<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.55-20141201.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C‑558/15</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62015CC0558</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:785">EU:C:2016:785</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>8</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>8</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P>GENERALINIO ADVOKATO P. MENGOZZI IŠVADA – BYLA C-558/15</P><P>VIEIRA DE AZEVEDO IR KT.</P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Paolo Mengozzi Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20161019">2016 m. spalio 19 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑558/15</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Alberto José Vieira Azevedo,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Maria da Conceição Ferreira da Silva,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Carlos Manuel Ferreira Alves,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Rui Dinis Ferreira Alves,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Vítor José Ferreira Alves,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">prieš</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">C.E.D Portugal Unipessoal, Lda,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Instituto de Seguros de Portugal – Fundo de Garantia Automóvel</HT></P><P><HT TYPE="NORMAL">(Tribunal da Relação do Porto (Porto apeliacinis teismas, Portugalija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INDEX><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Automobilių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas</KEYWORD><KEYWORD>Atstovas žalos sureguliavimo reikalams</KEYWORD><KEYWORD>Draudimo įmonė</KEYWORD><KEYWORD>Įgaliojimai atstovauti teisme</KEYWORD><KEYWORD>Nukentėjusieji</KEYWORD><KEYWORD>Nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė narė</KEYWORD></INDEX><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I –</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įžanga</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT><DATE ISO="20071017">2007 m. spalio 17 d.</DATE> Ispanijos greitkelyje įvyko eismo įvykis, kurio metu vienas žmogus žuvo, o kitas buvo sužeistas. Vairuotojas Portugalijos pilietis, dirbantis Portugalijoje registruotoje bendrovėje, nesuvaldė šiai bendrovei išnuomotos transporto priemonės. Transporto priemonę, kurią vairuojant sukeltas eismo įvykis, jos savininkas buvo apdraudęs Ispanijoje įsteigtoje bendrovėje <HT TYPE="ITALIC">Helvetia Seguros</HT>, o jos paskirtoji atstovė Portugalijoje yra <HT TYPE="ITALIC">C.E.D. Portugal Unipessoal, Lda</HT> (toliau – C.E.D.). Ieškovai pagrindinėje byloje yra, pirma, išgyvenęs nukentėjusysis ir, antra, per eismo įvykį žuvusio asmens teisių perėmėjai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Siekdami Portugalijos pirmosios instancijos teisme gauti žalos atlyginimą, ieškovai pagrindinėje byloje kaip pagrindinę atsakovę patraukė C.E.D., o subsidiariai – <HT TYPE="ITALIC">Fundo de Garantia Automóvel</HT> (toliau – FGA). Vis dėlto, remdamasis, be kita ko, C.E.D. ir <HT TYPE="ITALIC">Helvetia Seguros</HT> sudarytos atstovavimo sutarties turiniu, teismas konstatavo, kad C.E.D. neturi teisės būti atsakovė, ir ieškinį atmetė.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ieškovai pagrindinėje byloje apskundė šį sprendimą apeliacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šio teismo nuomone, nėra nacionalinės nuostatos, pagal kurią draudimo įmonių atstovams Portugalijoje, vykdantiems savo veiklą kitos valstybės narės teritorijoje, suteikiama teisė būti atsakovais Portugalijos teisme, jeigu asmuo, nukentėjęs nuo kelių eismo įvykio ne jo gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P>Nors nacionalinės teisės aktai nėra aiškūs remiantis bylos medžiaga, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinei bylai reikšminga ir taikytina nuostata yra <DATE ISO="19851231">1985 m. gruodžio 31 d.</DATE> Dekreto įstatymo Nr. 522/85 dėl privalomojo automobilių civilinės atsakomybės draudimo, iš dalies pakeisto Dekretu įstatymu Nr. 72‑A/2003 (toliau – iš dalies pakeistas Dekretas įstatymas Nr. 522/85), 43 straipsnis. Pagal šią nuostatą Portugalijoje įsteigtos draudimo bendrovės, trečiojoje valstybėje buveinę turinčios bendrovės ir Portugalijoje esantys filialai įpareigojami kiekvienoje kitoje Sąjungos valstybėje narėje paskirti atstovą, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>kuris būtų atsakingas už žalos, kilusios kitoje valstybėje nei nukentėjusiojo gyvenamosios vietos valstybė, vertinimą ir sureguliavimą nukentėjusiojo gyvenamosios vietos šalyje<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/> (iš dalies pakeisto Dekreto įstatymo Nr. 522/85 43 straipsnio 1 dalis). Jame taip pat apibrėžiami įpareigojimai, kuriuos minėtas atstovas turi vykdyti: jis turi turėti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>pakankamai įgaliojimų atstovauti draudimo bendrovei santykiuose su nukentėjusiaisiais asmenimis &lt;…&gt; ir visiškai patenkinti jų reikalavimus atlyginti žalą<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> (iš dalies pakeisto Dekreto įstatymo Nr. 522/85 43 straipsnio 3 dalis), jis renka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>visą būtiną informaciją, susijusią su nagrinėjamos žalos sureguliavimu<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/>, ir imasi <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>būtinų priemonių derėtis dėl žalos sureguliavimo<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> (iš dalies pakeisto Dekreto įstatymo Nr. 522/85 43 straipsnio 4 dalis).</P><P>Nors Teisingumo Teismui nepriklauso nustatyti, kokia nacionalinė teisė taikytina pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms, reikia pažymėti, jog iš dalies pakeisto Dekreto įstatymo Nr. 522/85 43 straipsniu siekiama reglamentuoti <HT TYPE="ITALIC">kitų valstybių narių teritorijoje esančių</HT> atstovų statusą, jeigu draudimo bendrovė turi buveinę ar filialą Portugalijoje, kaip raginama Direktyvos 2000/26 15 konstatuojamojoje dalyje. Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą kalbama apie Ispanijoje buveinę turinčios draudimo įmonės atstovą, Portugalijoje atsakingą už žalos sureguliavimą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo nuostatos, kuria būtų apibrėžtas Portugalijoje esančių atstovų statusas ir funkcijų aprėptis.</P></NOTE>, kuriame dalyvavo vienos iš minėtų bendrovių apdrausta transporto priemonė, pareiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo. Minėtas teismas taip pat teigia, kad ir Portugalijos teismų praktikoje, ir doktrinoje dėl šio aspekto laikomasi labai skirtingų pozicijų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad buveinę vienoje iš Sąjungos valstybių narių turinčioms draudimo įmonėms nustatytas įpareigojimas kiekvienoje kitoje valstybėje narėje turėti atstovą pagrįstas <DATE ISO="20000516">2000 m. gegužės 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva) (toliau – Direktyva 2000/26)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="181" PAGE.FIRST="65" DATE.PUB="2000">OL L 181, 2000, p. 65</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 3 t., p. 331.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Iš tiesų Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>atstovas žalų sureguliavimo reikalams kaupia visą žalų atlyginimui reikalingą informaciją ir imasi būtinų priemonių, kad būtų susitarta dėl žalų atlyginimo. Reikalavimas paskirti atstovą žalų sureguliavimo reikalams neatima iš žalą patyrusios šalies ar jos draudimo įmonės teisės iškelti ieškinį tiesiogiai autoavariją sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis 1 straipsnyje minėtais atvejais ir visiškai patenkinti jų reikalavimus. Jis privalo galėti nagrinėti žalų sureguliavimo klausimus valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, valstybine kalba (kalbomis)<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Direktyvos 2000/26, iš dalies pakeistos <DATE ISO="20050511">2005 m. gegužės 11 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (toliau – Direktyva 2005/14)<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="149" PAGE.FIRST="14" DATE.PUB="2005">OL L 149, 2005, p. 14</REF.DOC.OJ>.</P></NOTE>, 4 straipsnio 8 dalyje patikslinta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>atstovo žalos sureguliavimo reikalams paskyrimas savaime nėra filialo, kaip apibrėžta [<DATE ISO="19920618">1992 m. birželio 18 d.</DATE> Tarybos direktyvos 92/49/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su tiesioginiu draudimu, išskyrus gyvybės draudimą, derinimo, iš dalies keičiančios<?PAGE NO="3"?> direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva)], 1 straipsnio b punkte, atidarymas, o atstovas žalų sureguliavimo reikalams nelaikomas draudimo įstaiga, kaip apibrėžta Direktyvos 88/357/EEB 2 straipsnio c punkte, arba &lt;…&gt; įstaiga, kaip apibrėžta &lt;…&gt; Reglamente (EB) Nr. 44/2001 &lt;…&gt;<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali išspręsti nagrinėjamos bylos vien aiškindamas Direktyvos 2000/26 nuostatas, jeigu Teisingumo Teismas nepateiktų išaiškinimo, nes sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>pakankami įgaliojimai<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>, kuriuos turi turėti atstovas žalos sureguliavimo reikalams, nėra tokia aiški, kad būtų galima nustatyti, ar ji apima nuo kelių eismo įvykių nukentėjusių asmenų galimybę tiesiogiai paduoti šį atstovą į savo gyvenamosios vietos valstybės teismus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Kilus Sąjungos teisės aiškinimo sunkumų, <HT TYPE="ITALIC">Tribunal da Relação do Porto</HT> (Porto apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir sprendimu (jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo <DATE ISO="20151102">2015 m. lapkričio 2 d.</DATE>) kreiptis į Teisingumo Teismą su šiais prejudiciniais klausimais:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>1.</NO.P><TXT>Ar pagal [Direktyvos 2000/26 16a konstatuojamąją dalį, įtrauktą Direktyva 2005/14], ir pagal [Direktyvos 2000/26] 4 straipsnio 4, 5 ir 8 dalis leidžiama pareikšti ieškinį draudimo bendrovės, nevykdančios veiklos šalyje, kurios teisme jai pareiškiamas ieškinys dėl per eismo įvykį padarytos žalos atlyginimo, atstovui?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Teigiamo atsakymo atveju, ar minėta galimybė pareikšti ieškinį tokiam atstovui priklauso nuo konkrečių jo ir draudimo bendrovės sudarytos atstovavimo sutarties sąlygų?<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></P></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Rašytines pastabas dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikė FGA, Portugalijos Respublika ir Europos Komisija.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II –</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinė analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Kokia yra nuostatos, pagal kurią atstovas žalų sureguliavimo reikalams pagal Direktyvą 2000/26 turi turėti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis &lt;…&gt; ir visiškai patenkinti jų reikalavimus<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalis.</P></NOTE>, reikšmė? Ar taip Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino į šios direktyvos taikymo sritį patenkantiems nukentėjusiesiems numatyti galimybę pareikšti ieškinį tiesiogiai gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose? Tai ir yra pagrindinė teisinė problema, keliama prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudiciniais klausimais, – juos nagrinėsiu kartu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Pagal nusistovėjusią teismo praktiką aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos tekstą, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P>Žr. <DATE ISO="20150326">2015 m. kovo 26 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Litaksa</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑556/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2015:202">EU:C:2015:202</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0023">23</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR> ir jame nurodyta teismo praktika).</P></NOTE>. Pirmiausia analizuosiu atstovo žalų sureguliavimo reikalams statusą, kuris yra apibrėžtas direktyvų 2000/26 ir 2005/14 nuostatose. Tada tekstinę analizę reikės papildyti konteksto, teleologine ir sistemine nagrinėjamų teisės aktų analize.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="4"?><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>A –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Atstovas žalų sureguliavimo reikalams, kaip jis suprantamas pagal direktyvas 2000/26 ir 2005/14</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Kaip ir pati Europa, civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojantys teisės aktai, atsiradę dėl variklinių transporto priemonių judėjimo, nebuvo sukurti per vieną dieną, kaip tai rodo paeiliui keletas direktyvų, kurios buvo priimamos atsižvelgiant į teisės aktų leidėjui rūpimų klausimų raidą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P>Norėčiau priminti, kad pirmoji direktyva yra <DATE ISO="19720424">1972 m. balandžio 24 d.</DATE> Tarybos direktyva Nr.°72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="103" DATE.PUB="1972">OL L 103</REF.DOC.OJ>, 1972, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 10). Tada buvo priimta <DATE ISO="19831230">1983 m. gruodžio 30 d.</DATE> Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="008" DATE.PUB="1983">OL L 8</REF.DOC.OJ>, 1984, p. 17; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 3), o vėliau – <DATE ISO="19900514">1990 m. gegužės 14 d.</DATE> Trečioji Tarybos direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="129" DATE.PUB="1990">OL L 129</REF.DOC.OJ>, 1990, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 1 t., p. 249) ir Direktyva 2000/26. Šios direktyvos taip pat buvo iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14, tada kodifikuotos <DATE ISO="20090916">2009 m. rugsėjo 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="263" PAGE.FIRST="11" DATE.PUB="2009">OL L 263, 2009, p. 11</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams buvo numatytas tik Direktyvoje 2000/26, t. y. ketvirtojoje šios srities direktyvoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Šios direktyvos tikslas – panaikinti ankstesnių direktyvų spragas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P>Žr. Direktyvos 2000/26 8 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE> nustatant <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>specialias nuostatas, taikomas žalą patyrusioms šalims, kurioms turi būti išmokėtas atlyginimas už nuostolius ar sužalojimus, patirtus autoavarijose, kurios įvyko ne toje valstybėje narėje, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, ir kurie buvo sukelti transporto priemonėmis, kurios yra apdraustos ir kurių įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors valstybėje narėje<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P>Direktyvos 2000/26 1 straipsnis. Taip pat žr. Direktyvos 2000/26 11 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>. Šiuo požiūriu visos draudimo įmonės kiekvienoje valstybėje narėje, išskyrus valstybę, kurioje jos yra gavusios oficialų leidimą, laisvai paskiria<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Galimybė laisvai pasirinkti atstovą, atsakingą už žalos sureguliavimą, užtikrinama Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 2 dalimi.</P></NOTE> atstovą žalų sureguliavimo reikalams, kuris turi gyventi arba būti įsteigtas toje valstybėje narėje, kuriai jis yra paskirtas, ir kurio užduotis yra tvarkyti ir sureguliuoti reikalavimus atlyginti žalą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 1 dalis.</P></NOTE>. Šiuo tikslu jis turi kaupti visą būtiną informaciją, imtis būtinų priemonių, kad būtų susitarta dėl žalos sureguliavimo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 4 dalis. Taip pat žr. Direktyvos 2000/26 15 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>, ir turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su nukentėjusiaisiais ir <HT TYPE="ITALIC">visiškai</HT> patenkinti jų reikalavimą atlyginti žalą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalis.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Kartu Sąjungos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>reikalavimas paskirti atstovą žalų sureguliavimo reikalams <HT TYPE="ITALIC">neatima</HT> iš žalą patyrusios šalies ar jos draudimo įmonės teisės iškelti ieškinį tiesiogiai eismo įvykį sukėlusiam asmeniui ar jo draudimo įmonei<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 4 dalis. Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Šis patikslinimas nebūtų reikalingas, jeigu teisės aktų leidėjas nebūtų manęs, kad ieškinys teisme gali būti pareikštas pačiam atstovui žalų sureguliavimo reikalams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Galiausiai teisės aktų leidėjas turėjo patikslinti, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams paskyrimas savaime nėra filialo atidarymas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Kaip tai suprantama pagal Direktyvos 92/49 1 straipsnio b punktą (žr. Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 8 dalį).</P></NOTE> ir kad pats atstovas negali būti laikomas draudimo įstaiga<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Žr. Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 8 dalį su pakeitimais, padarytais Direktyva 2005/14.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>Atstovo žalų sureguliavimo reikalams misija, funkcijos ir pareigos Direktyvoje 2009/103<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Žr. Direktyvos 2009/103 34–40, 43, 47 ir 50 konstatuojamąsias dalis ir Direktyvos 2009/103 21 ir 22 straipsnius. Pažymėtina, kad Direktyva 2009/103 Direktyvos 2000/26 4 straipsnio turinys buvo tiesiog pertvarkytas ir padalytas į du atskirus straipsnius.</P></NOTE>, kuri buvo tik kodifikavimo direktyva, išliko nepakitusios. Tai rodo, kad šiame dokumente nebuvo niekaip patikslinta, ką apima <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>pakankami įgaliojimai<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalį ir Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalį.</P></NOTE>, ir kad teisės aktų leidėjas nepareiškė aiškios pozicijos dėl to, ar asmenys,<?PAGE NO="5"?> nukentėję nuo įvykusio už nacionalinės teritorijos ribų eismo įvykio, gali savo gyvenamosios vietos teismuose pareikšti ieškinį tiesiogiai atstovui žalų sureguliavimo reikalams, aiškiai neatmesdamas šios galimybės. Todėl išvada, kurią Teisingumo Teismas padarė dėl Direktyvos 2009/103 21 straipsnio 5 dalies, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>šioje tokio atstovavimo tikslus įtvirtinančioje nuostatoje nepatikslinama atitinkamais tikslais suteikiamų įgaliojimų apimtis<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0018">18</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, visiškai pritaikoma kalbant apie Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalį. Todėl būtina atlikti konteksto, teleologinę ir sisteminę analizę.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P>B –</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Konteksto, teleologinė ir sisteminė analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT>Analizuojant Direktyvos 2000/26 tekstą išaiškėjo, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>pakankami įgaliojimai<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/> turi būti apibrėžiami taip, kad jis galėtų užtikrinti dvi pagrindines jam patikėtas užduotis, t. y. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/><HT TYPE="ITALIC">visiškai</HT> patenkinti [nukentėjusiųjų] reikalavimus [atlyginti žalą]<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalis. Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Tačiau šių Direktyvos 2000/26 nuostatų pažodinio pakartojimo nepakanka, nes reikia atsižvelgti ir į jos konstatuojamosiose dalyse pateiktus paaiškinimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas patikslino, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams paskyrimas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>neturi įtakos nei kiekvienu atskiru atveju taikomai materialinei teisei, nei jurisdikcijos klausimams<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Direktyvos 2000/26 13 konstatuojamoji dalis.</P></NOTE>. Šis patikslinimas dėl taikytinos materialinės teisės ir teismų jurisdikcijos nustatymo leidžia suprasti, jog šiam atstovui gali būti leista dalyvauti teisme. Dar patikslinta ir tai, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams veiklos nepakanka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>norint suteikti jurisdikciją valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, teismams, &lt;…&gt; jei to nenumato tarptautinės privatinės teisės taisyklės dėl jurisdikcijos suteikimo<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Direktyvos 2000/26 16 konstatuojamoji dalis.</P></NOTE>. Taigi atstovo žalų sureguliavimo reikalams dalyvavimas galimuose teisminiuose ginčuose tikrai nėra atmetamas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Šalia atsargumo priemonių, kurių teisės aktų leidėjas ėmėsi dėl atstovo žalų sureguliavimo reikalams dalyvavimo nustatant galimo poveikio jurisdikcijos ir tarptautinės privatinės teisės taisykles, nukentėjusiesiems pripažįstama teisė pareikšti tiesioginį ieškinį kitos valstybės narės teritorijoje įsteigtai draudimo įmonei. Tačiau ši teisė pareikšti ieškinį yra pateikiama ne kaip išimtinis būdas teismo tvarka sureguliuoti žalos atlyginimo klausimą, o tik kaip teisė, kuri <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/><HT TYPE="ITALIC">logiškai papildo</HT> tokio atstovo paskyrimą ir &lt;…&gt; pagerina [nukentėjusiųjų] <HT TYPE="ITALIC">teisinę padėtį</HT><QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Direktyvos 2000/26 14 konstatuojamoji dalis. Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Be to, priėmus <DATE ISO="20001222">2000 m. gruodžio 22 d.</DATE> Tarybos reglamentą Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="012" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2001">OL L 12, 2001, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k. 19 sk., 4 t., p. 42.</P></NOTE>, direktyvos preambulė buvo papildyta 16a konstatuojamąja dalimi<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Įtraukta į Direktyvą 2000/26 Direktyvos 2005/14 5 straipsniu.</P></NOTE>, kuria remiantis pagal minėto reglamento 11 straipsnio 2 dalį, siejamą su jo 9 straipsnio 1 dalies b punktu, nukentėjusieji <HT TYPE="ITALIC">gali</HT> pareikšti ieškinį teisme civilinės atsakomybės <HT TYPE="ITALIC">draudikui</HT> savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje. Taigi iš esmės nukentėjusieji taip pat gali pareikšti ieškinius draudimo įmonėms savo gyvenamosios vietos valstybės teismuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Aiškinant materialines direktyvos nuostatas ir konstatuojamąsias dalis, atrodo, kad nukentėjusieji turi galimybę pareikšti ieškinį teisme tiesiogiai draudimo įmonei arba jos atstovui, nes, atrodo, Sąjungos teisės aktų leidėjas paliko įtvirtintas abi šias ieškinio pareiškimo galimybes.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Skaitant konstatuojamąsias dalis šiek tiek aiškėja Direktyvos 2000/26 vidinė logika. Tik dar reikia patikrinti, ar mano tarpinės išvados, grindžiamos šios direktyvos teksto ir konteksto aiškinimu, nepaneigia jos teleologinis aiškinimas, kurį reikia pateikti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Direktyva 2000/26 siekiama užtikrinti panašų vertinimą nuo kelių eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, nepaisant įvykio vietos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Pagal analogiją žr. <DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Tam būtina atsižvelgti į objektyvų situacijos, kurioje atsidūrė nukentėjusieji nuo eismo įvykių už jų gyvenamosios vietos valstybės narės teritorijos ribų, skirtumą, siekiant kompensuoti šią situaciją ir taip padėti nukentėjusiesiems atlikti būtinus formalumus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P>Žr. <DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Teisingumo Teismo požiūriu, formalumų palengvinimas yra esminė atstovo žalų sureguliavimo reikalams funkcija<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Pavyzdžiui, šiuo klausimu pagal Direktyvoje 2000/26 nustatytą sistemą numatyta, kad skundus galima pateikti šiam atstovui nukentėjusiojo kalba<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Ten pat.</P></NOTE> ir kad su šiuo atstovu prieš atlyginant žalą turi būti galima sutvarkyti visus pirminius formalumus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Savaime suprantama, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>teisės būti atsakovu<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/>, t. y. <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>galimybės gintis<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>, pripažinimas atstovui žalų sureguliavimo reikalams<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Generalinio advokato M. Darmon išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Parlamentas / Taryba</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>302/87</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1988:263">EU:C:1988:263</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0008">8</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> visiškai atitiktų direktyva siekiamą tikslą. Iš tiesų nukentėjusieji visus <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>pirminius formalumus<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0024">24</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> tvarko būtent su šiuo atstovu, be to, jis gali būti vienintelis jų kontaktinis asmuo. Todėl logiška, jog galiausiai reikėtų pripažinti, kad šių nukentėjusiųjų draudimo įmonės atstovui pareikštas ieškinys teisingai, juo labiau kad žalos atlyginimo procese jam yra suteiktas aktyvus vaidmuo. Mano supratimu, siekiant visiškai patenkinti reikalavimus atlyginti žalą, o tai pagal Direktyvą 2000/26 yra vienas iš atstovui žalų sureguliavimo reikalams pavestų uždavinių, būtina, kad jam per teismo procesą, nesvarbu, kokį, galėtų būti priskirtas atsakovo vaidmuo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Manau, dėl to pagerėtų ir nukentėjusiųjų teisinė padėtis, kaip nurodyta Direktyvos 2000/26 14 konstatuojamojoje dalyje. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes, šiems nukentėjusiesiems būtų sunku suvokti, jeigu jų ieškinys, atsižvelgiant į draudimo įmonę ir atstovą žalų sureguliavimo reikalams siejančius glaudžius ryšius, būtų atmestas dėl gana formalaus motyvo, t. y. todėl, kad jis pareikštas šiam atstovui, o ne pačiai draudimo įmonei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Vis dėlto dauguma suinteresuotųjų šalių, dalyvavusių rašytinėje proceso dalyje, primygtinai tvirtino, jog Teisingumo Teismas <DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P><REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>.</P></NOTE> konstatavo, kad atstovo žalų sureguliavimo reikalams įgaliojimai yra riboti ir kad šis apribojimas reiškia, jog šiam atstovui byla negali būti keliama nukentėjusių asmenų gyvenamosios vietos valstybės narės teismuose. Mano nuomone, šis teiginys grindžiamas neteisingu nagrinėjamo sprendimo aiškinimu, todėl turiu prie jo sugrįžti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Toje byloje reikėjo išsiaiškinti, ar sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>pakankami įgaliojimai<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/> turi apimti atstovo žalų sureguliavimo reikalams įgaliojimus teisėtai gauti teismo dokumentus, kurie yra būtini bylai dėl žalos atlyginimo iškelti kompetentingame teisme.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>nukentėjusieji turi turėti galimybę savo gyvenamosios vietos valstybėje narėje pasinaudoti turima teise gauti žalos atlyginimą iš už įvykį atsakingo asmens draudimo bendrovės šioje valstybėje paskirto <HT TYPE="ITALIC">atstovo</HT> žalos sureguliavimo reikalams<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0019">19</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Jis toliau tęsė, jog Direktyvos 2009/103 37 konstatuojamojoje<?PAGE NO="7"?> dalyje, kuri atitinka Direktyvos 2000/26 15 konstatuojamąją dalį, valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad nagrinėjamiems atstovams būtų suteikti pakankami įgaliojimai atstovauti draudimo įmonei ne tik santykiuose su nukentėjusiaisiais, bet ir su nacionalinės valdžios institucijomis, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>o prireikus ir teismuose, jei tai suderinama su teismų jurisdikciją reglamentuojančia tarptautine privatine teise<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0020">20</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Jis padarė išvadą, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>[Direktyvoje 2000/26] numatytas draudimo įmonių atstovavimas apim[a], kiek tai neprieštarauja tarptautinės privatinės teisės normoms, tokį atstovavimą, kuris leistų žalą patyrusiems asmenims veiksmingai kreiptis į nacionalinius teismus su ieškiniu dėl patirtos žalos atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0021">21</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>. Ši praktika yra svarbi šiai bylai, kiek ji susijusi su teisės būti atsakovu klausimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Tačiau, gana plačiai pripažinęs atstovo žalų sureguliavimo reikalams įgaliojimus, Teisingumo Teismas, pakartodamas savo generalinio advokato išvadą, patikslino, jog iš Direktyvos 2000/26 parengiamųjų darbų matyti, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>prie įgaliojimų, kurie turi būti suteikti draudiko atstovui nukentėjusiojo asmens gyvenamosios vietos valstybėje, teisės aktų leidėjas siekė priskirti, <HT TYPE="ITALIC">kad ir ribotą</HT>, įgaliojimą, leidžiantį priimti įteikiamus teismo dokumentus, nes tai neturėtų turėti poveikio teismų jurisdikciją reglamentuojančioms tarptautinės privatinės teisės normoms<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P><DATE ISO="20131010">2013 m. spalio 10 d.</DATE> Sprendimas <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:650">EU:C:2013:650</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0022">22</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>). Kursyvu išskirta mano.</P></NOTE>. Taigi pastarasis teiginys tinka tik tiek, kiek tai susiję su konkrečiais atstovo įgaliojimais gauti draudimo įmonei skirtus dokumentus, jeigu jai yra pareiškiamas ieškinys.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Šioje byloje nagrinėjamas visiškai kitoks atvejis. Iš tiesų kalbama ne apie draudimo įmonei pareikštą ieškinį per jį gavusį atstovą, o apie nukentėjusiųjų galimybę atstovą žalų sureguliavimo reikalams nurodyti savo ieškinyje kaip atsakovą. Pirmuoju atveju gali pagrįstai kilti keblių klausimų, susijusių su draudimo įmonės kaip atsakovės statusu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Savo išvadoje byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:359">EU:C:2013:359</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) generalinis advokatas P. Cruz Villalón pabrėžė, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>įgaliojimo atstovauti &lt;…&gt; tikslas nėra gynyba vykstant teismo procesui ar bendro pobūdžio atstovavimas &lt;…&gt; Atstovavimas &lt;…&gt; apima tik teisę priimti įteikiamus teismo dokumentus, tačiau tai neturi poveikio [draudimo įmonės] statusui ar juo labiau sąlygoms, kuriomis ji turi užtikrinti savo gynybą<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/> (jo išvados 17 punktas). Vis dėlto byloje <HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT> ieškinys, dėl kurio pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, buvo aiškiai pareikštas tik draudimo įmonei.</P></NOTE>, todėl atsiranda pagrindas pripažinti atstovui žalų sureguliavimo reikalams tik ribotus atstovavimo įgaliojimus, kaip tai ir padarė Teisingumo Teismas. Antruoju atveju bent jau pirmiausia kalbama apie paprastesnį dviejų subjekų, t. y. nukentėjusiojo (ieškovo) ir atstovo žalos sureguliavimo reikalams, tarpusavio santykį, į kurį atsižvelgiant reikia nustatyti, ar jis turi teisę ginti draudimo įmonę teisme.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Būtent šiuo analizės etapu aiškėja, kad, priešingai, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas leidžia suprasti savo antruoju klausimu, atstovo žalų sureguliavimo reikalams teisės būti atsakovu klausimas yra visiškai atskiras, nesusijęs su konkrečiu įgaliojimų, siejančių šį atstovą su draudimo įmone, turiniu. Kad nukentėjusieji būtų vertinami vienodai ir jiems būtų lengviau atlikti formalumus, taip pat ir tais atvejais, kai jiems tenka dalyvauti teisme, atstovo žalų sureguliavimo reikalams teisė būti paduotam į teismą kaip atsakovui niekaip negali priklausyti nuo jį ir draudimo bendrovę siejančių sutartinių santykių. Tas pats pasakytina apie Direktyvoje 2000/26 nukentėjusiųjų naudai nustatytų žalos atlyginimo priemonių ir procedūrų nuspėjamumą. Kitaip tariant, šioje direktyvoje įtvirtintas toks teisinis atstovavimas, kad jo nutraukimas vien šalių valia neįsivaizduojamas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Jeigu Teisingumo Teismas teigiamai atsakytų į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pirmąjį klausimą, ar tai pakenktų, kaip teigia Komisija, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>trapiai pusiausvyrai, siejamai su nuostatomis dėl tarptautinės teismų jurisdikcijos ir taikytinos teisės, jeigu būtų pareiškiamas tarptautinių elementų turintis ieškinys dėl žalos, patirtos per eismo įvykius, atlyginimo<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Generalinio advokato P. Cruz Villalón išvada byloje <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Spedition Welter</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑306/12</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2013:359">EU:C:2013:359</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0029">29</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>?</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Nemanau, kad taip būtų. Teisės aktų leidėjo rūpestis dėl tarptautinės privatinės teisės normų ir teismų jurisdikcijos nustatymo būtų pagrįstas, jeigu ieškinys būtų pareikštas draudimo įmonei. Tačiau dabar mums kyla kitas klausimas, nes nereikia nustatyti nei jurisdikciją turinčio teismo, nei bylai taikytinos teisės. Tiesiog reikia išsiaiškinti, ar atstovas žalų sureguliavimo reikalams gali būti atsakovas. Be to, Teisingumo Teismo atsakymas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui niekaip iš anksto nenulemia Portugalijos teismų jurisdikcijos nustatymo, kaip rodo tai, kad pagrindinės bylos šalys diskutavo dėl to per posėdį, nes nebuvo tikros, kokia yra tikroji vieno iš ieškovų gyvenamosios vietos valstybė. Taigi atsakovo statusas yra visiškai skirtinga sąvoka nei teismų jurisdikcija. Jeigu būtų teigiama priešingai, Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalyje esanti nuostata, kad atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi turėti <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>pakankamus įgaliojimus<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>, kad visiškai patenkintų nukentėjusiųjų reikalavimus atlyginti žalą, bent netiesiogiai galėtų atrodyti kaip specialiosios jurisdikcijos nuostata, taikytina taisyklėms, kuriomis reglamentuojama tarptautinė teismų jurisdikcija,<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Kitaip tariant, įpareigojimas suteikti atstovui žalos sureguliavimo reikalams pakankamus įgaliojimus, kad jis visiškai patenkintų nukentėjusiųjų reikalavimus, yra toks griežtas, kad nebūtų jokios prasmės jo aiškinti taip, kad jis nesuteikia galimybės šiems nukentėjusiesiems kelti bylos minėtam atstovui teisme.</P></NOTE>. Atsižvelgiant į tai ir į teisės aktų leidėjo atkaklumą šiuo klausimu, galbūt reikėtų priminti šį apribojimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Taigi dėl visų pirmiau nurodytų priežasčių laikausi nuomonės, jog Direktyvos 2000/26 4 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad pakankami įgaliojimai, kuriuos turi turėti atstovas žalų sureguliavimo reikalams, apima galimybę būti paduotam į teismą kaip atsakovui, jeigu ieškinį teisme šioje direktyvoje nurodytomis sąlygomis pareiškia Direktyvos 2000/26 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti nukentėjusieji nuo kelių eismo įvykių, nes draudimo įmonės ir šio atstovo sudarytos sutarties sąlygos negali paveikti šio atstovo teisės būti atsakovu.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III –</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į pateiktus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">Tribunal da Relação do Porto</HT> (Porto apeliacinis teismas) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><DATE ISO="20000516">2000 m. gegužės 16 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva) 4 straipsnio 5 dalį reikia aiškinti taip, kad pakankami įgaliojimai, kuriuos turi turėti atstovas žalos sureguliavimo reikalams, apima galimybę būti paduotam į teismą kaip atsakovui, jeigu ieškinį teisme šioje direktyvoje nurodytomis sąlygomis pareiškia Direktyvos 2000/26 1 straipsnio 1 dalyje nurodyti nukentėjusieji nuo kelių eismo įvykių, nes draudimo įmonės ir šio atstovo sudarytos sutarties sąlygos negali paveikti šio atstovo teisės būti atsakovu.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>