SESV 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „[s]iekdamos skatinti tinkamą valdymą ir užtikrinti pilietinės visuomenės dalyvavimą, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai veikia kiek įmanoma gerbdami atvirumo principą“.

SESV 15 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Visi Sąjungos piliečiai ir visi fiziniai ar juridiniai asmenys, gyvenantys ar turintys registruotą buveinę valstybėje narėje, turi teisę, laikydamiesi pagal šio straipsnio šią dalį nustatytinų principų bei sąlygų, susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų dokumentais bet kokiu pavidalu. Bendruosius principus ir visuomenės arba asmens interesais grindžiamus apribojimus, reglamentuojančius šią teisę susipažinti su dokumentais, įprasta teisėkūros procedūra reglamentais nustato Europos Parlamentas ir Taryba. Kiekviena institucija, įstaiga ar organas savo Darbo tvarkos taisyklėse užtikrina savo veiklos skaidrumą ir išsamiau išdėsto konkrečias savo dokumentų prieinamumo nuostatas laikantis antrojoje pastraipoje nurodytų reglamentų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, Europos [C]entriniam [B]ankui ir Europos investicijų bankui ši dalis taikoma tik jiems vykdant administracinio pobūdžio užduotis. <…>“

Chartijos 11 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo įsitikinimus, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijoms nekliudant ir nepaisant valstybių sienų.“

Chartijos 42 straipsnyje „Teisė susipažinti su dokumentais“ nustatyta: „[k]iekvienas Sąjungos pilietis ir kiekvienas fizinis asmuo, kuris gyvena bet kurioje valstybėje narėje, ar juridinis asmuo, kurio registruota buveinė yra valstybėje narėje, turi teisę susipažinti su Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų bet kurios formos dokumentais“.

Reglamente Nr. 1049/2001 reglamentuojama visuomenės galimybė susipažinti su Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentais.

Remiantis 2 konstatuojamąja dalimi, reglamentu siekiama leisti „piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese bei garantuo[ti] didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiui mastą demokratinėje sistemoje“. 4 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad reglamento „tikslas yra padaryti visuomenės teisę susipažinti su dokumentais kaip galima veiksmingesn[ę]“.

10 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, jog „[s]iekiant, kad institucijų darbas būtų kuo atviresnis, Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija turėtų sudaryti galimybę susipažinti ne tiktai su šių institucijų parengtais dokumentais, bet ir su jų gaunamais dokumentais. Ryšium su tuo, prisimenama, kad prie Amsterdamo sutarties Baigiamojo akto pridėtoje Deklaracijoje Nr. 35 numatyta, kad valstybė narė turi teisę prašyti Komisijos arba Tarybos neperduoti be jos išankstinio sutikimo iš tos valstybės kilusio dokumento trečiosioms šalims“.

11 konstatuojamojoje dalyje nustatyta: „Iš esmės visi institucijų dokumentai turėtų būti prieinami visuomenei. Tačiau išimties tvarka turėtų būti apsaugomi tam tikri visuomenės ir asmeniniai interesai. Institucijoms turėtų būti suteikta teisė saugoti savo vidaus konsultacijas ir svarstymus, kai yra būtina išlaikyti jų sugebėjimą vykdyti užduotis. Svarstydamos dėl išimčių, institucijos turėtų atsižvelgti į Sąjungos teisėje numatytus principus dėl asmeninių duomenų apsaugos visoje Sąjungos veikloje“.

Reglamento 2 straipsnio 3 dalyje numatyta: „Šis reglamentas taikomas visiems institucijos turimiems dokumentams, tai yra, jos parengtiems arba gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis“.

Šiame reglamente 3 straipsnio a punkte sąvoka „dokumentas“ apibrėžta taip: „bet kuria forma (parašytas ant popieriaus, elektroninėje laikmenoje arba garso, vaizdo ar audiovizualiniame įraše) pateiktas turinys, susijęs su į institucijos atsakomybės sferą įeinančia politika, veikla ir sprendimais“.

Reglamento 4 straipsnyje išvardytos išimtys, kada nesuteikiama galimybė susipažinti su dokumentais, ir jų praktiniai aspektai. Konkrečiai 4 straipsnio 2 dalyje numatyta: „[i]nstitucijos nesuteikia galimybės susipažinti su dokumentais, dėl kurių atskleidimo nukentėtų [teismo proceso ir teisinės pagalbos] apsauga, <…> nebent atskleidimo reikalautų viršesnis viešasis interesas“.

4 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, „[k]albant apie trečiųjų šalių dokumentus, institucija konsultuojasi su trečiąja šalimi, siekdama nustatyti, ar taikytina išimtis, <…> nebent būtų akivaizdu, kad dokumentas gali arba negali būti atskleistas“, o 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „[v]alstybė narė gali prašyti, kad institucija neatskleistų iš tos valstybės narės kilusio dokumento be jos išankstinio sutikimo“.

4 straipsnio 7 dalyje nustatyti išimčių taikymo laiko apribojimai: „[š]io straipsnio 1–3 dalyse numatytos išimtys yra taikomos tiktai tokiam laikotarpiui, kai toks draudimas yra pateisinamas, atsižvelgiant į dokumento turinį. Išimtys gali galioti ne ilgiau kaip 30 metų. Kalbant apie dokumentus, kuriems išimtys galioja dėl privatumo ar komercinių interesų, taip pat slapto pobūdžio dokumentų atveju, išimtys, jei reikia, gali būti taikomos ir pasibaigus šiam laikotarpiui“.

Sprendimo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šis sprendimas taikomas visiems Europos Sąjungos Teisingumo Teismo turimiems dokumentams, t. y. vykdant administracines funkcijas jo parengtiems ar gautiems ir turimiems dokumentams“.

3 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „[g]alimybė susipažinti su Europos Sąjungos Teisingumo Teismo parengtu dokumentu, skirtu vidaus naudojimui arba su jo gautu dokumentu, susijusiu su klausimu, dėl kurio šis Teismas dar nėra priėmęs sprendimo, nesuteikiama, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų priėmimo procesui. Galimybė susipažinti su dokumentu, kuriame yra nuomonės, skirtos naudoti vidaus reikmėms vykstant svarstymams ir preliminarioms konsultacijoms Europos Sąjungos Teisingumo Teismo viduje, nesuteikiama netgi po to, kai sprendimas jau yra priimtas, jei dokumento atskleidimas rimtai pakenktų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų priėmimo procesui“.

Kaip galima suprasti iš pavadinimo, reglamentas taikytinas ratione institutionae Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos dokumentams. Praktiškai taikomumas ratione institutionae reiškia tik instituciją, kuriai galima pateikti prašymą leisti susipažinti su dokumentu. Kokių dokumentų faktiškai galima prašyti iš tam tikros institucijos, yra kitas klausimas, susijęs su reglamento taikomumu ratione materiae.

Kalbant apie taikymą ratione materiae, pažymėtina, kad reglamente liko labai bendra sąvokos „dokumentas“ apibrėžtis, nustatyta 3 straipsnio a punkte, siejamame su 2 straipsnio 3 dalimi: tai „bet kuria forma <…> pateiktas turinys, susijęs su į institucijos atsakomybės sferą įeinančia politika, veikla ir sprendimais“.

Iš nedviprasmiškos reglamento 2 straipsnio 3 dalies formuluotės matyti, kad dokumentai, su kuriais galima susipažinti, tikrai nėra tik tie, kurių autoriai yra Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija. 2 straipsnio 3 dalis taikoma „institucijos turimiems“ dokumentams, t. y. jos „gautiems ir esantiems jos žinioje, susijusiems su visomis Europos Sąjungos veiklos sritimis“ 18 – Žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 55 punktą ir 2011 m. liepos 21 d. Sprendimo Švedija / MyTravel ir Komisija, C‑506/08 P, EU:C:2011:496, 88 punktą. Taip pat žr. reglamento 10 konstatuojamąją dalį. . Taigi dokumento autoriaus tapatybė nelemia pagal reglamentą prieinamų dokumentų taikymo srities.

Tad faktas, kad institucija nėra prašomo dokumento autorė, sąvokos „dokumentas“ apibrėžčiai reglamente nėra svarbus. Vadinamoji autoriaus taisyklė reglamentu aiškiai panaikinta 19 – Žr. 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Švedija / Komisija, C‑64/05 P, EU:C:2007:802, 56 punktą. . Vienintelis lemiamas elementas yra tai, kad viena iš trijų institucijų, kurioms taikomas šis antrinės teisės aktas, turi dokumentus.

Faktas, kad galima prašyti leisti susipažinti ir su dokumentais, kurių institucija aiškiai pati nerengė, taip pat patvirtinamas sistemingai aiškinant reglamentą. Reglamento 4 straipsnio 4 ir 5 dalyse numatyti mechanizmai dėl trečiųjų šalių ir valstybių narių dalyvavimo atskleidžiant dokumentus, kurių kilmė nėra Europos Parlamentas, Taryba ar Komisija. Tad teisės aktų leidėjas akivaizdžiai numatė, kad reglamentas turėtų būti taikomas trečiosioms šalims.

Vienintelė papildoma sąlyga, nustatyta 3 straipsnio a punkte, sąvokos „dokumentas“ apibrėžtyje, yra tai, kad jis susijęs „su į institucijos atsakomybės sferą įeinančia politika, veikla ir sprendimais“.

Šioje byloje iš Komisijos prašomi dokumentai yra valstybės narės pateikti ir Komisijos turimi rašytiniai pareiškimai, kai Komisija yra kita proceso šalis. Nėra jokių abejonių, kad Komisijos vykdomi pažeidimo procedūros pradėjimo ir vykdymo veiksmai yra veikla, priklausanti jos atsakomybės sričiai 20 – Galima pridurti, kad tas pats pasakytina ir apie kitus procesus Teisingumo Teisme, kuriuose dalyvauja Komisija, pavyzdžiui, prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą. Tokiuose procesuose, jeigu Komisija nusprendžia įstoti į bylą pagal Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį, ji natūraliai veikia savo atsakomybės srityje, kaip tai suprantama reglamento 3 straipsnio a punkte. . Taigi logiška, kad reglamentas turi būti taikomas visiems su procesu susijusiems dokumentams, kuriuos turi Komisija. Tai ypač pasakytina apie kitos šalies ar įstojusios į bylą šalies rašytinius pareiškimus.

Tad nėra jokių abejonių, kad valstybių narių pareiškimai, kuriuos turi Komisija, yra dokumentai, kaip jie suprantami pagal reglamento 3 straipsnio a punktą, siejamą su 2 straipsnio 3 dalimi.

Kita vertus, taip pat aišku, kad konkrečiu atveju galima atsisakyti atskleisti dokumentus dėl vienos iš reglamento 4 straipsnyje nustatytų išimčių. Tokios išimties taikymas kiekvienu konkrečiu atveju nesusijęs su pačia sąvokos „dokumentas“ apibrėžtimi. Pripažinimas kaip dokumento ir faktinis galimybės su juo susipažinti suteikimas aiškiai yra du skirtingi dalykai 21 – Žr. mano išvados byloje Typke / Komisija, C‑491/15 P, EU:C:2016:711, 35 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. . Taigi pirmiausia pagal reglamento 4 straipsnio 2 dalies antrą įtrauką dokumentą turinti institucija gali neleisti su juo susipažinti, jeigu dėl atskleidimo nukentėtų teismo proceso apsauga, nebent atskleisti reikėtų dėl viršesnio viešojo intereso.

Dėl šių priežasčių negaliu pritarti pasiūlymui, kurį posėdyje pateikė Ispanijos vyriausybė. Ji iš esmės konstatavo, jog galimam valstybių narių pareiškimų atskleidimui taikomos ne reglamento nuostatos, o atskirų valstybių narių taisyklės. Tai reikštų, pavyzdžiui, kad asmuo, norintis susipažinti su Austrijos Respublikos pareiškimais, turėtų to prašyti Austrijos vyriausybės pagal Austrijos teisės aktus.

Toks pasiūlymas siejasi su dviem problemomis. Pirma, kaip šiame skirsnyje jau aptarta (40–43 punktai), nepaisoma reglamento formuluotės, kuri aiškiai apima tokius dokumentus. Antra, valstybių narių pareiškimai, nors jų autorės yra valstybės narės, pagal savo pobūdį yra ES dokumentai: jie rengiami procesui Teisingumo Teisme ir juos gauna ir turi kitos ES institucijos, nes dalyvauja tame procese. Jie nebuvo parengti išimtiniam vidaus naudojimui valstybėje narėje siekiant juos laikyti valstybėje narėje. Galimybės susipažinti su tam tikrais dokumentais, kuriems akivaizdžiai taikytinas reglamentas, negalima numatyti pagal 28 skirtingas nacionalines sistemas.

Galiausiai, kaip pažymėta šios išvados 35 punkte, kalbant apie teismo proceso apsaugą, byloje API Teisingumo Teismas atskyrė nagrinėjamas bylas nuo jau baigtų nagrinėti bylų. Galima daryti prielaidą, kad atskleidus dokumentus nagrinėjamose bylose gali nukentėti proceso apsauga. Jau baigtose nagrinėti bylose nebėra pagrindo daryti prielaidos, kad atskleidus pareiškimus nukentėtų Teisingumo Teismo teisminė veikla.

Ši byla yra baigta nagrinėti ir neturi akivaizdžių sąsajų su jokiomis dar nagrinėjamomis bylomis. Nebent būtų nustatyta priešingai, galima daryti prielaidą, jog pareiškimų atskleidimas nebepakenks teismo proceso apsaugai. Pati prašomą dokumentą turinti institucija, šiuo atveju Komisija, turėtų pateikti konkrečių motyvų, dėl kurių neleidžia susipažinti su dokumentu remdamasi 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi. Jeigu tokių motyvų nėra, pagal reglamentą valstybių narių pareiškimai, kuriuos turi Komisija, turi būti atskleisti.

Vienintelio Komisijos teikiamo apeliacinio skundo pagrindo esmė susijusi su Lisabonos sutarties nuostatos, SESV 15 straipsnio 3 dalies, pirmiausia jos ketvirtos pastraipos, aiškinimu.

Komisija iš esmės tvirtina, kad reglamentą reikėtų aiškinti atsižvelgiant į SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą, siejamą su pirma pastraipa. Komisijos nuomone, pagal 15 straipsnio 3 dalį reglamento taikymo sritis ratione materiae ribojama neįtraukiant ne tik Teisingumo Teismo dokumentų, bet ir apskritai jokių teisminio pobūdžio dokumentų. Todėl reikėtų neįtraukti galimybės susipažinti su Komisijos turimais valstybių narių pareiškimais.

Komisija, kuriai pritaria Ispanijos ir Prancūzijos vyriausybės, vis dėlto atskiria dviejų rūšių teisminius dokumentus. Komisija teigia, kad leistų susipažinti su pareiškimais, kuriuos parengė į reglamento taikymo sritį patenkanti institucija (būtent Europos Parlamentas, Taryba ir Komisija), nes tų pareiškimų pobūdis dvejopas: tai teisminiai dokumentai, kurie kartu yra institucijos dokumentai. Komisija taip pat paaiškino tą skirtumą posėdyje konstatuodama, kad demokratinės institucijų veiklos kontrolės tikslais suteiktų galimybę susipažinti su savo arba kitos į reglamento taikymo sritį patenkančios institucijos pareiškimais, pasitarusi su atitinkama institucija.

P. Breyer bei Suomijos ir Švedijos vyriausybės tvirtina, jog SESV 15 straipsnio 3 dalis neturėtų turėti poveikio reglamento aiškinimui. Jų nuomone, SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirta pastraipa apima tik Teisingumo Teismo teisminę veiklą. Jos negalima aiškinti kaip susijusios su teisminiais dokumentais apskritai. Šios šalys taip pat nesutinka su Komisijos pateiktu suskirstymu dėl dvejopo pobūdžio.

Negaliu pritarti Komisijos siūlomam SESV 15 straipsnio 3 dalies aiškinimui. Jis, atrodo, grindžiamas šiek tiek selektyviu tos nuostatos traktavimu.

SESV 15 straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta bendroji teisė susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais. Ši bendroji nuostata to straipsnio ketvirtoje pastraipoje patikslinama: „Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, Europos [C]entriniam [B]ankui ir Europos investicijų bankui ši dalis taikoma tik jiems vykdant administracinio pobūdžio užduotis“.

Taigi šia nuostata teisė susipažinti su dokumentais iš tikrųjų ribojama viena Teisingumo Teismo veiklos sritimi: jo administracinių užduočių vykdymu. Aiškinant šią nuostatą gali kilti tam tikrų su terminija susijusių abejonių 22 – Ko gera, derėtų pažymėti, kad SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje minimos „administracinio pobūdžio užduotys“. Tačiau nei toje nuostatoje, nei faktiškai reglamento 4 straipsnio 2 dalyje nustatytoje išimtyje terminas „teisminė veikla“ nevartojamas. Kita vertus, darant prielaidą, kad Teisingumo Teismas gali veikti tik vykdydamas „administracines užduotis“ arba a contrario „teismines užduotis“ (ir tai tertium non datur), visais praktiniais tikslais teisminių užduočių vykdymą galima prilyginti teisminei veiklai, o administracinių užduočių vykdymą – administracinei veiklai. . Be to, kai kuriais atvejais gali kilti skirstymo klausimas: ar tam tikra Teisingumo Teismo vykdoma užduotis yra teisminė, ar administracinė? Ar užduotis visuomet tik administracinė, ar tik teisminė?

Vis dėlto nėra jokių abejonių, kad, aiškinant tą nuostatą natūraliai, SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtoje pastraipoje nustatyta išimtis yra pirmiausia institucinio pobūdžio, o joje esanti dar viena – funkcinio. Toje nuostatoje pateikiama dviejų dalių apibrėžtis: Teisingumo Teismui (institucija) tai taikoma tik vykdant administracines užduotis (veiklos rūšis).

Praktiniu požiūriu toje Sutarties nuostatoje tiesiog konstatuojama, jog į Teisingumo Teismą kaip į instituciją negalima kreiptis su prašymu leisti susipažinti su informacija, jeigu prašymo turinys susijęs su teisminių užduočių vykdymu. Tačiau tokius prašymus Teisingumo Teismui kaip institucijai galima teikti, jeigu jie susiję su jo administracinių užduočių vykdymu 23 – Nustatyta Teisingumo Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu. .

Taip pat akivaizdu, kad funkcinio apibrėžties elemento taikomumą aiškiai riboja bendroji institucinė apibrėžtis. Kitaip tariant, funkcinis elementas svarbus tik tuomet, kai į Teisingumo Teismą kreipiamasi kaip į instituciją. Iš Sutarties negalima daryti išvados, jog apibrėžtį norėta išplėsti, kad ji aprėptų ne tik institucinę dimensiją, ir taip sukurti naują, de facto teisės susipažinti su dokumentais išimtį.

Būtent tokią išvadą šioje byloje iš esmės siūlo daryti Komisija. Komisijos nuomone, SESV 15 straipsnio 3 dalį reikėtų savaime suprasti kaip teisminės veiklos apsaugos nuostatą. Tačiau nukrypstant nuo pirminės institucinės dimensijos tokia išimtis būtų faktiškai itin plataus užmojo: būtų galima neleisti susipažinti su bet kuriuo dokumentu, susijusiu su Teisingumo Teismo teismine veikla, neatsižvelgiant į tai, kas jo autorius arba kas jį turi. Taigi reglamentas būtų reguliariai arba net visiškai netaikomas bet kuriems dokumentams, kuriuos rengia ar turi institucija ir kurie yra susiję su Teisingumo Teismo teismine veikla.

Kodėl tokiam požiūriui negalima pritarti, taip pat aišku iš Komisijos pastabose pateiktų prieštaringų argumentų. Jeigu būtų taikomas Komisijos pasiūlytas kraštutinis SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtos pastraipos aiškinimas, tai reikštų, kad pati Komisija negalėtų leisti susipažinti su savo pareiškimais arba, pavyzdžiui, Tarybos ar Europos Parlamento pareiškimais. Tokie pareiškimai taip pat susiję su Teisingumo Teismo teismine veikla, kuriai, jei būtų pritarta Komisijos argumentams, būtų taikoma išimtis pagal SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą.

Dėl šių priežasčių pažodinis ir sisteminis SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtos pastraipos aiškinimas prieštarauja Komisijos šioje byloje pasiūlytam aiškinimui.

Be to, Komisijos aiškinimui taip pat, atrodo, prieštarauja bendrasis Lisabonos sutarties tikslas, kelis kartus paminėtas nagrinėjant šį apeliacinį skundą. Aiškinant SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą laikantis kitų po Lisabonos sutarties priimtų Sutarties nuostatų, pavyzdžiui, ESS 1 straipsnio ir SESV 298 straipsnio, taip pat Chartijos 11 ir 42 straipsnių, kuriuose kalbama apie atvirumą ir skaidrumą, atrodo, kad bendrasis tos SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtos pastraipos tikslas yra ne kai ko neįtraukti, o aiškiai įtraukti kai ką kita: aiškiai nustatyti, kad Teisingumo Teismui vykdant administracines užduotis būtų taikomas galimybės susipažinti su informacija principas.

Taigi, kaip suprantu, nei tekstinis, nei sisteminis ar kontekstinis SESV 15 straipsnio 3 dalies aiškinimas neleidžia prieiti prie išvados, jog tą nuostatą būtų galima aiškinti taip, kad ji riboja galiojančią reglamento nuostatą dėl galimybės susipažinti su dokumentais, įskaitant galimybę susipažinti su Komisijos turimais pareiškimais.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau atmesti apeliacinį skundą.

Teisingumo Teismas, kaip institucija, neprivalo leisti susipažinti su dokumentais, kai vykdo teismines užduotis. Tačiau tai nereiškia, kad Teisingumo Teismui netaikomas bendrasis atvirumo principas 25 – Kalbėdamas apie Teisingumo Teismą ir teismines institucijas apskritai, vartosiu terminą „atvirumas“, o ne „skaidrumas“. Teisminis darbas niekuomet negali būti skaidrus, nebent gerokai pasikeistų jo pobūdis. Tačiau jis gali tapti pakankamai atviras ta prasme, kad su juo intelektualiai ir fiziškai galėtų susipažinti piliečiai. , įtvirtintas įvairiose Sutarties nuostatose 26 – Žr., pavyzdžiui, A. Alemanno, O. Stefan „Openness at the Court of Justice of the European Union: Toppling a Taboo“, Common Market Law Review, 51 t., Kluwer Law International, 2014, p. 97–139. Apskritai dėl atvirumo ir skaidrumo Europos Sąjungoje žr. S. Prechal, M. E. De Leeuw „Transparency: A General Principle of ES Law?“, U. Bernitz ir kt. (red.), General Principles of EC Law in a Process of Development, Londonas, Kluwer Law International, 2008, p. 201–242; P. Dyrberg „Accountability and Legitimacy: What is the Contribution of Transparency?“, A. Arnull, D. Wincott (red.) „Accountability and Legitimacy in the European Union“, Oksfordas, Oxford University Press, 2002, p. 81–96; J. Rideau (dir.) „La transparence dans l’Union européenne – Mythe ou principe juridique?“, L.G.D.J, Paryžius, 1999; D. Curtin „Executive Power of the European Union. Law, Practices, and the Living Constitution“, Oksfordas, Oxford University Press, 2009, p. 204–245; L. Coudray „La transparence et l’accès aux documents“, J. B. Auby, J. Dutheil de la Rochère (dir.) „Traité de droit administratif européen“, 2-asis leidimas, Briuselis, Bruylant, 2014, p. 699–712. .

Pirma, pagal SESV 15 straipsnio 3 dalį (kaip nagrinėjama šios išvados 52–66 punktuose) Teisingumo Teismas privalo leisti susipažinti su dokumentais, tik kai vykdo administracines užduotis. Tačiau SESV 15 straipsnio 1 dalis, priimta Lisabonos sutartimi, aiškiai išplečia atvirumo principo taikymo sritį aprėpiant visas Sąjungos institucijas. Joje nustatyta: „Siekdamos skatinti tinkamą valdymą ir užtikrinti pilietinės visuomenės dalyvavimą, Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai veikia kiek įmanoma gerbdami atvirumo principą“. ESS 13 straipsnio 1 dalyje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas minimas kaip viena iš Sąjungos institucijų. Taigi Teisingumo Teismui taikomas atvirumo principas.

Antra, kitose Sutarčių nuostatose su pakeitimais, padarytais Lisabonos sutartimi, toliau pabrėžiamas atvirumo principas. ESS preambulėje nustatyti bendrieji tikslai, kuriuos ES priskiria aukštosios susitariančios šalys. Joje ypač pabrėžiamas bendrasis poreikis „toliau stiprinti demokratišką ir veiksmingą institucijų veikimą“ netikslinant, apie kurias institucijas kalbama. Be to, ESS 1 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta: „Ši Sutartis ženklina naują glaudesnės Europos tautų sąjungos kūrimo etapą, kai sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečio“. 27 – Taip pat žr. ESS 10 straipsnio 3 dalį II antraštinėje dalyje „Nuostatos dėl demokratinių principų“ ir apskritai SESV 298 straipsnio 1 dalį.

Trečia, kaip patvirtino ir Teisingumo Teismas, „skaidrumo principas <…> leidžia piliečiams artimiau dalyvauti sprendimų priėmimo procese, taip pat garantuoja didesnį valdymo teisėtumą ir veiksmingumą bei aukštesnį atskaitomybės piliečiams mastą demokratinėje sistemoje“ 28 – Žr. 2010 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Volker und Markus Schecke ir Eifert, C‑92/09 ir C‑93/09, EU:C:2010:662, 68 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką. .

Apskritai bendroji atvirumo pareiga taikytina visoms Sąjungos institucijoms, jų neišskiriant. Sutartyse nustatyti aiškūs reikalavimai, pagal kuriuos atvirumo principas taikytinas pačiam Teisingumo Teismui, kaip ir visoms kitoms institucijoms.

Teisingumo Teismo pareiga užtikrinti pakankamą atvirumą vykdant teismines užduotis galėtų būti suponuojama Chartijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl pagrindinių teisių. Mano nuomone, šiuo klausimu svarbi nuostata yra ne Chartijos 42 straipsnis (teisė susipažinti su dokumentais), o ko gera, o 11 straipsnis (saviraiškos ir informacijos laisvė).

Chartijos V antraštinėje dalyje „Pilietinės teisės“ esančiame 42 straipsnyje nustatyta bendroji teisė susipažinti su Sąjungos institucijų dokumentais. Taigi, Chartijos 42 straipsnį aiškinant izoliuotai, jį būtų galima suprasti taip, kad visos Sąjungos institucijos, įskaitant Teisingumo Teismą, įpareigojamos įgyvendinti teisę susipažinti su dokumentais.

Bet pagal SESV 15 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą Teisingumo Teismas įpareigojamas tai daryti, tik kai vykdo administracines užduotis. Chartijos 52 straipsnio 2 dalyje numatyta: „Chartijos pripažintos teisės, reglamentuojamos Sutartyse, įgyvendinamos jose nustatytomis sąlygomis ir neperžengiant jose nustatytų ribų“. Šiuo požiūriu su Chartija susijusiose paaiškinimuose teikiamos gairės dėl 42 straipsnio aiškinimo. Ten nustatyta, kad teise susipažinti su dokumentais naudojamasi SESV 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis sąlygomis ir neperžengiant joje nustatytų ribų.

Taigi Chartijos 42 straipsnis ir toliau taikomas Teisingumo Teismui tik jam vykdant administracines užduotis. Jis netaikomas Teisingumo Teismui vykdant teismines užduotis.

Faktas, kad tam tikra teisė netaikytina, nereiškia, jog netaikytinos kitos, bendresnio pobūdžio, teisės, įtvirtintos Chartijoje. Nagrinėjamu atveju informacijos laisvė taip pat patenka į Chartijos 11 straipsnio taikymo sritį. Toje nuostatoje teigiama, kad teisė į saviraiškos laisvę apima laisvę gauti ir skleisti informaciją ir idėjas. Ta teisė yra platesnės apimties už teisę susipažinti su dokumentais. Kitaip tariant, teisė susipažinti su dokumentais yra loginė teisės gauti informaciją dalis arba viena iš išraiškų. Visi turi teisę gauti informaciją, kad galėtų pasinaudoti saviraiškos laisve 29 – Be to, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, galėtų būti svarbios ir kitos teisės, kaip antai 13 straipsnis „Menų ir mokslo laisvė“. Jame nustatyta: „Menai ir moksl[o] tyrimai neturi būti varžomi. Akademinė laisvė turi būti gerbiama“. .

Chartijos 11 straipsnis atitinka Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – konvencija) 10 straipsnį. Pastarąją nuostatą Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) vis dažniau aiškina kaip bendrąją laisvės gauti informaciją garantiją, t. y. beveik pripažįsta teisę susipažinti su informacija 30 – Žr., pavyzdžiui, 2006 m. liepos 10 d. EŽTT sprendimą Sdružení Jihočeské Matky / Čekija, ECLI:CE:ECHR:2006:0710DEC001910103; 2009 m. balandžio 14 d. EŽTT sprendimo Társaság a Szabadságjogokért / Vengrija, ECLI:CE:ECHR:2009:0414JUD003737405, 35 punktą; 2012 m. balandžio 3 d. EŽTT sprendimo Gillberg / Švedija, ECLI:CE:ECHR:2012:0403JUD004172306, 82 ir 83 punktus; 2015 m. vasario 17 d. EŽTT sprendimo Guseva / Bulgarija, ECLI:CE:ECHR:2015:0217JUD000698707, 53 punktą. .

Kalbant apie konkretų galimybės susipažinti su teismo dokumentais klausimą, Sprendime Társaság a Szabadságjogokért / Vengrija 31 – Žr. 2009 m. balandžio 14 d. EŽTT sprendimą Társaság a Szabadságjogokért / Vengrija, ECLI:CE:ECHR:2009:0414JUD003737405. EŽTT konstatavo, jog Vengrija pažeidė konvencijos 10 straipsnį, nes atsisakė leisti nevyriausybinei organizacijai (NVO) susipažinti su Konstituciniam Teismui pateiktu skundu dėl nacionalinio baudžiamojo kodekso pakeitimų konstitucingumo. EŽTT nusprendė, kad tai nereikalingas kišimasis į laisvę gauti informaciją 32 – Gana akivaizdžiai konstatuojant, kad „ši byla iš esmės susijusi su tokio socialinio stebėtojo, kaip žiniasklaida (dėl jos informacijos monopolio cenzūros įgaliojimų), kišimusi, o ne bendrosios teisės susipažinti su oficialiais dokumentais nesuteikimu“; 2009 m. balandžio 14 d. EŽTT sprendimo Társaság a Szabadságjogokért / Vengrija, ECLI:CE:ECHR:2009:0414JUD003737405, 36 punktas. . Ko gera, reikėtų pabrėžti, kad EŽTT priėjo prie tokios išvados Konstitucinio Teismo nagrinėjamoje byloje, kurioje leisti susipažinti su pareiškimais (pirminiu peržiūros prašymu) buvo prašoma prieš Konstituciniam Teismui priimant sprendimą.

Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Chartijoje įtvirtintų teisių esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta konvencijoje. Tad ES teisės standartai neturėtų būti prastesni už EŽTT nustatytus standartus. Reikės pažiūrėti, kaip konkrečiai EŽTT užtikrins pusiausvyrą su tuo pačiu dalyku susijusiose būsimose bylose 33 – Žr., pavyzdžiui, nagrinėjamą bylą dėl galimybės susipažinti su bylos medžiaga: EŽTT byla Studio Monitor ir Zuriashvili / Gruzija, ieškinio Nr. 44920/09. . Tačiau jau gana aišku, kad atskaitos taškas, kalbant apie teisminį atvirumą ir galimybę susipažinti su šalies teismui pateiktais pareiškimais, yra palankesnis atvirumui ir galimybei susipažinti su dokumentais.

Apibendrinant reikėtų pridurti, jog Teisingumo Teismui taikomas atvirumo principas, kuris taip pat taikomas jo teisminei veiklai. Laisvė gauti informaciją, užtikrinama pagal Chartijos 11 straipsnio 1 dalį ir aiškinama EŽTT atsižvelgiant į Chartijos 52 straipsnio 3 dalį ir konvencijos 10 straipsnį, taip pat aiškiai suponuoja didesnį atvirumą.

Vis dėlto pareigų ir įpareigojimų terminija ir nuostatų, pagal kurias Teisingumo Teismas, atrodo, įpareigojamas kažką daryti, sąrašas nėra geriausias šio klausimo sprendimas. Vertėtų užduoti klausimą kitaip: ką XXI amžiaus pradžioje pats teismas gali norėti padaryti, kad pagrįstai aprėptų didesnę auditoriją?

Kitose dviejose šio skirsnio dalyse į šį klausimą siekiama atsakyti dviem lygmenimis: vienas susijęs su vertybėmis (3), o kitas – su lyginamąja analize (4). Ką ir kodėl daro teismai atvirumo srityje?

Atvirumas nėra naujas klausimas teisingumo srityje. Dar XVIII amžiaus pabaigoje Jeremy Bentham pabrėžė, jog viešumas yra „pati teisingumo siela“ 34 – J. Bentham „Draught of a Code for the Organization of the Judicial Establishment in France“, The Works of Jeremy Bentham, 1838-1843, J. Bowring, (red.), Russell & Russell, Niujorkas, 1962, p. 316. . Jis nurodė: „Nesant viešumo, joks gėris nėra nuolatinis. Kai užtikrinamas viešumas, blogis negali tęstis“ ir kad „[š]ios puikios priemonės veiksmingumas apima viską – teisėkūrą, administravimą, teismus“ 35 – J. Bentham „Essay on Political Tactics“, The Works of Jeremy Bentham, 1838-1843, J. Bowring, (red.), Russell & Russell, Niujorkas, 1962, p. 314. . Taigi teismo posėdžių viešumą ir sprendimų skelbimą galima laikyti atvirumo išraiška 36 – Apskritai žr. J. P. Dawson „The Oracles of Law“, An Arboras, Mičigano universiteto Teisės mokykla, 1968, pirmiausia p. 50–64. , glaudžiai susijusia su viešosios teismų kontrolės elementu.

Ilgainiui, vykstant teismų raidai, atvirumo poreikis tapo dar didesnis. Dabar teismai atlieka itin svarbų vaidmenį demokratinėse visuomenėse. Su galia įgyjama atsakomybė. Tai ypač pasakytina apie viršvalstybinį teismą, kaip antai Teisingumo Teismą, nes jis, kaip manoma, labiau „nutolęs“ 37 – Žr. generalinio advokato M. Poiares Maduro išvados sujungtose bylose Švedija / API ir Komisija, API / Komisija ir Komisija / API, C‑514/07 P, C‑528/07 P ir C‑532/07 P, EU:C:2009:592, 26 punkto paskutinę eilutę. ir skiriasi nuo tradiciškesnių įgaliojimų, kuriuos, atrodo, turi nacionaliniai teismai.

Konstitucinės demokratijos valstybėse teisėtumo lygis turėtų atitikti galios ir atsakomybės lygį, kad sprendimai būtų socialiai priimtini. Žinoma, yra įvairių teisėtumo šaltinių. Pavyzdžiui, galima išskirti institucinį ir argumentais grindžiamą teisėtumą 38 – Žr. M. De S. O. l’E. Lasser „Judicial Deliberations. A Comparative Analysis of Judicial Transparency and Legitimacy“, Oksfordas, Oxford University Press, 2009, p. 299 ir paskesni. . Taip pat galima išskirti pirminį ir galutinį teisėtumą 39 – Žr. F. Scharpf „Regieren in Europa. Effektiv und demokratisch?“, Frankfurtas / Niujorkas, Campus Verlag, 1999, p. 16–28. . Neatsižvelgiant į galiausiai pasirenkamą sąvokos taksonomiją, išlieka tas pats klausimas: kaip ir iš kur institucija įgyja teisėtumą?

Ieškant priemonių teismų teisėtumui padidinti konstitucinės demokratijos valstybėse, atvirumas, atrodo, yra akivaizdžiausia priemonė. Atvirumas didina bendrąjį teismų teisėtumą. Viena vertus, jis stiprina jų demokratines savybes, nes teismai labiau reaguoja į piliečius (a). Kita vertus, gerėja teisingumo kokybė, nes sukuriama paskatų gerinti teismų sistemos darbą ir jo rezultatus (b).

Sąjungos valstybių narių praktika, susijusi su galimybe susipažinti su teisminiais dokumentais, labai įvairi 46 – Tam tikrų nacionalinių sistemų apžvalga pateikiama dokumente National practices with regard to the accessibility of court documents („Nacionalinė galimybės susipažinti su teismo dokumentais praktika“), Europos Parlamentas, Vidaus politikos generalinis direktoratas, C politikos departamentas: pilietinės teisės ir konstituciniai klausimai, 2013; ir dokumente Report on Access to Judicial Information („Galimybės susipažinti su teismine informacija ataskaita“), Atviros visuomenės teisingumo iniciatyva, 2009 m. kovo mėn. . Konkrečias taisykles dėl galimybės susipažinti su teisminiais dokumentais yra patvirtinusios tik kelios valstybės narės, kaip antai Švedija ir Suomija. Kitose valstybėse galimybė susipažinti su teisminiais dokumentais reglamentuojama bendrosiomis taisyklėmis dėl galimybės susipažinti su viešaisiais dokumentais. Dar kitose galimybė susipažinti su teisminiais dokumentais būtų numatyta tam tikromis nacionalinių (civilinio, administracinio, baudžiamojo) proceso kodeksų nuostatomis, kuriomis reglamentuojama galimybė trečiosioms šalims susipažinti su teismo bylų medžiaga pagal taikytinas procedūros taisykles.

Daugelis valstybių narių, atrodo, pasirinko tam tikrą individualių prašymų sistemą. Susidaro vaizdas, kad galimybė susipažinti neretai, nors ne visada, suteikiama įrodžius teisėtą interesą. Atsižvelgiant į bylos pobūdį, dokumentai gali būti suteikiami susipažinti, kai byla dar nagrinėjama arba jau priėmus sprendimą. Kai kuriais konfidencialiais atvejais dokumentai gali būti atskleidžiami tik pasibaigus numatytam konfidencialumo laikotarpiui.

Ne Europoje kai kurios jurisdikcijos, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, atrodo, dėl galimybės trečiosioms šalims susipažinti su teisminiais dokumentais, pirmiausia šalių pareiškimais, yra gana palankios 47 – Šiuo požiūriu pirmiausia žr. dokumentą Model Policy for Access to Court Records in Canada („Galimybės susipažinti su teismo dokumentais Kanadoje nuostatų pavyzdys“), 2005 m. rugsėjo mėn. parengtą Kanados teisminės tarybos Teisėjams skirtų technologijų patariamojo komiteto, ir 2015 m. kovo 17 d. dokumentą Policy for Access to Supreme Court of Canada Court Records („Galimybės susipažinti su Kanados Aukščiausiojo Teismo dokumentais nuostatai“) (paskelbtas internete http://www.scc-csc.ca / case-dossier / rec-doc / pol-eng.aspx). .

Kalbant apie tarptautines jurisdikcijas, pavyzdžiui, EŽTT, pažymėtina, kad konvencijos 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „[v]isuomenė gali susipažinti su kanceliarijos vadovui pateiktais dokumentais, išskyrus tuos atvejus, kai Teismo pirmininkas nusprendžia kitaip“. EŽTT reglamento 33 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad „[v]isuomenė teismo kanclerio nustatyta tvarka gali susipažinti su visais su ieškiniu susijusiais dokumentais, kuriuos šalys ar bet kuris trečiasis asmuo pateikia kanceliarijai <…>, nebent kolegijos pirmininkas <…> savo iniciatyva arba šalies ar kito suinteresuoto asmens prašymu nusprendžia kitaip“. Tad su jau pasibaigusiu procesu susiję dokumentai teikiami pagal individualų prašymą, o su dar nagrinėjamų bylų dokumentais galima susipažinti EŽTT patalpose. Vis dėlto yra ir išsamus galimybės visuomenei susipažinti su bylos medžiaga apribojimų sąrašas 48 – EŽTT reglamento 33 straipsnio 2 dalis. .

Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) teisme byla besidominantys asmenys gali susipažinti su registru, kuriame pirmiausia saugomi šalių pareiškimai, kanceliarijoje. Trečiosios šalys gali gauti kopijas arba išrašus už mokestį 49 – ELPA teismo procedūros reglamento 14 straipsnio 5 dalis. . Be to, teismo posėdžio pranešimas, kuriame dėstomos faktinės ir teisinės aplinkybės ir pateikiama ieškinio pagrindų ir argumentų santrauka, skelbiamas internete nedelsiant po jo parengimo, taigi ir dar nagrinėjamose bylose.

Tarptautiniam Teisingumo Teismui pateikti pareiškimai gali būti teikiami visuomenei susipažinti po žodinio bylos nagrinėjimo pradžios, nustačius šalių pozicijas 50 – Tarptautinio Teisingumo Teismo reglamento 53 straipsnis. .

Tarptautinis jūrų teisės tribunolas savo ruožtu viešai skelbia bylos šalių pareiškimus prasidedant žodiniam bylos nagrinėjimui arba anksčiau, bet tik nustačius šalių pozicijas 51 – Tarptautinio jūrų teisės tribunolo reglamento 67 straipsnis. .

Galiausiai pačiame Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, konkrečiai Bendrajame Teisme, galimybės susipažinti su teisminiais dokumentais klausimas iš pradžių buvo reglamentuojamas Nurodymų Bendrojo Teismo kancleriui 5 straipsnio 8 dalyje. Išklausius bylos šalis ir Teismo pirmininkui arba, jei byla dar nagrinėjama, bylą nagrinėjančios kolegijos pirmininkui aiškiai leidus, su bylos medžiaga galėjo susipažinti trečiosios šalys. Dabar šis klausimas reglamentuojamas naujojo Bendrojo Teismo procedūros reglamento 52 – OL L 105, 2015, p. 1. 38 straipsnio 2 dalyje, kurioje išdėstyta taisyklė, anksčiau taikyta Tarnautojų teisme 53 – Tarnautojų teismo procedūros reglamento 22 straipsnio 2 dalies pirma pastraipa (OL L 206, 2014, p. 1). . Joje numatyta: „[j]oks privatus arba viešasis trečiasis asmuo negali susipažinti su bylos medžiaga negavęs aiškaus Bendrojo Teismo pirmininko leidimo, kuris suteikiamas išklausius šalis. Toks leidimas susipažinti su visa bylos medžiaga ar jos dalimi suteikiamas tik pateikus prašymą raštu ir kartu išsamų teisėto intereso susipažinti su šia medžiaga pagrindimą“.

Kokias išvadas (jeigu jų bus) galima padaryti remiantis tokia įvairia lyginamųjų (ir iš esmės selektyvių) pavyzdžių apžvalga? Vietoj išvados šiame skirsnyje išvardysiu keturis aspektus.

Pirma, teisminis atvirumas yra visuotinis 54 –Skeptikas galėtų pažymėti, kad anksčiau visuotinė būdavo meilė. Tačiau kažkas akivaizdžiai pasikeitė (dėl visuomenės požiūrio į teismus – tikrai). . Jei yra koks nors bendras labai įvairios nacionalinės ir tarptautinės praktikos vardiklis, tai būtų faktas, kad per pastarąjį dešimtmetį ar du teismai, kaip institucijos, tampa labiau, o ne mažiau atviri.

Antra, neatsižvelgiant į tai, kokios individualios ar procedūrinės sąlygos įtvirtintos nagrinėjamoje sistemoje, galimą šalių pareiškimų atskleidimą neretai administruoja patys teismai. Ko gera, yra nedaug sistemų, kuriose visai nenumatyta galimybė susipažinti su šalių pareiškimais.

Trečia, palyginimas gali būti svarbus ne tik norminių sprendimų lygmeniu, bet ir tam tikro teisės akto ar sprendimo socialinio poveikio ir pasekmių lygmeniu. Šiuo požiūriu sistemose, kuriose pasirinktas didesnis atvirumas ir galimybė susipažinti su teisminiais dokumentais, atrodo, dažnai minimos neigiamos pasekmės, kaip antai trečiųjų šalių vykdomas neteisėtas informacijos naudojimas ar piktnaudžiavimas ja arba spaudimas ar įtaka šalių atstovams ar teismo nariams, iš esmės nepasireiškia. Žinoma, gali būti, kad apie tokius įvykius tiesiog nepranešama. Tačiau turima lyginamąja informacija nepatvirtinama, kad kyla kokių nors neretai minimų pavojų, dėl kurių didesnis teismų atvirumas būtų neįmanomas.

Ketvirtoji, paskutinė pastaba susijusi su tuo, jog, žinoma, tiesa, kad vienoje sistemoje įtvirtintos norminės sąlygos ir sprendimai negali būti eo ipso perkelti į kitą sistemą. Palyginimas tėra įkvepianti idėja. Tam tikro kai kurių asmenų elgesio faktas nereiškia, kad būtina sekti jų pavyzdžiu. Kita vertus, atsižvelgiant į aiškios krypties tendenciją, grindžiamą rimtais norminiais argumentais, kodėl tinkamas teismų atvirumas yra geras dalykas, reikėtų labai įtikinamo paaiškinimo, jei būtų teigiama, kad Teisingumo Teismas šioje srityje elgiasi ir turėtų elgtis kitaip.

Trečiosioms šalims jų prašymu ir jau baigtose nagrinėti, ir dar nagrinėjamose bylose turėtų būti leidžiama susipažinti su teisminiais dokumentais arba tam tikra jų dalimi, kurią sudaro išorės teisminiai dokumentai, Teisingumo Teismo patalpose 61 – Taigi tam tikra prasme (šiek tiek kitaip) remiantis Bendrojo Teismo ir nebeegzistuojančio Tarnautojų teismo procedūros reglamento pavyzdžiu (žr. šios išvados 112 punktą). .

Dar nagrinėjamose ir jau išnagrinėtose bylose gali reikėti taikyti diferencijuotą galimybės susipažinti su byla tvarką. Skiriasi interesų pusiausvyra. Turi būti užtikrinama tinkama dviejų konkuruojančių tikslų pusiausvyra: viena vertus, atvirumo, kita vertus, teismo proceso apsaugos. Kol sprendimas dar nepriimtas (arba bet kuriuo atveju iki žodinio bylos nagrinėjimo ar iki rašytinės proceso dalies, kai žodinis bylos nagrinėjimas nerengiamas, pabaigos), teisinė diskusija turėtų būti sutelkta Teisingumo Teisme ir vykti teismo salėje, o ne žiniasklaidoje. Be to, nors įtakos ar grasinimų šalims ar jų atstovams pavojaus nereikėtų perdėti, taip pat negalima visiškai atmesti jo galimybės.

Nėra jokios priežasties, dėl kurios reikėtų daryti prielaidą prima facie, kaip Sprendime API, kad teisminių dokumentų atskleidimas nagrinėjamose bylose savaime prieštarautų teismo proceso apsaugos reikalavimui. Reikia atlikti vertinimą kiekvienu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į institucinę čia nagrinėjamo pasiūlymo dimensiją: jeigu Teisingumo Teismas pats sprendžia dėl galimo atskleidimo, ko gera, poreikis daryti prielaidas dėl administracinės diskrecijos yra mažesnis.

Tad susipažinti su išorės teisminiais dokumentais nagrinėjamose bylose taip pat galėtų būti leidžiama, nors tokia galimybė, palyginti su jau baigtomis nagrinėti bylomis, būtų ribota. Nagrinėjamose bylose trečioji šalis, įrodžiusi teisėtą interesą susipažinti su dokumentu ir pateikusi individualų prašymą, turėtų turėti teisę su juo susipažinti Teisingumo Teismo patalpose. Sprendimą dėl galimybės susipažinti su dokumentu turėtų priimti kolegijos pirmininkas, nes jis turbūt geriausiai gali įvertinti konkurencinius interesus, susijusius su konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Reikėtų pasitarti su vykstančio proceso šalimis.

Jau išnagrinėtose bylose, nesusijusiose su jokiomis dar nagrinėjamomis bylomis, turėtų būti taikoma bendroji, paprastesnė galimybės susipažinti su dokumentais tvarka. Nebereikalaujama įrodyti teisėto intereso. Iš tikrųjų, kalbant apie pusiausvyros užtikrinimą, galima daryti prielaidą, kad atvirumas atitinka bendrąjį viešąjį interesą ir galimybė susipažinti su dokumentais bus suteikta, nebent būtų pagrįstų priežasčių, dėl kurių negalima suteikti tokios galimybės, kaip antai susijusių su asmens duomenų, nepilnamečių ar verslo paslapčių apsauga. Dėl tų pačių priežasčių ir dėl tam tikrų praktinių sumetimų baigtose nagrinėti bylose nebeturėtų būti reikalaujama konsultuotis su bylos šalimis.

Kai kuriais atvejais, kad būtų paprasčiau, taip pat turėtų būti galima teikti prašymus suteikti nuotolinę galimybę susipažinti su tam tikrais teisminiais bylos dokumentais. Tokia galimybė, ko gera, pirmiausia būtų svarbi norint susipažinti su standartiniais dokumentais, kurie, kaip galima pagrįstai tikėtis, yra įtraukti į bylos medžiagą, pavyzdžiui, bylos šalies ar įstojusios į bylą šalies pateiktais pareiškimais.

Nuotolinė galimybė susipažinti su tam tikrais dokumentais atitinka ir suinteresuotosios trečiosios šalies, ir pačios institucijos interesus. Trečiosioms šalims nuotolinė galimybė susipažinti su byla būtų svarbi dėl lygybės ir socialinių sumetimų: ne visi gali sau leisti asmeniškai vykti į Liuksemburgą ir susipažinti su byla Teisingumo Teismo patalpose. Kaip įvairiomis aplinkybėmis yra ne vieną kartą konstatavęs Teisingumo Teismas, būtina apsaugoti tam tikros teisės esmę ir tikrąją galimybę ja pasinaudoti, o ne tik formaliai numatyti tokią teisę arba teisių gynimo priemonę 62 –Apskritai, palyginti su bylomis, susijusiomis su veiksminga teismine apsauga, žr. 2016 m. rugsėjo 15 d. Sprendimo Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:688, 44 punktą ir 2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, EU:C:2010:811, 28 punktą. .

Bet kuriuo atveju nuotolinės galimybės susipažinti su byla sąlygos iš esmės turėtų būti tokios pačios kaip fizinės galimybės susipažinti su byla sąlygos Teisingumo Teismo patalpose, kaip aptarta šios išvados 130–133 punktuose. Tačiau suinteresuotasis asmuo natūraliai turi konkrečiau nurodyti būtent tuos dokumentus, su kuriais norėtų susipažinti. Be to, gali būti nustatyti pagrįsti kopijų skaičiaus apribojimai ir tinkami mokesčiai už tas kopijas.

Galiausiai, papildant ir kartu išplečiant individualų prašymą, baigtose nagrinėti bylose (arba bent jau kai kuriose iš jų) galima numatyti labiau iniciatyvų požiūrį į kai kurių išorės teisminių dokumentų skelbimą. Tokiais atvejais Teisingumo Teismo interneto svetainėje galima reguliariai skelbti svarbiausius išorės teisminius dokumentus, kaip antai prašymus priimti prejudicinį sprendimą, šalių pareiškimus ir, jei taikoma, galutinį nacionalinio teismo sprendimą. Kartu su Teisingumo Teismo sprendimu ir generalinio advokato išvada, jei rengiama, jie sudarytų elektroninę bylos medžiagą, su kuria galima susipažinti internete.

Šis pasiūlymas visai nėra toks revoliucinis, koks galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio: visų trijų rūšių dokumentai neretai vienu ar kitu pavidalu jau paskelbti viešai. Nacionalinių teismų prašymuose priimti prejudicinį sprendimą keliamų klausimų formuluotės jau skelbiamos Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Be to, daugelio valstybių narių teisinėse sistemose tie prašymai yra įprasti teismo sprendimai (nutartys), kurie tikriausiai bet kuriuo atveju skelbiami nacionalinių teismų internetinėse duomenų bazėse 63 – Be to, kai kuriose nacionalinėse jurisdikcijose, pirmiausia aukštesnėse jurisdikcijose, daroma dar daugiau ir interneto svetainėse savarankiškai skelbiama informacija apie Teisingumo Teismui pateiktus prašymus priimti prejudicinį sprendimą: paprastai skelbiamas pirminis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismo atsakymas ir galutinis nacionalinio teismo sprendimas. . Tas pats pasakytina apie galutinį nacionalinio teismo sprendimą, kuris daugelyje jurisdikcijų skelbiamas ir internete. Su Komisijos rašytiniais pareiškimais išnagrinėtose bylose jau galima susipažinti remiantis Sprendimu API, o Teisingumo Teismui laikantis šios išvados pirmojoje dalyje (A) pateikto požiūrio, Komisija taip pat privalėtų atskleisti kitų šalių pateiktus rašytinius pareiškimus.

Tad visa ši informacija kokiu nors pavidalu jau yra paskelbta viešai. Tokią informaciją sunku nustatyti ir su ja susipažinti įvairiose duomenų bazėse valstybėse narėse ir Sąjungos institucijose. Toks iniciatyvus požiūris tikrai padėtų lengviau susikalbėti ir suvokti Europos Sąjungos teisę, o tai natūraliai atitinka paties Teisingumo Teismo interesus. Taip faktiškai būtų sutaupyta nemažai institucijos ir asmenų laiko ir išteklių: nereikėtų teikti konkrečių prašymų leisti susipažinti su informacija ir jų nagrinėti.

Paskutinės trys pastabos, susijusios su visais trimis susipažinimo su dokumentais būdais, pateikiamos šiame skirsnyje: pirma, mano nuomone, atvirumas, susijęs su išorės teisminiais dokumentais, reiškia, kad byla bus skaitoma arba bus nuotoliniu būdu susipažįstama su dokumentais tokiu pavidalu, kokiu juos iš tam tikros šalies gavo Teisingumo Teismas, įskaitant kalbą, kuria dokumentas buvo pirma gautas.

Antra, jeigu Teisingumo Teismas pritartų kuriems nors iš šioje išvadoje išdėstytų pasiūlymų, laipsniškai juos įgyvendinant suinteresuotosioms šalims turėtų būti suteikiama galimybė atitinkamai pritaikyti savo veiksmus, jeigu jos to norėtų. Pirmiausia iš aiškių išankstinių nurodymų šalims būtų matyti, kad trečioji šalis gali prašyti leisti jai susipažinti su teismo byla. Jeigu toks leidimas būtų suteiktas, dokumento (pareiškimų) autoriui galėtų būti suteikta galimybė Teisingumo Teismo paprašyti neatskleisti tam tikros pareiškimų dalies.

Trečia, žinoma, dėl šiame skirsnyje pateiktų pasiūlymų reikėtų kelių kitų techninių pakeitimų. Tačiau dėl techninių ir praktinių aspektų negalima pamiršti pirminės vertybės, iš esmės atspindinčios viziją, kokiu teismu Teisingumo Teismas norėtų būti. Reformos be permainų nebūna.

Galiausiai dėl išsamumo reikėtų pridurti: kaip šiame skirsnyje pateikti pasiūlymai susiję su Teisingumo Teismo sprendimu API, galbūt išplečiamu Teisingumo Teismo sprendimu šioje byloje?

Kaip jau minėjau (B skirsnis), požiūris byloje API, dėl kurio šioje byloje padarytos kraštutinės, bet logiškos ir būtinos išvados, nėra tobulas. Tačiau kol ir jei Teisingumo Teismas pats nesuteiks galimybės susipažinti su kai kuriais savo teisminiais dokumentais, toks požiūris ir pagal jį užtikrinama galimybė turėtų išlikti. Kai Teisingumo Teismas parengs taisykles dėl galimybės susipažinti su jo teisminiais dokumentais, tos taisyklės, kaip lex specialis, turėtų būti viršesnės už Sprendime API pristatomą ir galbūt šioje byloje išplečiamą jurisprudencinį požiūrį.

Sukūrus tokią sistemą prašymai leisti susipažinti su teisminiais dokumentais turėtų būti pirmiausia teikiami Teisingumo Teismui. Praktiniu požiūriu, jeigu į Teisingumo Teismą kreipiamasi pirmiau nei į kitą ES instituciją, jo sprendimas dėl galimybės susipažinti su dokumentais suteikimo yra privalomas Komisijai ir visoms kitoms Sąjungos institucijoms. Tai reiškia, kad pastarosios institucijos negalėtų atskleisti prašomų dokumentų, net jei juos turėtų, jeigu Teisingumo Teismas neleistų su jais susipažinti. Jeigu prašymai susipažinti su trečiųjų šalių dokumentais būtų pirma teikiami Komisijai arba kitai institucijai, kuriai taikomas reglamentas, kukliai siūlyčiau perduoti juos Teisingumo Teismui. Vis dėlto tai neturėtų būti kliūtis savarankiškai atskleisti institucijos nuosavus dokumentus, t. y. nuosavus pareiškimus. Šalys galėtų ir toliau atskleisti savo pareiškimus pagal ankstesnę teismo praktiką 64 – Žr. 2000 m. spalio 5 d. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑376/98, EU:C:2000:181, 10 punktą. .