1.

Vokietijoje įsisteigusi bendrovė, kuriai priklauso intelektinės nuosavybės teisės į kompiuterinį žaidimą, įpareigojo advokatą neteismine tvarka, pareiškiant įspėjimą, pareikalauti, kad būtų nutraukti tas teises pažeidžiantys asmens veiksmai, ir advokatas tai padarė.

2.

Vokietijos teisėje nustatyta, kad pažeidėjas iš esmės turi sumokėti advokato užmokestį už paslaugas ginant intelektinės nuosavybės teisių turėtoją. Vis dėlto pagal ją leidžiama riboti to užmokesčio sumą, kai neteisėtus veiksmus atliko profesinės ar komercinės veiklos nevykdantis fizinis asmuo.

3.

Nagrinėjamoje byloje tas asmuo mano, kad iš jo reikalaujamas užmokestis (984,60 EUR) yra per didelis, ir nesutinka jo mokėti. Dėl tokio prieštaravimo kilo ginčas ir jį nagrinėjantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori žinoti:

–

ar išlaidos, susijusios su advokato užmokesčiu už paslaugas neteismine tvarka pareiškiant įspėjimą, patenka į Direktyvos 2004/48/EB taikymo sritį ( 2 ),

–

jeigu taip, į kurio Direktyvos 2004/48 straipsnio – 14 („teismo [bylinėjimosi] išlaidos“ arba „kitos išlaidos“) ar 13 („žala“) – taikymo sritį tos išlaidos gali patekti,

–

ar nacionalinės teisės norma, kurioje nustatyta viršutinė užmokesčio riba (išskyrus atvejus, kai teisingumo sumetimais pateisinama jos netaikyti), atitinka Direktyvą 2004/48, taip pat direktyvas 2001/29/EB ( 3 ) ir 2009/24/EB ( 4 ), ir kokie veiksniai gali turėti įtakos nustatant užmokesčio dydį.

I.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

1.

Direktyva 2004/48

4.

Direktyvos 1 straipsnyje „Objektas“ nustatyta:

5.

2 straipsnyje „Taikymo sritis“ įtvirtinta:

6.

3 straipsnyje „Bendrasis įsipareigojimas“ nurodyta:

7.

13 straipsnyje „Žala“ numatyta:

8.

14 straipsnyje „Teismo [Bylinėjimosi] išlaidos“ nustatyta:

2.

Direktyva 2001/29

9.

8 straipsnyje „Nuobaudos ir teisių gynimo būdai“ nurodyta:

3.

Direktyva 2009/24

10.

7 straipsnyje „Ypatingos apsaugos priemonės“ numatyta:

B.

Vokietijos teisė. Gesetz über Urheberrecht und verwandte Schutzrechte – Urheberrechtsgesetz ( 5 )

11.

97 straipsnyje numatyta, kad asmuo, kurio intelektinės nuosavybės teisės ar kitos pagal UrhG saugomos teisės pažeistos, gali reikalauti, kad bet kuris tas teises pažeidęs asmuo nutrauktų neteisėtus veiksmus.

12.

Pagrindinei bylai taikomos redakcijos 97a straipsnyje numatyta:

II.

Faktinės aplinkybės ir prejudicinis klausimas

13.

Koch Media GmbH yra įmonė, kurios veiklos sritis – prekyba kompiuteriniais žaidimais; ji Vokietijos teritorijoje turi išskirtines gretutines teises, leidžiančias profesionaliai sukurtą kompiuterinį žaidimą „This War of Mine“ padaryti viešai prieinamą ( 7 ).

14.

FU yra komercinių ar profesinių interesų neturintis fizinis asmuo; 2014 m. lapkričio 26–28 d. jis per savo interneto prieigą mažiausiai 13 kartų pateikė tą kompiuterinį žaidimą keitimosi rinkmenomis platformoje kitiems asmenims parsisiųsti ir taip pažeidė Koch Media teises.

15.

Norėdama apginti savo teises Koch Media kreipėsi į advokatų kontorą; ši jos vardu išsiuntė FU įspėjimą nutraukti neteisėtus veiksmus ir pareikalavo, kad FU įsipareigotų viešai nebeplatinti žaidimo ir atlygintų padarytą žalą.

16.

Įspėjimas buvo veiksmingas: pažeidėjas įvykdė reikalavimą, ir jokių tolesnių teisminių veiksmų imtis nereikėjo.

17.

Koch Media išlaidos už advokato paslaugas sudarė 984,60 EUR ir ši bendrovė pareikalavo, kad pažeidėjas jas padengtų. Ši suma apskaičiuota taikant tam tikrą procentinę dalį nuo 20 000 EUR ginčo sumos ( 8 ).

18.

Kadangi FU nesutiko su reikalaujama užmokesčio suma, dėl jos pradėjo teismo procesą.

19.

Pirmojoje instancijoje Amtsgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apylinkės teismas, Vokietija) 2019 m. kovo 12 d. sprendimu priteisė iš pažeidėjo 124 EUR, o likusią Koch Media ieškinio dalį atmetė ( 9 ). Savo sprendimą jis motyvavo UrhG 97a straipsnio 3 dalimi.

20.

Koch Media pateikė apeliacinį skundą Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) ir reikalauja pripažinti teisę į tai, kad būtų kompensuotos visos dėl advokato paslaugų patirtos išlaidos.

21.

Pateikdamas savo nacionalinės teisės aiškinimą ( 10 ) apeliacinis teismas abejoja, ar atitinkamose šios srities direktyvose leidžiama apriboti pažeidėjo atlygintiną užmokestį, kai jis yra komercinės ar profesinės veiklos nevykdantis fizinis asmuo.

22.

Jis mano, kad Sprendime United Video Properties ( 11 ) Teisingumo Teismas pripažino, jog susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali būti pateisinama teisės norma, kuria siekiama neleisti atlyginti pernelyg didelių išlaidų. Vis dėlto vertinant šią bylą reikia išsiaiškinti, ar tame sprendime suformuluoti principai taikomi ir tuomet, kai atsakovas yra fizinis asmuo, nevykdantis komercinės ar profesinės veiklos.

23.

Apeliacinis teismas teigia, kad UrhG 97a straipsnio 3 dalies ketvirtame sakinyje įtvirtintas atvirkštinis taisyklės ir jos išimties santykis, nei nustatytas Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje: jei atsakovas yra fizinis asmuo, Vokietijoje visų išlaidų atlyginimas svarstytinas tik tokiu atveju, kai to reikia teisingumo sumetimais.

24.

Jis taip pat nurodo, kad skiriasi Vokietijos teismų pozicija dėl to, ar UrhG 97a straipsnio 3 dalies ketvirtame sakinyje nustatytą išimtį galima aiškinti kaip atitinkančią Direktyvą 2004/48.

25.

Tokiomis aplinkybėmis Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

III.

Procesas Teisingumo Teisme

26.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2020 m. spalio 26 d.

27.

Rašytines pastabas pateikė Koch Media, Vokietijos vyriausybė ir Europos Komisija.

28.

Buvo nuspręsta, kad teismo posėdžio rengti nebūtina.

IV.

Vertinimas

A.

Paaiškinimai dėl taikomos nacionalinės teisės, remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas svarbias nacionalinės teisės normas aiškina ir nacionalinę praktiką aprašo taip, kaip nurodyta toliau. Teisingumo Teismas iš esmės turi remtis šiuo aiškinimu ir aprašymu, nes užduotis apibrėžti nacionalinės teisės taikymo sritį tenka teismui a quo.

30.

Pagal UrhG 97a straipsnį, siejamą su 97 straipsnio 1 dalimi, nukentėjęs intelektinės nuosavybės teisių turėtojas gali reikalauti, kad pažeidėjas nutrauktų neteisėtus veiksmus ir atlygintų žalą.

31.

Paprastai teisių turėtojai, naudodamiesi advokato paslaugomis, pirmiausia reikalauja nutraukti neteisėtus veiksmus. Advokatas pagal UrhG 97a straipsnio 1 dalį reiškia įspėjimą, kuriuo siekiama, kad pažeidėjas atitinkamu pareiškimu įsipareigotų nutraukti neteisėtus veiksmus (kitaip jam būtų taikoma netesybų sąlyga).

32.

Pateikus tokį pareiškimą pašalinamas recidyvo pavojus ir patenkinamas reikalavimas nutraukti neteisėtus veiksmus. Tada nebebūtina ir nebegalima reikšti ieškinio teisme. Taigi įspėjimu išvengiama teismo proceso.

33.

Pagal UrhG 97a straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai pažeidžiamos autorių teisės, šių teisių turėtojo patirtas „būtinas išlaidas“ iš esmės kompensuoja pažeidėjas.

34.

Siekiant nustatyti, kokia yra su neteismine tvarka reiškiamu įspėjimu susijusių „būtinų išlaidų“, laikomų išlaidomis advokato užmokesčiui, sistema, turi būti remiamasi Gesetz über die Vergütung der Rechtsanwältinnen und Rechtsanwälte (Rechtsanwaltsvergütungsgesetz) ( 12 ).

35.

RVG numatyta, kad:

–

advokato užmokestis kompensuojamas pagal pačiame įstatyme nustatytą tarifą. Teismai paprastai nusprendžia, kad išlaidos, kurios viršija RVG nustatytus užmokesčio tarifus, nėra kompensuotinos,

–

užmokestis, kurio advokatas gali reikalauti iš savo kliento, priklauso nuo ginčo sumos. Kuo didesnė ta suma, tuo didesnis užmokestis.

36.

Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) teigia, kad teisių turėtojui reikalaujant nutraukti neteisėtus veiksmus, susijusius su filmais, muzika ar DVD, ginčo suma yra ne mažesnė kaip 10 000 EUR.

37.

Vis dėlto UrhG 97a straipsnio 3 dalies antrame sakinyje nustatyta, kad ginčo suma, kuriai taikomas procentinis tarifas, apribojama suma iki 1 000 EUR, jei įspėtas asmuo: 1) yra fizinis asmuo, besinaudojantis saugomais kūriniais arba objektais ne savo komercinei ar profesinei veiklai vykdyti; ir 2) nėra įpareigotas nutraukti neteisėtų veiksmų įspėjimą reiškiančio asmens reikalavimu pagal sutartį, įsiteisėjusį teismo sprendimą arba laikinąsias apsaugos priemones.

38.

Ginčo sumos ribojimas taikomas teisių turėtojo ir teisių pažeidėjo santykiams, tačiau netaikomas teisių turėtojo ir jo advokato santykiams. Advokatas savo užmokestį, kurį turi sumokėti teisių turėtojas, apskaičiuoja pagal faktinę ginčo sumą (t. y. suma neribojama), todėl gali susidaryti didelis skirtumas tarp nustatyto ir faktinio užmokesčio ( 13 ).

39.

Vis dėlto UrhG 97a straipsnio 3 dalies ketvirtame sakinyje numatyta išimtis, pagal kurią konkrečiu atveju ginčo sumos ribojimas gali būti netaikomas, jei 1 000 EUR suma, atsižvelgus į tam tikras aplinkybes, yra „neteisinga“.

B.

Pirmasis prejudicinis klausimas

40.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar už advokato paslaugas mokamam užmokesčiui, kurį turi padengti intelektinės nuosavybės teisių turėtojas ir kuris mokėtinas dėl to, kad neteismine tvarka reiškiamas įspėjimas šių teisių pažeidėjui, siekiant nutraukti neteisėtus jo veiksmus, taikoma Direktyva 2004/48 (konkrečiai kalbant, jos 14 straipsnis arba (subsidiariai) 13 straipsnis).

41.

Neteisminė ginčų sprendimo procedūra gali patekti į Direktyvos 2004/48 taikymo sritį, nes yra viena iš „priemon[ių], procedūr[ų] ir gynybos būd[ų] užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių gynimą“ ( 14 ).

42.

Teisingumo Teismas Sprendime M.I.C.M pripažino, kad „draugiško sprendimo paieška dažnai vyksta prieš pareiškiant ieškinį dėl žalos atlyginimo“ ( 15 ).

43.

Tame pačiame sprendime pažymėta, kad Direktyva 2004/48 taikoma savarankiškai procedūrai, vykdomai pagal tos direktyvos 8 straipsnio 1 dalį ir susijusiai su „ikiteisminiame etape pateikt[u] <…> prašym[u] suteikti informaciją“ ( 16 ).

44.

Taigi užtikrinant intelektinės nuosavybės teisių apsaugą Direktyva 2004/48 iš esmės yra referencinis teisinis pagrindas norint imtis veiksmų, kuriais teismine ar neteismine tvarka siekiama ne tik nustatyti pažeidėją, bet ir nutraukti jo veiksmus.

45.

Padaręs šią prielaidą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar užmokestis už advokato paslaugas pareiškiant įspėjimą nutraukti tam tikrus veiksmus dengiamas: a) iš Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje numatytų bylinėjimosi arba kitų išlaidų; ar b) subsidiariai atlyginant šios direktyvos 13 straipsnyje numatytą žalą.

46.

Kaip nurodžiau išvadoje byloje United Video Properties, „sisteminiu požiūriu tame pačiame (šeštame) [Direktyvos 2004/48] skyriuje nurodyta „žala“ ir „teismo [bylinėjimosi] išlaidos“. Nors jos 26 konstatuojamojoje dalyje, nurodant patirtos žalos atlyginimą, teismo išlaidos neminimos, galima būtų teigti, kad bendra jų padėtis leidžia jas laikyti papildomu direktyvoje numatytu elementu siekiant papildomai apdrausti intelektinės nuosavybės teisių turėtoją [kuriuo siekiama, užtikrinti kompensavimą intelektinės nuosavybės teisių turėtojams]“ ( 17 ).

47.

Nukentėjęs asmuo, kurio intelektinės nuosavybės teisės buvo pažeistos, iki teismo proceso gali imtis įvairių veiksmų šioms teisėms apginti, tačiau nėra jokios priežasties visų šių veiksmų išlaidų priskirti prie bylinėjimosi išlaidų, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2004/48.

48.

Siekiant išsiaiškinti, ar neteisminei intelektinės nuosavybės teisių apsaugos procedūrai taikoma Direktyva 2004/48, reikia atsižvelgti į šios procedūros konkrečias savybes; be to, turi būti atskirtos bylinėjimosi išlaidų ir žalos atlyginimo sąvokos, nes dėl panašumo kyla pavojus jas painioti.

49.

Jeigu su neteismine tvarka reiškiamu įspėjimu susijusios išlaidos būtų laikomos viena iš direktyvos 13 straipsnyje numatytos žalos kompensaciją sudarančių dalių, tai galėtų reikšti, kad 14 straipsnio nuostata iš dalies netaikoma.

50.

Priešingai, „jeigu Direktyvos 2004/48 14 straipsnis būtų aiškinamas plačiai, t. y. taip, kad jame numatyta, kad bylą pralaimėjusi šalis paprastai turi atlyginti laimėjusiosios šalies patirtas „kitas išlaidas“, nepatikslinant šių išlaidų pobūdžio, kiltų grėsmė, kad šio straipsnio taikymo sritis taps pernelyg plati ir dėl to šios direktyvos 13 straipsnis bus neveiksmingas“ ( 18 ).

51.

Siekdamas užtikrinti pusiausvyrą Teisingumo Teismas pripažino, kad „šią sąvoką reikia aiškinti siaurai, t. y. taip, kad „kitos išlaidos“, kaip jos suprantamos pagal 14 straipsnį, apima tik išlaidas, tiesiogiai ir glaudžiai susijusias su atitinkamu teismo procesu“ ( 19 ).

52.

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad „neteismin[ės] išlaid[os], pirmiausia susijusi[os] su laiku, kurį nuo pažeidimo nukentėjęs asmuo skyrė savo teisėms ginti“, gali patekti į Direktyvos 2004/48 14 straipsnio taikymo sritį, nes šia nuostata „siekiama sustiprinti intelektinės nuosavybės apsaugos lygį, kartu neatgrasant nukentėjusiosios šalies nuo teisminio proceso, skirto savo teisėms apginti (žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Diageo Brands, C‑681/13, EU:C:2015:471, 77 punktą)“ ( 20 ).

53.

Neteismine tvarka reiškiamas įspėjimas nutraukti neteisėtus veiksmus yra platesnės apimties už kitus galimus ikiteisminius veiksmus, kuriais siekiama suteikti nukentėjusiam asmeniui galimybę apibrėžti nusikalstamos veikos ribas bei apimtį ir nustatyti už jos padarymą atsakingą asmenį ( 21 ).

54.

Jei nacionalinėje teisėje toks įspėjimas būtų numatytas kaip įprasta (nors ir ne griežtai privaloma) procedūra siekiant, kad būtų nutraukti neteisėti veiksmai, ir įprastai tuo tikslu jis būtų įgyvendinamas praktiškai, jį būtų galima laikyti tiesiogine ikiteismine priemone. Kai tokio pobūdžio mechanizmas pagal nacionalinę teisę de facto tampa neišvengiamas, jis laikytinas „glaudžiai susijusiu“ su teismo procesu, kurio siekiama išvengti jį taikant.

55.

Juo labiau taip yra tada, kai įpareigojimas privalomai taikyti tokį mechanizmą prieš kreipiantis į teismą nustatytas pačioje nacionalinėje teisėje, o ne kyla iš praktikos.

56.

Atsižvelgiant į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina nacionalinę teisę, pagal UrhG 97a straipsnio 1 dalį įspėjimo pobūdį galima aiškinti dvejopai: a) įspėjimas yra imperatyvi pareiga, jei nukentėjusioji šalis ketina pareikšti ieškinį ( 22 ); arba b) jis yra tik rekomendacija ar įspėjimas prieš pareiškiant tokį ieškinį ( 23 ).

57.

Atrodo, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą netiesiogiai pritariama antrajam aiškinimui. Vis dėlto iš tiesų aiškinant abiem būdais gaunamas tas pats rezultatas:

–

jei pagal Vokietijos proceso teisę išankstinis įspėjimas nutraukti neteisėtus veiksmus būtų būtina sąlyga siekiant dėl to paties dalyko pareikštą ieškinį pripažinti priimtinu, teismo proceso ir neteisminės procedūros ryšys negalėtų būti labiau aiškus,

–

šis ryšys (nors ir ne toks akivaizdus) egzistuotų ir tuo atveju, kai neteismine tvarka reiškiamas įspėjimas, kaip nurodyta UrhG, būtų nacionalinėje teisėje siūloma ar rekomenduojama ikiteisminė priemonė, taigi de facto ryšys būtų beveik neišvengiamas ( 24 ).

58.

Remiantis šia prielaida darytina išvada, kad taikant Direktyvos 2004/48 14 straipsnį:

–

išlaidos, susijusios su neteismine tvarka reiškiamu įspėjimu nutraukti neteisėtus veiksmus, yra tiesiogiai ir glaudžiai susijusios su vėlesniu teismo procesu, net jei dėl sėkmingai pasibaigusios įspėjimo procedūros teismo procesas nebuvo pradėtas,

–

pažeidėjas, kaip „pralaimėjusioji“ šalis (nes gavusi įspėjimą sutiko nutraukti veiksmus), turi padengti išlaidas, kurias galėjo patirti teisių turėtojas (laimėjusioji šalis), nebent tai prieštarautų teisingumui,

–

pareiga atlyginti kitos šalies išlaidas tenka pažeidėjui, nes „intelektinės nuosavybės teisių pažeidėjas paprastai turi prisiimti visas savo veiksmų finansines pasekmes“ ( 25 ).

59.

Pareiškiant įspėjimą dalyvavusio advokato užmokestis iš esmės gali būti su tuo įspėjimu susijusių išlaidų, kurias, kartoju, turi padengti pažeidėjas, dalis, net jei nacionalinėje teisėje nenustatyta privalomo reikalavimo, kad tokį ikiteisminį įspėjimą parengtų advokatas. Šį aspektą aptarsiu nagrinėdamas antrąjį prejudicinį klausimą.

60.

Taigi nematau jokių kliūčių, kurios trukdytų išlaidoms, susijusioms su įspėjimu, neteismine tvarka reiškiamu siekiant įpareigoti pažeidėją nutraukti atitinkamus veiksmus (įskaitant advokato užmokestį), taikyti Direktyvos 2004/48 14 straipsnį dėl to, kad tos išlaidos susijusios su galimu greitai vyksiančiu teismo procesu (kuriuo taip pat būtų siekiama nutraukti nustatytus neteisėtus veiksmus, inkriminuojamus tam tikram asmeniui).

C.

Antrasis prejudicinis klausimas

61.

Antrąjį prejudicinį klausimą sudaro dvi dalys, kurias galima nagrinėti kartu.

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar intelektinės nuosavybės teisių turėtojas „iš esmės turi teisę reikalauti kompensuoti visas <…> advokato paslaugų išlaidas arba bent tinkamą ir didelę jų dalį“, kai:

–

pažeidėjas yra fizinis asmuo, nevykdantis savo profesinės ar komercinės veiklos, ir

–

nacionalinės teisės aktuose tokiu atveju nustatyta, kad advokato paslaugų išlaidos paprastai kompensuojamos remiantis sumažinta ginčo suma.

63.

Šiuo tikslu teismas a quo prašo „išaiškinti Sąjungos teisę, visų pirma atsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 3, 13 ir 14 straipsnius, Direktyvos 2001/29 8 straipsnį ir Direktyvos 2009/24 7 straipsnį. <…>“

64.

Akivaizdu, kad minėtuose direktyvų 2001/29 ir 2009/24 straipsniuose yra numatytos priemonės, susijusios su intelektinės nuosavybės teisių turėtojo, kurio atžvilgiu atlikti neteisėti veiksmai, apsauga.

65.

Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad tų straipsnių nuostatos yra bendro pobūdžio, palyginti su Direktyvos 2004/48 14 straipsniu, kuriame konkrečiai reglamentuojamos per šios rūšies procesus patiriamos bylinėjimosi ir kitos išlaidos, daugiausia dėmesio reikėtų skirti pastarajam straipsniui, o likusių nuostatų neanalizuoti.

66.

Kaip nurodžiau tą pačią dieną pateiktoje išvadoje byloje Nova Text ( 26 ), Direktyvos 2004/48 14 straipsnis nėra besąlygiškas, nes jame ne tik nurodyta, kokių veiksmų imamasi „paprastai“, bet ir valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad būtų atlygintos tik pagrįstos ( 27 ) ir proporcingos bylinėjimosi išlaidos ( 28 ).

67.

UrhG 97a straipsnio 3 dalyje išlaidos, patirtos dėl įspėjimui pareikšti pasamdyto advokato paslaugų, neabejotinai priskiriamos prie „būtinų išlaidų“ ( 29 ) (žinoma, jeigu toks įspėjimas yra pagrįstas). Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat mano, jog nagrinėjamu atveju tos išlaidos yra būtinos.

68.

Vis dėlto, „kiek tai susiję su naudojimusi advokato paslaugomis, [pagal tą pačią UrhG nuostatą] atlyginamos <…> būtinos išlaidos“, susijusios tik su advokato užmokesčiu, apskaičiuotu remiantis 1 000 EUR dydžio ginčo suma, kai ieškinys dėl veiksmų uždraudimo ar nutraukimo pareikštas privačiam asmeniui, kuris veikia kaip privatus asmuo (t. y. ne kaip profesinę ar komercinę veiklą vykdantis asmuo).

69.

Susidariusi situacija panaši į nagrinėtą byloje United Video Properties. Toje byloje teisinės pagalbos išlaidų viršutinė riba buvo nustatyta Belgijos teisės aktuose, o nagrinėjamu atveju panaši riba taikoma remiantis kita priemone, kurioje nustatyta 1 000 EUR dydžio ginčo suma, kai intelektinės nuosavybės teisių pažeidėjas yra privatus asmuo.

70.

Byloje United Video Properties nusprendžiau, kad Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje nustatytas principas, kurio išimtys gali būti taikomos „atsižvelgiant į pagrįstumo ir proporcingumo kriterijus, o tai valstybėms narėms suteikia didelę veiksmų laisvę rengiant teisės aktus. Nacionalinės teisės aktų leidėjas, mano nuomone, negali pats įvertinti įvairių veiksnių, pavyzdžiui, ribos, kurią viršijus pralaimėjusios šalies privalomas atlyginti advokato honoraras nebėra pagrįstas, atsižvelgiant į teisinę kultūrą ir advokatų padėtį Belgijoje“ ( 30 ).

71.

Sprendime United Video Properties Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal Direktyvą 2004/48 iš esmės nėra draudžiama didžiausių tarifų, taikomų nustatant bylą pralaimėjusios šalies mokėtiną advokato užmokestį, sistema, tačiau patikslino šį teiginį ir pažymėjo, kad:

–

„siekiant valstybėje narėje įgyvendinti Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, reikalavimu, kad <…> [būtų] atlygint[os] „pagrįst[os]“ teismo [bylinėjimosi] išlaid[os], negalima pateisinti teisės normų, kuriose nustatyti fiksuoti tarifai yra gerokai mažesni už vidutinius toje valstybėje narėje faktiškai taikomus advokato paslaugų tarifus“ ( 31 ),

–

teisės normose, kuriose nustatytas toks apribojimas, turi būti užtikrinta, kad, „pirma, [didžiausia] riba atspindėtų tikruosius advokato paslaugų intelektinės nuosavybės srityje tarifus ir, antra, [pagal proporcingumo principą] bylą pralaimėjusi šalis padengtų bent pakankamai didelę ir tinkamą laimėjusiosios šalies faktiškai patirtų pagrįstų išlaidų dalį“ ( 32 ).

72.

Remiantis šiomis teisinėmis prielaidomis, į pirmą antrojo prejudicinio klausimo dalį galima atsakyti taip: nukentėjusioji šalis iš esmės turi teisę į visų arba bent jau didelės dalies išlaidų, susijusių su advokato paslaugomis pareiškiant įspėjimą nutraukti neteisėtus veiksmus, kompensavimą, jei tokios paslaugos laikomas būtinomis, o prašoma suma yra pagrįsta ir proporcinga (tai turi nuspręsti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas).

73.

Pateikti tokį atsakymą galima, nepaisant to, kad intelektinės nuosavybės teisių pažeidėjas yra profesinės ar komercinės veiklos nevykdantis fizinis asmuo. Manau, kad ši aplinkybė nesvarbi atsižvelgiant į Direktyvos 2004/48 14 straipsnį, susijusį su nukentėjusiosios šalies teisių, kuriomis tokiais atvejais taip pat mažiau naudojamasi komerciniais tikslais, apsauga.

74.

Subjektas, kurio intelektinės nuosavybės teisės pažeistos, dėl to gali patirti žalos neatsižvelgiant į tai, ar pažeidimą padarė profesinės arba komercinės veiklos nevykdantis, ar ją vykdantis fizinis asmuo.

75.

Šios žalos dydis kiekvienu atveju gali skirtis (logiška daryti prielaidą, kad antruoju atveju žala bus didesnė), tačiau visai žalai atlyginti ( 33 ) yra skirta Direktyvos 2004/48 13 straipsnyje numatyta kompensacija, o ne jos 14 straipsnyje nurodytos „teismo [bylinėjimosi] išlaidos“.

76.

Jei pagal UrhG 97a straipsnio 3 dalį fiziniams asmenims, kurie teises pažeidė nevykdydami profesinės ar komercinės veiklos, taikoma taisyklė neturėtų išimčių, ji neatitiktų Direktyvos 2004/48 14 straipsnio, aiškinamo taip, kaip ką tik nurodžiau. Dėl to dažnai būtų kompensuojamos „gerokai mažesnės“ sumos nei pagal įprastai taikomus tarifus apskaičiuoti užmokesčiai, o tai neatitiktų Sprendime United Video Properties nustatytų kriterijų ( 34 ).

77.

Vis dėlto ši taisyklė nėra griežta; Vokietijos teismai turi teisę jos netaikyti ir kaip referencinę vertę nustatyti didesnę sumą (kad ja remiantis būtų galima apskaičiuoti atitinkamą procentinę dalį), jei to reikia teisingumo sumetimais, atsižvelgdami į „specifines konkrečios bylos aplinkybes“.

78.

Būtų galima prieštarauti, kad net ir tokiu atveju nacionalinė teisės norma neatitinka Direktyvos 2004/48 14 straipsnio: pagal šią nuostatą bylą laimėjusiai šaliai atlyginamos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, „jei tai neprieštarauja teisingumui“, o UrhG 97a straipsnio 3 dalyje taisyklė yra visiškai priešinga, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

79.

Manau, kad tokio prieštaravimo nepakanka siekiant netaikyti nacionalinės teisės normos, jeigu ji gali būti aiškinama kaip atitinkanti Sąjungos teisę, taigi, jeigu ją taikant galiausiai gaunamas toks pat rezultatas, kaip nurodytas Sąjungos teisėje.

80.

Tai, kad abiejose nuostatose (UrhG 97a straipsnio 3 dalyje ir Direktyvos 2004/48 14 straipsnyje) minimas teisingumas, leidžia nacionaliniam teismui pakoreguoti mokėtino užmokesčio dydį tuo atveju, jei griežtai taikant nacionalinę taisyklę būtų galima kompensuoti tik sumą, gerokai mažesnę už tą, kuri yra pagrįsta ir proporcinga.

81.

Taigi pritariu Komisijos nuomonei, kad „<…> UrhG 97a straipsnyje nacionaliniam teismui suteikiama pakankamai diskrecijos kiekvienu atveju įvertinti, ar riba taikoma teisingai, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes“ ( 35 ).

82.

Vadinasi, teismas a quo turi atlikti dvejopą analizę (Teisingumo Teismas negali to padaryti vietoj jo):

–

pirma, reikia patikrinti, ar apribojus ginčo sumą tokiais atvejais pažeidėjo atlygintinas advokato užmokestis tampa daug mažesnis už įprastą (arba vidutinį) tarifą, mokamą už įspėjimo pareiškimą neteismine tvarka,

–

antra, jeigu taip būtų, teismas a quo teisingumo sumetimais galėtų padidinti šio užmokesčio sumą, kad ji būtų pagrįsto ir proporcingo dydžio.

83.

Atlikdamas šiuos vertinimus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas be jokių kliūčių gali nagrinėti, be kita ko, kokį poveikį turi veiksniai, kuriuos jis pats nurodo antrojo prejudicinio klausimo antroje dalyje: „kūrinio aktualumas, paskelbimo trukmė“ arba tai, kad pažeidimas padarytas viešai paskelbus saugomą kūrinį ir „siūlant jį nemokamai parsisiųsti visiems viešos mainų platformos, neturinčios skaitmeninių teisių valdymo sistemos, dalyviams“.

V.

Išvada

84.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Landgericht Saarbrücken (Sarbriukeno apygardos teismas, Vokietija) tokį atsakymą: