<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-143/20</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62020CC0143</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:687">EU:C:2021:687</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>29</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>29</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato M. Bobek išvada – Sujungtos bylos C‑143/20 ir C‑213/20</HT></P><P><HT TYPE="SC">A ir kt. (su investiciniais vienetais susietos draudimo sutartys)</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Michal Bobek Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20210902">2021 m. rugsėjo 2 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI><STI><P>Sujungtos bylos C‑143/20 ir C‑213/20</P><P>A</P><P>prieš</P><P>O (C‑143/20)</P><P>ir</P><P>G. W.,</P><P>E. S.</P><P>prieš</P><P>A. Towarzystwo Ubezpieczeń Życie S.A. (C‑213/20)</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy–Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Vartotojų apsauga</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2002/83/EB</KEYWORD><KEYWORD>Grupinio gyvybės draudimo sutartys, susietos su investiciniais fondais</KEYWORD><KEYWORD>Ikisutartinių informacijos atskleidimo pareigų apimtis ir turinys</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2005/29/EB</KEYWORD><KEYWORD>Nesąžininga komercinė veikla</KEYWORD><KEYWORD>Klaidinantis informacijos neatskleidimas</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT>Ieškinius pagrindinėse bylose pareiškė Lenkijos vartotojai, prisijungę prie grupinio gyvybės draudimo sutarčių. Vartotojai tvirtina, kad jiems nebuvo suteikta pakankamai išsami informacija apie šių draudimo produktų savybes ir riziką. Atsižvelgdami į tai, jie prašo išieškoti visas į juos investuotas sumas. Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy–Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija) pateikė kelis klausimus, susijusius su Direktyvos 2002/83/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20021105">2002 m. lapkričio 5 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="345" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2002">OL L 345, 2002, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.,6 sk., 6 t., p. 3).</P></NOTE> (toliau – Gyvybės draudimo direktyva) 36 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją apimtimi ir su šios (visos reikalaujamos informacijos) atskleidimo pareigos neįvykdymo padariniais.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="2"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Gyvybės draudimo direktyva</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Gyvybės draudimo direktyva, derinant tam tikrus su gyvybės draudimo veiklos pradėjimu ir jos vykdymu susijusius aspektus, siekiama pašalinti esamus priežiūrą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Gyvybės draudimo direktyvos 2 konstatuojamoji dalis.</P></NOTE> skirtumus. Šiuo aspektu šios direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Vidaus draudimo rinkoje vartotojas turės platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą; tam, kad ši įvairovė ir padidėjusi konkurencija būtų naudinga, jam turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį; šis reikalavimas dėl informacijos yra tuo svarbus, kad įsipareigojimai gali būti labai ilgalaikiai; dėl to turi būti suderintos minimalios nuostatos, kad vartotojas gautų aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines jam siūlomų produktų charakteristikas, taip pat išsamią informaciją apie įstaigas, kurioms gali būti adresuojami visi draudėjų, apdraustųjų ar naudos gavėjų skundai.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></P></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>Draudėjams teikiama informacija<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="036.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent priedo III A dalyje nurodyta informacija.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="036.003"><NO.PARAG>3.</NO.PARAG><ALINEA>Valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, gali reikalauti, kad draudimo įmonės be III priede nurodytos informacijos teiktų ir papildomos informacijos, tačiau tik tada, jeigu tai reikalinga, kad draudėjas suvoktų esminius įsipareigojimo elementus.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="036.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA>Išsamias šio straipsnio ir III priedo taikymo taisykles nustato valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Šios direktyvos III priedo atitinkamoje dalyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>Informacija draudėjams<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> įtvirtinta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>Toliau nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta draudėjams prieš sudarant draudimo sutartį (A) arba draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (B), privalo būti pateikta raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba.</P><P>&lt;…&gt;</P><?PAGE NO="3"?><P>A. <HT TYPE="ITALIC">Prieš sudarant draudimo sutartį</HT></P><TBL NO.SEQ="0001" CLASS="GEN" COLS="2"><CORPUS><ROW><CELL COL="1">Informacija apie draudimo įmonę</CELL><CELL COL="2">Informacija apie įsipareigojimą</CELL></ROW><ROW><CELL COL="1">&lt;…&gt;</CELL><CELL COL="2"><P>&lt;…&gt;</P><P>a) 11) [s]u investiciniais vienetais susijusių draudimo polisų atveju investicinių vienetų, su kuriais susijusios išmokos, apibrėžimas[;]</P><P>a) 12) [n]uoroda apie pagrindinio turto pobūdį su investiciniais vienetais susijusių draudimo polisų atveju[;]</P><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></P></CELL></ROW></CORPUS></TBL></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Direktyva 2005/29/EB (toliau – Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20050511">2005 m. gegužės 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="149" PAGE.FIRST="22" DATE.PUB="2005">OL L 149, 2005, p. 22</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> taikoma <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis.</P></NOTE>. Jos 5 straipsnyje nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="005.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="005.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA><P>Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsn[iuose]; arba</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>Klaidinantis informacijos neatskleidimas<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/> įtvirtinta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="007.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.</ALINEA></PARAG><P>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="007.005"><NO.PARAG>5.</NO.PARAG><ALINEA>Bendrijos teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo, įskaitant reklamą arba prekybą, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas II priede, laikomi esminiais.<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Lenkijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms draudimo veiklą Lenkijoje reglamentavo <HT TYPE="ITALIC">Ustawa o działalności ubezpieczeniowej</HT> (Draudimo veiklos įstatymas)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="20160101">2016 m. sausio 1 d.</DATE> įstatymas buvo panaikintas <DATE ISO="20150911">2015 m. rugsėjo 11 d.</DATE> <HT TYPE="ITALIC">Ustawa o działalności ubezpieczeniowej i reasekuracyjnej</HT> (Draudimo ir perdraudimo veiklos įstatymas) (Dz. U. 2015, 1844 pozicija).</P></NOTE>. Šiuo įstatymu buvo siekiama į nacionalinę teisę perkelti Gyvybės draudimo direktyvą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio atitinkamoje dalyje buvo nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>&lt;…&gt;</P><PARAG IDENTIFIER="013.004"><NO.PARAG>4.</NO.PARAG><ALINEA><P>Dėl su investiciniu fondu susieto gyvybės draudimo, nurodyto šio įstatymo priedo I skirsnio 3 grupėje, draudimo bendrovė privalo draudimo sutartyje nurodyti arba paminėti:</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>siūlomų investicinių fondų sąrašą;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2)</NO.P><TXT>išmokų vertės ir draudimo išperkamosios sumos nustatymo taisykles, įskaitant investicinio fondo vienetų išpirkimo taisykles ir konvertavimo į pinigus bei išmokos sumokėjimo terminus;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3)</NO.P><TXT>fondo išteklių investavimą reglamentuojančias taisykles, įskaitant, be kita ko, fondą sudarančio turto savybes, turto atrankos kriterijus ir jo įvairinimo principus bei kitus investavimo apribojimus;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4)</NO.P><TXT>investicinių fondų vienetų vertinimo taisykles ir terminus;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>5)</NO.P><TXT>išlaidų ir visų kitų iš draudimo įmokų arba investicinio fondo atskaitomų mokesčių dydžio nustatymo taisykles;</TXT></NP></ITEM></LIST><P>&lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/></P></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudiciniai klausimai</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Byla C‑143/20</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>O (toliau – atsakovas byloje C‑143/20) yra Lenkijoje įsteigtas juridinis asmuo. Jis su gyvybės draudimo bendrove sudarė su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo sutartį. Pagal šią sutartį gyvybės draudimo bendrovė veikė kaip draudikė, o atsakovas byloje C‑143/20 – kaip draudėjas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Konkreti atsakovo ir draudimo bendrovės sudaryta sutartis buvo susieta su investicinio fondo vienetais. Fondo taisyklėse buvo nurodyta, kad iki 100 % draudimo įmokų bus investuojama į B1 išleistus sertifikatus. Išmokos pagal šiuos sertifikatus buvo grindžiamos B2 indeksu.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT><DATE ISO="20101008">2010 m. spalio 8 d.</DATE> fizinis asmuo A (toliau – ieškovas byloje C‑143/20) prisijungė prie atsakovo byloje C‑143/20 ir draudimo bendrovės sudarytos grupinio gyvybės draudimo sutarties. Pagal pareiškimo dėl prisijungimo prie tos sutarties nuostatas ieškovas byloje C‑143/20 turėjo sumokėti pradinę įmoką, o vėliau – einamąsias mėnesines draudimo įmokas. Jame buvo nustatytas 15 metų draudimo laikotarpis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Draudimo sutartyje nebuvo nurodytos investicinio fondo vienetų vertinimą reglamentuojančios taisykles, viso fondo grynasis turtas ir sertifikatai, į kuriuos buvo investuojamos ieškovo byloje C‑143/20 mokamos įmokos. Be to, joje nebuvo nurodytas indekso vertės, kuria buvo grindžiamos išmokos pagal tuos sertifikatus, apskaičiavimo metodas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Vis dėlto fondo taisyklėse buvo paaiškinta, kad pagal draudimo bendrovės taikomą išmokos garantiją pasibaigus 15 metų sutarties laikotarpiui draudimo bendrovės išmoka nebus mažesnė už visų investuotų įmokų sumą ir ji gali padidėti dėl B2 indekso teigiamo pokyčio. Draudimo bendrovė įsipareigojo draudimo sutarties nutraukimo prieš terminą atveju atlyginti apdraustajam sumą, lygią jo tuo metu turimų investicinio fondo vienetų vertei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Po septynerių metų ieškovas byloje C‑143/20, atsižvelgdamas į didelius savo investuotų lėšų vertės nuostolius, nutraukė sutartį. Draudimo bendrovė jam kaip išperkamąją sumą išmokėjo sumą, atitinkančią jo turimų investicinio fondo vienetų vertę draudimo sutarties nutraukimo dieną.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Ieškovas byloje C‑143/20 pareiškė ieškinį dėl lėšų išieškojimo <HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija). Jis tvirtina, kad buvo suklaidintas dėl turto, į kurį turėjo būti investuojamos įmokos, pobūdžio.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į kalbinę versiją, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais, ir Direktyvos 2009/138/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><DATE ISO="20091125">2009 m. lapkričio 25 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="335" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2009">OL L 335, 2009, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> (toliau – Direktyva <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/>) 185 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją reiškia, kad ieškovui byloje C‑143/20 turi būti atskleista visa informacija apie siūlomas finansines priemones ir investavimo strategijas. Tokios informacijos nepateikimas būtų laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 ir 7 straipsnius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Šiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>1</NO.P><TXT>Ar [Direktyvos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/>] 185 straipsnio 3 dalies i punktą ir [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 12 papunkčiu reikia aiškinti taip, kad sudarydamas su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo sutartis, kai fondo pagrindinis turtas yra išvestinės priemonės (arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones), draudikas arba draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>parduoda<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/> draudimą) privalo draudžiamam vartotojui suteikti informaciją apie pagrindinės priemonės (išvestinės priemonės arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones) pobūdį, tipo<?PAGE NO="6"?> specifikaciją, savybes (angl. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>indication of the nature<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>, vok. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>Angabe der Art.<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/>, pranc. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>indications sur la nature<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/>), ar pakanka nurodyti tik pagrindinio turto tipą nepateikiant tokios priemonės apibūdinimo?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta, kad draudikas arba draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>parduoda<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/> su investiciniais vienetais susietą draudimą) privalo vartotojui suteikti informaciją apie pagrindinės priemonės (išvestinės priemonės arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones) pobūdį, tipo specifikaciją ir savybes, ar [Direktyvos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>] 185 straipsnio 3 dalies i punktą ir [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 12 papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad draudžiamam vartotojui teikiama informacija apie pagrindinės priemonės (išvestinės priemonės arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones) pobūdį, tipo specifikaciją ir savybes turi apimti tokią pačią informaciją, kokios reikalaujama pagal <DATE ISO="20040421">2004 m. balandžio 21 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB &lt;…&gt; [(<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="145" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2004">OL L 145, 2004, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263)], 19 straipsnio 3 dalį ir <DATE ISO="20140515">2014 m. gegužės 15 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES [(<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="173" PAGE.FIRST="349" DATE.PUB="2014">OL L 173, 2014, p. 349</REF.DOC.OJ>)], 24 straipsnio 4 dalį, t. y. išsamią informaciją apie išvestines finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas, kuri turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus apie riziką, susijusią su investavimu į tokias priemones arba su individualiomis investavimo strategijomis, įskaitant visų pirma informaciją apie pagrindinės priemonės vertinimo metodiką, kurią draudikas ar skaičiavimus atliekantis tarpininkas taiko draudimo apsaugos laikotarpiu, informaciją apie riziką, susijusią su išvestine finansine priemone ir jos emitentu, įskaitant informaciją, susijusią su išvestinės finansinės priemonės vertės pokyčiais laikui bėgant, atskirais veiksniais, lemiančiais šiuos pokyčius, ir su tuo, kiek šie veiksniai turi įtakos vertei?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar [Direktyvos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/>] 185 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad sudarydamas su investiciniais vienetais susieto kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis, kai fondo pagrindinis turtas yra išvestinė finansinė priemonė (arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines finansines priemones), draudikas arba draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>parduoda<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> draudimą) privalo draudžiamam vartotojui suteikti tokią pačią informaciją, kokios reikalaujama pagal Direktyvos 2004/39/EB 19 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2014/65/ES 24 straipsnio 4 dalį, t. y. išsamią informaciją apie išvestines finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas, kuri turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus apie riziką, susijusią su investavimu į tokias priemones arba su individualiomis investavimo strategijomis, įskaitant visų pirma informaciją apie pagrindinės priemonės vertinimo metodiką, kurią draudikas arba skaičiavimus atliekantis tarpininkas taiko draudimo apsaugos laikotarpiu, informaciją apie riziką, susijusią su išvestine finansine priemone ir jos emitentu, įskaitant informaciją, susijusią su išvestinės finansinės priemonės vertės pokyčiais laikui bėgant, atskirais veiksniais, lemiančiais šiuos pokyčius, ir su tuo, kiek šie veiksniai turi įtakos vertei?</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="7"?><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Jei atsakymas į antrąjį ar trečiąjį klausimą (arba abu) būtų teigiamas, ar tai, kad draudikas arba draudėjas, siūlantis su investiciniais vienetais susietą gyvybės draudimą, nesuteikia draudžiamam vartotojui reikalaujamos (antrajame ir trečiajame klausimuose nurodytos) informacijos, yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] 5 straipsnį, ar reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 7 straipsnį?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Jei atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų neigiamas, ar tai, kad draudikas ar draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>parduoda<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/> su investiciniais vienetais susietą gyvybės draudimą) aiškiai neinformuoja vartotojo, jog investicinio fondo (draudimo kapitalo fondo) turtas yra investuojamas į išvestines finansines priemones (arba struktūrizuotas finansines priemones, apimančias išvestines finansines priemones), yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, ar reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 7 straipsnį?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Jei atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų neigiamas, ar tai, kad draudikas arba draudėjas, kuris siūlo su investiciniais vienetais susietą gyvybės draudimą, išsamiai nepaaiškina vartotojui konkrečių priemonės, į kurią investuojamas investicinio fondo (draudimo kapitalo fondo) turtas, savybių, įskaitant informaciją apie tokios priemonės veikimo principus, kai priemonė yra išvestinė (arba struktūrizuota finansinė priemonė, apimanti išvestinę finansinę priemonę), yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, ar reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 7 straipsnį?<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Byla C‑213/20</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">A. Towarzystwo Ubezpieczeń Życie S.A</HT>. (toliau – atsakovas byloje C‑213/20) yra Lenkijoje įsteigtas juridinis asmuo, prekiaujantis gyvybės draudimo produktais. 2011 m. liepos mėn. jis su A. S.A., bankų sektoriuje veikiančia bendrove, sudarė su investiciniais vienetais susieto grupinio gyvybės draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas byloje C‑213/20 veikė kaip draudikas, o A. S.A. – kaip draudėja (toliau – draudėja byloje C‑213/20).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Atsakovo ir draudėjos byloje C‑213/20 sudaryta konkreti sutartis buvo susieta su fondo investiciniais vienetais. Fondo taisyklėse buvo nurodyta, kad iki 100 % draudimo įmokų bus investuojama į su trečiosios bendrovės išleistos indeksuojamas obligacijas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT><DATE ISO="20111128">2011 m. lapkričio 28</DATE> ir <DATE ISO="20111130">30 d.</DATE> G. W. ir E. S., fiziniai asmenys (toliau – ieškovės byloje C‑213/20), pateikė atskirus pareiškimus dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarties. Pagal šiuos pareiškimus ieškovės byloje C‑213/20 turėjo sumokėti pradinę įmoką, o vėliau – mokėti einamąsias mėnesines draudimo įmokas. Juose buvo nustatytas 15 metų draudimo laikotarpis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Pasiūlymas prisijungti prie aptariamos grupinio gyvybės draudimo sutarties buvo pateiktas per vienintelį susitikimą draudėjos patalpose. Draudimo produktas ieškovėms byloje C‑213/20 buvo pristatytas kaip investicinis indėlis, kurį sudaro reguliarios santaupos. Žodžiu pristatant šį draudimo produktą pagrindinis dėmesys buvo skiriamas su galima investicijų į investicinį draudimo fondą grąža susijusių grafikų pristatymui. Per tą patį susitikimą ieškovėms byloje C‑213/20 buvo pateikti dokumentai, t. y. prisijungimo pareiškimas ir tipinės sutarties nuostatos.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Vis dėlto ieškovėms byloje C‑213/20 nebuvo pateikta informacijos apie su trečiosios bendrovės indeksu susietų obligacijų pirkimo sąlygas. Taigi, ieškovės byloje C‑213/20 neturėjo informacijos apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į tokius struktūrizuotus produktus. Vienintelė fondo taisyklėse nurodyta su rizika susijusi informacija §buvo apie riziką, kylančią dėl indekso, su kuriuo buvo susietos investuojamos draudimo įmokos, kritimo dėl pokyčių finansų rinkose, ir apie dalies investuotų įmokų galimą praradimą, jeigu draudimo sutartis būtų nutraukta nepasibaigus draudimo laikotarpiui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Kartu su pareiškimu dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarties ieškovės byloje C‑213/20 pasirašė dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad draudimo laikotarpiu fondo investicinių vienetų vertė gali smarkiai svyruoti dėl jį sudarančių finansinių priemonių vertės. Vis dėlto jos buvo patikintos, kad 15 metų laikotarpio pabaigoje joms bus išmokėta visa investicinio fondo vienetų vertė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Pagal grupinio gyvybės draudimo sutarties sąlygas ieškovių byloje C‑213/20 sumokėtos įmokos buvo investuotos į su trečiosios bendrovės indeksu susietas obligacijas. Draudimo laikotarpiu investicinio fondo investicinių vienetų vertė palaipsniui mažėjo. Po aštuonerių metų <DATE ISO="20190123">2019 m. sausio 23 d.</DATE> ieškovė G. W. nutraukė sutartį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Draudimo bendrovė G. W. sumokėjo išperkamąją sumą, atitinkančią jos sąskaitoje buvusių investicinių vienetų vertę, atėmus tam tikras išpirkimo išlaidas. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo momentu ieškovė E. S. toliau mokėjo įmokas ir dar nebuvo nutraukusi teisinių santykių, kylančių iš jos sudarytos sutarties.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Ieškovės byloje C‑213/20 pareiškė ieškinį atsakovui <HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas). Savo reikalavimus jos grindžia tuo, kad atsakovas joms nesuteikė išsamios informacijos apie su trečiosios bendrovės indeksu susietų obligacijų savybes ir apie su jomis susijusią riziką. Taigi, faktiškai nebuvo išreikšta valia dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarties.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, nors ieškovės byloje C‑213/20 formaliai nėra atsakovo ir draudėjos sudarytos draudimo sutarties šalys, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>prieš<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> sudarant draudimo sutartį atskleisti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>bent [direktyvos] priedo III A dalyje nurodytą informaciją<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/>. Atsižvelgdamas į tai, kad šiomis aplinkybėmis vartotojas prisiima kai kurias draudėjo pareigas – be kita ko, pareigą mokėti įmokas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar apdraustajam turi būti suteikta visa informacija, kuri buvo suteikta draudėjai byloje C‑213/20 sudarant sutartį su atsakovu byloje C‑213/20. Jeigu taip yra, kyla neaiškumų dėl tokio atskleidimo laiko ir dėl to, kaip reikia aiškinti Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčių taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Taigi, <HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy‑Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>1.</NO.P><TXT>Ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 12 papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad juose nurodytą informaciją taip pat privaloma pateikti apdraustajam, jei jis kartu nėra draudėjas ir veikia kaip vartotojas, prisijungiantis prie su investiciniais vienetais susieto grupinio kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties, sudarytos tarp draudimo bendrovės ir įmonės, kuri yra draudėja, ir faktinis lėšų, kurios mokamos kaip draudimo įmokos, investuotojas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais, reikia aiškinti taip, kad esant tokiems teisiniams santykiams, kaip nurodyta pirmajame klausime, pareiga informuoti apie kapitalo, susieto su draudimo kapitalo fondu, pobūdį taip pat reiškia, kad apdraustas vartotojas turėtų būti išsamiai ir suprantamai informuojamas apie visas su investavimu į su investiciniais vienetais susietą turtą (pavyzdžiui, struktūrizuotas obligacijas arba išvestines finansines priemones) susijusias rizikas, jų pobūdį ir mastą, ar pakanka, kaip apibrėžta minėtoje nuostatoje, pateikti apdraustam vartotojui tik pagrindinę informaciją apie pagrindines rizikos, susijusios su lėšų investavimu per draudimo kapitalo fondą, rūšis?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį ir III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčius reikia aiškinti taip, kad esant tokiems teisiniams santykiams, kaip nurodyta pirmajame ir antrajame klausimuose, taikoma pareiga informuoti vartotoją, kuris prisijungia prie gyvybės draudimo sutarties kaip apdraustasis, apie visas investavimo rizikas ir su jomis susijusias sąlygas, apie kurias draudiką informavo turto (struktūrizuotų obligacijų arba išvestinių finansinių priemonių), sudarančio draudimo kapitalo fondą, emitentas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Jeigu į ankstesnius klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad vartotojas, prisijungiantis kaip apdraustasis prie su investiciniais vienetais susieto grupinio kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties, turi per atskirą ikisutartinę procedūrą gauti informaciją apie kapitalo pobūdį ir su investavimu į tokį turtą susijusias rizikas prieš sudarydamas sutartį, taigi ar šiai nuostatai prieštarauja tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip [Draudimo veiklos įstatymo] 13 straipsnio 4 dalis, pagal kurią pakanka, kad ši informacija būtų pirmą kartą atskleista draudimo sutarties turinyje ir jos sudarymo metu, o informacijos gavimo momentas per prisijungimo prie sutarties procedūrą nėra vienareikšmiškai ir aiškiai nustatytas ir atskirtas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Jeigu į pirmąjį–trečiąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais, taip pat reikia aiškinti taip, kad tinkamas juose nustatytos pareigos pateikti informaciją įgyvendinimas turi būti laikomas esminiu su investiciniais vienetais susieto grupinio kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties elementu ir, jei būtų nustatyta, kad ši pareiga nebuvo tinkamai įgyvendinta, apdraustam vartotojui gali būti suteikta teisė reikalauti grąžinti visas sumokėtas draudimo įmokas dėl galimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba niekine <HT TYPE="ITALIC">ab initio</HT> arba dėl galimo konkretaus pareiškimo dėl prisijungimo prie sutarties pripažinimo negaliojančiu arba niekiniu?<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="10"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Procesas Teisingumo Teisme</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT><DATE ISO="20210324">2021 m. kovo 24 d.</DATE> sprendimu abi bylos C‑143/20 ir C‑213/20 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Rašytinės pastabas pateikė ieškovės byloje C‑213/20, atsakovas byloje C‑213/20, Graikijos, Italijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija. Ieškovės byloje C‑213/20, atsakovas byloje C‑213/20, Italijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija taip pat atsakė į <DATE ISO="20210323">2021 m. kovo 23 d.</DATE> joms raštu pateiktus klausimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Ši išvada yra tokios struktūros. Pirmiausia nurodysiu ir paaiškinsiu nagrinėjamų draudimo produktų pobūdį, paskui apibendrinsiu bendras faktines aplinkybes, kurios yra svarbios šiai išvadai (A skirsnis). Toliau aptarsiu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų eilės tvarką (B skirsnis), po to juos išnagrinėsiu iš esmės: <HT TYPE="ITALIC">kas</HT> privalo atskleisti informaciją, reikalaujamą pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį (C skirsnis); <HT TYPE="ITALIC">kokia</HT> informacija turi būti atskleista pagal tą nuostatą (D skirsnis); <HT TYPE="ITALIC">kada</HT> ji turi būti atskleista (E skirsnis) ir kokios yra šios pareigos neįvykdymo <HT TYPE="ITALIC">pasekmės</HT> (F skirsnis).</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Grupinio gyvybės draudimo produktai ir reikšmingos faktinės aplinkybės</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Kalbant apie būtinybę apsaugoti vartotoją, draudimo sektorius yra itin jautri sritis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. <DATE ISO="19861204">1986 m. gruodžio 4 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Komisija</HT> <HT TYPE="ITALIC">/ Vokietija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>205/84</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1986:463">EU:C:1986:463</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad yra su viešuoju interesu gyvybės draudimo produktų sektoriuje susijusių privalomųjų pagrindų, kuriais remiantis galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimus.</P></NOTE>. Draudimo sutartys teisiniu požiūriu yra sudėtingi finansiniai produktai, kurie gali labai skirtis, nelygu juos siūlantis draudikas, ir gali lemti didelius bei potencialiai labai ilgos trukmės finansinius įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis natūralu, kad vartotojas, palyginti su draudiku, yra blogesnėje padėtyje.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Endress</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑209/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:864">EU:C:2013:864</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> 2013 m. Europos Komisija pateikė ataskaitą dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos, kurioje atkreipė dėmesį į susirūpinimą keliančią aplinkybę, kad finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse dažniausiai pranešama apie nesąžiningą veiklą valstybėse narėse, kurioje reklamuojant produktą nepateikiama esminė informacija ir siūlomi produktai apibūdinami klaidinamai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Pirmoji <DATE ISO="20050511">2005 m. gegužės 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, taikymo ataskaita, COM(2013) 139 <HT TYPE="ITALIC">final</HT>, p. 25.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismo jurisprudencijoje numatyta aukšta vartotojų apsauga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr., pavyzdžiui, <DATE ISO="20011213">2001 m. gruodžio 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Heininger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑481/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2001:684">EU:C:2001:684</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Endress</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑209/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:864">EU:C:2013:864</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20150423">2015 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Van Hove</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑96/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:262">EU:C:2015:262</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20150429">2015 m. balandžio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑51/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:286">EU:C:2015:286</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Nors ši apsauga nėra absoliuti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P><DATE ISO="20120301">2012 m. kovo 1 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">González Alonso</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑166/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:119">EU:C:2012:119</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>, Teisingumo Teismo pripažįstamas aukštesnis apsaugos lygis skirtas užtikrinti proporcingesnę silpnesnės šalies, užmezgančios sutartinius santykius su draudimo bendrove (t. y. draudėjo arba vartotojo), derybinę padėtį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P><DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Endress</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑209/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:864">EU:C:2013:864</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>). Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20150423">2015 m. balandžio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Van Hove</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑96/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:262">EU:C:2015:262</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Tie patys argumentai taikomi ir <HT TYPE="ITALIC">kaupiamojo (investicinio) draudimo</HT> (angl. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>assurance<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/>) sektoriuje. Apskritai kalbant, įprastas draudimas (angl. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>insurance<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>) apima pavojus arba riziką, kurie gali atsirasti (taigi, jis turi vertę tik žalos atveju), o kaupiamasis (investicinis) draudimas (angl. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>assurance<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>) susijęs su finansine apsauga, pagal kurią išmoka mokama įvykus neišvengiamai turinčiam įvykti įvykiui. Taigi, antruoju atveju žadama išmoka – garantuota minimali suma arba jos investicinė vertė išpirkimo momentu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Grupinio gyvybės draudimo sutartis yra viena gyvybės draudimo apsaugą suteikianti sutartis, kurią sudaro draudimo bendrovė ir draudėjas. Individualūs vartotojai gali nuspręsti prisijungti prie grupinės sutarties, pateikdami atskirus pareiškimus, kuriuose išreiškiamas noras tai padaryti. Už mokamas periodines įmokas tokie vartotojai gauna apsaugą, suteikiamą pagal atitinkamoje sutartyje numatytą sistemą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Vis dėlto daug gyvybės draudimo produktų arba sutarčių yra sukurti ir parduodami tik kaip asmeninių finansinių investicijų priemonės arba priemonės, turinčios daug į jas panašių elementų. Dažnai jie parduodami kaip senatvės pensijos kaupimo būdas. Taip yra kalbant apie su investiciniais vienetais susieto draudimo liudijimus. Pagal šių rūšių sutartis mokamos įmokos investuojamos į investicinių fondų vienetus. Tokiu atveju šių investicinių vienetų vertė priklauso nuo fondą sudarančio turto. Jeigu tokio pagrindinio turto vertė svyruoja, taip pat svyruoja ir investicinių vienetų, į kuriuos investuotos draudėjo įmokos, vertė. Siekiant patenkinti saugumo poreikį, atsižvelgiant į tokius galimus vertės svyravimus, su investiciniais vienetais susieto draudimo planuose gali būti nustatytos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>išmokos garantijos<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>. Iš esmės pagal šias garantijas nustatomas minimalus sutarties vertės lygis suėjus terminui, t. y. sutarties galiojimo pasibaigimo momentu, nepaisant turimų investicinių vienetų rinkos vertės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Pagrindinėje byloje nagrinėjamo su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo rūšis paprastai yra populiarūs draudimo produktai. Jie parduodami vidutiniams vartotojams, žadant, kad tai yra saugaus ilgalaikio taupymo įsipareigojimas, dėl kurio suėjus draudimo liudijimo terminui arba įvykus jame nurodytam įvykiui gali būti gauta didesnė grąža<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Kaip teisingai pažymi Europos Komisija, aptariami produktai nesusiję su grupinio gyvybės draudimo sutartimis, prie kurių prisijungti privaloma, kaip antai sudaromomis pagal darbo sutartį. Tokio pobūdžio sutartys nepatenka į Gyvybės draudimo direktyvos 3 straipsnio taikymo sritį.</P></NOTE>. Iš tiesų, kaip paaiškina prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamos bylos yra tik du daugybės tame pačiame teisme nagrinėjamų panašaus pobūdžio bylų pavyzdžiai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Galiausiai, prieš pradedant pagrindines bylas nagrinėti iš esmės (o jų esmė – sudėtinga), gali būti naudinga trumpai priminti reikšmingas ir bendras faktines aplinkybes, kurioms esant kilo ginčai pagrindinėse bylose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nenurodytą dieną draudimo bendrovė su draudėju sudarė dvi savarankiškas ir nesusijusias grupinio gyvybės draudimo sutartis. Jie abu yra juridiniai asmenys. 2010 ir 2011 m. ieškovai pagrindinėse bylose, kurie yra Lenkijos fiziniai asmenys ir, ko gero, taip pat vartotojai, kaip tai suprantama pagal atitinkamus Sąjungos teisės aktus, savanoriškai prisijungė prie tų sutarčių 15 metų laikotarpiui. Už tai jie sutiko prisiimti įsipareigojimą mokėti fiksuotą mėnesinę įmoką visą tą laikotarpį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Kadangi atitinkamas gyvybės draudimas buvo susietas su investicinio fondo vienetais, draudimo bendrovė ieškovų sumokėtas įmokas investuodavo į to fondo investicinius vienetus (kitaip tariant – akcijas). Šios investicijos buvo susijusios su rizika, kad draudimo laikotarpiu tų investicinių vienetų vertė stipriai svyruos.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Vis dėlto ieškovams buvo užtikrinta, kad suėjus 15 metų terminui jiems bus taikoma išmokos garantija, pagal kurią jiems bus išmokėta bent tiek, kiek buvo investuota įmokų (byloje C‑143/20 aptariamu atveju), arba investicinio fondo vienetų visa vertė (byloje C‑213/20 aptariamu atveju). Taip pat buvo galimybė gauti didesnę išmoką tuo atveju, jeigu atitinkamu draudimo laikotarpiu atitinkamų fondų, su kuriais buvo susieta atitinkama grupinio gyvybės draudimo sutartis, vertė padidėtų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Jeigu draudimo sutartis būtų nutraukta <HT TYPE="ITALIC">nesuėjus</HT> terminui, ieškovams pagrindinėse bylose būtų išmokėta tik suma, lygi atitinkamų investicinio fondo vienetų vertei, nustatytai pasitraukimo iš sutarties momentu, ir taikomas išpirkimo mokestis. Pagrindinėse bylose aptariamais atvejais tai reiškė, kad bendra išmokėta suma buvo gerokai mažesnė nei atitinkamo ieškovo investuota suma.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Ieškovai pagrindinėse bylose tvirtina, kad jie nebuvo pakankamai informuoti apie pagal grupinio gyvybės draudimo sutartis, prie kurių prisijungė, įsigytų finansinių priemonių pobūdį ir savybes. O tai reiškia, kad nepakankamai aiškiai suprato prisiimamą riziką. Todėl, jie pareiškė ieškinius draudėjui (byloje C‑143/20 aptariamu atveju) ir draudimo bendrovei (byloje C‑213/20 aptariamu atveju), siekdami, kad pareiškimai dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarčių būtų pripažinti negaliojančiais, ir reikalaudami grąžinti visas pagal tuos draudimo liudijimus investuotas sumas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Klausimų performulavimas ir jų eilės tvarka</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Prieš pradedant iš esmės nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, būtina patikslinti šių bylų du aspektus: pirma, taikytiną Sąjungos teisę ir, atsižvelgiant į tai, antra, prejudicinių klausimų formuluotę ir ją supaprastinti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Pirma, keliuose klausimuose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti tam tikras Direktyvos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/> nuostatas. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo Lenkijos vyriausybė ir Komisija, tos direktyvos taikymas buvo atidėtas iki <DATE ISO="20160101">2016 m. sausio 1 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Ten pat, 311 straipsnis, pakeistas <DATE ISO="20131211">2013 m. gruodžio 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/58/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2009/138/EB (Mokumas II) nuostatos dėl perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios datų ir dėl tam tikrų direktyvų (Mokumas I) panaikinimo datos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="341" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2013">OL L 341, 2013, p. 1</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>. Taigi, kadangi ieškovai pagrindinėse bylose pareiškimus dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarčių užpildė, atitinkamai, jau <DATE ISO="20101008">2010 m. spalio 8 d.</DATE> (byloje C‑143/20 aptariamu atveju) ir <DATE ISO="20111128">2011 m. lapkričio 28</DATE> ir <DATE ISO="20111130">30 d.</DATE> (byloje C‑213/20 aptariamu atveju), Direktyva <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/> šioms byloms netaikoma <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį klausimą byloje C‑143/20 pateikė tam, kad būtų palyginta Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2004/39/EB 19 straipsnio 3 dalies bei Direktyvos 2014/65/ES taikymo sritis. Vis dėlto direktyvose 2004/39 ir 2014/65 aiškiai nurodyta, kad draudimo įmonės į jų taikymo sritį nepatenka<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Žr. direktyvų 2004/39 ir 2014/65 2 straipsnio 1 dalies a punktą, taip pat Direktyvos 2014/65 27 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>. Be to, visų pirma, pagrindinių bylų aplinkybėms Direktyva 2014/65 netaikytina <HT TYPE="ITALIC">ratione temporis</HT>. Taigi, bet koks vertinimas pagal ją būtų visiškai teorinis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Žr. Direktyvos 2014/65 94 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Dėl nurodytų priežasčių siūlau performuluoti byloje C‑143/20 pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus ir byloje C‑213/20 pateiktus pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus taip, kad prašoma išaiškinti tik Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje C‑143/20 pateiktame trečiajame klausime prašoma išaiškinti tik Direktyvos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>Mokumas II<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/> 185 straipsnio 4 dalį, šis klausimas netenka prasmės, taigi Teisingumo Teismui į jį atsakyti nereikia.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Antra, performuluoti ir supaprastinti klausimai susiję su informacijos atskleidimu prieš prisijungiant prie draudimo sutarties pagal Gyvybės draudimo direktyvą keturiais skirtingais aspektais: <HT TYPE="ITALIC">kam</HT> tenka pareiga informuoti vartotojus apie su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo produktų savybes ir riziką; <HT TYPE="ITALIC">kokia</HT> informacija turi būti atskleista; <HT TYPE="ITALIC">kada</HT> ji turi būti atskleista ir kokios yra tokios informacijos neatskleidimo <HT TYPE="ITALIC">pasekmės</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Pirmasis klausimas bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktas iš esmės siekiant išsiaiškinti, <HT TYPE="ITALIC">kam</HT> konkrečiai tenka pareiga informuoti draudėją pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį. Konkrečiomis pagrindinių bylų faktinėmis aplinkybėmis tai nustatyti sudėtinga dėl to, kad draudimo produkto faktinis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>pardavėjas<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/> yra ne draudimo įmonė, o kitas (juridinis) asmuo (C skirsnis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Antruoju klausimu byloje C‑143/20 ir antruoju bei trečiuoju klausimais byloje C‑213/20 iš esmės siekiama išsiaiškinti, apie <HT TYPE="ITALIC">kokią</HT> informaciją kalbama. Juos performulavus, klausiama, kokio pobūdžio ir kokio detalumo informacija turi būti suteikta ieškovams pagrindinėse bylose pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais (D skirsnis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Klausimas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/><HT TYPE="ITALIC">kodėl</HT><QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> yra byloje C‑213/20 pateiktas ketvirtasis klausimas. Juo klausiama, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis reiškia reikalavimą nustatyti atskirą ikisutartinę procedūrą, per kurią vartotojui turi būti atskleista III priedo A dalyje nurodyta informacija. Jeigu taip yra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar pagal šią nuostatą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, kurioje nenurodyta, kada turi būti įvykdyta pareiga atskleisti informaciją (E skirsnis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Ketvirtuoju–šeštuoju klausimais byloje C‑143/20 ir penktuoju klausimu byloje C‑213/20 siekiama išsiaiškinti, kokios <HT TYPE="ITALIC">pasekmės</HT> kiltų neatskleidus informacijos, būtinos siekiant informuoti vartotoją apie draudimo produkto pobūdį ir savybes. Tai daroma atsižvelgiant, atitinkamai, į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą ir Gyvybės draudimo direktyvą (F skirsnis).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Šiuos klausimus išnagrinėsiu paeiliui.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Kam tenka pareiga atskleisti informaciją ir kas yra jos gavėjas?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Pirmuoju klausimu bylose C‑213/20 ir C‑143/20 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar apdraustasis, kuris nėra draudėjas ir tik prisijungė prie su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo sutarties kaip vartotojas, turėtų gauti informaciją, kuriai taikoma Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta atskleidimo pareiga.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Atsakovas byloje C‑213/20 mano, kad į šiuos klausimus reikia atsakyti neigiamai. Jis tvirtina, kad Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją tik santykiuose tarp draudimo įmonės ir draudėjo. Kai vartotojai prisijungia prie draudimo įmonės ir draudėjo sudarytos gyvybės draudimo sutarties, tačiau patys netampa draudėjais, tos direktyvos 36 straipsnio 1 dalis netaikoma.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Ieškovės byloje C‑213/20, Italijos ir Lenkijos vyriausybės ir Komisija iš esmės tvirtina, kad, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies sisteminį ir teleologinį aiškinimą, joje nustatyta pareiga atskleisti informaciją turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma ir vartotojų, kurie prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, atžvilgiu, jeigu jie prisiima pagrindines draudėjo pareigas (pavyzdžiui, mokėti įmoką ir prisiimti sutartyje numatytų investicijų riziką).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Sutinku su antruoju požiūriu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Pagal Gyvybės draudimo direktyvos 2, 3 ir 5 konstatuojamąsias dalis ja siekiama skatinti gyvybės draudimo vidaus rinkos kūrimą, kartu užtikrinant atitinkamą draudėjų ir naudos gavėjų apsaugą Europos Sąjungoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Kalbant apie pastarąjį tikslą, šia direktyva siekiama apsaugoti vartotojus suteikiant jiems galimybę priimti informacija pagrįstus sprendimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P><DATE ISO="20160510">2016 m. gegužės 10 d.</DATE> ELPA teismo sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Franz‑Josef Hagedorn und Vienna‑Life Lebensversicherung AG / Rainer Armbruster und Swiss Life (Liechtenstein) AG</HT> (sujungtos bylos E‑15/15 ir E‑16/15, 52 punktas).</P></NOTE>. Šis požiūris atsispindi 52 konstatuojamojoje dalyje, kurioje paaiškinta, kad Gyvybės draudimo direktyva siekiama, be kita ko, suderinti minimalias nuostatas, kad vartotojas gautų aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines jam siūlomų draudimo produktų charakteristikas. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog, siekiant, kad bendrojoje rinkoje vartotojas turėtų platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą, jam turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20020305">2002 m. kovo 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Axa Royale Belge</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑386/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:136">EU:C:2002:136</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0020">20</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20150429">2015 m. balandžio 29 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑51/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:286">EU:C:2015:286</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Tokią apsaugą siekiama užtikrinti, be kita ko, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją. To straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarant <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>draudimo sutartį<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/>, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>draudėjams<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> turi būti suteikta bent III priedo A dalyje nurodyta informacija. Pagal 2 dalį draudimo sutarties galiojimo metu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>draudėjui<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> suteikiama teisė būti informuotam apie visus pasikeitimus, susijusius su III priedo B dalyje nurodyta informacija. 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu tai reikalinga, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>draudėjas<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/> suvoktų esminius įsipareigojimo elementus, valstybės narės <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>draudimo įmonėms<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/> gali nustatyti platesnius informacijos atskleidimo įpareigojimus nei nurodyta 1 ir 2 dalyse. Pagal tos direktyvos 36 straipsnio 4 dalį nacionalinėje teisėje nustatomos išsamios šių įsipareigojimų vykdymo taisyklės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojama neveikiamoji rūšis. Jose nenurodytas subjektas, kuriam tenka jose nustatytos pareigos atskleisti informaciją. Taigi, jos skiriasi nuo, pavyzdžiui, šio straipsnio 3 dalies, kurioje konkrečiai nurodytos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0040" REF.END="QE0040"/>draudimo įmonės<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/>, kurioms gali būti taikomi platesni nei direktyvoje suderinti įpareigojimai atskleisti informaciją.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas nepatikslino, kas turėtų vykdyti pareigą atskleisti informaciją, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 (ir 2) dalyse? Šalių pastabose nėra jokios informacijos apie tokios teisėkūros technikos taikymo priežastis. Tokios informacijos nėra ir Gyvybės draudimo direktyvos parengiamuosiuose darbuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Atsakymas į klausimą, kam tenka pareiga atskleisti informaciją, yra nesudėtingas ir intuityvus tais atvejais, kai sudaromos <HT TYPE="ITALIC">paprastos</HT> sutartys tarp dviejų šalių – tik vieno draudiko ir vieno draudėjo. Atsakymas į tą patį klausimą tampa ne toks akivaizdus tais atvejais, kai sudaromi <HT TYPE="ITALIC">sudėtingesni</HT> susitarimai, kuriuose dalyvauja daugiau nei dvi šalys. O kaip būtų tuo atveju, jeigu (pirminis, nominalus) draudėjas imtų kviesti kitus asmenis jungtis prie draudimo liudijimo arba perpardavinėtų tą produktą trečiosioms šalims, kurios faktiškai prisiimtų iš draudimo sutarties kylančią teisinę ir ekonominę riziką?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Tikslus šių sudėtingų schemų teisinis kvalifikavimas gali labai priklausyti nuo taikytinų nacionalinės (civilinės) teisės kategorijų ir nuo konkretaus pagal jas sudarytų teisinių susitarimų pobūdžio. Vis dėlto, nepaisant to, kokia klasifikacija bus galiausiai nustatyta šioje srityje, skaitant Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 2, 3 ir 52 konstatuojamosiomis dalimis, tiesiog negalima padaryti išvados, kad vartotojas, kuris visada turėjo būti apsaugotas taikant 36 straipsnyje nustatytą pareigą atskleisti informaciją, šią apsaugą visiškai prarastų. Pasirinkus tam tikrą draudimo produktų verslo arba pardavimo modelį ir taip į sandorį įtraukus daugiau dalyvių nei anksčiau buvo numatyta teisės aktuose, negali būti išvengta toje direktyvoje nustatytų pareigų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Pripažįstu, kad, norint į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies tekstą įtraukti sudėtingesnių atvejų, reikia šiek tiek plačiau aiškinti šią nuostatą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Mano nuomone, tai nėra toks plečiamasis aiškinimas, kokį Teisingumo Teismas iš tikrųjų buvo pasirengęs taikyti praeityje, siekdamas užpildyti veiksmingos vartotojų apsaugos spragas tais atvejais, kai dėl teisės aktų teksto arba reglamentavimo kildavo sunkumų arba jie turėdavo trūkumų – kaip pavyzdį žr. <DATE ISO="20091119">2009 m. lapkričio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sturgeon ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑402/07 ir C‑432/07</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2009:716">EU:C:2009:716</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Vis dėlto, atsižvelgiant į šios nuostatos logiką ir tikslą, taip pat į visą šią teisės sritį, tai yra gana natūralu. Be to, tai suderinama su direktyvos 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nurodyta, kam turi būti suteikta informacija, bet ne kas ją turi suteikti, vartojama neveikiamąja rūšimi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pareigos atskleisti informaciją taikomos <HT TYPE="ITALIC">bet kuriai šaliai</HT>, sudariusiai draudimo sutartį su <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0041" REF.END="QE0041"/>draudėju<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/>. Šiose dalyse įtvirtinta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0042" REF.END="QE0042"/>dinamiška<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/> pareiga atskleisti informaciją, kuri <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0043" REF.END="QE0043"/>persikelia<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/> keičiantis draudimo sutarties šaliai. O to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta galima papildoma pareiga atsiranda tik <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0044" REF.END="QE0044"/>draudimo įmonėms<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/>, kurios yra apibrėžta ir uždara grupė pagal Gyvybės draudimo direktyvos 4 straipsnio reikalavimus, jeigu valstybės narės nusprendžia taikyti griežtesnius reikalavimus nei direktyvoje nustatyti suderinti minimalūs reikalavimai. Jeigu atsiranda ši papildoma pareiga, ji taikoma tik vienos rūšies šalims (t. y. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0045" REF.END="QE0045"/>draudimo įmonėms<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/>). Taigi, ši pareiga lieka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0046" REF.END="QE0046"/>statiška<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Taikant visiškai algebrinį požiūrį, siekiant nustatyti, kam tenka Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta dinamiška pareiga atskleisti informaciją, reikia įvertinti du kintamuosius. Pirmasis yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0047" REF.END="QE0047"/>draudimo sutarties<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/> buvimas. Antrasis – <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0048" REF.END="QE0048"/>draudėjo<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/> buvimas. Pirmiausia įvertinsiu, ar pagrindinių bylų aplinkybėmis yra šie du kintamieji (1 ir 2 dalys), o paskui pasiūlysiu atsakymą į bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktą pirmąjį klausimą (3 dalis).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="16"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC"><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0049" REF.END="QE0049"/>Draudimo sutarties<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/> buvimas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Kas yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0050" REF.END="QE0050"/>draudimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/> pagal Gyvybės draudimo direktyvą? Direktyvos tekste ši sąvoka neaptarta. Be to, šiuo klausimu direktyvoje nėra nuorodos į valstybių narių teisę. Direktyvos 44 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad ja nesiekiama suderinti valstybių narių sutarčių teisę. Pagal šią direktyvą sprendimus dėl draudimo įstatymų turinio turi priimti valstybės narės, jeigu nenurodyta kitaip<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Taip pat žr. Gyvybės draudimo direktyvos 7 konstatuojamąją dalį ir 36 straipsnio 4 dalį.</P></NOTE>. Taigi, norint nustatyti sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0051" REF.END="QE0051"/>draudimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/> apimtį, reikia atsižvelgti į Gyvybės draudimo direktyvos kontekstą ir ši apimtis turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai pagal Sąjungos teisę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P><DATE ISO="20120301">2012 m. kovo 1 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">González Alonso</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑166/11</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:119">EU:C:2012:119</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20180531">2018 m. gegužės 31 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Länsförsäkringar Sak Försäkringsaktiebolag ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑542/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:369">EU:C:2018:369</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0049">49</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Pagal analogiją taip pat žr. <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Koushkaki</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑84/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:862">EU:C:2013:862</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) teismas jau turėjo progą išaiškinti, kad vienas iš pagrindinių sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0052" REF.END="QE0052"/>draudimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvą, aspektų yra teisinio sandorio buvimas, kuris reiškia <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0053" REF.END="QE0053"/>naują ir savarankišką rizikos prisiėmimą už atlygį<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P><DATE ISO="20160510">2016 m. gegužės 10 d.</DATE> ELPA teismo sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Franz‑Josef Hagedorn und Vienna‑Life Lebensversicherung AG / Rainer Armbruster und Swiss Life (Liechtenstein) AG</HT> (sujungtos bylos E‑15/15 ir E‑16/15, 61 punktas).</P></NOTE>. Tokio požiūrio esant įvairioms aplinkybėms laikosi ir Teisingumo Teismas, nagrinėdamas pagrindines draudimo sandorio savybes. Jis taip pat nurodo, kad šiems sandoriams būdinga tai, kad draudikas, gavęs draudimo įmoką, įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti apdraustajam išmoką, sutartą sudarant sutartį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><DATE ISO="20180531">2018 m. gegužės 31 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Länsförsäkringar Sak Försäkringsaktiebolag ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑542/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:369">EU:C:2018:369</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0050">50</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kuriame daroma nuoroda į <DATE ISO="19990225">1999 m. vasario 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">CPP</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑349/96</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1999:93">EU:C:1999:93</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0017">17</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20150326">2015 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Litaksa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:202">EU:C:2015:202</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Dėl tokio sandorio pobūdžio egzistuoja sutartinis ryšys tarp (paprastai) draudimo paslaugos teikėjo ir asmens, kurio riziką draudimas dengia<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Ten pat, 50 punktas, kuriame daroma nuoroda į <DATE ISO="20160317">2016 m. kovo 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Aspiro</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑40/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:172">EU:C:2016:172</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Abiem šioms apibrėžtims būdinga tai, kad pabrėžiama ekonominė logika (t. y. rizikos prisiėmimas), o ne formalios sutarčių sąlygos. Iš tiesų, konkrečiai kalbant apie gyvybės draudimo produktus, (instituciniam) subjektui (paprastai – draudimo įmonei) tenkanti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0054" REF.END="QE0054"/>rizika<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/> reiškia, kad sutartu laikotarpiu pradedama taikyti išmokų politika ir pasibaigus sutarčiai draudėjui turi būti kompensuoti patirti nuostoliai. Įsipareigojimas, kurį sutinka prisiimti draudėjas, paprastai susijęs su įmokų mokėjimu visą draudimo liudijimo galiojimo laikotarpį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsniu siekiama padėti draudėjams pasverti pasirinkimą prisiimti įsipareigojimus, kylančius iš sukurtų naujų draudimo produktais grindžiamų santykių. Šios direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad pareigos atskleisti informaciją esmė yra siekis suteikti daugiau teisių draudėjams ir vartotojams, sudarantiems teisinius sandorius – gyvybės draudimo sutartis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20200402">2020 m. balandžio 2 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">kunsthaus muerz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑20/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:273">EU:C:2020:273</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tai reiškia, kad direktyva siekiama suteikti toms šalims visas būtinas priemones, kad jos galėtų pačios įvertinti galimą prisiimti riziką<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Ten pat, 39 punktas. Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Endress</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑209/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:864">EU:C:2013:864</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20011213">2001 m. gruodžio 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Heininger</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑481/99</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2001:684">EU:C:2001:684</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0045">45</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0047">47</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="17"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT>Taigi, tais atvejais, kai vartotojas sukuria tokio pobūdžio teisinius santykius su trečiąja šalimi ir taip prisiima naują ir savarankišką riziką (arba pareigą), Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje nustatytomis pareigomis atskleisti informaciją prieš sudarant sutartį ir po to siekiama sudaryti galimybes tokiam vartotojui, remiantis suteikta informacija, pasirinkti jam tinkamiausią sutartį prieš ją sudarant ir jos galiojimo laikotarpiu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Tokiu atveju norint atsakyti į klausimą, ar buvo prisiimta tokia pareiga, reikia įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes, o tai geriausiai gali padaryti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktas pastabas, atrodo neginčijama, kad ieškovai pagrindinėse bylose pateikė atskirus <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0055" REF.END="QE0055"/>pareiškimus<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/> dėl prisijungimo prie nagrinėjamų grupinio gyvybės draudimo sutarčių. Taip ieškovai pagrindinėse bylose prisiėmė tam tikras teises ir pareigas. Nurodoma, kad tarp tokių pareigų buvo ekonominio pobūdžio pareiga mokėti periodines įmokas, kurias draudimo bendrovė vėliau investuodavo į susijusių investicinių fondų vienetus. Tokias teises, be kita ko, sudaro išmokos garantija, pagal kurią pasibaigus 15 metų laikotarpiui ieškovai gautų išmoką, kuri galėtų būti didesnė už visą pagal liudijimą investuotą sumą arba bent lygi jai. Atsižvelgiant į tai, kad yra šie pagrindiniai elementai, atrodo, kad Gyvybės draudimo direktyvos požiūriu, pateikus pareiškimus dėl prisijungimo prie nagrinėjamos gyvybės draudimo sutarties, buvo sudarytos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0056" REF.END="QE0056"/>draudimo sutartys<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/>, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Šios išvados nepaneigia prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimas, kad pagal Lenkijos teisę, kai vartotojas prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, jis faktiškai netampa šios sutarties šalimi, o tik įgyja <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0057" REF.END="QE0057"/>apdraustojo<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/> statusą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas neturi aiškinti arba komentuoti nacionalinės teisės. Vis dėlto nesuprantu, kaip galima įgyti apdraustojo statusą be jokios sutarties. Logiškai mąstant darytina prielaida, kad tokiu atveju apdraustasis turi būti sukūręs tam tikrus (sutartinius) teisinius santykius. Pareiškimas dėl prisijungimo, kurį, ko gero, pasirašė ieškovai pagrindinėse bylose, gali būti laikomas prisijungimu prie draudiko ir draudėjo sudarytos pradinės sutarties ir gali būti laikoma, kad ieškovai tapo (susijusiais) draudėjais pagal pradinę sutartį. Arba tas pats pareiškimas gali būti vertinamas kaip antros sutarties sudarymas tarp draudėjo ir apdraustojo. Taigi pagal nacionalinę teisę būtų dvi viena po kitos sudarytos sutartys: draudiko ir pradinio draudėjo sudaryta pradinė sutartis ir draudėjo su vartotoju sudaryta antroji sutartis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Vis dėlto man sunku daryti prielaidą, kad pagal nacionalinę teisę faktiškai nebuvo susiklosčiusi nė viena iš šių dviejų situacijų ir apdraustieji iš tiesų atsidūrė tam tikrame teisiniame vakuume (nesudarę jokių sutarčių)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Jeigu taip būtų pagal nacionalinę teisę, daryčiau prielaidą, kad daugelis šioje byloje prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų (jeigu ne visi) yra nereikalingi. Ieškovai galėtų tiesiog pareikšti ieškinį dėl restitucijos, grindžiamos draudėjo nepagrįstu praturtėjimu, nes ta šalis būtų gavusi lėšas be teisinio pagrindo.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją, labiau tikėtinas atrodo antrasis variantas. Tokiu atveju pagal nacionalinę teisę iš tikrųjų būtų dvi viena po kitos sudarytos sutartys. Pirma, būtų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0058" REF.END="QE0058"/>pradiniai<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/> teisiniai santykiai tarp draudimo įmonės ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0059" REF.END="QE0059"/>pradinio<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/> draudėjo, kurie sudaro grupinio gyvybės draudimo sutarties pagrindą. Antra, atsirastų nauji ir savarankiški draudėjo ir vartotojo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0060" REF.END="QE0060"/>vėlesni<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/> teisiniai santykiai.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="18"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Taigi, atrodo, kad ieškovai pagrindinėse bylose sudarė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0061" REF.END="QE0061"/>draudimo sutartį<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvą, nepaisant šios tikrovės neaiškaus ir spragų turinčio teisinio kvalifikavimo pagal Lenkijos teisę, ir kad šie teisiniai santykiai kuriami atskirai nuo draudimo įmonės ir draudėjo sudarytos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0062" REF.END="QE0062"/>pradinės<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/> draudimo sutarties.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Kas yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0063" REF.END="QE0063"/>draudėjas<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/> pagal nagrinėjamas draudimo sutartis?</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0064" REF.END="QE0064"/>draudėjas<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/> Gyvybės draudimo direktyvoje taip pat nėra apibrėžta ir nėra nuorodos į nacionalinę teisę. Vis dėlto, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos struktūrą, nors sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0065" REF.END="QE0065"/>draudėjas<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/> paprastai suprantama kaip reiškianti asmenį, veikiantį kaip pasiūlymo gavėjas teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos apibrėžiama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0066" REF.END="QE0066"/>draudimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Palyginti su Gyvybės draudimo direktyvos 44–47 konstatuojamosiomis dalimis, 35 straipsniu ir 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis.</P></NOTE>, šios sąvokos nebūtinai turi sutapti<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Žr., pavyzdžiui, Gyvybės draudimo direktyvos 2 ir 39 konstatuojamąsias dalis, 14 straipsnio 5 dalį ir 53 straipsnio 6 dalį. Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑51/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:1921">EU:C:2014:1921</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0037">37</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Dėl Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio Teisingumo Teismas neseniai nurodė, kad jame daroma nuoroda į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0067" REF.END="QE0067"/>draudėją<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/> turi būti <HT TYPE="ITALIC">aiškinama plačiai</HT> – taip, kad į ją patektų ir sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0068" REF.END="QE0068"/>vartotojas<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/>, atsižvelgiant į direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą vartotojų apsaugos tikslą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Žr. <DATE ISO="20200402">2020 m. balandžio 2 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">kunsthaus muerz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑20/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:273">EU:C:2020:273</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Mano nuomone, tokia pati logika turėtų būti taikoma šiose bylose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Kaip paaiškinau šios išvados 77 ir 78 punktuose, atrodo, kad pagrindinėse bylose ieškovai sudarė individualias <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0069" REF.END="QE0069"/>draudimo sutartis<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, su skirtingais draudėjais. Pagal tas sutartis, kurios yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0070" REF.END="QE0070"/>vėlesnės<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/> sutartys, pagrįstos draudimo įmonės ir draudėjų pagrindinėse bylose santykiais, tie draudėjai veikė kaip asmenys, teikiantys pasiūlymus prisijungti prie grupinio gyvybės draudimo sutarties. Tai, kad labai tikėtina, jog tie draudėjai iš esmės veikė tik kaip tarpininkai, kurie skatino trečiąsias šalis (t. y. ieškovus pagrindinėse bylose) įsigyti grupinio gyvybės draudimo apsaugą, neturi įtakos jų, kaip teikiančių pasiūlymus asmenų statusui pagal atitinkamas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0071" REF.END="QE0071"/>vėlesnes<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/> draudimo sutartis. Iš tiesų, kaip paaiškina prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vartotojas, prisijungęs prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, gali tikėtis naudotis tokiomis pačiomis teisėmis ir prisiimti tokias pačias pareigas, kaip tiesiogiai su draudimo įmone sudarytos individualios gyvybės draudimo sutarties atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Taigi (bet tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), nors ieškovai pagrindinėse bylose yra tik grupinio gyvybės draudimo vartotojai, kai jie su draudėjais pagrindinėse bylose pasirašė nagrinėjamus <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0072" REF.END="QE0072"/>pareiškimus<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/>, jie faktiškai prisiėmė tas pačias teises ir pareigas kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0073" REF.END="QE0073"/>draudėjai<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/>, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sprendimas dėl <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0074" REF.END="QE0074"/>x<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Išsiaiškinę Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies du kintamuosius, dabar galime nustatyti, ar ši nuostata taikoma šių bylų aplinkybėms.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="19"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Kaip paaiškinau šios išvados 66 punkte, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją iki sutarties sudarymo pobūdį, joje nustatyta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0075" REF.END="QE0075"/>persikelianti<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/> pareiga atskleisti informaciją, grindžiama būtinybe apsaugoti atitinkamą vartotoją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Kaip teisingai pažymi Lenkijos vyriausybė, kai draudėjai pagrindinėse bylose pasiūlė aptariamiems ieškovams nustatyti atskirus teisinius santykius, pagal kuriuos šie už teisę gauti grupinio gyvybės draudimo apsaugą prisiimtų naują ir savarankišką riziką, tie draudėjai tapo pasiūlymus teikiančiais asmenimis pagal nagrinėjamas draudimo sutartis. Dėl to jiems kilo Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0076" REF.END="QE0076"/>dinamiška<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/> pareiga atskleisti informaciją. Taigi, tie draudėjai turėjo pateikti ieškovams pagrindinėse bylose bent jau tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją, kad jie galėtų įvertinti taikomos grupinio gyvybės draudimo apsaugos poveikį ir riziką ir pasirinkti tą apsaugą išsamiai susipažinę su visomis svarbiomis aplinkybėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktą pirmąjį klausimą:</TXT><P>Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje nustatyta pareiga atskleisti informaciją prieš sudarant sutartį reiškia, jog šalis, sudaranti sutartį su vartotoju, kuris prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, bet netampa draudėju pagal pagrindinę pradinę draudimo sutartį, turi suteikti bent jau tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją.</P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">D.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Kokia informacija turi būti atskleista?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Antrąjį klausimą byloje C‑143/20 ir antrąjį bei trečiąjį klausimus byloje C‑213/20 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, kokia ir kiek detali informacija turi būti suteikta ieškovams pagrindinėje byloje pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, atsižvelgiant į direktyvos III priedo A dalies a punkto 12 papunkčio versijų vokiečių, prancūzų, anglų ir lenkų kalbomis lyginamąjį lingvistinį vertinimą, versijoje lenkų kalba nustatytas mažesnis reikalavimas (<QUOT.START CODE="201E" ID="QS0077" REF.END="QE0077"/>wskazanie<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/> arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0078" REF.END="QE0078"/>nuoroda<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/>), o pagal versijas vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis reikalaujama informacijos apie pagrindinio turto pobūdį, rūšį ir savybes.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Kiek tai susiję su byla C‑143/20, atrodo, kad ieškovas pagrindinėje byloje teigia, jog jam turėjo būti suteikta išsami informacija apie investicijos savybes ir draudimo įmokos paskirstymą įvairiems investiciniams vienetams, pagal kuriuos apskaičiuojamas indeksas, reglamentuojančias taisykles. Atskleisti vien tai, kad investicijos susijusios su <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0079" REF.END="QE0079"/>sertifikatais<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/>, kaip toje byloje aptariamu atveju padarė atsakovas, nepakaktų. Byloje C‑213/20 ieškovės tvirtina, kad jos turėjo gauti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0080" REF.END="QE0080"/>visą<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/> informaciją apie draudimo kapitalo fondams nupirktų struktūrizuotų obligacijų savybes, įskaitant <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0081" REF.END="QE0081"/>detalią<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0082" REF.END="QE0082"/>išsamią<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/> informaciją apie <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0083" REF.END="QE0083"/>visos rizikos<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/>, susijusios su šiomis investicijomis, apimtį, dydį ir pobūdį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Savo ruožtu atsakovas byloje C‑213/20 tvirtina, kad pagal Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 12 papunktį nereikalaujama pateikti investicinio fondo turtui būdingos investavimo rizikos lygio, dydžio ir pobūdžio <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0084" REF.END="QE0084"/>išsamaus<QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/> apibūdinimo. Tokio pobūdžio informacija nepriskiriama prie informacijos apie pagrindinio turto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0085" REF.END="QE0085"/>pobūdį<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/> su investiciniais vienetais susietų produktų atveju, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="20"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Lenkijos vyriausybė ir Komisija apskritai pritaria šiam požiūriui. Šios šalys iš esmės tvirtina, kad aiškiai ir tiksliai turi būti atskleista tik informacija apie investicinio fondo tipinio turto esmines savybes. Tai reiškia, kad turi būti atskleistas šio turto ekonominis ir teisinis pobūdis, taip pat su juo susijusi rizika.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Sutinku su šiuo požiūriu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Iš Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčių matyti, kad informacija, kuri turi būti suteikta vartotojui prieš sudarant su investiciniais vienetais susieto grupinio gyvybės draudimo sutartį, turi apimti du aspektus. Jo a punkto 11 papunktyje nurodytas pirmasis aspektas reiškia, kad turi būti pateiktas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0086" REF.END="QE0086"/>vienetų, [su kuriais susijusios išmokos pagal draudimo liudijimą], apibrėžimas<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/>. To paties priedo a punkto 12 papunktyje nurodytas antrasis aspektas reiškia, kad reikalaujama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0087" REF.END="QE0087"/>nuorodos apie &lt;…&gt; turto pobūdį<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/> su investiciniais vienetais susijusių draudimo polisų [liudijimų] atveju.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Kadangi nepateikta papildomo paaiškinimo, investicinio fondo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0088" REF.END="QE0088"/>vienetų &lt;…&gt; apibrėžimas<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/> gali, bet neprivalo, būti itin detalus. Pats draudimo liudijime nurodyto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0089" REF.END="QE0089"/>turto pobūdis<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201C" ID="QE0089"/> gali būti paaiškintas nurodant bendrą finansinį terminą (pavyzdžiui, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0090" REF.END="QE0090"/>išvestinė finansinė priemonė<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/>), bet tam gali prireikti ir gana detalaus to turto rūšies ir veikimo paaiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Būtent čia tampa svarbi Gyvybės draudimo direktyvos 52 konstatuojamoji dalis. Joje nurodyta keletas kriterijų, į kuriuos atsižvelgiant turėtų būti aiškinama direktyvos 36 straipsnio 1 dalis ir III priedo A dalis<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20200402">2020 m. balandžio 2 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">kunsthaus muerz</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑20/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:273">EU:C:2020:273</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Šiuo tikslu 52 konstatuojamosios dalies atitinkamoje dalyje nurodyta, kad direktyva turi būti <HT TYPE="ITALIC">suderinta</HT> valstybėse narėse nustatyta minimalios informacijos apimtis, kad vartotojui būtų suteikta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0091" REF.END="QE0091"/>visa informacija, kurios tik <HT TYPE="ITALIC">reikia</HT>, kad jis pasirinktų <HT TYPE="ITALIC">geriausiai jo poreikius atitinkančią</HT> sutartį<QUOT.END REF.START="QS0091" CODE="201C" ID="QE0091"/>. Suteikta informacija turi būti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0092" REF.END="QE0092"/>aiški ir tiksli &lt;…&gt; apie <HT TYPE="ITALIC">pagrindines</HT> jam siūlomų produktų <HT TYPE="ITALIC">charakteristikas</HT><QUOT.END REF.START="QS0092" CODE="201C" ID="QE0092"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Mano nuomone, visa tai reiškia tris dalykus. Pirma, Gyvybės draudimo direktyva nebuvo siekiama visiškai suderinti informacijos, kuri turi būti suteikta vartotojui prieš sudarant draudimo sutartį, apimties. Taigi, palikta tam tikra diskrecija nacionalinėje teisėje nustatyti griežtesnius reikalavimus nei Gyvybės draudimo direktyvoje. Antra, reikalaujamos atskleisti informacijos detalumas priklauso nuo vartotojo nurodytų poreikių vertinimo. Vis dėlto šie poreikiai turi būti įvertinti atsižvelgiant į objektyvų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0093" REF.END="QE0093"/>būtinumo<QUOT.END REF.START="QS0093" CODE="201C" ID="QE0093"/> kriterijų. Trečia, tai įvertinus atskleista informacija turi bent apimti draudimo produkto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0094" REF.END="QE0094"/>pagrindines charakteristikas<QUOT.END REF.START="QS0094" CODE="201C" ID="QE0094"/>. Kiek tai susiję su tos direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga iš anksto atskleisti informaciją, tos charakteristikos (savybės) nurodytos III priedo A dalyje, visų pirma jos a punkto 11 ir 12 papunkčiuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20020305">2002 m. kovo 5 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Axa Royale Belge</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑386/00</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2002:136">EU:C:2002:136</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) dėl <DATE ISO="19921110">1992 m. lapkričio 10 d.</DATE> Tarybos direktyvos 92/96/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 79/267/EEB ir 90/619/EEB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="360" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="1992">OL L 360, 1992, p. 1</REF.DOC.OJ>) 31 straipsnio 3 dalies, II priedo ir 23 konstatuojamosios dalies.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad trečiojo aspekto vertinimas negali būti abstraktus. Atsižvelgiant į draudimo produktų sudėtingumą, vieno produkto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0095" REF.END="QE0095"/>pagrindinės charakteristikos<QUOT.END REF.START="QS0095" CODE="201C" ID="QE0095"/> nebūtinai gali būti priskirtos kitam produktui. Taigi, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją turi būti vykdoma kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, taip pat į šios išvados ankstesniame punkte paaiškintą įvertinimą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="21"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0098"><NO.P>98.</NO.P><TXT>Nors šiose bylose tai nustatyti turi ne Teisingumo Teismas, vis dėlto gali būti naudinga pateikti tris pastabas, susijusias su prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktu teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimo paaiškinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0099"><NO.P>99.</NO.P><TXT>Pirma, jokie III priedo A dalies a punkto 11 papunkčio versijos lenkų kalba neatitikimai nekeičia informacijos, kuri turi būti atskleista pagal šį priedą, apimties. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją akivaizdu, kad vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti pirmenybę prieš kitas kalbines versijas. Dėl būtinumo vienodai aiškinti Sąjungos teisės akto nuostatą neleidžiama remtis tik viena iš jo kalbinių versijų, bet reikalaujama, kad jis būtų aiškinamas atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo, kurio dalis jis yra, struktūrą ir tikslą.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Žr., be kita ko, <DATE ISO="19771027">1977 m. spalio 27 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bouchereau</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>30/77</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1977:172">EU:C:1977:172</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0014">14</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20161123">2016 m. lapkričio 23 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bayer CropScience ir Stichting De Bijenstichting</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑442/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:890">EU:C:2016:890</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0084">84</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20210225">2021 m. vasario 25 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bartosch Airport Supply Services</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑772/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:141">EU:C:2021:141</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0026">26</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0100"><NO.P>100.</NO.P><TXT>Antra, dėl ieškovo byloje C‑143/20 padėties sutinku su prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, Lenkijos vyriausybe ir Komisija, kurios teigia, kad vien vieno žodžio apibrėžties, t. y. investicinį fondą sudarančių vienetų apibūdinimo kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0096" REF.END="QE0096"/>išvestinių finansinių priemonių<QUOT.END REF.START="QS0096" CODE="201C" ID="QE0096"/> arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0097" REF.END="QE0097"/>struktūrizuotų produktų<QUOT.END REF.START="QS0097" CODE="201C" ID="QE0097"/>, nepakanka tam, kad būtų įvykdyti III priedo A dalies a punkto 11 papunkčio reikalavimai. Akivaizdu, kad, norint nurodyti produkto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0098" REF.END="QE0098"/>pagrindines charakteristikas<QUOT.END REF.START="QS0098" CODE="201C" ID="QE0098"/>, būtina pateikti bent tam tikrą ekonominį ir (arba) teisinį šių investicinių vienetų apibūdinimą, kad vartotojas galėtų nuspręsti, ar tas produktas atitinka jo poreikius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0101"><NO.P>101.</NO.P><TXT>Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ieškovui byloje C‑143/20 pateiktoje sutartyje nebuvo nurodytos nei fondo investicinių vienetų, nei viso fondo grynojo turto vertinimo taisyklės, taip pat nebuvo pateikta informacijos apie tai, kaip parenkami sertifikatai, į kuriuos investuojamos įmokos. Akivaizdu, kad tokios ribotos apimties informacijos nepakanka tam, kad vartotojas galėtų suprasti pagrindinio turto ekonominį ir teisinį pobūdį ir įvertinti su juo susijusią riziką. Vis dėlto šį galutinį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į informacijos apimtį, nurodytą III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0102"><NO.P>102.</NO.P><TXT>Trečia, kalbant apie ieškoves byloje C‑213/20, jeigu apskritai reikia bent kiek atsižvelgti į 52 konstatuojamąją dalį, informacija dėl su investicijomis susijusios <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0099" REF.END="QE0099"/>visos rizikos<QUOT.END REF.START="QS0099" CODE="201C" ID="QE0099"/> apimties arba dydžio ir pobūdžio, kuri joms turi būti atskleista, negali būti tokia <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0100" REF.END="QE0100"/>detali<QUOT.END REF.START="QS0100" CODE="201C" ID="QE0100"/> arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0101" REF.END="QE0101"/>išsami<QUOT.END REF.START="QS0101" CODE="201C" ID="QE0101"/>. Produkto <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0102" REF.END="QE0102"/>pagrindinės charakteristikos<QUOT.END REF.START="QS0102" CODE="201C" ID="QE0102"/> iš esmės nėra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0103" REF.END="QE0103"/>detalios<QUOT.END REF.START="QS0103" CODE="201C" ID="QE0103"/> arba <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0104" REF.END="QE0104"/>išsamios<QUOT.END REF.START="QS0104" CODE="201C" ID="QE0104"/>. Jos apima tik jo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0105" REF.END="QE0105"/>esminius<QUOT.END REF.START="QS0105" CODE="201C" ID="QE0105"/> elementus. Iš tiesų savaime suprantama, kad neįmanoma detaliai nurodyti visos sudėtingo investicinio produkto rizikos. Būtina tik atskleisti pagrindinės priemonės <HT TYPE="ITALIC">tikrąjį pobūdį</HT> ir jai būdingą <HT TYPE="ITALIC">struktūrinę riziką</HT>, kuri yra žinoma arba pagrįstai gali būti numatyta informacijos atskleidimo momentu. Atsižvelgiant į tai, tik nacionalinis teismas gali išsamiai įvertinti, ar ieškovų byloje C‑213/20 reiškiami reikalavimai nepatenka į Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčių taikymo sritį, atsižvelgiant į 36 straipsnio 1 dalies reikalavimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0103"><NO.P>103.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į šias pastabas, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į byloje C‑143/20 pateiktą antrąjį klausimą ir byloje C‑213/20 pateiktus antrąjį bei trečiąjį klausimus:</TXT><P>Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad reikalaujama nurodyti pagrindinio produkto tikrąjį pobūdį ir jam būdingą struktūrinę riziką. Ši informacija apima investicinių vienetų, su kuriais siejamos išmokos pagal su investiciniais vienetais susietus<?PAGE NO="22"?> draudimo liudijimus, apibrėžimą ir šiuose draudimo liudijimuose nurodyto pagrindinio turto pobūdžio, kuris apima bent jau esmines šių investicinių vienetų ir pagrindinio turto ekonomines ir (arba) teisines savybes, nurodymą.</P><P>Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vartotojui suteikta informacija yra tokios apimties.</P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">E.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Kada ši informacija turi būti atskleista?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0104"><NO.P>104.</NO.P><TXT>Ketvirtuoju klausimu byloje C‑213/20 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis reiškia reikalavimą nustatyti atskirą ikisutartinę procedūrą, per kurią vartotojui turi būti atskleista III priedo A dalyje nustatyta informacija. Jeigu taip yra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar pagal tą nuostatą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Gyvybės draudimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, pagal kurią pakanka pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį reikalaujamą informaciją pirmą kartą atskleisti draudimo sutartyje jos pasirašymo metu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0105"><NO.P>105.</NO.P><TXT>Ieškovės byloje C‑213/20 tvirtina, kad Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija joms turėjo būti pateikta prieš pasirašant pareiškimus dėl prisijungimo prie nagrinėjamos grupinio gyvybės draudimo sutarties, o ne jų pasirašymo momentu. Tik taip vartotojas gali priimti informacija paremtą sprendimą dėl geriausiai jo poreikius atitinkančios draudimo apsaugos pasirinkimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0106"><NO.P>106.</NO.P><TXT>Atsakovas byloje C‑213/20 ir Lenkijos vyriausybė su šiuo požiūriu nesutinka. Jie iš esmės paaiškina, kad Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies tekste nereikalaujama ikisutartinės procedūros ir nenurodytas tikslus momentas, kada vartotojui turi būti suteikta III priedo A dalyje nurodyta informacija. Remdamiesi tuo, atsakovas byloje C‑213/20 ir Lenkijos vyriausybė teigia, kad, kadangi Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, kada turi būti įvykdyta pareiga atskleisti informaciją, ši nuostata neprieštarauja Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 daliai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0107"><NO.P>107.</NO.P><TXT>Komisija taiko analogiją su Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija vartojimo kredito ir vartotojų teisių srityse, kurioje išaiškinta, kad kyla panašios pareigos atskleisti informaciją <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0106" REF.END="QE0106"/>tinkamu laiku<QUOT.END REF.START="QS0106" CODE="201C" ID="QE0106"/> prieš pasirašant sutartį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><DATE ISO="20141218">2014 m. gruodžio 18 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">CA Consumer Finance</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑449/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2464">EU:C:2014:2464</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0046">46</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20200625">2020 m. birželio 25 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑380/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:498">EU:C:2020:498</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0033">33</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0035">35</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Atsižvelgiant į tai, nepakaktų III priedo A dalyje nurodytą informaciją pateikti tik sudarant sutartį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0108"><NO.P>108.</NO.P><TXT>Pritariu Komisijai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0109"><NO.P>109.</NO.P><TXT>Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies tekstas yra atskaitos taškas. Šioje nuostatoje paaiškinta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0107" REF.END="QE0107"/><HT TYPE="ITALIC">prieš sudarant</HT> draudimo sutartį<QUOT.END REF.START="QS0107" CODE="201C" ID="QE0107"/> turi būti atskleista bent III priedo A dalyje nurodyta informacija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>. Papildomai nepaaiškinta, kada tokia informacija turi būti suteikta ir ar nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta atskira <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0108" REF.END="QE0108"/>ikisutartinė<QUOT.END REF.START="QS0108" CODE="201C" ID="QE0108"/> procedūra. III priedo A dalies pirmoje pastraipoje tik priduriama, kad tokia informacija turi būti pateikta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0109" REF.END="QE0109"/>raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba<QUOT.END REF.START="QS0109" CODE="201C" ID="QE0109"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="23"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0110"><NO.P>110.</NO.P><TXT>Pačiame Gyvybės draudimo direktyvos tekste reikalaujama, kad joje nurodyta minimali informacija būtų suteikta <HT TYPE="ITALIC">prieš</HT> sudarant atitinkamą draudimo sutartį. Tai jau savaime logiškai užkerta kelią tam, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0110" REF.END="QE0110"/>informacijos atskleidimo momentas<QUOT.END REF.START="QS0110" CODE="201C" ID="QE0110"/> sutaptų su <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0111" REF.END="QE0111"/>sutarties sudarymo momentu<QUOT.END REF.START="QS0111" CODE="201C" ID="QE0111"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0111"><NO.P>111.</NO.P><TXT>Be to, kaip teisingai pažymėjo Lenkijos vyriausybė, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 52 konstatuojamąja dalimi, akivaizdu, kad šių dviejų momentų išskyrimo tikslas yra suteikti vartotojui tam tikrą laiką, per kurį jis gali visapusiškai įvertinti įvairius pasiūlymus ir pasinaudoti padidėjusia konkurencija (vidaus draudimo rinkoje), kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0112" REF.END="QE0112"/>pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį<QUOT.END REF.START="QS0112" CODE="201C" ID="QE0112"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0112"><NO.P>112.</NO.P><TXT>Vis dėlto, priešingai nei kai kuriuose kituose Sąjungos teisės aktuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Žr., pavyzdžiui, <DATE ISO="20020923">2002 m. rugsėjo 23 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="271" PAGE.FIRST="16" DATE.PUB="2002">OL L 271, 2002, p. 16</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 321) 3 straipsnio 1 dalį ir <DATE ISO="20080423">2008 m. balandžio 23 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="133" PAGE.FIRST="66" DATE.PUB="2008">OL L 133, 2008, p. 66</REF.DOC.OJ>) 5 straipsnio 1 dalį.</P></NOTE>, Gyvybės draudimo direktyvoje tam nenustatytas minimalus terminas. Nesant tokių taisyklių, kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisės sistemoje pagal procesinės autonomijos principą turi būti nustatytos procesinės nuostatos, skirtos su tuo susijusiai vartotojų teisių apsaugai užtikrinti. Vis dėlto jos negali būti mažiau palankios nei nuostatos, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų negali tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas).<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19761216">1976 m. gruodžio 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Rewe‑Zentralfinanz ir Rewe Zentral</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>33/76</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1976:188">EU:C:1976:188</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0005">5</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>); <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Endress</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑209/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:864">EU:C:2013:864</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20210422">2021 m. balandžio 22 d.</DATE> Spendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">PROFI CREDIT Slovakia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑485/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:313">EU:C:2021:313</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0113"><NO.P>113.</NO.P><TXT>Nėra duomenų apie tai, kad pagrindinėse bylose keliami lygiavertiškumo klausimai. Vis dėlto, kaip teigia prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kadangi Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją atskleisti <HT TYPE="ITALIC">tuo pat metu</HT>, kai sudaroma gyvybės draudimo sutartis, būtina išnagrinėti tą nuostatą atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvą ir visų pirma jos 36 straipsnio 1 dalimi siekiamą tikslą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0114"><NO.P>114.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu, atsižvelgiant į bylos medžiagoje esančius šalių paaiškinimus, atrodo, kad Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje pakartota Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies neapibrėžta formuluotė, bet nepatikslinta, <HT TYPE="ITALIC">kada</HT> turi būti atskleista tos direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0115"><NO.P>115.</NO.P><TXT>Savaime tai nėra problema. Net jeigu direktyvos 36 straipsnį aiškintume atsižvelgdami į jos tikslą ir paskirtį, jame nereikalaujama, kad nacionaliniame įstatyme, kuriuo šis straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, būtų nustatytas konkretus momentas, trumpiausias atskleidimo laikotarpis arba net atskira atskleidimo procedūra. Vis dėlto konkrečiais atvejais vartotojui turi būti suteikta pakankamai laiko tam, kad jis galėtų, remdamasis informacija, pasirinkti, kurią draudimo sutartį sudaryti. Toks informacija grindžiamas pasirinkimas gali būti padarytas tik jeigu vartotojui raštu suteikiamas pakankamas minimalus informacijos kiekis ir šiek tiek laiko, išskyrus atvejus, kai jis aiškiai atsisako pasinaudoti tuo laiku, kad galėtų palyginti dėl ketinamo priimti sprendimo dėl sutarties kilsiančią riziką ir gausimą naudą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="24"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0116"><NO.P>116.</NO.P><TXT>Akivaizdu, kad pagal veiksmingumo principą būtų draudžiama pateikti tokią informaciją tik žodžiu arba ją pateikti raštu tik draudimo sutarties pasirašymo momentu. Štai kodėl kai kuriose Sąjungos vartotojų apsaugos direktyvose nurodytas poreikis suteikti vartotojui būtiniausią informaciją <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0113" REF.END="QE0113"/>tinkamu laiku<QUOT.END REF.START="QS0113" CODE="201C" ID="QE0113"/> prieš jam priimant sprendimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Žr. šios išvados 38 išnašą.</P></NOTE>. Teisingumo Teismas panašiai subjektyviai aiškina Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalį, nors šioje direktyvoje tokios formuluotės nėra<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P><DATE ISO="20200625">2020 m. birželio 25 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑380/19</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:498">EU:C:2020:498</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0034">34</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>), kuriame aiškinama <DATE ISO="20111025">2011 m. spalio 25 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="304" PAGE.FIRST="64" DATE.PUB="2011">OL L 304, 2011, p. 64</REF.DOC.OJ>), 6 straipsnio 1 dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0117"><NO.P>117.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos tikslą, vartotojui turi būti suteiktas toks pat <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0114" REF.END="QE0114"/>apsaugos<QUOT.END REF.START="QS0114" CODE="201C" ID="QE0114"/> laikotarpis sprendimui priimti. To tinkamo apmąstymo laikotarpio konkreti trukmė turi priklausyti nuo konkretaus atvejo, atsižvelgiant į tokias aplinkybes kaip siūlomos draudimo sutarties sudėtingumas, atitinkamo vartotojo padėtis, taip pat sutarties sudarymo ir jos pateikimo aplinkybės. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, savaime suprantama, kad vertinimas, kas konkrečiai yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0115" REF.END="QE0115"/>tinkamas laikas<QUOT.END REF.START="QS0115" CODE="201C" ID="QE0115"/> ir ar buvo įvykdytas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0116" REF.END="QE0116"/>pagrįsto apmąstymo<QUOT.END REF.START="QS0116" CODE="201C" ID="QE0116"/> laikotarpio reikalavimas, konkrečiais atvejais gali skirtis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0118"><NO.P>118.</NO.P><TXT>Taigi, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į byloje C‑213/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą:</TXT><P>Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis neužtikrinama, kad vartotojui tam tikru metu iki sutarties sudarymo būtų raštu aiškiai ir tiksliai suteikta bent tos direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija tam, kad po apmąstymo laikotarpio jis galėtų padaryti ta informacija pagrįstą sprendimą.</P><P>Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šių sąlygų buvo laikomasi pagrindinėje byloje aptariamu atveju.</P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">F.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Kokios yra tos informacijos neatskleidimo pasekmės?</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0119"><NO.P>119.</NO.P><TXT>Byloje C‑143/20 pateikti ketvirtasis–šeštasis klausimai ir byloje C‑213/20 pateiktas penktasis klausimas susiję su pasekmėmis, kurios kyla neatskleidus bent Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0120"><NO.P>120.</NO.P><TXT>Šiuose klausimuose nurodyta problema keliama, atitinkamai, atsižvelgiant į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą ir Gyvybės draudimo direktyvą. Kadangi šių teisės aktų nuostatų kolizijos atveju antrasis turi viršenybę prieš pirmąjį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0042"><P>Žr. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 10 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnio 4 dalį.</P></NOTE>, pirmiausia reikia išnagrinėti byloje C‑213/20 pateiktą penktąjį klausimą. Tik jeigu nagrinėjant šį klausimą paaiškėtų, kad Gyvybės draudimo direktyva nereglamentuoja pasekmių, kylančių neatskleidus bent tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytos informacijos, galima pagrįstai nagrinėti byloje C‑143/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="25"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas aptariamos informacijos neatskleidimas?</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0121"><NO.P>121.</NO.P><TXT>Penktuoju klausimu byloje C‑213/20 siekiama išsiaiškinti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tinkamai neįvykdžius joje nustatytos pareigos vartotojas turėtų teisę reikalauti grąžinti visas sumokėtas draudimo įmokas ir nesvarbu, ar jis to reikalautų remdamasis galimu sutarties pripažinimu negaliojančia arba niekine.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0122"><NO.P>122.</NO.P><TXT>Mano nuomone, taip negali būti. Kaip teisingai nurodo visos šalys, išskyrus ieškovę byloje C‑213/20, toks aiškinimas neišplaukia iš Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies. Šioje nuostatoje paprasčiausiai nereglamentuojamos pareigos suteikti 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamą informaciją neįvykdymo pasekmės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0043"><P>Palyginti su pasekmėmis, numatytomis Gyvybės draudimo direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje. Pagal analogiją taip pat žr. <DATE ISO="20160707">2016 m. liepos 7 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Citroën Commerce</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑476/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:527">EU:C:2016:527</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0123"><NO.P>123.</NO.P><TXT>Iš tiesų, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas (nors ir dėl nuostatos, kuri galiojo prieš dabartinę Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 3 dalį), „pasekmės, kurios nacionalinėje teisėje siejamos su šios informacijos nesuteikimu, neturi reikšmės, kiek tai susiję su informavimo pareigos atitiktimi [tai nuostatai]<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0044"><P><DATE ISO="20150429">2015 m. balandžio 29 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑51/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:286">EU:C:2015:286</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20130613">2013 m. birželio 13 d.</DATE> ELPA teismo sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Beatrix Koch, Dipl. Kfm. Lothar Hummel ir Stefan Müller / Swiss Life (Liechtenstein) AG</HT> (E‑11/12, 73 punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0124"><NO.P>124.</NO.P><TXT>Neteigiama ir nepateikta jokių argumentų dėl to, kad ši išvada turėtų būti kitokia dėl Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies. Žinoma, turi kilti pasekmių dėl bent Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodytos informacijos nesuteikimo. Vis dėlto konkrečios pasekmės turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje pagal nacionalinės procesinės autonomijos principą ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo reikalavimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0125"><NO.P>125.</NO.P><TXT>Taigi, mano nuomone, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nereglamentuojamos bent jos III priedo A dalyje nurodytos informacijos nesuteikimo pasekmės – vadinasi, jos turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 ir 7 straipsniai taikomi pagrindinių bylų aplinkybėms?</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0126"><NO.P>126.</NO.P><TXT>Byloje C‑143/20 pateiktais ketvirtuoju–šeštuoju klausimais taip pat siekiama išsiaiškinti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos neatskleidimas yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, arba klaidinantis informacijos neatskleidimas, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0127"><NO.P>127.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į byloje C‑143/20 pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0045"><P>Šios išvados 54–103 punktai.</P></NOTE>, toje pačioje byloje pateikti penktasis ir šeštasis klausimai netenka prasmės. Taigi, šiame skirsnyje išnagrinėsiu tik byloje C‑143/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą ir taip įvertinsiu, ar tam tikros minimalios informacijos neatskleidimas vartotojui gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, arba klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="26"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0128"><NO.P>128.</NO.P><TXT>Lenkijos vyriausybė ir Komisija iš esmės mano, kad bent Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos nesuteikimas gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį. Tai gali būti, be kita ko, klaidinantis informacijos neatskleidimas, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį, kai dėl tokio informacijos neatskleidimo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0129"><NO.P>129.</NO.P><TXT>Lenkijos vyriausybė priduria, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 4 dalis šios išvados nepaneigia. Ta direktyva neprieštarauja Gyvybės draudimo direktyvai. Ji veikiau papildo Gyvybės draudimo direktyvą, kiek tai susiję su Sąjungos teisėje nustatytų minimalių informavimo reikalavimų nevykdymo pasekmėmis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0130"><NO.P>130.</NO.P><TXT>Iš esmės pritariu Komisijos ir Lenkijos vyriausybės požiūriui.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0131"><NO.P>131.</NO.P><TXT>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jos 3 straipsnio 4 dalyje pateikta <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0117" REF.END="QE0117"/>nuostata dėl prieštaravimo<QUOT.END REF.START="QS0117" CODE="201C" ID="QE0117"/> taikoma tik <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0118" REF.END="QE0118"/>tais atvejais, kai nėra konkrečių Bendrijos teisės nuostatų, reglamentuojančių konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, tokius kaip informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės<QUOT.END REF.START="QS0118" CODE="201C" ID="QE0118"/>. Taigi, pagal ją pirmenybė teikiama kitoms Sąjungos teisės nuostatoms, kuriose numatytos tokios pasekmės<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0046"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20180913">2018 m. rugsėjo 13 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Wind Tre ir Vodafone Italia</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑54/17 ir C‑55/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:710">EU:C:2018:710</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0061">61</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0068">68</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0069">69</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0132"><NO.P>132.</NO.P><TXT>Vis dėlto, kaip paaiškinta šios išvados 121–125 punktuose, Gyvybės draudimo direktyvoje nereglamentuojamas konkretus jos 36 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų atskleisti informaciją nevykdymo pasekmių klausimas. Taigi, negalima įžvelgti prieštaravimo, kylančio dėl šių dviejų teisės aktų taikymo kartu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0047"><P>Pagal analogiją žr. mano išvadą byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ministerstwo Sprawiedliwości</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑55/20</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:500">EU:C:2021:500</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0077">77</REF.NP.ECR>–<REF.NP.ECR REF="NP0081">81</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Priešingai, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva papildo Gyvybės draudimo direktyvą šiuo klausimu – pirmojoje tik nurodyta, kokia antrosios direktyvos 36 straipsnyje nurodyta informacija yra <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0119" REF.END="QE0119"/>esminė<QUOT.END REF.START="QS0119" CODE="201C" ID="QE0119"/>, kaip tai suprantama pagal pirmosios direktyvos 7 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0048"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20150716">2015 m. liepos 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Abcur</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑544/13 ir C‑545/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:481">EU:C:2015:481</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0078">78</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0133"><NO.P>133.</NO.P><TXT>Išsiaiškinus šį klausimą būtina nustatyti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo atskleisti informaciją neįvykdymas gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, arba klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0134"><NO.P>134.</NO.P><TXT>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos tikslas – nustatyti vienodas taisykles dėl įmonių nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu, siekiant prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0049"><P><DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dyson</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑632/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:599">EU:C:2018:599</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu taip pat žr. <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑281/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:859">EU:C:2013:859</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0031">31</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Ji taikoma tokiai nesąžiningai veiklai prieš ir po komercinio sandorio sudarymo bei jo metu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0050"><P>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis.</P></NOTE>. Šiomis aplinkybėmis, atrodo, neginčijama, kad,<?PAGE NO="27"?> kai buvo išreikštas sutikimas prisijungti prie pagrindinėse bylose nagrinėjamos su investiciniais vienetais susietos grupinio gyvybės draudimo sutarties, atsakovai ir ieškovai pagrindinėse bylose vykdė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0120" REF.END="QE0120"/>komercinę veiklą<QUOT.END REF.START="QS0120" CODE="201C" ID="QE0120"/>, kaip tai suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio d punktą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0051"><P>Šios sąvokos platus aiškinimas pateiktas <DATE ISO="20180725">2018 m. liepos 25 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Dyson</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑632/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:599">EU:C:2018:599</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0030">30</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0135"><NO.P>135.</NO.P><TXT>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas. Jo 1 dalyje nustatytas toks bendrasis draudimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0052"><P>Palyginti su Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 11 konstatuojamąja dalimi.</P></NOTE>. To straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kokia komercinė veikla laikoma nesąžininga: prieštaraujanti profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipianti arba galinti iškreipti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0121" REF.END="QE0121"/>vidutinio vartotojo<QUOT.END REF.START="QS0121" CODE="201C" ID="QE0121"/> ekonominį elgesį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0053"><P>Vidutinis vartotojas yra tas, kuris pats sprendžia neužsakinėdamas ekspertizės ir papildomo profesionalaus tyrimo – žr., pavyzdžiui, <DATE ISO="20150604">2015 m. birželio 4 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Teekanne</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑195/14</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:361">EU:C:2015:361</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0036">36</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20160121">2016 m. sausio 21 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Viiniverla</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑75/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:35">EU:C:2016:35</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0025">25</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija).</P></NOTE>. Toliau 4 dalyje apibrėžtos dvi konkrečios <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0122" REF.END="QE0122"/>nesąžiningos<QUOT.END REF.START="QS0122" CODE="201C" ID="QE0122"/> komercinės veiklos kategorijos. Viena iš šių kategorijų – <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0123" REF.END="QE0123"/>klaidinanti<QUOT.END REF.START="QS0123" CODE="201C" ID="QE0123"/> komercinė veikla.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0136"><NO.P>136.</NO.P><TXT>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnyje reglamentuojama specifinė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0124" REF.END="QE0124"/>klaidinančios komercinės veiklos<QUOT.END REF.START="QS0124" CODE="201C" ID="QE0124"/> kategorija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0054"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20131219">2013 m. gruodžio 19 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑281/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:859">EU:C:2013:859</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta jurisprudencija) ir <DATE ISO="20160907">2016 m. rugsėjo 7 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Deroo‑Blanquart</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑310/15</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:633">EU:C:2016:633</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0044">44</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Jame kalbama apie <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0125" REF.END="QE0125"/>klaidinantį informacijos neatskleidimą<QUOT.END REF.START="QS0125" CODE="201C" ID="QE0125"/>. Šio straipsnio 1 dalyje prekybininkams nustatyta pozityvi pareiga suteikti vartotojams visą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0126" REF.END="QE0126"/>esmine<QUOT.END REF.START="QS0126" CODE="201C" ID="QE0126"/> laikomą informaciją, o jos neatskleidus taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos sankcijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0055"><P>Žr. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 13 straipsnį.</P></NOTE>, jeigu neatskleidus tokios informacijos vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0137"><NO.P>137.</NO.P><TXT>Kartu Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 15 konstatuojamoji dalis, siejama su jos 7 straipsnio 5 dalimi ir II priedu, reiškia teisės aktų leidėjo nustatytą prezumpciją, pagal kurią Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje, įskaitant jo 1 dalį, reikalaujama suteikti informacija turi būti laikoma <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0127" REF.END="QE0127"/>esmine<QUOT.END REF.START="QS0127" CODE="201C" ID="QE0127"/>, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0056"><P>Nepaisant to, ar sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0128" REF.END="QE0128"/>esminė informacija<QUOT.END REF.START="QS0128" CODE="201C" ID="QE0128"/> ir Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies apimtis iš tiesų sutampa.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0138"><NO.P>138.</NO.P><TXT>Taigi, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas jam nurodytas faktines aplinkybes, turi įvertinti, ar, pirma, draudėjai byloje C‑143/20 nesuteikė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0129" REF.END="QE0129"/>esminės informacijos<QUOT.END REF.START="QS0129" CODE="201C" ID="QE0129"/>, nurodytos Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje, ir, antra, ar dėl to, kad ši informacija nebuvo suteikta, ieškovai byloje C‑143/20 (vertinami atsižvelgiant į pakankamai nuovokaus ir vidutinio vartotojo kriterijų) greičiausiai priėmė arba galėjo priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0057"><P>Akivaizdu, kad tie patys kriterijai būtų taikomi ir byloje C‑213/20, jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų atlikti šį vertinimą toje pagrindinėje byloje.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0139"><NO.P>139.</NO.P><TXT>Šį vertinimą iš esmės gali atlikti tik nacionalinis teismas, gerai žinodamas pagrindinių bylų faktines aplinkybes. Beje, gali būti naudinga pateikti dvi pastabas, į kurias prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vertėtų atsižvelgti atliekant vertinimą pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0140"><NO.P>140.</NO.P><TXT>Pirma, svarbu neužmiršti, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 5 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjas Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją laiko minimalia informacija, kuri turi būti atskleista dėl gyvybės draudimo<?PAGE NO="28"?> produktų. Priešingu atveju, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 52 konstatuojamąją dalį, vartotojas neturi galimybės pasirinkti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0130" REF.END="QE0130"/>geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį<QUOT.END REF.START="QS0130" CODE="201C" ID="QE0130"/>. Taigi, šios prezumpcijos turi turėti didelę reikšmę vertinant, ar neatskleidus šios informacijos vidutinis vartotojas buvo skatinamas arba galėjo būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0141"><NO.P>141.</NO.P><TXT>Antra, kriterijus, kuriuo remiantis vertinama, ar vidutinis vartotojas būtų priėmęs nagrinėjamą sprendimą dėl sandorio, yra <HT TYPE="ITALIC">objektyvus</HT>. Jį taikant atsižvelgiama į pakankamai informuotą ir nuovokų vartotoją<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0058"><P>Žr. šios išvados 53 išnašą.</P></NOTE>. Pats šis kriterijus atsietas nuo konkretaus vartotojo konkrečių arba specifinių subjektyvių norų. Konkrečiai kalbant, vartotojo subjektyvūs jausmai, t. y. kad jis subjektyviai būtų pageidavęs gauti daugiau informacijos, nėra lemiami atliekant tokį vertinimą (kuris būtinai turi būti objektyvus).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0142"><NO.P>142.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į byloje C‑143/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą:</TXT><P>Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad bent Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, vidutiniam vartotojui nebuvo suteikta informacija, kurios jam, atsižvelgiant į aplinkybes, reikia tam, kad jis galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, ir todėl toks vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.</P><P>Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje aptariamu atveju.</P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0143"><NO.P>143.</NO.P><TXT>Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Sąd Rejonowy dla Warszawy‑Woli w Warszawie</HT> (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P>Bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktas pirmasis klausimas:</P><P><DATE ISO="20021105">2002 m. lapkričio 5 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje nustatyta pareiga atskleisti informaciją prieš sudarant sutartį reiškia, jog šalis, sudaranti sutartį su vartotoju, kuris prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, bet netampa draudėju pagal pagrindinę pradinę draudimo sutartį, turi suteikti bent jau tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją.</P><P>Byloje C‑143/20 pateiktas antrasis klausimas ir byloje C‑213/20 pateikti antrasis ir trečiasis klausimai:</P><P>Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje reikalaujama nurodyti pagrindinio produkto tikrąjį pobūdį ir jam būdingą struktūrinę riziką. Ši informacija apima investicinių vienetų, su kuriais siejamos išmokos pagal su investiciniais vienetais susietus draudimo liudijimus, apibrėžimą ir šiuose draudimo liudijimuose nurodyto pagrindinio turto<?PAGE NO="29"?> pobūdžio, kuris apima bent esmines šių investicinių vienetų ir pagrindinio turto ekonomines ir (arba) teisines savybes, nurodymą. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vartotojui suteikta informacija yra tokios apimties.</P><P>Byloje C‑213/20 pateiktas ketvirtasis klausimas:</P><P>Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis neužtikrinama, kad vartotojui tam tikru metu iki sutarties sudarymo būtų raštu aiškiai ir tiksliai suteikta bent tos direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija tam, kad po apmąstymo laikotarpio jis galėtų dėl jos priimti ta informacija pagrįstą sprendimą. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šių sąlygų buvo laikomasi pagrindinėje byloje aptariamu atveju.</P><P>Byloje C‑143/20 pateiktas ketvirtasis klausimas:</P><P><DATE ISO="20050511">2005 m. gegužės 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 7 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, vidutiniam vartotojui nebuvo suteikta informacija, kurios jam, atsižvelgiant į aplinkybes, reikia tam, kad galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, todėl toks vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje aptariamu atveju.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>