–

Confédération paysanne, atstovaujamos advokato G. Devers,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos G. Bain, J.‑L. Carré, B. Herbaut, T. Stéhelin ir B. Travard,

–

Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos F. Naert ir V. Piessevaux,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. Bouquet, D. Calleja Crespo, F. Clotuche‑Duvieusart ir M. Konstantinidis,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) Nr. 1925/2006 bei kuriuo panaikinami Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Komisijos direktyva 1999/10/EB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004 (OL L 304, 2011, p. 18), visų pirma jo 9 ir 26 straipsnių, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007 (OL L 347, 2013, p. 671), visų pirma jo 76 straipsnio, 2011 m. birželio 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 taikymo vaisių bei daržovių ir perdirbtų vaisių bei daržovių sektoriuose taisyklės (OL L 157, 2011, p. 1), iš dalies pakeisto 2013 m. birželio 21 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 594/2013 (OL L 170, 2013, p. 43) (toliau – Įgyvendinimo reglamentas Nr. 543/2011), 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (OL L 269, 2013, p. 1; toliau – Sąjungos muitinės kodeksas), ir 2019 m. sausio 28 d. Tarybos sprendimo (ES) 2019/217 dėl Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimo pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo sudarymo (OL L 34, 2019, p. 1) išaiškinimo, taip pat dėl pastarojo sprendimo galiojimo atsižvelgiant į ESS 3 straipsnio 5 dalį ir 21 straipsnį ir 1945 m. birželio 26 d. San Fransiske pasirašytos Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnį.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Prancūzijos ūkininkų profesinės sąjungos Confédération paysanne ginčą su ministre de l’Agriculture et de la Souveraineté alimentaire (žemės ūkio ir maisto pramonės ministras, Prancūzija) ir ministre de l’Économie, des Finances et de la Souveraineté industrielle et numérique (ekonomikos, finansų, pramonės ir skaitmeninio suverenumo ministras, Prancūzija) dėl šių ministrų netiesioginio sprendimo atmesti jos prašymą priimti įsakymą uždrausti importuoti vyšninius pomidorus ir melionus Charentais, kurių derlius nuimtas Vakarų Sacharos teritorijoje (toliau – pagrindinėje byloje nagrinėjami produktai), teisėtumo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

Įgyvendinimo reglamentas Nr. 543/2011

3

Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 4, 8, 12 ir 16 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

4

Šio įgyvendinimo reglamento 3 straipsnyje „Prekybos standartai; turėtojai“ nustatyta:

5

Įgyvendinimo reglamento 5 straipsnio „Informaciniai duomenys“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

6

Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 II antraštinėje dalyje yra II skyrius „Atitikties prekybos standartams patikros“, kuriame esantis šio reglamento 8 straipsnis „Taikymo sritis“ suformuluotas taip:

7

Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 15 straipsnio „Atitikties patikrų, kurias trečiosios valstybės atlieka prieš importuodamos produktus į Sąjungą, patvirtinimas“ 1 ir 4 dalyse nurodyta:

8

Įgyvendinimo reglamento 17 straipsnio 3 dalies pirmoje ir penktoje pastraipose nustatyta:

9

Įgyvendinimo reglamento 18 straipsnio 2 dalyje numatyta:

10

Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 I priedo, susijusio su šio reglamento 3 straipsnyje nurodytais prekybos standartais, A dalies 4 punkte kaip bendrasis prekybos standartas minimas produktų kilmės šalies žymėjimas, konkrečiai kalbant, visas kilmės šalies pavadinimas. Įgyvendinimo reglamento I priedo B dalies 10 dalyje yra nustatytas pomidorų prekybos standartas, pagal kurį ant kiekvienos pakuotės turi būti nurodyta kilmės šalis ir, pasirinktinai, rajonas, kuriame produktai išauginti (raidės grupuojamos toje pačioje pusėje, žymėjimas įskaitomas ir nenutrinamas, pateikta informacija matyti išorinėje pakuotės pusėje).

11

Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 IV priede Marokas nurodytas kaip viena iš trečiųjų šalių, kuriose „šviež[ių] vaisi[ų] ir daržov[ių]“ atveju atitikties patikros patvirtintos pagal 15 straipsnį.

Reglamentas Nr. 1169/2011

12

Reglamento Nr. 1169/2011 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta:

13

Reglamento 9 straipsnio „Privalomų duomenų sąrašas“ 1 dalies i punkte nurodyta:

14

Reglamento 26 straipsnio „Kilmės šalis ar kilmės vieta“ 2 dalies a punkte numatyta:

Sąjungos muitinės kodeksas

15

Sąjungos muitinės kodekso 59 straipsnyje nurodyta:

16

Šio kodekso 60 straipsnyje „Kilmės įgijimas“ numatyta:

17

Kodekso 134 straipsnio „Muitinės priežiūra“ 1 dalyje nustatyta:

Reglamentas Nr. 1308/2013

18

Reglamento Nr. 1308/2013 74 straipsnyje „Bendrasis principas“ nurodyta:

19

Šio reglamento 75 straipsnyje numatyta:

20

Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsnyje „Papildomi prekybos vaisių ir daržovių sektoriaus produktais reikalavimai“ nustatyta:

21

Reglamento III dalyje „Prekyba su trečiosiomis šalimis“ yra 194 straipsnis „Apsaugos priemonės“, kuriame numatyta:

Reglamentas (ES) 2015/478

22

2015 m. kovo 11 d. Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2015/478 dėl bendrų importo taisyklių (OL L 83, 2015, p. 16; toliau – Pagrindinis apsaugos priemonių reglamentas) 1 straipsnyje nustatyta:

23

Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnyje numatyta:

24

To paties reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkte nurodyta:

Sprendimas 2019/217

25

Sprendimo 2019/217 1 straipsnyje nustatyta, kad Sąjungos vardu patvirtinamas Europos Sąjungos ir Maroko Karalystės susitarimas pasikeičiant laiškais dėl Europos ir Viduržemio jūros regiono šalių susitarimo, steigiančio Europos Bendrijų bei jų valstybių narių ir Maroko Karalystės asociaciją, 1 ir 4 protokolų pakeitimo (OL L 34, 2019, p. 4; toliau – susitarimas pasikeičiant laiškais).

26

Susitarime pasikeičiant laiškais numatyta:

Prancūzijos teisė

27

Code des douanes français (Prancūzijos muitinės kodeksas) 23bis straipsnyje nustatyta:

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

28

2020 m. spalio 2 d. Confédération paysanne prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Conseil d'État (Valstybės Taryba, Prancūzija), pateikė skundą; ji prašė, pirma, panaikinti žemės ūkio ir maisto pramonės ministro bei ekonomikos, finansų, pramonės ir skaitmeninio suverenumo ministro netiesioginį sprendimą atmesti jos prašymą priimti įsakymą, kuriuo būtų uždrausta importuoti pagrindinėje byloje nagrinėjamus produktus, taikant Prancūzijos muitinės kodekso 23bis straipsnį, ir, antra, įpareigoti šiuos ministrus priimti tokį įsakymą. Confédération paysanne iš esmės tvirtina, kad Vakarų Sacharos teritorija nepriklauso Maroko Karalystei, todėl, ženklinant pagrindinėje byloje nagrinėjamus produktus kaip Maroko kilmės produktus, pažeidžiamos Sąjungos teisės nuostatos dėl vartotojų informavimo apie parduodamų vaisių ir daržovių kilmę.

29

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad iš atitinkamų Sąjungos teisės normų matyti, jog reikalavimo nurodyti produkto kilmės šalį ar teritoriją iš esmės turi būti laikomasi nuo šio produkto importo etapo. Be to, jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiose teisės normose valstybėms narėms aiškiai nesuteikta kompetencijos patvirtinti priemones, kuriomis būtų draudžiama importuoti to reikalavimo neatitinkančius produktus. Vis dėlto jis mano, kad tokia priemonė gali būti, be kita ko, pateisinama tuo atveju, kai šių teisės normų nesilaikoma „masiškai“ ir dėl tokio nesilaikymo sunku atlikti patikras atitinkamus produktus išplatinus Sąjungos teritorijoje.

30

Taigi tas teismas abejoja, ar tos pačios teisės normos gali būti aiškinamos taip, kad pagal jas valstybė narė gali patvirtinti nacionalinę priemonę, kuria draudžiama iš trečiosios šalies importuoti produktus, paženklintus neteisingai nurodant jų kilmės šalį ar teritoriją, kai tokia praktika yra „masinė“ ir dėl to šiuos produktus sunku patikrinti jiems patekus į Sąjungos teritoriją.

31

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime Taryba / Polisario frontas (C‑104/16 P, EU:C:2016:973) ir 2018 m. vasario 27 d. Sprendime Western Sahara Campaign UK (C-266/16, EU:C:2018:118) Teisingumo Teismas konstatavo, jog iš apsisprendimo principo ir sutarčių santykinio poveikio principo matyti, kad Vakarų Sacharos teritorija negali būti laikoma Maroko Karalystės teritorijos dalimi, kaip tai suprantama pagal Asociacijos susitarimą ir atsižvelgiant į jį sudarytus susitarimus. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį į tai, kad priėmus šiuos sprendimus Maroko Karalystė ir Sąjunga sudarė susitarimą pasikeičiant laiškais, kuris buvo patvirtintas Sprendimu 2019/217. Pagal šį susitarimą Vakarų Sacharos kilmės produktams taikomos muitų tarifų lengvatos, numatytos į Sąjungą eksportuojamiems Maroko kilmės produktams.

32

Tas teismas pridūrė, kad nors Sprendimas 2019/217 buvo panaikintas 2021 m. rugsėjo 29 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimu Polisario frontas / Taryba (T-279/19, EU:T:2021:639), jo padariniai vis dėlto liko galioti tol, kol buvo paskelbtas Teisingumo Teismo sprendimas, priimtas išnagrinėjus Komisijos pateiktą apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo. Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad tuo atveju, jeigu valstybei narei būtų galima patvirtinti nacionalinę priemonę, kuria draudžiama importuoti produktus, paženklintus neteisingai nurodant jų kilmės šalį ar teritoriją, kyla klausimas, pirma, ar susitarimas pasikeičiant laiškais turi būti aiškinamas taip, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmės šalis yra Maroko Karalystė, ir, antra, ar Maroko institucijos yra kompetentingos išduoti Įgyvendinimo reglamente Nr. 543/2011 numatytus atitikties sertifikatus.

33

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, taip pat reikėtų išnagrinėti, ar Sprendimas 2019/217 atitinka ESS 3 straipsnio 5 dalį ir 21 straipsnį bei paprotinį apsisprendimo principą, be kita ko, nurodytą Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje.

34

Galiausiai, ketvirta, tas teismas klausia, ar atsižvelgiant į 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendime Taryba / Polisario frontas (C-104/16 P, EU:C:2016:973) ir 2018 m. vasario 27 d. Sprendime Western Sahara Campaign UK (C-266/16, EU:C:2018:118) pateiktus padėties Vakarų Sacharos teritorijoje vertinimus atitinkamos Sąjungos teisės normos turi būti aiškinamos taip, kad tiek pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų importo, tiek jų pardavimo vartotojams etape šių produktų etiketėse kaip kilmės šalis gali būti nurodyta Maroko Karalystė, ar turi būti nurodyta tik Vakarų Sacharos teritorija.

35

Tokiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

Dėl prejudicinių klausimų

Pirminės pastabos

36

Sprendimas 2019/217 buvo panaikintas 2021 m. rugsėjo 29 d. Bendrojo Teismo sprendimu Polisario frontas / Taryba (T‑279/19, EU:T:2021:639).

37

Teisingumo Teismas šios dienos Sprendimu Komisija ir Taryba / Polisario frontas (C-779/21 P ir C-799/21 P) atmetė apeliacinius skundus dėl Bendrojo Teismo sprendimo.

38

Kaip matyti iš šios dienos Sprendimo Komisija ir Taryba / Polisario frontas (C‑779/21 P ir C‑799/21 P), Sprendimo 2019/217 padariniai lieka galioti iki 2025 m. spalio 4 d. Taigi Asociacijos susitarimo, iš dalies pakeisto susitarimu pasikeičiant laiškais, 1 ir 4 protokolai iki šios datos gali toliau būti taikomi pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų importui į Sąjungą.

39

Vadinasi, šiame etape Sprendimo 2019/217 pripažinimas negaliojančiu neturėjo ir vis dar neturi poveikio tų produktų importui. Dėl to atsakant į pirmąjį ir ketvirtąjį klausimus reikia nustatyti, kokia kilmės nuoroda šie produktai turi būti ženklinami ir kokios rūšies apsaugos priemonės gali imtis valstybė narė, jeigu konstatuota, kad šie produktai sistemingai ženklinami neteisinga kilmės nuoroda.

Dėl pirmojo klausimo

40

Pagal suformuotą jurisprudenciją nacionaliniams teismams ir Teisingumo Teismui bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, pastarasis turi pateikti nacionaliniam teismui naudingą atsakymą, kuris leistų priimti sprendimą jo nagrinėjamoje byloje. Tokiu atveju Teisingumo Teismui gali tekti performuluoti jam pateiktus klausimus. Be to, Teisingumo Teismas gali manyti esant reikalinga atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nebuvo nurodęs savo klausime. Tai, kad nacionalinis teismas formaliai pateikė prejudicinį klausimą, nurodydamas tam tikras Sąjungos teisės nuostatas, netrukdo Teisingumo Teismui pateikti šiam teismui visų aiškinimo aspektų, kurie gali būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar tas teismas juos nurodė savo pateiktuose klausimuose. Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos ir, be kita ko, iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti Sąjungos teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į bylos dalyką (2022 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Ministre de la Transition écologique ir Premier ministre (Valstybės atsakomybė už oro taršą), C‑61/21, EU:C:2022:1015, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

41

Nagrinėjamu atveju iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad Confédération paysanne iš esmės prašė žemės ūkio ir maisto pramonės ministro bei ekonomikos, finansų, pramonės ir skaitmeninio suverenumo ministro priimti įsakymą, kuriuo būtų uždrausta iš Vakarų Sacharos teritorijos importuoti pagrindinėje byloje nagrinėjamus produktus dėl to, kad ženklinant šiuos produktus neteisingai nurodyta kilmės šalis. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar valstybė narė tokią priemonę gali patvirtinti pagal Sąjungos teisę, būtent Reglamentą Nr. 1169/2011, Reglamentą Nr. 1308/2013, Įgyvendinimo reglamentą Nr. 543/2011 ir Sąjungos muitinės kodeksą.

42

Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 21 punkte, prekių importas į Sąjungą patenka į Sąjungos prekybos santykių su trečiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis, kuriems taikoma bendra prekybos politika pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį, taikymo sritį.

43

Iš tiesų iš šios nuostatos, visų pirma iš jos antro sakinio, pagal kurį bendra prekybos politika yra „Sąjungos išorės veiksmų“ dalis, matyti, kad ta politika apima prekybą su trečiosiomis šalimis (šiuo klausimu žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo ir Sanofi-Aventis Deutschland, C-414/11, EU:C:2013:520, 50 punktą ir 2013 m. spalio 22 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C-137/12, EU:C:2013:675, 56 punktą).

44

Kadangi pirmasis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas yra susijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų importu į valstybę narę, o ne su jų pardavimo sąlygomis, jis turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į bendrą prekybos politiką reglamentuojančius Sąjungos teisės aktus arba į kituose Sąjungos teisės aktuose įtvirtintas nuostatas, susijusias su prekybos politikos priemonėmis.

45

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės prašo Teisingumo Teismo patikslinti, ar SESV 207 straipsnis, Pagrindinis apsaugos priemonių reglamentas ir Reglamentas Nr. 1308/2013 turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybė narė gali vienašališkai patvirtinti priemonę, kurią taikant būtų draudžiama importuoti žemės ūkio produktus, ženklinamus sistemingai nesilaikant Sąjungos teisės aktų dėl kilmės šalies ar teritorijos nuorodos.

46

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pirma, SESV 3 straipsnio 1 dalies e punkte Sąjungai suteikta išimtinė kompetencija bendros prekybos politikos srityje. Pagal SESV 207 straipsnio 1 dalį ši politika grindžiama vienodais principais ir vykdoma vadovaujantis Sąjungos išorės veiksmų principais ir tikslais.

47

Antra, pagal SESV 2 straipsnio 1 dalį, kai Sutartys konkrečioje srityje suteikia Sąjungai išimtinę kompetenciją, tik Sąjunga gali priimti teisiškai privalomus aktus, o valstybės narės tai daryti toje srityje gali tik Sąjungai įgaliojus arba jei to reikia Sąjungos aktams įgyvendinti.

48

Taigi valstybės narės negali vienašališkai patvirtinti priemonės, pagal kurią būtų draudžiama importuoti tam tikros kategorijos produktus iš trečiosios šalies ar teritorijos, nes toks importas yra leidžiamas ir reglamentuojamas Sąjungos sudarytame prekybos susitarime, nebent ją patvirtinti jos yra aiškiai įgaliotos pagal Sąjungos teisę.

49

Šiuo klausimu pažymėtina, kad Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 1 straipsnyje iš esmės numatyta, jog, išskyrus tekstilės gaminius ir tam tikrų trečiųjų šalių, neapimančių nei Maroko Karalystės, nei Vakarų Sacharos, produktus, trečiųjų šalių kilmės produktai importuojami į Sąjungą laisvai ir atitinkamai jiems netaikomi jokie kiekybiniai apribojimai, kartu pridurta, kad apsaugos priemonės, kurių gali būti imamasi pagal to reglamento V skyrių, yra neribojamos. Iš šio reglamento 15 straipsnio 1 dalies matyti, kad tais atvejais, kai kyla didelės žalos Sąjungos gamintojams rizika, Komisija valstybės narės prašymu arba savo iniciatyva patvirtina apsaugos priemones.

50

Be to, Reglamento Nr. 1308/2013 III dalyje, skirtoje prekybai su trečiosiomis šalimis, esančiame 194 straipsnyje nustatyta apsaugos priemonių sistema, panaši į įtvirtintąją Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 15 straipsnyje, nes ji taip pat grindžiama priemonėmis, kurių Komisija imasi dėl produktų, patenkančių į Reglamento Nr. 1308/2013 taikymo sritį, importo į Sąjungą.

51

Taigi pagal nuostatas dėl apsaugos priemonių, kurios gali būti patvirtintos pagal šiuos du sprendimo 49 ir 50 punktuose nurodytus reglamentus, valstybė narė negali vienašališkai patvirtinti priemonės, kurią taikant būtų draudžiamas tam tikras produktų importas į Sąjungą.

52

Tiesa, Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta, kad šis reglamentas valstybėms narėms neužkerta kelio priimti ar taikyti „draudim[us], kiekybini[us] apribojim[us] arba stebėjimo priemon[es], grindžiam[as] viešosios moralės, visuomenės interesų ar viešojo saugumo, žmonių, gyvulių sveikatos, augalų sveikumo ir gyvybės apsaugos, meninę, istorinę ar archeologinę vertę turinčių nacionalinių vertybių apsaugos arba pramoninės ar komercinės nuosavybės apsaugos motyvais“. Kaip savo išvados 40 punkte iš esmės nurodė generalinė advokatė, pagal šią nuostatą Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 1 straipsnio 2 dalyje numatytą laisvę importuoti į Sąjungą galima riboti remiantis pagrindais, panašiais į nurodytuosius SESV 36 straipsnyje ir susijusiais su bendrosios rinkos vidaus aspektu (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2002 m. gegužės 30 d. Sprendimo Expo Casa Manta, C‑296/00, EU:C:2002:316, 34 punktą).

53

Vis dėlto, kaip matyti iš pačios to reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės, ši nuostata nepažeidžia kitų reikšmingų Sąjungos teisės nuostatų. Tokiu su žemės ūkio produktų importu susijusiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kitos reikšmingos nuostatos apima, be kita ko, Reglamento Nr. 1308/2013 194 straipsnį, kuriame, kaip nurodyta šio sprendimo 50 punkte, Komisijai suteikta kompetencija imtis apsaugos priemonių dėl produktų, patenkančių į Reglamento Nr. 1308/2013 taikymo sritį, importo į Sąjungą. Taigi Pagrindinio apsaugos priemonių reglamento 24 straipsnio 2 dalies a punktas negali būti suprantamas taip, kad pagal jį valstybės narės turi teisę vienašališkai patvirtinti apsaugos priemones dėl žemės ūkio produktų importo.

54

Be to, Confédération paysanne teigia, kad bendroji priemonė, kurią taikant būtų draudžiama importuoti pagrindinėje byloje nagrinėjamus produktus ir kurią, kaip nagrinėjamoje byloje reikalauja Confédération paysanne, turi patvirtinti Prancūzijos Respublika, yra skirta užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos teisės nuostatų dėl vartotojų informavimo apie parduodamų vaisių ir daržovių kilmę. Vis dėlto tuo atveju, jeigu eksportuotojai visuotinai nesilaiko šių nuostatų, pagal Asociacijos susitarime nustatytus bendradarbiavimo mechanizmus prireikus turi įsikišti Komisija, o ne valstybė narė.

55

Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: SESV 207 straipsnis, Pagrindinis apsaugos priemonių reglamentas ir Reglamentas Nr. 1308/2013 turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybė narė negali vienašališkai patvirtinti priemonės, kurią taikant būtų draudžiama importuoti žemės ūkio produktus, ženklinamus sistemingai nesilaikant Sąjungos teisės aktų dėl kilmės šalies ar teritorijos nuorodos.

Dėl antrojo ir trečiojo klausimų

56

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad jį pateikęs teismas antrąjį ir trečiąjį klausimus pateikė tik tuo atveju, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad į pirmąjį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

57

Kaip nurodyta šio sprendimo 55 punkte, į pirmąjį klausimą turi būti atsakyta neigiamai.

58

Taigi nereikia atsakyti nei į antrąjį, nei į trečiąjį klausimus.

Dėl ketvirtojo klausimo

Dėl priimtinumo

59

Prancūzijos vyriausybė ir Komisija iš esmės mano, kad jeigu iš atsakymo į pirmąjį klausimą būtų matyti, jog tokios priemonės, kokios prašo pareiškėja pagrindinėje byloje, patvirtinimas negali atitikti Sąjungos teisės, klausimas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami produktai iš tiesų atitinka su maisto produktų kilmės nuoroda susijusius Sąjungos teisės aktus, nebūtų svarbus siekiant išspręsti ginčą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

60

Šiuo atžvilgiu primintina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant, kaip numatyta SESV 267 straipsnyje, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes turi įvertinti, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, kai pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C-100/21, EU:C:2023:229, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

61

Tuo remiantis reikia daryti išvadą, kad klausimams dėl Sąjungos teisės taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atsisakyti priimti sprendimą dėl nacionalinio teismo pateikto prejudicinio klausimo, tik jeigu akivaizdu, kad prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas visiškai nesusijęs su pagrindinėje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybėmis ar dalyku, jeigu problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi informacijos apie faktines ir teisines aplinkybes, būtinos tam, kad naudingai atsakytų į jam pateiktus klausimus (2023 m. kovo 21 d. Sprendimo Mercedes-Benz Group (Transporto priemonių su valdikliais gamintojų atsakomybė), C-100/21, EU:C:2023:229, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

62

Šiuo atveju, jeigu pirmasis klausimas susijęs tik su pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų importu, tai ketvirtasis klausimas, priešingai, – tiek su šių produktų importo, tiek su jų pardavimo vartotojams etapais. Be to, Confédération paysanne savo rašytinėse pastabose ne kartą pažymėjo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmė turi būti nurodyta teisingai, siekiant jais prekiauti.

63

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad norint pateikti atsakymą dėl pagrindų, nurodytų skunde pagrindinėje byloje, reikia nustatyti, ar tiek pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų importo, tiek prekybos jais etapuose ant šių produktų pakuočių kaip kilmės šalis turi būti nurodyta Vakarų Sacharos, o ne Maroko Karalystės teritorija.

64

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ketvirtasis klausimas pateiktas dėl Sąjungos teisės nuostatų, susijusių su pagrindinės bylos dalyku, išaiškinimo. Tokiomis aplinkybėmis šis klausimas turi būti laikomas svarbiu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 60 punkte nurodytą jurisprudenciją.

65

Vadinasi, ketvirtasis klausimas yra priimtinas.

Dėl esmės

66

Šio sprendimo 40 punkte minėtoje jurisprudencijoje iš esmės nurodyta, kad siekdamas pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui išspręsti nagrinėjamą bylą, Teisingumo Teismas turi performuluoti jam pateiktus klausimus, jei tai būtina, ir prireikus atsižvelgti į Sąjungos teisės nuostatas, kurių nacionalinis teismas nebuvo nurodęs savo klausime.

67

Nagrinėjamu atveju ketvirtasis klausimas yra pateiktas siekiant, kad būtų išaiškinti Reglamento Nr. 1169/2011 9 ir 26 straipsniai ir Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsnis, kuriuose, be kita ko, numatytos pareigos, susijusios su atitinkamų maisto produktų kilmės vietos nuoroda.

68

Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami produktai yra daržovės ir vaisiai. Pirma, Reglamento Nr. 1169/2011 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šis reglamentas taikomas nedarant poveikio konkretiems maisto produktams taikomose specifinėse Sąjungos nuostatose nustatytiems ženklinimo reikalavimams; tai iš esmės patvirtinta šio reglamento 26 straipsnio 1 dalyje. Antra, Reglamento Nr. 1308/2013 75 straipsnio 1 dalies b punkte, siejamame su šio reglamento 75 straipsnio 3 dalies j punktu, nustatyta, kad prekybos vaisiais ir daržovėmis standartai gali būti susiję su jų kilmės vieta, o šio reglamento 76 straipsnyje nurodyta, kad vaisiais ir daržovėmis, kurie yra skirti parduoti galutiniam vartotojui švieži, gali būti prekiaujama tik tuo atveju, jeigu yra nurodyta jų kilmės šalis, ir kad šie standartai taikomi visiems prekybos etapams, įskaitant importą ir eksportą.

69

Kartu Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 1 straipsnio 1 dalyje numatytos išsamios Reglamento Nr. 1234/2007, kuris buvo panaikintas Reglamentu Nr. 1308/2013, įgyvendinimo taisyklės. Įgyvendinimo reglamento 4 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad vaisiai ir daržovės, kurie skirti švieži parduoti vartotojui, gali būti parduodami, tik jei yra nurodyta jų kilmės šalis. Konkrečiai kalbant, melionams Charentais taikomi bendrieji prekybos standartai, įtvirtinti šio įgyvendinimo reglamento I priedo A dalyje, o vyšniniams pomidorams – specialieji prekybos standartai, numatyti to įgyvendinimo reglamento I priedo B dalies 10 dalyje; be to, abiejų rūšių prekybos standartai apima reikalavimus, susijusius su produktų, kuriems jie taikomi, kilmės vietos nuoroda. Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad siekiant atsakyti į ketvirtąjį klausimą Reglamentas Nr. 1169/2011 nėra svarbus, nes konkretūs reikalavimai dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmės vietos nuorodos yra nustatyti Reglamente Nr. 1308/2013 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 543/2011.

70

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsnis, siejamas su Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad importo ir pardavimo vartotojams etapuose pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų etiketėse kaip jų kilmės šalis turi būti nurodyta Vakarų Sachara, o ne Maroko Karalystė.

71

Pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 68 ir 69 punktų, pagrindinėje byloje nagrinėjamiems produktams taikomuose atitinkamuose prekybos standartuose numatyta, kad visuose prekybos etapuose, įskaitant importą ir eksportą, privaloma nurodyti jų kilmės šalį.

72

Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 8 konstatuojamojoje dalyje, į kurią atsižvelgiant turi būti aiškinami šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, iš esmės pažymėta, kad prekybos standartuose numatytus informacinius duomenis reikia aiškiai nurodyti ant atitinkamų produktų pakuotės ir (arba) etiketės, be kita ko, siekiant išvengti vartotojų klaidinimo atvejų.

73

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kilmės šalies nuoroda, kuri būtinai turi būti pateikta ant tokių produktų, kaip nagrinėjamieji pagrindinėje byloje, neturi būti klaidinama (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot, C-363/18, EU:C:2019:954, 25 punktą).

74

Antra, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas dėl Reglamento Nr. 1308/2013 jau yra nusprendęs, kad šio reglamento 76 straipsnyje nurodyta sąvoka „kilmės šalis“ taip pat turi būti apibrėžta darant nuorodą į Sąjungos muitinės kodeksą (šiuo klausimu žr. 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C‑686/17, EU:C:2019:659, 46 punktą).

75

Iš tiesų pagal šio kodekso 59 straipsnio c punktą jo 60 ir 61 straipsniuose numatytos nelengvatinės prekių kilmės nustatymo taisyklės yra taikomos kitoms su prekių kilme susijusioms Sąjungos priemonėms, kaip antai Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsniui ir Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 3 straipsnio 1 daliai.

76

Taigi sąvoka „kilmės šalis“, kuri pateikta tiek Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 I priedo A dalies 4 punkte, be kita ko, susijusiame su melionais Charentais, tiek to paties priedo B dalies 10 dalies VI skirsnyje, be kita ko, susijusiame su vyšniniais pomidorais, turi būti apibrėžta darant nuorodą į Sąjungos muitinės kodeksą (pagal analogiją žr. 2019 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Zentrale zur Bekämpfung unlauteren Wettbewerbs Frankfurt am Main, C‑686/17, EU:C:2019:659, 50 punktą).

77

Šiuo klausimu pagal Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnį prekės laikomos tam tikros „šalies“ ar „teritorijos“ kilmės prekėmis, jeigu jos visos buvo gautos arba jų paskutinis esminis perdirbimas ar apdorojimas buvo atliktas toje šalyje ar teritorijoje.

78

Taigi pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmės šalis – tai šalis arba teritorija, kurioje nuimtas tų produktų derlius.

79

Visų pirma dėl sąvokos „šalis“ pažymėtina, viena vertus, kad ESS ir SESV ji daug kartų vartojama kaip žodžio „valstybė“ sinonimas. Todėl, siekiant užtikrinti nuoseklų Sąjungos teisės aiškinimą, šiam žodžiui Sąjungos muitinės kodekse, Reglamente Nr. 1308/2013 ir Įgyvendinimo reglamente Nr. 543/2011 teiktina tokia pati reikšmė (pagal analogiją žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot, C‑363/18, EU:C:2019:954, 28 punktą).

80

Kita vertus, sąvoka „valstybė“ turi būti suprantama kaip nusakanti suverenų subjektą, sienų ribojamoje savo geografinėje erdvėje įgyvendinantį visus pagal tarptautinę teisę pripažįstamus įgaliojimus (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot, C‑363/18, EU:C:2019:954, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

81

Galiausiai dėl žodžio „teritorija“ pažymėtina, kad iš paties Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnio teksto matyti, kad jis reiškia kitus subjektus nei „šalys“, taigi ir kitus nei „valstybės“ (2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot, C‑363/18, EU:C:2019:954, 30 punktas).

82

Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad šie subjektai, be kita ko, apima geografinę erdvę, priklausančią valstybės jurisdikcijai ir patenkančią į jos tarptautinės atsakomybės sritį, tačiau tarptautinės teisės aspektu turinčią savo statusą, kuris yra atskiras nuo tos valstybės statuso (šiuo klausimu žr. 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C-266/16, EU:C:2018:118, 62–64 punktus ir 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot, C‑363/18, EU:C:2019:954, 31 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

83

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pagal Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnį pareiga nurodyti pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmės šalį, kuri kyla, pirma, iš Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 I priedo A dalyje nustatytų bendrųjų prekybos standartų, taip pat iš šio priedo B dalies 10 dalyje pateiktų specialiųjų prekybos standartų, ir, antra, iš Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsnio 1 dalies, turi būti taikoma ne tik produktams, kilusiems iš „šalių“, kaip jos suprantamos pagal šio sprendimo 79 ir 80 punktus, bet ir produktams, kilusiems iš šio sprendimo 81 ir 82 punktuose nurodytų „teritorijų“.

84

Trečia, šioje byloje iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų derlius buvo nuimtas Vakarų Sacharos teritorijoje.

85

Vakarų Sacharos teritorija yra atskira nuo Maroko Karalystės teritorija (2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Taryba / Polisario frontas, C‑104/16 P, EU:C:2016:973, 92 punktas ir 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign UK, C‑266/16, EU:C:2018:118, 62 punktas).

86

Be to, 2020 m. spalio 12 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2020/1470 dėl šalių ir teritorijų nomenklatūros, taikomos Europos tarptautinės prekybos prekėmis statistikai, ir kitos verslo statistikos geografinio suskirstymo (OL L 334, 2020, p. 2), taikomo Sąjungos muitų teisės aktų srityje, 1 priede Vakarų Sacharai ir Maroko Karalystei numatyti atskiri kodai ir tekstas.

87

Tokiomis aplinkybėmis Vakarų Sacharos teritorija turi būti laikoma muitų teritorija, kaip tai suprantama pagal Sąjungos muitinės kodekso 60 straipsnį, taigi ir pagal Reglamentą Nr. 1308/2013 bei Įgyvendinimo reglamentą Nr. 543/2011. Vadinasi, kilmės šalis, kurią reikia nurodyti pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų etiketėje, gali būti tik Vakarų Sachara, nes šių produktų derlius nuimtas jos teritorijoje.

88

Bet kokia kita nuoroda būtų klaidinama, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 73 punkte numatytą jurisprudenciją. Iš tiesų dėl tokios nuorodos vartotojai galėtų neteisingai suprasti, kokia yra tikroji pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų kilmė, nes galėtų manyti, kad šie produktai yra kilę iš kitos vietos, o ne iš teritorijos, kurioje buvo nuimtas jų derlius (šiuo klausimu žr. 2019 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Organisation juive européenne ir Vignoble Psagot, C‑363/18, EU:C:2019:954, 51 punktą).

89

Atsižvelgiant į visus išdėstytus motyvus, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsnis, siejamas su Įgyvendinimo reglamento Nr. 543/2011 3 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad importo ir pardavimo vartotojams etapuose pagrindinėje byloje nagrinėjamų produktų etiketėse kaip jų kilmės šalis turi būti nurodyta tik Vakarų Sachara.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

90

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

1.

SESV 207 straipsnis, 2015 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/478 dėl bendrų importo taisyklių ir 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1308/2013, kuriuo nustatomas bendras žemės ūkio produktų rinkų organizavimas ir panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 922/72, (EEB) Nr. 234/79, (EB) Nr. 1037/2001 ir (EB) Nr. 1234/2007,

2.

Reglamento Nr. 1308/2013 76 straipsnis, siejamas su 2011 m. birželio 7 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 543/2011, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 taikymo vaisių bei daržovių ir perdirbtų vaisių bei daržovių sektoriuose taisyklės, iš dalies pakeisto 2013 m. birželio 21 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 594/2013, 3 straipsnio 1 dalimi,