–

CR ir TP, atstovaujamų avvocato J.S. Bartolomei,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos S. Fiorentino ir G. Palmieri, padedamų avvocati dello Stato M. Cherubini ir C. Colelli,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos P. Kienapfel ir D. Recchia,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies, taip pat Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant CR ir TP, dviejų preliminariąją nekilnojamojo turto sutartį sudariusių pirkėjų, turinčių vartotojų statusą, ir Soledil Srl, valdomos pagal susitarimą ir preliminariąją sutartį sudariusios pardavėjos, ginčą dėl prašymo nutraukti preliminariąją šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį ir šioje sutartyje numatytos netesybų sąlygos galiojimo.

Teisinis pagrindas

Sąjungos teisė

3

Direktyvos 93/13 24 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

4

Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

5

Minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatyta:

Italijos teisė

Vartotojų kodeksas

6

2005 m. rugsėjo 6 d. Decreto legislativo n. 206, recante Codice del consumo a norma dell’articolo 7 della legge 29 luglio 2003, n. 229 (Įstatyminis dekretas Nr. 206 dėl Vartotojų kodekso, kaip tai suprantama pagal 2003 m. liepos 29 d. Įstatymo Nr. 229 7 straipsnį; GURI Nr. 235, paprastasis priedas, 2005 m. spalio 8 d.), kuriuo į Italijos teisę buvo perkeltos Direktyvos 93/13 nuostatos, 33 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

7

Šio kodekso 36 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyta:

Civilinis kodeksas

8

Pagal Codice civile (Civilinis kodeksas) 1384 straipsnį teismas gali teisingai sumažinti baudą, jei pagrindinė prievolė buvo iš dalies įvykdyta arba jeigu baudos suma yra akivaizdžiai per didelė, atsižvelgiant į kreditoriaus suinteresuotumą vykdyti sprendimą.

Civilinio proceso kodeksas

9

Codice di procedura civile (Civilinio proceso kodeksas) 384 straipsnio „Teisės principo nurodymas ir sprendimas dėl esmės“ antroje pastraipoje nustatyta:

10

Minėto kodekso 394 straipsnyje „Procesas perdavus bylą nagrinėti iš naujo“ nustatyta:

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

11

1998 m. CR ir TP, kaip potencialūs pirkėjai, ir Soledil, kaip potenciali pardavėja, sudarė preliminariąją nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pirmieji sumokėjo Soledil 72 870 EUR avansą. Šios preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 7 straipsnyje buvo įtvirtinta netesybų sąlyga, kurioje nustatyta, kad jei potencialūs pirkėjai neįvykdys įsipareigojimo sudaryti galutinę sutartį, potenciali pardavėja kaip baudą galės pasilikti avansu sumokėtą sumą.

12

Galutinė šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis niekada nebuvo sudaryta, o ginčas dėl preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties buvo perduotas arbitražo teismui ir jis 2002 m. liepos 29 d. arbitražo sprendimu preliminariąją sutartį nutraukė dėl pirkėjų įsipareigojimų nevykdymo. Potencialiems pirkėjams buvo nurodyta grąžinti aptariamą nekilnojamąjį turtą, o potenciali pardavėja buvo įpareigota grąžinti visą sumokėto avanso sumą.

13

2009 m. sprendimu Corte d’appello di Ancona (Ankonos apeliacinis teismas, Italija) pripažino arbitražo sprendimą negaliojančiu dėl procesinių priežasčių ir priėmė sprendimą dėl bylos esmės. Konkrečiai kalbant, tas teismas potencialius pirkėjus įpareigojo grąžinti aptariamą nekilnojamąjį turtą, o potencialią pardavėją – grąžinti sumokėto avanso sumą. Be to, pagal Civilinio kodekso 1384 straipsnį jis sumažino šio sprendimo 11 punkte nurodytos preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 7 straipsnyje numatytą baudą, palikdamas tik palūkanas, mokėtinas nuo sumokėto avanso sumos.

14

2015 m. sprendimu dėl apeliacinio skundo Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) panaikino Corte d’appello di Ancona (Ankonos apeliacinis teismas) sprendimą dėl motyvavimo stokos priimant sprendimą sumažinti minėtą baudą.

15

Taigi byla buvo perduota nagrinėti iš naujo Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas, Italija).

16

2018 m. sprendimu minėtas teismas pripažino, kad bylos, kuri buvo perduota nagrinėti iš naujo, dalykas buvo susijęs tik su preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 7 straipsnyje numatytos netesybų sąlygos taikymu, galimu taikytinos baudos sumažinimu ir galimos didesnės žalos, kurią patyrė potenciali pardavėja ir kuri susijusi su neteisėtu aptariamo nekilnojamojo turto naudojimu, nustatymu. Minėtas teismas, be kita ko, nusprendė, kad 72 870 EUR bauda buvo per didelė, todėl potencialių pirkėjų mokėtiną sumą sumažino iki 61 600 EUR.

17

Potencialūs pirkėjai kreipėsi į Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, teigdami, be kita ko, kad netesybų sąlyga negalioja, nes pagal ją jiems buvo skirta akivaizdžiai per didelė bauda, todėl ji yra nesąžininga sąlyga, kaip tai suprantama pagal nacionalinės teisės aktus dėl vartotojų apsaugos. Šiomis aplinkybėmis, jų teigimu, Corte d’appello di Bologna (Bolonijos apeliacinis teismas) turėjo ex officio pripažinti negaliojančiu preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties 7 straipsnį.

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad, kaip numatyta nacionalinės teisės aktuose, pagal res judicata galios principą draudžiama, kad klausimas, susijęs su tariamai nesąžiningos sąlygos negaliojimu, kuriuo nebuvo remtasi arba kuris nebuvo iškeltas atliekant pirmąją teisėtumo kontrolę ir kuris neišvengiamai nesuderinamas su kasacinio teismo sprendimo, priimto dėl sprendimo dėl esmės, turiniu, būtų nagrinėjamas atliekant antrąją teisėtumo kontrolę.

19

Antra, tas teismas nurodo, kad, vadovaudamasis Teisingumo Teismo jurisprudencija dėl veiksmingumo principo, susijusio su Direktyvoje 93/13 vartotojams pripažintomis teisėmis, jis jau yra nusprendęs, kad res judicata galios principas netaikoma supaprastintam procesui dėl mokėjimo įsakymo, kai dėl šio įsakymo nebuvo pateiktas prieštaravimas ir jame nebuvo motyvų, susijusių su nagrinėjamų sutarties sąlygų nesąžiningumu.

20

Šiomis aplinkybėmis Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

Dėl prejudicinio klausimo

21

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias taikant res judicata galios principą nacionaliniam teismui, kuriam byla perduota nagrinėti iš naujo išnagrinėjus kasacinį skundą, neleidžiama savo iniciatyva patikrinti tariamai nesąžiningos sutarties sąlygos negaliojimo, kai, pirma, ankstesnėse teismo proceso stadijose vartotojas nesirėmė šios sąlygos nesąžiningumo pagrindu ir, antra, tokios sąlygos negaliojimo klausimo savo iniciatyva nekėlė nacionaliniai teismai procese, per kurį buvo priimtas kasacinio teismo sprendimas.

22

Pagal suformuotą jurisprudenciją Direktyva 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojo padėtis yra mažiau palanki nei verslininko tiek dėl galimybių derėtis, tiek dėl informacijos lygio (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo SPV Project 1503 ir kt., C‑693/19 ir C‑831/19, EU:C:2022:395, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Atsižvelgiant į tokią mažiau palankią padėtį, šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nesąžiningos sąlygos vartotojui nėra privalomos. Tai yra imperatyvi nuostata, pagal kurią formalią pusiausvyrą, sutartimi nustatytą tarp sutarties šalių teisių ir pareigų, siekiama pakeisti realia pusiausvyra, galinčia atkurti sutarties šalių lygybę (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo SPV Project 1503 ir kt., C‑693/19 ir C‑831/19, EU:C:2022:395, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Šiuo klausimu nacionalinis teismas turi savo iniciatyva įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir verslininko, jei tik jam žinomos šiuo tikslu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės (2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 46 punktas ir 2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo SPV Project 1503 ir kt., C‑693/19 ir C‑831/19, EU:C:2022:395, 53 punktas).

25

Be to, pagal Direktyvą 93/13, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies, siejamos su jos 24 konstatuojamąja dalimi, valstybės narės įpareigojamos numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, verslininkų sudaromose su vartotojais (2019 m. birželio 26 d. Sprendimo Addiko Bank, C‑407/18, EU:C:2019:537, 44 punktas ir 2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo SPV Project 1503 ir kt., C‑693/19 ir C‑831/19, EU:C:2022:395, 54 punktas).

26

Nesant reglamentavimo Sąjungos teisės aktais, procedūrų, skirtų pagal Sąjungos teisę kylančių asmenų teisių apsaugai užtikrinti, įgyvendinimo tvarką valstybės narės nustato savo vidaus teisės sistemoje pagal procesinės autonomijos principą. Vis dėlto ši tvarka neturi būti mažiau palanki nei reglamentuojančioji panašias vidaus situacijas (lygiavertiškumo principas) ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Unicaja Banco, C‑869/19, EU:C:2022:397, 22 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Dėl lygiavertiškumo principo reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas neturi jokių duomenų, galinčių sukelti abejonių dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės nuostatų suderinamumo su šiuo principu.

28

Dėl veiksmingumo principo iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kiekvieną atvejį, kai kyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos taikyti Sąjungos teisę tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga, reikia nagrinėti atsižvelgiant į šios nuostatos vietą visame procese, į proceso eigą ir jo ypatumus apskritai, taip pat prireikus į nacionalinę teismų sistemą pagrindžiančius principus, pavyzdžiui, teisės į gynybą apsaugą, teisinio saugumo ir sklandaus proceso principus (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Unicaja Banco, C‑869/19, EU:C:2022:397, 28 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

29

Be to, Teisingumo Teismas patikslino, kad valstybių narių pareiga užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių veiksmingumą reiškia, be kita ko, kiek tai susiję su iš Direktyvos 93/13 kylančiomis teisėmis, veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą, pakartotą šios direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje ir taip pat įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, kuris, be kita ko, taikomas apibrėžiant proceso taisykles, susijusias su tokiomis teisėmis grindžiamais ieškiniais (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Unicaja Banco, C‑869/19, EU:C:2022:397, 29 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

30

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog, nesant veiksmingos atitinkamos sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolės, negalima užtikrinti, kad bus paisoma pagal Direktyvą 93/13 suteikiamų teisių (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Unicaja Banco, C‑869/19, EU:C:2022:397, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Darytina išvada, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nurodytos nacionalinės teisės aktuose nustatytos sąlygos negali iš esmės pažeisti šia nuostata vartotojams suteiktos teisės į tai, kad nesąžininga laikoma sąlyga nebūtų jiems privaloma (2022 m. gegužės 17 d. Sprendimo Unicaja Banco, C‑869/19, EU:C:2022:397, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Vis dėlto reikia priminti res judicata galios principo svarbą tiek Sąjungos teisės, tiek nacionalinės teisės sistemose. Be to, Teisingumo Teismas jau turėjo progą išaiškinti, kad, siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą ir gerą teisingumo vykdymą, svarbu, kad teismų sprendimai, kurie, išnaudojus visas turimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus naudojimosi jomis numatytiems terminams, įsiteisėja, nebegalėtų būti ginčijami (2024 m. balandžio 9 d. Sprendimo Profi Credit Polska (Įsiteisėjusiu sprendimu užbaigto proceso atnaujinimas), C‑582/21, EU:C:2024:282, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad tuo atveju, kai per ankstesnį ginčijamos sutarties nagrinėjimą, kuris užbaigtas priėmus sprendimą, įgijusį res judicata galią, nacionalinis teismas ex officio išnagrinėjo tik vienos ar tik kai kurių šios sutarties sąlygų atitikties Direktyvai 93/13 klausimą, pagal šią direktyvą nacionalinis teismas įpareigojamas šalių prašymu arba ex officio įvertinti galimą kitų šios sutarties sąlygų nesąžiningumą, jeigu jam žinomos šiuo tikslu reikiamos teisinės ir faktinės aplinkybės. To nepadarius, vartotojo apsauga būtų nevisapusė ir nepakankama ir tai nebūtų nei tinkama, nei veiksminga priemonė užkirsti kelią šios sąlygos naudojimui, priešingai, nei to reikalaujama pagal Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį (2017 m. sausio 26 d. Sprendimo Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

34

Vis dėlto ši apsauga būtų užtikrinta, jeigu per pirmąjį teismo procesą kompetentingas teismas būtų patikrinęs galimą atitinkamos sutarties sąlygų nesąžiningumą ir jeigu atlikus šią kontrolę (bent glaustai ją motyvuojant) nebūtų nustatyta jokios nesąžiningos sąlygos, o vartotojas būtų buvęs tinkamai informuotas, kad praras teisę vėliau remtis šių sąlygų galimu nesąžiningumu, jei per nacionalinėje teisėje nurodytą terminą nepateiks apeliacinio skundo (2024 m. lapkričio 7 d. Sprendimas ERB New Europe Funding II, C‑178/23, EU:C:2024:943, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad teismo atliekama vartotojo ir verslininko sudarytos sutarties sąlygų galimo nesąžiningumo kontrolė atitinka veiksmingumo principą atsižvelgiant į Direktyvą 93/13, jeigu, pirma, vartotojas informuojamas apie šios kontrolės buvimą ir pasekmes, kurių dėl jo pasyvumo kyla atsižvelgiant į išnykusią teisę remtis galimu sutarties sąlygų nesąžiningumu, ir, antra, atlikus šią kontrolę priimtas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, kad būtų galima nustatyti šiuo atveju nagrinėtas sąlygas ir priežastis (nors ir glaustas), dėl kurių teismas nusprendė, kad šios sąlygos nėra nesąžiningos. Šiuos reikalavimus atitinkantis teismo sprendimas gali užkirsti kelią vėl tikrinti galimą sutarties sąlygų nesąžiningumą vėlesniame procese (2024 m. vasario 29 d. Sprendimas Investcapital, C‑724/22, EU:C:2024:182, 45 punktas).

36

Nagrinėjamu atveju iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, jog remiantis taikytinais nacionalinės teisės aktais pagal res judicata galios principą draudžiama, kad pagrindas, kuris gali būti išnagrinėtas ex officio, kaip antai tariamas sutarties sąlygos nesąžiningumas, būtų nagrinėjamas per procesą, vykstantį perdavus bylą nagrinėti iš naujo, esant tokioms aplinkybėms, kai šiuo pagrindu nebuvo remtasi arba kai jis nebuvo nurodytas vykstant procesui, per kurį buvo priimtas kasacinio teismo sprendimas, todėl rėmimasis tokiu pagrindu yra neišvengiamai nesuderinamas su to sprendimo rezoliucinės dalies turiniu.

37

Taip pat paaiškėjo, kad su pagrindine byla susijusiuose teismo sprendimuose, kurie nurodyti šio sprendimo 13, 14 ir 16 punktuose, nei pirmosios instancijos teisėjai, nei Corte suprema di cassazione (Aukščiausiasis Kasacinis Teismas) neanalizavo galimo pagrindinėje byloje nagrinėjamos netesybų sąlygos nesąžiningumo.

38

Vis dėlto, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš tiesų buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame netiesiogiai pripažįstamas šios netesybų sąlygos galiojimas, nes nacionalinių teismų sprendimas sumažinti baudos dydį logiškai reiškia, kad minėta sąlyga yra galiojanti ir turi teisinių pasekmių. Taigi pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus konstatuotina, kad šios sąlygos galimas nesąžiningumo nagrinėjimas ex officio buvo netiesiogiai atliktas ir kad toks sprendimas turi res judicata galią, net jei šiuo klausimu nepateikta jokių motyvų. Dėl to neįmanoma atlikti šio sprendimo 30 ir 33–35 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje reikalaujamos kontrolės, nepaisant to, kad tebevyksta teismo procesas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos netesybų sąlygos.

39

Darytina išvada, kad dėl šių nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias iš vartotojo atimamos procesinės priemonės, leidžiančios jam ginti savo teises pagal Direktyvą 93/13, šių teisių apsauga tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga ir taip pažeidžiamas veiksmingumo principas.

40

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad potencialūs pirkėjai nesiėmė visiškai jokių veiksmų ir atitinkamos netesybų sąlygos nesąžiningumu rėmėsi tik nagrinėjant antrąjį kasacinį skundą.

41

Šiuo klausimu tiesa, kad veiksmingumo principo laikymasis negali visiškai kompensuoti atitinkamo vartotojo visiško neveikimo (2025 m. birželio 24 d. Sprendimo GR REAL, C‑351/23, EU:C:2025:474, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Vis dėlto nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad potencialūs pirkėjai dalyvavo visose teismo proceso stadijose ir – nors ir tik antrajame kasaciniame skunde – rėmėsi atitinkamos netesybų sąlygos nesąžiningumu. Todėl jų veiksmų negalima kvalifikuoti kaip visiškai pasyvių.

42

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis, siejamos su veiksmingumo principu ir Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias taikant res judicata galios principą nacionaliniam teismui, kuriam byla perduota nagrinėti iš naujo išnagrinėjus kasacinį skundą, neleidžiama savo iniciatyva patikrinti tariamai nesąžiningos sutarties sąlygos negaliojimo, kai, pirma, ankstesnėse teismo proceso stadijose vartotojas nesirėmė šios sąlygos nesąžiningumo pagrindu ir, antra, tokios sąlygos negaliojimo klausimo savo iniciatyva nekėlė nacionaliniai teismai procese, per kurį buvo priimtas kasacinio teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.