GENERALINĖS ADVOKATĖS

LAILA MEDINA IŠVADA,

pateikta 2024 m. rugsėjo 5 d. ( 1 )

Byla C‑346/23

Banco Santander S. A., Banco Banif S.A. teisių perėmėjas,

prieš

Asociación de Consumidores y Usuarios de Servicios Generales-Auge, atstovaujančią savo nariams Andrea ir Alberto

(Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Finansinių priemonių rinkos – Direktyva 2004/39/EB – Ieškinys dėl vartotojų interesų gynimo – 52 straipsnio 2 dalis – Vartotojų asociacijų padėtis atstovaujant individualiems vartotojams – Investuotojai vartotojai – Teisinė pagalba vartotojų asociacijoms – Atleidimas nuo kitos šalies mokesčių sumokėjimo – Piktnaudžiavimo procesu rizika“

I. Įvadas

1.

Ši byla susijusi su taisyklių, kuriose reglamentuojama vartotojų asociacijų teisė pareikšti ieškinį dėl finansų priemonių rinkų, siekiant apginti vartotojų interesus, pagal Direktyvos 2004/39/EB ( 2 ) (toliau – FPRD I) 52 straipsnio 2 dalį, aiškinimu. Pagrindinis joje keliamas klausimas – ar galima sutikti su vartotojų asociacijos, veikiančios individualių investuotojų, kurie laikytini vartotojais, vardu, padėties apribojimais, atsižvelgiant į finansinių produktų, į kuriuos pastarieji investavo, pobūdį ir vertę. Taigi Teisingumo Teismas turės progą išnagrinėti investuotojų apsaugos, vartotojų apsaugos ir vartotojų interesus atitinkančių teisių gynimo mechanizmų sąsajas.

II. Teisinis pagrindas

a)   Europos Sąjungos teisė

FPRD I

2.

FPRD 1 52 straipsnyje „Teisė kreiptis į teismą“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kiekvienas sprendimas, priimtas laikantis įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų laikantis šios direktyvos, būtų tinkamai motyvuotas ir galėtų būti apskųstas teismui. Teisė kreiptis į teismą taikoma ir tada, kai, padavus prašymą gauti leidimą ir kartu pateikus visą pagal galiojančias nuostatas reikalingą informaciją, per šešis mėnesius nepriimamas sprendimas dėl to prašymo.

2.   Valstybės narės numato, kad, remiantis nacionaline teise, viena ar daugiau iš toliau nurodytų įstaigų, siekdamos apginti vartotojų interesus ir laikydamosi nacionalinės teisės, siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi nacionalinių nuostatų, skirtų šios direktyvos įgyvendinimui, gali kreiptis į teismą ar kitą kompetentingą administracinę instituciją:

a)

valdžios institucijos ar jų atstovai;

b)

vartotojų organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti vartotojų interesus;

c)

profesinės organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti savo narius.“

3.

FPRD I 53 straipsnis „Neteisminės priemonės investuotojų skund[ų] nagrinėjimui“ suformuluotas taip:

„1.   Valstybės narės skatina, kad, sprendžiant vartotojų ginčus, susijusius su investicinių įmonių teikiamomis investicinėmis ir pagalbinėmis paslaugomis, neteismine tvarka, būtų patvirtintos veiksmingos skundų nagrinėjimo ir žalos atlyginimo procedūros, ir tam tikrais atvejais kreipiamasi į esančias institucijas.

<…>“

Direktyva 2014/65/ES (FPRD II)

4.

2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų, kuria iš dalies keičiamos Direktyva 2002/92/EB ir Direktyva 2011/61/ES (OL L 173, 2014, p. 349) (toliau – FPRD II), 74 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„2.   Valstybės narės numato, kad, remiantis nacionaline teise, viena ar daugiau iš toliau nurodytų įstaigų, siekdamos apginti vartotojų interesus ir laikydamosi nacionalinės teisės, siekdamos užtikrinti, kad būtų laikomasi [2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 600/2014 dėl finansinių priemonių rinkų, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 84)] ir nacionalinių nuostatų, priimtų įgyvendinant šią direktyvą, taip pat galėtų kreiptis į teismą ar kompetentingą administracinę įstaigą:

a)

viešosios valdžios įstaigos ar jų atstovai;

b)

vartotojų organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti vartotojų interesus;

c)

profesinės organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti savo narius.“

b)   Ispanijos teisė

5.

2000 m. sausio 8 d.Ley de Enjuiciamiento Civil (Civilinio proceso įstatymas) (BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575) (toliau – LEC) 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, nepažeidžiant nukentėjusių asmenų teisės pareikšti individualų ieškinį, teisėtai įsteigtos vartotojų ir naudotojų asociacijos turi teisę pareikšti ieškinį, siekdamos apginti teisme savo narių ir pačios asociacijos teises ir interesus, taip pat bendruosius vartotojų ir naudotojų interesus.

6.

1996 m. sausio 10 d.Ley 1/1996 de asistencia jurídica gratuita (Įstatymas Nr. 1/1996 dėl teisinės pagalbos) (BOE, Nr. 11, 1996 m. sausio 12 d., p. 793, toliau – Įstatymas Nr. 1/1996) antrojoje papildomoje nuostatoje nurodyta, kad vartotojų asociacijos turi teisę kaip proceso šalys naudotis nemokama teisine pagalba, kai pareikšti ieškiniai „tiesiogiai susiję su visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis“.

7.

Remiantis Įstatymo Nr. 1/1996 36 straipsnio 2 dalimi, jei asociacija pralaimi ginčą, ji neprivalo apmokėti kitos šalies išlaidų, kad ir kokia didelė būtų bylos suma, be to, jų neapmoka ir konkretūs nariai, kuriems asociacija atstovauja teisme.

8.

2000 m. rugsėjo 1 d.Real Decreto 1507/2000 por el que se actualizan los catálogos de productos y servicios de uso o consumo común, ordinario y generalizado y de bienes de naturaleza duradera, a efectos de lo dispuesto, respectivamente, en los artículos 2, apartado 2, y 11, apartados 2 y 5, de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y normas concordantes (Karaliaus dekretas Nr. 1507/2000, kuriuo atnaujinami bendro, įprasto ir plačiai paplitusio naudojimo produktų ir paslaugų bei ilgalaikio naudojimo prekių katalogai, taikant atitinkamai Bendrojo vartotojų ir naudotojų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalies ir 11 straipsnio 2 ir 5 atitinkamas nuostatas; BOE, Nr. 219, 2000 m. rugsėjo 12 d., p. 31349) I priedo c punkto 13 papunktyje, kuriame tarp šių visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamų ar vartojamų produktų arba paslaugų katalogas išvardytos bankininkystės ir finansinės paslaugos.

9.

Tiek 1985 m. liepos 1 d.Ley Orgánica del Poder Judicial (Pagrindinis teismų įstatymas; BOE, Nr. 157, 1985 liepos 2 d., p. 20632) 11 straipsnio 2 dalyje, tiek LEC 247 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta vienoda nuostata: „teismai motyvuota nutartimi atmeta prašymus, atskiruosius skundus ir prieštaravimus, pateiktus piktnaudžiaujant teise, įstatymu arba procesu“.

III. Bylos faktinės aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

10.

Nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2009 m. kovo mėn. du fiziniai asmenys, Alberto ir Andrea, pateikė Banco Banif SA (dabar – Banco Santander SA; toliau – Banco Santander) penkis užsakymus dėl penkių finansinių produktų įsigijimo už 150 000–300 000 EUR sumas, bendra vertė – 900000 EUR.

11.

Visi pirkimai buvo vykdomi pagal FPRD I.

12.

Asociación de Consumidores y Usuarios de Servicios Generales-Auge (Vartotojų ir bendrųjų paslaugų naudotojų asociacija Auge; toliau – Auge) savo narių Alberto ir Andrea vardu pareiškė ieškinį Banco Banif SA. Ji prašė pripažinti minėtas finansinių produktų pirkimo sutartis niekinėmis dėl to, kad jos buvo sudarytos remiantis netinkamu sutikimu. Auge taip pat prašė priteisti investuotojams 481634,14 EUR sumos grąžinimą, be to, sumokėti mokesčius, išlaidas ir palūkanas. Šis ieškinys pirmojoje instancijoje buvo iš dalies patenkintas dėl tam tikrų pirkimo užsakymų. Taigi bankui buvo nurodyta grąžinti ieškovams 462515,74 EUR ir sumokėti įstatymuose nustatytas palūkanas, skaičiuojamas nuo atitinkamų panaikintų investicijų dienos.

13.

Bankas atsakovas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą Audiencia Provincial de Granada (Granados provincijos teismas, Ispanija). Šis teismas atmetė apeliacinį skundą ir patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad atsakovas neatsižvelgė į klientų investavimo profilį ir prieš sudarant sutartį nesuteikė jiems aiškios ir išsamios informacijos apie riziką, susijusią su produktais, į kuriuos jie ketino investuoti.

14.

Bankas atsakovas pateikė išimtinį skundą dėl proceso pažeidimo ir kasacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Jis pažymėjo, kad Auge neturi teisės teikti skundo savo narių vardu, nes produktai, dėl kurių sudarytos sutartys, yra ne visuotinai ir plačiai naudojami, o didelę ekonominę vertę turintys spekuliaciniai finansiniai produktai, kurie pranoksta visuotinai vartojamus produktus.

15.

Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pabrėžia, kad pagal bendrą taisyklę jis yra pripažinęs, jog vartotojų asociacijos turi teisę pareikšti ieškinius, kad apgintų savo narius bylose, kurioms taikomos FPRD I taisyklės, įskaitant bylas, kurių šalis buvo Auge.

16.

Visgi dviejose konkrečiose bylose Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) konstatavo, kad Auge, kaip vartotojų asociacija, neturėjo teisės ginti individualių vartotojų interesų, susijusių su investicijomis į spekuliacinius didelės ekonominės vertės finansinius produktus, tiek, kiek jie nebuvo visuotinai, įprastai ir plačiai naudojami ar vartojami produktai arba paslaugos. Šiuo atžvilgiu jis nurodė manantis, kad pagal Ispanijos teisę vartotojų ir naudotojų asociacijų teisinis statusas yra susijęs su jų teisių apsauga, kai jos yra tiesiogiai siejamos su visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis.

17.

Šiuose sprendimuose Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nustatė, kad yra finansinių paslaugų, kurios dėl savo pobūdžio ir aplinkybių – atsižvelgiant į dideles sumas ir spekuliatyvųjį pobūdį – apima platesnius aspektus nei sąvoka „visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamos paslaugos“. Tai nereiškia, kad atitinkami konkretūs investuotojai negali patys kreiptis į teismą, siekdami apginti savo teises, bet jie negali pagrįstai to daryti veikdami per vartotojų asociaciją tam, kad nereikėtų mokėti teismo užstatų, būtinų ieškiniui pareikšti, ir būtų išvengta rizikos, kad jiems bus priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

18.

Taip siekiama užtikrinti, kad nebūtų sukčiaujama ar piktnaudžiaujama naudojantis šia specialia vartotojų asociacijų teise pareikšti ieškinį bylose, kuriose, atsižvelgiant į bylos ypatumus ir ginčijamą sumą, vartotojas yra silpnesnė šalis. Priešingu atveju, kaip pabrėžia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gali būti pasinaudota šioms asociacijoms suteikta teise į teisinę pagalbą, kai jos gina savo narių interesus teisme.

19.

Galiausiai Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) paaiškina, kad savo jurisprudencijoje jis nepaneigė vartotojo statuso pelno siekiantiems investuotojams, veikiantiems srityje, kuri nepriklauso jų komercinei ar profesinei veiklai, net jeigu jų investicijos yra sudėtingos ar didelės. Vis dėlto jis suabejojo vartotojų asociacijos teisine padėtimi tam tikrais konkrečiais atvejais, kai, atsižvelgiant į aplinkybes, apeinama procedūra. Šis apėjimas pasireiškia vengimu mokėti teismo mokesčius ir kitos šalies išlaidas, ieškinį pareiškiant ne asmeniškai, o per vartotojų asociaciją, o tai daro žalą kitai šaliai ir valstybės iždui.

20.

Šiomis aplinkybėmis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar remdamiesi tuo, kad vartotojų asociacijos turi teisę pareikšti ieškinį, siekdamos atstovauti teisme investuotojams ir (arba) vartotojams, reikalaujantiems pripažinti, kad investicinių paslaugų įmonė pažeidė savo pareigas parduodama kompleksinius finansinius produktus, nacionaliniai teismai gali išimties tvarka apriboti tą teisę pareikšti ieškinį, jeigu nagrinėjamas individualus reikalavimas yra susijęs su didelį finansinį pajėgumą turinčiais investuotojais, kurie vykdo sandorius, nelaikytinus įprasto ir visuotinio naudojimo sandoriais, ir dalyvauja teismo procese atstovaujami vartotojų asociacijos, todėl gali būti atleisti nuo labai didelių bylinėjimosi išlaidų teismo procese ir išvengti teismo užstato bei kitos šalies išlaidų apmokėjimo tuo atveju, kai ieškiniai nepagrįsti ar net pareikšti piktnaudžiaujant?“

21.

Rašytines pastabas pateikė Auge, Banco Santander, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2024 m. gegužės 8 d. vykusiame posėdyje šios šalys pateikė žodinius argumentus ir atsakė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus.

IV. Vertinimas

22.

Savo vieninteliu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar FPRD I 52 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė jurisprudencija, kuri išimtiniais atvejais apriboja vartotojų asociacijų teisę atstovauti tam tikrų kategorijų investuotojų, turinčių vartotojų statusą, individualiems interesams dėl finansinių produktų, į kuriuos jie investavo, piniginės vertės ir pobūdžio. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat teiraujasi, ar svarbu tai, kad tokiais atvejais vartotojų asociacijos naudojasi teisine pagalba ir kad jų atstovaujami asmenys išvengia teismo mokesčių ir kitos šalies išlaidų mokėjimo.

23.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas kilo dėl dviejų konkrečių Ispanijos teisės aspektų. Pirma, vartotojų asociacijos turi teisę ginti ne tik „bendruosius vartotojų interesus“, bet ir „savo narių teises ir interesus“ ( 3 ). Antra, vartotojų asociacijos turi teisę naudotis teisine pagalba, kai pareikšti ieškiniai „tiesiogiai susiję su visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis“ ( 4 ). Tokiais atvejais, jei asociacija pralaimi ginčą, ji neprivalo apmokėti kitos šalies išlaidų, be to, jų neapmoka ir konkretūs nariai, kuriems asociacija atstovauja teisme.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo abejonės susijusios su teisminio išaiškinimo, kuriuo nustatomi vartotojų asociacijos statuso apribojimai, suderinamumu su FPRD I 52 straipsnio 2 dalimi.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad pagal jo jurisprudenciją investuotojai laikomi vartotojais, kai jie veikia srityje, kuri nepriklauso jų komercinei ar profesinei veiklai (investuotojai vartotojai) ( 5 ). Šis teismas taip pat pripažįsta, kad vartotojų asociacijos apskritai turi teisę ginti investuotojus vartotojus. Vis dėlto jis kelia klausimą, ar gali būti ribojamas vartotojų asociacijų, kaip antai Auge, statusas, kai jos gina savo narių individualius interesus, remdamosi vykdomų investicijų, kurios negali būti laikomos visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis, pobūdžiu ir verte. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad, atsižvelgiant į vartotojų asociacijoms taikomą teisinės pagalbos sistemą, tokiomis aplinkybėmis pripažinus vartotojų asociacijų statusą galėtų būti apeinamos procedūros, t. y. išvengiama teismo mokesčių ir bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.

26.

Prieš atsakant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą klausimą iš pradžių reikia nustatyti pagrindinėje byloje ratione temporis taikytiną nuostatą.

a)   Preliminarios pastabos dėl „ratione temporis“ taikytinos nuostatos

27.

FPRD I buvo panaikinta nuo 2017 m. sausio 3 d., kai įsigaliojo FPRD II ( 6 ). FPRD II 74 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama joje išvardytų įstaigų teisė pareikšti ieškinį, kad apgintų vartotojų interesus. Jos formuluotė yra beveik tokia pati, kaip ir FPRD I 52 straipsnio 2 dalies. FPRD II 74 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje yra dalelytė „taip pat“, iš kurios aišku, kad joje išvardytų įstaigų teisė imtis veiksmų papildo to straipsnio 1 dalyje nustatytą apeliacijos teisę.

28.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje ratione temporis taikytina nuostata yra FPRD I 52 straipsnio 2 dalis, nes visi atitinkami finansiniai sandoriai buvo sudaryti galiojant šiai direktyvai.

29.

Per posėdį Teisingumo Teismas paklausė Komisijos, ar atitinkama nuostata, reglamentuojanti teisę pareikšti ieškinį, yra materialinė, ar procesinė nustatant, kuri direktyva taikytina ratione temporis. Komisija laikėsi nuomonės, kad aptariama nuostata yra procesinė ir kad galimybė taikyti FPRD I arba FPRD II turi būti nustatoma atsižvelgiant į tai, kada buvo pareikštas ieškinys.

30.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją procesinės teisės normos paprastai laikomos taikytinomis nuo jų įsigaliojimo momento, skirtingai nei materialinės teisės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip taikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms, tik jeigu iš šių normų formuluotės, tikslo ar struktūros aiškiai matyti, kad turi būti pripažintas toks jų poveikis ( 7 ).

31.

Per teismo posėdį Auge nurodė, kad ieškinį pareiškė 2015 m. Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos taip pat galima daryti išvadą, kad ieškinys buvo pareikštas iki 2017 m.

32.

Kadangi Auge ieškinys buvo pareikštas prieš įsigaliojant FPRD II (o tai turi nustatyti nacionalinis teismas), ratione temporis taikytina nuostata yra FPRD I 52 straipsnio 2 dalis. Taigi nėra būtina nustatyti, ar FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje ir FPRD II 74 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės, ar materialinės taisyklės.

33.

Bet kuriuo atveju, kaip Komisija pažymėjo per posėdį, kadangi FPRD II 74 straipsnio 2 dalies formuluotė yra beveik identiška FPRD I 52 straipsnio 2 dalies formuluotei, bet koks pastarosios nuostatos aiškinimas galioja ir pirmajai nuostatai.

34.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, savo analizę grindžiu prielaida, kad ratione temporis taikytina nuostata yra FPRD I 52 straipsnio 2 dalis.

b)   Veiksmų ginant „vartotojų interesus“ taikymo sritis pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį: kolektyviniai ar taip pat individualūs interesai?

35.

Banco Santander ir Ispanijos vyriausybė iš esmės teigia, kad pagrindinėje byloje keliamas klausimas nepatenka į Sąjungos teisės taikymo sritį ir kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į pateiktą klausimą. Jų nuomone, FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama tik vartotojų asociacijų teisė imtis veiksmų, susijusių su kolektyviniais, o ne individualiais vartotojų interesais. Taigi, jų teigimu, keliamas klausimas susijęs su Ispanijos teisės, pagal kurią vartotojų asociacijoms suteikiama teisė pareikšti ieškinį siekiant apginti ne tik kolektyvinius, bet ir individualius interesus, aiškinimu.

36.

Tiek, kiek Banco Santander ir Ispanijos vyriausybė ginčija Teisingumo Teismo jurisdikciją, pakanka paminėti, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Sąjungos teisės nuostatą. Šiuo klausimu pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą nacionalines nuostatas turi aiškinti nacionaliniai teismai, o ne Teisingumo Teismas; pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos suderinamos su Sąjungos teisės nuostatomis, tačiau jis turi jurisdikciją pateikti nacionaliniam teismui visapusį Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris šiam teismui leistų įvertinti vidaus teisės normų atitiktį Sąjungos teisės aktams ( 8 ).

37.

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui reikia nustatyti sąvokos „vartotojų interesai“ apimtį nagrinėjant ieškinį, pareikštą pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį. Šis klausimas susijęs su materialine šios nuostatos taikymo sritimi. Vadinasi, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktą klausimą.

38.

Kalbant apie klausimo esmę, reikia pažymėti, jog pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį valstybės narės privalo numatyti, kad, remiantis nacionaline teise, viena ar daugiau iš toliau nurodytų įstaigų, siekdamos apginti vartotojų interesus ir laikydamosi nacionalinės teisės, taip pat stengdamosi užtikrinti, kad būtų laikomasi nacionalinių nuostatų, skirtų šiai direktyvai įgyvendinti, gali kreiptis į teismą ar kitą kompetentingą administracinę instituciją. Toje nuostatoje išvardytos tokios įstaigos: a) valdžios institucijos ar jų atstovai; b) vartotojų organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti vartotojų interesus; ir c) profesinės organizacijos, turinčios teisėtą interesą ginti savo narius.

39.

Dėl priežasčių, kurias nurodysiu toliau, manau, kad toje nuostatoje vartojama sąvoka „vartotojų interesai“ yra pakankamai plati ir palieka valstybėms narėms diskreciją nustatyti tikslią šių interesų, kurie gali būti tiek kolektyviniai, tiek individualūs, apimtį.

40.

Kalbant konkrečiai, reikia pažymėti, kad FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „vartotojas“ yra išreikšta daugiskaita. Daugiskaitos vartojimas rodo, kad atitinkami veiksmai yra kolektyvinio pobūdžio. Valstybės narės turi numatyti mechanizmą, kuris leistų vienai ar kelioms jame išvardytoms įstaigoms turėti teisę ginti daugybę vartotojų ir jų interesų finansinių ir investicinių paslaugų srityje.

41.

Be to, 52 straipsnio 2 dalyje nenurodyta tiksli atitinkamų vartotojų interesų apimtis, tiksliau, ar ieškinio teisę turinčios institucijos turi teisę ginti tik vartotojų kolektyvinius interesus, kurie suprantami kaip bendri vartotojų interesai ( 9 ), ar ir individualius nustatytos vartotojų grupės interesus.

42.

Kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti nustatyta tiksli FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje numatytų veiksmų taikymo sritis, atsižvelgiant į vartotojų interesus, kuriuos tais veiksmais siekiama apsaugoti.

43.

Iš tiesų FPRD I 52 straipsnio 2 dalis yra suformuluota bendrais bruožais ir nereiškia išsamaus nacionalinių nuostatų, reglamentuojančių ieškinius, kuriuos gali pareikšti joje išvardyti subjektai, įskaitant vartotojų organizacijas, suderinimo.

44.

Šiuo aspektu iš FPRD I 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioje direktyvoje numatytas „atitinkamo laipsnio suderinamum[as], norint pasiūlyti investuotojams aukšto lygio apsaugą“ ( 10 ). Nors šioje direktyvoje pagal 5 konstatuojamąją dalį nustatoma „išsami priežiūros tvarka“ tam tikrose finansų rinkų srityse ( 11 ), jos nuostatų vykdymo užtikrinimo priemonės nėra išsamaus suderinimo objektas.

45.

Tai matyti iš FPRD I 52 straipsnio 2 dalies formuluotės, kurioje daroma dviguba nuoroda į nacionalinę teisę. Pirma, nacionalinėje teisėje nustatyta, kurios iš joje išvardytų įstaigų turi teisę pareikšti ieškinį. Antra, šių įstaigų teisė imtis veiksmų įgyvendinama „laik[antis] nacionalinės teisės“. Taigi, darydamas nuorodą į nacionalinę teisę, Sąjungos teisės aktų leidėjas kiekvienai valstybei narei paliko teisę savo nuožiūra paskirti įstaigas, kurios gali imtis veiksmų, ir nustatyti vykdymo užtikrinimo modelį, žalos atlyginimo mechanizmus, saugomų vartotojų interesų apimtį ir veiksmų atlikimo sąlygas.

46.

Tai, kad FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje išvardytos įvairių kategorijų įstaigos, kurios, priklausomai nuo nacionalinės teisės, gali pareikšti ieškinį, siekdamos apsaugoti vartotojų interesus finansinių paslaugų srityje, atspindi skirtingus valstybių narių požiūrius ir tradicijas, susijusias su pagrindine atsakomybe už vartotojų interesus saugančių taisyklių vykdymo užtikrinimą. Apskritai skirtumą sudaro tai, ar pagrindinė atsakomybė už vykdymo užtikrinimą tenka valdžios institucijoms (viešasis vykdymo užtikrinimas), ar vartotojų asociacijoms ir profesinėms organizacijoms (privatus vykdymo užtikrinimas), ar ir vienoms, ir kitoms ( 12 ). Taigi, priklausomai nuo valstybių narių pasirinkimo, visa arba pagrindinė atsakomybė imtis veiksmų ginant vartotojų interesus ir siekiant užtikrinti, kad būtų taikomos nacionalinės FPRD I įgyvendinimo nuostatos, gali tekti valdžios institucijoms ar jų atstovams (52 straipsnio 2 dalies a punktas) (viešojo vykdymo užtikrinimo modelis) ( 13 ). Valstybės narės taip pat gali nuspręsti, kad visa arba pagrindinė atsakomybė tenka vartotojų organizacijoms, turinčioms teisėtą interesą ginti vartotojų interesus pagal 52 straipsnio 2 dalies b punktą, ir (arba) profesinėms organizacijoms, turinčioms teisėtą interesą ginti savo narius pagal 52 straipsnio 2 dalies c punktą (privataus vykdymo užtikrinimo modelis).

47.

Vykdymo užtikrinimo modelio pasirinkimas turi įtakos saugomų vartotojų interesų apimčiai. Valdžios institucijos gina bendrąjį interesą. Vartotojų organizacijos taip pat pirmiausia gina bendrąjį vartotojų interesą ( 14 ). Vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad, priklausomai nuo nacionalinės teisės, vartotojų asociacijoms gali būti suteikta galimybė imtis veiksmų ginant individualius interesus ( 15 ). Vartotojų individualių interesų gynimas (finansinių ir investicinių paslaugų srityje) atrodo ypač svarbus FPRD I 52 straipsnio 2 dalies c punkte nurodytai vykdymo užtikrinimo galimybei tiek, kiek jame daroma nuoroda į „profesines organizacijas, turinčias teisėtą interesą ginti savo narius“ ( 16 ).

48.

Vertinant plačiai, svarbu atsižvelgti į tai, kad priimant FPRD I (2004 m.) žalos atlyginimo priemonių, skirtų vartotojų interesų apsaugai, suderinimo lygis Sąjungoje apskritai buvo labai žemas ( 17 ).

49.

Tik kai kuriose su vartotojų apsauga susijusiose srityse buvo numatytas uždraudimo mechanizmas, skirtas kolektyviniams vartotojų interesams apsaugoti, nepanaikinant esamų vartotojų teisių gynimo mechanizmų.

50.

Svarbiausia iš šių nuostatų, kuri vis dar galioja, yra Direktyvos 93/13/EEB ( 18 ) 7 straipsnio 2 dalis. Toje nuostatoje numatytas mechanizmas leidžia valstybėms narėms vykdyti standartinėse sutartyse esančių nesąžiningų sąlygų kontrolę, vartotojų apsaugos organizacijoms suteikiant teisę reikšti ieškinius dėl uždraudimo, siekiant apginti viešąjį interesą ( 19 ).

51.

Direktyva 98/27/EB ( 20 ) buvo suderinti įstatymai ir kiti teisės aktai, susiję su ieškiniais dėl uždraudimo, kuriais siekiama apginti vartotojų kolektyvinius interesus, įtrauktus į jos priede išvardytas direktyvas ( 21 ). Pagal Direktyvos 98/27 2 konstatuojamąją dalį vartotojų „kolektyviniai interesai“ turi būti suprantami kaip „interesai, kurie nėra vien dėl pažeidimų nukentėjusių asmenų interesų visuma“.

52.

Į Direktyvos 98/27 priedą nebuvo įtraukta jokia nuoroda į FPRD I pirmtakę, t. y. Direktyvą 93/22EEB ( 22 ). Tai atrodo tinkama, nes Direktyva 93/22 buvo siekiama tik suderinti investicinėms įmonėms taikomus pirminio leidimo išdavimo ir veiklos reikalavimus ir ji nebuvo labai svarbi vartotojų, veikiančių finansinių ir investicinių paslaugų srityje, apsaugai ( 23 ).

53.

Įsigaliojus FPRD I ir, nepaisant to, kad FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į „vartotojų interesus“, Direktyvos 98/27 priedas nebuvo iš dalies pakeistas. FPRD I taip pat nebuvo įtraukta į Direktyvos 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus ( 24 ) priedą. Tai, kad FPRD I neįtraukta į Direktyvos 2009/22 taikymo sritį, dar kartą parodo, kad žalos atlyginimo mechanizmai, skirti vartotojų interesams apsaugoti, FPRD I srityje buvo ir tebėra menkai suderinti.

54.

Direktyva (ES) 2020/1828 dėl atstovaujamųjų ieškinių siekiant apsaugoti vartotojų kolektyvinius interesus ( 25 ) pirmą kartą Sąjungos lygmeniu iš esmės suderinta kolektyvinio žalos atlyginimo sistema ( 26 ), apimanti tiek uždraudimo, tiek žalos atlyginimo priemones. Direktyvoje sąvoka „vartotojų kolektyviniai interesai“ apibrėžiama kaip „vartotojų bendrasis interesas ir, visų pirma teisių gynimo priemonių tikslais, vartotojų grupės interesai“ ( 27 ).

55.

Direktyvos 2020/1828 taikymo sritis yra itin plati. Ja siekiama pasiekti aukštą vartotojų apsaugos lygį daugelyje sričių, susijusių su vartotojų interesais, įskaitant finansines paslaugas ( 28 ). Jos priedas visų pirma apima FPRD II 23–29 straipsnius, kuriuose išdėstytos nuostatos, skirtos investuotojų apsaugai užtikrinti.

56.

Kai kurios Direktyvos 2020/1828 konstatuojamosios dalys rodo, kad ją priimant egzistavo žalos atlyginimo mechanizmų, skirtų individualiems ir kolektyviniams vartotojų interesams, be kita ko, finansinių paslaugų srityje, apsaugoti, įvairovė. Kalbant konkrečiai, 13 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog siekiant užtikrinti aukšto lygio vartotojų apsaugą reikia, kad „tokiose srityse[,] kaip <…> finansinės paslaugos <…>, be bendrosios vartotojų teisės, būtų taikoma ir [ši direktyva]“ ir kad, „didėjant finansinių ir investicinių paslaugų paklausai tarp vartotojų, tose srityse svarbu gerinti vartotojų teisės vykdymo užtikrinimą“. Direktyvos 2020/1828 11 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad „šia direktyva neturėtų būti pakeičiami esami nacionaliniai procedūriniai mechanizmai, skirti apsaugoti vartotojų kolektyvini[iams] arba individuali[ems] interes[ams]“ ( 29 ). Galiausiai 48 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad „valstybės narės turėtų nustatyti taisykles dėl atstovaujamųjų ieškinių, vartotojų pareikštų individualių ieškinių ir visų kitų ieškinių siekiant apsaugoti vartotojų individualius ir kolektyvinius interesus, kaip nustatyta pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, koordinavimo“ ( 30 ).

57.

Iš viso to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „vartotojų interesai“ turi būti suprantama plačiai, todėl valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines tradicijas, kurios galbūt labai skiriasi, gali numatyti veiksmus, kuriais ginami ne tik kolektyviniai, bet ir individualūs vartotojų interesai.

58.

Taigi, jei valstybės narės nusprendžia suteikti vartotojų asociacijoms teisę pareikšti ieškinį pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalies b punktą, jos turi diskreciją apriboti ieškinį iki vartotojų kolektyvinių interesų gynimo. Be to, jos turi diskreciją pripažinti, kaip yra Ispanijoje, kad vartotojų asociacijos turi teisę ginti ne tik kolektyvinius ir bendruosius vartotojų interesus, bet ir individualius savo narių interesus.

59.

Visgi, kaip paaiškinsiu kitame skirsnyje, šiuo atžvilgiu valstybėms narėms palikta diskrecija nustatyti ieškinio apimtį yra ribota.

c)   Valstybių narių diskrecijos ribos įgyvendinant FPRD I 52 straipsnio 2 dalį

60.

FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės numatytų, jog viena ar kelios joje nurodytos įstaigos gali vartotojų interesais ir „laikydamosi nacionalinės teisės“ imtis veiksmų, užtikrinančių nacionalinių šios direktyvos įgyvendinimo nuostatų taikymą. Vis dėlto valstybės narės, naudodamosi joms pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį suteikta diskrecijos teise, turi tai daryti, kaip iš esmės pažymėjo Komisija, neperžengdamos toje nuostatoje nustatytų ribų. Atitinkamos teisės aktų nuostatos neturi pakenkti šios nuostatos veiksmingumui, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslus ( 31 ).

61.

Kalbant konkrečiai apie ieškinio pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį materialinę taikymo sritį, pažymėtina, jog iš šios nuostatos matyti, kad ji apima teisingą nacionalinių nuostatų, skirtų šiai direktyvai įgyvendinti, taikymą ginant vartotojų interesus, neišskiriant jokių investuotojų, kurie gali būti laikomi vartotojais ( 32 ).

62.

Sąvoka „vartotojas“ neapibrėžta nei FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje, nei jokioje kitoje jos nuostatoje. FPRD I 4 straipsnyje, priešingai, apibrėžiama sąvoka „klientas“ ir dvi klientų kategorijos (mažmeniniai ir profesionalūs klientai) ( 33 ).

63.

Kaip teisingai pažymima mokslinėje literatūroje, visoje Europos Sąjungos teisėje nėra bendros sąvokos „vartotojas“ apibrėžties ( 34 ). Kiekvienoje direktyvoje apibrėžiama jos taikymo sritis ir pateikiama savita sąvokos „vartotojas“ apibrėžtis, kuri yra svarbi tam teisės aktui. Vis dėlto FPRD I neapibrėžta, kas yra „vartotojas“. Taigi siekiant užtikrinti tikslų, kurių Europos teisės aktų leidėjas siekia sutarčių su vartotojais srityje, laikymąsi ir Europos Sąjungos teisės darną, šiuo klausimu visų pirma reikia atsižvelgti į kituose Sąjungos teisės aktuose vartojamą sąvoką „vartotojas“ ( 35 ). Teisiniai dokumentai, susiję su vartotojų interesų apsauga priimant FPRD I ( 36 ), atskleidžia konvergenciją dėl tam tikrų esminių sąvokos „vartotojas“ apibrėžties elementų ( 37 ). Vartotojas – tai fizinis asmuo, kuris nepriklausomai veikia ne komercinės ar profesinės veiklos srityje ar siekdamas kurio nors tikslo, o tik tam, kad patenkintų savo individualius asmeninio vartojimo poreikius.

64.

Toks sąvokos „vartotojas“ supratimas, grindžiamas fizinio asmens, veikiančio ne pagal savo specialybę ar profesiją, kriterijumi, yra objektyvaus pobūdžio ( 38 ). FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje nėra jokių nuorodų, kad, pagal šią nuostatą siekiant priskirti investuotoją „vartotojams“, svarbu atsižvelgti į to asmens finansinę padėtį tuo metu, kai jis investavo, ir į finansinių priemonių, į kurias investuota, pobūdį ir vertę.

65.

FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje daroma nuoroda į „vartotojų interesus“ rodo, kad investuotojai, kurie gali būti priskiriami prie vartotojų, atlieka dvejopą vaidmenį – vartotojo ir investuotojo. FPRD I 53 straipsnis patvirtina šį dvejopą statusą. Kaip rodo šio straipsnio pavadinimas, jame reglamentuojamas neteisminis investuotojų skundų nagrinėjimo mechanizmas. Šioje nuostatoje nurodoma, jog valstybės narės turi skatinti, kad, sprendžiant „vartotojų ginčus, susijusius su <…> investicinėmis ir pagalbinėmis paslaugomis, neteismine tvarka, būtų patvirtintos veiksmingos skundų nagrinėjimo ir žalos atlyginimo procedūros“. Iš šios nuostatos matyti, kad yra investuotojų ginčų, kurie kvalifikuotini kaip vartojimo ginčai ( 39 ).

66.

Dvejopą investuotojo vartotojo statusą patvirtina FPRD II, kurios preambulėje nurodytas tikslas užtikrinti investuotojų ir vartotojų apsaugą ( 40 ).

67.

Direktyva 2020/1828 taip pat palaikomas šis dvejopas statusas. 14 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ši direktyva taikoma I priede nurodytų Sąjungos teisės nuostatų, įskaitant FPRD II, pažeidimams tiek, kiek tomis nuostatomis saugomi vartotojų interesai, „nepriklausomai nuo to, ar tie vartotojai įvardijami kaip vartotojai, <…> klientai, neprofesionalieji investuotojai, neprofesionalieji klientai, <…> ar kitaip (išskirta mano).

68.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį investuotojo ir vartotojo sąvokos egzistuoja kartu ir sudaro sudėtinę sąvoką ( 41 )„investuotojas vartotojas“.

69.

Šis bendras egzistavimas neturi nieko bendra su kokia nors riba, susijusia su finansinėmis priemonėmis ar finansinių priemonių verte, kiek tai siejama su teise pareikšti ieškinį, kaip nustatyta FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje. Taigi pagal šią nuostatą vartotojo, kaip investuotojo, elgesys, ypač jo investuota suma, priemonių sudėtingumas ar vertė, nepanaikina vartotojo statuso, jeigu jis veikia ne pagal savo profesiją ( 42 ).

70.

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tokie veiksniai gali būti nesvarbūs nustatant juose išvardytų subjektų teisę pareikšti ieškinį ginant investuotojų vartotojų interesus. Kitaip tariant, teisė pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį negali būti atsiejama nuo investuotojų, kaip vartotojų, statuso.

71.

Tam tikriems investuotojams, kurie turi vartotojų statusą, netaikant minėtų subjektų, visų pirma vartotojų asociacijų, teisės pareikšti ieškinį, šis statusas būtų netiesiogiai susilpnintas, nors iš tiesų jam netaikomos jokios išlygos ar apribojimai. Be to, šios teisės netaikymas pakenktų FPRD I 52 straipsnio 2 dalies veiksmingumui, nes joje numatyta teisė pareikšti ieškinį ginant visų investuotojų vartotojų interesus, neišskiriant skirtingų teisminės apsaugos lygių priklausomai nuo investicijų dydžio ar pobūdžio. Todėl taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad pagal FPRD I 2 ir 31 konstatuojamąsias dalis šios direktyvos tikslas yra suteikti investuotojams aukšto lygio apsaugą.

72.

Šiuo atveju neabejotina, kad Ispanijos teisėje pripažįstama vartotojų asociacijų teisė atstovauti savo narių teisėms ir interesams ir bendriems vartotojų interesams. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje dalyvaujantys fiziniai asmenys yra vartotojai ir kad jų, kaip vartotojų, statusas yra nustatytas. Be to, šis teismas nurodė, kad apskritai yra pripažinęs vartotojų asociacijų teisę ginti savo narius teisminiuose ginčuose, kuriems taikoma FPRD I. Vis dėlto jis mano, kad vartotojų asociacijų teisė turėtų būti ribojama, kai jos atstovauja vartotojų, investavusių į sudėtingus finansinius produktus, interesams.

73.

Visgi dėl šios išvados 69–71 punktuose paaiškintų priežasčių toks teisminis aiškinimas, kuriuo šių asociacijų teisė apribojama motyvuojant finansinio produkto verte arba pobūdžiu, gali sumenkinti FPRD I 52 straipsnio 2 dalies veiksmingumą.

74.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nors valstybės narės, įgyvendindamos FPRD I 52 straipsnio 2 dalį, turi diskreciją nuspręsti, ar vartotojų asociacijos turi teisę ginti kolektyvinius vartotojų interesus, ar taip pat individualius savo narių interesus, ši teisė yra susijusi su šių investuotojų, kaip vartotojų, statusu. Produktų rūšis ar atitinkamų investuotojų vartotojų atliktų investicijų suma šiuo atžvilgiu nėra lemiamas veiksnys.

d)   Ieškinio pareiškimas ir piktnaudžiavimas procesu atsižvelgiant į taikomą teisinės pagalbos tvarką

75.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad pagal Ispanijos teisę vartotojų asociacijos turi teisę naudotis teisine pagalba, kai pareikšti ieškiniai „tiesiogiai susiję su visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis“. Pagal taikytiną nacionalinę teisę ( 43 ) tai reiškia, kad vartotojų asociacijos neprivalo apmokėti kitos šalies bylinėjimosi išlaidų net ir tada, kai jos pralaimi bylą. Be to, vartotojų asociacijos neprivalo apmokėti teisinių išlaidų, susijusių su ieškinio pareiškimu.

76.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tais atvejais, kai vartotojų asociacija pareiškia ieškinį, kuris nėra „tiesiogiai susijęs su visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis“, kaip antai sudėtingais finansiniais produktais, kurie patenka į FPRD I taikymo sritį, kyla pavojus, kad gali būti sukčiaujama ar piktnaudžiaujama naudojantis šia teise. Šis piktnaudžiavimas pasireiškia tuo, kad vartotojų asociacija nepagrįstai naudojasi „privilegijuota“ teisinės pagalbos sistema.

77.

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti nacionalinėje teisėje nustatytas sąlygas, suteikiančias teisę vartotojų asociacijai gauti teisinę pagalbą. Kalbant konkrečiai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar sudėtingi didelės vertės finansiniai produktai turėtų būti laikomi priskirtinais prie „visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamų ar vartojamų produktų arba paslaugų“. Nacionalinis teismas taip pat turi nustatyti tokių produktų klasifikavimo pasekmes, susijusias su nacionalinės teisinės pagalbos teikimo tvarkos taikymu.

78.

Antra, reikia aiškiai atskirti vartotojų asociacijų padėtį pagal FPRD I nuo teisinės pagalbos ar galimo piktnaudžiavimo procesu klausimo.

79.

Šioje išvadoje mano pareikšta nuomonė, kad vartotojų asociacijų teisė pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį negali būti ribojama remiantis atitinkamų finansinių produktų verte ar pobūdžiu, netrukdo užduoti klausimo, ar teisinė pagalba šioms asociacijoms gali būti ribojama remiantis tokiu kriterijumi.

80.

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad FPRD I 52 straipsnio 2 dalyje (arba kituose tuo metu galiojusiuose Sąjungos teisės aktuose) nėra jokios nuostatos, reglamentuojančios teisinę pagalbą įstaigoms, kurios turi teisę pareikšti ieškinį. Tuo remiantis darytina išvada, kad, nesant Sąjungos teisės nuostatų dėl teisinės pagalbos teikimo vartotojų asociacijoms, kai šios pareiškia ieškinį, kad apgintų vartotojų interesus, vadovaudamosi FPRD I 52 straipsnio 2 dalimi, pagal procesinės autonomijos principą kiekviena valstybė narė tokias taisykles turi nustatyti vidaus teisės sistemoje, tačiau su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir dėl jų praktiškai netampa neįmanoma ar pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) ( 44 ).

81.

Dėl lygiavertiškumo principo reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, galinčių sukelti abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų procesinių nuostatų suderinamumo su šiuo principu.

82.

Atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo sprendimus, iš Įstatymo Nr. 1/1996 antrosios papildomos nuostatos matyti, kad taisyklė, pagal kurią vartotojų asociacijos turi teisę gauti teisinę pagalbą, kai pareikšti ieškiniai yra tiesiogiai susiję su visuotinai, įprastai ir plačiai naudojamais ar vartojamais produktais arba paslaugomis, taikoma visiems atitinkamiems ieškiniams, neatsižvelgiant į tai, ar jie grindžiami Sąjungos, ar nacionaline teise.

83.

Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad kiekviena byla, kurioje kyla klausimas, ar dėl nacionalinės procesinės nuostatos Sąjungos teisę taikyti tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į šios nuostatos svarbą visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse institucijose. Turint tai omenyje, prireikus reikia atsižvelgti į valstybės narės teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus ( 45 ).

84.

Be to, nacionalinės taisyklės, kuriomis ribojama galimybė gauti teisinę pagalbą, gali turėti įtakos teisei kreiptis į teismą ir veiksmingos teisminės gynybos principui, įtvirtintam Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje ( 46 ). Teisinė pagalba suteikiama tiems, kurie neturi pakankamų išteklių, jei ši pagalba yra būtina siekiant užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą ( 47 ).

85.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nacionalinio teismo atliktą patikrinimą, atrodo, kad teisinės pagalbos vartotojų asociacijoms teikimas priklauso ne nuo asociacijos finansinės padėties, o tik nuo produkto ar paslaugų, dėl kurių vyksta ginčas, pobūdžio. Be to, atrodo, kad pagal galiojančią nacionalinę teisę vartotojų asociacijų naudai sustabdomas principo „pralaimėjęs moka“ taikymas ( 48 ).

86.

Tiek, kiek nacionalinėje teisėje nustatyta vartotojų asociacijoms palanki tvarka ir nukrypstama nuo principo „pralaimėjęs moka“, neatrodo, kad nacionalinėje teisėje nustatyti kriterijai, kuriais remiantis galima pasinaudoti šia tvarka, atsižvelgiant į produkto pobūdį, kaip juos aiškina nacionaliniai teismai, galėtų pažeisti veiksmingumo principą ( 49 ).

87.

Be to, tiek, kiek FPRD I 52 straipsnio 2 dalis dar kartą patvirtina Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą ( 50 ), reikia pažymėti, kad pagal nagrinėjamą nacionalinę tvarką leidžiama suteikti teisinę pagalbą vartotojų asociacijoms, nereikalaujant įrodyti, kad jos neturi pakankamai lėšų. Tokiomis aplinkybėmis neatrodo, kad ši konkreti teisinės pagalbos teikimo tvarka galėtų turėti įtakos vartotojų asociacijos teisei į veiksmingą teisminę gynybą.

88.

Taip pat reikia pridurti, kad nacionalinėje teisėje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vartotojų asociacijos gali pasinaudoti specialia teisinės pagalbos tvarka, neturi įtakos, kaip Ispanijos vyriausybė nurodė per posėdį ir tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, individualių investuotojų, turinčių vartotojų statusą, teisei pareikšti individualų ieškinį ir prašyti teisinės pagalbos, jeigu jie neturi pakankamai išteklių pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas.

89.

Be to, nacionalinis teismas turi taikyti nacionalinės teisės aktus, kad būtų skiriamos sankcijos už piktnaudžiavimą procesu ir nepagrįstus ieškinius ( 51 ).

90.

Atsižvelgiant į tai, reikia pažymėti, kad vien tai, jog vartotojų asociacija pareiškia ieškinį vartotojų investuotojų, turinčių didelių finansinių lėšų ir investavusių į sudėtingus produktus, vardu, savaime nereiškia piktnaudžiavimo procesu, dėl kurio vartotojų asociacija netektų teisės į teisinę pagalbą.

91.

Bet koks kitoks aiškinimas, remiantis mano pirma pateikta analize ( 52 ), sumenkintų FPRD I 52 straipsnio 2 dalies veiksmingumą.

92.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, FPRD I 52 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė jurisprudencija, kuri išimtiniais atvejais apriboja vartotojų asociacijų teisę atstovauti tam tikrų kategorijų investuotojų, turinčių vartotojų statusą, individualiems interesams dėl finansinių produktų, į kuriuos jie investavo, vertės ir pobūdžio. Tai nedaro poveikio klausimui, ar teisinė pagalba ir su ja susijęs atleidimas nuo teismo mokesčių ir kitos šalies išlaidų mokėjimo gali būti ribojami remiantis tokiais kriterijais.

V. Išvada

93.

Siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 85/611/EEB ir 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančios Tarybos direktyvą 93/22/EEB, 52 straipsnio 2 dalis

turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinė jurisprudencija, kuri išimtiniais atvejais apriboja vartotojų asociacijų teisę atstovauti tam tikrų kategorijų investuotojų, turinčių vartotojų statusą, individualiems interesams dėl finansinių produktų, į kuriuos jie investavo, vertės ir pobūdžio. Tai nedaro poveikio klausimui, ar teisinė pagalba ir su ja susijęs atleidimas nuo teismo mokesčių ir kitos šalies išlaidų mokėjimo gali būti ribojami remiantis tokiais kriterijais.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinanti Tarybos direktyvą 93/22/EEB (OL L 145, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 263). Ji paprastai vadinama FPRD I.

( 3 ) LEC 11 straipsnio 1 dalis. Žr. šios išvados 5 punktą.

( 4 ) Įstatymo Nr. 1/1996 antroji papildoma nuostata. Žr. šios išvados 6 punktą.

( 5 ) Terminą „investuotojai vartotojai“ nagrinėju šios išvados 65 ir paskesniuose punktuose.

( 6 ) FPRD II 93 straipsnio 1 dalyje nustatytomis sąlygomis.

( 7 ) 2021 m. birželio 3 d. Sprendimas Jumbocarry Trading (C‑39/20, EU:C:2021:435, 28 punktas).

( 8 ) Šiuo klausimu žr. 2024 m. gegužės 8 d. Sprendimą Asociaţia Forumul Judecătorilor din România (Magistratų asociacijos) (C‑53/23, EU:C:2024:388, 14 punktas) ir 2022 m. birželio 21 d. Sprendimą Ligue des droits humains (C‑817/19, EU:C:2022:491, 240 punktas).

( 9 ) Teisinėje literatūroje buvo diskutuojama dėl sąvokos „kolektyviniai interesai“ apibrėžties. Žr. Boré, L., La défense des intérêts collectifs par les associations devant les juridictions administratives et judiciaires, LGDJ, Paris, 1997, p. 3, kur nurodoma, kad kolektyvinis interesas apima bent du asmenis, nesvarbu, ar tai susiję su dviem asmenimis, ar su dviem milijardais asmenų, nes tokia yra „pažodinė žodžio reikšmė; ji yra aiški ir paprasta“ (C’est un intérêt qui concerne au moins deux personnes. Qu’il en concerne deux ou deux milliards, peu importe, cela reste un intérêt collectif. Tel est le sens littéral du mot; il est clair et simple). Priešingai, kalbant apie kolektyvinio intereso teisinę apibrėžtį, pažymėtina, jog tas pats autorius pripažįsta, kad ji yra „neaiški ir diskutuotina“ (Son sens juridique, au contraire, est obscure et discuté). Žr. Calais-Auloy, J., Temple, H. ir Depincé, M., Droit de la consommation, 10th ed., Paris, Dalloz, 2020, p. 719, kur kolektyvinis interesas apibrėžiamas kaip „interesas, kuris yra tarp kai kurių vartotojų individualių interesų ir bendro visų piliečių intereso“ (interêt qui se trouve à mi-chemin entre les intérêts individuels de quelques consommateurs et l’intérêt général de tous les citoyens). Žr. šios išvados 48 ir paskesnius punktus.

( 10 ) Išskirta mano. Žr. generalinio advokato M. Campos Sánchez-Bordona išvadą byloje Khorassani (C‑678/15, EU:C:2017:100, 21 išnaša).

( 11 ) Žr. Daams, L., Private enforcement im Kapitalmarktrecht – Das Verhältnis von Aufsichts- und Zivilrecht nach der MiFID II, Verlag dr. Kovač, Hamburg, 2021, p. 96, kur daroma nuoroda į „kuo didesnį sričiai būdingą suderinimą“ (vok. bereichsspezifische Vollharmonisierung). FPRD II 7 konstatuojamojoje dalyje nurodyta: „[k]adangi pagrindinis [FPRD II] tikslas ir dalykas – suderinti nacionalines minėtų sričių nuostatas, ji turėtų būti pagrįsta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 53 straipsnio 1 dalimi“.

( 12 ) Apskritai žr. Cafaggi, F. ir Micklitz, H. W., New Frontiers of Consumer Protection: The Interplay between Private and Public Enforcement, Intersentia, Antwerp, 2009; Fairgrieve, D. ir Lein, E., Extraterritoriality and Collective Redress, Oxford University Press, Oxford, 2012; Hodges, C., The Reform of Class and Representative Actions in European Legal Systems: A New Framework for Collective Redress in Europe, Hart, Oxford, 2008, p. 15 ir paskesni.

( 13 ) Teisė imtis veiksmų pagal FPRD I 52 straipsnio 2 dalį nepažeidžia kompetentingų institucijų įgaliojimų reikalauti nutraukti bet kokią veiklą, kuri prieštarauja nuostatoms, priimtoms įgyvendinant FPRD I, kaip numatyta FPRD I 50 straipsnio 2 dalies e punkte, taip pat įgaliojimų priimti administracines sankcijas pagal FPRD I 51 straipsnį.

( 14 ) Žr. Hodges, C., The Reform of Class and Representative Actions in European Legal Systems, op. cit. 12 išnašoje, p. 15, kur nurodyta: „dalykas, dėl kurio privatus subjektas, vartotojų asociacija, gali pareikšti ieškinį, tradiciškai apsiriboja uždraudimo priemonėmis, kuriomis siekiama apsaugoti bendrus vartotojų interesus, o ne ginti individualius interesus ar nuostolius“.

( 15 ) Atrodo, kad taip yra Ispanijos teisės sistemoje, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Prancūzijos vartotojų teisėje taip pat yra ieškinių, susijusių su vartotojų grupės individualiais interesais, pavyzdžių. Vienas iš pavyzdžių – action de groupe simplifiée (supaprastintas kolektyvinis ieškinys), numatytas Code de la Consommation (Vartotojų kodeksas) L.623-14 straipsnyje. Pagal nuostatas dėl šio ieškinio vartotojų asociacijoms leidžiama pareikšti ieškinį, kai žinoma vartotojų tapatybė ir skaičius ir kai vartotojai patyrė tą pačią žalą. Kitas pavyzdys – action en réprésentation conjointe (ieškinys, kai atstovaujama bendrai), numatytas Vartotojų kodekso L.622-1 straipsnyje. Ši nuostata suteikia teisę bet kuriai vartotojų asociacijai, pripažintai atstovaujama visoje šalyje, pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kai keli nustatyti vartotojai dėl to paties asmens veiksmų patyrė tokio pat pobūdžio asmeninę žalą, jei tai padaryti įgaliojo bent du iš šių vartotojų. Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys į šio „Prancūzijoje pareikšto ieškinio“ išskirtinumą, nes jis yra atsietas nuo vartotojų kolektyvinio intereso ir jo tikslas yra ginti individualių interesų visumą; žr. Poillot, E., „L’action des associations en représentation conjointe“, Sauphanor-Brouillaud, N. ir kt., Les Contrats de Consommation. Règles Communes, Traité de Droit Civil sous la direction de Jacques Ghestin, LGDJ, 2011, p. 1075 (išskirta mano).

( 16 ) Išskirta mano. Prancūzijos Code monétaire et financier (Pinigų ir finansų kodeksas) L.452-2 straipsnyje suteikiama teisė paskirtoms investuotojų asociacijoms pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo, jeigu jas įgaliojo bent du iš atitinkamų investuotojų, šių investuotojų vardu, kai keli nustatyti investuotojai dėl to paties asmens veiksmų patyrė tokio pat pobūdžio asmeninę žalą.

( 17 ) Žr. Hodges, C. ir Voet, S., Delivering Collective Redress: New Technologies, Oxford, Hart, 2018, p. 12, kur pažymima, kad „daugelį metų Europai sunkiai sekėsi priimti aiškią poziciją dėl kolektyvinio žalos atlyginimo ir sukurti nuoseklią teisinę sistemą“. Taip pat žr. Mullenix, L. S., „For the Defense: 28 Shades of European Class Actions“, Uzelac, A. ir Voet, S. (eds), Class Actions in Europe, Holy Grail or Wrong Trail?, Springer, 2021, p. 43–69.

( 18 ) 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

( 19 ) Šiuo klausimu žr. 2024 m. liepos 4 d. Sprendimą Caixabank ir kt. (Skaidrumo tikrinimas nagrinėjant kolektyvinį ieškinį) (C‑450/22, EU:C:2024:577, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 20 ) 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl draudimų ginant vartotojų interesus (OL L 166, 1998, p. 51; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 4 t., p. 43).

( 21 ) Žr. kritišką požiūrį, pateiktą Hodges, C., The Reform of Class and Representative Actions in European Legal Systems, op. cit. 12 išnašoje, p. 10, kur pažymima, jog „klaidinga įsivaizduoti, kad ES priemonėmis, ypač Direktyva 98/27 dėl draudimų, suderinama didžioji dalis anksčiau egzistavusių nacionalinių kolektyvinių mechanizmų. Galima net teigti, kad šios direktyvos poveikis yra veikiau ne bendros padėties suderinimas ar supaprastinimas, o jos užgožimas“.

( 22 ) 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyva dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (OL L 141, 1993, p. 27; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 43).

( 23 ) Žr. FPRD I 2 konstatuojamąją dalį.

( 24 ) 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 110, 2009, p. 30).

( 25 ) 2020 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria panaikinama Direktyva 2009/22/EB (OL L 409, 2020, p. 1).

( 26 ) Žr. Kodek, G., „Representative Actions – a Judge’s View“, Praefatio, Lex & Forum, Vol. 1, 2024, p. 1, kur nurodoma, kad Direktyva 2020/1828 „atspindi skeptišką ir, tiesą sakant, ribojantį požiūrį, kuris jau buvo būdingas ankstesnėms Sąjungos iniciatyvoms“.

( 27 ) Direktyvos 2020/1828 3 straipsnio 3 dalis.

( 28 ) Žr. Direktyvos 2020/1828 13 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta, kad „[v]isų pirma, didėjant finansinių ir investicinių paslaugų paklausai tarp vartotojų, tose srityse svarbu gerinti vartotojų teisės vykdymo užtikrinimą“.

( 29 ) Išskirta mano. Taip pat žr. 15 konstatuojamąją dalį, kurioje pažymima, kad Direktyva 2020/1828 „neturėtų būti daromas poveikis I priede išvardytiems teisės aktams ir todėl ja neturėtų būti <…> pakeičiami vykdymo užtikrinimo mechanizmai, kurie galėtų būti nurodyti tuose teisės aktuose“.

( 30 ) Išskirta mano.

( 31 ) Šiuo klausimu žr. 2024 m. sausio 11 d. Sprendimą G (Mokestis už sutarties nutraukimą prieš terminą) (C‑371/22, EU:C:2024:21, 50 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 32 ) FPRD I 52 straipsnio 2 dalies teisėkūros istorija rodo, kad teisės aktų leidėjas ketino joje nurodytam ieškiniui suteikti plačią taikymo sritį. Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl investicinių paslaugų ir reguliuojamų rinkų, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 85/611/EEB, Tarybos direktyvą 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB (COM/2002/625 final), 48 straipsnio 2 dalyje buvo įžanginė sakinio dalis „Kalbant apie 1 dalyje nurodytą teisę į apeliaciją“. Taip buvo nustatytas tiesioginis ryšys tarp vienos iš jame išvardytų įstaigų teisės pareikšti ieškinį ir teisės kreiptis į teismą dėl bet kokio sprendimo, priimto pagal įstatymus, kitus teisės aktus ar administracines nuostatas, kaip nurodyta to pasiūlymo 48 straipsnio 1 dalyje. Galutiniame tekste šios įžanginės sakinio dalies neliko.

( 33 ) Sąvoka „klientas“ apibrėžiamas kaip „bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, kuriam investicinė įmonė teikia investicines ir (ar) pagalbines paslaugas“. „Profesionalus klientas“ – tai klientas, atitinkantis II priede nustatytus kriterijus, o sąvoka „mažmeninis klientas“ apibrėžta vartojant neiginį, t. y. kaip klientas, kuris yra neprofesionalus klientas.

( 34 ) Stuyck, J., „La notion de consommateur en droit de l’Union européenne“, Combet, M., Le droit européen de la consommation au XXIe siècle, État des lieux et perspectives, Bruylant, 2022, p. 25.

( 35 ) Šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 2 d. Sprendimą Pillar Securitisation (C‑694/17, EU:C:2019:345, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

( 36 ) Žr. Direktyvos 2009/22, kuria nustatomos vartotojų interesų apsaugos taisyklės, I priede išvardytas direktyvas. Atrodo, kad ypač svarbi yra Direktyva 93/13 ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65 dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB (OL L 271, 2002, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 4 t., p. 321).

( 37 ) Žr. Riassetto, I., „L’investisseur-consommateur à la croisée du droit financier et du droit de la consommation. The investor-consumer at the crossroads of financial and consumer law“, European Journal of Consumer Law – Revue Européenne du Droit de la Consommation, Vol. 2, 2023, p. 373.

( 38 ) Dėl objektyvaus sąvokos „vartotojas“ supratimo žr. 2024 m. liepos 4 d. Sprendimą Caixabank ir kt. (Skaidrumo tikrinimas nagrinėjant kolektyvinį ieškinį) (C‑450/22, EU:C:2024:577, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija) ir 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Petruchová (C‑208/18, EU:C:2019:825, 55 punktas). Žr. Poillot, E., „Clients et consommateurs en droit bancaire et financier: entre protection subjective et protection objective de la partie faible en droit européen“, Hors-série Banque & Droit, February 2023, 10 punktas, p. 13; Prorok, J., „La distinction entre consommateur et investisseur. Commentaire CJUE, 4e chambre, 2 avril 2020, aff. C‑500/18, AU c/Reliantco Investments et Reliantco Investments Limassol Sucursala Bucureşti’ Banque & Droit, May-June 2020, 48 punktas, p. 49.

( 39 ) Pagal FPRD II atitinkama nuostata dėl neteisminio mechanizmo yra 75 straipsnis, o jo pavadinime aiškiai daroma nuoroda į „vartotojų skundus“.

( 40 ) Žr. FPRD II 77, 156 ir 166 konstatuojamąsias dalis.

( 41 ) Riassetto, I., „L’investisseur-consommateur à la croisée du droit financier et du droit de la consommation. The investor-consumer at the crossroads of financial and consumer law“, op. cit. 37 išnašoje, p. 369–386; Riassetto, I., „Prestations de services d’investissement et clauses abusives“, Henry, X. (dir.), Des contrats civils et commerciaux aux contrats de consommation, Mélanges en l’honneur du Doyen Bernard Gross, Presses Universitaires de Nancy, 2009, p. 273. Taip pat žr. Poillot, E., „Clients et consommateurs en droit bancaire et financier: entre protection subjective et protection objective de la partie faible en droit européen“, op. cit. 38 išnašoje, p. 15, kur atkreipiamas dėmesys į tai, kad bendras dviejų apsaugos sistemų egzistavimas ir ryšys kyla iš SESV 12 straipsnio.

( 42 ) Pagal analogiją žr. 2019 m. spalio 3 d. Sprendimą Petruchová (C‑208/18, EU:C:2019:825, 42 punktas) ir 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimą Reliantco Investments ir Reliantco Investments Limassol Sucursala Bucureşti (C‑500/18, EU:C:2020:264, 53 punktas).

( 43 ) Žr. šios išvados 7 punktą.

( 44 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą EOS KSI Slovensko (C‑448/17, EU:C:2018:745, 36 punktas).

( 45 ) 2014 m. vasario 27 d. Sprendimas Pohotovosť (C‑470/12, EU:C:2014:101, 51 punktas).

( 46 ) Šiuo klausimu žr. 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimą DEB (C‑279/09, EU:C:2010:811, 29–31 punktai).

( 47 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Pohotovosť (C‑470/12, EU:C:2014:101, 53 punktas).

( 48 ) Dėl vartotojų asociacijų finansavimo kolektyvinio žalos atlyginimo srityje žr. Hodges, C., The Reform of Class and Representative Actions in European Legal Systems, op. cit. 12 išnašoje, p. 234, kur nurodoma, kad „galimybė didesniu ar mažesniu mastu atskirti NVO nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ yra teorinė, tačiau <…> neprincipinga“. Pažymėtina, kad Direktyvoje 2020/1828 patvirtinamas principas „pralaimėjęs moka“, taikomas atstovaujamuosiuose ieškiniuose dėl žalos atlyginimo priemonių. Remiantis šios direktyvos 12 straipsniu, „[v]alstybės narės užtikrina, kad atstovaujamojo ieškinio dėl teisių gynimo priemonių atveju bylą pralaimėjusios šalies būtų reikalaujama, kad ji padengtų bylą laimėjusios šalies patirtas proceso išlaidas, vadovaujantis bendrai teismo procesams taikytinoje nacionalinėje teisėje numatytomis sąlygomis ir išimtimis“.

( 49 ) Šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Pohotovosť (C‑470/12, EU:C:2014:101, 54 punktas).

( 50 ) Šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimą UBS Europe ir kt. (C‑358/16, EU:C:2018:715, 57 punktas).

( 51 ) Noriu atkreipti dėmesį, kad Direktyvoje 2020/1828 piktnaudžiavimo procesu klausimas paliekamas spręsti valstybėms narėms. Šios direktyvos 39 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad, „siekiant išvengti piktnaudžiavimo procesu, valstybės narės pagal nacionalinę teisę turėtų nustatyti naujas arba palikti galioti esamas taisykles, kad teismas ar administracinė institucija galėtų nuspręsti atmesti akivaizdžiai nepagrįstus ieškinius iškart, kai teismas ar administracinė institucija gauna būtiną informaciją siekiant pagrįsti sprendimą“.

( 52 ) Šios išvados 71 punktas.