TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija) SPRENDIMAS
2026 m. spalio 1 d.(*)
„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 2011/7/ES – Kova su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose – 1 straipsnio 1 ir 2 dalys – Taikymo sritis – 2 straipsnio 4 punktas – Sąvoka „pavėluotas mokėjimas“ – 6 straipsnis – Minimali 40 EUR fiksuota suma, skirta kreditoriaus išieškojimo išlaidoms kompensuoti – Sąlygos – Bendrasis Sąjungos teisės principas, draudžiantis piktnaudžiavimą teise “
Byloje C‑209/25
dėl Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos apylinkės teismas, Lenkija) 2024 m. liepos 1 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2025 m. kovo 18 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje
Premium Food Kebab sp. z o.o.
prieš
Cydonia sp. z o.o.
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. Lycourgos, teisėjai O. Spineanu-Matei, S. Rodin, N. Piçarra (pranešėjas) ir N. Fenger,
generalinė advokatė T. Ćapeta,
kancleris A. Calot Escobar,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:
– Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna ir D. Lutostańska,
– Europos Komisijos, atstovaujamos D. Milanowska ir M. Owsiany-Hornung,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinės advokatės nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (OL L 48, 2011, p. 1) 6 straipsnio 1 dalies ir bendrojo teisės principo, pagal kurį teisės subjektai negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis, išaiškinimo.
2 Šis prašymas pateiktas nagrinėjant dviejų pagal Lenkijos teisę įsteigtų bendrovių Premium Food Kebab sp. z o.o (toliau – PFK) ir Cydonia sp. z o.o. ginčą dėl PFK prašymo įpareigoti Cydonia sumokėti fiksuotą 40 EUR sumą dėl pavėluoto sąskaitos faktūros apmokėjimo.
Teisinis pagrindas
Sąjungos teisė
3 Direktyvos 2011/7 12, 16–19 ir 28 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:
„(12) Pavėluotas mokėjimas yra sutarties pažeidimas, kuris daugumoje valstybių narių skolininkams yra finansiškai patrauklus dėl mažų arba iš viso netaikomų delspinigių už pavėluotus mokėjimus normų ir (arba) lėtos žalos atlyginimo procedūros. Norint pakeisti šią tendenciją ir atgrasinti nuo pavėluoto mokėjimo, būtina atlikti lemiamą reikšmę turinčius pakeitimus siekiant įtvirtinti atsiskaitymo laiku kultūrą, pvz., nustatyti, kad teisės taikyti delspinigius atsisakymas visuomet būtų laikomas labai [akivaizdžiai] nesąžininga sutarties sąlyga arba praktika. Be to, tokie pokyčiai turėtų apimti konkrečių nuostatų dėl mokėjimo laikotarpių ir kreditorių patirtų išlaidų kompensavimo įvedimą, taip pat, inter alia, prezumpciją, jog teisės į išieškojimo išlaidų kompensavimą atsisakymas yra labai nesąžiningas.
<…>
(16) Pagal šią direktyvą kreditorius neturėtų būti įpareigotas reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą. Pavėluoto mokėjimo atveju pagal šią direktyvą kreditoriui turėtų būti leidžiama taikyti delspinigius, nepateikus išankstinio įspėjimo apie pareigų neįvykdymą ar kito panašaus pranešimo, kuriame skolininkui būtų priminta apie jo pareigą sumokėti.
(17) Teisės į delspinigius už pavėluotą mokėjimą požiūriu turėtų būti laikoma, kad skolininko mokėjimas yra pavėluotas, jei kreditorius nustatytą datą nedisponuoja jam skolinga suma, su sąlyga, kad kreditorius įvykdė savo teisines ir sutartines pareigas.
(18) Remiantis sąskaitomis faktūromis pateikiami reikalavimai apmokėti, taigi sąskaitos faktūros yra svarbūs sandorių, susijusių su prekių tiekimu ir paslaugų teikimu, grandinės dokumentai, inter alia, nustatant mokėjimo terminus. <…>
(19) Norint atgrasinti nuo pavėluoto mokėjimo būtina, kad kreditoriams būtų tinkamai kompensuojamos pavėluoto mokėjimo išieškojimo išlaidos. Į išieškojimo išlaidas taip pat turėtų būti įtraukta dėl pavėluoto mokėjimo patirtų administracinių ir vidaus išlaidų kompensacija ir tokiems atvejams šioje direktyvoje turėtų būti nustatyta mažiausia suma, kuri gali būti išmokama kartu su delspinigiais už pavėluotą mokėjimą. Numatant nustatyto dydžio kompensaciją turėtų būti siekiama riboti su išieškojimu susijusias administracines ir vidaus išlaidas. Turėtų būti nustatytas išieškojimo išlaidų kompensavimas nedarant poveikio nacionalinėms nuostatoms, pagal kurias nacionalinis teismas gali priteisti kompensaciją kreditoriui už papildomą žalą, susijusią su skolininko pavėluotu mokėjimu.
<…>
(28) Šia direktyva turėtų būti uždrausta piktnaudžiauti sutarties laisve kreditoriaus nenaudai. <…> Šia direktyva neturėtų būti daromas poveikis nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su sutarčių sudarymo būdais ar reglamentuojančioms sutarties sąlygų, kurios yra nesąžiningos skolininko atžvilgiu, galiojimą.“
4 Šios direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas ir taikymo sritis“ numatyta:
„1. Šios direktyvos tikslas – kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, siekiant užtikrinti tinkamą vidaus rinkos veikimą ir taip didinti įmonių, visų pirma [mažų ir vidutinių įmonių], konkurencingumą.
2. Ši direktyva taikoma visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius.
<…>“
5 Minėtos direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:
„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:
1. komerciniai sandoriai – įmonių sandoriai arba įmonių ir viešosios valdžios institucijų sandoriai, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės arba suteiktos paslaugos;
<…>
4. pavėluotas mokėjimas – mokėjimas, neatliktas per sutartyje arba teisės aktuose numatytą mokėjimo laikotarpį, kai įvykdomi 3 straipsnio 1 dalyje arba 4 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai.
<…>“
6 Tos pačios direktyvos 3 straipsnis „Įmonių sandoriai“ suformuluotas taip:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad įmonėms sudarant komercinius sandorius kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nereikalaujant priminimo, kai įvykdomi šie reikalavimai:
a) kreditorius įvykdė savo sutartines ir teisines pareigas; ir
b) kreditorius laiku negavo jam priklausančios sumos, išskyrus atvejį, kai skolininkas nėra atsakingas už vėlavimą.
<…>
3. Jei įvykdomi 1 dalyje nustatyti reikalavimai, valstybės narės užtikrina, kad:
a) kreditorius turėtų teisę į delspinigius už pavėluotą mokėjimą nuo dienos, einančios po sutartyje nustatytos mokėjimo dienos arba mokėjimo termino pabaigos;
<…>
5. Valstybės narės užtikrina, kad sutartyje nustatytas mokėjimo laikotarpis neviršytų 60 kalendorinių dienų, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to sutartyje aiškiai susitariama kitaip, su sąlyga, kad tai nėra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, kaip tai apibrėžta 7 straipsnyje.“
7 Direktyvos 2011/7 6 straipsnyje „Išieškojimo išlaidų kompensavimas“ nustatyta:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad tokiu atveju, jei delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, atliekamą pagal komercinį sandorį, tampa mokėtini pagal 3 arba 4 straipsnį, kreditorius turėtų teisę gauti iš skolininko ne mažesnę kaip nustatytą 40 EUR sumą.
2. Valstybės narės užtikrina, kad 1 dalyje nurodyta nustatyta suma būtų mokėtina nereikalaujant priminimo, kompensuojant kreditoriaus išieškojimo išlaidas.
3. Be 1 dalyje nurodytos nustatytos sumos kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko pagrįstos kompensacijos už visas išieškojimo išlaidas, viršijančias tą nustatytą sumą ir susijusias su skolininko pavėluotu mokėjimu. Šios išlaidos, inter alia, galėtų apimti išlaidas, patirtas naudojantis advokato ar skolų išieškojimo įmonės paslaugomis.“
8 Šios direktyvos 7 straipsnio „Nesąžiningos sutarties sąlygos ir praktika“ 1 dalyje nustatyta:
„Valstybės narės numato, kad sutarties sąlyga arba praktika, susijusi su mokėjimo diena arba laikotarpiu, delspinigių už pavėluotą mokėjimą palūkanų norma ar išieškojimo išlaidų kompensavimu yra nevykdytina arba iš jos kyla reikalavimas kompensuoti nuostolius, jei ji yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu.
Nustatant, ar sutarties sąlyga arba praktika yra labai nesąžininga kreditoriaus atžvilgiu, kaip apibrėžta pirmoje pastraipoje, atsižvelgiama į visas konkretaus atvejo aplinkybes, įskaitant:
<…>
c) tai, ar skolininkas turi objektyvią priežastį nukrypti nuo <…> nustatytos sumos, kaip nurodyta 6 straipsnio 1 dalyje.
<…>“
Lenkijos teisė
9 Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos (Dz. U., 2022, 893 pozicija) 2013 m. kovo 8 d. Ustawa o przeciwdziałaniu nadmiernym opóınieniom w transakcjach handlowych (Įstatymas dėl kovos su pernelyg ilgai užlaikomais mokėjimais pagal komercinius sandorius) (Dz. U., 2013, 403 pozicija), kuriuo į Lenkijos teisės sistemą perkelta Direktyva 2011/7, 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Išskyrus sandorius, kai skolininkas yra valstybės institucija, komercinius sandorius sudarę kreditoriai turi teisę be atskiro raginimo sumokėti ir, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria dėl didesnės delspinigių normos, gauti teisės aktuose nustatytus delspinigius už pavėluotą mokėjimą už laikotarpį nuo mokėjimo termino pabaigos iki mokėjimo atlikimo dienos, jei įvykdomi visi šie reikalavimai:
1) kreditorius įvykdė savo pareigas;
2) kreditorius negavo mokėjimo per sutartyje nustatytą terminą.“
10 Šio įstatymo 10 straipsnyje numatyta:
„1. Nuo dienos, kai kreditorius įgyja teisę į 7 straipsnio 1 dalyje arba 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus delspinigius, jis turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti išieškojimo išlaidų kompensaciją, kurios suma yra:
1) 40 EUR – kai mokėjimo vertė neviršija 5 000 Lenkijos zlotų (PLN);
<…>
2. Be 1 dalyje nurodytos sumos, kreditorius taip pat turi teisę reikalauti iš skolininko atlyginti tą sumą viršijančias pagrįstas išieškojimo išlaidas.“
Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas
11 2020 m. rugpjūčio mėn. vykdydama maitinimo veiklą Cydonia pirko maisto produktus iš PFK, kuri yra viena iš jos reguliarių tiekėjų. Už šį pirkimą PFK išrašė 4 874,60 PLN (apie 1 218,00 EUR) sąskaitą faktūrą, ji turėjo būti apmokėta 2020 m. rugsėjo 3 d. Cydonia apmokėjo šią sąskaitą faktūrą 2020 m. rugsėjo 8 d.
12 2023 m. gegužės 23 d. PFK pareiškė ieškinį Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos apylinkės teismas, Lenkija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, prašydama įpareigoti Cydonia sumokėti jai nustatytą 40 EUR sumą pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalį. PFK nereikalavo delspinigių nuo skolos sumos, kuri, jos nuomone, galėjo būti reikalaujama nuo 2020 m. rugsėjo 4 d.
13 Šis teismas konstatuoja, kad sąskaitos faktūros išrašymo dieną PFK ir Cydonia ketverius metus siejo stabilūs verslo santykiai, pagal kuriuos prekės buvo pristatomos kelis kartus per savaitę ir už kurias kartais buvo vėluojama sumokėti kelias dienas, o PFK nereikalavo iš Cydonia delspinigių. Jis priduria, kad 2022 m. spalio mėn. perleidžiant visas PFK akcijas Varšuvoje įsteigtai bendrovei Funds Get Support spólka z ograniczoną nebuvo nustatyta jokio Cydonia įsiskolinimo. Be to, minėto teismo nuomone, ši bendrovė perėmėja yra finansiškai nepatikima.
14 Tas pats teismas mano, kad PFK nesąžiningai reikalauja sumokėti minimalią fiksuotą sumą praėjus keleriems metams nuo jos verslo santykių su Cydonia pabaigos, ją įsigijus naujai bendrovei. Jis patikslina, kad PFK pateikė prieš Cydonia šimtus kitų prašymų sumokėti tokią sumą, nereikalaudama delspinigių už pagrindines skolas, siekdama vienintelio tikslo – gauti papildomą pelną iš buvusios kontrahentės, su kuria ji niekada neturėjo realaus ginčo dėl mokėjimo.
15 Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas dėl pasekmių, kylančių iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su Direktyvos 2011/7 6 straipsnyje numatytos minimalios fiksuotos sumos mokėjimo sąlygomis. Jis mano, kad ši jurisprudencija gali paskatinti kreditorius akivaizdžiai pasinaudoti 6 straipsnio nuostatomis ir kad jis negali būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionaliniam teismui draudžiama atmesti prašymą sumokėti fiksuotą sumą, jeigu, nors ieškovas įrodė pavėluotą mokėjimą, aplinkybės, kuriomis šis prašymas pateiktas, rodo, kad jis yra neteisingas ir prieštarauja šia direktyva siekiamiems tikslams. Todėl nacionalinis teismas turėtų įvertinti tokį prašymą atsižvelgdamas į piktnaudžiavimą subjektine teise, įskaitant Sąjungos teisę.
16 Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad prie kiekvieno reikalavimo sumokėti fiksuotą sumą turi būti pridėtas reikalavimas sumokėti atitinkamus delspinigius ir kad besąlygiškas šios kompensacijos skyrimas, įskaitant atvejus, kai pavėluotas mokėjimas yra nereikšmingas, turėtų būti laikomas piktnaudžiavimu esant tvirtiems verslo santykiams.
17 Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla m.st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:
„Ar [Direktyvos 2011/7] 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad nacionalinis teismas gali atsisakyti priteisti fiksuoto dydžio išieškojimo išlaidų kompensaciją, jeigu aplinkybės, kuriomis teisę į ją turintis asmuo jos prašė, rodo, kad prašoma kompensacija yra neteisinga ir kad prašymas priteisti išieškojimo išlaidų kompensaciją prieštarauja direktyvos tikslams?“
Dėl prejudicinio klausimo
18 Vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės teismui draudžiama atmesti kreditoriaus prašymą sumokėti šioje nuostatoje numatytą minimalią fiksuotą sumą tokiomis aplinkybėmis, kai savo elgesiu šis kreditorius pažeidė bendrąjį teisės principą, pagal kurį teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis.
19 Pirmiausia reikia pažymėti, kad, pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, neatmeta galimybės, kad Cydonia nebuvo pavėlavusi sumokėti PFK, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 4 punktą, ir kad pastaroji neturi teisės reikalauti sumokėti šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą fiksuotą 40 EUR sumą.
20 Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad PFK toleravo vienkartinius ir nereikšmingus Cydonia mokėjimo vėlavimus, nes manė, kad būtų naudingiau atsisakyti reikalauti delspinigių siekiant išsaugoti Cydonia kaip klientę.
21 Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tokiais veiksmais PFK netiesiogiai pripažino, kad Cydonia neatliko „pavėluoto mokėjimo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/7 2 straipsnio 4 punktą tuo metu, kai apmokėjo pagrindinėje byloje nagrinėjamą sąskaitą faktūrą, ar tokiais pačiais veiksmais PFK atsisakė teisių, kylančių iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies, nes toks atsisakymas yra suderinamas su minėta direktyva, jeigu jis atliekamas laisva valia (šiuo klausimu žr. 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo IOS Finance EFC, C‑555/14, EU:C:2017:121, 33 ir 34 punktus).
22 Tai patikslinus reikia pažymėti, kad Direktyva 2011/7, kaip nurodyta jos 1 straipsnyje, siejamame su jos 28 konstatuojamąja dalimi, siekiama kovoti su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius. Šia direktyva draudžiama piktnaudžiauti sutarties laisve kreditoriaus nenaudai ir ja „neturėtų būti daromas poveikis nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su sutarčių sudarymo būdais ar reglamentuojančioms sutarties sąlygų, kurios yra nesąžiningos skolininko atžvilgiu, galiojimą“.
23 Minėtos direktyvos 2 straipsnio 4 punkte sąvoka „pavėluotas mokėjimas“ apibrėžta kaip bet koks mokėjimas, neatliktas per sutartyje arba teisės aktuose nustatytą mokėjimo laikotarpį. Kaip matyti iš tos pačios direktyvos 18 konstatuojamosios dalies, siekiant nustatyti šiuos mokėjimo terminus, ypač svarbios sąskaitos faktūros, kurios yra mokėjimo prašymai ir svarbūs komercinių sandorių grandinės dokumentai.
24 Kadangi Direktyva 2011/7, remiantis jos 1 straipsnio 2 dalimi, taikoma „visiems mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius“, kaip jie apibrėžti jos 2 straipsnio 1 punkte, sąvoka „pavėluotas mokėjimas“ taikoma kiekvienam komerciniam sandoriui, vertinamam atskirai (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Skarb Państwa (Nedaug pavėluotas mokėjimas arba vėlavimas sumokėti nedidelę sumą), C‑279/23, EU:C:2024:605, 23 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
25 Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos 16 ir 17 konstatuojamosiomis dalimis, numatyta, kad pagal įmonių komercinius sandorius kreditorius, kuris įvykdė įsipareigojimus ir laiku negavo jam priklausančios sumos, turėtų teisę reikalauti delspinigių už pavėluotą mokėjimą, nereikalaujant priminimo, nebent skolininkas nėra atsakingas už tokį vėlavimą. Šie delspinigiai, kaip ir ši fiksuota suma, tampa savaime mokėtini pasibaigus tos pačios direktyvos 3 straipsnio 3–5 dalyse numatytam mokėjimo terminui, jeigu tenkinamos jo 1 dalyje nustatytos sąlygos.
26 Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje, be kita ko, daroma nuoroda į šį 3 straipsnį, numatyta, kad tuo atveju, kai delspinigiai už pavėluotą mokėjimą pagal komercinį sandorį tampa mokėtini, kreditorius turi teisę iš skolininko gauti ne mažesnę kaip nustatytą 40 EUR sumą išieškojimo išlaidoms kompensuoti. Pagal šio 6 straipsnio 2 dalį ši nustatyta suma mokėtina automatiškai, net nesiunčiant skolininkui priminimo ir siekiant, kad ji kompensuotų kreditoriaus patirtas išieškojimo išlaidas. Pagal minėto 6 straipsnio 3 dalį kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko ne tik minėtos nustatytos sumos, bet ir pagrįstos kompensacijos už visas kitas išieškojimo išlaidas, viršijančias šią sumą, pavyzdžiui, išlaidas, patirtas kreipusis į advokatą arba skolų išieškojimo bendrovę.
27 Pirma, iš šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalies pažodinio ir kontekstinio aiškinimo matyti, kad minimali nustatyta 40 EUR suma mokėtina kreditoriui, kuris įvykdė savo įsipareigojimus, už kiekvieną laiku neatliktą mokėjimą kaip atlygį už komercinį sandorį, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, neatsižvelgiant į reikalavimo sumą, susijusią su pavėluotu mokėjimu ar šio vėlavimo trukme (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Skarb Państwa (Nedaug pavėluotas mokėjimas arba vėlavimas sumokėti nedidelę sumą), C‑279/23, EU:C:2024:605, 26 punktą).
28 Antra, tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2011/7 tikslas. Iš tiesų pagal šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 12 ir 19 konstatuojamosiomis dalimis, šia direktyva siekiama ne tik atgrasyti nuo mokėjimo vėlavimų ir išvengti to, kad jie būtų finansiškai patrauklūs skolininkui dėl tokioje situacijoje taikomų nedidelių delspinigių ar jų nebuvimo, bet ir veiksmingai apsaugoti kreditorių nuo tokių vėlavimų (šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Skarb Państwa (Nedaug pavėluotas mokėjimas arba vėlavimas sumokėti nedidelę sumą), C‑279/23, EU:C:2024:605, 27 punktą).
29 Atsižvelgiant į tai, pavėluoto mokėjimo nereikšmingumas negali pateisinti nei skolininko, kuris nesumokėjo savo skolos pasibaigus minimalios fiksuotos sumos mokėjimui, atleidimo nuo šios sumos, nei šios sumos sumažinimo kaip išieškojimo išlaidų kompensacijos už kiekvieną pavėluotą mokėjimą, už kurį skolininkas yra vienintelis atsakingas. Dėl tokio atleidimo nuo mokesčio arba sumažinimo Direktyvos 2011/7 6 straipsnis, kuriuo siekiama ne tik atlyginti „kreditoriaus išieškojimo išlaidas“, bet ir atgrasyti nuo šių pavėluotų mokėjimų, taptų neveiksmingas (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo ALD Automotive, C‑78/22, EU:C:2023:379, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Skarb Państwa (Nedaug pavėluotas mokėjimas arba vėlavimas sumokėti nedidelę sumą), C‑279/23, EU:C:2024:605, 28 punktą).
30 Be to, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytas skolininko atleidimas nuo minimalios fiksuotos 40 EUR sumos reikštų, kad skolininkui taikoma nuo šios nuostatos leidžianti nukrypti nuostata, pagal kurią jis atleidžiamas nuo finansinės naštos, kylančios dėl jo pareigos sumokėti tokią sumą už kiekvieną laiku nesumokėtą mokėjimą, ir šios nukrypti leidžiančios nuostatos nepateisinamos jokia „objektyvia priežastimi“, kaip tai suprantama pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalies antros pastraipos c punktą (šiuo klausimu žr. 2023 m. gegužės 4 d. Sprendimo ALD Automotive, C‑78/22, EU:C:2023:379, 28 punktą ir 2024 m. liepos 11 d. Sprendimo Skarb Państwa (Nedaug pavėluotas mokėjimas arba vėlavimas sumokėti nedidelę sumą), C‑279/23, EU:C:2024:605, 28 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
31 Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jis turi ne tik nustatyti pagrindinės bylos šalių mokėjimo terminą ir skolininko įsipareigojimų neįvykdymą, bet ir išnagrinėti PFK pateiktą prašymą sumokėti nustatytą 40 EUR sumą, atsižvelgdamas į „piktnaudžiavimą subjektine teise, įskaitant Sąjungos teisę“, nes, jo nuomone, PFK siekia pasinaudoti Direktyvos 2011/7 nuostatomis vien tam, kad gautų papildomos naudos iš jos skolininkės Cydonia.
32 Iš bendrojo Sąjungos teisės principo, pagal kurį teisės subjektams draudžiama sukčiaujant ar piktnaudžiaujant remtis šios teisės normomis, matyti, kad valstybė narė, net ir nesant atsisakymą numatančių nacionalinės teisės nuostatų, turi atsisakyti leisti pasinaudoti Sąjungos teisės nuostatomis, kai jomis asmuo remiasi ne siekdamas įgyvendinti šių nuostatų tikslus, bet norėdamas pasinaudoti jam pagal Sąjungos teisę suteikiama lengvata, nors objektyvios sąlygos, būtinos norint pasinaudoti tokia Sąjungos teisėje numatyta lengvata, yra įvykdytos tik formaliai (2025 m. spalio 30 d. Sprendimo Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank, C‑143/23, EU:C:2025:837, 78 ir 80 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
33 Siekiant įrodyti piktnaudžiavimą, reikia, pirma, kad būtų visuma objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad, nepaisant formalaus Sąjungos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo įvykdytas, ir, antra, kad būtų subjektyvus aspektas, pasireiškiantis siekiu pasinaudoti Sąjungos teisėje numatyta lengvata, dirbtinai sukuriant sąlygas, kurių reikia jai gauti (2025 m. spalio 30 d. Sprendimo Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank, C‑143/23, EU:C:2025:837, 81 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
34 Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į visus bylos faktus ir aplinkybes, turi patikrinti, ar jo nagrinėjamose bylose buvo piktnaudžiaujama, vis dėlto Teisingumo Teismas gali pateikti šiam teismui visas Sąjungos teisės aiškinimo gaires, kurios padėtų jam atlikti vertinimą (šiuo klausimu žr. 2025 m. spalio 30 d. Sprendimo Mercedes-Benz Bank ir Volkswagen Bank, C‑143/23, EU:C:2025:837, 82 punktą).
35 Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kaip tai padarė Komisija savo rašytinėse pastabose, kad, pirma, teisės į fiksuoto dydžio sumos mokėjimą pripažinimas PFK gali padėti įgyvendinti Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalimi siekiamus tikslus, primintus šio sprendimo 28 punkte, nes atgrasoma nuo mokėjimo vėlavimo, vengiant, kad šis vėlavimas būtų finansiškai patrauklus skolininkui dėl mažų delspinigių arba jų neapskaičiavimo, ir užtikrinant kreditoriui kuo didesnę patirtų išieškojimo išlaidų kompensaciją. Kita vertus, vien tik šioje nuostatoje numatytos teisės įgyvendinimas negali būti prilygintas dirbtiniam situacijos, kuriai susiklosčius teisės į kompensaciją įgyvendinimo sąlygos būtų įvykdytos tik formaliai, sukūrimui.
36 Be to, kaip matyti iš šios direktyvos 16 konstatuojamosios dalies, kreditorius turi teisę reikalauti 6 straipsnio 1 dalyje numatytos fiksuotos sumos, neatsižvelgdamas į bet kokį reikalavimą sumokėti delspinigius.
37 Nė vienoje minėtos direktyvos nuostatoje taip pat nenustatyta, kad norint pasinaudoti šia teise reikia laikytis tam tikro termino. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad Direktyva 2011/7 nereglamentuoja sąlygų, kuriomis reikalavimai, atitinkantys, be kita ko, minimalią fiksuotą sumą, prireikus gali išnykti (šiuo klausimu žr. 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimo E. (Reikalavimų įskaitymas), C‑481/24, EU:C:2025:996, 34 punktą).
38 Taigi procesinės taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, remiantis valstybių narių procesinės autonomijos principu kiekviena valstybė narė nustato savo nacionalinėje teisinėje sistemoje, su sąlyga, kad jos nebūtų mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus teisės situacijoms (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų Sąjungos teisinės sistemos suteiktų teisių įgyvendinimas netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2026 m. liepos 16 d. Sprendimo Bukla, C‑26/25, EU:C:2026:593, 105 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).
39 Be to, atsižvelgiant į šio sprendimo 27–30 punktuose primintą jurisprudenciją, nei tariamo nereikšmingo pavėluoto mokėjimo pobūdžio, nei kitų prašymų sumokėti Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalyje numatytą fiksuotą sumą pateikimo panašiomis aplinkybėmis, nei to, kad PFK ir Cydonia verslo santykiai nutrūko prieš kelerius metus, nei to, kad finansiškai nepatikima įmonė perpirko PFK, nepakanka siekiant pagrįsti piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 32 ir 33 punktuose primintą jurisprudenciją, galintį paneigti kreditoriaus teisę už kiekvieną skolininkui priskiriamą pavėluotą mokėjimą gauti šioje nuostatoje numatytą minimalią fiksuotą sumą kaip išieškojimo išlaidų kompensaciją.
40 Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės teismui nedraudžiama atmesti kreditoriaus prašymą sumokėti šioje nuostatoje numatytą minimalią fiksuotą sumą tokiomis aplinkybėmis, kai savo elgesiu šis kreditorius pažeidė bendrąjį teisės principą, pagal kurį teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis. Vis dėlto siekiant įrodyti piktnaudžiavimą reikia, pirma, kad būtų visuma objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad, nepaisant formalaus taikomuose Sąjungos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo įvykdytas ir, antra, subjektyvus aspektas, kaip siekis gauti naudos iš minėtų teisės aktų, dirbtinai sukuriant sąlygas, kurių reikia jai gauti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
41 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, 6 straipsnio 1 dalis
turi būti aiškinama taip:
pagal ją nacionaliniam teismui nedraudžiama atmesti kreditoriaus prašymą sumokėti šioje nuostatoje numatytą minimalią fiksuotą sumą tokiomis aplinkybėmis, kai savo elgesiu šis kreditorius pažeidė bendrąjį teisės principą, pagal kurį teisės subjektai negali sukčiaudami arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis. Vis dėlto siekiant įrodyti piktnaudžiavimą reikia, pirma, kad būtų visuma objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad, nepaisant formalaus taikomuose Sąjungos teisės aktuose numatytų sąlygų laikymosi, šiais teisės aktais siekiamas tikslas nebuvo įvykdytas ir, antra, subjektyvus aspektas, kaip siekis gauti naudos iš minėtų teisės aktų, dirbtinai sukuriant sąlygas, kurių reikia jai gauti.
Parašai.
* Proceso kalba: lenkų.