Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MANUEL CAMPOS SÁNCHEZ-BORDONA IŠVADA,

pateikta 2026 m. rugsėjo 17 d.(1)

Byla C‑556/25

Haluška, s. r. o.

prieš

Okresný úrad Ružomberok, katastrálny odbor

(Najvyšší správny súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„ Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Energetika – Leidimų nedideliu kiekiu gaminti hidroenergiją išdavimo tvarka – Pagal nacionalinę teisę smulkiesiems gamintojams nesuteikiama galimybė prašyti įregistruoti įstatymu nustatytus servitutus – Sąjungos teisės įgyvendinimas nacionalinėje teisėje – Diskriminacijos draudimas “






1.        Slovakijoje elektros energijos gamintojai iš esmės gali naudotis kitų asmenų žemės sklypuose įstatymu nustatytu servitutu(2), jeigu pagal nacionalinį įstatymą, kuriuo į nacionalinę teisę perkelta Direktyva (ES) 2019/944(3), turi leidimą vykdyti savo veiklą.

2.        Vis dėlto atrodo, kad pagal tą patį įstatymą smulkieji elektros energijos gamintojai tokios galimybės neturi. Byloje dėl prejudicinio sprendimo priėmimo aiškinamasi, ar tokia išimtis atitinka Sąjungos teisę.

3.        Teisingumo Teismui tenka išaiškinti Direktyvos 2019/944 8 straipsnį, taip pat šio straipsnio ryšį su bendruoju nediskriminavimo principu, įtvirtintu tos pačios direktyvos 9 straipsnyje.

I.      Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė. Direktyva 2019/944

4.        3 straipsnyje („Konkurencingos, į vartotojus orientuotos, lanksčios ir nediskriminacinės elektros energijos rinkos“) nurodyta:

„<…>

4.      Valstybės narės užtikrina vienodas sąlygas, kuriomis elektros energijos įmonėms būtų taikomos skaidrios, proporcingos ir nediskriminacinės taisyklės, mokesčiai ir režimas, visų pirma atsakomybės už balansavimą, patekimo į didmenines rinkas, prieigos prie duomenų, tiekėjo pakeitimo proceso ir sąskaitų išrašymo tvarkos ir, kai taikoma, licencijavimo atžvilgiu.

<…>“

5.        8 straipsnyje („Leidimų dėl naujų pajėgumų išdavimo tvarka“) numatyta:

„1.      Valstybės narės nustato leidimų statyti naujus gamybos pajėgumus išdavimo tvarką, kuri vykdoma laikantis objektyvių, skaidrių ir nediskriminacinių kriterijų.

<…>

3.      Valstybės narės užtikrina, kad būtų nustatyta konkreti, supaprastinta ir racionalizuota leidimų dėl nedidelės apimties decentralizuotos ir (arba) paskirstytos gamybos išdavimo tvarka, pagal kurią būtų atsižvelgiama į jos ribotą apimtį ir galimą poveikį.

Valstybės narės gali nustatyti tos konkrečios leidimų išdavimo tvarkos gaires. Reguliavimo institucijos ar kitos kompetentingos nacionalinės institucijos, įskaitant planavimo institucijas, peržiūri tas gaires ir gali rekomenduoti jų dalinius pakeitimus.

<…>“

6.        9 straipsnyje („Viešųjų paslaugų įpareigojimai“) nustatyta:

„1.      Nedarant poveikio 2 daliai, valstybės narės, remdamosi savo institucine struktūra ir deramai laikydamosi subsidiarumo principo, užtikrina, kad elektros energijos įmonės veiktų laikydamosi šios direktyvos principų siekiant sukurti konkurencingą, saugią ir aplinką tausojančią elektros energijos rinką, bei nediskriminuoja tų įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu.

<…>“

7.        Pagal 73 straipsnį 8 straipsnio 1 dalis, 2 dalies a–i ir k punktai, 3 ir 4 dalys taikomi nuo 2021 m. sausio 1 d.

B.      Nacionalinė teisė

1.      Energetikos įstatymas(4)

8.        6 straipsnyje reglamentuotas leidimas, suteikiantis teisę vykdyti „veiklą energetikos sektoriuje“.

–        Pagal jo 1 dalį veiklą energetikos sektoriuje galima vykdyti tik turint leidimą arba sertifikatą apie reikalavimo pranešti įvykdymą ir jų laikantis.

–        2 dalyje numatyta, kad, išskyrus 4 dalyje nurodytus veiksmus, leidimas reikalingas, be kita ko, elektros energijai gaminti, perduoti, paskirstyti ir tiekti.

–        Pagal jo 4 dalies a punktą leidimo elektros energijai gaminti ir tiekti nereikia, jeigu naudojama elektros energijos gamybos įranga, kurios bendra įrengtoji galia neviršija 1 MW.

–        Remiantis 5 dalimi, subjektams, vykdantiems veiklą, kuriai nereikalingas leidimas pagal 4 dalį, taikomas reikalavimas pranešti, pagal kurį jie per 30 dienų turi pranešti institucijai apie atitinkamos veiklos pradžią, pabaigą ar pakeitimą. Institucijos išduotas sertifikatas apie reikalavimo pranešti įvykdymą yra dokumentas, suteikiantis teisę vykdyti veiklą.

9.        11 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Leidimo turėtojas <…>, kiek tai būtina, siekdamas viešojo intereso gali:

a)      patekti į tretiesiems asmenims priklausančius sklypus ir objektus, taip pat naudotis juose esančiais įrenginiais, kiek ir kaip tai būtina vykdant leidime nurodytą veiklą;

<…>

f)      tretiesiems asmenims priklausančiuose sklypuose, už užstatytų savivaldybės plotų ribų, įrengti elektros perdavimo ir paskirstymo sistemų linijas ir instaliacijas <…>;

g)      tretiesiems asmenims priklausančiuose nekilnojamojo turto objektuose vykdyti leistinus veiksmus, susijusius su elektros įrenginiais <…>, būtinus siekiant užtikrinti įrangos ar tinklų, kurių statybai gautas leidimas <…>, veikimą“(5).

10.      11 straipsnio 8 dalyje nurodyta:

„1 dalyje išvardytas teises atitinkančios pareigos yra su nekilnojamojo turto nuosavybe susiję servitutai. Leidimo turėtojas gali prašyti įtraukti servitutą į nekilnojamojo turto registrą.“

2.      Nuostatos dėl servitutų ir nekilnojamojo turto registro

11.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas citavo nacionalines nuostatas dėl servitutų ir nekilnojamojo turto registro. Pagal jas servitutas nustatomas rašytine sutartimi, kompetentingos institucijos sprendimu arba įstatymu. Kad būtų galima naudotis servitutu suteikiamomis teisėmis, servitutas turi būti įtrauktas į nekilnojamojo turto registrą.

II.    Faktinės aplinkybės, byla ir prejudiciniai klausimai

12.      Prašyme priimti prejudicinį sprendimą (kartu atsižvelgiant į Slovakijos vyriausybės pateiktą papildomą informaciją) nurodytos šios faktinės aplinkybės:

–        bendrovė Haluška s. r. o. (toliau – Haluška) gamina hidroenergiją naudodama nedidelį įrenginį, kurio galia yra 0,0975 MW,

–        nors šis įrenginys veikia nuo 1993 m. ir buvo „rekonstruotas“ 2009 m., Haluška jį ėmė valdyti 2014 m. spalio 15 d., kai tapo įrenginio operatore(6),

–        2014 m. spalio mėn. Haluška pagal Energetikos įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatytą supaprastintą tvarką pranešė apie veiklos pradžią(7),

–        2021 m. gruodžio 6 d. Haluška pateikė Okresný úrad Ružomberok, katastrálny odbor (Ružomberoko rajono registro tarnyba, Slovakija; toliau – Registro tarnyba) prašymą pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 6 dalis įtraukti į registrą įstatymu nustatytą servitutą, suteikiantį teisę naudotis svetimu nekilnojamuoju turtu,

–        2022 m. vasario 4 d. Registro tarnyba prašymą atmetė motyvuodama tuo, kad servitutas į registrą gali būti įtrauktas tik „leidimo“, išduoto pagal Energetikos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, turėtojo naudai, o ne įmonės, kuriai taikomas to straipsnio 4 dalyje numatytas „reikalavimas pranešti“, naudai,

–        Haluška dėl Registro tarnybos sprendimo pateikė skundą Správny súd v Banskej Bystrici (Banska Bistricos administracinis teismas, Slovakija). Ji nurodė, kad Registro tarnybos pateiktas Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies aiškinimas prieštarauja Sąjungos teisei, nes yra palankus stambiesiems gamintojams, iškreipia konkurenciją ir trukdo smulkiesiems gamintojams patekti į elektros energijos rinką.

13.      Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė konstatavęs, kad:

–        pačioje Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalyje nereikalaujama, kad „smulkiajam elektros energijos gamintojui“ būtų suteiktos tokios pačios apimties teisė kaip „stambiajam gamintojui“,

–        Registro tarnybos pateiktas Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 8 dalių aiškinimas yra teisingas. Jeigu įstatymu nustatytu servitutu galėtų naudotis ir smulkieji gamintojai, labai padaugėtų sklypų, kuriems taikomas servitutas, o tai reikštų, kad būtų labai ribojamos trečiųjų asmenų nuosavybės teisės,

–        leidus Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 8 dalyse numatytu servitutu naudotis tik „leidimo“ turėtojui, nėra ribojama ekonominės veiklos plėtra, nes smulkusis elektros gamintojas pagal Slovakijos civilinį kodeksą gali prašyti, kad servitutas būtų nustatytas sandoriu, arba, jei sutartis nesudaroma, kreiptis į teismą.

14.      Haluška pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė Najvyšší správny súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas), o jis Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar nacionalinės teisės normos, kuriomis nacionalinis įstatymų leidėjas automatiškai užkirto kelią smulkiesiems elektros energijos gamintojams, veikiantiems pagal supaprastintą tvarką, numatytą [Direktyvos 2019/944] 8 straipsnio 3 dalyje, naudotis nacionalinėje teisėje užtikrintomis teisėmis į servitutą, skirtomis verslo vykdymui energetikos sektoriuje palengvinti, bet visiems kitiems elektros energijos gamintojams leido jomis naudotis, patenka į Sąjungos teisės, t. y. [SESV] 194 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su [Direktyvos 2019/944] 8 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 9 straipsnio 1 dalimi, taikymo sritį?

2.      Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar [Direktyvos 2019/944] 8 straipsnio 1 ir 3 dalys, siejamos su 9 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamos taip, kad su jomis nesuderinamos nacionalinės teisės normos, kuriomis nacionalinis įstatymų leidėjas automatiškai užkirto kelią smulkiesiems elektros energijos gamintojams, veikiantiems pagal šios direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje numatytą supaprastintą tvarką, naudotis nacionalinėje teisėje užtikrintomis teisėmis į servitutą, skirtomis verslo vykdymui energetikos sektoriuje palengvinti, bet visiems kitiems elektros energijos gamintojams leido jomis naudotis?“

III. Procesas Teisingumo Teisme

15.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas gavo 2025 m. rugpjūčio 19 d.

16.      Rašytines pastabas pateikė Haluška, Slovakijos vyriausybė ir Europos Komisija.

17.      2026 m. birželio 10 d. vykusiame teismo posėdyje dalyvavo Slovakijos vyriausybė ir Komisija.

IV.    Prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumas

18.      Slovakijos vyriausybė mano, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes pagrįstas neišsamiu faktinių aplinkybių aprašymu ir neteisingai nurodytu nacionaliniu teisiniu pagrindu. Be to, ji laikosi nuomonės, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas nesusijęs su faktinėmis aplinkybėmis ar bylos dalyku.

19.      Visų pirma ji teigia, kad klausimai yra hipotetiniai, nes bylos dalykas yra servituto nustatymas, kuris nacionalinėje teisėje „materialiniu požiūriu“ numatytas tik leidimo vykdyti elektros energijos skirstymo veiklą turėtojui, o ne elektros energijos gamintojams (neatsižvelgiant į jų dydį), kaip antai Haluška.

20.      Pagal suformuotą jurisprudenciją(8):

–        tik nacionalinis teismas turi kompetenciją nurodyti faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą, susijusius su pateiktais klausimais; Teisingumo Teismas neturi tikrinti jų tikslumo,

–        prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija, o Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku arba klausimai yra hipotetiniai.

21.      Slovakijos vyriausybės prieštaravimas dėl faktinių aplinkybių ir nacionalinės teisės aprašymo negali būti patenkintas, nes pareiga pateikti tokį aprašymą tenka tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, o Teisingumo Teismas juo turi vadovautis.

22.      Dėl nurodytų prašymo priimti prejudicinį sprendimą trūkumų pažymėtina, kad iš tikrųjų šį prašymą pateikęs teismas:

–        nepatikslino, kokie darbai turėjo būti atlikti tretiesiems asmenims priklausančiuose sklypuose, kuriems nustatytas servitutas (būtent tą servitutą atsisakyta įtraukti į registrą). Atrodo, kad jo prejudiciniai klausimai apskritai susiję su visomis Energetikos įstatymo 11 straipsnyje nurodytomis teisėmis(9), kurios yra nevienodos, taigi jie šiek tiek nekonkretūs,

–        nurodęs nediskriminavimo principą teismas nepaaiškino, kokio tikslo siekiama Slovakijos teisės aktais, atimant iš smulkiųjų gamintojų teisę naudotis įstatymu nustatytu servitutu. Gali prireikti identifikuoti šį tikslą siekiant įvertinti Sąjungos teisės neatitinkantį nevienodą požiūrį.

23.      Vis dėlto šie faktinių aplinkybių ir teisinio pagrindo aprašymo trūkumai(10) arba nėra lemiami (visų pirma trūkumas, susijęs su konkrečiu nagrinėjamo servituto dalyku), arba juos buvo galima išaiškinti per rašytinę proceso dalį ir teismo posėdyje.

24.      Be to, Slovakijos vyriausybės argumentai, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnis šioje byloje netaikomas ratione materiae, turi būti analizuojami aiškinant tą nuostatą, o ne vertinant prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumą.

25.      Remiantis analogiška pozicija reikia paneigti ir Slovakijos vyriausybės argumentus dėl Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (kurioje reglamentuotas įstatymu nustatytas servitutas). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis yra kompetentingas aiškinti nacionalinę teisę, mano, kad pagal šią nuostatą įstatymu nustatytais servitutais gali pasinaudoti visi gamintojai, o jeigu taip nėra, reikia išnagrinėti, ar ta nuostata atitinka Direktyvos 2019/944 9 straipsnį, ar ne. Taigi, klausimas yra ne hipotetinis, bet tiesiogiai susijęs su ginčo esme(11).

26.      Taigi Teisingumo Teismas turi būtiną informaciją, kad naudingai atsakytų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kurio prejudiciniai klausimai turi būti pripažinti priimtinais.

V.      Dėl esmės

27.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisę atitinka nacionalinės teisės normos, pagal kurias, atsižvelgiant į jų aiškinimą ir taikymą Slovakijoje:

–        smulkieji elektros energijos gamintojai, kuriems taikoma Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalyje numatyta „konkreti“ tvarka, neturi galimybės, kad jiems būtų įregistruotas trečiųjų asmenų žemės sklypuose įstatymu nustatytas servitutas,

–        jį įregistruoti galima tik subjektų, turinčių leidimą, išduotą Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 dalyje numatyta „įprasta“ tvarka, atveju.

A.      Pirmasis prejudicinis klausimas

28.      Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjamos nacionalinės teisės normos „patenka į Sąjungos teisės, t. y., [SESV] 194 straipsnio 1 dalies a punkto, siejamo su [Direktyvos 2019/944] 8 straipsnio 1 ir 3 dalimis bei 9 straipsnio 1 dalimi, taikymo sritį“.

29.      SESV 194 straipsnis yra pirminės teisės norma, kuria remiantis buvo priimta Direktyva 2019/944. Ši direktyva yra viena iš SESV 194 straipsnio 2 dalyje numatytų „priemon[ių], būtin[ų] 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti“.

30.      Direktyva 2019/944 minimaliai suderintos nuostatos dėl Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavimo ir veikimo. Joje, be kita ko, įtvirtintos taisyklės dėl „atvir[o] patekim[o] į integruotą rinką“(12), tačiau tiesiogiai nereglamentuota teisė (Slovakijos teisėje suteikta „leidimo“ turėtojams) reikalauti į nekilnojamojo turto registrą įtraukti įstatymu nustatytus servitutus, taikomus svetimam nekilnojamajam turtui.

31.      Teisė pasinaudoti įstatymu nustatytu servitutu yra viena iš priemonių, kurios „palengvin[a] verslo vykdymą energetikos sektoriuje“. Taigi ji turi poveikį „Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavim[ui] ir veikim[ui]“. Nors valstybės narės privalo nustatyti reikalavimus, kas ir kaip gali pasinaudoti servitutu, naudodamosi savo kompetencija jos turi laikytis nediskriminavimo principo, įtvirtinto Direktyvos 2019/944 9 straipsnio 1 dalyje(13).

32.      Mano nuomone, kaip savo klausime teisingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas gali turėti įtakos sprendžiant ginčą. Taigi nagrinėjamos nacionalinės teisės normos turi būti vertinamos remiantis prielaida, kad jos patenka į Direktyvos 2019/944 taikymo sritį.

33.      Slovakijos vyriausybė ginčija Direktyvos 2019/944 8 straipsnio taikymą ratione materiae ir pažymi, kad nacionalinėje teisėje numatytos dvi skirtingos tvarkos: viena taikoma, kai siekiama statyti elektros energijos gamybos įrenginį, kita – kai siekiama vykdyti profesinę veiklą(14) naudojant jau pastatytą tokį įrenginį(15).

34.      Galimybė įregistruoti įstatymu nustatytus servitutus susijusi tik su antrojo leidimo (vykdyti profesinę veiklą), o ne pirmojo leidimo (statyti įrenginį) gavimu. Remdamasi šiuo pagrindu ir nuostatos tekstu Slovakijos vyriausybė teigia, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnis nagrinėjamoje byloje netaikomas.

35.      Taigi visų pirma reikia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2019/944 8 straipsnis apima tik „nauj[ų] gamybos pajėgum[ų] [statybą]“, o gal apskritai „profesinės veiklos vykdymą energetikos sektoriuje“. Jeigu būtų teisinga pirmoji prielaida, būtų galima paneigti šio straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje.

36.      Kaip minėjau, Slovakijos vyriausybė teigia, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalis taikoma tik su „nauj[ų] gamybos pajėgum[ų] [statyba]“ susijusiai tvarkai. Vis dėlto ji neapima tvarkos, nustatytos „leidimui vykdyti veiklą energetikos sektoriuje“. Kaip teigia Slovakijos vyriausybė, pagal Slovakijos teisę būtent šis leidimas yra pagrindas, leidžiantis įregistruoti įstatymu nustatytus servitutus.

37.      Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad remiantis Direktyvos 2019/944 tekstu Slovakijos vyriausybės teiginį galima patvirtinti: 8 straipsnis apskritai taikomas energijos „gamybai“(16). Jo 3 dalyje numatyta „<…> konkreti <…> leidimų dėl nedidelės apimties decentralizuotos ir (arba) paskirstytos gamybos išdavimo tvarka“. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta (įprasta) leidimų „statyti naujus gamybos pajėgumus“ išdavimo tvarka.

38.      Vis dėlto Slovakijos vyriausybės argumentas neatitinka Direktyvos 2019/944 8 straipsnio aiškinimo, kuriuo atsižvelgiama į šiame straipsnyje reglamentuojamos „leidimų <…> išdavimo tvarkos“ tikslą.

39.      Direktyvos 2019/944 tikslas, be kita ko, yra „užtikrinti, kad nekiltų jokių nepagrįstų kliūčių patekti į elektros energijos vidaus rinką, joje veikti ir iš jos pasitraukti“(17).

40.      Tai, kad „patekimas į rinką“ ir leidimų išdavimo tvarka yra tarpusavyje susiję, matyti iš Direktyvos 2019/944 79 konstatuojamosios dalies: „[p]ernelyg ilgai trunkančios leidimų išdavimo procedūros gali trukdyti į rinką patekti naujiems dalyviams“(18).

41.      Taigi bendras Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytos tvarkos tikslas yra palengvinti veiksmingą ir nediskriminacinį naujų gamintojų – tiek stambiųjų, tiek smulkiųjų – patekimą į elektros energijos vidaus rinką, užtikrinant, kad toks patekimas nebūtų pernelyg sudėtingas, sunkus ir brangus (laiko ir pinigų atžvilgiu)(19).

42.      Tam, kad būtų galima veiksmingai patekti į elektros energijos rinką, gamintojui nepakanka pastatyti elektros gamybos įrenginį – jis turi jį pradėti eksploatuoti, kad būtų gaminama elektros energija.

43.      Iš Energetikos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, kad „elektros energij[os] gam[yba]“ yra viena iš energetikos sektoriuje vykdomos profesinės veiklos rūšių ir ją „galima vykdyti tik turint leidimą arba sertifikatą apie reikalavimo pranešti įvykdymą ir jų laikantis“(20).

44.      Teismo posėdyje Slovakijos vyriausybė teigė, kad Slovakijoje „naujas gamintojas“, siekiantis patekti į elektros energijos vidaus rinką ir kaip verslininkas eksploatuoti elektros energijos gamybos įrenginį(21):

–        jeigu nori pastatyti naują elektrinę, iš esmės turi turėti šiuo tikslu išduotą oficialų „sertifikatą“, kurio nereikalaujama iš tam tikrų smulkiųjų gamintojų(22),

–        bet kuriuo atveju turi turėti(23) leidimą, t. y. „leidimą vykdyti elektros energijos gamybos veiklą“ (jis numatytas Energetikos įstatymo 6 straipsnyje), kuris būtinas siekiant pradėti eksploatuoti elektrinę.

45.      Tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2019/944 8 straipsnyje nurodytas „[l]eidim[as] dėl naujų pajėgumų“ Slovakijoje apima šiuos dokumentus: a) sertifikatą, kurį turint atitinkamu atveju buvo galima pastatyti įrenginį, ir b) leidimą vykdyti profesinę elektros energijos gamybos veiklą naudojant šį įrenginį.

46.      Direktyvos 2019/944 8 straipsniu iš esmės siekiama užtikrinti patekimą į rinką pagal tvarką, kuri taikoma laikantis „objektyvių, skaidrių ir nediskriminacinių kriterijų“ (o smulkiųjų gamintojų atveju – taip pat pagal „supaprastint[ą] ir racionalizuot[ą]“ tvarką). Šio reikalavimo turi būti paisoma taikant ir leidimo statyti elektrinę (kai tam reikalingas sertifikatas), ir leidimo eksploatuoti išdavimo tvarką. Jeigu tas reikalavimas būtų taikomas vien statybos etapui, to nepakaktų ir praktiškai nebūtų užtikrintas joks patekimas į rinką, nes elektrinė, kuriai neišduotas leidimas, suteikiantis teisę ją eksploatuoti (t. y. gaminti elektros energiją), negalėtų dalyvauti bendrojoje elektros energijos rinkoje ir vargu ar galėtų būti laikoma „gamybos įrenginiu“.

47.      Galiausiai Direktyvos 2019/944 8 straipsnis turi būti aiškinamas vienodai, neatsižvelgiant į pagal nacionalinę teisę taikomos leidimų išdavimo tvarkos ypatybes.

48.      Direktyvos 2019/944 8 straipsnyje nurodyta, kad turi būti nustatyta konkreti tvarka smulkiesiems elektros energijos gamintojams. Vis dėlto jame nereikalaujama, kad veiksmai, būtini gamybos įrenginiui pastatyti ir elektros energijos gamybos veiklai vykdyti naudojant šį įrenginį, būtų atliekami taikant dvi atskiras tvarkas. Direktyvos 2019/944 8 straipsnį į nacionalinę teisę galima perkelti taip, kad abu leidimai būtų suteikiami taikant vieną tvarką(24).

49.      Taigi, manau, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės normos ir Direktyvos 2019/944 8 straipsnis turi būti lyginami plačiai aiškinant šį straipsnį: jis taikomas ne tik naujų elektros energijos gamybos įrenginių statybai, bet ir leidimo – suteikiančio elektros energijos gamintojui teisę patekti į rinką – išdavimo tvarkoms (plačiąja prasme)(25).

50.      Vertinant iš šios perspektyvos, Direktyvos 2019/944 8 straipsnis apimtų leidimo vykdyti profesinę veiklą energetikos sektoriuje išdavimo tvarką, jeigu pagal Slovakijos teisę su tuo leidimu būtų siejama galimybė reikalauti įregistruoti įstatymu nustatytą servitutą, suteikiantį teisę naudotis svetimu turtu.

51.      Bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, kaip būtų išaiškintas Direktyvos 2019/944 8 straipsnis, pirmuoju prejudiciniu klausimu siekiama tik išsiaiškinti, ar nacionalinės teisės norma, pagal kurią smulkiesiems gamintojams neleidžiama naudotis teisėmis į servitutą, patenka į Sąjungos teisės, t. y. SESV 194 straipsnio 1 dalies a punkto ir Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 bei 3 dalių ir 9 straipsnio, taikymo sritį. Mano nuomone, į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

B.      Antrasis prejudicinis klausimas

52.      Jeigu į pirmąjį prejudicinį klausimą būtų atsakyta teigiamai (kaip siūlau), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 ir 3 dalis, siejamas su 9 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjama nacionalinė norma yra draudžiama.

53.      Kaip nurodyta nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pagal iki šiol taikytą nacionalinės teisės normų aiškinimą „<…> automatiškai užkertamas kelias smulkiesiems elektros energijos gamintojams, veikiantiems pagal <…> supaprastintą tvarką, naudotis nacionalinėje teisėje užtikrintomis teisėmis į servitutą, skirtomis verslo vykdymui energetikos sektoriuje palengvinti, bet visiems kitiems elektros energijos gamintojams leidžiama jomis naudotis“.

54.      Taigi antrasis prejudicinis klausimas grindžiamas prielaida, kad pagal nacionalinės teisės normą yra suteikiamos skirtingos teisės subjektams, besinaudojantiems „įprasta“ tvarka (Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 dalis), ir subjektams, kuriems taikoma „konkreti, supaprastinta ir racionalizuota“ tvarka (tos pačios direktyvos 8 straipsnio 3 dalis).

55.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl to, kad, jo nuomone:

–        pagal Slovakijos teisę smulkiesiems gamintojams privaloma Energetikos įstatymo 6 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyta „konkreti“, supaprastinta ir racionalizuota tvarka, ir jiems nesuteikiama galimybė kaip alternatyvą pasirinkti „įprastą“ tvarką, taikomą tik „stambiesiems“ gamintojams,

–         dėl tokios sistemos smulkieji gamintojai „visiškai“ netenka galimybės pasinaudoti Energetikos įstatymo 11 straipsnyje nustatytais servitutais,

–        apribojimas yra toks didelis, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalies tikslas „visiškai praranda savo prasmę“, nes dėl apribojimo smulkieji gamintojai netenka „pranašumų, kuriais naudojasi kiti elektros energijos gamintojai, veikiantys pagal sudėtingesnę leidimų išdavimo tvarką“(26).

56.      Nurodęs, koks, jo nuomone, yra Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalies tikslas(27), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu kritikuoja nacionalinės teisės aktus, nes jie neleidžia pasiekti to tikslo(28).

57.      Direktyvos 2019/944 8 straipsnis yra procesinio pobūdžio, t. y. jis nelemia teisių, kurios bus suteiktos arba nesuteiktos pritaikius atitinkamą tvarką(29). Pabrėžiu: jame tik numatyta tam tikra tvarka – tiek įprasta, tiek supaprastinta, – kurią pritaikius išduodamas leidimas (pirmuoju atveju) arba pranešama apie veiklą (antruoju atveju).

58.      Taip suprantamo Direktyvos 2019/944 8 straipsnio tiesioginis tikslas nėra užtikrinti sveiką konkurenciją rinkoje(30). Veikiau juo siekiama nustatyti pareigas, kurių valstybės narės turi laikytis numatydamos tinkamą leidimų išdavimo tvarką, leidžiančią elektros energijos gamintojams faktiškai ir be diskriminacijos patekti į rinką.

59.      Iš Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalies ir ankstesnėse direktyvose dėl elektros energijos vidaus rinkos pateiktų lygiaverčių nuostatų rengimo dokumentų matyti, kad ta nuostata labiau susijusi su leidimo išdavimo tvarka nei su paties leidimo turiniu ir pasekmėmis.

60.      Nuo tada, kai ši nuostata pirmą kartą įtraukta į Direktyvą 2003/54/EB(31), jos tikslas buvo „pagerinti ir pagreitinti leidimų išdavimo mažosioms elektros gamybos įmonėms procedūras“(32). Pagal Direktyvą 2009/72 valstybės narės turėjo „užtikrin[ti], kad būtų nustatyta speciali leidimų dėl nedidelės apimties <…> gamybos išdavimo tvarka“(33). Šiuo klausimu Direktyvoje 2019/244 patikslinta, kad konkreti leidimų išdavimo tvarka turėtų būti supaprastinta ir racionalizuota(34).

61.      Iš šio teisėkūros proceso matyti, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalis priimta laipsniškai derinant leidimų išdavimo tvarką, kad ji būtų pritaikyta prie smulkiųjų elektros energijos gamintojų poreikių. Ta dalimi siekiama užtikrinti, kad dėl tokios tvarkos ypatybių smulkiesiems gamintojams nebūtų sudaryta kliūčių patekti į rinką arba jie nebūtų nuo to atgrasyti.

62.      Atsižvelgiant į materialinį, o ne vien procesinį aspektą, iš kartu vertinamų Slovakijos teisės aktų, kuriuose įtvirtinta dvejopa tvarka, matyti paradoksali pasekmė: tai, kas smulkiesiems elektros energijos gamintojams turėtų suteikti naudos, virsta sankcija. Pritaikius „supaprastintą“ tvarką, šie gamintojai gauna leidimą, kuris nesuteikia jiems teisės prašyti įregistruoti nagrinėjamus įstatymu nustatytus servitutus, kitaip nei subjektams, kuriems taikoma įprasta tvarka.

63.      Kaip minėjau, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad taikant supaprastintą tvarką iš smulkiųjų gamintojų atimamos teisės, turinčios didelį poveikį jų galimybei patekti į rinką(35).

64.      Jeigu teisingai suprantu nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, tą prašymą pateikęs teismas: a) laiko neginčytina aplinkybę, kad pagal nacionalinės teisės aktus smulkiesiems gamintojams negali būti taikoma „įprasta“ tvarka(36), ir b) nurodo, kad smulkieji gamintojai negali atsisakyti supaprastintos tvarkos (remdamiesi bet kokiu teisėtu interesu, kuriuo galima pagrįsti tokį sprendimą), siekdami pasinaudoti įprasta tvarka(37).

65.      Taigi antrasis prejudicinis klausimas apima platesnį aspektą nei vien taikoma tvarka – juo siekiama atsižvelgti į aplinkybę, kad teisės, priklausančios „leidimo dėl naujų pajėgumų“ turėtojui, išskiriamos pagal tai, ar šis leidimas gautas taikant Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 dalyje, ar jo 3 dalyje numatytą tvarką.

66.      Nesu įsitikinęs, kad į taip suformuluotą klausimą galima atsakyti tiesiogiai remiantis Direktyvos 2019/944 8 straipsniu. Kaip paaiškinau, pačioje šioje nuostatoje reglamentuotos ne leidimo turėtojo teisės, bet nustatyta patekimo į rinką tvarka(38).

67.      Nors teisių, būdingų įstatymu nustatytam servitutui, turėjimas nėra būtinas veiksnys, kad smulkieji gamintojai patektų į rinką(39), tokių teisių turėjimas ar neturėjimas gali būti veiksnys, kuris daro didesnį ar mažesnį poveikį jų veiklos plėtrai. Būtent šioje srityje yra visapusiškai taikomos Direktyvos 2019/944 taisyklės dėl elektros energijos gamintojų veiklos rinkoje, taip pat į rinką jau patekusio verslininko teisių ir pareigų(40).

68.      Tas taisykles reikia papildyti taisyklėmis, valstybių narių priimtomis dėl klausimų, kurie nėra minimaliai suderinti Sąjungos lygmeniu. Pastarosios bet kuriuo atveju turi atitikti bendruosius Sąjungos teisės principus, įskaitant nediskriminavimo principą, kuris taikomas visuotinai ir įtvirtintas Direktyvos 2019/944 3 straipsnio 4 dalyje bei 9 straipsnio 1 dalyje(41).

69.      Taigi manau, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti atsižvelgiant visų pirma į Direktyvos 2019/944 9 straipsnio 1 dalį, siejamą su 8 straipsnio 3 dalimi(42).

70.      Servitutai, kurie Slovakijos teisėje siejami su gauto leidimo „rūšimi“, Direktyvoje 2019/944 tiesiogiai nereglamentuoti. Šiuo klausimu valstybės narės, nors ir naudojasi tam tikra veiksmų laisve, taigi gali nustatyti, kaip turi elgtis rinkos dalyviai, bet kuriuo atveju privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi Direktyvos 2019/944 tikslų, ir paisyti taisyklės, kad „<…> taikomi kriterijai yra objektyvūs ir nediskriminuojantys“(43).

71.      Lygybė prieš įstatymą „yra bendrasis Sąjungos teisės principas, pagal kurį reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pateisinamas“(44).

72.      Iš Energetikos įstatymo aiškinamojo rašto(45) matyti, kad jo 11 straipsnio tikslas yra suteikti leidimo turėtojui galimybę vykdyti jame numatytą veiklą be nekilnojamojo turto, kuriam taikomas servitutas, savininko išankstinio sutikimo(46).

73.      Slovakijos vyriausybė pabrėžia, kad stambiųjų ir smulkiųjų elektros energijos gamintojų padėtis nėra panaši, nes smulkiesiems gamintojams taikoma išimtis, susijusi su tam tikrų profesinių reikalavimų ar tam tikrų pareigų, tenkančių stambiesiems gamintojams, vykdymu(47). Vis dėlto nė vienas iš tų reikalavimų nėra susijęs su tikslu, kurio siekiama 11 straipsniu: jame įtvirtintose taisyklėse numatytos teisės, galinčios palengvinti bet kurio elektros energijos gamintojo – nesvarbu, ar jis yra stambusis, ar smulkusis – veiklos vykdymą(48).

74.      Atsižvelgiant į visą informaciją atrodo, kad abi situacijos gali būti laikomos panašiomis (kiek tai susiję būtent su įstatymu nustatytu servitutu kaip priemone, skirta elektros energijos gamybai skatinti) ir kad galiojanti tvarka objektyviai lemia tai, jog taikomas nevienodas požiūris stambiųjų gamintojų naudai, tačiau tai turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Stambiųjų gamintojų, kaip „leidimo“ turėtojų, atveju servitutas gali būti įregistruojamas neatsižvelgiant į tai, ar turto, kuriam taikomas servitutas, savininkas davė sutikimą, o prašantys servitutą įregistruoti smulkieji gamintojai, kad tas servitutas būtų įregistruotas, turi imtis priemonių, kurių rezultatas yra neaiškus (nes jis priklauso nuo sklypo savininko valios), arba ilgiau trunkančių ir sudėtingesnių priemonių(49).

75.      Nevienodas požiūris gali būti pateisinamas, kai yra grindžiamas objektyviu ir pagrįstu kriterijumi, t. y. kai jis susijęs su teisėtu atitinkamų teisės aktų tikslu ir yra proporcingas tikslui, kurio siekiama tokiu požiūriu.

76.      Slovakijos vyriausybės teigimu, nacionalinės teisės normų tikslas yra užtikrinti, kad neproporcingai nepadaugėtų nekilnojamojo turto, kuriam nustatytas servitutas, savininkų nuosavybės teisių pažeidimų. Ši priemonė (įstatymu nustatytas servitutas) yra skirta tik subjektams, kurie siekia viešojo intereso(50).

77.      Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neginčija, kad trečiųjų asmenų, kurių turtui taikomas įstatymu nustatytas servitutas, nuosavybės teisių apsauga yra tikslas, galintis pateisinti nagrinėjamą apribojimą.

78.      Problema labiau susijusi su priemonės proporcingumu, atsižvelgiant į tai, kad yra kita tinkama ir mažiau ribojanti alternatyva, kuri leistų pasiekti tą tikslą.

79.      Registro tarnyba atmeta smulkiųjų gamintojų prašymą remdamasi vien formos kriterijumi („sertifikatas apie reikalavimo pranešti įvykdymą“, o ne „leidimas“), neanalizuodama kitų Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimų(51). Vis dėlto išsamesnė analizė leistų pasiekti nurodytą teisėtą tikslą, kartu aiškiai neatimant iš smulkiųjų gamintojų galimybės prašyti įregistruoti įstatymu nustatytą servitutą.

80.      Paklausta teismo posėdyje, Slovakijos vyriausybė pripažino, kad pagal Energetikos įstatymo 11 straipsnį nesuteikta absoliuti teisė į servituto įregistravimą. Ji paaiškino, kad Registro tarnyba turi plačią diskreciją vertindama viešojo intereso buvimą ir prireikus nagrinėdama gamintojo ir atitinkamo sklypo savininko priešingus interesus.

81.      Atsižvelgiant į Slovakijos vyriausybės argumentus, pateiktus jos rašytinėse pastabose(52), Energetikos įstatymas grindžiamas tiesiogiai įstatymų leidėjo atliktu abstrakčiu vertinimu ex ante, kad smulkiųjų gamintojų vykdoma elektros energijos gamyba nepriskirtina prie viešojo intereso. Remiantis tuo vertinimu, negalima atsižvelgti į kiekvieną konkretų atvejį atskirai, nes Registro tarnyba negali to padaryti.

82.      Teismo posėdyje Slovakijos vyriausybė pripažino, kad negali paaiškinti, kokiais teisiniais argumentais galima pateisinti tokį nacionalinio įstatymų leidėjo pasirinktą požiūrį.

83.      Man tokia „viešojo intereso“ samprata neatrodo suderinama su Direktyvos 2019/944. Jeigu šia direktyva siekiama skatinti nedidelio kiekio elektros energijos gamybą ir iš atsinaujinančiųjų išteklių (pavyzdžiui, hidroenergijos) pagamintos elektros energijos integravimą į rinką, taip yra todėl, kad yra viešasis interesas juos skatinti(53).

84.      Neteigiu, kad smulkieji elektros energijos gamintojai turi naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kokios suteikiamos gamintojams, kurių vykdoma elektros energijos gamybos veikla yra itin svarbi arba būtina sistemos stabilumui užtikrinti. Pritariu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui(54), kad riboto masto elektros energijos gamyba ir mažesnis jos poveikis, taip pat atleidimas nuo pareigos laikytis tam tikrų įvairių reikalavimų, gali pateisinti atsargesnį požiūrį, taikomą suteikiant teises, kurios dėl savo pobūdžio galėtų turėti įtakos kitiems viešiesiems interesams ar trečiųjų asmenų teisėms.

85.      Keliose nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą vietose šis teismas „dabartinį Slovakijos teisės nuostatų aiškinimą ir taikymą“(55) nurodo kaip kliūtį, dėl kurios jis negali panaikinti sprendimo atmesti Haluška prašymą įregistruoti servitutą.

86.      Vis dėlto, kaip aukščiausiosios instancijos teismas, aiškindamas nacionalinę teisę jis neprivalo laikytis ankstesnių sprendimų. Atrodo, kad remiantis jo paaiškinimu galima teigti, jog niekas jam netrukdo Energetikos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį aiškinti taip, kad ta dalis atitiktų Sąjungos teisę, taip išvengiant nepagrįsto nevienodo požiūrio į gamintojus.

87.      Atsižvelgiant į tokį (galimą) Sąjungos teisę atitinkantį aiškinimą, pagal nacionalinės teisės normą Registro tarnybai nekiltų kliūčių naudotis pakankamai plačia diskrecija, kad kiekvienu konkrečiu atveju įvertintų viešojo intereso buvimą, taip pat ir tais atvejais, kai smulkieji hidroenergijos gamintojai prašo leisti pasinaudoti įstatymu nustatytu servitutu.

88.      Šiomis aplinkybėmis Registro tarnyba gali įvertinti elektros energijos gamintojo ir atitinkamo sklypo savininko priešingus interesus ir, jei reikia, pašalinti piktnaudžiavimo riziką, kylančią dėl nekontroliuojamos įstatymu nustatytų servitutų taikymo plėtros.

89.      Taigi Energetikos įstatymo 11 straipsnis gali būti aiškinamas taip, kad atitiktų Direktyvą 2019/944, tačiau toks aiškinimas neturi sistemingai neproporcingai suvaržyti atitinkamų sklypų savininkų nuosavybės teisių (be to, jiems turi būti kompensuojama pagal nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas); vis dėlto šį klausimą turi įvertinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

VI.    Išvada

90.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Najvyšší správny súd Slovenskej republiky (Slovakijos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas) atsakyti taip:

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944 dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES, 9 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinama taip:

išskyrus atvejus, kai nacionalinės teisės normas galima aiškinti taip, kad jos atitiktų Direktyvą 2019/944 (dėl to turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), šios direktyvos 9 straipsnio 1 dalies neatitinka nacionalinės teisės norma, pagal kurią, remiantis abstrakčiu viešojo intereso vertinimu ex ante, smulkieji hidroenergijos gamintojai, kuriems taikoma tos direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje numatyta supaprastinta tvarka, negali pasinaudoti įstatymu nustatytu servitutu, nors kiti elektros energijos gamintojai turi tokią galimybę.


1      Originalo kalba: ispanų.


2      Servitutas tradiciškai suprantamas kaip nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimas kito nekilnojamojo daikto, priklausančio kitam savininkui, naudai. Jis gali būti numatytas įstatymu (įstatymu nustatytas servitutas) arba savininkų valia (sutartinis servitutas).


3      2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2012/27/ES (OL L 158, 2019, p. 125).


4      Zákon č. 251/2012 Z. z. o energetike a o zmene a doplnení niektorých zákonov v znení účinnom do 31. marca 2022 (iki 2022 m. kovo 31 d. galiojusios redakcijos Įstatymas Nr. 251/2012 dėl energetikos ir kai kurių įstatymų pakeitimo ir papildymo; toliau – Energetikos įstatymas).


5      11 straipsnio 1 dalyje pateiktame sąraše numatytos kitos teisės, pavyzdžiui, „kirsti ir genėti medžius ir kitus augalus, keliančius grėsmę saugiam ir patikimam energetikos įrangos veikimui“ (b punktas), „keisti pievas“ (c punktas) ar, „gavus išankstinį sutikimą, suteiktą pagal specialiąsias taisykles, patekti į uždaras patalpas ir objektus“ Gynybos ministerijoje, Vidaus reikalų ministerijoje, ginkluotųjų pajėgų ir policijos patalpose, taip pat kitose valstybės įstaigose (d punktas). Pirminės versijos prašyme priimti prejudicinį sprendimą f punkto tekstas išskirtas pusjuodžiu šriftu, o tai veikiausiai reiškia, kad būtent ši nuostata yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamos bylos dalykas. Vis dėlto Slovakijos vyriausybė teigia, kad byla susijusi su g punkte numatytu servitutu.


6      Tai matyti iš dokumentų, nurodytų Slovakijos vyriausybės rašytinių pastabų 68 išnašoje. Nuosavybės teisę turintis subjektas pasikeitė pagal 2014 m. spalio 15 d. sutartį, kuria teisė eksploatuoti hidroenergijos įrenginį perleista bendrovei Haluška.


7      Teisingumo Teismui perduotoje nacionalinės bylos medžiagoje yra 2014 m. spalio 20 d. Úrad pre reguláciu siet’ových odvetví (Tinklų pramonės reguliavimo tarnyba, Slovakija) išduotas dokumentas, kuriuo patvirtinta, kad Haluška įvykdė pareigą pranešti apie tai, kad veikla pradėta 2014 m. spalio 15 d. Kaip nurodyta šiame oficialiame dokumente, juo suteikta teisė vykdyti veiklą energetikos sektoriuje.


8      2026 m. sausio 29 d. Sprendimo Fondazione Teatro alla Scala di Milano (C‑668/24, EU:C:2026:60) 35 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.


9      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinį įstatymą smulkieji gamintojai netenka „teisių, turinčių didelį poveikį energetikos sektoriuje veikiančių verslininkų patekimui į rinką ir jų veiklai rinkoje (įrenginių statyba tretiesiems asmenims priklausančiuose sklypuose be savininko sutikimo ir galimybė jais naudotis, tokių įrenginių eksploatavimas ir priežiūra ir kt.)“ (nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 44 punktas; kursyvu išskirta mano).


10      „[S]iekiant pateikti tokį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad tas teismas nurodytų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas.“ (2026 m. balandžio 30 d. Sprendimo Kotaňák (C‑748/24, EU:C:2026:358) 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).


11      Prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra ir hipotetinis, nes, kaip teismo posėdyje pabrėžė Slovakijos vyriausybė, teisę patekti į sklypus, kuriems nustatytas servitutas, Haluška būtų įgijusi kitu būdu (pagal sutartį ir (arba) suėjus įgyjamajai senačiai). Jeigu ši aplinkybė būtų nustatyta, įvertinti ją, kaip vieną iš faktinių aplinkybių, turi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.


12      1 straipsnio antra pastraipa.


13      Pagal Direktyvos 2019/944 IV priede pateiktą lentelę jos 9 straipsnio 1 dalis atitinka 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/72/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2003/54/EB (OL L 211, 2009, p. 55), 3 straipsnio 1 dalį. Dėl pastarosios nuostatos Teisingumo Teismas konstatavo: „<…> [Direktyvos 2009/72] 3 straipsnio 1 dalyje elektros energijos vidaus rinkos srityje įtvirtintas bendrasis nediskriminavimo principas, kuris yra sudėtinė bendrųjų Sąjungos teisės principų dalis. Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad šis principas privalomas valstybėms narėms, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį“ (2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimo UNESA ir kt. (C‑105/18–C‑113/18, EU:C:2019:935) 49 punktas).


14      Šiomis aplinkybėmis terminas „profesinė“ reiškia, kad veikla vykdoma verslo pagrindais. Savo išvadoje jį vartosiu būtent šia prasme.


15      Slovakijos vyriausybė mano, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnyje reglamentuota tik „nauj[ų] gamybos pajėgum[ų] [statyba]“, kurios atveju pagal jos nacionalinę teisę turi būti išduotas kitoks nei šioje byloje nagrinėjamas leidimas (jos rašytinių pastabų 24–30 punktai). Ji pažymi, kad, priešingai, nei teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalis į nacionalinę teisę perkelta Energetikos įstatymo ne 6, o 12 straipsniu.


16      Ši nuostata pavadinta „Leidimų dėl naujų pajėgumų išdavimo tvarka“.


17      Žr. Direktyvos 2019/944 12 ir 14 konstatuojamąsias dalis.


18      Kursyvu išskirta mano. Konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „dėl leidimų išdavimo tvarkos neturėtų kilti administracinė našta, kuri būtų neproporcinga gamintojų dydžiui ir potencialiam poveikiui“.


19      Teismo posėdyje Slovakijos vyriausybė pripažino, kad šio tikslo siekiama Energetikos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytu reikalavimu pranešti, tačiau pabrėžė, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalis į nacionalinę teisę perkelta tik to įstatymo 12 straipsniu.


20      Energetikos įstatymo 6 straipsnyje reglamentuotas leidimas, kurio reikia ne vien elektros energijos gamybos veiklai vykdyti, bet ir elektros energijai perduoti, paskirstyti ir tiekti. Taigi jis gali būti siejamas su keliais Direktyvoje 2019/944 numatytais „leidimais“, įskaitant jos 8 straipsnyje nurodytą leidimą gaminti elektros energiją.


21      Neginčijama, kad Haluška ketina vykdyti veiklą kaip verslininkas, o ne vien savo reikmėms – pastarasis atvejis patektų į Energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo sritį.


22      Pagal Energetikos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, sertifikatas nereikalingas, jeigu įrenginių, skirtų elektros energijai gaminti iš saulės energijos, galia yra ne didesnė kaip 500 kW, o gamybos iš kito šaltinio įrenginių atveju – ne didesnė kaip 1 MW.


23      Teismo posėdyje Slovakijos vyriausybė paaiškino, kad leidimas privalomas tiek gamintojui, eksploatuojančiam naujai pastatytą elektrinę, tiek subjektui, kuris atnaujina jau esamo objekto veiklą, ir patvirtino, kad be šio leidimo energijos gaminti negalima.


24      Savo išvadoje byloje Regione Emilia-Romagna (C‑653/24, EU:C:2025:966) nagrinėjau teisinį pagrindą, taikomą smulkiesiems Italijos hidroenergijos gamintojams, kurie elektros energijai gaminti naudoja valstybei priklausančius vandenis. Tuo atveju buvo numatyta viena leidimo išdavimo tvarka, taikoma siekiant tiek statyti elektrinę, tiek pradėti ją eksploatuoti (žr. tos išvados 30 išnašą).


25      Teismo posėdyje buvo atkreiptas dėmesys į problemas, susijusias su naujos elektrinės „statybos“ sąvoka, nes neaišku, ar yra nustatyta minimali riba, leidžianti identifikuoti „naują statybą“, kai atliekami esamo įrenginio rekonstrukcijos ir pritaikymo darbai. Šias problemas galima ir reikia išspręsti atsižvelgiant į galutinį teisės normos tikslą – palengvinti naujų gamintojų patekimą į rinką, nesvarbu, kada pastatytas jų eksploatuojamas įrenginys.


26      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 40 ir 43 punktai.


27      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 40 punkte teigiama: „<…> 8 straipsnio 3 dalies tikslas ir esmė – leisti smulkiesiems decentralizuotiems elektros energijos gamintojams patekti į elektros energijos rinką ir taip užtikrinti joje konkurenciją (dėl didesnio gamintojų skaičiaus) bei decentralizuotą elektros energijos gamybą (leidžiant smulkiesiems gamintojams patekti į rinką ir apsaugant juos nuo stambiųjų elektros energijos tiekėjų monopolio), <…> ir galiausiai suteikti naudos vartotojams, nes dėl sveikos konkurencijos rinkoje sumažėja elektros energijos kainos“.


28      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 40 punkto pabaigoje nurodyta, kad šis tikslas „<…> negali būti pasiektas, jeigu nacionalinis įstatymų leidėjas, viena vertus, numato konkrečią racionalizuotą leidimų decentralizuotiems smulkiesiems elektros energijos gamintojams išdavimo tvarką, bet, kita vertus, nesuteikia jiems pranašumų, kuriais gali naudotis kiti gamintojai, veikiantys pagal sudėtingesnę leidimų išdavimo tvarką, numatytą Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 1 dalyje“.


29      Jo 4 dalyje tam tikros teisės suteikiamos tik tiems „pareiškėjams“, kurie dalyvavo procedūroje ir negavo prašyto leidimo.


30      Kaip paaiškinsiu toliau, netiesioginis jo poveikis iš tiesų yra tas, kad padaugėja rinkoje veikiančių elektros energijos gamintojų ir taip sudaromos palankesnės sąlygos konkurencinei aplinkai susidaryti.


31      2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinanti Direktyvą 96/92/EB (OL L 176, 2003, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 211). Joje tik buvo apskritai reikalaujama, kad valstybės narės, taikydamos leidimų išdavimo tvarką, atsižvelgtų į mažų gamybos įrenginių „ribotą dydį ir galim[ą] poveikį“. 1996 m. gruodžio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/92/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (OL L 27, 1997, p. 20; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 12 sk., 2 t., p. 3) nebuvo jokių nuostatų, skirtų smulkiųjų elektros energijos gamintojų patekimui į rinką palengvinti.


32      Tai matyti iš Komisijos komunikato Europos Parlamentui pagal EB sutarties 215 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą dėl bendrosios Tarybos pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 96/92/EB, ir dėl bendrosios Tarybos pozicijos siekiant priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančią Direktyvą 98/30/EB (dokumentas SEC/2003/161 final, pateiktas adresu https://eur-lex.europa.eu/legal-content/ES/TXT/HTML/?uri=CELEX:52003SC0161). 6 straipsnio 3 dalis nebuvo įtraukta į pirminį Komisijos pasiūlymą (COM/2001/0125 final). Per pirmąjį svarstymą Europos Parlamentas pasiūlė įtraukti naują dalį (50 pakeitimas), pagal kurią „small decentralised and/or embedded generators shall benefit from simplified authorisation procedures“. Šio pakeitimo tikslas buvo „skatinti decentralizuotų energijos šaltinių plėtrą, kartu pripažįstant, kad mažesnės elektrinės daro mažesnį poveikį aplinkai ir visuomenei“ (žr. 2002 m. kovo 1 d. Europos Parlamento pranešimą; dokumentas A5-0077/2002, pateiktas adresu https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/A-5-2002-0077_EN.html?redirect#_section1). Komisija šiai taisyklei pritarė. Nuostata buvo performuluota, išlaikant „nepakitusį tikslą nustatyti spartesnes leidimų išdavimo mažoms elektrinėms procedūras“ (dokumentas SEC/2003/161 final).


33      Pagal Direktyvos 2009/72 7 straipsnio 3 dalį, „[v]alstybės narės užtikrina, kad būtų nustatyta speciali leidimų dėl nedidelės apimties <…> gamybos išdavimo tvarka, pagal kurią būtų atsižvelgiama į jos ribotą apimtį ir galimą poveikį“ (kursyvu išskyriau pakeitimus, palyginti su 2003 m. redakcija). Peržiūrėti Direktyvos 2003/54 6 straipsnio 3 dalį buvo bandoma per pirmąjį svarstymą priimtoje Europos Parlamento nuomonėje; joje pateiktu 59 pakeitimu buvo siūloma įpareigoti valstybes nares užtikrinti, kad „mažiems decentralizuotiems ir (arba) integruotiems gamintojams būtų taikoma supaprastinta leidimų išdavimo tvarka“, žr. Europos Parlamento pranešimą A6-0191/2008, pateiktą adresu https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/A-6-2008-0191_LT.html?redirect; kursyvu išskirta mano.


34      Šis pakeitimas padarytas remiantis Europos Parlamento pateiktu 43 pakeitimu (jį galima rasti adresu https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/A-8-2018-0044_LT.html#_section2).


35      Savo nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 40, 42 ir 44 punktuose, taip pat dviejuose prejudiciniuose klausimuose šis teismas ne kartą pabrėžė, kad iš smulkiųjų gamintojų „atimama“ teisė į įstatymu nustatytą servitutą.


36      Tokiu atveju turi būti įrodyta, kad laikomasi griežčiausių numatytų profesinės kompetencijos reikalavimų. Komisija šį aspektą keletą kartų pabrėžė per teismo posėdį.


37      Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausia, ar nacionalinės teisės norma, pagal kurią iš smulkiųjų gamintojų atimama teisė laisvai rinktis iš 1 ir 3 dalyse numatytų tvarkų, atitinka Direktyvos 2019/944 8 straipsnį. Atsižvelgdamas į nuostatos prasmės analizę laikausi nuomonės, kad jos tikslas yra leisti taikyti smulkiesiems gamintojams spartesnę tvarką, numatytą kaip alternatyva įprastai tvarkai. Vis dėlto nemanau, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnio 3 dalimi siekiama įpareigoti juos pasinaudoti supaprastinta tvarka, net jei dėl kokių nors teisėtų priežasčių jie nėra suinteresuoti to daryti ir pirmenybę teikia „įprastai“ patekimo į rinką tvarkai.


38      Teismo posėdyje tiek Slovakijos vyriausybė, tiek Komisija sutiko, kad Direktyvos 2019/944 8 straipsnyje nereglamentuotos leidimo suteikiamos teisės.


39      Atsižvelgiant į tai atrodo, kad Haluška rinkoje veikė nuo 2014 m., o kelerius metus veiklą vykdė kaip elektros energijos gamintoja, neturėdama teisių į servitutą, kurias įregistruoti paprašė 2021 m.


40      Taisyklės, reglamentuojančios, pavyzdžiui, laisvą verslininko prieigą prie paskirstymo ir perdavimo sistemos, taip pat jo turto atskyrimą nuo perdavimo sistemų operatorių, siekiant išvengti diskriminacijos rizikos eksploatuojant sistemą (6 ir 43 straipsniai), arba gamintojo prieigą prie vartotojų, nustatant „tiesiogines linijas“ (7 straipsnis). Kadangi nėra papildomos informacijos apie tai, kokio pobūdžio yra darbai, kuriuos ketinama atlikti naudojantis pagrindinėje byloje prašomu nustatyti servitutu, neįmanoma įvertinti, ar šios nuostatos gali būti reikšmingos.


41      Valstybės narės „<…> nediskriminuoja tų [elektros energijos] įmonių jų teisių ar pareigų atžvilgiu“ (Direktyvos 2019/944 9 straipsnio 1 dalis).


42      Tvarka, pagal kurią buvo išduotas dabar ginčijamas „leidimas“ (tiksliau, sertifikatas apie reikalavimo pranešti įvykdymą), baigta taikyti 2014 m. spalio 20 d., galiojant Direktyvai 2009/72. Šios direktyvos 7 straipsnis iš esmės atitiko dabartinį Direktyvos 2019/944 8 straipsnį. Kad būtų paprasčiau, toliau remsiuosi Direktyvos 2019/944 8 straipsniu, nors ratione temporis buvo taikomas Direktyvos 2009/72 7 straipsnis.


43      Pagal analogiją žr. 2008 m. spalio 9 d. Sprendimo Sabatauskas ir kt. (C‑239/07, EU:C:2008:551) 47 punktą.


44      Žr., ex multis, 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas) (C‑205/20, EU:C:2022:168) 54 punktą.


45      Jis cituojamas Slovakijos vyriausybės rašytinių pastabų 63 išnašoje.


46      Tame rašte taip pat nurodyta, kad, „duodama leidimą įrengti elektros sistemos linijas ir įrenginius, teritorijų planavimo institucija sprendžia dėl tokio objekto apimties ir eksploatavimo galimybių“ ir kad „leidimo turėtojas [privalo] nekilnojamojo turto savininkui sumokėti vienkartinę kompensaciją, bet tik už tą plotą, kurio savininkas negali naudoti dėl to, kad leidimo turėtojas naudojasi įstatymu nustatytu servitutu“.


47      Slovakijos vyriausybė visų pirma nurodo pareigą teikti tam tikrą informaciją Ekonomikos ministerijai arba perdavimo sistemos operatoriui, taip pat leisti valstybės pareigūnams patekti į pastatus, kuriuose vykdoma veikla, užtikrinti asmenų, atliekančių su ta veikla susijusias užduotis, profesinę kompetenciją ir užtikrinti, kad įrenginiai atitiktų kokybės, saugos, darbuotojų sveikatos apsaugos ir aplinkos apsaugos reikalavimus.


48      Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, „[s]ituacijų panašumo reikalavimas <…> turi būti vertinamas atsižvelgiant į visas šias situacijas apibūdinančias aplinkybes, ypač į teisės akto, kuriame nustatytas nagrinėjamas skirtumas, dalyką ir tikslą“, 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo État belge (Teisė gyventi šalyje smurto šeimoje atveju) (C‑930/19, EU:C:2021:657) 58 punktas; kursyvu išskirta mano. Nagrinėjamu atveju ginčijamas skirtumas (tiesiogiai) nustatytas ne leidimų išdavimo tvarką reglamentuojančioje teisės normoje (Energetikos įstatymo 6 straipsnis), o teisės normoje dėl servitutų nustatymo (to paties įstatymo 11 straipsnis). Taigi situacijų panašumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į pastarosios nuostatos tikslą.


49      Smulkieji gamintojai servitutą galėtų nustatyti tik sudarę sutartį su sklypo savininku arba per teismo procesą.


50      Slovakijos vyriausybės rašytinių pastabų 60–63 punktai.


51      Tarp šių reikalavimų yra ir reikalavimai, susiję su būtinybe ir nauda viešajam interesui. Pagal tą nuostatą įregistruoti įstatymu nustatytą servitutą leidžiama tik tiek, „kiek tai būtina, siek[iant] viešojo intereso“.


52      Kaip nurodyta šiose Slovakijos vyriausybės pastabose (64 punktas), gamintojai, kurie vykdo veiklą laikydamiesi reikalavimo pranešti, veikia siekdami tik pelno, o ne viešojo intereso, nes neatlieka infrastruktūrai itin svarbios funkcijos, o jų gamyba nėra būtina sistemos stabilumui užtikrinti.


53      Direktyvos 2019/944 6 konstatuojamoji dalis ir 58 straipsnio d punktas. Per teismo posėdį Slovakijos vyriausybė galiausiai pripažino, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų išteklių iš tiesų yra viešasis interesas.


54      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 43 punktas.


55      Nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 2, 39, 44 ir 45 punktai.