<TI><P>Bendrojo Teismo vertinimas</P></TI>55Pagal nusistovėjusią teismo praktiką siekiant kvalifikuoti kaip pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, reikalaujama, kad būtų tenkinamos visos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos (1990 m. kovo 21 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, vadinamojo Tubemeuse, C-142/87, Rink. p. I-959, 25 punktas ir 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš Ufex ir kt., C-341/06 P ir C-342/06 P, Rink. p. I-4777, 121 punktas).56Visų pirma, tai turi būti valstybės intervencija arba panaudojant valstybinius išteklius. Antra, ši intervencija turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ja turi būti suteikta nauda pagalbos gavėjui. Ketvirta, ji turi iškreipti konkurenciją ar kelti grėsmę, kad ji bus iškreipta (2006 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 56 punktas ir šio sprendimo 55 punkte minėto Sprendimo Chronopost ir La Poste prieš Ufex ir kt. 122 punktas).57Primintina, kad nauda EB 87 straipsnio 1 dalies prasme laikomos įvairių formų priemonės, sumažinančios įmonės biudžetui paprastai tenkančią naštą, ir kurios dėl šių priežasčių prilyginamos subsidijoms (Teisingumo Teismo sprendimai: 1961 m. vasario 23 d. Sprendimo De Gezamenlijke Steenkolenmijnen in Limburg prieš Haute Autorité, 30/59, Rink. p. 1, 39 punktas; 1999 m. birželio 29 d. Sprendimo DM Transport, C-256/97, Rink. p. I-3913, 19 punktas ir 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją, C-276/02, Rink. p. I-8091, 24 punktas), pavyzdžiui, turto ar paslaugų suteikimas palankiomis sąlygomis (žr. 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Valmont prieš Komisiją, T-274/01, Rink. p. II-3145, 44 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).58Šiuo atveju ieškovė teigia, jog ginčijama priemonė negalėjo būti kvalifikuojama kaip valstybės pagalba, nes netenkinama naudos suteikimo gavėjams sąlyga, taigi minėta priemonė yra vien kompensacinė.59Nustatyta, jog tam tikros kompensacijos įmonėms formos nėra pagalba.60Be to 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Asteris ir kt. (106/87–120/87, Rink. p. 5515, 23 ir 24 punktai), Teisingumo Teismas nurodė, kad valstybės pagalbos, kuria remiamos tam tikros įmonės ar tam tikri produktai, teisinis pobūdis iš esmės skiriasi nuo nuostolių, kuriuos nacionalinėms valdžios institucijoms gali tekti atlyginti privatiems asmenims už jiems padarytą žalą, ir kad todėl minėtų nuostolių neapima pagalba EB 87 ir 88 straipsnių prasme.61Taip pat Teisingumo Teismas nusprendė, kad jeigu įmonėms suteiktos valstybės subsidijos, skirtos kompensuoti viešosios paslaugos įpareigojimų vykdymo išlaidas, atitinka tam tikras sąlygas, tokioms subsidijoms netaikoma EB 87 straipsnio 1 dalis (2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg, C-280/00, Rink. p. I-7747, 94 punktas).62Šioje byloje Komisija nurodo, kad valstybės suteikiama kompensacija už turto paėmimą paprastai nėra vertinama kaip valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).63Ginčijama priemonė yra pirmosios priemonės, kuria Terni suteiktas elektros energijos tiekimui nustatytas lengvatinis tarifas kaip kompensacija už bendrovės veiklos dalies, susijusios su hidroelektrine, nacionalizavimą 1962 m., taikymo pratęsimas.64Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje, kuriame apibrėžta ši kompensacija, nustatyta:ENEL įpareigojama Terni <...> kasmet suteikti 1025000000 kWh (milijardą dvidešimt penkis milijonus), kurių galia 170000 kW (šimtas septyniasdešimt tūkstančių), t. y. 1961 m. Terni sunaudotas elektros energijos kiekis <...>, veiklai, kuri nepaminėta Įstatymo Nr. 1643[/62] 1 straipsnyje, ir 595000000 kWh (penkis šimtus devyniasdešimt penkis milijonus) per metus 100000 kWh papildomos galios veiklai, kuri vykdoma Įstatymo Nr. 1643[/62] įsigaliojimo dieną.
Minėti kiekiai tiekiami iki 1992 m. gruodžio 31 d. į Terni padalinių tiekimo punktus, nustatomus šalių sutarimu.
65Šis fiksuotas elektros energijos kiekis turėjo būti tiekiamas už lengvatinį tarifą, kuris Dekreto Nr. 1165/63 7 straipsnyje apibrėžtas taip:Tiekiamam 1025000000 kWh kiekiui <...> per metus kaina už tiekiamą kWh nustatoma atsižvelgiant į Terni elektros energijos gamybos sektoriaus <...> vidaus pardavimo vidutinę kainą kituose sektoriuose veikiantiems bendrovės padaliniams per laikotarpį nuo 1959 iki 1961 metų.
Už Terni sunaudotus elektros energijos kiekius, <...> viršijančius 1025000000 kWh <...> per metus, ir iki 595000000 kWh <...> per metus ankstesnėje pastraipoje nurodyta kaina didinama 0,45 [Italijos] liros už kWh.
66Todėl Terni taikytą priemonę lemia trys veiksniai: elektros energijos kiekis, jos kaina ir lengvatinio tarifo taikymo trukmė.67Komisija mano, kad pradinė priemonė buvo kompensacija, kad ji buvo pakeista ir kad Terni tarifas gavėjoms nesuteikė jokios naudos per visą numatytą minėtos priemonės galiojimo laikotarpį, t. y. iki 1992 metų. Remdamasi paprastu pažodiniu Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio aiškinimu ir tuo, kad aiškiai nustatyta, jog minėtas tarifas taikomas 30 metų, Komisija teigia, kad šio tarifo taikymo pratęsimas negali būti vertinamas kaip sudėtinė kompensacijos dalis, bei daro išvadą, jog pagal Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalį nuo 2005 m. sausio 1 d. suteiktas minėtas tarifas yra valstybės pagalba 87 straipsnio 1 dalies prasme (ginčijamo sprendimo 78, 79, 94 ir 117 konstatuojamosios dalys).68Ieškovė ginčija šią išvadą remdamasi kompensaciją reglamentuojančių nacionalinių nuostatų dinaminiu aiškinimu. Ji teigia, kad šiose nuostatose nustatytas ypatingas kompensacijos mechanizmas, nes jis yra lankstus, o elektros energijos kiekis yra tik vienas iš trijų veiksnių, lemiančių kompensaciją kartu su kaina ir trukme, kurie buvo galutinai nustatyti.69Šiuo mechanizmu siekta užtikrinti ekonominę pusiausvyrą, Terni turėtą iki 1962 m. nacionalizacijos, kuri buvo išimtinė ir diskriminacinė priemonė, palyginti su kitais elektros energijos gamintojais savo reikmėms, nesvarbu, ar jie buvo Terni konkurentai. Šiomis aplinkybėmis teisės aktų leidėjas ketino atlyginti Terni nustatydamas mechanizmą, kuriuo ši bendrovė prilyginama faktiniam gamintojui savo reikmėms ir kuriuo nuolat užtikrinamas paralelinis Terni vertinimas, palyginti su gamintojais savo reikmėms, kurių nuosavybė nepaimta.70Taigi remdamosi pradine kompensacijos logika, Italijos valdžios institucijos Terni tarifo taikymą pratęsė atsižvelgdamos į gamintojų savo reikmėms koncesijų pratęsimą, o šis pratęsimas buvo privalomas veiksmas kompensacinei priemonei įgyvendinti ir negali būti nuo jos atskiriamas.71Šiems argumentams negalima pritarti.72Visų pirma reikia pabrėžti, jog šis ginčas susijęs su Italijos elektros energijos sektoriaus nacionalizavimu, grindžiamu Italijos Konstitucijos 43 straipsniu, kurio teisinė įgyvendinimo priemonė yra Įstatymas Nr. 1643/62, papildytas Dekretu Nr. 1165/63.73Todėl būtent šiais aktais reikia remtis vertinant visus nagrinėjamo nacionalizavimo aspektus, įskaitant teisiniu požiūriu priklausančią kompensaciją už valstybės vienašališką sprendimą perduoti nuosavybę.74Iš Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio, kuris visiškai aiškus, matyti, jog Terni tarifas suteiktas kaip kompensacija apibrėžtam laikotarpiui be galimybės pratęsti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad elektros energija Terni tiekiama iki 1992 m. gruodžio 31 d., o atsižvelgiant į tai, kad nurodyta konkreti data, a priori negali kilti jokių sunkumų dėl nuostatos galiojimo laiko atžvilgiu.75Be to, ieškovė nenurodė jokios Įstatymo Nr. 1643/62 ar Dekreto Nr. 1165/63 nuostatos, kurioje būtų numatytas Terni tarifo taikymo trukmės peržiūrėjimas su galimybe ją pratęsti pasibaigus nustatytam terminui. Atvirkščiai, pažymėtina, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas galimybę peržiūrėti elektros energijos tiekimo Terni kainą aiškiai numatė Dekreto Nr. 1165/63 8 straipsnyje.76Pabrėždama, jog nacionalizacijos metu nacionalinės teisės aktų leidėjas atsižvelgė į gamintojų savo reikmėms hidroelektrinių koncesijos galiojimo terminą, Dekretu Nr. 1165/63 nustatydamas 1992 m. gruodžio 31 d. datą, ieškovė teigia, kad konkrečios nuostatos dėl galimybės peržiūrėti Terni tarifo taikymo trukmę, atsižvelgiant į koncesijų trukmę, nebuvimas paaiškinamas tuo, kad šių koncesijų atnaujinimas teisės aktų leidėjui tuo metu buvo įvykis, kurio tikrai negalima numatyti.77Pažymėtina, kad nustačius pradinę koncesijų galiojimo trukmę jau savaime kylantis klausimas, susijęs su šių koncesijų likimu pasibaigus jų galiojimo terminui, dėl jų išlaikymo pratęsiant jas teisės aktais ar skelbiant konkursą, buvo prielaida, o ne įvykis, kurio tikrai negalima numatyti. Iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad konkrečios nuostatos, kurioje numatyta galimybė peržiūrėti Terni tarifo taikymo trukmę, nebuvimas nacionalinės teisės aktuose yra tik paprasta pasekmė to, kad teisės aktų leidėjas nusprendė Terni kompensuoti suteikdamas lengvatinį elektros energijos tiekimo tarifą konkrečiam laikotarpiui, kuris galutinai buvo nustatytas vykstant nacionalizacijai.78Netgi darant prielaidą, kad, remiantis ieškovės paaiškinimais, reikia atsižvelgti į kontekstą ir nacionalinės teisės aktų leidėjo ketinimus aiškinant nagrinėjamas nacionalines nuostatas, nepaisant to, kad jos vienareikšmiškos, aukščiau pateikta analizė negali būti paneigta.79Iš pradžių ieškovė nurodė Parlamento parengiamuosius dokumentus, o konkrečiai – 1962 m. rugsėjo 18 d. popietės Parlamento narių posėdžio ir 1962 m. lapkričio 15 d. popietės Respublikos Senato posėdžio dokumentus.80Kaip pirmąją nuorodą ji pateikia tokią ištrauką:Tad ką galime padaryti, [kad Terni būtų atlyginta]? <...> Iš pradžių komisija nustatė labai konkretų kriterijų: šiuo metu eksploatuojamiems Terni padaliniams tiekti elektros energijos kiekį, kuris buvo sunaudotas 1961 m., už tų metų kainą. Mes galime, atvirkščiai, – nustatyti kriterijų.
81Kalbant apie Senato posėdį ieškovė nurodo, kad buvo konkrečiai patikslinta, jog ypatinga Terni nustatytos kompensacijos forma savaime skirta tam, kad nebūtų sutrikdyta šios įmonės vidaus pusiausvyra.82Šios dvi nuorodos daugiausiai atskleidžia tai, kad, viena vertus, Parlamento nariai siekė išsaugoti Terni finansinę pusiausvyrą, o tai iš esmės nepatenka į Įstatymo Nr. 1643/62 taikymo sritį, ir, kita vertus, nustatyti kompensavimo kriterijų ar mechanizmą, o realiai tai buvo įtvirtinta teisės aktuose pasirenkant specifinį kompensavimo būdą, kaip tai patvirtina Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio tekstas.83Šiuo atveju nustatyta, kad kompensuojama ne išmokant vienkartinę sumą, nustatytą pagal nusavinto turto rinkos vertę, o nustatant mechanizmą, pagal kurį tiekiamas atitinkamas kiekis elektros energijos už kainą, kurią Terni būtų mokėjusi, jeigu būtų tebeturėjusi savo gamybos įrenginius, ir laikotarpį, proporcingą likusiai nusavintų koncesijų trukmei, o tai rodo teisės aktų leidėjo rūpestį, kad nebūtų sutrikdyta Terni vidaus pusiausvyra.84Tiesa tai, kad Terni tarifo taikymo trukmė kiek viršija likusią Terni koncesijų trukmę ir kad Komisija nurodo, jog suprantama, kad Italijos valdžios institucijos nusprendė suderinti minėto tarifo taikymo pabaigą su bendra hidroelektrinių koncesijų termino pabaiga Italijoje (ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamoji dalis).85Vis dėlto nacionalinės teisės aktų leidėjas nustatė konkrečią Terni tarifo taikymo pabaigos datą ir Dekrete Nr. 1165/63 nepateikė jokios kitos su laiku susijusios nuorodos, o ieškovė neįrodė, jog iš Parlamento dokumentų matyti minėto teisės aktų leidėjo noras sulyginti Terni tarifo taikymo trukmę su gamintojų savo reikmėms koncesijų galiojimo trukme taip, kad pastarųjų atnaujinimas automatiškai lemtų minėto tarifo taikymo pratęsimą.86Toliau ieškovė remiasi Italijos aukščiausių teisminių instancijų pateiktu nacionalinės teisės aktų leidėjo ketinimo vienareikšmiu išaiškinimu ir šiuo atžvilgiu nurodo 2003 m. lapkričio 21 d. Corte suprema di cassazione sprendimą Nr. 17686 bei 2005 m. vasario 21 d. Consiglio di Stato sprendimą Nr. 606, kuriuose patvirtinta, jog būtina netgi ir po 1992 m. užtikrinti panašų požiūrį į Terni ir į kitus gamintojus savo reikmėms, kurių nuosavybė nepaimta.87Vis dėlto nuoroda į šiuos du sprendimus neturi reikšmės, nes jie buvo paskelbti vėliau nei priimtas Įstatymas Nr. 9/91, kuriuo pasibaigus terminui, t. y. po 1992 m. gruodžio 31 d., buvo pratęstas nuostatų, kuriose nustatyta kompensacija suteikiant Terni lengvatinį tarifą, galiojimas ir taikymas.88Be to, kaip nurodo ieškovė, šie sprendimai buvo priimti bylose, kurių nagrinėjimo dalykas visai kitoks nei šios bylos. Į nacionalinius teismus nebuvo kreiptasi su klausimu, ar pratęsdamos Terni tarifo taikymą po 1992 m. gruodžio 31 d. Italijos valdžios institucijos pažeidė EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytą valstybių narių pareigą neįgyvendinti naujos pagalbos apie tai iš anksto nepranešus Komisijai.89Šiems teismams buvo pateiktas klausimas, ar pakeitus nacionalinę elektros energijos struktūrą Terni turėjo padengti papildomas išlaidas už elektros energijos tiekimą. Ankstesniame 87 punkte primintomis aplinkybėmis teismai pateikė neigiamą atsakymą remdamiesi specialios elektros energijos Terni tiekimo schemos, nustatytos kaip kompensacija po nacionalizavimo, tikslui.90Buvo nuspręsta, kad Terni tarifu siekta išsaugoti šios bendrovės galimybę įsigyti elektros energijos už kainą, apskritai analogišką tai, kurią pati Terni būtų mokėjusi, jeigu ir toliau būtų galėjusi naudoti pačios pasigamintą energiją, ir kad todėl iš šios bendrovės negalima reikalauti padengti papildomas [elektros energijos tiekimo] išlaidas, kurių ji nebūtų turėjusi, jeigu būtų galėjusi ir toliau gaminti energiją savo vartojimui ir taip vartoti pačios pasigamintą elektros energiją.91Šie argumentai prieštarauja ieškovės teiginiui. Priešingai nei ji tvirtina, nacionaliniai teismai nusprendė ne tai, kad elektros energijos tarifas, kurį Terni turėjo mokėti ENEL, turėjo likti analogiškas kaip ir kitų gamintojų savo reikmėms, o kad jis turėjo atitikti kainą, kurią pati Terni būtų mokėjusi, jeigu ir toliau būtų galėjusi naudoti pačios pasigamintą energiją, o tai buvo įmanoma tik pagal hidroelektrinės koncesiją ir per jos galiojimo laikotarpį.92Remiantis taip nacionalinių teismų apibrėžta kompensacijos logika, kiek tai susiję su elektros energijos kainos elementu, Terni tarifo taikymo trukmė, kaip teisingai tvirtina Komisija, negalėjo būti nustatyta taip apytikriai atsižvelgiant į nusavintų koncesijų galiojimo trukmę ir būti perskaičiuojama pagal gamintojų savo reikmėms hidroelektrinių koncesijų raidą ateityje.93Antra, pažymėtina, kad teisės aktai, susiję su hidroelektrinių koncesijų pratęsimais, priimti vėliau už Įstatymą Nr. 1643/62 ir Dekretą Nr. 1165/63, prieštarauja Italijos Respublikos pateiktam šių teisės aktų aiškinimui, kad šiais teisės aktais Terni tarifo taikymo trukmė darant dinamišką ir netiesioginę nuorodą į gamintojų savo reikmėms koncesijų trukmės pratęsimą susiejama su automatišku minėto tarifo pratęsimu.94Šiam aiškinimui prieštarauja tai, kad Terni tarifo pratęsimams, kurie tikrai nebuvo automatiški, prireikė priimti teisės aktus, jog būtų pakeista kompensacija, iš pradžių nustatyta Dekretu Nr. 1165/63.95Pirmą kartą Terni tarifas pratęstas Įstatymo Nr. 9/91 20 straipsnio 4 dalimi, kuria iki 2001 m. pratęstas ir tuo metu galiojusių hidroelektrinių koncesijų terminas. Negalima reziumuoti, kaip tai daro ieškovė, kad šiuo įstatymu tuo pačiu metu tik pratęstas Terni tarifo taikymas ir gamintojų savo reikmėms koncesijos iki 2001 m., nes įstatymo tikslas buvo dvejopas, t. y. pratęsti Terni tarifo taikymą, o taip pat nustatyti jo taikymo pabaigos terminą 2007 m. (žr. ginčijamo sprendimo 19 konstatuojamąją dalį), o ši data vėlesnė ir todėl nesusijusi su tuo metu galiojusių hidroelektrinių koncesijų pabaigos data. Šie du elementai neatsiejami ir įrodo, kad iš tikrųjų minėto tarifo galiojimo trukmės klausimas yra nesusijęs su gamintojų savo reikmėms padėtimi.96Šį buvusių Terni bendrovių ir gamintojų savo reikmėms padėties atribojimą patvirtina aplinkybė, jog Italijos valdžios institucijos 1999 m. ėmėsi veiksmų tik dėl tuo metu galiojusių hidroelektrinių koncesijų atnaujinimo iki 2010 metų.97Antrą kartą Terni tarifas pratęstas Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalimi, kurioje nustatyta:Siekiant atitinkamų įmonių gamybos vystymosi ir restruktūrizavimo lengvatinių tarifų sąlygų, kurios numatytos 2003 m. vasario 18 d. Įstatymo dekreto Nr. 25, pakeisto 2003 m. balandžio 17 d. Įstatymu <...> Nr. 83 su pakeitimais, 1 straipsnio 1 dalies c punkte, taikymas elektros tiekimui pratęsiamas visiems 2010 metams taikant tarifų sąlygas, kurios galiojo 2004 m. gruodžio 31 dieną.
98Minėtoje nuostatoje net nepadaryta nuoroda į hidroelektrinių koncesijas ir nėra jokios nuorodos, leidžiančios manyti, kad teisės aktų leidėjas ketino sulyginti Terni tarifo taikymo trukmę su minėtų koncesijų trukme.99Atvirkščiai, iš minėtos nuostatos matyti, kad Terni tarifas yra tik viena iš lengvatinių tarifų sąlygų, kurias pratęsiant siekiama atitinkamų įmonių gamybos vystymosi ir restruktūrizavimo. Ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamojoje dalyje, kuri įtraukta į Italijos valdžios institucijų pastabų santrauką, pateiktą per formalią tyrimo procedūrą, nurodyta, jog Italijos valdžios institucijos pabrėžia, kad:Įstatymo Nr. 80/05 11 straipsnio 11 dalyje nustatytas ginčijamas tarifo taikymo pratęsimas yra susijęs su didelės apimties investicijų programa, kurią ThyssenKrupp įgyvendina Ternio-Narnio pramoninėje zonoje. Pagal šį veiksmų planą zonoje bus sukurtas naujas elektros energijos gamybos pajėgumas. Taigi tarifas yra laikinas sprendimas, ir jis bus taikomas, kol bus sukurtas toks gamybos pajėgumas, ir jo panaikinimas sukeltų pavojų šiuo metu įgyvendinamoms investicijoms.
100Kaip pažymėta ginčijamo sprendimo 61 konstatuojamojoje dalyje dėl antrojo pratęsimo politikos priežasčių, Italijos valdžios institucijos teigė:<...> tarifas yra būtinas siekiant užtikrinti vienodas sąlygas šioms daug energijos vartojančioms Italijoje veikiančioms bendrovėms ir jų konkurentams [Europos Sąjungoje], kurie taip pat turi naudos iš sumažintų energijos kainų (tarifų arba nustatytų pagal sutartį), kol bus baigti įgyvendinami infrastruktūros projektai, susiję su elektros energijos gamyba ir perdavimu. Jeigu tarifas būtų panaikintas, aptariamos bendrovės perkeltų savo veiklą už [Sąjungos] ribų. Tai neišvengiamai sukeltų regionų pramonės krizę ir būtų prarasta ypač daug darbo vietų. Taigi, pasak [Italijos Respublikos], tarifo taikymo pratęsimas turėtų būti laikomas pereinamojo laikotarpio sprendimu.
101Todėl kalbama ne apie priemonę, kuria teisėtai pratęsiamas kompensacijos, kuri Terni suteikta už bendrovės veiklos dalies, susijusios su hidroelektrine, nacionalizavimą 1962 metais, mokėjimas.102Be to, reikia pažymėti, kad šis Terni tarifas pratęstas praėjus maždaug šešeriems metams po hidroelektrinių koncesijų atnaujinimo Dekretu Nr. 79/99, o toks laiko skirtumas prieštarauja nurodytam ryšiui tarp ginčijamos priemonės ir minėtų koncesijų pratęsimo.103Ieškovė teigia, jog Terni tarifas nebuvo pratęstas tuo pačiu metu, t. y. 1999 m., būtent dėl to, kad Įstatyme Nr. 9/91 buvo nustatytas laipsniško išėjimo mechanizmas, o minėto tarifo taikymas turėjo baigtis 2007 metais. Pakanka konstatuoti, jog tikrai šis ieškovės teiginio nepagrindžiantis argumentas tik patvirtina, kad Terni tarifas nesusijęs su gamintojais savo reikmėms, turinčiais hidroelektrinių koncesijas.104Šios išvados dėl objektyvaus ryšio tarp suplanuoto ir laipsniško Terni tarifo panaikinimo ir jo nepratęsimo 1999 m. nepaneigia paprasčiausia ieškovės prielaida, kad nagrinėjamo tarifo taikymas nebuvo pratęstas 1999 m. laukiant elektros energijos kainų sumažėjimo įvykdžius rinkos liberalizavimą, ir šiuo atveju ieškovė šios prielaidos visiškai nepagrindė.105Iš tikrųjų matyti, kad Italijos valdžios institucijos 1991 m. nusprendė laipsniškai panaikinti Terni tarifo taikymą ir kad 2005 m. jos pakeitė nuomonę, o ginčijama priemonė papildė visų pirma ieškovės padarytas investicijas.106Galiausiai reikia pažymėti, kad praėjus keliems mėnesiams po Terni tarifo taikymo pratęsimo Įstatymu Nr. 266/05 buvo dar kartą pratęstos hidroelektrinių koncesijos (iki 2020 m.), tačiau Terni tarifas atitinkamai pratęstas nebuvo.107Trečia, reikia pabrėžti, kad ieškovės argumentai, susiję su 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimu ir apskritai su tariamais Komisijos prieštaravimais, neturi reikšmės.108Iš pradžių ieškovė teigia, kad iš 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimo nepateikti prieštaravimų dėl Įstatymo Nr. 9/91 taikymo bei iš Komisijos ir Italijos valdžios institucijų susirašinėjimo matyti, kad ši institucija pritarė išvadai, jog Terni tarifo taikymo pratęsimas 1991 m. buvo kompensacinės priemonės, kuri Terni skirta Įstatymu Nr. 1643/62 ir Dekretu Nr. 1165/63, teisėta taikymo tąsa ir kad dėl to šiai tarifo schemai netaikomi su valstybės pagalba susiję Bendrijos teisės aktai.109Nustatyta, jog po to, kai Italijos valdžios institucijos pranešė apie Įstatymą Nr. 9/91, kurio 20 straipsnio 4 dalimi pirmą kartą buvo pratęstas Terni tarifo taikymas, Komisija priėmė 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimą, kuriuo ji nusprendė nepateikti prieštaravimų.110Ginčijamame sprendime Komisija patikslino, o ieškovė tam neprieštaravo, kad apie Įstatymą Nr. 9/91 jai buvo pranešta tuo pačiu metu kaip ir apie Įstatymą Nr. 10/91, kuris taip pat susijęs su energetikos klausimais, ir kad dokumentuose, kuriais remdamasi Komisija priėmė šį sprendimą, buvo tik trumpai aprašyti ir įvertinti su valstybės pagalba susiję straipsniai. Įstatymo Nr. 9/91 20 straipsnio 4 dalis, kurioje numatytas Terni tarifo taikymo pratęsimas, nebuvo paminėta (žr. ginčijamo sprendimo 20 ir 134 konstatuojamąsias dalis).111Be to, Komisija nurodė, kad, deja, turint tiek mažai informacijos, neįmanoma atkurti argumentacijos, kuria buvo vadovautasi tuo metu, ir visų pirma nustatyti, ar Terni tarifas buvo išnagrinėtas ir ar Komisija ketino jį patvirtinti, tačiau bet kuriuo atveju tiek Italijos Respublikos pranešimas, tiek ir sprendimas dėl patvirtinimo buvo susiję su visu įstatymu (135 ir 136 konstatuojamosios dalys).112Priešingai nei tvirtina ieškovė, Komisija paskelbė, kad kad abiejuose įstatymuose numatyta pagalba dera su valstybės pagalbos taisyklėmis (ginčijamo sprendimo 20 konstatuojamoji dalis).113Šią išvadą patvirtina 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendime esanti formuluotė, kurioje Komisija nurodo, jog atsižvelgusi į tai, kad energijos taupymas yra Bendrijos energetikos politikos tikslas, ir išnagrinėjusi [aptariamuose] įstatymuose numatytas finansines paskatas Italijos valdžios institucijų įsipareigojimų tam tikrų nuostatų atžvilgiu, [ji] nusprendė nepateikti jokių prieštaravimų dėl įstatymų taikymo. Aplinkosauginio tikslo ir nacionalinių valdžios institucijų įsipareigojimų, kurie detalizuoti tolesnėse sprendimo dalyse, be kita ko, nurodant regioninei pagalbai numatytą maksimalią ribą, paminėjimas patvirtina, jog Įstatyme Nr. 9/91 ir Įstatyme Nr. 10/91 nustatytos priemonės, kurios iš pradžių buvo pripažintos pagalba, buvo patvirtintos, nes suderinamos su bendrąja rinka, nors 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendime konkrečiai nenurodyta taikyta išimtis.114Be to, primintina, kad sprendimas nepateikti prieštaravimų, kaip jis apibrėžtas Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 3 dalyje, – o šiuo reglamentu atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką kodifikuojama ir grindžiama praktika valstybės pagalbos tyrimo srityje (2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Athinaïki Techniki prieš Komisiją, C-521/06 P, Rink. p. I-5829, 5 punktas), – atitinka situaciją, kai atlikusi preliminarų tyrimą Komisija konstatuoja, kad pranešime nurodyta priemonė, jei ji patenka į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, nekelia abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka ir todėl nusprendžia, kad ši priemonė suderinama su minėta rinka.115Be to, ieškovė, remdamasi 1991 m. rugsėjo 19 d. Italijos pramonės, prekybos ir amatų ministerijos laišku Italijos valstybės akcijų valdymo ministerijai, tvirtina, kad Komisija kreipėsi į Italijos valdžios institucijas prašydama informacijos, susijusios su bendrovei Ilva, buvusiai Terni, suteikta preziumuojama pagalba, ir kad gavusi minėtų institucijų atsakymą, jog Terni tarifo taikymo pratęsimas Įstatymu Nr. 9/91 yra ne pagalba, o Įstatymu Nr. 1643/62 nustatytos kompensacijos taikymo pratęsimas, Komisija šio aiškinimo neginčijo.116Išskyrus Komisijos prieštaravimus, pareikštus dėl šio Italijos valdžios institucijų perduoto laiško, negalima daryti išvados, kad Komisijos tylėjimas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 659/1999 yra šios institucijos nuomonė dėl Įstatyme Nr. 9/91 numatytos priemonės, kuri šiuo atveju jau buvo pateikta 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendime.117Bet kuriuo atveju reikia pabrėžti, kad Terni tarifo taikymo pratęsimas Įstatymu Nr. 9/91 nėra ginčijama priemonė, dėl kurios priimtas ginčijamas sprendimas, t. y. šio ieškinio nagrinėjimo dalykas, ir kad ieškovės argumentai, susiję su 1991 m. rugpjūčio 6 d. Sprendimu bei minėtu Komisijos ir Italijos valdžios institucijų susirašinėjimu, sietini su ginču dėl to, kad ši institucija tariamai pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos principą, o tai yra ieškovės pateikto paskutinio panaikinimo pagrindo nagrinėjimo dalykas.118Toliau ieškovė teigia, jog ginčijamas sprendimas prieštaringas, nes Komisija jame ginčijamą priemonę kvalifikuoja kaip valstybės pagalbą ir tuo pačiu pripažįsta, kad taikymo pratęsimais siekiama ir toliau taikyti režimą lygiagrečiai su tais hidroenergijos gamintojais, kurių koncesijos buvo atnaujintos (ginčijamo sprendimo 92 konstatuojamoji dalis), kad pradinė trukmė buvo nustatyta atsižvelgiant į hidroelektrinių koncesijų pabaigos datą (ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamoji dalis), ar kad 1962 m. Italijos įstatymų leidėjo pasirinktas kompensavimo metodas buvo pateisinamas, nes jis leido išvengti papildomos žalos, kurią Terni būtų galėjusi patirti per daugelį metų, pvz., jeigu padidėtų energijos kainos, pavojaus.119Šie argumentai grindžiami daliniu ir subjektyviu ginčijamo sprendimo supratimu ir konkrečiai jo 92 konstatuojamosios dalies, kurioje apibendrinama Komisijos analizė ir kurioje nustatyta:Terni tarifo taikymo pratęsimų klausimu Komisija pripažįsta, kad jų pagrindinė priežastis buvo ir toliau taikyti režimą lygiagrečiai su tais hidroenergijos gamintojais, kurių koncesijos buvo atnaujintos. Tačiau toks lygiagretumas, kuris grindžiamas kompensaciniu mechanizmu, turto nusavinimo priemonėje buvo numatytas tik trisdešimčiai metų, o ne neribotam laikui. Taigi dėl 73–78 punktuose jau paaiškintų priežasčių negalima teigti, kad šie pratęsimai buvo kompensacinio pobūdžio.
120Be to, ginčijamo sprendimo 93 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodo:Ši išvada dar akivaizdesnė antrojo tarifo taikymo pratęsimo atžvilgiu. Šis pratęsimas nutraukė taikytą laipsniško tiekimo nutraukimo mechanizmą, kurio tikslas buvo palengvinti bendrovių perėjimą prie viso tarifo, parodžiusio, kad Italijos institucijos buvo įsitikinusios, jog bendrovėms buvo suteikta visa kompensacija. Iš tikrųjų [Italijos Respublika] pati išsamiai paaiškino šio antrojo pratęsimo priežastis, kurios yra susijusios tik su pramonės politika (žr. [Italijos Respublikos] pastabas 60 konstatuojamojoje dalyje).
121Taigi nėra jokio dviprasmiškumo ar prieštaringumo Komisijai manyti, kad logika, kuria buvo remtasi pasirenkant Terni kompensavimo būdą, nepateisina Terni tarifo taikymo pratęsimo praėjus nacionalinės teisės aktų leidėjo labai konkrečiai nustatytam 30 m. terminui.122Galiausiai pažymėtina, kad remiantis ieškovės samprotavimais kompensacija būtų taikoma neapibrėžtą laikotarpį ir todėl jos kiekis būtų neribotas, o tokios situacijos leistinumo ieškovė neįrodė nei nacionalinės teisės, nei EŽT teismo praktikos atžvilgiu.123Primintina, kad Italijos valdžios institucijų sprendimas nacionalizuoti su hidroelektrine susijusią Terni veiklos dalį buvo priimtas remiantis Italijos Konstitucijos 43 straipsniu, kuriame nustatyta, jog įstatyme gali būti numatyta, kad viešojo intereso reikmėms gali būti paimtos, už tai atlyginant, tam tikros įmonės ar įmonių kategorijos, kurios yra susijusios su pagrindinėmis viešosiomis paslaugomis ar energijos šaltiniais arba monopoline padėtimi ir tarnauja esminiam viešajam interesui, nuo pat jų įsteigimo arba jas perduodant valstybei, viešosioms įstaigoms arba darbuotojų ar naudotojų bendrijoms.124Ieškovė nurodo, kad pagal Corte suprema di cassazione ir Corte costituzionale (Italijos Konstitucinis Teismas) praktiką kompensacija turi būti tinkama ir adekvati, pagrįsta ir ją apskaičiuojant turi būti remiamasi turto verte atsižvelgiant į jo esmines savybes, kurios tampa akivaizdžios jį naudojant pagal ekonominę paskirtį.125Komisija neginčija šių teiginių ir cituoja 1980 m. sausio 30 d. Corte costituzionale sprendimą Nr. 5/1980, kuriame nurodyta:Asmeniui, kurio nuosavybė paimta, garantuojama kompensacija <...>, netgi jei ji nėra visiškas netekto turto atlyginimas, – atsižvelgiant į tai, kad svarbu suderinti privataus asmens teises ir bendrąjį interesą, kurio siekiama nuosavybės paėmimu, – vis dėlto negali būti nustatyta menko ar tik simbolinio dydžio, o tai turi būti pagrįstas atlyginimas. Tam apskaičiuojant kompensacijos dydį reikia remtis turto verte ją siejant su esminėmis jo savybėmis, kurios tampa akivaizdžios jį naudojant pagal ekonominę paskirtį remiantis įstatymu.
126Nustatyta, jog Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnyje numatytas kompensavimo būdas buvo įtvirtintas atsižvelgiant į nacionalizuoto turto savybes, t. y. elektros energijos gamybos įrenginius, eksploatuojamus remiantis koncesija, kurios trukmė koncesininkui turėjo leisti amortizuoti padarytas investicijas.127Italijos Respublika nusprendė kompensuoti ne išmokėdama vienkartinę sumą, nustatytą pagal nusavinto turto rinkos vertę, o tiekdama Terni atitinkamą kiekį elektros energijos už kainą, kurią ši būtų mokėjusi, jeigu būtų tebeturėjusi savo įrenginius. Šiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios institucijos logiškai atsižvelgė į likusią Terni koncesijų trukmę nustatydama Terni tarifo taikymo trukmę, o šio tarifo taikymo trukmė netgi truputį ilgesnė už minėtos koncesijos.128Kaip Komisija pabrėžia ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje, visa kompensacijos suma priklauso nuo Terni tarifo taikymo trukmės.129Anot ieškovės, remiantis nacionalinės teisės aktų leidėjo nustatyta pradine kompensacijos mechanizmo logika minėto tarifo taikymo trukmė turi būti sistemingai pratęsiama atsižvelgiant į gamintojų, kurių nuosavybė nepaimta, koncesijų atnaujinimą, kad būtų nuolat neutralizuojamas žalingas nacionalizacijos poveikis atsižvelgiant į elektros energijos kainų pokyčius.130Remiantis ieškovės pateiktu Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio aiškinimu reikėtų suprasti, kad, nacionalizavus su hidroelektrine susijusią Terni veiklos dalį, kompensacija buvo skirta nenustatytam laikotarpiui ir kad jos sumos apskaičiavimas priklauso nuo vėlesnių įvykių, netgi keleriais metais, įvykusių po nacionalizacijos, ir kad todėl tiek kompensacijos suma, tiek ir nacionalizuoto turto vertė būtų neapibrėžtos ir neribotos.131Tačiau reikia konstatuoti, kad ieškovė nenurodo jokios Bendrijos teisės taisyklės, jokio principo, jokios nacionalinės teisės nuostatos ar nacionalinio teismo priimto sprendimo, galinčių pagrįsti jos aiškinimą, kad nustatyta kompensacija skirta neapibrėžtam laikotarpiui ar apskritai numatyta galimybė atsižvelgti į įvykius, kurie įvyko vėliau nei buvo nustatyta kompensacija, kad būtų pakeistas nacionalizuoto ar nusavinto turto įvertinimas ir dėl to – kompensacijos apimtis.132Beje, atrodo, jog ieškovė supranta, kad toks aiškinimas negalimas, patvirtindama Komisijos nurodytos nuostatos, t. y. 2001 m. birželio 8 d. Respublikos Prezidento Dekreto Nr. 327 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams srityje suvienodinimo 32 straipsnio, turinį. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad iš tikrųjų tiesa, jog už nuosavybės paėmimą skirta kompensacija negali būti neribotos trukmės priemonė ir kad ji turi būti aiškiai ir numatomai nustatyta nuosavybės paėmimo momentu. Iš tikrųjų minėto dekreto 32 straipsnyje nustatyta, kad kompensacija už paimtą nuosavybę apskaičiuojama remiantis turto charakteristikomis susitarimo dėl perdavimo momentu arba dekreto dėl nuosavybės paėmimo paskelbimo dieną.133Tačiau ieškovė tvirtina, kad pirminis lankstus kompensavimo mechanizmas, atsižvelgiant į Terni nuosavybės paėmimo išimtinį pobūdį, atitinka ir [ŽTK] papildomo protokolo 1 straipsnyje įtvirtintus principus bei EŽT teismo praktiką.134Minėtame 1 straipsnyje Nuosavybės apsauga nustatyta:Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, nebent dėl visuomenės interesų ir tik remiantis įstatymu arba tarptautinės teisės bendraisiais principais.
Aukščiau išdėstytos nuostatos jokiu būdu neturi riboti valstybės teisės leisti įstatymus, kokių jai reikia, kad galėtų kontroliuoti, ar nuosavybė naudojama remiantis visuomenės interesais, arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ir baudų mokėjimą.
135Pakanka konstatuoti, kad šioje nuostatoje įtvirtinta nuosavybės teisė ir apibrėžtos jos ribos bei kad nuoroda vien į šį tekstą nepagrindžia ieškovės reikalavimo šioje byloje.136Kalbant apie EŽT teismo praktiką ieškovė nurodo 2002 m. balandžio 11 d. Sprendimą Lallement prieš Prancūziją, iš kurio matyti, jog reikalavimas, kad kompensacija pagrįstai atitiktų [paimto] turto vertę kartais gali reikšti būtinybę numatyti žymiai didesnes sumas už pačią paimto turto vertę.137Minėtame sprendime, susijusiame su žemės ūkio reikmėms naudojamo nekilnojamojo turto paėmimu, EŽT teismas primena, kad tokia priemone kaip nuosavybės paėmimas, kuria daromas poveikis teisei netrukdomai naudotis savo nuosavybe, turi būti paisoma teisinga pusiausvyra tarp bendruomenės bendrojo intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų. Nuosavybės paėmimo srityje paprastai tokia pusiausvyra yra pasiekta, kai asmuo, kurio nuosavybė paimta, gauna kompensaciją, kuri pagrįstai atitinka turto rinkos vertę, netgi jeigu teisėtas viešojo intereso tikslas reikalautų kompensuoti mažiau nei visą rinkos vertę. EŽT teismas mano, kad, nepaisant valstybės diskrecijos vertinti, tuo atveju, kai paimta nuosavybė yra asmens, iš kurio ji paimta, darbo priemonė, sumokėta kompensacija pagrįstai neatitinka turto vertės, jeigu vienaip ar kitaip ji nepadengia šių specifinių nuostolių arba neleidžia atkurti šios priemonės po nuosavybės paėmimo (18, 20, 23 punktai).138Tačiau ginčytina ne tik analogija, kurią ieškovė taiko Terni situacijai ir tai, dėl kurios priimtas minėtas sprendimas, t. y. dėl žemės ūkio paskirties sklypo paėmimo, kuriuo padarytas poveikis ūkininko gamybos priemonėms ir gali kilti grėsmė jo gebėjimui toliau verstis savo profesine veikla, bet ir tai, kad EŽT teismo sprendime nėra jokios aiškios nuorodos į būtinybę numatyti žymiai didesnes sumas už pačią nusavinto turto vertę.139Iš tikrųjų šis sprendimas grindžiamas proporcingumo santykiu, kuris turi egzistuoti tarp kompensacijos ir atitinkamos nusavinto turto vertės, o šio argumento neatitinka ieškovės pateiktas Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnio aiškinimas, kurio rezultatas yra neribota ar visą laiką egzistuojanti teisė naudotis Terni tarifu, nes konkrečiai nenurodytas laikas.140Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad negalima nuspręsti, jog 2005 m. ginčijama priemone nustatytas Terni tarifo taikymo pratęsimas yra sudėtinė kompensacijos, kuri Terni priklausė už 1962 m. paimtą jos nuosavybę, dalis. Be to, šiuo ieškovės teiginiu išplėsta pradinė nacionalinės teisės aktų leidėjo nustatyta kompensacijos logika, grindžiama tuo, kad Terni prilyginama faktiniam gamintojui savo reikmėms. Šiuo teiginiu siekiama išvengti Terni tarifo taikymui nustatytos laiko ribos ir iškraipomas aiškus ir tikslus Dekreto Nr. 1165/63 6 straipsnis.141Taigi nurodžiusi, jog negali būti jokių abejonių, kad elektros energijos teikimas mažesnėmis kainomis, palyginti su įprastu elektros energijos tarifu, pagalbos gavėjams suteikia aiškaus ekonominio pranašumo, nes jų gamybos išlaidos mažėja, o konkurencinė padėtis gerėja (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis), Komisija teisingai nusprendė, kad nuo 2005 m. sausio 1 d. buvusioms Terni bendrovėms taikytas lengvatinis tarifas yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.142Todėl su EB 87 straipsnio 1 dalies pažeidimu susijusį ieškinio pagrindą reikia atmesti.