153, ir <DATE ISO="20150617">2015 m. birželio 17 d.</DATE> sprendimas, čj. 1 Azs 39/2015‑56.</P></NOTE>. Dar kitame nuspręsta, kad toks yra asmens tapatybės nustatymo dokumentų nebuvimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P><DATE ISO="20141009">2014 m. spalio 9 d.</DATE> sprendimas, čj. 2 Azs 57/2014‑30.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Be to, minėtas teismas pažymi, kad Užsieniečių policijos praktika dėl prašytojų sulaikymo pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0035" ID="QS0035"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> 28 straipsnio 2 dalį yra prognozuojama, neturi savavališkumo elementų ir atitinka nacionalinės teisės aktus, kaip jie aiškinami nusistovėjusioje teismų praktikoje. Be to, kiekvienas atvejis vertinamas individualiai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, jog Čekijos teisėkūros institucija buvo numačiusi kodifikuoti šią teismų praktiką pakeisdama Užsieniečių buvimo šalyje įstatymą, kad į jį būtų įtrauktas objektyvių kriterijų, leidžiančių įvertinti pasislėpimo riziką, sąrašas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Nejvyšší správní soud</HT> (Vyriausiasis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0036" ID="QS0036"/>Ar vien dėl to, jog [teisės aktuose] nenustatyti objektyvūs didelės rizikos, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinimo kriterijai[, kaip jie suprantami pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0037" ID="QS0037"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> 2 straipsnio n punktą], sulaikymas pagal [šio] reglamento 28 straipsnio 2 dalį tampa netaikytinas?<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/></P></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Užsieniečių policija, Čekijos, Graikijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. <DATE ISO="20160714">2016 m. liepos 14 d.</DATE> posėdyje dalyvavo Čekijos vyriausybės, Jungtinės Karalystės ir Komisijos atstovai.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Šios bylos faktinės aplinkybės atskleidžia tipinį ir pastaraisiais metais dažną <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0038" ID="QS0038"/>antrinės migracijos<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> reiškinį, kai daug tarptautinės apsaugos prašytojų išvyksta iš valstybės narės, atsakingos už jų prašymo išnagrinėjimą pagal reglamente <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0039" ID="QS0039"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Pagal hierarchiją šie kriterijai yra: šeimos ryšiai (8–11 straipsniai), galiojančios vizos arba teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, išduoto valstybės narės, turėjimas (12 straipsnis) ir atvykimas (teisėtas arba ne) į valstybės narės teritoriją (13–15 straipsniai).</P></NOTE> numatytus kriterijus (t. y. dažnai valstybės narės, į kurią jie pirmiausia atvyko<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Žr. Europos Komisija, Migracijos ir vidaus reikalų GD, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0040" ID="QS0040"/>Evaluation of the Dublin III Regulation – Final Report<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/>, <DATE ISO="20151204">2015 m. gruodžio 4 d.</DATE>, p. 4.</P></NOTE>), į kitas valstybes nares, kuriose jie nori prašyti tarptautinės apsaugos ir įsikurti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Žr. <DATE ISO="20160406">2016 m. balandžio 6 d.</DATE> Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai [COM (2016) 197 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, p. 4].</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="7"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Susidūrusi su tokiais migracijos atvejais valstybė narė, kurios teritorijoje yra prašytojas, gali prašyti, kad valstybė narė, kuri, jos nuomone, yra atsakinga pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0041" ID="QS0041"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/> nuostatas, perimtų prašytoją savo žinion (arba jį atsiimtų)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Prašytojo perėmimas savo žinion susijęs su atveju, kai suinteresuotasis asmuo dar nėra pateikęs prašymo dėl tarptautinės apsaugos prašomoje valstybėje narėje (reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0042" ID="QS0042"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> 20–23 straipsniai). Prašytojo atsiėmimas savo žinion taikytinas, kai, kaip ir nagrinėjamu atveju, prašytojas yra pateikęs tokį prašymą prieš atvykdamas į prašančiosios valstybės narės teritoriją (šio reglamento 24–27 straipsniai).</P></NOTE>. Jeigu valstybė narė, į kurią kreiptasi, tenkina šį prašymą, prašanti valstybė narė jai perduoda prašytoją pagal šiame reglamente numatytą procedūrą (toliau – perdavimo procedūra)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0043" ID="QS0043"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> 29–33 straipsniai.</P></NOTE>. Siekiant užtikrinti jos įvykdymą minėtame reglamente leidžiama imtis tokių priverstinių priemonių kaip sulaikymas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0044" ID="QS0044"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/> 28 straipsnis.</P></NOTE> ir išvykimas prižiūrint arba palydint<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0045" ID="QS0045"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> 29 straipsnio 1 dalies antra pastraipa.</P></NOTE>, tačiau numatomos griežtos garantijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0046" ID="QS0046"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/> 28 straipsnio 2 dalį, į kurią daroma nuoroda Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies f punkte, valstybėms narėms leidžiama sulaikyti prašytoją, jeigu laikomasi trijų sąlygų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Pirma sąlyga yra susijusi su tokia priemone siekiamu tikslu ir reikalaujama, kad, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0047" ID="QS0047"/>[j]ei nustatoma didelė rizika, kad asmuo pasislėps<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, ji būtų įgyvendinama, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0048" ID="QS0048"/>kad būtų užtikrintos perdavimo procedūros &lt;…&gt; individualiai įvertinus konkretų atvejį<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/>. Šio reglamento 2 straipsnio n punkte pasislėpimo rizika apibrėžiama kaip <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0049" ID="QS0049"/>konkrečiu atveju buvimas teisėje apibrėžtais objektyviais kriterijais paremtų priežasčių, leidžiančių manyti, kad prašytojas &lt;…&gt; gali pasislėpti<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Antra ir trečia sąlygos atitinkamai susijusios su sulaikymo proporcingumu ir jo būtinumu, t. y. negalėjimu veiksmingai jų pakeisti švelnesnėmis alternatyviomis prievartos priemonėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Prejudicinis klausimas susijęs tik su pirmos iš sąlygų, o tiksliau su reikalavimo, kad pasislėpimo rizikos objektyvūs kriterijai turi būti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0050" ID="QS0050"/>teisėje [įstatyme] apibrėžt[i]<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/>, kaip numatyta minėto reglamento 2 straipsnio n punkte, taikymo sritimi. Ji nesusijusi su šių kriterijų teisėtumu iš esmės, ypač su jų objektyvumu ir atitiktimi sulaikymo proporcingumo ir būtinumo reikalavimams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Dėl toliau išdėstytų priežasčių manau, kad objektyvūs kriterijai, leidžiantys įvertinti pasislėpimo riziką, turi būti nustatyti teisės aktuose, t. y. teisėkūros institucijos priimtomis rašytinėmis teisės normomis.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl minimalaus prašytojo teisės į laisvę, numatytos EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte, apsaugos lygmens</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Pačiame reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0051" ID="QS0051"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/> 2 straipsnio n punkte nėra nustatyti objektyvūs pasislėpimo rizikos kriterijai, o šiuo klausimu nukreipiama į valstybių narių nacionalines teisines sistemas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu kai kurių reglamento kalbų versijose, kaip antai bulgarų, ispanų ir vokiečių kalbose, minėto reglamento 2 straipsnio n punkte vartojamas žodžių junginys, prancūzų kalboje atitinkantis <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0052" ID="QS0052"/>įstatymo<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/> terminą ir iš principo nurodantis tik teisės aktų normas. Kitose kalbose, įskaitant anglų, lenkų ir slovakų kalbas, vartojama bendresnė formuluotė, prancūzų kalboje atitinkanti žodį <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0053" ID="QS0053"/>teisė<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/>, kuris pagal jo bendrą reikšmę apima ne tik teisės aktų normas, bet ir kitas teisės normas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Be to, kad esama skirtumų tarp to paties reglamento skirtingų kalbų versijų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad net terminas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0054" ID="QS0054"/>įstatymas<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/> nėra aiškinamas vienareikšmiškai. Šios bylos rašytinėse pastabose ir posėdyje daugiausia dėmesio taip pat buvo skirta klausimui, ar siekiant įgyvendinti EŽTK garantuojamas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo aiškinamas pagrindines teises – kurios kaip bendrieji teisės principai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20141218">2014 m. gruodžio 18 d.</DATE> Nuomonę <REF.DOC.ECR><NO.CASE>2/13</NO.CASE> (<NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2454">EU:C:2014:2454</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0179">179</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Be to, primenu, kad pagal Chartijos 52 straipsnio 3 dalį joje įtvirtintų teisių, kai jos atitinka EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia pati, kaip nustatyta šioje konvencijoje. Taigi atsižvelgiant į tai, kad Chartijos 6 straipsnyje numatytos teisės atitinka EŽTK 5 straipsniu garantuojamas teises (Žr. su Pagrindinių teisių chartija susijusius išaiškinimus (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="303" DATE.PUB="2014">OL C 303</REF.DOC.OJ>, 2007, p. 19), aiškinant minėtą 6 straipsnį reikia atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, susijusią su šia nuostata (<DATE ISO="20160215">2016 m. vasario 15 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">N</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑601/15 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:84">EU:C:2016:84</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Vis dėlto Chartijos 52 straipsnio 3 dalis netrukdo, kad Sąjungos teisėje šioms teisėms būtų suteikta didesnė apsauga.</P></NOTE> pagal ES sutarties 6 straipsnio 3 dalį yra sudėtinė Sąjungos teisės dalis – reikia, kad objektyvūs pasislėpimo rizikos kriterijai būtų nustatyti teisės aktais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Čekijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės tvirtino, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką sąvoka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0055" ID="QS0055"/>įstatymas<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>, kaip ji suprantama pagal EŽTK<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Šie žodžiai kildinami iš EŽTK 8–11 straipsnių 2 dalies, pagal kurią reikalaujama, kad bet koks šiose nuostatose įtvirtintų teisių ribojimas turi būti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0056" ID="QS0056"/>įstatymu nustatyt[as]<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/>. Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, šios sąlygos taikymo sritis yra tokia pat kaip ir ta, kuria reikalaujama, kad visi EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte saugomos teisės į laisvę pažeidimai būtų padaryti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0057" ID="QS0057"/>įstatymo nustatyta tvarka<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/> ir būtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0058" ID="QS0058"/>teisėti<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/> (<DATE ISO="19960625">1996 m. birželio 25 d.</DATE> Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Amuur prieš Prancūziją</HT> (CE:ECHR:1996:0625JUD001977692, 50 punktas) ir <DATE ISO="20090709">2009 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Mooren prieš Vokietiją</HT> (CE:ECHR:2009:0709JUD001136403, 76 punktas).</P></NOTE>, apima ne tik teisės aktus, bet ir kitus teisės šaltinius, jeigu jie atitinka <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0059" ID="QS0059"/>materialines<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/> ypatybes dėl aiškumo, nuspėjamumo ir prieinamumo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: <DATE ISO="20010306">2001 m. kovo 6 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Dougoz prieš Graikiją</HT> (CE:ECHR:2001:0306JUD004090798, 55 punktas), <DATE ISO="20131021">2013 m. spalio 21 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Del Río Prada prieš Ispaniją</HT> (CE:ECHR:2013:1021JUD004275009, 125 punktas) ir <DATE ISO="20150901">2015 m. rugsėjo 1 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Khlaifia ir kt. prieš Italiją</HT> (CE:ECHR:2015:0901JUD001648312, 64 punktas).</P></NOTE>. Šiuo atveju nusistovėjusi teismų arba administracinė praktika atitiktų šias ypatybes<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Reikia pažymėti, kad <DATE ISO="20130411">2013 m. balandžio 11 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Firoz Muneer prieš Belgiją</HT> (CE:ECHR:2013:0411JUD005600510, 59 ir 60 punktai) Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad nusistovėjusi teismų praktika yra pakankamas teisinis pagrindas pratęsti asmens sulaikymą pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą. Tačiau nežinau nė vieno precedento, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas būtų nusprendęs, kad administracinė praktika yra pakankamas teisinis pagrindas apriboti pagrindinę teisę.</P></NOTE>. Graikijos vyriausybė ir Komisija ginčija šią išvadą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Be to, Čekijos vyriausybė per teismo posėdį tvirtino, kad EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte numatyta teisėtumo sąlyga bet kokiu atveju yra susijusi tik su prašytojų teisių į laisvę ribojimo <HT TYPE="ITALIC">teisiniu pagrindu</HT> – jis jau nurodytas reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0060" ID="QS0060"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/> 28 straipsnio 2 dalyje. Vis dėlto ši sąlyga nesusijusi su šio <HT TYPE="ITALIC">apribojimo ribomis</HT>, susijusiomis su objektyvių pasislėpimo rizikos vertinimo kriterijų nustatymu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Net nepatikrinus pastarojo teiginio tikslumo matyti, kad sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0061" ID="QS0061"/>įstatymas<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>, kaip ji suprantama pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0062" ID="QS0062"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/> 2 straipsnio n punktą, siejamą su jo kontekstu ir tikslais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Šiuo klausimu reikia priminti, kad, esant įvairių Sąjungos dokumento kalbinių versijų skirtumų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą jo struktūrą ir tikslą. Žr. <DATE ISO="20110609">2011 m. birželio 9 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Eleftheri tileorasi ir Giannikos</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑52/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:374">EU:C:2011:374</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta teismo praktika).</P></NOTE>, reikšmė yra savarankiška ir skirtinga nei sąvokos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0063" ID="QS0063"/>įstatymas<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/>, kaip ji suprantama pagal EŽTK, reikšmė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad EŽTK nuostatomis tik nustatomas minimalus pagrindinių teisių apsaugos lygmuo, tačiau netrukdoma Sąjungos teisėje joms numatyti didesnės apsaugos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Žr. EŽTK 53 straipsnį ir Chartijos 52 straipsnio 3 dalį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Pirmiausia stengsiuosi parodyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0064" ID="QS0064"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/> ir Priėmimo direktyvos nuostatas, apribojančias valstybių narių galimybę sulaikyti prašytojus, nusprendė pastarųjų teisei į laisvę suteikti didesnę apsaugą, nei suteikta pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Vėliau išdėstysiu priežastis, dėl kurių reikalavimu pasislėpimo rizikos kriterijų apibrėžimu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0065" ID="QS0065"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/>, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 2 straipsnio n punktą, prisidedama prie tokio didesnės apsaugos tikslo siekimo ir šiame kontekste reiškia, kad šie kriterijai yra nustatomi teisės aktais.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisės aktų leidėjo siekis sustiprinti prašytojų teisės į laisvę apsaugą</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Vienas iš pagrindinių patobulinimų, kurie padaryti reglamentu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0066" ID="QS0066"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/> ir Priėmimo direktyva, yra didesnės garantijos, apribojančios valstybių narių galimybes sulaikyti prašytojus. Kaip nurodyta šios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė, kad šių asmenų sulaikymas – kuris yra ypač didelis jų pagrindinės teisės į laisvę, garantuojamos Chartijos 6 straipsniu, apribojimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Žr. <DATE ISO="20160215">2016 m. vasario 15 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">N</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑601/15 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:84">EU:C:2016:84</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0056">56</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir pagal analogiją <DATE ISO="20110428">2011 m. balandžio 28 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">El Dridi</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑61/11 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:268">EU:C:2011:268</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> – būtų galimas tik <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0067" ID="QS0067"/>išimtinėmis aplinkybėmis<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Išimtinumas taip pat matyti iš 2012 m. priimtos Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biuro (UNHCR) parengtų gairių dėl taikytinų kriterijų ir standartų, susijusių su prieglobsčio prašytojų sulaikymu ir jam alternatyviomis priemonėmis, versijos, kuria Komisija rėmėsi savo pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo [COM (2008) 815 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, p. 6, 4.1 punktas].</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Taip šiomis priemonėmis buvo labai suvaržytos valstybių narių turėtos galimybės atimti prašytojų, kuriems taikoma perdavimo procedūra, laisvę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Iki jų įsigaliojimo Sąjungos antrinėje teisėje pastarųjų sulaikymas buvo ribojamas minimaliai. Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0068" ID="QS0068"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/> pirmtake, t. y. Reglamente (EB) Nr. 343/2003 (reglamentas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0069" ID="QS0069"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P><DATE ISO="20030218">2003 m. vasario 18 d.</DATE> Tarybos reglamentas, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="050" DATE.PUB="2003">OL L 50</REF.DOC.OJ>, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109).</P></NOTE>, nebuvo jokių nuostatų šiuo klausimu. Todėl taikomos bendrosios Priėmimo direktyvos pirmtakės, t. y. Direktyvos 2003/9/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P><DATE ISO="20030127">2003 m. sausio 27 d.</DATE> Tarybos direktyva, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="031" DATE.PUB="2003">OL L 31</REF.DOC.OJ>, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101).</P></NOTE>, 7 straipsnio 3 dalyje numatytos garantijos. Šioje nuostatoje buvo numatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0070" ID="QS0070"/>[k]ai yra tikslinga, <HT TYPE="ITALIC">pavyzdžiui</HT>, dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais, valstybės narės nacionalinėje teisėje nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/> (išskirta mano). Taigi motyvai, kuriais vadovaujantis buvo galima atimti prašytojo laisvę, nebuvo suderinti. Be to, direktyvos, galiojusios iki Direktyvos 2013/32/ES (toliau – Prieglobsčio procedūrų direktyva)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" DATE.PUB="2013">OL L 180</REF.DOC.OJ>, 2013, p. 60).</P></NOTE>, t. y. Direktyvos 2005/85/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P><DATE ISO="20051201">2005 m. gruodžio 1 d.</DATE> Tarybos direktyva, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="326" DATE.PUB="2005">OL L 326</REF.DOC.OJ>, 2005, p. 13).</P></NOTE>, 18 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad asmuo negali būti sulaikytas vien dėl to, kad prašo prieglobsčio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Valstybių narių galimybę sulaikyti perdavimo laukiančius prašytojus taip pat ribojo pareigos, numatytos EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkte<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Reikia priminti, kad tokios pagrindinės teisės, kurias garantuoja EŽTK ir valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos, sudaro Sąjungos teisės bendruosius principus (žr. šios išvados 39 punktą).</P></NOTE>. Šia nuostata susitariančiosioms šalims, įgyvendinančioms savo kompetenciją migracijos valdymo srityje, leidžiama apriboti asmens teisę į laisvę arba siekiant neleisti be leidimo įvažiuoti į šalį (pirma dalis), arba kai yra pradėta to asmens išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra (antra dalis).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Kai kuriuose sprendimuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: <DATE ISO="20130411">2013 m. balandžio 11 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Firoz Muneer prieš Belgiją</HT> (CE:ECHR:2013:0411JUD005600510, 53 punktas) ir <DATE ISO="20160712">2016 m. liepos 12 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">A. M. ir kiti prieš Prancūziją</HT> (CE:ECHR:2016:0712JUD002458712, 64 ir 65 punktai).</P></NOTE> prašytojo sulaikymą vykdant perdavimo valstybei narei, atsakingai už jo prašymo išnagrinėjimą, procedūrą Europos Žmogaus Teisių Teismas prilygindavo asmens, kurio atžvilgiu yra pradėta išsiuntimo ar išdavimo kitai valstybei procedūra, kaip tai suprantama pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkto antrą dalį, sulaikymui<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Priešingos nuomonės, kuria remiantis prašytojo sulaikymas vykdant perdavimo procedūrą nepatenka nė į vienos iš EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punkto dalių taikymo sritį, argumentus žr. Europos pabėgėlių ir tremtinių taryba, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0071" ID="QS0071"/>The Legality of Detention of Asylum Seekers under the Dublin III Regulation<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/>, <HT TYPE="ITALIC">AIDA Legal Briefing</HT> Nr. 1, 2015 m. birželis, p. 7, taip pat C. Costello, <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0072" ID="QS0072"/>The Human Rights of Migrants and Refugees in European Law<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/>, <HT TYPE="ITALIC">Oxford University Press</HT>, Oksfordas, 2016, p. 296 ir 297.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika asmens sulaikymui vykdant tokią procedūrą netaikoma sąlyga, kad ši priemonė būtų <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0073" ID="QS0073"/>būtina, pavyzdžiui, siekiant išvengti pasislėpimo rizikos<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Žr., be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus: <DATE ISO="19961115">1996 m. lapkričio 15 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Chahal prieš Jungtinę Karalystę</HT> (CE:ECHR:1996:1115JUD002241493, 112 ir 113 punktai), <DATE ISO="20140710">2014 m. liepos 10 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Rakhimov prieš Rusiją</HT> (CE:ECHR:2014:0710JUD005055213, 119 ir 120 punktai) ir <DATE ISO="20141127">2014 m. lapkričio 27 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Khomullo prieš Ukrainą</HT> (CE:ECHR:2014:1127JUD004759310, 52 punktas).</P></NOTE>. Taigi tam, kad sulaikymo priemonė atitiktų EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą, nebūtina, kad būtų pasislėpimo rizika ar kad nebūtų mažiau ribojančių priemonių, leidžiančių užtikrinti suinteresuotojo asmens išsiuntimą iš šalies. Šiuo tikslu reikalaujama tik tiek, kad realiai būtų imtasi veiksmų, siekiant išsiųsti asmenį iš šalies, laikantis rūpestingumo pareigos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Europos Žmogaus Teisių Teismas neseniai sušvelnino šią praktiką nuspręsdamas, kad <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0074" ID="QS0074"/>[i]šimties tvarka, kai kalbama apie vaiką, &lt;…&gt; laisvės atėmimas turi būti būtinas, siekiant įgyvendinti tikslą – išsiųsti šeimą iš šalies<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/> (<DATE ISO="20160712">2016 m. liepos 12 d.</DATE> Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas <HT TYPE="ITALIC">A. B. prieš Prancūziją</HT> (CE:ECHR:2016:0712JUD001159312, 120 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Sąjungos teisės aktų leidėjas, priimdamas reglamentą <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0075" ID="QS0075"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/> ir Priėmimo direktyvą, parodė esąs nuomonės, kad prašytojų, kurių perdavimo procedūra vykdoma, teisė į laisvę turi būti saugoma labiau, nei tai numatyta pagal EŽTK 5 straipsnio 1 dalies f punktą, kaip jį aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Vis dėlto reikia pažymėti, kad kai pagal susitariančiosios šalies nacionalinę teisę arba Sąjungos teisę jai nustatoma pareiga užtikrinti garantijas, prisiimant platesnio masto pareigas, nei nustatyta pagal EŽTK, kaip tai leidžiama daryti pagal jos 53 straipsnį, Europos Žmogaus Teisių Teismas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0076" ID="QS0076"/>atsižvelgia<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/> į šių garantijų užtikrinimą vertindamas apribojimo teisėtumo sąlygą ir pats stengiasi įsitikinti, kad jos užtikrinamos (žr., be kita ko, <DATE ISO="20081002">2008 m. spalio 2 d.</DATE> Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Rusu prieš Austriją</HT> (CE:ECHR:2008:1002JUD003408202, 54–58 punktai), <DATE ISO="20150922">2015 m. rugsėjo 22 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Nabil prieš Vengriją</HT> (CE:ECHR:2015:0922JUD006211612, 31 punktas ir 39–42 punktai) ir <DATE ISO="20160705">2016 m. liepos 5 d.</DATE> Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">O. M. prieš Vengriją</HT> (CE:ECHR:2016:0705JUD000991215, 47–52 punktai).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Taip yra, nes, pirma, pagal šio reglamento 28 straipsnio 2 dalį šių prašytojų sulaikymas galimas tik tuo atveju, jeigu yra didelė rizika, kad asmuo pasislėps. Taigi, kaip matyti iš minėto reglamento 28 straipsnio 1 dalies, draudžiama sulaikyti prašytoją vien dėl to, kad vyksta perdavimo procedūra<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Tuo reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0077" ID="QS0077"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/> 28 straipsnio 1 dalis skiriasi nuo pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriame išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai [COM (2008) 820 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>] 27 straipsnio 1 dalies. Siūloma nuostata tik pakartotas Direktyvos 2005/85 18 straipsnio 1 dalyje išdėstytas principas, pagal kurį asmuo negali būti sulaikytas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0078" ID="QS0078"/>vien dėl to, kad prašo tarptautinės apsaugos<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/>. Priimta nuostata atrodo griežtesnė, nes tokios priemonės nepateisina nei prašytojo statusas (žr. reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0079" ID="QS0079"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/> 20 konstatuojamąją dalį), nei tai, kad vyksta perdavimo procedūra.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Be to, dabar Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje pateikiamas išsamus motyvų, kuriais remiantis prašytojas gali būti sulaikytas, sąrašas. Vienas iš jų, nurodytas šios nuostatos f punkte, yra sulaikymas norint asmenį perduoti pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0080" ID="QS0080"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/> 28 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Antra, šio reglamento 28 straipsnio 2 dalyje ir Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sulaikymas yra kraštutinė priemonė, galima tik tuo atveju, kai nėra švelnesnių alternatyvių priemonių.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Taigi minėtų nuostatų visuma rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo valią prašytojų sulaikymą numatyti tik išimtinėmis aplinkybėmis, kaip tai matyti iš Priėmimo direktyvos 15 konstatuojamosios dalies, ir Teisingumo Teismas tą yra pažymėjęs Sprendime <HT TYPE="ITALIC">N</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P><DATE ISO="20160215">2016 m. vasario 15 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑601/15 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:84">EU:C:2016:84</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0056">56</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0063">63</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) dėl prašytojo sulaikymo priemonės, pritaikytos viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo sumetimais pagal Priėmimo direktyvos 8 straipsnio 3 dalies e punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Mano nuomone, išdėstyti argumentai pagrindžia siaurą nuostatų, kuriomis remiantis valstybėms narėms leidžiama sulaikyti prašytoją, aiškinimą. Atsižvelgiant į tai, kilus abejonei dėl žodžio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0081" ID="QS0081"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/>, esančio reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0082" ID="QS0082"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/> 2 straipsnio n punkte, aiškinimo, turėtų būti vadovaujamasi aiškinimu, pagal kurį prašytojų teisė į laisvę užtikrinama geriausiai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Kaip išdėstysiu toliau, manau, pasislėpimo rizikos kriterijų nustatymas teisės akte padidina prašytojų apsaugą nuo savavališkų jų teisės į laisvę pažeidimų. Be to, manau, jis reikalingas siekiant dvigubo tikslo, kuris, mano nuomone, susijęs su reikalavimu, kad šie kriterijai būtų apibrėžti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0083" ID="QS0083"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>D –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl teisės aktų, nustatančių pasislėpimo rizikos kriterijus, atsižvelgiant į reglamento</HT> <HT TYPE="ITALIC"><QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0084" ID="QS0084"/>Dublinas III</HT><HT TYPE="ITALIC"><QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/> 2 straipsnio n punktu siekiamus tikslus, būtinumo</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Dėl dvigubo reikalavimu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0085" ID="QS0085"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/> nustatyti pasislėpimo rizikos kriterijus siekiamo tikslo</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Pasislėpimo rizika, kaip ji apibrėžiama reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0086" ID="QS0086"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/> 2 straipsnio n punkte, pasižymi, viena vertus, subjektyvumu ir konkretumu (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0087" ID="QS0087"/>konkrečiu atveju<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0088" ID="QS0088"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/> 28 straipsnio 2 dalyje vartojamas žodžių junginys <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0089" ID="QS0089"/>individualiai įvertinus konkretų atvejį<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201C" ID="QE0089"/> taip pat atspindi šį reikalavimą.</P></NOTE>), kita vertus, objektyvumu ir bendrumu (<QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0090" ID="QS0090"/>teisėje [įstatyme] apibrėžtais objektyviais kriterijais paremtų<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Taigi šioje apibrėžtyje yra du kumuliaciniai reikalavimai: kompetentingos valdžios institucijos – t. y. administracinės arba teisminės institucijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Pagal Priėmimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalį įsakymą sulaikyti raštu priima administracinės arba teisminės institucijos.</P></NOTE> – privalo kiekvienu atveju išnagrinėti visas individualias ir konkrečias kiekvieno prašytojo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Taigi, jeigu nėra individualiai įvertinamas konkretus suinteresuotojo asmens padėties atvejis, vieno (ar kelių) pasislėpimo rizikos kriterijų, nustatytų nacionaliniu įstatymu, buvimo nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog egzistuoja pasislėpimo rizika (pagal analogiją žr. <DATE ISO="20140605">2014 m. birželio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mahdi</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑146/14 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:1320">EU:C:2014:1320</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0070">70</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> padėties aplinkybes, kartu užtikrindamos, kad tai būtų daroma remiantis bendrai ir abstrakčiai nustatytais objektyviais kriterijais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Manau, šiomis aplinkybėmis reikalavimu <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0091" ID="QS0091"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0091" CODE="201C" ID="QE0091"/> nustatyti pasislėpimo rizikos kriterijus iškeliamas dvigubas tikslas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Viena vertus, juo siekiama užtikrinti, kad kriterijai būtų nustatyti užtikrinant pakankamas teisinio saugumo garantijas. Šiuo požiūriu iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybės narės priemonės, kurių imtasi pagal reglamentą – net ir tuo atveju, kai įgyvendinama juo valstybėms narėms suteikta diskrecija – turi atitikti Sąjungos teisės bendrąjį teisinio saugumo principą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="20020620">2002 m. birželio 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mulligan ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑313/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:386">EU:C:2002:386</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20110505">2011 m. gegužės 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kurt und Thomas Etling ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑230/09 ir C‑231/09</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:271">EU:C:2011:271</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20141105">2014 m. lapkričio 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Cypra</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑402/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2333">EU:C:2014:2333</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Manau, nagrinėjamu atveju šis principas taikytinas, nes valstybės narės, nustatydamos minėtus kriterijus, įgyvendina reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0092" ID="QS0092"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0092" CODE="201C" ID="QE0092"/> 28 straipsnio 2 dalį, siejamą su šio reglamento 2 straipsnio n punktu, siekdamos pasinaudoti joms pirmąja iš šių nuostatų suteikta galimybe sulaikyti prašytojus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Kita vertus, šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti, kad valdžios institucijų, atsakingų už pasislėpimo rizikos kriterijų taikymą, diskrecija atitiktų tam tikras iš anksto nustatytas gaires.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Šiuos tikslus taip pat galima matyti Direktyvos 2008/115/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P><DATE ISO="20081216">2008 m. gruodžio 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="348" DATE.PUB="2008">OL L 348</REF.DOC.OJ>, 2008, p. 98).</P></NOTE> (toliau – Grąžinimo direktyva), kurios 3 straipsnio 7 dalyje pateikta beveik identiška pasislėpimo rizikos apibrėžtis, kokia pateikta reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0093" ID="QS0093"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0093" CODE="201C" ID="QE0093"/> 2 straipsnio n punkte, parengiamuosiuose darbuose (jos tiek panašios, kad šiose nuostatose atitinkamai kalbama apie asmenį, kurio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0094" ID="QS0094"/>grąžinimo procedūra<QUOT.END REF.START="QS0094" CODE="201C" ID="QE0094"/> vykdoma, ir asmenį, kurio <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0095" ID="QS0095"/>perdavimo procedūra<QUOT.END REF.START="QS0095" CODE="201C" ID="QE0095"/> vykdoma).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Nors Grąžinimo direktyva netaikoma tarptautinės apsaugos prašytojams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Tiksliau, ji negalioja nuo tarptautinės apsaugos prašymo pateikimo iki sprendimo priėmimo pirmojoje instancijoje, kur priimamas sprendimas dėl šio prašymo, arba, esant reikalui, iki skundo dėl šio sprendimo išnagrinėjimo pabaigos (<DATE ISO="20130530">2013 m. gegužės 30 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Arslan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑534/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:343">EU:C:2013:343</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) (žr. šios išvados 67 punktą).</P></NOTE> ir dėl to joje reglamentuojamoms sulaikymo išsiuntimo iš šalies tikslais sąlygoms ir šių prašytojų sulaikymo sąlygoms taikomi du skirtingi teisiniai reguliavimai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P><DATE ISO="20091130">2009 m. lapkričio 30 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Kadzoev</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑357/09 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:741">EU:C:2009:741</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, manau, šios direktyvos parengiamieji darbai gali būti pradėti siekiant išaiškinti šio reglamento 2 straipsnio n dalį. Iš tiesų akivaizdu, kad šioje nuostatoje atsižvelgta į minėtos direktyvos 3 straipsnio 7 dalį, nes joje beveik pažodžiui atkartojamas pastarosios turinys. Taip pat pažymėtina, kad iš reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0096" ID="QS0096"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0096" CODE="201C" ID="QE0096"/> parengiamųjų darbų nematyti jokių diskusijų, susijusių su šio reglamento 2 straipsnio n punkte pateikta pasislėpimo rizikos apibrėžtimi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Vis dėlto Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas pateikė pastabų dėl šios apibrėžties (<HT TYPE="ITALIC">Opinion of the European Economic and Social Committee</HT>, SOC/333, <DATE ISO="20090716">2009 m. liepos 16 d.</DATE>, p. 7).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Reikia pridurti, jog lygmuo, kurį turi viršyti rizika, kad pagrįstų sulaikymą, kinta atsižvelgiant į taikytiną priemonę. Pagal Grąžinimo direktyvos 15 straipsnio 1 dalies a punktą sulaikymas, siekiant asmenį išsiųsti iš šalies, galimas, jeigu yra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0097" ID="QS0097"/>pasislėpimo rizika<QUOT.END REF.START="QS0097" CODE="201C" ID="QE0097"/>. Kad pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0098" ID="QS0098"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0098" CODE="201C" ID="QE0098"/> 28 straipsnio 2 dalį prašytojo, kuris laukia perdavimo, laisvė būtų atimta, turi būti <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0099" ID="QS0099"/>didelė rizika, kad asmuo pasislėps<QUOT.END REF.START="QS0099" CODE="201C" ID="QE0099"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Be to, skirtingai nei grąžinimo procedūra, perdavimo procedūra, be kita ko, taikoma prašytojams, esantiems prašančiosios valstybės narės teritorijoje teisėtai. Iš tiesų pagal Prieglobsčio procedūrų direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, kaip primenama Grąžinimo direktyvos 9 konstatuojamojoje dalyje, prašytojas gali likti valstybės narės, kurioje jis pateikia prašymą, teritorijoje iki to laiko, kol dėl šio prašymo priimamas sprendimas pirmojoje instancijoje arba, jei reikia, kol nagrinėjamas dėl minėto sprendimo pateiktas skundas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P><DATE ISO="20130530">2013 m. gegužės 30 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Arslan</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑534/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:343">EU:C:2013:343</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Vis dėlto prašytojas šalyje nėra <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0100" ID="QS0100"/>neteisėtai<QUOT.END REF.START="QS0100" CODE="201C" ID="QE0100"/>, kaip tai suprantama pagal Grąžinimo direktyvą, todėl jis neturėtų būti išsiųstas iš Sąjungos teritorijos, kol jo prašymas nebuvo atmestas. Tokią išvadą taip pat galima daryti remiantis negrąžinimo principu, įtvirtintu <DATE ISO="19510728">1951 m. liepos 28 d.</DATE> Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 33 straipsnyje, kuri minima Chartijos 18 straipsnyje.</P></NOTE>. Taip yra net ir tuo atveju, jeigu valstybė narė laikosi nuomonės, kad ji nėra atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą, ir reikalauja, kad prašytoją savo žinion perimtų kita valstybė narė pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0101" ID="QS0101"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0101" CODE="201C" ID="QE0101"/> nuostatas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Iš tiesų, prašytojas turi teisę likti ne tik valstybės narės, kurioje nagrinėjamas jo prašymas, teritorijoje, bet ir valstybės narės, kur jis buvo pateiktas, teritorijoje (<DATE ISO="20120927">2012 m. rugsėjo 27 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Cimade ir GISTI</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑179/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:594">EU:C:2012:594</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Grąžinimo direktyvoje numatytos garantijos, siekiant nustatyti asmenų, kuriuos planuojama išsiųsti iš šalies, sulaikymo sąlygas, taikomos <HT TYPE="ITALIC">a fortiori</HT> prašytojams, kurių atžvilgiu taikoma perdavimo procedūra.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Reikia pažymėti, kad vykstant šios direktyvos priėmimo procedūrai Komisijos pirminiame pasiūlyme nebuvo pasislėpimo rizikos apibrėžties<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse pasiūlymas [COM (2005) 391 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, toliau – Grąžinimo direktyvos pasiūlymas].</P></NOTE>. Ji buvo įtraukta į Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (toliau – LIBE komitetas) pranešimą, kuriame buvo reikalaujama tik tiek, kad tokia rizika būtų vertinama pagal <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0102" ID="QS0102"/>individualius ir objektyvius kriterijus<QUOT.END REF.START="QS0102" CODE="201C" ID="QE0102"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P><DATE ISO="20070920">2007 m. rugsėjo 20 d.</DATE> Pranešimas dėl Grąžinimo direktyvos pasiūlymo A6‑0339/2007, 2005/0167 (COD), PE 374.321, p. 7. Buvo siūlomi įvairūs pakeitimai ir juose buvo minimos <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0103" ID="QS0103"/>svarbios paskatos, objektyviai nustatomos kiekvienu atskiru atveju ir įvertinamos teismų<QUOT.END REF.START="QS0103" CODE="201C" ID="QE0103"/> (<DATE ISO="20070622">2007 m. birželio 22 d.</DATE> nuomonė dėl Grąžinimo direktyvos pasiūlymo, Vystymosi komiteto pateikta LIBE komitetui, 2005/0167 (COD), PE 386.728, p. 11), <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0104" ID="QS0104"/>objektyv[ūs] nacionalinės teisės aktuose nustatyt[i] kriterija[i]<QUOT.END REF.START="QS0104" CODE="201C" ID="QE0104"/> (<DATE ISO="20060613">2006 m. birželio 13 d.</DATE> LIBE komiteto pranešimo dėl Grąžinimo direktyvos projektas, 2005/0167 (COD), PE 374.321v02‑00, p. 9) arba <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0105" ID="QS0105"/>objektyv[ūs] teisės aktuose nustatyt[i] kriterija[i]<QUOT.END REF.START="QS0105" CODE="201C" ID="QE0105"/> (<DATE ISO="20060927">2006 m. rugsėjo 27 d.</DATE> LIBE komiteto pranešimo projekto pakeitimai, 2005/0167 (COD), PE 378.672v01‑00, p. 23).</P></NOTE>. Europos Parlamento pozicijoje, priimtoje per pirmąjį svarstymą, kuriai pritarė Taryba, tai pakeista formuluote <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0106" ID="QS0106"/>teisėje [įstatyme] apibrėžtais konkrečiais kriterijais<QUOT.END REF.START="QS0106" CODE="201C" ID="QE0106"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Europos Parlamento pozicija, priimta <DATE ISO="20080618">2008 m. birželio 18 d.</DATE> per pirmąjį svarstymą EP‑PE_TC1‑COD(2005)00167, PE 400.777, p. 13.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Nors Komisijos pasiūlyme visiškai nenustatytas pasislėpimo rizikos vertinimas ir LIBE komiteto pranešime, nenurodant šaltinio, buvo kalbama tik apie <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0107" ID="QS0107"/>individualius ir objektyvius kriterijus<QUOT.END REF.START="QS0107" CODE="201C" ID="QE0107"/>, tokios terminologijos pasirinkimas yra reikšmingas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad <DATE ISO="19990318">1999 m. kovo 18 d.</DATE> sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis, pateikto <DATE ISO="19990628">1999 m. birželio 28 d.</DATE> Tarybos direktyvos 1999/70/EB dėl Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjungos (UNICE) ir Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centro (CEEP) bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas sutartis (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="175" DATE.PUB="1999">OL L 175</REF.DOC.OJ>, 1999, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 3 t., p. 368) priede, 2 punkte, kuriuo rėmėsi Jungtinės Karalystės vyriausybė, Sąjungos teisės aktų leidėjas, nedarydamas jokio skirtumo, norėjo, kad atitinkama sąvoka būtų apibrėžta teisės aktuose arba kituose nacionalinės teisės šaltiniuose. Taigi tiesiogiai nurodomi ne <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0108" ID="QS0108"/>įstatymai<QUOT.END REF.START="QS0108" CODE="201C" ID="QE0108"/>, bet <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0109" ID="QS0109"/>teisės aktai, kolektyvinės sutartys arba galiojanti praktika<QUOT.END REF.START="QS0109" CODE="201C" ID="QE0109"/> valstybėse narėse.</P></NOTE>. Manau, tai rodo norą užtikrinti pasislėpimo rizikos individualiame vertinime naudojamų kriterijų numatomumą ir sukurti atsvarą valdžios institucijų, atsakingų už šį vertinimą, galioms, joms nustatant bendro ir abstraktaus pobūdžio objektyvius kriterijus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Dėl teisės aktų, kuriuose nustatomi pasislėpimo rizikos kriterijai, būtinumo norint pasiekti šiuos tikslus</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Manau, norint pasiekti tiek vieną, tiek kitą iš minėtų tikslų, objektyvius pasislėpimo rizikos kriterijus reikia nustatyti teisės aktuose.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Dėl tikslo užtikrinti teisinį saugumą</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Teisinio saugumo principas iš esmės reiškia, kad valstybės narės patvirtintos priemonės taikant Sąjungos teisę leidžia asmenims žinoti savo teises ir pareigas ir numatyti jų elgesio pasekmes<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20020620">2002 m. birželio 20 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mulligan ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑313/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:386">EU:C:2002:386</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20040325">2004 m. kovo 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Azienda Agricola Ettore Ribaldi ir kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑480/00, C‑482/00, C‑484/00, C‑489/00–C‑491/00 ir C‑497/00–C‑499/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2004:179">EU:C:2004:179</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0085">85</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P><DATE ISO="20020620">2002 m. birželio 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mulligan e.a</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑313/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:386">EU:C:2002:386</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0048">48</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, kad šio principo laikymasis priklauso ne tik nuo patvirtintų priemonių, bet ir, esant reikalui, nuo šiam tikslui pasiekti pasirinktos priemonės pobūdžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Kadangi, mano nuomone, nėra nei tikslinga, nei įmanoma abstrakčiai įvertinti, kiek prie teisinio saugumo užtikrinimo prisidėjo teisės aktai, teismų praktika ir administracinė praktika, atliekamoje analizėje daugiausia dėmesio skirsiu konkrečioms pasekmėms pagrindinės bylos atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Kaip nurodyta šios išvados 25 punkte, nusistovėjusią teismo praktiką, kurią nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, sudaro jo sprendimai – kiekviename iš jų nustatomas vienas ar keli kriterijai, leidžiantys įvertinti pasislėpimo riziką. Taigi šie kriterijai yra pateikiami atskirai.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Tokia išvada taip pat reiškia, kad šis teismas minėtus kriterijus pripažino konkrečiais atvejais, remdamasis konkrečiomis kiekvienos bylos, dėl kurios į jį buvo kreiptasi, aplinkybėmis. Šiuo klausimu posėdyje Čekijos vyriausybė pripažino, kad gali būti, jog administracinė ir teismų praktika kinta, kai iš patirties kyla kitų reikšmingų kriterijų, siekiant įvertinti pasislėpimo riziką. Todėl teismų praktika įtvirtina administracinėje praktikoje suformuotus kriterijus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes abejoju, kad aptariama administracinė ir teismo praktika, jeigu ji būtų ir nusistovėjusi, užtikrina pakankamą numatomumą. <HT TYPE="ITALIC">A fortiori</HT> taip yra ir dėl ypač didelio prašytojų pagrindinių teisių apribojimo dėl sulaikymo – apribojimo, kurį, be kita ko, Sąjungos teisės aktų leidėjas norėjo leisti tik išimtiniais atvejais<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Žr. šios išvados 46 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Iš tiesų, jeigu pasislėpimo rizikos kriterijai galėtų būti nustatomi administracinėje praktikoje arba teismų praktikoje, esant reikalui įtvirtinančioje administracinę praktiką, kiltų grėsmė, kad jie keistųsi kintant minėtai praktikai. Tokiu atveju jiems galėtų trūkti stabilumo, kad jie galėtų būti laikomi <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0110" ID="QS0110"/>apibrėžtais<QUOT.END REF.START="QS0110" CODE="201C" ID="QE0110"/>, kaip to reikalaujama pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0111" ID="QS0111"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0111" CODE="201C" ID="QE0111"/> 2 straipsnio n punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Be to, per teismo posėdį Čekijos vyriausybė iškėlė abejonę dėl administracinės praktikos, kurioje nustatomi šie kriterijai, viešumo. Nepaskelbus nebūtų užtikrintas jų prieinamumas asmenims. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad paprasta administracinė praktika, pagal savo pobūdį keičiama administracijos nuožiūra ir tinkamai neskelbiama, nėra tokia aiški ir tiksli, kaip to reikalaujama, kad būtų užtikrintas teisinio saugumo reikalavimo laikymasis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P><DATE ISO="20020620">2002 m. birželio 20 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mulligan ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑313/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:386">EU:C:2002:386</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta teismo praktika). Kitokiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą ribojimas pažeidžia šią nuostatą, jeigu ji numatyta administracinio komiteto vadove (<DATE ISO="20140917">2014 m. rugsėjo 17 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Liivimaa Lihaveis</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑562/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2229">EU:C:2014:2229</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0074">74</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Žinoma, kaip pažymėjo Jungtinės Karalystės vyriausybė, pasislėpimo kriterijų nustatymas rašytiniame įstatyme taip pat neužtikrina visiško teisinio saugumo, atsižvelgiant į reikalavimą tokią riziką įvertinti individualiai ir konkrečiai. Vis dėlto manau, kad šio vertinimo metu taikant teisės aktuose nustatytus kriterijus užtikrinamas geresnis stabilumas, taigi ir teisinis saugumas. Be kita ko, manau, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, būtent siekdamas sumažinti administracinių ir teisminių institucijų savivališkos diskrecijos riziką, pareikalavo, kad jos atžvilgiu teisės aktais būtų nustatyti kriterijai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Žr. šios išvados 81–84 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Be to, niekas negalėtų paprieštarauti, kad tam tikru atveju nusistovėjusi teismų arba administracinė praktika, įtvirtinanti tikslius ir griežtus kriterijus, prašytojų teises apsaugo geriau nei teisės aktai, nustatantys neaiškius ir liberalius kriterijus. Siekdamas išvengti bet kokios painiavos šiuo klausimu primenu, kad pateiktas klausimas susijęs tik su reikalavimais, susijusiais su normatyviniu pasislėpimo rizikos kriterijų šaltiniu. Taigi ji nesusijusi su atskiromis problemomis dėl šių kriterijų turinio<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Žr. šios išvados 35 punktą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Dėl tikslo apriboti administracinių ir teisminių institucijų diskreciją</TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Be savo privalumo teisinio saugumo klausimu, teisės aktų priėmimas suteikia papildomų garantijų užtikrinant išorinę administracinių ir teisminių institucijų, atsakingų už pasislėpimo rizikos vertinimą ir, jeigu reikia, nurodymą sulaikyti prašytoją, diskrecijos kontrolę.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į tai, kaip ypač stipriai tokia priemone yra apribojama pagrindinė teisė į laisvę, ir į Sąjungos teisės aktų leidėjo norą ribojimą leisti tik išimtinėmis aplinkybėmis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Žr. šios išvados 46 punktą.</P></NOTE>, valdžios institucijų diskrecija turėtų būti apribota taip, kad prašytojai būtų kuo geriau apsaugoti nuo savavališko laisvės atėmimo. Manau, šiomis aplinkybėmis kriterijų turinį abstrakčiai turi nustatyti vienos valdžios institucijos, o juos taikyti konkrečiu atveju turėtų instituciniu požiūriu skirtingos valdžios institucijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Manau, tokia yra tikroji dvigubo reikalavimo nagrinėti kiekvieną atvejį individualiai ir nustatyti apribojimus objektyviais iš anksto nustatytais kriterijais, numatytais reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0112" ID="QS0112"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0112" CODE="201C" ID="QE0112"/> 2 straipsnio n punkte, taikymo sritis. Viena vertus, šia nuostata nustatoma pareiga administracinėms ir teisminėms institucijoms atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Kita vertus, ja užtikrinama, kad diskrecija būtų ribojama bendrais ir abstrakčiais kriterijais, iš anksto nustatytais trečiosios institucijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Manau, šie argumentai leidžia paneigti, kad reikalavimas <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0113" ID="QS0113"/>teisėje [įstatyme]<QUOT.END REF.START="QS0113" CODE="201C" ID="QE0113"/> nustatyti objektyvius pasislėpimo rizikos kriterijus būtų įvykdytas, jeigu jie būtų nustatyti ne teisės aktais, bet administracine arba teismų praktika<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0059"><P>Nors mano vertinimas dėl pirmo šiuo reikalavimu siekiamo tikslo (susijusio su teisiniu saugumu) yra glaudžiai susijęs su konkrečiu nagrinėjamos bylos kontekstu, mano išvada, susijusi su antru iš šių tikslu (susijusiu su administracinių ir teisminių institucijų diskrecijos apribojimu) galioja neatsižvelgiant į nagrinėjamos administracinės arba teismų praktikos ypatybes.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Pritardamas visų pirma pridursiu, kad mano ginamas požiūris atitinka Komisijos požiūrį, kurio ji laikėsi savo <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0114" ID="QS0114"/>Grąžinimo procedūros vadove<QUOT.END REF.START="QS0114" CODE="201C" ID="QE0114"/> aiškindama Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 7 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0060"><P><DATE ISO="20151001">2015 m. spalio 1 d.</DATE> Komisijos rekomendacijos priedas, kuriame pateikiamas bendras <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0115" ID="QS0115"/>Grąžinimo procedūros vadovas<QUOT.END REF.START="QS0115" CODE="201C" ID="QE0115"/>, kurį turi naudoti kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos, vykdydamos su grąžinimu susijusias užduotis [C (2015) 6250 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, p. 11]. Dėl Grąžinimo direktyvos ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0116" ID="QS0116"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0116" CODE="201C" ID="QE0116"/> ryšio sulaikymo priemonių klausimu žr. šios išvados 65 ir 66 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Taip pat reikia pažymėti, kad, regis, dauguma valstybių narių pripažįsta, kad reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0117" ID="QS0117"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0117" CODE="201C" ID="QE0117"/> 2 straipsnio n punktas jas įpareigoja savo teisės aktuose nustatyti pasislėpimo rizikos kriterijus, jeigu jos nori imtis sulaikymo, kaip tai matyti iš atsakymų į du klausimynus, skirtus valstybių narių <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0118" ID="QS0118"/>nacionalinių ryšių palaikymo punktams<QUOT.END REF.START="QS0118" CODE="201C" ID="QE0118"/>, vykdant Europos migracijos tinklo apklausas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0061"><P><HT TYPE="ITALIC">Ad‑Hoc Query on detention in Dublin III cases</HT> pasiekiama interneto adresu http://ec.europa.eu/dgs/home‑affairs/what‑we‑do/networks/european_migration_network/reports/docs/ad‑hoc‑queries/protection/590_emn_ahq_on_detention_in_dublin_cases_en.pdf, taip pat <HT TYPE="ITALIC">Ad‑Hoc Query on objective criteria to identify risk of absconding in the context of reception directive art 8 (recast) and Dublin regulation no 604/2014 art 28 (2)</HT> pasiekiama interneto adresu http://emn.ypes.gr/images/docs/EMN_QUERIES/EMN_QUERIES_2014/2014_619_emn_ahq_on_objective_criteria_to_identify_risk_of_absconding_%28wider_diss%29.pdf. Europos migracijos tinklas sukurtas <DATE ISO="20080514">2008 m. gegužės 14 d.</DATE> Tarybos sprendimu, sukuriančiu Europos migracijos tinklą (2008/381/EB) (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="131" DATE.PUB="2008">OL L 131</REF.DOC.OJ>, 2008, p. 7).</P></NOTE>. Dauguma atsakymus į klausimynus pateikusių asmenų nurodė, kad 2014 m. nacionalinės teisės aktuose buvo apibrėžti objektyvūs pasislėpimo rizikos kriterijai, kaip jie suprantami pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0119" ID="QS0119"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0119" CODE="201C" ID="QE0119"/> 2 straipsnio n dalį, arba buvo daromi jų pakeitimai šiuo klausimu. Toks buvo atvejis ir dėl Čekijos Respublikos, kurios teisės aktai buvo atitinkamai pakeisti po prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dienos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0062"><P>Žr. šios išvados 16 punktą.</P></NOTE>. Vienintelis Jungtinės Karalystės <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0120" ID="QS0120"/>nacionalinių ryšių palaikymo punktas<QUOT.END REF.START="QS0120" CODE="201C" ID="QE0120"/> ginčijo reikalavimą šiuos kriterijus apibrėžti teisės aktais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Galiausiai dauguma nacionalinių teismų pritaria šiam išaiškinimui. Visų pirma <HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT> (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nusprendė, jog pagal šią nuostatą reikalaujama, kad priežastis, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pasislėpimo rizika egzistuoja, prognozuojamai ir kontroliuojamai turi nustatyti teisės aktai (teismų praktikos nepakanka)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0063"><P><HT TYPE="ITALIC">Bundesgerichtshof</HT>, <DATE ISO="20140626">2014 m. birželio 26 d.</DATE>, V ZB 31/14.</P></NOTE>. <HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgerichtshof</HT> (Vyriausiasis administracinis teismas) taip pat priėmė sprendimą šiuo klausimu, kuriuo, beje, aiškiai nurodė, kad nebūtina teikti prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nes joks kitas aiškinimas negalimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0064"><P><HT TYPE="ITALIC">Verwaltungsgerichtshof</HT>, <DATE ISO="20150219">2015 m. vasario 19 d.</DATE>, RO 2014/21/0075‑5.</P></NOTE>. Be to, <HT TYPE="ITALIC">Cour administrative</HT> (Administracinis teismas, Liuksemburgas) pažymėjo, kad<?PAGE NO="16"?> reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0121" ID="QS0121"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0121" CODE="201C" ID="QE0121"/> 2 straipsnio n dalyje kalbama apie teisės aktų nuostatas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0065"><P><HT TYPE="ITALIC">Cour administrative du Grand‑Duché de Luxembourg</HT>, <DATE ISO="20161006">2016 m. spalio 6 d.</DATE>, registro Nr. 35301C. Taip pat žr. <HT TYPE="ITALIC">Tribunal administratif</HT> (Administracinis teismas, Liuksemburgas) sprendimus: <DATE ISO="20150305">2015 m. kovo 5 d.</DATE> antrosios kolegijos sprendimą, registro Nr. 35902, ir <DATE ISO="20151224">2015 m. gruodžio 24 d.</DATE> trečiosios kolegijos sprendimą, registro Nr. 37301.</P></NOTE>. <HT TYPE="ITALIC">Raad van State</HT> (Valstybės Taryba, Nyderlandai) nusprendė, kad pasislėpimo rizika, kaip ji suprantama pagal Grąžinimo direktyvos 3 straipsnio 7 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0066"><P>Dėl šios direktyvos 3 straipsnio 7 dalies ir reglamento <QUOT.START CODE="201E" REF.END="QE0122" ID="QS0122"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0122" CODE="201C" ID="QE0122"/> 2 straipsnio n punkto ryšio žr. šios išvados 65 ir 66 punktus.</P></NOTE>, turi būti grindžiama objektyviais teisės aktų nustatytais kriterijais, nes šiuo požiūriu administracinės praktikos nepakanka<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0067"><P><HT TYPE="ITALIC">Raad van State</HT>, <DATE ISO="20110321">2011 m. kovo 21 d.</DATE>, BP9284, 201100555/1/V3.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>V –</NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Nejvyšší správní soud</HT> (Vyriausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) pateiktą prejudicinį klausimą taip:</TXT><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, 2 straipsnio n punktą susiejus su 28 straipsnio 2 dalimi, jie turi būti aiškinami taip, kad valstybė narė neturi teisės sulaikyti tarptautinės pagalbos prašytoją, kad būtų užtikrinta perdavimo kitai valstybei narei procedūra, jeigu pirmoji valstybė narė savo teisės aktuose nėra apibrėžusi objektyvių kriterijų, leidžiančių įvertinti pasislėpimo rizikos egzistavimą, nesvarbu, kad tokie kriterijai nustatyti šios valstybės narės teismų arba administracinėje praktikoje.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>