–

Centro di Assistenza Doganale (Cad) Mellano Srl, atstovaujamo avvocata S. Mellano,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato F. Meloncelli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Armati ir F. Moro,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 56–62 straipsnių, 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1; toliau – Muitinės kodeksas), 18 straipsnio ir 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL L 376, 2006, p. 36) 10 ir 15 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant muitinės pagalbos centro (CAD) – Centro di Assistenza Doganale (Cad) Mellano Srl (toliau – Cad Mellano) ginčą su Agenzia delle Dogane e dei Monopoli – Agenzia delle Dogane – Direzione Interregionale per la Liguria (Muitinės ir monopolijų agentūros Muitinės agentūros Ligūrijos tarpregioninė direkcija, Italija) dėl pastarosios atsisakymo leisti Cad Mellano vykdyti veiklą už muitinės padalinio veiklos teritorijos, kurioje yra Cad Mellano buveinė, ribų.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Muitinės kodeksas

3

Muitinės kodekso 21 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

4

Šio kodekso 18 straipsnis „Atstovas muitinėje“ suformuluotas taip:

5

To paties kodekso 39 straipsnyje nustatyta:

Direktyva 2006/123

6

Direktyvos 2006/123 2, 5, 6, 29 ir 40 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

7

Direktyvos 2006/123 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta:

8

Šios direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

9

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje numatyta:

10

Direktyvos 4 straipsnis „Apibrėžimai“ suformuluotas taip:

11

Direktyvos 2006/123 10 straipsnyje „Leidimo išdavimo sąlygos“ numatyta:

12

Šios direktyvos 15 straipsnyje įtvirtinta:

Italijos teisė

13

1991 m. gruodžio 30 d. decreto-legge n. 417 – Disposizioni concernenti criteri di applicazione dell’imposta sul valore aggiunto, delle tasse per i contratti di trasferimento di titoli o valori e altre disposizioni tributarie urgenti (Dekretas įstatymas Nr. 417 dėl nuostatų dėl pridėtinės vertės mokesčio, mokesčių už akcijų ar vertybinių popierių perleidimo sutartis ir kitų skubių mokestinių nuostatų taikymo kriterijų; GURI Nr. 1, 1992 m. sausio 2 d., p. 3), kuris su tam tikrais pakeitimais buvo priimtas kaip 1992 m. vasario 6 d. legge n. 66 (įstatymas Nr. 66) (GURI Nr. 33, 1992 m. vasario 10 d., p. 4), 7 straipsnio 1f ir 1g dalyse nustatyta:

14

1992 m. gruodžio 11 d. decreto ministeriale n. 549 – Regolamento recante la costituzione dei centri di assistenza doganale (Ministro dekretas Nr. 549 dėl muitinės pagalbos centrų įsteigimo; GURI Nr. 17, 1993 m. sausio 22 d., p. 16; toliau – Ministro dekretas Nr. 549/1992) 1 straipsnyje įtvirtinta:

15

Šio dekreto 2 straipsnyje numatyta:

16

Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnyje numatyta:

17

Ministro dekreto Nr. 549/1992 7 straipsnio 4 dalyje numatyta:

18

Šio ministro dekreto 8 straipsnis suformuluotas taip:

19

2000 m. liepos 25 d. lege n. 213 – Norme di adeguamento dell'attività degli spedizionieri doganali alle mutate esigenze dei traffici e dell'interscambio internazionale delle merci (įstatymas Nr. 213, kuriuo muitinės tarpininkų veikla pritaikoma prie kintančių prekybos ir tarptautinės prekybos prekėmis pokyčių) (GURI Nr. 178, 2000 m. rugpjūčio 1 d., p. 5) 3 straipsnyje įtvirtinta:

20

Dekreto Nr. 43/1973 su pakeitimais, padarytais 2010 m. kovo 26 d. decreto legislativo n. 59 – Attuazione della direttiva 2006/123/CE relativa ai servizi nel mercato interno (Įstatyminis dekretas Nr. 59, kuriuo įgyvendinama Direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje) (2010 m. balandžio 23 d. GURI paprastasis priedas Nr. 94), 82 straipsnio 1 dalies b punktu, 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

21

Cad Mellano yra CAD, savo klientams teikiantis atstovavimo muitinėje paslaugas. Leidimą vykdyti veiklą jam išdavė Direzione territoriale II per la Liguria, il Piemonte e la Valle d’Aosta (Ligūrijos, Pjemonto ir Aostos Slėnio II teritorinė direkcija, Italija), kurios veiklos teritorijoje yra to CAD buveinė. Tam, kad galėtų vykdyti supaprastintas procedūras, Cad Mellano šio muitinės padalinio veiklos teritorijoje turi patalpas, kurioms yra suteiktas leidimas, ir kuriose jis gali atlikti muitinės operacijas su prekėmis, nepateikiant jų muitinei arba nevežant į importuotojo patalpas.

22

2021 m. Cad Mellano sudarė sutartį su Vokietijos bendrove ALFA dėl muitinės deklaracijų, susijusių su importu iš Jungtinės Karalystės ir eksportu į tą šalį, išdavimo.

23

Siekdamas vykdyti ALFA priklausančių prekių importo ir eksporto operacijas, Cad Mellano sudarė sutartį su bendrove BETA, turinčia sandėlį Vicenzos provincijoje (Italija), t. y. už muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra Cad Mellano buveinė, veiklos teritorijos ribų. Todėl Cad Mellano kreipėsi į kompetentingas muitines, prašydama leidimo vykdyti veiklą tose patalpose.

24

2021 m. spalio 20 d. šis prašymas buvo atmestas remiantis Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią CAD gali vykdyti savo veiklą tik muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra jų buveinė, teritorijoje.

25

Cad Mellano kreipėsi į Tribunale Amministrativo Regionale per il Piemonte (Pjemonto regiono administracinis teismas, Italija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydamas panaikinti šį atsisakymą.

26

Pirma, šiam teismui kyla abejonių dėl Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalies suderinamumo su Muitinės kodekso 18 straipsnio 3 dalimi. Iš tiesų pastarojoje nuostatoje įtvirtinta, kad jei atstovas muitinėje atitinka šio kodekso 39 straipsnio a–d punktuose nustatytus kriterijus, jam turėtų būti leista teikti paslaugas kitoje nei jo įsisteigimo valstybėje narėje. Juo labiau toks atstovas turėtų turėti galimybę vykdyti savo veiklą visoje įsisteigimo valstybės narės teritorijoje.

27

Antra, Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalis gali prieštarauti Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 4 daliai. Iš tiesų pastaroji nuostata suteikia teisę leidimą gavusiam paslaugų teikėjui teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą visoje valstybės teritorijoje, „įskaitant atstovybių, pavaldžiųjų įmonių, filialų arba biurų steigimą“, išskyrus atvejus, kai kiekvienos įmonės leidimo galiojimo apribojimas tam tikra teritorijos dalimi pateisinamas svarbiais visuomenės interesais. Viena vertus, reikia pripažinti, kad pagrindinėje byloje nėra duomenų, jog toks apribojimas pateisinamas. Kita vertus, pagal ginčijamą nacionalinės teisės nuostatą CAD draudžiama turėti daugiau nei vieną padalinį valstybės teritorijoje. Toks draudimas nėra nei būtinas, nei proporcingas.

28

Trečia, CAD veiklos teritorinis apribojimas gali prieštarauti SESV 56–62 straipsniams. Iš tiesų šių CAD, veikiančių kaip kapitalo bendrovės, padėtis yra objektyviai mažiau palanki nei muitinės tarpininkų, kuriems, vykdant tą pačią veiklą kaip ir CAD, nekeliama jokių teritorinių apribojimų.

29

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje numatytas Italijoje įsisteigusių CAD laisvės teikti paslaugas apribojimas gali turėti ir tarpvalstybinį poveikį, nes ši nuostata taikoma kitose valstybėse narėse įsisteigusiems paslaugų teikėjams.

30

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Piemonte (Pjemonto regiono administracinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo

31

Italijos vyriausybė mano, kad prejudiciniai klausimai neturi dalyko. Iš tiesų galima pateikti Sąjungos teisę atitinkantį Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalies aiškinimą, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra netikslingas.

32

Iš pradžių reikia priminti, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra pagrįsta aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Pagrindinėje byloje nagrinėjamų faktinių aplinkybių konstatavimas bei vertinimas ir nacionalinės teisės aiškinimas bei taikymas priklauso tik nacionalinio teismo jurisdikcijai. Be to, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų reikalingumą ir svarbą (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 12 d. Sprendimo U.I. (Netiesioginis atstovas muitinėje), C‑714/20, EU:C:2022:374, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

33

Remiantis tuo, darytina išvada, kad nacionalinio teismo pateiktiems klausimams dėl Sąjungos teisės išaiškinimo, atsižvelgiant į jo paties nurodytą teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, kurių Teisingumo Teismas neprivalo tikrinti, taikoma svarbos prezumpcija. Taigi Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (šiuo klausimu žr. 2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo Legea, C‑686/21, EU:C:2023:357, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pakankamai aiškiai išdėstė teisines ir faktines aplinkybes ir priežastis, paskatinusias jį iškelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo, kuris, jo manymu, yra būtinas sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti. Nėra akivaizdu, kad prašomas išaiškinimas nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamu ginču ar kad iškelta problema yra hipotetinė.

35

Šio vertinimo nepaneigia Italijos vyriausybės pateikti argumentai. Nors nacionaliniai teismai turi aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į Sąjungos teisės reikalavimus, siekiant užtikrinti visišką pastarosios veiksmingumą, vis dėlto per SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas turi aiškinti nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodytas Sąjungos teisės nuostatas, kad pateiktų išsamią informaciją, kurios pagrindu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų įvertinti nacionalinės teisės aktų atitiktį toms nuostatoms. Savo prejudiciniais klausimais nacionalinis teismas konkrečiai prašo Teisingumo Teismo pateikti Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kad galėtų įvertinti tam tikrų nacionalinės teisės nuostatų suderinamumą su šia teise, tačiau neprašo paties Teisingumo Teismo tuo klausimu priimti sprendimo.

36

Šiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

37

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Muitinės kodekso 18 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip kapitalo bendrovė, kurios vienintelis tikslas – teikti muitinės pagalbos paslaugas, veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra šios bendrovės buveinė, teritorija.

38

Pagal suformuotą jurisprudenciją svarbu Sąjungos teisės nuostatas aiškinti atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame jos įtvirtintos, tikslus (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo BEMH ir CNCC, C‑325/20, EU:C:2021:611, 18 punktas ir 2023 m. spalio 12 d. Sprendimo INTER CONSULTING, C‑726/21, EU:C:2023:764, 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

39

Muitinės kodekso 18 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje įtvirtinta, kad pagal Sąjungos teisę valstybės narės gali nustatyti sąlygas, kuriomis atstovas muitinėje gali teikti paslaugas valstybėje narėje, kurioje jis yra įsisteigęs.

40

Dėl kitoje valstybėje narėje įsisteigusio atstovo muitinėje teikiamų paslaugų šio kodekso 18 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje numatyta, kad, neribojant suinteresuotosios valstybės narės teisės taikyti liberalesnius kriterijus, toks atstovas turi teisę teikti tokias paslaugas kitoje nei jo įsisteigimo valstybėje narėje, jeigu jis atitinka minėto kodekso 39 straipsnio a–d punktuose nustatytus kriterijus.

41

Pagal šiuos kriterijus atstovas muitinėje turi įrodyti, kad nėra padaręs reikšmingų arba kartotinių muitų teisės aktų ir mokesčių taisyklių pažeidimų, kad aukštą jo veiklos ir prekių srautų valdymo lygį užtikrina prekybos registrų tvarkymo sistema, kad jis yra mokus ir jo finansinė padėtis yra gera, ir dėl to jis gali vykdyti savo įsipareigojimus, deramai atsižvelgus į atitinkamos verslo veiklos rūšies ypatumus, ir kad jis laikosi tiesiogiai su vykdoma veikla susijusių praktinių kompetencijos arba profesinės kvalifikacijos standartų.

42

Taigi iš Muitinės kodekso 18 straipsnio 3 dalies matyti, kad atstovui muitinėje, norinčiam teikti savo paslaugas kitoje nei jo įsisteigimo valstybėje narėje, taikomos šio kodekso 39 straipsnio a–d punktuose numatytos sąlygos, neribojant atitinkamos valstybės narės teisės taikyti liberalesnius kriterijus. Vis dėlto šios sąlygos nėra taikomos atstovui muitinėje, teikiančiam paslaugas savo įsisteigimo valstybėje narėje; ši valstybė gali nustatyti Sąjungos teisę atitinkančias šių paslaugų teikimo sąlygas.

43

Šiuo atveju Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta CAD taikoma sąlyga, pagal kurią jų veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra jų buveinė, teritorija. Taip Italijos Respublika pasinaudojo šio kodekso 18 straipsnio 3 dalies pirmu sakiniu jai suteikta galimybe nustatyti sąlygas, kuriomis atstovai muitinėje, veikiantys kaip šios valstybės narės teritorijoje įsteigtos kapitalo bendrovės, gali teikti paslaugas šioje teritorijoje.

44

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Muitinės kodekso 18 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip kapitalo bendrovė, kurios vienintelis tikslas – teikti muitinės pagalbos paslaugas, veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra šios bendrovės buveinė, teritorija, su sąlyga, kad tokios teisės nuostatos atitinka Sąjungos teisę.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimo

45

Antruoju ir trečiuoju klausimais, kuriuos tikslinga nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/123 10 ir 15 straipsniai ir SESV 56–62 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip kapitalo bendrovė, kurios vienintelis tikslas – teikti muitinės pagalbos paslaugas, veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra šios bendrovės buveinė, teritorija.

46

Pirma, iš Direktyvos 2006/123 6 konstatuojamosios dalies matyti, kad laisvės teikti paslaugas kliūčių neįmanoma pašalinti vien tiesiogiai taikant SESV 56 straipsnį, nes, be kita ko, kiekvieno konkretaus šios laisvės ribojimo atvejo nagrinėjimas būtų itin sudėtingas (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑729/17, EU:C:2019:534, 53 punktą).

47

Iš tiesų, jeigu nacionalinė priemonė būtų nagrinėjama atsižvelgiant ir į Direktyvos 2006/123, ir į SESV nuostatas, tai reikštų, kad kiekvieną konkretų atvejį reikia nagrinėti pagal pirminę teisę ir būtų kvestionuojamas selektyvus šia direktyva atliktas suderinimas (šiuo klausimu žr. 2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 96 punktą).

48

Darytina išvada, kad jeigu paslaugų teikimo laisvės apribojimas patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį, jo nebereikia nagrinėti atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija / Graikija, C‑729/17, EU:C:2019:534, 54 punktą).

49

Antra, žinoma, reikia pažymėti, kad pagrindinė byla susijusi išimtinai su vidaus situacija, nes jos aplinkybės susijusios su Italijos valdžios institucijų atsisakymu leisti Italijoje įsteigtai bendrovei vykdyti veiklą Italijos teritorijoje, bet ne to muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra šios bendrovės buveinė, teritorijoje.

50

Vis dėlto tokia aplinkybė nereiškia, kad netaikomos Direktyvos 2006/123 III skyriaus nuostatos ir jos 10 bei 15 straipsniai, nes šio III skyriaus nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos taikomos ir situacijai, kurios visos reikšmingos aplinkybės susijusios tik su viena valstybe nare (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Minister Sprawiedliwości, C‑55/20, EU:C:2022:6, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Iš tiesų siekiant visapusiškai sukurti paslaugų vidaus rinką, visų pirma reikia panaikinti kliūtis, su kuriomis susiduria paslaugų teikėjai, siekdami įsisteigti valstybėse narėse, – nesvarbu, ar tai jų, ar kita valstybė narė, – ir kurios gali pakenkti jų galimybei teikti paslaugas visoje Sąjungoje esantiems gavėjams (2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 105 punktas).

51

Taigi, siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, reikia išaiškinti Direktyvos 2006/123 nuostatas tiek, kiek jos taikytinos pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms.

Dėl Direktyvos 2006/123 taikymo srities

52

Iš pradžių reikėtų priminti, kad Direktyvos 2006/123 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu šios direktyvos nuostatos prieštarauja akto, reglamentuojančio tam tikrus teisės teikti paslaugą ar vykdyti paslaugos teikimo veiklą konkrečiuose sektoriuose ar profesijose aspektus, nuostatoms, pirmenybė teikiama to viršesnio akto nuostatoms.

53

Kaip matyti iš šio sprendimo 39 ir 44 punktų, Muitinės kodekso 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės gali, vadovaudamosi Sąjungos teise, nustatyti sąlygas, kuriomis atstovas muitinėje gali teikti paslaugas savo įsisteigimo valstybėje narėje, ir ja nedraudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atstovų muitinėje veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje jie yra įsisteigę, teritorija.

54

Vadinasi, šiuo atžvilgiu Muitinės kodekse nėra Direktyvos 2006/123 nuostatoms prieštaraujančių taisyklių, todėl ji gali būti taikoma paslaugoms, kurias teikia atstovai muitinėje, veikiantys kaip kapitalo bendrovės, įsteigtos Italijos teritorijoje, atsižvelgiant į Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje numatytą teritorinį apribojimą.

55

Kalbant apie pačią atstovų muitinėje veiklą, Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje numatyta, kad ji taikoma bet kokiai ne pagal darbo sutartį vykdomai ekonominei veiklai, kurią paprastai už užmokestį vykdo valstybėje narėje įsisteigęs paslaugų teikėjas, nesvarbu, ar paskirties valstybėje narėje jis įsisteigęs nuolatinei tęstinei veiklai vykdyti, išskyrus aiškiai tam nepriskiriamas veiklos rūšis ir sritis, nurodytas šios direktyvos 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 1 d. Sprendimo Trijber ir Harmsen, C‑340/14 ir C‑341/14, EU:C:2015:641, 45 punktą).

56

Tos direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ji netaikoma tam tikroms veiklos rūšims. Tos pačios direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ji netaikoma mokesčių sričiai.

57

Šiuo atveju, kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, atstovai muitinėje, veikiantys kaip Italijos teritorijoje įsteigtos kapitalo bendrovės, kuriems taikomas Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje numatytas teritorinis apribojimas, už užmokestį padeda atlikti muitinės formalumus.

58

Tokioms paslaugoms taikoma Direktyva 2006/123, kaip nustatyta jos 2 straipsnio 1 dalyje, nes šie atstovai muitinėje teikia paslaugas savo įsisteigimo valstybėje narėje. Be to, atstovo muitinėje veikla atitinka pačią „paslaugų“ sąvoką, kaip ji apibrėžiama šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje, nes tai yra savarankiška, paprastai už užmokestį atliekama ekonominė veikla.

59

Be to, šių atstovų muitinėje teikiamos paslaugos akivaizdžiai nepatenka į veiklos rūšis, kurios pagal Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 2 dalį aiškiai neįtrauktos į šios direktyvos taikymo sritį.

60

Kalbant apie Direktyvos 2006/123 2 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad ši direktyva „netaikoma mokesčių sričiai“, iš jos 29 konstatuojamosios dalies matyti, kad mokesčių srities klausimai yra pašalinti iš šios direktyvos taikymo srities visų pirma dėl to, kad SESV yra numatytas specialus teisinis pagrindas šios srities klausimams.

61

Šiuo atžvilgiu, kaip pažymėjo Europos Komisija, reikia atskirti mokesčių ir muitų sritis, nes pastaroji pagal SESV 3 straipsnio 1 dalies a punktą priklauso išimtinei Sąjungos kompetencijai ir ją reglamentuoja Sąjungos muitų teisės aktai, visų pirma – Muitinės kodeksas. Dėl atstovų muitinėje teikiamų paslaugų, šio kodekso 18 straipsnio 3 dalyje daroma nuoroda į nacionalinės teisės aktus, tačiau reikalaujama, kad jie atitiktų Sąjungos teisę, vadinasi, ir Direktyvą 2006/123. Taigi pagal jos 2 straipsnio 3 dalį negalima atmesti galimybės, kad ši direktyva gali būti taikoma nagrinėjamu atveju.

62

Tokiomis aplinkybėmis atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip Italijoje įsteigtos kapitalo bendrovės, veikla, atsižvelgiant į Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teritorinį apribojimą, patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

63

Tokį Direktyvos 2006/123 taikymo srities aiškinimą patvirtina šios direktyvos tikslai, kuriuose, kaip matyti iš jos 1 straipsnio, siejamo su jos 2 ir 5 konstatuojamosiomis dalimis, nustatytos bendrosios nuostatos, kuriomis siekiama pašalinti paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvės valstybėse narėse ir laisvo paslaugų judėjimo tarp valstybių narių kliūtis ir taip prisidėti prie laisvos ir konkurencingos paslaugų vidaus rinkos kūrimo (2018 m. sausio 30 d. Sprendimo X ir Visser, C‑360/15 ir C‑31/16, EU:C:2018:44, 104 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

64

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, tiek, kiek jomis reglamentuojama atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip Italijos teritorijoje įsteigtos kapitalo bendrovės, veikla, patenka į Direktyvos 2006/123 taikymo sritį.

Dėl bylai reikšmingų Direktyvos 2006/123 nuostatų

65

Antruoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti Direktyvos 2006/123 10 ir 15 straipsnius.

66

Pagal Direktyvos 2006/123 10 straipsnio 1 dalį (šis straipsnis yra direktyvos III skyriaus 1 skirsnyje, skirtame leidimams, kuriais suteikiama teisė teikti paslaugas) leidimų išdavimo tvarka grindžiama kriterijais, kurie neleidžia kompetentingoms institucijoms naudotis diskrecija savavališkai.

67

Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punkte sąvoka „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ji suprantama, be kita ko, pagal šios direktyvos 10 straipsnio 1 dalį, apibrėžiama kaip bet kokia procedūra, pagal kurią faktiškai reikalaujama, kad teikėjas arba gavėjas imtųsi priemonių gauti formaliam arba numanomam kompetentingos institucijos sprendimui dėl teisės teikti paslaugas ar vykdyti paslaugų teikimo veiklą.

68

Minėtos direktyvos III skyriaus 2 skirsnyje, reglamentuojančiame draudžiamus arba vertintinus reikalavimus, esančio 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti reikalavimai, kuriuos valstybės narės gali taikyti teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui šio 15 straipsnio 3 dalyje nustatytomis sąlygomis.

69

Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojama sąvoka „reikalavimas“ jos 4 straipsnio 7 punkte apibrėžiama kaip bet koks įpareigojimas, draudimas, sąlyga ar apribojimas, numatytas valstybių narių įstatymuose ir kituose teisės aktuose arba pagal teismų praktiką, administracinę praktiką ar profesinių įstaigų taisykles, arba profesinių asociacijų ar kitų profesinių organizacijų kolektyvines taisykles, priimtas šioms naudojantis teisiniu savarankiškumu.

70

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „leidimų išdavimo tvarka“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 6 punktą, skiriasi nuo „reikalavimo“, kaip jis suprantamas pagal šios direktyvos 4 straipsnio 7 punktą, nes reiškia paslaugos teikėjo veiksmus ir oficialų aktą, kuriuo kompetentingos institucijos leidžia šio paslaugų teikėjo veiklą (2020 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Cali Apartments, C‑724/18 ir C‑727/18, EU:C:2020:743, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalį CAD gali gauti leidimą muitinės formalumams atlikti vietoje, fiziškai nepateikus prekių muitinės įstaigai tik tuo atveju, jei ši vieta yra šio muitinės padalinio veiklos teritorijoje.

72

Atsižvelgiant į Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje numatyto teritorinio apribojimo ypatumus, tokia sąlyga turi būti laikoma atitinkančia Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojamą sąvoką „reikalavimas“, kaip ji apibrėžta šios direktyvos 4 straipsnio 7 punkte. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip kapitalo bendrovė, kurios vienintelis tikslas – teikti muitinės pagalbos paslaugas, veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra šios bendrovės buveinė, teritorija.

Dėl Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimo

73

Pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės patikrina, ar pagal jų teisės sistemą teisei teikti paslaugas ar paslaugų teikimo veiklos vykdymui taikomas, be kita ko, teritorinis apribojimas.

74

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal šios direktyvos 15 straipsnį teritorinis leidimo vykdyti paslaugų teikimo veiklą apribojimas yra paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvės apribojimas (2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Hiebler, C‑293/14, EU:C:2015:843, 49 punktas).

75

Iš tiesų Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 dalies a punkte kaip „teritorinis“ paslaugų teikimo veiklos „apribojimas“ aiškiai įvardijami „reikalavimai“, kaip jie suprantami pagal šios direktyvos 4 straipsnio 7 punktą, kurie yra sąlygos, darančios neigiamą poveikį paslaugų teikėjų įsisteigimo laisvei (2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Hiebler, C‑293/14, EU:C:2015:843, 51 punktas).

76

Šiuo atveju pagal Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalį neleidžiama CAD turėti leidime nurodytos vietos ne to muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra jo buveinė, teritorijoje; taip nustatomas teritorinis jų veiklos apribojimas.

77

Šiuo atžvilgiu, kaip pažymėjo Cad Mellano ir Komisija, tai, kad pagal Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalį CAD gali burtis į Europos ekonominių interesų grupes su analogiškomis bendrovėmis, kurių buveinė yra kitų muitinės padalinių veiklos teritorijoje, tam, kad ten galėtų teikti savo paslaugas, nepanaikina šioje nuostatoje įtvirtinto apribojimo, nes jiems nėra leidžiama teikti paslaugų už muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra jų buveinė, teritorijos ribų pagal pačių pasirinktą tvarką.

78

Tam, kad toks apribojimas būtų leidžiamas, jis turi atitikti Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, t. y. jis turi būti taikomas nediskriminuojant pagal pilietybę, taip pat būtinas bei proporcingas siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 23 d. Sprendimo Hiebler, C‑293/14, EU:C:2015:843, 56–70 punktus).

79

Taigi, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, galima pateisinti apribojimą, kurį lemia Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas, jei šis apribojimas nėra tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojantis pagal pilietybę arba pagal įmonės registruotos buveinės vietą, jeigu jis pateisinamas svarbiais visuomenės interesais ir jeigu jis yra tinkamas siekiamam tikslui įgyvendinti; kartu tokiu apribojimu neturi būti reikalaujama daugiau negu reikia tam tikslui pasiekti, ir turi būti neįmanoma pasiekti to paties rezultato kitomis, mažiau ribojančiomis priemonėmis.

80

Pirma, kalbant apie Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalies a punkte nurodyto nediskriminavimo sąlygos laikymąsi, neginčijama, kad Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas reikalavimas taikomas nediskriminuojant pagal pilietybę ar registruotos buveinės vietą, nes jį turi atitikti visi atstovai muitinėje, norintys pasinaudoti vadinamąja supaprastinta „leidime nurodytos vietos“ procedūra, įsisteigę Italijoje arba kitoje valstybėje narėje.

81

Antra, dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė yra pateisinama svarbiais visuomenės interesais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalies b punktą, Italijos vyriausybė remiasi tikslu užtikrinti muitinio tikrinimo veiksmingumą, siekiant užkirsti kelią sukčiavimui muitų srityje ir apsaugoti muitinės pagalbos paslaugų gavėjus.

82

Dėl tikslo, susijusio su muitinio tikrinimo veiksmingumu, siekiant užkirsti kelią sukčiavimui muitų srityje ir apsaugoti muitinės pagalbos paslaugų gavėjus, reikėtų pažymėti, kad remiantis Direktyvos 2006/123 4 straipsnio 8 punktu, siejamu su jos 40 konstatuojamąja dalimi, paslaugų gavėjų apsauga ir sukčiavimo prevencija yra svarbūs visuomenės interesai, kurie gali pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimus (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 19 d. Sprendimo CNAE ir kt., C‑292/21, EU:C:2023:32, 61 punktą).

83

Trečia, dėl klausimo, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė atitinka proporcingumo principą, kaip to reikalaujama pagal Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 3 dalies c punktą, reikia patikrinti, ar tokia priemonė yra tinkama siekiamam tikslui įgyvendinti ir neviršija to, kas būtina jam pasiekti, taip pat ar nėra aptariamą laisvę mažiau ribojančių priemonių (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 19 d. Sprendimo CNAE ir kt., C‑292/21, EU:C:2023:32, 62 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

84

Šiuo klausimu taip pat reikėtų priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją nacionalinės teisės aktai yra tinkami siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti, tik jeigu jais iš tikrųjų nuosekliai ir sistemingai siekiama šio tikslo (2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Komisija / Austrija (Statybų inžinieriai, patentiniai patikėtiniai ir veterinarijos gydytojai), C‑209/18, EU:C:2019:632, 94 punktas.

85

Galiausiai nacionalinis teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas įvertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes, turi nustatyti, ar tokia priemonė atitinka šią sąlygą. Vis dėlto siekdamas pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Teisingumo Teismas, remdamasis pagrindinės bylos medžiaga ir turimomis rašytinėmis pastabomis, gali pateikti gaires, kurios leistų tam teismui priimti sprendimą (2023 m. sausio 19 d. Sprendimo CNAE ir kt., C‑292/21, EU:C:2023:32, 63 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

86

Pirma, kalbant apie tai, ar tokia priemonė, kaip numatyta Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje, yra tinkama kontrolės veiksmingumui užtikrinti, iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad CAD nustatytas teritorinis apribojimas užtikrina, kad CAD veiklos vykdymo vieta nebūtų pernelyg nutolusi nuo muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra jų buveinė, teritorijos.

87

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad kompetentingos muitinės įstaigos geografinis artumas ir jos, kaip institucijos, išdavusios leidimą vietai muitinės procedūroms atlikti, turima informacija iš esmės gali padidinti patikrinimų vietoje veiksmingumą, o tai, kaip nurodo Italijos vyriausybė, leidžia užtikrinti nuolatinę prevencinę kontrolę.

88

Tokiu atveju reikia konstatuoti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamomis nacionalinės teisės nuostatomis neužtikrinama, kad muitinės įstaiga, pagal savo veiklos teritoriją kompetentinga vykdyti CAD kontrolę, būtų įstaiga, esanti arčiausiai leidime nurodytos vietos, kurioje šis CAD gali vykdyti veiklą.

89

Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Dekreto Nr. 43/1973 47 straipsnio 3 dalį muitinės tarpininkai gali teikti muitinės deklaracijas visoje Italijos teritorijoje. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymėjo, kad iki šios nuostatos dalinio pakeitimo joje buvo įtvirtintas toks pat teritorinis muitinės tarpininkams taikomas apribojimas, kaip ir taikomas CAD atžvilgiu.

90

Atsižvelgiant į šį skirtingą muitinės tarpininkų ir CAD vertinimą, reikia konstatuoti, kad tik CAD taikomoje Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje numatytas teritorinis apribojimas nėra tinkamas siekiamiems tikslams įgyvendinti, nes juo iš tikrųjų nėra nuosekliai ir sistemiškai to siekiama, tačiau tai dar turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

91

Nors Italijos vyriausybė šiuo klausimu nurodo, kad muitinės tarpininkai negali pasinaudoti vadinamąja supaprastinta „leidime nurodytos vietos“ muitinės procedūra, nes privalo atlikti muitinės formalumus savo klientų patalpose, iš tiesų šios procedūros pranašumas yra tas, kad prekių nereikia fiziškai pristatyti į muitinės patalpas. Reikia pripažinti, kad toks pranašumas naudingas ir muitinės tarpininkams, nes jie gali pateikti prekes muitinės formalumams atlikti savo klientų patalpose.

92

Antra, dėl to, ar pagrindinėje byloje nagrinėjama priemone neviršijama to, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti, reikėtų pažymėti, kad uždraudus CAD naudotis „leidime nurodytomis vietomis“, esančiomis ne to muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra jų buveinė, teritorijoje, CAD, norėdami naudotis tokiomis vietomis, privalo perkelti savo buveinę į šio muitinės padalinio veiklos teritoriją arba burtis į Europos ekonominių interesų grupes su analogiškomis bendrovėmis, kurių buveinė yra minėto muitinės padalinio veiklos teritorijoje.

93

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos, siekiant užtikrinti muitinio tikrinimo veiksmingumą ir norint užkirsti kelią sukčiavimui muitų srityje ir apsaugoti muitinės pagalbos paslaugų gavėjus, gali būti numatytos mažiau ribojančios priemonės nei Ministro dekreto Nr. 549/1992 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teritorinis apribojimas.

94

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma turi išnagrinėti, ar Ministro dekreto Nr. 549/1992 8 straipsnio 3 dalyje numatytas muitinės įstaigų keitimasis informacija, reikalinga CAD atliktų muitinės formalumų kontrolei atlikti, leistų pasiekti tokį patį rezultatą, kaip ir pagrindinėje byloje nagrinėjama priemonė, ir kartu mažiau ribotų laisvę teikti paslaugas nei pagrindinėje byloje nagrinėjama nuostata.

95

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2006/123 15 straipsnio 2 ir 3 dalys turi būti aiškinamos taip, kad jomis draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis, siekiant užtikrinti muitinio tikrinimo veiksmingumą ir norint užkirsti kelią sukčiavimui muitų srityje ir apsaugoti muitinės pagalbos paslaugų gavėjus, atstovų muitinėje, įsisteigusių kaip kapitalo bendrovė, kurios vienintelis tikslas – teikti muitinės pagalbos paslaugas, veikla ribojama muitinės padalinio, kurio veiklos teritorijoje yra šios bendrovės buveinė, teritorija, jei toks teritorinis apribojimas nėra taikomas nuosekliai ir jei tikslo – užtikrinti šios kontrolės veiksmingumą – galima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

96

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

1.

2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 18 straipsnio 3 dalis

2.

2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 15 straipsnio 2 ir 3 dalys