Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas pripažino, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalyje, aiškinamoje atsižvelgiant į Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį, reikalaujama, kad, kai institucijos nustato dempingo skirtumą, jos su normaliąja verte lygina tik tuos sandorius, kurie yra palyginami su ja. Kadangi minėtose normose daroma nuoroda į nuostatas, kuriose reglamentuojamas teisingas palyginimas, institucijos, atlikdamos koregavimą, turi padaryti taip, kad sandoriai būtų „kuo labiau“ palyginami. Be to, pagal nagrinėjamas nuostatas nereikalaujama, kad palyginimas būtų „kuo teisingesnis“, tik nurodoma, kad jis būtų „teisingas“ 39  – Skundžiamo sprendimo 37, 40 ir 61 punktai. .

Bendrojo Teismo teigimu, šioje byloje visi nagrinėjamo produkto tipai buvo prilyginami „panašiam“ produktui, todėl juos buvo galima laikyti palyginamais. Tačiau to nebuvo galima savaime pasakyti apie kai kurių nagrinėjamo produkto tipų kainas, t. y. eksportuojančiųjų Kinijos gamintojų eksportuojamų produktų, kurių negamino Indijos gamintojas, kainas. Taigi dėl to, kad šių nagrinėjamo produkto tipų pardavimo kainų Indijoje nebuvo, nors jie ir buvo panašūs, apskaičiuojant dempingo skirtumą nebuvo galima palyginti šių produkto tipų 40  – Skundžiamo sprendimo 63 punktas. .

Tada Bendrasis Teismas nagrinėjo įvairius pagrindiniame reglamente numatytus metodus, kuriuos taikydamos institucijos galėjo gauti nagrinėjamo produkto tipų, kurių atitikmens neturėjo Indijos gamintojas, normaliąją vertę. Vis dėlto, Bendrojo Teismo teigimu, net jei šie metodai būtų laikomi pritaikomais, jie neužtikrintų teisingesnio palyginimo nei tas, kurį atliko institucijos 41  – Skundžiamo sprendimo 67–84 punktai. . Bendrasis Teismas taip pat atmetė apeliančių argumentus dėl dempingo skirtumų, apskaičiuotų visiems eksportuojamiems nagrinėjamo produkto tipams, tipiškumo 42  – Konkrečiai žr. skundžiamo sprendimo 81–83 punktus. . Atlikęs šią analizę Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai apskaičiuodama dempingo skirtumą neatsižvelgė į eksporto sandorius, susijusius su nagrinėjamo produkto tipais, kurių gamintojo pardavimo kainų panašioje šalyje nebuvo.

Pirmiausia apeliantės teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį ir Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį. Šias dvi nuostatas reikia aiškinti kaip tokias, pagal kurias reikalaujama, kad, kai atliekamas palyginimas siekiant apskaičiuoti dempingo skirtumą, turi būti atsižvelgiama į visą nagrinėjamo produkto, kaip jis yra apibrėžtas pradedant tyrimą, pardavimą eksportui. Iš tiesų šis skirtumas turi būti susijęs su visu tiriamu produktu. Be to, ne rinkos ekonomikos šalies statusas neleidžia nukrypti nuo taisyklių dėl dempingo skirtumo nustatymo.

Antra, Bendrasis Teismas suvienodino įpareigojimus, susijusius su dempingo skirtumo apskaičiavimu, ir įsipareigojimus, susijusius su teisingu palyginimu. Pirma, nagrinėdamas, ar įvairūs būdai, kuriuos taikant galima palyginti visus eksporto sandorius, yra „teisingesni“, ar ne, Bendrasis Teismas įpareigojimus, susijusius su dempingo skirtumo apskaičiavimu, susiaurino iki įpareigojimų, susijusių su teisingu palyginimu. Antra, dempingo skirtumo apskaičiavimo atitiktis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 daliai turi būti vertinama remiantis ne „palyginamų kainų“ 43  – Apeliantės nurodo skundžiamo sprendimo 61 punktą. , o „palyginamų sandorių“ sąvoka. Apeliantės taip pat ginčija Bendrojo Teismo vartotą frazę „kuo labiau“ 44  – Žr. skundžiamo sprendimo 40 punktą ir šios išvados 45 punktą. .

Trečia, bet kuriuo atveju Bendrojo Teismo analizė yra klaidinga. Apeliančių teigimu, reikia nustatyti ne tai, ar vienas metodas yra teisingesnis už kitą, bet tai, ar taikomas metodas atitinka pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį ir Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį. Institucijos, o ne suinteresuotosios šalys turi užtikrinti, kad šių nuostatų būtų laikomasi. „Tipiškumo“ sąvoka neturi reikšmės, nes ji nepaminėta nei pagrindiniame reglamente, nei Antidempingo sutartyje. Bet kuriuo atveju apeliantės, kiek tai susiję su jomis, įrodė netipinį institucijų panaudotų eksporto sandorių pobūdį.

Institucijos ginčija apeliančių kaltinimus. Komisija visų pirma nurodo, kad pirmasis pagrindas yra nepriimtinas, nes apeliantės ginčija faktinių aplinkybių vertinimą ir nenurodo teisės klaidos, taip pat – nereikšmingas. Be to, Komisijos teigimu, apeliančių siūlomas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies ir Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnio aiškinimas iškraipo Antidempingo sutarties 2.4 straipsnio esmę ir turinį, nes tas straipsnis yra „persmelktas“ „teisingo palyginimo“ principu, kuris turi viršenybę. Tarybos nuomone, iš pagrindinio reglamento ir Antidempingo sutarties teksto aiškiai matyti, kad teisingo palyginimo reikalavimas turi nusverti įpareigojimą apskaičiuoti dempingo skirtumą remiantis visais eksporto sandoriais. Kaip nurodo institucijos, apeliančių nurodyta teismo praktika ir GST apeliacinės tarybos ataskaitos nėra reikšmingos šiai bylai, nes jos susijusios su prilyginimo nuliui klausimu, kuris labai skiriasi nuo šiose bylose nagrinėjamo klausimo. Tačiau GST apeliacinės tarybos pateiktas Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnio aiškinimas rodo, kad žodis „palyginami“ turi didelę reikšmę užtikrinant „teisingą palyginimą“. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad yra reikšminga tipiškumo sąvoka.

Šis pagrindas susijęs su įpareigojimų, tenkančių institucijoms, kai jos nustato dempingo skirtumą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį, apimtimi.

Apeliančių pateikti kaltinimai susiję su šios išvados 45 ir 46 punktuose nurodytu šios nuostatos aiškinimu, pateiktu skundžiamame sprendime, pagal kurį Bendrasis Teismas šiuo atveju pateisino neatsižvelgimą į kai kuriuos eksporto sandorius, susijusius su tam tikrais nagrinėjamo produkto tipais, apskaičiuojant dempingo skirtumą.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad, priešingai nei teigia Komisija, pirmasis pagrindas nėra nei nepriimtinas visas, nei nereikšmingas.

Iš tiesų, pirma, mano supratimu, iš apeliančių argumentų santraukos akivaizdžiai matyti 45  – Žr. šios išvados 48–50 punktus. , kad jos kaltina Bendrąjį Teismą dėl teisės klaidų, padarytų tariamai neteisingai aiškinant pagrindinio reglamento ir Antidempingo sutarties nuostatas, kurios reglamentuoja dempingo skirtumo apskaičiavimą ir teisingą palyginimą. Tai yra apeliacinio skundo etape priimtini teisės klausimai.

Antra, šis pagrindas taip pat nėra nereikšmingas. Iš tiesų, jeigu Teisingumo Teismas, pripažindamas šį pagrindą pagrįstu, nuspręstų, kad Bendrojo Teismo pateiktas nagrinėjamų pagrindinio reglamento ir Antidempingo sutarties nuostatų aiškinimas yra klaidingas, skundžiamas sprendimas irgi būtų teisiškai klaidingas ir jį reikėtų panaikinti.

Dėl apeliančių pateiktų įvairių kaltinimų esmės analizės pirmiausia reikia priminti, kad, kaip teisingai pažymėjo Bendrasis Teismas, pagal nusistovėjusią teismo praktiką bendros prekybos politikos srityje, ypač kiek tai susiję su prekybos apsaugos priemonėmis, institucijos dėl ekonominių, politinių ir teisinių aplinkybių, kurias jos privalo išnagrinėti, sudėtingumo turi plačią diskreciją 46  – Taigi, vykdant tokio vertinimo teisminę kontrolę reikia tik patikrinti, ar buvo laikytasi procedūros taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar nepadaryta akivaizdžios klaidos vertinant šias aplinkybes ir ar nebuvo piktnaudžiaujama įgaliojimais. Žr., be kita ko, 2016 m. balandžio 7 d. Sprendimą ArcelorMittal Tubular Products Ostrava ir kt. / Taryba ir Taryba / Hubei Xinyegang Steel (C‑186/14 P ir C‑193/14 P, EU:C:2016:209, 34 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). .

Tiksliau, iš teismo praktikos matyti, kad pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies taikymas ir, be kita ko, įvairių dempingo skirtumo skaičiavimo metodų pasirinkimas apima sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimą 47  –Žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2007:547, 41 punktas). .

Vis dėlto, nors institucijos turi diskreciją įgyvendinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį, ši diskrecija turi būti įgyvendinama laikantis tame pačiame reglamente nustatytos reglamentavimo sistemos. Man atrodo, kad šiomis aplinkybėmis yra svarbūs du konkretūs iš šios reglamentavimo sistemos kylantys reikalavimai.

Pirma, reikia pažymėti, kad antidempingo reglamentavimo sistema susijusi su produktu dempingo kaina. Apibrėžiant pačią dempingo sąvoką, pagrindinio reglamento 1 straipsnio 2 dalyje nurodomas „produktas dempingo kaina“ 48  – Pagal šią nuostatą produktu dempingo kaina laikomas produktas, jeigu jo eksporto į Sąjungą kaina yra mažesnė nei palyginamoji panašaus produkto kaina įprastomis prekybos sąlygomis eksportuojančioje valstybėje. .

Taigi institucijos, atlikdamos tyrimus antidempingo srityje, neatsitiktinai pirmiausia apibrėžia produktą, su kuriuo tyrimas yra susijęs. Šiuo apibrėžimu siekiama sudaryti produktų, kurių importas į Sąjungą tiriamas per antidempingo tyrimą, sąrašą ir kuriems paskui prireikus būtų taikomi antidempingo muitai 49  – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato M. Wathelet išvados byloje Portmeirion Group (C‑232/14, EU:C:2015:583) 46 punkte nurodytą nusistovėjusią Bendrojo Teismo praktiką. . Būtent remiantis šiuo apibrėžimu vėliau taip pat nustatomas „panašus produktas“, kaip tai suprantama pagal pagrindinio reglamento 1 straipsnio 4 dalį.

Vis dėlto, apibrėžusios nagrinėjamą produktą institucijos turi per visą tyrimą nuosekliai vertinti šį produktą pagal šį apibrėžimą 50  – Šiuo klausimu dėl Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnio žr. 2001 m. kovo 1 d. GST apeliacinės tarybos ataskaitos „Europos Bendrijos – Antidempingo muitai Indijos kilmės medvilninės patalynės importui“ (DS141/AB / R) 53 punktą. .

Visų pirma remiantis tuo darytina išvada, kad, nustačiusios dempingo skirtumą, institucijos turi nustatyti jį atsižvelgdamos į nagrinėjamą produktą, kaip jis buvo apibrėžtas per tyrimą, konkrečiai – produktą, vertinamą visą 51  – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Wholesale (C‑351/04, EU:C:2006:236, 159 ir 163 punktai). Be to, tai matyti iš paties antidempingo skirtumo sąvokos apibrėžties teksto, nes pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 12 dalį jį sudaro suma, kuria normalioji vertė viršija eksporto kainą. Eksporto kaina apibrėžiama 2 straipsnio 8 dalyje kaip kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už produktą, jį parduodant eksportui iš eksportuojančios valstybės į Sąjungą. Be to, keliose GST apeliacinės tarybos ataskaitose aiškinant Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį nurodomas reikalavimas vertinti nagrinėjamą produktą, atsižvelgiant į jį visą. Šiuo klausimu, pvz., žr. 2001 m. kovo 1 d. GST apeliacinės tarybos ataskaitos „Europos Bendrijos – Antidempingo muitai Indijos kilmės medvilninės patalynės importui“ (DS141/AB / R) 51 ir 53 punktus ir 2004 m. rugpjūčio 11 d. GST apeliacinės tarybos ataskaitos „Jungtinės Amerikos Valstijos – Galutinis tam tikros Kanados kilmės spygliuočių pjautinės medienos dempingo nustatymas“ (DS264/AB / R) 98 ir 99 punktus. . Jos negali pirmiausia vienaip apibrėžti produkto, su kuriuo susijęs tyrimas, o paskui apskaičiuoti dempingo skirtumų kitu būdu, kuris ne visai atitinka šį apibrėžimą.

Tai nereiškia, kad institucijoms, jeigu jos mano, kad to reikia nustatant dempingo skirtumus, draudžiama suskirstyti nagrinėjamą produktą pagal tipą ar modelį ir atlikti kelis palyginimus. Tačiau laikantis reikalavimo per tyrimą nuosekliai vertinti produktą būtina, kad į visų šių palyginimų rezultatus vėliau būtų atsižvelgta ir kad dempingo skirtumai būtų nustatyti dėl kiekvieno produkto, vertinamo viso 52  – Dėl Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnio žr. 2004 m. rugpjūčio 11 d. GST apeliacinės tarybos ataskaitos „Jungtinės Amerikos Valstijos – Galutinis tam tikros Kanados kilmės spygliuočių pjautinės medienos dempingo nustatymas“ (DS264/AB / R) 80, 98 ir 99 punktus. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2007:547) Teisingumo Teismas nekvestionavo leistinumo naudoti kelių palyginimų metodo Sąjungos teisėje. .

Antra, iš paties pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies teksto matyti, kad antidempingo skirtumų nustatymui taikomas reikalavimas, kad šie skirtumai atspindėtų tikrąjį vykstančio dempingo mastą 53  – Iš tiesų iš šios nuostatos aišku, kad joje numatyti du simetriniai metodai turi leisti atspindėti tikrąjį vykstančio dempingo mastą ir institucijos gali taikyti asimetrinį metodą tik jeigu taip nėra (ir jeigu eksporto kainų struktūra labai skiriasi pagal skirtingus pirkėjus, regionus ar laikotarpius). Šiuo klausimu žr. 2003 m. sausio 9 d. Sprendimą Petrotub ir Republica / Taryba (C‑76/00 P, EU:C:2003:4, 49 punktas) ir generalinio advokato F. Jacobs išvados byloje Petrotub ir Republica / Taryba (C‑76/00 P, EU:C:2002:253) 73 ir paskesnius punktus. .

Taigi, kai institucijos įgyvendina savo diskreciją, taikydamos pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį, jos turi taikyti dempingo skirtumo apskaičiavimo metodus taip, kad užtikrintų, kad šis nustatytas skirtumas atspindėtų tikrąjį vykstančio dempingo mastą 54  – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2006:236, 154 punktas). .

Vis dėlto manau, kad tokiu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies aiškinimu, kurį Bendrasis Teismas pateikė skundžiamame sprendime ir pagal kurį institucijoms apskaičiuojant dempingo skirtumą leidžiama neatsižvelgti į tam tikrus eksporto sandorius, susijusius su tam tikrų nagrinėjamo produkto, kuris buvo apibrėžtas atliekant tyrimą, tipų eksportu, kartu vis dėlto leidžiant joms taikyti šitaip apskaičiuotus dempingo skirtumus visiems nagrinėjamo produkto tipams, gali būti pažeisti du šios išvados 62 ir 63 punktuose bei 65 ir 66 punktuose nurodyti reikalavimai.

Iš tiesų, pirma, jeigu apskaičiuojant dempingo skirtumą neatsižvelgiama į kai kuriuos nagrinėjamo produkto tipus, šis skirtumas apskaičiuojamas atsižvelgiant tik į nagrinėjamo produkto dalį, bet ne į visą šį produktą, kaip jis buvo apibrėžtas atliekant tyrimą.

Antra, jeigu institucijos, apskaičiuodamos dempingo skirtumą, neatsižvelgia į eksporto sandorius, susijusius su kai kuriais nagrinėjamo produkto tipais, jos negali atsižvelgti į šių sandorių poveikį bendro dempingo skirtumo apskaičiavimui, taigi ir išmatuoti šio poveikio. Todėl šie skirtumai gali neatspindėti tikrojo vykstančio dempingo masto.

Be to, išvadą, kad institucijos, apskaičiuodamos dempingo skirtumą, negali neatsižvelgti į eksporto sandorius, susijusius su tam tikrais nagrinėjamo produkto tipais, patvirtina, pirma, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies tekstas, antra, Teisingumo Teismo praktika ir, trečia, Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnio aiškinimas PPO lygmeniu.

Iš tiesų, pirma, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies tekste aiškiai numatyta, kad, taikant pirmąjį simetrinį metodą, dempingo skirtumas nustatomas palyginant normaliosios vertės svertinį vidurkį su visų eksporto į Sąjungą sandorių kainų svertiniu vidurkiu. Tokia formuluotė beveik nepalieka galimybių apskaičiuojant dempingo skirtumą neatsižvelgti į eksporto sandorius, susijusius su tam tikrais nagrinėjamo produkto tipais.

Antra, Sprendime Ikea Wholesale 55  – 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas (C‑351/04, EU:C:2007:547). Teisingumo Teismas sukritikavo Tarybą dėl to, kad ji „neapskaičiavo bendro dempingo skirtumo, remdamasi palyginimais, visiškai atspindinčiais visas palyginamas eksporto kainas“ 56  – Žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2007:547, 56 punktas). Kursyvu išskirta mano. .

Trečia, aiškindama Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį GST apeliacinė taryba aiškiai patvirtino, kad dempingo skirtumas, susijęs su nagrinėjamu produktu, turi būti nustatomas „palyginant normaliosios vertės svertinį vidurkį su visų palyginamų eksporto sandorių kainų svertiniu vidurkiu, t. y. visų sandorių, susijusių su visais produkto, su kuriuo yra susijęs tyrimas, modeliais ar tipais“ 57  – Žr. 2001 m. kovo 1 d. GST apeliacinės tarybos ataskaitos „Europos Bendrijos – Antidempingo muitai Indijos kilmės medvilninės patalynės importui“ (DS141/AB / R) 55 ir 58 punktus. Kursyvu išskirta mano. .

Dėl šių nuorodų į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį, į Teisingumo Teismo praktiką ir į GST apeliacinės tarybos sprendimus tais atvejais, kurie buvo susiję su vadinamojo „prilyginimo nuliui“ metodo teisėtumu 58  – Pagal prilyginimo nuliui metodą institucijos, nustatydamos bendrą dempingo skirtumą, prilygina nuliui neigiamą dempingo skirtumą, t. y. skirtumą, nustatytą pagal nagrinėjamo produkto modelius, kurių eksporto kaina yra aukštesnė už normaliąją vertę. Šiuo klausimu žr. 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2007:547, 53 ir 54 punktai) ir skundžiamo sprendimo 88 punktą. , reikia patikslinti du aspektus.

Pirmasis aspektas susijęs su Bendrojo Teismo pateiktu pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies aiškinimu. Iš tiesų Bendrasis Teismas šią nuostatą aiškino atsižvelgdamas į Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį ir į pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje bei Antidempingo sutarties 2.4 straipsnyje numatytą pareigą atlikti „teisingą palyginimą“.

Kaip nusprendė Bendrasis Teismas, iš visų šių nuostatų iš esmės aišku, kad institucijos turėjo su normaliąja verte palyginti ne visų eksporto sandorių, susijusių su nagrinėjamu produktu, o tik visų „sandorių, kurie yra palyginami su jais“, kainą 59  – Žr. skundžiamo sprendimo 40 punktą. Kursyvu išskirta mano. . Šiuo atveju eksporto sandoriai, susiję su nagrinėjamo produkto tipais, kuriems nebuvo Indijos gamintojo produkto atitikmens, taigi palyginamos (pardavimo) kainos, Bendrojo Teismo teigimu, nebuvo palyginami sandoriai. Todėl, nesant metodo, kurį taikant būtų užtikrintas teisingesnis palyginimas nei taikant tą, kurį pasirinko institucijos, apskaičiuojant dempingo skirtumą buvo teisėta neatsižvelgti į šiuos sandorius.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad, kaip matyti iš šios išvados 73 punkto, taikant Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnį, į kurį atsižvelgdamas Bendrasis Teismas aiškino pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį, „palyginamaisiais eksporto sandoriais“ reikia laikyti visus sandorius dėl kiekvieno nagrinėjamo produkto tipo 60  – Žr. nuorodą, pateiktą šios išvados 58 išnašoje. . Iš tiesų, jeigu visus atliekant tyrimą apibrėžto nagrinėjamo produkto tipus galima prilyginti panašiam produktui, tuomet pagal šios išvados 62 punkte minėtą nagrinėjamo produkto (ir panašaus produkto) nuoseklaus vertinimo reikalavimą būtina, kad visi šie tipai būtinai būtų laikomi palyginamais ir kad todėl visi su jais susiję sandoriai būtų palyginami, nors ir nėra duomenų apie kai kurių šių sandorių kainas.

Jeigu institucijos neturi duomenų apie kainas (eksportuojančioje šalyje arba, jei taikytina, panašioje šalyje) pagal kai kuriuos nagrinėjamo produkto tipus, jos turi du pasirinkimus: susiaurinti nagrinėjamo produkto apibrėžimo apimtį, iš tyrimo pašalinant tuos produkto tipus, kurių palyginamų kainų nėra 61  – Šiuo klausimu žr. generalinio advokato P. Léger išvadą byloje Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2006:236, 168 punktas). , arba nustatyti šiuos tipus atitinkančių nagrinėjamo produkto tipų normaliąją vertę taip, kad nustatant dempingo skirtumą būtų galima atsižvelgti ir į su jais susijusius eksporto sandorius.

Antra, pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalyje darant nuorodą į to paties reglamento 2 straipsnio 10 dalį 62  – Be to, Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnyje daroma nuoroda į šios sutarties 2.4 straipsnį. , įpareigojimas atlikti teisingą palyginimą taip pat apima dempingo skirtumo nustatymą. Tačiau, pirma, tai tikrai nereiškia, jog šį įpareigojimą galima aiškinti taip, kad juo apribojama nagrinėjamo produkto apibrėžimo arba įpareigojimo nustatant dempingo skirtumus atsižvelgti į visą šio produkto eksportą į Sąjungą apimtis 63  – Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, jog GST apeliacinė taryba aiškiai patvirtino, kad „eksporto kainų ir normaliosios vertės palyginimas, kuriuo tinkamai neatsižvelgiama į visų palyginamų eksporto sandorių kainas <…> nėra eksporto kainos ir normaliosios vertės „teisingas palyginimas“, kaip to reikalaujama pagal 2.4 straipsnį ir jo 2 dalį“. Žr. 2001 m. kovo 1 d. ataskaitos „Europos Bendrijos – Antidempingo muitai Indijos kilmės medvilninės patalynės importui“ (DS141/AB / R) 55 punktą. . Antra, niekas pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje neleidžia daryti išvados apie sąvokos „teisingesnis palyginimas“, kuria Bendrasis Teismas grindžia didelę jo samprotavimų dalį, buvimą 64  – Šiuo klausimu žr. skundžiamo sprendimo 84 punktą. .

Antrasis aspektas susijęs su tuo, kad Bendrasis Teismas šioje byloje nagrinėjamu atveju aiškiai atmetė atvejų, susijusių su prilyginimo nuliui metodu, reikšmingumą 65  – Žr. skundžiamo sprendimo 85–89 punktus. .

Tiksliau, Bendrasis Teismas atmetė bylos Ikea Wholesale, kurioje institucijos taikė tokį metodą, reikšmingumą šiai bylai, konstatuodamas, kad „šioje byloje negalima teigti, kad dempingo skirtumas nebuvo apskaičiuotas remiantis reikšmingu nagrinėjamo tipo produktų tipiškumu, taip neatspindint visų palyginamų eksporto kainų“ 66  – Žr. skundžiamo sprendimo 85 punktą. . Tada Bendrasis Teismas pripažino, kad, skirtingai nei prilyginimo nuliui metodo taikymo atvejais, kai atliekant palyginimą, kad būtų nustatytas dempingo skirtumas, nebuvo atsižvelgta į visas nagrinėjamo produkto tipo kategorijas, kurioms buvo nustatytas neigiamas dempingo skirtumas, šiuo atveju negalima teigti, kad dėl institucijų požiūrio dempingo skirtumo apskaičiavimo rezultatas buvo išpūstas 67  – Žr. skundžiamo sprendimo 88 punktą. .

Nemanau, kad šioje byloje galima visiškai atmesti teismų praktikos ir GST sprendimų dėl prilyginimo nuliui metodo taikymo, kaip tai padarė Bendrasis Teismas. Iš tiesų minėtuose atvejuose ir šioje byloje yra nemažai panašumų, nes visi šie atvejai susiję su neatsižvelgimu, nustatant dempingo skirtumą, į eksporto sandorių, susijusių su nagrinėjamu produktu, kuris buvo apibrėžtas atliekant tyrimą, dalį. Bylose, susijusiose su prilyginimo nuliui metodu, buvo kalbama apie sandorius, kurių atveju palyginus jų kainą su normaliąja verte buvo gautas neigiamas skirtumas. Šioje byloje kalbama apie sandorius dėl produkto tipų, kurių pardavimo kainų duomenų institucijos neturi. Abu atvejus skiria tai, kad pirmuoju atveju nagrinėjamų sandorių poveikis dempingo skirtumo nustatymui buvo nustatytas klaidingai, o šiuo atveju šių eksporto sandorių poveikis dempingo skirtumo nustatymui dėl neatsižvelgimo į šiuos sandorius paprasčiausiai buvo ignoruojamas.

Nesuprantu, kodėl toks skirtumas turėtų reikšti, kad šiuo atveju nereikia atsižvelgti į sprendimuose dėl dempingo skirtumo nustatymo išreikštus principus, ypač į reikalavimą, kad nustatant šį skirtumą reikia atsižvelgti į visą nagrinėjamo produkto eksportą, taip pat jų taikyti.

Kalbant apie argumentą dėl dempingo skirtumų, apskaičiuotų atsižvelgiant į visus nagrinėjamo produkto tipus, tipiškumo 68  – Šiuo klausimu taip pat žr. skundžiamo sprendimo 81–84 punktus. , reikia pažymėti, kad nors šie skirtumai buvo tipiški penkiems gausiausiai parduodamo produkto tipams, kaip Bendrasis Teismas tai konstatavo skundžiamo sprendimo 81 punkte, tai nepaneigia, kad, neatsižvelgdamos į tam tikrus eksporto sandorius, kai apskaičiavo minėtus skirtumus, institucijos neatsižvelgė į visą nagrinėjamą produktą, ir neįvertino šių skirtumų atsižvelgdamos į visų šio produkto eksporto į Sąjungą sandorių kainą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį 69  – Šiuo klausimu, priešingai, nei teigia Komisija, nemanau, kad iš to, jog Teisingumo Teismas 2007 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Ikea Wholesale (C‑351/04, EU:C:2007:547) 56 punkte pavartojo frazę „visiškai atspindinčiais“, pakartotą šios išvados 72 punkte, galima spręsti, kad jis norėjo patvirtinti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalies aiškinimą, kuris, priešingai pačios nuostatos formuluotei, leistų nustatyti dempingo skirtumą taip, kad būtų galima neatsižvelgti į tam tikrus eksporto sandorius, susijusius su nagrinėjamais produktais. .

Be to, neginčijama, kad šiuo atveju apskaičiuojant dempingo skirtumą nebuvo atsižvelgta atitinkamai į 38 % ir 43 % dviejų apeliančių pardavimų, todėl pirma, šių skirtumų tipiškumas, kiek jis susijęs su šiomis dviem apeliantėmis, gali būti laikomas abejotinu ir, antra, galima kelti klausimą, ar šios išvados 65 ir 66 punktuose nurodyto reikalavimo, kad dempingo skirtumas atspindėtų tikrąjį vykstančio dempingo mastą, buvo laikomasi bent jau atsižvelgiant į apeliantes 70  – Šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas negali kompensuoti dempingo skirtumo nustatymo pažeidžiant pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalį, teigdamas, jog apeliantės tvirtina, kad „atsižvelgus į visus produkto tipus, apskaičiuotas dempingo skirtumas būtų iš esmės kitoks, nei nustatytasis ginčijamame reglamente“ (žr. skundžiamo sprendimo 83 punkto pabaigą). Be to, kadangi duomenys, susiję su normaliosios vertės nustatymu, buvo laikomi konfidencialiais, šioje byloje būtų buvę praktiškai neįmanoma pateikti šio fakto įrodymų (žr. šios išvados 117 ir paskesnius punktus). Būtent remiantis šiais argumentais reikia atmesti ir skundžiamame sprendime šiuo aspektu pagrįstą argumentą, susijusį su pirmojo pagrindo, kurį Komisija pateikė per posėdį, nereikšmingumu. .

Galiausiai, kalbant apie Bendrojo Teismo pastabą skundžiamo sprendimo 89 punkte, kad taikant panašios šalies metodą gali kilti papildomų sunkumų, pažymiu, kad nei pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, nei šia nuostata siekiami tikslai 71  – Žr. šios išvados 99 ir 100 punktus ir 79 išnašoje nurodytą teismo praktiką. nesuteikia pagrindo aiškinti šio metodo kaip ribojančio to paties reglamento 2 straipsnio 11 dalyje numatytą įpareigojimą nustatant dempingo skirtumą atsižvelgti į visą nagrinėjamo produkto, kaip jis buvo apibrėžtas atliekant tyrimą, eksportą į Sąjungą.

Atsižvelgdamas į visus pateiktus argumentus ir dėl nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, konstatuodamas, kad Taryba nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, kai apskaičiuodama dempingo skirtumą neatsižvelgė į kai kuriuos eksporto sandorius, susijusius su tam tikrais nagrinėjamo produkto tipais, ir todėl ginčijamu reglamentu nepažeista nei pagrindinio reglamento 2 straipsnio 11 dalis, nei Antidempingo sutarties 2.4.2 straipsnis. Todėl siūlau Teisingumo Teismui pripažinti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą pagrįstu.

Apeliantės tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, nekonstatavęs, kad institucijos pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį ir Antidempingo sutarties 2.4 straipsnį, nes jos atmetė apeliančių prašymus atlikti koregavimą atsižvelgiant į, pirma, jų ir Indijos gamintojo gamybos sąnaudų skirtumus 72  – Apeliantės konkrečiai nurodo Indijos gamintojo patiriamas žaliavų prieigos sąnaudas ir sąnaudas, susijusias su papildomų gamybos procesų naudojimu (savo energijos gamyba). ir, antra, vartojimo efektyvumo ir produktyvumo skirtumus 73  – Apeliantės nurodė savo ir Indijos gamintojo žaliavų vartojimo (pagal kiekį, o ne vertę), elektros vartojimo (pagal kiekį, o ne vertę) ir produktyvumo vienam darbuotojui skirtumus. .

Antrojo pagrindo trečiojoje dalyje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą pažeidus pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, Antidempingo sutarties 2.4 straipsnį ir gero administravimo principą.

Apeliantės nurodo skundžiamo sprendimo 112 punktą, kuriame Bendrasis Teismas atmetė jų kaltinimą, susijusį su tuo, kad institucijos pažeidė joms tenkančias pareigas nurodyti, kokia informacija yra būtina, kad būtų galima prašyti atlikti koregavimus, ir nenustatyti apeliantėms nepagrįstos įrodinėjimo pareigos.

Apeliančių teigimu, Bendrojo Teismo pažymėta aplinkybė, kad jos galėjo suprasti jų prašymų atlikti koregavimą atmetimo motyvus, neturi įtakos klausimui, ar joms buvo nustatyta nepagrįsta įrodinėjimo pareiga. Be to, pirma, institucijos visą informaciją, susijusią su panašios šalies gamintojo duomenimis, laikė konfidencialia, antra, jos reikalavo, kad apeliantės įrodytų, jog Indijos gamintojas atsižvelgė į tariamus savo kainų skirtumus. Tačiau šios įrodinėjimo pareigos neįmanoma įvykdyti negavus Indijos gamintojo duomenų.

Dėl šios dalies kyla problema suderinti du reikalavimus, kurie tam tikromis aplinkybėmis gali atrodyti priešingi. Pirma, reikalavimą saugoti įmonių, kurios sutinka bendradarbiauti su institucijomis, šioms atliekant antidempingo tyrimą, duomenų konfidencialumą. Šis reikalavimas atrodo ypač svarbus, kai yra taikomas panašios šalies metodas, kai institucijos bendrai remiasi panašios šalies įmonės, bendradarbiaujančios atliekant tyrimą, pateiktais duomenimis. Iš tiesų, neatsižvelgus į šį reikalavimą, gali būti smarkiai pakenkta galimybei atlikti tokius tyrimus. Antra, šiam reikalavimui priešingas reikalavimas vis dėlto yra leisti prašymus atlikti koregavimą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį pateikiančioms šalims disponuoti būtina informacija, kad jos galėtų pagrįsti savo prašymus 83  – Žr. šios išvados 96 ir 97 punktus ir 78 išnašoje nurodytą teismo praktiką. .

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, jog Antidempingo sutarties 2.4 straipsnyje patikslinta, kad „institucijos nagrinėjamoms šalims nurodo, kokios reikia informacijos, kad būtų galima užtikrinti sąžiningą [teisingą] palyginimą, ir toms šalims neužkrauna nepagrįstos įrodinėjimo pareigos“.

Šios išvados 7, 40 ir 41 punktuose minėtoje 2011 m. liepos 28 d. ataskaitoje „Europos Bendrijos – Galutinės antidempingo priemonės, taikomos tam tikroms Kinijos kilmės geležinėms arba plieninėms tvirtinimo detalėms“, GST apeliacinė taryba patikslino, jog šioje nuostatoje reikalaujama, kad už tyrimą atsakingos institucijos nurodytų šalims informaciją, kuri turi būti pateikta prašymuose atlikti koregavimą, kad suinteresuotosios šalys galėtų pateikti tokius prašymus 84  – Apeliacinės tarybos ataskaitos „EB – Tvirtinimo detalės (Kinija)“ 489 punktas. .

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad minėti reikalavimai, kurie aiškiai numatyti Antidempingo sutarties 2.4 straipsnyje, nėra aiškiai pakartoti pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalyje. Tačiau manau, kad jie kyla aiškinant šią nuostatą pagal Antidempingo sutarties 2.4 straipsnį ir kad bet kuriuo atveju jie yra susiję su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintu gero administravimo principu 85  – Šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 8 d. Sprendimą Huvis / Taryba (T‑221/05, nepaskelbtas Rink., EU:T:2008:258, 77 punktas). .

Tačiau, priešingai nei atliekant įprastą antidempingo tyrimą, atliekant tyrimą, per kurį normalioji vertė nustatoma pagal panašios šalies gamintojo kainas, šios vertės duomenys gaunami iš išorinio šaltinio ir yra susiję su kita šalimi nei tiriamų eksportuojančiųjų gamintojų šalis. Jeigu šie eksportuojantieji gamintojai negauna šių duomenų, vargu ar jie gali turėti informaciją, būtiną tam, kad būtų galima nustatyti, kokius koregavimus institucijų galima prašyti atlikti siekiant atsižvelgti į galimus skirtumus, turinčius įtaką eksportuojamų produktų ir panašios šalies gamintojo vidaus rinkoje parduodamų produktų kainų palyginamumui.

Taigi tokiu atveju institucijos turi pateikti eksportuojantiesiems gamintojams, dėl kurių atliekamas tyrimas, pakankamą informaciją, kad jie galėtų pateikti prašymus atlikti koregavimus.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, pirma, kad atsakymas į klausimą, kokiais konkrečiai duomenimis turi būti pasidalyta su minėtais eksportuojančiaisiais gamintojais, priklausys nuo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamos analizės, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno tyrimo aplinkybes. Antra, institucijos turės pateikti šiuos duomenis taip, kad būtų atsižvelgta į reikalavimą saugoti per tyrimą bendradarbiauti sutikusių įmonių, be kita ko, jei taikytina, panašios šalies gamintojų duomenų konfidencialumą.

Vis dėlto šioje byloje atrodo, kad visa informacija, susijusi su normaliosios vertės nustatymu remiantis Indijos gamintojo duomenimis, buvo laikoma konfidencialia eksportuojančiųjų gamintojų, dėl kurių buvo atliekamas tyrimas, atžvilgiu 86  – Žr. skundžiamo sprendimo 112 punktą. Institucijos neginčijo šios aplinkybės. . Tokiomis aplinkybėmis užduotis, kaip tvirtina apeliantės, „įrodyti, kad tariami skirtumai paveikė kainų palyginamumą“ 87  – Žr. skundžiamo sprendimo 116 punktą. , tikrai atrodė sunkiai įvykdoma, o gal net visai neįveikiama.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad antrojo pagrindo trečią dalį reikia pripažinti pagrįsta.

Tik iš karto norėčiau pažymėti, kad jeigu Teisingumo Teismas, remdamasis pirma pateiktais argumentais, nuspręstų, jog šioje byloje nekonstatavęs, kad institucijos pažeidė savo pareigą nurodyti, kokia informacija buvo būtina, taip pat pareigą nenustatyti nepagrįstos įrodinėjimo pareigos eksportuojantiesiems gamintojams, dėl kurių atliekamas tyrimas, Bendrasis Teismas pažeidė pagrindinio reglamento 2 straipsnio 10 dalį, ir tai negali sukelti pasekmių apeliančių pateiktų prašymų atlikti koregavimą atmetimui ginčijamame reglamente. Iš tiesų, kaip matyti iš argumentų, kuriuos jau pateikiau analizuodamas pirmą ir antrą šio pagrindo dalis, prašomų koregavimų bet kuriuo atveju dėl jų ryšio su apeliančių sąnaudų struktūra ir gamybos veikla negalėjo prašyti įmonės, kurioms netaikomas rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančios bendrovės statusas 88  – Šiuo klausimu taip pat reikia pažymėti, jog apeliantės neteigė, kad dėl negalėjimo susipažinti su informacija, susijusia su normaliosios vertės nustatymu remiantis Indijos gamintojo duomenimis, joms buvo sukliudyta pateikti prašymus atlikti kitokio pobūdžio koregavimus. .

Antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantės teigia, kad skundžiamo sprendimo 120–124 punktuose Bendrasis Teismas padarė klaidą, nusprendęs, kad ginčijamame reglamente institucijos laikėsi joms nustatytos pareigos motyvuoti. Vertindamas reikalaujamą motyvavimo tikslumo laipsnį Bendrasis Teismas neatsižvelgė į ginčijamo reglamento kontekstą, t. y. panašios šalies metodo taikymą ir galimybės susipažinti su duomenimis apie Indijos gamintoją nebuvimą. Be to, Bendrasis Teismas pakankamai neatsižvelgė į apeliančių ir institucijų keitimąsi informacija per administracinę procedūrą, kai apeliantės prašė institucijų pateikti joms išsamesnių paaiškinimų. Šiomis aplinkybėmis institucijos turėjo pakankamai išsamiai detalizuoti priežastis, dėl kurių apeliančių pateikti argumentai ir įrodymai netenkino joms nustatytos įrodinėjimo pareigos.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką SESV 296 straipsnyje reikalaujami motyvai turi atitikti nagrinėjamo akto pobūdį ir parodyti aiškią ir vienareikšmę aktą priėmusios institucijos argumentaciją tam, kad suinteresuotieji asmenys galėtų suprasti, kuo pagrįsta priimta priemonė, o kompetentingas teismas – vykdyti kontrolę. Šis reikalavimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes, visų pirma akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir asmenų, kuriems skirtas aktas, kitų asmenų, su kuriais aktas tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, galimą interesą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama, kad motyvai apimtų visas faktines ir teisines aplinkybes, nes klausimas, ar akto motyvai atitinka SESV 296 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į jų formuluotę, bet ir aplinkybes bei atitinkamą sritį reglamentuojančių teisės normų visumą 89  – Žr. 2015 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Fliesen-Zentrum Deutschland (C‑687/13, EU:C:2015:573, 75 ir 76 punktai ir juose nurodyta teismo praktika). .

Kadangi šioje byloje apeliantės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pakankamai neatsižvelgė į per administracinę procedūrą pasikeistą informaciją, šiuo argumentu siekiama kvestionuoti Bendrojo Teismo atliktą įrodymų vertinimą, o tai, kaip jau pažymėjau šios išvados 104 punkte, nėra leistina apeliacinio proceso etapu 90  – Žr. šios išvados 81 išnašoje nurodytą teismo praktiką. .

Kalbant apie argumentą, susijusį su neatsižvelgimu į panašios šalies metodo taikymą, reikia pažymėti, jog skundžiamo sprendimo 99 punkte pateikta ginčijamo reglamento 41 ir 103 konstatuojamųjų dalių analizė vienareikšmiai rodo, kad Taryba atsižvelgė į šią aplinkybę nurodydama motyvus, dėl kurių laikėsi nuomonės, kad reikia atmesti apeliančių pateiktus prašymus atlikti koregavimą. Šiomis aplinkybėmis Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad jis dėl šios priežasties nesukritikavo ginčijamo reglamento motyvų. Kalbant apie argumentą, susijusį su galimybės gauti duomenis apie Indijos gamintoją nebuvimu, pažymėtina, kad ši aplinkybė neturi jokio poveikio institucijai tenkančiai pareigai nurodyti motyvus, ir galimai išsamesni motyvai negali kompensuoti to, kad nebuvo galima gauti informacijos, kuri buvo būtina siekiant pateikti prašymus atlikti koregavimą.

Remiantis tuo darytina išvada, kad, mano nuomone, antrojo pagrindo ketvirtą dalį taip pat reikia atmesti.

Galiausiai, remiantis šios išvados 87 ir 121 punktais, mano nuomone, apeliančių byloje C‑376/15 P pateiktą apeliacinį skundą reikia patenkinti, o skundžiamą sprendimą – panaikinti.