<!DOCTYPE html PUBLIC "yes" "xhtml1-strict.dtd">
<html xmlns="http://www.w3.org/1999/xhtml">
<!--GENDOC2XHTML # converter_version: 1.2.3-->
  <head>
    <title>2020-07-202007C116201805500-00-TRA-DOC-LT-CONCL-C-0550-18-202001257-07_00</title>
    <meta content="text/html; charset=utf-8" http-equiv="Content-Type"/>
    <meta content="" name="Gendoc_DGTGeneratedDate"/>
    <meta content="lt-LT" name="Gendoc_Lang"/>
    <meta content="" name="Gendoc_GenerationDate"/>
    <meta content="" name="IsFlattened"/>
    <meta content="1" name="NumProc"/>
    <meta content="Final" name="Gendoc_EditionType"/>
    <meta content="0001" name="Gendoc_CaseNumberSuite"/>
    <meta content="6/05/2020 11:42:13" name="Gendoc_LastVerificationDate"/>
    <meta content="" name="Gendoc_ProcedureNumber"/>
    <meta content="lt" name="Gendoc_LangCode"/>
    <meta content="CNC" name="TypeDoc"/>
    <meta content="A3ct6jaHRYjfi/hDnXaSpi9m2d/nthwutDlZr/vAm/aJ82bqM37+/RrYswGRmpqSiqoBcSuZwHdjdq15XNbi/P6E0in3P9mDDrvKljYwsAuGyhYH6xN2OI8ryxz7DzFRNSE+yvshNSKmgefclyonMkpJRaVWT8iikpV9/WveE3Q=" name="GenDocUID"/>
    <meta content="P" name="TypeProc"/>
    <meta content="" name="CreateCustomParts"/>
    <meta content="OK" name="ReadyToPublish"/>
    <meta content="nka" name="Gendoc_User"/>
    <meta content="" name="EP_Mode"/>
    <meta content="" name="Gendoc_DGTGenerated"/>
    <meta content="" name="Gendoc_Vademecum"/>
    <meta content="0550" name="NumeroOrdre"/>
    <meta content="2018" name="Annee"/>
    <meta content="P" name="Gendoc_ProcedureType"/>
    <meta content="" name="EP_Version"/>
    <meta content="LT" name="Langue"/>
    <meta content="nka" name="Gendoc_DGTGeneratedUser"/>
    <meta content="FAST_document_go_ok" name="Gendoc_LastVerificationStatus"/>
    <meta content="CNC_C" name="Gendoc_GendocTemplateType"/>
    <meta content="TRUE" name="WithoutAuthorBlockFlatP"/>
    <meta content="GenDoc 25/02/2020 10:16:18" name="Created"/>
    <meta content="" name="Canevas3_Vademecum"/>
    <meta content="TRUE" name="WithoutAuthorBlock"/>
    <meta content="" name="Gendoc_CaseYear"/>
    <meta content="false" name="Generation_In_Progress"/>
    <meta content="C" name="Juridiction"/>
    <meta content="4c53b6d8a9f346fb872efe6f723a140e" name="DocumentIdentifier"/>
    <meta content="0550" name="Gendoc_CaseNumber"/>
    <meta content="ImportedWithoutSource" name="SdlIdentifier"/>
    <meta content="RD" name="NatureAff"/>
    <meta content="RD" name="Gendoc_CaseNature"/>
    <meta content="0001" name="NumSuite"/>
    <meta content="C" name="Gendoc_Juridiction"/>
  </head>
  <body>
    <div style="header">
      <div id="rId24" style="first"/>
      <div id="rId20" style="even">Generalinio advokato E. Tanchev išvada – Byla C-550/18</div>
      <div id="rId21" style="default">Komisija / Airija (Kova su pinigų plovimu)</div>
    </div>
    <p class="C36Centre" id="para-1" title="page-1">
      GENERALINIO ADVOKATO
    </p>
    <p class="C36Centre" id="para-2" title="page-1">
      EVGENI TANCHEV IŠVADA,
    </p>
    <p class="C36Centre" id="para-3" title="page-1">
      pateikta 2020 m. kovo 5 d. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-1" href="#t-1">1</a>
</span>)
      
    </p>
    <p class="C38Centregrasgrandespacement" id="para-4" title="page-1">
      Byla C‑550/18
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-5" title="page-1">
      Europos Komisija
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-6" title="page-1">
      prieš
    </p>
    <p class="C37Centregras" id="para-7" title="page-1">
      Airiją
    </p>
    <p class="C71Indicateur" id="para-8" title="page-1">
      „Valstybės narės įsipareigojimų neįvykdymas – SESV 258 straipsnis – Direktyva (ES) 2015/849 – Kova su pinigų plovimu – SESV 260 straipsnio 3 dalis – Nepranešimas apie pagal teisėkūros procedūrą priimtą direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas – Finansinės baudos – Vienkartinės sumos mokėjimas“
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-9" title="page-1">
      
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">I.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Įžanga</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šioje byloje Europos Komisija pagal SESV 258 straipsnį prieš Airiją pradėjo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą dėl to, kad ši iki 2017 m. birželio 26 d. nepriėmė būtinų priemonių, kuriomis į nacionalinę teisę būtų perkelta 2015 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos, kuria iš dalies keičiamas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 648/2012 ir panaikinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB bei Komisijos direktyva 2006/70/EB (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-2" href="#t-2">2</a>
</span>), arba apie tas priemones bet kuriuo atveju nepranešė Komisijai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį Komisija prašo Teisingumo Teismo paskirti Airijai sumokėti vienkartinę sumą (galiausiai nustatytas jos dydis yra 2 766 992,00 EUR) už jos įsipareigojimo pranešti apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2015/849, pažeidimą. Iš pradžių ji taip pat prašė paskirti 17 190,60 EUR už dieną periodinę baudą, tačiau nagrinėjant bylą tą prašymą atsiėmė.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">3.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Todėl šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę plėtoti savo jurisprudenciją dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo, išplaukiančią iš principinio 2019 m. liepos 8 d. Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-3" href="#t-3">3</a>
</span>). SESV 260 straipsnio 3 dalis yra svarbi Lisabonos sutartyje numatyta priemonė, leidžianti Komisijai pagal SESV 258 straipsnį Teisingumo Teisme pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą remiantis tuo, kad valstybė narė „neįvykdė savo pareigos pranešti apie pagal teisėkūros procedūrą priimtą direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“, ir prašyti Teisingumo Teismo tuo pat metu paskirti valstybei narei finansines baudas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">4.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šią bylą Teisingumo Teismas nagrinėja lygiagrečiai su kita byla Komisija / Rumunija (C‑549/18) (mano išvada šioje byloje bus pateikta šiandien). Abiejose bylose kilo du pagrindiniai klausimai: pirma, dėl to, ar Komisija turi pagrįsti savo sprendimą taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį, ir, antra, dėl vienkartinių sumų pagal tą nuostatą vertinimo. Kadangi šiose bylose kilę klausimai yra panašūs, siekdamas išvengti pasikartojimo remsiuosi tam tikrais argumentais, pateiktais savo išvadoje toje lygiagrečioje byloje. Šioje byloje taip pat kilo atskirų klausimų dėl to, ar taikant SESV 258 straipsnį ir 260 straipsnio 3 dalį priemonės, apie kurias buvo pranešta per pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, laikomos įsipareigojimų įvykdymu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">5.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šioje išvadoje patvirtinsiu, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal SESV 258 straipsnį, ir pasiūlysiu Teisingumo Teismui pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį nurodyti jai sumokėti vienkartinę sumą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">II.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Teisinis pagrindas</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">6.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Direktyvos 2015/849 67 straipsnio 1 dalyje nurodyta:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-18" title="page-4">
      „Valstybės narės ne vėliau kaip 2017 m. birželio 26 d. priima įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų priemonių tekstą.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-19" title="page-4">
      Valstybės narės, priimdamos tas priemones, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">7.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/843, kuria iš dalies keičiama Direktyva (ES) 2015/849 dėl finansų sistemos naudojimo pinigų plovimui ar teroristų finansavimui prevencijos ir iš dalies keičiamos direktyvos 2009/138/EB ir 2013/36/ES (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-4" href="#t-4">4</a>
</span>), 1 straipsnio 42 dalį Direktyvos 2015/849 67 straipsnio 1 dalis buvo pakeista taip:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-21" title="page-4">
      „1. Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad šios direktyvos būtų laikomasi, ne vėliau kaip nuo 2017 m. birželio 26 d.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-22" title="page-4">
      Valstybės narės 12 straipsnio 3 dalį taiko nuo 2020 m. liepos 10 d.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-23" title="page-4">
      Valstybės narės sukuria 30 straipsnyje nurodytus registrus ne vėliau kaip 2020 m. sausio 10 d., 31 straipsnyje nurodytus registrus – ne vėliau kaip 2020 m. kovo 10 d., o 32a straipsnyje nurodytus centralizuotus automatizuotus mechanizmus – ne vėliau kaip 2020 m. rugsėjo 10 d.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-24" title="page-4">
      &lt;…&gt;
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-25" title="page-4">
      Valstybės narės nedelsdamos pateikia Komisijai šioje dalyje nurodytų priemonių tekstus.
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-26" title="page-4">
      Valstybės narės, priimdamos tas nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Tokios nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.“
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">III.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Ikiteisminė procedūra ir procesas Teisingumo Teisme</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">8.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kadangi iki termino pabaigos, t. y. 2017 m. birželio 26 d., Komisijai buvo pranešta apie vieną perkėlimo priemonę, kuria į nacionalinę teisę perkelta Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, ji išsiuntė Airijai 2017 m. liepos 18 d. oficialų pranešimą, siūlydama jai per du mėnesius nuo to pranešimo gavimo dienos pranešti apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, kurias vis dar reikia priimti.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">9.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsakydama 2017 m. rugsėjo 13 d. raštu, Airija informavo Komisiją apie pažangą, padarytą dėl Direktyvos 2015/849 perkėlimo priemonių.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">10.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2018 m. kovo 8 d. pagrįstoje nuomonėje Komisija nurodė, kad Airija dar nepranešė apie jokias tolesnes priemones, kuriomis Direktyva 2015/849 perkeliama į nacionalinę teisę, ir paprašė jos tai padaryti per du mėnesius nuo tos pagrįstos nuomonės gavimo dienos.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">11.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2018 m. gegužės 4 d. raštu atsakydama į tą pagrįstą nuomonę, Airija informavo Komisiją apie tolesnę pažangą, padarytą rengiant priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2015/849.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">12.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdama į tai, kad Airija vis dar nebuvo priėmusi jokių papildomų priemonių, kuriomis Direktyva 2015/849 perkeliama į nacionalinę teisę, ir vis dar nebuvo pranešusi apie tokias priemones, Komisija 2018 m. liepos 19 d. nusprendė inicijuoti pažeidimo nagrinėjimo Teisingumo Teisme procedūrą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">13.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2018 m. rugpjūčio 27 d. Komisija pagal SESV 258 straipsnį ir 260 straipsnio 3 dalį pareiškė šį ieškinį, kuriame Teisingumo Teismo prašė:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">–</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">pirma, pripažinti, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnio 1 dalį, nes iki 2017 m. birželio 26 d. nepriėmė visų priemonių, kurios būtinos tai direktyvai perkelti į nacionalinę teisę, arba bet kuriuo atveju nepranešė Komisijai apie tas priemones,</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">–</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">antra, paskirti Airijai 17 190,60 EUR baudą nuo Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo dienos už įpareigojimo pranešti apie priemones, kuriomis Direktyva 2015/849 perkeliama į nacionalinę teisę, neįvykdymą,</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">–</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">trečia, paskirti Airijai sumokėti vienkartinę sumą, apskaičiuotą 4 701,20 EUR vienos dienos tarifą dauginant iš tęstinio pažeidimo dienų skaičiaus, kai minimali vienkartinė suma turi sudaryti 1 685 000 EUR,</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">–</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">ketvirta, priteisti iš Airijos bylinėjimosi išlaidas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">14.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Savo atsiliepime į ieškinį, pateiktame 2018 m. lapkričio 14 d., Airija Teisingumo Teismo prašo:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">–</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">pirma, minėtą ieškinį atmesti ir</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">–</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">antra, priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">15.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2019 m. sausio 18 d. pateiktame dublike Komisija nurodė, jog, nepaisant perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d., vis dar būtina priimti tolesnes priemones dėl 11 Direktyvos 2015/849 nuostatų perkėlimo, kad ta direktyva būtų visiškai perkelta į nacionalinę teisę (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-5" href="#t-5">5</a>
</span>). Todėl, nors Komisija toliau palaikė savo reikalavimus, prašomos priteisti periodinės baudos už dieną dydį ji sumažino iki 7 358,40 EUR ir paprašė Teisingumo Teismo paskirti sumokėti 2 439 922,80 EUR vienkartinę sumą ir 2 014,80 EUR už dieną už įsipareigojimo pranešti apie perkėlimo priemones nevykdymą nuo 2018 m. lapkričio 29 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">16.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2019 m. kovo 4 d. pateiktame triplike Airija toliau laikėsi nuomonės, kad priimdama priemones, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d., ji įvykdė įsipareigojimą perkelti Direktyvą 2015/849 į nacionalinę teisę; kartu ji nurodė, kad ėmėsi tolesnių veiksmų siekdama atsižvelgti į Komisijos dublike keliamas abejones.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">17.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2019 m. lapkričio 27 d. raštu Komisija Teisingumo Teismą informavo, kad, nepaisant triplike pateiktų paaiškinimų ir tolesnių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, apie kurias buvo pranešta 2019 m. sausio 30 d. (dėl Direktyvos 2015/849 31 straipsnio 1, 2, 3 ir 7 dalių) ir 2019 m. kovo 27 d. (dėl tos direktyvos 30 straipsnio 1 dalies antros pastraipos 2 ir 7 punktų), vis dar būtina priimti tolesnes priemones, kad į nacionalinę teisę būtų perkelta Direktyvos 2015/849 47 straipsnio 2 dalis ir 48 straipsnio 5–8 dalys. Taigi, nors Komisija toliau palaikė savo reikalavimus, prašomos priteisti periodinės baudos už dieną dydį ji sumažino iki 2 452,80 EUR ir paprašė Teisingumo Teismo paskirti sumokėti 2 598 420,40 EUR vienkartinę sumą ir 671,60 EUR už dieną už įsipareigojimo pranešti apie perkėlimo priemones nevykdymą nuo 2019 m. kovo 27 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">18.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2019 m. gruodžio 6 d. raštu Airija Teisingumo Teismą informavo, kad 2019 m. lapkričio 22 d. ir 2019 m. gruodžio 3 d. ji pateikė Komisijai atnaujintas atitikties lenteles, tačiau Komisijos 2019 m. lapkričio 27 d. rašte į 2019 m. lapkričio 22 d. pateiktą lentelę nebuvo atsižvelgta.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">19.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2019 m. vasario 11 d. ir 12 d. sprendimais Estijai ir Prancūzijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Airijos reikalavimų. Komisija ir Airija pateikė pastabas dėl Estijos ir Prancūzijos įstojimo į bylą paaiškinimų, pateiktų atitinkamai 2019 m. gegužės 24 d. ir 2019 m. birželio 5 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">20.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">2019 m. gruodžio 10 d. įvyko teismo posėdis, per kurį Komisija, Estija ir Airija pateikė žodines pastabas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">21.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Per posėdį Komisija nurodė, kad, atsižvelgiant į Direktyvos 2015/849 48 straipsnio 5–8 dalių perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, apie kurias buvo pranešta 2019 m. lapkričio 22 d., ir tos direktyvos 47 straipsnio 2 dalies perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, apie kurias buvo pranešta 2019 m. gruodžio 3 d., Airija įvykdė įsipareigojimus. Todėl Komisija atsiėmė savo ieškinio dalį, kurioje buvo prašoma paskirti mokėti periodinę baudą už kiekvieną dieną. 2019 m. gruodžio 3 d. laikydama diena, kurią Airija įvykdė įsipareigojimus, Komisija nustatė prašomą priteisti 2 766 992,00 EUR vienkartinę sumą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">IV.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šalių argumentų santrauka</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">A.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">22.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Komisija teigia, kad Airija, pranešdama apie vieną priemonę, kuria į nacionalinę teisę perkeliama viena Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 1 dalies dalis, iki Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje nustatyto termino, t. y. 2017 m. birželio 26 d., pabaigos nepriėmė visų būtinų perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių arba apie tas priemones nepranešė. Ji taip pat nesutinka, kad Direktyvos 2015/849 perkėlimas į nacionalinę teisę užtikrinamas nacionalinėmis priemonėmis, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama ankstesnė direktyva dėl kovos su pinigų plovimu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-6" href="#t-6">6</a>
</span>), nes Direktyvoje 2015/849 numatyta reikšmingų pakeitimų. Airija nė apie vieną iš tų priemonių nepranešė, kiek tai susiję su Direktyvos 2015/849 perkėlimu į nacionalinę teisę. Be to, ji nepateikė atitikties lentelės, kurioje būtų paaiškintas tos direktyvos nuostatų ir atitinkamų tų nacionalinių priemonių nuostatų ryšys, kaip numatyta 67 konstatuojamojoje dalyje.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">23.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Komisija teigia, kad, atsižvelgiant į perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d., didžiąją dalį Direktyvos 2015/849 Airija perkėlė į nacionalinę teisę, tačiau liko tam tikrų perkėlimo į nacionalinę teisę spragų. Ji pažymi, kad Direktyvoje 2018/843 numatytas perkėlimo į nacionalinę teisę termino pratęsimas taikomas išimtinai Direktyvos 2015/849 30 ir 31 straipsniuose numatytam įpareigojimui įsteigti centrinius registrus, tačiau netaikomas kitiems toje direktyvoje, įskaitant tuose straipsniuose, nustatytiems įpareigojimams. Per posėdį Komisija pažymėjo, kad Airija privalėjo priimti perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, kuriomis būtų atsižvelgta į trūkumus dėl Direktyvos 2015/849 47 straipsnio 2 dalies ir 48 straipsnio 5–8 dalių (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-7" href="#t-7">7</a>
</span>), taigi įsipareigojimus Airija įvykdė priemonėmis, apie kurias buvo pranešta vėliausiai 2019 m. gruodžio 3 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">24.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Airija teigia, kad siekiant Direktyvą 2015/849 perkelti į nacionalinę teisę reikėjo priimti teisės aktus, o tai buvo numatyta užbaigti 2018 m. lapkričio mėn. Siekiant užtikrinti tos direktyvos veiksmingumą, perkėlimo į nacionalinę teisę procesas užtruko ilgiau; Komisijai pateikus nagrinėjamą ieškinį įstatymo projektas jau buvo vėlesnėje stadijoje.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">25.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Airija teigia, kad Direktyvoje 2015/849 iš esmės pakartojamos (su pakeitimais) ankstesnės kovos su pinigų plovimu direktyvos nuostatos, taigi, tos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę priemonėmis užtikrinamas dalinis Direktyvos 2015/849 perkėlimas į nacionalinę teisę. Per posėdį Airija pažymėjo, kad įsipareigojimus ji įvykdė perkėlimo į nacionalinę teisę priemonėmis, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d. Ji nesutinka su Komisijos nustatytais galimais perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumais ir teigia, kad bet kuriuo atveju tie trūkumai yra nežymūs, o Airija ėmėsi veiksmų, kad atsižvelgtų į Komisijos abejones.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">B.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">26.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Komisija, remdamasi savo Komunikatu dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-8" href="#t-8">8</a>
</span>), teigia, kad Direktyvos 2015/849 67 straipsnyje numatyto Airijos įsipareigojimo pranešti apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones neįvykdymas patenka į SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. Kaip matyti iš vėlesnio komunikato (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-9" href="#t-9">9</a>
</span>), šioje byloje taikoma patikslinta Komisijos praktika paprastai prašyti skirti vienkartinę sumą ir periodinę baudą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">27.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Komisija tvirtina, kad SESV 260 straipsnio 3 dalimi jai suteikiama plati diskrecija, analogiška diskrecijai spręsti, ar pareikšti ieškinį pagal SESV 258 straipsnį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-10" href="#t-10">10</a>
</span>), taigi ji neprivalo konkrečiai motyvuoti savo sprendimo taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį. Komisija taip pat nesutinka, kad siūlydama šioje byloje skirti finansines baudas ji veikia neproporcingai; per posėdį ji pažymėjo, kad į proporcingumo principą atsižvelgiama, pirma, iš principo nustatant prašymo taikyti finansines baudas ribą ir, antra, kiekvienu atveju atliekant individualų pažeidimo sunkumo vertinimą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">28.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kalbant apie finansinių baudų nustatymą, Komisija teigia, jog apskaičiuojant SESV 260 straipsnio 3 dalyje numatytas baudas turėtų būti taikomas tas pats metodas, kuris taikomas pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-11" href="#t-11">11</a>
</span>). Atsižvelgdama į tai, Komisija siūlo nurodyti sumokėti 2 766 992,00 EUR vienkartinę sumą, kuri turi būti mokama nuo Teisingumo Teismo sprendimo paskelbimo dienos. Tą sumą ji apskaičiavo vienos dienos tarifą padauginusi iš dienų, kurias truko pažeidimas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-12" href="#t-12">12</a>
</span>), pradedant nuo dienos, einančios po Direktyvoje 2015/849 nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos dienos (2017 m. liepos 27 d.), iki dienos, einančios prieš tą dieną, kurią pažeidimas pasibaigė (2019 m. gruodžio 2 d.), skaičiaus, laikydamasi nuomonės, kad Airija įsipareigojimus įvykdė 2019 m. gruodžio 3 d. (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-13" href="#t-13">13</a>
</span>) Komisija pažymi, kad pažeidimo trukmę reikia skaičiuoti nuo perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos dienos, nes būtent tą dieną valstybės narės įsipareigojimas pranešti apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones laikomas neįvykdytu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-14" href="#t-14">14</a>
</span>), ir Airija apie jos požiūrį buvo tinkamai informuota.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">29.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Konkrečiai kalbant, nustatydama vienkartinės sumos vienos dienos tarifą, kuris apskaičiuojamas standartinę fiksuotą sumą dauginant iš sunkumo koeficiento ir veiksnio „n“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-15" href="#t-15">15</a>
</span>), dėl pažeidimo sunkumo Komisija siūlo taikyti koeficientą 7 (skalėje nuo 1 iki 20). Tai grindžiama nustatytais parametrais, susijusiais su, pirma, Direktyvos 2015/849, kaip pagrindinės priemonės siekiant užtikrinti veiksmingą Europos finansų rinkos apsaugą nuo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo keliamos grėsmės, svarba ir, antra, pasekmėmis viešiesiems ir privatiesiems interesams, atsirandančiomis dėl Airijos įsipareigojimo perkelti tą direktyvą į nacionalinę teisę neįvykdymo poveikio Europos finansų rinkai, investuotojams ir piliečiams. Komisija mano, jog tai, kad Airija pranešė apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama Direktyvos 2015/849 30 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, ir Direktyvoje 2018/843 nustatytas perkėlimo į nacionalinę teisę termino pratęsimas dėl centrinių registrų įsteigimo pagal Direktyvos 2015/849 30 ir 31 straipsnius yra lengvinančios aplinkybės, tačiau ginčija papildomus Airijos nurodytus veiksnius.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">30.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, kaip Komisija nurodė savo 2019 m. lapkričio 27 d. rašte ir per posėdį, ji, atsižvelgdama į tai, kad Airija pranešė apie tolesnes perkėlimo į nacionalinę teisę priemones, nuo 2018 m. lapkričio 29 d. sunkumo koeficientą sumažino iki 2, o nuo 2019 m. kovo 27 d. – iki 1. Taigi už kiekvieną laikotarpį prašomą priteisti vienkartinę sumą Komisija apskaičiavo pagal šią formulę:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-60" title="page-10">
      standartinė fiksuota suma × sunkumo koeficientas × veiksnys „n“ × dienų skaičius
    </p>
    <p class="C02AlineaAltA" id="para-61" title="page-10">
      Taigi nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d. vienkartinė suma buvo apskaičiuota taip: 230 × 7 × 2,92 × 519 = 2 439 922,80 EUR; nuo 2018 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. kovo 26 d.: 230 × 2 × 2,92 × 118 = 158 497,60 EUR; nuo 2019 m. kovo 27 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d.: 230 × 1 × 2,92 × 251 = 168 571,60 EUR. Tuo tikslu bendra vienkartinė suma, kurią Komisija prašo priteisti, yra 2 766 992,00 EUR.
    </p>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">31.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Airija, palaikoma Estijos ir Prancūzijos, teigia, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis netaikoma, nes Airijos teisėje užtikrinamas dalinis Direktyvos 2015/849 perkėlimas. Be to, Komisijos prašymas taikyti finansines baudas nesuderinamas su proporcingumo principu ar lojalaus bendradarbiavimo pareiga. Jos sistemingas požiūris į baudų skyrimą yra klaidingas, nes Komisija privalo analizuoti kiekvieno atvejo aplinkybes, kad motyvuotų savo sprendimą taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį. Kadangi perkėlimas į nacionalinę teisę jau baigtas, vienkartinės sumos paskyrimas greičiausiai neturės atgrasomojo poveikio, o valstybės narės gali būti skatinamos priimti žemesnės kokybės perkėlimo į nacionalinę teisę priemones.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">32.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl finansinių baudų nustatymo Airija, palaikoma Prancūzijos, teigia, kad baudoms pagal SESV 260 straipsnio 2 ir 3 dalis apskaičiuoti neturėtų būti taikomas tas pats metodas, o, jei įsipareigojimai įvykdomi iki Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo, skirti vienkartinę sumą nebūtina. Alternatyviai vienkartinės sumos dydį reikėtų sumažinti. Visų pirma, nustatant pažeidimo trukmę negalima remtis diena, einančia po perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, nes Airija tuo metu nemanė, kad situacija patenka į SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo sritį. Atsižvelgiant į priemones, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d., sunkumo koeficientas taip pat netinkamas. Airija teigia, kad reikėtų atsižvelgti į tam tikrus lengvinančius veiksnius (be tų, į kuriuos siūlo atsižvelgti Komisija), įskaitant tai, kad perkėlimo į nacionalinę teisę priemonės buvo priimtos iki Teisingumo Teismo sprendimo, kad perkėlimas į nacionalinę teisę buvo vykdomas pirminės teisės aktu ir kad Airija teikė pirmenybę pažangai įgyvendinant perkėlimo į nacionalinę teisę priemones teisėkūros procese, nuolat informavo Komisiją ir laikėsi preliminaraus grafiko, kurį Komisija pateikė iki bylos nagrinėjimo.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">V.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Analizė</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">A.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 258 straipsnį</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">33.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Reikėtų priminti, kad per pažeidimo nagrinėjimo procedūrą pagal SESV 258 straipsnį pranešime, kurį valstybės narės pateikia pagal ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą, turi būti pateikta pakankamai aiški ir tiksli informacija apie nacionalinės teisės normų, kuriomis perkeliama direktyva, turinį. Taigi, pranešime, prie kurio gali būti pridėta atitikties lentelė, nedviprasmiškai turi būti nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais, kaip mano valstybė narė, ji įvykdė įvairius įsipareigojimus pagal šią direktyvą. Tai, kad valstybė narė neįvykdo to įsipareigojimo nepateikdama jokios informacijos, pateikdama dalinę informaciją arba pateikdama nepakankamai aiškią ir tikslią informaciją, savaime gali pateisinti SESV 258 straipsnio taikymą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-16" href="#t-16">16</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">34.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kalbant konkrečiai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad, nors direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę galima užtikrinti galiojančiomis nacionalinėmis nuostatomis, valstybė narė neatleidžiama nuo formalios pranešimo pareigos, net jei ta valstybė narė apie tas nuostatas jau pranešė į nacionalinę teisę perkeldama ankstesnes direktyvas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-17" href="#t-17">17</a>
</span>). Be to, kai direktyvoje numatyta, kad priemonėse, kuriomis ji perkeliama į nacionalinę teisę, turi būti daroma nuoroda į tą direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant, būtina priimti konkrečias perkėlimo į nacionalinę teisę priemones (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-18" href="#t-18">18</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">35.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taip pat sutariama, kad nagrinėjant ieškinį, pareikštą pagal SESV 258 straipsnį, įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, o į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas neatsižvelgia (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-19" href="#t-19">19</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">36.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šioje byloje nekyla ginčas dėl to, kad Airija iki pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino, t. y. iki 2018 m. gegužės 9 d., pabaigos nepriėmė visų priemonių, kurios būtinos Direktyvai 2015/849 perkelti į nacionalinę teisę, ir apie tas priemones nepranešė (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-20" href="#t-20">20</a>
</span>). Iš tiesų matyti, kad priemonės, kuriomis ta direktyva visiškai perkelta į nacionalinę teisę, buvo priimtos ir apie jas buvo pranešta (išskyrus vieną perkėlimo į nacionalinę teisę priemonę) po tos datos (žr. šios išvados 8, 15–17 ir 21 punktus), todėl į jas atsižvelgti negalima.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">37.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl priemonių, galiojusių Airijoje pasibaigus perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, t. y. 2017 m. birželio 26 d., manęs neįtikina Teisingumo Teismui Airijos pateikti argumentai, kad šioje byloje į tas priemones galima atsižvelgti vertinant įsipareigojimų neįvykdymą. Konkrečiai kalbant, kadangi pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo užtikrinti, kad nuostatose, kuriomis ta direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, būtų daroma nuoroda į šią direktyvą arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant (žr. šios išvados 6 ir 7 punktus), Airija privalo priimti konkrečias perkėlimo į nacionalinę teisę nuostatas. Airija neteigia, kad priemonės tą sąlygą atitinka. Iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos taip pat nematyti, kad Airija pagal Direktyvos 2015/849 67 konstatuojamąją dalį būtų pateikusi atitikties lentelę, kurioje būtų nurodytas tos direktyvos nuostatų ir atitinkamų tų nacionalinių priemonių nuostatų ryšys. Bet kuriuo atveju Airija neginčija, kad tomis priemonėmis Direktyva 2015/849 nebuvo visiškai perkelta į nacionalinę teisę.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">38.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Todėl Teisingumo Teismui siūlau konstatuoti, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnio 1 dalį, nes iki nustatyto termino nepriėmė priemonių, kurios būtinos tai direktyvai perkelti į nacionalinę teisę, arba bet kuriuo atveju nepranešė Komisijai apie tas priemones.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">B.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl SESV 260 straipsnio 3 dalies taikymo</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">39.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagrindiniai šios bylos klausimai susiję su, pirma, Komisijos sprendimo pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį prašyti taikyti finansines baudas pagrindimu ir, antra, vienkartinės sumos mokėjimo proporcingumu; dėl vienkartinės sumos mokėjimo atitinkamai kyla bendrųjų klausimų, visų pirma dėl vienkartinės sumos apskaičiavimo metodo ir jurisprudencijos dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies taikymo. Šalys taip pat nesutaria, ar šioje byloje taikoma SESV 260 straipsnio 3 dalis, t. y. ar ji taikoma daliniam valstybės narės įsipareigojimo pranešti apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones neįvykdymui.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">40.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Kadangi su tais klausimais ypač susijęs 2019 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-21" href="#t-21">21</a>
</span>), pirmiausia būtina pateikti keletą pirminių pastabų dėl to sprendimo (1 dalis), o tada nagrinėti Komisijos diskreciją pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį prašyti taikyti finansines baudas, toje nuostatoje numatytų finansinių baudų vertinimą ir nurodymą sumokėti vienkartinę sumą šioje byloje (2, 3 ir 4 dalys).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">1.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl 2019 m. liepos 8 d. Sprendimo „Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai)“</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">41.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Reikia atsižvelgti į tai, kad 2019 m. liepos 8 d. Sprendime Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-22" href="#t-22">22</a>
</span>) daugiausia buvo nagrinėjama SESV 260 straipsnio 3 dalies materialinė taikymo sritis ir toje nuostatoje numatytų periodinių baudų vertinimas. Konkrečiai kalbant, Teisingumo Teismas konstatavo, kad SESV 260 straipsnio 3 dalyje esanti frazė „pareig[a] pranešti apie &lt;…&gt; direktyv[ą] į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas“ reiškia, kad „valstybės narės privalo nurodyti kiekvieną direktyvos nuostatą perkeliančias nacionalinės teisės nuostatas. Kai toks pranešimas pateiktas (prireikus prie jo gali būti pridėta atitikties lentelė), Komisija, prašydama skirti atitinkamai valstybei narei šioje nuostatoje numatytą piniginę baudą, turi įrodyti, kad tam tikros perkėlimo priemonės akivaizdžiai nepatvirtintos arba neapima visos tos valstybės narės teritorijos.“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-23" href="#t-23">23</a>
</span>)
      </p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">42.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Teisingumo Teismas taip pat konstatavo, kad periodinių baudų skyrimas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį yra pateisinamas, tik jei pažeidimas tęsiasi iki tol, kol Teisingumo Teismas išnagrinėja faktines aplinkybes, ir kad su SESV 260 straipsnio 2 dalimi susijusią jurisprudenciją reikia taikyti pagal analogiją SESV 260 straipsnio 3 daliai, nes periodinėmis baudomis pagal abi nuostatas siekiama to paties tikslo. Atsižvelgdamas į savo diskreciją šiuo klausimu ir jurisprudencijoje dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies suformuluotus kriterijus Teisingumo Teismas Belgijai paskyrė 5 000 EUR už dieną periodinę baudą už tai, kad viename iš savo regionų ji nepriėmė trijų nagrinėjamos direktyvos straipsnių perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių ir apie jas nepranešė (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-24" href="#t-24">24</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">43.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad Sprendime Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) Teisingumo Teismas SESV 260 straipsnio 3 dalies materialinę taikymo sritį išaiškino taip, kad ši nuostata taikoma valstybei narei nepranešus apie priemones, kuriomis nagrinėjama direktyva nevisiškai (dalinai) perkelta į nacionalinę teisę (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-25" href="#t-25">25</a>
</span>). Be to, Teisingumo Teismas tą patį metodą taikė vertindamas SESV 260 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytas periodines baudas, daugiausia dėmesio skirdamas savo diskrecijai ir tikslui, kurio siekiama tokio pobūdžio bauda. Atlikdamas analizę, vėliau prie šio klausimo sugrįšiu (žr. šios išvados 53 ir 54 punktus).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">44.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-26" href="#t-26">26</a>
</span>) matyti, kad negalima sutikti su Airijos, palaikomos Estijos ir Prancūzijos, teiginiu, kad SESV 260 straipsnio 3 dalis netaikoma, nes Airija Direktyvą 2015/849 iš dalies perkėlė į nacionalinę teisę. Kadangi Komisija nustatė, kad Airija nevisiškai įvykdė savo pranešimo pareigą, nagrinėjant šioje byloje taikoma SESV 260 straipsnio 3 dalis (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-27" href="#t-27">27</a>
</span>). Iš tiesų, atsižvelgiant į tai, kad Airija pranešė apie priemones, kuriomis į nacionalinę teisę perkeliama viena Direktyvos 2015/849 nuostata, perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių aiškiai trūko, o esamos nacionalinės priemonės buvo nepakankamos (žr. šios išvados 36 ir 37 punktus).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">2.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl Komisijos diskrecijos pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">45.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šioje byloje Airija, palaikoma Estijos ir Prancūzijos, iš esmės teigia, kad finansinių baudų skyrimas yra nepateisinamas, nes Komisija, atsižvelgdama į konkrečias atvejo aplinkybes, privalo motyvuoti savo sprendimą taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">46.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į savo išvados byloje Komisija / Rumunija (C‑549/18) 43–49 punktuose pateiktus argumentus, su tuo nesutinku.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">47.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Konkrečiai kalbant, Komisijai suteikta galimybė pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį prašyti taikyti finansines baudas turi būti laikoma susieta su jurisprudencijoje pripažįstama plačia Komisijos diskrecija pagal SESV 258 straipsnį pradėti procedūrą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-28" href="#t-28">28</a>
</span>). Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisija „neprivalo motyvuoti savo sprendimo, o ieškinio priimtinumas nuo aplinkybių, lėmusių jos pasirinkimą, nepriklauso. &lt;…&gt; Teisingumo Teismas turi tik užtikrinti, kad procedūra iš principo gali būti taikoma įtariamam pažeidimui.“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-29" href="#t-29">29</a>
</span>). Mano nuomone, tas pats turėtų būti taikoma Komisijos sprendimui prašyti skirti finansines baudas remiantis SESV 260 straipsnio 3 dalimi.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">48.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Tai taip pat matyti iš SESV 260 straipsnio 3 dalies teksto („gali, jei mano esant tai reikalinga, nurodyti vienkartinės sumos arba periodinės baudos &lt;…&gt; dydį“); pagal tą nuostatą Komisijai suteikiama diskrecija spręsti, ar pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį prašyti skirti finansines baudas procedūroje, kuri vykdoma pagal SESV 258 straipsnį, ir ji nėra įpareigota to daryti (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-30" href="#t-30">30</a>
</span>). Tačiau iš to teksto negalima daryti išvados, kad iš Komisijos būtų reikalaujama motyvuoti savo sprendimą taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį, kai ji neprivalo to daryti pagal SESV 258 straipsnį, nes prie SESV 260 straipsnio 3 dalies konteksto priskiriama SESV 258 straipsnyje nurodyta procedūra (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-31" href="#t-31">31</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">49.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Bet kuriuo atveju, kaip nurodė Komisija (žr. šios išvados 27 punktą), jos sprendimas privalo būti motyvuotas, nes jame, atsižvelgiant į konkretaus atvejo aplinkybes, pateikiamas individualus finansinių priemonių, kurias prašoma taikyti, įvertinimas ir visų pirma kriterijai, taikomi prašomų priteisti finansinių baudų dydžiui nustatyti. Tai veiksmingai leidžia valstybei narei suprasti ir ginčyti Komisijos atliktą finansinių baudų, kurias Teisingumo Teismo prašoma skirti, vertinimą, kaip ir šioje byloje.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">50.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad Komisija neprivalo motyvuoti savo sprendimo taikyti SESV 260 straipsnio 3 dalį.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">3.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl finansinių baudų pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį vertinimo</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">51.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į tai, kad Komisijos sprendimas šioje byloje prašyti taikyti finansines baudas atitinka SESV 260 straipsnio 3 dalį, toliau nagrinėsiu toje nuostatoje numatytų finansinių baudų vertinimą, atsižvelgdamas į savo išvados byloje Komisija / Rumunija (C‑549/18) 50–59 punktuose pateiktus argumentus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">52.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Visų pirma, kaip nurodžiau savo išvadoje byloje Komisija / Ispanija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Hipotekos kreditas) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-32" href="#t-32">32</a>
</span>), Komisijai turėtų būti suteikta teisė naudoti tą patį metodą apskaičiuojant finansines baudas, kurias ji siūlo pagal SESV 260 straipsnio 2 ir 3 dalis, nes tos baudos yra vienodos, tomis dviem nuostatomis siekiami tikslai yra panašūs ir taip skatinamas nuoseklus požiūris, o valstybėms narėms užtikrinamas nuspėjamumas. Šiuo aspektu tai, kad pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį skiriama sankcija už ES teisės „dvigubą pažeidimą“ ir pagal SESV 258 straipsnį priimto sprendimo nevykdymą, o pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį sankcija skiriama už vieną ES teisės pažeidimą neįvykdžius pranešimo pareigos, mano manymu, nesumenkina fakto, kad abi nuostatos yra susijusios su pažeidimais, nurodytais Sąjungos pirminėje teisėje (žr. šios išvados 33 punktą).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">53.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Bet kuriuo atveju Komisijos pasiūlymai pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį dėl finansinių baudų skyrimo ar jų apskaičiavimo metodo Teisingumo Teismui neprivalomi (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-33" href="#t-33">33</a>
</span>). Kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendime Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-34" href="#t-34">34</a>
</span>), pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį jis, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir, kaip jis mano, reikalingą įtikinimo ar atgrasymo lygį, kiekvienoje byloje turi nustatyti tinkamas pinigines sankcijas, kad, be kita ko, būtų užkirstas kelias kartoti panašius ES teisės pažeidimus. Be to, dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismas konstatavo, kad Komisijos komunikatuose pateikti pasiūlymai ir rekomendacijos Teisingumo Teismui neprivalomi ir jie paprasčiausiai yra naudingas atskaitos taškas bei padeda užtikrinti, kad veiksmai, kurių imamasi, būtų skaidrūs, nuspėjami ir derėtų su teisiniu saugumu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-35" href="#t-35">35</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">54.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Todėl iš Sprendimo Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-36" href="#t-36">36</a>
</span>) galima daryti išvadą, kad jurisprudencija dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies pagal analogiją turėtų būti taikoma SESV 260 straipsnio 3 daliai, nes abiejose nuostatose numatytomis finansinėmis baudomis siekiama tų pačių tikslų: periodinės baudos skyrimas ypač tinkamas paskatinti valstybę narę kuo greičiau nutraukti įsipareigojimų nevykdymą, kuris, nesant tokios priemonės, būtų tęsiamas, o vienkartinės sumos skyrimas labiau grindžiamas atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo pasekmių privatiesiems ir viešiesiems interesams vertinimu.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">55.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, jurisprudencijoje dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies, pirmiausia principiniame 2005 m. liepos 12 d. Sprendime Komisija / Prancūzija (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-37" href="#t-37">37</a>
</span>), Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis gali skirti ir vienkartinę sumą, ir periodinę baudą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-38" href="#t-38">38</a>
</span>) ir kad jis gali skirti finansinę baudą, kurios Komisija nepasiūlė, remdamasis tuo, kad „galimybė taikyti piniginę baudą ir bylos aplinkybėms tinkamiausios baudos parinkimas gali būti įvertinti tik atsižvelgiant į sprendime, kuris bus priimtas pagal [SESV 260 straipsnio 2 dalį], Teisingumo Teismo nustatytas aplinkybes ir todėl nepriskirtini politinei sričiai“ (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-39" href="#t-39">39</a>
</span>). Taigi, kyla klausimas, ar dėl Teisingumo Teismo diskrecijos skirti ir vienkartinę sumą, ir periodinę baudą arba finansinę baudą, kurios Komisija nepasiūlė, jo jurisprudencija dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies pagal analogiją taikoma SESV 260 straipsnio 3 daliai.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">56.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šiuo klausimu laikausi savo išvadoje byloje Komisija / Ispanija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Hipotekos kreditas) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-40" href="#t-40">40</a>
</span>) išdėstytos nuomonės, kad Teisingumo Teismas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį turi diskreciją skirti ir vienkartinę sumą, ir periodinę baudą arba finansinę baudą, kurios Komisija nepasiūlė, su sąlyga, kad atsižvelgiama į pagal tą nuostatą numatytą finansinės baudos dydžio ribą. Konkrečiai kalbant, iš SESV 260 straipsnio 3 dalies teksto („neviršijančią Komisijos nurodyto dydžio“), kuriame kalbama apie finansinės baudos, kurią reikia paskirti, dydį, o ne pasirinkimą, galima daryti išvadą, kad Teisingumo Teismas negali paskirti didesnės finansinės baudos nei ta, kurią siūlo Komisija. Tačiau, mano nuomone, tai nereiškia, kad iš Teisingumo Teismo visais atvejais atimama diskrecija nustatyti tinkamą finansinę baudą. Taigi, priklausomai nuo aplinkybių, Teisingumo Teismas gali skirti finansinę baudą, kurios Komisija nepasiūlė, arba ir vienkartinę sumą, ir periodinę baudą, kurios yra tokio paties dydžio, kaip nurodė Komisija, arba mažesnės, o bendra baudų, kurios galiausiai skiriamos atitinkamai valstybei narei, suma neprivalo būti „Komisijos nurodyto dydžio“.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">57.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, toks aiškinimas atitinka SESV 260 straipsnio 3 dalies tikslus atsižvelgiant į siekį Sutartyse numatyti skirtingas finansines baudas. Kaip pažymima šios išvados 42 punkte, jei valstybė narė savo pranešimo pareigą įvykdo nagrinėjant bylą, taigi prieš Teisingumo Teismui nagrinėjant faktines aplinkybes, periodinės baudos skirti negalima. Vis dėlto, toliau galima skirti vienkartinę sumą siekiant atsižvelgti į to pažeidimo poveikį viešiesiems ir privatiesiems interesams ir užkirsti kelią tam pažeidimui pasikartoti. Iš tiesų, tokia situacija paaiškinama patikslinta Komisijos praktika pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį pareikštuose ieškiniuose paprastai prašyti skirti vienkartinę sumą ir periodinę baudą (žr. šios išvados 26 punktą), kaip matyti iš šio ieškinio. Vis dėlto, jei Komisija siūlytų skirti tik vienos rūšies baudą, Teisingumo Teismo diskrecija prireikus skirti kitokią baudą arba ir vienkartinę sumą, ir periodinę baudą, atsižvelgiant į SESV 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribą, būtų užtikrinama, kad ta nuostata nepraras veiksmingumo.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">4.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl vienkartinės sumos skyrimo nagrinėjamoje byloje</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">58.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į jurisprudenciją dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-41" href="#t-41">41</a>
</span>) vienkartinės sumos paskyrimas ir tos sumos dydžio nustatymas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį kiekvienu atveju priklauso nuo visų reikšmingų veiksnių, susijusių su konstatuoto pažeidimo ypatybėmis ir atitinkamos valstybės narės elgesiu. Įgyvendindamas savo diskreciją Teisingumo Teismas sprendžia, ar paskirti vienkartinę sumą, ir, jei taip, nustato jos dydį, kuris turi atitikti aplinkybes ir būti proporcingas pažeidimui. Šiuo aspektu reikšmingi veiksniai yra pažeidimo sunkumas, jo trukmė ir valstybės narės mokumas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">59.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Iš jurisprudencijos taip pat matyti, kad vienkartinė suma iš esmės grindžiama atitinkamos valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo padarinių privatiems ir viešiesiems interesams vertinimu, ypač kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-42" href="#t-42">42</a>
</span>). Valstybė narė negali būti automatiškai įpareigota sumokėti vienkartinę sumą, nes Teisingumo Teismas turi plačią diskreciją spręsti, ar būtina skirti tokią baudą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-43" href="#t-43">43</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">60.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į tai, reikėtų pažymėti, kad pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį Teisingumo Teismas turi plačią diskreciją atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir atitinkamos valstybės elgesį skirti, jei reikia, vienkartinę sumą, kad būtų atsižvelgta į valstybės narės pranešimo pareigos neįvykdymo pasekmes viešiesiems ir privatiesiems interesams. Tai, kad Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį skirti vienkartinę sumą reikia, „pavyzdžiui, kai įsipareigojimai buvo nevykdomi ilgą laiką“, kaip pažymima šios išvados 59 punkte, nedraudžia Teisingumo Teismui skirti vienkartinės sumos kitais atvejais, kai tai būtina siekiant užkirsti kelią kartoti panašius Sąjungos teisės pažeidimus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">61.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, atsižvelgiant į skirtingus tikslus, kurių siekiama periodinėmis baudomis ir vienkartinės sumos mokėjimu (žr. šios išvados 54 punktą), akivaizdu, kad, nors įpareigojimas mokėti periodinę baudą, kuris daromo pažeidimo atžvilgiu iš esmės turi priverčiamąjį poveikį, yra nustatomas, tik jei pažeidimas tęsiamas, nenustatyta jokio reikalavimo vadovautis tuo pačiu požiūriu nustatant vienkartinę sumą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-44" href="#t-44">44</a>
</span>). Taigi, priešingai, nei teigia Prancūzija ir Airija, dėl to, kad valstybė narė vykstant procesui gali įvykdyti įsipareigojimus, vienkartinė suma prasmės nepraranda.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">62.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Nagrinėjamoje byloje reikėtų laikytis nuostatos, kad įpareigojimas sumokėti vienkartinę sumą yra tinkamas kaip atgrasomoji priemonė. Bendrą Komisijos siūlomą sumą (2 766 992,00 EUR) galima sumažinti (iki 2 011 919,60 EUR), jei taikomi atnaujinti Komisijos duomenys (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-45" href="#t-45">45</a>
</span>), ir galbūt galima sumažinti dar labiau, jei atsižvelgiama į tam tikrus veiksnius. Todėl, atsižvelgdamas į visas šios bylos aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui paskirti Airijai sumokėti 1 500 000 EUR vienkartinę sumą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-46" href="#t-46">46</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">63.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirma, dėl pažeidimo sunkumo Teisingumo Teismas Sprendime Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-47" href="#t-47">47</a>
</span>) dėl periodinės baudos nustatymo pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį konstatavo, kad įsipareigojimas priimti nacionalines priemones, kad būtų užtikrintas visiškas direktyvos perkėlimas į nacionalinę teisę, ir įsipareigojimas pranešti apie šias priemones Komisijai yra „esminiai valstybių narių įsipareigojimai, siekiant užtikrinti Sąjungos teisės veiksmingą taikymą, todėl šių įsipareigojimų neįvykdymas laikytinas sunkiu“. Manau, kad tai taikoma šioje byloje dėl vienkartinės sumos skyrimo.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">64.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Be to, jei Teisingumo Teismas atsižvelgtų į kriterijus, kuriais nustatydama vienkartinę sumą rėmėsi Komisija, neatrodo, kad Komisijos atliktas pažeidimo sunkumo vertinimas yra klaidingas atsižvelgiant į pažeistų Sąjungos nuostatų svarbą ir pažeidimo pasekmes viešiesiems ir privatiesiems interesams. Reikia pažymėti, kad Direktyva 2015/849 yra pagrindinė teisinė priemonė siekiant užkirsti kelią Sąjungos finansų sistemos panaudojimui pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-48" href="#t-48">48</a>
</span>). Ta direktyva, priimta siekiant sukurti tikrai veiksmingą saugumo sąjungą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-49" href="#t-49">49</a>
</span>), grindžiama ankstesnėmis direktyvomis ir tarptautine veikla atitinkamoje srityje siekiant sustiprinti Sąjungos kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu teisinę sistemą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-50" href="#t-50">50</a>
</span>). Kaip Teisingumo Teismas konstatavo ir dėl kitų vidaus rinkos direktyvų (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-51" href="#t-51">51</a>
</span>), Airijos įsipareigojimo priimti visas Direktyvos 2015/849 perkėlimo į nacionalinę teisę priemones ir apie jas pranešti nevykdymas gali būti laikomas turinčiu poveikio tinkamam vidaus rinkos veikimui, taigi jis yra tam tikro sunkumo (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-52" href="#t-52">52</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">65.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Airijos įsipareigojimo perkelti Direktyvą 2015/849 į nacionalinę teisę nevykdymo pasekmės viešiesiems ir privatiesiems interesams taip pat gali būti laikomos reikšmingomis, nes, kaip nurodė Komisija, dėl to nevykdymo kyla rizika Sąjungos finansų sistemos vientisumui ir veikimui, kadangi jai kyla pinigų plovimo ir teroristų finansavimo grėsmių, taip pat kyla pasekmių investuotojams ir piliečiams. Tai, pavyzdžiui, matyti iš 2019 m. rugsėjo 19 d. Europos Parlamento rezoliucijos dėl Sąjungos kovos su pinigų plovimu teisės aktų įgyvendinimo padėties (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-53" href="#t-53">53</a>
</span>), kurioje, be kita ko, teigiamai vertinama tai, kad Komisija pradėjo pažeidimų nagrinėjimo procedūrą prieš valstybes nares, kurios į nacionalinę teisę neperkėlė Direktyvos 2015/849, ir šios valstybės raginamos kuo greičiau tai padaryti.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">66.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgiant į tai, manęs neįtikino Airijos teiginys, kad pasekmės viešiesiems ir privatiesiems interesams yra padidintos, nes anksčiau buvusiomis atitinkamos srities nacionalinėmis priemonėmis užtikrinamas dalinis Direktyvos 2015/849 perkėlimas, taigi sudaromos sąlygos iš esmės įgyvendinti tos direktyvos tikslus. Teisingumo Teismas nepritarė panašiems argumentams, remdamasis tuo, kad tokios priemonės neatitiko atitinkamos direktyvos reikalavimų; kitu atveju nebūtų buvęs nustatytas valstybės narės įsipareigojimo perkelti į nacionalinę teisę pažeidimas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-54" href="#t-54">54</a>
</span>). Be to, manau, kad aplinkybė, jog Direktyvai 2015/849 perkelti į nacionalinę teisę Airija nusprendė priimti pirminės teisės aktą (žr. šios išvados 32 punktą), nėra lengvinantis veiksnys, nes valstybė narė negali remtis vidaus teisės praktika ar padėtimi, kad pateisintų Sąjungos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-55" href="#t-55">55</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">67.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taip pat reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas pagal SESV 258 straipsnį yra pripažinęs, kad Airija laiku neįvykdė įsipareigojimų į nacionalinę teisę perkelti ankstesnes kovos su pinigų plovimu direktyvas (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-56" href="#t-56">56</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">68.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Vis dėlto yra tam tikrų lengvinančių veiksnių, į kuriuos nagrinėjamoje byloje reikėtų atsižvelgti. Visų pirma, kaip nurodė Komisija, nustatant įpareigojimo pranešti neįvykdymo sunkumą reikėtų atsižvelgti į perkėlimo į nacionalinę teisę mastą (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-57" href="#t-57">57</a>
</span>). Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šioje byloje nagrinėjamas dalinis, o ne visiškas valstybės narės įpareigojimo pranešti apie perkėlimo į nacionalinę teisę priemones neįvykdymas. Be to, Direktyva 2018/843 buvo pratęstas Direktyvos 2015/849 30 ir 31 straipsniuose numatytų centrinių informacijos apie tikruosius savininkus registrų įsteigimo terminas, nors kitų toje direktyvoje numatytų įsipareigojimų perkėlimo į nacionalinę teisę terminas nebuvo pakeistas (žr. šios išvados 7 punktą). Nematau priežasčių, kodėl į tą pratęsimą nebūtų galima atsižvelgti kaip į lengvinantį veiksnį, kaip nurodo Komisija. Airija taip pat įrodė, kad nagrinėjant bylą ji sąžiningai bendradarbiavo su Komisija, pavyzdžiui, nuolat teikė Komisijai informaciją (žr. šios išvados 32 punktą) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-58" href="#t-58">58</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">69.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antra, Komisija mano, kad pažeidimo trukmę reikėtų skaičiuoti nuo Direktyvos 2015/849 perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, o Airija laikosi kitokios nuomonės.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">70.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pažymėtina, kad jurisprudencijoje dėl vienkartinės sumos mokėjimo pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas pažeidimo trukmę skaičiuoja nuo pirmojo jo sprendimo pagal SESV 258 straipsnį paskelbimo dienos iki dienos, kurią atitinkama valstybė narė įvykdo įsipareigojimus, arba, jei įsipareigojimai neįvykdomi, iki dienos, kurią Teisingumo Teismas nagrinėja faktines aplinkybes antrojoje byloje (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-59" href="#t-59">59</a>
</span>). Taigi, siekiant nustatyti vienkartines sumas pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį, šioje byloje atkreiptinas dėmesys į du pagrindinius aspektus.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">71.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pirma, dėl pažeidimo trukmės laikotarpio pabaigos dienos, nagrinėjamoje byloje nesutariama, kada Airija gali būti laikoma įvykdžiusia įsipareigojimus. Šiuo klausimu manęs neįtikino Airijos Teisingumo Teismui pateikti argumentai, kad Airijos įsipareigojimai buvo įvykdyti perkėlimo į nacionalinę teisę priemonėmis, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">72.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Konkrečiai kalbant, matyti, kad, nepaisant tų priemonių, buvo trūkumų, susijusių su tam tikromis Direktyvos 2015/849 nuostatomis. Pavyzdžiui, dėl tos direktyvos 30 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, 2 bei 7 dalių ir 31 straipsnio 1, 2, 3 ir 7 dalių Airija savo triplike nurodė, kad Direktyva 2018/843 buvo pratęstas tų nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, tačiau ji bet kuriuo atveju rengė priemones Komisijos nurodytoms nuostatoms į nacionalinę teisę perkelti, o apie šias priemones buvo pranešta 2019 m. sausio 30 d. ir 2019 m. kovo 27 d. Vis dėlto, kaip nurodė Komisija, tas pratęsimas nebuvo taikomas visiems Direktyvos 2015/849 30 ir 31 straipsniuose nustatytiems įpareigojimams (žr. šios išvados 7 ir 23 punktus). Be to, savo triplike Airija nurodė, kad dėl Direktyvos 2015/849 47 straipsnio 2 dalyje numatytų įpareigojimų nuostata „gali būti priimama“, o tos direktyvos 48 straipsnio 5–8 dalyse nereikalaujama nacionalinėje teisėje nustatyti konkrečių įpareigojimų. Taigi, kaip per posėdį nurodė Komisija (žr. šios išvados 21 ir 23 punktus), Airija nebuvo priėmusi perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių, susijusių su tam tikrais tose nuostatose numatytais įpareigojimais, iki tol, kol apie tas nuostatas pranešė 2019 m. lapkričio 22 d. ir 2019 m. gruodžio 3 d. Todėl, nors priemonėmis, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d., buvo užtikrintas didelės dalies Direktyvos 2015/849 perkėlimas į nacionalinę teisę, Komisija nustatė, kad įsipareigojimus Airija įvykdė 2019 m. gruodžio 3 d.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">73.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Antra, dėl pažeidimo trukmės laikotarpio pradžios dienos manau (kaip nurodžiau savo išvados byloje Komisija / Rumunija (C‑549/18) 74 ir 75 punktuose), kad dėl vienkartinės sumos mokėjimo turėtų būti naudojama nagrinėjamoje direktyvoje nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos diena, nes ji geriau atitinka SESV 260 straipsnio 3 dalies tikslą, prie kurio priskiriamas siekis labiau paskatinti valstybes nares laiku perkelti direktyvas į nacionalinę teisę (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-60" href="#t-60">60</a>
</span>). Priešingai, jei, pavyzdžiui, galimybė paskirti vienkartinę sumą pagal SESV 260 straipsnio 3 dalį atsirastų tik pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, kiltų rizika, kad, kol Komisija nesiims veiksmų prieš valstybę narę, direktyvoje nustatytas perkėlimo į nacionalinę teisę terminas neturėtų jokio iš karto atsirandančio poveikio. Taip pat reikia pažymėti, kad, priešingai nei periodinės baudos, kurios yra priemonė priversti valstybes nares kada nors ateityje nutraukti pažeidimą, vienkartinės sumos mokėjimas susijęs su buvusiu elgesiu ir yra priemonė užtikrinti, kad valstybė narė, prieš imdamasi priemonių pažeidimui ištaisyti, nenuspręstų, jog yra geriau palaukti, kol bus iškelta byla (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-61" href="#t-61">61</a>
</span>), o taip iš tiesų gali atsitikti, jei būtų remiamasi pagrįstoje nuomonėje nustatyta data.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">74.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Todėl mano siūlomas požiūris labiau taikomas vienkartinės sumos mokėjimui, palyginti su periodinėmis baudomis, dėl kurių Teisingumo Teismas, byloje Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) vertindamas pažeidimo trukmę, atsižvelgė į atitinkamos direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos dieną (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-62" href="#t-62">62</a>
</span>). Reikia pažymėti, kad, priešingai, nei teigia Airija, nekyla klausimas, kad pasibaigus Direktyvoje 2015/849 nustatytam perkėlimo į nacionalinę teisę terminui, t. y. 2017 m. birželio 26 d., buvo galima skirti finansines baudas, įskaitant vienkartines sumas, nes buvo aiškiai taikoma SESV 260 straipsnio 3 dalis ir Komisijos komunikatai (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-63" href="#t-63">63</a>
</span>). Bet kuriuo atveju, jei Teisingumo Teismas su mano pasiūlymu nesutiktų, laikotarpis nuo atitinkamoje direktyvoje nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos dienos gali būti nagrinėjamas vertinant pažeidimo sunkumą, kaip matyti iš jurisprudencijos dėl SESV 260 straipsnio 2 dalies (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-64" href="#t-64">64</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">75.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Šioje byloje, atsižvelgiant į laikotarpį nuo Direktyvoje 2015/849 nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos dienos (2017 m. birželio 26 d.) iki dienos, kurią Airija įvykdė įsipareigojimus (2019 m. gruodžio 3 d.), pažeidimo trukmė yra apytiksliai dveji su puse metų (30 mėnesių), o toks laikotarpis gali būti laikomas reikšmingu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-65" href="#t-65">65</a>
</span>). Reikia pažymėti, kad valstybės narės įsipareigojimas priimti priemones, būtinas direktyvai perkelti į nacionalinę teisę, savaime nelaikomas ypač sudėtingu (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-66" href="#t-66">66</a>
</span>). Taigi manau, kad tuo, jog, kaip teigia Airija, ji teikė pirmenybę pažangai įgyvendinant perkėlimo į nacionalinę teisę priemones teisėkūros procese ir stengėsi laikytis preliminaraus grafiko, kurį Komisija pateikė iki bylos nagrinėjimo (žr. šios išvados 32 punktą), pažeidimo trukmė nepateisinama ir dėl to nesutrumpėja. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad priemonėmis, apie kurias buvo pranešta 2018 m. lapkričio 29 d. (t. y. praėjus 17 mėnesių nuo Direktyvoje 2015/849 nustatyto perkėlimo į nacionalinę teisę termino pabaigos, t. y. 2017 m. birželio 26 d.), buvo užtikrintas tinkamas (nors ir pavėluotas) Direktyvos 2015/849 perkėlimas į nacionalinę teisę, o trūkumų buvo tik dėl keturių jos nuostatų, kaip nurodė Komisija, ir kad apie visas tos direktyvos nuostatas buvo pranešta vėliausiai 2019 m. gruodžio 3 d. (žr. šios išvados 17, 21, 71 ir 72 punktus) (<span class="note footnote notemarker">
<a id="c-67" href="#t-67">67</a>
</span>).</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">76.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Galiausiai Airija nepateikė Teisingumo Teismui jokių įrodymų, susijusių su jos pajėgumu sumokėti baudą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">77.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Taigi, atsižvelgdamas į visas šios bylos aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui paskirti Airijai sumokėti 1 500 000 EUR vienkartinę sumą.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">VI.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Dėl bylinėjimosi išlaidų</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">78.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Airija pralaimėjo bylą, jai turėtų būti nurodyta jas padengti. Pagal šio Procedūros reglamento 140 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad į bylą įstojusios valstybės narės padengia savo bylinėjimosi išlaidas, Estija ir Prancūzija turėtų padengti savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">VII.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Išvada</p>
</td>
</tr>
</table>
    <table cellpadding="0" cellspacing="0" border="0" width="100%">
<col width="5%"/>
<col width="95%"/>
<tr>
<td valign="top">
<p class="count">79.</p>
</td>
<td valign="top">
<p class="normal">Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:</p>
</td>
</tr>
</table>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-120" title="page-24">
      1) pripažinti, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 2015/849 67 straipsnio 1 dalį, nes iki 2017 m. birželio 26 d. nepriėmė visų priemonių, būtinų tai direktyvai perkelti į nacionalinę teisę, arba bet kuriuo atveju apie jas nepranešė;
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-121" title="page-24">
      2) nurodyti Airijai sumokėti 1 500 000 EUR vienkartinę sumą;
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-122" title="page-24">
      3) priteisti iš Airijos bylinėjimosi išlaidas.
    </p>
    <p class="C09Marge0avecretrait" id="para-123" title="page-24">
      4) nurodyti Estijai ir Prancūzijai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
    </p>
    <div/>
  <hr class="note"/>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-1" href="#c-1">1</a>
</span>) Originalo kalba: anglų.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-2" href="#c-2">2</a>
</span>) OL L 141, 2015, p. 73.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-3" href="#c-3">3</a>
</span>) C-543/17, EU:C:2019:573. Buvo keletas ankstesnių bylų, susijusių su SESV 260 straipsnio 3 dalimi, tačiau ieškiniai buvo atsiimti prieš Teisingumo Teismui priimant sprendimą. Dviejose iš tų bylų buvo pateikta generalinio advokato M. Wathelet išvada byloje Komisija / Lenkija (C-320/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2441) ir mano išvada byloje Komisija / Ispanija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Hipotekos kreditas) (C-569/17, EU:C:2019:271), kurią aptarsiu tolesnėje analizėje.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-4" href="#c-4">4</a>
</span>) OL L 156, 2018, p. 172.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-5" href="#c-5">5</a>
</span>) Savo dublike Komisija nurodė perkėlimo į nacionalinę teisę trūkumus dėl šių Direktyvos 2015/849 nuostatų: i) 30 straipsnio 1 dalies antros pastraipos; ii) 30 straipsnio 2 dalies; iii) 30 straipsnio 7 dalies; iv) 31 straipsnio 1 ir 2 dalių; v) 31 straipsnio 3 dalies; vi) 31 straipsnio 7 dalies; vii) 47 straipsnio 2 dalies; viii) 47 straipsnio 3 dalies; ix) 48 straipsnio 5–9 dalių; x) 61 straipsnio 3 dalies ir xi) 62 straipsnio 2 dalies.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-6" href="#c-6">6</a>
</span>) T. y. Direktyva 2005/60; žr. šios išvados 1 punktą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-7" href="#c-7">7</a>
</span>) Komisija remiasi 2005 m. balandžio 28 d. Sprendimu Komisija / Italija (C-410/03, EU:C:2005:258, 39 punktas) ir 2010 m. sausio 14 d. Sprendimu Komisija / Čekijos Respublika (C-343/08, EU:C:2010:14, 39 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-8" href="#c-8">8</a>
</span>) Komisijos komunikatas „Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 260 straipsnio 3 dalies įgyvendinimas“ (OL C 12, 2011, p. 1; toliau – 2011 m. komunikatas), ypač 7, 19 ir 21 punktai. Kaip nurodyta jo 31 punkte, SESV 260 straipsnio 3 dalį Komisija visų pirma taiko procedūroms, pradėtoms pagal SESV 258 straipsnį po to komunikato paskelbimo (2011 m. sausio 15 d.)</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-9" href="#c-9">9</a>
</span>) Komisijos komunikatas „ES teisė. Geresnis taikymas – geresni rezultatai“ (OL C 18, 2017, p. 10; toliau – 2017 m. komunikatas), ypač jo p. 15–16. Kaip nurodyta šiame komunikate, Komisija savo patikslintą praktiką taiko pažeidimo nagrinėjimo procedūroms, kuriose sprendimas siųsti oficialų pranešimą priimamas po to komunikato paskelbimo (2017 m. sausio 19 d.).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-10" href="#c-10">10</a>
</span>) 2011 m. komunikatas, ypač 16 ir 17 punktai.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-11" href="#c-11">11</a>
</span>) 2011 m. komunikatas, ypač 23 ir 28 punktai; 2017 m. komunikatas, p. 15.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-12" href="#c-12">12</a>
</span>) 2011 m. komunikato 28 punktas (jame daroma nuoroda į Komisijos komunikato „EB sutarties 228 straipsnio taikymas“ (OL C 126, 2007, p. 15; toliau – 2005 m. komunikatas) 19–24 punktus).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-13" href="#c-13">13</a>
</span>) Žr. šios išvados 21 punktą. Komisija taip pat siūlė paskirti periodinę baudą už kiekvieną dieną, tačiau tą reikalavimą atsiėmė. Todėl to skaičiavimo neaptarsiu.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-14" href="#c-14">14</a>
</span>) Komisija visų pirma nurodo 2019 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C‑543/17, EU:C:2019:573, 88 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-15" href="#c-15">15</a>
</span>) Žr., visų pirma, 2005 m. komunikato 24 punktą. Komisija remiasi savo Komunikate „Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir baudas, kurias Komisija siūlo taikyti Teisingumo Teismui vykdant pažeidimo tyrimo procedūrą, atnaujinimas“ (C(2017)8720 final) (OL C 431, 2017, p. 3) pateiktais skaičiais.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-16" href="#c-16">16</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:573, 51 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-17" href="#c-17">17</a>
</span>) Žr. 2009 m. liepos 16 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-427/07, EU:C:2009:457, 108 ir 109 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-18" href="#c-18">18</a>
</span>) Žr. 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-294/09, nepaskelbtas Rink., EU:C:2010:200, 17 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-19" href="#c-19">19</a>
</span>) Žr. 2019 m. kovo 28 d. Sprendimą Komisija / Airija (Nuotekų surinkimo ir valymo sistema) (C‑427/17, nepaskelbtas Rink., EU:C:2019:269, 42 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-20" href="#c-20">20</a>
</span>) Šioje byloje referencinė data yra po dviejų mėnesių nuo tos dienos, kurią Airija gavo pagrįstą nuomonę (žr. šios išvados 10 punktą), o tai įvyko 2018 m. kovo 9 d.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-21" href="#c-21">21</a>
</span>) C-543/17, EU:C:2019:573.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-22" href="#c-22">22</a>
</span>) C‑543/17, EU:C:2019:573.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-23" href="#c-23">23</a>
</span>) 2019 m. liepos 8 d. Sprendimas Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:573, 59 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-24" href="#c-24">24</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:573, ypač 60, 61, 80–89 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-25" href="#c-25">25</a>
</span>) 2019 m. liepos 8 d. sprendimas (C-543/17, EU:C:2019:573). Plg. generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:322, ypač 58–81 punktai) (joje siūlomas siauras požiūris) su generalinio advokato M. Wathelet išvada byloje Komisija / Lenkija (C‑320/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2441, 114–145 punktai) ir mano išvada byloje Komisija / Ispanija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Hipotekos kreditas) (C-569/17, EU:C:2019:271, 41–71 punktai) (jose siūlomas platesnis požiūris).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-26" href="#c-26">26</a>
</span>) 2019 m. liepos 8 d. sprendimas (C‑543/17, EU:C:2019:573).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-27" href="#c-27">27</a>
</span>) Reikia pažymėti, jog neginčijama, kad Direktyva 2015/849 yra pagal teisėkūros procedūrą, t. y. pagal įprastą teisėkūros procedūrą laikantis jos teisinio pagrindo (SESV 114 straipsnio), priimta direktyva.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-28" href="#c-28">28</a>
</span>) Žr. 2017 m. rugsėjo 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-552/15, EU:C:2017:698, 34 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-29" href="#c-29">29</a>
</span>) 2001 m. birželio 26 d. Sprendimas Komisija / Portugalija (C‑70/99, EU:C:2001:355, 17 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-30" href="#c-30">30</a>
</span>) Žr. mano išvadą byloje Komisija / Ispanija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Hipotekos kreditas) (C-569/17, EU:C:2019:271, 68 punktas ir jame pateiktos nuorodos).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-31" href="#c-31">31</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:573, 57 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-32" href="#c-32">32</a>
</span>) (C-569/17, EU:C:2019:271, 73 punktas). Taip pat žr. generalinio advokato M. Wathelet išvadą byloje Komisija / Lenkija (C-320/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2014:2441, 146–160 punktai) ir generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:322, 96 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-33" href="#c-33">33</a>
</span>) Žr. mano išvadą byloje Komisija / Ispanija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Hipotekos kreditas) (C-569/17, EU:C:2019:271, 74 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-34" href="#c-34">34</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 8 d. sprendimą (C-543/17, EU:C:2019:573, 78 punktas) (jame pagal analogiją remiamasi 2014 m. gruodžio 2 d. Sprendimu Komisija / Italija (C‑196/13, EU:C:2014:2407, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija)).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-35" href="#c-35">35</a>
</span>) Dėl vienkartinių sumų žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (C‑279/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:834, 77 punktas). Dėl periodinių baudų taip pat žr. 2018 m. liepos 4 d. Sprendimą Komisija / Slovakija (C-626/16, EU:C:2018:525, 83 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-36" href="#c-36">36</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 8 d sprendimą (C-543/17, EU:C:2019:573, 61 punktas) (jame pagal analogiją remiamasi 2005 m. liepos 12 d. Sprendimu Komisija / Prancūzija (C-304/02, EU:C:2005:444, 81 punktas)). Taip pat žr. šios išvados 42 punktą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-37" href="#c-37">37</a>
</span>) C-304/02, EU:C:2005:444.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-38" href="#c-38">38</a>
</span>) Žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C-304/02, EU:C:2005:444, 80–86 punktai) ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės) (C-261/18, EU:C:2019:955, 112 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-39" href="#c-39">39</a>
</span>) 2005 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija / Prancūzija (C-304/02, EU:C:2005:444, 90 punktas). Taip pat žr. 2007 m. liepos 18 d. Sprendimą Komisija / Vokietija (C-503/04, EU:C:2007:432, 22 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-40" href="#c-40">40</a>
</span>) C-569/17, EU:C:2019:271, 76–78 punktai.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-41" href="#c-41">41</a>
</span>) Žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės) (C-261/18, EU:C:2019:955, 113 ir 114 punktai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-42" href="#c-42">42</a>
</span>) Žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-279/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:834, 65 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-43" href="#c-43">43</a>
</span>) Žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C-121/07, EU:C:2008:695, 63 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-44" href="#c-44">44</a>
</span>) Žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C-121/07, EU:C:2008:695, 19, 20, 44, 45, 56–58 punktai) ir generalinio advokato J. Mazák išvadą byloje Komisija / Prancūzija (C‑121/07, EU:C:2008:320, 80 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-45" href="#c-45">45</a>
</span>) Žr. Komisijos komunikatą „Duomenų, naudojamų apskaičiuojant vienkartines sumas ir baudas, kurias Komisija siūlys taikyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui vykdant pažeidimo tyrimo procedūrą, atnaujinimas“ (OL C 309, 2019, p. 1). Mažiausia vienkartinė suma sumažinta iki 1 212 000 EUR. Atsižvelgiant į tai, pagal šios išvados 30 punkte nurodytą formulę vienkartinė suma būtų apskaičiuojama taip: nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. lapkričio 28 d.: 1039 × 7 × 0,47 × 519 = 1 774 102,89 EUR; nuo 2018 m. lapkričio 29 d. iki 2019 m. kovo 26 d: 1039 × 2 × 0,47 × 118 = 115 245,88 EUR; nuo 2019 m. kovo 27 d. iki 2019 m. gruodžio 2 d.: 1039 × 1 × 0,47 × 251 = 122 570,83 EUR. Atsižvelgiant į tai, bendra Komisijos prašoma priteisti vienkartinė suma būtų 2 011 919,60 EUR.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-46" href="#c-46">46</a>
</span>) Verta pažymėti, kad mano siūloma suma tam tikru mastu atitinka pagal SESV 260 straipsnio 2 dalį už dalinį įsipareigojimų perkelti direktyvą į nacionalinę teisę neįvykdymą skiriamas vienkartines sumas. Žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-374/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:827, 52 ir 53 punktai) (2 mln. EUR). Plg. tą sumą su suma, paskirta 2013 m. birželio 25 d. Sprendimu Komisija / Čekijos Respublika (C-241/11, EU:C:2013:423, 46–55 punktai) (250 000 EUR) (ypač atkreipiant dėmesį į ribotą pažeidimo poveikį).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-47" href="#c-47">47</a>
</span>) 2019 m. liepos 8 d. sprendimas (C-543/17, EU:C:2019:573, 85 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-48" href="#c-48">48</a>
</span>) Žr. Direktyvą 2018/843, ypač 1 konstatuojamąją dalį; Direktyvą 2015/849, ypač 1 straipsnio 1 dalį ir 1–3 bei 64 konstatuojamąsias dalis.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-49" href="#c-49">49</a>
</span>) Žr. 2019 m. spalio 30 d. Komisijos komunikato Europos Parlamentui, Europos Vadovų Tarybai ir Tarybai „Dvidešimtoji pažangos, padarytos kuriant tikrą veiksmingą saugumo sąjungą, ataskaita“, COM(2019) 552 final, p. 10–12.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-50" href="#c-50">50</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 24 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai „Siekiant geresnio ES kovos su pinigų plovimu ir kovos su terorizmo finansavimu sistemos įgyvendinimo“, COM(2019) 360 final.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-51" href="#c-51">51</a>
</span>) Žr. šios išvados 27 išnašą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-52" href="#c-52">52</a>
</span>) Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Komisija / Švedija (C-270/11, EU:C:2013:339, 49 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-53" href="#c-53">53</a>
</span>) Visų pirma žr. A, B, G konstatuojamąsias dalis ir 1 punktą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-54" href="#c-54">54</a>
</span>) Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Komisija / Švedija (C-270/11, EU:C:2013:339, 51 punktas). 2019 m. liepos 8 d. Sprendime Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C‑543/17, EU:C:2019:573, 73 punktas) Teisingumo Teismas neatsižvelgė į Belgijos pateiktą panašų argumentą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-55" href="#c-55">55</a>
</span>) Žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės) (C-261/18, EU:C:2019:955, 89 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-56" href="#c-56">56</a>
</span>) Žr. 2009 m. gegužės 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-532/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:327) (dėl Direktyvos 2005/60) ir 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-549/08, nepaskelbtas Rink., EU:C:2009:604) (dėl Direktyvos 2006/70).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-57" href="#c-57">57</a>
</span>) Žr. 2011 m. komunikato 25 punktą ir 2017 m. komunikato p. 15. Šiuo klausimu žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C-121/07, EU:C:2008:695, 84 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-58" href="#c-58">58</a>
</span>) Žr. 2013 m. spalio 17 d. Sprendimą Komisija / Belgija (C-533/11, EU:C:2013:659, 60 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-59" href="#c-59">59</a>
</span>) Žr. 2013 m. birželio 25 d. Sprendimą Komisija / Čekijos Respublika (C-241/11, EU:C:2013:423, 46 punktas) ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Komisija / Airija (Derrybrien vėjo jėgainės) (C-261/18, EU:C:2019:955, 122 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-60" href="#c-60">60</a>
</span>) Žr. 2019 m. liepos 8 d. Sprendimą Komisija / Belgija (SESV 260 straipsnio 3 dalis – Spartieji elektroninių ryšių tinklai) (C-543/17, EU:C:2019:573, 52 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-61" href="#c-61">61</a>
</span>) Žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvadą byloje Komisija / Italija (C‑119/04, EU:C:2006:65, 46 punktas). Taip pat žr. šios išvados 54 punktą.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-62" href="#c-62">62</a>
</span>) 2019 m. liepos 8 d. sprendimas (C-543/17, EU:C:2019:573, 88 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-63" href="#c-63">63</a>
</span>) Žr. šios išvados 8, 9 ir 27 išnašas.</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-64" href="#c-64">64</a>
</span>) Žr. 2012 m. gruodžio 19 d. Sprendimą Komisija / Airija (C-374/11, nepaskelbtas Rink., EU:C:2012:827, 38 ir 52 punktai). Taip pat žr. generalinio advokato N. Fennelly išvadą byloje Komisija / Graikija (C-197/98, EU:C:1999:597, 43 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-65" href="#c-65">65</a>
</span>) Žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimą Komisija / Švedija (C-270/11, EU:C:2013:339, 57 ir 58 punktai) (27 mėnesiai) ir 2017 m. liepos 13 d. Sprendimą Komisija / Ispanija (C-388/16, nepaskelbtas Rink., EU:C:2017:548, 40 punktas) (29 mėnesiai).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-66" href="#c-66">66</a>
</span>) Žr. 2011 m. kovo 31 d. Sprendimą Komisija / Graikija (C-407/09, EU:C:2011:196, 33 punktas).</p>
<p class="note footnote">(<span class="note footnote notemarker">
<a id="t-67" href="#c-67">67</a>
</span>) Žr. 2008 m. gruodžio 9 d. Sprendimą Komisija / Prancūzija (C-121/07, EU:C:2008:695, 85 punktas).</p>
</body>
</html>
