TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS

2025 m. liepos 3 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Apmokestinimas – Bendra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sistema – Direktyva 2006/112/EB – 72 straipsnis – Atviros rinkos kaina – 80 straipsnis – Apmokestinamosios vertės perskaičiavimas – Patronuojančioji bendrovė, teikianti paslaugas savo patronuojamosioms bendrovėms, aktyviai jas valdydama – Atviros rinkos kainos nustatymas“

Byloje C‑808/23

dėl Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas, Švedija) 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2023 m. gruodžio 27 d., pagal SESV 267 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Högkullen AB

prieš

Skatteverket

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas F. Biltgen, pirmosios kolegijos teisėjo pareigas einantis Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojas T. von Danwitz, teisėjai A. Kumin (pranešėjas), I. Ziemele ir S. Gervasoni,

generalinė advokatė J. Kokott,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–

Högkullen AB, atstovaujamos M. Hedin ir J. van der Gronden,

–

Skatteverket, atstovaujamos rättslig expert A. Möller,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Björkland ir P. Carlin,

susipažinęs su 2025 m. kovo 6 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1; toliau – PVM direktyva) 72 ir 80 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Högkullen AB ir Skatteverket (mokesčių inspekcija, Švedija; toliau – mokesčių administratorius) ginčą dėl paslaugų, kurias 2016 m. Högkullen teikė savo patronuojamosioms bendrovėms, atviros rinkos kainos nustatymo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

PVM direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Pagal bendros [pridėtinės vertės mokesčio (PVM)] sistemos principą prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nors daugelis sandorių vykdomi gamybos ir paskirstymo metu iki to etapo, kai skaičiuojamas mokestis.

Už kiekvieną sandorį PVM apskaičiuojamas taip – iš PVM, apskaičiuoto prekių ar paslaugų kainai taikant toms prekėms arba paslaugoms nustatytą PVM tarifą, atimama įvairioms sąnaudų sudedamosioms dalims tiesiogiai priskirtino PVM suma.

<…>“

4

Šios direktyvos 72 straipsnyje nustatyta:

„Šioje direktyvoje „atviros rinkos kaina“ – visa suma, kurią, siekdamas gauti atitinkamas prekes ar paslaugas, tuo pardavimo metu, kuriuo įvyksta prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, prekes ar paslaugas įsigyjantis asmuo turėtų sumokėti nepriklausomam tiekėjui ar teikėjui sąžiningos konkurencijos sąlygomis tos valstybės narės, kurioje tiekimas yra apmokestinamas, teritorijoje.

Kai negalima nustatyti palyginamo prekių tiekimo ar prekių [paslaugų] teikimo, „atviros rinkos kaina“ – tai:

1)

prekių atveju – suma, nemažesnė už tų prekių ar panašių prekių įsigijimo kainą, arba, nesant įsigijimo kainos, tiekimo metu nustatyta savikaina;

2)

paslaugų atveju – suma, nemažesnė už visas apmokestinamojo asmens, teikiančio paslaugas, išlaidas.“

5

Minėtos direktyvos 73 straipsnyje nurodyta:

„Prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, išskyrus nurodytąsias 74–77 straipsniuose, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens arba iš trečiosios šalies už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas.“

6

Šios direktyvos 80 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Siekdamos užkirsti kelią mokesčio slėpimui ar vengimui, valstybės narės toliau nurodytais atvejais gali imtis priemonių, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, atliekamo dalyvaujant šeimos nariams ar susijusiam su kitais artimais asmeniniais ryšiais, valdymo, nuosavybės, narystės, finansiniais ar teisiniais ryšiais, kaip apibrėžė valstybė narė, apmokestinamoji vertė yra atviros rinkos kaina:

a)

jeigu atlygis yra mažesnis už atviros rinkos kainą, o prekes ar paslaugas gaunantis asmuo neturi teisės į viso PVM atskaitą pagal 167–171 ir 173–177 straipsnius;

<…>“

Švedijos teisė

7

Pagrindinei bylai ratione temporis taikomos Mervärdesskattelagen (1994:200) (PVM įstatymas (1994:200)) nuostatos. PVM direktyvos 72, 73 ir 80 straipsniai į Švedijos teisę buvo perkelti atitinkamai šio įstatymo 1 skyriaus 9 straipsnio pirma pastraipa ir 7 skyriaus 2, 3 ir 3a straipsniais.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

8

Högkullen yra nekilnojamojo turto valdymo grupės patronuojančioji bendrovė, kuri aktyviai dalyvauja valdant savo patronuojamąsias bendroves. 2016 m. ji teikė joms verslo valdymo, finansines, nekilnojamojo turto valdymo, investicines, IT ir personalo valdymo paslaugas, už kurias buvo išrašytos sąskaitos faktūros apie 2,3 mln. Švedijos kronų (SEK) (apie 204200 EUR) sumai, kuriai buvo taikomas PVM.

9

Šis atlygis buvo nustatytas taikant vadinamąjį „kaštai plius“ metodą ir jį sudarė suma, atitinkanti Högkullen paslaugų pirkimo ir teikimo išlaidas, ir pelno marža. Bendrovė nurodė, kad taikė paskirstymo schemą, pagal kurią laikoma, kad tam tikra procentinė jos patirtų išlaidų, susijusių su verslo valdymu ir tam tikrais elementais, kaip patalpos, telefonai, informacinės technologijos, reprezentacija ir kelionės, dalis buvo priskirta prie patronuojamosioms bendrovėms suteiktų paslaugų. Vis dėlto ji nusprendė, kad „akcininko“ išlaidos, kaip metinės finansinės atskaitomybės rengimo, audito ir visuotinio susirinkimo išlaidos, taip pat lėšų pritraukimo išlaidos neturi jokio ryšio su suteiktomis paslaugomis. Taigi šios išlaidos, kaip ir išlaidos, susijusios su planuojama nauja akcijų emisija ir įtraukimu į biržos prekybos sąrašus, nebuvo įtrauktos apskaičiuojant minėtą atlygį.

10

2016 m. visos Högkullen patirtos išlaidos sudarė apie 28 mln. SEK (apie 2484000 EUR). Maždaug pusė šios sumos buvo susijusi su PVM apmokestinamomis išlaidomis, o likusi dalis – su išlaidomis, kurios neapmokestinamos PVM, ir su kitomis išlaidomis, kurioms PVM netaikomas, pavyzdžiui, su darbo užmokesčio išlaidomis. Ši bendrovė atskaitė visą pirkimo PVM, susijusį su jos patirtomis išlaidomis, dėl kurių jai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodytas ir PVM, į kurį įtrauktas PVM, susijęs su „akcininko“ išlaidomis.

11

Mokesčių administratorius nusprendė, kad už paslaugas, kurias Högkullen teikė savo patronuojamosioms bendrovėms, buvo išrašytos sąskaitos faktūros su mažesne kaina nei atviros rinkos kaina. Kadangi, šio administratoriaus teigimu, rinkoje nebuvo panašių laisvai siūlomų paslaugų, jis nustatė apmokestinamąją vertę, kaip sumą, atitinkančią visas 2016 m. šios bendrovės patirtas išlaidas.

12

Kai 2021 m. kovo 3 d. sprendimu Kammarrätten i Göteborg (Geteborgo apeliacinis administracinis teismas, Švedija) patvirtino mokesčių administratoriaus sprendimą iš naujo įvertinti Högkullen apmokestinamąją vertę, ši pateikė kasacinį skundą Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas, Švedija), kuris yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

13

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal PVM direktyvos 80 straipsnio 1 dalies a punktą gali būti imamasi priemonių užtikrinti, kad apmokestinamoji vertė atitiktų atviros rinkos kainą, jei tarp dalyvaujančių apmokestinamųjų asmenų yra valdymo ryšių, atlygis yra mažesnis už atviros rinkos kainą, o paslaugų gavėjas neturi teisės į viso PVM atskaitą. Nors nagrinėjamu atveju pirmoji ir trečioji sąlygos yra įvykdytos, vis dar kyla abejonių dėl to, ką reikia laikyti „atviros rinkos kaina“.

14

Bylos šalys šiame teisme nesutaria, ar PVM direktyvos 72 straipsnio pirma pastraipa gali būti taikoma siekiant nustatyti patronuojančiosios bendrovės patronuojamosioms bendrovėms teikiamų paslaugų atviros rinkos kainą. Iš šios nuostatos, be kita ko, matyti, kad sąvoka „atviros rinkos kaina“ reiškia visą sumą, kurią paslaugas įsigyjantis asmuo sąžiningos konkurencijos sąlygomis turėtų sumokėti nepriklausomam teikėjui, kad gautų nagrinėjamas paslaugas.

15

Šiuo klausimu Högkullen mano, kad įvairios paslaugos, kurias patronuojančioji bendrovė teikia savo patronuojamosioms bendrovėms, turi būti vertinamos atskirai ir kad lygiavertes paslaugas galima laisvai įsigyti rinkoje. Vis dėlto mokesčių administratorius tvirtina, kad patronuojančiosios bendrovės vykdomas aktyvus patronuojamųjų bendrovių valdymas yra viena jungtinė paslauga, kurios atitikmens tarp nepriklausomų šalių atviroje rinkoje nėra. Kadangi tai yra pačios grupės, kurią sudaro patronuojančioji bendrovė ir jos patronuojamosios bendrovės, paslaugos, jų atviros rinkos kaina negali būti nustatyta pagal PVM direktyvos 72 straipsnio pirmą pastraipą, ji turi būti nustatoma remiantis šio 72 straipsnio antros pastraipos nuostatomis.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, būtina, kad Teisingumo Teismas išaiškintų klausimą, ar galima manyti, kaip ir mokesčių administratorius, kad rinkoje nėra laisvai teikiamų panašių paslaugų, kiek tai susiję su nagrinėjamos rūšies paslaugomis, todėl atviros rinkos kainos nustatymas šiuo atveju remiantis alternatyvia taisykle, įtvirtinta šios direktyvos 72 straipsnio antroje pastraipoje, atitinka PVM direktyvos 72 ir 80 straipsnius.

17

Dėl šio 72 straipsnio antros pastraipos pažymėtina, kad ginčo, dėl kurio kreiptasi į šį teismą, šalys dėl jos taip pat nesutaria. Pagal šią nuostatą atviros rinkos kaina – tai suma, kuri nėra mažesnė už apmokestinamojo asmens išlaidas, patirtas teikiant šias paslaugas. Högkullen teigimu, „kaštai plius“ metodas, kurį ji naudojo aptariamam atlygiui apskaičiuoti, lemia tai, kad šis atlygis yra bent jau lygus išlaidoms, kurių ji patyrė teikdama paslaugas. Vis dėlto mokesčių administratorius mano, kad visos patronuojančiosios bendrovės išlaidos yra išlaidos, patiriamos teikiant paslaugas patronuojamosioms bendrovėms.

18

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar tuo atveju, kai patronuojančiosios bendrovės vienintelė veikla yra aktyvus patronuojamųjų bendrovių valdymas ir kai patronuojančioji bendrovė atskaitė visą už savo išlaidas sumokėtą pirkimo PVM, tai, kad visos jos išlaidos, įskaitant akcininko išlaidas, yra išlaidos, kurių ši bendrovė patyrė teikdama paslaugas patronuojamosioms bendrovėms, atitinka PVM direktyvos 72 ir 80 straipsnius.

19

Šiomis aplinkybėms Högsta förvaltningsdomstolen (Aukščiausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar taikant nacionalinės teisės nuostatas dėl apmokestinamosios vertės perskaičiavimo, kai patronuojančioji bendrovė savo patronuojamosioms bendrovėms teikia tokio pobūdžio paslaugas, kokios nagrinėjamos šioje byloje, su PVM direktyvos 72 ir 80 straipsniais suderinama tai, kad šios paslaugos visada yra [grupės] paslaugos, kurių atviros rinkos kaina negali būti nustatyta atliekant palyginimą, kaip numatyta [šios direktyvos 72 straipsnio pirmoje pastraipoje]?

2.

Ar taikant nacionalinės teisės nuostatas dėl apmokestinamosios vertės perskaičiavimo PVM direktyvos 72 ir 80 straipsniams neprieštarauja požiūris, pagal kurį visos patronuojančiosios bendrovės išlaidos, įskaitant kapitalo pritraukimo ir akcininko išlaidas, yra išlaidos, kurių bendrovė patyrė teikdama paslaugas savo patronuojamosioms bendrovėms, kai vienintelė patronuojančiosios bendrovės veikla yra aktyvus jos patronuojamųjų bendrovių valdymas ir kai bendrovė atskaitė visą pirkimo PVM, sumokėtą už įsigijimus?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl pirmojo klausimo

20

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 72 ir 80 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kad patronuojančiosios bendrovės savo patronuojamosioms bendrovėms, kai jos aktyviai valdomos, suteiktas paslaugas mokesčių administratorius bet kuriuo atveju laikytų vienu paslaugų teikimu, dėl kurio šių paslaugų atviros rinkos kaina negalėtų būti nustatyta taikant šios direktyvos 72 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą palyginimo metodą.

21

Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia priminti, kad pagal PVM direktyvos 73 straipsnyje įtvirtintą bendrą taisyklę prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, išskyrus nurodytąsias 74–77 straipsniuose, apmokestinamoji vertė apima viską, kas sudaro atlygį, kurį prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas gavo arba turi gauti iš prekes ar paslaugas įsigyjančio asmens arba iš trečiosios šalies už prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, įskaitant tiesiogiai su šių sandorių kaina susijusias subsidijas. Taigi kalbama apie šalių nustatytą atlygį, realiai gautą apmokestinamojo asmens, o ne apie remiantis objektyviais kriterijais nustatytą vertę, kaip antai rinkos vertę arba mokesčių administratoriaus nustatytą referencinę vertę (šiuo klausimu žr. 2013 m. lapkričio 7 d. Sprendimo Tulică ir Plavoşin, C‑249/12 ir C‑250/12, EU:C:2013:722, 33 punktą ir 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Amper Metal, C‑334/20, EU:C:2021:961, 28 punktą).

22

Siekiant išvengti sukčiavimo mokesčiais ir mokesčių vengimo PVM direktyvos 80 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta bendros taisyklės, numatytos šios direktyvos 73 straipsnyje, išimtis (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 25 d. Sprendimo Amper Metal, C‑334/20, EU:C:2021:961, 29 punktą), nes pagal ją apmokestinamąja verte galima laikyti sandorio atviros rinkos kainą, kai, pirma, šis sandoris yra prekių tiekimas ar paslaugų teikimas gavėjams, susijusiems šeiminiais ar kitais artimais asmeniniais ryšiais, valdymo, nuosavybės, narystės, finansiniais ar teisiniais ryšiais, antra, atlygis yra mažesnis už atviros rinkos kainą ir, trečia, prekių ar paslaugų gavėjas neturi teisės visiškai atskaityti PVM.

23

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie paslaugas, kurias Högkullen suteikė savo patronuojamosioms bendrovėms, neginčijama, kad pirmoji ir trečioji PVM direktyvos 80 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sąlygos, nurodytos pirmesniame punkte, yra įvykdytos. Vis dėlto kyla abejonių dėl antrosios sąlygos, susijusios su „atviros rinkos kaina“, taikymo.

24

Ši sąvoka apibrėžta PVM direktyvos 72 straipsnio pirmoje pastraipoje kaip „visa suma, kurią, siekdamas gauti atitinkamas paslaugas, tuo pardavimo metu, kuriuo įvyksta paslaugų teikimas, paslaugas įsigyjantis asmuo turėtų sumokėti nepriklausomam teikėjui sąžiningos konkurencijos sąlygomis tos valstybės narės, kurioje tiekimas yra apmokestinamas, teritorijoje“.

25

Mokesčių administratorius teigia, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos pagrindinėje byloje, iš principo neįmanoma nustatyti atviros rinkos kainos pagal šio 72 straipsnio pirmą pastraipą, nes patronuojančiosios bendrovės vykdomas aktyvus patronuojamųjų bendrovių valdymas yra viena nuosekli paslauga, kurios atitikmens laisvojoje rinkoje tarp nepriklausomų šalių nėra.

26

Šiuo klausimu iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, kai sandorį sudaro elementų ir veiksmų daugetas, reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kuriomis aptariamas sandoris vyksta, siekiant nustatyti, ar PVM tikslais jis apima du arba daugiau atskirų tiekimų ar teikimų arba vieną tiekimą ar teikimą (2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Companhia União de Crédito Popular, C‑89/23, EU:C:2024:333, 34 punktas ir 2024 m. spalio 17 d. Sprendimo Digital Charging Solutions, C‑60/23, EU:C:2024:896, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Konkrečiai kalbant, nors iš PVM direktyvos 1 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad PVM tikslais kiekvienas sandoris paprastai turi būti laikomas atskiru ir savarankišku, sandoris, kurį ekonominiu požiūriu sudaro vienas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, negali būti dirbtinai skaidomas, kad nebūtų pakenkta PVM sistemos veikimui. Vienas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas yra tada, kai apmokestinamasis asmuo klientui patiekia du ar daugiau elementų ar atlieka veiksmų, kurie yra taip glaudžiai susiję, jog objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą tiekimą ar teikimą, kurio skaidymas būtų dirbtinis (2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Companhia União de Crédito Popular, C‑89/23, EU:C:2024:333, 35 punktas ir 2024 m. spalio 17 d. Sprendimo Digital Charging Solutions, C‑60/23, EU:C:2024:896, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Be to, tam tikromis aplinkybėmis keli formaliai skirtingi tiekimai ar teikimai, kurie gali būti vykdomi atskirai ir atskirai apmokestinami ar neapmokestinami, turi būti laikomi vienu sandoriu, kai jie nėra savarankiški (2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Companhia União de Crédito Popular, C‑89/23, EU:C:2024:333, 36 punktas ir 2024 m. spalio 17 d. Sprendimo Digital Charging Solutions, C‑60/23, EU:C:2024:896, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Taip yra, be kita ko, tuomet, kai vienas ar keli elementai turi būti laikomi sudarančiais pagrindinį tiekimą ar teikimą, ir, atvirkščiai, kiti elementai turi būti laikomi vienu arba keliais pagalbiniais tiekimais ar teikimais, kuriems taikoma pagrindinio tiekimo ar teikimo apmokestinimo tvarka. Šiuo aspektu vienas iš kriterijų, į kurį reikia atsižvelgti, yra tai, kad, vidutinio vartotojo požiūriu, paslauga neturi savarankiško tikslo. Teikimas turi būti laikomas papildančiu pagrindinį teikimą, jei klientams jis pats savaime yra ne tikslas, o priemonė geriausiomis sąlygomis naudotis pagrindine paslauga (2024 m. balandžio 18 d. Sprendimo Companhia União de Crédito Popular, C‑89/23, EU:C:2024:333, 37 punktas ir 2024 m. spalio 17 d. Sprendimo Digital Charging Solutions, C‑60/23, EU:C:2024:896, 48 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Šiomis aplinkybėmis tai, kad sąskaitoje faktūroje nurodyta viena kaina arba kad sutartyje numatytos atskiros kainos, neturi lemiamos reikšmės nustatant, ar buvo sudaryti keli atskiri ir savarankiški sandoriai, ar vienas sandoris (šiuo klausimu žr. 1999 m. vasario 25 d. Sprendimo CPP, C‑349/96, EU:C:1999:93, 31 punktą ir 2010 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Everything Everywhere, C‑276/09, EU:C:2010:730, 29 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

31

Šiuo atveju Högkullen savo patronuojamosioms bendrovėms teiktos paslaugos konkrečiai buvo verslo valdymo, finansinės, nekilnojamojo turto valdymo, investicinės, IT ir personalo valdymo paslaugos.

32

Atsižvelgiant į šio sprendimo 26–30 punktuose primintą jurisprudenciją, negalima teigti, kad iš principo tokios paslaugos yra taip glaudžiai susijusios, kad objektyviai sudaro vieną ekonomiškai neskaidomą teikimą, taigi ir vieną paslaugų teikimą.

33

Iš tiesų, kaip savo išvados 43 ir 44 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, viena vertus, atrodo, kad kiekviena iš šių paslaugų, net jeigu teikiamos kartu, yra savita ir ją galima nustatyti. Kita vertus, tai, kad kiekviena patronuojanti bendrovė moka Högkullen bendrą kainą už visas jos teikiamas paslaugas, negali turėti lemiamos reikšmės teikiant paslaugas grupės viduje, nes priešingu atveju pati grupė galėtų daryti įtaką šių paslaugų kvalifikavimui PVM tikslais, remdamasi sutartomis atlygio sąlygomis.

34

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad PVM direktyvos 72 ir 80 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama, kad patronuojančiosios bendrovės aktyviai valdomoms patronuojamosioms bendrovėms suteiktas paslaugas mokesčių administratorius bet kuriuo atveju laikytų vienu paslaugų teikimu, dėl kurio šių paslaugų atviros rinkos kaina negalėtų būti nustatyta taikant šios direktyvos 72 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą palyginimo metodą.

Dėl antrojo klausimo

35

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo išaiškinti PVM direktyvos 72 straipsnio antrą pastraipą.

36

Šiuo klausimu iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad šis klausimas grindžiamas prielaida, jog PVM direktyvos aiškinimas leidžia manyti, kad tuo atveju, kai patronuojančioji bendrovė aktyviai valdo savo patronuojamąsias bendroves, rinkoje nėra panašių laisvai teikiamų paslaugų. Jei ši prielaida būtų teisinga, reikėtų nustatyti, ar šią direktyvą atitinka tai, kad šiuo atveju atviros rinkos kaina visada nustatoma remiantis nagrinėjamos paslaugos, kaip vienos paslaugos, pobūdžiu pagal šios direktyvos 72 straipsnio antroje pastraipoje numatytą alternatyvią taisyklę.

37

Vis dėlto, kaip matyti iš motyvų, kuriais grindžiamas atsakymas į pirmąjį klausimą, teiginiui, kad patronuojančiosios bendrovės aktyviai valdomoms patronuojamosioms bendrovėms teikiamos paslaugos visais atvejais yra vienas teikimas, negalima pritarti.

38

Šiomis aplinkybėmis į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

 

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

 

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 72 ir 80 straipsniai

 

turi būti aiškinami taip:

 

pagal juos draudžiama, kad patronuojančiosios bendrovės aktyviai valdomoms patronuojamosioms bendrovėms suteiktas paslaugas mokesčių administratorius bet kuriuo atveju laikytų vienu paslaugų teikimu, dėl kurio šių paslaugų atviros rinkos kaina negalėtų būti nustatyta taikant šios direktyvos 72 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytą palyginimo metodą.

 

Parašai.


( *1 ) Proceso kalba: švedų.