1.

„Artumo principas <…> yra arčiau gyvenimo ir tai – jo bajoro titulas. Jis moko kuklumo, atskleisdamas, kad jokia politinė valia, joks teismas, kad ir kokie taurūs būtų ketinimai, negali tikėtis ilgai pagal savo įstatymus valdyti gyvenimo santykių, kurie jam nepavaldūs“ ( 2 ). Šiuos žodžius Paul Lagarde parašė 1986 m., bet jie iki šiol neprarado savo reikšmės. Iš tikrųjų artumo principas šiandien yra Sąjungos reglamentų santuokos ir išlaikymo prievolių srityse pagrindas.

2.

Apskritai situacija, kad valstybės narės pilietis paskiriamas dirbti į kitą valstybę narę arba trečiąją valstybę, šiandien yra gana dažna. Ši situacija komplikuojasi, jei atitinkamas pilietis nusprendžia gyventi skyrium arba nutraukti santuoką, juo labiau jei valstybės narės teismas, į kurį kreipiamasi, turi nustatyti savo tarptautinę jurisdikciją, kiek tai susiję ne tik su sąjungos nutraukimu ar tėvų pareigomis nepilnamečiams vaikams, bet ir su šiems mokėtinomis išlaikymo išmokomis, taip pat su naudojimusi šeimos būstu trečiojoje valstybėje. Tokia situacija yra šioje byloje.

3.

Savo prejudiciniais klausimais Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) Teisingumo Teismo prašo išaiškinti Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 ( 3 ) 3, 7, 8 ir 14 straipsnius bei Reglamento (EB) Nr. 4/2009 ( 4 ) 3 ir 7 straipsnius, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnį.

4.

Siekdamas atsakyti į šiuos klausimus Teisingumo Teismas pirmiausia turės išaiškinti Reglamento Nr. 2201/2003 3 ir 8 straipsnius, taip pat Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį, taigi, ir sąvoką „įprastinė gyvenamoji vieta“, kiek tai susiję su sutuoktiniais, Europos Sąjungos sutartininkais, vykdančiais savo funkcijas trečiojoje valstybėje, kurioje jie, kaip teigiama, naudojasi diplomatiniu statusu. Be to, Teisingumo Teismas turės nustatyti kitą jurisdikciją santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų srityse tuo atveju, jei atsakovas yra valstybės narės pilietis, taigi turės progą išnagrinėti Reglamento Nr. 2201/2003 6, 7 ir 14 straipsnių sąsajas. Galiausiai Teisingumo Teismas turės patikslinti taisyklės forum necessitatis, nustatytos Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje, taikymo sritį dėl vaikams mokėtinų išlaikymo išmokų nustatymo, taip pat Chartijos 47 straipsnio taikymo sritį siekiant išaiškinti šias nuostatas.

5.

1961 m. balandžio 18 d. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių (toliau – Vienos konvencija) ( 5 ) 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Diplomatas naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės baudžiamosios jurisdikcijos. Jis taip pat naudojasi imunitetu nuo civilinės ir administracinės jurisdikcijos, išskyrus bylas dėl:

6.

Vienos konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Atstovaujamoji valstybė gali atsisakyti jos diplomatų ir asmenų, kurie naudojasi imunitetu pagal 37 straipsnį, imuniteto nuo jurisdikcijos.“

7.

Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje „Bendroji jurisdikcija“ nustatyta:

„1.   Bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, gyvenimu skyrium (separacija) ir santuokos pripažinimu negaliojančia, jurisdikciją turi teismai, esantys toje valstybėje narėje:

<…>“

8.

Šio reglamento 6 straipsnyje „Išimtinis jurisdikcijos pobūdis pagal 3, 4 ir 5 straipsnius“ nurodyta:

„Sutuoktinis:

gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik 3, 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka.“

9.

Minėto reglamento 7 straipsnio „Kita jurisdikcija“ 1 dalyje įtvirtinta:

„Jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 3, 4 ir 5 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę.“

10.

Minėto reglamento 8 straipsnio „Bendroji jurisdikcija“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.“

11.

Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnyje „Kita jurisdikcija“ numatyta:

„Jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę.“

12.

Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnis „Bendrosios nuostatos“ suformuluotas taip:

„Jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi:

13.

Šio reglamento 7 straipsnyje „Forum necessitatis“ nurodyta:

„Jei pagal 3, 4, 5 ir 6 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, tai valstybės narės teismai išimtinėmis aplinkybėmis gali nagrinėti bylą, jei bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs.

Ginčas privalo būti pakankamai susijęs su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.“

14.

Ley Orgánica 6/1985 del Poder Judicial (1985 m. liepos 1 d. Teismų sistemos pagrindinis įstatymas Nr. 6/1985) ( 6 ), iš dalies pakeisto 2015 m. liepos 21 d.Ley Orgánica 7/2015 (Pagrindinis įstatymas 7/2015, reglamentuojantis Ispanijos teismų jurisdikciją) ( 7 ), 22quater straipsnio c ir d punktuose nustatyta:

„Nesant atitikties pirma nurodytiems kriterijams, Ispanijos teismai turi jurisdikciją:

<…>

15.

LOPJ 22octies straipsnyje įtvirtinta:

„1.   Ispanijos teismai neturi jurisdikcijos tais atvejais, kai Ispanijos įstatymuose nurodyti jurisdikcijos pagrindai tokios jurisdikcijos neapima.

<…>

3.   <…> Ispanijos teismai negali susilaikyti nuo savo jurisdikcijos vykdymo ar jos atsisakyti, jei byla susijusi su Ispanija, o kitų su ja susijusių valstybių teismai atsisakė savo jurisdikcijos. <…>“

16.

Código Civil (Civilinis kodeksas) 40 straipsnyje nurodyta, kad diplomatinių darbuotojų, kurie dėl savo paskyrimo gyvena užsienyje ir turi ekstrateritorialumo teisę, nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų paskiausia nuolatinė gyvenamoji vieta Ispanijos teritorijoje.

17.

M P A, Ispanijos pilietė, ir LC D N M T, Portugalijos pilietis, 2010 m. rugpjūčio 25 d. sudarė santuoką Ispanijos ambasadoje Bisau Gvinėjoje. Jie turi du nepilnamečius vaikus, gimusius atitinkamai 2007 m. spalio 10 d. ir 2012 m. liepos 30 d. Manresoje (Barselonos provincija, Ispanija), kurie abu turi Ispanijos ir Portugalijos pilietybes.

18.

Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. sutuoktiniai gyveno Bisau Gvinėjoje, paskui persikėlė gyventi į Lomę (Togas). Nuo faktinio gyvenimo skyrium pradžios, 2018 m. liepos mėn., apeliantė pagrindinėje byloje su savo vaikais ir toliau gyvena sutuoktinių bendroje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, esančioje Toge, o sutuoktinis – šioje šalyje esančiame viešbutyje.

19.

Abu sutuoktiniai dirba Europos Komisijoje kaip sutartininkai ir yra priskirti Europos Sąjungos delegacijai Toge. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sutartininkai, Sąjungos tarnautojai ES valstybėse narėse, turi Sąjungos diplomatinių įstaigų darbuotojų statusą tik jų paskyrimo šalyje.

20.

2019 m. kovo 6 d. apeliantė pagrindinėje byloje Juzgado de Primera Instancia de Manresa (Manresos pirmosios instancijos teismas, Ispanija) pareiškė ieškinį dėl santuokos nutraukimo, juo taip pat paprašė panaikinti sutuoktinių turto teisinį režimą, nustatyti nepilnamečių vaikų paėmimo priežiūrai ir tėvų pareigų vykdymo tvarką, skirti vaikams išlaikymo išmoką ir sureguliuoti Toge esančio šeimos būsto naudojimą. Be to, ji paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

21.

Kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje teigė, kad Juzgado de Primera Instancia de Manresa (Manresos pirmosios instancijos teismas) neturi tarptautinės jurisdikcijos. 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi šis teismas konstatavo, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos, nes mano, kad bylos šalys neturi įprastinės gyvenamosios vietos Ispanijoje.

22.

Apeliantė dėl šios nutarties pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Apeliantė teigia, kad ir ji, ir jos sutuoktinis turi diplomatinį statusą kaip paskyrimo šalyje akredituoti Sąjungos tarnautojai ir kad šis statusas taikytinas ir jų nepilnamečiams vaikams. Ji tvirtina, kad pagal reglamentus Nr. 2201/2003 ir 4/2009 jurisdikcija nagrinėti santuokos nutraukimo, tėvų pareigų ir išlaikymo išmokos klausimus nustatoma atsižvelgiant į įprastinę gyvenamąją vietą. Pagal Ispanijos civilinio kodekso 40 straipsnį jos gyvenamoji vieta yra ne jos, kaip sutartininkės, paskyrimo vietoje, kaip teigia jos sutuoktinis, o jos įprastinė gyvenamoji vieta prieš įgyjant šį statusą, t. y. Ispanijoje. Ji taip pat teigia, kad turi diplomatinį neliečiamumą pagal Vienos konvencijos 31 straipsnį ir kad jos reikalavimai, susiję su santuokos nutraukimu, tėvų pareigomis ir išlaikymo išmoka, nepatenka į šioje nuostatoje nurodytų išimčių taikymo sritį.

23.

Apeliantė pagrindinėje byloje taip pat remiasi Reglamente Nr. 4/2009 įtvirtinta forum necessitatis taisykle ir paaiškina situaciją, kurioje yra Togo teismai. Tam ji pateikia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos parengtus pranešimus. Ji pabrėžia, kad viename iš šių pranešimų, 2016 m. rugpjūčio 17 d. pranešime, konstatuojamas tinkamo ir nuolatinio teisėjų įgūdžių tobulinimo trūkumas ir pastovi nebaudžiamumo dėl žmogaus teisių pažeidimų aplinka. Kitame iš šių pranešimų, 2016 m. rugpjūčio 22 d. pranešime, išreiškiamas Jungtinių Tautų susirūpinimas dėl teisminės valdžios nepriklausomumo, galimybės kreiptis į teismą ir nebaudžiamumo dėl žmogaus teisių pažeidimų. Apeliantė pažymi, kad Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas įpareigojo Togo Respubliką užtikrinti moterų teisę veiksmingai kreiptis į teismą.

24.

Kita apeliacinio proceso šalis savo ruožtu teigia, kad nei jis, nei jo sutuoktinė nevykdo savo atitinkamų šalių diplomatinės funkcijos ir kad jie yra Sąjungos delegacijos Toge darbuotojai, dirbantys kaip sutartininkai. Šiuo klausimu jis pažymi, kad jų turimas laissez‑passer yra ne diplomatinis pasas, o saugaus judėjimo leidimas arba kelionės dokumentas, galiojantis trečiosiose šalyse, kurios nepriklauso Sąjungai. Be to, jis mano, kad šiuo atveju taikytina ne Vienos konvencija, o Protokolas (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų ( 8 ). Tačiau šis protokolas taikomas tik veiksmams, Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų atliekamiems vykdant oficialias tokių pareigūnų ir tarnautojų pareigas ir nepagrindžia forum necessitatis taisyklės taikymo.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į pagrindinėje byloje susiklosčiusias aplinkybes nėra jurisprudencijos, susijusios su sąvoka sutuoktinių „įprastinė gyvenamoji vieta“, siekiant nustatyti teismą, turintį jurisdikciją nagrinėti bylas dėl santuokos nutraukimo. Jo teigimu, tas pats pasakytina ir apie sąvoką nepilnamečių vaikų „įprastinė gyvenamoji vieta“, kai reikia įvertinti reikšmę, kurią nustatant įprastinę gyvenamąją vietą turi diplomatinių įstaigų darbuotojo statusas arba kitas analogiškas statusas, kaip antai tas, kurį turi asmenys, vykdantys Sąjungos darbuotojų ar tarnautojų funkcijas ir šių funkcijų vykdymo tikslais yra perkelti į trečiąsias valstybes. Jo manymu, tokių asmenų buvimas šiose šalyse susijęs su funkcijomis, kurias jie vykdo, ar darbu, kurį jie dirba, Sąjungai.

26.

Šiomis aplinkybėmis Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas) 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. spalio 6 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė, kad ši byla būtų nagrinėjama taikant prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

28.

2020 m. spalio 19 d. Teisingumo Teismo ketvirtoji kolegija, atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone, nusprendė netenkinti šio prašymo.

29.

Rašytines pastabas pateikė Ispanijos ir Čekijos vyriausybės, taip pat Europos Sąjungos Taryba ir Komisija. Pagrindinės bylos šalys ir minėtos šalys dalyvavo 2021 m. rugsėjo 16 d. įvykusiame posėdyje.

30.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, kaip turi būti aiškinama sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“, vartojama Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnyje ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje, kai sutuoktiniai yra Sąjungos sutartininkai, vykdantys savo funkcijas trečiojoje valstybėje, kurioje jie, kaip teigiama, naudojasi diplomatiniu statusu.

31.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi manantis, kad Ispanijos civilinio kodekso 40 straipsnis, kuriuo remdamasi apeliantė pagrindinėje byloje grindžia Ispanijos teismų jurisdikciją, pagrindinėje byloje netaikytinas, nes jame pateikiama (nacionaline) sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ apibrėžtimi Ispanijos teisėje nustatoma teisinė fikcija, apsiribojanti asmenimis, vykdančiais diplomatines funkcijas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad, siekiant nustatyti sutuoktinių įprastinę gyvenamąją vietą, reikia įvertinti jų gyvenimo Toge trukmę, įprastumą ir stabilumą. Todėl jam kyla klausimas, ar sutuoktinių turimas Sąjungos sutartininkų statusas yra reikšminga aplinkybė, siekiant nustatyti, ar jų įprastinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnį ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį, yra Toge.

32.

Siekdamas atsakyti į pirmąjį klausimą, išnagrinėsiu, pirma, sąvoką „įprastinė gyvenamoji vieta“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnį ir Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį, ir, antra, sutuoktinių turimo Sąjungos diplomatinių įstaigų darbuotojų statuso reikšmę valstybėje, kurioje yra jų įprastinė gyvenamoji vieta, kad būtų galima nustatyti šią vietą.

33.

Iš Reglamento Nr. 2201/2003 1 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiuo reglamentu prisidedama kuriant laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas. Šiuo tikslu šiame reglamente, pirmiausia jo II ir III skyriuose, nustatytos taisyklės, susijusios su jurisdikcija ir sprendimų dėl santuokos ryšių nutraukimo pripažinimu ir vykdymu, kuriomis siekiama užtikrinti teisinį saugumą ( 9 ).

34.

Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnis, esantis šio reglamento II skyriuje, yra tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, nustatytų šiame reglamente santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos paskelbimo negaliojančia srityse, šerdis. Šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti keli jurisdikcijos pagrindai, tarp kurių, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, „nėra hierarchijos“ ( 10 ). Sąvoka „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“ vartojama nurodant šešis pirmuosius kompetencijos pagrindus šio reglamento ( 11 ) 3 straipsnio 1 dalies a punkte ( 12 ). Septintasis kriterijus nurodytas Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalis b punkte, pagal kurį jurisdikciją turi teismai, esantys valstybėje narėje, kurios „pilietybę turi abu sutuoktiniai arba, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, kurioje yra abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta“. Taigi sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, susijusių su santuoka, kertinis akmuo. Ši sąvoka vartojama šio reglamento 6 ir 7 straipsniuose ( 13 ), taip pat 8 straipsnyje, kurie taip pat reikšmingi šioje byloje ( 14 ).

35.

Vis dėlto pažymėtina, kad sąvoka „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“, nors turi lemiamos reikšmės tam, kad kompetentingi teismai galėtų priimti sprendimus dėl ieškinių dėl santuokos nutraukimo ir dėl klausimų, susijusių su tėvų pareigomis vaikams ( 15 ), Reglamento Nr. 2201/2003 2 straipsnyje nėra apibrėžta ( 16 ). Taigi, kadangi Sąjungos teisės aktų leidėjas nenumatė nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant nustatyti sąvokos „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą, prasmę ir apimtį, reikia manyti, kad tai yra savarankiška ir vienodai apibrėžiama Sąjungos teisės sąvoka. Tokį požiūrį patvirtina su minėtu reglamentu susijusi Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl sąvokos vaiko „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 8 straipsnį, išaiškinimo ( 17 ) ir neseniai suformuota jurisprudencija dėl sąvokos sutuoktinio „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“, kaip tai suprantama pagal minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą, išaiškinimo ( 18 ).

36.

Kiek tai susiję su šios savarankiškos sąvokos aiškinimu konkrečiomis šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, kadangi Reglamente Nr. 2201/2003 nėra jos apibrėžties, reikia atsižvelgti į nuostatas, kuriose ji minima, ir į šio reglamento tikslus ( 19 ). Vis dėlto prieš tai išnagrinėsiu minėto reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto formuluotę, atsižvelgdamas į reikšmingą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

37.

Pirma, pažymėtina, kad neseniai priimtame Sprendime IB Teisingumo Teismas dėl sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos nustatymo nurodė, kad įvairiose Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatose, be kita ko, šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte, sąvoka „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“ vartojama ne daugiskaitos, o vienaskaitos forma. Iš tikrųjų šiame reglamente „daroma nuoroda į vieno ir (arba) kito sutuoktinio ar vaiko „nuolatinės [įprastinės] gyvenamosios vietos“ valstybės narės teismus, atsižvelgiant į konkretų atvejį, sistemingai vartojant vienaskaitos formą, ir nėra numatyta, kad tas pats asmuo tuo pačiu metu gali turėti kelias įprastines gyvenamąsias vietas arba įprastinę gyvenamąją vietą keliose vietose“ ( 20 ).

38.

Tai iš esmės reiškia, kad negali būti pripažinta, jog sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta gali vienu metu būti dviejose valstybėse narėse ar, kaip nagrinėjamu atveju, valstybėje narėje ir trečiojoje valstybėje. Šis aiškinimo elementas, prie kurio šioje analizėje dar grįšiu ( 21 ), mano manymu, yra svarbus kaip atskaitos taškas, siekiant nustatyti sutuoktinių įprastinę gyvenamąją vietą tokiu atveju, kaip aptariamas pagrindinėje byloje.

39.

Antra, primintina, jog Teisingumo Teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, susijusias su tėvų pareigomis, be kita ko, su pareiga, nurodyta šio reglamento 8 straipsnyje ( 22 ), yra nusprendęs, kad, viena vertus, būdvardžio „nuolatinė [įprastinė]“ vartojimas leidžia daryti išvadą, kad gyvenamoji vieta turi būti tam tikro stabilaus arba reguliaraus pobūdžio, ir, kita vertus, tai, kad asmuo perkelia savo įprastinę gyvenamąją vietą į valstybę narę [ar į trečiąją valstybę], atspindi šio asmens norą, ketinant šiai vietai suteikti stabilų pobūdį, joje įkurti nuolatinį arba įprastinį savo interesų centrą ( 23 ). Konkrečiau kalbant, Teisingumo Teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, reikia nustatyti jo tėvų nuolatinio buvimo vietą, kurioje jie yra integravęsi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiomis aplinkybėmis taip pat galima atsižvelgti į ketinimą apsigyventi toje vietoje, jei šis ketinimas išreikštas konkrečiomis priemonėmis ( 24 ).

40.

Trečia, šį vertinimą patvirtina ne tik A. Borrás ataskaita ( 25 ), bet ir pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą siekiamas tikslas ( 26 ). Iš tikrųjų šioje nuostatoje įtvirtintomis jurisdikcijos taisyklėmis siekiama užtikrinti asmenų judumo Sąjungoje ir teisinio saugumo pusiausvyrą ( 27 ).

41.

Taigi tam, kad atitinkama gyvenamoji vieta būtų laikoma „įprastine“, ji turi turėti objektyvųjį požymį („stabilumas“ arba „reguliarumas“) ir subjektyvųjį požymį („noras“). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas šiuos iš esmės faktinio pobūdžio požymius, turi atsižvelgti į visas konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes ( 28 ). Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nurodė įvairius kriterijus, leidžiančius nustatyti atitinkamo asmens įprastinę gyvenamąją vietą. Toliau pateikdamas argumentus remsiuosi tik kriterijais, kurie, mano manymu, yra svarbūs šioje byloje.

42.

Dėl objektyviojo požymio primintina, kad tarp aplinkybių, turinčių lemiamos reikšmės nustatant sutuoktinio ar sutuoktinių įprastinę gyvenamąją vietą, ypač svarbi atitinkamo asmens aplinka ( 29 ). Tiesa, suaugusiojo aplinka susideda iš veiklos ir interesų, be kita ko, profesinių, sociokultūrinių, turtinių, taip pat privataus ir šeiminio pobūdžio, ir, Teisingumo Teismo teigimu, nereikalaujama, kad tai būtų sutelkta vienos valstybės narės teritorijoje ( 30 ). Nors Reglamente Nr. 2201/2003 nustatyta jurisdikcijos paskirstymo sistema santuokos ryšių srityje nesiekiama užkirsti kelio kelių teismų jurisdikcijai, mano manymu, svarbu pažymėti, kad Sprendime IB ( 31 ) Teisingumo Teismas neseniai nusprendė, jog „pripažinus, kad sutuoktinis tuo pačiu metu gali nuolat gyventi keliose valstybėse narėse, būtų pakenkta teisiniam saugumui, nes būtų sunkiau iš anksto nustatyti teismus, galinčius priimti sprendimą dėl santuokos ryšių nutraukimo, o teismui, į kurį kreiptasi, taptų sudėtingiau patikrinti savo paties jurisdikciją“. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas, pritardamas generaliniam advokatui M. Campos Sánchez‑Bordona, patikslino, jog „kiltų rizika, kad tarptautinė jurisdikcija galiausiai būtų nustatyta ne pagal „nuolatinės [įprastinės] gyvenamosios vietos“ kriterijų, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punktą, bet pagal kriterijų, grindžiamą [tik] vieno ar kito sutuoktinio paprasta gyvenamąja vieta, o tai pažeistų šį reglamentą“ ( 32 ).

43.

Tai, mano nuomone, reiškia, kad nors neatmestina, jog sutuoktinis tuo pačiu metu gali turėti kelias paprastas gyvenamąsias vietas, tam tikru metu jis gali turėti tik vieną įprastinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ( 33 ).

44.

Be to, primintina, kad, Teisingumo Teismo teigimu, asmens įprastinė gyvenamoji vieta atitinka vietą, kurioje yra jo gyvenimo centras ( 34 ). Taigi galima atsižvelgti į aplinkybes, susijusias su darbu, kaip antai į paskyrimą dirbti atitinkamoje vietoje arba galimybę tai pratęsti, pirmiausia į aplinkybę, kad profesinė veikla, kurią atitinkamoje vietoje vykdo asmuo, yra susijusi su neterminuotais darbo santykiais. Atvirkščiai, negali būti laikoma lemiama aplinkybe laikotarpiai, kuriuos asmuo praleido savo kilmės valstybėje narėje per atostogas ar šventes ( 35 ).

45.

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad sutuoktiniai ir jų vaikai gyvena Toge nuo 2015 m., taigi jų gyvenimas šioje valstybėje pasižymi tam tikra trukme, tęstinumu ir pastovumu. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nustatė, kad, išskyrus tikslines ir kasmetines atostogas, jie fiziškai nuolat būna Toge. Mano manymu, svarbu patikslinti, jog iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad nuo tada, kai sutuoktiniai pradėjo gyventi skyrium, nė vienas iš jų nesugrįžo gyventi į savo valstybę narę.

46.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad iš tiesų sutuoktinių gyvenimas Toge tiesiogiai susijęs su jų, kaip Sąjungos sutartininkų, funkcijų vykdymu ir kad šis gyvenimas gali kisti atsižvelgiant į šias funkcijas ir Komisijos poreikius. Vis dėlto iš Komisijos rašytinių pastabų matyti, kad, remiantis jos iš Europos išorės veiksmų tarnybos gauta informacija, pagrindinės bylos šalys yra pasirašiusios neterminuotas sutartis ir rotacija buveinėje Briuselyje joms netaikoma ( 36 ).

47.

Taigi apeliantės pagrindinėje byloje per posėdį nurodyta aplinkybė, kad ji per atostogas arba švenčių laikotarpiais gyvena Ispanijoje, ir tai, kad ji grįžo į šią valstybę narę, kad pagimdytų abu savo vaikus, negali reikšti, kad sutuoktiniai, ar bent jau apeliantė pagrindinėje byloje, įprastai, stabiliai, nuolat ir pastoviai gyvena šioje valstybėje narėje.

48.

Kiek tai susiję su subjektyviuoju požymiu, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nematyti, kad sutuoktiniai išreiškė pageidavimą išlaikyti nuolatinių ar įprastinių interesų centrą Ispanijoje. Išskyrus apeliantės pagrindinėje byloje pilietybę ir jos ankstesnę įprastinę gyvenamąją vietą Ispanijoje ( 37 ), šiame sprendime nenurodyta jokios aplinkybės, kuri leistų daryti išvadą, kad pagrindinėje byloje yra kitas galimas sąsajos požymis, leidžiantis manyti, kad sutuoktinių, ar bent vieno iš jų, įprastinė gyvenamoji vieta yra šioje valstybėje narėje.

49.

Taigi tokiomis aplinkybėmis, kaip susiklosčiusios pagrindinėje byloje, galėtų kilti klausimas, kokia aplinkybė svarbiausia, kai yra prieštaravimas tarp objektyviojo požymio (fizinis buvimas, nuolatinis interesų centras tam tikroje vietoje) ir subjektyviojo požymio (noras grįžti į kilmės valstybę narę).

50.

Šiuo aspektu Komisija, Teisingumo Teismui per posėdį pateikus klausimą dėl pareigų Sąjungos delegacijoje, kaip antai Togo delegacijoje, paaiškino, kad reikalaujama fizinio buvimo šalyje ir kad į šias pareigas priimami savanoriškai pasiprašę asmenys ( 38 ). Be to, ši institucija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju sutuoktinių ketinimas apsigyventi Ispanijoje, kai užbaigs savo misiją Toge, yra hipotetinė aplinkybė, į kurią negalima atsižvelgti, siekiant nustatyti jų įprastinę gyvenamąją vietą.

51.

Pritariu šiam požiūriui. Iš tikrųjų tam tikrais išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias priemones ar išorinius požymius ( 39 ), būtų galima manyti, kad sutuoktinių arba vieno iš jų ketinimas grįžti į kilmės valstybę narę ir joje apsigyventi, įgyjant naują „įprastinę gyvenamąją vietą“ ir galutinai išvykstant iš pirmesnės įprastinės gyvenamosios vietos, gali papildyti ar pakeisti požymius, kaip antai trukmę, reguliarumą ar fizinio buvimo pastovumą, su kuriais paprastai siejama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ ( 40 ). Vis dėlto paprastas ketinimas dėl darbo pagyvenus kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje valstybėje grįžti į kilmės šalį nepaneigia atitinkamo asmens esamos įprastinės gyvenamosios vietos. Bet kuriuo atveju pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis nėra prieštaravimo tarp objektyviojo ir subjektyviojo požymių.

52.

Taigi, į visa tai atsižvelgiant manytina, kad, viena vertus, sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta Toge iš esmės pasižymi pastovumu ir stabilumu ( 41 ) ir, kita vertus, jų profesiniai, privatūs ir šeiminiai interesai yra šioje valstybėje. Nors esu linkęs galvoti, kad šios aplinkybės a priori leidžia manyti, kad abiejų sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta nėra Ispanijoje ir kad jų interesų centras gali būti Toge, vis dėlto būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar šiuo atveju visos faktinės aplinkybės iš tikrųjų leidžia manyti, kad sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta nėra Ispanijoje ( 42 ).

53.

Bylose dėl išlaikymo prievolių tarptautinė teismų jurisdikcija nustatoma pagal jurisdikcijos taisykles, nurodytas Reglamente Nr. 4/2009 ( 43 ). Šiuo klausimu primintina, kad tame reglamente nustatyta išsami tarptautinės jurisdikcijos taisyklių, dėl kurių taikymo Sąjungos teisės aktų leidėjas reglamento 3 straipsnyje nustatė kelis alternatyvius kriterijus, kuriais remiamasi atsižvelgiant pirmiausia į procesines artumo priežastis, sistema ( 44 ). Taigi šiame straipsnyje nustatyta vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta (neatsižvelgiant į tai, ar kalbama apie kreditorių, ar apie skolininką) (a punktas), arba vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta (b punktas), teismo (arba teismų) jurisdikcija.

54.

Šiomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar reglamentuose Nr. 2201/2003 ir Nr. 4/2009 vartojamą sąvoką „įprastinė gyvenamoji vieta“ reikia apibrėžti taip pat.

55.

Mano nuomone, akivaizdu, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

56.

Iš tikrųjų siekiant nuosekliai ir vienodai taikyti Sąjungos teisę, kiek tai susiję su šių dviejų reglamentų taikymu, reikia nustatyti sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ apibrėžtį ir aiškinimą, grindžiamus tokiais pačiais principais ( 45 ). Vis dėlto ši apibrėžtis gali būti patikslinta dėl poreikio konkrečiais atvejais nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą. Primintina: kadangi sąvoka „įprastinė gyvenamoji vieta“ ir jos išaiškinimas taikant Reglamentą Nr. 4/2009 yra, kaip ir Reglamento Nr. 2201/2003 atveju, savarankiški, šios sąvokos prasmė ir apimtis turi būti nustatytos atsižvelgiant į šio reglamento nuostatų kontekstą ir tikslą, be kita ko, šio reglamento 15 konstatuojamojoje dalyje nurodytą tikslą. Pagal šią konstatuojamąją dalį jurisdikcijos vykstant ginčams dėl išlaikymo išmokų nustatymo kriterijai buvo nustatyti siekiant dviejų tikslų: apginti kreditorių interesus ( 46 ) ir skatinti tinkamą teisingumo vykdymą ( 47 ).

57.

Taigi sąvokos „nuolatinė [įprastinė] gyvenamoji vieta“, apibrėžtos Reglamente Nr. 2201/2003, taikymas, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 4/2009, mano manymu, yra svarbus atsižvelgiant ir į glaudžią šių dviejų reglamentų tarpusavio sąsają. Iš tiesų, mano manymu, ne tik į Reglamento Nr. 4/2009 ypatumus, tikslą ir kontekstą, bet ir į požymius ir veiksnius, tiek objektyvius (gyvenamosios vietos stabilumas, reguliarumas ir atitinkamo asmens integravimasis į socialinę ir šeiminę aplinką), tiek subjektyvius (šio asmens ketinimas atitinkamoje vietoje nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą), leidžiančius šioje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 ( 48 ), turi atsižvelgti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti skolininko, kreditoriaus ar išlaikymo prašančio asmens įprastinę gyvenamąją vietą pagal Reglamentą Nr. 4/2009 ( 49 ). Iš tikrųjų praktiškai kalbama apie tą pačią įprastinę gyvenamąją vietą.

58.

Šį aiškinimą patvirtina ir Andrea Bonomi parengta aiškinamoji ataskaita dėl Hagos protokolo ( 50 ), kurios 37 punkte nurodyta, jog susiejimo su įprastinės gyvenamosios vietos valstybės teise buvimo pagrindas „tas, kad jis leidžia nustatyti išlaikymo prievolės buvimą ir dydį atsižvelgiant į teisines ir faktines socialinės aplinkos, kurioje kreditorius gyvena ir vykdo didžiąją savo veiklos dalį, sąlygas“. Šiuo klausimu šios ataskaitos 42 punkte taip pat pažymima, kad „nustatytas kriterijus yra įprastinės gyvenamosios vietos kriterijus, o tai reiškia tam tikrą stabilumą. Paprastos laikino pobūdžio gyvenamosios vietos nepakanka, siekiant nustatyti išlaikymo prievolei taikytiną teisę“.

59.

Atsižvelgiant į atliktą sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ analizę, iš kurios matyti, kad sutuoktinių įprastinė gyvenamoji vieta nėra valstybėje narėje, dar reikia išnagrinėti klausimą, ar Sąjungos diplomatinių įstaigų darbuotojų statusas, kuriuo sutuoktiniai naudojasi Toge, pagrindinės bylos aplinkybėmis gali turėti reikšmės sutuoktinių įprastinei gyvenamajai vietai.

60.

Ispanijos vyriausybės nuomone, teismas, turintis jurisdikciją spręsti dėl santuokos nutraukimo, pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 yra sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Vis dėlto remdamasi šio reglamento 14 konstatuojamąja dalimi ji mano, kad jei šis teismas negali naudotis savo jurisdikcija, nes sutuoktiniai, kaip Sąjungos sutartininkai, turi diplomatinių įstaigų darbuotojų statusą, ši jurisdikcija turi būti nustatyta laikantis valstybėje narėje, kurioje atitinkami asmenys neturi šio diplomatinių įstaigų darbuotojų statuso, galiojančių taisyklių, taikant lex fori, t. y. Ispanijos civilinio kodekso 40 straipsnį. Iš tikrųjų ši vyriausybė pažymi, kad pagal Toge taikomos Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalį diplomatai naudojasi imunitetu nuo priimančiosios valstybės civilinės jurisdikcijos. Todėl pripažinus tokį diplomatinių įstaigų darbuotojo statusą negalima taikyti sutuoktinių įprastinės gyvenamosios vietos kriterijaus, siekiant nustatyti teismo tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl santuokos nutraukimo.

61.

Čekijos vyriausybė apsiriboja teiginiu, kad asmuo, paskirtas į trečiąją valstybę kaip diplomatinės įstaigos darbuotojas, išlaiko savo įprastinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje, kurioje gyveno iki šio paskyrimo.

62.

Komisija, atvirkščiai, mano, jog tai, kad sutuoktiniai turi Sąjungos sutartininkų statusą, todėl yra paskirti į trečiąją valstybę, neturi turėti ypatingos reikšmės nustatant jų įprastinę gyvenamąją vietą. Jos teigimu, ir, priešingai nei požiūris, kurio laikosi Ispanijos vyriausybė, Reglamento Nr. 2201/2003 14 konstatuojamoji dalis pagrindinėje byloje neturi reikšmės. Iš tikrųjų, kadangi sutuoktiniai neturi diplomatinio imuniteto jokioje valstybėje narėje, jų diplomatinis statusas nėra reikšminga aplinkybė, siekiant nustatyti, ar jie, kaip Sąjungos sutartininkai, turi įprastinę gyvenamąją vietą paskyrimo valstybėje.

63.

Pirma, pažymėtina, jog nei iš Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo, nei iš Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio aiškinimo nematyti, kad Sąjungos sutartininkų profesinis statusas gali būti svarbus, siekiant nustatyti jų įprastinę gyvenamąją vietą.

64.

Antra, pažymėtina, jog Reglamento Nr. 2201/2003 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „šis reglamentas turėtų veikti nepažeidžiant viešosios tarptautinės teisės dėl diplomatinių imunitetų taikymo. Tais atvejais, kai jurisdikcija pagal šį reglamentą negalima naudotis dėl diplomatinio imuniteto pagal tarptautinę teisę buvimo, jurisdikcija turėtų būti naudojamasi pagal valstybės narės, kurioje atitinkamas asmuo tokio imuniteto neturi, nacionalinę teisę“.

65.

Pabrėžtina, jog ši konstatuojamoji patvirtina, kad pagal tarptautinę teisę valstybės narės teismai negali naudotis jurisdikcija, jei atitinkamas asmuo šioje valstybėje narėje turi diplomatinį statusą. Vis dėlto net tuo atveju, jei šis asmuo turi diplomatinį imunitetą, dar kyla klausimas, kiek dėl šio diplomatinio imuniteto Togo teismai negali naudotis savo jurisdikcija. Vis dėlto šioje byloje taip nėra.

66.

Tai patikslinęs pritariu Komisijos nuomonei, kad ši konstatuojamoji dalis pagrindinėje byloje neturi reikšmės. Iš tikrųjų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad sutartininkai turi Sąjungos diplomatinių įstaigų darbuotojų statusą paskyrimo šalyje ( 51 ). Vis dėlto jie turi Sąjungos sutartininkų statusą Sąjungos valstybėse narėse. Taigi sutuoktiniai neturi diplomatinio statuso, kaip tai suprantama pagal Vienos konvencijos 31 straipsnį, jokioje valstybėje narėje. Be to, Komisija, atsakydama į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktą klausimą, nurodė, kad diplomatiniu imunitetu, kurį Toge turi sutuoktiniai, siekiama apsaugoti delegacijos pareigūnus ar darbuotojus, jiems vykdant savo pareigas.

67.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad sutuoktinių turimas Sąjungos sutartininkų statusas trečiojoje valstybėje nėra reikšminga aplinkybė, siekiant nustatyti įprastinę gyvenamąją vietą ( 52 ), kaip tai suprantama tiek pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3 straipsnį, tiek pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnį.

68.

Atsižvelgiant į tai, kaip siūlau atsakyti į pirmąjį kausimą, antrojo klausimo nagrinėti nereikia. Taigi galima tik pažymėti, kad akivaizdu, jog sutuoktinių turimas Sąjungos sutartininkų statusas trečiojoje valstybėje neturi reikšmės ir nustatant nepilnamečių vaikų įprastinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį.

69.

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar, siekiant nustatyti vaikų įprastinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį, galima atsižvelgti į tokias aplinkybes, kaip motinos pilietybė, tai, kad ji iki santuokos gyveno valstybėje narėje, nepilnamečių vaikų pilietybės ir tai, kad jie gimė šioje valstybėje narėje.

70.

Pirma, primintina, kad, kalbant apie vaikų įprastinę gyvenamąją vietą nagrinėjant ginčus, susijusius su tėvų pareigomis, Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnyje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant nustatyti sąvokos „įprastinė gyvenamoji vieta“ prasmę ir apimtį; todėl tai „turi būti nustatyta atsižvelgiant į [šio reglamento] nuostatų ir tikslo kontekstą, visų pirma kylantį iš jo 12 konstatuojamąją dalį [konstatuojamosios dalies], kurioje numatyta, kad [šiuo reglamentu] įtvirtinamos taisyklės yra suformuluotos labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų“ ( 53 ).

71.

Antra, Teisingumo Teismo teigimu, vaikų įprastinė gyvenamoji vieta turi būti nustatoma atsižvelgiant į visas konkretaus atvejo faktines aplinkybes ( 54 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nurodė kelis veiksnius, leidžiančius nacionaliniam teismui tai nustatyti.

72.

Pirmiausia Teisingumo Teismas nurodė, viena vertus, kad nustatant, ar vaikas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje narėje, jis bent turi fiziškai būti toje valstybėje narėje ( 55 ), ir, kita vertus, kad reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius, galinčius atskleisti, kad toks buvimas visai nėra laikinas ar atsitiktinis ir kad ten gyvendamas vaikas yra tam tikra dalimi integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką ( 56 ).

73.

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad vaiko įprastinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 2201/2003, yra „vieta, kur faktiškai yra jo gyvenimo centras“ prašymo nustatyti tėvų pareigas vaikui pateikimo metu, o šį centrą turi nustatyti bylą nagrinėjantis teismas ( 57 ). Šiuo tikslu galima atsižvelgti į tokius veiksnius: vaiko gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje (ar, kaip nagrinėjamu atveju, trečiojoje valstybėje) trukmę, reguliarumą, sąlygas ir priežastis ( 58 ), mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, taip pat šeiminius ir socialinius vaiko ryšius toje valstybėje narėje (arba toje trečiojoje valstybėje) ( 59 ).

74.

Galiausiai, kaip priminta šios išvados 39 punkte, Teisingumo Teismas patikslino, kad, siekiant nustatyti vaiko įprastinę gyvenamąją vietą, reikia nustatyti jo tėvų nuolatinio buvimo vietą, kurioje jie yra integravęsi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiomis aplinkybėmis taip pat galima atsižvelgti į ketinimą apsigyventi toje vietoje, jei šis ketinimas išreikštas konkrečiomis priemonėmis ( 60 ).

75.

Nagrinėjamu atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vaikai gimė 2007 m. ir 2012 m. Ispanijoje ir abu turi Ispanijos ir Portugalijos pilietybes. Be to, laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. tėvai gyveno Bisau Gvinėjoje, paskui persikėlė į Togą, kur ir dabar tebegyvena. Iš tikrųjų, kaip minėta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai nurodo, kad nuo tada, kai tėvai gyvena skyrium, vaikai nepersikėlė gyventi kitur. Todėl neatrodo, kad vieta, kurioje faktiškai yra šių nepilnamečių vaikų „gyvenimo centras“, būtų Ispanija.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali atsižvelgti vien į tokias aplinkybes, kaip antai motinos ir dviejų nepilnamečių vaikų turimas Ispanijos pilietybes, taip pat į tai, kad jie gimė Ispanijoje ir šioje valstybėje narėje praleidžia atostogas, kad galėtų pripažinti, jog vaikų įprastinė gyvenamoji vieta yra šioje valstybėje narėje ( 61 ).

77.

Taigi reikia manyti, kad vaikų įprastinė gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, yra ne Ispanijoje; prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai įvertinti, atsižvelgdamas į visas konkrečias šiuo atveju susiklosčiusias faktines aplinkybes.

78.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį prejudicinį klausimą siūlau atsakyti, kad, siekiant nustatyti vaikų įprastinę gyvenamąją vietą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnį, negalima atsižvelgti vien į tokias aplinkybes, kaip motinos pilietybė, tai, kad ji iki santuokos gyveno Ispanijoje, nepilnamečių vaikų pilietybės ir tai, kad jie gimė šioje valstybėje narėje.

79.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia išsiaiškinti, ar tai, kad kita apeliacinio proceso šalis pagrindinėje byloje yra valstybės narės pilietis, trukdo taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 7 ir 14 straipsniuose nustatytą sąlygą, susijusią su kita jurisdikcija. Šios abejonės kyla dėl to, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, remiantis dalies teisės teoretikų nuomone, šio reglamento 6 straipsnis gali trukdyti taikyti šio reglamento 7 ir 14 straipsnius, taigi ir nacionalinės teisės aktus, susijusius su jurisdikcijos santuokos nutraukimo ir tėvų pareigų srityje nustatymu.

80.

Ispanijos vyriausybė, atvirkščiai, savo rašytinėse pastabose teigia, jog tai, kad vaikų tėvas yra valstybės narės pilietis, negali trukdyti taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 7 ir 14 straipsnių.

81.

Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 3, 4 ir 5 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę“. Nors atrodo, kad ši nuostata, vertinama atskirai, leidžia sutuoktiniams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra ne Sąjungoje ir kurie turi skirtingas pilietybes, remiantis nacionalinėje teisėje nustatytomis jurisdikcijos taisyklėmis kreiptis į papildomą teismą ( 62 ), vis dėlto jos taikymą riboja šio reglamento 6 straipsnis. Iš tikrųjų iš kartu aiškinamų šio reglamento 6 ir 7 straipsnių matyti, kad pagal šį reglamentą nacionalines jurisdikcijos taisykles leidžiama taikyti tik su tam tikromis sąlygomis, siekiant apsaugoti atsakovą ( 63 ).

82.

Visų pirma pažymėtina, kad pagal Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnį sutuoktinis, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje arba kuris yra valstybės narės pilietis, arba kurio nuolatinė gyvenamoji vieta, kalbant apie Jungtinę Karalystę ir Airiją, yra vienos iš pastarųjų valstybių narių teritorijoje, gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik šio reglamento 3, 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka ( 64 ).

83.

Taip pat, kalbant būtent apie Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnio b punktą, pažymėtina, jog iš pažodinio šios nuostatos aiškinimo matyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas vartoti žodžių junginį „kitoje valstybėje narėje“ reiškia, kad kalbama apie kitą valstybę narę nei ta, kurios pilietis yra sutuoktinis. Todėl siaurą šio reglamento 6 straipsnio aiškinimą, pagal kurį tuo atveju, jei sutuoktiniai yra valstybės narės piliečiai, bet neturi įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, jie pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 negali kreiptis į jokį teismą, mano manymu, reikia atmesti.

84.

Iš tikrųjų toks aiškinimas prieštarautų ne tik bet kokiai logikai, bet ir aiškiai suformuluotai Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 daliai, kurios taikymas priklauso nuo to, ar valstybės narės teismas turi jurisdikciją pagal šio reglamento 3–5 straipsnius ( 65 ). Kokia tokiu atveju būtų nuostatos, kuri nesuteiktų galimybės kreiptis bent į vienos iš valstybių narių teismą ir kuri lemtų tik pašalinimą, ratio legis?

85.

Be to, toks aiškinimas prieštarautų Reglamento Nr. 2201/2003 tikslui. Šiuo klausimu primintina, kad šio reglamento 1 konstatuojamojoje dalyje minimas laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, „kurioje užtikrinamas laisvas asmenų judėjimas“, sukūrimas. Dėl šio tikslo Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šiuo reglamentu siekiama įtvirtinti vienodas jurisdikcijos taisykles santuokos nutraukimo srityje tam, kad būtų užtikrinta kuo didesnė asmenų judėjimo laisvė ( 66 ). Galiausiai primintina, kad šiuo reglamentu taip pat siekiama skatinti teismo sprendimų tarpusavio pripažinimą ( 67 ).

86.

Mano siūlomą nesiaurą aiškinimą patvirtina ir Teisingumo Teismo jurisprudencija. Iš tikrųjų Teisingumo Teismas Sprendime Sundelind Lopez ( 68 ) nusprendė, kad atsakovas, kurio įprastinė gyvenamoji vieta yra valstybės narės teritorijoje ar kuris yra valstybės narės pilietis, atsižvelgiant į išimtinį jurisdikcijos pobūdį pagal Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsnius, gali būti paduotas į teismą kitoje valstybėje narėje tik pagal šiuos straipsnius, taigi ne pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles ( 69 ).

87.

Galiausiai pagal doktriną Reglamento Nr. 2201/2003 6 straipsnis reiškia, kad, kai asmuo yra valstybės narės pilietis, bet neturi įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, jis gali būti paduotas į kitos valstybės narės nei ta, kurios jis yra pilietis, teismą tik tuo atveju, jei šios kitos valstybės narės teismas gali prisiimti jurisdikciją pagal šio reglamento 3 straipsnį ( 70 ). Iš tikrųjų kai kurie autoriai mano, kad šio reglamento 6 ir 7 straipsniuose santuokos nutraukimo srityje yra nustatyta jurisdikcijos taisyklių hierarchija, lemianti iš esmės du sprendimus. Viena vertus, jei remiantis kuriuo nors iš Reglamente Nr. 2201/2003 nurodytų jurisdikcijos pagrindų jurisdikciją gali turėti valstybės narės teismas, taikomos su šiuo pagrindu susijusios šio reglamento nuostatos, netaikant jokios nacionalinėje teisėje nustatytos taisyklės, kad ir kokie būtų kiti sąsajos veiksniai. Kita vertus, jei valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal kurią nors šio reglamento nuostatą, taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos taisyklės, net jeigu jomis negalima remtis prieš valstybių narių piliečius arba asmenis, gyvenančius valstybių narių teritorijoje ( 71 ).

88.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju sutuoktiniai turi ne tos pačios valstybės narės pilietybes ir jų įprastinė gyvenamoji vieta, atrodo, yra trečiojoje valstybėje. Bet kuriuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad apeliantė pagrindinėje byloje neturi įprastinės gyvenamosios vietos Portugalijoje ir nėra Portugalijos pilietė. Be to, kaip minėta šios išvados 52 punkte, iš visko sprendžiant ji neturi įprastinės gyvenamosios vietos Ispanijoje. Taigi remdamasi sąlyga, susijusia su kita jurisdikcija, nustatyta Reglamento Nr. 2201/2003 7 straipsnio 1 dalyje, apeliantė pagrindinėje byloje negali Ispanijoje pareikšti ieškinio dėl santuokos nutraukimo savo sutuoktiniui, kuris yra Portugalijos pilietis, nes šio reglamento 6 straipsnis trukdo iškelti jam bylą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, remiantis kitos jurisdikcijos taisyklėmis, nustatytomis Ispanijos teisėje.

89.

Vis dėlto apeliantė pagrindinėje byloje gali, kaip siūlo Komisija, ieškinį dėl santuokos nutraukimo pareikšti Portugalijoje.

90.

Tokiu atveju gali kilti klausimas, kokia būtų sutuoktinio padėtis, jei valstybės narės, kurios pilietis jis yra, jurisdikcijos taisyklėse nebūtų numatyta kitos jurisdikcijos atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 2201/2003. Iš tikrųjų tokiu atveju joks valstybės narės teismas neturėtų jurisdikcijos pagal šį reglamentą. Prie šio klausimo dar grįšiu nagrinėdamas šeštąjį prejudicinį klausimą ( 72 ).

91.

Dėl visų šių priežasčių siūlau į šį klausimą atsakyti, kad, kiek tai susiję su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo, jei teismas, į kurį kreiptasi, negali pagrįsti savo jurisdikcijos Reglamento Nr. 2201/2003 3–5 straipsniais (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti), šio reglamento 6 straipsnis trukdo taikyti sąlygą, susijusią su kita jurisdikcija, nustatytą šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, todėl atsakovui, valstybės narės piliečiui, byla gali būti iškelta tik šios valstybės narės teismuose ( 73 ).

92.

Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnyje nustatyta, kad „jei joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal 8–13 straipsnius, kiekvienoje valstybėje narėje jurisdikcija nustatoma pagal jos teisę“.

93.

Dėl Reglamento Nr. 2201/2003 8 ir 14 straipsnių tarpusavio sąsajos Teisingumo Teismas pabrėžė, jog tai, kad ginčas valstybės narės teisme iš esmės negali būti nagrinėjamas remiantis šio reglamento 8 straipsnio 1 dalimi, nebūtinai užkerta kelią tam, kad, remdamasis kitu pagrindu, šis teismas būtų kompetentingas nagrinėti tokį ginčą ( 74 ). Teisingumo Teismo teigimu, šiame reglamente nustatyta sistema, leidžianti valstybėms narėms apginti vaiko interesus netgi bylose, kurios nepatenka į pastarosios nuostatos taikymo sritį. Tokiu atveju šio reglamento 14 straipsnyje patikslinta, kad galiausiai valstybės narės gali nustatyti savo teismų jurisdikciją, remdamosi nacionaline teise ( 75 ).

94.

Nagrinėjamu atveju pagal Reglamento Nr. 2201/2003 14 straipsnį teismas, į kurį kreiptasi, nustatydamas savo jurisdikciją gali taikyti savo nacionalines jurisdikcijos taisykles, įskaitant taisykles, pagal kurias jurisdikcija jam suteikiama atsižvelgiant į vaiko pilietybę, netgi tuo atveju, jei atsakovas yra kitos valstybės narės pilietis, nes šio reglamento 6 straipsnis taikomas tik ieškiniams dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos pripažinimo negaliojančia ( 76 ).

95.

Apibendrinant galima daryti išvadą, jog išnagrinėjus Reglamento Nr. 2201/2003 6, 7 ir 14 straipsnius matyti, kad tarptautinė jurisdikcija santuokos ir tėvų pareigų srityse gali būti suteikta keliems teismams. Tiesa, kelių kompetentingų teismų buvimas, atitinkantis favor divortii principą, kuriuo grindžiama daugumos valstybių narių teisė, sudaro palankias sąlygas ginčų dėl santuokos nutraukimo išskaidymui per kelis teismus. Taigi gali kilti klausimas, ar toks išskaidymas netrukdo atsižvelgti pirmiausia į vaiko interesus.

96.

Mano manymu, netrukdo. Kriterijai, nurodyti Reglamente Nr. 2201/2003 dėl priemonių, susijusių su vaikais, skiriasi nuo kriterijų, susijusių su santuokos nutraukimu, todėl jurisdikcija gali sutapti tik esant palankioms aplinkybėms arba sutuoktinių sutarimu ( 77 ). Pavyzdžiui, šio reglamento 12 straipsnio 3 dalis leidžia sutuoktiniams išvengti ginčo išskaidymo per kelis teismus. Pagal šią nuostatą valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigų srityje nagrinėti kitas bylas, nei nurodytos šio reglamento 12 straipsnio 1 dalyje, viena vertus, jei vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje turi įprastinę gyvenamąją vietą, arba dėl to, kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis, ir, kita vertus, jei tuo metu, kai kreiptasi į teismą, jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir ši jurisdikcija pirmiausia atitinka vaiko interesus ( 78 ). Taigi minėta nuostata leidžia sutuoktiniams pritarti teismo, kompetentingo nagrinėti ieškinius dėl santuokos nutraukimo, jurisdikcijai, su sąlyga, kad šis pasirinkimas pirmiausia atitinka vaiko interesus ( 79 ).

97.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau daryti išvadą, kad, kiek tai susiję su tėvų pareigomis, jei teismas, į kurį kreiptasi, neturi jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8–13 straipsnius (prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi tai patikrinti), šio reglamento 14 straipsnis taikomas neatsižvelgiant į vaikų įprastinę gyvenamąją vietą ir atsakovo pilietybę.

98.

Penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti forum necessitatis taisyklės, įtvirtintos Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje, apimtį, kad galėtų nustatyti vaikams mokėtinas išlaikymo išmokas. Konkrečiau kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kokie kriterijai leidžia nustatyti, kad bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs. Tokiu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia sužinoti, ar būtina įrodyti, kad šioje trečiojoje valstybėje bylos nagrinėjimas neįmanomas ir ar vienos iš ginčo šalių pilietybės pakanka tam, kad būtų galima manyti, jog su valstybe nare yra glaudus ryšys.

99.

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia išnagrinėti forum necessitatis taisyklės, įtvirtintos Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje, apimtį.

100.

Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, viena vertus, kad, kai pagal šio reglamento 3, 4, 5 ir 6 straipsnius jurisdikcijos neturi joks valstybės narės teismas, valstybės narės teismai išimtinėmis aplinkybėmis gali nagrinėti bylą, jeigu jos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, ir, kita vertus, kad ginčas turi būti pakankamai susijęs su valstybe nare, į kurios teismą kreiptasi.

101.

Taigi tam, kad išlaikymo prievolių srityje būtų galima taikyti forum necessitatis taisyklę, reikia, kad jurisdikcijos neturėtų joks kitos valstybės narės teismas. Kitaip tariant, kadangi ši taisyklė yra papildomo pobūdžio ( 80 ), ji gali būti taikoma tik neigiamos jurisdikcijos kolizijos Sąjungoje atvejais.

102.

Siekdamas nustatyti, ar taikytinas Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnis, teismas turi patikrinti, ar jo nagrinėjamoje byloje netaikomas nė vienas iš jurisdikcijos pagrindų, nurodytų šio reglamento 3–6 straipsniuose.

103.

Kalbant, pirma, apie alternatyvius jurisdikcijos pagrindus, tarp kurių nėra hierarchijos, nustatytus Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje, teismas, į kurį kreiptasi, turi konstatuoti, kad nei ieškovas, nei atsakovas neturi įprastinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Jei taip yra, teismas dar turi patikrinti, ar joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos remiantis šio reglamento 3 straipsnio c ir d punktuose nurodytais pagrindais. Iš tikrųjų šiose dviejose nuostatose, reglamentuojančiose ginčo koncentraciją, nurodyta, kad jurisdikciją nagrinėti bylas, susijusias su išlaikymo prievolėmis, turi teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo (c punktas), arba teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo (d punktas) (šiuo atveju vaiko naudai), išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama tik vienos iš šalių pilietybe.

104.

Šiuo klausimu primintina, kad Teisingumo Teismas Sprendime A ( 81 ) išaiškino Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio c ir d punktus, be kita ko, paaiškindamas sąsają tarp juose nurodytų jurisdikcijos pagrindų. Pabrėždamas, kad aiškinant šioje nuostatoje įtvirtintas jurisdikcijos taisykles reikia atsižvelgti pirmiausia į vaiko interesus, Teisingumo Teismas nusprendė, jog ši nuostata turi būti aiškinama taip, kad, kai dviejuose teismuose nagrinėjamos bylos (viename – byla dėl sutuoktinių, kurie yra nepilnamečių vaikų tėvai, separacijos arba santuokos nutraukimo, o kitame – byla dėl šių vaikų tėvų pareigų), reikalavimas dėl šių vaikų išlaikymo „gali būti laikomas reikalavimu, kartu keliamu tik su tėvų pareigomis susijusioje byloje“ ( 82 ).

105.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi: jei pagrindinės bylos aplinkybėmis paaiškėtų, kad teismas, į kurį kreiptasi, neturi jurisdikcijos pagal Reglamento Nr. 2201/2003 8–13 straipsnius ir kad taikomas šio reglamento 14 straipsnis, Ispanijos teismai turėtų jurisdikciją spręsti dėl priemonių, susijusių su tėvų pareigomis, pagal LOPJ 22quater straipsnio d punktą ( 83 ), atsižvelgiant į tai, kad motina turi Ispanijos pilietybę ( 84 ). Vis dėlto pažymėtina, kad, kai ieškinys dėl išlaikymo prievolių yra susijęs su ieškiniu dėl tėvų pareigų, jurisdikcijos pagrindas, nurodytas Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punkte, netaikomas, jeigu jurisdikcija pagal teismo valstybės teisę grindžiama vienos iš šalių pilietybe ( 85 ). Todėl, atsižvelgiant į aiškią šios nuostatos formuluotę ( 86 ), iš esmės tikėtina, kad Ispanijos teismai, pagal šio reglamento 14 straipsnyje nurodytą kitą jurisdikciją turintys jurisdikciją nagrinėti bylas, susijusias su tėvų pareigomis, vis dėlto neturi jurisdikcijos spręsti dėl vaikams mokėtinų išlaikymo išmokų.

106.

Kalbant, antra, apie Reglamento Nr. 4/2009 4–6 straipsnius, teismas taip pat turi patikrinti, ar joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo dėl išlaikymo atsižvelgiant į šiuose straipsniuose nurodytus papildomus jurisdikcijos pagrindus. Šiuo klausimu pažymėtina, jog iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad taip ir yra ( 87 ). Iš tikrųjų neginčijama, kad pagrindinės bylos šalių pilietybės skiriasi ( 88 ).

107.

Iš visų šių aplinkybių iš esmės matyti, kad tokioje byloje, kaip nagrinėjama pagrindinė byla, joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo dėl išlaikymo. Taigi kyla klausimas, ar yra įvykdytos dvi sąlygos, nustatytos Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje, tam, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėjamu atveju galėtų taikyti forum necessitatis taisyklę.

108.

Pirmiausia primintina, kad, kaip nurodyta Reglamento Nr. 4/2009 16 konstatuojamojoje dalyje, forum necessitatis taisykle, nustatyta šio reglamento 7 straipsnyje, siekiama ištaisyti dėl teisingumo neužtikrinimo susidariusią padėtį, kai joks valstybės narės teismas paprastai negali turėti jurisdikcijos.

109.

Taigi forum necessitatis taisyklė leidžia valstybės narės teismams išimtiniais atvejais nagrinėti bylą, jei bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs.

110.

Pirmiausia dėl glaudžios ginčo sąsajos su trečiąja valstybe, mano nuomone, apskritai galima manyti, kad tokia sąsaja yra, jei teismas, į kurį kreiptasi, nustato, kad šalių įprastinė gyvenamoji vieta yra trečiojoje valstybėje, nagrinėjamu atveju – Toge, ir kad šios valstybės teismai turi jurisdikciją pagal nacionalinę teisę.

111.

Be to, dėl sąlygos, susijusios su galimybės iškelti bylą arba ją nagrinėti trečiosios valstybės teismuose nebuvimu, kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tiesiogiai remiasi savo klausime, pažymėtina, kad Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnyje nurodytos dvi kliūčių, kuriomis pateisinama tai, kad teismas, į kurį kreiptasi, taiko forum necessitatis taisyklę, grupės.

112.

Pirmoji grupė susijusi su situacija, kai byla dėl išlaikymo negali būti pradėta nagrinėti arba nagrinėjama trečiojoje valstybėje ( 89 ). Šiai grupei gali būti priskirtos, be kita ko, situacijos, kai trečiosios valstybės, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, teismai atsisako naudotis jurisdikcija ir kai procedūrinės sąlygos yra nesąžiningos ( 90 ).

113.

Antroji grupė susijusi su situacija, kai bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti trečiojoje valstybėje.

114.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Reglamento Nr. 4/2009 16 konstatuojamojoje dalyje nurodytos tam tikros situacijos, kurios laikomos išimtinėmis ir į kurias galima atsižvelgti aiškinant šią sąlygą. Taigi būtinybę gali lemti labai sudėtingos aplinkybės, kaip antai pilietinis karas, arba kai pagrįstai negalima tikėtis, kad pareiškėjas pradės teismo procesą trečiojoje valstybėje ar jame dalyvaus ( 91 ). Be to, kaip pažymi Komisija, teismas, į kurį kreiptasi, gali taikyti forum necessitatis taisyklę tam tikromis aplinkybėmis, kai galimybė kreiptis į teismą yra nepagrįstai apsunkinta, be kita ko, jei atstovavimas teisme yra per brangus, procesas trunka pernelyg ilgai, teismų sistemoje esama didelių problemų, susijusių su korupcija, arba jeigu esama trūkumų, susijusių su pagrindinėmis teisingo bylos nagrinėjimo garantijomis ( 92 ) ar sisteminių trūkumų. Ar galimybės nebuvimas būtų procedūrinio, ar konjunktūrinio pobūdžio, jį turi įvertinti teismas, į kurį kreiptasi, atsižvelgdamas į visas konkrečiu atveju susiklosčiusias aplinkybes.

115.

Reikia pabrėžti, kad siekdamas suderinti išimtinį forum necessitatis taisyklės taikymo pobūdį su turimais dideliais įgaliojimais teismas, į kurį kreiptasi, turi elgtis kaip galima atsargiau. Iš tikrųjų forum necessitatis taisyklė gali būti taikoma tik esant labai sudėtingai situacijai ar nepaprastajai padėčiai, kai gresia teisingumo paneigimo pavojus. Šiuo klausimu pažymėtina, jog lūkesčiu, kad bylos baigtis, kurios tikimasi kreipiantis į atitinkamą teismą, bus palankesnė nei kreipusis į teismą, turintį jurisdikciją pagal Reglamentą Nr. 4/2009 ( 93 ), arba siekiu ištaisyti padėtį, kai gresia teisingumo paneigimo pavojus, susijusią su siauru šiame reglamente nurodytų jurisdikcijos pagrindų aiškinimu, negalima pateisinti forum necessitatis taisyklės taikymo ( 94 ), nes kalbama ne apie alternatyvų teismą, o apie teismą, į kurį kreipiamasi, nesant kitos išeities.

116.

Jei teismas, į kurį kreiptasi, mano, kaip nagrinėjamu atveju, kad yra įvykdyta sąlyga, susijusi su galimybės iškelti bylą arba ją nagrinėti trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, nebuvimu ar beveik nebuvimu, jurisdikcija, grindžiama forum necessitatis taisykle, vis dėlto galima naudotis tik tuo atveju, jei ginčas yra „pakankamai susijęs“ su valstybe nare, kurioje yra šis teismas. Reglamento Nr. 4/2009 16 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad pakankama sąsaja, kurios reikalaujama pagal šio reglamento 7 straipsnį, gali būti, jei viena iš bylos šalių turi valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, pilietybę ( 95 ).

117.

Šiuo klausimu pagal doktriną tokia „pakankama sąsaja“ gali būti konstatuota tik tuo atveju, jei matyti, kad ryšiai tarp ginčo ir valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, nėra „laikini arba iliuziniai“ ( 96 ). Kaip jau esu nurodęs savo išvadoje, pateiktoje byloje KP ( 97 ), apskritai manau, kad Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos jurisdikcijos taisyklės grindžiamos prielaida, kad tarp išlaikymo, susijusio su atitinkama byla, ir valstybės, kurios teismai turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą, yra ryšys. Šis ryšys turi būti bent jau pakankamai glaudus, kad abi šalys, kurioms tenka išlaikymo prievolės, galėtų numatyti, kokios yra valstybės, kurių teismai galėtų nagrinėti su atitinkamu išlaikymu susijusias bylas.

118.

Taip pat pažymėtina, kad reikalavimo dėl išlaikymo dalykas paprastai būna finansinio pobūdžio ir kad, pragmatiniu požiūriu, tai, kad skolininkas turi turto valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, teritorijoje, gali būti laikoma sąsajos požymiu, į kurį kiekvienu konkrečiu atveju vertindamas situaciją gali atsižvelgti bylą nagrinėjantis teismas. Tai patikslinus vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad Reglamentu Nr. 4/2009 nesiekiama nustatyti visuotinės aprėpties išlaikymo taisyklių ( 98 ).

119.

Bet kuriuo atveju manau, kad šio reglamento 7 straipsnis turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Chartijos 24 ir 47 straipsnius.

120.

Šiuo klausimu primintina, kad, Teisingumo Teismo teigimu, Reglamentas Nr. 4/2009 turi būti įgyvendintas pagal Chartijos 24 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad imantis bet kokių valstybės ar privačių institucijų veiksmų, susijusių su vaikais, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ( 99 ).

121.

Dėl šio reglamento 7 straipsnio išaiškinimo atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį žr. toliau pateikiamą analizę, susijusią su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo šeštuoju klausimu.

122.

Pirma, dėl galimybės iškelti bylą arba ją nagrinėti trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, nebuvimo arba beveik nebuvimo apeliantė pagrindinėje byloje, remdamasi įvairiais Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos parengtais pranešimais, nurodo, be kita ko, tinkamo ir nuolatinio teisėjų įgūdžių tobulinimo trūkumą, būtinybę pertvarkyti ir sustiprinti teisingumo sektorių, taip pat išreiškia susirūpinimą dėl teisminės valdžios nepriklausomumo Toge, galimybės kreiptis į teismą ir vykdomos moterų diskriminacijos ( 100 ).

123.

Taigi reikia išnagrinėti klausimą, ar apeliantės pagrindinėje byloje nurodytos aplinkybės gali būti laikomos reikšmingomis teismui, į kurį kreiptasi, siekiant nustatyti, ar įvykdytos forum necessitatis taisyklės taikymo sąlygos, nurodytos Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio pirmoje pastraipoje, ir, svarbiausia, – ar bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, nagrinėjamu atveju – Toge.

124.

Šiuo klausimu manau, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galėtų vadovautis Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio pirmos pastraipos analize, pateikta šios išvados 100–118 punktuose.

125.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors aplinkybės, kaip antai nurodytos apeliantės pagrindinėje byloje, gali būti laikomos reikšmingomis ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali į jas atsižvelgti, siekdamas nustatyti, ar jomis galima pagal Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio pirmą pastraipą pagrįsti forum necessitatis taisyklės taikymą, šioje nuostatoje nurodytų sąlygų įvykdymo vertinimą pagal kriterijus, minėtus šios išvados 114 punkte, jis turi atlikti remdamasis ne tik apeliantės pagrindinėje byloje nurodytomis aplinkybėmis, bet ir išvadomis, grindžiamomis objektyvia informacija ir objektyviais duomenimis. Be kita ko, konstatavimas, kad Toge susiduriama su sunkumais, susijusiais su galimybe moterims veiksmingai kreiptis į teismą, arba kad jų atžvilgiu vykdoma diskriminacija ( 101 ), leistų minėtam teismui manyti, kad gresia teisingumo paneigimo pavojus, taigi forum necessitatis taisyklės taikymo sąlygos, nurodytos šio reglamento 7 straipsnyje, yra įvykdytos.

126.

Be to, patikslintina, jog apeliantė pagrindinėje byloje neprivalo įrodyti, kad jai nepavyko iškelti bylos ar kad ji mėgino iškelti bylą šioje valstybėje. Šiuo klausimu pritariu Komisijos nuomonei, pagal kurią reikalaujant, kad šalys mėgintų iškelti bylą trečiojoje valstybėje vien tam, kad įrodytų, kad būtina taikyti forum necessitatis taisyklę, būtų prieštaraujama Reglamento Nr. 4/2009 tikslui, nes šiuo reglamentu iš esmės siekiama apsaugoti išlaikymo kreditorių ir skatinti gerą teisingumo administravimą.

127.

Antra, dėl pakankamos sąsajos su valstybės narės, į kurios teismą kreiptasi, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnio antrą pastraipą, buvimo pažymėtina, kad iš analizės, atliktos šios išvados 116–118 punktuose, matyti, kad siekiant konstatuoti tokią sąsają gali pakakti vienos iš šalių pilietybės.

128.

Taigi atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, esu tos nuomonės, jog Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad būtinybę gali lemti išimtinės, labai sudėtingos aplinkybės arba nepaprastoji padėtis, leidžiančios manyti, kad bylos nagrinėjimas pagrįstai negali būti pradėtas ar vykti arba būtų neįmanomas trečiojoje valstybėje, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs. Šios sąlygos įvykdytos, kai, be kita ko, trečiosios valstybės, su kuria ginčas yra glaudžiai susijęs, teismas atsisako naudotis jurisdikcija, kai esama nesąžiningų procedūrinių sąlygų, kai dėl pilietinių neramumų ar stichinių nelaimių pavojinga vykti į tam tikras vietas ir kai trečiosios valstybės veikla negali vykti normaliai, galiausiai, kai galimybė kreiptis į teismą yra nepagrįstai apsunkinta, be kita ko, jei atstovavimas teisme yra per brangus, procesas trunka pernelyg ilgai ar esama arba didelių problemų teismų sistemoje, susijusių su korupcija, arba trūkumų, susijusių su pagrindinėmis teisingo bylos nagrinėjimo garantijomis, ar sisteminių trūkumų. Pagal šią nuostatą šalys neprivalo remdamosi dokumentais įrodyti, kad yra tokios aplinkybės.

129.

Šeštuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tuo atveju, jei sutuoktiniai turi glaudžius ryšius su valstybėmis narėmis, pirmiausia dėl jų pilietybių ir ankstesnės gyvenamosios vietos, ir jei pagal taikytinus reglamentus jokios valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos, pažeidžiamas Chartijos 47 straipsnis.

130.

Taryba mano, be kita ko, kad Reglamentas Nr. 2201/2003 neprieštarauja Chartijos 47 straipsniui, net jei tokiu atveju, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, taikant šiame reglamente nustatytą įprastinės gyvenamosios vietos kriterijų joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylos dėl santuokos nutraukimo ir (arba) tėvų pareigų, kurios šalys – sutuoktiniai, turintys Sąjungos valstybių narių pilietybes ir anksčiau gyvenę jose, o bylos iškėlimo metu turintys įprastinę gyvenamąją vietą trečiojoje valstybėje. Dėl paprastos aplinkybės, kad jurisdikciją turintis teismas yra trečiojoje valstybėje, negalima manyti, kad suinteresuotieji asmenys netenka teisės į veiksmingą teisinę gynybą.

131.

Nepritariu tokiam požiūriui.

132.

Iš tikrųjų turiu pasakyti, kad šiame klausime nematau elementų, leidžiančių manyti, kad jis susijęs su Reglamento Nr. 2201/2003 ir (arba) Reglamento Nr. 4/2009 galiojimu. Bet kuriuo atveju prieš įvertinant šių nuostatų galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį reikia išaiškinti reikšmingas šių reglamentų nuostatas.

133.

Neginčijama, kad Reglamento Nr. 2201/2003 ir Reglamento Nr. 4/2009 nuostatas, susijusias, viena vertus, su kita jurisdikcija, nurodyta pirmojo reglamento 7 ir 14 straipsniuose, ir, kita vertus, su forum necessitatis taisykle, įtvirtinta antrojo reglamento 7 straipsnyje, teismas, į kurį kreiptasi, turi aiškinti atsižvelgdamas į Chartijos 47 straipsnį.

134.

Pirma, Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę ( 102 ).

135.

Antra, kiek tai susiję būtent su Reglamentu Nr. 2201/2003, nacionalinės jurisdikcijos taisyklės taikomos tik tuo atveju, jeigu joks valstybės narės teismas neturi jurisdikcijos pagal šiame reglamente nustatytas jurisdikcijos taisykles. Šios nacionalinės jurisdikcijos taisyklės yra hierarchinio pobūdžio jurisdikcijos pagrindų, apimančių jurisdikcijos taisykles, nustatytas Sąjungos reglamentuose, dalis. Tokiu atveju valstybės narės turi laikytis Chartijos 47 straipsnio ir esant situacijoms, kai jų teismai pagal nacionalinę teisę turi jurisdikciją nagrinėti bylas, patenkančias į šio reglamento taikymo sritį ( 103 ).

136.

Nagrinėjamu atveju, kalbant būtent apie kitą jurisdikciją ir (arba) forum necessitatis taisyklę, remiantis Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punkto formuluote gali būti, kad Ispanijos teismai, kurie, atsižvelgiant į šio reglamento 14 straipsnyje nurodytą kitą jurisdikciją, turi jurisdikciją tėvų pareigų srityje, neturi jurisdikcijos spręsti dėl vaikams mokėtinų išlaikymo išmokų. Tokiu atveju taip pat gali būti, kad, kiek tai susiję su reikalavimu dėl išlaikymo, teismas, į kurį kreiptasi, dėl tokio reikalavimo nagrinėjimo pagal šio reglamento 7 straipsnį gali taikyti forum necessitatis taisyklę, taigi nėra jokios abejonės ne tik dėl to, kad šie straipsniai turi būti aiškinami atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, bet ir dėl to, kad, kaip minėta, Ispanijos teisėje nustatytos jurisdikcijos taisyklės, leidžiančios teismui, į kurį kreiptasi, naudotis savo jurisdikcija, turi būti taikomos atsižvelgiant į šį straipsnį. Todėl šios nacionalinės jurisdikcijos taisyklės, kaip antai nagrinėjamu atveju LOPJ 22quater straipsnio d punktas, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, siekiant, kad nebūtų paneigtas teisingumas.

137.

Trečia, kaip minėta, tam tikrose nuostatose bendrai numatytas aptariamų reglamentų derinimas santuokos nutraukimo, tėvų pareigų ar išlaikymo išmokų srityse. Tai padaryta, be kita ko, Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio d punkte. Taigi tuo atveju, jei atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, kaip antai susiklosčiusias pagrindinėje byloje, toks suderinimas negalimas, teismas, į kurį kreiptasi, galėtų turėti jurisdikciją tėvų pareigų srityje, bet ne dėl ginčo aspektų, susijusių su nepilnamečiais, o dėl to, kad problema, jog teismas, į kurį kreiptasi, neturi jurisdikcijos, galėtų būti išspręsta pritaikius forum necessitatis taisyklę, „(iš esmės) pagrįstai „išplečiant“ teismo jurisdikciją“ ( 104 ).

138.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į šį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 7 ir 14 straipsnius, susijusius su papildoma jurisdikcija atitinkamai santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos pripažinimo negaliojančia srityse, taip pat Reglamento Nr. 4/2009 7 straipsnį, susijusį su forum necessitatis taisykle išlaikymo prievolių srityje, teismas, į kurį kreiptasi, turi aiškinti atsižvelgdamas į Chartijos 47 straipsnį. Nacionalinės taisyklės, susijusios su kita jurisdikcija, įskaitant susijusią su forum necessitatis taisykle, taip pat turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šį straipsnį.

139.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Audiencia Provincial de Barcelona (Barselonos provincijos teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus: