Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

ANDREA BIONDI IŠVADA,

pateikta 2026 m. gegužės 21 d.(1)

Byla C‑459/24 P

Ideella föreningen Svenska Bankföreningen med firma Svenska Bankföreningen, Näringsverksamhet

prieš

Europos Komisiją

„ Apeliacinis skundas – Valstybės pagalba – Švedijos mokesčių teisė – Rizikos mokestis – Europos Komisijos sprendimas neteikti prieštaravimų – Atrankumas – Priemonės tikslas “

I.      Įžanga

1.        Kalbant apie valstybės pagalbą ir apmokestinimą, galima pacituoti gerokai per švelnų generalinės advokatės J. Kokott teiginį, kad atrankumo klausimas neišvengiamai „kelia nemažai sunkumų“(2).

2.        Iš tiesų akivaizdu, kad apmokestinimas nėra tik viešosioms išlaidoms finansuoti skirtų pajamų surinkimo priemonė. Juo taip pat siekiama platesnių tikslų, įskaitant pajamų perskirstymą, tarptautinio konkurencingumo skatinimą, skolos valdymą ir, deja, kartais – nepagrįsto pranašumo suteikimą tam tikrų kategorijų mokesčių mokėtojams. Esant šioms aplinkybėms atrankumo, kaip nediskriminavimo principo užtikrinimo priemonės, taikymas tampa ypač svarbus (ir iš esmės sudėtingas), kiek tai susiję su nacionalinės teisės aktais, kurie dėl savo pobūdžio siejami su diferencijavimu ir diskrecijos įgyvendinimu.

3.        Vis dėlto šie sunkumai neturėtų nepagrįstai trukdyti taikyti įtvirtintų Sąjungos valstybės pagalbos teisės principų. Jau Sprendime Italija / Komisija (kiek pamenu, tai yra pirmoji byla, kurioje išnagrinėta su valstybės pagalba siejama mokestinė priemonė) Teisingumo Teismas suformulavo du pagrindinius valstybės pagalbos kontrolės principus. Pirma, pagalbos sąvoka yra objektyvaus pobūdžio ir nekinta atsižvelgiant į nacionalinės reguliavimo kompetencijos sritį, kurioje ji teikiama. Antra, tai, kad tam tikroje srityje, įskaitant apmokestinimą, kompetencija priklauso valstybėms narėms, nereiškia, kad negali būti tikrinama, ar jos įgyvendinimas suderinamas su Sąjungos teise(3).

4.        Tokios išvados turi ne vien istorinę arba doktrininę reikšmę. Jos išlieka tiesiogiai itin aktualios šiam apeliaciniam skundui, kuriame keliamas klausimas, ar mokestis, taikomas tik devynioms kredito įstaigoms konkurencingoje rinkoje, kurioje veikia daugiau kaip 100 veiklos vykdytojų, yra atrankusis, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

5.        Švedijos bankininkų asociacija Ideella föreningen Svenska Bankföreningen med firma Svenska Bankföreningen, Näringsverksamhet (toliau – apeliantė), nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu bendro intereso klausimais atstovaujanti 31 savo nariui, prašo panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. Sprendimą Svenska Bankföreningen ir Länsförsäkringar Bank / Komisija(4) (toliau – skundžiamas sprendimas). Šiuo sprendimu Bendrasis Teismas atmetė apeliantės ir vienos iš jos narių – Länsförsäkringar Bank AB – ieškinį dėl 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Komisijos sprendimo COM(2021) 8637 final dėl valstybės priemonės SA.56348 (2021/N) – Švedija: Švedijos kredito įstaigų mokestis (toliau – ginčijamas sprendimas) panaikinimo.

II.    Ginčo aplinkybės, ginčijamas sprendimas ir skundžiamas sprendimas

6.        2021 m. rugsėjo 3 d. Švedijos Karalystė pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai apie Įstatymo dėl kredito įstaigų mokėtino rizikos mokesčio projektą ir apie planus iš dalies pakeisti Užsienio mokesčio kredito įstatymą (toliau kartu – įstatymo projektas)(5). Vis dėlto Švedijos Karalystė manė, kad nustatytas mokestis (toliau – rizikos mokestis) neatitinka SESV 107 straipsnio 1 dalyje numatytų atrankumo kriterijų, tad nėra valstybės pagalba. Įstatymo projektas buvo priimtas ir įstatymas įsigaliojo 2022 m. sausio 1 d.

7.        Remiantis skundžiamo sprendimo 5–9 punktais, nagrinėjant šį apeliacinį skundą įstatymo projekto turinį galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

8.        Pagal įstatymo projekto 2.1 punkto 1 skirsnį kredito įstaigos turi mokėti mokestį valstybei.

9.        Įstatymo projekto 2.1 punkto 4 skirsnyje nustatyta, kad Švedijos kredito įstaigos apmokestinamos rizikos mokesčiu, kai jų skolinių įsipareigojimų suma mokestinių metų pradžioje viršija įstatymo projekte nustatytą ribą(6). Įstatymo projekto motyvuose, susijusiuose su minėtu skirsniu, siekiant apibrėžti kredito įstaigas, t. y. Švedijos bankus ir Švedijos bendroves, veikiančias kredito rinkoje, taip pat užsienio bankus ir užsienio kredito bendroves, daroma nuoroda į Švedijos teisę. Iš to matyti, kad mokesčiu apmokestinamos devynios kredito įstaigos (skundžiamo sprendimo 5 ir 6 punktai).

10.      Įstatymo projekto 2.1 punkto 5 skirsnyje nustatyta riba yra 150 mlrd. Švedijos kronų (toliau – SEK) (apie 13,3 mlrd. EUR) mokestiniais metais, prasidedančiais 2022 m. Tais mokestiniais metais, kurie prasideda 2023 m. arba vėliau, riba yra 150 mlrd. SEK, padauginta iš skaičiaus, kurį sudaro kainos bazinio dydžio 2022 m. ir tais metais, kuriais prasidėjo atitinkami mokestiniai metai, santykis, išreikštas dviejų skaitmenų po kablelio procentine dalimi, suapvalinta į mažesnę pusę, padidinus ją dviem procentiniais punktais. (skundžiamo sprendimo 7 punktas).

11.      2.1 punkto 6 skirsnyje įtvirtintos specialiosios nuostatos, reglamentuojančios atvejus, kai kredito įstaiga priklauso kredito įstaigų grupei (skundžiamo sprendimo 8 punktas).

12.      Įstatymo projekto 2.1 punkto 9 skirsnyje įtvirtintas mokesčio tarifas – 0,05 % nuo apmokestinamos kredito įstaigos skolinių įsipareigojimų sumos. Įstatymo projekto 2.2 punkte numatyta, kad 2023 mokestiniais metais tarifas padidinamas iki 0,06 % (skundžiamo sprendimo 9 punktas).

13.      Ginčijamame sprendime, priimtame atlikus pirminį patikrinimą pagal Reglamento (ES) 2015/1589(7) 4 straipsnio 3 dalį, Komisija padarė išvadą, kad mokestis nėra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes neatitinka šioje nuostatoje numatyto atrankumo kriterijaus.

14.      Apeliantė ir viena iš jos narių (toliau kartu – ieškovės pirmojoje instancijoje) Bendrajame Teisme pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Jos rėmėsi vieninteliu ieškinio pagrindu, grindžiamu jų procesinių teisių pažeidimu. Jos tvirtino, kad atlikdama rizikos mokesčio analizę Komisija turėjo susidurti su dideliais sunkumais ir pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 2015/1589 4 straipsnio 4 dalį, suteikdama joms galimybę pareikšti savo nuomonę. Esant šioms aplinkybėms jos ginčijo Komisijos vertinimus dėl mokesčio atrankumo. Švedijos Karalystė įstojo į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

15.      Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, jog Komisijai turėjo kilti abejonių dėl rizikos mokesčio kvalifikavimo pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, todėl ji turėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą. Taigi jis atmetė visą ieškinį ir priteisė iš jų bylinėjimosi išlaidas.

III. Analizė

A.      Pirminės pastabos

16.      Pagal šios išvados 3 punkte nurodytus principus Teisingumo Teismas nuolat pažymi, kad valstybių narių priemonės, kurių jos imasi Sąjungos teisėje nesuderintose srityse, nėra pašalintos iš SESV nuostatų dėl valstybės pagalbos kontrolės taikymo srities. Vadinasi, valstybės narės neturi patvirtinti jokių mokestinių priemonių, kurios gali būti laikomos su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba(8). Tai nėra vien tušti žodžiai, o veikiau konkreti platesnio ir įtvirtinto principo išraiška: nacionalinė kompetencija yra ribojama, kai ji daro įtaką Sąjungos teisės įgyvendinimui ar taikymui.

17.      Taigi valstybės pagalbos taisyklės neturi būti laikomos atskira „sistema“. Jos veikiau yra esminis Sąjungos vidaus rinkos valdymo elementas. Iš tiesų, nors Komisijai nereikia išsamiai įvertinti kiekvienos Sąjungos nuostatos, kurią gali paveikti nacionalinė priemonė, Teisingumo Teismas ne kartą patvirtino, kad valstybės pagalba, kuria pažeidžiamos Sąjungos teisės nuostatos ar bendrieji principai, negali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka(9).

18.      Nagrinėjamu atveju Švedijos rizikos mokestis ne tik aiškiai gali turėti įtakos valstybės pagalbos teisės taikymui, bet ir akivaizdžiai pažeidžia Sąjungos teisės sritį, kuri jau buvo (iš esmės) suderinta, t. y. Sąjungos bankų reguliavimo sistemą, kuria siekiama išsaugoti finansų sistemos stabilumą (toliau – Sąjungos bankų reguliavimo sistema).

19.      Sąjungos bankų reguliavimo sistema apima, be kita ko(10), bankų gaivinimo ir pertvarkymo sistemą, t. y. Bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvą(11) (toliau – BGPD), rizikos ribojimo reikalavimų sistemą, t. y. Kapitalo reikalavimų reglamentą(12) (toliau – KRR) ir Kapitalo reikalavimų direktyvą(13) (toliau – KRD), bei indėlių garantijų sistemą, kurią sudaro Indėlių garantijų sistemų direktyva(14) (toliau – IGSD). Ji taip pat apima Reglamentą (ES) Nr. 806/2014, kuris taikomas bankų sąjungoje įsteigtoms kredito įstaigoms(15).

20.      KRR kartu su KRD sudaro riziką ribojančių kapitalo reikalavimų sistemą(16), reglamentuojančią, visų pirma, kredito įstaigoms skirtas rizikos ribojimo taisykles. Po 2008 m. pasaulinės finansų krizės Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė, kad būtina apsaugoti Sąjungos bankininkystės aplinką nustatant kredito įstaigoms taikomus kapitalo poreikio reikalavimus, kurie būtų proporcingi atitinkamai rizikai(17). Dėl IGSD pažymėtina, kad ja siekiama stiprinti vidaus rinką sudarant palankesnes sąlygas įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti finansines paslaugas, kartu didinant bankų sistemos stabilumą ir užtikrinant indėlininkų apsaugą(18). BGPD teisės aktų leidėjas siekė suteikti institucijoms patikimą priemonių rinkinį pakankamai anksti ir greitai įsikišti į nepatikimos arba žlungančios įstaigos veiklą, kad būtų užtikrintas įstaigos ypatingos svarbos finansinių ir ekonominių funkcijų tęstinumas ir kartu kiek įmanoma sumažintas įstaigos žlugimo poveikis ekonomikai ir finansų sistemai(19).

21.      Šis ilgas nukrypimas į Sąjungos bankų reguliavimo sistemą skirtas tik tam, kad pasakyčiau: mano nuomone, nors nė vienoje jos nuostatoje aiškiai neribojama valstybių narių teisė priimti mokestinio pobūdžio priemones, kaip antai nustatyti rizikos mokestį, tokių priemonių priėmimas negali pakenkti šia sistema siekiamiems tikslams(20). Man atrodo, kad, nepaisant valstybių narių autonomijos mokesčių srityje, Sąjungos bankų reguliavimo sistemos išsamumas turėjo užtikrinti ypatingą Komisijos dėmesį nagrinėjant šias taisykles galinčią pažeisti nacionalinę mokestinę priemonę, be kita ko, jos atrankumo vertinimo etape.

22.      Atsižvelgdamas į tai primenu, kad, nepaisant tam tikrų sunkumų, kylančių dėl nacionalinių mokestinių priemonių, atrankumo vertinimas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį visada turi būti atliekamas taikant Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nustatytą trijų etapų patikrinimą(21). Šis patikrinimas vienodai tinka įvairioms nacionalinėms priemonėms, nepaisant su jomis siejamos konkrečios nacionalinės kompetencijos, ir yra pakankamai lankstus tam, kad būtų galima atsižvelgti į mokestinių priemonių ypatumus.

23.      Tam, kad atlikdama trijų etapų atrankumo patikrinimą Komisija galėtų kvalifikuoti nacionalinę mokestinę priemonę kaip „atrankiąją“, ji turi, pirma, apibrėžti atitinkamoje valstybėje narėje taikomą referencinę sistemą, t. y. „įprastą“ mokesčių sistemą, ir, antra, įrodyti, kad nagrinėjama mokestine priemone nukrypstama nuo referencinės sistemos, nes pagal ją diferencijuojami veiklos vykdytojai, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į šia sistema siekiamą tikslą, yra panaši. Vis dėlto sąvoka „valstybės pagalba“ neapima priemonių, kuriomis diferencijuojamos įmonės, kurių faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į nagrinėjamos teisinės sistemos tikslą, yra panaši, ir kurios dėl to yra a priori atrankiosios, jeigu atitinkama valstybė narė, trečia, įrodo, jog ši diferenciacija pateisinama, nes atsiranda dėl sistemos, pagal kurią tos priemonės taikomos, pobūdžio ar struktūros(22).

24.      Teisingumo Teismas pažymėjo, kad referencinės sistemos nustatymas pirmajame atrankumo patikrinimo etape yra ypač svarbus mokesčių priemonių atveju, nes ekonominio pranašumo, kaip jis suprantamas pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, buvimas gali būti nustatytas tik jas palyginus su vadinamuoju „įprastu“ apmokestinimu(23). Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas patikslino, kad kai nagrinėjama mokestinė priemonė yra neatsietina nuo atitinkamos valstybės narės bendros apmokestinimo sistemos, reikia remtis būtent šia sistema. Vis dėlto, kai paaiškėja, kad tokia priemonė yra aiškiai atskirtina nuo minėtos bendros sistemos, negalima atmesti galimybės, kad referencinis pagrindas, į kurį reikia atsižvelgti, yra siauresnis už šią bendrą sistemą ar net gali būti pati ši priemonė, jeigu ji yra savarankišką teisinę logiką atitinkanti norma ir neįmanoma nustatyti darnaus norminio vieneto, nepatenkančio į šią priemonę(24).

25.      Žinoma, valstybė narė turi nustatyti kiekvieno mokesčio sudedamąsias savybes. Tai, be kita ko, yra mokesčio tarifas, apmokestinamoji vertė, apskaičiavimo metodai, apmokestinimo momentas ir ribos. Neseniai priimtame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, kad iš esmės reikia atsižvelgti ir į galimą neapmokestinimą(25). Šios savybės iš principo apibrėžia referencinę sistemą arba „įprastą“ mokesčių sistemą, į kurią atsižvelgiant reikia analizuoti atrankumo sąlygą(26). Vis dėlto ši išvada neturi įtakos galimybei konstatuoti, kad pats iš nacionalinės teisės išplaukiantis referencinis pagrindas yra nesuderinamas su Sąjungos teise valstybės pagalbos srityje, nes nagrinėjama mokesčių sistema buvo sukurta pagal akivaizdžiai diskriminuojančius kriterijus, kuriais siekta apeiti tą teisę(27).

B.      Apeliacinis skundas

26.      Grįsdama apeliacinį skundą, apeliantė nurodo keturis pagrindus.

27.      Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, antrojo pagrindo pirma dalis ir ketvirtasis pagrindas pateikti dėl skundžiamo sprendimo 39–43 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus dėl rizikos mokesčio tikslo nustatymo. Todėl juos išnagrinėsiu kartu.

1.      Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, antrojo pagrindo pirma dalis ir ketvirtasis pagrindas

28.      Pateikdama apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai apibrėžė rizikos mokesčio tikslą, taigi padarė teisės klaidą taikydamas SESV 107 straipsnio 1 dalį, kiek tai susiję su atrankumo kriterijumi. Apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas nustatė, jog rizikos mokesčio tikslas yra apmokestinti „sisteminę riziką keliančias kredito įstaigas“, o Švedija įstatymo projekte ir Komisija ginčijamame sprendime nurodė, kad šis tikslas yra apmokestinti „dideles“, o ne „sisteminę reikšmę turinčias“ kredito įstaigas. Apeliantės nuomone, dėl šios teisės klaidos visa referencinės sistemos analizė yra klaidinga ir vien jos pakanka skundžiamo sprendimo panaikinimui pagrįsti.

29.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė teigia, kad Komisija, taigi ir Bendrasis Teismas, pritarė dažnai neaiškiems ir neapibrėžtiems Švedijos Karalystės argumentams, kuriais remiantis aiškinamas rizikos mokesčio tikslas ir loginis pagrindas. Ji tvirtina, kad šis netikslumas turėjo paskatinti Komisiją pradėti oficialią tyrimo procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, siekiant geriau suprasti šią priemonę. Apeliantės nuomone, dėl šios priežasties skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nepaisant to, ar Teisingumo Teismas pritars pirmajam pagrindui.

30.      Pateikdama apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir įrodymus, nes skundžiamo sprendimo 40 ir 41 punktuose klaidingai nustatė nagrinėjamo mokesčio tikslą. Apeliantė remiasi argumentais, kuriais grindžia apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą.

31.      Paskui įvertinsiu apeliantės argumentų pagrįstumą, pirmiausia išnagrinėjęs tinkamą Bendrojo Teismo išvadų dėl rizikos mokesčio tikslo kontrolės lygį.

a)      Taikytinas Bendrojo Teismo išvadų dėl rizikos mokesčio tikslo kontrolės lygis

32.      Apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai aiškino įstatymo projekto skirsnį, kuriame Švedijos teisės aktų leidėjas paaiškino rizikos mokesčio įvedimo priežastis ir jo tikslus. Komisija tvirtina, jog tam, kad toks argumentas būtų priimtinas Teisingumo Teisme, apeliantė turi įrodyti, kad buvo iškraipytos faktinės aplinkybės.

33.      Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą apeliacinis skundas dėl Bendrojo Teismo sprendimų gali būti paduotas tik teisės klausimais ir laikantis „Statute numatytų sąlygų bei neperžengiant jame nustatytų ribų“. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoje pastraipoje esančiame apeliacinio skundo galimų pagrindų sąraše patikslinama, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo(28).

34.      Tiesa, dėl Bendrojo Teismo pateiktų su nacionaline teise susijusių vertinimų, kurie valstybės pagalbos srityje laikomi faktinių aplinkybių vertinimu, nagrinėjimo per apeliacinį procesą reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tikrinti tik tai, ar ši teisė buvo iškraipyta(29).

35.      Vis dėlto iš Teisingumo Teismo negalima atimti galimybės patikrinti, ar tokie vertinimai savaime nėra Sąjungos teisės pažeidimas(30). 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimo Liuksemburgas ir kt. / Komisija(31) 78 punkte Teisingumo Teismas patikslino, kad „argumentai, kuriais ginčijamas referencin[ės sistemos] pasirinkimas arba jo[s] apibrėžimas pirmajame atrankiojo pranašumo analizės etape, yra priimtini, nes ta analizė atliekama teisiškai kvalifikuojant nacionalinę teisę remiantis Sąjungos teisės nuostata“.

36.      Komisija teigia, kad šie patikslinimai siejami tik su referencinės sistemos nustatymu atrankumo patikrinimo pirmajame etape ir netaikomi nustatant mokesčio, kuris turi būti vertinamas pagal valstybės pagalbos taisykles, tikslą. Negalima sutikti su šiuo argumentu.

37.      Pirma, Teisingumo Teismo išvada, padaryta Sprendimo Liuksemburgas ir kt. / Komisija 78 punkte, aiškiai taikoma bendrai atrankumo analizei, taigi ir kiekvienam iš jos trijų etapų.

38.      Antra, Komisijos nurodyto apribojimo nepatvirtina logika, kuria grindžiami Teisingumo Teismo argumentai, išdėstyti Sprendimo Liuksemburgas ir kt. / Komisija 79 punkte. Šiame punkte Teisingumo Teismas nurodė, jog „[p]ripažinti, kad Teisingumo Teismas negali nustatyti, ar Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai apibrėžė reikšmingą referencinį pagrindą, jo aiškinimą ir taikymą kaip lemiamą kriterijų nagrinėjant, ar suteiktas atrankusis pranašumas, reikštų pripažinti, kad Bendrasis Teismas pažeidė Sąjungos pirminės teisės nuostatą, t. y. SESV 107 straipsnio 1 dalį, o už šį pažeidimą negali būti baudžiama apeliaciniu skundu; tai prieštarautų SESV 256 straipsnio 1 dalies antrai pastraipai“(32).

39.      Taigi, remdamasis Sprendimo Liuksemburgas ir kt. / Komisija 78 ir 79 punktuose išdėstytais argumentais, manau, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tikrinti Bendrojo Teismo vertinimus dėl nacionalinės teisės, susijusius su mokestinės priemonės tikslo apibrėžtimi, siekdamas atlikti atrankumo analizę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

40.      Darytina išvada, kad nagrinėjant apeliantės argumentus, kuriais grindžiamas apeliacinio skundo pirmasis pagrindas, neturėtų būti apsiribota klausimu, ar buvo pateikta įstatymo projekto tam tikro skirsnio iškraipymo įrodymų.

b)      Apeliacinio skundo pirmasis pagrindas

41.      Siekdamas išnagrinėti apeliantės argumentus, paeiliui išnagrinėsiu rizikos mokesčio tikslo apibrėžtį, pateiktą skundžiamame sprendime, ginčijamame sprendime ir įstatymo projekte.

1)      Rizikos mokesčio tikslas skundžiamame sprendime

42.      Skundžiamo sprendimo 41 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad iš įstatymo projekto matyti, jog rizikos mokesčio tikslas buvo „stiprinti viešuosius finansus gerinant juos ir išsaugant nedidelę valstybės skolą, kad būtų sudaryta marža būsimoms finansų krizėms valdyti, įpareigojant mokėti mokestį dideles kredito įstaigas, kurių žlugimas ar dideli sutrikimai dėl jų dydžio bei svarbos finansų sistemos veikimui savaime gali kelti sisteminę riziką ir padaryti labai neigiamą poveikį minėtai sistemai ir visai ekonomikai, dėl ko visuomenė patirtų didelių netiesioginių išlaidų“. Tokia pati labai plati apibrėžtis pateikta skundžiamo sprendimo 58, 80, 81, 93 ir 120 punktuose. Nors skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas patikslino, kad „[rizikos] mokesčiu siekiama ne užkirsti kelią kredito įstaigų keliamai rizikai ar ją ištaisyti“(33), aiškiai akcentuojama „sisteminė rizika“, kurią apmokestinamos kredito įstaigos gali kelti „finansų sistemos veikimui“ dėl savo „dydžio bei svarbos“.

2)      Rizikos mokesčio tikslas ginčijamame sprendime

43.      Ginčijamo sprendimo 6–8 konstatuojamosiose dalyse rizikos mokestis apibrėžtas kaip „metinis mokestis, taikomas Švedijoje veikiančioms didelėms kredito įstaigoms“, kurio tikslas – „stiprinti viešuosius finansus didelių kredito įstaigų, galinčių sukelti dideles netiesiogines išlaidas visuomenei, įmokomis, taip sukuriant galimybę padengti tokias netiesiogines išlaidas, atsirandančias dėl būsimų finansų krizių“. Rizikos mokesčiu apmokestinami asmenys vadinami „didelėmis kredito įstaigomis“, kurios, „dėl savo dydžio ir svarbos gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų visuomenei finansų krizės atveju“. Šiose konstatuojamosiose dalyse apibrėžiant rizikos mokesčio tikslą nevartojamos sąvokos „sisteminė rizika“ ar „sisteminės svarbos“ kredito įstaigos.

44.      Vis dėlto, siekdama įvertinti, ar apmokestinamųjų asmenų pasirinkimas ir rodiklis, į kurį atsižvelgiant nustatomi šie asmenys, atskleidžia akivaizdžiai diskriminacinius elementus, Komisija nurodo, kad didelės kredito įstaigos gali būti „sisteminės svarbos“ ir kad skolinių įsipareigojimų dydis yra „rodiklis, tinkamai atspindintis sisteminę riziką, kurią gali kelti kredito įstaiga“, taip pat „svarbus rodiklis, atspindintis tiek kredito įstaigos svarbą, tiek jos indėlį į riziką, kurią gali kelti jos įsipareigojimų nevykdymas“(34). Žinoma, atlikdama šiuos vertinimus Komisija pažymėjo, kad rizikos mokesčio tikslas – apmokestinti kredito įstaigas, galinčias sukelti didelių netiesioginių išlaidų(35). Vis dėlto kitos ginčijamo sprendimo konstatuojamosios dalys yra ne tokios aiškios. Nors Komisija niekada atvirai neteigė, kad Švedijos įstatymų leidėjo tikslas buvo apmokestinti kredito įstaigas, kurios kelia sisteminę riziką finansų sistemai, kai kurie jos vertinimai atrodo sunkiai suderinami su kitokia šio tikslo apibrėžtimi(36), o tai rodo, kad šis klausimas iš esmės nėra aiškiai aptartas.

3)      Rizikos mokesčio tikslas įstatymo projekte

45.      Švedijos įstatymų leidėjo įstatymo projekte pateikti paaiškinimai rodo dar didesnį aiškumo trūkumą dėl paties rizikos mokesčio tikslo ir loginio pagrindo.

46.      Iš Bendrojo Teismo bylos medžiagoje esančių parengiamųjų dokumentų, kuriais remiantis buvo nustatytas šis mokestis(37), matyti, kad mokesčio įvedimo finansų sektoriuje planas parengtas dar 2015 m.(38) Pasiūlymas padidinti kredito įstaigų, kurios finansų krizės atveju gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų visuomenei, apmokestinimą buvo įgyvendintas 2020 m., kai Švedijos finansų ministras pateikė memorandumą „Rizikos mokestis tam tikroms kredito įstaigoms“, kuris buvo peržiūrėtas 2021 m. ir vėliau apie jį pranešta Komisijai.

47.      Įstatymo projekto 5.1 skirsnyje, kuriame išsamiai išdėstytos pasiūlymo dėl rizikos mokesčio įstatymo pateikimo priežastys, paaiškinta, kad didelės įstaigos yra tokia svarbi finansų sistemos dalis, kad jų žlugimas arba dideli veiklos sutrikimai turėtų neigiamų pasekmių finansų sistemai arba ekonomikai. Pagal šį skirsnį šios įstaigos yra „sisteminės svarbos“, o jų žlugimas yra „sisteminė rizika“, apibrėžiama kaip grėsmė finansiniam stabilumui(39). Paaiškinta, kad finansų sistema yra pažeidžiama ir kad, nepaisant kredito įstaigoms taikomų taisyklių (pavyzdžiui, dėl kapitalo pakankamumo ir pertvarkymo) ir kredito įstaigų priežiūros, ateityje vis dar gali kilti finansų krizių. Įstatymo projekte pažymėta, kad finansų krizės gali būti labai brangios ir ilgainiui gali turėti neigiamų pasekmių namų ūkiams, verslui ir viešajam sektoriui. Ekonomikos augimo sulėtėjimas dėl finansų krizės savo ruožtu lemia netiesiogines išlaidas ekonomikoje(40). Pagal įstatymo projekto 5.1 skirsnį dėl šių pasekmių galima pagrįstai padidinti kredito įstaigų, kurios finansų krizės atveju gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų visuomenei, apmokestinimą. Šiame įstatymo projekto skirsnyje taip pat pažymėta, kad rizika, jog kilus finansų krizei įstaiga gali sukelti netiesioginių išlaidų visuomenei, taip pat skiriasi nelygu įstaigos dydis ir svarba. Šiuo požiūriu mažos įstaigos neturi tokio pat poveikio makroekonominei raidai kaip didelės. Taigi kredito įstaigos, kurios dėl savo dydžio, svarbos finansų rinkos veikimui ir makroekonominių pokyčių „gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų finansų krizės atveju, turėtų mokėti papildomą mokestį“.

48.      Įstatymo projekto 6 skirsnyje, kuriame pateiktas Švedijos valdžios institucijų vertinimas dėl siūlomo rizikos mokesčio suderinamumo su Sąjungos valstybės pagalbos teise, nurodyta, kad šiuo mokesčiu siekiama kompensuoti riziką, kurią tam tikros kredito įstaigos dėl savo dydžio ir finansinės padėties kelia makroekonominėms sąlygoms Švedijoje. Šios kredito įstaigos yra „reikšmingos“, taigi turi būti apmokestinamos. Be to, šiame skirsnyje pateiktoje analizėje pažymėta, kad pagal Sąjungos bankų reguliavimo sistemą kredito įstaigos poveikio finansų sistemai reikšmingumas priklauso nuo jos dydžio, sudėtingumo ir veiklos masto. Pagal memorandumą apmokestintinos kredito įstaigos yra tik tos įstaigos, kurios dėl savo dydžio gali kelti didelių netiesioginių išlaidų visuomenei grėsmę. Pakartota, kad mokesčio tikslas – apmokestinti kredito įstaigas, kurios finansų krizės atveju gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų visuomenei.

49.      Nors iš įstatymo projekto neaišku, koks yra tikrasis rizikos mokesčio tikslas, visų pirma kiek tai susiję su šiuo mokesčiu apmokestinamų asmenų pasirinkimu, manau, kad tikslinga pateikti toliau nurodomas pastabas.

50.      Pirma, Švedijos valdžios institucijos apie „sisteminės svarbos“ kredito įstaigas kalba tik įstatymo projekto 5.1 skirsnyje(41). Likusioje įstatymo projekto dalyje kalbama apie kredito įstaigų „reikšmę“ arba apskritai apie jų „dydį ir svarbą“.

51.      Antra, minėtame įstatymo projekto skirsnyje sąvokos „sisteminės svarbos kredito įstaigos“ ir „sisteminė rizika“ vartojamos atsižvelgiant į atitinkamas apibrėžtis Sąjungos bankų reguliavimo sistemoje(42). Vis dėlto šios sąvokos vartojamos tik siekiant atskirti „dideles kredito įstaigas“ nuo „mažų kredito įstaigų“, akcentuojant pirmųjų svarbą finansų sistemai palyginti su antrosiomis. Konkrečiai Švedijos valdžios institucijos pakaitomis vartoja sąvokas „sisteminės svarbos“, „reikšmingos“ ir „didelės“.

52.      Trečia, visame įstatymo projekte naudojamas kriterijus, pagal kurį nustatoma, kurioms kredito įstaigoms taikomas rizikos mokestis, siejamas su jų „dydžiu ir svarba“ finansų sistemos veikimui, o ne su tuo, ar jos kelia sisteminę riziką.

53.      Ketvirta, įstatymo projekte ne kartą pabrėžiama, kad rizikos mokesčio tikslas – apmokestinti kredito įstaigas, kurios finansų krizės atveju gali sukelti didelių „netiesioginių išlaidų“ Švedijos visuomenei.

4)      Tarpinė išvada

54.      Nepaisant to, kad įstatymo projekte trūksta aiškumo ir kad ginčijamame sprendime yra tam tikrų prieštaravimų, galima daryti išvadą, kad, kiek tai susiję su apmokestinamaisiais asmenimis, šiuose aktuose numatyto rizikos mokesčio tikslas buvo apmokestinti ne kredito įstaigas, keliančias sisteminę riziką finansų sistemai (priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 41 punkte ir kartojo savo analizėje), o veikiau kredito įstaigas, viršijančias iš anksto nustatytą skolinių įsipareigojimų ribą, vadinamas „didelėmis kredito įstaigomis“.

55.      Komisijos ir Švedijos pastangos savo rašytinėse pastabose įrodyti, kad Bendrojo Teismo pateiktas rizikos mokesčio tikslo išaiškinimas yra suderinamas su ginčijamu sprendimu ir įstatymo projektu, nėra įtikinamos ir, tiesą sakant, aiškiai rodo, kaip sunku įrodyti tokį suderinamumą(43).

56.      Siekdamas išsiaiškinti įstatymo projekto neaiškumus Bendrasis Teismas sujungė kai kurias jame nurodytas sąvokas, siekdamas pats suformuluoti rizikos mokesčio tikslo apibrėžtį, kuri neatitinka Švedijos įstatymų leidėjo numatytos apibrėžties. Kaip parodysiu toliau, taip Bendrasis Teismas galėjo taikyti kiek ciklišką argumentavimą: atmesti ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, pasirinktinai remdamasis viena arba kita iš šių sąvokų.

57.      Dėl pirma nurodytų priežasčių manau, kad nustatydamas rizikos mokesčio tikslą Bendrasis Teismas klaidingai aiškino atitinkamą nacionalinę teisę ir dėl to klaidingai apibrėžė šį tikslą.

5)      Išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo

58.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau pritarti apeliacinio skundo pirmajam pagrindui.

c)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirma dalis

59.      Kaip jau minėta, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą nuspręsdamas, kad rizikos mokesčio tikslo nustatymas nekelia didelių sunkumų, pateisinančių oficialios tyrimo procedūros pradėjimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį. Apeliantė teigia, kad darydamas tokią išvadą Bendrasis Teismas tinkamai nepalygino ginčijamo sprendimo motyvų su informacija, kuri buvo žinoma tuo metu, kai Komisija priėmė sprendimą.

60.      Pažymėtina, kad pagal suformuotą jurisprudenciją, atsispindinčią Reglamento 2015/1589 4 straipsnio 4 dalyje, jei Komisija, atlikusi pirminį patikrinimą, nusprendžia, kad kyla abejonių dėl aptariamos valstybės priemonės pripažinimo „pagalba“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, arba, jeigu ji pripažįstama pagalba, – dėl jos suderinamumo su vidaus rinka, Komisija privalo pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, šiuo atžvilgiu neturėdama diskrecijos(44).

61.      Taigi priimdamas sprendimą dėl ieškinio dėl Komisijos sprendimo neteikti prieštaravimų panaikinimo Sąjungos teismas turi nustatyti, ar, atliekant pirminį nagrinėjamos nacionalinės priemonės patikrinimą, Komisijos turėtos informacijos ir įrodymų vertinimas galėjo sukelti didelių abejonių dėl tos priemonės pripažinimo pagalba, nes esant tokių abejonių turi būti pradėta oficiali tyrimo procedūra(45).

62.      Šioje byloje ieškovės pirmojoje instancijoje kritikavo rizikos mokesčio tikslo, kaip jį apibrėžė Švedijos valdžios institucijos ir patvirtino Komisija, neaiškumą. Jos teigė, kad šis tikslas yra: i) iš esmės šališkas, nes yra pernelyg siauras ir išskiria nevienalytę įmonių kategoriją, t. y. „dideles kredito įstaigas“, apibrėžtas pagal jų skolinių įsipareigojimų dydį; ii) neapibrėžtas, nes grindžiamas neaiškiomis sąvokomis, pavyzdžiui, „didelės netiesioginės išlaidos“; ir iii) prieštaringas, nes įstatymo projekte nenumatyta taisyklių dėl to, kaip bus naudojamos iš rizikos mokesčio gautos pajamos.

63.      Skundžiamo sprendimo 39–43 punktuose, užuot atsakęs į šiuos argumentus atsižvelgdamas į ginčijamame sprendime įvertintą rizikos mokesčio tikslą, Bendrasis Teismas performulavo šį tikslą, remdamasis savo paties pateiktu įstatymo projekto aiškinimu, stengdamasis paaiškinti ir suderinti įvairius jame esančius teiginius. Taip Bendrasis Teismas neįvertino (nors jo buvo prašoma tai padaryti), ar, atsižvelgiant į ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus, Komisijai turėjo kilti abejonių dėl Švedijos valdžios institucijų apibūdinto rizikos mokesčio tikslo patvirtinimo.

64.      Taigi apeliantė teisingai teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes neįvertino, ar rizikos mokesčio tikslo apibrėžtis kelia tokių rimtų sunkumų, kad būtų pagrįsta pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

65.      Be to, Bendrasis Teismas visiškai nenagrinėjo argumento dėl rizikos mokesčio tikslo, kurį patvirtino Komisija, šališkos „apimties“. Ieškovės pirmojoje instancijoje iš esmės teigė, kad visos kredito įstaigos gali sukelti netiesioginių išlaidų finansų krizės atveju, taigi turi būti laikoma, kad joms vienodai taikytinas mokestis, kuriuo siekiama padengti tokias išlaidas. Vadinasi, tai, kad pirmiausia iš visų rinkos dalyvių buvo nustatyta ir į rizikos mokesčio tikslo apibrėžtį įtraukta labai nedaug kredito įstaigų, galėjo iškreipti visą atrankumo analizę ir turėjo sukelti abejonių dėl šios apibrėžties tikslumo. Bendrasis Teismas atmetė šį argumentą, tik pažymėdamas, kad „didelių kredito įstaigų“ priskyrimas prie mokesčių mokėtojų atitinka skundžiamame sprendime iš naujo apibrėžtą rizikos mokesčio tikslą, taigi neišnagrinėjo šio argumento esmės.

66.      Vis dėlto apeliantės iškeltas klausimas buvo svarbus.

67.      Specialių mokesčių, kaip antai aptariamo nagrinėjant šį apeliacinį skundą, taikomų už plačiau suprantamos apmokestinimo sistemos ribų, analizė turi būti tikslinė – joje svarbiausias tampa šios išvados 23 punkte priminto trijų etapų atrankumo patikrinimo antrasis etapas. Atrankumas turi būti vertinamas remiantis konkrečiais kriterijais, kuriuos taikant užtikrinama, kad ad hoc apmokestinimas galėtų būti pripažintas valstybės pagalba net ir nesant aiškios bendros referencinės sistemos, kartu išvengiant to, kad vien nukrypimai nuo tokios sistemos automatiškai būtų laikomi atrankiaisiais.

68.      Esant šioms aplinkybėms, teisingai apibrėžti atskiro mokesčio, į kurį atsižvelgiant atrankumo analizės pirmajame etape vertinama referencinė sistema ir antrajame etape atliekamas panašumo patikrinimas, tikslą yra būtina ir net dar svarbiau asimetrinių mokesčių(46), kaip antai rizikos mokesčio, atveju, kai apmokestinimo diferencijavimas turi būti pateisinamas remiantis bendru priemonės tikslu.

69.      Galiausiai, mano nuomone, apeliantė taip pat teisingai kritikuoja rizikos mokesčio tikslo, apibrėžto Švedijos valdžios institucijų ir patvirtinto Komisijos, neaiškumą ir neapibrėžtumą. Šiuo atžvilgiu grįžtu prie apeliacinio skundo pirmojo pagrindo analizės, kurioje pažymėjau, kad įstatymo projektas nėra pakankamai aiškus, o ginčijamame sprendime yra prieštaravimų, kiek tai susiję su šio tikslo nustatymu.

70.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmai daliai taip pat reikia pritarti, nepaisant to, kas bus nuspręsta dėl pirmojo pagrindo.

d)      Apeliacinio skundo ketvirtasis pagrindas

71.      Apeliacinio skundo ketvirtąjį pagrindą apeliantė grindžia faktinių aplinkybių ir įrodymų iškraipymu, remdamasi tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti siekiant pagrįsti apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos medžiagos, nesant reikalo iš naujo įvertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų(47).

72.      Kaip nurodyta šios išvados 32–40 punktuose, apeliantė neprivalėjo įrodyti nagrinėjamų nacionalinės teisės nuostatų iškraipymo, siekdama užginčyti rizikos mokesčio tikslo apibrėžtį skundžiamame sprendime. Vis dėlto, mano nuomone, performulavęs rizikos mokesčio tikslą ir nepripažindamas įstatymo projekto neaiškumo, kaip paaiškinta analizuojant apeliacinio skundo pirmąjį pagrindą, Bendrasis Teismas iškraipė šias nuostatas. Jis taip pat klaidingai aiškino ginčijamą sprendimą(48).

e)      Išvada dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo, ketvirtojo pagrindo ir antrojo pagrindo pirmos dalies

73.      Dėl nurodytų priežasčių manau, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaidų, kuriomis apeliantė grindžia apeliacinio skundo pirmąjį ir ketvirtąjį pagrindus, taip pat antrojo pagrindo pirmą dalį. Kadangi teisingas mokestinės priemonės tikslo nustatymas turi esminę reikšmę atliekant bendrą jos atrankumo analizę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, manau, kad dėl šių klaidų sprendimas turi būti panaikintas.

74.      Toliau išnagrinėsiu likusią apeliacinio skundo dalį, jeigu Teisingumo Teismas nepritartų mano pasiūlymui.

2.      Apeliacinio skundo antrasis pagrindas

75.      Pateikdama apeliacinio skundo antrąjį pagrindą apeliantė Bendrajam Teismui priekaištauja dėl to, kad šis padarė teisės klaidą taikydamas SESV 107 ir 108 straipsnius, kai nusprendė, jog ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, kad vertindama rizikos mokestį Komisija turėjo susidurti su dideliais sunkumais, dėl kurių reikėjo pradėti oficialią tyrimo procedūrą.

76.      Apeliacinio skundo antrąjį pagrindą sudaro trys dalys. Pirma dalis susijusi su rizikos mokesčio tikslo nustatymu. Ši dalis jau išnagrinėta. Antra ir trečia dalys, atitinkamai, susijusios su rizikos mokesčio referencinės sistemos vertinimu ir nukrypimo nuo šios sistemos buvimo vertinimu.

77.      Prieš pradėdamas nagrinėti antrą ir trečią dalis pažymiu, kad nors kai kurie argumentai, suformuluoti siekiant pagrįsti apeliacinio skundo antrąjį pagrindą, grindžiami prielaida, kad Teisingumo Teismas mano, jog teisingai apibrėžtas rizikos mokesčio tikslas yra sisteminės rizikos apmokestinimas, taip nėra visų jų atveju. Iš tiesų dauguma šių argumentų, kaip paaiškinsiu toliau, galiausiai pateikti kaip Bendrojo Teismo argumentų kritika, nepaisant to, kaip apibrėžtas rizikos mokesčio tikslas.

a)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis

78.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 44–99 punktuose nuspręsdamas, kad Komisija, vertindama rizikos mokesčio referencinę sistemą, nesusidūrė su dideliais sunkumais.

79.      Ginčijamame sprendime Komisija, analizuodama atrankumo sąlygą, referencinę sistemą apibrėžė kaip apimančią tik rizikos mokestį, t. y. specialios paskirties rizikos mokestį, remdamasi šiais veiksniais: i) kredito įstaigų skoliniais įsipareigojimais grindžiama apmokestinamąja verte; ii) 0,05 % mokesčio tarifu už 2022 m. prasidėjusius mokestinius metus; iii) apmokestinamaisiais asmenimis, apibrėžtais kaip Švedijoje įsteigtos arba komercinę veiklą per filialą Švedijoje vykdančios kredito įstaigos; iv) ribos buvimu ir v) grupės vidaus situacijų konsolidavimo mechanizmu apskaičiuojant ribą ir apmokestinamąją vertę (žr. ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamąją dalį).

80.      Grįsdama apeliacinio skundo antrojo pagrindo antrą dalį apeliantė nurodo tris priekaištus, atitinkamai susijusius su apmokestinamosios vertės, apmokestinamųjų asmenų ir apmokestinimo ribos pasirinkimu.

1)      Apmokestinamoji vertė

81.      Apeliantė teigia, kad jeigu rizikos mokesčio tikslas buvo apmokestinti sisteminę riziką, kaip nurodė Bendrasis Teismas, visi skoliniai įsipareigojimai nėra tinkamas rodiklis, nes sisteminės rizikos nustatymas yra sudėtingas ir negali būti atliekamas remiantis vienu parametru. Apeliantė taip pat tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatliko tinkamos kontrolės ir paprasčiausiai pritarė Komisijos atliktam šio aspekto vertinimui.

82.      Pažymiu, kad ginčijamame sprendime Komisija nusprendė, jog skolinių įsipareigojimų suma, kaip rodiklis, į kurį atsižvelgiant nustatoma, kurios kredito įstaigos turi būti apmokestinamos rizikos mokesčiu, yra būdinga referencinei sistemai, atitinka jos tikslą ir nerodo, kad mokestis nustatytas remiantis akivaizdžiai diskriminuojamuoju elementu(49).

83.      Ieškovės pirmojoje instancijoje teigė, kad skoliniai įsipareigojimai, priešingai nei turtas, nėra susiję su rizika ir kad tas pats pasakytina apie kredito įstaigų dydį. Jos pridūrė, kad netiesioginės išlaidos arba tokių išlaidų rizika nėra tiesiogiai proporcingos kredito įstaigos skoliniams įsipareigojimams, ir apie tai buvo pranešta Komisijai. Taigi Komisija tinkamai neišnagrinėjo, ar Švedijos Karalystei pasirinkus apmokestinamąją vertę į referencinę sistemą buvo įtrauktas akivaizdžiai diskriminuojamasis kriterijus. Jos taip pat nurodė, kad priešingai, nei reikalaujama pagal naujausią jurisprudenciją, susijusią su mokestinėmis priemonėmis ir atrankumu, priemonė, apie kurią pranešta, turėjo arba reikšti didelę mokesčių naštą, palyginti su visa įmonių apmokestinamąja verte, arba visiškai nenustatyti jokios mokesčių naštos(50).

84.      Bendrasis Teismas, remdamasis 2021 m. kovo 16 d. sprendimais Komisija / Lenkija(51) ir Komisija / Vengrija(52), nusprendė, kad pagal Sąjungos teisę nedraudžiama taikyti ne progresinio apmokestinimo nuo bendros kredito įstaigų skolinių įsipareigojimų sumos ir kad aplinkybė, jog yra tinkamesnių ar tikslesnių rodiklių, neturi reikšmės valstybės pagalbos srityje, nes Sąjungos teisė šioje srityje susijusi tik su atrankiojo pranašumo, kuriuo gali pasinaudoti tam tikros įmonės kitų panašioje padėtyje esančių įmonių nenaudai, panaikinimu (skundžiamo sprendimo 57 punktas). Bendrasis Teismas pridūrė, kad mokesčiu siekiama ne užkirsti kelią kredito įstaigų keliamai rizikai ar ją ištaisyti, o tai reiškia, kad dėl šios priežasties Švedijos valdžios institucijos neprivalėjo nustatyti rodiklių, specialiai skirtų šiai rizikai mažinti (skundžiamo sprendimo 58 punktas). Galiausiai Bendrasis Teismas, atsižvelgdamas į kredito įstaigų kryžminio finansinių įsipareigojimo turėjimo atvejus, padarė išvadą, kad juo didesnis skolinių įsipareigojimų lygis, juo didesnė rizika finansų sistemai, nes kredito įstaiga gali neturėti galimybės padengti savo skolinių įsipareigojimų. Remdamasis šiuo scenarijumi jis nusprendė, kad skolinių įsipareigojimų dydžiu grindžiamas kriterijus, siekiant atskirti kredito įstaigas pagal tai, ar jų poveikis finansų sistemai yra didesnis, ar mažesnis, atitinka siekiamą tikslą.

85.      Apeliantės argumentai dėl skundžiamo sprendimo 57, 58 ir 59 punktų, mano nuomone, yra pagrįsti dėl toliau nurodytų priežasčių.

86.      Pirma, šios bylos ir bylų, kuriose priimti sprendimai Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija, panašumų nedaug.

87.      Iš pradžių pažymėtina, kad tie sprendimai labai konkrečiai susiję su apyvartos mokesčiais, kuriais vienodai, bet progresyviai apmokestinti bendrieji pardavimai. Rizikos mokestis labai skiriasi. Pareiga mokėti mokestį atsiranda pasiekus ribą ir nėra taikomo tarifo diferencijavimo mechanizmo(53). Be to, nebuvo numatyta atleidimo nuo sprendimuose Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija išnagrinėtų mokesčių atvejų, o nuo rizikos mokesčio gali būti atleidžiama(54). Dar daugiau, apyvarta ir skoliniai įsipareigojimai yra du nepalyginami rodikliai: pirmasis atspindi apmokestinamojo asmens pajėgumą mokėti, o antrasis yra jo įsiskolinimo lygio apskaičiavimo rodiklis. Galiausiai, tais atvejais, dėl kurių priimti minėti sprendimai, nekilo klausimo dėl esamos Sąjungos reguliavimo sistemos pažeidimo.

88.      Esant šioms aplinkybėms, vien nuorodos į sprendimus Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija bei į didelę valstybių narių diskreciją nepakanka, siekiant pateisinti Bendrojo Teismo išvadą, kad Komisija nepatyrė didelių sunkumų vertindama Švedijos įstatymų leidėjo kaip rizikos mokesčiu apmokestinamą vertę pasirinktą rodiklį, kurį Komisija patvirtino.

89.      Skundžiamo sprendimo 57 punkte perfrazuodamas sprendimus Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija Bendrasis Teismas tik nurodė, kad „pagal Sąjungos teisę nedraudžiama taikyti ne progresinio apmokestinimo nuo bendros kredito įstaigų [skolinių įsipareigojimų] sumos“ ir taip, kaip teisingai teigia apeliantė, atsisakė tinkamai patikrinti, ar kilo tokių didelių sunkumų. Atliekant tokią analizę būtų tekę išnagrinėti, ar, remdamasi per pirminę procedūrą turėta informacija ir atsižvelgdama į rizikos mokesčio ypatumus, Komisija, nekeldama abejonių, galėjo padaryti išvadą, kad bendra skolinių įsipareigojimų suma, kaip apmokestinamoji vertė, atitinka šio mokesčio tikslą, kad ir kaip jis būtų apibrėžtas, ir yra teisėta Švedijos mokestinio suverenumo išraiška.

90.      Nagrinėjamu atveju juo labiau reikėjo atlikti išsamią analizę. Kaip jau minėjau, tais atvejais, kai mokestinė priemonė gali prieštarauti esamoms Sąjungos reguliavimo sistemoms, kaip yra rizikos mokesčio atveju, nepaisant to, kaip apibrėžtas jo tikslas, reikia atidžiai išnagrinėti šios priemonės poveikį tinkamam tų sistemų veikimui. Nors apmokestinimas, nustatytas atsižvelgiant į tai, kad Sąjungos teisėje numatyta prevencinė politika, kaip antai nustatyta Sąjungos bankų reguliavimo sistemoje, gali neužkirsti kelio finansų krizei, savaime nėra draudžiamas, vis dėlto valstybių narių apmokestinimo kompetencijos įgyvendinimas šioje srityje turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į reguliavimo aplinkybes, kurioms esant ji suteikta.

91.      Antra, dėl Bendrojo Teismo teiginio, kad rizikos mokesčiu siekiama ne užkirsti kelią sisteminei rizikai ar ją ištaisyti, pakanka pažymėti, kad asimetrinis mokestis, kaip antai rizikos mokestis, kurį taikant mokesčių našta tenka tik mažam skaičiui (sisteminės svarbos ir (arba) didelių) kredito įstaigų, atsižvelgiant į jų skolinių įsipareigojimų dydį, gali paskatinti apmokestintas kredito įstaigas išlaikyti žemą įsiskolinimo lygį.

92.      Trečia, dėl skundžiamo sprendimo 59 punkto pažymiu, kad Bendrasis Teismas tik pakartojo tai, kas nurodyta įstatymo projekto 5.1 skirsnyje, kuriame Švedijos įstatymų leidėjas iliustravo tipinį įstaigų finansinio tarpusavio ryšio ir jo neigiamo poveikio finansiniam stabilumui scenarijų. Vis dėlto neaišku, kaip Bendrasis Teismas, remdamasis vien šiuo scenarijumi, padarė išvadą, kad skolinių įsipareigojimų lygis yra patikimas rodiklis, siekiant „atskirti kredito įstaigas pagal tai, ar jų poveikis finansų sistemai yra didesnis, ar mažesnis“. Įstatymo projekte nurodyta rizikos mokesčio apmokestinamoji vertė aiškiai neatspindi tarpusavio sąsajų dėl kryžminio finansinių įsipareigojimų turėjimo lygio. Be to, kaip teisingai pažymi apeliantė, iš įstatymo projekto nematyti, kad Švedijos įstatymų leidėjas būtų rėmęsis prielaida, jog rizikos mokesčiu apmokestinamos kredito įstaigos turi didelių kryžminių finansinių įsipareigojimų vienos kitų atžvilgiu. Galiausiai pati Komisija, ginčijamame sprendime vertindama apmokestinamąją vertę, nesirėmė tarpusavio sąsajomis.

93.      Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje nurodytam pirmajam priekaištui reikia pritarti.

2)      Rizikos mokesčiu apmokestinami asmenys

94.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje nurodytas antrasis priekaištas pateiktas dėl skundžiamo sprendimo 73–82 punktų, kuriuose Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog Komisija turėjo susidurti su dideliais sunkumais vertindama rizikos mokesčiu apmokestinamus asmenis.

95.      Šį priekaištą apeliantė grindžia keturiais argumentais.

96.      Pirma, apeliantė ginčija to sprendimo 73 punktą, kuriame Bendrasis Teismas atmetė ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktą argumentą, kad rizikos mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų ir Riksgäldskontoret (Valstybės skolos biuras, Švedija) nustatytų sisteminės svarbos įstaigų sąrašai nevisiškai sutampa. Apeliantė pažymi, kad devynios kredito įstaigos apmokestinamos rizikos mokesčiu – dvi iš jų nelaikomos sisteminės svarbos, kaip tai suprantama pagal į Švedijos teisę perkeltą pertvarkymo sistemą, o trys bankai, kurie laikomi sisteminės svarbos bankais, nėra apmokestinami rizikos mokesčiu. Apeliantė tvirtina, kad šie abiejų sąrašų neatitikimai, apie kuriuos Komisija žinojo per pirminę procedūrą, aiškiai rodo neatitikimą tarp rizikos mokesčiu apmokestinamų asmenų ir Bendrojo Teismo apibrėžto mokesčio tikslo.

97.      Priešingai, nei teigia Komisija, šis priekaištas nėra vien faktinis – jis pateiktas ginčijant Bendrojo Teismo atliktą teisinį faktinių aplinkybių kvalifikavimą, tad yra priimtinas.

98.      Skundžiamo sprendimo 73–75 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės konstatavo, kad šie du, atitinkamai, sisteminės svarbos įstaigų pagal BGPD ir rizikos mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų sąrašai buvo sudaryti remiantis skirtingais kriterijais. Bendrasis Teismas taip pat akcentavo rizikos mokesčio ir Sąjungos bankų reguliavimo sistemos tikslų skirtumus. Jis visų pirma nurodė, kad BGPD tikslas yra sumažinti reikšmingas tiesiogines, o ne netiesiogines išlaidas, o KRR tiesioginių išlaidų klausimas sprendžiamas užtikrinant, kad kredito įstaigos nežlugtų. Dėl IGSD Bendrasis Teismas nurodė, kad jos tikslas – išvengti indėlininkų indėlių praradimo žlugus kredito įstaigoms. Galiausiai Bendrasis Teismas nusprendė, kad 2021 m. Europos bankininkystės institucijos (toliau – EBI)(55) atliktas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis, kuriuo rėmėsi ieškovės pirmojoje instancijoje(56), buvo siejamas su kredito įstaigos žlugimo rizika.

99.      Kadangi rizikos mokestis grindžiamas finansiniu rodikliu (kredito įstaigos skola) ir juo siekiama mokestinėmis priemonėmis reguliuoti su finansų krizėmis siejamą riziką, nesvarbu, ar tai būtų rizika finansiniam stabilumui, ar netiesioginių išlaidų rizika dėl tokių krizių, mano nuomone, Bendrojo Teismo argumentai nėra įtikinami. Tai, kad abu sąrašai, t. y. vienas – šiuo mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų, o kitas – sisteminės svarbos įstaigų pagal Sąjungos bankų reguliavimo sistemą, sudaryti remiantis skirtingais kriterijais, yra akivaizdu ir negali pateisinti ieškovių pirmojoje instancijoje nurodytų neatitikimų. Juo labiau kad šie neatitikimai susiję su pareiga prisidėti prie fondo, kuriuo konkrečiai siekiama mažinti riziką, siejamą su banko žlugimu(57).

100. Be to, skundžiamo sprendimo 74 punkte Bendrojo Teismo akcentuojama aplinkybė, t. y. kad rizikos mokestis netaikomas kredito įstaigoms, kurios kelia didesnę įsipareigojimų neįvykdymo riziką, bet taikomas kredito įstaigoms, kurių įsipareigojimų nevykdymas gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų, nėra lemiamas. Vien tai, kad rizikos mokesčio ir BGPD tikslai nevisiškai sutampa, net jeigu jie bent jau papildo vienas kitą, nereiškia, kad galima be tolesnio tyrimo atmesti galimą pažeidimą tuo atveju, kai kredito įstaigos, mokančios įnašus pagal šias dvi priemones, iš dalies ir asimetriškai sutampa.

101. Be to, atrodo, kad Bendrasis Teismas tik iš dalies remiasi Sąjungos bankų reguliavimo sistema. Pavyzdžiui, kalbant apie banko žlugimo pasekmes, BGPD ir KRR konkrečiai neminimos tiesioginės arba netiesioginės išlaidos. Dėl IGSD pažymėtina, kad jos 3 konstatuojamojoje dalyje aiškiai kalbama apie „išlaidas, kuri[ų] patiria visa ekonomika kredito įstaigai nevykdant įsipareigojimų“. Iš tiesų nėra akivaizdu, kad šių teisės aktų tikslas yra tik „kuo labiau sumažinti visuomenei tenkančias dideles tiesiogines išlaidas“, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo skundžiamo sprendimo 74 ir 75 punktuose, ypač atsižvelgiant į neaiškią įstatymo projekte pateiktą sąvokos „netiesioginės išlaidos“ apibrėžtį.

102. Šiomis aplinkybėmis Švedijos Karalystės teiginys, kad įstatymo projekte aiškiai nurodyta, jog pasiūlymas dėl rizikos mokesčio nėra skirtas dabartinei Sąjungos reguliavimo sistemai pakeisti, neturi didelės reikšmės. Atitinkamos Sąjungos bankų pertvarkymo ir rizikos ribojimo reikalavimų sistemos buvo nacionalinės referencinės sistemos, į kurią Bendrasis Teismas turėjo atsižvelgti, siekdamas patikrinti Komisijos vertinimą dėl Švedijos įstatymų leidėjo pasirinkimo nuoseklumo, kiek tai susiję su rizikos mokesčiu apmokestinamais asmenimis, dalis.

103. Taigi, mano nuomone, pirmasis apeliantės priekaištas yra pagrįstas.

104. Antra, apeliantė teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 79 punkte padarė teisės klaidą atmesdamas ieškovių pirmojoje instancijoje argumentą, kad viena iš mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų teikia paskolas išimtinai Švedijos savivaldybėms, tad nesukelia jokių netiesioginių išlaidų. Bendrasis Teismas pažymėjo, kad pagal jurisprudenciją pagalbos schemos atveju Komisija gali analizuoti tik bendras nagrinėjamos schemos ypatybes ir neprivalo nagrinėti kiekvieno konkretaus šios schemos taikymo atvejo.

105. Toks argumentas iš esmės susijęs su Komisijos atliekamos analizės intensyvumu. Iš tiesų pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją(58) Komisija neturi kiekvienu konkrečiu atveju atlikti pagal pagalbos schemą skirtos pagalbos analizės. Vis dėlto galima kelti klausimą, ar ši jurisprudencija dėl šimtams ar tūkstančiams mokesčių mokėtojų taikomų mokesčių schemų turi reikšmės šiai bylai. Rizikos mokestis taikomas devynioms kredito įstaigoms. Atrodo, kad per pirminio tyrimo procedūrą Komisija žinojo (arba bet kuriuo atveju turėjo žinoti) apie labai ribotą apmokestinamųjų asmenų skaičių, iš kurių daugumai taip pat taikoma Sąjungos bankų reguliavimo sistema. Vis dėlto pažymiu, kad apeliantė, atrodo, neginčija skundžiamo sprendimo 79 punkto pabaigoje Bendrojo Teismo padarytos išvados, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neginčijo Komisijos ir Švedijos Karalystės argumentų, kad nagrinėjama kredito įstaiga nebuvo visiškai apsaugota nuo bet kokios įsipareigojimų neįvykdymo rizikos. Taigi apeliantės pateiktas antrasis priekaištas gali būti nereikšmingas.

106. Trečia, apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 80 punktą, kuriame Bendrasis Teismas atmetė ieškovių pirmojoje instancijoje argumentą, kad dėl to, jog dėl visų kredito įstaigų patiriama netiesioginių išlaidų, apmokestinimo mokesčiu tikslais nebūtina daryti skirtumo tarp kredito įstaigų.

107. Šiuo atžvilgiu Bendrojo Teismo argumentai taip pat atrodo neįtikinami(59). Rizikos mokestis buvo įvestas siekiant sustiprinti viešuosius finansus didinant mokestines pajamas tam, kad būtų galima padengti netiesiogines išlaidas, kurių gali atsirasti dėl būsimų finansų krizių. Iš esmės tai taikoma visoms kredito įstaigoms, kurios gali sukelti tokių išlaidų. Kai kurių iš jų atleidimas nuo mokesčio atrodo prieštaringas ir atspindi Švedijos įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą padengti visas netiesiogines išlaidas, kurių gali atsirasti dėl būsimų finansų krizių, kelioms atrinktoms įstaigoms. Toks kredito įstaigų diferencijavimas, kurį akcentavo ieškovės pirmojoje instancijoje ir kurio nepaisė Bendrasis Teismas, nurodydamas, kad arba neapmokestinamos kredito įstaigos nekelia sisteminės rizikos, arba apmokestinamos įstaigos gali sukelti didelių netiesioginių išlaidų, kelia didelį susirūpinimą dėl rizikos mokesčio atrankumo ir, mano nuomone, turėjo būti atidžiai išnagrinėtas.

108. Skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimu ANGED(60), pridūrė, kad „neginčytina, kad [kredito įstaigų poveikis] finansų sistemai labai priklauso nuo kredito įstaigų dydžio ir skol[inių įsipareigojimų] dydžio“. Šiuo klausimu pirmiausia pažymiu, kad Bendrasis Teismas kredito įstaigų „dydį“ ir „skolinių įsipareigojimų dydį“ nurodė kaip du atskirus kriterijus, kuriais rėmėsi Švedijos įstatymų leidėjas. Vis dėlto apmokestinamų „didelių kredito įstaigų“ „dydis“ nustatomas tik pagal jų skolinių įsipareigojimų dydį. Taigi šis dydis yra vienintelis rodiklis, į kurį atsižvelgiama. Dėl Bendrojo Teismo nuorodos į Sprendimą ANGED I turiu pripažinti, kad analogija tarp prekybos centrų poveikio aplinkai ir rizikos, kurią finansų sistemai ir visai ekonomikai kelia kredito įstaigų skolų dydis, man atrodo nepagrįsta. Vis dėlto byloje, kurioje priimtas Sprendimas ANGED I, Teisingumo Teismas konstatavo tiesioginį ryšį tarp prekybos ploto dydžio ir poveikio aplinkai(61). Šioje byloje toks tiesioginis ryšys tarp rizikos mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų skolinių įsipareigojimų dydžio ir jų galimybių sukelti netiesioginių išlaidų visuomenei nėra aiškiai įrodytas, ypač dėl to, kad neatsižvelgiama į šių įstaigų įsipareigojimų neįvykdymo riziką.

109. Dėl nurodytų priežasčių esu linkęs manyti, kad apeliantės trečiasis priekaištas yra pagrįstas.

110. Galiausiai apeliantė ginčija skundžiamo sprendimo 81 punktą, kuriame Bendrasis Teismas konstatavo, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neginčijo „galimybės, kad tik didelės kredito įstaigos savaime dėl savo žlugimo gali sukelti sisteminę riziką ir daryti labai neigiamą poveikį finansų sistemai ir ekonomikai apskritai, taip sukeliant visuomenei didelių netiesioginių išlaidų“. Apeliantė iš esmės tvirtina, kad iš Bendrojo Teismo argumentų matyti, jog Švedijos įstatymų leidėjas gali nustatyti sisteminės rizikos mokestį, kuriuo apmokestinant sisteminės svarbos kredito įstaigos vertinamos skirtingai.

111. Dėl jau aptartų priežasčių manau, kad reikia pritarti apeliantės ketvirtajam priekaištui, nepaisant to, kaip apibrėžtas rizikos mokesčio tikslas.

112. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrojo pagrindo antroje dalyje nurodytas antrasis priekaištas yra pagrįstas.

3)      Riba

113. Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje pateiktas apeliantės trečiasis priekaištas – ji teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą skundžiamo sprendimo 89–98 punktuose įvertinęs apmokestinimo rizikos mokesčiu ribą ir 99 punkte, atsižvelgdamas į nustatytą rizikos mokesčio tikslą, nusprendęs, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, jog vertindama šią ribą Komisija turėjo patirti didelių sunkumų.

114. Skundžiamo sprendimo 89–91 punktuose Bendrasis Teismas, remdamasis savo sprendimais(62), kuriuos Teisingumo Teismas patvirtino sprendimuose Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija, nusprendė, kad Švedijos Karalystei negali būti kliudoma, pirma, nustatyti apmokestinimo ribą atitinkantį mokestį ir, antra, nustatyti moduliavimo priemonę, pagal kurią šios ribos nepasiekusios kredito įstaigos būtų atleistos nuo mokesčio, jeigu tai neprieštarauja mokesčio tikslui. Remdamasis 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo ANGED(63) 43 punktu Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo, kad apmokestinimo ribą ir apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tvarką nustato nacionalinės teisės aktų leidėjas, naudodamasis jam suteikta diskrecija, be to, tas dydis priklauso nuo sudėtingų techninių vertinimų, kuriems Sąjungos teismas galėtų taikyti tik ribotą teisminę kontrolę. Remdamasis šiais principais, jis išnagrinėjo, ar Švedijos įstatymų leidėjo nustatyta riba prieštarauja rizikos mokesčio tikslui arba yra akivaizdžiai diskriminuojanti, ir padarė išvadą, kad taip nėra.

115. Mano nuomone, apeliantė pagrįstai ginčija Bendrojo Teismo nurodytos jurisprudencijos svarbą ir ja remiantis padarytos išvados teisingumą.

116. Šios išvados 87 punkte jau minėjau, kad sprendimuose Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija išnagrinėtos mokestinės priemonės labai skiriasi nuo rizikos mokesčio. Tuose sprendimuose keliamas klausimas dėl nagrinėtų mokestinių priemonių progresinio pobūdžio, konkrečiai kalbant, dėl vidutinio mokesčio tarifo skirtumo, atsiradusio dėl progresinių tarifų. Nustatant rizikos mokestį nenumatyta jokių „moduliavimo priemonių“, kai viršijama riba ir kyla pareiga mokėti mokestį.

117. Pagal sprendimuose Komisija / Lenkija ir Komisija / Vengrija nagrinėtas mokestines priemones buvo numatytas apyvartos dalies, neviršijančios tam tikros sumos, neapmokestinimas(64). Vis dėlto šis neapmokestinimas buvo taikomas visų įmonių apyvartos daliai, neviršijančiai neapmokestinamos ribos. Taigi Komisija neprieštaravo šiam nagrinėtų mokestinių priemonių elementui(65). Be to, sprendimuose ANGED I ir ANGED II išnagrinėtoje apmokestinimo sistemoje buvo numatyti bendrieji neapmokestinimo atvejai, kai nė viena įmonė nemokėjo mokesčio nuo tam tikros ribos neviršijančios sumos(66).

118. O rizikos mokesčio atveju tokio bendro atleidimo nuo mokesčio nenumatyta. Mokesčio tarifas taikomas visų šiuo mokesčiu apmokestinamų kredito įstaigų skolinių įsipareigojimų sumai, o ne tik tiems skoliniams įsipareigojimams, kurie viršija ribą, nuo kurios taikomas mokestis. Kitaip tariant, pareiga mokėti rizikos mokestį taikoma ir žemiau ribos, skiriančios apmokestinamas „dideles“ arba „sisteminės svarbos“ įstaigas nuo kredito įstaigų, kurių dydis, vertinant pagal skolinių įsipareigojimų dydį, pateisina jų atleidimą nuo mokesčio.

119. Tai turėjo sukelti didelį susirūpinimą dėl ribos ir apmokestinamosios vertės apskaičiavimo metodų atrankinio pobūdžio, taip pat dėl jų faktinio suderinamumo su rizikos mokesčio tikslu, nepaisant to, kaip jis apibrėžtas.

120. Siekiant išsamumo reikia priminti, kad Sprendime Prezydent Miasta Mielca(67) Teisingumo Teismas patikslino, jog bendru ir abstrakčiu atleidimu nuo tiesioginio mokesčio paprastai negali būti suteikiamas atrankusis pranašumas, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes preziumuojama, kad šis atleidimas nuo mokesčio būdingas „įprastai“ mokesčių sistemai. Vis dėlto, „nukrypstant nuo“ šios taisyklės, „bendras ir abstraktus atleidimas nuo tiesioginio mokesčio negali būti laikomas patenkančiu į „įprastą“ mokesčių sistemą, jei atitinkamuose teisės aktuose nustatytos sąlygos, kuriomis galima pasinaudoti šiuo atleidimu nuo mokesčio, teisiškai ar faktiškai susijusios su vienu ar keliais konkrečiais vienintelės įmonių, kurios gali juo pasinaudoti, kategorijos požymiais, kurie yra neatsiejamai susiję su šių įmonių ar jų veiklos pobūdžiu“(68). Aplinkybė, kad atleidimas nuo mokesčio gali būti taikomas tik tokiai nuosekliai įmonių kategorijai, gali patvirtinti galimą diskriminacinį ir antikonkurencinį šio atleidimo nuo mokesčio pobūdį, nors pats referencinis pagrindas nebuvo sukurtas pagal akivaizdžiai diskriminuojančius kriterijus.

121. Nepaisant to, ar Sprendime Prezydent Miasta Mielca pateikti patikslinimai taikomi dėl asimetrinių mokesčių, kaip antai rizikos mokesčio, šiuo atveju rizikos mokesčiu neapmokestinamos kredito įstaigos priklauso nuosekliai įmonių kategorijai, nustatytai atsižvelgiant į jų veiklos specifiką (kredito įstaigos, kurių skolinių įsipareigojimų dydis nesiekia taikytinos ribos), ir joms taikoma nukrypti nuo tame sprendime nustatytos taisyklės leidžianti nuostata.

122. Dėl nurodytų priežasčių manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje pateiktam trečiajam priekaištui taip pat reikia pritarti.

4)      Išvados dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo antros dalies

123. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis yra pagrįsta.

b)      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečia dalis

124. Apeliantė tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 116–127 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nekonstatavo, kad Komisija turėjo susidurti su dideliais sunkumais vertindama nukrypimo nuo referencinės sistemos buvimą.

125. Tuose punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, jog yra nuoseklių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad kredito įstaigų, kurių skoliniai įsipareigojimai viršijo ribą, faktinė ir teisinė padėtis, atsižvelgiant į mokesčio tikslą, apibūdintą skundžiamo sprendimo 41 punkte, yra panaši į kredito įstaigų, kurių skoliniai įsipareigojimai neviršijo šios ribos, padėtį.

126. Grįsdamas šią išvadą Bendrasis Teismas rėmėsi beveik vien tais pagrindais, kuriais remdamasis jis prieš tai atmetė ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus dėl referencinės sistemos. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantė pakartoja priekaištus, kuriais remdamasi ginčija šiuos motyvus.

127. Šiomis aplinkybėmis savo ruožtu remiuosi šios išvados 78–122 punktuose išdėstytais motyvais, kuriais grindžiama mano išvada, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad įvairūs rizikos mokesčio referencinės sistemos aspektai nekelia abejonių dėl jų diskriminacinio, taigi atrankinio pobūdžio. Kaip jau minėjau, neatrodo, kad Švedijos įstatymų leidėjo siekiamas bendras tikslas, t. y. stiprinti viešuosius finansus tam, kad ateityje kilus finansų krizei būtų padengtos visuomenės išlaidos, be jokių abejonių pateisina asimetrinės mokesčių naštos nustatymą kredito įstaigoms, kurios visos, nors ir skirtingu mastu, gali prisidėti prie šių išlaidų atsiradimo.

128. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad Bendrojo Teismo argumentai, būtent pateikti skundžiamo sprendimo 119 punkte, kuriame jis atmetė ieškovių pirmojoje instancijoje nurodytus argumentus, remdamasis savo paties išvadomis, kad rizikos mokesčio referencinė sistema nebuvo sukurta akivaizdžiai diskriminuojant, kelia susirūpinimą, nes jie gali turėti įtakos teisingam atrankumo patikrinimo antrojo etapo taikymui.

129. Kaip jau minėjau, antrasis etapas, kuriame prima facie vertinama, ar mokesčių priemone nukrypstama nuo referencinės sistemos, ir jos atrankumas, yra esminis ad hoc apmokestinimo atveju. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad toks vertinimas iš esmės buvo įtrauktas į nagrinėjamos sistemos atrankinio pobūdžio vertinimą pirmajame etape. Vis dėlto, pirma, šis vertinimas grindžiamas kiekybiniu požiūriu kitokiu „akivaizdžios diskriminacijos“ kriterijumi. Antra, Teisingumo Teismas patikslino, kad net tais atvejais, kai vienintelis mokesčio tikslas yra gauti mokestinių pajamų, siekiant įvykdyti konkrečią užduotį, turi būti įgyvendintas visas atrankumo patikrinimo antrasis etapas(69).

130. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečiai daliai.

c)      Išvados dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo

131. Mano nuomone, iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia pritarti apeliacinio skundo antrajam pagrindui.

3.      Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas

132. Apeliacinio skundo trečiasis pagrindas, kuriuo ginčijami skundžiamo sprendimo 40–43, 80–83, 93, 94 ir 121 punktai, grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas neišnagrinėjo pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų, todėl pažeidė pareigą motyvuoti.

133. Pažymėtina, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas turi, be kita ko, patikrinti, ar Bendrasis Teismas pakankamai teisiškai atsakė į visus apeliantės pateiktus argumentus. Pagrindas dėl Bendrojo Teismo atsakymo į pirmojoje instancijoje pateiktus argumentus nebuvimo iš esmės prilygsta teiginiui, kad buvo pažeista pareiga motyvuoti(70).

134. Apeliantė teigia, pirma, kad skundžiamo sprendimo 42, 43, 81, 93 ir 121 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, kad kredito įstaigų, kurių visi skoliniai įsipareigojimai nesiekia ribos, įsipareigojimų nevykdymas keltų sisteminę riziką. Be to, apeliantė tvirtina, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovės pirmojoje instancijoje konkrečiai pateikė vienintelio Švedijos banko, kuriam per 2008 m. finansų krizę buvo taikoma gelbėjimo priemonė ir kurio skoliniai įsipareigojimai buvo gerokai mažesni už nustatytą ribą, pavyzdį. Jos jau buvo nurodžiusios, kad trys bankai, kurių skoliniai įsipareigojimai nesiekia nustatytos ribos, pagal Sąjungos bankų reguliavimo sistemą laikomi sisteminės svarbos bankais.

135. Šiuo klausimu primenu, kad pagal suformuotą jurisprudenciją pareiga motyvuoti nereiškia, kad Bendrasis Teismas privalo pateikti paaiškinimą, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių argumentai. Taigi Bendrojo Teismo motyvai gali būti implicitiniai su sąlyga, kad jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti priežastis, dėl kurių Bendrasis Teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę(71). Vien tai, kad Bendrasis Teismas aiškiai neatmetė ieškovių pirmojoje instancijoje argumentų, nurodytų šios išvados 134 punkte, nereiškia, kad atlikdamas vertinimą jis neatsižvelgė į tuos argumentus. Nurodęs, kad ieškovės pirmojoje instancijoje neįrodė, jog kredito įstaigų, kurių visi skoliniai įsipareigojimai nesiekia ribos, įsipareigojimų nevykdymas kelia sisteminę riziką, Bendrasis Teismas, naudodamasis išimtine jurisdikcija konstatuoti ir vertinti reikšmingas faktines aplinkybes ir išnagrinėti įrodymus, patikslino, kad ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktų įrodymų nepakanka šiai aplinkybei patvirtinti. Vadinasi, šis priekaištas turi būti atmestas.

136. Antra, apeliantė teigia, kad skundžiamo sprendimo 83 punkte Bendrasis Teismas klaidingai aiškino ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktą argumentą, kad didelės kredito įstaigos padengtų visas netiesiogines išlaidas ekonomikos nuosmukio atveju. Neatsakydamas į šį argumentą Bendrasis Teismas neatsakė į pagrindinį argumentą, kad visi bankai sukeltų netiesioginių išlaidų, bet tik kai kurie iš jų jas padengtų.

137. Esu linkęs pritarti apeliantės nuomonei, kad iš visų ieškovių pirmojoje instancijoje pateiktų argumentų šis buvo pagrindinis ir kad Bendrasis Teismas jo tinkamai neišnagrinėjo.

138. Galiausiai, klaidingai nustatydamas rizikos mokesčio tikslą Bendrasis Teismas tinkamai neišnagrinėjo ieškovių pirmojoje instancijoje kelių pateiktų argumentų ir taip pažeidė pareigą motyvuoti. Svarbiausia tai, kad, kiek tai susiję su apmokestinamaisiais asmenimis ir riba, Bendrasis Teismas 80, 81, 93, 94 ir 121 punktuose neteisingai įvertino argumentus, kad visos kredito įstaigos gali sukelti netiesioginių išlaidų visuomenei, tad nereikia atskirti didelių ir mažų kredito įstaigų.

139. Manau, kad šiuo atžvilgiu apeliantė taip pat yra teisi. Klaidos, kurias Bendrasis Teismas padarė nustatydamas rizikos mokesčio tikslą, turėjo įtakos visiems jo argumentams, įskaitant tai, kaip jis vertino ieškovių pirmojoje instancijoje argumentų reikšmingumą ir pagrįstumą, ir jų atmetimo motyvus.

140. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo trečiasis pagrindas yra iš dalies pagrįstas.

4.      Išvada dėl apeliacinio skundo

141. Dėl nurodytų priežasčių darau išvadą, kad reikia patenkinti visą apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą sprendimą.

C.      Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys

142. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnį Teisingumo Teismas, panaikinęs Bendrojo Teismo sprendimą, gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti.

143. Šiuo klausimu manau, kad jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų panaikinti skundžiamą sprendimą, jis turi visą būtiną informaciją tam, kad galėtų priimti sprendimą dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio vienintelio pagrindo, grindžiamo tuo, kad analizuodama rizikos mokesčio atrankumą Komisija turėjo patirti didelių sunkumų.

144. Mano nuomone, iš nagrinėjant apeliacinį skundą išdėstytų argumentų matyti, kad šiam pagrindui reikia pritarti, o ginčijamą sprendimą – panaikinti.

D.      Bylinėjimosi išlaidos

145. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas.

146. Siūlau Teisingumo Teismui nurodyti Komisijai padengti savo ir Ideella föreningen Svenska Bankföreningen med firma Svenska Bankföreningen, Näringsverksamhet nagrinėjant šį apeliacinį skundą patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodyti Švedijos Karalystei padengti savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, taikomas apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį.

IV.    Išvada

147. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:

–        panaikinti 2024 m. balandžio 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Svenska Bankföreningen ir Länsförsäkringar Bank / Komisija (T‑112/22, EU:T:2024:250),

–        panaikinti 2021 m. lapkričio 24 d. Europos Komisijos sprendimą COM(2021) 8637 final dėl valstybės priemonės SA.56348 (2021/N) – Švedija: Švedijos kredito įstaigų mokestis,

–        nurodyti Komisijai padengti savo ir Ideella föreningen Svenska Bankföreningen med firma Svenska Bankföreningen, Näringsverksamhet nagrinėjant šį apeliacinį skundą patirtas bylinėjimosi išlaidas, o Švedijos Karalystei – padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

1      Originalo kalba: anglų.

2      Generalinės advokatės J. Kokott išvada byloje ANGED (C‑233/16, EU:C:2017:852, 76 punktas).

3      1974 m. liepos 2 d. Sprendimas Italija / Komisija (173/73, EU:C:1974:71, versijos anglų k. 13 punktas).

4      T‑112/22, EU:T:2024:250.

5      Lagrådsremissen Riskskatt för kreditinstitut (Pranešimas Tarybai apie įstatymą, susijusį su kredito įstaigų mokėtinu rizikos mokesčiu; toliau – įstatymo pasiūlymas), skundžiamame sprendime vadinamas įstatymo projektu.

6      Užsienio kredito įstaigos apmokestinamos šiuo rizikos mokesčiu, jeigu mokestinių metų pradžioje turi skolų, priskirtinų komercinei veiklai, vykdomai per Švedijos filialą, kurių suma viršija įstatymo projekte numatytą ribą.

7      2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamentas, nustatantis išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9).

8      2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimas Komisija / Airija ir kt. (C‑465/20 P, EU:C:2024:724, 73 punktas) ir 2025 m. balandžio 29 d. Sprendimas Prezydent Miasta Mielca (C‑453/23, EU:C:2025:285, 41 punktas; toliau – Sprendimas Prezydent Miasta Mielca).

9      2020 m. rugsėjo 22 d. Sprendimas Austrija / Komisija (C‑594/18 P, EU:C:2020:742, 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

10      Šis sąrašas nėra baigtinis, nes į jį įtraukti tik nagrinėjamu atveju svarbūs Sąjungos teisės aktai.

11      2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), neseniai iš dalies pakeista 2024 m. balandžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1174 (OL L 2024/1174).

12      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1), neseniai iš dalies pakeistas 2025 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2025/1215 (OL L 2025/1215).

13      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/36/ES dėl galimybės verstis kredito įstaigų veikla ir dėl riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2002/87/EB ir panaikinamos direktyvos 2006/48/EB bei 2006/49/EB (OL L 176, 2013, p. 338).

14      2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149).

15      2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1; toliau – BPMR). BPMR taikomas ir bankams, įsteigtiems valstybėse narėse, kurių valiuta nėra euras, tačiau kurios vykdo glaudų bendradarbiavimą (žr. BPMR 15 konstatuojamąją dalį). Švedija nedalyvauja BPM.

16      Kaip nurodyta KRR 5 konstatuojamojoje dalyje.

17      Žr. visų pirma KRR 32 ir 72 konstatuojamąsias dalis.

18      Žr. IGSD 3 konstatuojamąją dalį.

19      Žr. BGPD 5 konstatuojamąją dalį.

20      Pagal analogiją žr. 2026 m. balandžio 16 d. Sprendimą Nitrogénművek (C‑519/24, EU:C:2026:297, 33 punktas).

21      Žr., be kita ko, 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimą Paint Graphos ir kt. (C‑78/08–C‑80/08, EU:C:2011:550, 49 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22      Žr., be kita ko, 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (C‑465/20 P, EU:C:2024:724, 76 punktas).

23      2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Liuksemburgas ir kt. / Komisija (C‑451/21 P ir C‑454/21 P, EU:C:2023:948, 108 punktas).

24      2021 m. spalio 6 d. Sprendimas World Duty Free Group ir Ispanija / Komisija (C‑51/19 P ir C‑64/19 P, EU:C:2021:793, 63 punktas).

25      Sprendimo Prezydent Miasta Mielca 49 punktas.

26      Žr. 2021 m. kovo 16 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (C‑562/19 P, EU:C:2021:201, 38 ir 39 punktai) ir 2021 m. kovo 16 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (C‑596/19 P, EU:C:2021:202, 44 ir 45 punktai).

27      Žr. Sprendimo Prezydent Miasta Mielca 53 punktą, kuriame daroma nuoroda į 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Komisija ir Ispanija / Government of Gibraltar ir Jungtinė Karalystė (C‑106/09 P ir C‑107/09 P, EU:C:2011:732).

28      Žr. 2011 m. liepos 5 d. Sprendimą Edwin / VRDT (C‑263/09 P, EU:C:2011:452, 46 punktas).

29      Šiuo klausimu žr. 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendimą Fiat Chrysler Finance Europe / Komisija (C‑885/19 P ir C‑898/19 P, EU:C:2022:859, 82 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30      Žr. 2023 m. gruodžio 5 d. Sprendimą Liuksemburgas ir kt. / Komisija (C‑451/21 P ir C‑454/21 P, EU:C:2023:948, 77 punktas).

31      C‑451/21 P ir C‑454/21 P, EU:C:2023:948.

32      Pagal SESV 256 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą apeliacinis skundas Teisingumo Teismui dėl Bendrojo Teismo priimtų sprendimų turi būti paduodamas „laikantis Statute numatytų sąlygų bei neperžengiant jame nustatytų ribų“. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo; žr. Sprendimo Liuksemburgas ir kt. / Komisija 76 punktą.

33      Žr. skundžiamo sprendimo 58 punktą.

34      Žr. ginčijamo sprendimo 49 ir 50 konstatuojamąsias dalis.

35      Žr. ginčijamo sprendimo 51 konstatuojamąją dalį.

36      Žr., pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamąją dalį, kurioje Komisija nurodė, kad finansų įstaigos, kurios nėra kredito įstaigos, turi mažiau galimybių sukelti sisteminę riziką ir galiausiai dideles netiesiogines išlaidas, tad jų faktinė ir teisinė padėtis, kiek tai susiję su rizikos mokesčio tikslu, nėra panaši į kredito įstaigų padėtį.

37      Tai – įstatymo pasiūlymas, kurį apeliantė pateikė Bendrajam Teismui.

38      Iš pradžių buvo numatyta sumažinti mokesčio lengvatą, kurią, kaip galima manyti, finansų sektorius gauna dėl to, kad finansinių paslaugų teikimui netaikomas pridėtinės vertės mokestis.

39      Dėl sisteminę reikšmę turinčių kredito įstaigų įstatymo projekte taip pat paaiškinta, kad „sunku tiksliai nustatyti, kaip atskirti, ar įstaiga yra sisteminės svarbos. Šiuo atžvilgiu svarbūs veiksniai yra įstaigos dydis, jos svarba nacionalinei ekonomikai, sudėtingumas ir sąsajos su kitomis įstaigomis. Kadangi finansų sistemos dalyviai turi kryžminių įsipareigojimų, vienoje sistemos dalyje kilusi problema gali greitai išplisti į kitas dalis ir taip kelti grėsmę finansiniam stabilumui.“

40      Įstatymo projekte nuodyta, kad šias netiesiogines išlaidas gali lemti, pavyzdžiui, nedarbo draudimo ir kitų socialinės apsaugos sistemų išlaidų padidėjimas arba mokestinių pajamų sumažėjimas dėl prastesnių ekonominės veiklos rezultatų.

41      Kai kurie suinteresuotieji subjektai, su kuriais konsultuotasi ir kurių nuomonės pateiktos įstatymo projekte, vartojo sąvoką „sisteminės svarbos“, kalbėdami apie kredito įstaigas, kurioms būtų taikomas siūlomas rizikos mokestis.

42      Pavyzdžiui, KRD sąvoka „sisteminės svarbos įstaiga“ apibrėžta kaip „ES patronuojančioji įstaiga, ES patronuojančioji finansų kontroliuojančioji bendrovė, ES patronuojančioji mišrią veiklą vykdanti finansų kontroliuojančioji bendrovė arba įstaiga, dėl kurios, jei ji nevykdo įsipareigojimų arba jos veikla sutrinka, galėtų kilti sisteminė rizika“ (žr. jos 3 straipsnio 1 dalies 30 punktą). Toje pačioje direktyvoje sąvoka „sisteminė rizika“ apibrėžta kaip „finansų sistemos sutrikimo rizika, kuri gali turėti rimtų neigiamų pasekmių finansų sistemai ir realiajai ekonomikai“ (žr. jos 3 straipsnio 1 dalies 10 punktą).

43      Siekdama pagrįsti skundžiamame sprendime vartojamą sąvoką „sisteminė rizika“ Komisija teigia, kad didelės kredito įstaigos kelia „tam tikrą sisteminę riziką“, kad „kredito įstaigos dydis ir jos bendra sisteminė svarba yra susiję“, kad „kredito įstaiga, turinti didelį skolinių įsipareigojimų portfelį, paprastai taip pat yra sisteminės svarbos“ ir kad, kai kredito įstaiga priskiriama prie didelių dėl visų savo skolinių įsipareigojimų, „sisteminės svarbos“ ir „sisteminės rizikos“ aspektai niekada nėra labai nutolę“. Vis dėlto ji patikslina, kad „didelės“ kredito įstaigos nebūtinai yra „sisteminės svarbos“, kiek tai susiję su bankų pertvarkymo ir rizikos ribojimu pagrįstos priežiūros sistemomis. Savo ruožtu Švedija gana kategoriškai tvirtina, kad, nepaisant Bendrojo Teismo vartojamų sąvokų, jo nustatytas tikslas nesiskiria nuo Komisijos nustatyto tikslo.

44      Šiuo klausimu žr., be kita ko, 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimą British Aggregates / Komisija (C‑487/06 P, EU:C:2008:757, 113 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45      2024 m. rugsėjo 5 d. Sprendimas Slovėnija / Komisija (C‑447/22 P, EU:C:2024:678, 50 ir 51 punktai) ir 2021 m. spalio 6 d. Sprendimas Scandlines Danmark ir Scandlines Deutschland / Komisija (C‑174/19 P ir C‑175/19 P, EU:C:2021:801, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

46      Asimetrinio apmokestinimo atveju pagalba gali atsirasti dėl to, kad apmokestinamų ekonominės veiklos vykdytojų konkurentai nėra apmokestinami šiuo mokesčiu; šiuo klausimu žr. 2006 m. rugsėjo 7 d. Sprendimą Laboratoires Boiron (C‑526/04, EU:C:2006:528, 34 punktas).

47      2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimas Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija, Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci (C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 86 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

48      Argumentai, kuriais remiantis siekiama užginčyti tai, kaip Bendrasis Teismas suprato ginčijamą Komisijos sprendimą, yra teisės klausimai, kurie gali būti pateikti Teisingumo Teismo kontrolei apeliaciniame procese; žr. 2024 m. rugsėjo 10 d. Sprendimą Komisija / Airija ir kt. (C‑465/20 P, EU:C:2024:724, 111 ir 112 punktai).

49      Žr. ginčijamo sprendimo 50 konstatuojamąją dalį. Komisija rėmėsi 2021 m. kovo 16 d. Sprendimu Komisija / Vengrija (C‑596/19 P, EU:C:2021:202, 48 punktas).

50      Žr. skundžiamo sprendimo 54 punktą.

51      C‑562/19 P, EU:C:2021:201, 41 punktas; toliau – Sprendimas Komisija / Lenkija.

52      C‑596/19 P, EU:C:2021:202, 47 punktas; toliau – Sprendimas Komisija / Vengrija.

53      Švedijos Karalystė atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškina, kad buvo nuspręsta taikyti fiksuoto mokesčio tarifo metodą tam, kad Skatteverket (mokesčių administratorius, Švedija) nereikėtų vertinti kiekvienos kredito įstaigos tam tikru momentu keliamos rizikos.

54      Mokėti mokestį privalo tik tos kredito įstaigos, kurių visi skoliniai įsipareigojimai viršija ribą, o įstaigos, kurių visi skoliniai įsipareigojimai neviršija šios ribos, nuo mokesčio atleistos. Žr. šios išvados 116 ir 117 punktus.

55      2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1093/2010, kuriuo įsteigiama Europos priežiūros institucija (Europos bankininkystės institucija), iš dalies keičiamas Sprendimas Nr. 716/2009/EB ir panaikinamas Komisijos sprendimas 2009/78/EB (OL L 331, 2010, p. 12), neseniai iš dalies pakeistas 2025 m. spalio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2025/2088 (OL L 2088, 2025, p. 1). Šiuo reglamentu EBI pavesta stebėti ir vertinti rinkos pokyčius pagal savo kompetenciją, įskaitant testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, ir parengti sisteminės rizikos nustatymo bei apskaičiavimo kriterijus ir tinkamą testavimo nepalankiausiomis sąlygomis tvarką (žr. jo 43 konstatuojamąją dalį, 23 ir 32 straipsnius).

56      Ieškovės pirmojoje instancijoje teigė, kad penkių taip patikrintų Švedijos bankų rezultatai buvo puikūs.

57      Turiu omenyje BGPD numatytą pertvarkymo fondą.

58      2021 m. kovo 4 d. Sprendimas Komisija / Fútbol Club Barcelona (C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 65 punktas).

59      Priminęs rizikos mokesčio tikslą, apibrėžtą skundžiamo sprendimo 41 punkte, Bendrasis Teismas patikslino, kad net jei visos kredito įstaigos gali sukelti tam tikrų netiesioginių išlaidų, t. y. jos gali prisidėti prie šių išlaidų susidarymo, tai nereiškia, kad įsipareigojimų nevykdymo atveju visos kredito įstaigos gali sukelti tokias pačias pasekmes finansų sistemai ir ekonomikai apskritai.

60      C‑233/16, EU:C:2018:280, 53 punktas; toliau – Sprendimas ANGED I.

61      Teisingumo Teismas nurodė, kad „[k]uo didesnis prekybos plotas, tuo didesnis žmonių srautas, o tai lemia didesnį poveikį aplinkai“; žr. Sprendimo ANGED I 53 punktą.

62      2019 m. gegužės 16 d. Sprendimas Lenkija / Komisija (T‑836/16 ir T‑624/17, EU:T:2019:338, 89 punktas) ir 2019 m. birželio 27 d. Sprendimas Vengrija / Komisija (T‑20/17, EU:T:2019:448, 101 punktas).

63      C‑236/16 ir C‑237/16, EU:C:2018:291; toliau – Sprendimas ANGED II. Šis sprendimas priimtas dėl Ispanijos didiesiems prekybos centrams taikomo regioninio mokesčio, panašaus į išnagrinėtą Sprendime ANGED I.

64      Tai buvo „neapmokestinimas“, apie kurį Bendrasis Teismas kalbėjo šios išvados 62 išnašoje minėtuose sprendimuose Lenkija / Komisija ir Vengrija / Komisija, kuriais Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 89 punkte.

65      Žr. 2021 m. kovo 16 d. Sprendimą Komisija / Lenkija (C‑562/19 P, EU:C:2021:201, 35 punktas) ir 2021 m. kovo 16 d. Sprendimą Komisija / Vengrija (C‑596/19 P, EU:C:2021:202, 41 punktas).

66      Pirmieji 2 000 m² arba 2 500 m² nebuvo apmokestinti. Taigi nė viena įmonė nemokėjo mokesčio už šios ribos nesiekiantį plotą; žr. abiejų sprendimų 8 punktą. Kai kurie prekybos centrai, vykdantys tam tikrą veiklą, taip pat buvo atleisti nuo mokesčio.

67      50 punktas.

68      Ten pat, 54 punktas.

69      Žr. 2015 m. birželio 4 d. Sprendimą Kernkraftwerke Lippe-Ems (C‑5/14, EU:C:2015:354, 78 ir 79 punktai) ir 2019 m. lapkričio 7 d. Sprendimą UNESA ir kt. (C‑105/18–C‑113/18, EU:C:2019:935, 64–67 punktai).

70      2023 m. rugsėjo 28 d. Sprendimas Changmao Biochemical Engineering / Komisija (C‑123/21 P, EU:C:2023:708, 185 punktas).

71      2025 m. vasario 13 d. Sprendimas Komisija ir kt. / Carpatair (C‑244/23 P–C‑246/23 P, EU:C:2025:87, 67 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).