–

M. Çoban, atstovaujamo advocaten R. Akkaya ir Z. M. Alaca,

–

Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen, atstovaujamos J. Hut,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K.Bulterman ir H. S. Gijzen,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 3/80 dėl Europos Bendrijų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų taikymo darbuotojams Turkijos piliečiams ir jų šeimos nariams (OL C 110, 1983, p. 60) 6 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos, siejamos su 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto ir 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto ir patvirtinto Papildomo protokolo (OL L 293, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41, toliau – Papildomas protokolas) 59 straipsniu, aiškinimo. Asociacijos taryba buvo įsteigta Susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, jį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika su EEB valstybėmis narėmis ir Bendrija, o pastarosios vardu jis buvo sudarytas, aprobuotas ir patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685, 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 t., 11 t., p. 10, toliau – Asociacijos susitarimas).

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant M. Çoban ir Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen (Darbuotojų socialinio draudimo instituto administracinė taryba, Nyderlandai, toliau – Uwv) ginčą dėl to, kad Uwv atmetė jo prašymą pagal Nyderlandų teisės aktus skirti papildomą išmoką.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Asociacijos susitarimas

3

Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį šio susitarimo tikslas – skatinti nuolatinį ir subalansuotą Šalių prekybos ir ekonominių santykių stiprinimą, visiškai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti greitesnį Turkijos ekonomikos vystymąsi, ir didinti turkų tautos užimtumo lygį ir gerinti jos gyvenimo sąlygas.

Papildomas protokolas

4

Papildomo protokolo II antraštinės dalies „Asmenų ir paslaugų judėjimas“ I skyrius skirtas „[d]arbuotojams“.

5

Papildomo protokolo 39 straipsnis įeina į minėtos II antraštinės dalies I skyrių; tame straipsnyje numatyta:

6

Papildomo protokolo IV antraštinėje dalyje „Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“ esantis 59 straipsnis suformuluotas taip:

7

Papildomo protokolo 62 straipsnyje nustatyta:

Sprendimas Nr. 3/80

8

Sprendimo Nr. 3/80 2 straipsnyje „Asmenys, kuriems taikomas šis sprendimas“ nurodyta:

–

darbuotojams, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra Turkijos piliečiai,

–

šių darbuotojų šeimų nariams, gyvenantiems vienos iš valstybių narių teritorijoje,

–

ir jų išlaikytiniams, netekusiems maitintojo.“ (Neoficialus vertimas)

9

Minėto sprendimo 4 straipsnyje „Materialinė taikymo sritis“ numatyta:

10

Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio „Gyvenamosios vietos taisyklių atsisakymas <…>“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyta:

Reglamentas Nr. 883/2004

11

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL L 166, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 5 t., p. 72, ir klaidų ištaisymas OL L 188, 2013, p. 10), iš dalies pakeisto 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 988/2009 (OL L 284, 2009, p. 43, toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 7 straipsnyje „Gyvenamosios vietos taisyklių atsisakymas“ nurodyta:

12

Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnyje numatyta:

13

Minėto reglamento X priede „Specialios neįmokinės išmokos pinigais“ dėl Nyderlandų numatytos tokios išmokos:

Direktyva 2003/109

14

2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (OL L 16, 2004, p. 44; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 272) 2, 4, 6 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

15

Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta:

16

Direktyvos 2003/109 8 straipsnyje numatyta:

Nyderlandų teisė

17

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos redakcijos 1986 m. lapkričio 6 d. Toeslagenwet (Papildomų išmokų įstatymas, Stb., 1986, Nr. 567, toliau – TW) 4a buvo nustatyta:

18

1999 m. balandžio 22 d. Remigratiewet (Grįžtamosios migracijos įstatymas, Stb., 1999, Nr. 232) 8 straipsnio 1 dalyje numatyta:

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

19

M. Çoban yra Turkijos pilietis, tam tikrą laiką pagal sutartį dirbęs Nyderlanduose.

20

2006 m. rugsėjo 11 d. jis dėl ligos nustojo dirbti.

21

Nuo 2006 m. gruodžio 18 d. M. Çoban turi pagal Direktyvos 2003/109 nuostatas išduotą ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES.

22

Nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. Uwv pagal 2005 m. lapkričio 10 d. Wet werk en inkomen naar arbeidsvermogen (Įstatymas dėl darbo ir pajamų atsižvelgiant į darbingumą, Stb. 2005, Nr. 572) skyrė M. Çoban piniginę išmoką, apskaičiuotą remiantis 45–55 proc. sumažėjusiu darbingumu. Be to, Uwv priemokos forma pagal TW jam skyrė papildomą išmoką, skirtą minimalioms pajamoms užtikrinti.

23

2014 m. vasario 10 d. M. Çoban informavo Uwv apie tai, kad nuo 2014 m. balandžio 1 d. ketina grįžti į Turkiją. 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Uwv nutraukė M. Çoban anksčiau skirtos papildomos išmokos mokėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d.

24

Dėl išvykimo į Turkiją M. Çoban prašymu Nyderlandų institucijos skyrė grįžimo pašalpą. 2014 m. kovo 18 d. M. Çoban grįžo į Turkiją. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tą dieną jis dar turėjo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES.

25

2014 m. liepos 9 d. M. Çoban, būdamas Turkijoje, dar kartą pateikė prašymą Uwv skirti papildomą išmoką. Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, šiuo nauju prašymu siekta atkurti papildomos išmokos mokėjimą, kurį Uwv nutraukė 2014 m. vasario 12 d.

26

2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Uwv šį prašymą atmetė.

27

M. Çoban dėl šio sprendimo pateikė prieštaravimą Uwv, o ši 2014 m. spalio 20 d. sprendimu patvirtino neigiamą atsakymą dėl prašymo skirti papildomą išmoką, remdamasi TW 4a straipsniu, pagal kurį teisę į tokią išmoką turi tik Nyderlanduose gyvenantys asmenys.

28

Ieškovas pagrindinėje byloje dėl 2014 m. spalio 20 d. Uwv sprendimo pareiškė ieškinį rechtbank Amsterdam (Amsterdamo apylinkės teismas, Nyderlandai).

29

2015 m. birželio 18 d. sprendimu šis teismas atmetė minėtą ieškinį motyvuodamas tuo, kad M. Çoban padėtis nėra panaši į Turkijos piliečių, aptariamų byloje, kurioje buvo priimtas 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimas Akdas ir kt. (C‑485/07, EU:C:2011:346), padėtį.

30

M. Çoban apeliacine tvarka apskundė šį sprendimą Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas, Nyderlandai).

31

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad M. Çoban galutinai paliko oficialią Nyderlandų darbo rinką tam tikru metu po to, kai tapo nedarbingas, todėl jis pagal Asociacijos susitarimą neteko teisės gyventi toje valstybėje narėje. Jeigu dėl šios aplinkybės jis atsidurtų panašioje padėtyje kaip Turkijos piliečiai, aptariami byloje, kurioje buvo priimtas 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimas Akdas ir kt. (C‑485/07, EU:C:2011:346), M. Çoban iš principo turėtų galėti remtis teise į pagrindinėje byloje nagrinėjamos papildomos išmokos pervedimą, remdamasis Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa.

32

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad M. Çoban, priešingai nei Turkijos piliečiai minėtoje byloje, iš Nyderlandų išvyko savo iniciatyva. Anot šio teismo, ieškovas pagrindinėje byloje grįžimo į Turkiją dieną turėjo Nyderlandų ilgalaikio gyventojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109. Be to, pagal Grįžtamosios migracijos įstatymą jis galėjo grįžti į šią valstybę narę per vienų metų laikotarpį nuo išvykimo.

33

Taigi M. Çoban padėtis taip pat turi panašumų į Turkijos piliečių, aptariamų byloje, kurioje buvo priimtas 2015 m. sausio 14 d. Sprendimas Demirci ir kt. (C‑171/13, EU:C:2015:8), padėtį.

34

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į jurisprudenciją, išplaukiančią iš 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Akdas ir kt. (C‑485/07, EU:C:2011:346) ir 2015 m. sausio 14 d. Sprendimo Demirci ir kt. (C‑171/13, EU:C:2015:8), taikant Papildomo protokolo 59 straipsnį, M. Çoban padėtį galima naudingai palyginti su Sąjungos piliečių, kurie negali pervesti tokios išmokos, kaip aptariama pagrindinėje byloje, padėtimi.

35

Tokiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Dėl prejudicinių klausimų

36

Šiais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, siejama su Papildomo protokolo 59 straipsniu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurią papildoma išmokama nebesuteikiama Turkijos piliečiui, grįžusiam į savo kilmės šalį ir išvykimo iš priimančiosios valstybės narės dieną turinčiam ilgalaikio gyventojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109.

37

Šiuo klausimu primintina, kad Sprendimu Nr. 3/80 siekiama koordinuoti valstybių narių socialinės apsaugos sistemas tam, kad Sąjungoje dirbantys arba dirbę Turkijos piliečiai, taip pat šių darbuotojų šeimos nariai ir jų išlaikytiniai, netekę maitintojo, galėtų gauti įprastų socialinės apsaugos sričių išmokas (1996 m. rugsėjo 10 d. Sprendimo Taflan-Met ir kt., C‑277/94, EU:C:1996:315, 26 punktas).

38

Remiantis Sprendimo Nr. 3/80 2 straipsniu, šis sprendimas, be kita ko, taikomas darbuotojams Turkijos piliečiams, kuriems galioja vienos ar kelių valstybių narių teisė.

39

Kiek tai susiję su Sprendimo Nr. 3/80 materialine taikymo sritimi, iš jo 4 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad jis taikomas teisės aktams, kurie apima tokias socialinės apsaugos sritis, kaip invalidumo išmokos, įskaitant tas, kurios skirtos darbingumui išsaugoti ar atgauti, taip pat bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios, ar nesusijusios su įmokų mokėjimu.

40

Nagrinėjamu atveju neginčytina, kad M. Çoban gavo invalidumo išmoką, numatytą Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktuose, ir kad pagrindinėje byloje aptariama papildoma išmoka siekiama padidinti invalidumo išmoką, kad jam būtų užtikrintos minimalios pajamos. Todėl ši išmoka turi būti prilyginama invalidumo išmokai, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Nr. 3/80 4 straipsnio 1 dalies b punktą.

41

Taigi Sprendimas Nr. 3/80 taikomas tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje.

42

Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje, kuria įgyvendinama Papildomo protokolo 39 straipsnio 4 dalis, įtvirtinta darbuotojų Turkijos piliečių teisė į tai, kad Turkijoje arba kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje yra už išmokų mokėjimą atsakinga įstaiga, jiems būtų toliau mokamos invalidumo, senatvės ar maitintojo netekimo išmokos pinigais, pensijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, į kurias teisė įgyta pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus.

43

Sprendime Nr. 3/80 nenumatyta jokia nuostata, leidžianti nukrypti nuo jo 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyto gyvenamosios vietos taisyklės draudimo arba jį ribojanti (2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Akdas ir kt., C‑485/07, EU:C:2011:346, 80 punktas).

44

Nagrinėjamu atveju Uwv 2014 m. vasario 12 d. sprendimu nutraukė pagrindinėje byloje aptariamos papildomos išmokos mokėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. motyvuodama tuo, kad M. Çoban jai pranešė apie savo ketinimą nuo tos datos grįžti į Turkiją. Todėl M. Çoban, būdamas Turkijoje, 2014 m. liepos 9 d. pateikė naują prašymą skirti papildomą išmoką, kuriuo, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo informacijos, siekė atkurti Uwv nutrauktą mokėjimą.

45

Tiek, kiek pastaruoju prašymu, kurį pateikė ieškovas pagrindinėje byloje, siekiama, kaip mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atkurti pagal TW įgytą teisę į papildomą išmoką, laikytina, kaip savo išvados 60 ir 62 punktuose iš esmės pažymėjo generalinė advokatė, kad M. Çoban pagrindinėje byloje remiasi pagal valstybės narės teisės aktus įgyta teise į invalidumo išmoką, kaip numatyta Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje.

46

Šiomis aplinkybėmis M. Çoban situacija patenka į minėtos nuostatos taikymo sritį.

47

Vis dėlto konstatuotina, kad pagrindinėje byloje aptariama papildoma išmoka, remiantis TW įtraukimu į Reglamento Nr. 883/2004 X priedą, yra „speciali neįmokinė išmoka pinigais“, kaip tai suprantama pagal to reglamento 70 straipsnio 2 dalį.

48

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnio 3 dalį gyvenamosios vietos taisyklių netaikymo principas, numatytas to reglamento 7 straipsnyje, tokioms išmokoms netaikomas. Vadovaujantis to paties reglamento 70 straipsnio 4 dalimi, šios išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje atitinkamas asmuo gyvena, pagal jos teisės aktus.

49

Iš to išplaukia, kad Sąjungos piliečiai, patenkantys į Reglamento Nr. 883/2004 taikymo sritį, gali gauti specialiąją neįmokinę išmoką pinigais, kaip pagrindinėje byloje aptariama papildoma išmoka, tik jeigu gyvena toje valstybėje narėje, kuri ją skyrė.

50

Taigi Sąjungos piliečiams tebėra taikomas gyvenimo Nyderlandų Karalystės teritorijoje reikalavimas, nustatytas pagal TW 4a straipsnį kaip sąlyga gauti papildomą išmoką pagal tą įstatymą.

51

Primintina, kad Papildomo protokolo 59 straipsnyje numatyta, jog srityse, kurioms taikomas šis protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Europos bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai.

52

Papildomo protokolo II antraštinė dalis apima asmenų ir paslaugų judėjimą, visų pirma socialinės apsaugos priemones, skirtas Turkijos pilietybę turintiems, iš vienos Sąjungos valstybės narės į kitą persikeliantiems darbuotojams; šios priemonės įtvirtintos Sprendime Nr. 3/80.

53

Taigi, atsižvelgiant į minėto protokolo 59 straipsnį, reikia patikrinti, ar aplinkybė, kad darbuotojas Turkijos pilietis, kaip antai M. Çoban, gali, remdamasis Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, išsaugoti teisę į papildomą išmoką, kaip antai aptariamą pagrindinėje byloje, tada, kai savo gyvenamąją vietą perkelia į Turkiją, nors Sąjungos piliečiams ir toliau taikomas gyvenamosios vietos reikalavimas, nustatytas pagal TW 4a straipsnį kaip pasinaudojimo tokia teise sąlyga, reikštų, kad Turkijos piliečiams sudaromos palankesnės sąlygos, nei taikomos panašioje padėtyje esantiems Sąjungos piliečiams.

54

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas 2011 m. gegužės 26 d. Sprendimo Akdas ir kt. (C‑485/07, EU:C:2011:346) 95 punkte nusprendė, kad buvusių darbuotojų Turkijos piliečių padėtis, jeigu jie grįžo į Turkiją praradę teisę gyventi priimančiojoje valstybėje narėje dėl to, kad šioje valstybėje narėje tapo neįgalūs, siekiant taikyti Papildomo protokolo 59 straipsnį, negali būti naudingai prilyginama Sąjungos piliečių padėčiai, nes, turėdami teisę judėti ir laisvai apsigyventi valstybių narių teritorijose ir išlaikydami savo teisę gyventi valstybėje narėje, kuri teikia atitinkamas išmokas, jie gali nuspręsti, pirma, išvykti iš šios valstybės narės teritorijos ir dėl to prarasti šias išmokas ir, antra, turi teisę bet kuriuo momentu grįžti į atitinkamą valstybę narę.

55

Nagrinėjamu atveju M. Çoban padėtis negali būti prilyginama Turkijos piliečių, aptariamų byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, padėčiai, nes išvykimo iš Nyderlandų į Turkiją dieną M. Çoban neprarado savo teisės gyventi toje valstybėje narėje.

56

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad tą dieną M. Çoban turėjo ilgalaikio Nyderlandų gyventojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109.

57

Primintina, kad pagal Direktyvos 2003/109 8 straipsnį ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis, atsižvelgiant į 9 straipsnio nuostatas, susijusias su statuso panaikinimu arba praradimu.

58

Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2003/109 4, 6 ir 12 konstatuojamųjų dalių, jos pagrindinis tikslas – trečiųjų šalių piliečių, ilgai gyvenančių valstybėje narėje, integracija. Iš šios direktyvos 2 konstatuojamosios dalies taip pat aišku, kad ja siekiama, suteikiant minėtiems trečiųjų šalių piliečiams ilgalaikių gyventojų statusą, priartinti jų teisinį statusą prie valstybių narių piliečių teisinio statuso (2012 m. spalio 18 d. Sprendimo Singh, C‑502/10, EU:C:2012:636, 45 punktas).

59

Taigi, turėdamas tokį statusą, M. Çoban, kaip ir Nyderlanduose gyvenantis Sąjungos pilietis, išvykimo iš Nyderlandų į Turkiją dieną galėjo tenkinti gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje reikalavimą, nustatytą TW kaip pagrindinėje byloje aptariamos papildomos išmokos gavimo sąlygą.

60

Vadinasi, taikant Papildomo protokolo 59 straipsnį, M. Çoban padėtis laikytina panašia į Nyderlanduose gyvenančio Sąjungos piliečio, kuris pagal TW įgijo teisę į papildomą išmoką, padėtį.

61

Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad Turkijos pilietis, kaip antai M. Çoban, gali, remdamasis Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, išsaugoti teisę į papildomą išmoką, kaip antai aptariamą pagrindinėje byloje, tada, kai savo gyvenamąją vietą perkelia į Turkiją, nors Sąjungos piliečiams ir toliau taikomas gyvenamosios vietos reikalavimas, nustatytas pagal TW 4a straipsnį kaip pasinaudojimo tokia teise sąlyga, reikštų, kad šiam Turkijos piliečiui sudaromos palankesnės sąlygos, nei taikomos panašioje situacijoje esantiems Sąjungos piliečiams, o tai būtų nesuderinama su reikalavimais, kylančiais iš Papildomo protokolo 59 straipsnio.

62

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip, kad Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, siejama su Papildomo protokolo 59 straipsniu, turi būti aiškinama kaip nedraudžianti nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurią papildoma išmokama nebesuteikiama Turkijos piliečiui, grįžusiam į savo kilmės šalį ir išvykimo iš priimančiosios valstybės narės dieną turinčiam ilgalaikio gyventojo statusą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2003/109.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

63

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.