–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato E. De Bonis,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos P. Cottin ir J.‑C. Halleux,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos R. Kanitz ir J. Möller,

–

(Ištaisyta 2020 m. birželio 8 d. nutartimi) Graikijos vyriausybės, atstovaujamos E.‑M. Mamouna, A. Magrippi ir K. Georgiadis,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos E. de Moustier, A. Alidière ir D. Colas,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman ir M. Noort,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Falk, C. Meyer-Seitz, H. Shev, J. Lundberg ir H. Eklinder,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos N. Gossement ir B.‑R. Killmann,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl SESV 18 ir 21 straipsnių išaiškinimo.

2

Šie prašymai pateikti nagrinėjant HB ir IC ginčus su Istituto nazionale della previdenza sociale (INPS) (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas, Italija) dėl šio instituto atsisakymo mokėti jiems senatvės pensiją neatskaičius Italijos mokesčių.

Teisinis pagrindas

3

Convenzione tra la Repubblica italiana e la Repubblica portoghese per evitare le doppie imposizioni e prevenire l’evasione fiscale in materia di imposte sul reddito (Italijos Respublikos ir Portugalijos Respublikos sutartis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių vengimo prevencijos pajamų mokesčių srityje), pasirašytos 1980 m. gegužės 14 d. Romoje ir Italijos Respublikos ratifikuotos 1982 m. liepos 10 d. legge n. 562 (Įstatymas Nr. 562) (GURI, Nr. 224 paprastasis priedas, 1982 m. rugpjūčio 16 d.) (toliau – Italijos ir Portugalijos sutartis), 18 straipsnyje nustatyta:

4

Italijos ir Portugalijos sutarties 19 straipsnio 2 dalyje numatyta:

Pagrindinės bylos ir prejudicinis klausimas

5

Italijos piliečiai HB ir IC yra buvę Italijos viešojo sektoriaus tarnautojai. Jie abu gauna INPS mokamą senatvės pensiją. Persikėlę nuolat gyventi į Portugaliją, 2015 m. jie pateikė INPS prašymus gauti savo mėnesinę senatvės pensijos sumą, neatskaičius Italijos Respublikos mokesčio prie šaltinio, kaip numatyta Italijos ir Portugalijos sutarties 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje. INPS atmetė šiuos prašymus ir nurodė, kad pagal Italijos ir Portugalijos sutarties 19 straipsnį, skirtingai nei Italijos privačiame sektoriuje dirbę pensininkai, į pensiją išėję Italijos viešojo sektoriaus tarnautojai apmokestinami tik Italijoje. HB ir IC apskundė šiuos sprendimus prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui – Corte dei conti – Sezione Giurisdizionale per la Regione Puglia (Audito Rūmai – Apulijos regiono bylas teismine tvarka nagrinėjantis skyrius, Italija).

6

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad Italijos ir Portugalijos sutartyje įtvirtintas akivaizdžiai skirtingas požiūris į Italijos privačiame sektoriuje ir jos viešajame sektoriuje dirbusius pensininkus, gyvenančius Portugalijoje, nes pirmiesiems netiesiogiai taikoma palankesnė apmokestinimo tvarka nei antriesiems, o tai, anot šio teismo, yra judėjimo laisvės, kiekvienam Europos Sąjungos piliečiui garantuojamos pagal SESV 21 straipsnį, kliūtis.

7

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad skirtinga Italijos piliečių, persikėlusių nuolat gyventi į Portugaliją, senatvės pensijų apmokestinimo tvarka, atsižvelgiant į tai, ar jie yra buvę viešojo sektoriaus tarnautojai, ar privataus sektoriaus darbuotojai, yra pagal SESV 18 straipsnį draudžiama diskriminacija dėl pilietybės, nes tam, kad būtų apmokestinami Portugalijoje, antriesiems pakanka įvykdyti gyvenamosios vietos sąlygą, o pirmieji turi įgyti ir Portugalijos pilietybę.

8

Šiomis aplinkybėmis Corte dei conti – Sezione Giurisdizionale per la Regione Puglia (Audito Rūmai – Apulijos regiono bylas teismine tvarka nagrinėjantis skyrius) nutarė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti tokį prejudicinį klausimą (šis klausimas identiškai suformuluotas abiejose sujungtose bylose):

Dėl prejudicinio klausimo

9

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriose numatyta, kad kitoje valstybėje narėje gyvenančio asmens, kuris visas pajamas gavo pirmojoje valstybėje narėje, bet neturi antrosios valstybės narės pilietybės, pajamos apmokestinamos tik pirmojoje valstybėje narėje, todėl šiam asmeniui netaikomos antrosios valstybės narės suteikiamos mokesčių lengvatos.

10

Visų pirma primintina, kad iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog vykstant nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrai, įtvirtintai SESV 267 straipsnyje, pastarasis nacionaliniam teismui turi pateikti naudingą atsakymą, kuris leistų išnagrinėti jam pateiktą bylą. Į tai atsižvelgdamas Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (2020 m. kovo 3 d. Sprendimo Gómez del Moral Guasch, C‑125/18, EU:C:2020:138, 27 punktas).

11

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepatikslina, ar ieškovai pagrindinėse bylose persikėlė gyventi į Portugaliją nutraukę bet kokią profesinę veiklą, jis teigia, kad jų situacija patenka į SESV 21 straipsnio, kuriame reglamentuojamas laisvas Sąjungos piliečių judėjimas, taikymo sritį. Remdamasis šia SESV nuostata prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tarsi nurodo Teisingumo Teismui, kad ieškovai pagrindinėse bylose persikėlė gyventi kitur jau nutraukę bet kokią profesinę veiklą. Todėl Teisingumo Teismas nagrinės pateiktą klausimą, atsižvelgdamas tik į šią aplinkybę.

12

Antra, priešingai, nei savo rašytinėse pastabose teigia Belgijos ir Švedijos vyriausybės, SESV 18 straipsnis, kuriame įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas, taikytinas tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėse bylose.

13

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad kiekvienas Sąjungos pilietis gali remtis SESV 18 straipsnyje įtvirtintu diskriminacijos dėl pilietybės draudimu, jei pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, suteikta pagal SESV 21 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Raugevicius, C‑247/17, EU:C:2018:898, 27 ir 44 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2019 m. birželio 13 d. Sprendimo TopFit ir Biffi, C‑22/18, EU:C:2019:497, 29 punktą).

14

Galiausiai, trečia, pažymėtina, kad iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog Italijos ir Portugalijos sutarties 18 straipsnyje ir 19 straipsnio 2 dalyje (šios nuostatos suformuluotos taip pat, kaip ir 2014 m. redakcijos Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengtos pavyzdinės mokesčių sutarties dėl pajamų ir turto atitinkamos nuostatos) kompetencija mokesčių srityje, kiek tai susiję su pensijomis, paskirstoma Italijos Respublikai ir Portugalijos Respublikai, ir šiuo aspektu nurodyti įvairūs priskyrimo kriterijai, atsižvelgiant į tai, ar mokesčių mokėtojai dirbo privačiame, ar viešajame sektoriuje. Dėl pastarosios mokesčių mokėtojų kategorijos pasakytina, kad jie iš esmės apmokestinami pensiją mokančioje valstybėje narėje, išskyrus atvejus, kai turi kitos susitariančiosios valstybės, kurioje nuolat gyvena, pilietybę.

15

Iš šių pirminių pastabų matyti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal SESV 18 ir 21 straipsnius draudžiama apmokestinimo tvarka, numatyta dviejų valstybių narių sudarytoje sutartyje dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, pagal kurią šių valstybių kompetencija mokesčių srityje, kiek tai susiję su senatvės pensijų apmokestinimu, paskirstyta atsižvelgiant į tai, ar jų gavėjai dirbo privačiame, ar viešajame sektoriuje, o pastaruoju atveju – atsižvelgiant į tai, ar jie turi valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybę.

16

Šiuo klausimu primintina, kad gavęs prašymus priimti prejudicinius sprendimus siekiant išsiaiškinti, ar Sąjungos valstybių narių sudarytos sutartys dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo turi atitikti vienodo požiūrio principą ir apskritai Sąjungos pirminėje teisėje užtikrintas judėjimo laisves, Teisingumo Teismas nusprendė, kad valstybės narės, siekdamos pasiskirstyti mokestinę kompetenciją, gali dvišalėmis sutartimis dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo laisvai nustatyti priskyrimo kriterijus (2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Bukovansky, C‑241/14, EU:C:2015:766, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

17

Taip pat svarbu pažymėti, kad sutartimi dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, pavyzdžiui, Italijos ir Portugalijos sutartimi, siekiama tik išvengti, kad tos pačios pajamos nebūtų apmokestintos abiejose susitariančiosiose valstybėse, o ne užtikrinti, kad mokesčių mokėtojas nebus apmokestintas didesniais mokesčiais vienoje valstybėje, nei būtų apmokestintas kitoje valstybėje (pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Bukovansky, C‑241/14, EU:C:2015:766, 44 punktą).

18

Šiuo tikslu valstybėms narėms nėra neprotinga remtis tarptautinėje mokesčių praktikoje taikomais kriterijais ir, kaip šiuo atveju pasielgė Italijos Respublika ir Portugalijos Respublika (tai nurodyta šio sprendimo 14 punkte), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) parengta pavyzdine mokesčių sutartimi dėl pajamų ir turto; šios sutarties 2014 m. 19 straipsnio 2 dalyje numatyti tokie priskyrimo kriterijai, kaip valstybė mokėtoja ir pilietybė (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Gilly, C‑336/96, EU:C:1998:221, 31 punktą ir 2018 m. spalio 24 d. Sprendimo Sauvage ir Lejeune, C‑602/17, EU:C:2018:856, 23 punktą).

19

Taigi, kai valstybių narių pasirašytoje sutartyje dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo pilietybės kriterijus patenka į nuostatą, kuria siekiama paskirstyti mokestinę kompetenciją, toks pilietybe grindžiamas skirtingas požiūris negali būti laikomas draudžiamu diskriminavimu (2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Bukovansky, C‑241/14, EU:C:2015:766, 38 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

20

Be to, senatvės pensiją mokančios valstybės („valstybės mokėtojos“) nurodymas kaip kompetentingos apmokestinti iš viešojo sektoriaus gaunamas pensijas savaime negali turėti neigiamų pasekmių atitinkamiems mokesčių mokėtojams, nes palankus ar nepalankus šiems mokesčių mokėtojams taikomas mokestinis vertinimas tiesiogiai atsiranda ne dėl priskyrimo kriterijaus pasirinkimo, bet dėl kompetentingoje valstybėje taikomos mokesčių naštos, nesant tiesioginių mokesčių tarifų suderinimo Sąjungos lygmeniu (šiuo klausimu žr. 1998 m. gegužės 12 d. Sprendimo Gilly, C‑336/96, EU:C:1998:221, 34 punktą).

21

Taikant šio sprendimo 16–20 punktuose primintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtintus principus pagrindinių bylų aplinkybėms, matyti, kad skirtingas požiūris, kurį teigia patyrę ieškovai pagrindinėje byloje, atsirado dėl apmokestinimo kompetencijos pasidalijimo tarp Italijos ir Portugalijos sutarties šalių ir dėl šių susitariančiųjų šalių mokesčių sistemų skirtumų. Taigi tai, kad siekdamos pasiskirstyti apmokestinimo kompetenciją minėtos šalys pasirinko skirtingus priskyrimo kriterijus, kaip šiuo atveju senatvės pensiją mokančios valstybės ir pilietybės kriterijai, savaime neturi būti laikoma pagal SESV 18 ir 21 straipsnius draudžiamu diskriminavimu (pagal analogiją žr. 2015 m. lapkričio 19 d. Sprendimo Bukovansky, C‑241/14, EU:C:2015:766, 45 punktą).

22

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad pagal SESV 18 ir 21 straipsnius nedraudžiama apmokestinimo tvarka, numatyta dviejų valstybių narių sudarytoje sutartyje dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo, pagal kurią šių valstybių kompetencija mokesčių srityje, kiek tai susiję su senatvės pensijų apmokestinimu, paskirstyta atsižvelgiant į tai, ar jų gavėjai dirbo privačiame, ar viešajame sektoriuje, o pastaruoju atveju – atsižvelgiant į tai, ar jie turi valstybės narės, kurioje gyvena, pilietybę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

23

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.