1

Apeliaciniu skundu byloje C‑790/21 P Covestro Deutschland AG (toliau – Covestro) prašo panaikinti 2021 m. spalio 6 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Covestro Deutschland / Komisija (T‑745/18, EU:T:2021:644, toliau – skundžiamas sprendimas); juo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2018 m. gegužės 28 d. Komisijos sprendimo (ES) 2019/56 dėl pagalbos schemos SA.34045 (2013/C) (ex 2012/NN), kurią Vokietija taikė bazinės apkrovos vartotojams pagal StromNEV 19 straipsnį (OL L 14, 2019, p. 1) (toliau – ginčijamas sprendimas), panaikinimo.

2

Apeliaciniu skundu byloje C‑791/21 P Vokietijos Federacinė Respublika prašo panaikinti skundžiamą sprendimą.

3

Priešpriešiniais apeliaciniais skundais, pateiktais bylose C‑790/21 P ir C‑791/21 P, Europos Komisija taip pat prašo panaikinti skundžiamą sprendimą.

Teisinis pagrindas

4

2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias [SESV] 108 straipsnio taikymo taisykles (OL L 248, 2015, p. 9), 39 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

5

Šio reglamento 1 straipsnio h punkte nustatyta:

6

Minėto reglamento 32 straipsnio „Sprendimų skelbimas“ 3 dalyje numatyta:

Ginčo aplinkybės ir ginčijamas sprendimas

7

Ginčo aplinkybės, išdėstytos skundžiamo sprendimo 1–22 punktuose, gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

Dėl nagrinėjamų teisėkūros ir reglamentavimo priemonių

Dėl tinklo mokesčių sistemos, galiojusios iki ginčijamų priemonių priėmimo

8

2011 m. liepos 26 d. Energiewirtschaftsgesetz (Energetikos įstatymas), iš dalies pakeisto Gesetz zur Neuregelung energiewirtschaftsrechtlicher Vorschriften (Energetikos rinką reglamentuojančių nuostatų peržiūros įstatymas) (BGBl. 2011 I, p. 1554), bet dar be pakeitimų, padarytų 2016 m. liepos 26 d. Gesetz zur Weiterentwicklung des Strommarktes (Elektros rinkos plėtros įstatymas) (BGBl. 2016 I, p. 1786) (toliau – 2011 m. EnWG), 21 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad tinklo mokesčiai turi būti pagrįsti, nediskriminaciniai, skaidrūs ir apskaičiuoti remiantis efektyvaus tinklo valdymo sąnaudomis.

9

2011 m. EnWG 24 straipsniu Vokietijos federalinė vyriausybė buvo įgaliota nustatyti išsamias nuostatas, susijusias, viena vertus, su tinklo mokesčių nustatymo bendro metodo apibrėžimu ir, kita vertus, su atskirų tinklo naudojimo atvejų reglamentavimu ir sąlygomis, kuriomis reguliavimo institucija gali leisti arba uždrausti atskirus tinklo mokesčius.

10

2005 m. liepos 25 d. Stromnetzentgeltverordnung (Federalinis nutarimas dėl elektros tinklo mokesčių) (BGBl. 2005 I, p. 2225, toliau – 2005 m. StromNEV nutarimas) 17 straipsnyje apibrėžtas apskaičiavimo metodas, kurį turi naudoti tinklo operatoriai, kai nustato bendruosius mokesčius. Tai yra dviejų dalių metodas, pagal jį visų pirma nustatomi įvairūs visų tinklų metinių sąnaudų elementai, paskui apskaičiuojami bendrieji mokesčiai remiantis visomis metinėmis tinklo sąnaudomis.

11

Nustatant bendruosius mokesčius atsižvelgiama į šiuos du aspektus: „vienalaikiškumo funkciją“, kuri atspindi tikimybę, kad individualus naudotojo vartojimas prisideda prie atitinkamo tinklo lygio metinės apkrovos, ir maksimalią vieno operatoriaus pajamų ribą, kurią Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra, Vokietija) (toliau – BNetzA) nustatė remdamasi analize, kurioje lyginama su kitais tinklo operatoriais, siekdama, kad dėl neefektyvumo patirtos sąnaudos nebūtų kompensuotos iš tinklo mokesčių.

12

2005 m. StromNEV nutarimo 19 straipsnyje numatyti individualūs mokesčiai vartotojams, kurių vartojimo ir apkrovos modelis labai skiriasi nuo kitų vartotojų modelių (toliau – netipiniai vartotojai). Šiais mokesčiais taikant principą, pagal kurį tinklo mokesčiai atspindi tinklo sąnaudas, atsižvelgiama į šių netipinių vartotojų indėlį mažinant tinklo sąnaudas arba užkertant kelią jų didėjimui.

13

Šiuo aspektu 2005 m. StromNEV nutarimo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyti individualūs mokesčiai šioms dviem netipinių vartotojų kategorijoms:

–

vartotojams, kurių indėlis į apkrovą piko valandomis gali labai skirtis nuo visų kitų prie to paties lygmens tinklo prisijungusių vartotojų indėlio į vienalaikę metinę apkrovą piko valandomis, t. y. vartotojams, kurie sistemiškai vartoja elektros energiją ne piko valandomis (toliau – anticikliniai vartotojai), ir

–

vartotojams, kurių metinis elektros suvartojimas sudaro ne mažiau kaip 7 000 naudojimo valandų ir viršija 10 gigavatvalandžių (toliau – bazinės apkrovos vartotojai).

14

Iki 2005 m. StromNEV nutarimo pakeitimų, padarytų 2011 m. EnWG, jame buvo numatyta, kad anticikliniams ir bazinės apkrovos vartotojams taikomi individualūs mokesčiai, apskaičiuojami pagal BNetzA parengtą „fizinio kelio metodą“. Taikant šį metodą buvo atsižvelgiama į šių vartotojų patiriamas tinklo sąnaudas, o minimalus mokestis buvo lygus 20 % paskelbtų bendrųjų mokesčių (toliau – minimalus mokestis). Šis mokestis garantavo, kad už tinklo, prie kurio buvo prijungti šie vartotojai, eksploatavimą bus sumokėta tuo atveju, jeigu pagal fizinio kelio metodą apskaičiuoti individualūs mokesčiai būtų mažesni už šį minimalų mokestį ar netgi artimi nuliui.

Dėl ginčijamų priemonių

15

Pagal 2005 m. StromNEV nutarimo, iš dalies pakeisto 2011 m. EnWG (toliau – 2011 m. StromNEV nutarimas), 19 straipsnio 2 dalies antrą ir trečią sakinius nuo 2011 m. sausio 1 d. (šios nuostatos taikymo atgaline data dienos) individualūs mokesčiai bazinės apkrovos vartotojams buvo panaikinti ir pakeisti visišku atleidimu nuo tinklo mokesčių (toliau – ginčijamas atleidimas nuo mokesčių), suteiktu kompetentingos reguliavimo institucijos, t. y. BNetzA, arba atitinkamos federalinės žemės reguliavimo institucijos leidimu. Šio atleidimo nuo mokesčių sąnaudos teko perdavimo arba skirstomojo tinklo operatoriams, atsižvelgiant į tinklo, prie kurio naudos gavėjai buvo prijungti, lygį.

16

Pagal 2011 m. StromNEV nutarimo 19 straipsnio 2 dalies šeštą ir septintą sakinius perdavimo tinklo operatoriai turėjo atlyginti skirstomojo tinklo operatoriams dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių patirtus nuostolius ir tarpusavyje jie turėjo atlikti dėl atleidimo nuo mokesčių patirtų išlaidų įskaitymą, išmokant finansinę kompensaciją pagal 2002 m. kovo 19 d. Kraft-Wärme-Kopplungsgesetz (Bendros šilumos ir elektros energijos gamybos įstatymas) (BGBl. 2002 I, p. 1092) 9 straipsnį, kad kiekvienas prisiimtų tokią pačią finansinę naštą, apskaičiuotą pagal elektros energijos kiekį, kurį jie tiekė prie jų tinklo prijungtiems galutiniams vartotojams.

17

2011 m. gruodžio 14 d. BNetzA sprendimu (BK8-11-024; toliau – 2011 m. BNetzA sprendimas) nuo 2012 m. buvo nustatytas finansavimo mechanizmas. Pagal šį mechanizmą skirstomojo tinklo operatoriai iš galutinių vartotojų ar elektros energijos tiekėjų rinkdavo priemoką (toliau – ginčijama priemoka), kurios suma buvo pervedama perdavimo tinklo operatoriams siekiant kompensuoti dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių prarastas pajamas.

18

Ginčijamos priemokos dydį kiekvienais metais iš anksto nustatė perdavimo tinklo operatoriai, remdamiesi BNetzA nustatytu metodu. Dydį už 2012 m., t. y. pirmuosius mechanizmo įgyvendinimo metus, tiesiogiai nustatė BNetzA.

19

Šios nuostatos netaikomos 2011 m. ginčijamo atleidimo nuo mokesčių sąnaudoms, taigi kiekvienas perdavimo ir skirstomojo tinklų operatorius turėjo padengti su atleidimu nuo mokesčių susijusius tų metų nuostolius.

Dėl tinklo mokesčio sistemos, kuri buvo taikoma po ginčijamų priemonių priėmimo

20

Vykstant administracinei procedūrai, po kurios buvo priimtas ginčijamas sprendimas, ginčijamas atleidimas nuo mokesčių iš pradžių buvo pripažintas negaliojančiu 2013 m. gegužės 8 d. Oberlandesgericht Düsseldorf (Diuseldorfo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) ir 2015 m. spalio 6 d. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) sprendimais. Paskui šis atleidimas nuo mokesčių nuo 2014 m. sausio 1 d. buvo panaikintas 2005 m. StromNEV nutarimu, iš dalies pakeistu 2013 m. rugpjūčio 14 d. Verordnung zur Änderung von Verordnungen auf dem Gebiet des Energiewirtschaftsrechts (Nutarimas dėl energetikos nutarimų pakeitimo) (BGBl. 2013 I, p. 3250) (toliau – 2013 m. StromNEV nutarimas). 2013 m. StromNEV nutarimu ateityje vėl nustatomi individualūs pagal fizinio kelio metodą apskaičiuojami mokesčiai, vietoje minimalaus mokesčio taikant 10, 15 ir 20 % fiksuotus bendrųjų mokesčių dydžius, atsižvelgiant į elektros energijos suvartojimą (atitinkamai 7 000, 7 500 ir 8 000 tinklo naudojimo valandų per metus) (toliau – fiksuoto dydžio mokesčiai).

21

2013 m. StromNEV nutarimu buvo nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, galiojusi nuo 2013 m. rugpjūčio 22 d. ir taikyta atgaline data bazinės apkrovos vartotojams, kuriems 2012 m. ir 2013 m. dar nebuvo taikytas ginčijamas atleidimas nuo mokesčių (toliau – pereinamojo laikotarpio tvarka). Vietoj individualių mokesčių, apskaičiuojamų pagal fizinio kelio metodą, ir minimalaus mokesčio, toje tvarkoje buvo numatyta šiems vartotojams taikyti tik fiksuoto dydžio mokesčius.

Administracinė procedūra ir ginčijamas sprendimas

22

Gavusi kelis skundus, 2013 m. gegužės 4 d. Komisija paskelbė sprendimą pradėti procedūrą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį dėl ginčijamomis priemonėmis grindžiamos pagalbos schemos (OL C 128, 2013, p. 43).

23

Pasibaigus procedūrai, per kurią Vokietijos Federacinė Respublika ir kitos suinteresuotosios šalys pateikė savo pastabas, 2018 m. gegužės 28 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

24

Tame sprendime Komisija konstatavo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vokietijos Federacinė Respublika neteisėtai teikė valstybės pagalbą ginčijamo atleidimo nuo mokesčių forma.

25

Konkrečiai kalbant, Komisija padarė išvadą, kad valstybės pagalbos dydis atitiko 2012 m. ir 2013 m. tinklo sąnaudas, kurias patyrė nuo tinklo mokesčių atleisti bazinės apkrovos vartotojai, arba minimalų mokestį, jei minėtos sąnaudos buvo už jį mažesnės.

26

Be to, Komisija pažymėjo, kad nagrinėjama pagalba buvo nesuderinama su vidaus rinka, nes jai netaikoma nė viena iš SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų išimčių, ir ji negali būti laikoma suderinama dėl kitų priežasčių.

27

Todėl Komisija nusprendė:

–

ginčijamas atleidimas nuo mokesčių yra valstybės pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes bazinės apkrovos vartotojai buvo atleisti nuo tinklo mokesčių, atitinkančių jų patirtas tinklo sąnaudas, arba, jei tos sąnaudos buvo mažesnės už minimalų tinklo mokestį, buvo atleisti nuo minimalaus tinklo mokesčio,

–

nagrinėjamą pagalbą Vokietijos Federacinė Respublika suteikė pažeisdama SESV 108 straipsnio 3 dalį ir ji buvo nesuderinama su vidaus rinka,

–

pagal aptariamą pagalbos schemą suteikta individuali pagalba nėra valstybės pagalba, jeigu jos suteikimo metu ji atitiko sąlygas, apibrėžtas nutarime dėl „de minimis“ pagalbos, priimtame pagal 1998 m. gegužės 7 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 dėl [SESV 107 ir 108] straipsnių taikymo kai kurioms horizontalios valstybės pagalbos rūšims (OL L 142, 1998, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 312) 2 straipsnį, ir

–

Vokietijos Federacinė Respublika, pirma, privalėjo susigrąžinti iš pagalbos gavėjų pagal aptariamą pagalbos schemą išmokėtą su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą, įskaitant palūkanas, ir, antra, nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos turėjo nutraukti visų pagal šią schemą dar neišmokėtų sumų mokėjimą.

Ieškinys Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

28

2018 m. gruodžio 20 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Covestro ieškinį, juo buvo prašoma panaikinti ginčijamą sprendimą.

29

2019 m. birželio 4 d. Bendrojo Teismo šeštosios kolegijos pirmininko nutartimi Vokietijos Federacinei Respublikai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Covestro reikalavimų, kaip to prašė ši valstybė narė.

30

Grįsdama savo ieškinį Covestro nurodė keturis pagrindus. Pirmasis pagrindas, kurio ji atsisakė per teismo posėdį, buvo susijęs su pernelyg ilga formalios tyrimo procedūros trukme. Antrasis pagrindas buvo grindžiamas valstybės pagalbos, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nebuvimu. Trečiasis pagrindas – tariamos pagalbos suderinamumu su vidaus rinka pagal, pirma, SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą ir, antra, SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Ketvirtasis pagrindas buvo grindžiamas nurodymo susigrąžinti pagalbą neteisėtumu, nes jis buvo priimtas pažeidžiant, pirma, nediskriminavimo principą ir, antra, teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

31

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas pripažino ieškinį priimtinu ir konstatavo, kad nebereikia priimti sprendimo dėl pirmojo pagrindo, nes Covestro jo atsisakė, ir galiausiai atmetė antrąjį–ketvirtąjį pagrindus, taigi ir visą ieškinį dėl panaikinimo.

Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

32

Apeliaciniu skundu byloje C‑790/21 P Covestro Teisingumo Teismo prašo:

–

panaikinti visą skundžiamą sprendimą ir visą ginčijamą sprendimą dėl 2012 ir 2013 m. arba, nepatenkinus šio reikalavimo, tiek, kiek ginčijamas sprendimas su ja susijęs,

–

nepatenkinus šių reikalavimų, panaikinti skundžiamą sprendimą ir grąžinti bylą Bendrajam Teismui, ir

–

priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

33

Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teismo prašo patenkinti apeliacinį skundą byloje C‑790/21 P ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

34

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą byloje C‑790/21 P ir priteisti iš Covestro bylinėjimosi išlaidas.

35

Apeliaciniu skundu byloje C‑791/21 P Vokietijos Federacinė Respublika Teisingumo Teismo prašo:

–

panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek juo ieškinys dėl panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas,

–

panaikinti ginčijamą sprendimą, ir

–

priteisti iš Komisijos Bendrajame Teisme ir Teisingumo Teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

36

Covestro Teisingumo Teismo prašo patenkinti apeliacinį skundą byloje C‑791/21 P ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

37

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą byloje C‑791/21 P ir priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.

38

Priešpriešiniais apeliaciniais skundais bylose C‑790/21 P ir C‑791/21 P Komisija Teisingumo Teismo prašo:

–

panaikinti skundžiamą sprendimą,

–

pripažinti ieškinį dėl panaikinimo nepriimtinu,

–

byloje C‑790/21 P priteisti iš Covestro bylinėjimosi Teisingumo Teisme ir Bendrajame Teisme išlaidas ir

–

byloje C‑791/21 P priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi Teisingumo Teisme išlaidas, o iš Covestro – bylinėjimosi Bendrajame Teisme išlaidas.

39

Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika prašo atmesti priešpriešinius apeliacinius skundus ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

40

2023 m. balandžio 18 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑790/21 P ir C‑791/21 P buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

Dėl prašymo atnaujinti žodinę proceso dalį byloje C‑790/21 P

41

2024 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo dokumentą, juo Covestro paprašė atnaujinti žodinę proceso dalį pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 83 straipsnį.

42

Grįsdama šį prašymą Covestro teigė, pirma, kad savo išvadoje generalinė advokatė tinkamai neatsižvelgė į lemiamą šios šalies argumentą, pateiktą siekiant įrodyti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo privalomo mokesčio.

43

Antra, Covestro mano, kad 2024 m. sausio 24 d. Bendrojo Teismo sprendimo Vokietija / Komisija (T‑409/21, EU:T:2024:34) 61 punktas, kuriame šis teismas nusprendė, kad „tinklo operatoriai pagal teisės aktus neprivalo reikalauti, kad jų klientai sumokėtų mokestį [nagrinėjamą byloje, kurioje priimtas tas sprendimas], todėl šis mokestis negali būti kvalifikuojamas kaip privalomasis mokestis“, šioje byloje yra nauja ir lemiama aplinkybė.

44

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Procedūros reglamento 83 straipsnį Teisingumo Teismas, išklausęs generalinį advokatą, gali bet kada nutarti atnaujinti žodinę proceso dalį – pirmiausia, jeigu mano, kad jam nepateikta pakankamai informacijos, arba jeigu pasibaigus šiai proceso daliai šalis pateikė naują faktą, galintį turėti lemiamos įtakos Teisingumo Teismo sprendimui, arba jeigu nagrinėjant bylą reikia remtis argumentu, kuris šalių dar nebuvo aptartas.

45

Pirma, kalbant apie tai, kad generalinė advokatė tariamai neatsižvelgė į lemiamą argumentą, reikia priminti, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statute ir Teisingumo Teismo procedūros reglamente šalims nenumatyta galimybės pateikti pastabas dėl generalinio advokato išvados. Pagal SESV 252 straipsnio antrą pastraipą generalinis advokatas viešame posėdyje visiškai nešališkai ir nepriklausomai teikia motyvuotą išvadą dėl bylų, kuriose jis privalo dalyvauti. Teisingumo Teismo nesaisto nei ši išvada, nei ją pagrindžiantys generalinio advokato motyvai. Todėl šalies nesutikimas su generalinio advokato išvada, nepaisant to, kokie klausimai joje nagrinėjami, savaime negali būti motyvas, pateisinantis žodinės proceso dalies atnaujinimą (šiuo klausimu žr. 2023 m. liepos 13 d. Sprendimo Grupa Azoty ir kt. / Komisija, C‑73/22 P ir C‑77/22 P, EU:C:2023:570, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2024 m. vasario 8 d. Sprendimo Pilatus Bank / ECB, C‑256/22 P, EU:C:2024:125, 29 ir 30 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

46

Antra, kalbant apie rėmimąsi 2024 m. sausio 24 d. Bendrojo Teismo sprendimu Vokietija / Komisija (T‑409/21, EU:T:2024:34), reikia konstatuoti, kad Bendrojo Teismo priimtas sprendimas nesaisto Teisingumo Teismo (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo / Komisija, C‑342/18 P, EU:C:2019:1043, 60 punktą).

47

Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, išklausęs generalinę advokatę, mano, kad nėra pagrindo atnaujinti žodinės proceso dalies.

Dėl priešpriešinių apeliacinių skundų

48

Komisijos priešpriešiniais apeliaciniais skundais siekiama užginčyti pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio priimtinumą ir šis klausimas turi būti nagrinėjamas prieš analizuojant klausimus dėl esmės, iškeltus pagrindiniuose apeliaciniuose skunduose. Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti priešpriešinius apeliacinius skundus (šiuo klausimu žr. 2020 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Changmao Biochemical Engineering / Distillerie Bonollo ir kt., C‑461/18 P, EU:C:2020:979, 43 punktą).

49

Grįsdama priešpriešinius apeliacinius skundus Komisija nurodo tris pagrindus.

Dėl pirmojo pagrindo

Šalių argumentai

50

Pirmajame pagrinde, pateiktame grindžiant priešpriešinius apeliacinius skundus, Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 37–44 punktuose padarė teisės klaidą, kai plačiai aiškino sąvoką „paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą. Taigi Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad bet koks paskelbimas Oficialiajame leidinyje atitinka šią sąvoką, neatsižvelgiant į tai, ar toks paskelbimas lemia nagrinėjamo akto įsigaliojimą pagal SESV 297 straipsnį ir ar jis numatytas pačioje Sutartyje.

51

Pirma, Bendrojo Teismo aiškinimas prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai, suformuotai 2017 m. gegužės 17 d. Sprendime Portugalija / Komisija (C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 34–40 punktai), 2019 m. sausio 31 d. Nutartyje Iordăchescu / Parlamentas ir kt. (C‑426/18 P, EU:C:2019:89, 22 punktas) ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutartyje Fryč / Komisija (C‑230/19 P, EU:C:2019:685, 15 punktas). Šioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas nustatė paralelę tarp SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir SESV 297 straipsnio, nes nagrinėjamo akto paskelbimas reiškia ieškinio pareiškimo termino eigos pradžią, tik jeigu jis lemia šio akto įsigaliojimą ir yra numatytas pačioje Sutartyje.

52

Tokį požiūrį patvirtina pažodinis, kontekstinis ir teleologinis SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimas.

53

Pirma, dėl šios nuostatos formuluotės Komisija teigia, kad visose kalbinėse versijose, išskyrus versiją vokiečių kalba, sąvokos „paskelbimas“ ir „pranešimas“ vartojamos tiek SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje, tiek SESV 297 straipsnyje, o tai rodo, kad tarp šių dviejų nuostatų esama paralelės.

54

Antra, kiek tai susiję su SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos esme ir tikslu, šioje nuostatoje nustatyti ieškinio pareiškimo terminai atitinka teisinio saugumo tikslą. Jei teisės subjektas norėtų ginčyti aktą, jis iš esmės turėtų tai padaryti per du mėnesius nuo dienos, kai jam buvo pranešta apie galutinę jo turinio versiją. Kita vertus, visuotinai taikomų aktų, kurie nėra skirti konkretiems adresatams, atveju ši data yra paskelbimo Oficialiajame leidinyje data. Aktų, kuriuose nurodytas adresatas, atveju ši data yra pranešimo adresatui data. Tik išimtiniais atvejais ir subsidiariai, jei tai yra aktas, kurio neprivaloma paskelbti ar apie kurį neprivaloma pranešti, sužinojimas gali būti laikomas įvykiu, nuo kurio pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas. Taigi paralelė tarp SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos ir SESV 297 straipsnio užtikrina, kad vėlesnis akto paskelbimas Oficialiajame leidinyje informavimo tikslais nelemtų ieškinio pareiškimo terminų pratęsimo, taigi ir teisinio nesaugumo.

55

Antra, Komisijos sprendimo, kuriuo užbaigiama formali tyrimo procedūra, paskelbimas Oficialiajame leidinyje negali būti prilygintas „paskelbimui“, kaip jis suprantamas pagal SESV 297 straipsnio 2 dalies antrą pastraipą. Taigi jis nereiškia ieškinio pareiškimo termino eigos pradžios.

56

Viena vertus, toks sprendimas yra skirtas atitinkamai valstybei narei ir apie jį pranešama tik jai. Pagal SESV 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą jis įsigalioja nuo šio pranešimo, o ne nuo jo paskelbimo Oficialiajame leidinyje, kuriuo siekiama tik informuoti visuomenę, įskaitant pagalbos gavėjus, iš kurių atitinkama valstybė narė turi susigrąžinti šią pagalbą dar prieš paskelbiant sprendimą. Kita vertus, šis paskelbimas išplaukia ne iš SESV, o iš Reglamento 2015/1589 32 straipsnio, siejamo su jo 39 konstatuojamąja dalimi. Šiomis aplinkybėmis, siekiant nustatyti, nuo kada pradedamas skaičiuoti ieškinio pareiškimo terminas, per kurį įmonė pagalbos gavėja gali ginčyti sprendimą užbaigti formalią tyrimo procedūrą, reikia remtis faktiniu sužinojimu apie tą sprendimą. Nesant išankstinio žinojimo, kurį galima įrodyti, akto paskelbimo Oficialiajame leidinyje data pagal teisinę fikciją laikoma faktinio sužinojimo data.

57

Trečia, Komisija pateikia kelis argumentus, kurie, kaip ji mano, patvirtina jos pateiktą SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos aiškinimą.

58

Pirma, ji remiasi šios nuostatos struktūra, teigdama, kad akto paskelbimas ir pranešimas apie jį yra lygiaverčiai, o sužinojimas apie jį – subsidiarus įvykis, palyginti su dviem pirmaisiais. Šį subsidiarumo santykį pažeidžia Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas, nes jeigu paskelbimas pagal Reglamento 2015/1589 32 straipsnį prilygtų paskelbimui pagal SESV 297 straipsnio 1 dalį, ieškinio pareiškimo terminas turėtų būti pradėtas skaičiuoti, taip pat ir atitinkamos valstybės narės atžvilgiu ir nepaisant pranešimo, nuo šio paskelbimo dienos.

59

Antra, Komisija mano, kad Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas lemia įmonių, iš kurių susigrąžinama pagalba, ir jų konkurenčių, kurios negavo pagalbos, procesinę nelygybę. Praktiškai pirmosios gautų sprendimo kopiją iš atitinkamos valstybės narės, o antrosios turėtų palaukti, kol sprendimas bus paskelbtas Oficialiajame leidinyje pagal Reglamento 2015/1589 32 straipsnį, todėl šių įmonių faktiniai ieškinio pareiškimo terminai būtų skirtingi. Toks aiškinimas taip pat lemtų Komisijos ir įmonių, iš kurių turi būti susigrąžinta pagalba, nelygybę. Komisija turėtų du mėnesius atsakyti į pagalbą gavusios įmonės pareikštą ieškinį, o dėl šio išaiškinimo šios įmonės turėtų daugiau laiko ieškiniui parengti.

60

Trečia, Bendrasis Teismas remiasi klaidingu 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba (C‑122/95, EU:C:1998:94) aiškinimu. Skirtingai nei ginčijamame sprendime, byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, nagrinėtame sprendime nenurodytas nė vienas adresatas.

61

Ketvirta, skundžiamo sprendimo 39 punkte, kuriame Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Covestro galėjo subjektyviai tikėtis, jog ginčijamas sprendimas bus paskelbtas Oficialiajame leidinyje, nepaisoma ieškinio pareiškimo terminų imperatyvaus pobūdžio.

62

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad pirmasis pagrindas yra nepagrįstas. Covestro prašo atmesti šį pagrindą kaip nepriimtiną, kiek jis grindžiamas argumentais, susijusiais su jurisprudencija, kurios Komisija nenurodė Bendrajame Teisme, o likusią jo dalį – kaip nepagrįstą.

Teisingumo Teismo vertinimas

–

Dėl pirmojo pagrindo priimtinumo

63

Iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad nors Teisingumo Teismas, kurio jurisdikcija apeliaciniame procese yra ribota, negali nagrinėti platesnės apimties ginčo nei tas, kurį nagrinėjo Bendrasis Teismas (1994 m. birželio 1 d. Sprendimo Komisija / Brazzelli Lualdi ir kt., C‑136/92 P, EU:C:1994:211, 59 punktas), vis dėlto apeliantas turi teisę pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui, nurodydamas pagrindus, kylančius iš paties skundžiamo sprendimo, kuriais siekiama teisiškai ginčyti jo pagrįstumą (2007 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Stadtwerke Schwäbisch Hall ir kt. / Komisija, C‑176/06 P, EU:C:2007:730, 17 punktas ir 2020 m. vasario 26 d. Sprendimo EIVT / Alba Aguilera ir kt., C‑427/18 P, EU:C:2020:109, 54 punktas).

64

Pirmajame priešpriešinių apeliacinių skundų pagrinde Komisija ginčija Bendrojo Teismo pateiktą nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo, kurį ji pateikė Bendrajame Teisme ir kuris grindžiamas tuo, kad Covestro ieškinys pareikštas pavėluotai, vertinimą. Taigi šiomis aplinkybėmis rėmimasis jurisprudencija, kuri nebuvo nurodyta Bendrajame Teisme, yra tik jos argumentų išplėtojimas, todėl turi būti pripažintas priimtinu (pagal analogiją žr. 1983 m. gegužės 19 d. Sprendimo Verros / Parlamentas, 306/81, EU:C:1983:143, 9 punktą; 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimo Alcon / VRDT, C‑412/05 P, EU:C:2007:252, 40 punktą ir 2024 m. kovo 5 d. Sprendimo Kočner / Europolas, C‑755/21 P, EU:C:2024:202, 41 punktą).

65

Vadinasi, priešingai, nei teigia Covestro, visas šis pagrindas yra priimtinas.

–

Dėl pirmojo pagrindo pagrįstumo

66

Pirmajame pagrinde, pateiktame grindžiant priešpriešinius apeliacinius skundus, Komisija ginčija skundžiamo sprendimo 37–44 punktuose Bendrojo Teismo pateikto vertinimo pagrįstumą. Jos teigimu, priešingai, nei šiuose punktuose nusprendė Bendrasis Teismas, Covestro ieškinio dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pareiškimo terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti ne nuo minėto sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos, bet nuo tos dienos, kai ši bendrovė faktiškai sužinojo apie šį sprendimą.

67

Šiuo aspektu reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 37–44 punktuose Bendrasis Teismas atmetė Komisijos pateiktą nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą, susijusį su tuo, kad Covestro ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo tariamai pareikštas pavėluotai.

68

Iš kartu aiškinamų to sprendimo 37–39 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas laikėsi nuomonės, jog nagrinėjamu atveju ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje dienos, t. y. 2019 m. sausio 16 d., ir kad šio termino buvo laikytasi.

69

Grįsdamas šią išvadą Bendrasis Teismas minėto sprendimo 38 punkte priminė, kad sužinojimo apie aktą datos, kaip šio termino skaičiavimo pradžios, kriterijus yra subsidiarus, palyginti su akto paskelbimo ar pranešimo apie jį kriterijais. Pabrėždamas, kad paskelbimas nebuvo ginčijamo sprendimo įsigaliojimo sąlyga, to paties sprendimo 39 punkte jis pažymėjo, kad šis sprendimas turėjo būti paskelbtas Oficialiajame leidinyje pagal Reglamento 2015/1589 32 straipsnio 3 dalį, todėl Covestro galėjo pagrįstai tikėtis, kad tas sprendimas bus paskelbtas.

70

Šiuo aspektu primintina, kad pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą „šiame straipsnyje numatyti ieškiniai pateikiami per du mėnesius nuo to akto paskelbimo arba nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo“.

71

Iš šios nuostatos formuluotės, ypač iš žodžių „[atitinkamai]“ ir „jei to nebuvo padaryta“, aiškiai matyti, kad ieškinio pareiškimo termino eigos pradžia nustatoma atsižvelgiant į nagrinėjamą situaciją ir kad trys kriterijai, kuriais remiantis gali būti pradėtas skaičiuoti šis terminas, yra hierarchinio pobūdžio.

72

Taigi ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminas visų pirma pradedamas skaičiuoti nuo akto paskelbimo arba pranešimo apie jį ieškovui. Pagal minėtos nuostatos struktūrą šie du pagrindiniai kriterijai yra lygiaverčiai, t. y. nė vienas iš šių kriterijų nėra subsidiarus kito kriterijaus atžvilgiu (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo / Komisija, C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 38 punktą).

73

Kita vertus, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 38 punkte, sužinojimo apie ginčijamą aktą datos, kaip ieškinio pareiškimo termino eigos pradžios, kriterijus yra subsidiarus, palyginti su šio akto paskelbimo arba pranešimo apie jį kriterijais (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑122/95, EU:C:1998:94, 35 punktą), o tai, beje, šioje byloje neginčijama.

74

Šiuo atveju ginčijamas sprendimas, kuriuo užbaigiama formali valstybės pagalbos tyrimo procedūra, buvo skirtas atitinkamai valstybei narei, t. y. Vokietijos Federacinei Respublikai, ir apie jį jai pranešta pagal SESV 297 straipsnio 2 dalies trečią pastraipą. Atitinkamai šis sprendimas buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje pagal Reglamento 2015/1589 32 straipsnio 3 dalį.

75

Tokiu atveju iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad akto, apie kurį turėjo būti pranešta, adresatui, t. y. atitinkamai valstybei narei, terminas pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pradedamas skaičiuoti nuo šio pranešimo dienos, net jei aktas taip pat skelbiamas Oficialiajame leidinyje (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 37 punktą).

76

Vis dėlto iš pažodinio, teleologinio ir kontekstinio SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos, siejamos su Teisingumo Teismo jurisprudencija, aiškinimo matyti, kad kitų suinteresuotųjų šalių, kaip antai Covestro, ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo akto paskelbimo Oficialiajame leidinyje, įskaitant atvejus, kai šis paskelbimas grindžiamas ne SESV 297 straipsnio 2 dalies antra pastraipa, o antrinės teisės nuostata, kaip antai Reglamento 2015/1589 32 straipsnio 3 dalimi.

77

Pirma, reikia konstatuoti, kad SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos formuluotėje aktų „paskelbimas“ nurodomas bendrai (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo PPG ir SNF / ECHA, C‑625/11 P, EU:C:2013:594, 31 punktą). Taigi šioje formuluotėje šiai sąvokai nenustatyta jokios konkrečios sąlygos, visų pirma kiek tai susiję su pareigos paskelbti teisiniu pagrindu.

78

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip teigia Komisija, Teisingumo Teismas, be kita ko, yra nusprendęs, jog sąvoka „paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, reiškia paskelbimą Oficialiajame leidinyje, kuris yra akto įsigaliojimo sąlyga ir numatytas SESV (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 17 d. Sprendimo Portugalija / Komisija, C‑339/16 P, EU:C:2017:384, 36 punktą; 2019 m. sausio 31 d. Nutarties Iordăchescu / Parlamentas ir kt., C‑426/18 P, EU:C:2019:89, 22 punktą ir 2019 m. rugsėjo 5 d. Nutarties Fryč / Komisija, C‑230/19 P, EU:C:2019:685, 15 punktą).

79

Vis dėlto, priešingai, nei teigia Komisija, iš to negalima daryti išvados, kad sąvoka „paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, apima tik šį atvejį.

80

Šio sprendimo 78 punkte nurodyta jurisprudencija negali būti aiškinama atskirai, ji yra dalis Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje sąvoka „paskelbimas“, kaip ji suprantama pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą, aiškinama plačiai. Taigi, be tame 78 punkte nurodyto atvejo, ši sąvoka apima ginčijamo akto paskelbimą Oficialiajame leidinyje, kuris išplaukia ne iš Sutartyje nustatytos pareigos, bet iš nuolatinės Europos Sąjungos institucijų praktikos (šiuo klausimu žr. 1998 m. kovo 10 d. Sprendimo Vokietija / Taryba, C‑122/95, EU:C:1998:94, 36 ir 39 punktus) arba antrinės teisės nuostatos, kaip antai Reglamento 2015/1589 32 straipsnio 3 dalies (šiuo klausimu žr. 2008 m. lapkričio 25 d. Nutarties S.A.BA.R. / Komisija, C‑501/07 P, EU:C:2008:652, 23 punktą), ar net paskelbimą Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo interneto svetainėje, kai tai numatyta antrinėje teisėje (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo PPG ir SNF / ECHA, C‑625/11 P, EU:C:2013:594, 30–32 punktus).

81

Antra, kalbant apie SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos tikslus, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinio pareiškimo terminai pagal šią nuostatą yra imperatyvūs ir šalys bei teismas neturi dėl jų diskrecijos. Jie buvo nustatyti siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir išvengti begalinio teisinių pasekmių sukeliančių Sąjungos aktų kvestionavimo, taip pat bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą (šiuo klausimu žr. 1967 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Muller-Collignon / Komisija, 4/67, EU:C:1967:51, p. 479; 1997 m. sausio 23 d. Sprendimo Coen, C‑246/95, EU:C:1997:33, 21 punktą; 2010 m. lapkričio 16 d. Nutarties Internationale Fruchtimport Gesellschaft Weichert / Komisija, C‑73/10 P, EU:C:2010:684, 52 punktą ir 2019 m. sausio 31 d. Nutarties Iordăchescu / Parlamentas ir kt., C‑426/18 P, EU:C:2019:89, 21 punktą).

82

Viena vertus, kalbant apie sprendimą, kaip antai ginčijamą sprendimą, kuriuo užbaigiama formali valstybės pagalbos tyrimo procedūra, atrodo, kad, skirtingai nei sužinojimo data, akto paskelbimo Oficialiajame leidinyje data, siekiant teisinio tikrumo, gali būti objektyviai ir tiksliai nustatyta visų suinteresuotųjų šalių, kurioms nebuvo pranešta apie šį sprendimą, atžvilgiu. Šiuo aspektu nesvarbu, ar šalys galėjo susipažinti su šiuo aktu iki jo paskelbimo.

83

Be to, tai paaiškina, kodėl, atsižvelgiant į bendrą SESV 263 straipsnio šeštos pastraipos struktūrą ir siekiant teisinio saugumo, paskelbimo datai teikiama pirmenybė prieš sužinojimo datą, kuri, kaip priminta šio sprendimo 73 punkte, yra subsidiarus ieškinio pareiškimo termino pradžios kriterijus. Taigi negalima pritarti Komisijai, kuri iš tikrųjų siūlo pakeisti šių dviejų SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nurodytų kriterijų santykį.

84

Kita vertus, priešingai, nei teigia Komisija, šio sprendimo 76 ir 80 punktuose pateiktas aiškinimas taip pat leidžia išvengti bet kokios diskriminacijos ar savivalės vykdant teisingumą ir taip užtikrinti valstybės pagalbos gavėjų ir konkuruojančių įmonių procesinę lygybę. Visoms šioms suinteresuotosioms šalims ieškinio pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos pačios dienos, t. y. nuo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje. Be to, kadangi Komisija yra tokio sprendimo autorė ir turi pareigą jį paskelbti Oficialiajame leidinyje, ji negali pagrįstai remtis argumentu, susijusiu su tariama nelygybe jos nenaudai.

85

Trečia, kalbant apie kontekstą, Sutarčių struktūra taip pat paneigia Komisijos siūlomą griežtą sąvokų „paskelbimas“, vartojamų atitinkamai SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje ir 297 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, paralelę. Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad nors šias dvi nuostatas apima SESV šeštosios dalies I antraštinė dalis, jomis reglamentuojamas ne tas pats dalykas. Pirmoji yra jos 1 skyriuje, skirtame institucijoms, o konkrečiau – jo 5 skirsnyje, skirtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, o antroji yra 2 skyriuje, skirtame Sąjungos teisės aktams ir jų priėmimo procedūroms.

86

Dėl visų šių priežasčių darytina išvada, kad skundžiamo sprendimo 37–44 punktuose Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, jog ieškinio pareiškimo terminas Covestro atveju prasidėjo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje dieną.

87

Taigi pirmasis priešpriešinių apeliacinių skundų pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl antrojo pagrindo

Šalių argumentai

88

Antrajame pagrinde, pateiktame grindžiant priešpriešinius apeliacinius skundus, Komisija kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis padarė dvi teisės klaidas atitinkamai skundžiamo sprendimo 37 ir 42 punktuose.

89

Pirma, to sprendimo 37 punkte ieškinys akivaizdžiai iškraipomas. Komisija teigia, kad, priešingai, nei jame konstatavo Bendrasis Teismas, ieškinys buvo pareikštas ne per du mėnesius ir dešimt dienų nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje (2019 m. sausio 16 d.), o 2018 m. gruodžio 20 d., t. y. likus maždaug mėnesiui iki to sprendimo paskelbimo.

90

Antra, skundžiamo sprendimo 42 punkte teigdamas, kad „nebuvo įrodyta, jog šiuo atveju [Covestro] turėjo „nepaneigiamų žinių“ apie ginčijamą sprendimą“ prieš jį paskelbiant, Bendrasis Teismas iškraipė faktines aplinkybes ir įrodymus. Atsižvelgiant į Komisijos Bendrajame Teisme pateiktus įrodymus, akivaizdu, kad Covestro sužinojo apie ginčijamo sprendimo egzistavimą prieš jį paskelbiant Oficialiajame leidinyje, t. y. vėliausiai 2018 m. rugsėjo 20 d.

91

Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad antrasis pagrindas yra nepagrįstas. Covestro mano, kad šis pagrindas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

Teisingumo Teismo vertinimas

92

Pirma, kalbant apie tariamą teisės klaidą, padarytą skundžiamo sprendimo 37 punkte, reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas šiame punkte konstatavo, jog „[Covestro] ieškinys buvo pareikštas laikantis dviejų mėnesių ir dešimties dienų termino, skaičiuojamo nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo Oficialiajame leidinyje 2019 m. sausio 16 d.“.

93

Reikia pažymėti, kaip tai padarė Komisija, kad šis ieškinys buvo pareikštas 2018 m. gruodžio 20 d., kitaip tariant, dar prieš ginčijamo sprendimo paskelbimą Oficialiajame leidinyje. Vis dėlto ši aplinkybė neturi jokios įtakos šio ieškinio priimtinumui, visų pirma ieškinio pareiškimo termino laikymuisi.

94

Iš jurisprudencijos matyti, jog tai, kad ieškinio dėl tokio akto, kaip ginčijamas sprendimas, pareiškimo terminas pagal SESV 263 straipsnio šeštą pastraipą pradedamas skaičiuoti tik nuo jo paskelbimo, nereiškia, kad ieškovas negali ginčyti Sąjungos priimto akto prieš jį paskelbiant (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo PPG ir SNF / ECHA, C‑626/11 P, EU:C:2013:595, 34–38 punktus).

95

Todėl argumentą, susijusį su teisės klaida, tariamai padaryta skundžiamo sprendimo 37 punkte, reikia atmesti kaip nepagrįstą.

96

Antra, dėl skundžiamo sprendimo 42 punkte tariamai padarytos teisės klaidos reikia pažymėti, kad šiame punkte Bendrasis Teismas, be kita ko, pabrėžė, jog „bet kuriuo atveju nebuvo įrodyta, jog šioje byloje [Covestro] turėjo „nepaneigiamų žinių“ apie ginčijamą sprendimą“.

97

Šiuo aspektu žodžių junginys „bet kuriuo atveju“ rodo, kad šis motyvas yra perteklinis skundžiamo sprendimo motyvas. Remiantis suformuota jurisprudencija, dėl Bendrojo Teismo sprendimo perteklinių motyvų pateikti argumentai negali lemti šio sprendimo panaikinimo, todėl yra nereikšmingi (2023 m. gruodžio 21 d. Sprendimo United Parcel Service / Komisija, C‑297/22 P, EU:C:2023:1027, 55 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

98

Todėl argumentą, susijusį su skundžiamo sprendimo 42 punkte tariamai padaryta teisės klaida, reikia atmesti kaip nereikšmingą.

99

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visą antrąjį priešpriešinių apeliacinių skundų pagrindą, nesant reikalo priimti sprendimo dėl jo priimtinumo.

Dėl trečiojo pagrindo

100

Trečiajame pagrinde, subsidiariai pateiktame grindžiant priešpriešinius apeliacinius skundus, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė Procedūros reglamento 89 straipsnio 1 dalį, nes nepareikalavo, kad Covestro pateiktų dokumentus, kuriuose būtų nurodytas konkretus momentas, kada ji sužinojo apie ginčijamo sprendimo turinį.

101

Šiuo aspektu pakanka konstatuoti, kad šis pagrindas grindžiamas prielaida, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai ieškinio dėl panaikinimo pareiškimo termino eigos pradžios atskaitos tašku laikė ne datą, kai Covestro sužinojo apie ginčijamą sprendimą, o datą, kai šis sprendimas buvo paskelbtas Oficialiajame leidinyje. Kaip matyti iš pirmojo pagrindo, pateikto grindžiant priešpriešinius apeliacinius skundus, vertinimo, ši prielaida yra klaidinga.

102

Vadinasi, reikia atmesti visą trečiąjį pagrindą, pateiktą grindžiant priešpriešinius apeliacinius skundus, taigi ir šiuos skundus.

Dėl pagrindinių apeliacinių skundų

103

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑790/21 P Covestro formaliai nurodo keturis pagrindus. Vis dėlto tai, ką vadina pirmaisiais dviem pagrindais, ji vertina kartu ir tarp jų nedaro jokio skirtumo. Taigi darytina išvada, kad Covestro iš esmės nurodo tris pagrindus. Pirmasis pagrindas, kurį sudaro keturios dalys, susijęs su teisės būti išklausytam ir pareigos motyvuoti pažeidimu. Antrasis pagrindas, kurį galima padalyti į dvi dalis, susijęs su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Trečiasis pagrindas grindžiamas nediskriminavimo principo pažeidimu.

104

Grįsdama apeliacinį skundą byloje C‑791/21 P Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Covestro, nurodo vienintelį pagrindą, susijusį su SESV 107 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Šis pagrindas iš esmės sutampa su antrojo pagrindo, kurį Covestro, palaikoma Vokietijos Federacinės Respublikos, pateikė apeliaciniam skundui byloje C‑790/21 P pagrįsti, antra dalimi.

Dėl pirmojo pagrindo byloje C‑790/21 P

Šalių argumentai

105

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Covestro teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę būti išklausytai, pareigą motyvuoti skundžiamą sprendimą, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį.

106

Šį pagrindą sudaro keturios dalys.

107

Pirmoje dalyje Covestro kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė jam tenkančią pareigą motyvuoti ir jos teisę būti išklausytai, kai skundžiamo sprendimo 8 punkte akivaizdžiai klaidingai nusprendė, kad anticikliniams vartotojams taikomas tinklo mokestis buvo apskaičiuojamas taikant fizinio kelio metodą. Priešingai, nei šiame punkte nurodė Bendrasis Teismas, kaip pirmojoje instancijoje pabrėžė Covestro, 2005 m. StromNEV nutarime niekada nebuvo numatyta anticikliniams vartotojams mokestį apskaičiuoti remiantis fizinio kelio metodu. Jei Bendrasis Teismas būtų atsižvelgęs į šį Covestro argumentą, nustatydamas reikšmingą teisinį pagrindą būtų rėmęsis ne tik individualiu tinklo mokesčiu, numatytu 2005 m. StromNEV nutarimo 19 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje.

108

Antroje dalyje Covestro kaltina Bendrąjį Teismą, kad skundžiamo sprendimo 12, 94, 103, 129, 135 ir 146 punktuose neatsižvelgė į jos argumentus, susijusius su ginčijamos priemokos dydžio nustatymu. Klaidingai manydamas, kad šis dydis už 2012 m. buvo apskaičiuotas ir nustatytas 2011 m. BNetzA sprendimu, Bendrasis Teismas to sprendimo 134 punkte padarė klaidingą išvadą, kad valstybė vykdo šios priemokos kontrolę. Covestro teigimu, būtent tinklo operatoriai turi diskreciją apskaičiuoti ir nustatyti šią priemoką ir jai netaikoma jokia valstybės kontrolė ar reguliavimas.

109

Trečioje dalyje Covestro kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis skundžiamo sprendimo 130 ir 143 punktuose neatsižvelgė į jos argumentus, susijusius su tuo, kad kompensuojamos ne visos su ginčijamu atleidimu nuo mokesčių susijusios negautos pajamos ir išlaidos. Taip Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti ir Covestro teisę būti išklausytai. Jei Bendrasis Teismas būtų atsižvelgęs į šiuos argumentus, būtų turėjęs padaryti išvadą, kad ginčijama priemoka nėra mokestis.

110

Ketvirtoje dalyje Covestro kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis skundžiamo sprendimo 107 ir 125 punktuose neatsižvelgė į jos argumentus, susijusius su 2011 m. BNetzA sprendimo negaliojimu. Nusprendęs, kad šis sprendimas iš tikrųjų buvo taikomas ir kad jis galėjo sukelti pasekmes tol, kol nebuvo panaikintas ar pripažintas neteisėtu, Bendrasis Teismas rėmėsi klaidingu nacionalinės teisės aiškinimu. Covestro teigimu, kadangi minėtas sprendimas buvo panaikintas atgaline data nuo 2012 m. sausio 1 d., jis negaliojo nuo pat pradžių.

111

Komisija prašo atmesti pirmąjį pagrindą kaip iš dalies nepagrįstą ir iš dalies nereikšmingą.

Teisingumo Teismo vertinimas

112

Pirmajame pagrinde Covestro iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis pažeidė jos teisę būti išklausytai ir pareigą motyvuoti skundžiamą sprendimą, nes tinkamai neatsižvelgė į kelis jos pateiktus argumentus. Be to, dėl šių pažeidimų buvo klaidingai įvertinti Vokietijos teisės aktai ir ginčijama priemoka.

113

Šiuo aspektu, pirma, reikia priminti, kad pareiga motyvuoti, tenkanti Bendrajam Teismui pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 36 straipsnį, siejamą su jo 53 straipsnio pirma pastraipa, reiškia, kad jis turi aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti motyvus, kuriais vadovavosi, kad suinteresuotieji asmenys galėtų susipažinti su priimto sprendimo pagrindimu, o Teisingumo Teismas – vykdyti teisminę kontrolę (2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 135 ir 136 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

114

Vis dėlto ši pareiga nereiškia, kad Bendrasis Teismas turi išsamiai ir vieną po kito išnagrinėti visus bylos šalių išdėstytus argumentus. Taigi motyvavimas gali būti numanomas su sąlyga, kad jis leidžia suinteresuotiesiems asmenims suprasti motyvus, kuriais remiasi Bendrasis Teismas, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad jis galėtų vykdyti kontrolę, kai nagrinėja apeliacinį skundą (2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 80 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

115

Šiuo atveju, kiek tai susiję su šio pagrindo pirma dalimi, reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 8 punktas yra ne motyvų, kuriais remdamasis Bendrasis Teismas priėmė sprendimą dėl šalių pagrindų ir argumentų, bet faktinių ginčo aplinkybių išdėstymo dalis. Kiek Covestro tvirtina, kad šiame punkte esančiame teiginyje neatsižvelgiama į jos argumentus, pateiktus jos atsiliepimo į ieškinį pirmojoje instancijoje 29–33 punktuose, svarbu pažymėti, kad šie argumentai buvo pateikti Bendrajame Teisme nurodytame ketvirtajame panaikinimo pagrinde. Bendrasis Teismas juos išnagrinėjo skundžiamo sprendimo 194–210 punktuose, kurie šiame pagrinde neginčijami.

116

Dėl šio pagrindo antros–ketvirtos dalių reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 84–148 punktuose Bendrasis Teismas išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė Covestro pirmojoje instancijoje pateikto antrojo pagrindo antrą dalį, susijusią su iš valstybinių išteklių suteiktos pagalbos nebuvimu. Šiomis aplinkybėmis jis aiškiai nusprendė dėl kelių Covestro argumentų, be kita ko, atmesdamas: to sprendimo 107 ir 125 punktuose – jos argumentą, susijusį su 2011 m. BNetzA sprendimo negaliojimu, to sprendimo 130 punkte – argumentą, susijusį su ne visų nuostolių kompensavimu, ir to paties sprendimo 135 punkte – argumentą dėl ginčijamos priemokos dydžio nustatymo.

117

Vadinasi, priešingai, nei teigia Covestro, Bendrasis Teismas nepažeidė jam tenkančios pareigos motyvuoti, kai tinkamai neatsižvelgė į šiuos argumentus. Covestro teiginys dėl jos teisės būti išklausytai pažeidimo grindžiamas prielaida, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į jos argumentus, todėl jį taip pat reikia atmesti.

118

Be to, kiek Covestro, remdamasi tariamu pareigos motyvuoti pažeidimu, teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo pritarti šiems argumentams, reikia konstatuoti, kad tai yra klausimas, kuris skiriasi nuo klausimo dėl pareigos motyvuoti pažeidimo, susijęs su motyvavimo pagrįstumu (pagal analogiją žr. 2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 79 punktą).

119

Antra, kalbant apie argumentus, susijusius su klaidomis, kurias Bendrasis Teismas padarė analizuodamas Vokietijos teisę, reikia priminti, kad iš SESV 256 straipsnio 1 dalies antros pastraipos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmos pastraipos matyti, jog apeliacinis skundas paduodamas tik teisės klausimais. Todėl tik Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nustatyti ir vertinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir įrodymus. Faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimas, išskyrus tuos atvejus, kai jie buvo iškraipyti, nėra teisės klausimas, dėl kurio galima pateikti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui (2021 m. kovo 4 d. Sprendimo Komisija / Fútbol Club Barcelona, C‑362/19 P, EU:C:2021:169, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

120

Taigi, kiek tai susiję su Bendrojo Teismo pateiktų nacionalinės teisės vertinimų, kurie valstybės pagalbos srityje yra faktinių aplinkybių vertinimas, nagrinėjimu apeliaciniame procese, Teisingumo Teismas turi jurisdikciją tik patikrinti, ar ši teisė nebuvo iškraipyta (2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 79 punktas ir 2023 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija / Amazon.com ir kt., C‑457/21 P, EU:C:2023:985, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Iškraipymas turi būti akivaizdžiai matomas iš bylos dokumentų, nesant reikalo iš naujo vertinti faktinių aplinkybių ir įrodymų (2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 80 punktas).

121

Nagrinėjamu atveju, pirma, tiesa, kad, kaip pripažįsta ir Komisija, skundžiamo sprendimo 8 punkte Bendrojo Teismo pateiktas Vokietijos teisės apibūdinimas yra netikslus. Priešingai, nei galima suprasti iš šio punkto, prieš nustatant ginčijamą atleidimą nuo mokesčių pagal fizinio kelio metodą buvo apskaičiuojami tik bazinės apkrovos vartotojams taikomi individualūs mokesčiai, o ne anticikliniams vartotojams taikomi mokesčiai. Tačiau pateikdama šį pagrindą Covestro neįrodė, kad šis netikslumas bylos aplinkybių išdėstymo etape turėjo įtakos Bendrojo Teismo atliktam ieškinio pirmojoje instancijoje pagrįstumo vertinimui.

122

Antra, dėl likusios dalies reikia konstatuoti, kad Covestro neįrodė ir net neteigė, kad buvo iškraipyta nacionalinė teisė ir faktinės aplinkybės.

123

Trečia, kadangi argumentas dėl 2011 m. BNetzA sprendimo poveikio nebuvimo sutampa su argumentais, kuriuos Covestro pateikė savo antrojo pagrindo antros dalies trečiajame prieštaravime, jis bus nagrinėjamas analizuojant tą prieštaravimą.

124

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, ir į pirmesniame punkte nurodytą išlygą, byloje C‑790/21 P nurodytą pirmąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies nereikšmingą ir iš dalies nepagrįstą.

Dėl byloje C‑790/21 P pateikto antrojo pagrindo pirmos dalies

Šalių argumentai

125

Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje Covestro teigia, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida, nes Bendrasis Teismas to sprendimo 47–77 punktuose klaidingai nusprendė, jog ginčijamas atleidimas nuo mokesčių yra „pranašumas“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taip Bendrasis Teismas pernelyg išplėtė sąvoką „valstybės pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

126

Konkrečiai kalbant, minėto sprendimo 56 ir paskesniuose punktuose pateiktas ginčijamo atleidimo nuo mokesčių nagrinėjimas atsižvelgiant į rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio privataus ūkio subjekto kriterijų yra klaidingas. Bendrasis Teismas turėjo įvertinti ginčijamą atleidimą nuo mokesčių, atsižvelgdamas į Covestro indėlį į Vokietijos tinklo stabilumą ir išlaidas, kurių dėl šio indėlio išvengiama. Be to, to paties sprendimo 208 punkte jis pripažino Covestro argumentų šiuo klausimu pagrįstumą.

127

Bet kuriuo atveju, net jei reikėtų manyti, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčių suteikia pranašumą, jis nėra atrankusis. Viena vertus, šis atleidimas yra priemonė, kuria iš principo be apribojimų gali pasinaudoti visos nacionalinės įmonės, priklausomai nuo jų pirkimo elgsenos aukštesnės grandies elektros energijos tinkle. Kita vertus, diferenciacija, pagal kurią atleidimas nuo mokesčių taikomas tik bazinės apkrovos vartotojams, pateisinama objektyviais kriterijais, pagrįstais principo, pagal kurį tinklo mokesčiai turi atspindėti tinklo sąnaudas, ir įmonių indėlio į tinklo stabilumą pusiausvyra.

128

Komisija prašo atmesti šią dalį kaip nepriimtiną ir bet kuriuo atveju kaip nepagrįstą.

Teisingumo Teismo vertinimas

129

Pirma, argumentais, susijusiais su „pranašumo“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nebuvimu, iš esmės siekiama ginčyti Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, nenustatant ir net neteigiant, kad jis iškraipė faktines aplinkybes ar įrodymus.

130

Remiantis šio sprendimo 119 punkte nurodyta jurisprudencija, nagrinėdamas apeliacinį skundą Teisingumo Teismas negali atlikti tokio vertinimo kontrolės, nebent būtų iškraipytos faktinės aplinkybės ar įrodymai.

131

Kiek Covestro teigia, kad Bendrojo Teismo atliktas sąvokos „pranašumas“ vertinimas prieštarauja skundžiamo sprendimo 208 punktui, pakanka pažymėti, kad šis teiginys yra netikslus ir nepakankamai pagrįstas.

132

Todėl visi argumentai, susiję su pranašumo buvimu, yra nepriimtini.

133

Antra, dėl argumentų, susijusių su atrankiuoju pobūdžiu, reikia pažymėti, kad skundžiamo sprendimo 194 punkte, kuris apeliaciniame skunde byloje C‑790/21 P nėra ginčijamas, Bendrasis Teismas konstatavo, jog Covestro neginčijo ginčijamo sprendimo 101–121 konstatuojamosiose dalyse pateikto Komisijos vertinimo dėl nagrinėjamos priemonės atrankiojo pobūdžio.

134

Taigi tai yra nauji argumentai, pirmą kartą pateikti Teisingumo Teisme, ir jie, remiantis šio sprendimo 63 punkte nurodyta jurisprudencija, turi būti pripažinti nepriimtinais.

135

Todėl visą byloje C‑790/21 P pateikto antrojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

Dėl byloje C‑790/21 P pateikto antrojo pagrindo antros dalies ir byloje C‑791/21 P pateikto vienintelio pagrindo

136

Apeliacinio skundo byloje C‑790/21 P antrojo pagrindo antroje dalyje ir apeliacinio skundo byloje C‑791/21 P pateiktame vieninteliame pagrinde atitinkamai Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis pažeidė SESV 107 straipsnio 1 dalį, nes klaidingai nusprendė, kad ginčijamas atleidimas nuo mokesčių yra pagalba, suteikta iš „valstybinių išteklių“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

137

Jų argumentai iš esmės pateikti dėl trijų klausimų, susijusių su, pirma, teisiniu kriterijumi, pagal kurį vertinamas priemonės, suteiktos iš „valstybinių išteklių“, buvimas, antra, privalomo mokesčio buvimu ir, trečia, valstybės kontrole.

Dėl teisinio kriterijaus, pagal kurį vertinamas priemonės, suteiktos iš „valstybinių išteklių“, buvimas

–

Šalių argumentai

138

Covestro antrojo pagrindo antros dalies pirmuose dviejuose prieštaravimuose ir Vokietijos Federacinė Respublika vienintelio pagrindo pirmoje dalyje iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad vertindamas nagrinėjamų išteklių valstybinį pobūdį jis taikė klaidingą teisinį kriterijų.

139

Pirma, Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika ginčijo atitinkamai skundžiamo sprendimo 84–97 punktus ir 95–97 bei 109 punktus, motyvuodamos tuo, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog, siekiant nustatyti, ar ištekliai yra valstybiniai, vartotojams ar galutiniams klientams tenkančio privalomo mokesčio buvimas ir valstybės vykdoma lėšų ar šių lėšų valdytojų kontrolė yra du elementai, kurie „yra alternatyvūs“, todėl jam pakako patikrinti, ar ginčijama priemoka yra privalomas mokestis, kurį galima prilyginti parafiskaliniam mokesčiui. Priešingai, kaip matyti iš jurisprudencijos, suformuotos, be kita ko, 2008 m. liepos 17 d. Sprendime Essent Netwerk Noord ir kt. (C‑206/06, EU:C:2008:413, 66, 69, 70, 72 ir 75 punktai), 2019 m. kovo 28 d. Sprendime Vokietija / Komisija (C‑405/16 P, EU:C:2019:268, 72 punktas), 2019 m. gegužės 15 d. Sprendime Achema ir kt. (C‑706/17, EU:C:2019:407) ir 2021 m. rugsėjo 16 d. Sprendime FVE Holýšov I ir kt. / Komisija (C‑850/19 P, EU:C:2021:740), tai yra kumuliaciniai kriterijai.

140

Be to, Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, toks alternatyviais kriterijais grindžiamas Bendrojo Teismo aiškinimas prieštarauja skundžiamo sprendimo 133–145 punktams, kuriuose Bendrasis Teismas nagrinėjo valstybės kontrolės buvimą, nors jau buvo konstatavęs privalomo mokesčio buvimą.

141

Antra, Vokietijos Federacinės Respublikos teigimu, šio Bendrojo Teismo požiūrio taip pat nepatvirtina SESV 30 ir 110 straipsniai, kuriais iš esmės siekiama panaikinti ir uždrausti protekcionistines priemones.

142

Šiuo aspektu Covestro savo ruožtu teigia, kad skundžiamo sprendimo 121 punkte Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog ginčijama priemoka atitinka sąvoką „mokestis“, kaip ji suprantama pagal SESV 30 ir 110 straipsnius. Ši priemoka neatitinka Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su šia sąvoka, nustatytų kriterijų. Ginčijama priemoka skiriasi nuo bylose, kuriose buvo suformuota ši jurisprudencija, nagrinėtų mokesčių.

143

Trečia, Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad SESV 107 straipsnio 1 dalies aiškinimas, pagal kurį reikia preziumuoti, jog bet koks mokestis yra valstybės kilmės, neatsižvelgiant į šia nuostata siekiamus tikslus, yra teisiškai klaidingas. Toks aiškinimas lemia Sutartyse nenumatytą pasekmę, t. y. kad bet koks rinkos kainų reguliavimas lemia valstybinių išteklių naudojimą, todėl apie jį turi būti pranešta pagal SESV 108 straipsnį. Toks reguliavimas patenka į laisvo prekių judėjimo, o ne į valstybės pagalbos taisyklių taikymo sritį.

144

Komisija ginčija Covestro antrojo pagrindo antros dalies pirmojo ir antrojo prieštaravimų pagrįstumą ir mano, kad Vokietijos Federacinės Respublikos nurodyto vienintelio pagrindo pirma dalis pati savaime yra nereikšminga.

–

Teisingumo Teismo vertinimas

145

Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad jis taikė klaidingą teisinį kriterijų nustatydamas, ar dėl ginčijamos priemokos gautos sumos yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

146

Pagal suformuotą jurisprudenciją, norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, turi būti tenkinamos keturios sąlygos, t. y. turi būti valstybės intervencija arba panaudoti „valstybiniai ištekliai“, ši intervencija turi galėti daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, minėta intervencija turi suteikti atrankųjį pranašumą jos gavėjui ir šia intervencija turi būti iškraipoma ar gali būti iškraipyta konkurencija (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

147

Kiek tai susiję su pirmąja iš šių sąlygų, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad priemonė gali būti laikoma valstybės arba „iš valstybinių išteklių“ suteikta pagalba, jei, pirma, ji suteikta tiesiogiai ar netiesiogiai iš šių išteklių ir, antra, priskirtina valstybei narei (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

148

Konkrečiai kalbant apie sąlygą, kad nauda turi būti suteikta „iš valstybinių išteklių“, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje suformulavo du kriterijus, leidžiančius nustatyti, kad lėšos, iš kurių pagal nacionalinės teisės aktus suteikiama mokesčių lengvata, yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 34, 38, 39 ir 42 punktus).

149

Taigi, pirma, lėšos, gautos iš mokesčių ar kitų pagal nacionalinės teisės aktus privalomų rinkliavų ir administruojamos bei skirstomos pagal šiuos teisės aktus, yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 38 punktas).

150

Antra, to, kad valstybė atlieka nuolatinę lėšų kontrolę, taigi jomis disponuoja kompetentingos nacionalinės institucijos, pakanka, kad jos būtų laikomos „valstybiniais ištekliais“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą (2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

151

Šio sprendimo 149 ir 150 punktuose nurodyti kriterijai yra alternatyvūs ir leidžia nustatyti, ar priemonė yra suteikta panaudojant „valstybinius išteklius“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį (žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 42 punktą), kaip per teismo posėdį pripažino Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika, atsakydamos į Teisingumo Teismo klausimą dėl 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1) apimties.

152

Vadinasi, pirma, Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 95–97 ir 109 punktuose nusprendė, kad valstybinis išteklių pobūdis, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, gali būti nustatytas pagal dvi alternatyvias sąlygas, iš kurių viena susijusi su vartotojams ar galutiniams klientams tenkančiu privalomu mokesčiu, o kita – su valstybės vykdoma sistemos administravimo, visų pirma lėšų ar šių lėšų valdytojų kontrole. Atsižvelgiant į Covestro ir Vokietijos Federacinės Respublikos per teismo posėdį pateiktus atsakymus, reikia atmesti visus argumentus, kuriais ginčijamas šis vertinimas.

153

Antra, priešingai, nei teigia Vokietijos Federacinė Respublika, Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad jis skundžiamo sprendimo 133–145 punktuose manė esant tikslinga nagrinėti, ar yra vykdoma iš ginčijamos priemokos gautų lėšų ar tinklo operatorių valstybės kontrolė, prieš tai to sprendimo 132 punkte konstatavęs, kad egzistuoja parafiskalinis mokestis arba privalomas mokestis, susijęs su valstybinių išteklių naudojimu.

154

Tiesa, Bendrasis Teismas galėjo atsisakyti šio valstybės kontrolės buvimo nagrinėjimo, atsižvelgdamas į alternatyvų dviejų jo nagrinėtų kriterijų pobūdį. Vis dėlto niekas nedraudžia Bendrajam Teismui, be kita ko, dėl tinkamo teisingumo vykdymo, tęsti motyvavimo pertekliniais argumentais, kaip antai nagrinėjamu atveju susijusiais su valstybės kontrolės buvimu, taip, kaip Teisingumo Teismas tai padarė 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES (C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1) 41 punkte.

155

Trečia, tiek, kiek Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad prezumpcija, jog bet kokio mokesčio šaltinis yra valstybė, prieštarauja SESV 107 straipsnio 1 dalies tikslams, jos argumentai grindžiami klaidinga prielaida ir klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

156

Viena vertus, kaip matyti iš šio sprendimo 149 punkto, „valstybiniais ištekliais“, kaip jie suprantami pagal šią nuostatą, gali būti laikomos ne iš bet kokių mokesčių gaunamos lėšos, o tik tos, kurios gaunamos iš nacionalinės teisės aktuose numatyto privalomo mokesčio ir kurios valdomos ir skirstomos pagal šiuos teisės aktus. Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 109 ir 113 punktų, Bendrasis Teismas konkrečiai siekė patikrinti, ar ginčijama priemoka buvo nustatyta valstybės ir ar vykdant teisės aktuose nustatytą pareigą ji visa perkeliama galutiniams šios priemokos mokėtojams.

157

Ketvirta, kiek tai susiję su Covestro ir Vokietijos Federacinės Respublikos pateiktais argumentais dėl SESV 30 ir 110 straipsnių, reikia konstatuoti, kad skundžiamo sprendimo 121 punkte nurodytame pertekliniame motyve, kuris pradedamas dalelyte „beje“, Bendrasis Teismas atsižvelgė į jurisprudenciją, susijusią su šiomis nuostatomis. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad nesvarbu, kas turi prievolę mokėti mokestį, jei tas mokestis susijęs su nagrinėjamu produktu arba su šiam produktui būtina veikla. Jis pridūrė, kad lemiamas veiksnys yra tai, kad mokestį renkantiems subjektams valstybė yra suteikusi įgaliojimus administruoti valstybinius išteklius, o ne tik įpareigojusi juos pirkti iš nuosavų finansinių išteklių.

158

Kadangi šiame punkte nurodytas perteklinis motyvas, jį kritikuojantys argumentai yra nereikšmingi.

159

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas rėmėsi jurisprudencija, susijusia su SESV 30 ir 110 straipsniais, ne tam, kad įvertintų ginčijamą priemoką pagal šias nuostatas, o tam, kad patvirtintų savo atliktą šios priemokos analizę pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Taigi Bendrojo Teismo negalima kaltinti tuo, kad jis supainiojo skirtingas teisines sistemas, įtvirtintas atitinkamai pirmose dviejose SESV nuostatose ir trečioje nuostatoje.

160

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Covestro antrojo pagrindo antros dalies pirmą ir antrą prieštaravimus ir Vokietijos Federacinės Respublikos vienintelio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti kaip iš dalies nereikšmingus ir iš dalies nepagrįstus.

Dėl privalomo mokesčio buvimo

–

Šalių argumentai

161

Covestro antrojo pagrindo antros dalies trečiame prieštaravime ir Vokietijos Federacinės Respublikos vienintelio pagrindo antroje dalyje iš esmės teigiama, kad skundžiamo sprendimo 99 ir 106–148 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai taikė SESV 107 straipsnio 1 dalį, kai ginčijamą priemoką kvalifikavo kaip parafiskalinį arba kaip privalomą mokestį.

162

Pirma, Covestro tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė nacionalinę teisę, kai klaidingai konstatavo, kad tinklo operatoriai turi pareigą rinkti ginčijamą priemoką. Tai darydamas Bendrasis Teismas klaidingai rėmėsi tik 2011 m. BNetzA sprendimu. Vis dėlto Vokietijos teismai šį sprendimą pripažino ne tik neteisėtu, bet ir nuo pat pradžių negaliojančiu, todėl, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 107 punkte, minėtas sprendimas negalėjo sukelti pasekmių. Covestro teigimu, ginčijamos priemokos mechanizmo veikimą reikia vertinti atsižvelgiant į 2013 m. StromNEV nutarimą, kuris taikomas atgaline data nuo 2012 m. sausio 1 d., panaikinus 2011 m. StromNEV nutarimo 19 straipsnio 2 dalies septintą sakinį. Šiuose nutarimuose tinklo operatoriams nebuvo numatyta pareiga rinkti ginčijamą priemoką, o BNetzA nebuvo įgaliota šiems operatoriams nustatyti tokios pareigos. Be to, 2015 m. spalio 6 d. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) sprendime, kuriuo Bendrasis Teismas rėmėsi skundžiamo sprendimo 120 punkte, tokia pareiga nenustatyta.

163

Antra, Covestro teigia, kad nacionalinėje teisėje nei tinklo naudotojams, kuriuos Bendrasis Teismas klaidingai vadino „galutiniais vartotojais“, nei galutiniams vartotojams kaip tokiems nenumatyta jokios pareigos mokėti ginčijamą priemoką. Net darant prielaidą, kad 2011 m. BNetzA sprendimu tinklo operatoriams buvo nustatyta pareiga rinkti šią priemoką, tokios pareigos, priešingai, nei Bendrasis Teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 120, 123 ir 125 punktuose, nepakanka, kad tinklo naudotojai būtų simetriškai įpareigoti mokėti priemoką. Mokėjimo pareiga galėjo būti numatyta tik sutartyje, dėl kurios deramasi kiekvienu konkrečiu atveju, nes dėl 2012 ir 2013 m. nebuvo jokio teisinio reikalavimo, susijusio su sutartinės prievolės ginčijamą priemoką perkelti tinklo naudotojams priėmimu ar turiniu. Covestro mano, kad iš tikrųjų būtent kiekvienas elektros energijos tiekėjas, kaip tinklo naudotojas, turėjo nuspręsti perkelti ginčijamą priemoką galutiniams vartotojams, o Bendrasis Teismas to nenagrinėjo. Net jeigu visi tiekėjai būtų sistemingai nusprendę perkelti šią priemoką galutiniams vartotojams, to nebūtų pakakę tam, kad būtų galima konstatuoti teisinės pareigos egzistavimą.

164

Trečia, Covestro mano, kad, priešingai, nei Bendrasis Teismas nurodė skundžiamo sprendimo 126–130 punktuose, tinklo operatoriams nebuvo kompensuotos visos dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių prarastos pajamos ir patirtos išlaidos. Konkrečiai kalbant, tuo atveju, kai bazinės apkrovos vartotojas, kuris pasinaudojo šiuo atleidimu, nors sąlygos nebuvo įvykdytos, tapo nemokus, tiek pagal 2011 m. BNetzA sprendimą, tiek pagal taikytinus teisės aktus nebuvo galima gauti kompensacijos už prarastą tinklo operatoriaus skolinį reikalavimą tokio vartotojo atžvilgiu.

165

Vokietijos Federacinė Respublika taip pat teigia, kad, viena vertus, be kita ko, skundžiamo sprendimo 110, 118, 119 ir 121 punktuose, Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog elektros energijos tiekėjo ir galutinio vartotojo santykiai nėra lemiami konstatuojant, kad egzistuoja privalomas mokestis, remdamasis klaidingu motyvu, kad ginčijama priemoka buvo renkama ne už elektros energijos suvartojimą, o už naudojimąsi tinklu. Kita vertus, to sprendimo 120 ir 122–125 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai, nepateikdamas jokių motyvų, rėmėsi pareiga rinkti mokestį ir iš to padarė klaidingą išvadą dėl pareigos mokėti ginčijamą priemoką pagal nacionalinę teisę. Nesant teisinės pareigos mokėti šią priemoką, ji gali būti renkama tik pagal civilinės teisės normas. Bendrojo Teismo motyvai, kuriais grindžiama ši išvada, ir ši dedukcija prieštarauja Teisingumo Teismo jurisprudencijai.

166

Komisija teigia, kad Covestro antrojo pagrindo antros dalies trečias prieštaravimas yra nepagrįstas. Ji mano, kad Vokietijos Federacinės Respublikos pateikti argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo ir Teisingumo Teismo jurisprudencijos aiškinimu ir bet kuriuo atveju yra nereikšmingi.

–

Teisingumo Teismo vertinimas

167

Kaip matyti iš šio sprendimo 149 punkte nurodytos jurisprudencijos, lėšos, gaunamos iš mokesčių ar kitų pagal nacionalinės teisės aktus privalomų rinkliavų, ir administruojamos bei skirstomos pagal šiuos teisės aktus, yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

168

Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 110–131 punktuose įvertinęs ginčijamą priemoką Bendrasis Teismas to sprendimo 132 punkte padarė išvadą, kad ši priemoka reiškia valstybinių išteklių naudojimą. Grįsdamas šią išvadą jis pažymėjo, kad 2011 m. BNetzA sprendime skirstomojo tinklo operatoriams buvo nustatyta pareiga rinkti ginčijamą priemoką iš tinklo naudotojų ir atitinkamas pajamas pervesti perdavimo tinklo operatoriams. Jis taip pat konstatavo, kad šios priemokos mechanizmas užtikrino, kad tinklo operatoriams būtų visiškai kompensuoti dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių patirti nuostoliai, nes šios priemokos dydis buvo pritaikytas prie dėl šio atleidimo reikalingų išteklių kiekio. Jis pabrėžė, kad šis dydis buvo nustatomas pagal 2011 m. BNetzA sprendime nustatytą metodą, patikslinant, kad dėl 2012 m. tame sprendime buvo apibrėžtas pradinis tos priemokos dydis.

169

Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika ginčija šiuos vertinimus, pateikdamos tris argumentų grupes.

170

Pirma, Covestro kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis pareigą rinkti ginčijamą priemoką kildino iš 2011 m. BNetzA sprendimo, nors Vokietijos teismai šį sprendimą pripažino negaliojančiu ir pagal teisės aktus BNetzA negalėjo nustatyti tokios pareigos.

171

Šiuo aspektu, be to, kad, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 107 ir 125 punktų, šie argumentai Bendrajame Teisme buvo pateikti pavėluotai, reikia pažymėti, kad jiems negalima pritarti.

172

Kaip Bendrasis Teismas iš esmės teisingai nusprendė skundžiamo sprendimo 107 ir 125 punktuose, nei galimas pagalbos schemos neteisėtumas pagal nacionalinę teisę, nei jos panaikinimas nepašalina jos „valstybės pagalbos“ pobūdžio, nes, nepaisant tokio neteisėtumo ar panaikinimo, tokia schema sukėlė praktinių pasekmių (šiuo klausimu žr. 2005 m. kovo 3 d. Sprendimo Heiser, C‑172/03, EU:C:2005:130, 38 punktą ir 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Komisija / Aer Lingus ir Ryanair Designated Activity, C‑164/15 P ir C‑165/15 P, EU:C:2016:990, 69 punktą). Be to, kaip Bendrasis Teismas taip pat teisingai pažymėjo šio sprendimo 107 punkte, valstybės pagalbos taisyklių veiksmingumas būtų labai susilpnintas, jeigu jų būtų galima netaikyti vien dėl to, kad pagalbos priemonė, kuri praktiškai buvo taikoma, vėliau buvo pripažinta negaliojančia ab initio. Taigi šiuo atžvilgiu neturi reikšmės tai, kad galimas pagalbos schemos panaikinimas yra retroaktyvus, nes tam tikrą laikotarpį schema buvo taikoma praktiškai (pagal analogiją žr. 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija, C‑286/12, EU:C:2012:687, 44 ir 45 punktus).

173

Dėl 2015 m. spalio 6 d. Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) sprendimo, nurodyto skundžiamo sprendimo 120 punkte, reikia pabrėžti, kad Bendrasis Teismas tik pažymėjo, jog šis Vokietijos teismas nusprendė, kad ginčijama priemoka yra mokestis, iš kurio turi būti padengiami tinklo operatorių patirti nuostoliai. Vadinasi, kiek Covestro kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad remdamasis tuo sprendimu jis padarė klaidingą išvadą dėl pareigos rinkti ginčijamą priemoką egzistavimo, jos argumentas grindžiamas klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

174

Antra, Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, jog egzistuoja galutiniams vartotojams, kurie buvo klaidingai apibrėžti kaip apimantys ir tinklo naudotojus, tenkanti pareiga mokėti ginčijamą priemoką.

175

Pirma, kiek tai susiję su galutinių ginčijamos priemokos mokėtojų nustatymu, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 118 punkte nusprendė, kad ši priemoka susijusi tik su tinklo operatorių ir tinklo naudotojų santykiais, nes ji renkama už naudojimąsi tinklu, o ne už suvartotą elektros energiją. Tuo remdamasis to sprendimo 119 punkte jis padarė išvadą, kad klausimas, ar elektros energijos tiekėjai savo ruožtu privalėjo perkelti tą priemoką galutiniams elektros energijos vartotojams, neturi reikšmės. Anot jo, galutiniai priemokos mokėtojai buvo tinklo naudotojai, t. y. patys tiekėjai ir galutiniai vartotojai, tiesiogiai prijungti prie tinklo, o ne kiti galutiniai vartotojai.

176

Šiuo aspektu argumentas, jog ginčijama priemoka renkama už naudojimąsi tinklu, ir argumentas, kad tinklo naudotojai turi būti laikomi galutiniais vartotojais, turi būti vertinami atsižvelgiant į faktines aplinkybes. Remiantis šio sprendimo 119 punkte priminta jurisprudencija, Teisingumo Teismas neturi tikrinti tokio vertinimo, jeigu nesiremiama iškraipymu.

177

Antra, kiek tai susiję su tinklo naudotojų mokėjimo pareigos egzistavimu, iš skundžiamo sprendimo 120 ir 122–124 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas pritarė Komisijos išvadoms, pagal kurias 2011 m. BNetzA sprendime skirstomojo tinklo operatoriams buvo nustatyta pareiga rinkti ir perkelti ginčijamą priemoką ir kad tame sprendime numatyta iš šios priemokos gautas pajamas kas mėnesį pervesti įvairiems perdavimo tinklo operatoriams. Tuo remdamasis jis padarė išvadą, kad ginčijama priemoka, kurią administracinė institucija nustatė norminiu aktu, buvo privaloma tinklo naudotojams.

178

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje patikslintas šio sprendimo 149 ir 167 punktuose primintas kriterijus, sumos, gautos dėl kainos priedo, kurį valstybė nustatė elektros energijos pirkėjams, prilygsta mokesčiui, kuriuo apmokestinama elektros energija, ir jos yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Kad būtų taip kvalifikuojamos, lėšos turi būti gautos iš atitinkamos valstybės narės teisės aktuose nustatytų privalomų įmokų ir būti administruojamos bei skirstomos pagal šiuos teisės aktus, neatsižvelgiant į tai, ar pagal nacionalinę teisę finansavimo mechanizmas siaurąja prasme priskirtinas prie fiskalinių rinkliavų kategorijos. Kita vertus, nepakanka, kad tinklo operatoriai į elektros energijos pardavimo savo galutiniams vartotojams kainą įtraukia papildomas išlaidas, atsiradusias dėl jų pareigos pirkti iš tam tikrų energijos šaltinių pagamintą elektros energiją teisės aktuose nustatytais tarifais, jei šį kompensavimą lemia ne teisinė prievolė, o tik praktika. Tokiu atveju mokestis negalėtų būti laikomas privalomu (šiuo klausimu žr. 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo DOBELES HES, C‑702/20 ir C‑17/21, EU:C:2023:1, 34–37 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

179

Nagrinėjamu atveju iš Bendrojo Teismo konstatuotų faktinių aplinkybių, kurių Teisingumo Teismas neturi tikrinti, matyti, kad 2011 m. BNetzA sprendime skirstomojo tinklo operatoriams buvo nustatyta pareiga rinkti ginčijamą priemoką iš tinklo naudotojų. Atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 12, 99 ir 129 punktuose Bendrojo Teismo konstatuotas faktines aplinkybes, taip pat neginčytina, kad Teisingumo Teismas neturi tikrinti, ar tame sprendime buvo numatytas metodas, pagal kurį ginčijamos priemokos dydį dėl kiekvienų metų turėjo nustatyti perdavimo tinklo operatoriai.

180

Turint omenyje šio sprendimo 178 punkte primintą jurisprudenciją, reikia konstatuoti, kad sumos, gautos iš privalomo mokesčio, kuris, kaip antai ginčijama priemoka, nustatytas norminiu aktu, kuriame nurodyti subjektai, net jeigu jie yra privatūs, atsakingi už šio mokesčio surinkimą iš mokėtojų, taip pat nustatytų šiame akte, ir kuriame apibrėžtas šio mokesčio dydžio nustatymo ir jo metinio tikslinimo metodas, yra „valstybiniai ištekliai“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Konkrečiai kalbant, kadangi šio mokesčio šaltinis yra norminis aktas, kuriuo tinklo operatoriai įpareigojami jį rinkti, negalima tvirtinti, kad šis mokestis yra tik praktikos rezultatas.

181

Šiuo aspektu nesvarbu, kad norminiame akte numatyta tik tinklo operatorių pareiga rinkti ginčijamą priemoką, aiškiai nenurodant tinklo naudotojų pareigos ją mokėti. Teisinės prievolės rinkti minėtą priemoką veiksmingumas neišvengiamai reiškia simetrišką šio mokesčio mokėtojų pareigą jį mokėti.

182

Trečia, kiek tai susiję su išlaidų, patirtų dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių, kompensavimu, viena vertus, Bendrasis Teismas, remdamasis 2011 m. BNetzA sprendimu, skundžiamo sprendimo 126, 127 ir 130 punktuose pritarė ginčijamame sprendime Komisijos padarytai išvadai, kad ginčijamos priemokos mechanizmas užtikrino visišką tinklo operatorių nuostolių, kurių jie patyrė dėl ginčijamo atleidimo nuo mokesčių, kompensavimą, nes šios priemokos dydis buvo pritaikytas prie išteklių, kurių reikalauja šis atleidimas, dydžio.

183

Remiantis šio sprendimo 119 punkte priminta jurisprudencija, vertinimas, kad 2011 m. BNetzA sprendime numatytas ginčijamos priemokos dydžio nustatymo metodas turėjo leisti padengti visas su ginčijamu atleidimu nuo mokesčių susijusias išlaidas, yra Bendrojo Teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kurio Teisingumo Teismas apeliaciniame procese neturi tikrinti, jeigu nesiremiama iškraipymu.

184

Kita vertus, kalbėdamas apie prarastas pajamas dėl nemokumo, kurį ekonominiu požiūriu patiria skirstomojo tinklo operatoriai, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 130 punkte konstatavo, kad toks praradimas nėra pajamų netekimas, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą sistemą, ir jį galima pateisinti tuo, kad tinklo operatorių ir galutinių ginčijamos priemokos mokėtojų santykiai yra reglamentuojami privatinės teisės.

185

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad lėšos, kurios surenkamos iš valstybės teisės aktuose nustatytų privalomų įnašų ir administruojamos bei skirstomos remiantis šių teisės aktų nuostatomis, gali būti laikomos „valstybiniais ištekliais“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, net jeigu jas administruoja nuo viešosios valdžios institucijų atskiri subjektai (2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Association Vent De Colère! ir kt., C‑262/12, EU:C:2013:851, 25 punktas ir 2019 m. gegužės 15 d. Sprendimo Achema ir kt., C‑706/17, EU:C:2019:407, 54 punktas).

186

Todėl, jeigu tokiems subjektams, kaip tinklo operatoriai, taikoma pareiga rinkti atitinkamus mokesčius, aplinkybė, kad šių operatorių ir galutinių ginčijamos priemokos mokėtojų santykiai yra reglamentuojami privatinės teisės, neužkerta kelio iš šios priemokos gaunamas lėšas laikyti valstybiniais ištekliais. Tas pats pasakytina apie aplinkybę, kad nemokumo atveju pajamas, įskaitant ginčijamos priemokos nesumokėjimą, praranda minėti operatoriai. Bet kuriuo atveju Covestro nenurodė jokio argumento, kuriuo konkrečiai būtų siekiama įrodyti, kad Bendrojo Teismo išvadoje, jog toks praradimas nėra pajamų netekimas, kaip tai suprantama pagal nagrinėjamą sistemą, yra padaryta teisės klaida.

187

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįstą reikia atmesti Covestro antrojo pagrindo antros dalies trečią prieštaravimą, o atsižvelgiant į šio sprendimo 124 punkte išdėstytus argumentus – šios šalies pirmąjį pagrindą bei Vokietijos Federacinės Respublikos vienintelio pagrindo antrą dalį.

Dėl valstybės vykdomos kontrolės

–

Šalių argumentai

188

Covestro antrojo pagrindo antros dalies ketvirtame prieštaravime ir Vokietijos Federacinės Respublikos vienintelio pagrindo trečioje dalyje Bendrasis Teismas iš esmės kaltinamas tuo, kad padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad yra vykdoma iš ginčijamos priemokos gautų lėšų valstybės kontrolė.

189

Komisija mano, kad šis prieštaravimas ir ši trečia dalis yra nepagrįsti ir bet kuriuo atveju nereikšmingi.

–

Teisingumo Teismo vertinimas

190

Kaip matyti iš šio sprendimo 148–151 punktuose nurodytos jurisprudencijos, mokesčių ar kitų pagal nacionalinės teisės aktus privalomų rinkliavų, kurios administruojamos ir skirstomos pagal šiuos teisės aktus, egzistavimas ir valstybės vykdoma atitinkamų sumų kontrolė yra du alternatyvūs kriterijai, leidžiantys nustatyti „valstybinius išteklius“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

191

Nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 132 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad ginčijama priemoka yra parafiskalinis mokestis arba privalomas mokestis, susijęs su „valstybinių išteklių“ naudojimu, kaip tai suprantama pagal šią jurisprudenciją. Kaip matyti iš šio sprendimo 167–187 punktų, Covestro ir Vokietijos Federacinė Respublika neįrodė, kad šioje Bendrojo Teismo išvadoje padaryta teisės klaida.

192

Vien šios išvados pakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog nagrinėjama priemonė buvo suteikta iš „valstybinių išteklių“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, nesant reikalo nagrinėti, ar valstybė vykdė atitinkamų sumų kontrolę.

193

Todėl Covestro antrojo pagrindo antros dalies ketvirtas prieštaravimas ir Vokietijos Federacinės Respublikos vienintelio pagrindo trečia dalis yra nereikšmingi.

194

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti visą apeliacinio skundo byloje C‑790/21 P antrojo pagrindo antrą dalį ir visą vienintelį apeliacinio skundo byloje C‑791/21 P pagrindą.

Dėl trečiojo pagrindo byloje C‑790/21 P

Šalių argumentai

195

Apeliacinio skundo byloje C‑790/21 P trečiajame pagrinde Covestro nurodo nediskriminavimo principo pažeidimą, kurį Bendrasis Teismas padarė skundžiamo sprendimo 192–210 punktuose. Bendrasis Teismas neatsižvelgė į skirtingą požiūrį, išplaukiantį iš nurodymo susigrąžinti pagalbą. Taigi bazinės apkrovos vartotojai, kuriems, kaip ir Covestro, taikomas ginčijamas atleidimas nuo mokesčių, dėl ginčijamame sprendime pateikto nurodymo susigrąžinti pagalbą privalo mokėti minimalų mokestį, lygų 20 % paskelbtų bendrųjų mokesčių. Kita vertus, bazinės apkrovos vartotojai, kurie atitinka kriterijus, kad galėtų pasinaudoti ginčijamu atleidimu nuo mokesčių už 2012 m. ir 2013 m., ir kurie to laiku prašė, tačiau 2013 m. StromNEV nutarimo įsigaliojimo dieną dar nebuvo gavę galutinio sprendimo atleisti nuo mokesčių, gali pasinaudoti jame nustatyta pereinamojo laikotarpio tvarka, todėl jiems taikomi fiksuoto dydžio mokesčiai, kurie tam tikrais atvejais yra mažesni už šį minimalų mokestį.

196

Pirma, skundžiamo sprendimo 204 punkte Bendrasis Teismas klaidingai atmetė pereinamojo laikotarpio tvarkos svarbą vertinant nediskriminavimo principo pažeidimą. Šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas turėjo įvertinti situaciją, buvusią ginčijamo sprendimo priėmimo metu, kitaip tariant, Komisijos nurodymo susigrąžinti pagalbą momentu, ir atsižvelgti į Vokietijos teisės sistemos pokyčius. Dėl nurodymo susigrąžinti pagalbą Vokietijos valdžios institucijos be jokios objektyvios priežasties buvo priverstos identiškas situacijas vertinti skirtingai. Be to, Bendrasis Teismas negalėjo neatsižvelgti į pereinamojo laikotarpio tvarką, motyvuodamas tuo, kad apie šią tvarką nebuvo pranešta Komisijai.

197

Antra, Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, ar bazinės apkrovos vartotojų grupėje taikytas skirtingas požiūris buvo pateisinamas. Covestro teigimu, šie vartotojai sudarė homogeninę grupę.

198

Trečia, skundžiamo sprendimo 207 ir 210 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad anticiklinių vartotojų ir bazinės apkrovos vartotojų pirkimo elgsena skyrėsi, ir kartu tvirtino, kad, nepaisant šio skirtumo, individualūs mokesčiai buvo pagrįsti. Tame sprendime padaryta teisės klaida, nes jame pripažįstamas pagrįstu vienodas požiūris į šių dviejų kategorijų vartotojus, nors jų padėtys skiriasi. Be to, skundžiame sprendime yra prieštaravimas, nes Bendrasis Teismas, viena vertus, to sprendimo 208 punkte, teigė, kad individualūs mokesčiai, apskaičiuojami pagal fizinio kelio metodą, gali būti lygūs nuliui arba beveik nuliui, ir, kita vertus, to sprendimo 65 punkte nurodė, kad beveik nemokama prieiga prie tinklo būtų neįsivaizduojama. Galiausiai to paties sprendimo 209 punkte Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai nusprendė, kad būtent Vokietijos teisės aktų leidėjas anticiklinius vartotojus prilygina bazinės apkrovos vartotojams. Šiuo aspektu jis neatsižvelgė į tai, kad pereinamojo laikotarpio tvarka įsigaliojo atgaline data.

199

Komisija teigia, kad apeliacinio skundo byloje C‑790/21 P trečiasis pagrindas yra nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas.

Teisingumo Teismo vertinimas

200

Covestro iš esmės kaltina Bendrąjį Teismą tuo, kad šis pažeidė nediskriminavimo principą, kai skundžiamo sprendimo 192–210 punktuose atmetė jos argumentus, susijusius su nurodymo susigrąžinti pagalbą diskriminaciniu pobūdžiu.

201

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas atmetė šiuos argumentus, remdamasis pagrindiniu motyvu ir pertekliniais motyvais.

202

Viena vertus, to sprendimo 194 ir 195 punktuose Bendrasis Teismas juos atmetė kaip nereikšmingus. Šiuo atžvilgiu jis pažymėjo, kad Covestro neginčijo ginčijamo atleidimo nuo mokesčių atrankiojo, taigi ir diskriminacinio pobūdžio, ir kad ji nepaaiškino, kokiu mastu nurodymas susigrąžinti pagalbą, kurios diskriminacinio pobūdžio ji neginčijo, savo ruožtu gali būti diskriminacinis.

203

Kita vertus, skundžiamo sprendimo 196–209 punktuose Bendrasis Teismas šiuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Šiuo aspektu iš to paties sprendimo 196 punkte pavartoto žodžių junginio „bet kuriuo atveju“ matyti, kad šiuose 196–209 punktuose pateikti motyvai yra pertekliniai.

204

Šiame pagrinde Covestro nepateikė jokio argumento, kuriuo būtų konkrečiai ginčijamas skundžiamo sprendimo 194 ir 195 punktuose nurodytas pagrindinis motyvas. Iš tikrųjų visais jos argumentais siekiama užginčyti to sprendimo 196–209 punktuose pateiktus perteklinius motyvus.

205

Vadinasi, remiantis šio sprendimo 97 punkte priminta jurisprudencija, Covestro apeliacinio skundo byloje C‑790/21 P trečiasis pagrindas turi būti atmestas kaip nereikšmingas, nesant reikalo priimti sprendimo dėl jo priimtinumo.

206

Taigi, kadangi visi pagrindai, nurodyti pagrindiniams apeliaciniams skundams bylose C‑790/21 P ir C‑791/21 P pagrįsti, buvo atmesti, šie apeliaciniai skundai turi būti atmesti visos apimties.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

207

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra nepagrįstas, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas. Pagal šio reglamento 138 straipsnio 1 ir 2 dalis, taikomas apeliacinėse bylose pagal jo 184 straipsnio 1 dalį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo, o jeigu byloje yra kelios pralaimėjusios šalys, Teisingumo Teismas sprendžia, kaip turi būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

208

Nagrinėjamu atveju Covestro ir Vokietijos Federacinės Respublika pralaimėjo bylą dėl visų reikalavimų, susijusių su atitinkamai pagrindiniu apeliaciniu skundu byloje C‑790/21 P ir pagrindiniu apeliaciniu skundu byloje C‑791/21 P, o Komisija pralaimėjo bylą dėl visų savo reikalavimų, susijusių su priešpriešiniais apeliaciniais skundais šiose bylose.

209

Taigi, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes būtų teisinga nuspręsti, kad kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

1.

Atmesti pagrindinius apeliacinius skundus ir priešpriešinius apeliacinius skundus.

2.

Covestro Deutschland AG, Vokietijos Federacinė Respublika ir Europos Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.