<!DOCTYPE html PUBLIC "yes" "xhtml1-strict.dtd">
<html xmlns="http://www.w3.org/1999/xhtml">
<!--GENDOC2XHTML # converter_version: 1.2.7-->
  <head>
    <title>2022-02-202202C124202001430-00-TRA-DOC-LT-CONCL-C-0143-20-202106374-07_00</title>
    <meta content="text/html; charset=utf-8" http-equiv="Content-Type"/>
    <meta content="" name="Gendoc_DGTGeneratedDate"/>
    <meta content="lt-LT" name="Gendoc_Lang"/>
    <meta content="" name="Gendoc_GenerationDate"/>
    <meta content="" name="IsFlattened"/>
    <meta content="1" name="NumProc"/>
    <meta content="Final" name="Gendoc_EditionType"/>
    <meta content="0001" name="Gendoc_CaseNumberSuite"/>
    <meta content="9/09/2021 15:25:37" name="Gendoc_LastVerificationDate"/>
    <meta content="" name="Gendoc_ProcedureNumber"/>
    <meta content="lt" name="Gendoc_LangCode"/>
    <meta content="CNC" name="TypeDoc"/>
    <meta content="PfbOd8NYOnEb62afKShwn8MGR1BLs7d/7ct/Go9g0mu2ikbLj56lIV45Kn86nr7WpxmLvFwvy6QEDomEDJYbtHV7L+G/PzOwvxXdw1w3cKDjMRo15GlXYf9i7tV34UivlsZdhTYFRcr53EyYA3fmYovS95ukCHualxOXveNyb/M=" name="GenDocUID"/>
    <meta content="P" name="TypeProc"/>
    <meta content="" name="CreateCustomParts"/>
    <meta content="OK" name="ReadyToPublish"/>
    <meta content="ikr" name="Gendoc_User"/>
    <meta content="" name="EP_Mode"/>
    <meta content="" name="Gendoc_DGTGenerated"/>
    <meta content="" name="Gendoc_Vademecum"/>
    <meta content="0143" name="NumeroOrdre"/>
    <meta content="2020" name="Annee"/>
    <meta content="P" name="Gendoc_ProcedureType"/>
    <meta content="" name="EP_Version"/>
    <meta content="LT" name="Langue"/>
    <meta content="ikr" name="Gendoc_DGTGeneratedUser"/>
    <meta content="FAST_document_go_ok" name="Gendoc_LastVerificationStatus"/>
    <meta content="CNC_C" name="Gendoc_GendocTemplateType"/>
    <meta content="TRUE" name="WithoutAuthorBlockFlatP"/>
    <meta content="GenDoc 06/08/2021 14:57:35" name="Created"/>
    <meta content="" name="Canevas3_Vademecum"/>
    <meta content="TRUE" name="WithoutAuthorBlock"/>
    <meta content="" name="Gendoc_CaseYear"/>
    <meta content="false" name="Generation_In_Progress"/>
    <meta content="C" name="Juridiction"/>
    <meta content="3c9b96ee63c646f4984b647f6493f979" name="DocumentIdentifier"/>
    <meta content="0143" name="Gendoc_CaseNumber"/>
    <meta content="ImportedWithoutSource" name="SdlIdentifier"/>
    <meta content="RP" name="NatureAff"/>
    <meta content="RP" name="Gendoc_CaseNature"/>
    <meta content="0001" name="NumSuite"/>
    <meta content="C" name="Gendoc_Juridiction"/>
  </head>
  <body>
    <div style="header">
      <div id="rId24" style="first"/>
      <div id="rId20" style="even">Generalinio advokato M. Bobek išvada – Sujungtos bylos C‑143/20 ir C‑213/20</div>
      <div id="rId21" style="default">A ir kt. (su investiciniais vienetais susietos draudimo sutartys)</div>
    </div>
    <p class="C36Centre" id="para-1" title="page-1">
      GENERALINIO ADVOKATO
    </p>
    <p class="C36Centre" id="para-2" title="page-1">
      MICHAL BOBEK IŠVADA,
    </p>
    <p class="C36Centre" id="para-3" title="page-1">
      pateikta 2021 m. rugsėjo 2 d. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-1" href="#t-1">1</a>
</span>)
      
    </p>
    <p class="C38Centregrasgrandespacement" id="para-4" title="page-1">
      Sujungtos bylos C‑143/20 ir C‑213/20
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-5" title="page-1">
      A
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-6" title="page-1">
      prieš
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-7" title="page-1">
      O (C‑143/20)
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-8" title="page-1">
      ir
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-9" title="page-1">
      G. W.,
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-10" title="page-1">
      E. S.
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-11" title="page-1">
      prieš
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-12" title="page-1">
      A. Towarzystwo Ubezpieczeń Życie S.A. (C‑213/20)
    </p>
    <p class="C39Centreespacement" id="para-13" title="page-1">
      (Sąd Rejonowy dla Warszawy–Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
    </p>
    <p class="C71Indicateur" id="para-14" title="page-1">
      „Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 2002/83/EB – Grupinio gyvybės draudimo sutartys, susietos su investiciniais fondais – Ikisutartinių informacijos atskleidimo pareigų apimtis ir turinys – Direktyva 2005/29/EB – Nesąžininga komercinė veikla – Klaidinantis informacijos neatskleidimas“
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-15" title="page-1">
      
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">I.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Įvadas</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškinius pagrindinėse bylose pareiškė Lenkijos vartotojai, prisijungę prie grupinio gyvybės draudimo sutarčių. Vartotojai tvirtina, kad jiems nebuvo suteikta pakankamai išsami informacija apie šių draudimo produktų savybes ir riziką. Atsižvelgdami į tai, jie prašo išieškoti visas į juos investuotas sumas. Šiomis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy–Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija) pateikė kelis klausimus, susijusius su Direktyvos 2002/83/EB (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-2" href="#t-2">2</a>
</span>) (toliau – Gyvybės draudimo direktyva) 36 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją apimtimi ir su šios (visos reikalaujamos informacijos) atskleidimo pareigos neįvykdymo padariniais.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">II.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Teisinis pagrindas</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">A.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sąjungos teisė</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Gyvybės draudimo direktyva</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Gyvybės draudimo direktyva, derinant tam tikrus su gyvybės draudimo veiklos pradėjimu ir jos vykdymu susijusius aspektus, siekiama pašalinti esamus priežiūrą reglamentuojančių nacionalinės teisės aktų (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-3" href="#t-3">3</a>
</span>) skirtumus. Šiuo aspektu šios direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-22" title="page-3">
      „Vidaus draudimo rinkoje vartotojas turės platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą; tam, kad ši įvairovė ir padidėjusi konkurencija būtų naudinga, jam turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį; šis reikalavimas dėl informacijos yra tuo svarbus, kad įsipareigojimai gali būti labai ilgalaikiai; dėl to turi būti suderintos minimalios nuostatos, kad vartotojas gautų aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines jam siūlomų produktų charakteristikas, taip pat išsamią informaciją apie įstaigas, kurioms gali būti adresuojami visi draudėjų, apdraustųjų ar naudos gavėjų skundai.“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">3.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje „Draudėjams teikiama informacija“ nustatyta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-24" title="page-3">
      „1. Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjams turi būti suteikta bent priedo III A dalyje nurodyta informacija.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-25" title="page-3">
      &lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-26" title="page-4">
      3. Valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, gali reikalauti, kad draudimo įmonės be III priede nurodytos informacijos teiktų ir papildomos informacijos, tačiau tik tada, jeigu tai reikalinga, kad draudėjas suvoktų esminius įsipareigojimo elementus.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-27" title="page-4">
      4. Išsamias šio straipsnio ir III priedo taikymo taisykles nustato valstybė narė, kurioje prisiimtas įsipareigojimas.“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">4.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šios direktyvos III priedo atitinkamoje dalyje „Informacija draudėjams“ įtvirtinta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-29" title="page-4">
      „Toliau nurodyta informacija, kuri turi būti pateikta draudėjams prieš sudarant draudimo sutartį (A) arba draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (B), privalo būti pateikta raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-30" title="page-4">
      &lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-31" title="page-4">
      A. Prieš sudarant draudimo sutartį
    </p>
    <table>
      <tbody>
        <tr class="table">
          <td class="table" valign="top">
            <p class="tbl-txt" id="para-32" title="page-4">
              Informacija apie draudimo įmonę
            </p>
          </td>
          <td class="table" valign="top">
            <p class="tbl-txt" id="para-33" title="page-4">
              Informacija apie įsipareigojimą
            </p>
          </td>
        </tr>
        <tr class="table">
          <td class="table" valign="top">
            <p class="tbl-txt" id="para-34" title="page-4">
              &lt;…&gt;
            </p>
          </td>
          <td class="table" valign="top">
            <p class="tbl-txt" id="para-35" title="page-4">
              &lt;…&gt;
            </p>
            <p class="tbl-txt" id="para-36" title="page-4">
              a) 11) [s]u investiciniais vienetais susijusių draudimo polisų atveju investicinių vienetų, su kuriais susijusios išmokos, apibrėžimas[;]
            </p>
            <p class="tbl-txt" id="para-37" title="page-4">
              a) 12) [n]uoroda apie pagrindinio turto pobūdį su investiciniais vienetais susijusių draudimo polisų atveju[;]
            </p>
            <p class="tbl-txt" id="para-38" title="page-4">
              &lt;…&gt;“
            </p>
          </td>
        </tr>
      </tbody>
    </table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">5.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Direktyva 2005/29/EB (toliau – Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-4" href="#t-4">4</a>
</span>) taikoma „nesąžiningai įmonių komercinei veiklai vartotojų atžvilgiu, kaip nustatyta šios direktyvos 5 straipsnyje, prieš ir po komercinio sandorio dėl produkto sudarymo bei jo metu“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-5" href="#t-5">5</a>
</span>). Jos 5 straipsnyje nustatyta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-41" title="page-5">
      „1. Nesąžininga komercinė veikla draudžiama.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-42" title="page-5">
      &lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-43" title="page-5">
      4. Visų pirma nesąžininga komercinė veikla yra ta, kuri:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-44" title="page-5">
      a) yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsn[iuose]; arba
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-45" title="page-5">
      &lt;…&gt;“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">6.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnyje „Klaidinantis informacijos neatskleidimas“ įtvirtinta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-47" title="page-5">
      „1. Komercinė veikla laikoma klaidinančia, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, ją vykdant neatskleidžiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis toje situacijoje galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-48" title="page-5">
      &lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-49" title="page-5">
      5. Bendrijos teisės nustatyti informaciniai reikalavimai dėl komercinio pranešimo, įskaitant reklamą arba prekybą, kurių neišsamus sąrašas pateikiamas II priede, laikomi esminiais.“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">B.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Lenkijos teisė</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">7.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms draudimo veiklą Lenkijoje reglamentavo Ustawa o działalności ubezpieczeniowej (Draudimo veiklos įstatymas) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-6" href="#t-6">6</a>
</span>). Šiuo įstatymu buvo siekiama į nacionalinę teisę perkelti Gyvybės draudimo direktyvą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">8.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio atitinkamoje dalyje buvo nustatyta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-53" title="page-5">
      „&lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-54" title="page-6">
      4. Dėl su investiciniu fondu susieto gyvybės draudimo, nurodyto šio įstatymo priedo I skirsnio 3 grupėje, draudimo bendrovė privalo draudimo sutartyje nurodyti arba paminėti:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-55" title="page-6">
      1) siūlomų investicinių fondų sąrašą;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-56" title="page-6">
      2) išmokų vertės ir draudimo išperkamosios sumos nustatymo taisykles, įskaitant investicinio fondo vienetų išpirkimo taisykles ir konvertavimo į pinigus bei išmokos sumokėjimo terminus;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-57" title="page-6">
      3) fondo išteklių investavimą reglamentuojančias taisykles, įskaitant, be kita ko, fondą sudarančio turto savybes, turto atrankos kriterijus ir jo įvairinimo principus bei kitus investavimo apribojimus;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-58" title="page-6">
      4) investicinių fondų vienetų vertinimo taisykles ir terminus;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-59" title="page-6">
      5) išlaidų ir visų kitų iš draudimo įmokų arba investicinio fondo atskaitomų mokesčių dydžio nustatymo taisykles;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-60" title="page-6">
      &lt;…&gt;“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">III.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Faktinės aplinkybės, procesas nacionaliniame teisme ir prejudiciniai klausimai</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">A.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Byla C‑143/20</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">9.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">O (toliau – atsakovas byloje C‑143/20) yra Lenkijoje įsteigtas juridinis asmuo. Jis su gyvybės draudimo bendrove sudarė su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo sutartį. Pagal šią sutartį gyvybės draudimo bendrovė veikė kaip draudikė, o atsakovas byloje C‑143/20 – kaip draudėjas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">10.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Konkreti atsakovo ir draudimo bendrovės sudaryta sutartis buvo susieta su investicinio fondo vienetais. Fondo taisyklėse buvo nurodyta, kad iki 100 % draudimo įmokų bus investuojama į B1 išleistus sertifikatus. Išmokos pagal šiuos sertifikatus buvo grindžiamos B2 indeksu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">11.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2010 m. spalio 8 d. fizinis asmuo A (toliau – ieškovas byloje C‑143/20) prisijungė prie atsakovo byloje C‑143/20 ir draudimo bendrovės sudarytos grupinio gyvybės draudimo sutarties. Pagal pareiškimo dėl prisijungimo prie tos sutarties nuostatas ieškovas byloje C‑143/20 turėjo sumokėti pradinę įmoką, o vėliau – einamąsias mėnesines draudimo įmokas. Jame buvo nustatytas 15 metų draudimo laikotarpis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">12.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Draudimo sutartyje nebuvo nurodytos investicinio fondo vienetų vertinimą reglamentuojančios taisykles, viso fondo grynasis turtas ir sertifikatai, į kuriuos buvo investuojamos ieškovo byloje C‑143/20 mokamos įmokos. Be to, joje nebuvo nurodytas indekso vertės, kuria buvo grindžiamos išmokos pagal tuos sertifikatus, apskaičiavimo metodas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">13.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto fondo taisyklėse buvo paaiškinta, kad pagal draudimo bendrovės taikomą išmokos garantiją pasibaigus 15 metų sutarties laikotarpiui draudimo bendrovės išmoka nebus mažesnė už visų investuotų įmokų sumą ir ji gali padidėti dėl B2 indekso teigiamo pokyčio. Draudimo bendrovė įsipareigojo draudimo sutarties nutraukimo prieš terminą atveju atlyginti apdraustajam sumą, lygią jo tuo metu turimų investicinio fondo vienetų vertei.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">14.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Po septynerių metų ieškovas byloje C‑143/20, atsižvelgdamas į didelius savo investuotų lėšų vertės nuostolius, nutraukė sutartį. Draudimo bendrovė jam kaip išperkamąją sumą išmokėjo sumą, atitinkančią jo turimų investicinio fondo vienetų vertę draudimo sutarties nutraukimo dieną.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">15.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovas byloje C‑143/20 pareiškė ieškinį dėl lėšų išieškojimo Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija). Jis tvirtina, kad buvo suklaidintas dėl turto, į kurį turėjo būti investuojamos įmokos, pobūdžio.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">16.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į kalbinę versiją, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su jos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais, ir Direktyvos 2009/138/EB (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-7" href="#t-7">7</a>
</span>) (toliau – Direktyva „Mokumas II“) 185 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją reiškia, kad ieškovui byloje C‑143/20 turi būti atskleista visa informacija apie siūlomas finansines priemones ir investavimo strategijas. Tokios informacijos nepateikimas būtų laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 ir 7 straipsnius.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">17.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-72" title="page-6">
      „1 Ar [Direktyvos „Mokumas II“] 185 straipsnio 3 dalies i punktą ir [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 12 papunkčiu reikia aiškinti taip, kad sudarydamas su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo sutartis, kai fondo pagrindinis turtas yra išvestinės priemonės (arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones), draudikas arba draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba „parduoda“ draudimą) privalo draudžiamam vartotojui suteikti informaciją apie pagrindinės priemonės (išvestinės priemonės arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones) pobūdį, tipo specifikaciją, savybes (angl. „indication of the nature“, vok. „Angabe der Art.“, pranc. „indications sur la nature“), ar pakanka nurodyti tik pagrindinio turto tipą nepateikiant tokios priemonės apibūdinimo?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-73" title="page-6">
      2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta, kad draudikas arba draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba „parduoda“ su investiciniais vienetais susietą draudimą) privalo vartotojui suteikti informaciją apie pagrindinės priemonės (išvestinės priemonės arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones) pobūdį, tipo specifikaciją ir savybes, ar [Direktyvos „Mokumas II“] 185 straipsnio 3 dalies i punktą ir [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 12 papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad draudžiamam vartotojui teikiama informacija apie pagrindinės priemonės (išvestinės priemonės arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines priemones) pobūdį, tipo specifikaciją ir savybes turi apimti tokią pačią informaciją, kokios reikalaujama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB &lt;…&gt; [(OL L 145, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263)], 19 straipsnio 3 dalį ir 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES [(OL L 173, 2014, p. 349)], 24 straipsnio 4 dalį, t. y. išsamią informaciją apie išvestines finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas, kuri turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus apie riziką, susijusią su investavimu į tokias priemones arba su individualiomis investavimo strategijomis, įskaitant visų pirma informaciją apie pagrindinės priemonės vertinimo metodiką, kurią draudikas ar skaičiavimus atliekantis tarpininkas taiko draudimo apsaugos laikotarpiu, informaciją apie riziką, susijusią su išvestine finansine priemone ir jos emitentu, įskaitant informaciją, susijusią su išvestinės finansinės priemonės vertės pokyčiais laikui bėgant, atskirais veiksniais, lemiančiais šiuos pokyčius, ir su tuo, kiek šie veiksniai turi įtakos vertei?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-74" title="page-6">
      3. Ar [Direktyvos „Mokumas II“] 185 straipsnio 4 dalį reikia aiškinti taip, kad sudarydamas su investiciniais vienetais susieto kaupiamojo gyvybės draudimo sutartis, kai fondo pagrindinis turtas yra išvestinė finansinė priemonė (arba struktūrizuotos finansinės priemonės, apimančios išvestines finansines priemones), draudikas arba draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba „parduoda“ draudimą) privalo draudžiamam vartotojui suteikti tokią pačią informaciją, kokios reikalaujama pagal Direktyvos 2004/39/EB 19 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2014/65/ES 24 straipsnio 4 dalį, t. y. išsamią informaciją apie išvestines finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas, kuri turėtų apimti atitinkamas gaires ir įspėjimus apie riziką, susijusią su investavimu į tokias priemones arba su individualiomis investavimo strategijomis, įskaitant visų pirma informaciją apie pagrindinės priemonės vertinimo metodiką, kurią draudikas arba skaičiavimus atliekantis tarpininkas taiko draudimo apsaugos laikotarpiu, informaciją apie riziką, susijusią su išvestine finansine priemone ir jos emitentu, įskaitant informaciją, susijusią su išvestinės finansinės priemonės vertės pokyčiais laikui bėgant, atskirais veiksniais, lemiančiais šiuos pokyčius, ir su tuo, kiek šie veiksniai turi įtakos vertei?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-75" title="page-6">
      4. Jei atsakymas į antrąjį ar trečiąjį klausimą (arba abu) būtų teigiamas, ar tai, kad draudikas arba draudėjas, siūlantis su investiciniais vienetais susietą gyvybės draudimą, nesuteikia draudžiamam vartotojui reikalaujamos (antrajame ir trečiajame klausimuose nurodytos) informacijos, yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal [Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos] 5 straipsnį, ar reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 7 straipsnį?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-76" title="page-6">
      5. Jei atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų neigiamas, ar tai, kad draudikas ar draudėjas (kuris siūlo tokį draudimą, platina draudimo produktą arba „parduoda“ su investiciniais vienetais susietą gyvybės draudimą) aiškiai neinformuoja vartotojo, jog investicinio fondo (draudimo kapitalo fondo) turtas yra investuojamas į išvestines finansines priemones (arba struktūrizuotas finansines priemones, apimančias išvestines finansines priemones), yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, ar reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 7 straipsnį?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-77" title="page-6">
      6. Jei atsakymas į antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų neigiamas, ar tai, kad draudikas arba draudėjas, kuris siūlo su investiciniais vienetais susietą gyvybės draudimą, išsamiai nepaaiškina vartotojui konkrečių priemonės, į kurią investuojamas investicinio fondo (draudimo kapitalo fondo) turtas, savybių, įskaitant informaciją apie tokios priemonės veikimo principus, kai priemonė yra išvestinė (arba struktūrizuota finansinė priemonė, apimanti išvestinę finansinę priemonę), yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, ar reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 7 straipsnį?“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">B.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Byla C‑213/20</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">18.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">A. Towarzystwo Ubezpieczeń Życie S.A. (toliau – atsakovas byloje C‑213/20) yra Lenkijoje įsteigtas juridinis asmuo, prekiaujantis gyvybės draudimo produktais. 2011 m. liepos mėn. jis su A. S.A., bankų sektoriuje veikiančia bendrove, sudarė su investiciniais vienetais susieto grupinio gyvybės draudimo sutartį, pagal kurią atsakovas byloje C‑213/20 veikė kaip draudikas, o A. S.A. – kaip draudėja (toliau – draudėja byloje C‑213/20).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">19.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsakovo ir draudėjos byloje C‑213/20 sudaryta konkreti sutartis buvo susieta su fondo investiciniais vienetais. Fondo taisyklėse buvo nurodyta, kad iki 100 % draudimo įmokų bus investuojama į su trečiosios bendrovės išleistos indeksuojamas obligacijas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">20.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2011 m. lapkričio 28 ir 30 d. G. W. ir E. S., fiziniai asmenys (toliau – ieškovės byloje C‑213/20), pateikė atskirus pareiškimus dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarties. Pagal šiuos pareiškimus ieškovės byloje C‑213/20 turėjo sumokėti pradinę įmoką, o vėliau – mokėti einamąsias mėnesines draudimo įmokas. Juose buvo nustatytas 15 metų draudimo laikotarpis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">21.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pasiūlymas prisijungti prie aptariamos grupinio gyvybės draudimo sutarties buvo pateiktas per vienintelį susitikimą draudėjos patalpose. Draudimo produktas ieškovėms byloje C‑213/20 buvo pristatytas kaip investicinis indėlis, kurį sudaro reguliarios santaupos. Žodžiu pristatant šį draudimo produktą pagrindinis dėmesys buvo skiriamas su galima investicijų į investicinį draudimo fondą grąža susijusių grafikų pristatymui. Per tą patį susitikimą ieškovėms byloje C‑213/20 buvo pateikti dokumentai, t. y. prisijungimo pareiškimas ir tipinės sutarties nuostatos.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">22.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto ieškovėms byloje C‑213/20 nebuvo pateikta informacijos apie su trečiosios bendrovės indeksu susietų obligacijų pirkimo sąlygas. Taigi, ieškovės byloje C‑213/20 neturėjo informacijos apie rizikos veiksnius, susijusius su investavimu į tokius struktūrizuotus produktus. Vienintelė fondo taisyklėse nurodyta su rizika susijusi informacija §buvo apie riziką, kylančią dėl indekso, su kuriuo buvo susietos investuojamos draudimo įmokos, kritimo dėl pokyčių finansų rinkose, ir apie dalies investuotų įmokų galimą praradimą, jeigu draudimo sutartis būtų nutraukta nepasibaigus draudimo laikotarpiui.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">23.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kartu su pareiškimu dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarties ieškovės byloje C‑213/20 pasirašė dokumentą, kuriame buvo nurodyta, kad draudimo laikotarpiu fondo investicinių vienetų vertė gali smarkiai svyruoti dėl jį sudarančių finansinių priemonių vertės. Vis dėlto jos buvo patikintos, kad 15 metų laikotarpio pabaigoje joms bus išmokėta visa investicinio fondo vienetų vertė.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">24.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal grupinio gyvybės draudimo sutarties sąlygas ieškovių byloje C‑213/20 sumokėtos įmokos buvo investuotos į su trečiosios bendrovės indeksu susietas obligacijas. Draudimo laikotarpiu investicinio fondo investicinių vienetų vertė palaipsniui mažėjo. Po aštuonerių metų 2019 m. sausio 23 d. ieškovė G. W. nutraukė sutartį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">25.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Draudimo bendrovė G. W. sumokėjo išperkamąją sumą, atitinkančią jos sąskaitoje buvusių investicinių vienetų vertę, atėmus tam tikras išpirkimo išlaidas. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo momentu ieškovė E. S. toliau mokėjo įmokas ir dar nebuvo nutraukusi teisinių santykių, kylančių iš jos sudarytos sutarties.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">26.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovės byloje C‑213/20 pareiškė ieškinį atsakovui Sąd Rejonowy dla Warszawy-Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas). Savo reikalavimus jos grindžia tuo, kad atsakovas joms nesuteikė išsamios informacijos apie su trečiosios bendrovės indeksu susietų obligacijų savybes ir apie su jomis susijusią riziką. Taigi, faktiškai nebuvo išreikšta valia dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarties.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">27.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, nors ieškovės byloje C‑213/20 formaliai nėra atsakovo ir draudėjos sudarytos draudimo sutarties šalys, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga „prieš“ sudarant draudimo sutartį atskleisti „bent [direktyvos] priedo III A dalyje nurodytą informaciją“. Atsižvelgdamas į tai, kad šiomis aplinkybėmis vartotojas prisiima kai kurias draudėjo pareigas – be kita ko, pareigą mokėti įmokas, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar apdraustajam turi būti suteikta visa informacija, kuri buvo suteikta draudėjai byloje C‑213/20 sudarant sutartį su atsakovu byloje C‑213/20. Jeigu taip yra, kyla neaiškumų dėl tokio atskleidimo laiko ir dėl to, kaip reikia aiškinti Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčių taikymo sritį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">28.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, Sąd Rejonowy dla Warszawy‑Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-90" title="page-6">
      „1. Ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 12 papunkčiu, reikia aiškinti taip, kad juose nurodytą informaciją taip pat privaloma pateikti apdraustajam, jei jis kartu nėra draudėjas ir veikia kaip vartotojas, prisijungiantis prie su investiciniais vienetais susieto grupinio kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties, sudarytos tarp draudimo bendrovės ir įmonės, kuri yra draudėja, ir faktinis lėšų, kurios mokamos kaip draudimo įmokos, investuotojas?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-91" title="page-6">
      2. Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais, reikia aiškinti taip, kad esant tokiems teisiniams santykiams, kaip nurodyta pirmajame klausime, pareiga informuoti apie kapitalo, susieto su draudimo kapitalo fondu, pobūdį taip pat reiškia, kad apdraustas vartotojas turėtų būti išsamiai ir suprantamai informuojamas apie visas su investavimu į su investiciniais vienetais susietą turtą (pavyzdžiui, struktūrizuotas obligacijas arba išvestines finansines priemones) susijusias rizikas, jų pobūdį ir mastą, ar pakanka, kaip apibrėžta minėtoje nuostatoje, pateikti apdraustam vartotojui tik pagrindinę informaciją apie pagrindines rizikos, susijusios su lėšų investavimu per draudimo kapitalo fondą, rūšis?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-92" title="page-6">
      3. Ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį ir III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčius reikia aiškinti taip, kad esant tokiems teisiniams santykiams, kaip nurodyta pirmajame ir antrajame klausimuose, taikoma pareiga informuoti vartotoją, kuris prisijungia prie gyvybės draudimo sutarties kaip apdraustasis, apie visas investavimo rizikas ir su jomis susijusias sąlygas, apie kurias draudiką informavo turto (struktūrizuotų obligacijų arba išvestinių finansinių priemonių), sudarančio draudimo kapitalo fondą, emitentas?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-93" title="page-6">
      4. Jeigu į ankstesnius klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad vartotojas, prisijungiantis kaip apdraustasis prie su investiciniais vienetais susieto grupinio kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties, turi per atskirą ikisutartinę procedūrą gauti informaciją apie kapitalo pobūdį ir su investavimu į tokį turtą susijusias rizikas prieš sudarydamas sutartį, taigi ar šiai nuostatai prieštarauja tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip [Draudimo veiklos įstatymo] 13 straipsnio 4 dalis, pagal kurią pakanka, kad ši informacija būtų pirmą kartą atskleista draudimo sutarties turinyje ir jos sudarymo metu, o informacijos gavimo momentas per prisijungimo prie sutarties procedūrą nėra vienareikšmiškai ir aiškiai nustatytas ir atskirtas?
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-94" title="page-6">
      5. Jeigu į pirmąjį–trečiąjį klausimus būtų atsakyta teigiamai, ar [Gyvybės draudimo direktyvos] 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais, taip pat reikia aiškinti taip, kad tinkamas juose nustatytos pareigos pateikti informaciją įgyvendinimas turi būti laikomas esminiu su investiciniais vienetais susieto grupinio kaupiamojo gyvybės draudimo sutarties elementu ir, jei būtų nustatyta, kad ši pareiga nebuvo tinkamai įgyvendinta, apdraustam vartotojui gali būti suteikta teisė reikalauti grąžinti visas sumokėtas draudimo įmokas dėl galimo sutarties pripažinimo negaliojančia arba niekine ab initio arba dėl galimo konkretaus pareiškimo dėl prisijungimo prie sutarties pripažinimo negaliojančiu arba niekiniu?“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">C.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Procesas Teisingumo Teisme</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">29.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2021 m. kovo 24 d. sprendimu abi bylos C‑143/20 ir C‑213/20 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">30.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Rašytinės pastabas pateikė ieškovės byloje C‑213/20, atsakovas byloje C‑213/20, Graikijos, Italijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija. Ieškovės byloje C‑213/20, atsakovas byloje C‑213/20, Italijos ir Lenkijos vyriausybės bei Komisija taip pat atsakė į 2021 m. kovo 23 d. joms raštu pateiktus klausimus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">IV.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Analizė</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">31.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ši išvada yra tokios struktūros. Pirmiausia nurodysiu ir paaiškinsiu nagrinėjamų draudimo produktų pobūdį, paskui apibendrinsiu bendras faktines aplinkybes, kurios yra svarbios šiai išvadai (A skirsnis). Toliau aptarsiu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų eilės tvarką (B skirsnis), po to juos išnagrinėsiu iš esmės: kas privalo atskleisti informaciją, reikalaujamą pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį (C skirsnis); kokia informacija turi būti atskleista pagal tą nuostatą (D skirsnis); kada ji turi būti atskleista (E skirsnis) ir kokios yra šios pareigos neįvykdymo pasekmės (F skirsnis).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">A.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Grupinio gyvybės draudimo produktai ir reikšmingos faktinės aplinkybės</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">32.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kalbant apie būtinybę apsaugoti vartotoją, draudimo sektorius yra itin jautri sritis (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-8" href="#t-8">8</a>
</span>). Draudimo sutartys teisiniu požiūriu yra sudėtingi finansiniai produktai, kurie gali labai skirtis, nelygu juos siūlantis draudikas, ir gali lemti didelius bei potencialiai labai ilgos trukmės finansinius įsipareigojimus. Šiomis aplinkybėmis natūralu, kad vartotojas, palyginti su draudiku, yra blogesnėje padėtyje. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-9" href="#t-9">9</a>
</span>) 2013 m. Europos Komisija pateikė ataskaitą dėl Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos, kurioje atkreipė dėmesį į susirūpinimą keliančią aplinkybę, kad finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityse dažniausiai pranešama apie nesąžiningą veiklą valstybėse narėse, kurioje reklamuojant produktą nepateikiama esminė informacija ir siūlomi produktai apibūdinami klaidinamai (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-10" href="#t-10">10</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">33.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl šių priežasčių Teisingumo Teismo jurisprudencijoje numatyta aukšta vartotojų apsauga (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-11" href="#t-11">11</a>
</span>). Nors ši apsauga nėra absoliuti (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-12" href="#t-12">12</a>
</span>), Teisingumo Teismo pripažįstamas aukštesnis apsaugos lygis skirtas užtikrinti proporcingesnę silpnesnės šalies, užmezgančios sutartinius santykius su draudimo bendrove (t. y. draudėjo arba vartotojo), derybinę padėtį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-13" href="#t-13">13</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">34.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Tie patys argumentai taikomi ir kaupiamojo (investicinio) draudimo (angl. „assurance“) sektoriuje. Apskritai kalbant, įprastas draudimas (angl. „insurance“) apima pavojus arba riziką, kurie gali atsirasti (taigi, jis turi vertę tik žalos atveju), o kaupiamasis (investicinis) draudimas (angl. „assurance“) susijęs su finansine apsauga, pagal kurią išmoka mokama įvykus neišvengiamai turinčiam įvykti įvykiui. Taigi, antruoju atveju žadama išmoka – garantuota minimali suma arba jos investicinė vertė išpirkimo momentu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">35.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Grupinio gyvybės draudimo sutartis yra viena gyvybės draudimo apsaugą suteikianti sutartis, kurią sudaro draudimo bendrovė ir draudėjas. Individualūs vartotojai gali nuspręsti prisijungti prie grupinės sutarties, pateikdami atskirus pareiškimus, kuriuose išreiškiamas noras tai padaryti. Už mokamas periodines įmokas tokie vartotojai gauna apsaugą, suteikiamą pagal atitinkamoje sutartyje numatytą sistemą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">36.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto daug gyvybės draudimo produktų arba sutarčių yra sukurti ir parduodami tik kaip asmeninių finansinių investicijų priemonės arba priemonės, turinčios daug į jas panašių elementų. Dažnai jie parduodami kaip senatvės pensijos kaupimo būdas. Taip yra kalbant apie su investiciniais vienetais susieto draudimo liudijimus. Pagal šių rūšių sutartis mokamos įmokos investuojamos į investicinių fondų vienetus. Tokiu atveju šių investicinių vienetų vertė priklauso nuo fondą sudarančio turto. Jeigu tokio pagrindinio turto vertė svyruoja, taip pat svyruoja ir investicinių vienetų, į kuriuos investuotos draudėjo įmokos, vertė. Siekiant patenkinti saugumo poreikį, atsižvelgiant į tokius galimus vertės svyravimus, su investiciniais vienetais susieto draudimo planuose gali būti nustatytos „išmokos garantijos“. Iš esmės pagal šias garantijas nustatomas minimalus sutarties vertės lygis suėjus terminui, t. y. sutarties galiojimo pasibaigimo momentu, nepaisant turimų investicinių vienetų rinkos vertės.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">37.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagrindinėje byloje nagrinėjamo su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo rūšis paprastai yra populiarūs draudimo produktai. Jie parduodami vidutiniams vartotojams, žadant, kad tai yra saugaus ilgalaikio taupymo įsipareigojimas, dėl kurio suėjus draudimo liudijimo terminui arba įvykus jame nurodytam įvykiui gali būti gauta didesnė grąža (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-14" href="#t-14">14</a>
</span>). Iš tiesų, kaip paaiškina prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nagrinėjamos bylos yra tik du daugybės tame pačiame teisme nagrinėjamų panašaus pobūdžio bylų pavyzdžiai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">38.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Galiausiai, prieš pradedant pagrindines bylas nagrinėti iš esmės (o jų esmė – sudėtinga), gali būti naudinga trumpai priminti reikšmingas ir bendras faktines aplinkybes, kurioms esant kilo ginčai pagrindinėse bylose.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">39.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nenurodytą dieną draudimo bendrovė su draudėju sudarė dvi savarankiškas ir nesusijusias grupinio gyvybės draudimo sutartis. Jie abu yra juridiniai asmenys. 2010 ir 2011 m. ieškovai pagrindinėse bylose, kurie yra Lenkijos fiziniai asmenys ir, ko gero, taip pat vartotojai, kaip tai suprantama pagal atitinkamus Sąjungos teisės aktus, savanoriškai prisijungė prie tų sutarčių 15 metų laikotarpiui. Už tai jie sutiko prisiimti įsipareigojimą mokėti fiksuotą mėnesinę įmoką visą tą laikotarpį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">40.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kadangi atitinkamas gyvybės draudimas buvo susietas su investicinio fondo vienetais, draudimo bendrovė ieškovų sumokėtas įmokas investuodavo į to fondo investicinius vienetus (kitaip tariant – akcijas). Šios investicijos buvo susijusios su rizika, kad draudimo laikotarpiu tų investicinių vienetų vertė stipriai svyruos.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">41.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto ieškovams buvo užtikrinta, kad suėjus 15 metų terminui jiems bus taikoma išmokos garantija, pagal kurią jiems bus išmokėta bent tiek, kiek buvo investuota įmokų (byloje C‑143/20 aptariamu atveju), arba investicinio fondo vienetų visa vertė (byloje C‑213/20 aptariamu atveju). Taip pat buvo galimybė gauti didesnę išmoką tuo atveju, jeigu atitinkamu draudimo laikotarpiu atitinkamų fondų, su kuriais buvo susieta atitinkama grupinio gyvybės draudimo sutartis, vertė padidėtų.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">42.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Jeigu draudimo sutartis būtų nutraukta nesuėjus terminui, ieškovams pagrindinėse bylose būtų išmokėta tik suma, lygi atitinkamų investicinio fondo vienetų vertei, nustatytai pasitraukimo iš sutarties momentu, ir taikomas išpirkimo mokestis. Pagrindinėse bylose aptariamais atvejais tai reiškė, kad bendra išmokėta suma buvo gerokai mažesnė nei atitinkamo ieškovo investuota suma.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">43.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovai pagrindinėse bylose tvirtina, kad jie nebuvo pakankamai informuoti apie pagal grupinio gyvybės draudimo sutartis, prie kurių prisijungė, įsigytų finansinių priemonių pobūdį ir savybes. O tai reiškia, kad nepakankamai aiškiai suprato prisiimamą riziką. Todėl, jie pareiškė ieškinius draudėjui (byloje C‑143/20 aptariamu atveju) ir draudimo bendrovei (byloje C‑213/20 aptariamu atveju), siekdami, kad pareiškimai dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarčių būtų pripažinti negaliojančiais, ir reikalaudami grąžinti visas pagal tuos draudimo liudijimus investuotas sumas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">B.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Klausimų performulavimas ir jų eilės tvarka</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">44.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Prieš pradedant iš esmės nagrinėti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus, būtina patikslinti šių bylų du aspektus: pirma, taikytiną Sąjungos teisę ir, atsižvelgiant į tai, antra, prejudicinių klausimų formuluotę ir ją supaprastinti.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">45.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirma, keliuose klausimuose prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti tam tikras Direktyvos „Mokumas II“ nuostatas. Vis dėlto, kaip teisingai nurodo Lenkijos vyriausybė ir Komisija, tos direktyvos taikymas buvo atidėtas iki 2016 m. sausio 1 d. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-15" href="#t-15">15</a>
</span>). Taigi, kadangi ieškovai pagrindinėse bylose pareiškimus dėl prisijungimo prie grupinio gyvybės draudimo sutarčių užpildė, atitinkamai, jau 2010 m. spalio 8 d. (byloje C‑143/20 aptariamu atveju) ir 2011 m. lapkričio 28 ir 30 d. (byloje C‑213/20 aptariamu atveju), Direktyva „Mokumas II“ šioms byloms netaikoma ratione temporis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">46.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antrąjį klausimą byloje C‑143/20 pateikė tam, kad būtų palyginta Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 2004/39/EB 19 straipsnio 3 dalies bei Direktyvos 2014/65/ES taikymo sritis. Vis dėlto direktyvose 2004/39 ir 2014/65 aiškiai nurodyta, kad draudimo įmonės į jų taikymo sritį nepatenka (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-16" href="#t-16">16</a>
</span>). Be to, visų pirma, pagrindinių bylų aplinkybėms Direktyva 2014/65 netaikytina ratione temporis. Taigi, bet koks vertinimas pagal ją būtų visiškai teorinis (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-17" href="#t-17">17</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">47.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl nurodytų priežasčių siūlau performuluoti byloje C‑143/20 pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus ir byloje C‑213/20 pateiktus pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus taip, kad prašoma išaiškinti tik Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje C‑143/20 pateiktame trečiajame klausime prašoma išaiškinti tik Direktyvos „Mokumas II“ 185 straipsnio 4 dalį, šis klausimas netenka prasmės, taigi Teisingumo Teismui į jį atsakyti nereikia.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">48.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antra, performuluoti ir supaprastinti klausimai susiję su informacijos atskleidimu prieš prisijungiant prie draudimo sutarties pagal Gyvybės draudimo direktyvą keturiais skirtingais aspektais: kam tenka pareiga informuoti vartotojus apie su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo produktų savybes ir riziką; kokia informacija turi būti atskleista; kada ji turi būti atskleista ir kokios yra tokios informacijos neatskleidimo pasekmės.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">49.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirmasis klausimas bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktas iš esmės siekiant išsiaiškinti, kam konkrečiai tenka pareiga informuoti draudėją pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį. Konkrečiomis pagrindinių bylų faktinėmis aplinkybėmis tai nustatyti sudėtinga dėl to, kad draudimo produkto faktinis „pardavėjas“ yra ne draudimo įmonė, o kitas (juridinis) asmuo (C skirsnis).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">50.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antruoju klausimu byloje C‑143/20 ir antruoju bei trečiuoju klausimais byloje C‑213/20 iš esmės siekiama išsiaiškinti, apie kokią informaciją kalbama. Juos performulavus, klausiama, kokio pobūdžio ir kokio detalumo informacija turi būti suteikta ieškovams pagrindinėse bylose pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais (D skirsnis).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">51.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Klausimas „kodėl“ yra byloje C‑213/20 pateiktas ketvirtasis klausimas. Juo klausiama, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis reiškia reikalavimą nustatyti atskirą ikisutartinę procedūrą, per kurią vartotojui turi būti atskleista III priedo A dalyje nurodyta informacija. Jeigu taip yra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar pagal šią nuostatą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, kurioje nenurodyta, kada turi būti įvykdyta pareiga atskleisti informaciją (E skirsnis).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">52.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ketvirtuoju–šeštuoju klausimais byloje C‑143/20 ir penktuoju klausimu byloje C‑213/20 siekiama išsiaiškinti, kokios pasekmės kiltų neatskleidus informacijos, būtinos siekiant informuoti vartotoją apie draudimo produkto pobūdį ir savybes. Tai daroma atsižvelgiant, atitinkamai, į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą ir Gyvybės draudimo direktyvą (F skirsnis).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">53.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiuos klausimus išnagrinėsiu paeiliui.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">C.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kam tenka pareiga atskleisti informaciją ir kas yra jos gavėjas?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">54.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirmuoju klausimu bylose C‑213/20 ir C‑143/20 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar apdraustasis, kuris nėra draudėjas ir tik prisijungė prie su investiciniais vienetais susieto gyvybės draudimo sutarties kaip vartotojas, turėtų gauti informaciją, kuriai taikoma Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta atskleidimo pareiga.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">55.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsakovas byloje C‑213/20 mano, kad į šiuos klausimus reikia atsakyti neigiamai. Jis tvirtina, kad Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją tik santykiuose tarp draudimo įmonės ir draudėjo. Kai vartotojai prisijungia prie draudimo įmonės ir draudėjo sudarytos gyvybės draudimo sutarties, tačiau patys netampa draudėjais, tos direktyvos 36 straipsnio 1 dalis netaikoma.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">56.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovės byloje C‑213/20, Italijos ir Lenkijos vyriausybės ir Komisija iš esmės tvirtina, kad, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies sisteminį ir teleologinį aiškinimą, joje nustatyta pareiga atskleisti informaciją turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma ir vartotojų, kurie prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, atžvilgiu, jeigu jie prisiima pagrindines draudėjo pareigas (pavyzdžiui, mokėti įmoką ir prisiimti sutartyje numatytų investicijų riziką).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">57.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sutinku su antruoju požiūriu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">58.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal Gyvybės draudimo direktyvos 2, 3 ir 5 konstatuojamąsias dalis ja siekiama skatinti gyvybės draudimo vidaus rinkos kūrimą, kartu užtikrinant atitinkamą draudėjų ir naudos gavėjų apsaugą Europos Sąjungoje.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">59.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kalbant apie pastarąjį tikslą, šia direktyva siekiama apsaugoti vartotojus suteikiant jiems galimybę priimti informacija pagrįstus sprendimus (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-18" href="#t-18">18</a>
</span>). Šis požiūris atsispindi 52 konstatuojamojoje dalyje, kurioje paaiškinta, kad Gyvybės draudimo direktyva siekiama, be kita ko, suderinti minimalias nuostatas, kad vartotojas gautų aiškią ir tikslią informaciją apie pagrindines jam siūlomų draudimo produktų charakteristikas. Toje pačioje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog, siekiant, kad bendrojoje rinkoje vartotojas turėtų platesnį ir įvairesnį sutarčių pasirinkimą, jam turi būti suteikta visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-19" href="#t-19">19</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">60.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Tokią apsaugą siekiama užtikrinti, be kita ko, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją. To straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarant „draudimo sutartį“, „draudėjams“ turi būti suteikta bent III priedo A dalyje nurodyta informacija. Pagal 2 dalį draudimo sutarties galiojimo metu „draudėjui“ suteikiama teisė būti informuotam apie visus pasikeitimus, susijusius su III priedo B dalyje nurodyta informacija. 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu tai reikalinga, kad „draudėjas“ suvoktų esminius įsipareigojimo elementus, valstybės narės „draudimo įmonėms“ gali nustatyti platesnius informacijos atskleidimo įpareigojimus nei nurodyta 1 ir 2 dalyse. Pagal tos direktyvos 36 straipsnio 4 dalį nacionalinėje teisėje nustatomos išsamios šių įsipareigojimų vykdymo taisyklės.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">61.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojama neveikiamoji rūšis. Jose nenurodytas subjektas, kuriam tenka jose nustatytos pareigos atskleisti informaciją. Taigi, jos skiriasi nuo, pavyzdžiui, šio straipsnio 3 dalies, kurioje konkrečiai nurodytos „draudimo įmonės“, kurioms gali būti taikomi platesni nei direktyvoje suderinti įpareigojimai atskleisti informaciją.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">62.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kodėl Sąjungos teisės aktų leidėjas nepatikslino, kas turėtų vykdyti pareigą atskleisti informaciją, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 (ir 2) dalyse? Šalių pastabose nėra jokios informacijos apie tokios teisėkūros technikos taikymo priežastis. Tokios informacijos nėra ir Gyvybės draudimo direktyvos parengiamuosiuose darbuose.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">63.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsakymas į klausimą, kam tenka pareiga atskleisti informaciją, yra nesudėtingas ir intuityvus tais atvejais, kai sudaromos paprastos sutartys tarp dviejų šalių – tik vieno draudiko ir vieno draudėjo. Atsakymas į tą patį klausimą tampa ne toks akivaizdus tais atvejais, kai sudaromi sudėtingesni susitarimai, kuriuose dalyvauja daugiau nei dvi šalys. O kaip būtų tuo atveju, jeigu (pirminis, nominalus) draudėjas imtų kviesti kitus asmenis jungtis prie draudimo liudijimo arba perpardavinėtų tą produktą trečiosioms šalims, kurios faktiškai prisiimtų iš draudimo sutarties kylančią teisinę ir ekonominę riziką?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">64.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Tikslus šių sudėtingų schemų teisinis kvalifikavimas gali labai priklausyti nuo taikytinų nacionalinės (civilinės) teisės kategorijų ir nuo konkretaus pagal jas sudarytų teisinių susitarimų pobūdžio. Vis dėlto, nepaisant to, kokia klasifikacija bus galiausiai nustatyta šioje srityje, skaitant Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 2, 3 ir 52 konstatuojamosiomis dalimis, tiesiog negalima padaryti išvados, kad vartotojas, kuris visada turėjo būti apsaugotas taikant 36 straipsnyje nustatytą pareigą atskleisti informaciją, šią apsaugą visiškai prarastų. Pasirinkus tam tikrą draudimo produktų verslo arba pardavimo modelį ir taip į sandorį įtraukus daugiau dalyvių nei anksčiau buvo numatyta teisės aktuose, negali būti išvengta toje direktyvoje nustatytų pareigų.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">65.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pripažįstu, kad, norint į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies tekstą įtraukti sudėtingesnių atvejų, reikia šiek tiek plačiau aiškinti šią nuostatą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-20" href="#t-20">20</a>
</span>). Vis dėlto, atsižvelgiant į šios nuostatos logiką ir tikslą, taip pat į visą šią teisės sritį, tai yra gana natūralu. Be to, tai suderinama su direktyvos 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose nurodyta, kam turi būti suteikta informacija, bet ne kas ją turi suteikti, vartojama neveikiamąja rūšimi.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">66.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos pareigos atskleisti informaciją taikomos bet kuriai šaliai, sudariusiai draudimo sutartį su „draudėju“. Šiose dalyse įtvirtinta „dinamiška“ pareiga atskleisti informaciją, kuri „persikelia“ keičiantis draudimo sutarties šaliai. O to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta galima papildoma pareiga atsiranda tik „draudimo įmonėms“, kurios yra apibrėžta ir uždara grupė pagal Gyvybės draudimo direktyvos 4 straipsnio reikalavimus, jeigu valstybės narės nusprendžia taikyti griežtesnius reikalavimus nei direktyvoje nustatyti suderinti minimalūs reikalavimai. Jeigu atsiranda ši papildoma pareiga, ji taikoma tik vienos rūšies šalims (t. y. „draudimo įmonėms“). Taigi, ši pareiga lieka „statiška“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">67.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taikant visiškai algebrinį požiūrį, siekiant nustatyti, kam tenka Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta dinamiška pareiga atskleisti informaciją, reikia įvertinti du kintamuosius. Pirmasis yra „draudimo sutarties“ buvimas. Antrasis – „draudėjo“ buvimas. Pirmiausia įvertinsiu, ar pagrindinių bylų aplinkybėmis yra šie du kintamieji (1 ir 2 dalys), o paskui pasiūlysiu atsakymą į bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktą pirmąjį klausimą (3 dalis).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">„Draudimo sutarties“ buvimas</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">68.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kas yra „draudimo sutartis“ pagal Gyvybės draudimo direktyvą? Direktyvos tekste ši sąvoka neaptarta. Be to, šiuo klausimu direktyvoje nėra nuorodos į valstybių narių teisę. Direktyvos 44 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad ja nesiekiama suderinti valstybių narių sutarčių teisę. Pagal šią direktyvą sprendimus dėl draudimo įstatymų turinio turi priimti valstybės narės, jeigu nenurodyta kitaip (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-21" href="#t-21">21</a>
</span>). Taigi, norint nustatyti sąvokos „draudimo sutartis“ apimtį, reikia atsižvelgti į Gyvybės draudimo direktyvos kontekstą ir ši apimtis turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai pagal Sąjungos teisę (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-22" href="#t-22">22</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">69.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) teismas jau turėjo progą išaiškinti, kad vienas iš pagrindinių sąvokos „draudimo sutartis“, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvą, aspektų yra teisinio sandorio buvimas, kuris reiškia „naują ir savarankišką rizikos prisiėmimą už atlygį“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-23" href="#t-23">23</a>
</span>). Tokio požiūrio esant įvairioms aplinkybėms laikosi ir Teisingumo Teismas, nagrinėdamas pagrindines draudimo sandorio savybes. Jis taip pat nurodo, kad šiems sandoriams būdinga tai, kad draudikas, gavęs draudimo įmoką, įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti apdraustajam išmoką, sutartą sudarant sutartį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-24" href="#t-24">24</a>
</span>). Dėl tokio sandorio pobūdžio egzistuoja sutartinis ryšys tarp (paprastai) draudimo paslaugos teikėjo ir asmens, kurio riziką draudimas dengia (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-25" href="#t-25">25</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">70.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Abiem šioms apibrėžtims būdinga tai, kad pabrėžiama ekonominė logika (t. y. rizikos prisiėmimas), o ne formalios sutarčių sąlygos. Iš tiesų, konkrečiai kalbant apie gyvybės draudimo produktus, (instituciniam) subjektui (paprastai – draudimo įmonei) tenkanti „rizika“ reiškia, kad sutartu laikotarpiu pradedama taikyti išmokų politika ir pasibaigus sutarčiai draudėjui turi būti kompensuoti patirti nuostoliai. Įsipareigojimas, kurį sutinka prisiimti draudėjas, paprastai susijęs su įmokų mokėjimu visą draudimo liudijimo galiojimo laikotarpį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">71.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Akivaizdu, kad Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsniu siekiama padėti draudėjams pasverti pasirinkimą prisiimti įsipareigojimus, kylančius iš sukurtų naujų draudimo produktais grindžiamų santykių. Šios direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta, kad pareigos atskleisti informaciją esmė yra siekis suteikti daugiau teisių draudėjams ir vartotojams, sudarantiems teisinius sandorius – gyvybės draudimo sutartis (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-26" href="#t-26">26</a>
</span>). Tai reiškia, kad direktyva siekiama suteikti toms šalims visas būtinas priemones, kad jos galėtų pačios įvertinti galimą prisiimti riziką (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-27" href="#t-27">27</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">72.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, tais atvejais, kai vartotojas sukuria tokio pobūdžio teisinius santykius su trečiąja šalimi ir taip prisiima naują ir savarankišką riziką (arba pareigą), Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje nustatytomis pareigomis atskleisti informaciją prieš sudarant sutartį ir po to siekiama sudaryti galimybes tokiam vartotojui, remiantis suteikta informacija, pasirinkti jam tinkamiausią sutartį prieš ją sudarant ir jos galiojimo laikotarpiu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">73.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Tokiu atveju norint atsakyti į klausimą, ar buvo prisiimta tokia pareiga, reikia įvertinti konkrečios bylos faktines aplinkybes, o tai geriausiai gali padaryti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Vis dėlto, atsižvelgiant į Teisingumo Teismui pateiktas pastabas, atrodo neginčijama, kad ieškovai pagrindinėse bylose pateikė atskirus „pareiškimus“ dėl prisijungimo prie nagrinėjamų grupinio gyvybės draudimo sutarčių. Taip ieškovai pagrindinėse bylose prisiėmė tam tikras teises ir pareigas. Nurodoma, kad tarp tokių pareigų buvo ekonominio pobūdžio pareiga mokėti periodines įmokas, kurias draudimo bendrovė vėliau investuodavo į susijusių investicinių fondų vienetus. Tokias teises, be kita ko, sudaro išmokos garantija, pagal kurią pasibaigus 15 metų laikotarpiui ieškovai gautų išmoką, kuri galėtų būti didesnė už visą pagal liudijimą investuotą sumą arba bent lygi jai. Atsižvelgiant į tai, kad yra šie pagrindiniai elementai, atrodo, kad Gyvybės draudimo direktyvos požiūriu, pateikus pareiškimus dėl prisijungimo prie nagrinėjamos gyvybės draudimo sutarties, buvo sudarytos „draudimo sutartys“, kaip tai suprantama pagal tą direktyvą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">74.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šios išvados nepaneigia prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimas, kad pagal Lenkijos teisę, kai vartotojas prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, jis faktiškai netampa šios sutarties šalimi, o tik įgyja „apdraustojo“ statusą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">75.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Teisingumo Teismas neturi aiškinti arba komentuoti nacionalinės teisės. Vis dėlto nesuprantu, kaip galima įgyti apdraustojo statusą be jokios sutarties. Logiškai mąstant darytina prielaida, kad tokiu atveju apdraustasis turi būti sukūręs tam tikrus (sutartinius) teisinius santykius. Pareiškimas dėl prisijungimo, kurį, ko gero, pasirašė ieškovai pagrindinėse bylose, gali būti laikomas prisijungimu prie draudiko ir draudėjo sudarytos pradinės sutarties ir gali būti laikoma, kad ieškovai tapo (susijusiais) draudėjais pagal pradinę sutartį. Arba tas pats pareiškimas gali būti vertinamas kaip antros sutarties sudarymas tarp draudėjo ir apdraustojo. Taigi pagal nacionalinę teisę būtų dvi viena po kitos sudarytos sutartys: draudiko ir pradinio draudėjo sudaryta pradinė sutartis ir draudėjo su vartotoju sudaryta antroji sutartis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">76.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto man sunku daryti prielaidą, kad pagal nacionalinę teisę faktiškai nebuvo susiklosčiusi nė viena iš šių dviejų situacijų ir apdraustieji iš tiesų atsidūrė tam tikrame teisiniame vakuume (nesudarę jokių sutarčių) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-28" href="#t-28">28</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">77.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą informaciją, labiau tikėtinas atrodo antrasis variantas. Tokiu atveju pagal nacionalinę teisę iš tikrųjų būtų dvi viena po kitos sudarytos sutartys. Pirma, būtų „pradiniai“ teisiniai santykiai tarp draudimo įmonės ir „pradinio“ draudėjo, kurie sudaro grupinio gyvybės draudimo sutarties pagrindą. Antra, atsirastų nauji ir savarankiški draudėjo ir vartotojo „vėlesni“ teisiniai santykiai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">78.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, atrodo, kad ieškovai pagrindinėse bylose sudarė „draudimo sutartį“, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvą, nepaisant šios tikrovės neaiškaus ir spragų turinčio teisinio kvalifikavimo pagal Lenkijos teisę, ir kad šie teisiniai santykiai kuriami atskirai nuo draudimo įmonės ir draudėjo sudarytos „pradinės“ draudimo sutarties.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kas yra „draudėjas“ pagal nagrinėjamas draudimo sutartis?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">79.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sąvoka „draudėjas“ Gyvybės draudimo direktyvoje taip pat nėra apibrėžta ir nėra nuorodos į nacionalinę teisę. Vis dėlto, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos struktūrą, nors sąvoka „draudėjas“ paprastai suprantama kaip reiškianti asmenį, veikiantį kaip pasiūlymo gavėjas teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos apibrėžiama „draudimo sutartis“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-29" href="#t-29">29</a>
</span>), šios sąvokos nebūtinai turi sutapti (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-30" href="#t-30">30</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">80.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio Teisingumo Teismas neseniai nurodė, kad jame daroma nuoroda į „draudėją“ turi būti aiškinama plačiai – taip, kad į ją patektų ir sąvoka „vartotojas“, atsižvelgiant į direktyvos 52 konstatuojamojoje dalyje įtvirtintą vartotojų apsaugos tikslą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-31" href="#t-31">31</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">81.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Mano nuomone, tokia pati logika turėtų būti taikoma šiose bylose.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">82.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kaip paaiškinau šios išvados 77 ir 78 punktuose, atrodo, kad pagrindinėse bylose ieškovai sudarė individualias „draudimo sutartis“, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, su skirtingais draudėjais. Pagal tas sutartis, kurios yra „vėlesnės“ sutartys, pagrįstos draudimo įmonės ir draudėjų pagrindinėse bylose santykiais, tie draudėjai veikė kaip asmenys, teikiantys pasiūlymus prisijungti prie grupinio gyvybės draudimo sutarties. Tai, kad labai tikėtina, jog tie draudėjai iš esmės veikė tik kaip tarpininkai, kurie skatino trečiąsias šalis (t. y. ieškovus pagrindinėse bylose) įsigyti grupinio gyvybės draudimo apsaugą, neturi įtakos jų, kaip teikiančių pasiūlymus asmenų statusui pagal atitinkamas „vėlesnes“ draudimo sutartis. Iš tiesų, kaip paaiškina prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vartotojas, prisijungęs prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, gali tikėtis naudotis tokiomis pačiomis teisėmis ir prisiimti tokias pačias pareigas, kaip tiesiogiai su draudimo įmone sudarytos individualios gyvybės draudimo sutarties atveju.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">83.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi (bet tai turi patikrinti prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), nors ieškovai pagrindinėse bylose yra tik grupinio gyvybės draudimo vartotojai, kai jie su draudėjais pagrindinėse bylose pasirašė nagrinėjamus „pareiškimus“, jie faktiškai prisiėmė tas pačias teises ir pareigas kaip „draudėjai“, kaip tai suprantama pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">3.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sprendimas dėl „x“</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">84.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Išsiaiškinę Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies du kintamuosius, dabar galime nustatyti, ar ši nuostata taikoma šių bylų aplinkybėms.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">85.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kaip paaiškinau šios išvados 66 punkte, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atskleisti informaciją iki sutarties sudarymo pobūdį, joje nustatyta „persikelianti“ pareiga atskleisti informaciją, grindžiama būtinybe apsaugoti atitinkamą vartotoją.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">86.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kaip teisingai pažymi Lenkijos vyriausybė, kai draudėjai pagrindinėse bylose pasiūlė aptariamiems ieškovams nustatyti atskirus teisinius santykius, pagal kuriuos šie už teisę gauti grupinio gyvybės draudimo apsaugą prisiimtų naują ir savarankišką riziką, tie draudėjai tapo pasiūlymus teikiančiais asmenimis pagal nagrinėjamas draudimo sutartis. Dėl to jiems kilo Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta „dinamiška“ pareiga atskleisti informaciją. Taigi, tie draudėjai turėjo pateikti ieškovams pagrindinėse bylose bent jau tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją, kad jie galėtų įvertinti taikomos grupinio gyvybės draudimo apsaugos poveikį ir riziką ir pasirinkti tą apsaugą išsamiai susipažinę su visomis svarbiomis aplinkybėmis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">87.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktą pirmąjį klausimą:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-162" title="page-6">
      Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje nustatyta pareiga atskleisti informaciją prieš sudarant sutartį reiškia, jog šalis, sudaranti sutartį su vartotoju, kuris prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, bet netampa draudėju pagal pagrindinę pradinę draudimo sutartį, turi suteikti bent jau tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją.
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">D.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kokia informacija turi būti atskleista?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">88.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antrąjį klausimą byloje C‑143/20 ir antrąjį bei trečiąjį klausimus byloje C‑213/20 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės užduoda tam, kad išsiaiškintų, kokia ir kiek detali informacija turi būti suteikta ieškovams pagrindinėje byloje pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiais. Prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad, atsižvelgiant į direktyvos III priedo A dalies a punkto 12 papunkčio versijų vokiečių, prancūzų, anglų ir lenkų kalbomis lyginamąjį lingvistinį vertinimą, versijoje lenkų kalba nustatytas mažesnis reikalavimas („wskazanie“ arba „nuoroda“), o pagal versijas vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis reikalaujama informacijos apie pagrindinio turto pobūdį, rūšį ir savybes.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">89.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kiek tai susiję su byla C‑143/20, atrodo, kad ieškovas pagrindinėje byloje teigia, jog jam turėjo būti suteikta išsami informacija apie investicijos savybes ir draudimo įmokos paskirstymą įvairiems investiciniams vienetams, pagal kuriuos apskaičiuojamas indeksas, reglamentuojančias taisykles. Atskleisti vien tai, kad investicijos susijusios su „sertifikatais“, kaip toje byloje aptariamu atveju padarė atsakovas, nepakaktų. Byloje C‑213/20 ieškovės tvirtina, kad jos turėjo gauti „visą“ informaciją apie draudimo kapitalo fondams nupirktų struktūrizuotų obligacijų savybes, įskaitant „detalią“ ir „išsamią“ informaciją apie „visos rizikos“, susijusios su šiomis investicijomis, apimtį, dydį ir pobūdį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">90.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Savo ruožtu atsakovas byloje C‑213/20 tvirtina, kad pagal Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 12 papunktį nereikalaujama pateikti investicinio fondo turtui būdingos investavimo rizikos lygio, dydžio ir pobūdžio „išsamaus“ apibūdinimo. Tokio pobūdžio informacija nepriskiriama prie informacijos apie pagrindinio turto „pobūdį“ su investiciniais vienetais susietų produktų atveju, kaip tai suprantama pagal tą nuostatą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">91.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Lenkijos vyriausybė ir Komisija apskritai pritaria šiam požiūriui. Šios šalys iš esmės tvirtina, kad aiškiai ir tiksliai turi būti atskleista tik informacija apie investicinio fondo tipinio turto esmines savybes. Tai reiškia, kad turi būti atskleistas šio turto ekonominis ir teisinis pobūdis, taip pat su juo susijusi rizika.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">92.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Sutinku su šiuo požiūriu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">93.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčių matyti, kad informacija, kuri turi būti suteikta vartotojui prieš sudarant su investiciniais vienetais susieto grupinio gyvybės draudimo sutartį, turi apimti du aspektus. Jo a punkto 11 papunktyje nurodytas pirmasis aspektas reiškia, kad turi būti pateiktas „vienetų, [su kuriais susijusios išmokos pagal draudimo liudijimą], apibrėžimas“. To paties priedo a punkto 12 papunktyje nurodytas antrasis aspektas reiškia, kad reikalaujama „nuorodos apie &lt;…&gt; turto pobūdį“ su investiciniais vienetais susijusių draudimo polisų [liudijimų] atveju.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">94.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kadangi nepateikta papildomo paaiškinimo, investicinio fondo „vienetų &lt;…&gt; apibrėžimas“ gali, bet neprivalo, būti itin detalus. Pats draudimo liudijime nurodyto „turto pobūdis“ gali būti paaiškintas nurodant bendrą finansinį terminą (pavyzdžiui, „išvestinė finansinė priemonė“), bet tam gali prireikti ir gana detalaus to turto rūšies ir veikimo paaiškinimo.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">95.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Būtent čia tampa svarbi Gyvybės draudimo direktyvos 52 konstatuojamoji dalis. Joje nurodyta keletas kriterijų, į kuriuos atsižvelgiant turėtų būti aiškinama direktyvos 36 straipsnio 1 dalis ir III priedo A dalis (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-32" href="#t-32">32</a>
</span>). Šiuo tikslu 52 konstatuojamosios dalies atitinkamoje dalyje nurodyta, kad direktyva turi būti suderinta valstybėse narėse nustatyta minimalios informacijos apimtis, kad vartotojui būtų suteikta „visa informacija, kurios tik reikia, kad jis pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį“. Suteikta informacija turi būti „aiški ir tiksli &lt;…&gt; apie pagrindines jam siūlomų produktų charakteristikas“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-33" href="#t-33">33</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">96.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Mano nuomone, visa tai reiškia tris dalykus. Pirma, Gyvybės draudimo direktyva nebuvo siekiama visiškai suderinti informacijos, kuri turi būti suteikta vartotojui prieš sudarant draudimo sutartį, apimties. Taigi, palikta tam tikra diskrecija nacionalinėje teisėje nustatyti griežtesnius reikalavimus nei Gyvybės draudimo direktyvoje. Antra, reikalaujamos atskleisti informacijos detalumas priklauso nuo vartotojo nurodytų poreikių vertinimo. Vis dėlto šie poreikiai turi būti įvertinti atsižvelgiant į objektyvų „būtinumo“ kriterijų. Trečia, tai įvertinus atskleista informacija turi bent apimti draudimo produkto „pagrindines charakteristikas“. Kiek tai susiję su tos direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga iš anksto atskleisti informaciją, tos charakteristikos (savybės) nurodytos III priedo A dalyje, visų pirma jos a punkto 11 ir 12 papunkčiuose (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-34" href="#t-34">34</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">97.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Akivaizdu, kad trečiojo aspekto vertinimas negali būti abstraktus. Atsižvelgiant į draudimo produktų sudėtingumą, vieno produkto „pagrindinės charakteristikos“ nebūtinai gali būti priskirtos kitam produktui. Taigi, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga atskleisti informaciją turi būti vykdoma kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, taip pat į šios išvados ankstesniame punkte paaiškintą įvertinimą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">98.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nors šiose bylose tai nustatyti turi ne Teisingumo Teismas, vis dėlto gali būti naudinga pateikti tris pastabas, susijusias su prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktu teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimo paaiškinimu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">99.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirma, jokie III priedo A dalies a punkto 11 papunkčio versijos lenkų kalba neatitikimai nekeičia informacijos, kuri turi būti atskleista pagal šį priedą, apimties. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją akivaizdu, kad vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti pirmenybę prieš kitas kalbines versijas. Dėl būtinumo vienodai aiškinti Sąjungos teisės akto nuostatą neleidžiama remtis tik viena iš jo kalbinių versijų, bet reikalaujama, kad jis būtų aiškinamas atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo, kurio dalis jis yra, struktūrą ir tikslą. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-35" href="#t-35">35</a>
</span>)
      </p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">100.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antra, dėl ieškovo byloje C‑143/20 padėties sutinku su prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiu teismu, Lenkijos vyriausybe ir Komisija, kurios teigia, kad vien vieno žodžio apibrėžties, t. y. investicinį fondą sudarančių vienetų apibūdinimo kaip „išvestinių finansinių priemonių“ arba „struktūrizuotų produktų“, nepakanka tam, kad būtų įvykdyti III priedo A dalies a punkto 11 papunkčio reikalavimai. Akivaizdu, kad, norint nurodyti produkto „pagrindines charakteristikas“, būtina pateikti bent tam tikrą ekonominį ir (arba) teisinį šių investicinių vienetų apibūdinimą, kad vartotojas galėtų nuspręsti, ar tas produktas atitinka jo poreikius.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">101.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad ieškovui byloje C‑143/20 pateiktoje sutartyje nebuvo nurodytos nei fondo investicinių vienetų, nei viso fondo grynojo turto vertinimo taisyklės, taip pat nebuvo pateikta informacijos apie tai, kaip parenkami sertifikatai, į kuriuos investuojamos įmokos. Akivaizdu, kad tokios ribotos apimties informacijos nepakanka tam, kad vartotojas galėtų suprasti pagrindinio turto ekonominį ir teisinį pobūdį ir įvertinti su juo susijusią riziką. Vis dėlto šį galutinį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į informacijos apimtį, nurodytą III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčiuose.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">102.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Trečia, kalbant apie ieškoves byloje C‑213/20, jeigu apskritai reikia bent kiek atsižvelgti į 52 konstatuojamąją dalį, informacija dėl su investicijomis susijusios „visos rizikos“ apimties arba dydžio ir pobūdžio, kuri joms turi būti atskleista, negali būti tokia „detali“ arba „išsami“. Produkto „pagrindinės charakteristikos“ iš esmės nėra „detalios“ arba „išsamios“. Jos apima tik jo „esminius“ elementus. Iš tiesų savaime suprantama, kad neįmanoma detaliai nurodyti visos sudėtingo investicinio produkto rizikos. Būtina tik atskleisti pagrindinės priemonės tikrąjį pobūdį ir jai būdingą struktūrinę riziką, kuri yra žinoma arba pagrįstai gali būti numatyta informacijos atskleidimo momentu. Atsižvelgiant į tai, tik nacionalinis teismas gali išsamiai įvertinti, ar ieškovų byloje C‑213/20 reiškiami reikalavimai nepatenka į Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies a punkto 11 ir 12 papunkčių taikymo sritį, atsižvelgiant į 36 straipsnio 1 dalies reikalavimus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">103.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į šias pastabas, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į byloje C‑143/20 pateiktą antrąjį klausimą ir byloje C‑213/20 pateiktus antrąjį bei trečiąjį klausimus:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-180" title="page-6">
      Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad reikalaujama nurodyti pagrindinio produkto tikrąjį pobūdį ir jam būdingą struktūrinę riziką. Ši informacija apima investicinių vienetų, su kuriais siejamos išmokos pagal su investiciniais vienetais susietus draudimo liudijimus, apibrėžimą ir šiuose draudimo liudijimuose nurodyto pagrindinio turto pobūdžio, kuris apima bent jau esmines šių investicinių vienetų ir pagrindinio turto ekonomines ir (arba) teisines savybes, nurodymą.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-181" title="page-6">
      Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vartotojui suteikta informacija yra tokios apimties.
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">E.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kada ši informacija turi būti atskleista?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">104.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ketvirtuoju klausimu byloje C‑213/20 prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis reiškia reikalavimą nustatyti atskirą ikisutartinę procedūrą, per kurią vartotojui turi būti atskleista III priedo A dalyje nustatyta informacija. Jeigu taip yra, prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar pagal tą nuostatą draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kaip antai Gyvybės draudimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis, pagal kurią pakanka pagal Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį reikalaujamą informaciją pirmą kartą atskleisti draudimo sutartyje jos pasirašymo metu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">105.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ieškovės byloje C‑213/20 tvirtina, kad Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija joms turėjo būti pateikta prieš pasirašant pareiškimus dėl prisijungimo prie nagrinėjamos grupinio gyvybės draudimo sutarties, o ne jų pasirašymo momentu. Tik taip vartotojas gali priimti informacija paremtą sprendimą dėl geriausiai jo poreikius atitinkančios draudimo apsaugos pasirinkimo.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">106.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsakovas byloje C‑213/20 ir Lenkijos vyriausybė su šiuo požiūriu nesutinka. Jie iš esmės paaiškina, kad Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies tekste nereikalaujama ikisutartinės procedūros ir nenurodytas tikslus momentas, kada vartotojui turi būti suteikta III priedo A dalyje nurodyta informacija. Remdamiesi tuo, atsakovas byloje C‑213/20 ir Lenkijos vyriausybė teigia, kad, kadangi Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nenurodyta, kada turi būti įvykdyta pareiga atskleisti informaciją, ši nuostata neprieštarauja Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 daliai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">107.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Komisija taiko analogiją su Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija vartojimo kredito ir vartotojų teisių srityse, kurioje išaiškinta, kad kyla panašios pareigos atskleisti informaciją „tinkamu laiku“ prieš pasirašant sutartį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-36" href="#t-36">36</a>
</span>). Atsižvelgiant į tai, nepakaktų III priedo A dalyje nurodytą informaciją pateikti tik sudarant sutartį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">108.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pritariu Komisijai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">109.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies tekstas yra atskaitos taškas. Šioje nuostatoje paaiškinta, kad „prieš sudarant draudimo sutartį“ turi būti atskleista bent III priedo A dalyje nurodyta informacija (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-37" href="#t-37">37</a>
</span>). Papildomai nepaaiškinta, kada tokia informacija turi būti suteikta ir ar nacionalinėje teisėje turi būti nustatyta atskira „ikisutartinė“ procedūra. III priedo A dalies pirmoje pastraipoje tik priduriama, kad tokia informacija turi būti pateikta „raštu aiškiai ir tiksliai, oficialia valstybės narės, kurioje prisiimtas įsipareigojimas, kalba“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">110.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pačiame Gyvybės draudimo direktyvos tekste reikalaujama, kad joje nurodyta minimali informacija būtų suteikta prieš sudarant atitinkamą draudimo sutartį. Tai jau savaime logiškai užkerta kelią tam, kad „informacijos atskleidimo momentas“ sutaptų su „sutarties sudarymo momentu“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">111.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, kaip teisingai pažymėjo Lenkijos vyriausybė, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 52 konstatuojamąja dalimi, akivaizdu, kad šių dviejų momentų išskyrimo tikslas yra suteikti vartotojui tam tikrą laiką, per kurį jis gali visapusiškai įvertinti įvairius pasiūlymus ir pasinaudoti padidėjusia konkurencija (vidaus draudimo rinkoje), kad „pasirinktų geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">112.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto, priešingai nei kai kuriuose kituose Sąjungos teisės aktuose (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-38" href="#t-38">38</a>
</span>), Gyvybės draudimo direktyvoje tam nenustatytas minimalus terminas. Nesant tokių taisyklių, kiekvienos valstybės narės nacionalinėje teisės sistemoje pagal procesinės autonomijos principą turi būti nustatytos procesinės nuostatos, skirtos su tuo susijusiai vartotojų teisių apsaugai užtikrinti. Vis dėlto jos negali būti mažiau palankios nei nuostatos, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų negali tapti praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas). (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-39" href="#t-39">39</a>
</span>)
      </p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">113.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nėra duomenų apie tai, kad pagrindinėse bylose keliami lygiavertiškumo klausimai. Vis dėlto, kaip teigia prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kadangi Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją atskleisti tuo pat metu, kai sudaroma gyvybės draudimo sutartis, būtina išnagrinėti tą nuostatą atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvą ir visų pirma jos 36 straipsnio 1 dalimi siekiamą tikslą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">114.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiuo klausimu, atsižvelgiant į bylos medžiagoje esančius šalių paaiškinimus, atrodo, kad Draudimo veiklos įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje pakartota Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies neapibrėžta formuluotė, bet nepatikslinta, kada turi būti atskleista tos direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">115.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Savaime tai nėra problema. Net jeigu direktyvos 36 straipsnį aiškintume atsižvelgdami į jos tikslą ir paskirtį, jame nereikalaujama, kad nacionaliniame įstatyme, kuriuo šis straipsnis perkeliamas į nacionalinę teisę, būtų nustatytas konkretus momentas, trumpiausias atskleidimo laikotarpis arba net atskira atskleidimo procedūra. Vis dėlto konkrečiais atvejais vartotojui turi būti suteikta pakankamai laiko tam, kad jis galėtų, remdamasis informacija, pasirinkti, kurią draudimo sutartį sudaryti. Toks informacija grindžiamas pasirinkimas gali būti padarytas tik jeigu vartotojui raštu suteikiamas pakankamas minimalus informacijos kiekis ir šiek tiek laiko, išskyrus atvejus, kai jis aiškiai atsisako pasinaudoti tuo laiku, kad galėtų palyginti dėl ketinamo priimti sprendimo dėl sutarties kilsiančią riziką ir gausimą naudą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">116.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Akivaizdu, kad pagal veiksmingumo principą būtų draudžiama pateikti tokią informaciją tik žodžiu arba ją pateikti raštu tik draudimo sutarties pasirašymo momentu. Štai kodėl kai kuriose Sąjungos vartotojų apsaugos direktyvose nurodytas poreikis suteikti vartotojui būtiniausią informaciją „tinkamu laiku“ prieš jam priimant sprendimą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-40" href="#t-40">40</a>
</span>). Teisingumo Teismas panašiai subjektyviai aiškina Direktyvos 2011/83/ES 6 straipsnio 1 dalį, nors šioje direktyvoje tokios formuluotės nėra (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-41" href="#t-41">41</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">117.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos tikslą, vartotojui turi būti suteiktas toks pat „apsaugos“ laikotarpis sprendimui priimti. To tinkamo apmąstymo laikotarpio konkreti trukmė turi priklausyti nuo konkretaus atvejo, atsižvelgiant į tokias aplinkybes kaip siūlomos draudimo sutarties sudėtingumas, atitinkamo vartotojo padėtis, taip pat sutarties sudarymo ir jos pateikimo aplinkybės. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, savaime suprantama, kad vertinimas, kas konkrečiai yra „tinkamas laikas“ ir ar buvo įvykdytas „pagrįsto apmąstymo“ laikotarpio reikalavimas, konkrečiais atvejais gali skirtis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">118.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į byloje C‑213/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-198" title="page-6">
      Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis neužtikrinama, kad vartotojui tam tikru metu iki sutarties sudarymo būtų raštu aiškiai ir tiksliai suteikta bent tos direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija tam, kad po apmąstymo laikotarpio jis galėtų padaryti ta informacija pagrįstą sprendimą.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-199" title="page-6">
      Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šių sąlygų buvo laikomasi pagrindinėje byloje aptariamu atveju.
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">F.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kokios yra tos informacijos neatskleidimo pasekmės?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">119.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Byloje C‑143/20 pateikti ketvirtasis–šeštasis klausimai ir byloje C‑213/20 pateiktas penktasis klausimas susiję su pasekmėmis, kurios kyla neatskleidus bent Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">120.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiuose klausimuose nurodyta problema keliama, atitinkamai, atsižvelgiant į Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvą ir Gyvybės draudimo direktyvą. Kadangi šių teisės aktų nuostatų kolizijos atveju antrasis turi viršenybę prieš pirmąjį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-42" href="#t-42">42</a>
</span>), pirmiausia reikia išnagrinėti byloje C‑213/20 pateiktą penktąjį klausimą. Tik jeigu nagrinėjant šį klausimą paaiškėtų, kad Gyvybės draudimo direktyva nereglamentuoja pasekmių, kylančių neatskleidus bent tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytos informacijos, galima pagrįstai nagrinėti byloje C‑143/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reglamentuojamas aptariamos informacijos neatskleidimas?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">121.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Penktuoju klausimu byloje C‑213/20 siekiama išsiaiškinti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad tinkamai neįvykdžius joje nustatytos pareigos vartotojas turėtų teisę reikalauti grąžinti visas sumokėtas draudimo įmokas ir nesvarbu, ar jis to reikalautų remdamasis galimu sutarties pripažinimu negaliojančia arba niekine.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">122.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Mano nuomone, taip negali būti. Kaip teisingai nurodo visos šalys, išskyrus ieškovę byloje C‑213/20, toks aiškinimas neišplaukia iš Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies. Šioje nuostatoje paprasčiausiai nereglamentuojamos pareigos suteikti 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamą informaciją neįvykdymo pasekmės (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-43" href="#t-43">43</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">123.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš tiesų, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas (nors ir dėl nuostatos, kuri galiojo prieš dabartinę Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 3 dalį), „pasekmės, kurios nacionalinėje teisėje siejamos su šios informacijos nesuteikimu, neturi reikšmės, kiek tai susiję su informavimo pareigos atitiktimi [tai nuostatai] (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-44" href="#t-44">44</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">124.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Neteigiama ir nepateikta jokių argumentų dėl to, kad ši išvada turėtų būti kitokia dėl Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalies. Žinoma, turi kilti pasekmių dėl bent Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodytos informacijos nesuteikimo. Vis dėlto konkrečios pasekmės turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje pagal nacionalinės procesinės autonomijos principą ir lygiavertiškumo bei veiksmingumo reikalavimus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">125.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, mano nuomone, Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nereglamentuojamos bent jos III priedo A dalyje nurodytos informacijos nesuteikimo pasekmės – vadinasi, jos turi būti nustatytos nacionalinėje teisėje.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ar Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 ir 7 straipsniai taikomi pagrindinių bylų aplinkybėms?</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">126.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Byloje C‑143/20 pateiktais ketvirtuoju–šeštuoju klausimais taip pat siekiama išsiaiškinti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos neatskleidimas yra nesąžininga komercinė veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, arba klaidinantis informacijos neatskleidimas, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">127.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į mano siūlomą atsakymą į byloje C‑143/20 pateiktus pirmąjį ir antrąjį klausimus  (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-45" href="#t-45">45</a>
</span>), toje pačioje byloje pateikti penktasis ir šeštasis klausimai netenka prasmės. Taigi, šiame skirsnyje išnagrinėsiu tik byloje C‑143/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą ir taip įvertinsiu, ar tam tikros minimalios informacijos neatskleidimas vartotojui gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, arba klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">128.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Lenkijos vyriausybė ir Komisija iš esmės mano, kad bent Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos nesuteikimas gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį. Tai gali būti, be kita ko, klaidinantis informacijos neatskleidimas, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį, kai dėl tokio informacijos neatskleidimo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">129.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Lenkijos vyriausybė priduria, kad Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 4 dalis šios išvados nepaneigia. Ta direktyva neprieštarauja Gyvybės draudimo direktyvai. Ji veikiau papildo Gyvybės draudimo direktyvą, kiek tai susiję su Sąjungos teisėje nustatytų minimalių informavimo reikalavimų nevykdymo pasekmėmis.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">130.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš esmės pritariu Komisijos ir Lenkijos vyriausybės požiūriui.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">131.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad jos 3 straipsnio 4 dalyje pateikta „nuostata dėl prieštaravimo“ taikoma tik „tais atvejais, kai nėra konkrečių Bendrijos teisės nuostatų, reglamentuojančių konkrečius nesąžiningos komercinės veiklos aspektus, tokius kaip informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės“. Taigi, pagal ją pirmenybė teikiama kitoms Sąjungos teisės nuostatoms, kuriose numatytos tokios pasekmės (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-46" href="#t-46">46</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">132.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto, kaip paaiškinta šios išvados 121–125 punktuose, Gyvybės draudimo direktyvoje nereglamentuojamas konkretus jos 36 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų atskleisti informaciją nevykdymo pasekmių klausimas. Taigi, negalima įžvelgti prieštaravimo, kylančio dėl šių dviejų teisės aktų taikymo kartu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-47" href="#t-47">47</a>
</span>). Priešingai, Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva papildo Gyvybės draudimo direktyvą šiuo klausimu – pirmojoje tik nurodyta, kokia antrosios direktyvos 36 straipsnyje nurodyta informacija yra „esminė“, kaip tai suprantama pagal pirmosios direktyvos 7 straipsnį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-48" href="#t-48">48</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">133.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Išsiaiškinus šį klausimą būtina nustatyti, ar Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo atskleisti informaciją neįvykdymas gali būti laikomas nesąžininga komercine veikla, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnį, arba klaidinančiu informacijos neatskleidimu, kaip tai suprantama pagal jos 7 straipsnį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">134.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos tikslas – nustatyti vienodas taisykles dėl įmonių nesąžiningos komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu, siekiant prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo ir užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-49" href="#t-49">49</a>
</span>). Ji taikoma tokiai nesąžiningai veiklai prieš ir po komercinio sandorio sudarymo bei jo metu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-50" href="#t-50">50</a>
</span>). Šiomis aplinkybėmis, atrodo, neginčijama, kad, kai buvo išreikštas sutikimas prisijungti prie pagrindinėse bylose nagrinėjamos su investiciniais vienetais susietos grupinio gyvybės draudimo sutarties, atsakovai ir ieškovai pagrindinėse bylose vykdė „komercinę veiklą“, kaip tai suprantama pagal direktyvos 2 straipsnio d punktą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-51" href="#t-51">51</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">135.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 5 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningos komercinės veiklos draudimas. Jo 1 dalyje nustatytas toks bendrasis draudimas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-52" href="#t-52">52</a>
</span>). To straipsnio 2 dalyje paaiškinta, kokia komercinė veikla laikoma nesąžininga: prieštaraujanti profesinio atidumo reikalavimams ir iš esmės iškreipianti arba galinti iškreipti „vidutinio vartotojo“ ekonominį elgesį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-53" href="#t-53">53</a>
</span>). Toliau 4 dalyje apibrėžtos dvi konkrečios „nesąžiningos“ komercinės veiklos kategorijos. Viena iš šių kategorijų – „klaidinanti“ komercinė veikla.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">136.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnyje reglamentuojama specifinė „klaidinančios komercinės veiklos“ kategorija (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-54" href="#t-54">54</a>
</span>). Jame kalbama apie „klaidinantį informacijos neatskleidimą“. Šio straipsnio 1 dalyje prekybininkams nustatyta pozityvi pareiga suteikti vartotojams visą „esmine“ laikomą informaciją, o jos neatskleidus taikomos nacionalinėje teisėje nustatytos sankcijos (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-55" href="#t-55">55</a>
</span>), jeigu neatskleidus tokios informacijos vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">137.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kartu Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 15 konstatuojamoji dalis, siejama su jos 7 straipsnio 5 dalimi ir II priedu, reiškia teisės aktų leidėjo nustatytą prezumpciją, pagal kurią Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnyje, įskaitant jo 1 dalį, reikalaujama suteikti informacija turi būti laikoma „esmine“, kaip tai suprantama pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-56" href="#t-56">56</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">138.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas jam nurodytas faktines aplinkybes, turi įvertinti, ar, pirma, draudėjai byloje C‑143/20 nesuteikė „esminės informacijos“, nurodytos Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje, ir, antra, ar dėl to, kad ši informacija nebuvo suteikta, ieškovai byloje C‑143/20 (vertinami atsižvelgiant į pakankamai nuovokaus ir vidutinio vartotojo kriterijų) greičiausiai priėmė arba galėjo priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmę (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-57" href="#t-57">57</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">139.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šį vertinimą iš esmės gali atlikti tik nacionalinis teismas, gerai žinodamas pagrindinių bylų faktines aplinkybes. Beje, gali būti naudinga pateikti dvi pastabas, į kurias prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui vertėtų atsižvelgti atliekant vertinimą pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">140.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirma, svarbu neužmiršti, kad pagal Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 5 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjas Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją laiko minimalia informacija, kuri turi būti atskleista dėl gyvybės draudimo produktų. Priešingu atveju, atsižvelgiant į Gyvybės draudimo direktyvos 52 konstatuojamąją dalį, vartotojas neturi galimybės pasirinkti „geriausiai jo poreikius atitinkančią sutartį“. Taigi, šios prezumpcijos turi turėti didelę reikšmę vertinant, ar neatskleidus šios informacijos vidutinis vartotojas buvo skatinamas arba galėjo būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">141.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antra, kriterijus, kuriuo remiantis vertinama, ar vidutinis vartotojas būtų priėmęs nagrinėjamą sprendimą dėl sandorio, yra objektyvus. Jį taikant atsižvelgiama į pakankamai informuotą ir nuovokų vartotoją (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-58" href="#t-58">58</a>
</span>). Pats šis kriterijus atsietas nuo konkretaus vartotojo konkrečių arba specifinių subjektyvių norų. Konkrečiai kalbant, vartotojo subjektyvūs jausmai, t. y. kad jis subjektyviai būtų pageidavęs gauti daugiau informacijos, nėra lemiami atliekant tokį vertinimą (kuris būtinai turi būti objektyvus).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">142.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismui siūlau taip atsakyti į byloje C‑143/20 pateiktą ketvirtąjį klausimą:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-227" title="page-6">
      Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 7 straipsnio 1 ir 5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad bent Gyvybės draudimo direktyvos 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, vidutiniam vartotojui nebuvo suteikta informacija, kurios jam, atsižvelgiant į aplinkybes, reikia tam, kad jis galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, ir todėl toks vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-228" title="page-6">
      Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje aptariamu atveju.
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">V.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Išvada</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">143.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Sąd Rejonowy dla Warszawy‑Woli w Warszawie (Varšuvos Volos rajono apylinkės teismas, Lenkija) pateiktus prejudicinius klausimus:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-231" title="page-6">
      Bylose C‑143/20 ir C‑213/20 pateiktas pirmasis klausimas:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-232" title="page-6">
      2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje nustatyta pareiga atskleisti informaciją prieš sudarant sutartį reiškia, jog šalis, sudaranti sutartį su vartotoju, kuris prisijungia prie grupinio gyvybės draudimo sutarties, bet netampa draudėju pagal pagrindinę pradinę draudimo sutartį, turi suteikti bent jau tos direktyvos III priedo A dalyje nurodytą informaciją.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-233" title="page-6">
      Byloje C‑143/20 pateiktas antrasis klausimas ir byloje C‑213/20 pateikti antrasis ir trečiasis klausimai:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-234" title="page-6">
      Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joje reikalaujama nurodyti pagrindinio produkto tikrąjį pobūdį ir jam būdingą struktūrinę riziką. Ši informacija apima investicinių vienetų, su kuriais siejamos išmokos pagal su investiciniais vienetais susietus draudimo liudijimus, apibrėžimą ir šiuose draudimo liudijimuose nurodyto pagrindinio turto pobūdžio, kuris apima bent esmines šių investicinių vienetų ir pagrindinio turto ekonomines ir (arba) teisines savybes, nurodymą. Nacionalinis teismas turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vartotojui suteikta informacija yra tokios apimties.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-235" title="page-6">
      Byloje C‑213/20 pateiktas ketvirtasis klausimas:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-236" title="page-6">
      Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis neužtikrinama, kad vartotojui tam tikru metu iki sutarties sudarymo būtų raštu aiškiai ir tiksliai suteikta bent tos direktyvos III priedo A dalyje nurodyta informacija tam, kad po apmąstymo laikotarpio jis galėtų dėl jos priimti ta informacija pagrįstą sprendimą. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar šių sąlygų buvo laikomasi pagrindinėje byloje aptariamu atveju.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-237" title="page-6">
      Byloje C‑143/20 pateiktas ketvirtasis klausimas:
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-238" title="page-6">
      2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 7 straipsnio 1 ir 5 dalis reikia aiškinti taip, kad Direktyvos 2002/83 36 straipsnio 1 dalyje reikalaujamos informacijos nesuteikimas yra klaidinanti komercinė veikla, jeigu toje faktinėje situacijoje, atsižvelgiant į visus jos ypatumus ir aplinkybes bei komunikacijos priemonių ribotumą, vidutiniam vartotojui nebuvo suteikta informacija, kurios jam, atsižvelgiant į aplinkybes, reikia tam, kad galėtų priimti informacija pagrįstą sprendimą dėl sandorio, todėl toks vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje aptariamu atveju.
    </p>
    <div/>
  <hr class="note"/>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-1" href="#c-1">1</a>
</span>) Originalo kalba: anglų.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-2" href="#c-2">2</a>
</span>) 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo (OL L 345, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k.,6 sk., 6 t., p. 3).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-3" href="#c-3">3</a>
</span>) Gyvybės draudimo direktyvos 2 konstatuojamoji dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-4" href="#c-4">4</a>
</span>) 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 (OL L 149, 2005, p. 22).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-5" href="#c-5">5</a>
</span>) Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-6" href="#c-6">6</a>
</span>) 2016 m. sausio 1 d. įstatymas buvo panaikintas 2015 m. rugsėjo 11 d. Ustawa o działalności ubezpieczeniowej i reasekuracyjnej (Draudimo ir perdraudimo veiklos įstatymas) (Dz. U. 2015, 1844 pozicija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-7" href="#c-7">7</a>
</span>) 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl draudimo ir perdraudimo veiklos pradėjimo ir jos vykdymo (Mokumas II) (OL L 335, 2009, p. 1).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-8" href="#c-8">8</a>
</span>) Žr. 1986 m. gruodžio 4 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (205/84, EU:C:1986:463, 33 punktas), kuriame Teisingumo Teismas pripažino, kad yra su viešuoju interesu gyvybės draudimo produktų sektoriuje susijusių privalomųjų pagrindų, kuriais remiantis galima pateisinti laisvės teikti paslaugas apribojimus.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-9" href="#c-9">9</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864, 29 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-10" href="#c-10">10</a>
</span>) Komisijos ataskaita Europos Parlamentui, Tarybai ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui, Pirmoji 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004, taikymo ataskaita, COM(2013) 139 final, p. 25.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-11" href="#c-11">11</a>
</span>) Žr., pavyzdžiui, 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Heininger (C‑481/99, EU:C:2001:684, 47 punktas); 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864, 30 punktas); 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimą Van Hove (C‑96/14, EU:C:2015:262, 50 punktas) ir 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimą Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij (C‑51/13, EU:C:2015:286, 21 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-12" href="#c-12">12</a>
</span>) 2012 m. kovo 1 d. Sprendimas González Alonso (C‑166/11, EU:C:2012:119, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-13" href="#c-13">13</a>
</span>) 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864, 29 ir 30 punktai). Šiuo klausimu taip pat žr. 2015 m. balandžio 23 d. Sprendimą Van Hove (C‑96/14, EU:C:2015:262, 50 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-14" href="#c-14">14</a>
</span>) Kaip teisingai pažymi Europos Komisija, aptariami produktai nesusiję su grupinio gyvybės draudimo sutartimis, prie kurių prisijungti privaloma, kaip antai sudaromomis pagal darbo sutartį. Tokio pobūdžio sutartys nepatenka į Gyvybės draudimo direktyvos 3 straipsnio taikymo sritį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-15" href="#c-15">15</a>
</span>) Ten pat, 311 straipsnis, pakeistas 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/58/ES, kuria iš dalies keičiamos Direktyvos 2009/138/EB (Mokumas II) nuostatos dėl perkėlimo į nacionalinę teisę ir taikymo pradžios datų ir dėl tam tikrų direktyvų (Mokumas I) panaikinimo datos (OL L 341, 2013, p. 1).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-16" href="#c-16">16</a>
</span>) Žr. direktyvų 2004/39 ir 2014/65 2 straipsnio 1 dalies a punktą, taip pat Direktyvos 2014/65 27 konstatuojamąją dalį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-17" href="#c-17">17</a>
</span>) Žr. Direktyvos 2014/65 94 konstatuojamąją dalį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-18" href="#c-18">18</a>
</span>) 2016 m. gegužės 10 d. ELPA teismo sprendimas Franz‑Josef Hagedorn und Vienna‑Life Lebensversicherung AG / Rainer Armbruster und Swiss Life (Liechtenstein) AG (sujungtos bylos E‑15/15 ir E‑16/15, 52 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-19" href="#c-19">19</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 2002 m. kovo 5 d. Sprendimą Axa Royale Belge (C‑386/00, EU:C:2002:136, 20 punktas) ir 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimą Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij (C‑51/13, EU:C:2015:286, 19 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-20" href="#c-20">20</a>
</span>) Mano nuomone, tai nėra toks plečiamasis aiškinimas, kokį Teisingumo Teismas iš tikrųjų buvo pasirengęs taikyti praeityje, siekdamas užpildyti veiksmingos vartotojų apsaugos spragas tais atvejais, kai dėl teisės aktų teksto arba reglamentavimo kildavo sunkumų arba jie turėdavo trūkumų – kaip pavyzdį žr. 2009 m. lapkričio 19 d. Sprendimą Sturgeon ir kt. (C‑402/07 ir C‑432/07, EU:C:2009:716, 49–54 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-21" href="#c-21">21</a>
</span>) Taip pat žr. Gyvybės draudimo direktyvos 7 konstatuojamąją dalį ir 36 straipsnio 4 dalį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-22" href="#c-22">22</a>
</span>) 2012 m. kovo 1 d. Sprendimas González Alonso (C‑166/11, EU:C:2012:119, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Länsförsäkringar Sak Försäkringsaktiebolag ir kt. (C‑542/16, EU:C:2018:369, 49 punktas). Pagal analogiją taip pat žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Koushkaki (C‑84/12, EU:C:2013:862, 34 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-23" href="#c-23">23</a>
</span>) 2016 m. gegužės 10 d. ELPA teismo sprendimas Franz‑Josef Hagedorn und Vienna‑Life Lebensversicherung AG / Rainer Armbruster und Swiss Life (Liechtenstein) AG (sujungtos bylos E‑15/15 ir E‑16/15, 61 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-24" href="#c-24">24</a>
</span>) 2018 m. gegužės 31 d. Sprendimas Länsförsäkringar Sak Försäkringsaktiebolag ir kt. (C‑542/16, EU:C:2018:369, 50 punktas), kuriame daroma nuoroda į 1999 m. vasario 25 d. Sprendimą CPP (C‑349/96, EU:C:1999:93, 17 punktas) ir 2015 m. kovo 26 d. Sprendimą Litaksa (C‑556/13, EU:C:2015:202, 28 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-25" href="#c-25">25</a>
</span>) Ten pat, 50 punktas, kuriame daroma nuoroda į 2016 m. kovo 17 d. Sprendimą Aspiro (C‑40/15, EU:C:2016:172, 23 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-26" href="#c-26">26</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą kunsthaus muerz (C‑20/19, EU:C:2020:273, 35–36 ir 41 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-27" href="#c-27">27</a>
</span>) Ten pat, 39 punktas. Šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864, 28 ir 29 punktai) ir 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Heininger (C‑481/99, EU:C:2001:684, 45 ir 47 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-28" href="#c-28">28</a>
</span>) Jeigu taip būtų pagal nacionalinę teisę, daryčiau prielaidą, kad daugelis šioje byloje prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimų (jeigu ne visi) yra nereikalingi. Ieškovai galėtų tiesiog pareikšti ieškinį dėl restitucijos, grindžiamos draudėjo nepagrįstu praturtėjimu, nes ta šalis būtų gavusi lėšas be teisinio pagrindo.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-29" href="#c-29">29</a>
</span>) Palyginti su Gyvybės draudimo direktyvos 44–47 konstatuojamosiomis dalimis, 35 straipsniu ir 38 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-30" href="#c-30">30</a>
</span>) Žr., pavyzdžiui, Gyvybės draudimo direktyvos 2 ir 39 konstatuojamąsias dalis, 14 straipsnio 5 dalį ir 53 straipsnio 6 dalį. Taip pat žr. generalinės advokatės E. Sharpston išvadą byloje Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij (C‑51/13, EU:C:2014:1921, 37 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-31" href="#c-31">31</a>
</span>) Žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą kunsthaus muerz (C‑20/19, EU:C:2020:273, 35, 36 ir 41 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-32" href="#c-32">32</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą kunsthaus muerz (C‑20/19, EU:C:2020:273, 35, 36 ir 41 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-33" href="#c-33">33</a>
</span>) Išskirta mano.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-34" href="#c-34">34</a>
</span>) Pagal analogiją žr. 2002 m. kovo 5 d. Sprendimą Axa Royale Belge (C‑386/00, EU:C:2002:136, 24 punktas) dėl 1992 m. lapkričio 10 d. Tarybos direktyvos 92/96/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu gyvybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičiančios direktyvas 79/267/EEB ir 90/619/EEB (OL L 360, 1992, p. 1) 31 straipsnio 3 dalies, II priedo ir 23 konstatuojamosios dalies.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-35" href="#c-35">35</a>
</span>) Žr., be kita ko, 1977 m. spalio 27 d. Sprendimą Bouchereau (30/77, EU:C:1977:172, 14 punktas); 2016 m. lapkričio 23 d. Sprendimą Bayer CropScience ir Stichting De Bijenstichting (C‑442/14, EU:C:2016:890, 84 punktas) ir 2021 m. vasario 25 d. Sprendimą Bartosch Airport Supply Services (C‑772/19, EU:C:2021:141, 26 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-36" href="#c-36">36</a>
</span>) 2014 m. gruodžio 18 d. Sprendimas CA Consumer Finance (C‑449/13, EU:C:2014:2464, 46 punktas) ir 2020 m. birželio 25 d. Sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände (C‑380/19, EU:C:2020:498, 33–35 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-37" href="#c-37">37</a>
</span>) Išskirta mano.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-38" href="#c-38">38</a>
</span>) Žr., pavyzdžiui, 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 321) 3 straipsnio 1 dalį ir 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančios Tarybos direktyvą 87/102/EEB (OL L 133, 2008, p. 66) 5 straipsnio 1 dalį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-39" href="#c-39">39</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 1976 m. gruodžio 16 d. Sprendimą Rewe‑Zentralfinanz ir Rewe Zentral (33/76, EU:C:1976:188, 5 punktas); 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Endress (C‑209/12, EU:C:2013:864, 23 punktas) ir 2021 m. balandžio 22 d. Spendimą PROFI CREDIT Slovakia (C‑485/19, EU:C:2021:313, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-40" href="#c-40">40</a>
</span>) Žr. šios išvados 38 išnašą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-41" href="#c-41">41</a>
</span>) 2020 m. birželio 25 d. Sprendimas Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände (C‑380/19, EU:C:2020:498, 34 punktas), kuriame aiškinama 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB (OL L 304, 2011, p. 64), 6 straipsnio 1 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-42" href="#c-42">42</a>
</span>) Žr. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 10 konstatuojamąją dalį ir 3 straipsnio 4 dalį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-43" href="#c-43">43</a>
</span>) Palyginti su pasekmėmis, numatytomis Gyvybės draudimo direktyvos 35 straipsnio 1 dalyje. Pagal analogiją taip pat žr. 2016 m. liepos 7 d. Sprendimą Citroën Commerce (C‑476/14, EU:C:2016:527, 44 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-44" href="#c-44">44</a>
</span>) 2015 m. balandžio 29 d. Sprendimas Nationale‑Nederlanden Levensverzekering Mij (C‑51/13, EU:C:2015:286, 36 punktas). Šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. birželio 13 d. ELPA teismo sprendimą Beatrix Koch, Dipl. Kfm. Lothar Hummel ir Stefan Müller / Swiss Life (Liechtenstein) AG (E‑11/12, 73 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-45" href="#c-45">45</a>
</span>) Šios išvados 54–103 punktai.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-46" href="#c-46">46</a>
</span>) Pagal analogiją žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą Wind Tre ir Vodafone Italia (C‑54/17 ir C‑55/17, EU:C:2018:710, 61, 68 ir 69 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-47" href="#c-47">47</a>
</span>) Pagal analogiją žr. mano išvadą byloje Ministerstwo Sprawiedliwości (C‑55/20, EU:C:2021:500, 77–81 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-48" href="#c-48">48</a>
</span>) Pagal analogiją žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimą Abcur (C‑544/13 ir C‑545/13, EU:C:2015:481, 78 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-49" href="#c-49">49</a>
</span>) 2018 m. liepos 25 d. Sprendimas Dyson (C‑632/16, EU:C:2018:599, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiuo klausimu taip pat žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica (C‑281/12, EU:C:2013:859, 31 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-50" href="#c-50">50</a>
</span>) Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 3 straipsnio 1 dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-51" href="#c-51">51</a>
</span>) Šios sąvokos platus aiškinimas pateiktas 2018 m. liepos 25 d. Sprendime Dyson (C‑632/16, EU:C:2018:599, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-52" href="#c-52">52</a>
</span>) Palyginti su Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 11 konstatuojamąja dalimi.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-53" href="#c-53">53</a>
</span>) Vidutinis vartotojas yra tas, kuris pats sprendžia neužsakinėdamas ekspertizės ir papildomo profesionalaus tyrimo – žr., pavyzdžiui, 2015 m. birželio 4 d. Sprendimą Teekanne (C‑195/14, EU:C:2015:361, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2016 m. sausio 21 d. Sprendimas Viiniverla (C‑75/15, EU:C:2016:35, 25 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-54" href="#c-54">54</a>
</span>) Šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Trento Sviluppo ir Centrale Adriatica (C‑281/12, EU:C:2013:859, 27 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2016 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Deroo‑Blanquart (C‑310/15, EU:C:2016:633, 44 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-55" href="#c-55">55</a>
</span>) Žr. Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos 13 straipsnį.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-56" href="#c-56">56</a>
</span>) Nepaisant to, ar sąvokos „esminė informacija“ ir Gyvybės draudimo direktyvos III priedo A dalies apimtis iš tiesų sutampa.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-57" href="#c-57">57</a>
</span>) Akivaizdu, kad tie patys kriterijai būtų taikomi ir byloje C‑213/20, jeigu prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas norėtų atlikti šį vertinimą toje pagrindinėje byloje.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-58" href="#c-58">58</a>
</span>) Žr. šios išvados 53 išnašą.</p>
</body>
</html>
