Visuose skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas, nagrinėdamas apeliančių pagrindus ir argumentus, grindžiamus tuo, kad Sprendimu 2011/278 pažeidžiamas proporcingumo principas ir pagrindinės teisės, pirmiausia nusprendė taip 20  – Žr. sprendimus DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833, 50 punktas), Arctic Paper Mochenwangen / Komisija (T‑634/13, EU:T:2014:828, 49 punktas), Romonta / Komisija (T‑614/13, EU:T:2014:835, 53 punktas) ir Raffinerie Heide / Komisija (T‑631/13, EU:T:2014:830, 51 punktas). : „Reikia pažymėti, jog negalima iš karto atmesti pagrindinių teisių ir proporcingumo principo pažeidimo dėl to, kad Sprendime 2011/278 nustatytose nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo taisyklėse nenumatyta išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nes Direktyvos 2003/87 10a straipsnyje, kuris yra šio sprendimo teisinis pagrindas, nedraudžiama Komisijai suteikti nemokamų apyvartinių taršos leidimų remiantis tokia išlyga. Pirma, pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies pirmą ir antrą pastraipas Komisija turėjo priimti visai Sąjungai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones dėl suderinto nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo, skirtas Direktyvos 2003/87 neesminėms nuostatoms iš dalies pakeisti ją papildant. Komisijai nustačius visoms valstybėms narėms taikomą išlygą, susijusią su pernelyg didelių sunkumų atvejais, būtų laikytasi visiško šių įgyvendinimo priemonių suderinimo Sąjungoje reikalavimo. Be to, kadangi tokia išlyga būtų susijusi tik su išimtiniais atvejais, ja nebūtų paneigta pagal Direktyvą 2003/87 nustatyta sistema ir ji nebūtų skirta esminėms šios direktyvos nuostatoms iš dalies pakeisti. Antra, pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies trečią pastraipą Komisija turėjo išsamiai apibrėžti ex ante santykinius taršos rodiklius. Tais atvejais, kai produkto santykinio taršos rodiklio nustatyti nebuvo įmanoma, tačiau jį gaminant išmestos šiltnamio efektą sukeliančios dujos, dėl kurių gali būti suteikiami nemokami apyvartiniai taršos leidimai, Komisija turėjo diskreciją nustatyti taisykles, o tai ji padarė sukurdama trijų alternatyvių skaičiavimo metodų hierarchiją. Taigi įgyvendindama šią diskreciją Komisija iš esmės taip pat būtų galėjusi numatyti nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimą remiantis išlyga, susijusia su pernelyg didelių sunkumų atvejais.“

Komisija ginčija šią Bendrojo Teismo analizę ir tvirtina, kad pagal Direktyvą 2003/87 jai nesuteikiama jokios diskrecijos Sprendime 2011/278 nustatyti išlygą, susijusią su pernelyg didelių sunkumų atvejais.

Pirma, priešingai, nei mano Bendrasis Teismas, Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalyje vartojant žodžių junginius „kiek įmanoma“ ir „iš esmės“ Komisijai suteikiama laisvė tik pasirinkti įvairių sektorių ir jų pošakių reglamentavimo metodą, jai leidžiant, jeigu reikia, nustatyti ne produktų santykinius taršos rodiklius, tačiau remiantis kitais kriterijais, kaip tai buvo padaryta Sprendime 2011/278, kuriame nustatyti šilumos ir kuro santykiniai taršos rodikliai ir kriterijai dėl proceso metu išsiskiriančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Antra, Direktyvos 2009/29 23 konstatuojamoje dalyje nustatytas reikalavimas, kad nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimo taisyklės turėtų būti nustatytos remiantis konkrečiu sektoriui pritaikytu metodu ir jos turėtų būti „visai Bendrijai taikom[o]s ir visiškai suderint[o]s“, kad būtų kuo mažiau iškraipoma konkurencija ir išvengta skatinimo didinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, yra esminis Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies aspektas. Taisyklė, pagal kurią vienam įrenginiui galima būtų skirti daugiau apyvartinių taršos leidimų nei kitam, į pirmąjį panašiam visais aspektais, išskyrus atvejus, kai dėl šių taisyklių taikymo pirmojo įrenginio operatorius susidurtų su „pernelyg dideliais finansiniais sunkumais“, netenkintų šio reikalavimo ir ja būtų pakeisti esminiai pagrindinio akto, t. y. Direktyvos 2003/87, aspektai.

Tokiomis aplinkybėmis, Komisijos teigimu, kadangi apeliantės neginčijo Direktyvos 2003/87 teisėtumo, jų argumentai yra nereikšmingi ir vien šio teiginio pakanka, kad visi apeliaciniai skundai būtų atmesti.

Dublikuose DK Recycling, Arctic Paper ir Romonta tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos nusprendęs, kad pagal Direktyvą 2003/87 nedraudžiama Komisijai į Sprendimą 2011/278 įtraukti išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais. Konkrečiau tariant Romonta tvirtina, kad nei šioje direktyvoje taikomas sektorinis metodas, nei reikalavimas leidimus skirti pagal Sąjungos mastu suderintas taisykles nepagrindžia aiškinimo, kad Komisija negalėjo tokios išlygos įtraukti į Sprendimą 2011/278. Galiausiai tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Bendrojo Teismo šiuo atžvilgiu atlikta analizė yra neteisinga, DK Recycling ir Arctic Paper papildomai remiasi Direktyvos 2003/87 nesuderinamumu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) ir proporcingumo principu.

Pirmoje apeliacinio skundo pagrindo dalyje DK Recycling ir Arctic Paper kaltina Bendrąjį Teismą tuo, jog šis nekonstatavo: kadangi nėra išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, Sprendime 2011/278 tinkamai neužtikrinama, kad būtų paisoma pagrindinių teisių, nes jame neatsižvelgiama į atvejus, kai įrenginių operatoriams tenka patirti itin didelių išlaidų. Pagal Teisingumo Teismo praktiką 50  – Sprendimai Schmidberger (C‑112/00, EU:C:2003:333, 81 punktas) ir Agrarproduktion Staebelow (C‑504/04, EU:C:2006:30, 37 punktas). nagrinėdamas, ar konkrečiu atveju išlaidos yra nepakeliamos, Bendrasis Teismas turėjo įvertinti, ar laikomasi pagrindinių teisių. Bendrajam Teismui bendri šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos tikslai buvo svarbesni nei asmens pagrindinės teisės.

Antroje apeliacinio skundo pagrindo dalyje DK Recycling ir Arctic Paper teigia, kad Bendrasis Teismas tinkamai neatsižvelgė į Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią remiantis proporcingumo principu reikalaujama nustatyti pereinamojo laikotarpio priemones, kuriomis siekiama palengvinti naštą, kad būtų išvengta, kad kai kuriems konkretiems rinkos dalyviams suderinimo procese tektų patirti tokių išlaidų, dėl kurių kiltų grėsmė jų išlikimui 51  – Sprendimas T. Port (C‑68/95, EU:C:1996:452, 37, 38 ir 43 punktai). . Be tokios išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, Sprendime 2011/278 neatsižvelgiama į situaciją įmonių, kurioms dėl apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos atsiranda itin didelė ekonominė našta, ir jame nenumatyta jokia priemonė, kuria būtų siekiama užtikrinti pakankamą individualią apsaugą nuo nepriimtinų pagrindinių teisių apribojimų.

Trečioje apeliacinio skundo pagrindo dalyje DK Recycling ir Arctic Paper tvirtina, kad išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, yra valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos išraiška pagal ESS 6 straipsnio 3 dalį ir Chartijos 52 straipsnio 4 dalį. Taigi Bendrasis Teismas, neatsižvelgęs į apeliančių argumentus, susijusius su Vokietijos teisėje Bundesverfassungsgericht (Konstitucinis Teismas, Vokietija) pripažinta būtinybe nustatyti tokią išlygą, padarė teisės klaidą.

Iš esmės trijose šio apeliacinio skundo pagrindo dalyse DK Recycling ir Arctic Paper tvirtina, kad Bendrasis Teismas, atitinkamai neįvertinęs išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nebuvimo Sprendime 2011/278, pažeidė jų pagrindines teises. Atsižvelgdamas į šios išvados 35, 72 ir 74 punktuose išdėstytus svarstymus manau, kad visą šį pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą. Toliau išvadoje glaustai papildomai paaiškinsiu priežastis, dėl kurių manau, kad trys apeliacinio skundo pagrindo dalys bet kuriuo atveju yra nepagrįstos.

Kalbant apie pirmąją dalį, reikia pažymėti, kad nagrinėjamuose skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nebuvimas Sprendime 2011/278 yra pagrindinių teisių ribojimas, kuris vis dėlto pagrįstas pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį. Nagrinėdamas šį klausimą Bendrasis Teismas įvertino susijusius interesus, visapusiškai atsižvelgdamas tiek į teisės aktais siekiamus tikslus, tiek į įrenginių operatorių pagrindines teises. Be to, konkrečiai nagrinėjama būtent apeliančių situacija 52  – Dėl DK Recycling žr. Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833) 88 punktą, o dėl Arctic Paper – Sprendimo Arctic Paper und Mochenwangen / Komisija (T‑634/13, EU:T:2014:828) 87 punktą. . Be to, manau, kad DK Recycling nurodyta teismo praktika negali būti grindžiamas argumentas, pagal kurį Bendrasis Teismas, nagrinėdamas bylą, nepaisė Chartijos 16 ir 17 straipsniuose garantuojamų pagrindinių teisių apsaugos turinio ir lygmens 53  – Konkrečiai pagrindinės teisės užsiimti verslu (Chartijos 16 straipsnis) ribojimo klausimu žr. Sprendimą Sky Österreich (C‑283/11, EU:C:2013:28, 46 ir paskesnius punktus), taip pat Sprendimą Deutsches Weintor (C‑544/10, EU:C:2012:526, 56–59 punktai); teisės į nuosavybę (Chartijos 17 straipsnis) ribojimų klausimu, kai konkrečiai siekiama skatinti aplinkos apsaugą, žr. Sprendimą ERG ir kt. (C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 80 ir paskesni punktai). .

Kalbant apie antrą dalį, kyla abejonių dėl DK Recycling ir Arctic Paper nurodytos teismo praktikos reikšmingumo nagrinėjamo atvejo požiūriu. Iš tiesų Sprendime T.Port (C‑68/95, EU:C:1996:452) nagrinėtas atvejis, kai Bendrijos reglamente buvo aiškiai numatyta taisyklė, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais 54  – Konkrečiai žr. 1993 m. vasario 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 404/93 dėl bendro bananų rinkos organizavimo (OL L 47, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 3 sk., 13 t., p. 388) 30 straipsnį. . Tačiau, akivaizdu, nagrinėjamu atveju taip nėra, taigi nurodyta teismo praktika negali paneigti Bendrojo Teismo atliktos analizės.

Dėl trečios dalies, manau, pakanka pažymėti, jog jokia byloje pateikta informacija neleidžia konstatuoti, kad tokia taisyklė, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, kaip nustatytoji Vokietijos teisės aktų leidėjo, yra valstybėms narėms bendros konstitucinės tradicijos išraiška. DK Recycling ir Arctic Paper nepateikia jokios informacijos, kuri įrodytų valstybių narių teisinėse sistemose „vyraujančią tendenciją“, patvirtinančią neva Bundesverfassungsgericht pateiktą išaiškinimą 55  – Šiuo klausimu žr. Sprendimą Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija (C‑550/07 P, EU:C:2010:512, 74 punktas), generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Akzo Nobel Chemicals ir Akcros Chemicals / Komisija (C‑550/07 P, EU:C:2010:229 93–96 punktai) ir generalinio advokato Y. Bot išvadą byloje Melloni (C‑399/11, EU:C:2012:600, 29 išnaša). .

Pirmoje dalyje DK Recycling ir Arctic Paper ginčija Bendrojo Teismo išvadą, jog Sprendimas 2011/278 yra tinkamas, nepaisant to, kad į jį neįtraukta išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais 56  – Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833) 70 punktas ir Sprendimo Arctic Paper Mochenwangen / Komisija (T‑634/13, EU:T:2014:828) 69 punktas. . Jos kritikuoja Bendrąjį Teismą dėl to, kad jis neįvertinto, ar šis sprendimas gali užtikrinti tinkamą asmenų pagrindinių teisių apsaugą nuo neproporcingų pažeidimų. Be to, Bendrasis Teismas kaltinamas nepaisęs individualaus ekonominės plėtros ir užimtumo užtikrinimo, numatyto Direktyvos 2003/87 5 konstatuojamoje dalyje, aspekto.

Antroje dalyje DK Recycling ir Arctic Paper ginčija Bendrojo Teismo išvadą, kad Sprendime 2011/278 numatyta apyvartinių taršos leidimų skyrimo sistema nėra neproporcinga stricto sensu, nepaisant to, kad jame nėra išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais. Pirma, Bendrasis Teismas nenagrinėjo ypatingų suvaržymų, kurie gali pasireikšti tam tikrais atvejais, ir neįvertino būtinybės užtikrinti tinkamą asmenų teisių apsaugą, užtikrinant susijusių interesų pusiausvyrą. Todėl buvo klaidingai įvertinta tinkama šių interesų pusiausvyra. Antra, DK Recycling ir Arctic Paper ginčija: i) tai, kad apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema galėtų sumažinti paskatas mažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ekonominėmis ar techninėmis prisitaikymo priemonėmis; ii) tai, kad išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, yra nesuderinama su principu, jog žalą atlygina teršėjas; ir iii) tai, kad Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 6 dalį reikėtų vertinti kaip nuostatą, kuri sušvelnina pagal apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą nustatytus suvaržymus 57  – Žr. atitinkamai Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833) 89, 78 ir 82 punktus ir atitinkamai Sprendimo Arctic Paper Mochenwangen / Komisija (T‑634/13, EU:T:2014:828) 88, 77 ir 81 punktus. .

Iš esmės šiuo apeliacinio skundo pagrindu siekiama nuginčyti Bendrojo Teismo išvadą, kad pagrindinių teisių ribojimai, atsirandantys dėl to, kad Sprendime 2011/278 nėra išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nėra neproporcingi atsižvelgiant į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos tikslus. Kadangi šis apeliacinio skundo pagrindas yra dėl išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, neįtraukimo į Sprendimą 2011/278, remiantis tuo, kas išdėstyta šios išvados 35, 72 ir 74 punktuose, darytina išvada, kad jį reikia atmesti kaip nereikšmingą. Taip pat manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas 58  – Dėl nustatyto pagrindinių teisių ribojimo proporcingumo vertinimo žr. Sprendimą Digital Rights Ireland ir kt. (C‑293/12 ir C‑594/12, EU:C:2014:238, 46 ir paskesni punktai) ir generalinės advokatės J. Kokott išvadą byloje Philip Morris Brands ir kt. (C‑547/14, EU:C:2015:853, 146 ir paskesni punktai bei juose nurodyta teismo praktika). .

Dėl pirmos dalies manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidų nagrinėdamas klausimą dėl galimybių Sprendimu 2011/278 pasiekti šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos tikslus. Vadovaudamasis teismo praktika Bendrasis Teismas nustatė tiek šios sistemos pagrindinius ir nepagrindinius tikslus, tiek galimybes Sprendime 2011/278 nustatytomis nemokamų apyvartinių taršos leidimų taisyklėmis pasiekti šiuos tikslus, nesant išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais 59  – Žr. atitinkamai Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833) 63–65 ir 66–68 punktus ir Sprendimo Arctic Paper Mochenwangen / Komisija (T‑634/13, EU:T:2014:828) 62–64 ir 65–67 punktus. . Priešingai, nei teigiama apeliaciniuose skunduose, manau, kad Direktyvos 2003/87 5 konstatuojamoje dalyje nurodytas vienas iš tikslų susijęs bendrai su ekonominės plėtros ir užimtumo užtikrinimu ir neapima kiekvieno įrenginio, esančio tam tikroje situacijoje, visų pirma kurio operatorius patiria finansinių sunkumų, apsaugos atskirai.

Dėl antros dalies pažymėtina, jog tai, kad į nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimo taisykles, kurios grindžiamos objektyviais pagal sektorius nustatytais parametrais ir yra taikomos visuotinai, tačiau kuriomis neatsižvelgta į atitinkamas su konkrečiomis atskiromis situacijomis susijusias aplinkybes 60  – Žr. šios išvados 54 punktą. , nėra įtraukta išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, tikrai nereiškia, kad išlaidos, kurias lemia šios taisyklės, yra pernelyg didelės, atsižvelgiant į siekiamus tikslus. Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad aplinkos apsauga yra vienas iš bendrojo intereso tikslų, kuriuo gali būti pagrindžiami pagrindinių teisių apribojimai 61  – Sprendimas ERG ir kt. (C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 81 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). , ir kad šio tikslo įgyvendinimo sėkmė priklauso nuo to, kaip griežtai bus taikomos bendros taisyklės, kuriomis siekiama šio tikslo 62  – Šiuo klausimu dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos žr. Sprendimą Billerud Karlsborg ir Billerud Skärblacka (C‑203/12, EU:C:2013:664, 26 punktas). . Tačiau, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, įtvirtinus išlygą, susijusią su pernelyg didelių sunkumų atvejais, kuria būtų atsižvelgta į konkrečias aplinkybes, kiltų grėsmė šį griežtumą sušvelninti 63  – Žr. Sprendimo DK Recycling und Roheisen / Komisija (T‑630/13, EU:T:2014:833) 89 punktą ir Sprendimo Arctic Paper Mochenwangen / Komisija (T‑634/13, EU:T:2014:828) 88 punktą. .Vis dėlto tai, kad tokios bendros taisyklės vienoms įmonėms gali turėti didesnį poveikį nei kitoms, nereiškia, kad jos tampa neproporcingos. Iš tiesų tokioms bendrosioms taisyklėms būdinga tai, kad kai kuriems įrenginių operatoriams jos daro didesnį poveikį nei kitiems 64  – Žr. Sprendimą Lenkija / Komisija (T‑370/11, EU:T:2013:113, 85 ir 105 punktai). Šios taisyklės galėtų tapti neproporcingos dėl netinkamo ex ante santykinių taršos rodiklių apskaičiavimo. Vis dėlto nagrinėjamuose apeliaciniuose skunduose toks argumentas nepateiktas. . Galiausiai manau, jog Bendrasis Teismas, nagrinėdamas principo, kad žalą atlygina teršėjas 65  – Jo tikrai negali paneigti Sprendimo Standley ir kt. (C‑293/97, EU:C:1999:215) 52 punktas, nurodytas apeliaciniuose skunduose. , klausimą ir remdamasis specialiomis taisyklėmis, įskaitant Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 12 dalį, nepadarė klaidos.

Darytina išvada, kad, mano nuomone, du DK Recycling ir Arctic Paper apeliaciniuose skunduose pateikti pagrindai yra nereikšmingi, todėl siūlau Teisingumo Teismui apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Raffinerie Heide kaltina Bendrąjį Teismą nepareiškus nuomonės dėl jos pateikto pagrindo, grindžiamo Komisijos nepagrįstu atsisakymu pasinaudoti diskrecija, atsižvelgiant į pagrindines teises, išnagrinėti Vokietijos valdžios institucijų pateiktus „pernelyg didelių sunkumų atvejus“, kurių vienas buvo susijęs su ja.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad, pirma, pagal Sprendimą 2011/278 Komisija negalėjo leisti skirti nemokamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų remiantis išlyga, susijusia su pernelyg didelių sunkumų atvejais. Antra, jis konstatavo, kad jeigu valstybė narė būtų skyrusi nemokamų apyvartinių taršos leidimų, kurie nebūtų apskaičiuoti pagal Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, taigi ir pagal Sprendimą 2011/278, Komisija, neturėdama jokios diskrecijos šiuo atžvilgiu, būtų privalėjusi pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 3 dalį atsisakyti įtraukti įrenginį į sąrašą 66  – Žr. Sprendimą Raffinerie Heide / Komisija (T‑631/13, EU:T:2014:830, 41–44 punktai). .

Remiantis šiais teiginiais darytina išvada, kad Komisija, neturėdama diskrecijos, privalėjo atsisakyti įtraukti nagrinėjamus įrenginius į sąrašą ir nebūtų galėjusi nagrinėti kiekvieno atskiro atvejo, kuriuos jai pateikė Vokietijos valdžios institucijos, nesivadovaujant Sprendime 2011/278 pateiktomis taisyklėmis. Kadangi minėtų Direktyvos 2003/87 nuostatų teisėtumas nebuvo ginčijamas, manau, kad šių Bendrojo Teismo išvadų pakanka atsakyti į argumentą, kurį jam pateikė Raffinerie Heide. Šiomis aplinkybėmis Raffinerie Heide negali remtis jokiu savo teisės būti išklausytai ir pareigos motyvuoti pažeidimu. Taigi reikia atmesti šį apeliacinio skundo pagrindą.

Pirmoje dalyje Raffinerie Heide tvirtina, jog nusprendęs, kad pagal Sprendimą 2011/278 nėra jokios galimybės skirti papildomų nemokamų apyvartinių taršos leidimų atskirais pernelyg didelių sunkumų atvejais ir Komisijai nesuteikiama jokia diskrecija šiuo klausimu, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Antroje dalyje Raffinerie Heide tvirtina, kad priimdama ginčijamą sprendimą Komisija galėjo skirti papildomų apyvartinių taršos leidimų įrenginių operatoriams, susiduriantiems su pernelyg dideliais sunkumais, pagal Direktyvos 2003/87 11 straipsnio 3 dalį.

Iš to, kas išdėstyta šios išvados 43–71 punktuose, matyti, kad Komisijai nebuvo suteikti įgaliojimai Sprendime 2011/278 numatyti nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimą remiantis išlyga, susijusia su pernelyg didelių sunkumų atvejais. Vadinasi, pirma dalis turi būti atmesta. Iš minėtų svarstymų taip pat matyti, kad nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimas tokios išlygos pagrindu būtų nesuderinamas su tikslu, kuris yra esminė Direktyvos 2003/87 nuostata. Darytina išvada, kad toks skyrimas negalėtų būti grindžiamas jokia kita šios direktyvos nuostata. Vadinasi, antra dalis taip pat turi būti atmesta.

Pateikdama trečiąjį apeliacinio skundo pagrindą Raffinerie Heide tvirtina, kad Bendrasis Teismas nesilaikė pareigos, pagal kurią Komisija turi vadovautis pagrindines teises atitinkančiu aiškinimu, ir kad dėl to jis pažeidė Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Nors buvo vertinama, kad Sprendime 2011/278 Komisijai nėra suteikiama diskrecija atsižvelgti į pernelyg didelius sunkumus, ši institucija bet kuriuo atveju privalėjo Direktyvą 2003/87 aiškinti atsižvelgdama į pagrindines teises, taigi turėjo atsižvelgti į jai pateiktus pernelyg didelių sunkumų atvejus, įskaitant Raffinerie Heide atvejį. Institucijų pareigos pateikti pagrindines teises atitinkantį aiškinimą nesilaikymo negalima pateisinti tuo, kad Komisijai dėl to nebuvo suteikta įgaliojimų.

Reikia pažymėti, kad šis pagrindas nebuvo pateiktas Bendrajam Teismui, taip pat nebuvo kildinamas iš paties skundžiamo sprendimo 67  – Sprendimai Komisija ir kt. / Siemens Österreich ir kt. (C‑231/11 P–C‑233/11 P, EU:C:2014:256, 102 punktas) ir Areva ir kt. / Komisija (C‑247/11 P ir C‑253/11 P, EU:C:2014:257, 118 ir 170 punktai). . Šiomis aplinkybėmis jis laikytinas nepriimtinu, kiek juo keičiamas ginčo dalykas 68  – Žr. šios išvados 72 punktą ir 49 išnašą. .

Raffinerie Heide mano, kad Bendrasis Teismas iškraipė jos pateiktus įrodymus, kuriais siekiama parodyti, kad jos situacija yra force majeure atvejis. Kaip šiuos įrodymus ji mini 2011 m. atliktas investicijas vykdant administracinį reikalavimą, investicijų naudojimą įgyvendinant aplinkos apsaugos priemones, paskolos paėmimo poreikį, siekiant finansuoti šias investicijas, ir Vokietijos valdžios institucijoms pateiktą prašymą pripažinti pernelyg didelių sunkumų atvejį ir jų teigiamą atsakymą.

Manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Įrodymų iškraipymą galima konstatuoti tik tuomet, kai, nerenkant naujų įrodymų, esamų įrodymų vertinimas akivaizdžiai klaidingas 69  – Žr., inter alia, Nutartį The Sunrider Corporation / VRDT (C‑142/14 P, EU:C:2015:371, 49 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). . Su Raffinerie Heide susijusio skundžiamo sprendimo (T‑631/13, EU:T:2014:830) 45 punkte Bendrasis Teismas, nepadarydamas klaidos, pateikė priežastis, dėl kurių mano, kad Raffinerie Heide situacija nebuvo force majeure atvejis.

Pirmoje dalyje Raffinerie Heide ginčija Bendrojo Teismo argumentus dėl Sprendimo 2011/278 tinkamumo. Nesant išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, šis sprendimas būtų vertinamas taip: i) jame nebūtų jokios nuostatos, atitinkančios tikslą užtikrinti ekonomikos plėtrą ir užimtumą, ir jam net prieštarautų; ii) jis prieštarautų laipsniško prisitaikymo tikslui, nes finansinių išteklių veiksmingumui padidinti neturintys operatoriai turėtų uždaryti savo įrenginius; iii) juo būtų skatinamas gamybos perkėlimas į trečiąsias šalis už apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos ribų; iv) juo įrenginių operatoriai, kurių finansinė padėtis prasta, tačiau kurie veikia sėkmingai, būtų priversti pasitraukti iš rinkos.

Antroje dalyje Raffinerie Heide ginčija Bendrojo Teismo argumentus dėl Sprendimo 2011/278 būtinumo. Pirma, Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, reikalaudamas, kad pagrindinių teisių turėtojas įrodytų jo teisių pažeidimo būtinumą, nors būtent Sąjungos institucija privalo įrodyti, kad priemonė yra suderinama su proporcingumo principu. Antra, jeigu Komisija atsižvelgtų į tam tikrą kiekį konkrečių pernelyg didelių sunkumų atveju, tai būtų vertinama kaip ne tokia griežta priemonė, kokia yra bendras atsisakymas juos nagrinėti.

Trečioje dalyje Raffinerie Heide ginčija Bendrojo Teismo atliktą analizę dėl Sprendimo 2011/278 proporcingumo stricto sensu. Pirma, iš Sprendimo 2011/278 nematyti, kad buvo atliktas Bendrojo Teismo reikalaujamas pusiausvyros įvertinimas. Antra, Bendrasis Teismas, vertindamas proporcingumą, taiko neteisingą kriterijų. Skundžiamo sprendimo (T‑631/13, EU:T:2014:830) 82–86 punktuose Bendrojo Teismo nurodytos priemonės yra bendros taisyklės, kuriomis siekiama tik užtikrinti, kad pagrindinių teisių pažeidimai, padaryti Direktyva 2003/87, tačiau jos negali pagrįsti šioje byloje nagrinėjamo pagrindinių teisių apribojimo. Trečia, skundžiamo sprendimo 88 punkte nusprendęs, kad Sprendimas 2011/278 būtų neproporcingas tik tuo atveju, jeigu juo „paprastai“ būtų keliama grėsmė įrenginių egzistavimui, Bendrasis Teismas taikė neteisingą kriterijų ir neatsižvelgė į tai, kad išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, siekiama atsižvelgti į netipines aplinkybes, susiklosčiusias konkrečiais atvejais, kurias gali būti nulėmę valdžios sprendimai. Be to, kaip teigia Raffinerie Heide, ribota jos atvejo analizė, atlikta skundžiamo sprendimo 89 punkte, neleidžia tvirtinti, kad Sprendimo 2011/278 pritaikymas jos atvejui buvo proporcingas. Bendrasis Teismas neatsakė į klausimą, ar Sprendime 2011/278 nurodytos taisyklės yra tinkamos visiems atvejams. Sprendime T.Port (C‑68/95, EU:C:1996:452) patvirtinta, kad pernelyg didelių sunkumų atvejų analizę tikrai reikia atlikti atskirai, kad būtų užtikrintas bendro rinkos organizavimo proporcingumas.

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu iš esmės siekiama užginčyti Bendrojo Teismo išvadą, kad pagrindinių teisių ribojimas, kurį lemia išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nebuvimas Sprendime 2011/278 nėra neproporcingas, atsižvelgiant į apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos tikslus. Iš to, kas išdėstyta šios išvados 35, 72 ir 74 punktuose, matyti, kad šį apeliacinio skundo pagrindą, susijusį su išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, neįtraukimu į Sprendimą 2011/278, taip pat reikia atmesti kaip nereikšmingą. Taip pat manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

Kalbant apie pirmą dalį, reikia pažymėti, kaip tai padarė Komisija, kad pačioje Direktyvoje 2003/87 yra nuostatų, atitinkančių tikslą užtikrinti ekonomikos plėtrą ir užimtumą ir vengti veiklos perkėlimo 70  – Žr. Sprendimo Raffinerie Heide / Komisija (T‑631/13, EU:T:2014:830) 82 ir paskesnius punktus. . Taip pat pažymėtina, kad pačiu nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimu siekiama laipsniško įrenginių pritaikymo prie apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos tikslo, tačiau tokio tikslo įgyvendinimas turi atitikti pačios Direktyvos 2003/87 mažesnius ir didesnius tikslus. Ne kartą pažymėjau, kad tokia išlyga, apie kokią kalba Raffinerie Heide, būtų nesuderinama su tikslu išsaugoti konkurenciją. Galiausiai, kaip nurodyta Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 2 dalyje, atskaitos taškas, siekiant nustatyti ex ante santykinius taršos rodiklius, yra 10 % veiksmingiausių sektoriaus arba jo pošakio įrenginių vidutinės eksploatavimo charakteristikos, todėl reikia pripažinti, kad, priešingai, nei tvirtina Raffinerie Heide, nemokamų apyvartinių taršos leidimų skyrimo sistema siekiama padėti veiksmingesnių įrenginių operatoriams.

Dėl pirmo antros dalies aspekto reikia pažymėti, kad Raffinerie Heide nurodytuose skundžiamo sprendimo (T‑631/13, EU:T:2014:830) 72 ir 73 punktuose Bendrasis Teismas neperkėlė įrodinėjimo pareigos, o tik atsakė į argumentą, susijusį su Sprendimo 2011/278 būtinumu, kuriam pagrindą turėjo nurodyti Raffinerie Heide, juo besirėmusi. Antrame dalies aspekte pateikiami visiškai tie patys argumentai, kurie jau buvo pateikti Bendrajam Teismui ir kuriuos jis pagrįstai atmetė 71  – Žr. Sprendimo Raffinerie Heide / Komisija (T‑631/13, EU:T:2014:830) 72 ir 73 punktus. .

Kalbant apie trečią dalį, reikia pažymėti, kad, pirma, nors Sprendimo 2011/278 konstatuojamose dalyse tiesiogiai nekalbama apie susijusių interesų derinimą, tai nereiškia, kad minėtame sprendime Komisija to nedarė. Antra, Raffinerie Heide neginčija minėto skundžiamo sprendimo 89 punkte pateiktos Bendrojo Teismo išvados, kad sunkumus, su kuriais susiduria ši apeliantė, lėmė jos pačios veiksmai ekonominiu ir finansiniu požiūriais. Kalbant apie trečią aspektą, reikėtų žiūrėti šios išvados 81 ir 87 punktuose pateiktus svarstymus.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau atmesti Raffinerie Heide apeliacinį skundą.

Pirmoje dalyje Romonta tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai Sprendimą 2011/278 aiškino kaip išsamų, todėl priėmė sprendimą, kad papildomų apyvartinių taršos leidimų, kurių buvo prašyta remiantis išlyga, susijusia su pernelyg didelių sunkumų atvejais, skyrimas yra negalimas, jeigu tai aiškiai nenurodyta šiame sprendime. Romonta manymu, net ir be tokios išlygos papildomi apyvartiniai taršos leidimai turėjo būti skirti, nes nagrinėjamu atveju pernelyg didelius sunkumus lėmė force majeure. Iš tikrųjų nebuvo galima prognozuoti rizikos tapti nemokia, nes ji pasireiškė tik 2011 m., kai Komisija nusprendė nenustatyti lignito vaško produkto santykinio taršos rodiklio. Ši rizika buvo neišvengiama ir dėl to, kad, atsižvelgiant į technines priežastis, Romonta negalėjo pereiti prie kitokio kuro, kad užtikrintų gamybą.

Šiuo požiūriu, kalbant apie Sprendimo 2011/278 išsamumą, iš Direktyvos 2003/87 10a straipsnio 1 dalies, kur kalbama apie „visai Bendrijai taikomas ir visiškai suderintas įgyvendinimo priemones“, turinio aiškiai matyti, kad Sprendime 2011/278 numatyta pereinamojo laikotarpio taisyklėmis nustatoma visiškai suderinta nemokamų apyvartinių taršos leidimų suteikimo tvarka, pagal kurią visiškai nėra vietos nacionalinėms taisyklėms. Taigi jos yra išsamios.

Be to, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, pagal teismų praktiką force majeure atvejui pripažinti reikia tokios neįmanomos numatyti ar išvengti išorės priežasties, kad asmenims taptų objektyviai neįmanoma vykdyti įsipareigojimų 72  – Žr. atitinkamai Sprendimą Billerud Karlsborg ir Billerud Skärblacka (C‑203/12, EU:C:2013:664, 31 punktas) ir Sprendimą Romonta / Komisija (T‑614/13, EU:T:2014:835, 48 punktas). .

Vis dėlto pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką force majeure sąvoka turi būti suprantama kaip nuoroda į su asmeniu, kuris remiasi šia situacija, nesusijusias, neįprastas ir iš anksto negalimas numatyti aplinkybes, kurių pasekmių nebuvo įmanoma išvengti, nepaisant visų atsargumo priemonių, kurių imtasi 73  – Sprendimas Eurofit (C‑99/12, EU:C:2013:487, 31 punktas). Teisingumo Teismas pripažino, kad paprastas vidaus administravimo sutrikimas negali būti tokia aplinkybė. Žr. Sprendimą Billerud Karlsborg ir Billerud Skärblacka (C‑203/12, EU:C:2013:664, 31 punktas). . Pritariu Bendrojo Teismo išvadai, kurios, beje, neginčija ir pati Romonta, kad vien rizikos tapti nemokia ir nesugebėti įvykdyti pareigos atsisakyti apyvartinių taršos leidimų neturint pakankamai lėšų neužtenka konstatuoti force majeure atvejo. To pakanka, kad pirma apeliacinio skundo pagrindo dalis būtų atmesta.

Antroje dalyje Romonta papildomai tvirtina, kad nagrinėdamas Sprendimo 2011/278 tinkamumą Bendrasis Teismas neteisingai pritaikė proporcingumo principą. Ši dalis turi tris aspektus. Visų pirma, priešingai nei Bendrasis Teismas, Romonta mano, kad išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, neprieštarauja principui, kad žalą atlygina teršėjas; savo nuomonę ji grindžia dviem motyvais, t. y. kad pastarasis principas nėra viršesnis už proporcingumo principą ir kad nemokamo apyvartinių taršos leidimų suteikimo sistema veikia remiantis ne priežastiniu ryšiu, kuris būdingas principui, kad žalą atlygina teršėjas, bet pramonės politikos rezultatais ir sprendimais. Romonta tai pat mano, jog pramonės požiūriu palankių priemonių nepakanka, kad būtų kompensuotos išlaidos ir pagrįstas Sprendimo 2011/278 tinkamumas. Galiausiai, ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas nepaisė reikalavimo Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nurodytą proporcingumo principą „taikyti individualiai“, kai nagrinėdamas sprendimo tinkamumą neatsižvelgė į konkrečius su pernelyg dideliais sunkumais susiduriančių įmonių atvejus.

Šioje antroje dalyje iš esmės siekiama paneigti Bendrojo Teismo išvadą, kad pagrindinių teisių ribojimas, kurį lemia išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nebuvimas Sprendime 2011/278, nėra neproporcingas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šios išvados 35, 72 ir 74 punktuose, šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti kaip nereikšmingą. Taip pat manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas bet kuriuo atveju nepagrįstas.

Dėl pirmo aspekto jau nurodžiau, kad, mano manymu, Bendrasis Teismas teisingai išnagrinėjo klausimą dėl principo, kad žalą atlygina teršėjas. Ta analizė negali būti paneigta pateikiant nuorodą į Sprendimą Standley ir kt. 74  – C‑293/97, EU:C:1999:215, 52 punktas. , kuriuo grindžiamas pirmasis Romonta argumentas. Be to, kalbant apie antrą argumentą, pažymėtina: kadangi SESV 191 straipsnio 2 dalyje principas, kad žalą atlygina teršėjas, paminėtas kaip vienas iš pagrindinių principų Sąjungos politikos aplinkosaugos srityje, akivaizdu, kad visi antrinės teisės aktai turi jį atitikti. Dėl šios apeliacinio skundo pagrindo dalies antro ir trečio aspekto žr. šios išvados 87 punktą.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

Romonta teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos laisvę pasirinkti profesiją ir teisę į nuosavybę, numatytas Chartijos 15 ir 16 straipsniuose. Ji tvirtina, jog Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad dėl išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, nebuvimo Sprendime 2011/278 Romonta pagrindinių teisių esmė nepažeista, nes tokios išlygos nebuvimas yra pažeidimas, kurio mastas yra toks pats kaip ir tiesioginio draudimo užsiimti profesine veikla arba nuosavybės atėmimo dėl to, kad Romonta negalės toliau vykdyti savo veiklos.

Šiuo apeliacinio skundo pagrinde Romonta tvirtina, jog atitinkamai neįvertinęs, kad Sprendime 2011/278 nėra išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, Bendrasis Teismas pažeidė jos pagrindines teises. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta šios išvados 35, 72 ir 74 punktuose, manau, kad šis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas. Iš tikrųjų nagrinėjamo skundžiamo sprendimo 61 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai konstatavo, jog tai, kad Sprendime 2011/278 nėra išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, neturi įtakos nei laisvių pasirinkti profesiją ir užsiimti verslu, nei teisės į nuosavybę esmei, nes įrenginių operatoriams, kuriems taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema, nekliudoma užsiimti pačia profesine veikla ir verslu ir neatimama jų nuosavybė. Todėl šis apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas.

Romonta tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nekonstatavo subsidiarumo principo pažeidimo. Jos manymu, Sprendimas 2011/278 yra susijęs su aplinkosaugos sritimi, kuri priskirtina prie padalijamosios kompetencijos. Pasidalijamoji kompetencija, kurios nevykdo Sąjunga, priklauso valstybėms narėms. Priešingai, nei tvirtina Bendrasis Teismas, Sprendime 2011/278 nėra nustatytos išsamios apyvartinių taršos leidimų suteikimo taisyklės. Tai, kad nėra išlygos, susijusios su pernelyg didelių sunkumų atvejais, yra teisės akto spraga, kuri leido Vokietijos Federacinei Respublikai priimti teisės aktus šioje srityje, kad, Romontos požiūriu, būtų pasiekti teisės aktuose nurodyti tikslai.

Remiantis ESS 5 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje, siejamame su ESS 5 straipsnio 3 dalimi, įtvirtintu subsidiarumo principu „tose srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tik tokiu mastu, kai valstybės narės numatomo veiksmo tikslų negali deramai pasiekti centriniu, regioniniu ir vietiniu lygiu, o Sąjungos lygiu dėl numatomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiekti būtų geriau“ (ESS 5 straipsnio 3 dalis).

Šiuo požiūriu reikia pažymėti, kad, pirma, prielaida, kuria grindžiamas apeliantės argumentas, yra klaidinga. Kaip nurodyta šios išvados 107 punkte, Bendrasis Teismas nesuklydo, kai nusprendė, kad Sprendimas 2011/278 yra išsamus. Antra, savo apeliaciniame skunde Romonta net nebando nuginčyti Bendrojo Teismo išvados, pateiktos nagrinėjamo skundžiamo sprendimo 106 punkte, iš kurios matyti, jog ji neginčijo to, kad priėmus Direktyvą 2003/87 šiltnamio efektą sukeliančių dujų apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema Sąjungoje negalėjo būti tinkamai įgyvendinama atskirų valstybių narių, vadinasi, atsižvelgiant į jos mastą ir poveikį, ši sistema galėjo būti geriau įgyvendinta Sąjungos lygmeniu. Šiomis aplinkybėmis šis apeliacinio skundo pagrindas yra atmestinas.

Pirma, Romonta tvirtina, kad jos skundžiamo sprendimo 70 punkte pateikta Bendrojo Teismo išvada, kad įtraukus išlygą, susijusią su pernelyg didelių sunkumų atvejais, įrenginių operatoriai būtų mažiau skatinami mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, prieštarauja kitai jo išvadai, pateiktai jos skundžiamo sprendimo 81 punkte, kad suteikus papildomų apyvartinių taršos leidimų minėtos išlygos pagrindu visuose sektoriuose ir jų pošakiuose sumažėtų kitiems operatoriams nemokamai suteiktų apyvartinių taršos leidimų dėl to, kad taikomas bendras įvairius sektorius apimantis pataisos koeficientas. Romonta tvirtina, kad dėl tokios išlygos nesumažėtų paskata mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tik tai daryti būtų labiau skatinami sėkmingiau veikiantys operatoriai. Antra, Romonta mano, kad Bendrasis Teismas nepakankamai išnagrinėjo šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų perkėlimo į trečiąsias šalis klausimą. Šiuo požiūriu jis nepakankamai atsižvelgė į klimato pokyčių apsaugos pasauliniu mastu tikslą. Trečia, Romonta mano, jog dar viena prieštaringa Bendrojo Teismo išvada pateikiama, kai skundžiamo sprendimo 89 punkte iš pradžių tvirtinama, kad išlyga, susijusi su pernelyg didelių sunkumų atvejais, turi padėti įveikti dėl įmonės individualaus valdymo kilusius ekonominius ir finansinius sunkumus, o vėliau 90 punkte tvirtinama, kad Romonta ekonominius sunkumus lėmė tik su dujomis, o ne su lignito vašku susijusios šilumos santykinio taršos rodiklio pritaikymas, taigi Komisijos veiksmai.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, nagrinėjamo skundžiamo sprendimo 70 ir 81 punktuose išdėstyti svarstymai visiškai neprieštarauja vieni kitiems. Iš pastarajame punkte pateiktų Bendrojo Teismo argumentų matyti, kad įtraukus išlygą, susijusią su pernelyg didelių sunkumų atvejais, padidėtų išlaidos, kai sėkmingiausiai veikiančios įmonės siektų prisitaikyti ir sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, o tai prieštarauja pagrindiniam principui aplinkosaugos srityje, kad žalą atlygina teršėjas. Šis teiginys yra visiškai suderinamas su 70 punkte pateiktu teiginiu. Antra, Bendrojo Teismo argumentuose, pateiktuose nagrinėjamo skundžiamo sprendimo 71 punkte, neįžvelgiu jokios motyvavimo stokos. Trečia, Romonta argumente, nurodytame nagrinėjamo skundžiamo sprendimo 90 punkto pirmame sakinyje, Bendrasis Teismas tiesiog pakartojo jos pačios argumentą ir nenustatė ekonominių sunkumų, su kuriais susiduria Romonta, priežasčių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti. Todėl reikia atmesti visą Romonta apeliacinį skundą.