I.

Įvadas

1.

Šioje byloje nagrinėjamame prašyme priimti prejudicinį sprendimą Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) teikia Teisingumo Teismui klausimą dėl galimo Reglamento (EB) Nr. 207/2009 ( 2 ) 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų Bendrijos prekių ženklo (dabar – Sąjungos prekių ženklas) absoliutaus negaliojimo pagrindų, grindžiamų atitinkamai vieno iš šio reglamento 7 straipsnio 1 dalyje išvardytų absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų buvimu ir pareiškėjo nesąžiningumu, taikymo sričių sutapimo.

2.

Konkrečiai kalbant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar ketinimo įamžinti teises į techninį sprendimą, turimas pagal patentą, kurio galiojimas pasibaigė, pakanka, kad būtų galima konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą prekių ženklo paraiškos padavimo dieną, kai po šios datos paaiškėja, jog prašomas įregistruoti žymuo neapima jokio techninio sprendimo, todėl nagrinėjamas prekių ženklas negali būti pripažintas negaliojančiu pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje numatytu absoliučiu atsisakymo registruoti pagrindu, kuriuo siekiama užkirsti kelią registruoti žymenis, suteikiančius prekių ženklo savininkui tokių sprendimų monopolį.

3.

Šiuo tikslu jis pateikia Teisingumo Teismui tris klausimus: pirmąjį dėl atitinkamai Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų absoliutaus negaliojimo pagrindų tarpusavio santykio, antrąjį ir trečiąjį – dėl šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimo.

4.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant bylą dėl CeramTec GmbH (toliau – CeramTec) ieškinio dėl teisių pažeidimo, pareikšto Coorstek Bioceramics LLC (toliau – Coorstek); toje byloje Coorstek pareiškė priešieškinį dėl trijų CeramTec priklausančių Europos Sąjungos prekių ženklų (toliau – ginčijami prekių ženklai) pripažinimo negaliojančiais.

II.

Teisinis pagrindas

5.

Reglamentas Nr. 207/2009 buvo iš dalies pakeistas Reglamentu (ES) 2015/2424 ( 3 ), įsigaliojusiu 2016 m. kovo 23 d., o nuo 2017 m. spalio 1 d. panaikintas ir pakeistas Reglamentu (ES) 2017/1001 ( 4 ). Nagrinėjamu atveju visos pagrindinėje byloje nagrinėjamos faktinės aplinkybės ratione temporis patenka į Reglamento Nr. 207/2009 pradinės redakcijos taikymo sritį ( 5 ).

6.

Pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms taikytinos redakcijos Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktį negali būti registruojami žymenys, kurie yra vien „prekių forma, būtina techniniam rezultatui gauti“.

7.

Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalis buvo suformuluota taip:

III.

Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

8.

CeramTec yra Vokietijoje įsteigta bendrovė, kurios specializacija – techninių keraminių komponentų, visų pirma naudojamų klubo ar kelio sąnario implantų sudėtyje, kūrimas, gamyba ir platinimas; vėliau ji juos parduoda protezų gamintojams, kurie iš jų suformuoja ir sukomplektuoja klubo sąnario protezus, vėliau parduodamus galutiniams naudotojams, kaip antai ligoninėms ar chirurgams ortopedams.

9.

Coorstek yra Jungtinėse Amerikos Valstijose registruota bendrovė, kurios veikla – pažangių techninių keraminių medicininių komponentų, visų pirma skirtų klubo, nugaros ir dantų protezams, gamyba.

10.

CeramTec buvo Europos patento Nr. EP 0 542 815, kuriame nurodyta Prancūzija, taikomo keraminei kompozitinei medžiagai ir nustojusio galioti 2011 m. rugpjūčio 5 d., savininkė.

11.

2011 m. rugpjūčio 23 d. CeramTec pateikė paraiškas įregistruoti tris Europos Sąjungos prekių ženklus (toliau – ginčijami prekių ženklai), būtent:

12.

2013 m. gruodžio 13 d. CeramTec pareiškė ieškinį Coortek dėl prekių ženklo pažeidimo ir parazitinės konkurencijos. Coorstek pateikė priešieškinį, jame nurodė, kad ginčijami prekių ženklai yra negaliojantys.

13.

2021 m. birželio 25 d. sprendimu Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas, Prancūzija) panaikino ginčijamų prekių ženklų registraciją, motyvuodamas tuo, kad paraiškos buvo paduotos nesąžiningai (toliau – Cour d’appel de Paris sprendimas).

14.

Jis pažymėjo, kad paraiškų įregistruoti ginčijamus prekių ženklus padavimo dieną bendrovė CeramTec buvo įsitikinusi chromo oksido techniniu poveikiu siekiant užtikrinti medicininių protezų gamyboje naudojamų keraminių rutuliukų kietumą ir atsparumą ir siekė apsaugoti rožinę rutuliukų spalvą, kuri susidarė dėl poveikio, išgauto keramikoje naudojant chromo oksidą. Teismas iš to padarė išvadą, kad ši bendrovė siekė išplėsti savo monopolį techniniam sprendimui, anksčiau saugotam patento, kurio galiojimas ką tik baigėsi, ir užkirsti kelią konkurentams patekti į rinką, kurioje ji dominavo dėl šio patento. Taigi CeramTec siekė įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie susiję su prekių ženklo funkcija.

15.

CeramTec pateikė kasacinį skundą dėl Cour d’appel de Paris sprendimo. Ji nurodė, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkto išaiškinimas, pagal kurį būtų leidžiama pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia vien dėl to, kad jo pareiškėjas siekė ilgai naudotis teisėmis į techninį sprendimą, nors nebuvo įrodyta, kad teise į tą prekių ženklą iš tikrųjų užtikrinama tokio techninio sprendimo apsauga ar ta apsauga ilgai naudojamasi, reikštų, kad būtų apeita šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio taikymo sritis ir nepaisoma atitinkamų šių dviejų nuostatų taikymo sričių. Nagrinėjamoje byloje CeramTec teigė, kad, pasibaigus jos patento galiojimui ir pateikus paraiškas įregistruoti ginčijamus prekių ženklus, ji sužinojo, jog chromo oksidas, suteikiantis rožinę spalvą, kurią siekta įregistruoti kaip prekių ženklą, iš tikrųjų neturi jokio techninio poveikio. Šiomis aplinkybėmis, jos nuomone, ginčijami prekių ženklai negalėjo nukreipti prekių ženklų teisės nuo jos tikslo. Ji tvirtino, kad vien ieškovės ketinimas yra neveiksmingas, o priešingas sprendimas reikštų, kad sąvoka „nesąžiningumas“ taptų tam tikra landa taikyti Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio ir 52 straipsnio 1 dalies a punkto bendru taikymu grindžiamą negaliojimo pagrindą, nereikalaujant, kad būtų įvykdytos jo taikymo sąlygos.

16.

Coorstek teigia, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktu, siejamu su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčiu, ir jo 52 straipsnio 1 dalies b punktu siekiama skirtingų tikslų ir kad pirmoji nuostata negali būti laikoma specialiąja nuostata, turinčia viršenybę prieš antrąją. Tai yra du skirtingi prekių ženklo registracijos panaikinimo atvejai, grindžiami visiškai skirtingais pagrindais. Coorstek teigimu, žymens registravimas siekiant užsitikrinti tam tikrą techninį sprendimą kenktų sąžiningai konkurencijai, net jei patentuotas techninis poveikis, tapęs viešai prieinamas, galiausiai pasirodytų esąs neveiksmingas.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad CeramTec kasaciniame skunde keliamas naujas klausimas dėl Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio, į kurį daroma nuoroda šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkte, ir šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punkto santykio. Jis nurodo, kad CeramTec ieškinius dėl ginčijamų prekių ženklų pažeidimo prieš Coorstek taip pat pareiškė Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Šveicarijoje ir kad Oberlandesgericht Stuttgart (Štutgarto aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2023 m. kovo 13 d. sprendime laikėsi kitokio požiūrio nei Cour d’appel de Paris (Paryžiaus apeliacinis teismas) ( 6 ). Iš to jis daro išvadą, kad valstybių narių apeliaciniai teismai šį klausimą aiškina skirtingai.

18.

Tokiomis aplinkybėmis Cour de cassation (Kasacinis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19.

Rašytines pastabas pateikė pagrindinės bylos šalys, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. Šie suinteresuotieji subjektai buvo išklausyti 2024 m. lapkričio 13 d. posėdyje.

IV.

Analizė

20.

Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje bus susitelkta į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus.

21.

Prieš pradėdamas juos nagrinėti trumpai priminsiu svarbią jurisprudenciją pareiškėjo nesąžiningumo klausimais registruojant Europos Sąjungos prekių ženklą.

A.

Glausta reikšmingos jurisprudencijos apžvalga

22.

Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta sąvoka „nesąžiningumas“ yra savarankiška Sąjungos teisės sąvoka ( 7 ). Kadangi ši sąvoka šiame reglamente neapibrėžta, jos reikšmė ir apimtis turi būti nustatyta remiantis įprasta jos reikšme bendrinėje kalboje, kartu atsižvelgiant į kontekstą, kuriam esant ji vartojama, ir šiuo reglamentu siekiamais tikslais ( 8 ).

23.

Nors, atsižvelgiant į jos įprastą reikšmę bendrinėje kalboje, sąvoka „nesąžiningumas“ reiškia nesąžiningą tikslą ar ketinimą, aiškinant šią sąvoką reikia atsižvelgti į konkretų prekių ženklų teisės taikymo kontekstą, kuris susijęs su komercine veikla ( 9 ). Sprendime Koton Teisingumo Teismas nurodė, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas absoliutus negaliojimo pagrindas taikomas, kai iš reikšmingų ir neprieštaringų įrodymų matyti, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas pateikė paraišką įregistruoti šį prekių ženklą ne siekdamas sąžiningai dalyvauti konkurencinėje kovoje, bet ketindamas, nesilaikydamas sąžiningos praktikos, pažeisti trečiųjų asmenų interesus arba, net negalvodamas apie konkretų trečiąjį asmenį, įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas, visų pirma esminę kilmės nuorodos funkciją“ ( 10 ).

24.

Pareiškėjo nesąžiningumą, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, reikia vertinti visapusiškai, atsižvelgiant į visus svarbius nagrinėjamos bylos veiksnius ( 11 ). Prekių ženklo paraišką pateikusio asmens ketinimas yra subjektyvus aspektas, kurį turi objektyviai nustatyti kompetentingos administracinės ir teisminės institucijos ( 12 ). Tik taip, Teisingumo Teismo teigimu, galima objektyviai įvertinti tariamą nesąžiningumą ( 13 ).

25.

Vienas iš veiksnių, kurie svarbūs šiam vertinimui atlikti, yra aplinkybė, kad pareiškėjui buvo arba turėjo būti žinomos aplinkybės, kuriomis remiamasi teigiant, kad jis elgėsi nesąžiningai ( 14 ). Kaip generalinė advokatė E. Sharpston paaiškino savo išvadoje byloje Chocoladefabriken Lindt & Sprüngli ( 15 ), ketinimas a priori gali būti laikomas nesąžiningu tik tuo atveju, jei suinteresuotoji šalis žino faktines aplinkybes, kuriomis šis kvalifikavimas tampa tinkamas ( 16 ). Vis dėlto vien tokio žinojimo ar žinojimo prezumpcijos nepakanka nesąžiningumui nustatyti ( 17 ).

26.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas svarbiais pripažino daug kitų veiksnių, kaip antai pateiktą prekių ženklo paraišką ir jos apimtį ( 18 ), prašomo įregistruoti žymens kilmę ir ankstesnį jo naudojimą ( 19 ), taip pat prekių ženklo, dėl kurio pateikta paraiška, pobūdį ( 20 ), prašymą pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia pateikusio asmens verslo santykius su ginčijamo prekių ženklo savininku, komercinę logiką, kuria vadovautasi pateikiant paraišką įregistruoti prekių ženklą, ir pateikimą lydėjusių įvykių chronologiją ( 21 ), taip pat žymens žinomumo laipsnį paraiškos, siekiant įregistruoti jį kaip Bendrijos prekių ženklą, padavimo momentu ( 22 ).

27.

Vis dėlto visi šie veiksniai yra tik keli pavyzdžiai aplinkybių, į kurias galima atsižvelgti ( 23 ). Iš tikrųjų, kaip generalinė advokatė E. Sharpston nurodė savo išvadoje byloje Lindt, sąvoka „nesąžiningumas“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktą, negali būti grindžiama vien konkrečiomis tam tikros kategorijos aplinkybėmis ( 24 ).

28.

Apibendrinant pasakytina, kad, nors Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijoje aiškiai nurodyta, kaip turi būti vertinamas paraišką įregistruoti Europos Sąjungos prekių ženklą pateikusio asmens nesąžiningumas, ši sąvoka iki šiol lieka neapibrėžta. Tai atspindi viešojo intereso tikslą, kuriuo grindžiamas atitinkamas absoliutaus negaliojimo pagrindas – užkirsti kelią piktnaudžiavimu pagrįstoms ar sąžiningai pramoninei ir komercinei praktikai prieštaraujančioms prekių ženklų registracijoms. Šis tikslas faktiškai būtų pažeistas, jei nesąžiningumą reikėtų išsamiai apibrėžti ir jį būtų galima įrodyti tik išsamiai nurodytomis aplinkybėmis ( 25 ).

B.

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

29.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi Teisingumo Teismo, ar Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyti absoliutaus negaliojimo pagrindai yra „savarankiški“ ir „eliminuojantys“.

30.

Pirmiausia aptarsiu šių negaliojimo pagrindų savarankiškumo, paskui – galimo jų išimtinumo klausimą.

1.

Ar Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalyje numatyti absoliutaus negaliojimo pagrindai yra savarankiški?

31.

Kaip ir visos suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas šioje byloje, laikausi nuomonės, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalyje nurodyti absoliutūs negaliojimo pagrindai vienas nuo kito nepriklauso ir yra savarankiški, nes vieno pagrindo taikymas nenulemia kito pagrindo taikymo ar netaikymo ir nepriklauso nuo kito pagrindo taikymo ar netaikymo. Kiekvienas iš šių pagrindų turi savo taikymo sritį ir juo savaime pateisinamas Europos Sąjungos prekių ženklo negaliojimas, kai tenkinamos jo taikymo sąlygos.

32.

Pirma, toks nepriklausomumas lengvai matyti iš Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies formuluotės ir struktūros. Šie du absoliutaus negaliojimo pagrindai išdėstyti abiejose šios dalies pastraipose ir yra vieninteliai jos aspektai. Jie vienas nuo kito atskirti kabliataškiu, kuris semantiškai atspindi ES teisės aktų leidėjo ketinimą aiškiai atskirti abu šiuos atvejus. Be to, nei šios nuostatos įžanginiame sakinyje, nei paskui išvardytuose punktuose nėra frazių, nurodančių, kad jos aspektai yra kumuliaciniai.

33.

Taip pat Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalyje išvardytų absoliutaus negaliojimo sąlygų autonomiškumą patvirtina jų konteksto ir jomis siekiamų tikslų analizė.

34.

Kalbant apie kontekstą, toks savarankiškumas gali būti numanomas, pirma, iš to, kad, priešingai, nei šios nuostatos b punkte numatytame negaliojimo pagrinde, a punkte išdėstytame negaliojimo pagrinde daroma nuoroda į absoliučius atsisakymo registruoti pagrindus, įtvirtintus minėto reglamento 7 straipsnyje, ir jis turi būti aiškinamas kartu su šiuo straipsniu. Antra, kaip pažymėjo kelios suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas šioje byloje, kiekvienas iš Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalyje išvardytų atsisakymo įregistruoti pagrindų yra nepriklausomas nuo kitų ir turi būti nagrinėjamas atskirai ( 26 ), todėl šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkte nurodomi absoliutaus negaliojimo pagrindai, kurie nepriklauso vienas nuo kito ir kiekvienas turi savo taikymo sritį. A fortiori, toks savarankiškumas turėtų būti pripažintas šios nuostatos b punkte numatyto negaliojimo pagrindo atveju. Galiausiai, nors Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalyje pateiktas išsamus Europos Sąjungos prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindų sąrašas ( 27 ), jo a ir b punktuose išdėstytos nuostatos yra skirtingo pobūdžio: pirmoji yra uždaro pobūdžio ir taikoma tik reglamento 7 straipsnio 1 dalyje išsamiai išvardytais atvejais, o antrojoje nurodyta atvira ir kintanti sąvoka „nesąžiningumas“, kuri gali būti taikoma neribotam atvejų skaičiui.

35.

Kalbant apie tikslus, pažymėtina, kad, nors Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytais absoliutaus negaliojimo pagrindais siekiama to paties tikslo kaip ir Sąjungos prekių ženklų taisyklėmis, t. y. prisidėti prie neiškraipytos konkurencijos ES ( 28 ), jų tikslai vis dėlto skirtingi.

36.

Šios nuostatos a punkte numatytu absoliučiu negaliojimo pagrindu siekiama pripažinti negaliojančiais prekių ženklus, kurie buvo įregistruoti neatsižvelgiant į tai, kad neatitinka visų Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų ir dėl to yra netinkami registruoti. Toje nuostatoje kritikuojamas prekių ženklo trūkumas ir ja siekiama apsaugoti viešąjį interesą, kuriuo grindžiamas absoliutus atsisakymo registruoti pagrindas, su kuriuo ji susijusi.

37.

Be kita ko, dėl Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje nurodyto pagrindo, kuris vienintelis svarbus nagrinėjant šią bylą ( 29 ), Teisingumo Teismas nusprendė, kad bendrasis interesas, kuriuo jis grindžiamas, yra neleisti, kad pagal prekių ženklų teisę vienai įmonei būtų suteiktas monopolis dėl prekės techninių sprendimų ar funkcinių savybių ( 30 ). Teisingumo Teismas taip pat patikslino, kad šioje nuostatoje užtikrinama pusiausvyra tarp dviejų reikalavimų, kurių kiekvienas gali padėti įgyvendinti sveikos ir sąžiningos konkurencijos sistemą, t. y. pirma, išvengti patentuoto techninio sprendimo apsaugos taikymo pasibaigus patento galiojimo laikui ir, antra, netinkamais registruoti pripažinti tik tuos prekių ženklus, kurie iš tikrųjų trukdo kitoms įmonėms naudoti tam tikrą techninį sprendimą ( 31 ).

38.

Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkte numatytu absoliutaus negaliojimo pagrindu siekiama užtikrinti, kad ekonominės veiklos vykdytojai, ketinantys pasinaudoti Europos Sąjungos prekių ženklų sistema, sąžiningai dalyvautų konkurencijoje. Taigi juo siekiama nubausti už paraiškos įregistruoti trūkumą, o ne paties prekių ženklo trūkumą ( 32 ).

39.

Tai, kad Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyti negaliojimo pagrindai yra savarankiški, nebūtinai reiškia, kad jie yra ir eliminuojantys.

2.

Ar Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalyje numatytos absoliutaus negaliojimo sąlygos yra eliminuojančios?

40.

Visų pirma pažymėsiu, kad nei Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies formuluotės įžanginiame sakinyje, nei toliau pateiktame sąraše nėra frazių, nurodančių, kad abu šio sąrašo aspektai yra vienas kitą eliminuojantys arba, atvirkščiai, jie gali egzistuoti kartu. Todėl klausimas, ar tarp šių aspektų egzistuoja loginis išimtinumo ryšys, turi būti nagrinėjamas, be kita ko, atsižvelgiant į šios nuostatos kontekstą ir tikslus.

41.

Šiuo klausimu, pirma, man atrodo, kad Reglamente (EB) Nr. 207/2009 nėra nuostatų, kurios trukdytų paskelbti Europos Sąjungos prekių ženklo registraciją negaliojančia remiantis keliais absoliučiais negaliojimo pagrindais, nurodytais šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punkte arba a ir b punktuose. Tokia padėtis tikriausiai susiklostys nedažnai, nes tam, kad būtų patenkintas prašymas pripažinti prekių ženklo registraciją negaliojančia, pakanka, kad būtų taikomas vienas iš šių negaliojimo pagrindų ( 33 ), ir, neatsižvelgiant į paskelbimo negaliojančiu pagrindus, jo pasekmės yra tos pačios ( 34 ). Vis dėlto negalima atmesti galimybės kartu taikyti Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktus, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta šio reglamento 52 straipsnio 3 dalyje, kai negaliojimo pagrindas yra susijęs tik su tam tikromis registracijos paraiškoje nurodytomis prekėmis ar paslaugomis, prekių ženklo registracija turi būti pripažinta negaliojančia tik šioms prekėms ar paslaugoms ( 35 ).

42.

Antra, Reglamente (EB) Nr. 207/2009 taip pat nėra nieko, kas leistų manyti, jog nustačius, kad vienas iš Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a arba b punktuose nurodytų absoliutaus negaliojimo pagrindų netaikytinas, atsirastų kliūtis taikyti kitą pagrindą. Iš šios išvados 31–38 punktų matyti, kad šie negaliojimo pagrindai skiriasi tiek savo taikymo sąlygomis, tiek dalyku ir tikslu. Vadinasi, a priori negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, kai abiem pagrindais kartu buvo remiamasi grindžiant priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu ir vienas iš jų buvo išnagrinėtas bei atmestas, kitas vis dėlto gali būti taikomas. Taigi, pavyzdžiui, aplinkybė, kad pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalį prašymas pripažinti registraciją negaliojančia remiantis šio reglamento straipsnio 1 dalies a punktu, siejamu su jo 7 straipsnio 1 dalies b, c arba d punktais, negali būti patenkintas dėl to, kad ginčijamas prekių ženklas per tą laiką įgijo skiriamąjį požymį, nėra kliūtis pripažinti šį prekių ženklą negaliojančiu pagal minėto reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punktą, kuriuo taip pat remiamasi grindžiant minėtą prašymą, jei būtų nustatyta, kad prekių ženklo savininkas jį įregistravo nesąžiningai.

3.

Išvada dėl pirmojo prejudicinio klausimo

43.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, manau, kad į pirmąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: atitinkamai Reglamento (EB) Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyti absoliutaus negaliojimo pagrindai yra savarankiški, bet ne eliminuojantys.

C.

Dėl antrojo prejudicinio klausimo

44.

Antruoju prejudiciniu klausimu, teikiamu tuo atveju, jei Teisingumo Teismo atsakymas į pirmąjį klausimą būtų neigiamas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pareiškėjo, turinčio tikslą apsaugoti žymenį, kuris yra tik forma, būtina techniniam rezultatui pasiekti, nesąžiningumas gali būti apibūdinamas nepriklausomai nuo klausimo, ar šio žymens registracija prieštarauja Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje numatytam absoliučiam atsisakymo registruoti pagrindui.

45.

Iš pirmojo prejudicinio klausimo analizės matyti, kad absoliutaus Europos Sąjungos prekių ženklo negaliojimo pagrindas, grindžiamas pareiškėjo nesąžiningumu, turi savo taikymo sritį ir tikslą, atskirus nuo absoliutaus negaliojimo pagrindų, siejamų su absoliutaus atsisakymo registruoti pagrindo buvimu.

46.

Nesąžiningumo nustatymas nepriklauso nuo to, ar žymuo, dėl kurio pateikta prekių ženklo paraiška, yra tinkamas įregistruoti, ar ne, bet reikia, kad pareiškėjo ketinimai būtų įvertinti atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes ir būtų patikrinta, ar jie atitinka elgesio, pripažinto priimtinu konkrečiame prekių ženklų teisės ir komercinės veiklos kontekste, standartus ( 36 ).

47.

Taigi, kaip savo pastabose teisingai nurodo Komisija, nesąžiningumo negalima kildinti vien iš objektyvios aplinkybės, kad prekių ženklo paraiška buvo pateikta siekiant apsaugoti žymenį, kurio negalima įregistruoti taikant vieną iš Reglamento (EB) Nr. 207/2009 7 straipsnyje numatytų absoliučių atmetimo pagrindų. Tai prieštarautų tiek šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytų absoliučių negaliojimo pagrindų savarankiškumui, tiek principui, kad sąžiningumas turi būti preziumuojamas tol, kol neįrodoma priešingai ( 37 ). Atvirkščiai, konstatavimas, kad žymuo buvo įregistruotas pažeidžiant absoliutų atsisakymo registruoti pagrindą, reiškia, kad, neatsižvelgiant į pareiškėjo ketinimus, buvo įvykdytos visos objektyvios šio pagrindo taikymo sąlygos.

48.

Vis dėlto absoliutaus negaliojimo pagrindų savarankiškumas neužkerta kelio galimiems sutapimams vertinant prekių ženklo galiojimą konkrečiu atveju.

49.

Dėl savo pobūdžio nesąžiningoms registracijoms gali būti būdingos skirtingos faktinės ir teisinės aplinkybės. Dėl to ypač sunku abstrakčiai apibrėžti, kas būdinga tokiai registracijai, ir dėl to, kaip matėme, kiekvieną teiginį dėl nesąžiningumo reikia vertinti remiantis visais atitinkamais asmens, prašančio pripažinti registraciją negaliojančia, pateiktais aspektais.

50.

Šiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, kad kai kurie aspektai, į kuriuos reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą, gali būti svarbūs ir vertinant, ar prekių ženklas buvo įregistruotas neatsižvelgiant į vieną iš absoliučių atsisakymo įregistruoti pagrindų, bet nereikalaujant, kad būtų tenkinamos visos šio pagrindo taikymo sąlygos.

51.

Beje, panašią išvadą Teisingumo Teismas padarė ir Sprendime Koton, kai buvo paprašytas išnagrinėti galimus absoliutaus negaliojimo pagrindo, grindžiamo pareiškėjo nesąžiningumu, sutapimus su Reglamento Nr. 207/2009 53 straipsnio 1 dalies a punkte numatytu santykinio negaliojimo pagrindu, siejamu su anksčiau įregistruotu prekių ženklu, painiojamu su prašomu įregistruoti žymeniu ( 38 ).

52.

Esant tokiai situacijai, kokia susiklostė pagrindinėje byloje, kai, teikiant priešieškinį dėl prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu, iš esmės teigiama, kad Europos Sąjungos prekių ženklo savininkas, įregistruodamas šį prekių ženklą, vykdė strategiją, kuria siekė užkirsti kelią savo konkurentams siūlyti rinkai prekes, apimančias techninį sprendimą, dėl kurio jis turėjo monopolį pagal patentą, kurio galiojimas jau baigėsi, klausimas, ar tokia registracija turi būti laikoma nesąžininga, skiriasi nuo klausimo, ar nagrinėjamą prekių ženklą sudaro tik techniniam rezultatui pasiekti reikalinga forma ir jis dėl šios priežasties patenka į Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkte, siejamame su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčiu, numatyto absoliutaus negaliojimo pagrindo taikymo sritį. Pirmuoju atveju yra ginčijamas pareiškėjo siekiamų tikslų teisėtumas, o antruoju – prekių ženklo galiojimas.

53.

Iš to matyti, jog aplinkybė, kad nebuvo įvykdytos Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punkto ir šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio bendro taikymo sąlygos, savaime nėra kliūtis tokį ieškinį nagrinėjančiam nacionaliniam teismui konstatuoti, kad atitinkamas prekių ženklas buvo įregistruotas nesąžiningai, jeigu iš atitinkamų ir patvirtinančių įrodymų matyti, kad jo savininkas pateikė paraišką įregistruoti šį prekių ženklą ne siekdamas sąžiningai dalyvauti konkurencijoje, o turėdamas nesąžiningų ketinimų.

54.

Vertindamas, ar tokio ketinimo būta, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas gali atsižvelgti į aplinkybes, į kurias galėjo būti atsižvelgta siekiant patikrinti atitinkamo prekių ženklo galiojimą pagal Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su šio reglamento 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčiu, pavyzdžiui, į atitinkamo prekių ženklo pobūdį ir į tai, kad tam tikros šio prekių ženklo charakteristikos buvo saugomos patentu, kurio galiojimas jau baigėsi. Pripažinti tokią galimybę nereiškia vertinti pareiškėjo nesąžiningumą „atsižvelgiant į vienintelį absoliutų atsisakymo registruoti pagrindą, nurodytą Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunktyje“, taip pat nereiškia pritarti „bendram“ šios nuostatos ir minėto reglamento 52 straipsnio 1 dalies b punkto ( 39 ) aiškinimui ar, remiantis sąvoka „nesąžiningumas“, kompensuoti minėto pagrindo taikymo sąlygų neatitiktį.

55.

Vis dėlto tokiomis aplinkybėmis, kokias ką tik aprašiau, mano nuomone, vien iš to, kad paraiška įregistruoti aptariamą žymenį buvo pateikta siekiant apsaugoti ankstesniu patentu saugomo gaminio išvaizdos savybes, kai paaiškėja, kad šis žymuo nepatenka į Reglamento Nr. 207/2009 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčio taikymo sritį, negalima daryti išvados, kad būta nesąžiningumo ( 40 ). Tokiu atveju teiginį, kad pareiškėjas veikė ne siekdamas sąžiningai dalyvauti konkurencijoje, o turėdamas nesąžiningų ketinimų, turi patvirtinti kitos svarbios aplinkybės.

56.

Pripažįstu, kad tokiomis aplinkybėmis riba tarp teisėtos komercinės strategijos ir nesąžiningumo faktiškai gali būti gana plona.

57.

Siekdamas nustatyti tikrąjį pareiškėjo ketinimą, bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turės įvertinti visus jai būdingus veiksnius, įskaitant visų pirma nagrinėjamo prekių ženklo pobūdį ( 41 ), saugomo žymens kilmę ir jo naudojimą nuo sukūrimo, patento taikymo sritį ir įvykių chronologiją. Nesąžiningumą patvirtinančiais veiksniais gali būti laikomi, jei pagrindžiami įrodymais, tokie veiksniai, kaip pareiškėjo įsitikinimas paraiškos įregistruoti prekių ženklą padavimo dieną, kad prašomas įregistruoti žymuo apėmė techninį sprendimą, anksčiau saugotą jo patentu, aplinkybė, kad tą pačią dieną šį įsitikinimą turėjo ir jo konkurentai, nagrinėjamų prekių naudotojai ir mokslo bendruomenė, taip pat tai, kad ieškovas stengėsi palaikyti tokį savo klientų įsitikinimą, pavyzdžiui, sąmoningai susiedamas savo prekių ženklu žymimą žymenį su jo patentu saugomu techniniu sprendimu ir taip nukreipdamas prekių ženklą nuo jo funkcijų, visų pirma kilmės nurodymo. Apskritai atliekant tokį vertinimą galima atsižvelgti į bet kokius prekių ženklo savininko veiksmus, kuriais galima pagrįsti jo ketinimą naudotis prašoma registracija kitais tikslais nei tie, kurių siekiama Sąjungos prekių ženklų teisės aktais, o visų pirma užkertant kelią konkurentams patekti į rinką naudojantis techniniu sprendimu, dėl kurio jis turėjo monopolį pagal savo patentą.

58.

Esant požymių, leidžiančių patvirtinti nesąžiningą ketinimą ir paneigti sąžiningo paraiškos padavimo prezumpciją, prekių ženklo savininkas turi įrodyti, kad prekių ženklo registracija yra teisėtos komercinės strategijos dalis arba kad jis veikė dėl priežasčių, susijusių su jo teisėtų interesų apsauga ( 42 ). Vis dėlto šiomis aplinkybėmis nesąžiningumo prielaidos negalima atmesti vien dėl to, kad techninis sprendimas, prekių ženklo savininko preziumuojamas paraiškos įregistruoti padavimo dieną, po šios datos objektyviai neegzistavo. Į aplinkybes, kurios susiklosto tik po datos, kuri yra reikšminga siekiant įvertinti nesąžiningumą, galima atsižvelgti tik tiek, kiek jos parodo pareiškėjo ketinimus tą dieną ( 43 ). Be to, vien aplinkybė, kad nesąžiningai įregistruotas prekių ženklas atlieka prekių ženklo funkcijas ir, be kita ko, kilmės nurodymo funkciją, savaime nėra kliūtis pripažinti jį negaliojančiu, kaip aiškiai rodo tai, kad Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma negali būti taikoma nesąžiningoms registracijoms.

59.

Prieš baigdamas norėčiau trumpai aptarti vieną CeramTec pastabose iškeltą klausimą. Ši bendrovė teigia, kad nesąžiningumas apibūdinamas piktnaudžiavimo kontekste ir nustatomas objektyvaus konkurencijos pažeidimo atveju, o toks pažeidimas neįmanomas, kai atitinkamas prekių ženklas, viena vertus, netrukdo savininko konkurentams naudoti techninį sprendimą ir, kita vertus, atlieka prekių ženklo kilmės nuorodos funkciją.

60.

Šiuo klausimu primenu, kad nesąžiningumui prekių ženklų teisės srityje būdingas „ketinimas“ arba, „[nesilaikant] sąžiningos praktikos, pažeisti trečiųjų asmenų interesus, arba, net [negalvojant] apie konkretų trečiąjį asmenį, įgyti išimtinę teisę kitais tikslais nei tie, kurie atitinka prekių ženklo funkcijas“ ( 44 ). Taigi Teisingumo Teismas išskyrė dvi atvejų, kuriais galima pateisinti Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punkto taikymą, kategorijas; antroji kategorija apima situacijas, kai išimtinė teisė, kurios siekiama pateikiant registracijos paraišką, neatitinka vienos iš prekių ženklo funkcijų logikos.

61.

Nors ši kategorija apima bet kokią nesąžiningą paraiškų teikimo strategiją ( 45 ), iš Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo jurisprudencijos nematyti, kad ji taikoma tik veiksmams, kurie gali būti kvalifikuojami kaip „piktnaudžiavimas teise“ ( 46 ). Iš šios jurisprudencijos taip pat nematyti, kad šiai antrajai kategorijai priklausančiais atvejais nesąžiningumui įrodyti reikia nustatyti įvykusį ar galimą konkurencijos pažeidimą arba pateikti įrodymą, jog prekių ženklo savininkas dėl savo piktnaudžiavimo galėjo gauti nepagrįstos naudos ( 47 ). Bet kuriuo atveju, kadangi svarbus momentas vertinant, ar pareiškėjas buvo nesąžiningas, yra registracijos paraiškos padavimo momentas ( 48 ), tiek objektyvią konkurencijos pažeidimo riziką, tiek prekių ženklo savininko galimybę iš prekių ženklo registracijos gauti nepagrįstos naudos reikia vertinti atsižvelgiant į tą dieną buvusias aplinkybes, o ne, kaip, atrodo, teigia CeramTec, į vėlesniu etapu egzistavusias aplinkybes ( 49 ).

62.

Taigi, turėdamas omenyje tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad į antrąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 207/2009 52 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad, vertinant pareiškėjo nesąžiningumą, gali būti atsižvelgiama į veiksnius, galinčius lemti absoliutų ginčijamo prekių ženklo negaliojimą pagal šio reglamento 52 straipsnio 1 dalies a punktą, siejamą su jo 7 straipsnio 1 dalies e punkto ii papunkčiu. Vien aplinkybė, kad nėra visiškai įvykdytos pastarojoje nuostatoje numatyto absoliutaus atsisakymo registruoti pagrindo taikymo sąlygos, nėra priežastis nei neatsižvelgti į šiuos veiksnius, nei panaikinti minėto prekių ženklo registraciją dėl pareiškėjo nesąžiningumo, jei, remiantis visais nagrinėjamai bylai būdingais reikšmingais aspektais, egzistavusiais prekių ženklo paraiškos padavimo momentu, paaiškėja, kad ši paraiška buvo paduota ne siekiant sąžiningai dalyvauti konkurencijoje, o turint nesąžiningų ketinimų.

V.

Išvada

63.

Remdamasis išdėstytais argumentais siūlau Teisingumo Teismui į Cour de cassation (Kasacinis Teismas, Prancūzija) pateiktus pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus atsakyti taip: