Laikina versija
GENERALINIO ADVOKATO
ATHANASIOS RANTOS IŠVADA,
pateikta 2026 m. birželio 11 d.(1)
Bylos C‑631/24 P ir C‑632/24 P
Europos Komisija
prieš
Margrete Auken ir kt. (C‑631/24 P)
ir
Europos Komisija
prieš
Fabien Courtois ir kt. (C‑632/24 P)
„ Apeliacinis skundas – Reglamentas (EB) Nr. 1049/2001 – Galimybė susipažinti su Europos Sąjungos institucijų dokumentais – 4 straipsnio 1 dalies b punktas – Išimtis, susijusi su asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga – 4 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka – Išimtis, susijusi su fizinio arba juridinio asmens komercinių interesų apsauga – Reglamentas (ES) 2018/1725 – Fizinių asmenų apsauga Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir laisvas tokių duomenų judėjimas – 9 straipsnio 1 dalies b punktas – Būtinybė perduoti duomenis, kad būtų įgyvendintas specialus viešojo intereso tikslas – Perdavimas, dėl kurio gali būti pažeisti duomenų subjekto teisėti interesai, ir tokio perdavimo proporcingumas – Dokumentai, susiję su išankstinėmis pirkimo sutartimis ir pirkimo sutartimis, kurias Europos Komisija sudarė su farmacijos įmonėmis per COVID-19 pandemiją – Dalinis atsisakymas leisti susipažinti – Komisijos sprendimų panaikinimas, kiek jie susiję su tuo, kad ji atsisakė leisti plačiau susipažinti su jungtinės derybų dėl vakcinų pirkimo grupės narių pasirašytomis deklaracijomis dėl interesų konflikto nebuvimo, ir su nuostatomis dėl atitinkamų farmacijos įmonių žalos atlyginimo “
I. Įvadas
1. Savo apeliaciniais skundais Europos Komisija prašo panaikinti 2024 m. liepos 17 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimus Auken ir kt. / Komisija (T‑689/21, EU:T:2024:476; toliau – pirmasis skundžiamas sprendimas) ir Courtois ir kt. / Komisija (T‑761/21, EU:T:2024:477; toliau – antrasis skundžiamas sprendimas), kuriais Bendrasis Teismas atitinkamai iš dalies panaikino 2022 m. vasario 15 d. Europos Komisijos sprendimą C(2022) 1038 final, priimtą taikant Reglamento (EB) Nr. 1049/2001(2) 4 straipsnį, kuriuo M. Auken ir kitiems (toliau – apeliantės) buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su išankstinėmis pirkimo sutartimis ir pirkimo sutartimis, kurias Komisija sudarė su atitinkamomis farmacijos bendrovėmis dėl vakcinų nuo COVID-19 pandemijos pirkimo (toliau – pirmasis ginčijamas sprendimas), ir 2022 m. vasario 28 d. Europos Komisijos sprendimą C(2022) 1359 final, priimtą taikant minėtą 4 straipsnį, kuriuo F. Courtois ir kitiems (toliau – apeliantai) buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su šios institucijos vykdytu vakcinų pirkimu per tą pandemiją (toliau – antrasis ginčijamas sprendimas), ir šio sprendimo redakcija prancūzų kalba, pateikta 2022 m. kovo 31 d.
2. Visuomenės teisė susipažinti su Europos Parlamento, Europos Sąjungos Tarybos ir Komisijos dokumentais reglamentuojama Reglamentu Nr. 1049/2001, o Sąjungos institucijų, įstaigų ir organizacijų vykdomas asmens duomenų tvarkymas – Reglamentu (ES) 2018/1725(3); nagrinėjant šias bylas šiuos du teisės aktus reikia aiškinti kartu.
3. Šiose bylose Teisingumo Teismo prašoma COVID-19 pandemijos kontekste apibrėžti, pirma, Komisijos įgaliojimų dėl asmens duomenų apsaugos priežasčių atsisakyti suteikti fiziniams asmenims galimybę susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais, šiuo atveju susijusiais su jungtinės derybų grupės, sudarytos iš Komisijos pareigūnų ir nedidelio skaičiaus valstybių narių ekspertų siekiant įsigyti vakcinas iš farmacijos įmonių, narių pavardėmis, apimtį ir, antra, išimties, susijusios su tų įmonių komercinių interesų apsauga, taikymo sritį, kiek tai susiję su nuostatomis dėl galimos žalos atlyginimo, kurį turėtų atlikti valstybės narės, nors paprastai ši pareiga turėtų tekti toms įmonėms dėl jų atsakomybės už vakcinas.
II. Teisinis pagrindas
A. Reglamentas Nr. 1049/2001
4. Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnio „Tikslas“ a punkte nustatyta:
„Šio reglamento tikslas yra:
a) nustatyti EB sutarties 255 straipsnyje numatytos teisės susipažinti su Europos Parlamento, [Europos Sąjungos] Tarybos ir Komisijos <...> dokumentais principus, sąlygas bei visuomenės ar privačių interesų sąlygojamus apribojimus, kad būtų užtikrinta kaip galima platesnė susipažinimo su dokument[ais] galimybė.“
5. Šio reglamento 4 straipsnio „Išimtys“ 1 ir 2 dalyse numatyta:
„1. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
<...>;
b) individo privatum[o] ir neliečiamum[o], ypač pagal asmens duomenų apsaugą reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus.
2. Institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų apsauga:
– komercinių fizinių arba juridinių asmenų interesų, įskaitant intelektin[ę] nuosavyb[ę],
<...>
nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.“
B. Reglamentas 2018/1725
6. Reglamento 2018/1725 1 straipsnio „Dalykas ir tikslai“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:
„1. Šiuo reglamentu nustatomos taisyklės, susijusios su fizinių asmenų apsauga Sąjungos institucijoms ir organams tvarkant asmens duomenis, ir taisyklės, susijusios su laisvu asmens duomenų judėjimu tarp šių institucijų arba kitiems Sąjungoje įsteigtiems gavėjams.
2. Šiuo reglamentu saugomos fizinių asmenų pagrindinės teisės ir laisvės, visų pirma jų teisė į asmens duomenų apsaugą.“
7. Šio reglamento 3 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 13 punktas suformuluotas taip:
„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:
<...>
13) duomenų gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, valdžios institucija, agentūra ar kita įstaiga, kuriai atskleidžiami asmens duomenys, nesvarbu, ar tai trečioji šalis, ar ne. <...>“
8. Šio reglamento 9 straipsnio „Asmens duomenų perdavimas Sąjungoje įsteigtiems gavėjams, kurie nėra Sąjungos institucijos ir organai“ 1 dalyje nustatyta:
„Nedarant poveikio 4–6 ir 10 straipsniams, asmens duomenys perduodami Sąjungoje įsteigtiems gavėjams, kurie nėra Sąjungos institucijos ir organai, jei:
<...>
b) duomenų gavėjas įrodo, jog duomenis būtina perduoti, kad būtų įgyvendintas specialus viešojo intereso tikslas, ir duomenų valdytojas (jei esama bet kokio pagrindo daryti prielaidą, kad gali būti pažeisti duomenų subjekto teisėti interesai), akivaizdžiai palyginęs skirtingų konkuruojančių interesų svarbą, įrodo, kad proporcinga perduoti asmens duomenis atitinkamu konkrečiu tikslu.“
III. Ginčų aplinkybės
9. Ginčų aplinkybės, kurias Bendrasis Teismas išdėstė pirmojo skundžiamo sprendimo 2–13 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 2–17 punktuose, šios išvados tikslais gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau, nes abiejų bylų kontekstas yra bendras.
A. Abiejų bylų bendras kontekstas
10. 2020 m. balandžio 14 d. Taryba priėmė Reglamentą (ES) 2020/521(4), kuriuo aktyvavo Reglamentu (ES) 2016/369(5) nustatytą skubią paramą, kad Sąjunga galėtų solidariai įveikti su COVID-19 pandemija susijusią krizę, atsižvelgiant į greitą viruso plitimą ir jo padarinių tarpvalstybinį pobūdį, dėl kurio buvo reikalingas visapusis atsakas.
11. 2020 m. birželio 17 d. Komisija paskelbė komunikatą „ES vakcinų nuo COVID-19 strategija“(6). Šia strategija buvo siekiama paspartinti vakcinų nuo COVID-19 kūrimą, gamybą ir naudojimą, ji buvo pagrįsta dviem ramsčiais. Pirma, siekta užtikrinti, kad Sąjungoje būtų gaminama pakankamai vakcinų, kad jos būtų tiekiamos valstybėms narėms, su vakcinų gamintojais sudarant išankstines pirkimo sutartis pagal skubios paramos priemonę, aktyvuotą Reglamentu 2020/521. Antra, siekta pritaikyti Sąjungos reguliavimo sistemą atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią ekstremaliąją padėtį ir pasinaudoti tuo metu buvusiu reguliavimo lankstumu siekiant paspartinti vakcinų kūrimą, leidimų joms suteikimą ir vakcinų tiekimą, kartu išlaikant taikytinus kokybės, saugos ir veiksmingumo standartus.
12. Atsižvelgdama į tai Komisija pažymėjo, kad valstybės narės nuo pat pradžių dalyvaus procedūroje ir kad visoms dalyvaujančioms valstybėms narėms bus atstovaujama valdančiojoje taryboje, kuri turėtų jai padėti visais išankstinių pirkimo sutarčių aspektais prieš jas pasirašant. Be to, ji pažymėjo, kad jungtinė derybų grupė, kurią sudaro ji pati ir nedidelis skaičius valstybių narių ekspertų, bus atsakinga už derybas dėl sutarčių (toliau – jungtinė derybų grupė), kurios turi būti sudarytos visų dalyvaujančių valstybių narių vardu. Komisija taip pat patvirtino, kad bus atsakinga už viešųjų pirkimų procedūrą valstybių narių vardu ir už sudarytas išankstines pirkimo sutartis.
13. Komisijos teigimu, pasiūlyta strategija buvo tarsi „draudimo liudijimas“: tam tikra farmacijos pramonės rizika perkeliama valdžios institucijoms mainais už tai, kad valstybėms narėms būtų užtikrintos lygios galimybės gauti įperkamą vakciną, jei pavyktų ją sukurti.
B. Byla C‑631/24 P
14. 2021 m. sausio 20 d. raštu, adresuotu Komisijos pirmininkei ir generalinei sekretorei, apeliantės (Parlamento narės), remdamosi Reglamentu Nr. 1049/2001, paprašė leisti susipažinti „su įvairiomis sutartimis – išankstinėmis pirkimo sutartimis, – sudarytomis tarp Komisijos ir farmacijos bendrovių dėl vakcinų nuo COVID-19 pirkimo“ (toliau – pirmasis pirminis prašymas). Rašte nurodyta, kad, jų žiniomis, jau buvo pasirašytos sutartys su AstraZeneca, Sanofi-GSK, Johnson & Johnson, BioNTech-Pfizer, CureVac ir Moderna, tad prašymas buvo susijęs su tomis sutartimis, taip pat su sutartimis, kurios galėjo būti sudarytos po prašymo pateikimo dienos, be kita ko, su planuota sudaryti sutartimi su Novavax.
15. 2021 m. kovo 11 d. raštu Komisijos Sveikatos ir maisto saugos generalinio direktorato (toliau – Sveikatos GD) generalinė direktorė informavo apeliantes, kad ji nustatė aštuonis dokumentus, atitinkančius pirmąjį pirminį prašymą, t. y. šešias išankstines pirkimo sutartis ir dvi pirkimo sutartis. Ji pažymėjo, kad viename iš tinklalapių buvo paskelbta trijų iš tų išankstinių pirkimo sutarčių, t. y. sutarčių, sudarytų su AstraZeneca, Sanofi-GSK ir CureVac, redaguota versija ir kad toliau buvo vertinami kiti dokumentai bei konsultuojamasi su suinteresuotomis trečiosiomis šalimis, siekiant priimti sprendimus dėl jų atskleidimo.
16. 2021 m. birželio 9 d. raštu Sveikatos GD generalinė direktorė apeliantėms pranešė, kad atsiliepiant į pirminį prašymą buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su devyniais su tuo prašymu susijusiais dokumentais, t. y. aštuoniais pirmiau minėtais dokumentais ir papildoma pirkimo sutartimi, sudaryta su Pfizer-BioNTech. Ji pažymėjo, kad minėtų dokumentų versijos su pašalintais duomenimis paskelbtos viešai viename iš tinklalapių ir kad tam tikros vietos buvo užtušuotos taikant išimtis, susijusias su asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga, komercinių interesų apsauga, taip pat institucijų sprendimų priėmimo proceso apsauga, numatytas atitinkamai Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte, 2 dalies pirmoje įtraukoje ir 3 dalies pirmoje pastraipoje(7).
17. 2021 m. birželio 30 d. raštu apeliantės pateikė kartotinę paraišką, kad Komisija peržiūrėtų savo poziciją dėl devynių nustatytų dokumentų ir leistų atskleisti juos visus, išskyrus ištraukas, kurioms taikoma to reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis dėl asmens privatumo ir neliečiamumo apsaugos (toliau – kartotinė paraiška). Visų pirma jos rėmėsi tuo, kad nuo 2020 m. gruodžio mėn. iki 2021 m. balandžio mėn. socialiniame tinkle ir žiniasklaidoje buvo nutekintos visose sudarytose išankstinėse pirkimo sutartyse nustatytos kainos ir su AstraZeneca, Pfizer-BioNTech ir Moderna sudarytų išankstinių pirkimo sutarčių pilnos versijos. 2021 m. rugpjūčio 13 d. Komisijos generalinis sekretoriatas apeliantes informavo, kad vis dar negali atsakyti į jų kartotinę paraišką. Tą dieną atsakymo į tą paraišką nepateikimas pagal minėto reglamento 8 straipsnio 3 dalį(8) tapo implicitiniu sprendimu tą paraišką atmesti.
18. 2022 m. vasario 15 d. Komisija, pasikonsultavusi su atitinkamomis farmacijos įmonėmis pagal to paties reglamento 4 straipsnio 4 dalį (toliau – atitinkamos įmonės), priėmė pirmąjį ginčijamą sprendimą. Jame nurodyta, kad vertindamas pirmąją kartotinę paraišką Komisijos generalinis sekretoriatas iš naujo išnagrinėjo Sveikatos GD atsakymą į pirminį prašymą ir kad atlikus šį naują nagrinėjimą buvo nustatyta, jog prašymas leisti susipažinti su dokumentais apima trylika dokumentų, t. y. devynis pirmiau minėtus ir keturis papildomus dokumentus.
19. Pirmuoju ginčijamu sprendimu Komisija leido iš dalies susipažinti su dokumentais, nurodytais pirmojo skundžiamo sprendimo 11 punkte. Kalbant konkrečiau, ji suteikė galimybę plačiau iš dalies susipažinti su tais dokumentais, kurie anksčiau buvo atskleisti, taip pat galimybę iš dalies susipažinti su kitų dokumentų, kurie anksčiau nebuvo viešai atskleisti, redaguota versija(9). Redaguotos tų dokumentų versijos buvo pridėtos prie pirmojo ginčijamo sprendimo.
20. Pirmajame ginčijamame sprendime, siekdama pateisinti galimybę tik iš dalies susipažinti su nagrinėjamomis sutartimis, Komisija rėmėsi išimtimis, susijusiomis su asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga ir su atitinkamų įmonių komercinių interesų apsauga.
C. Byla C‑632/24 P
21. 2021 m. gegužės 24 d. raštu, adresuotu Komisijos pirmininkei, ir tos pačios dienos elektroniniu laišku, nusiųstu Komisijos generaliniam sekretoriatui, du advokatai „pirmųjų 86 000 peticijos pateikėjų platformoje https://dejavu/legal/ vardu“, kuriems jie atstovavo ir tarp kurių buvo apeliantai, prašė pagal Reglamentą Nr. 1049/2001 leisti susipažinti su tam tikrais dokumentais, susijusiais su Komisijos ir valstybių narių vardu vykdytu vakcinų pirkimu COVID-19 pandemijos kontekste (toliau – antrasis pirminis prašymas). Tame rašte taip pat buvo pateiktas prašymas pateikti informaciją. Visų pirma antrasis pirminis prašymas buvo pateiktas dėl Komisijos su vakcinų gamintojais pasirašytų pirkimo sutarčių, Sąjungos atstovų, dalyvavusių derybose su tais gamintojais, tapatybės, taip pat tų atstovų bei minėtų gamintojų tiesioginių ar netiesioginių interesų deklaracijų, ir jame nurodyti šie dokumentai: pirma, visos sutartys, kurias Komisija pasirašė pagal Reglamentą 2020/521, ir, be kita ko, sutartys su Pfizer-BioNTech, Moderna, Johnson & Johnson ir AstraZeneca, antra, Sąjungos atstovų derybose dėl sutarčių sąrašas, sprendimai dėl paskyrimo ir išsamūs jų tapatybės duomenys (vardas, pavardė, profesinės ar institucinės pareigos) ir, trečia, pirmiau nurodytų Sąjungos atstovų ir vakcinų bei kitų vaistų gamintojų, investuotojų ir finansuotojų tiesioginių ar netiesioginių interesų deklaracijos(10).
22. 2021 m. liepos 30 d. raštu Sveikatos GD generalinė direktorė atsakė į antrąjį pirminį prašymą ir pranešė, kad ji nustatė 46 dokumentus, atitinkančius tą prašymą, t. y. keturias išankstines pirkimo sutartis ir tris pirkimo sutartis, kurias Komisija sudarė su AstraZeneca, Pfizer-BioNTech, Janssen ir Moderna, 17 dokumentų, vadinamų „sąlygų dokumentų projektais“ (angl. draft term sheet), ir 22 deklaracijas dėl interesų konflikto nebuvimo. Ji pažymėjo, kad buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su tomis išankstinėmis pirkimo sutartimis ir pirkimo sutartimis, o jų versijos su iš dalies pašalintais duomenimis buvo viešai paskelbtos viename iš jos tinklalapių. Tam tikros ištraukos buvo užtušuotos taikant išimtis, susijusias su asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga, komercinių interesų apsauga ir institucijų sprendimų priėmimo proceso apsauga, numatytas atitinkamai Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte, 2 dalies pirmoje įtraukoje ir 3 dalyje. Tose ištraukose pateikiama jautri komercinė informacija, visų pirma apie atitinkamas įmones, jų subrangovus ir susijusias bendroves, įskaitant mokslinius duomenis apie vakcinas, kainas, vakcinų naudojimo tvarkaraštį, gamybos pajėgumus, praktinę patirtį ir ekspertų bei partnerių dalyvavimą, verslo strategijas ir kitą komercinės vertės turinčią informaciją. Taip pat buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti su deklaracijomis dėl interesų konflikto nebuvimo, kurių tik vienas egzempliorius buvo pateiktas apeliantams, ir tie dokumentai skyrėsi tik pasirašiusiojo asmens vardu, pavarde, parašu ir pasirašymo data. Informacija buvo užtušuota remiantis šio reglamento 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi, susijusia su asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga. Kita vertus, Komisija pažymėjo, kad reikia visiškai nesuteikti galimybės susipažinti su 17 „sąlygų dokumentų projektų“ remiantis su įmonių komercinių interesų apsauga ir su institucijų sprendimų priėmimo proceso apsauga susijusiomis išimtimis, numatytomis minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje ir 3 dalyje, o su šešiais iš minėtų „sąlygų dokumentų projektų“ – remiantis ir su teismo proceso apsauga susijusia išimtimi, numatyta to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje.
23. 2021 m. rugpjūčio 13 d. apeliantai, remdamiesi Reglamento Nr. 1049/2001 7 straipsnio 2 dalimi, pateikė kartotinę paraišką, kad Komisija peržiūrėtų savo poziciją dėl visų dokumentų, su kuriais atsisakyta leisti iš dalies arba visiškai susipažinti (toliau – antroji kartotinė paraiška). 2021 m. rugsėjo 24 d. Komisija juos informavo, kad vis dar negali atsakyti į jų paraišką. Tą dieną atsakymo į kartotinę paraišką nepateikimas pagal to reglamento 8 straipsnio 3 dalį tapo implicitiniu sprendimu tą paraišką atmesti (toliau – antrasis implicitinis sprendimas atmesti paraišką).
24. 2022 m. vasario 28 d. Komisija, pasikonsultavusi su atitinkamomis farmacijos įmonėmis pagal minėto reglamento 4 straipsnio 4 dalį, priėmė antrąjį ginčijamą sprendimą pagal to paties reglamento 4 straipsnį (toliau – eksplicitinis sprendimas) ir apie jį apeliantams anglų kalba buvo pranešta 2022 m. kovo 1 d. Komisija pažymėjo, kad tas pranešimas buvo pateiktas siekiant užtikrinti greitą procesą ir kad vertimas į prancūzų kalbą jiems bus pateiktas vėliau.
25. Eksplicitiniame sprendime Komisija pažymėjo, kad nagrinėdamas antrąją kartotinę paraišką generalinis sekretoriatas iš naujo išnagrinėjo Sveikatos GD atsakymą į antrąjį pirminį prašymą. Po šio pakartotinio nagrinėjimo dokumentų, susijusių su prašymu leisti susipažinti su dokumentais, sąrašas buvo iš dalies pakeistas į jį įtraukiant 66 dokumentus. Kalbant konkrečiai, dėl šio pakeitimo buvo išbraukti visi 17 dokumentų, kuriuos Sveikatos GD prieš tai nurodė kaip „sąlygų dokumentų projektus“ ir su kuriais atsakant į antrąjį pirminį prašymą visiškai nebuvo leista susipažinti, ir įtraukti nauji dokumentai, su kuriais buvo leista iš dalies susipažinti, įskaitant išankstines pirkimo sutartis, pirkimo sutartis ir 31 raštą, susijusį su Komisijos ir valstybių narių susirašinėjimu. Be to, buvo suteikta galimybė plačiau iš dalies susipažinti su keturiomis išankstinėmis pirkimo sutartimis ir trimis pirkimo sutartimis, su kuriomis galimybė iš dalies susipažinti jau buvo suteikta pagal antrąjį pirminį prašymą. Taigi, eksplicitiniu sprendimu buvo suteikta galimybė iš dalies susipažinti tiek su išankstinėmis pirkimo sutartimis ir pirkimo sutartimis, nurodytomis antrojo skundžiamo sprendimo 14 punkte, tiek su kitais dokumentais, taip pat nurodytais tame 14 punkte.
26. Eksplicitiniame sprendime Komisija pažymėjo, kad išimtis, susijusi su asmens privatumo ir neliečiamumo apsauga, taikoma visoms nagrinėjamoms sutartims ir kitiems antrojo skundžiamo sprendimo 14 ir 15 punktuose išvardytiems dokumentams. Be to, ji nusprendė, kad toms sutartims taip pat taikoma išimtis, susijusi su įmonių komercinių interesų apsauga. 2022 m. kovo 31 d. apeliantams buvo pateikta eksplicitinio sprendimo redakcija prancūzų kalba.
IV. Procesai Bendrajame teisme ir skundžiami sprendimai
A. Byla T‑689/21
27. Apeliantės pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, prašydamos panaikinti pirmąjį ginčijamą sprendimą. Savo ieškiniui pagrįsti jos pateikė šešis pagrindus, grindžiamus, pirma, klaidingu išimties, susijusios su įmonių komercinių interesų apsauga, taikymu informacijai, kuriai ši išimtis netaikytina, motyvų šiuo klausimu nepateikimu ir nenuosekliu tos išimties taikymu, antra, pagrindo taikyti išimtį, susijusią su įmonių komercinių interesų apsauga, septynių kategorijų nuostatoms nebuvimu, trečia, nenuosekliu Reglamento Nr. 1049/2001 taikymu, taip pažeidžiant tą reglamentą ir gero administravimo principą, nes Komisija nevienodai užtušavo tokio paties pobūdžio nuostatas ar informaciją ir nepateikė motyvų šiuo klausimu, ketvirta, šio reglamento 4 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes Komisija neatsižvelgė į viršesnį viešąjį interesą, pateisinantį prašomos informacijos atskleidimą, ir nepateikė motyvų šiuo klausimu, penkta, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 42 straipsnio bei 52 straipsnio 3 dalies ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 1 dalies pažeidimu ir, šešta, minėto reglamento 7 ir 8 straipsnių pažeidimu, nes pirmuoju ginčijamu sprendimu Komisija užtušavo tam tikrą informaciją, kurią anksčiau buvo atskleidusi, ir nepateikė motyvų šiuo klausimu.
28. Bendrasis Teismas panaikino pirmąjį ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su Komisijos atsisakymu leisti plačiau susipažinti, pirma, su sąvokos „tyčinis nusižengimas“ (angl. wilful misconduct) apibrėžtimi jos ir AstraZeneca sudarytoje išankstinėje pirkimo sutartyje ir sąvokos „visos atitinkamos pastangos“ (angl. best reasonable efforts) apibrėžtimis jos ir Pfizer-BioNTech sudarytose išankstinėje pirkimo sutartyje bei pirkimo sutartyje, antra, su nuostatomis, susijusiomis su dovanojimu ir perpardavimu, ir, trečia, su nuostatomis, susijusiomis su žalos atlyginimu, jos ir atitinkamų įmonių sudarytose išankstinėse vakcinų nuo COVID-19 pirkimo sutartyse ir jų pirkimo sutartyse, remiantis Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka. Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė.
B. Byla T‑761/21
29. Apeliantai pareiškė ieškinį Bendrajame Teisme, prašydami panaikinti implicitinį sprendimą atmesti paraišką, eksplicitinį sprendimą ir 2022 m. kovo 31 d. eksplicitinio sprendimo redakciją prancūzų kalba. Savo ieškiniui pagrįsti apeliantai iš esmės pateikė keturis ieškinio pagrindus, grindžiamus, pirma, neišsamiu dokumentų, nurodytų kaip patenkančių į prašymo susipažinti su dokumentais taikymo sritį, sąrašu, antra, dviejų išimčių, kuriomis Komisija rėmėsi siekdama pateisinti atsisakymą leisti iš dalies susipažinti su prašomais dokumentais, netaikomumu, trečia, viršesnio viešojo intereso, pateisinančio galimybę visiškai susipažinti su prašomais dokumentais, buvimu ir, ketvirta, proporcingumo principo pažeidimu.
30. Antrajame skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė, kad nebėra pagrindo priimti sprendimo dėl prašymo panaikinti antrąjį implicitinį sprendimą atmesti antrąją kartotinę paraišką. Jis panaikino antrąjį ginčijamą sprendimą bei šio sprendimo redakciją prancūzų kalba, kiek Komisija atsisakė leisti plačiau susipažinti su jungtinės derybų grupės narių pasirašytomis deklaracijomis dėl interesų konflikto nebuvimo pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą ir su nuostatomis, susijusiomis su žalos atlyginimu, Komisijos ir atitinkamų įmonių sudarytose išankstinėse vakcinų nuo COVID-19 pirkimo sutartyse ir pirkimo sutartyse, remiantis to reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirma įtrauka. Likusią ieškinio dalį Bendrasis Teismas atmetė.
V. Procesai Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
A. Byla C‑631/24 P
31. Savo apeliaciniam skundui dėl pirmojo skundžiamo sprendimo pagrįsti Komisija pateikia keturis pagrindus, grindžiamus, pirma, teisės klaida aiškinant pareigą motyvuoti, kiek ji susijusi su sąvokų „tyčinis nusižengimas“ ir „visos atitinkamos pastangos“ apibrėžimų nepateikimu (to sprendimo 39–46 punktai), antra, teisės klaida aiškinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, pareigos motyvuoti pažeidimu ir faktų iškraipymu, dėl kurių buvo padaryta išvada, kad sutartinių nuostatų dėl žalos atlyginimo nepateikimas yra neteisėtas (minėto sprendimo 157–171 punktai), trečia, teisės klaida aiškinant minėto reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką ir aiškinant pareigą motyvuoti, kiek ji susijusi su sutartinėmis nuostatomis dėl perpardavimo ir dovanojimo (to paties sprendimo 179–188 punktai), ir, ketvirta, teisės klaida pripažinus, kad pažeista Chartijos 11 straipsnio 1 dalis ir 42 straipsnis (pirmojo skundžiamo sprendimo 236–238 ir 240 punktai).
32. Apeliantės Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą kaip iš dalies nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
B. Byla C‑632/24 P
33. Savo apeliaciniam skundui dėl antrojo skundžiamo sprendimo pagrįsti Komisija pateikia tris pagrindus, grindžiamus, pirma, įrodymų iškraipymu vertinant būtinybę perduoti atitinkamus asmens duomenis (to sprendimo 63–92 punktai), antra, teisės klaida aiškinant Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktu (minėto sprendimo 52–92 punktai). Trečiąjį pagrindą, susijusį su atsisakymo leisti susipažinti su visomis žalos atlyginimo sutartinėmis nuostatomis motyvų pagrįstumu (to paties sprendimo 154–174 punktai), sudaro trys dalys, t. y. teisės klaida aiškinant Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką, pareigos motyvuoti pažeidimas ir trys įrodymų iškraipymai.
34. Apeliantai Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir prašymą, kad Teisingumo Teismas panaikintų antrąjį skundžiamą sprendimą, arba, nepatenkinus šio reikalavimo, atmesti Komisijos prašymą nepriimti sprendimo dėl pirmojoje instancijoje byloje T‑761/21 pareikšto ieškinio ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui, arba, nepatenkinus ir šio reikalavimo, atmesti Komisijos prašymą, kad Teisingumo Teismas pats atmestų pirmojoje instancijoje toje byloje pareikštą ieškinį. Apeliantai Teisingumo Teismo prašo bet kuriuo atveju atmesti visus kitus Komisijos reikalavimus, įskaitant susijusius su bylinėjimosi išlaidomis, ir nurodyti jai padengti savo pačios ir jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra.
35. 2026 m. kovo 4 d. posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamos abi bylos kartu, buvo išklausytos šalių kalbos ir atsakymai į Teisingumo Teismo užduotus klausimus.
VI. Analizė
36. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo prašymą, šioje išvadoje antrieji pagrindai bylose C‑632/24 P ir C‑631/24 P bei trečiasis pagrindas byloje C‑632/24 P bus nagrinėjami kartu.
A. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo byloje C‑632/24 P
37. Antruoju pagrindu Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą aiškindamas Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą, siejamą su Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktu, taip, kad Komisija turėjo suteikti galimybę susipažinti su deklaracijomis dėl interesų konflikto nebuvimo, įskaitant jungtinės derybų grupės narių asmens duomenis, konkrečiau – jų pavardėmis.
1. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmos dalies, grindžiamos Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos pirmosios sąlygos pažeidimu
a) Šalių argumentai
38. Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai kvalifikavo tikslą patikrinti jungtinės derybų grupės narių nešališkumą kaip „specialų viešojo intereso tikslą“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą.
39. Komisijos teigimu, šis tikslas negali būti siejamas su „viešojo“ intereso tikslu. Nors Komisijos ir valstybių narių pareigūnų nešališkumas yra viešasis interesas, šio nešališkumo tikrinimas, kurį atlieka „bet kuris asmuo“, prašantis leisti susipažinti su atitinkamais dokumentais, atitiktų ne tokį viešąjį interesą, o labiau to asmens individualų interesą, pavyzdžiui, jam siekiant patenkinti savo smalsumą.
40. Be to, apeliantai neįrodė specialaus viešojo intereso tikslo, kuris nurodytas antrojo skundžiamo sprendimo 71 punkte. Komisijos nuomone, Bendrojo Teismo argumentai yra tokio bendro pobūdžio, kad juos galima taikyti bet kuriam prašymui atskleisti Komisijos ir valstybių narių pareigūnų asmens duomenis bet kurioje procedūroje, susijusioje su COVID-19 pandemijos valdymu. Taigi, remiantis tais argumentais, specialus viešojo intereso tikslas laikomas įrodytu, pavyzdžiui, atskleidžiant Komisijos pareigūnų, dalyvavusių rengiant sprendimą dėl valstybės pagalbos suderinamumo, priimtą siekiant kovoti su pandemijos padariniais, pavardes. Taigi, Bendrasis Teismas klaidingai aiškino Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą pirmąją sąlygą.
41. Komisijos nuomone, šios išvados nepaneigia antrojo skundžiamo sprendimo 72 punkte nurodyta Bendrojo Teismo jurisprudencija, pagal kurią bendras pateisinimo gauti duomenis pobūdis neturi tiesioginės reikšmės atsakant į klausimą, ar toks perdavimas būtinas siekiant įgyvendinti prašymą pateikusio asmens tikslą(11). Šiuo klausimu ji, pirma, teigia, kad ši jurisprudencija susijusi su Reglamento (EB) Nr. 45/2001(12), pakeisto Reglamentu 2018/1725, 8 straipsnio b punktu, kuriame tik reikalaujama, kad asmens duomenų gavėjas „įrod[ytų] būtinybę gauti perduotus duomenis“. Antra, ji tvirtina, kad ši jurisprudencija susijusi ne su bendru ir abstrakčiu asmens duomenų perdavimo pagrindu, o su konkrečiu pagrindu, susijusiu su Parlamento narių elgesiu jiems einant savo pareigas. Trečia, bet kuriuo atveju ši institucija primena, kad Bendrojo Teismo jurisprudencija negali būti privaloma Teisingumo Teismui aiškinant Sąjungos teisę.
42. Komisija taip pat mano, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į reikšmingą skirtumą tarp bylos C‑632/24 P ir bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas ClientEarth(13), kiek tai susiję su Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos pirmosios sąlygos aiškinimu. Skirtingai nei pastarojoje byloje, apeliantai iš tiesų neteigė, kad Komisijos pareigūnai ir tarnautojai, apie kurių asmens duomenis kalbama, yra trečiosios šalys, galinčios daryti įtaką šios institucijos sprendimų priėmimo procesui dėl galimų ryšių su sektoriaus atstovais. Šiuo atveju Komisijos ir valstybių narių atstovai, priešingai, tiesiogiai derėjosi dėl sutarčių su atitinkamų ekonominės veiklos vykdytojų atstovais, nesikišant tokių ryšių galinčioms turėti trečiosioms šalims. Bendrasis Teismas bandė atskirti šias dvi bylas, pažymėdamas, kad byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas ClientEarth, apeliantės sugebėjo pateikti įrodymų, leidžiančių suabejoti atitinkamų ekspertų nešališkumu, kadangi žinojo jų pavardes. Vis dėlto šioje byloje ekspertai buvo viešai paskelbę savo interesų deklaracijas, taigi, jų tapatybė buvo žinoma. Be to, ginčas nebuvo susijęs su deklaracijų dėl interesų konflikto nebuvimo atskleidimu. Komisija priduria, kad aplinkybė, kad ieškovas gali arba negali įrodyti specialaus viešojo intereso tikslo buvimą, negali panaikinti paties reikalavimo, kad toks tikslas turi būti specialus.
43. Be to, Komisijos nuomone, Bendrasis Teismas nepagrįstai nusprendė, kad jungtinės derybų grupės narių pavardžių atskleidimas yra būtinas, kaip tai suprantama pagal Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą. Antrojo skundžiamo sprendimo 73 punkte Bendrasis Teismas tiesiog pažymėjo, kad „[t]ik žinodami jungtinės derybų grupės narių pavardes, vardus ir profesines ar institucines pareigas apeliantai galėjo įsitikinti, kad tie nariai neturėjo interesų konflikto“, tačiau nenurodė priežasčių, kodėl šios informacijos atskleidimas yra vienintelis būdas jiems patikrinti, ar nėra interesų konflikto. Vis dėlto, kaip primenama antrojo skundžiamo sprendimo 60 punkte, norėdamas įvykdyti „būtinumo“ sąlygą, prašymą pateikęs asmuo turi įrodyti, kad asmens duomenų perdavimas yra tinkamiausia priemonė iš visų numatytų jo siekiamam tikslui pasiekti ir kad ji yra proporcinga šiam tikslui.
44. Komisija mano, kad šiuo atveju šių asmens duomenų atskleidimas visuomenės nariams, neturintiems jokių oficialių pareigų, nėra būtinas, nes siekiant atlikti reikiamus patikrinimus galimybę susipažinti su duomenimis pakanka suteikti kompetentingoms institucijoms. Be to, bet kuriuo atveju tikslas patikrinti jungtinės derybų grupės narių nešališkumą jau buvo pasiektas atskleidus anonimizuotas deklaracijų dėl interesų konfliktų nebuvimo versijas, kurios leido apeliantams patikrinti, ar Komisijos tarnautojai tikrai įvykdė pareigas, taikytinas visose Sąjungos viešųjų pirkimų procedūrose.
45. Apeliantai ginčija Komisijos pateiktų argumentų pagrįstumą.
b) Vertinimas
46. Pirmiausia norėčiau priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, nagrinėjant santykį tarp Reglamento Nr. 1049/2001 ir Reglamentu 2018/1725 pakeisto Reglamento Nr. 45/2001, norint šioje byloje taikyti Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį, reikia atminti, kad tais reglamentais siekiama skirtingų tikslų. Pirmuoju siekiama užtikrinti kuo didesnį viešųjų valdžios institucijų sprendimų priėmimo procedūros ir informacijos, kuria grindžiami jų sprendimai, skaidrumą. Taigi jis skirtas tam, kad kuo labiau būtų palengvintas teisės susipažinti su dokumentais įgyvendinimas ir skatinama gera administracinė praktika. Antruoju siekiama užtikrinti fizinių asmenų pagrindinių laisvių ir teisių, be kita ko, teisės į privatų gyvenimą tvarkant asmens duomenis, apsaugą(14).
47. Reglamentuose Nr. 1049/2001 ir 2018/1725 nėra nuostatų, kuriose būtų aiškiai numatyta vieno iš jų viršenybė kito atžvilgiu. Taigi iš esmės reikia užtikrinti jų neribotą taikymą. Vienintelis akivaizdus ryšys tarp šių dviejų reglamentų nustatytas Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punkte, kuriame numatyta teisės susipažinti su dokumentu išimtis, jei dėl jo atskleidimo nukentėtų asmens privataus gyvenimo ir integralumo apsauga, numatyta, be kita ko, asmens duomenų apsaugą reglamentuojančiais Sąjungos teisės aktais(15).
48. Be to, kaip nustatyta Reglamento 2018/1725 5 konstatuojamojoje dalyje, jei tos nuostatos grindžiamos tais pačiais principais kaip ir Reglamento (ES) 2016/679(16) nuostatos, abi nuostatas reikia aiškinti vienodai, visų pirma todėl, kad Reglamento 2018/1725 sistemą reikėtų laikyti lygiaverte Reglamento 2016/679 sistemai.
49. Šiame kontekste, kaip pagrįstai pažymėjo Komisija, taikant Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą, asmens duomenys perduodami Sąjungoje įsisteigusiems gavėjams, kurie nėra Sąjungos institucijos ir įstaigos, tik jei pagal pirmąją toje nuostatoje numatytą sąlygą „duomenų gavėjas įrodo, jog duomenis būtina perduoti, kad būtų įgyvendintas specialus viešojo intereso tikslas“, priešingai nei nustatyta Reglamento Nr. 1049/2001 6 straipsnio 1 dalyje(17).
50. Šiuo atveju apeliantai paprašė pateikti informaciją apie jungtinės derybų grupės narių tapatybę. Antrajame ginčijamame sprendime Komisija padarė išvadą, kad pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 1 dalies b punktą galimybė susipažinti su asmens duomenimis negali būti suteikta.
51. Savo apeliaciniame skunde byloje C‑632/24 P Komisija teigia, kad, nors Komisijos ir valstybių narių pareigūnų nešališkumas yra viešasis interesas, jo patikrinimas, kurį atliktų „bet kuris asmuo“, prašantis leisti susipažinti su atitinkamais dokumentais, negali būti laikomas susijusiu su viešuoju interesu, o veikiau atitinka to asmens individualų interesą, pavyzdžiui, siekiant patenkinti savo smalsumą.
52. Manau, kad tokiam argumentui pritarti negalima. Iš tiesų, Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas asmens duomenų perdavimas „duomenų gavėjams“. Vis dėlto to reglamento 3 straipsnio 13 punkte „duomenų gavėjas“ apibrėžiamas, be kita ko, kaip fizinis asmuo. Vadinasi, minėtame reglamente iš principo neatmetama galimybė, kad prašyti perduoti tokius duomenis siekiant patikrinti Komisijos pareigūnų nešališkumą galėtų „bet kuris asmuo“. Priešingai, tame reglamente aiškiai pripažįstama galimybė bet kuriam fiziniam asmeniui susipažinti su asmens duomenimis, jeigu jis įvykdo visas 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas sąlygas. Taigi, priešingai nei teigia Komisija, galimybė susipažinti su asmens duomenimis, būtinais jungtinės derybų grupės narių nešališkumui patikrinti, gali būti suteikiama ne tik kompetentingoms institucijoms.
53. Komisija taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog apeliantai įrodė, kad egzistuoja specialus viešojo intereso tikslas. Šiuo klausimu ji daro nuorodą į antrojo skundžiamo sprendimo 71 punktą, kuriame Bendrasis Teismas nusprendė, kad proceso, kurio Komisija laikėsi derėdamasi su vakcinų nuo COVID-19 gamintojais ir valstybių narių vardu sudarydama nagrinėjamas sutartis, skaidrumas gali būti specialus viešojo intereso tikslas, kaip jis suprantamas pagal Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą, „nes jis gali padėti padidinti Sąjungos piliečių pasitikėjimą šios institucijos propaguojama vakcinacijos strategija, todėl visų pirma kovoti su klaidingos informacijos, susijusios su derybų ir tų sutarčių sudarymo sąlygomis, sklaida <...>, pirmiausia dėl to, kad Sąjungos piliečiai galėtų įsitikinti, jog nėra jokio jungtinės derybų grupės narių ir tų vakcinų gamintojų interesų konflikto“.
54. Mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos. Iš tiesų, kaip jis pažymėjo antrojo skundžiamo sprendimo 70 punkte, iš Reglamento Nr. 1049/2001 2 konstatuojamosios dalies matyti, kad dėl skaidrumo Sąjungos institucijoms suteikiamas didesnis legitimumas, veiksmingumas ir atskaitingumas Sąjungos piliečiams demokratinėje sistemoje. Be to, pagal Reglamento 2018/1725 28 konstatuojamąją dalį(18) specialus viešojo intereso tikslas, kaip jis suprantamas pagal to reglamento 9 straipsnio 1 dalies b punktą, galėtų būti susijęs su Sąjungos institucijų ir organų skaidrumu. Vis dėlto šiuo atveju šis skaidrumo reikalavimas buvo tuo labiau būtinas, kad reikėjo priimti skubius sprendimus siekiant kovoti su COVID-19 pandemija.
55. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai, įtvirtinant interesų deklaracijų skaidrumo principą, nacionaliniu įstatymu siekiama užtikrinti, kad valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti šių sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią kilti interesų konfliktams, taip pat atsirasti ir plisti korupcijai valstybės viešojoje tarnyboje, tokie tikslai, kiek jais siekiama užtikrinti sprendimus viešajame sektoriuje priimančių asmenų sąžiningumą ir nešališkumą, užkirsti kelią interesų konfliktams ir kovoti su korupcija viešajame sektoriuje, neginčytinai atitinka viešąjį interesą ir todėl yra teisėti. Iš tiesų, prižiūrint, kad sprendimus viešajame sektoriuje priimantys asmenys vykdytų savo funkcijas nešališkai ir objektyviai, taip pat vengiant, kad su privačiais interesais susiję motyvai turėtų jiems įtakos, siekiama užtikrinti tinkamą valstybės reikalų ir valstybės turto tvarkymą(19).
56. Be to, dėl farmacijos pramonės Reglamento (EB) Nr. 726/2004(20) 26 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, kad farmakologinio budrumo srityje Europos vaistų agentūra, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis ir Komisija, sukuria ir prižiūri Europos vaistų interneto svetainę, skirtą informacijai apie leidžiamus prekiauti Sąjungoje vaistus skleisti, ir kad toje svetainėje Agentūra viešai skelbia bent minėto reglamento 56 straipsnio 1 dalies a ir aa punktuose nurodytų komitetų narių vardus ir pavardes ir koordinavimo grupės narių vardus bei pavardes nurodydama jų profesinę kvalifikaciją bei pateikdama to reglamento 63 straipsnio 2 dalyje nurodytas deklaracijas(21).
57. Komisijos nuomone, Bendrojo Teismo argumentai yra tokio bendro pobūdžio, kad juos galima taikyti bet kuriam prašymui atskleisti Komisijos ir valstybių narių pareigūnų asmens duomenis bet kurioje procedūroje, susijusioje su COVID-19 pandemijos valdymu. Vis dėlto man atrodo, kad antrojo skundžiamo sprendimo 71 punkte Bendrasis Teismas pakankamai išsamiai išdėstė priežastis, dėl kurių, atsižvelgiant į šios pandemijos specifinį kontekstą, apeliantai įrodė, jog egzistuoja specialus viešojo intereso tikslas.
58. Kalbant apie specialų siekiamo viešojo intereso tikslo pobūdį, Komisija posėdyje paaiškino, kad derybų dėl sutarčių su atitinkamomis įmonėmis procese jungtinė derybų grupė atsiskaitydavo valdančiajai tarybai (angl. steering board), kuri buvo atsakinga už atitinkamų sprendimų priėmimą. Taigi ji teigė, kad techniniu lygmeniu dirbančių pareigūnų nešališkumo patikrinimas nėra toks pat svarbus kaip už sprendimų priėmimą atsakingų asmenų ar vadovaujamas pareigas einančių asmenų nešališkumo patikrinimas. Šiuo klausimu, man atrodo, svarbu pabrėžti, kad nešališkumo reikalavimas taikomas Komisijos pareigūnams visuose sprendimų priėmimo proceso etapuose, įskaitant atvejus, kai jie dalyvauja procese atstovaudami organui, kurio veikla daugiausia yra techninio pobūdžio.
59. Dėl 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimo Dennekamp / Parlamentas(22), nurodyto antrojo skundžiamo sprendimo 72 punkte, reikia priminti, kad asmens duomenų perdavimo pagrindimas gali būti bendro pobūdžio, t. y. jis nebūtinai turi būti susijęs su konkrečiu prašymą pateikusiu asmeniu, ypač COVID-19 pandemijos kontekste, kai vakcinacijos strategija buvo taikoma visiems Sąjungos piliečiams.
60. Galiausiai, Komisija mano, kad Sprendimas ClientEarth, kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi antrojo skundžiamo sprendimo 90 ir 91 punktuose, šioje byloje nėra svarbus, nes apeliantai neteigė, kad Komisijos pareigūnai ir tarnautojai, apie kurių asmens duomenis kalbama, yra trečiosios šalys, galinčios daryti įtaką šios institucijos sprendimų priėmimo procesui dėl galimų ryšių su sektoriaus atstovais. Vis dėlto, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo antrojo skundžiamo sprendimo 91 punkte, apeliantėms byloje, kurioje buvo priimtas Sprendimas ClientEarth, buvo perduotos atitinkamų ekspertų pavardės ir suteikta galimybė susipažinti su jų interesų deklaracijomis, skirtingai nei byloje C‑632/24 P. Tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo Bendrasis Teismas, apeliantams valstybių narių į jungtinę derybų grupę paskirtų ekspertų tapatybė nebuvo žinoma, tad jie negalėjo pateikti įrodymų, leidžiančių abejoti jų nešališkumu. Be to, Sprendimo ClientEarth 58 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors apeliantėms buvo suteikta informacija, susijusi su pastabas dėl Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) gairių dėl mokslo literatūros, kuri turi būti pridedama prie prašymų išduoti leidimą pateikti į rinką augalų apsaugos produktą, projekto pateikusių ekspertų pavardėmis, biografija ir interesų deklaracijomis, informaciją, pagal kurią būtų galima nustatyti kiekvieną pastabą pateikusio išorės eksperto tapatybę, buvo būtina gauti siekiant konkrečiai patikrinti kiekvieno šių ekspertų nešališkumą. Taigi, Teisingumo Teismas iš esmės nusprendė, kad net ir tų ekspertų pavardžių pateikimas taikant Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punktą gali būti nepakankamas.
61. Kalbant apie būtinumą, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, atskleisti jungtinės derybų grupės narių pavardes, Komisija primena Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią asmens duomenų apsaugos išimtys ir jos apribojimai turi būti tokie, kad neviršytų to, kas tikrai būtina, turint omeny, kad, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, kad būtų pasiekti teisėti tikslai, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o tai reiškia, kad reikia išnagrinėti, ar tų tikslų nebūtų galima pagrįstai taip pat veiksmingai pasiekti kitomis, mažiau atitinkamas pagrindines teises ribojančiomis priemonėmis(23).
62. Komisijos nuomone, šių asmens duomenų atskleidimas visuomenės nariams, neturintiems jokių oficialių pareigų, nėra būtinas, nes siekiant atlikti reikiamus patikrinimus galimybę susipažinti su duomenimis pakanka suteikti kompetentingoms institucijoms. Vis dėlto, kaip nurodyta šios išvados 50 punkte, Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punkte aiškiai numatyta, kad tokius duomenis gali gauti fiziniai asmenys, įskaitant visuomenės narius, jeigu tenkinamos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Komisija priduria, kad bet kuriuo atveju, atskleidus anonimizuotas deklaracijų dėl interesų konfliktų nebuvimo versijas, jau buvo pasiektas tikslas patikrinti jungtinės derybų grupės narių nešališkumą, todėl Bendrasis Teismas antrojo skundžiamo sprendimo 73 punkte klaidingai nusprendė, kad būtina atskleisti „jungtinės derybų grupės narių pavardes, vardus ir profesines ar institucines pareigas“.
63. Vis dėlto Komisija nepaaiškina, kodėl anonimizuotų deklaracijų dėl interesų konfliktų nebuvimo versijų atskleidimas būtų pakankamas siekiant įvertinti jungtinės derybų grupės narių nešališkumą. Juk tokios anonimizuotos versijos savaime neleidžia atlikti išorės patikrinimo, kuriuo siekiama patikrinti jose esančios informacijos tikslumą ir (arba) išsamumą. Be to, toks požiūris yra nesuderinamas su Sprendimu ClientEarth, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien tik informacijos, susijusios su atitinkamų ekspertų pavardėmis ir jų interesų deklaracijomis, suteikimas neleidžia užtikrinti konkretaus kiekvieno iš šių ekspertų nešališkumo patikrinimo(24).
64. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmą dalį siūlau atmesti kaip nepagrįstą.
2. Dėl apeliacinio skundoantrojo pagrindo antros dalies, grindžiamos Reglamento 2018/1725 9 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos antrosios sąlygos klaidingu aiškinimu
a) Šalių argumentai
65. Pareikšdama pirmąjį priekaištą Komisija teigia, kad antrajame skundžiamame sprendime nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog atitinkamų asmens duomenų atskleidimo nulemtas kišimasis jungtinės derybų grupės nariams turėtų ypač rimtą poveikį. Šiuo klausimu ji tvirtina, kad to sprendimo 77 punkte Bendrasis Teismas pats pripažino ypatingas aplinkybes, kuriomis turėjo dirbti jungtinės derybų grupės nariai, t. y. tuo, kad tuo metu buvo didelė vakcinų nuo COVID-19 paklausa, o dalis Sąjungos piliečių nepasitikėjo Komisijos propaguojama vakcinacijos strategija. Tame 77 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, jog rizika, kad jungtinės derybų grupės nariai, atskleidus jų tapatybę, galėtų sulaukti nepageidaujamų kontaktų iš išorės, nėra vien hipotetinė. Komisija teigia, kad negalima nuvertinti rimtų ir labai tikėtinų pasekmių, kurias atitinkamų pareigūnų privatumui turėtų jų tapatybės atskleidimas plačiajai visuomenei. Jos nuomone, atskleidus asmens duomenis jie galėtų sulaukti nepageidaujamų kontaktų iš išorės, kurie nebūtų vien žurnalistinio pobūdžio, bet taip pat galėtų apimti jų fizinės neliečiamybės pažeidimą bei įvairių formų priekabiavimą, be kita ko, iš „sąmokslo teorijų“ šalininkų, kurių skaičius COVID-19 pandemijos kontekste nėra nereikšmingas.
66. Antruoju priekaištu Komisija primena, kad antrojo skundžiamo sprendimo 80 punkte Bendrasis Teismas pripažino, jog antrajame ginčijamame sprendime buvo atsižvelgta į jungtinės derybų grupės narių techninį vaidmenį viešųjų pirkimų procese. Iš tiesų, šie pareigūnai neturi sprendimų priėmimo įgaliojimų savo institucijose ir neina aukštų vadovaujamųjų pareigų, todėl jų nešališkumo patikrinimo tikslo svarba būtų nedidelė.
67. Pareikšdama trečiąjį priekaištą Komisija teigia, kad jungtinės derybų grupės narių nešališkumo patikrinimo tikslas jau buvo pasiektas pateikus anonimizuotas deklaracijų dėl interesų konflikto nebuvimo versijas. Vien tai, kad visi šios grupės nariai pasirašė tokias deklaracijas, patvirtino, jog jie vykdo jiems tenkančias nešališkumo ir nepriklausomumo pareigas. Antrojo skundžiamo sprendimo 84 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog vien tai, kad visi jungtinės derybų grupės nariai pasirašė deklaraciją dėl interesų konflikto nebuvimo, negali piliečio įtikinti, jog tie nariai savo užduotį atliko visiškai nepriklausomai. Bendrasis Teismas daro klaidingą prielaidą, kad bet kuris pilietis bet kuriuo metu gali imtis „neoficialaus policininko“, kuriam pavesta tikrinti pareigūnų nešališkumą jiems atliekant savo technines pareigas, vaidmens. Vis dėlto pagal Sąjungos ir valstybių narių teisinę tvarką ši užduotis yra patikėta kompetentingoms institucijoms, pavyzdžiui, priežiūros institucijoms, policijos institucijoms ir prokuratūroms, kurios užtikrina tinkamą atitinkamų asmenų duomenų apsaugą tyrimo metu, o eilinis pilietis, priešingai, tokių garantijų suteikti negalėtų. Vadinasi, Bendrasis Teismas turėjo padaryti išvadą, kad ypač rimtas kišimasis į jungtinės derybų grupės narių privatumą turėjo būti laikomas svarbesniu už apeliantų nurodytą tikslą patikrinti narių nešališkumą.
68. Apeliantai ginčija Komisijos pateiktų argumentų pagrįstumą.
b) Vertinimas
69. Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos, Teisingumo Teismo procedūros 168 straipsnio 1 dalies d punkto ir 169 straipsnio 2 dalies matyti, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą, antraip apeliacinis skundas arba atitinkamas jo pagrindas yra nepriimtinas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad kaip akivaizdžiai nepriimtiną reikia atmesti apeliacinį skundą, kuriame nėra nuoseklios struktūros, apsiribojama bendrais teiginiais ir nepateikiama tikslios informacijos apie ginčijamo sprendimo punktus, kuriuose galbūt padaryta teisės klaida(25).
70. Šiuo atveju reikėtų konstatuoti, kad dviem pirmaisiais priekaištais, susijusiais su kišimosi rimtumu ir specialaus viešojo intereso tikslo ribota svarba, Komisija tik primena Bendrojo Teismo argumentus, bet jų neginčija ir tiksliai nenurodo antrojo skundžiamo sprendimo punktų, kuriuose padaryta teisės klaida. Taigi šie du priekaištai turi būti atmesti kaip nepriimtini.
71. Pareikšdama trečiąjį priekaištą dėl atitinkamų interesų pusiausvyros užtikrinimo Komisija teigia, kad jungtinės derybų grupės narių nešališkumo patikrinimo tikslas jau buvo pasiektas pateikus anonimizuotas deklaracijų dėl interesų konflikto nebuvimo versijas ir kad teisę susipažinti su asmens duomenimis, kurie yra būtini siekiant patikrinti, ar nėra interesų konflikto, turi turėti tik kompetentingos institucijos, pavyzdžiui, priežiūros institucijos, policijos institucijos ir prokuratūros.
72. Čia Komisija pakartoja argumentus, panašius į tuos, kuriuos ji pateikė apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje, kurie, mano nuomone, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją turi būti atmesti(26).
73. Komisija taip pat remiasi 2022 m. lapkričio 22 d. Sprendimu Luxembourg Business Registers(27), kurio 83 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kiek tai susiję su Chartijos 7 ir 8 straipsniais garantuojamų pagrindinių teisių suvaržymo, susijusio su informacijos apie tikruosius savininkus atskleidimu visuomenei, masto pusiausvyros užtikrinimu, kova su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu visų pirma yra viešosios valdžios institucijų ir tokių subjektų, kaip antai kredito ir finansų įstaigų, kurioms dėl jų veiklos nustatomi specialūs įpareigojimai, kompetencijos sritis. Vis dėlto šioje byloje remiamasi kitu teisiniu pagrindu, nes konkretų Komisijos pareigūnų nešališkumo patikrinimą gali atlikti tiek kompetentingos institucijos, tiek visuomenė.
74. Taigi, manau, kad trečiasis priekaištas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
75. Vadinasi, apeliacinio skundo antrojo pagrindo antra dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina.
76. Atsižvelgdamas į tai, siūlau atmesti visą apeliacinio skundo antrąjį pagrindą byloje C‑632/24 P.
B. Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo byloje C‑631/24 P ir apeliacinio skundo trečiojo pagrindo byloje C‑632/24 P
77. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, Reglamento Nr. 1049/2001 1 straipsnyje numatyta, kad šiuo reglamentu siekiama užtikrinti visuomenei kuo platesnę galimybę susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais, kartu nustatant viešojo ar privataus intereso pagrindais pagrįstų išimčių sistemą; kadangi tos išimtys nukrypsta nuo šiame straipsnyje įtvirtinto principo, jos turi būti aiškinamos ir taikomos siaurai. Viena iš šios teisės susipažinti su informacija išimčių yra įtvirtinta to reglamento 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje; pagal ją Sąjungos institucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentu, jeigu dėl jo atskleidimo nukentėtų „komercinių fizinių arba juridinių asmenų interesų, įskaitant intelektinės nuosavybės“, apsauga, nebent atskleisti tą dokumentą reikalautų viršesnis viešasis interesas. Jeigu institucija atsisako suteikti galimybę susipažinti su dokumentu, dėl kurio buvo į ją kreiptasi, iš esmės ji privalo paaiškinti, kaip susipažinimas su šiuo dokumentu galėtų konkrečiai ir realiai pažeisti interesą, saugomą minėto reglamento 4 straipsnio išimties, kuria remiasi. Be to, pakenkimo interesui rizika turi būti pagrįstai numatoma ir negali būti vien hipotetinė(28).
78. Šiuo atveju iš ginčijamų sprendimų matyti, kad Komisija atsisakė leisti susipažinti su visomis nuostatomis, susijusiomis su atitinkamų įmonių sutartine atsakomybe, siekdama išvengti rizikos, kad bus atskleista tariamai jautri komercinė informacija, susijusi su nustatyta nagrinėjamų sutarčių vykdymo rizika ir finansinėmis ribomis, su kuriomis tos įmonės sutiko atsižvelgdamos į tą riziką(29).
79. Apeliacinio skundo antrasis pagrindas byloje C‑631/24 P ir trečiasis pagrindas byloje C‑632/24 P, kurie iš esmės yra analogiški, susideda iš trijų dalių: pirma dalis grindžiama galimybe imtis strateginių veiksmų atitinkamų įmonių atžvilgiu, antra – konkurenciniu pranašumu, suteikiamu šių įmonių konkurentams, o trečia – poveikiu tų įmonių reputacijai.
1. Dėl pirmos dalies, grindžiamos galimybe imtis strateginių veiksmų atitinkamų įmonių atžvilgiu
a) Šalių argumentai
80. Komisija teigia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 157–161 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 160–164 punktuose Bendrasis Teismas atmetė jos ginčijamuose sprendimuose pateiktus motyvus, kad tikslus atitinkamos įmonės atsakomybės ribų žinojimas leistų jos atžvilgiu imtis strateginių veiksmų, nes ji galėtų susidurti su ekonominėmis pasekmėmis dėl daugybės ieškinių, pareikštų piktnaudžiaujant ir nepagrįstai, siekiant vienintelio tikslo – gauti kompensaciją, susijusią su jos vakcinos naudojimu.
81. Komisija teigia, pirma, kad Bendrojo Teismo išvada, pateikta pirmojo skundžiamo sprendimo 158 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 161 punkte(30), nekvestionuoja ginčijamuose sprendimuose nurodyto motyvo, kuriuo grindžiamas atsisakymas plačiau atskleisti nuostatas dėl atitinkamų įmonių žalos atlyginimo, t. y. tai, kaip ieškovas galėtų pasinaudoti šiomis nuostatomis pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, neatsižvelgiant į tai, kad tos nuostatos skiriasi nuo taisyklių, kuriomis reglamentuojama rangovo atsakomybė.
82. Antra, Komisija pabrėžia, kad teiginys, pateiktas pirmojo skundžiamo sprendimo 159 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 162 punkte(31), yra nepakankamai motyvuotas ir akivaizdžiai klaidingas. Jos nuomone, atitinkamų įmonių komerciniai interesai susiję su būtinybe išvengti daugybės joms pareikštų ieškinių dėl žalos atlyginimo. Net jei minėtą suinteresuotumą sudarytų tik siekis išvengti tokių ieškinių, tuose skundžiamų sprendimų punktuose nepaaiškinta, kodėl tokio intereso nebūtų verta apsaugoti. Be to, kiekvieno iš minėtų punktų antrame sakinyje nurodyta jurisprudencija yra susijusi su galimomis ieškinių išlaidomis, o šios bylos susijusios ne tik su tokių ieškinių ekonominėmis pasekmėmis, bet ir su poveikiu gamintojo reputacijai, jei ginčų padaugėtų(32).
83. Trečia, Komisija teigia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 160 punktas ir antrojo skundžiamo sprendimo 163 punktas(33) taip pat yra klaidingi ir iškraipo ginčijamų sprendimų turinį. Ji tvirtina, kad šiuose sprendimuose ji aiškiai nurodė, jog tikslus rangovo atsakomybės ribų žinojimas galėtų paskatinti imtis strateginių veiksmų atitinkamų įmonių atžvilgiu.
84. Apeliantės teigia, kad šių pagrindų pirma dalis turėtų būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįsta. Apeliantai tvirtina, kad ši pirma dalis yra nepagrįsta.
b) Vertinimas
85. Pirmiausia primenu, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, galimybė susipažinti su jautria komercine informacija, susijusia su atitinkamų įmonių komercine strategija, jų pardavimo sandorių apimtimi, rinkos dalimis ar komerciniais santykiais, gali pakenkti šių įmonių komercinių interesų apsaugai, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką(34).
86. Kalbant apie pirmojo skundžiamo sprendimo 158 punktą ir antrojo skundžiamo sprendimo 161 punktą, reikia atskirti, viena vertus, atitinkamų įmonių atsakomybę reglamentuojančias sąlygas, įtvirtintas nacionalinės teisės aktuose, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 85/374(35), ir, kita vertus, šioms įmonėms numatytus žalos atlyginimo mechanizmus, kuriuos sudaro valstybių narių šioms įmonėms grąžinamos sumos, kurias jos galėtų būti įpareigotos sumokėti tretiesiems asmenims dėl jų nesutartinės atsakomybės.
87. Nors Bendrasis Teismas minėtuose skundžiamų sprendimų punktuose pagrįstai pažymėjo, kad tai, jog ieškiniai dėl žalos atlyginimo atitinkamoms įmonėms neabejotinai gali lemti dideles išlaidas, taip pat ir tuo atveju, jei tokie ieškiniai vėliau būtų atmesti kaip nepagrįsti, nuostatos dėl žalos atlyginimo negali pakeisti sąlygų, kuriomis tretieji asmenys, galėję patirti žalą dėl vakcinos su trūkumais, turi teisę toms įmonėms pareikšti ieškinius dėl atsakomybės. Iš tiesų, žalos atlyginimo klausimas kyla tik vėlesniame etape, kai atitinkamos įmonės atsakomybė dėl atitinkamo produkto trūkumų yra įrodyta, siekiant nustatyti, ar nukentėjusiesiems mokėtiną kompensaciją galiausiai turėtų mokėti valstybės narės. Atsižvelgdamas į tai, manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, nusprendęs, kad trečiųjų asmenų teisė pareikšti ieškinį nepriklauso nei nuo nuostatų dėl žalos atlyginimo buvimo, nei nuo jų turinio. Mano nuomone, vien šios išvados pakanka, kad šių apeliacinio skundo pagrindų pirma dalis būtų atmesta.
88. Dėl pirmojo skundžiamo sprendimo 159 ir 160 punktų bei antrojo skundžiamo sprendimo 162 ir 163 punktų norėčiau pažymėti, kad jie išdėstyti kaip papildoma informacija, kaip rodo žodžių „be to“ ir „taip pat“ vartojimas. Taigi, Komisijos argumentai, pateikti dėl šių skundžiamų sprendimų punktų, turi būti atmesti kaip nereikšmingi.
89. Bet kuriuo atveju primenu, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, dėl paprasto niekaip nepagrįsto teiginio, jog egzistuoja bendra rizika, kad dokumente, su kuriuo prašoma leisti susipažinti, esantys duomenys bus naudojami piktnaudžiaujant, tie duomenys negali būti vertinami kaip patenkantys į Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmoje įtraukoje numatytos išimties taikymo sritį, jeigu nepateikiama jokios kitos informacijos apie jų pobūdį, dalyką ir turinį, kuria remdamasis Sąjungos teismas galėtų gauti paaiškinimų dėl to, kaip juos atskleidus galėtų būti pagrįstai numatomai ir konkrečiai pakenkta atitinkamų asmenų komerciniams interesams(36). Vis dėlto šiuo atveju Komisijos argumentas, grindžiamas rizika, kad atskleidus visą nuostatą dėl žalos atlyginimo padaugės ginčų, neatrodo pagrįstas ir todėl yra hipotetinio pobūdžio(37).
90. Taigi šių apeliacinio skundo pagrindų pirmą dalį siūlau atmesti kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.
2. Dėl antros dalies, grindžiamos konkurenciniu pranašumu, suteikiamu atitinkamų įmonių konkurentams
a) Šalių argumentai
91. Komisija teigia, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 162–166 punktuose ir antrojo skundžiamo sprendimo 165–169 punktuose Bendrasis Teismas atmetė antrąjį ginčijamuose sprendimuose nurodytą motyvą, kad dėl visiško su žalos atlyginimu susijusių nuostatų, visų pirma tų, pagal kurias valstybė narė žalos gali neatlyginti, atskleidimo atitinkamos įmonės konkurentai, įskaitant ir tuos, kurie vakcinų negamina, neišvengiamai sužinotų apie jos atsakomybės draudimo „silpnąsias vietas“ ir įgytų konkurencinį pranašumą, kuriuo galėtų pasinaudoti, pavyzdžiui, reklamoje ir lyginamojoje reklamoje.
92. Šiuo klausimu Komisija ginčija Bendrojo Teismo vertinimą, pateiktą pirmojo skundžiamo sprendimo 163 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 166 punkte, kad nuostatos dėl žalos atlyginimo buvo „viešai žinomos“ iki ginčijamų sprendimų priėmimo(38).
93. Komisija taip pat mano, kad pirmojo skundžiamo sprendimo 164 punktas ir antrojo skundžiamo sprendimo 167 punktas, kuriuose teigiama, kad visose nagrinėjamose sutartyse yra nuostata dėl žalos atlyginimo, kurioje „iš esmės panašiai“ išvardijamos pagrindinės konkrečios situacijos, kai valstybė narė žalos atitinkamai įmonei neatlygina, yra pernelyg supaprastinti ir kad juose daroma klaidinga išvada, palyginti su nuostatų turiniu, aprašytu pirmojo skundžiamo sprendimo 155 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 158 punkte.
94. Dėl pirmojo skundžiamo sprendimo 165 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 168 punkto Komisija teigia, kad Bendrojo Teismo padaryta išvada taip pat yra klaidinga. Šiuo klausimu ji nurodo argumentus, kuriuos jau pateikė pirmose šių pagrindų dalyse. Be to, Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes, nes ginčijamuose sprendimuose Komisijos aprašytas konkurencinis pranašumas suteiktas ne tik tiems rinkos dalyviams, kurie sudarė su ja sutartis, bet ir kitiems jų konkurentams.
95. Apeliantės ir apeliantai teigia, kad šių apeliacinio skundo pagrindų antra dalis turi būti atmesta.
b) Vertinimas
96. Pirma, dėl Komisijos argumento, kad Bendrasis Teismas nepagrįstai laikėsi nuomonės, jog nuostatos dėl žalos atlyginimo buvo „viešai žinomos“, turėčiau konstatuoti, kad Komisija prašo Teisingumo Teismo iš naujo įvertinti faktines aplinkybes, nors, išskyrus atvejus, kai apeliantė nurodo faktinių aplinkybių iškraipymą, o taip šioje byloje nėra, argumentai, susiję su jos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, turi būti laikomi nepriimtinais(39).
97. Antra, dėl Komisijos argumento, kad Bendrasis Teismas klaidingai laikė įvairiose sutartyse esančias nuostatas dėl žalos atlyginimo „iš esmės panašiomis“, norėčiau pažymėti, kad šis argumentas taip pat susijęs su Bendrojo Teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu. Taigi tokį argumentą reikia pripažinti nepriimtinu. Bet kuriuo atveju, Bendrojo Teismo argumentai, pateikti pirmojo skundžiamo sprendimo 164 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 67 punkte, neatrodo prieštaraujantys tiems, kurie išdėstyti pirmojo skundžiamo sprendimo 155 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 158 punkte, kuriuose Teismas pažymėjo, kad dauguma situacijų „nagrinėjamose sutartyse <...> išliko iš esmės panašios“, kiek tai susiję su konkrečiomis situacijomis, dėl kurių susitarta, kad valstybė narė žalos neatlygina.
98. Trečia, dėl pirmojo skundžiamo sprendimo 165 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 168 punkto pakanka pažymėti, kad argumentai, išdėstyti pirmose dviejose šių pagrindų dalyse, turi būti atmesti, taigi tuose punktuose išdėstyta Bendrojo Teismo išvada nėra klaidinga. Be to, pirmojo ginčijamo sprendimo 2.1.4 punkte ir antrojo ginčijamo sprendimo 2.2.4 punkte(40) paminėti „konkurentai, kurių sutartyse nėra nuostatos dėl žalos atlyginimo“. Iš pirmojo skundžiamo sprendimo 162 punkto ir iš antrojo skundžiamo sprendimo 165 punkto matyti, kad Bendrasis Teismas pažymėjo, jog ginčijamuose sprendimuose nurodytas antrasis atsisakymo visiškai atskleisti su žalos atlyginimu susijusias nuostatas motyvas susijęs su atitinkamos įmonės konkurentais, įskaitant tuos, kurie vakcinų negamina. Taigi, Bendrasis Teismas tinkamai atsižvelgė į Komisijos pateiktą motyvą. Be to, pirmojo skundžiamo sprendimo 165 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 168 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad kadangi visoms atitinkamoms įmonėms dėl žinomos ir teisėtos priežasties buvo taikoma nuostata dėl žalos atlyginimo, ginčijamuose sprendimuose nėra nieko, kas leistų manyti, jog, plačiau atskleidus nuostatą dėl žalos atlyginimo, rizika, kad bus pakenkta atitinkamų įmonių komerciniams interesams, visų pirma suteikiant toms įmonėms konkurencinį pranašumą vienoms prieš kitas, jos priėmimo dieną buvo pagrįstai numatoma, o ne vien hipotetinė. Pavartojęs žodžius „vienoms prieš kitas“ Bendrasis Teismas pabrėžė skirtumą tarp susijusių įmonių ir kitų farmacijos įmonių, įskaitant tas, kurios vakcinų negamina, ir taip atsakė į Komisijos argumentą. Taigi, Bendrasis Teismas jam pateiktų faktinių aplinkybių neiškraipė.
99. Taigi manau, kad šių apeliacinio skundo pagrindų antra dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir iš dalies nepagrįsta.
3. Dėl trečios dalies, grindžiamos poveikiu atitinkamų įmonių reputacijai
a) Šalių argumentai
100. Komisija teigia, kad, kalbant apie trečiąjį motyvą, kuriuo remiamasi ginčijamuose sprendimuose, kad tiksli informacija apie atitinkamų įmonių atsakomybės ribas galėtų turėti poveikį jų reputacijai vartotojų ir galimų verslo partnerių akyse, Bendrasis Teismas jį atmetė pirmojo skundžiamo sprendimo 168 punkte ir antrojo skundžiamo sprendimo 171 punkte, remdamasis tais pačiais argumentais, kurie išdėstyti atitinkamai tų sprendimų 163–165 ir 166–168 punktuose. Komisijos nuomone, tokia taip bendrai suformuluota nuoroda prieštarauja Bendrajam Teismui tenkančiai pareigai motyvuoti sprendimą.
101. Be to, Bendrasis Teismas tariamai iškraipė jam žinomas faktines aplinkybes, kuriomis remiantis buvo priimti ginčijami sprendimai, neatsižvelgęs į tai, kad dokumentai, su kuriais buvo prašoma leisti susipažinti, yra ne vienašaliai Komisijos aktai, o komercinės sutartys, kuriose gali būti konfidencialios informacijos tiek apie atitinkamas įmones, tiek apie jų komercinius santykius, ir kad tomis sutartimis siekta konkretaus tikslo – reglamentuoti abipuses susitariančiųjų šalių pareigas dėl komercinio produkto pristatymo valstybėms narėms.
102. Apeliantės mano, kad šių apeliacinio skundo pagrindų trečia dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepriimtina ir bet kuriuo atveju nepagrįsta. Apeliantai ginčija Komisijos pateiktus argumentus.
b) Vertinimas
103. Kalbant apie tariamą skundžiamų sprendimų nemotyvavimą, kiek tai susiję su poveikiu atitinkamų įmonių reputacijai vartotojų ir galimų verslo partnerių akyse, norėčiau priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, pareiga motyvuoti neįpareigoja Bendrojo Teismo pateikti detalaus atsakymo į kiekvieną bylos šalių pateiktą argumentą, motyvai gali būti numanomi su sąlyga, kad leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti motyvus, kuriais remiasi Bendrasis Teismas, o Teisingumo Teismui turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę, kai nagrinėja apeliacinį skundą(41).
104. Vis dėlto iš pirmojo skundžiamo sprendimo 168 punkto ir antrojo skundžiamo sprendimo 171 punkto aiškiai matyti, kad Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, jog Komisijos argumentas dėl poveikio atitinkamų įmonių reputacijai yra nepagrįstas, nes jis grindžiamas tomis pačiomis priežastimis, susijusiomis su rizika pažeisti komercinius interesus, kurios jau buvo nurodytos antroje šių pagrindų dalyje. Taigi, tuose punktuose pateiktas motyvavimas pakankamai pagrindžia priežastis, kodėl Bendrasis Teismas atmetė šį argumentą. Vadinasi, minėti punktai nėra nepakankamai motyvuoti.
105. Be to, kalbant apie teiginį, kad Bendrasis Teismas nepakankamai išsamiai išdėstė atitinkamas faktines aplinkybes, neatsižvelgęs į nagrinėjamų sutarčių kontekstą ar komercinį pobūdį, Komisija nenurodo jokios skundžiamų sprendimų dalies, kurioje Bendrasis Teismas būtų taip iškreipęs faktines aplinkybes. Taigi, šis teiginys turi būti atmestas kaip nepriimtinas. Bet kuriuo atveju turiu konstatuoti, kad antrojo skundžiamo sprendimo 106 punkte Bendrasis Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, kalbant apie pagrindą, grindžiamą su įmonių komercinių interesų apsauga susijusios išimties netaikomumu, nagrinėjamos sutartys yra neabejotinai svarbios ir jose gali būti jautrios konfidencialios informacijos, susijusios su atitinkamomis įmonėmis ir jų verslo santykiais, kaip tai suprantama to sprendimo 100 punkte nurodytoje jurisprudencijoje. Tą pačią jurisprudenciją Bendrasis Teismas nurodė ir pirmojo skundžiamo sprendimo 33 punkte.
106. Taigi, manau, kad šių apeliacinio skundo pagrindų trečia dalis turi būti atmesta kaip iš dalies nepagrįsta ir iš dalies nepriimtina.
107. Atsižvelgiant į tai, antrasis pagrindas byloje C‑631/24 P ir trečiasis pagrindas byloje C‑632/24 P, mano nuomone, yra iš dalies nepriimtini ir iš dalies nepagrįsti.
VII. Išvada
108. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atmesti antrąjį pagrindą byloje C‑631/24 P ir antrąjį bei trečiąjį pagrindus byloje C‑632/24 P.
1 Originalo kalba: prancūzų.
2 2001 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl galimybės visuomenei susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais (OL L 145, 2001, p. 43; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 3 t., p. 331).
3 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39).
4 Reglamentas, kuriuo pagal Reglamentą (ES) 2016/369 aktyvuojamas skubios paramos teikimas ir dėl COVID-19 protrūkio iš dalies keičiamos to reglamento nuostatos (OL L 117, 2020, p. 3).
5 2016 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentas dėl skubios paramos teikimo Sąjungoje (OL L 70, 2016, p. 1).
6 COM(2020) 245 final.
7 Pagal šią nuostatą galimybė susipažinti su institucijos parengtais dokumentais, skirtais naudoti viduje, arba su institucijoje gautais dokumentais, susijusiais su tokiu klausimu, dėl kurio institucija dar nėra priėmusi sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų institucijos sprendimų priėmimo procesui, nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas.
8 Reglamento Nr. 1049/2001 8 straipsnio „Kartotinės paraiškos tvarkymas“ 3 dalyje nustatyta, kad „[j]ei institucija per nurodytą laikotarpį neatsiunčia atsakymo, tai laikoma neigiamu atsakymu, ir prašytojas turi teisę pradėti teisminį procesą prieš instituciją ir (arba) paduoti skundą ombudsmenui pagal atitinkamas EB sutarties nuostatas.“
9 Išsamiau dėl atitinkamų dokumentų žr. pirmojo skundžiamo sprendimo 12 punkte.
10 Išsamiau dėl antrojo pirminio prašymo žr. antrojo skundžiamo sprendimo 7 punkte.
11 Žr. 2015 m. liepos 15 d. Bendrojo Teismo sprendimą Dennekamp / Parlamentas (T‑115/13, EU:T:2015:497, 61 punktas).
12 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102).
13 2015 m. liepos 16 d. Sprendimas ClientEarth ir PAN Europe / EFSA (C‑615/13 P, EU:C:2015:489; toliau – Sprendimas ClientEarth).
14 Žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimą Komisija / Bavarian Lager (C‑28/08 P, EU:C:2010:378, 49 punktas).
15 Šiuo klausimu žr. 2010 m. birželio 29 d. Sprendimo Komisija / Bavarian Lager (C‑28/08 P, EU:C:2010:378, 57 punktas).
16 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas) (OL L 119, 2016, p. 1).
17 Pagal tą nuostatą, „[p]araiška dėl galimybės susipažinti su dokumentais pateikiama bet kuria raštiška forma, įskaitant elektronine, viena iš EB sutarties 314 straipsnyje minimų kalbų, bei pakankamai tiksliai nurodant dokumentą, kad institucija galėtų jį identifikuoti. Pareiškėjas nebūtinai turi nurodyti paraiškos pateikimo priežastį.“
18 Joje numatyta: „kai Sąjungoje įsteigti gavėjai, kurie nėra Sąjungos institucijos ir organai, norėtų, kad Sąjungos institucijos ir organai perduotų jiems asmens duomenis, tie gavėjai turėtų įrodyti, kad duomenys yra būtini siekiant atlikti viešojo intereso labui jų vykdomą užduotį arba vykdant jiems pavestus viešosios valdžios įgaliojimus. Kitu atveju tie gavėjai turėtų įrodyti, jog duomenų perdavimas yra būtinas, kad būtų įgyvendintas specialus viešojo intereso tikslas, o duomenų valdytojas turėtų nustatyti, ar nesama pagrindo daryti prielaidą, jog gali būti pažeisti duomenų subjekto teisėti interesai. Tokiais atvejais duomenų valdytojas turėtų akivaizdžiai palyginti skirtingų konkuruojančių interesų svarbą, kad galėtų įvertinti prašomo asmens duomenų perdavimo proporcingumą. Specialūs viešojo intereso tikslai galėtų būti susiję su Sąjungos institucijų ir organų skaidrumu.“
19 Žr. 2022 m. rugpjūčio 1 d. Sprendimą Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (C‑184/20, EU:C:2022:601, 74–76 punktai).
20 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, nustatantis Bendrijos leidimų dėl žmonėms skirtų ir veterinarinių vaistų išdavimo ir priežiūros tvarką ir įsteigiantis Europos vaistų agentūrą (OL L 136, 2004, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 34 t., p. 229) su pakeitimais, padarytais 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1027/2012 (OL L 316, 2012, p. 38).
21 Tos nuostatos paskutinėje pastraipoje numatyta, kad „[v]aldančiosios tarybos nariai, komitetų nariai, pranešėjai ir ekspertai, dalyvaujantys [Europos vaistų agentūros] posėdžiuose arba darbo grupėse, kiekvieno posėdžio metu deklaruoja bet kokius konkrečius interesus, kurie galėtų būti laikomi pažeidžiančiais jų nepriklausomumą, atsižvelgiant į darbotvarkės klausimus. Visuomenei sudaroma galimybė susipažinti su šiomis deklaracijomis“ (pasviruoju šriftu išskirta mano).
22 T‑115/13, EU:T:2015:497, 61 punktas.
23 Šiuo klausimu žr. 2024 m. kovo 21 d. Sprendimą Landeshauptstadt Wiesbaden (C‑61/22, EU:C:2024:251, 83 ir 84 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
24 Žr. šios išvados 57 punktą.
25 Šiuo klausimu žr. 2025 m. gruodžio 18 d. Sprendimą Hamoudi / FRONTEX (C‑136/24 P, EU:C:2025:977, 54 ir 55 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
26 Žr. šios išvados 62 ir 63 punktus.
27 C‑37/20 ir C‑601/20, EU:C:2022:912.
28 Žr. 2025 m. sausio 16 d. Sprendimą Komisija / Pollinis France (C‑726/22 P, EU:C:2025:17, 61–63 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).
29 Žr. pirmojo skundžiamo sprendimo 146 punktą ir antrojo skundžiamo sprendimo 150 punktą.
30 Nurodytuose punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad, nors tai, kad įmonei pareikšti ieškiniai dėl žalos atlyginimo, jai neabejotinai gali lemti dideles išlaidas, susijusias su ekonominiais ištekliais, laiku ar darbuotojais, taip pat ir tuo atveju, jei tokie ieškiniai vėliau būtų atmesti kaip nepagrįsti, trečiųjų asmenų, kurie galėjo patirti žalą dėl vakcinos su trūkumais, teisė pareikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo atitinkamoms įmonėms grindžiama nacionalinės teisės aktais, kuriais į nacionalinę teisę perkeliama 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva 85/374/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (OL L 210, 1985, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 257), o ši teisė pareikšti ieškinį nepriklauso nuo nuostatų, susijusių su žalos atlyginimu, egzistavimo ir turinio.
31 Bendrasis Teismas nurodytuose punktuose nusprendė, kad atitinkamų įmonių suinteresuotumo išvengti tokių ieškinių dėl žalos atlyginimo, jeigu jos iš tikrųjų pagamino ir išleido į apyvartą vakciną su trūkumais, negalima vertinti kaip „komercinio intereso“; bet kuriuo atveju tai nėra interesas, kurį verta apsaugoti, visų pirma atsižvelgiant į bet kurio asmens teisę reikalauti atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl produkto su trūkumais.
32 Tuose sakiniuose Bendrasis Teismas pabrėžia, kad „noras išvengti didesnių išlaidų, susijusių su teismo procesu, nėra interesas, saugomas pagal Reglamento Nr. 1049/2001 4 straipsnio 2 dalies pirmą įtrauką (šiuo klausimu žr. 2019 m. birželio 28 d. Sprendimo Intercept Pharma ir Intercept Pharmaceuticals / EMA, T‑377/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:456, 55 ir 56 punktus)“.
33 Remiantis šiais punktais, ginčijamuose sprendimuose nėra jokios informacijos, iš kurios būtų galima daryti išvadą, kad platesnis žalos atlyginimo atitinkamoms įmonėms mechanizmo atskleidimas galėtų būti pagrindas pareikšti joms ieškinius.
34 Šiuo klausimu žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimą Komisija / EnBW (C‑365/12 P, EU:C:2014:112, 79 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
35 Šiuo klausimu, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, Direktyvos 85/374 1 ir 4 straipsniuose, siejamuose su tos direktyvos pirma konstatuojamąja dalimi, įtvirtinamas gamintojo atsakomybės be kaltės principas, kuris grindžiamas gaminio trūkumais, o šie pagal tos direktyvos 6 straipsnį reiškia, kad gaminys nėra toks saugus, kokio vartotojas, atsižvelgiant į visas aplinkybes, turėjo teisę tikėtis (šiuo klausimu žr. 2026 m. kovo 26 d. Sprendimo Sanofi Pasteur, C‑338/24, EU:C:2026:248, 29 punktą).
36 Šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 29 d. Sprendimą Intercept Pharma ir Intercept Pharmaceuticals / EMA (C‑576/19 P, EU:C:2020:873, 53 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
37 Savo apeliaciniame skunde byloje C‑631/24 P Komisija teigia, kad savo atsiliepime į ieškinį Bendrajame Teisme byloje, kurioje buvo priimtas pirmasis skundžiamas sprendimas, pateikė skaičiais pagrįstus duomenis. Vis dėlto iš minėtos atsiliepimo ištraukos matyti, kad Komisija apsiribojo teiginiu, kad „rizika, jog vartotojai pradės masinį bylinėjimąsi su vakcinų gamintojais, nėra abstrakti ir kad, atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu daugiau nei 70 % europiečių (t. y. 447,2 mln. žmonių) gavo bent vieną vakcinos dozę, ši rizika reiškia labai dideles finansines pasekmes vienai sutarties šaliai“.
38 Remiantis tais skundžiamų sprendimų punktais, priežastis, kodėl į nagrinėjamas sutartis buvo įtrauktos nuostatos dėl žalos atlyginimo, t. y. kompensuoti už riziką, kurią atitinkamos įmonės patiria dėl trumpesnio vakcinų kūrimo laiko, buvo viešai žinoma iki ginčijamų sprendimų priėmimo.
39 Žr. 2024 m. rugsėjo 12 d. Sprendimą Anglo Austrian AAB / ECB ir Far-East (C‑579/22 P, EU:C:2024:731, 120 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).
40 Tuose punktuose pažymėta, kad „dėl visiško su žalos atlyginimu susijusių sutarčių nuostatų, visų pirma tų, kuriose nustatytos tikslios sąlygos, kuriomis negali reikalauti žalos atlyginimo, atskleidimo tiekėjo konkurentai, t. y. visos farmacijos bendrovės, įskaitant ir tas, kurios vakcinų negamina, neišvengiamai sužinotų apie galimos jo atsakomybės draudimo „silpnąsias vietas“ ir įgytų konkurencinį pranašumą, kuriuo galėtų pasinaudoti (pavyzdžiui, reklamoje, lyginamojoje reklamoje ir pan.). Akivaizdu, kad taip būtų konkurentų, kurių sutartyse nėra nuostatos dėl žalos atlyginimo, tačiau kurių bendrojo atsakomybės už produktus su trūkumais draudimo aprėptis yra viešai žinoma, atveju.“
41 Žr. 2024 m. birželio 20 d. Sprendimą EUIPO / Indo European Foods (C‑801/21 P, EU:C:2024:528, 85 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).