Polynt nurodo, kad skundžiamo sprendimo 71 punkte tvirtinama, jog ECHA neprivalo atsižvelgti į rizikos vertinimą, nors šio sprendimo 73 punkte nurodoma priešingai. Dėl šios prieštaros Bendrasis Teismas padarė REACH reglamento 57 straipsnio f punkto aiškinimo ir taikymo klaidą.

Minėto sprendimo 81 punkte Bendrasis Teismas atmetė Polynt argumentus dėl būtinybės, be kita ko, atsižvelgti į esamas rizikų valdymo priemones, nes būdingų savybių pakanka pripažinimui labai didelį susirūpinimą keliančia medžiaga pateisinti. Polynt nesutinka su tokiu REACH reglamento 57 straipsnio f punkto aiškinimu.

Polynt tvirtina, kad, priešingai, nei skundžiamo sprendimo 61 ir 68 punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, iš REACH reglamento 60 straipsnio 2 dalies negalima daryti išvados, jog tai, kad neigiamas medžiagos poveikis, susijęs su jos naudojimu, gali būti tinkamai kontroliuojamas, nekliudo nustatyti jos kaip labai didelį susirūpinimą keliančios medžiagos. Bendrojo Teismo aiškinimas neatitinka „XV priedo dokumentacijos, skirtos labai didelį susirūpinimą keliančioms medžiagoms nustatyti, rengimo rekomendacijų“ redakcijos, taikytinos priimant ginčijamą sprendimą ir nurodytos skundžiamo sprendimo 49 punkte.

ECHA ir Komisija laikosi nuomonės, kad skundžiamo sprendimo motyvai nėra prieštaringi. Bendrasis Teismas teisingai pritaikė 2011 m. liepos 21 d. Sprendimą Etimine (C‑15/10, EU:C:2011:504), kai skundžiamo sprendimo 71 punkte nusprendė, jog REACH reglamento 57 straipsnio f punktas nereikalauja atlikti rizikų vertinimo. Šios agentūros nuomone, būtina atlikti tik su medžiagoms būdingomis savybėmis susijusių pavojų vertinimą. ECHA ir Komisija priduria, kad, nesant galimybės nustatyti HHPA išvestinės ribinės poveikio nesukeliančios vertės (Derived No-Effect Level), neįmanoma atlikti normalaus šios medžiagos rizikų vertinimo.

ECHA ir Komisija mano, jog Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad jeigu medžiagos, kurių naudojimą galima suvaldyti, negalėtų būti nustatomos kaip keliančios labai didelį susirūpinimą ir įtrauktos į REACH reglamento XIV priedą, šio reglamento 60 straipsnio 2 dalis netektų prasmės.

Norint nustatyti, ar skundžiamo sprendimo 61, 68, 71 ir 81 punktuose nuspręsdamas, kad REACH reglamento 57 straipsnio f punktas reikalauja atitinkamoms medžiagoms būdingų savybių analizės, visiškai neatsižvelgiant į poveikio žmonėms, rodančio galiojančias rizikų valdymo priemones, duomenis, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kaip tvirtina Polynt, reikia priminti, kad pagal REACH reglamento 1 straipsnio 1 dalį šiuo reglamentu siekiama užtikrinti aukštą visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos lygį, skatinant alternatyvius medžiagų keliamo pavojaus vertinimo metodus ir laisvą prekybą medžiagomis vidaus rinkoje, gerinant konkurencingumą ir inovacijas. Šiuo tikslu minėtame reglamente įtvirtinta integruota cheminių medžiagų kontrolės sistema, apimanti jų registraciją, vertinimą, jų autorizaciją ir galimą jų naudojimo ribojimą.

Kaip pažymėta REACH reglamento 69 ir 70 konstatuojamosiose dalyse, jame skiriamas ypatingas dėmesys „labai didelį susirūpinimą keliančioms“ medžiagoms. Šioms medžiagoms iš tikrųjų taikoma autorizacijos tvarka, numatyta šio reglamento VII antraštinėje dalyje. Iš minėto reglamento 55 straipsnio matyti, kad šios tvarkos tikslas – „užtikrinti gerą vidaus rinkos veikimą, sykiu tinkamai kontroliuojant didelį susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų riziką ir palaipsniui pakeičiant jas tinkamomis alternatyviomis cheminėmis medžiagomis ar technologijomis, kai tai racionalu ekonominiu ir techniniu požiūriu“.

Šios autorizacijos tvarkos pirmas etapas yra labai didelį susirūpinimą keliančių medžiagų nustatymas remiantis REACH reglamento 57 straipsnyje nurodytais kriterijais. Antras etapas yra šių medžiagų įtraukimas į medžiagų, kurioms reikalinga autorizacija, sąrašą, pateiktą šio reglamento XIV priede, o trečias ir paskutinis etapas susijęs su procedūra, po kurios labai didelį susirūpinimą kelianti medžiaga gali būti autorizuota.

Norint nustatyti medžiagas, kurias reikia įtraukti į medžiagų, kurioms reikalinga autorizacija, sąrašą, numatytą REACH reglamento XIV priede, šio reglamento 57 straipsnyje numatytos įvairios situacijos.

Minėto reglamento 57 straipsnio a–c punktai pirmiausia susiję su cheminėmis medžiagomis, atitinkančiomis jų klasifikavimo kaip kancerogeninių, mutageninių ar toksiškų reprodukcijai medžiagų kriterijus; jos pagal Reglamento Nr. 1272/2008 I priedo 3.5–3.7 skirsnius priskiriamos prie 1A arba 1B kategorijos (toliau – CMR). Šio 57 straipsnio d ir e punktuose kalbama apie patvarias, bioakumuliacines ir toksiškas medžiagas (toliau – PBT), taip pat labai patvarias ir didelės bioakumuliacijos medžiagos (vPvB), taikant REACH reglamento XIII priede nurodytus kriterijus. Šie kriterijai grindžiami šių medžiagų keliamo pavojaus vertinimu. Galiausiai šio reglamento 57 straipsnio f punktas susijęs su visomis kitomis medžiagomis, kurios neatitinka pirmiau minėtų kriterijų, tačiau „kurios, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, gali sukelti rimtą poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai, prilygstantį a–e punktuose išvardytų cheminių medžiagų poveikiui“, ir kurios „59 straipsnyje nustatyta tvarka kiekvienu konkrečiu atveju atskirai nustatomos.“

Taigi iš REACH reglamento 57 straipsnio teksto matyti, jog šiame straipsnyje nereikalaujama dėl atitinkamų medžiagų atlikti tokio rizikos vertinimo, kokį reikia atlikti per šio reglamento I priedo 6 skirsnyje nurodytą vertinimo procedūrą ar minėto reglamento 64 straipsnio 4 dalyje numatytą autorizacijos procedūrą arba tuo atveju, kai taikoma to paties reglamento 70 straipsnyje nurodyta ribojimo procedūra. Be to, regis, šio 57 straipsnio f punkte numatomas savarankiškas mechanizmas, leidžiantis labai didelį susirūpinimą keliančiomis medžiagomis pripažinti medžiagas, kurios tokiomis nebuvo pripažintos pagal šią nuostatą.

Norint nustatyti kitas medžiagas nei tos, kurios atitinka klasifikavimo kaip CMR, PBT ar vPvB kriterijus, pagal REACH reglamento 57 straipsnio f punktą reikalaujama, kad kiekvienu atveju, remiantis moksliniais argumentais, būtų nustatyta, pirma, kad yra tikimybė, jog atitinkama medžiaga gali turėti didelį poveikį žmonių sveikatai ar aplinkai, ir, antra, kad šis poveikis „prilygsta [CMR, PBT ar vPvB] medžiagų poveikiui“. Šios sąlygos yra kumuliacinės, todėl negalima medžiagos pripažinti labai didelį susirūpinimą keliančia medžiaga, jei netenkinama bent viena iš šių sąlygų.

Pagal pirmąją sąlygą reikalaujama, kad cheminės medžiagos poveikis žmonių sveikatai ar aplinkai dėl, pavyzdžiui, jos dydžio ar negrįžtamo pobūdžio, galėtų būti laikomas „dideliu“. Šios sąlygos nagrinėjimas grindžiamas pavojaus žmogaus sveikatai ar aplinkai vertinimu, atsižvelgiant į veiksnius, nurodytus atitinkamose REACH reglamento I priedo 1–4 skirsnių dalyse, kaip nurodyta šio reglamento XV priedo 2 skirsnyje. Taigi akivaizdu, kad pagal šią pirmą sąlygą, numatytą minėto reglamento 57 straipsnio f punkte, reikalaujama atlikti nagrinėjamai medžiagai būdingų savybių keliamo pavojaus analizę.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad cheminių medžiagų klasifikavimas pagal Reglamento Nr. 1272/2008 I priedą yra reikšmingas, tačiau ne lemiamas veiksnys. Kai medžiaga priklauso vienai iš pavojaus žmonių sveikatai ar aplinkai klasių, nurodytų šiame reglamente, šios aplinkybės pakanka, kad būtų įrodyta „didelio poveikio žmonių sveikatai ar aplinkai“ tikimybė. Kaip savo išvados 61 ir 63 punktuose nurodė generalinis advokatas, priklausymas konkrečiai pavojaus klasei šiuo atveju nėra nei būtina, nei pakankama sąlygą.

Iš tikrųjų iš REACH reglamento 57 straipsnio struktūros matyti, kad, pirma, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, jog nebūtinai visos labai didelį susirūpinimą keliančios medžiagos priklauso konkrečiai Reglamento Nr. 1272/2008 I priede nurodytai pavojaus klasei. Taigi 57 straipsnio f punkto taikymo sritis aiškiai apima endokrininę sistemą trikdančias medžiagas, nors toks poveikis nepriskirtinas jokiai iš minėtame priede nurodytų pavojaus klasių.

Antra, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad nebūtinai visos Reglamento Nr. 1272/2008 I priede numatytos pavojaus klasės kelia labai didelį susirūpinimą. Taigi nenumatymas, kad visos kvėpavimo takus jautrinančios medžiagos yra laikomos, kaip ir CMR medžiagos, keliančiomis labai didelį susirūpinimą, net kai šios medžiagos priklauso tokiai pavojaus klasei, įrodo, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas autorizacijos procedūrą numatė taikyti tik tam tikroms medžiagoms, kiekvienu konkrečiu atveju atlikus analizę, o ne visoms medžiagoms, kurios klasifikuojamos kaip pavojingos žmogaus sveikatai ar aplinkai.

Dėl REACH reglamento 57 straipsnio f punkte numatytos antrosios sąlygos pažymėtina, kad reikia moksliškai įrodyti, kad toks poveikis „kelia tokio pat lygio susirūpinimą“, kaip ir CMR, PBT ar vPvB medžiagos.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad REACH reglamento 57 straipsnio f punkte nenustatomas joks kriterijus ir nepateikiamas joks paaiškinimas dėl keliamo susirūpinimo, į kurį reikėtų atsižvelgti nustatant kitas nei CMR, PBT ar vPvB medžiagas, pobūdžio. Tokiomis aplinkybėmis reikia nustatyti, ar Bendrasis Teismas nuspręsdamas, jog šio reglamento 57 straipsnio f punkte vartojama „susirūpinimo“ sąvoka taikytina tik atitinkamoms medžiagoms būdingų savybių keliamo pavojaus tyrimui, neatsižvelgiant į kitus vertinimus, padarė teisės klaidą, kaip tvirtina Polynt.

Reikia pažymėti, kad jei būtų buvusi tokia Sąjungos teisės aktų leidėjo valia, būtų pakakę REACH reglamento 57 straipsnio f punkte numatyti, pavyzdžiui, kad labai didelį susirūpinimą keliančiomis medžiagomis pripažįstamos medžiagos, dėl kurių moksliškai įrodyta, kad jos gali turėti „didelį poveikį, prilygstantį“ CMR, PBT ar vPvB medžiagų poveikiui, arba minėtų medžiagų poveikio rimtumui „prilygstantį poveikio rimtumą“.

Tačiau iš REACH reglamento 57 straipsnio f punkto teksto, kuriame pažymima, kad kitų nei CMR, PBT ar vPvB cheminių medžiagų pripažinimas įmanomas tik kalbant apie medžiagas, kurių didelis poveikis „kelia tokio pat lygio susirūpinimą“ kaip ir CMR, PBT ar vPvB medžiagų poveikis, matyti, kad šios nuostatos taikymo sritis apima galimybę siekiant palyginti atsižvelgti ne tik į atitinkamoms medžiagoms būdingų savybių keliamą pavojų, bet ir kitus veiksnius.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad autorizacijos procedūros taikymas reiškia, kad iš anksto turi būti tenkinami REACH reglamento 57 straipsnyje nustatyti kriterijai. Kai cheminė medžiaga pripažįstama labai didelį susirūpinimą keliančia medžiaga, jai taikoma autorizacijos procedūra, nors jos oficialus įtraukimas į medžiagų, kurioms reikalinga autorizacija, sąrašą gali būti atidėtas, atsižvelgiant į jai ECHA suteiktą pirmumo lygį, kaip numatyta šio reglamento 58 straipsnyje.

Norint medžiagą, kuri nepriklauso CMR, PBT ir vPvB pavojaus kategorijoms, kurias teisės aktų leidėjas pripažįsta kaip keliančias labai didelį susirūpinimą, pripažinti tokia medžiaga pagal REACH reglamento 57 straipsnio f punktą dėl jos keliamo tokio pat lygio susirūpinimo, kokį kelia CMR, PBT ar vPvB medžiagos, taip pat reikia įsitikinti, kad iš visų šiame reglamente numatytų įvairių tvarkų taikytina autorizacijos tvarka, norint kontroliuoti su šios medžiagos naudojimu susijusią riziką. Tokiam pripažinimui reikalingas platesnis veiksnių spektras nei tas, į kurį reikia atsižvelgti atliekant paprastą medžiagai būdingų savybių ar jos poveikio techninį vertinimą.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl pavojaus žmonių sveikatai CMR medžiagos yra vienintelės, kurias reikia pripažinti labai didelį susirūpinimą keliančiomis medžiagomis ir kurioms turi būti taikoma autorizacijos tvarka, vien tik dėl jų klasifikavimo pagal Reglamento Nr. 1272/2008 I priedą. Iš REACH reglamento parengiamųjų darbų, konkrečiai iš Europos Parlamento ir Tarybos reglamento pasiūlymo (SEC(2003) 1171 final) 1.7. punkto, matyti, kad ši tvarka pateisinama „dėl aplinkybės, kad 1 ir 2 kategorijos CMR produktai paprastai turi negrįžtamą ir tokį didelį poveikį, kad jo geriau vengti nei vėliau atitaisyti“.

Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad dėl savo pobūdžio šių cheminių medžiagų poveikis žmonių sveikatai kelia tokį susirūpinimą, kad verta jas išskirti iš visų kitų cheminių medžiagų, įskaitant ir tas, kurios priklauso pavojaus kategorijoms ir gali sukelti mirtį ar kitą negrįžtamą poveikį. Atsakydamos į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus ECHA ir Komisija nurodė, kad CMR medžiagų keliamo susirūpinimo lygį lemia ne tik poveikio (dažnai negrįžtamo) rimtumas, bet ir šio poveikio pasekmės visuomenei ir sunkumai atlikti jų rizikos, grindžiamos poveikio ribos nustatymu, vertinimą.

Šie veiksniai įrodo, jog REACH reglamentu siekiama, kad autorizacijos procedūra būtų taikoma tik tam tikroms medžiagoms, pripažintoms keliančiomis labai didelį susirūpinimą ne tik dėl jų keliamo pavojaus žmogaus sveikatai ar aplinkai dydžio, bet ir atsižvelgiant į kitus veiksnius. Tokie veiksniai, be tikimybės, kad didelis medžiagos poveikis pasireiškia normaliomis jos naudojimo sąlygomis, apima ir sunkumą tinkamai įvertinti šių medžiagų keliamą riziką, kai neįmanoma gana tiksliai nustatyti išvestinės ribinės poveikio nesukeliančios vertės ar numanomos nekenksmingos koncentracijos, arba šių medžiagų visuomenei keliamo nerimo lygį, asmenų, kuriems daromas poveikis, skaičių ir šio poveikio įtaką minėtų asmenų, be kita ko, profesiniam gyvenimui.

REACH reglamento 57 straipsnio f punkte numatant, kad cheminės medžiagos gali būti kiekvienu konkrečiu atveju atskirai nustatytos, jei jos gali sukelti rimtą poveikį žmonių sveikatai, prilygstantį CMR cheminių medžiagų poveikiui, nedraudžiama atsižvelgti į kitus duomenis, ne tik į tuos, kurie susiję su atitinkamoms medžiagoms būdingų savybių keliamu pavojumi.

Priešingai, nei tvirtina ECHA ir Komisija, nagrinėjant REACH reglamento 57 straipsnio f punkte nurodytą antrąją sąlygą, atsižvelgimas į duomenis, susijusius su poveikiu žmogui, atspindinčiu galiojančias rizikos valdymo priemones, kai tokios egzistuoja, nereiškia, kad neįmanoma cheminės medžiagos pripažinti keliančia labai didelį susirūpinimą, ir taip panaikinama šio reglamento 60 straipsnio 2 dalies prasmė. Kalbant apie kitas nei CMR, PBT ar vPvB medžiagas, atsižvelgimas į tokius duomenis suteikia išsamesnės informacijos, kuria remiantis autorizacijos procedūra, atsižvelgiant į visus turimus duomenis, yra tinkamiausia dėl susirūpinimo, kurį kelia šių medžiagų didelis poveikis žmogaus sveikatai ir aplinkai.

Reikia pažymėti, kad bet kokiu atveju šių duomenų reikia per nustatymo procedūrą, taikomą pagal REACH reglamento XV priedo nuostatas. Šio priedo 2 skirsnyje „Informacija apie poveikius, alternatyvias chemines medžiagas ir riziką“ iš tikrųjų nurodyta, kad „pateikiama turima informacija apie naudojimą ir poveikį bei informacija apie alternatyvias chemines medžiagas ir technologijas“.

Be to, iš ECHA dokumento „XV priedo dokumentacijos, skirtos labai didelį susirūpinimą keliančioms medžiagoms nustatyti, rengimo rekomendacijos“, nurodyto skundžiamo sprendimo 49 punkte, kuriame pateikiamos techninės gairės valstybėms narėms ir ECHA rengiant dokumentacijas, kuriomis grindžiamas pasiūlymas nustatyti labai didelį susirūpinimą keliančias medžiagas pagal REACH reglamento 59 straipsnyje numatytą procedūrą, būtent iš jo 3.3.3.2 skirsnio, matyti, kad REACH reglamento 57 straipsnio f punktas nedraudžia atsižvelgti į kitus duomenis nei tie, kurie susiję su pavojumi, kurį kelia atitinkamoms medžiagoms būdingos savybės.

Todėl Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai iš esmės nusprendė, kad REACH reglamento 57 straipsnio f punktas iš principo neleidžia atsižvelgti į kitus duomenis nei tie, kurie susiję su atitinkamoms medžiagoms būdingų savybių keliamu pavojumi, pavyzdžiui, susiję su poveikiu žmogui, atspindinčiu galiojančias rizikos valdymo priemones.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad dėl šios teisės klaidos negali būti panaikintas skundžiamas sprendimas. Iš tikrųjų, nors REACH reglamento 57 straipsnio f punktas buvo aiškinimas klaidingai, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 59 ir 60, 74–77, 82, 87 ir 88 punktuose išnagrinėjo šiuo klausimu ieškovių pateiktus duomenis ir nusprendė, kad jie neturi įrodomosios galios.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad tik Bendrasis Teismas vertina, kokią įrodomąją galią suteikti jam pateiktiems įrodymams. Todėl toks vertinimas pats savaime, išskyrus šių įrodymų iškraipymo atvejus, nėra teisės klausimas, kurį turi nagrinėti Teisingumo Teismas.

Teisingumo Teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą neatlieka šių faktinių vertinimų kontrolės, o kadangi Polynt nenurodė įrodymų, kuriais grindžiami šie vertinimai, iškraipymo, pirmasis–trečiasis pagrindai turi būti atmesti kaip nereikšmingi.

Polynt ginčija motyvus, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas atmetė jos argumentus, susijusius su HHPA poveikio vartotojui ar darbuotojui nebuvimu dėl rizikos valdymo priemonių ir taikomų teisės nuostatų, skundžiamo sprendimo 67 punkte nuspręsdamas, kad negali būti atmestas joks šios cheminės medžiagos poveikis. Šis motyvas, kurį Polynt ginčijo per posėdį kaip esantį probatio diabolica, neatitinka jurisprudencijos, pagal kurią, vertinant riziką pagal atsargumo principą, „nulinė rizika“ neegzistuoja (2002 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo Pfizer Animal Health / Taryba, T‑13/99, EU:T:2002:209, 145 punktas).

ECHA ir Komisija prašo atmesti ketvirtąjį apeliacinio skundo pagrindą.

Skundžiamo sprendimo 67 punkte Bendrasis Teismas, pirma, nurodė, kad ieškovės pripažino, jog negalima atmesti HHPA poveikio žmogui, nes galutiniame vartotojams skirtame produkte gali likti maži nesureagavusio HHPA kiekiai, ir, antra, priminė kelias ECHA išvadas šiuo klausimu skundžiamo sprendimo 55 punkte nurodytame dokumente, konkrečiai tai, kad net ir santykinai mažas HHPA kiekis gali sukelti kvėpavimo problemų darbuotojams.

Priešingai, nei tvirtina Polynt, Bendrasis Teismas nereikalavo „nulinės rizikos“ įrodymo. Iš tikrųjų skundžiamo sprendimo 67 punkte, kurį reikia vertinti atsižvelgiant į jo kontekstą, tik pateikiamos tam tikros faktinės išvados ir daromos nuorodos į atitinkamus ECHA dokumento skirsnius.

Kadangi Polynt nenurodė Bendrojo Teismo pateiktų faktinių išvadų faktinio netikslumo ir įrodymų, kuriais rėmėsi Bendrasis Teismas, iškraipymo, reikia konstatuoti, kad apeliacinio skundo ketvirtuoju pagrindu ginčijamos faktinės išvados, kurias pateikti gali tik Bendrasis Teismas.

Todėl apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.