<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.00-20081231.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="ECRCJ2005LTA.1201025301.case.xml"><NO.CASE>C-14/04</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62004C0014</NO.CELEX><NO.SEQ>0003.0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>10256</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>10278</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>23</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><LEFT>GENERALINIO ADVOKATO D. RUIZJARABO IŠVADA — BYLA C-14/04</LEFT><RIGHT>DELLAS IR KT.</RIGHT></CURR.TITLE><CONTENTS.CONCLUSION><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Dámaso Ruiz-Jarabo Colomer išvada,</HT></P><P>pateikta <DATE ISO="20050712">2005 m. liepos 12 d.</DATE><NOTE NOTE.ID="E0001" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Originalo kalba: ispanų.</P></NOTE></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>I —</NO.P><TXT>Įžanga</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Prancūzijos <HT TYPE="ITALIC">Conseil d'État</HT> (Valstybės taryba) buvo pateikti keli ieškiniai, kuriais ginčijamas nutarimas, tam tikrų socialinės ir sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų realaus darbo laikui apskaičiuoti nustatantis lygiavertiškumo tvarką.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Kyla klausimas, ar ši tvarka, nacionaliniu lygmeiu pagrįsta Darbo kodeksu <HT TYPE="ITALIC">(Code du travail),</HT> atitinka <DATE ISO="19931123">1993 m. lapkričio 23 d.</DATE> Tarybos direktyvą 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų<NOTE NOTE.ID="E0002" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="307" DATE.PUB="1993" PAGE.FIRST="18">OL L 307, 1993, p. 18</REF.DOC.OJ>. Keletą kartų iš dalies keistą Direktyvą 93/104 pakeitė <DATE ISO="20031104">2003 m. lapkričio 4 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2003/88/EB (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="299" DATE.PUB="2003" PAGE.FIRST="9">OL L 299, p. 9</REF.DOC.OJ>), kuri turi tokį patį pavadinimą ir, kiek tai susiję su šia byla, panašias ar net identiškas nuostatas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Be to, klausimą daro sudėtingesnį tai, kad, perkeldama Direktyvą 93/104, Prancūzija priėmė darbuotojams palankesnes priemones, kurias gali paveikti Teisingumo Teismo atsakymas šį klausimą.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>II —</NO.P><TXT>Teisinis pagrindas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Bendrijos teisės aktai</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Bylos aplinkybės</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>4.</NO.P><TXT>Daugelį dešimtmečių, skatinama palankios tarptautinės situacijos<NOTE NOTE.ID="E0003" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ypač svarbią veiklą atlieka Tarptautinė darbo organizacija, kurios pirmoji konvencija (Nr. 1/1919) buvo susijusi su darbo valandomis pramonėje. Paskui sekė daug kitų konvencijų, pavyzdžiui, Konvencija Nr. 14/1921 dėl savaitės poilsio, Konvencija Nr. 30/1930 dėl tarnautojų ir prekybininkų darbo valandų ir Konvencija Nr. 47/1935 dėl 40 valandų savaitės. Kitame lygmenyje priimtos 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 24 straipsnis nurodo, kad <QUOT.START ID="QS0001" REF.END="QE0001" CODE="201E"/>kiekvienas turi teisę į poilsį ir laisvalaikį, taip pat j pagrįstą darbo valandų ribojimą ir periodines mokamas atostogas<QUOT.END ID="QE0001" REF.START="QS0001" CODE="201C"/>, o 1966 m. Jungtinių Tautų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 7 straipsnio d punktas numato teisę į <QUOT.START ID="QS0002" REF.END="QE0002" CODE="201E"/>poilsį, laisvalaikį bei pagrįstą darbo laiko apribojimą ir mokamas įprastines atostogas, taip pat apmokėjimą už darbą valstybinių švenčių dienomis<QUOT.END ID="QE0002" REF.START="QS0002" CODE="201C"/>.</P></NOTE>, Europos šalyse<?PAGE NO="I-10257"?> egzistuoja tendencija trumpinti darbo laiką. Ši tendencija veikia darbo rinką ir kartu pagrindines teises, susijusias su šia rinka.</TXT></NP><NP><NO.P>5.</NO.P><TXT>Tačiau tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje Europos Bendrija, veikdama per Tarybą, ėmėsi pirmųjų veiksmų šiuo atžvilgiu, priimdama <DATE ISO="19750722">1975 m. liepos 22 d.</DATE> Rekomendaciją 75/457/EEB dėl 40 valandų savaitės ir keturių savaičių kasmetinių mokamų atotogų principų<NOTE NOTE.ID="E0004" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="199" DATE.PUB="1975" PAGE.FIRST="32">OL L 199, p. 32</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE> bei <DATE ISO="19791218">1979 m. gruodžio 18 d.</DATE> rezoliuciją dėl darbo laiko pritaikymo<NOTE NOTE.ID="E0005" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="002" DATE.PUB="1980" PAGE.FIRST="1">OL C 2, 1980, p. 1</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>, ragino apriboti sistemingus viršvalandžius ir sumažinti darbo laiką per metus, be to, įgyvendinti nuostatas dėl lankstumo. Taip pat <DATE ISO="19830923">1983 m. rugsėjo 23 d.</DATE> buvo pateiktas pasiūlymas dėl antrosios rekomendacijos šioje srityje<NOTE NOTE.ID="E0006" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Pasiūlymas dėl Tarybos rekomendacijos dėl darbo laiko mažinimo ir pertvarkymo (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="290" DATE.PUB="1983" PAGE.FIRST="4">OL C 290, p. 4</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>. Tačiau dėl klausimo, kuris buvo svarstomas socialinės politikos krizės laikotarpiu, prieštaringo pobūdžio šis pasiūlymas nebuvo priimtas<NOTE NOTE.ID="E0007" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Dėl šios plėtotės Bendrijos lygmeniu žr. G. Arrigo <QUOT.START ID="QS0003" REF.END="QE0003" CODE="201E"/>Il diritto del lavoro dell'Unione europea<QUOT.END ID="QE0003" REF.START="QS0003" CODE="201C"/>, Giuffrè editore, Milanas, 2001, p. 200-205.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>6.</NO.P><TXT>Procesą, kuris baigėsi Direktyvos 93/104 priėmimu, inicijavo Suvestinis Europos aktas<NOTE NOTE.ID="E0008" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="169" DATE.PUB="1987" PAGE.FIRST="1">OL L 169, 1987, p. 1</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>, kuriuo į Romos sutarties III antraštinę dalį buvo įterptas 118a straipsnis<NOTE NOTE.ID="E0009" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kaip pažymėjo generalinis advokatas P. Léger savo išvadoje byloje Jungtinė Karalystė prieš Taryba (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-84/94" YEAR="1996" PAGE.ECR="I-5755">C-84/94, Rink. p. I-5755</REF.DOC.ECR>; sprendimą šioje byloje paminėsiu vėliau), <QUOT.START ID="QS0004" REF.END="QE0004" CODE="201E"/>iki Suvestinio Europos akto priėmimo nebuvo jokios specialios nuostatos dėl darbuotojų saugos užtikrinimo ir sveikatos apsaugos<QUOT.END ID="QE0004" REF.START="QS0004" CODE="201C"/> (28 punktas). Sutartyje buvo tik dvi nuorodos dėl darbo sajygų — 117 ir 118 straipsniuose, tačiau pirmasis socialiniuose reikaluose Hendrijai nesuteikė jokios kompetencijos, o antrojo taikymo sritis, kaip nurodyta <DATE ISO="19870709">1987 m. liepos 9 d.</DATE> Sprendinio Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Danija ir Jungime Karalystė prieš Komisija (sujungtos bylos <REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="281/85+283/85+284/85+285/85+287/85" YEAR="1987" PAGE.ECR="3203">281/85, 283/85, 284/85, 285/85 ir 287/85, Rink. p. 3203</REF.DOC.ECR>) 14 punkte, buvo ribota (išvados 8 išnaša).</P></NOTE>, ir <DATE ISO="19891209">1989 m. gruodžio 9 d.</DATE> Strasbūre vykusiame Europos Sąjungos Vadovų Tarybos susitikime priimta Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija<NOTE NOTE.ID="E0010" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>KOM(89) 471, galutinis.</P></NOTE>, pripažinusi, jog darbo laiko organizavimas vaidina svarbų vaidmenį derinant darbuotojų gyvenimo sąlygas<NOTE NOTE.ID="E0011" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tačiau <DATE ISO="19911014">1991 m. spalio 14 d.</DATE> Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie galiojančias sutarties arba darbo santykių sąlygas (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="288" DATE.PUB="1991" PAGE.FIRST="32">OL L 288, p. 32</REF.DOC.OJ>) akcentavo būtiną laiko požymį nurodydama, kad darbuotojai turi būti informuojami apie <QUOT.START ID="QS0005" REF.END="QE0005" CODE="201E"/>darbo dienos arba darbo savaitės trukmę<QUOT.END ID="QE0005" REF.START="QS0005" CODE="201C"/> (2 straipsnio 2 dalies i punktas).</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10258"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Pirminė teisė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>7.</NO.P><TXT>EB sutarties 118a straipsnis<NOTE NOTE.ID="E0012" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Įterptas Suvestinio Europos akto 21 straipsniu.</P></NOTE> (EB sutarties 117-120 straipsnius pakeitė EB 136-143 straipsniai) reikalavo, kad valstybės narės skatintų <QUOT.START ID="QS0006" REF.END="QE0006" CODE="201E"/>pažangą, &lt;...&gt; ypač darbo aplinkos, susijusios su darbuotojų sveikata bei sauga, atžvilgiu<QUOT.END ID="QE0006" REF.START="QS0006" CODE="201C"/> ir keltų <QUOT.START ID="QS0007" REF.END="QE0007" CODE="201E"/>sau tikslą suderinti šioje srityje sąlygas, kartu išlaikant pagerinimus, kurie jau pasiekti<QUOT.END ID="QE0007" REF.START="QS0007" CODE="201C"/> (1 dalis).</TXT></NP><NP><NO.P>8.</NO.P><TXT>Dėl to 118a straipsnis įgaliojo Tarybą, atsižvelgiant į nacionalines nuostatas ir technines normas, kvalifikuotąja balsų dauguma priimti direktyvas, nustatančias minimalius reikalavimus (2 dalis) ir nurodė, kad tai, kas pirmiau išdėstyta, <QUOT.START ID="QS0008" REF.END="QE0008" CODE="201E"/>netrukdo jokiai valstybei narei išlaikyti arba nustatyti griežtesnių darbo sąlygų apsaugos priemonių<QUOT.END ID="QE0008" REF.START="QS0008" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>9.</NO.P><TXT>Galiojančiu EB 136 straipsniu siekiama <QUOT.START ID="QS0009" REF.END="QE0009" CODE="201E"/>geresnių gyvenimo bei darbo sąlygų<QUOT.END ID="QE0009" REF.START="QS0009" CODE="201C"/>, o EB 137 straipsnis reikalauja, kad Bendrija remtų ir papildytų valstybių narių veiklą <QUOT.START ID="QS0010" REF.END="QE0010" CODE="201E"/>visų pirma darbo aplinkos gerinimo siekiant rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga<QUOT.END ID="QE0010" REF.START="QS0010" CODE="201C"/> srityje (1 dalies a punktas) ir gerinant <QUOT.START ID="QS0011" REF.END="QE0011" CODE="201E"/>darbo sąlygas<QUOT.END ID="QE0011" REF.START="QS0011" CODE="201C"/> (1 straipsnio b punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>10.</NO.P><TXT>EB 137 straipsnis taip pat numato Tarybos teisę nurodytose srityse nustatyti būtiniausius laipsniško įgyvendinimo reikalavimus (2 dalies b punktas), nekliudant nacionaliniu lygmeiu laikytis arba imtis <QUOT.START ID="QS0012" REF.END="QE0012" CODE="201E"/>griežtesnių apsaugos priemonių, atitinkančių šią Sutartį<QUOT.END ID="QE0012" REF.START="QS0012" CODE="201C"/> (4 dalies antroji įtrauka).</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Direktyva 93/104</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>11.</NO.P><TXT><DATE ISO="19890612">1989 m. birželio 12 d.</DATE> Taryba priėmė Direktyvą 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo<NOTE NOTE.ID="E0013" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="183" DATE.PUB="1989" PAGE.FIRST="1">OL L 183, p. 1</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>, kuri, remiantis Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">BECTÙ<NOTE NOTE.ID="E0014" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20010626">2001 m. birželio 26 d.</DATE> Sprendimas Jungtinė Karalystė prieš Secretary of State for Trade and Industry (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-173/99" YEAR="2001" PAGE.ECR="I-4881">C-173/99, Rink. p. I-4881, 5 punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>,</HT> yra pamatinė direktyva, nustatanti šioje srityje bendruosius principus, vėliau išplėtotus atskirose direktyvose,<?PAGE NO="I-10259"?> įskaitant Direktyvą 93/104<NOTE NOTE.ID="E0015" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Reikėtų pažymėli Sias atskiras direkyvas: <DATE ISO="19960603">1996 m. birželio 3 d.</DATE> Tarybos Direktyva 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ¡r ETUC (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="145" DATE.PUB="1996" PAGE.FIRST="4">OL L 145, p. 4</REF.DOC.OJ>) ir <DATE ISO="19970615">1997 m. birželio 15 d.</DATE> Tarybos Direktyva 97/81/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl dalbo ne visą darbo dieną, kurį sudarė Europos pramonės ir darbdavių konfederacijų sąjunga (UNICE), Europos įmonių, kuriose dalyvauja valstybė, centras (CEEP) ir Europos profesinių sąjungų konfederacija (ETUC) (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="014" DATE.PUB="1997" PAGE.FIRST="9">OL L 14, p. 9</REF.DOC.OJ>). Tarp direktyvų šakos lygiu yra <DATE ISO="19990621">1999 m. birželio 21 d.</DATE> Tarybos Direktyva 1999/63/EB dėl Europos bendrijos laivų savininkų asociacijos (ECSA) ir Europos Sąjungos transporto darbuotojų profesinių sąjungų federacijos (FST) susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="167" DATE.PUB="1999" PAGE.FIRST="33">OI. L 167, p. 33</REF.DOC.OJ>); <DATE ISO="20001127">2000 m. lapkričio 27 d.</DATE> Tarybos Direktyva 2000/79/ĽB dėl Europos aviakompanijų asociacijos (AEA), Europos transporto darbuotojų federacijos (ETF), Europos skrydžių įgulų asociacijos (EĆA), Europos regioninių aviakompanijų asociacijos (ERA) ir Tarptautinės oro vežėjų asociacijos (IACA) Europos susitarimo dėl civilinės aviacijos mobiliųjų darbuotojų darbo laiko organizavimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="302" DATE.PUB="2000" PAGE.FIRST="57">OI. L 302, p. 57</REF.DOC.OJ>) ir <DATE ISO="20020311">2002 m. kovo 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos dėl asmenų, kurie verčiasi mobiligja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="080" DATE.PUB="2002" PAGE.FIRST="35">OL L 80, p. 35</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, kurios priėmimo pagrindą ir nuostatas reikėtų išnagrinėti smulkiau.</TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Teisinis pagrindas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>12.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/104 pagrindas yra EB sutarties 118a straipsnis, kuris, kaip kompromisinė redakcija, sukėlė rimtų abejonių dėl Bendrijos veiklos ribų aiškinimo<NOTE NOTE.ID="E0016" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>K. Banks <QUOT.START ID="QS0013" REF.END="QE0013" CODE="201E"/>L'article 118 A, clément dynamique de la politique sociale communautaire<QUOT.END ID="QE0013" REF.START="QS0013" CODE="201C"/>, Cahiers de droit européen, Nr. 5-6, 1993, p. 537.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>13.</NO.P><TXT>Direktyva buvo priimta kvalifikuotąja balsų dauguma, jai nepritarė Jungtinė Karalystė, kuri pareiškė ieškinį Teisingumo Teisme, prašydama direktyvą panaikinti arba panaikinti jos 4 straipsnį, 5 straipsnio pirmąją ir antrąją pastraipas, 6 straipsnio 2 dalį ir 7 straipsnį. Pirmiausia Jungtinė Karalystė nurodė, kad direktyvai buvo parinktas neteisingas teisinis pagrindas. Jungtinė Karalystė taip pat nurodė proporcingumo principo pažeidimą, priknaudžiavimą įgaliojimais ir keletą esminių procedūros pažeidimų. Jungtinė Karalystė tvirtino, kad direktyva turėjo būti priimta remiantis EB sutarties 100 straipsniu (dabar EB 94 straipsnis) arba EB sutarties 235 straipsniu (dabar EB 308 straipsnis), kurie reikalauja Tarybos balsų vieningumo.</TXT></NP><NP><NO.P>14.</NO.P><TXT><DATE ISO="19961112">1996 m. lapkričio 12 d.</DATE> Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Jungtinė Karalystė prieš Tarybą<NOTE NOTE.ID="E0017" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Minėtas 9 išnašoje.</P></NOTE>,</HT> nors ir panaikino 5 straipsnio antrąją pastraipą<NOTE NOTE.ID="E0018" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Ši nuostata numatė, kad <QUOT.START ID="QS0014" REF.END="QE0014" CODE="201E"/>į šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytą minimalų poilsio laiką iš esmės įeina sekmadienis<QUOT.END ID="QE0014" REF.START="QS0014" CODE="201C"/>. Ši nuostata buvo negaliojanti dėl to, kad Taryba nepaaiškino, kodėl sekmadienis, kaip savaitės polisio diena, yra glaudžiau susijusi su darbuotojų sveikata ir sauga nei bet kuri kita savaitės diena (37 punktas).</P></NOTE>, Teisingumo Teismas ieškinį atmetė nuspręsdamas, jog darbo laiko organizavimas galėjo būti direktyvos dalykas, atsižvelgiant į Sutarties 118a straipsnio nuostatas, nes jame minimos <QUOT.START ID="QS0015" REF.END="QE0015" CODE="201E"/>darbo aplinkos<QUOT.END ID="QE0015" REF.START="QS0015" CODE="201C"/>, <QUOT.START ID="QS0016" REF.END="QE0016" CODE="201E"/>saugos<QUOT.END ID="QE0016" REF.START="QS0016" CODE="201C"/> ir <QUOT.START ID="QS0017" REF.END="QE0017" CODE="201E"/>sveikatos<QUOT.END ID="QE0017" REF.START="QS0017" CODE="201C"/> sąvokos turi būti aiškinamos plačiai, apimant <QUOT.START ID="QS0018" REF.END="QE0018" CODE="201E"/>visus fizinius ir kitokius veiksnius,<?PAGE NO="I-10260"?> galinčius paveikti darbuotojo sveikatą ir saugą jo darbo aplinkoje (15 punktas)<QUOT.END ID="QE0018" REF.START="QS0018" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0019" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>M. Alonso Olea <QUOT.START ID="QS0019" REF.END="QE0019" CODE="201E"/>¿Es de seguridad y salud del medio de trabajo la regulación de la jornada?<QUOT.END ID="QE0019" REF.START="QS0019" CODE="201C"/>, Revista española de derecho del trabajo, Nr. 93, 1999 m. sausis-vasaris, p. 5 ir paskesni, į iškeltą klausimą pateikia neigiamą atsakymą ir todėl nesutinka su sprendimu. Kritikos taip pat yra E. Ellis <QUOT.START ID="QS0020" REF.END="QE0020" CODE="201E"/>Case C-84/94 United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland v, Council, Judgment of <DATE ISO="19961112">12 November 1996</DATE>, not yet reported<QUOT.END ID="QE0020" REF.START="QS0020" CODE="201C"/>, Common Market Law Review, Nr. 34, 1997, p. 1057 ir V. Poulpiquet, <QUOT.START ID="QS0021" REF.END="QE0021" CODE="201E"/>La flexibilité de l'emploi et la Communauté européenne<QUOT.END ID="QE0021" REF.START="QS0021" CODE="201C"/>, Revue trimestrielle de droit européen, Nr. 4, 1999 m. spalis—lapkritis, p. 726 ir paskesni. Sprendimas palaikomas J. Kenner &#x201E;A distinctive legal base for social policy? The Court of Justice answers a <QUOT.START ID="QS0022" REF.END="QE0022" CODE="201E"/>delicate question<QUOT.END ID="QE0022" REF.START="QS0022" CODE="201C"/>, European Law Review, Nr. 22, 1997, p. 586, kur manoma, jog Teisingumo Teismas pripažino socialinės politikos savarankiškumą pagal Sutartis.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>15.</NO.P><TXT>Sprendime laikomasi požiūrio, kad <QUOT.START ID="QS0023" REF.END="QE0023" CODE="201E"/>darbo laiko organizavimas nebūtinai suprantamas kaip įdarbinimo politikos priemonė<QUOT.END ID="QE0023" REF.START="QS0023" CODE="201C"/> (28 punktas) ir kad klausimas yra nagrinėjamas dėl to, jog jis gali turėti palankų poveikį darbo aplinkai (29 punktas).</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Turinys</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>16.</NO.P><TXT>Direktyva įtvirtina normas, kurios atrodo paprastos ir bendros, tačiau iš tikrųjų yra sudėtingos<NOTE NOTE.ID="E0020" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>G. Arrigo, op, cit., p. 233.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>17.</NO.P><TXT>Pagal 1 straipsnį direktyva nustato būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus (1 dalis) ir yra taikoma <QUOT.START ID="QS0024" REF.END="QE0024" CODE="201E"/>minimaliems dienos poilsio, savaitės poilsio ir kasmetinių atostogų laikotarpiams, pertraukoms ir maksimaliam savaitės darbo laikui<QUOT.END ID="QE0024" REF.START="QS0024" CODE="201C"/> (1 straipsnio 2 dalies a punktas) bei <QUOT.START ID="QS0025" REF.END="QE0025" CODE="201E"/>tam tikriems naktinio darbo, pamaininio darbo ir darbo modelių aspektams<QUOT.END ID="QE0025" REF.START="QS0025" CODE="201C"/> (1 straipsnio 2 dalies b punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>18.</NO.P><TXT>2 straipsnis nustato, kad <QUOT.START ID="QS0026" REF.END="QE0026" CODE="201E"/>šioje direktyvoje:</TXT><P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT><QUOT.START ID="QS0027" REF.END="QE0027" CODE="201E"/>darbo laikas<QUOT.END ID="QE0027" REF.START="QS0027" CODE="201C"/> — tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2)</NO.P><TXT><QUOT.START ID="QS0028" REF.END="QE0028" CODE="201E"/>poilsio laikas<QUOT.END ID="QE0028" REF.START="QS0028" CODE="201C"/> — tai bet koks laikas, kuris nėra darbo laikas;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3)</NO.P><TXT><QUOT.START ID="QS0029" REF.END="QE0029" CODE="201E"/>naktinis laikas<QUOT.END ID="QE0029" REF.START="QS0029" CODE="201C"/> — tai bet koks ne trumpesnis kaip septynių valandų, nacionalinės teisės aktais apibrėžiamas laikas, į kurį bet kuriuo atveju turi patekti laikotarpis nuo vidurnakčio iki 5 valandos ryto;</TXT></NP></ITEM></LIST></P><P>&lt;...&gt;<QUOT.END ID="QE0026" REF.START="QS0026" CODE="201C"/>.</P></NP><?PAGE NO="I-10261"?><NP><NO.P>19.</NO.P><TXT>Direktyva toliau nurodo tam tikras taisykles dėl šių laikų trukmės atsižvelgiant į susijusius pamatinius laikotarpius:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>Dienos poilsį reglamentuoja 3 straipsnis:</P><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0030" REF.END="QE0030" CODE="201E"/>Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio laiką per parą<QUOT.END ID="QE0030" REF.START="QS0030" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0021" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>B. Teyssiė, <QUOT.START ID="QS0031" REF.END="QE0031" CODE="201E"/>Droit européen du travail<QUOT.END ID="QE0031" REF.START="QS0031" CODE="201C"/>, Éditions Lilce, Paryžius, 2001, p. 184, pažymi, kad nėra valstybinių Švenčių, susijusių su kiekvienos valstybės narės religine praktika ir istorija, sąvokos.</P></NOTE>.</P></QUOT.S></P></ITEM><ITEM><P>Savaitė nagrinėjama dviem požiūriais:</P><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0032" REF.END="QE0032" CODE="201E"/>Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad per kiekvieną septynių dienų laikotarpį kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į minimalų 24 valandų nepertraukiamo poilsio laiką ir 3 straipsnyje nurodytų 11 kasdienio poilsio valandų.</P><P>Į šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytą minimalų poilsio laiką iš esmės įeina sekmadienis.</P><P>Jei to reikia dėl objektyvių, techninių arba darbo organizavimo priežasčių, galima taikyti minimalų 24 valandų poilsio laiką<QUOT.END ID="QE0032" REF.START="QS0032" CODE="201C"/> (5 straipsnis).</P></QUOT.S></P><P><QUOT.S LEVEL="1"><P><QUOT.START ID="QS0033" REF.END="QE0033" CODE="201E"/>Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad, atsižvelgiant į būtinybę, garantuojant darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą:</P><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P>1)</NO.P><TXT>savaitės darbo laikas būtų apribotas įstatymais ar kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar susitarimais tarp darbdavių ir darbuotojų;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2)</NO.P><TXT>vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį nebūtų ilgesnis kaip 48 valandos<QUOT.END ID="QE0033" REF.START="QS0033" CODE="201C"/> (6 straipsnis).</TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></ITEM><?PAGE NO="I-10262"?><ITEM><P>7 straipsnis reglamentuoja kasmetines atostogas:</P><P><QUOT.S LEVEL="1"><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0034" REF.END="QE0034" CODE="201E"/>1.</NO.P><TXT>Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekvienas darbuotojas turėtų teisę į bent keturių savaičių mokamas kasmetines atostogas pagal nacionalinės teisės aktais ir (arba) praktika nustatytas teisės į tokias atostogas ir jų suteikimo sąlygas.</TXT></NP><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Minimalus kasmetinių atostogų laikas negali būti pakeistas kompensacija, išskyrus tuos atvejus, kai yra nutraukiami darbo santykiai<QUOT.END ID="QE0034" REF.START="QS0034" CODE="201C"/>.</TXT></NP></QUOT.S></P></ITEM></LIST></P></NP><NP><NO.P>20.</NO.P><TXT>Toliau 8-12 straipsniai nagrinėja naktinį darbą, o 13 straipsnis — darbo modelį.</TXT></NP><NP><NO.P>21.</NO.P><TXT>Tai, kad direktyva apibūdinama kaip <QUOT.START ID="QS0035" REF.END="QE0035" CODE="201E"/>lanksti<QUOT.END ID="QE0035" REF.START="QS0035" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0022" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>M. de F. Ribeiro <QUOT.START ID="QS0036" REF.END="QE0036" CODE="201E"/>O tempo de trabalho no direito comunitário<QUOT.END ID="QE0036" REF.START="QS0036" CODE="201C"/>, S. Oliveira Pais ir M. de F. Ribeiro <QUOT.START ID="QS0037" REF.END="QE0037" CODE="201E"/>Dois temas de direito comunitário do trabalho (Incumprimento das directivas comunitárias/O tempo de trabalho no diretto comunitário)<QUOT.END ID="QE0037" REF.START="QS0037" CODE="201C"/> Publicações Universidade Católica, Portas, 2000, p. 120 ir 121.</P></NOTE> ar <QUOT.START ID="QS0038" REF.END="QE0038" CODE="201E"/>pernelyg elastinga<QUOT.END ID="QE0038" REF.START="QS0038" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0023" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>M. Rocella, M. Aimo ir D. Izzi, <QUOT.START ID="QS0039" REF.END="QE0039" CODE="201E"/>Diritto Comunitario del Lavoro<QUOT.END ID="QE0039" REF.START="QS0039" CODE="201C"/>, 2 leidimas, Giappichelli, Turinas, 1999, p. 906.</P></NOTE>, iš dalies pagrindžia 15, 16 ir 17 straipsniai<NOTE NOTE.ID="E0024" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>A. Supiot <QUOT.START ID="QS0040" REF.END="QE0040" CODE="201E"/>Alla ricerca della concordanza dei tempi (le disavventure europee del <QUOT.START ID="QS0041" REF.END="QE0041" CODE="201E"/>tempo di lavoro<QUOT.END ID="QE0041" REF.START="QS0041" CODE="201C"/>)<QUOT.END ID="QE0040" REF.START="QS0040" CODE="201C"/>, Lavoro e Diritto, vienuolikti metai, Nr. 1, 1997 m. žiema, p. 16, teigiama, kad direktyvos pirmojoje dalyje (1-16 straipsnis) nustatomos tam tikros taisyklės, kurių privalomąjį pobūdį vėliau paneigia antroji dalis (17-18 straipsniai).</P></NOTE>:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>15 straipsnis numato, kad <QUOT.START ID="QS0042" REF.END="QE0042" CODE="201E"/>ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės taikyti arba priimti įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, arba palengvinti ar leisti kolektyvinių sutarčių arba susitarimų, sudarytų tarp darbdavių ir darbuotojų, kurie yra palankesni darbuotojų saugos garantijų ir sveikatos apsaugos atžvilgiu, taikymą<QUOT.END ID="QE0042" REF.START="QS0042" CODE="201C"/>.</P></ITEM><ITEM><P>16 straipnis nustato pamatinius laikotarpius ir leidžia valstybėms narėms nustatyti:</P><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0043" REF.END="QE0043" CODE="201E"/>1)</NO.P><TXT>taikant 5 straipsnį (savaitės poilsio laikas), ne didesnį kaip 14 dienų pamatinį laikotarpį;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2)</NO.P><TXT>taikant 6 straipsnį (maksimalus savaitės darbo laikas), ne didesnį kaip keturių mėnesių pamatinį laikotarpį.</TXT><P>Pagal 7 straipsnį suteiktas mokamų kasmetinių atostogų laikas ir atostogų dėl ligos laikas neįtraukiamas apskaičiuojant vidurkį arba jam nedaro įtakos;</P></NP></ITEM><?PAGE NO="I-10263"?><ITEM><NP><NO.P>3)</NO.P><TXT>taikant 8 straipsnį (naktinis darbo laikas), pamatinį laikotarpį, apibrėžtą po konsultacijų su darbdaviais ir darbuotojais arba nustatytą kolektyvinėmis sutartimis ar susitarimais, sudarytais nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu tarp darbdavių ir darbuotojų.</TXT><P>Jei į pamatinį laikotarpį patenka pagal 5 straipsnį reikalaujamas 24 valandų minimalaus savaitės poilsio laikas, apskaičiuojant vidurkį jis neįtraukiamas<QUOT.END ID="QE0043" REF.START="QS0043" CODE="201C"/>.</P></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></ITEM><ITEM><P>17 straipsnis su tam tikrais apribojimais leidžia nacionalinėms institucijoms nukrypti nuo Bendrijos nuostatų. Konkrečiai kalbant, pagal 2 dalį valstybės narės gali <QUOT.START ID="QS0044" REF.END="QE0044" CODE="201E"/>įstatymais ir kitais teisės aktais arba kolektyvinėmis sutartimis ar susitarimais tarp darbdavių ir darbuotojų<QUOT.END ID="QE0044" REF.START="QS0044" CODE="201C"/> nukrypti nuo 3, 4, 5, 8 ir 16 straipsnių, nustatydamos išimtis:</P><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0045" REF.END="QE0045" CODE="201E"/>b)</NO.P><TXT>su apsauga ir sekimu susijusiai veiklai, reikalaujančiai nuolatinio buvimo, kad būtų apsaugotas turtas ir asmenys, ypač apsaugos darbuotojams ir apsaugos firmų prižiūrėtojams;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>veiklai, susijusiai su nepertraukiamomis paslaugomis arba nenutrūkstama gamyba, ypač:</TXT><P><LIST TYPE="roman"><ITEM><NP><NO.P>i)</NO.P><TXT>paslaugoms, susijusioms su priėmimu, gydymu ir (arba) priežiūra, teikiamoms ligoninėse arba panašiose įstaigose, nuolatinės globos institucijose ir kalėjimuose;</TXT></NP></ITEM></LIST></P></NP></ITEM></LIST><P>&lt;...&gt;<QUOT.END ID="QE0045" REF.START="QS0045" CODE="201C"/>.</P></QUOT.S></P></ITEM></LIST></P></NP><NP><NO.P>22.</NO.P><TXT>Pagaliau svarbu pažymėti, kad pagal 18 straipsnį valstybė narė gali nenustatyti maksimalaios 48 valandų darbo laiko per savaitę ribos su sąlyga, kad išimtis siejama su tam tikromis sąlygomis, tarp kurių yra darbdavio pareiga prašyti ir gauti atitinkamo darbuotojo sutikimą (1 dalies b punkto i papunkčio pirmoji ¡trauka).</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Prancūzijos teisės aktai</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Darbo kodeksas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>23.</NO.P><TXT>Dalis Darbo kodekso teksto reglamentuoja darbo trukmę, atskirdama darbo laiką<?PAGE NO="I-10264"?> ir poilsio laiką<NOTE NOTE.ID="E0025" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Dėl paskutinių Prancūzijos priemonių šioje srityje žr. F. Favennec-Héry <QUOT.START ID="QS0046" REF.END="QE0046" CODE="201E"/>L'évolution de la réglementation du temps de travail en France<QUOT.END ID="QE0046" REF.START="QS0046" CODE="201C"/>, Yota Kravaritou (ed.) <QUOT.START ID="QS0047" REF.END="QE0047" CODE="201E"/>The Regulation of Working Time in the European Union (Gender Approach)/La réglementation du temps de travail dans l'Union européenne (Perspective selon le genre)<QUOT.END ID="QE0047" REF.START="QS0047" CODE="201C"/>, Presses Intel-universitaires Européennes, Briuselis, 1999, p. 221-228. Dėl ankstesnių priemonių, kurios apskritai buvo labai sudėtingos, žr. J. Barthélémy <QUOT.START ID="QS0048" REF.END="QE0048" CODE="201E"/>La durée et l'aménagement du temps de travail<QUOT.END ID="QE0048" REF.START="QS0048" CODE="201C"/>, Paryžius, 1989, p. 11 ir paskesni.</P></NOTE>. Kodekso nuostatos buvo iš dalies pakeistos <DATE ISO="19980613">1998 m. birželio 13 d.</DATE> Įstatymu 98-461<NOTE NOTE.ID="E0026" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>JORF, <DATE ISO="19980614">1998 m. birželio 14 d.</DATE>, p. 9029.</P></NOTE> ir <DATE ISO="20000119">2000 m. sausio 19 d.</DATE> Įstatymu 2000-37<NOTE NOTE.ID="E0027" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>JORF, <DATE ISO="20000120">2000 m. sausio 20 d.</DATE>, p. 975. Šiame įstatyme atkreipiamas dėmesys į tai, kad turi būti perkeltos Direktyvos 93/104 nuostatos, nes, kaip pažymėta <DATE ISO="20000608">2000 m. birželio 8 d.</DATE> Sprendime Komisija prieš Prancūziją (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-46799" YEAR="2000" PAGE.ECR="I-4379">C-46/99, Rink. p. I-4379</REF.DOC.ECR>), direktyva nebuvo perkelta iki nustatyto laikotarpio pabaigos.</P></NOTE>.</TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>Darbo laikas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>24.</NO.P><TXT>Pagal Darbo kodekso L. 212-1 straipsnį, L. 200-1 straipsnyje nurodytų įstaigų arba profesijų atžvilgiu, taip pat amatininkų įstaigose ir kooperatyvuose bei jiems priklausančiuose padaliniuose teisėta darbuotojų realaus darbo trukmė yra trisdešimt penkios valandos per savaitę (pirmoji pastraipa) ir negali viršyti 10 valandų per dieną, nebent nutarime nustatomomis sąlygomis taikomos išimtys (antroji pastraipa).</TXT></NP><NP><NO.P>25.</NO.P><TXT>Pagal L. 212-2 straipsnį Ministrų taryba gali priimti nutarimus, nustatančius išsamias L. 212-1 straipsnio taikymo taisykles, kurios, be kita ko, reglamentuoja darbo laiko organizavimą ir padalijimą, poilsio laikotarpius, išimtis ir kontrolės priemones (pirmoji pastraipa).</TXT></NP><NP><NO.P>26.</NO.P><TXT>L.212-4 straipsnio pirmoji pastraipa realų darbo laiką apibrėžia kaip laiką, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje ir turi vykdyti jo instrukcijas, negalėdamas užsiimti savo asmenine veikla. Remiantis L. 212-4 straipsnio antrąja pastraipa, maitinimosi petraukos ir pertraukos laikomos realiu darbo laiku, jei tenkinami pirmiau nurodyti kriterijai. Visais kitais atvejais atlyginimas už tokias pertraukas gali būti numatytas kolektyvinėje sutartyje arba sutartyje. Trečioji pastraipa aptaria laiką, skirtą persirengimui, o ketvirtoji numato <QUOT.START ID="QS0049" REF.END="QE0049" CODE="201E"/>laikotarpio, lygiaverčio įstatymo leidžiamai darbo laiko trukmei profesijų ir konkrečių pareigų, kurioms būdingi neaktyvumo laikotarpiai, atžvilgiu<QUOT.END ID="QE0049" REF.START="QS0049" CODE="201C"/> nustatymą ir nurodo, kad už tokius laikotarpius gali būti atlyginama pagal susiklosčiusią praktiką arba kolektyvines sutartis.</TXT></NP><NP><NO.P>27.</NO.P><TXT>L.212-4a straipsnis nurodo <QUOT.START ID="QS0050" REF.END="QE0050" CODE="201E"/>iškvietimo<QUOT.END ID="QE0050" REF.START="QS0050" CODE="201C"/> laikotarpius, arba laikotarpius, kai darbuotojas nėra nuolatinėje ir tiesioginėje darbdavio žinioje, tačiau, nepaisant to, yra įpareigotas<?PAGE NO="I-10265"?> pasilikti namuose ar netoliese, kad prireikus galėtų atlikti darbą darbdavio vardu. Tokiais atvejais realiu darbo laiku laikomas tik atliktas darbas.</TXT></NP><NP><NO.P>28.</NO.P><TXT>L.212-7 straipsnio antroji pastraipa numato, kad savaitės darbo laiko trukmė, apskaičiuota dvylikos viena po kitos einančių savaičių laikotarpiu, negali viršyti 44 valandų, o per bet kurią savaitę darbo laiko trukmė negali viršyti 48 valandų.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="4"><TITLE><TI><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>Poilsio laikas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>29.</NO.P><TXT>L.220-1 straipsnis reikalauja minimalaus 11 valandų nepertraukiamo kasdienio poilsio (pirmoji pastraipa), nors konkrečiai veiklai gali būti taikomos išimtys (antroji pastraipa).</TXT></NP><NP><NO.P>30.</NO.P><TXT>Pagal L. 221-4 straipsnį, be kasdienio poilsio laiko, savaitės poisis turi būti ne mažesnis kaip 24 nepertraukiamos valandos (pirmoji pastraipa).</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Nutarimas Nr. 2001-1384</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>31.</NO.P><TXT>Šis nutarimas buvo priimtas <DATE ISO="20011231">2001 m. gruodžio 31 d.</DATE> taikant Darbo kodekso L. 212-4 straipsnį tam, kad būtų nustatyta įstatyme nustatyto darbo laiko lygiavertiškumo tvarka privačių asmenų valdomose, pelno nesiekiančiose socialinės ir sveikatos priežiūros įstaigose<NOTE NOTE.ID="E0028" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>IORF, <DATE ISO="20020103">2002 m. sausio 3 d.</DATE>, p. 149.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>32.</NO.P><TXT>Jame yra keturi straipsniai:</TXT><P><LIST TYPE="DASH"><ITEM><P>1 straipsnis apibrėžia normų taikymo sritį nurodant, kad jos taip pat taikomos:1)privačių asmenų valdomoms pelno nesiekiančioms įstaigoms, suteikiančioms Socialinės veiklos ir šeimos kodekso L. 312-1 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 8 punktuose nurodytą apgyvendinimą; ir 2)visu etatu dirbantiems pedagogams, slaugytojams, slaugytojų padėjėjams alsiuos asmenis pakeičiantiems tokios pačios kvalifikacijos darbuotojams, kurie eidami šias pareigas budi naktimis įstaigų budėjimo postuose.</P></ITEM><?PAGE NO="I-10266"?><ITEM><P>Pagal 2 straipsnį apskaičiuojant įstatymo leidžiamą darbo laiko trukmę pirmiau nurodytose įstaigose ir pirmiau nurodytų pareigų atžvilgiu kiekvienas devynių valandų naktinio budėjimo laikotarpis budėjimo postuose yra skaičiuojamas kaip trys realaus darbo valandos ir už kiekvienas papildomas 60 minučių pridedama dar pusė valandos.</P></ITEM><ITEM><P>3 straipsnis numato, kad buvimo budėjimo poste laikotarpis yra nuo įstaigos gyventojų ėjimo miegoti iki jų atsikėlimo, kaip nustatyta budėjimo grafike, su sąlyga, kad tas laikotarpis neviršija 12 valandų.</P></ITEM><ITEM><P>Galiausiai, remiantis 4 straipsniu, atsakomybė už šių nuostatų įgyvendinimą tenka Darbo ir solidarumo ministrui, Teisingumo ministrui ir Vidaus reikalų ministrui.</P></ITEM></LIST></P></NP></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>III —</NO.P><TXT>Faktinės aplinkybės, pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>33.</NO.P><TXT>A. Delias, <HT TYPE="ITALIC">Confédération générale du travail, Fédération nationale des syndicats des services de santé et des services sociaux CFDT</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Fédération nationale de l'action sociale Force Ouvrière</HT> pateikė ieškinius <HT TYPE="ITALIC">Conseil d'État, Section du contentieux</HT> dėl Nutarimo Nr. 2001-1384 teigdami, kad neteisingai taikomas Darbo kodekso L. 212-4 straipsnis, kad padaryta akivaizdi vertinimo klaida, kad pažeistas teisinis tikslas mažinti darbo laiko trukmę, kad pažeistas lygybės su viešosiomis įstaigomis principas, kad pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir kad lygiavertiškumo tvarkos nustatymas yra nesuderinamas su Direktyvos 93/104 tikslais.</TXT></NP><NP><NO.P>34.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Union des fédérations et syndicats nationaux d'employeurs sans but lucratif du secteur sanitaire, social et médico-social (UNIFED)</HT> buvo leista įstoti į bylą palaikyti administracijos reikalavimus.</TXT></NP><NP><NO.P>35.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Conseil d'État</HT> sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0051" REF.END="QE0051" CODE="201E"/>1.</NO.P><TXT>Ar, atsižvelgiant į <DATE ISO="19931123">1993 m. lapkričio 23 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/104 dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų tikslą, kuris pagal jos 1 straipsnio 1 dalį yra nustatyti būtiniausius saugos ir sveikatos reikalavimus darbo laiko organizavimo srityje, šioje direktyvoje nustatyto darbo laiko apibrėžimas turi būti suprantamas taip: jis taikomas<?PAGE NO="I-10267"?> tik direktyvoje nustatytoms Bendrijos minimalioms riboms ar jis yra taikomas bendrai ir taip pat, siekiant užtikrinti šios direktyvos nuostatų perkėlimą, apima nacionalinėje teisėje nustatytas minimalias ribas, net jeigu šios ribos gali, kaip tai yra Prancūzijos atveju, siekiant darbuotojų apsaugos saugoti labiau nei nustatyta direktyvoje?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Kiek griežtai proporcinga lygiavertiškumo tvarka, kuria siekiama atsižvelgti į visas buvimo valandas, tačiau kartu joms taikant paskirstymo mechanizmą, kuriuo atsižvelgiama į mažesnį darbo intensyvumą neaktyvumo laikotarpiais, galėtų būti laikoma suderinama su <DATE ISO="19931123">1993 m. lapkričio 23 d.</DATE> Tarybos direktyvos 93/104 tikslais?<QUOT.END ID="QE0051" REF.START="QS0051" CODE="201C"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>IV —</NO.P><TXT>Procesas Teisingumo Teisme</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>36.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas Teisingumo Teismo EB Statuto 20 straipsnyje nustatytu terminu pateikė A. Dellas, <HT TYPE="ITALIC">Fédération nationale des syndicats des services de santé et des services sociaux CFDT, LINIFED,</HT> Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija.</TXT></NP><NP><NO.P>37.</NO.P><TXT><DATE ISO="20050512">2005 m. gegužės 12 d.</DATE> įvykusiame posėdyje buvo išklausyti <HT TYPE="ITALIC">Fédération nationale des syndicats des services de santé et des services sociaux CFDT,</HT> Prancūzijos ir Nyderlandų vyriausybių bei Komisijos atstovai.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>V —</NO.P><TXT>Klausimų analizė</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>38.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Conseil d'État</HT> prašo Teisingumo Teismo išnagrinėti du Direktyvos 93/104 aspektus: pirma, ar direktyvoje pateikiami apibrėžimai nurodo joje ar įgyvendinančiuose nacionalinės teisės aktuose numatytas ribas, ir, antra, ar lygiavertiškumo tvarkos, pagal kurią atsižvelgiama į darbo intesyvumą, nustatymas atitinka direktyvą.</TXT></NP><NP><NO.P>39.</NO.P><TXT>Prieš analizuodamas šioje byloje tiesiogiai taikytiną teismo praktiką, pateiksiu keletą pamastymų dėl laiko poveikio darbui ir darbo laiko trukmės skaičiavimo. Tai man padės atlikti klausimų analizę, kurią pradėsiu nuo antrojo klausimo, nes tik nustačius, jog proporcinga tvarka atitinka direktyvą, reikėtų aiškintis šios tvarkos kriterijus. Priešingu atveju prašoma analizė būtų beprasmiška<NOTE NOTE.ID="E0029" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kaip teigia A. Johansson, ir F. Meyer <QUOT.START ID="QS0052" REF.END="QE0052" CODE="201E"/>La légalité des heures d'équivalence en question (A propos de l'arrêt du Conseil d'État du <DATE ISO="20031203">3 decembre 2003</DATE>)<QUOT.END ID="QE0052" REF.START="QS0052" CODE="201C"/>, Droit ouvrier, 2004 m. balandžio mėn., p. 157, pirmasis klausimas yra šalutinis.</P></NOTE>.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10268"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A —</NO.P><TXT>Darbo laikas</TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Darbo laiko trukmės ribojimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>40.</NO.P><TXT><QUOT.START ID="QS0053" REF.END="QE0053" CODE="201E"/>Egzistuoja elementari lygybė. Nepaisant socialinės tvarkos, kiekvienam asmeniui para turi 24 valandas. Formaliai laikas yra kažkas, ko neįmanoma pagaminti<QUOT.END ID="QE0053" REF.START="QS0053" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0030" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>D. Anisi <QUOT.START ID="QS0054" REF.END="QE0054" CODE="201E"/>Creadores de escases.1.<QUOT.END ID="QE0054" REF.START="QS0054" CODE="201C"/>. Alianza Ed., Madridas, 1995.</P></NOTE>. Šis požiūris paaiškina didžiulę laiko aspekto svarbą darbo sutartyse ir tokiomis sutartimis reglamentuojamame darbe, nes jis nusako abiejų trukmę ir tuo pačiu metu apibūdina svarbius darbuotojų, vertinamų atskirai ir kartu, teisinio statuso aspektus<NOTE NOTE.ID="E0031" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>A. Supiot <QUOT.START ID="QS0055" REF.END="QE0055" CODE="201E"/>À la recherche de la concordance des temps (à propos de la Directive européenne <QUOT.START ID="QS0056" REF.END="QE0056" CODE="201E"/>Temps de travail<QUOT.END ID="QE0056" REF.START="QS0056" CODE="201C"/> n° 93/104 du <DATE ISO="19931123">23 novembre 1993</DATE>)<QUOT.END ID="QE0055" REF.START="QS0055" CODE="201C"/>, en The Regulation..., op. cit., p. 108-111, pažymi, kad laikas leidžia apriboti darbdavio teises darbuotojo atžvilgiu ir įvertinti pastarojo atliktą darbą. Be to, laikas naudojamas nustatant darbo modelį.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>41.</NO.P><TXT>Kaip ir visos kitos veiklos, profesinė veikla atliekama per tam tikrą laiką. Jos trukmė per dieną ir per savaitę apibudinama finansiniais kriterijais, kuriais atsižvelgiama į elementus, būtinus, kad darbuotojai gautų atlyginimą, patenkinantį jų <QUOT.START ID="QS0057" REF.END="QE0057" CODE="201E"/>būtiniausius poreikius<QUOT.END ID="QE0057" REF.START="QS0057" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0032" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>K. Marx, <QUOT.START ID="QS0058" REF.END="QE0058" CODE="201E"/>El Capital<QUOT.END ID="QE0058" REF.START="QS0058" CODE="201C"/>, I tomo 3 dalies 8 skyrius: <QUOT.START ID="QS0059" REF.END="QE0059" CODE="201E"/>Darbo diena<QUOT.END ID="QE0059" REF.START="QS0059" CODE="201C"/>. Šią nuomonę K. Marksas pakartoja III tomo 7 dalies 48 skyriuje: <QUOT.START ID="QS0060" REF.END="QE0060" CODE="201E"/>taip, kaip laukinis žmogus turi grumtis su gamta, kad patenkintu savo poreikius, surastų pragyvenimo priemones ir jas atgamintų, civilizuotas žmogus turi daryti tą patį, laikydamasis visų gamybos socialinių formų ir galimų sistemų<QUOT.END ID="QE0060" REF.START="QS0060" CODE="201C"/>.</P></NOTE>. Tačiau darbdavys darbuotojus samdo tam, kad gautų pelno, nes darbdavys rinkai turi pasiūlyti prekes ir paslaugas.</TXT></NP><NP><NO.P>42.</NO.P><TXT>Atsižvelgiant į šiuos du priešingus interesus, darbo diena tęsiasi tiek laiko, kiek reikia, kad būtų užtikrinta, jog iš įdėtų pastangų gauta vertė, kartu su kitais gamybos faktoriais, užtikrintų vienos šalies pragyvenimą, kartu nešdama pajamas ir pelną kitai.</TXT></NP><NP><NO.P>43.</NO.P><TXT>Nepaisant to, finansiniu požiūriu svarbu nustatyti minimalų lygį, žemiau kurio darbdavio pelnas sumažėja tiek, kad jo nebelieka; iš socialinės ir teisinės perspektyvos reikia nustatyti maksimalų lygį tam, kad būtų apsaugota darbuotojų sveikata.</TXT></NP><NP><NO.P>44.</NO.P><TXT>Šis tikslas susijęs su daugeliu veiksnių: finansiniais veiksniais, įskaitant užimtumo ir atlyginimų lygius; techniniais veiksniais, pavyzdžiui, besikeičiantis pramonės automatizavimo laipsnis; instituciniais veiksniais, kurie<?PAGE NO="I-10269"?> yra kolektyvinių derybų ar teisės aktų pasekmė<NOTE NOTE.ID="E0033" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>A. Montoya Melgar, <QUOT.START ID="QS0061" REF.END="QE0061" CODE="201E"/>Derecho del Trabajo<QUOT.END ID="QE0061" REF.START="QS0061" CODE="201C"/>, 22 leidimas. Teams, Madridas, 2001, p. 342.</P></NOTE>. Šiame kontekste vienas iš pirmųjų valstybės kišimosi į darbo santykius pavyzdžių baigėsi maksimalios darbo dienos trukmės ribos nustatymu, nustatant bendrą tvarką, specialią tvarką ir išimtis. Istoriškai ši riba kito nuo daugiau nei <FT TYPE="NUMBER">4000</FT> darbo valandų asmeniui per metus pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais iki vidutiniškai nuo <FT TYPE="NUMBER">1600</FT> iki <FT TYPE="NUMBER">1900</FT> valandų šiandien<NOTE NOTE.ID="E0034" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>J. Riechniann ¡r A. Recio <QUOT.START ID="QS0062" REF.END="QE0062" CODE="201E"/>Quien parte y reparte... (el debate sobre la reducción del tiempo de trabajo)<QUOT.END ID="QE0062" REF.START="QS0062" CODE="201C"/>, karia, Barselona, 1997, p. 10.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>45.</NO.P><TXT>Be to, šios ribos nustatymas padeda atskirti įprastą ir neįprastą darbą, o tai svarbu, nes neįprastus darbus reglamentuoja specialios taisyklės<NOTE NOTE.ID="E0035" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>H. Merino Senovílla <QUOT.START ID="QS0063" REF.END="QE0063" CODE="201E"/>El trabajo...a tiempo parcial<QUOT.END ID="QE0063" REF.START="QS0063" CODE="201C"/>, Lex Nova, Valjadolidas, 1994, p. 166 ir 167.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Darbo laiko apskaičiavimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>46.</NO.P><TXT>Atskleidus laikotarpio, per kurį darbuotojas atlieka savo pareigas, apribojimo svarbą, reikia nurodyti tai, kas apibrėžia šio laikotarpio ribas.</TXT></NP><NP><NO.P>47.</NO.P><TXT>Tradiciškai darbo laikas buvo skaičiuojamas įvairios trukmės nepertraukiamais laikotarpiais, per kuriuos buvo atliekamas <QUOT.START ID="QS0064" REF.END="QE0064" CODE="201E"/>realus<QUOT.END ID="QE0064" REF.START="QS0064" CODE="201C"/> darbas. Si koncepcija susijusi su našumo sąvoka, nuo kurio taip pat priklausė atlygis.</TXT></NP><NP><NO.P>48.</NO.P><TXT>Vėliau pradėta atsižvelgti į pertraukas maitinimuisi ir persirengimui, be to, į laiką, kai darbuotojas tiesiog yra darbo vietoje ir laiką, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje, nors šių situacijų ypatybės buvo nustatomos neteisingai<NOTE NOTE.ID="E0036" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>J. 1. García Ninet <QUOT.START ID="QS0065" REF.END="QE0065" CODE="201E"/>1.a jornada de trabajo<QUOT.END ID="QE0065" REF.START="QS0065" CODE="201C"/>, E. Borrajo Dacruz. (dir.), <QUOT.START ID="QS0066" REF.END="QE0066" CODE="201E"/>El Estatuto de los trabajadores, Comentarios a las leyes laborales<QUOT.END ID="QE0066" REF.START="QS0066" CODE="201C"/>, Vil tomas, Edersa, Madridas 1982, p. 90 ir paskesni.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>49.</NO.P><TXT>Šio skaičiavimo susiejimas tik su laikotarpiais, per kuriuos darbuotojo atliekama veikla sukuria darbdaviui pelną, kelia daug sunkumų, nes darbas gali būti atliekamas skirtingais būdais, organizuojamas skirtingais metodais, o techniniai ištekliai, kurie lemia ir keičia būdą, kaip darbuotojai atlieka savo pareigas, nuolat keičiasi.</TXT></NP><NP><NO.P>50.</NO.P><TXT>Taip pat yra ir tuo atveju, jei skaičiuojant atsižvelgiama į kontrolės, kurią darbdavys vykdo darbuotojo atžvilgiu, laipsnį arba į darbuotojo buvimą darbo vietoje.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10270"?><NP><NO.P>51.</NO.P><TXT>Todėl manoma, kad tinkamiau naudoti plataus vertinimo metodą, kurį taikant išvengiama detalių klasifikacijų; nereikia apibūdinti kiekvienos veiklos ar užduoties ir neleidžiama priimti neproporcingus bei neteisingų sprendimų<NOTE NOTE.ID="E0037" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>H. Merino Senovilla, op. cit, p. 168-170.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B —</NO.P><TXT>Taikytina teismo praktika</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>52.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas jau yra išnagrinėjęs kai kuriuos Direktyvos 93/104 aspektus. Jis ne tik pareiškė nuomonę dėl direktyvos teisinio pagrindo minėtame sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jungtinė Karalystė prieš Tarybą,</HT> bet ir apibrėžė direktyvos tikslą ir išaiškino 2 straipsnyje pateikiamas sąvokas <QUOT.START ID="QS0067" REF.END="QE0067" CODE="201E"/>darbo laikas<QUOT.END ID="QE0067" REF.START="QS0067" CODE="201C"/> ir <QUOT.START ID="QS0068" REF.END="QE0068" CODE="201E"/>poilsio laikas<QUOT.END ID="QE0068" REF.START="QS0068" CODE="201C"/><NOTE NOTE.ID="E0038" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Teisingumo Teismas taip pat analizavo kitus direktyvos straipsnius. Paskutiniai pavyzdžiai yra <DATE ISO="20011004">2001 m. spalio 4 d.</DATE> Sprendimas Bowden ir kt. (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-133/00" YEAR="2001" PAGE.ECR="I-7031">C-133/00, Rink. p. I-7031</REF.DOC.ECR>), kuriame nagrinėta 1 straipsnio 3 dalis darbuotojų kelių transporto srityje atžvilgiu; <DATE ISO="20010626">2001 m. birželio 26 d.</DATE> Sprendimas BECTU, kuriame Teisingumo Teismas nagrinėjo 7 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią kasmetines atostogas, ir nusprendė, kad straipsnis užtikrina teisę, kurios atžvilgiu negali būti išimčių, pripažino neatitinkančia direktyvos nacionalinę nuostatą, pagal kurią darbuotojai nepradeda naudotis teisėmis, kol nėra išdirbę minimalaus nepertraukiamo laikotarpio pas tą patį darbdavį (43 punktas ir paskesni); <DATE ISO="20011025">2001 m. spalio 25 d.</DATE> Sprendimas Finalarte ir kt (sujungtos bylos <REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-49/98+C-50/98+C-52/98—C-54/98+C-68/98—C-71/91" YEAR="2001" PAGE.ECR="I-7831">C-49/98, C-50/98, C-52/98-C-54/98 ir C-68/98-C-71/98, Rink. p. I-7381</REF.DOC.ECR>), kuriame taip pat nagrinėta kasmetinių atostogų trukmė, ir <DATE ISO="20040318">2004 m. kovo 18 d.</DATE> Sprendimas Merino Gómez (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-342/01" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-2605">C-342/01, Rink. p. I-2605</REF.DOC.ECR>), kuris aiškino 7 straipsnio 1 dalį <QUOT.START ID="QS0069" REF.END="QE0069" CODE="201E"/>kaip reiškiančią tai, kad darbuotojo motinystės atostogų datai sutampant su visos darbo jėgos kasmetinėmis atostogomis, negali būti laikoma, jog direktyvos reikalavimai, susiję su mokamomis kasmetinėmis atostogomis, yra tenkinami<QUOT.END ID="QE0069" REF.START="QS0069" CODE="201C"/> (33 punktas).</P></NOTE>. Ypač svarbūs yra minėtas sprendimas <HT TYPE="ITALIC">BECTU,</HT> sprendimai <HT TYPE="ITALIC">Simap<NOTE NOTE.ID="E0039" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20001003">2000 m. spalio 3 d.</DATE> Sprendimas Simap (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-303/98" YEAR="2000" PAGE.ECR="I-7963">C-303/98, Rink. p. I-7963</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, Jaeger<NOTE NOTE.ID="E0040" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20030909">2003 m. rugsėjo 9 d.</DATE> Sprendimas Jaeger (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-151/02" YEAR="2003" PAGE.ECR="I-8389">C-151/02, Rink. p. I-8389</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE></HT> ir kiek mažiau — <HT TYPE="ITALIC">Wippel<NOTE NOTE.ID="E0041" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20041012">2004 m. spalio 12 d.</DATE> Sprendimas Wippel (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-313/02" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-9483">C-313/02, Rink. p. I-9483</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>.</HT></TXT></NP><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>1.</NO.P><TXT>Direktyvos 93/104 tikslas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>53.</NO.P><TXT>Apskritai Direktyva 93/104 siekiama pagerinti darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas, suderinant susijusias nacionalines nuostatas, ypač dėl darbo laiko trukmės. Tai matyti iš direktyvos pirmos, ketvirtos, septintos ir aštuntos konstatuojamųjų dalių ir EB sutarties 118a straipsnio, kuris yra jos teisinis pagrindas<NOTE NOTE.ID="E0042" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimo BECTU 37 punktas; sprendimo Jaeger 45 punktas ir sprendimo Wippel 46 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>54.</NO.P><TXT>Tokiu derinimu siekiama garantuoti geresnę darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą, nustatant jiems dienos, savaitės ir metų minimalius poilsio laikotarpius ir atitinkamas pertraukas bei numatant maksimalaus savaitės darbo laiko trukmę<NOTE NOTE.ID="E0043" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimo Simap 49 punktas; sprendimo BECTU38 punktas; prendimo Jaeger 46 punktas ir sprendimo Wippel 47 punktas.</P></NOTE>. Ši apsauga reiškia kiekvienam darbuotojui suteikiamą socialinę teisę, kaip būtiną minimalų reikalavimą jo saugai ir sveikatos apsaugai užtikrinti<NOTE NOTE.ID="E0044" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimų BECTU 47 punktas ir Wippel 47 punktas.</P></NOTE> ir taikomą nepaisant to, ar darbuotojas dirba visą, ar ne visą darbo dieną<NOTE NOTE.ID="E0045" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Sprendimo Wippel 48 punktas.</P></NOTE>.</TXT></NP></GR.SEQ><?PAGE NO="I-10271"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT><QUOT.START ID="QS0070" REF.END="QE0070" CODE="201E"/>Darbo laiko<QUOT.END ID="QE0070" REF.START="QS0070" CODE="201C"/> ir <QUOT.START ID="QS0071" REF.END="QE0071" CODE="201E"/>poilsio laiko<QUOT.END ID="QE0071" REF.START="QS0071" CODE="201C"/> sąvokos</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>55.</NO.P><TXT>Pirminės priežiūros brigadų gydytojų, kurie turi fiziškai būti ligoninėje arba budėti ir būti pasiekiamais, atliekamos pareigos leido Teisingumo Teismui nustatyti tam tikrus kriterijus dėl Direktyvoje 93/104 išdėstytų nurodytų sąvokų taikymo srities.</TXT></NP><NP><NO.P>56.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Simap</HT> buvo nuspręsta, viena vertus, kad 2 straipsnio pirmosiose dviejose pastraipose esančios sąvokos yra viena kitai prieštaraujančios (47 punktas), ir, antra vertus, kad turi būti daromas skirtumas tarp budinčių gydytojų situacijos, kurie tam, kad atliktų savo pareigas, turi būti klinikose, nes jose praleistas laikas turi būti laikomas <QUOT.START ID="QS0072" REF.END="QE0072" CODE="201E"/>visu darbo laiku<QUOT.END ID="QE0072" REF.START="QS0072" CODE="201C"/> (48, 49 ir 52 punktai), ir tarp gydytojų, su kuriais turi būti galima susisiekti, tačiau kurie neprivalo būti sveikatos priežiūros įstaigose, situacijos, nes pastaruoju atveju atsižvelgiama tik į laiką, <QUOT.START ID="QS0073" REF.END="QE0073" CODE="201E"/>susijusį su pirminės priežiūros paslaugų realiu teikimu<QUOT.END ID="QE0073" REF.START="QS0073" CODE="201C"/> (50 straipsnis).</TXT></NP><NP><NO.P>57.</NO.P><TXT>Pirmą kartą šie kriterijai išdėstyti Teisingumo Teismo nutartyje <HT TYPE="ITALIC">CIG</HT><NOTE NOTE.ID="E0046" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20010703">2001 m. liepos 3 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Asunto</HT> (<REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-241/99" YEAR="2001" PAGE.ECR="I-5139">C-241/99. Rink. p. I-5139, 33 ir 34 punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, kurioje nuspręsta, kad gydytojai ir slaugytojai, budintys pirminės priežiūros brigadose ir teikiantys kitas paslaugas vykstant pagal iškvietimą, patenka į direktyvos taikymo sritį ir todėl tokią veiklą atliekant praleistas laikas turi būti laikomas <QUOT.START ID="QS0074" REF.END="QE0074" CODE="201E"/>visu darbo laiku ir, kai reikia, viršvalandžiais Direktyvos 93/104 prasme<QUOT.END ID="QE0074" REF.START="QS0074" CODE="201C"/>.</TXT></NP><NP><NO.P>58.</NO.P><TXT>Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Jaeger</HT> Teisingumo Teismas pakartojo šiuos reikalavimus dėl gydytojų teikiamų budėjimo paslaugų ligoninėje, kai jiems buvo leista miegoti, jei jų paslaugos nereikalingos. Nurodęs keletą punktų iš sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Simap</HT> ir išdėstęs abiejose bylose nagrinėjamos veiklos panašumus, Teisingumo Teismas nusprendė, kad susijusios sąvokos <QUOT.START ID="QS0075" REF.END="QE0075" CODE="201E"/>negali būti aiškinamos remiantis valstybių narių įvairių teisės aktų reikalavimais, nes tai yra Bendrijos teisės sąvokos, kurios turi būti apibūdinamos pagal objektyvias charakteristikas nurodant (direktyvos) struktūrą ir tikslą<QUOT.END ID="QE0075" REF.START="QS0075" CODE="201C"/>; tik toks <QUOT.START ID="QS0076" REF.END="QE0076" CODE="201E"/>savarankiškas<QUOT.END ID="QE0076" REF.START="QS0076" CODE="201C"/> aiškinimas gali užtikrinti visišką veiksmingumą ir vienodą taikymą (58 punktas) priduriant, kad jokia nukrypti leidžianti nuostata neleidžiama (81 ir 91 punktai). Taigi <QUOT.START ID="QS0077" REF.END="QE0077" CODE="201E"/>tai, kad darbo laiko sąvoka nukreipia į <QUOT.START ID="QS0078" REF.END="QE0078" CODE="201E"/>nacionalinę teisę ir (arba) praktiką<QUOT.END ID="QE0078" REF.START="QS0078" CODE="201C"/>, nereiškia, jog valstybės narės gali vienašališkai nustatyti šios sąvokos taikymo sritį<QUOT.END ID="QE0077" REF.START="QS0077" CODE="201C"/>, todėl valstybės narės negali nustatyti jokių sąlygų darbuotojų<?PAGE NO="I-10272"?> teisei, kad būtų tinkamai atsižvelgta į darbo laikotarpius ir atitinkamus poilsio laikotarpius&#x201C; (59 ir 82 punktai).</TXT></NP><NP><NO.P>59.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas toliau pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog <QUOT.START ID="QS0079" REF.END="QE0079" CODE="201E"/>lemiamas veiksnys<QUOT.END ID="QE0079" REF.START="QS0079" CODE="201C"/>, leidžiantis pripažinti, kad egzistuoja darbo laiko sąvokai būdingi požymiai budėjimo laikotarpiu, yra reikalavimas fiziškai būti darbdavio nustatytoje vietoje ir būti jam pasiekiamam tam, kad prireikus būtų suteiktos susijusios paslaugos (63 punktas); laikotarpiai, kurių metu nevykdoma profesinė veikla, negali būti laikomi poilsio laiku (65 straipsnis). Be to, lygiaverčius kompensuojamojo poilsio laikotarpius direktyvos 17 straipsnio 2 ir 3 dalies prasme apibūdina tai, kad tokių laikotarpių metu darbuotojas neturi <QUOT.START ID="QS0080" REF.END="QE0080" CODE="201E"/>pareigos savo darbdaviui, kuri galėtų neleisti jam laisvai ir nepertraukiamai užsiimti savo interesais<QUOT.END ID="QE0080" REF.START="QS0080" CODE="201C"/> (94 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>60.</NO.P><TXT>Šio požiūrio laikytasi sprendime <HT TYPE="ITALIC">Pfeiffer ir kt.</HT><NOTE NOTE.ID="E0047" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P><DATE ISO="20041005">2004 m. spalio 5 d.</DATE> Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Bernhard Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waidshut eV</HT> (sujungtos bylos <REF.DOC.ECR EDITION="GEN" NO.CASE="C-397/01—C-403/01" YEAR="2004" PAGE.ECR="I-8835">C-379/01-C-403/01, Rink. p. I-8835</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, kuris buvo susijęs su avarinių tarnybų darbuotojų budėjimu einant pareigas šioje tarnyboje, kuri būtinai apima iš įvairios trukmės neaktyvumo laikotarpius tarp avarijų šalinimo. Teisingumo Teismas nusprendė, kad į tokius laikotarpius turi <QUOT.START ID="QS0081" REF.END="QE0081" CODE="201E"/>būti visiškai atsižvelgiama apskaičiuojant maksimalią kasdienio ir savaitinio darbo laiko trukmę<QUOT.END ID="QE0081" REF.START="QS0081" CODE="201C"/> (93-95 punktai).</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>61.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 93/104 tikslas yra pagerinti darbuotojų saugą ir sveikatos apsaugą. Šiam tikslui pasiekti direktyva yra pagrįsta dvinare laiko sąvoka, susidedančia iš darbo laiko ir poilsio laiko. Pirmajam reikalinga, kad būtų kartu tenkinami tam tikri kriterijai, būtent darbuotojas privalo būti darbo vietoje, savo darbdavio žinioje ir vykdyti savo veiklą<NOTE NOTE.ID="E0048" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Dėl to, ar Cour de cassation nustatė tokią pačią sąvoką (J. Barthélémy <QUOT.START ID="QS0082" REF.END="QE0082" CODE="201E"/>La notion de durée du travail et la civilisation de l'information<QUOT.END ID="QE0082" REF.START="QS0082" CODE="201C"/>, /CT ed. G 1998-I-114, p. 375-379), ar paliko platesnę sąvoką, kuri nereikalauja, kad visi trys kriterijai būtų tenkinami kartu (B. Bélier <QUOT.START ID="QS0083" REF.END="QE0083" CODE="201E"/>Temps de travail effectif et permanence du lien de subordination<QUOT.END ID="QE0083" REF.START="QS0083" CODE="201C"/>, Droit social, 1998, p. 5340 ir paskesni; N. Moizard <QUOT.START ID="QS0084" REF.END="QE0084" CODE="201E"/>Droit du travail communautaire et protection nationale renforcée (L'exemple du droit du travail français)<QUOT.END ID="QE0084" REF.START="QS0084" CODE="201C"/>, II tomas, Presses Universitaires d'Aix-Marseille, Marselis, 2000, p. 583), nuomonės Prancūzijoje išsiskiria.</P></NOTE>, o poilsio laikas apibūdinamas priešingai.</TXT></NP><NP><NO.P>62.</NO.P><TXT>Dėl darbo laiko reikia pažymėti, kad kalbama apie taisykles, kurios prioritetiškai, bet ne išskirtinai<NOTE NOTE.ID="E0049" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>G. Arrigo, op. cit., p. 216.</P></NOTE> parengtos atsižvelgiant į vertybes, kuriomis remiamasi, kad darbuotojams<?PAGE NO="I-10273"?> būtų suteikta apsauga nuo pavojų, susijusių su nepakankamu poilsiu, per didele veiklos trukme ir neteisėtu šios veiklos organizavimu.</TXT></NP><NP><NO.P>63.</NO.P><TXT>Poilsio laikas, atvirkščiai, yra apibūdinamas tuo, kad darbuotojas nėra pavaldus darbdaviui.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>C —</NO.P><TXT>Lygiavertiškumo tvarka atsižvelgiant į teismo praktikę</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>64.</NO.P><TXT>Pagal Prancūzijos paskirstymo tvarką<NOTE NOTE.ID="E0050" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kai kurie autorini, pavyzdžiui, M. Morand <QUOT.START ID="QS0085" REF.END="QE0085" CODE="201E"/>Temps de présence, temps d'équivalence et droit communautaire<QUOT.END ID="QE0085" REF.START="QS0085" CODE="201C"/>, Semaine sociale Lamy, Nr. 1138, <DATE ISO="20031006">2003 m. spalio 6 d.</DATE>, p. 6, jj kildina iś <DATE ISO="19360621">1936 m. birželio 21 d.</DATE> 40 valandų įstatymo. Kiti, ¡skaitant A. Johansson ir F. Meyer, op. cit., p. 154, sieja jį su Vichy režimo iniciatyva 1942 m. ir tvirtina, kad nejmanoma pagal nacionalinę teisę pateisinti lygiavertiškumo tvarkos, remiantis Darbo kodekse nustatyta realaus darbo laiko sąvoka (p. 155 ir 156).</P></NOTE> tam tikri laikotarpiai, praleisti budint konkrečiose darbo vietose, yra skaičiuojami kaip <QUOT.START ID="QS0086" REF.END="QE0086" CODE="201E"/>realus darbo laikas<QUOT.END ID="QE0086" REF.START="QS0086" CODE="201C"/>, tačiau šiai tvarkai taikomi apribojimai<NOTE NOTE.ID="E0051" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>F. Morel <QUOT.START ID="QS0087" REF.END="QE0087" CODE="201E"/>Temps de travail — Durée, réduction et aménagement<QUOT.END ID="QE0087" REF.START="QS0087" CODE="201C"/>, cd. Revue fiduciaire, Paryžius, 2003, p. 58 ir paskesni.</P></NOTE>. Šis požiūris pateisinamas tuo, kad darbui būdingi tam tikri neaktyvumo laikotarpiai<NOTE NOTE.ID="E0052" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tokia pati nuomonė išdėstyta D. Gatumel <QUOT.START ID="QS0088" REF.END="QE0088" CODE="201E"/>Le droit du travail en France (principes et approche pratique du droit du travail)<QUOT.END ID="QE0088" REF.START="QS0088" CODE="201C"/>, Edition Francis Lefebvre, 4 leidimas, Paryžius, 1993, p. 215.</P></NOTE> arba, <HT TYPE="ITALIC">Conseil d'État</HT> žodžiais, kai kuriose srityse darbas yra nutrūkstamojo pobūdžio arba mažesnio intensyvumo<NOTE NOTE.ID="E0053" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>M. Morand, op. cit., p. 6, teigiama, kad Prancūzijos lygiavertiškumo tvarka j tvarka pagal Vokietijos teisę, analizuota, sprendime Jaeger, panaši tuo, kad budėjimo laiką prilygina darbui pagal vidutinę reikalingų paslaugų trukmę (p. 8).</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>65.</NO.P><TXT>Taigi į dvinarį darbo laiko ir poilsio laiko santykį nėra neatsižvelgiama, nes teisiškai budėjimo laikas nelaikomas poilsio laiku ir yra skaičiuojamas kaip darbo laikas, nors ir mažesne apimtimi.</TXT></NP><NP><NO.P>66.</NO.P><TXT>Šis darbo vietoje praleisto laiko apskaičiavimo metodas neatitinka teismo praktikoje pateikiamo Direktyvos 93/104 aiškinimo, nes laikas, praleistas vykdant darbo veiklą, turi būti laikomas visu darbo laiku ir neleistini jokie mažinimai <HT TYPE="ITALIC"><NOTE NOTE.ID="E0054" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tos pačios nuomonės laikosi F. Morel, op. cil., p. 342; M. Morand, op. cit, p. 144; A. Johansson ir F. Meyer, op. cit., p. 157 ir 158.</P></NOTE>.</HT></TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>D —</NO.P><TXT>Siūlomas sprendimas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>67.</NO.P><TXT>Negalėjimas darbo vietoje praleisto laiko skaičiuoti skirtingai, atsižvelgiant į darbuotojo<?PAGE NO="I-10274"?> vykdomos veiklos intensyvumą, išplaukia iš to, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog darbo laiko sąvoka reikalauja, kad kartu būtų tenkinami visi trys Direktyvos 93/104 2 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai. Dėl šio reikalavimo atsiranda dvipolis santykis, kuriuo neleidžiama įtraukti naujų sąvokų ir neatsižvelgiama į darbo santykių raidą. Jis taip pat sukelia kitų problemų, paaiškinamų byloje dalyvaujančių valstybių narių rašytinėse pastabose, nes juo neatsižvelgiama į neaktyvumo darbo metu laikotarpius, juo nepaisoma atlikto darbo rezultato ir ignoruojamos kitos kategorijos, o tai neleidžia įvesti trečiosios, tarpinės arba <QUOT.START ID="QS0089" REF.END="QE0089" CODE="201E"/>pilkosios<QUOT.END ID="QE0089" REF.START="QS0089" CODE="201C"/>, laiko rūšies<NOTE NOTE.ID="E0055" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>P. Waquet <QUOT.START ID="QS0090" REF.END="QE0090" CODE="201E"/>Le temps de repos<QUOT.END ID="QE0090" REF.START="QS0090" CODE="201C"/>, Droit social, 2000, p. 288, nurodo <QUOT.START ID="QS0091" REF.END="QE0091" CODE="201E"/>tiers temps<QUOT.END ID="QE0091" REF.START="QS0091" CODE="201C"/>; taip pat nurodo ir V. J.-E. Ray <QUOT.START ID="QS0092" REF.END="QE0092" CODE="201E"/>Les astreintes, un temps du troisième type<QUOT.END ID="QE0092" REF.START="QS0092" CODE="201C"/>, Droit social, 1999, p. 250. Tačiau J. Barthélémy <QUOT.START ID="QS0093" REF.END="QE0093" CODE="201E"/>Temps de travail et de repos: l'apport du droit communautaire<QUOT.END ID="QE0093" REF.START="QS0093" CODE="201C"/>, Droit social, 2001, p. 78, nurodo <QUOT.START ID="QS0094" REF.END="QE0094" CODE="201E"/>temps gris<QUOT.END ID="QE0094" REF.START="QS0094" CODE="201C"/>.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>68.</NO.P><TXT>Šis aiškinimas skiriasi nuo to, kurį pateikė generaliniai advokatai bylose <HT TYPE="ITALIC">SIMAP</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">Jaeger,</HT> kuriose buvo siūloma 2 straipsnio 1 dalyje išdėstytus elementus laikyti savarankiškais aspektais.</TXT></NP><NP><NO.P>69.</NO.P><TXT>Byloje <HT TYPE="ITALIC">Simap</HT> generalinis advokatas A. Saggio tvirtino<NOTE NOTE.ID="E0056" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Anot F. Baron <QUOT.START ID="QS0095" REF.END="QE0095" CODE="201E"/>La notion de temps de travail en droit communautaire<QUOT.END ID="QE0095" REF.START="QS0095" CODE="201C"/>, Droit social, 2001, p. 1098, generalinis advokatas panaudojo <QUOT.START ID="QS0096" REF.END="QE0096" CODE="201E"/>labai tinkamus<QUOT.END ID="QE0096" REF.START="QS0096" CODE="201C"/> argumentus. Tas pats autorius kritikuoja tai, jog Teisingumo Teismas nesivadovavo generalinio advokato išdėstytu požiūriu, kuris buvo priimtinas dėl jo aiškumo, būtent, kad Direktyvos 93/104 tikslas -apsaugoti darbuotojus, Dėl to paties klausimo F. Morel <QUOT.START ID="QS0097" REF.END="QE0097" CODE="201E"/>Travail et repos: quelle articulation entre le droit communautaire et le droit national?<QUOT.END ID="QE0097" REF.START="QS0097" CODE="201C"/>, Droit social, 2004, p. 143, taip pat palaiko generalinio advokato nuomonę.</P></NOTE>, jog nors 2 straipsnio formuluotė leidžia laikyti, kad apskaičiuojant darbo laiką reikia atsižvelgti tik į laikotarpius, per kuriuos tenkinami visi šiame straipsnyje nurodyti kriterijai, šiame straipsnyje vartojamos netikslios sąvokos verčia manyti priešingai, nes visų trijų kriterijų taikymą sunku suderinti su direktyvos tikslais (34 punktas). Generalinis advokatas taip pat atkreipė dėmesį į praktines kumuliatyvaus taikymo pasekmes (35 punktas).</TXT></NP><NP><NO.P>70.</NO.P><TXT>Tokią pačią nuomonę išdėsčiau išvadoje, kurią pateikiau <HT TYPE="ITALIC">Jaeger</HT> byloje (28 punktas), nors pažymėjau, kad tik vieno kriterijaus nepakaktų, jog tam tikrus laikotarpius būtų galima skaičiuoti kaip darbo laiką (29 punktas). Įrodinėjau, kad laikotarpiai, kai darbuotojas yra darbo vietoje ir darbdavio žinioje, reiškia darbo laiką net ir tuomet, kai darbuotojas neatlieka savo pareigų, nes darbdavys turi teisę užduotis personalui skirti bet kuriuo metu. Tą patį galima pasakyti apie laikotarpius, kai darbuotojas yra darbe ir vykdo veiklą, tačiau nėra<?PAGE NO="I-10275"?> darbdavio žinioje, nes savarankiškai siekia konkretaus rezultato, ir apie laikotarpius, kai jis yra darbdavio žinioje bei vykdo savo pareigas, tačiau nėra darbo vietoje (30 punktas)<NOTE NOTE.ID="E0057" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Anot F. Morel, op. cit., p. 143, šio požiūrio privalumas buvojo lankstumas ir logiškumas.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>71.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo praktika taip pat sukėlė susirūpinimą Bendrijos teisės aktų leidėjui, kuris nusprendė galiojančias nuostatas pakeisti<NOTE NOTE.ID="E0058" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Žr. Komisijos komunikatą Tarybai, Europos Parlamentui, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui, Regionų komitetui ¡r socialiniams partneriams Bendrijos lygmeniu dėl Direktyvos 93/104 peržiūrėjimo (KOM(2003) 843, galutinis), ypač 3.2 punktą: <QUOT.START ID="QS0098" REF.END="QE0098" CODE="201E"/>Teisingumo Teismo praktikos įtaka<QUOT.END ID="QE0098" REF.START="QS0098" CODE="201C"/> (p. 22 ir 23). Išvadoje dėl komunikato (<REF.DOC.OJ COLL="C" NO.OJ="302" DATE.PUB="2004" PAGE.FIRST="74">OI. C 302, 2004, p. 74</REF.DOC.OJ>) Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetas <QUOT.START ID="QS0099" REF.END="QE0099" CODE="201E"/>nuostabą, kurią sprendimas kelia ir ES institucijoms, ¡r valstybėms narėms<QUOT.END ID="QE0099" REF.START="QS0099" CODE="201C"/> aiškina tuo, jog <QUOT.START ID="QS0100" REF.END="QE0100" CODE="201E"/>neatrodo, kad darbo laiko sąvokos (Direktyvoje 93/104) taikymo sritis buvo pakankamai išanalizuota ir aptarta<QUOT.END ID="QE0100" REF.START="QS0100" CODE="201C"/> (3.2.4 punktas).</P></NOTE>. Šiuo atžvilgiu pasiūlymu dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyvą 2003/98<NOTE NOTE.ID="E0059" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>KOM(2004) 607, galutinis. Aiškinamasis memorandumas nurodo, kad <QUOT.START ID="QS0101" REF.END="QE0101" CODE="201E"/>tam tikrų direktyvos nuostatų išaiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateikė kelių prašymų priimti prejudicinius sprendimus pagal Sutarties 234 straipsnį pagrindu, turėjo didelės įtakos <QUOT.START ID="QS0102" REF.END="QE0102" CODE="201E"/>darbo laiko<QUOT.END ID="QE0102" REF.START="QS0102" CODE="201C"/> sąvokai, taigi — ir esminėms direktyvos nuostatoms. Todėl Komisija buvo tos nuomonės, jog reikia ir tinkama nagrinėti šios teismo praktikos, ypač sprendimų SIMAP ir Jaeger, kuriuose nuspręsta, jog gydytojo budėjimas, kai jis privalo fiziškai būti ligoninėje, turi būti laikomas darbo laiku<QUOT.END ID="QE0101" REF.START="QS0101" CODE="201C"/>, poveikį (3 punktas), atsižvelgiant į tai, jog, kaip posėdyje pripažino Komisijos atstovas, siūlomi pakeitimai atspindi politinę valią valstybėms narėms suteikti didesnę veiksmų laisvę. Šiuo melu Europos Parlamentas yra pakeitęs pasiūlymą pirmajame svarstyme, todėl remiuosi teksiu, šios institucijos patvirtintu <DATE ISO="20050514">2005 m. gegužės 14 d.</DATE> (Įstatymo galią turinti Europos Parlamento rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, iš dalies keičiančios Direktyva. 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (KOM(2004) 0607-C6-0122/2004-2001/0209(COD)), kurią galima pažiūrėti adresu www.curoparl.cu.int.</P></NOTE>, siekiama įvesti dvi naujas sąvokas: <QUOT.START ID="QS0103" REF.END="QE0103" CODE="201E"/>budėjimo laiką<QUOT.END ID="QE0103" REF.START="QS0103" CODE="201C"/>, kai darbuotojas yra savo darbo vietoje arba kitoje jo darbavio nustatytoje darbo vietoje tam, kad dirbtų savo įprastą darbą ir (arba) vykdytų konkrečią veiklą ir užduotis, susijusias budėjimu (2 straipsnio 1a punktas), ir <QUOT.START ID="QS0104" REF.END="QE0104" CODE="201E"/>neaktyviąją budėjimo laiko dalį<QUOT.END ID="QE0104" REF.START="QS0104" CODE="201C"/>, kai darbuotojo buvimo vieta ta pati, tačiau jis neatlieka jokios veiklos ar užduočių, susijusių su budėjimu (2 straipsnio 1b punktas). <QUOT.START ID="QS0105" REF.END="QE0105" CODE="201E"/>Visas budėjimo laikotarpis<QUOT.END ID="QE0105" REF.START="QS0105" CODE="201C"/> laikomas darbo laiku, tačiau <QUOT.START ID="QS0106" REF.END="QE0106" CODE="201E"/>pagal kolektyvines sutartis, kitus susitarimus tarp darbuotojo ir darbdavio, įstatymus ar kitus teisės aktus<QUOT.END ID="QE0106" REF.START="QS0106" CODE="201C"/> neaktyvios tokio laikotarpio dalys <QUOT.START ID="QS0107" REF.END="QE0107" CODE="201E"/>gali būti skaičiuojamos ypatinga tvarka, laikantis maksimalaus savaitės vidutinio darbo laiko, numatyto 6 straipsnyje<QUOT.END ID="QE0107" REF.START="QS0107" CODE="201C"/> (2a straipsnis)<NOTE NOTE.ID="E0060" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Šiuo atžvilgiu žr. J. Barthélémy <QUOT.START ID="QS0108" REF.END="QE0108" CODE="201E"/>Temps de travail...<QUOT.END ID="QE0108" REF.START="QS0108" CODE="201C"/>, op. cit., p. 77 ir 78.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>72.</NO.P><TXT>Galimybė pagal teisės aktus ar kolektyvines sutartis pripažinti <QUOT.START ID="QS0109" REF.END="QE0109" CODE="201E"/>neaktyvių<QUOT.END ID="QE0109" REF.START="QS0109" CODE="201C"/> laikotarpių tikslų apskaičiavimą apimtų lygiavertiškumo tvarką.</TXT></NP><NP><NO.P>73.</NO.P><TXT>Visos šios priežastys verčia mane pakartoti ankstesnėse išvadose ginamą požiūrį ir siūlyti Teisingumo Teismui sąvokas aiškinti laisviau: tam, kad laikas būtų priskiriamas darbo laikui, jis nebūtinai turi tenkinti visus Direktyvos 93/104 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus, tiesa, vieno kriterijaus nepakaktų.</TXT></NP><?PAGE NO="I-10276"?><NP><NO.P>74.</NO.P><TXT>Jeigu Teisingumo Teismas priimtų šį pasiūlymą, poveikis darbo laikui apskaičiuoti būtų tas, kad proporcinga tvarka atitiktų Bendrijos priemonę ir nebereikėtų laukti siūlomų teisės aktų pakeitimų.</TXT></NP><NP><NO.P>75.</NO.P><TXT>Mano išdėstyti argumentai nepaneigia to, kad lygiavertiškumo tvarka kelia tam tikrų sunkumų, nes, atsižvelgiant į tai, kad ši tvarka sukuria teisinę fikciją (skirtą laiko, kai darbuotojas paprasčiausia yra darbo vietoje, laukdamas pareigų vykdymo, vertei sumažinti tuo pagrindu, kad manoma, jog šis laikas yra mažiau produktyvus), reikia nustatyti taisykles, reglamentuojančias procentinę dalį, kuria mažinamas darbo laikas.</TXT></NP><NP><NO.P>76.</NO.P><TXT>Kita vertus, pernelyg laisvas sąvokų aiškinimas panaikintų jų skirtumus ir susitarimų pailginti darbo dieną atžvilgiu, nors numatytų ribų formaliai būtų laikomasi -nepaisant plataus sąvokų aiškinimo, realus darbo laikas šių ribų neviršytų<NOTE NOTE.ID="E0061" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>F. Favennec-Héry, <QUOT.START ID="QS0110" REF.END="QE0110" CODE="201E"/>Les 35 heures: injonction ou incitation<QUOT.END ID="QE0110" REF.START="QS0110" CODE="201C"/>, <HT TYPE="ITALIC">Droit social,</HT> 1997, p. 1073 ir paskesni.</P></NOTE> — iš tikrųjų šios ribos būtų pažeidžiamos ir atitinkamų darbuotojų apsauga atsidurtų pavojuje. Turėdamas tai omenyje, Prancūzijos vyriausybės atstovas posėdyje pripažino, kad direktyvoje numatyta maksimali savaitės riba kartais yra viršijama.</TXT></NP><NP><NO.P>77.</NO.P><TXT>Be to, per budėjimą suinteresuotasis asmuo savo laiko, kurį jis praleidžia budėjimo poste, laisvai netvarko. Pagal darbo sutartį jis turi teikti paslaugas vieną ar daugiau kartų, kaip to reikalauja aplinkybės, ir neįmanoma iš anksto žinoti, kiek tokių atvejų bus. Taip pat būna atvejų, kai naktis praeina ramiai, neturint atlikti jokių veiksmų. Būtų sudėtinga daugybę galimybių ir reikšmingų veiksnių sudėti į teisingą, proporcingą formulę.</TXT></NP><NP><NO.P>78.</NO.P><TXT>Šiuo atžvilgiu darbo laiko apskaičiavimas išeina už matematinių veiksmų ribų. Darbo laiko sąvoka yra susijusi su silpnesnės šalies apsauga ir sukuria teisinių taisyklių, kurios atspindi nuolatinį darbo sąlygų gerinimą, sistemą. Įtvirtinant lygiaverčius faktorius, atsisakoma protekcionistinio požiūrio ir suteiktos paslaugos vertinamos civilinės teisės požiūriu, o tai lemia materialinę lygybę<NOTE NOTE.ID="E0062" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Dėl ne visos darbo dienos darbo žr. H. Merino Senovilla, op. cit, p. 173 ir 174.</P></NOTE>.</TXT></NP><NP><NO.P>79.</NO.P><TXT>Pagaliau dėl ribotos Direktyvos 93/104 taikymo srities nepageidautina spręsti kitų prieštaringų klausimų, pavyzdžiui, dėl proporcingos<?PAGE NO="I-10277"?> tvarkos naudingumo nustatant darbo užmokesčio dydžius<NOTE NOTE.ID="E0063" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Dėl atitikties šiuo atžvilgiu žr. M. Morand, op. cit., p. 9, ir F. Morel, op. cit., p. 144, kur tain pat teigiama, jog lygiavertiškumo tvarka gali būti taikoma kitose srityse, pavyzdžiui, viršvalandžiai ar kompensuojamasis poilsis. Tie palys autoriai tvirtina, kad pagal Darbo kodekso L. 212-4 straipsnį nebūtina atlyginti už visą lygiavertį laiką ar į jį atsižvelgti minimalaus darbo užmokesčio tikslais.</P></NOTE>, apie kurį užsiminta kai kuriose šioje byloje pateiktose rašytinėse pastabose. Teisė reguliuoti atlyginimo skaičiavimo metodus mažiau intensyvaus darbo laikotarpių atžvilgiu neginčijama<NOTE NOTE.ID="E0064" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Kaip per posėdį pažymėjo Nyderlandų vyriausybės atstovas, šis klausimas su byla nesusijęs.</P></NOTE>. Bet kuriuo atveju, kaip minėtose bylose nusprendė Teisingumo Teismas, ekonominės pasekmės netrukdo taikyti Bendrijos taisyklių; direktyvos penkta konstatuojamoji dalis pakankamai aiškiai nurodo, kad <QUOT.START ID="QS0111" REF.END="QE0111" CODE="201E"/>tikslo gerinti darbuotojų saugą, higieną ir sveikatą darbe neturėtų nusverti grynai ekonominės priežastys<QUOT.END ID="QE0111" REF.START="QS0111" CODE="201C"/>.</TXT></NP></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>E —</NO.P><TXT>Bendrijos sąvokų taikymas</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>80.</NO.P><TXT>Direktyva 93/104 nustato maksimalią 48 valandų darbo per septynių dienų laikotarpį ribą (6 straipsnis). Kitos direktyvos nuostatos yra susijusios su poilsio laikotarpiais (3 straipsnis), pertraukomis (4 straipsnis), savaitės poilsiu (5 straipsnis) ir kasmetinėmis atostogomis (7 straipsnis), o tai paaiškinama poreikiu apsaugoti darbuotojus nuo jų pačių veiksmų, taip užbėgant už akių natūraliai tendencijai dirbti daugiau, kad padidėtų atlyginimas<NOTE NOTE.ID="E0065" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>P. Waquet <QUOT.START ID="QS0112" REF.END="QE0112" CODE="201E"/>En marge de la loi Aubry: travail effectif et vie personnelle du salarié<QUOT.END ID="QE0112" REF.START="QS0112" CODE="201C"/>, Droit social, 1998, p. 963-969.</P></NOTE>. Nakties darbą reglamentuojančios nuostatos yra griežtesnės ir, be kitų garantijų, darbas turi neviršyti <QUOT.START ID="QS0113" REF.END="QE0113" CODE="201E"/>per parą &lt;...&gt; vidutiniškai aštuonių valandų<QUOT.END ID="QE0113" REF.START="QS0113" CODE="201C"/> (8-11 straipsniai).</TXT></NP><NP><NO.P>81.</NO.P><TXT>Direktyvą perkeliančiomis nacionalinėmis nuostatomis galima suteikti aukštesnio lygio apsaugą, kuri turi būti nustatoma visuotiniu, o ne analitiniu vertinimu -taisyklė po taisyklės, — nes kitoks būdas iškreiptų tvarką ir keistų jos požymius.</TXT></NP><NP><NO.P>82.</NO.P><TXT>Iš tokio požiūrio aišku, kad savaitės darbo laiko sąvoka turi būti visa grindžiama struktūrinio pobūdžio Bendrijos apibrėžimais. Valstybėms narėms negali būti leista pažeidžiant šias sąvokas slapta mažinti savaitės darbo laiką.</TXT></NP><NP><NO.P>83.</NO.P><TXT>Nors yra kelios nukrypti nuo Bendrijos taisyklių leidžiančios nuostatos<NOTE NOTE.ID="E0066" NUMBERING.CONTINUED="YES"><P>Tokios nukrypti leidžiančios nuostatos gali būti bendros (nustatytos įstatymais ir kitais teisės aktais), kolektyvinės (nustatytos kolektyvinėmis sutartimis) arba individualios (nustatytos darbdavių ir darbuotojų susitarimais) — 17 straipsnis.</P></NOTE>, nė viena iš<?PAGE NO="I-10278"?> jų 2 straipsniui netaikoma, nes valstybės narės neturi jokios diskrecijos keisti šiame straipsnyje išdėstytų nuostatų. Taip pat ir teisė suteikti aukštesnio lygio apsaugą nereiškia, kad valstybės narės gali iškreipti esminius teisės akto elementus.</TXT></NP><NP><NO.P>84.</NO.P><TXT>Apibendrinant galima pažymėti, kad <QUOT.START ID="QS0114" REF.END="QE0114" CODE="201E"/>darbo laiko<QUOT.END ID="QE0114" REF.START="QS0114" CODE="201C"/> ir <QUOT.START ID="QS0115" REF.END="QE0115" CODE="201E"/>poilsio laiko<QUOT.END ID="QE0115" REF.START="QS0115" CODE="201C"/> sąvokos yra pagrindiniai apibrėžimai, kurie taikomi bendrai ir turi poveikį kitoms Direktyvos 93/104 nuostatoms. Taigi šios sąvokos nepriklauso nacionalinės teisės aktų leidėjų, kurie turi teisę reguliuoti tam tikrus darbo laiko klausimus, tačiau privalo laikytis esminių Bendrijos teisės akto reikalavimų, dispozicijai.</TXT></NP></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P>VI —</NO.P><TXT>Išvada</TXT></NP></TI></TITLE><NP><NO.P>85.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į išdėstytus svarstymus, siūlyčiau Teisingumo Teismui j Prancūzijos <HT TYPE="ITALIC">Conseil d'État</HT> pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START ID="QS0116" REF.END="QE0116" CODE="201E"/>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="19931123">1993 m. lapkričio 23 d.</DATE> Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų nedraudžia lygiavertiškumo tvarkos, pagal kurią siekiant darbo saugos ir sveikatos apsaugos atsižvelgiama į visą darbuotojo darbo vietoje praleistą laiką, tačiau neaktyvumo laikotarpių metu atliekamam mažiau intesyviam darbui taikomas paskirstymo mechanizmas.</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Direktyvą 93/104 įgyvendinančios nuostatos visais atvejais turi atitikti jos 2 straipsnyje įtvirtintas sąvokas.<QUOT.END ID="QE0116" REF.START="QS0116" CODE="201C"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>