I.

Įvadas

1.

Viena valstybė narė nusprendė uždrausti bet kokią azartinių lošimų reklamą savo teritorijoje. Kadangi šios srities teisės aktai nesuderinti ir pripažįstamas žalingas azartinių lošimų poveikis asmenims ir visuomenei, toks draudimas iš esmės gali būti leidžiamas pagal Sąjungos teisę.

2.

Kitas klausimas susijęs su tokio draudimo vykdymu, konkrečiai – kam jis taikomas. Visų pirma valstybių narių diskrecija lošimų sektoriuje turi būti suderinta su laisvu informacinės visuomenės paslaugų judėjimu pagal Direktyvą 2000/31/EB ( 2 ).

3.

Ar galima taikyti visišką azartinių lošimų reklamos draudimą prieglobos paslaugų teikėjui, valdančiam dalijimosi vaizdo medžiaga platformą, kurioje saugomas trečiųjų šalių turinys, apimantis tokią reklamą? Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą keliamas būtent toks klausimas. Tam, kad būtų galima jį išspręsti, Teisingumo Teismas pirmiausia turi išnagrinėti, ar šio prieglobos paslaugų teikėjo veiklai taikoma Direktyva 2000/31. Jeigu taip, toliau reikia ištirti, ar toks paslaugų teikėjas patenka į direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės išimties taikymo sritį. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, Teisingumo Teismas galiausiai turi įvertinti, ar paslaugų teikėjas atitinka sąlygas, kad galėtų remtis šia teisine nuostata.

II.

Teisinis pagrindas

A.

Sąjungos teisė

4.

Direktyvos 2000/31 12, 21 ir 42 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

5.

Direktyvos 1 straipsnio 5 dalyje nustatyta:

–

notarų ar lygiaverčių profesijų atstovų veiklai tiek, kiek ji tiesiogiai ir specifiniu ryšiu susijusi su valstybinių įgaliojimų vykdymu,

–

atstovaujant klientui ir ginant jo interesus teismuose,

–

lošimų veiklai, susijusiai su piniginės sumos statymu žaidžiant atsitiktinumo principu grindžiamus žaidimus, įskaitant loterijas ir lažybų sandorius.“

6.

Direktyvos 2 straipsnio h punkto i papunktyje nurodyta:

–

versdamasis informacinės visuomenės paslaugų veikla, pavyzdžiui, reikalavimai dėl paslaugų teikėjo elgesio, reikalavimai dėl paslaugų kokybės arba turinio, įskaitant tuos, kurie taikomi reklamai ir sutartims, arba reikalavimai dėl paslaugų teikėjo atsakomybės.“

7.

Direktyvos 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta:

8.

Direktyvos 4 skirsnis pavadintas „Tarpinių paslaugų teikėjų atsakomybė“. 14 straipsnio „Informacijos pateikimas internete“ 1 ir 2 dalyse nurodyta:

B.

Italijos teisė

9.

Pagal 2018 m. liepos 12 d. decreto-legge n. 87 – Disposizioni urgenti per la dignità dei lavoratori e delle imprese (Dekretas-įstatymas Nr. 87 – Nepaprastosios nuostatos dėl darbuotojų ir įmonių orumo) (GURI, Nr. 161, 2018 m. liepos 13 d.; toliau – Dekretas-įstatymas Nr. 87/2018) 9 straipsnį draudžiama bet kokia reklama, įskaitant netiesioginę reklamą, susijusi su lošimais ar lažybomis dėl piniginių laimėjimų ir su azartiniais lošimais, nesvarbu, kaip ir kokia forma ji būtų vykdoma. Jame taip pat nustatyta, kad pažeidus šį draudimą taikoma 20 % rėmimo ar reklamos vertės ir bet kuriuo atveju ne mažesnė kaip 50 000 EUR dydžio administracinė bauda, kurią turi sumokėti, be kita ko, „sklaidos priemonės ar svetainės savininkas“. Be to, šiuo teisės aktu teisė taikyti šias sankcijas suteikiama Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni (Ryšių reguliavimo institucija, Italija; toliau – AGCOM).

III.

Ginčas pagrindinėje byloje ir prejudiciniai klausimai

10.

2022 m. liepos 19 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) AGCOM skyrė Google Ireland Limited (toliau – Google) 750 000 EUR baudą už tai, kad ji dalijimosi vaizdo medžiaga platformoje YouTube reklamavo daugybę lošimų, kuriuose galima laimėti piniginius prizus, svetainių, pažeisdama Dekreto-įstatymo Nr. 87/2018 9 straipsnį. AGCOM visų pirma nustatė, kad 630 vaizdo įrašų (toliau – nagrinėjami vaizdo įrašai) buvo įkelti penkiuose kanaluose, priklausančiuose turinio kūrėjui Spike, su kuriuo Google buvo pasirašiusi komercinės partnerystės sutartį pagal YouTube partnerystės programą (toliau – YPP). Atitinkamai AGCOM įpareigojo Google pašalinti iš platformos YouTube šiuos vaizdo įrašus, taip pat visus kitus Spike pasidalytus vaizdo įrašus, kurių turinys yra panašus į ginčijamame sprendime nurodytus vaizdo įrašus. Atsižvelgdama į ginčijamą sprendimą Google pašalino nagrinėjamus vaizdo įrašus iš platformos YouTube.

11.

Google apskundė ginčijamą sprendimą Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija); šis teismas patenkino ieškinį. Jis nusprendė, kad AGCOM nurodytos Google veiklos ypatybės nėra pakankamos, kad Google negalėtų pasinaudoti atsakomybės išimtimi, numatyta Italijos teisės aktuose, kuriais perkeliamas Direktyvos 2000/31 14 straipsnis.

12.

AGCOM apskundė tą sprendimą Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Šiame teisme AGCOM visų pirma teigia, kad Direktyva 2000/31 šioje byloje netaikoma, nes į jos 1 straipsnio 5 dalies d punkto taikymo sritį nepatenka azartinių lošimų veikla, susijusi su piniginės sumos statymu žaidžiant atsitiktinumo principu grindžiamus žaidimus. Todėl prieglobos paslaugų teikėjams yra privalomas Dekreto-įstatymo Nr. 87/2018 9 straipsnyje nustatytas draudimas. Antra, net jeigu Google veikla nebūtų išskirta iš Direktyvos 2000/31 taikymo srities, direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybės išimtis nebūtų taikoma dėl Google ir turinio kūrėjo pasirašytos komercinės partnerystės sutarties.

13.

Savo ruožtu Google prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme teigia, kad Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punktas taikomas tik internetinių lošimų paslaugų teikėjams. Priešingai, jis neapima prieglobos paslaugų teikėjų. Kalbant apie šios direktyvos 14 straipsnio 1 dalies taikymą, Google tvirtina, kad ji yra „pasyvi“ prieglobos paslaugų teikėja ir nežinojo apie nagrinėjamų vaizdo įrašų neteisėtumą. Visų pirma bendrovė teigia, kad su turinio kūrėju nėra sudaryta ad personam sutartis, nes jis tampa YPP dalimi tik sutikdamas su standartine sutartimi, kurią vienašališkai parengė Google.

14.

Pirma, dėl Direktyvos 2000/31 taikymo srities išimties lošimų veiklai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad, atsižvelgiant į direktyvos 21 konstatuojamąją dalį, visai su lošimų sektoriumi susijusiai veiklai, įskaitant internetinę reklamą, ši direktyva neturi būti taikoma.

15.

Antra, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Direktyva 2000/31 prieglobos paslaugų veiklai taikoma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šioje byloje Google patenka į direktyvos 14 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės išimties taikymo sritį.

16.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ši tvarka taikoma tik „pasyviems“ prieglobos paslaugų teikėjams.

17.

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia pagrindines Google ir turinio kūrėjo pagal YPP sistemą pasirašytos partnerystės sutarties ypatybes:

–

Ši sutartis sudaroma turinio kūrėjo prašymu ir Google atlikus išankstinį patikrinimą. Pirmiausia Google patikrina, ar turinio kūrėjas atitinka YPP reikalavimus, t. y. per pastaruosius 12 mėnesių surinko 1 000 prenumeratorių ir 4 000 galiojančių viešų peržiūrų valandų arba per pastaruosius 90 dienų surinko 10 milijonų galiojančių viešų trumpų vaizdo įrašų peržiūrų ( 5 ). Be to, Google vertina, ar turinio kūrėjas gyvena šalyje (regione), kurioje YPP yra prieinama, ir ar kanale nėra aktyvių „įspėjimų apie Bendruomenės gairių pažeidimus“ ( 6 ).

–

Be to, remdamiesi informacija, pateikta tinklalapyje „YouTube partnerių programos apžvalga ir tinkamumas“, Google „automatizuotos sistemos ir tikrintojai peržiūrės visą kanalą, kad įsitikintų, jog jis atitinka visas [Google] politikos nuostatas ir gaires“. Šis vertinimas gali trukti vieną mėnesį ( 7 ).

–

Visų pirma pagal YouTube monetizavimo politiką Google reguliariai tikrina, ar pinigus uždirbantys kanalai laikosi šios politikos ( 8 ). Tikrintojai tikrina kanalą ir turinį pagal YouTube politiką. Kadangi tikrintojai negali patikrinti kiekvieno vaizdo įrašo, jie paprastai sutelkia dėmesį į pagrindinę kanalo temą, dažniausiai peržiūrimus vaizdo įrašus, naujausius vaizdo įrašus, didžiausią peržiūrų trukmės dalį, vaizdo įrašų metaduomenis (įskaitant pavadinimus, miniatiūras ir aprašymus) ir kanalo skiltį „Apie“ ( 9 ).

–

Pasirašęs komercinės partnerystės sutartį turinio kūrėjas įgyja „patvirtinto partnerio“ statusą. Patvirtinti partneriai gauna dalį pajamų, kurias Google surenka iš reklamos, rodomos jų vaizdo įrašų žiūrovams. Be to, dalyvaudami Google monetizavimo politikoje, turinio kūrėjai gali siūlyti narystę savo kanale, už kurią mokestį renka tiesiogiai Google. Naudotojai iš narystės, kuri skiriasi priklausomai nuo pasirinktos prenumeratos tipo ir kainos, gauna naudos. Ši nauda gali būti, be kita ko, prieiga prie išskirtinio turinio, išskirtinis tiesioginis transliavimas abonentams arba tiesioginis pokalbis.

18.

Atsižvelgdamas į šias YPP savybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Google negali būti tik „neutrali“ ar „pasyvi“, todėl jai gali būti netaikoma Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis.

19.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Rašytines pastabas pateikė Google, Belgijos, Čekijos, Italijos ir Portugalijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. Tos pačios šalys, išskyrus Čekijos vyriausybę, dalyvavo 2025 m. rugsėjo 10 d. vykusiame posėdyje.

IV.

Analizė

A.

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

1.

Pirminės pastabos

21.

Nors iš pirmojo klausimo formuluotės gali atrodyti kitaip, YouTube neabejotinai yra daug temų apimanti dalijimosi vaizdo medžiaga platforma, kuri nėra skirta specialiai dalytis su lošimais susijusiu turiniu.

22.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Google remiasi tuo, kad nagrinėjami vaizdo įrašai yra ne reklaminio pobūdžio, ir teigia, kad juose tik pateikiama informacija apie azartinius lošimus. Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nagrinėjamuose vaizdo įrašuose yra lošimų reklamos. Iš tiesų tiek pirmojo klausimo formuluotė, tiek jo motyvai, atrodo, pagrįsti šia prielaida. Atsižvelgiant į Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų užduočių pasiskirstymą, pagal kurį pastarieji turi išimtinę jurisdikciją vertinti jiems pateiktus faktus ( 10 ), siūlau Teisingumo Teismui taip pat remtis šia prielaida.

23.

Taigi iš pirmojo prejudicinio klausimo matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punktas turėtų būti aiškinamas taip, kad prieglobos paslaugų teikėjo veikla, susijusi su vaizdo įrašų, kuriuose yra azartinių lošimų reklamos, saugojimu, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

2.

Vertinimas

a)

Direktyvos 2000/31 bendra sistema

24.

Norėdamas atsakyti į šį klausimą, pirmiausia turiu trumpai apibūdinti pagrindinius Direktyvos 2000/31 principus.

25.

Remiantis Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 1 dalimi, šia direktyva siekiama prisidėti prie tinkamo vidaus rinkos veikimo užtikrinant laisvą informacinės visuomenės paslaugų judėjimą tarp valstybių narių. Šiuo tikslu, kaip nurodyta direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje, ja suderinamos tam tikros nacionalinės nuostatos dėl informacinės visuomenės paslaugų, susijusių su vidaus rinka (3 straipsnis); paslaugų teikėjų įsisteigimo (II skyriaus 1 skirsnis); komercinių pranešimų (II skyriaus 2 skirsnis); elektroninių sutarčių (II skyriaus 3 skirsnis); tarpininkų atsakomybės (II skyriaus 4 skirsnis); elgesio kodeksų, neteisminio ginčų sprendimo, teismo veiksmų ir valstybių narių bendradarbiavimo (III skyrius).

26.

Direktyvos 2000/31 3 straipsnyje įtvirtinta „vidaus rinkos sąlyga“ grindžiama kontrolės savo valstybėje narėje ir abipusio pripažinimo principų taikymu, kad koordinuojamoje srityje, apibrėžtoje šios direktyvos 2 straipsnio h punkte, informacinės visuomenės paslaugos būtų reguliuojamos tik toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra įsisteigę tų paslaugų teikėjai (kilmės šalies principas) ( 11 ). Savo ruožtu direktyvos II ir III skyriuose siekiama suderinti tam tikrus elektroninės komercijos aspektus ( 12 ).

b)

Direktyvos 2000/31 išimtis, taikoma azartinių lošimų veiklai

27.

Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalyje išvardytos tam tikros „sritys“, „klausimai“ ir „veikla“, kuriems ši direktyva netaikoma. Visi šie terminai nurodo plačią taikymo sritį ( 13 ).

28.

Be to, daugiskaitos vartojimas ([versijoje anglų kalba] „activities“) rodo, kad Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punkte nurodyta daugiau veiklos rūšių nei tik lošimų siūlymas internete ( 14 ).

29.

Priešingai, kasdienėje vartosenoje įprasta sąvoka „lošimo veikla“ neapima prieglobos paslaugų veiklos. Išties prieglobą sudaro paslaugos gavėjo pateiktos informacijos saugojimas jo prašymu ( 15 ). Pagrindinis šios veiklos aspektas yra informacijos saugojimas, neatsižvelgiant į jos ryšį su lošimais. Tai reiškia, kad ši veikla nėra būdinga tik lošimų sektoriui.

30.

Šį aiškinimą dar labiau sustiprina siekis iš Direktyvos 2000/31 taikymo srities išskirti tam tikras veiklos rūšis. Iš tiesų iš pasiūlymo dėl šios direktyvos matyti, kad „nėra galimybės užtikrinti laisvę teikti paslaugas tarp valstybių narių, nes nėra abipusio pripažinimo ar pakankamo suderinimo, kad būtų užtikrintas lygiavertis bendrojo intereso tikslų apsaugos lygis“ ( 16 ). Tas pats loginis pagrindimas kyla iš šios direktyvos 12 konstatuojamosios dalies ( 17 ).

31.

Taigi iš to išplaukia, kad Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punktu siekiama visų pirma užkirsti kelią kilmės šalies principo taikymui joje išvardytoms veiklos rūšims, kad paskirties valstybės narės galėtų toliau taikyti savo teisės aktuose nustatytus reikalavimus, nesusijusius su abipusio pripažinimo principu ( 18 ).

32.

Konkrečiu azartinių lošimų atveju Teisingumo Teismas pabrėžė, kad azartinių lošimų reglamentavimas – tai viena iš sričių, kuriose yra didelių moralinio, religinio ar kultūrinio pobūdžio skirtumų valstybėse narėse. Teisingumo Teismas taip pat pripažino asmeniui ir visuomenei morališkai ir finansiškai žalingus padarinius, susijusius su lošimais ir lažybomis. Kadangi šioje srityje Europos Sąjungos lygiu nėra suderintų nuostatų, kiekviena valstybė narė, remdamasi savo vertybėmis, turi šiose srityse įvertinti, kokius reikalavimus reikia nustatyti siekiant apsaugoti vartotojus ir išsaugoti viešąją tvarką ( 19 ). Tai yra aiškiai sektoriui būdingi interesai, visiškai nesusiję su prieglobos paslaugų veikla.

33.

Tiesa, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad reklama yra kontroliuojamos lošimų veiklos plėtros politikos dalis, kuria siekiama nukreipti lošimus į reguliuojamus ir leidžiamus tinklus ir taip kovoti su neteisėtais lošimais ( 20 ). Tai galima aiškinti taip, kad azartinių lošimų reklama yra „lošimų veikla“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punktą. Kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, šį aiškinimą galima pagrįsti direktyvos 2 straipsnio h punkto i papunkčiu ir 21 konstatuojamąja dalimi, pagal kuriuos reikalavimai, susiję su paslaugos kokybe ar turiniu, apima ir reikalavimus, taikomus jos reklamai ( 21 ).

34.

Vis dėlto, mano nuomone, siekiant leisti valstybėms narėms vykdyti kontroliuojamą lošimų plėtros politiką, nėra nei tinkama, nei būtina toliau iš Direktyvos 2000/31 taikymo srities išskirti prieglobos paslaugų teikėjo veiklą, susijusią su lošimų reklamos vaizdo įrašų saugojimu. Taip pat, kaip nurodyta šios išvados 30–32 punktuose, 1 straipsnio 5 dalies d punkte nustatytas išimties tikslas užtikrinamas, jeigu ši veikla patenka į tos direktyvos taikymo sritį.

35.

Taigi, kaip pažymėjo Komisija, nors Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punkte lošimų veikla išskiriama iš tos direktyvos taikymo srities, jos 12–15 straipsniai taip pat taikomi su lošimais susijusio turinio prieglobai ( 22 ).

36.

Atrodo, kad šis požiūris buvo patvirtintas priėmus Skaitmeninių paslaugų aktą. Skaitmeninių paslaugų akto 89 straipsnio 1 dalimi panaikinti Direktyvos 2000/31 12–15 straipsniai. Kartu Skaitmeninių paslaugų akto 4–6, taip pat 8 straipsniuose iš esmės atkartojami tos direktyvos 12–15 straipsniai (kaip patvirtinta Skaitmeninių paslaugų akto 89 straipsnio 2 dalyje). Svarbu pažymėti, kad Skaitmeninių paslaugų akte nėra numatyta jokios taikymo išimties lošimų veiklai. Tai reiškia, kad lošimų veiklai pagal Direktyvą 2000/31 ir toliau netaikomas kilmės šalies principas. Priešingai, su lošimais susijęs turinys yra reglamentuojamas Skaitmeninių paslaugų akto 6 straipsnyje, kuris atitinka tos direktyvos 14 straipsnį.

37.

Trumpai tariant, lošimų siūlymas internete ir galbūt azartinių lošimų reklama yra veikla, numatyta Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punkte. Dalijimosi vaizdo medžiaga platforma nevykdo nė vienos iš šios veiklos rūšių. Todėl ji patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

38.

Tai netrukdo Italijos taisyklę, draudžiančią azartinių lošimų reklamą, taikyti informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, kurie teikia tikrą azartinių lošimų paslaugų reklamą. Taip yra dėl to, kad šios paslaugos pagal Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punktą yra šios direktyvos taikymo srities išimtis, todėl joms netaikomas kilmės šalies principas.

39.

Galima pateikti dar vieną metodologinę pastabą. Manau, kad šiame etape neturėtų būti siekiama nustatyti, ar praktiškai prieglobos paslaugų teikėjas kontroliuoja saugomą turinį. Toks vertinimas yra būtinas pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalį, nes teikėjas, kuris kontroliuoja saugomą informaciją, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį. Priešingai, tos direktyvos 1 straipsnio 5 dalies d punkto tikslais pakanka padaryti išvadą, kad nagrinėjama veikla yra informacijos saugojimas, neatsižvelgiant į jos turinį, paslaugos gavėjo prašymu ( 23 ).

40.

Atitinkamai siūlyčiau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti: Direktyvos 2000/31 1 straipsnio 5 dalies d punktas turi būti aiškinamas taip, kad prieglobos paslaugų teikėjo veikla, susijusi su vaizdo įrašų, kuriuose yra azartinių lošimų reklamos, saugojimu, patenka į šios direktyvos taikymo sritį.

B.

Dėl antrojo prejudicinio klausimo

1.

Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies bendroji sistema

41.

Jeigu Teisingumo Teismas į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakys teigiamai, jis turės nustatyti, ar tokių prieglobos paslaugų teikėjų, kaip Google, kurių veikla apima trečiųjų šalių, su kuriomis jie yra sudarę komercinės partnerystės sutartis, turinio saugojimą, veikimas patenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

42.

Šia nuostata nustatoma prieglobos paslaugų teikėjų atsakomybės išimtis, susijusi su jų platformose trečiųjų šalių saugomu turiniu.

43.

Kaip aiškina Teisingumo Teismas, šią nuostatą reikia išanalizuoti dviem etapais ( 24 ).

44.

Pirma, tam, kad paslaugų teikėjas patektų į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jis turi: i) teikti informacinės visuomenės paslaugas, kurios ii) apima „informacijos pateikimą internete“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 14 straipsnį ( 25 ), be to, iii) jo veikla turi apsiriboti „tarpinio paslaugų teikėjo“ veikla ( 26 ).

45.

Antra, tos nuostatos 1 dalies a ir b punktuose nustatyta, ar konkrečiu atveju galima remtis atsakomybės išimtimi ( 27 ). Tam, kad taip būtų, teikėjas turi neturėti faktinių žinių apie neteisėtą veiklą (a papunktis) arba, gavęs tokių žinių, nedelsdamas imtis veiksmų, kad panaikintų šią informaciją arba atimtų galimybę ją pasiekti (b papunktis).

46.

Šiuo aspektu, kaip išsamiau paaiškinsiu toliau, siekiant nustatyti, ar paslaugų teikėjo veikla apsiriboja tarpininko veikla (pirmasis etapas), iš esmės reikėtų sutelkti dėmesį į tai, ar paslaugų teikėjas kontroliuoja savo platformoje saugomą turinį, atsižvelgiant į jo verslo modelio struktūrą ir veikimą. Jei taip nėra, pereinama prie antrojo etapo, kuriame reikalaujama išanalizuoti paslaugų teikėjo žinias apie konkretaus turinio neteisėtumą ( 28 ).

47.

Tai turi atitinkamų pasekmių.

48.

Pirma, kaip Teisingumo Teismas paaiškino savo Sprendime YouTube ir Cyando, sąlygos, kuriomis remiantis galima laikyti, kad Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a arba b punkto reikalavimai nėra įvykdyti, yra ypač griežtos, nes jos galiausiai lemia, kad prieglobos paslaugų teikėjas gali būti pripažintas atsakingu už konkretų neteisėtą turinį, kurį į jo platformą įkėlė naudotojas ( 29 ). Tokia aukšta riba nėra būtina norint įvertinti, ar paslaugų teikėjas kontroliuoja trečiųjų šalių į jo platformą įkeltą turinį. Todėl praleidus pirmąjį etapą susidarytų nepageidaujamų situacijų: kai kurie paslaugų teikėjai, kurie dėl savo verslo modelio iš esmės kišasi į turinį ir jį kontroliuoja, vis dėlto galėtų išvengti atsakomybės, teigdami, kad neturėjo faktinių žinių apie konkretų neteisėtą turinį.

49.

Antra, panašiai a ir b punktai atrodo netinkami atsižvelgiant į platformos verslo modelio ypatumus, dėl kurių ji galiausiai negalėtų pasinaudoti atsakomybės išimtimi. Taigi aiškiai neatskyrus šių dviejų etapų kiltų pavojus, kad tam tikros platformos verslo modelis taptų beveik nereikšmingas.

50.

Vis dėlto šie du etapai neabejotinai yra susiję. Pirmasis etapas iš esmės veikia kaip „filtravimo“ mechanizmas, kuris yra būtina sąlyga, kad būtų taikomi a ir b punktai ( 30 ).

2.

Atitinkamas priskyrimo prie tarpinių prieglobos paslaugų teikėjų kriterijus

51.

Remiantis jurisprudencija, tam, kad paslaugos internetu teikėjas patektų į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, svarbiausia, kad jis būtų „tarpinis teikėjas“, kaip šią sąvoką šios direktyvos II skyriaus 4 skirsnyje norėjo apibrėžti teisės aktų leidėjas ( 31 ).

52.

Šiuo klausimu iš Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamosios dalies matyti, kad šioje direktyvoje numatytos atsakomybės išimtys taikomos tik tada, kai informacinės visuomenės paslaugų teikėjo veikla yra „tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio“, o tai reiškia, kad tokių paslaugų teikėjas „neturi žinių apie perduodamą arba saugomą informaciją ir negali jos kontroliuoti“ ( 32 ).

53.

Taigi Teisingumo Teismas iš Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamosios dalies padarė išvadą, kad reikia išnagrinėti, ar valdytojo vaidmuo yra neutralus, t. y. ar jo elgesys yra visiškai techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio ir jis nežino apie saugomą turinį ir jo nekontroliuoja, ar atvirkščiai – jo vaidmuo yra aktyvus ir tai jam leidžia žinoti ar kontroliuoti turinį ( 33 ).

54.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad savo išvadoje byloje L’Oréal ir kt. generalinis advokatas N. Jääskinen teigė, kad Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamoji dalis turėtų būti siejama tik 12 straipsniui („Paprastas perdavimo kanalas“) ir 13 straipsniui („Spartinimas“), nes joje nustatyti kriterijai nėra tinkami 14 straipsniui ( 34 ). Taip pat buvo teigiama, kad Sprendime L’Oréal ir kt. Teisingumo Teismas netiesiogiai pritarė generalinio advokato požiūriui, nes jame nebuvo paminėta tos direktyvos 42 konstatuojamoji dalis ( 35 ).

55.

Mano nuomone, ši diskusija yra perdėta. Sprendime L’Oréal ir kt., nors ir konkrečiai neminėdamas Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamosios dalies, Teisingumo Teismas pakartojo Sprendimo Google France 114 punkte nustatytą kriterijų ( 36 ). Be to, Sprendime YouTube ir Cyando Teisingumo Teismas aiškiai nurodė 42 konstatuojamąją dalį ( 37 ). Galiausiai Skaitmeninių paslaugų akto 18 konstatuojamoje dalyje išplėtota ir patikslinta minėtos direktyvos 42 konstatuojamoji dalis, tiksliai „kodifikuojant“ jurisprudenciją, kuri tos direktyvos 14 straipsnio aiškinimo tikslais grindžiama 42 konstatuojamąja dalimi. Todėl aišku, kad iš tos konstatuojamosios dalies išplaukiantis kriterijus, kaip jį aiškina Teisingumo Teismas, taip pat taikomas prieglobos paslaugų teikėjams.

56.

Vis dėlto sutinku su generalinio advokato N. Jääskinen nuomone, kad, atskirai paėmus, „neutralumas“ gali būti ne pats tinkamiausias kriterijus siekiant nustatyti, ar prieglobos paslaugų teikėjui taikoma Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis ( 38 ). Iš tiesų galima diskutuoti, ar prieglobos paslaugų teikėjai kada nors galėtų būti laikomi visiškai „neutralūs“. Iš esmės prieglobos paslaugų teikėjas, kuris iš savo platformos gauna reklamos pajamų, yra suinteresuotas didinti naudotojų ir peržiūrų skaičių. Be to, pasyvaus ir aktyvaus vaidmens dichotomija atrodo nepakankama vertinant prieglobos paslaugų teikėjo veiklą, ypač tokioje nuolat kintančioje srityje. Bet kuriuo atveju man atrodo, kad pagal jurisprudenciją tiek neutralumas, tiek pasyvumas apima verslo modelį, kuris a priori grindžiamas „žinių apie turinį ar jo kontrolės“ stoka ( 39 ). Iš esmės neutralumas ir pasyvumas turėtų būti suprantami atsižvelgiant į turinį, kurį kūrėjai įkelia į platformą.

57.

Kokios prieglobos paslaugų teikėjo intervencijos gali būti laikomos nepatenkančiomis į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, siūlau pirmiausia sutelkti dėmesį į žinojimo apie turinį ar jo kontrolės kriterijus, taip pat jų nebuvimą, remiantis esama jurisprudencija. Atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, siūlau patikslinti kai kurių iš šių kriterijų reikšmę.

a)

Žinojimo apie turinį ar jo kontrolės kriterijai

58.

Byla, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas Google France, susijusi su mokamos nuorodų paslaugos AdWords veikla. Ši paslauga leidžia bet kokiam ūkio subjektui, pasirinkus vieną ar kelis raktinius žodžius ir jiems sutapus su interneto naudotojo per Google paieškos sistemą atliekamoje paieškoje nurodytais vienu ar keliais žodžiais, pateikti reklaminę nuorodą į savo svetainę. Reklaminė nuoroda pateikiama rubrikoje „Rėmėjų nuorodos“, kuri yra arba ekrano dešinėje, į dešinę nuo natūralių rezultatų, arba ekrano viršutinėje dalyje, virš jų ( 40 ).

59.

Vertindamas, ar šiai veiklai taikoma Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis, Teisingumo Teismas nustatė, kad svarbu yra tai, kokį vaidmenį Google atlieka parengiant prie reklaminės nuorodos pridėtą komercinį pranešimą arba nustatant ar pasirenkant raktinius žodžius ( 41 ). Iš esmės tai reiškia, kad valdytojas, kuris dalyvauja rengiant, kuriant ar atrenkant turinį, nepatenka į šios nuostatos taikymo sritį.

60.

Byla, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas L’Oréal ir kt., susijusi su elektronine prekyviete, kurią valdo eBay ir kurioje prekes parduoti siūlo asmenys, susikūrę pardavėjo paskyrą. eBay taiko procentinį mokestį už įvykdytus sandorius. Taip pat leidžia potencialiems pirkėjams siūlyti kainą už pardavėjų siūlomus daiktus ir juos pirkti už fiksuotą kainą. Be to, pardavėjai eBay svetainėse gali susikurti internetines parduotuves. Prireikus eBay padeda pardavėjams patobulinti savo pasiūlymų teikimą, susikurti internetines parduotuves, skatinti ir didinti pardavimą. Be to, ji reklamuoja kai kurias jos elektroninėje prekyvietėje parduodamas prekes, skelbdama per paieškos sistemų operatorius, kaip antai Google ( 42 ).

61.

Atsižvelgdamas į šias eBay prekyvietės savybes Teisingumo Teismas patvirtino, kad, jei šis valdytojas suteikė pagalbą, skirtą visų pirma nagrinėjamų pasiūlymų pirkti prekes teikimui patobulinti ar jiems reklamuoti, reikia manyti, kad jis užėmė ne neutralią poziciją tarp atitinkamo kliento – pardavėjo ir potencialių pirkėjų, bet atliko aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos pasiūlymų duomenis ar juos kontroliuoti. Taigi, kalbant apie šiuos duomenis, jis negali remtis Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta išimtimi atsakomybės srityje ( 43 ).

62.

Galiausiai Sprendime YouTube ir Cyando Teisingumo Teismas visų pirma svarstė, ar Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis apima tokios interneto platformos, kaip YouTube, kurioje naudotojai gali nemokamai įkelti savo vaizdo įrašus ir juos padaryti prieinamus kitiems interneto naudotojams, veiklą ( 44 ). Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ši byla iš esmės susijusi su „įprastu“ YouTube prieglobos paslaugų teikimu, t. y. ne su YPP sistema, kuri yra nagrinėjama šioje byloje.

63.

Teisingumo Teismas visų pirma nusprendė, kad dalijimosi vaizdo medžiaga platforma, kuri nesikiša į naudotojų joje įkelto turinio kūrimą ar atranką, jo neperžiūri ir nekontroliuoja prieš įkeliant, o turinys toje platformoje įkeliamas automatiškai, gali patekti į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 45 ).

b)

Žinių apie turinį ir jo kontrolės trūkumo kriterijai

64.

Sprendime L’Oréal ir kt. Teisingumo Teismas pažymėjo, jog vien aplinkybė, kad elektroninės prekyvietės valdytojas savo serveryje saugo pasiūlymus pirkti prekes, nustato savo paslaugos teikimo taisykles, už šią paslaugą jam mokamas atlyginimas ir jis savo klientams suteikia bendro pobūdžio informaciją, neturėtų iš jo atimti galimybės pasinaudoti Direktyvoje 2000/31 numatytomis išimtimis atsakomybės srityje ( 46 ).

65.

Sprendime Youtube ir Cyando Teisingumo Teismas nurodė, jog aplinkybė, kad tokios vaizdo įrašų dalijimosi platformos, kaip YouTube, valdytojas taiko technines priemones, kuriomis siekiama tarp per jo platformą viešai paskelbtų vaizdo įrašų rasti turinį, kuris gali pažeisti autorių teises, nereiškia, kad taip elgdamasis toks valdytojas vaidina aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam žinoti ar kontroliuoti tų vaizdo įrašų turinį, ir kad dėl šios priežasties informacinės visuomenės paslaugų teikėjams, kurie imasi tokių priemonių kaip tik siekdami kovoti su tokiais pažeidimais, negalima taikyti Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalyje numatytos atleidimo nuo atsakomybės sistemos ( 47 ).

66.

Be to, aiškindamas Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą sąlygą Teisingumo Teismas nusprendė, jog tai, kad turinio dalijimosi platformos internete operatorius automatiškai indeksuoja į šią platformą įkeltą turinį, kad toje platformoje yra paieškos funkcija ir kad ji rekomenduoja vaizdo įrašus pagal naudotojų profilį ar pomėgius, negali pakakti, kad būtų galima daryti išvadą, jog valdytojas turi faktinių žinių apie neteisėtą veiklą ar informaciją ( 48 ). Kaip nurodžiau savo išvadoje byloje Russmedia Digital ir Inform Media Press, šios aplinkybės a fortiori negali būti pagrindas atleisti tą operatorių nuo atsakomybės pagal direktyvos 14 straipsnio 1 dalį ( 49 ).

c)

Tam tikrų kriterijų paaiškinimas ir taikymas šioje byloje

67.

Kaip nurodyta pirma, prieglobos paslaugų teikėjas gali nepatekti į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu: i) dalyvauja rengiant, kuriant ir atrenkant turinį; ii) stebi ar peržiūri turinį prieš jį įkeliant; arba iii) jį optimizuoja.

68.

Atvirkščiai, prieglobos paslaugų teikėjas gali patekti į šios teisinės nuostatos taikymo sritį net jeigu: i) jis gauna atlyginimą už šią paslaugą; ii) taiko technologines priemones neteisėtam turiniui nustatyti; arba iii) savo platformoje siūlo tam tikras rodymo funkcijas.

69.

Šioje byloje yra ypač svarbūs du iš šių kriterijų: turinio pateikimo optimizavimas ir atlyginimo aspektas. Todėl sutelksiu dėmesį į juos.

1)

„Optimizavimo“ kriterijus

70.

„Optimizavimas“ yra neaiškus kriterijus, kurį galima aiškinti įvairiais būdais. Visų pirma galima teigti, kad siūlydama patvirtintiems partneriams papildomas jų kanalų funkcijas, pavyzdžiui, tiesiogines transliacijas, išskirtinį turinį tam tikriems abonentams ir pokalbius internetu ( 50 ), YouTube „optimizuoja“ turinio kūrėjo pasiūlą.

71.

Vis dėlto nemanau, kad Teisingumo Teismas tai ketino pasakyti Sprendime L’Oréal ir kt. Kaip jau teigė generalinis advokatas H. Saugmandsgaard Øe savo išvadoje byloje Youtube ir Cyando ( 51 ), šis kriterijus turėtų būti suprantamas atsižvelgiant į specifines eBay veiklos ypatybes.

72.

Iš tiesų eBay teikė selektyvią ir individualizuotą pagalbą tam tikriems naudotojams, gerindama jų parduodamo turinio pasiūlymus, padėdama kurti internetines parduotuves ir tiesiogiai reklamuodama jų pasiūlymus per trečiųjų šalių paslaugas. Būtent šiomis aplinkybėms Teisingumo Teismas nurodė, kad pardavimo pasiūlymų optimizavimas ir reklama yra turinio kontrolės požymis.

73.

Priešingai, svarstydamas, ar eBay veikla patenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, Teisingumo Teismas svarbia nelaikė aplinkybės, kad ta internetinė prekyvietė tariamai nustatė skirtingas pardavėjų kategorijas, priklausomai nuo jų pardavimo rezultatų ( 52 ).

74.

Taigi atrodo, kad vartodamas terminą optimizavimas Teisingumo Teismas turėjo omenyje prieglobos paslaugų veiklą, tiesiogiai susijusią su naudotojų įkeltu turiniu. Teikdamas pagalbą tam tikriems naudotojams, prieglobos paslaugų teikėjas neišvengiamai kontroliuoja turinį.

75.

Su sąlyga, kad tai patvirtins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgęs į YPP sutartyje numatytas sąlygas ir jų derybų eigą, atrodo, kad tokia pagalba patikrintiems partneriams neteikiama. Jiems tiesiog lygiomis sąlygomis siūlomos tos pačios papildomos atnaujintos dalijimosi vaizdo medžiaga platformos funkcijos ( 53 ), kurios neturi tiesioginės įtakos jų kuriamam ir į tą platformą įkeltam turiniui.

76.

Taigi, mano nuomone, skirtingų turinio kūrėjų kategorijų apibrėžimas savaime nėra problemiškas, jeigu kiekvienoje kategorijoje konkretiems turinio kūrėjams netaikomas individualus požiūris. Laikydamasis tokio požiūrio, paslaugos teikėjas neišvengiamai sąveikauja su turiniu taip, kad tai nebeapsiriboja paprastu jo saugojimu. Tai savo ruožtu suteikia paslaugos teikėjui galimybę kontroliuoti tą turinį.

77.

Todėl naudinga atskirti „techninį arba rodymo optimizavimą“ ir „turinio optimizavimą“, nes tik pastaruoju atveju Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis yra netaikoma ( 54 ).

78.

Mano nuomone, šis skirtumas jau išplaukia iš Sprendimo YouTube ir Cyando. Kaip minėjau, iš to sprendimo aiškiai matyti, kad turinio indeksavimas, paieškos funkcijos kūrimas ir vaizdo įrašų rekomendavimas pagal naudotojų profilius ar pomėgius nėra pakankamas pagrindas netaikyti Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies ( 55 ).

79.

Mano nuomone, nėra esminio skirtumo tarp šių YouTube veiklos ypatybių, kurias Teisingumo Teismas nagrinėjo Sprendime YouTube ir Cyando, ir ypatybių, kurios nagrinėjamos šioje byloje. Todėl jos abi turėtų būti priskirtos „rodymo optimizavimo“ kategorijai.

80.

Iš tiesų su YPP susijusios atnaujintos funkcijos atrodo kaip natūrali informacinės visuomenės paslaugų, teikiamų dalijimosi vaizdo medžiaga platformos, kaip antai YouTube, plėtra ( 56 ). Jos gerina naudotojų patirtį ir taip didina spustelėjimų skaičių, o tai yra būdinga bet kurios dalijimosi vaizdo medžiaga platformos verslo modeliui. Jeigu tai neperžengia rodymo optimizavimo ribų, veikla ir toliau išlieka tarpininko veikla. Spustelėjimų skaičiaus didinimas tampa problemiškas tik tuo atveju, jei to siekdama platforma daro įtaką pačiam turiniui.

81.

Toks aiškinimas atitinka tikslus skatinti inovacijas ( 57 ) ir užtikrinti naudotojų saviraiškos ir informacijos laisvę ( 58 ), dėl kurių buvo priimtos Direktyvos 2000/31 12–15 straipsniuose įtvirtintos taisyklės dėl atsakomybės išimties. Iš tiesų optimizavimo kriterijų aiškinant plačiai, kaip aprašyta šios išvados 70 punkte, platformos tikriausiai būtų atgrasomos kurti naujus būdus rodyti naudotojus galintį sudominti turinį, kuriuo dalijasi turinio kūrėjai ( 59 ).

82.

Be to, trys kontekstinės pastabos rodo, kad tam tikras turinio kontrolės lygis iš tiesų gali būti neišvengiamas.

83.

Pirma, pagal Direktyvos 2000/31 12 straipsnio 3 dalį, 13 straipsnio 2 dalį ir 14 straipsnio 3 dalį nacionalinės institucijos gali reikalauti, kad paslaugos teikėjas nutrauktų pažeidimą arba užkirstų jam kelią ( 60 ). Tai neišvengiamai reiškia, kad reikia tam tikru lygu kontroliuoti turinį, antraip galima prarasti galimybę pasinaudoti atsakomybės išimtimi ( 61 ).

84.

Antra, nepaisant to, kad Teisingumo Teismas, remdamasis Direktyvos 2000/31 42 konstatuojamąja dalimi, nustatė sąlygas, kuriomis prieglobos paslaugų teikėjas patenka į tos direktyvos 14 straipsnio taikymo sritį, jis, atrodo, pripažįsta, kad ši paslauga iš esmės reikalauja didesnės turinio kontrolės ( 62 ), palyginti su „paprastu perdavimo kanalu“ ir „spartinimu“ ( 63 ).

85.

Trečia, turinio kontrolės kriterijus turi būti taikomas atsižvelgiant į vadinamąją gerojo samariečio išlygą, kurią Teisingumo Teismas paminėjo Sprendime YouTube ir Cyando ( 64 ) ir kuri šiuo metu įtvirtinta Skaitmeninių paslaugų akto 7 straipsnyje.

86.

Vis dėlto pripažįstu, kad, kaip pabrėžė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, dėl vis sudėtingesnių dalijimosi vaizdo medžiaga platformų veiklos rūšių labai sunku atskirti veiklą, kuri daro įtaką turiniui, nuo veiklos, kuri jos nedaro ( 65 ).

87.

Siekiant padėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui atlikti šią užduotį, vertėtų apsvarstyti kelis skirtingus scenarijus.

88.

Dalijimosi vaizdo medžiaga platforma padeda tam tikriems turinio kūrėjams pasiekti tam tikrą skaičių prenumeratorių, būtent teikdama jiems statistinius duomenis apie naudotojams įdomias temas, teikdama pasiūlymus, kokius vaizdo įrašus įkelti remiantis tokiais pageidavimais, ir patardama, kaip suformuluoti kanalo aprašymą ( 66 ). Mano nuomone, tai yra aiškūs „optimizavimo“, dėl kurio atsiranda turinio kontrolė, pavyzdžiai, kaip tai suprantama jurisprudencijoje.

89.

Galiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į kitą YPP ypatybę. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Google tikrintojai gali tikrinti turinio kūrėjo kanalą, t. y. peržiūrėti į jį įkeltų vaizdo įrašų pavyzdžius ( 67 ). Atsižvelgiant į mano siūlomą „optimizavimo“ kriterijaus aiškinimą, tokie tikrinimai savaime nerodo jokio Google poveikio patvirtintų partnerių įkeltam turiniui. Svarbu tai, kokių veiksmų tikrintojai imasi atlikus šiuos tikrinimus: ar jie siūlo tam tikrus turinio pakeitimus? Ar jie prašo pašalinti kai kuriuos vaizdo įrašus? Ar jie gali vienus partnerius patvirtinti, o kitus atmesti, remdamiesi jų kanalų turiniu? Jeigu taip, Google veiklai gali būti netaikoma Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis.

90.

Atsižvelgiant į tai, iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad Google netikrina ir nekontroliuoja vaizdo įrašų turinio, kol jų neįkelia naudotojai. Google tikrina tik tuos vaizdo įrašus, kurie jau yra kūrėjo kanale ( 68 ). Remiantis Sprendime YouTube ir Cyando ( 69 ) nustatytais kriterijais, tai rodo, kad turinio kontrolės nėra.

91.

Apibendrinant, jei tai patvirtins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, neatrodo, kad Google vykdytų kokią nors į jos dalijimosi vaizdo medžiaga platformą įkeltų vaizdo įrašų turinio optimizaciją pagal YPP.

2)

„Atlyginimas“

92.

Italijos, Portugalijos ir Belgijos vyriausybės iš esmės teigė, jog vien tai, kad Google dalijasi su patvirtintais partneriais pajamomis, gautomis iš reklamos ir narystės jų kanaluose, reiškia, jog Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis netaikoma. Iš esmės dalydamasi pajamomis su turinio kūrėjais Google nėra neutrali.

93.

Nesutinku su šiuo požiūriu.

94.

Pirmiausia norėčiau priminti, jog Teisingumo Teismas aiškiai nusprendė, kad, jeigu mokamas atlyginimas, Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis negali būti automatiškai netaikoma prieglobos paslaugų teikėjo veiklai ( 70 ).

95.

Tam, kad būtų galima įvertinti, ar yra priežasčių taikyti kitokį požiūrį šioje byloje, siūlau išnagrinėti sąlygas, kuriomis buvo atlyginama valdytojams, susijusiems su Sprendimu Google France, Sprendimu L’Oréal ir kt. ir Sprendimu YouTube ir Cyando. Manau, kad tarp šių bylų ir nagrinėjamos bylos nėra esminių skirtumų.

96.

Kalbant apie AdWords nuorodų paslaugų sistemą, reklamuotojai turėjo mokėti mokestį už kiekvieną reklamos nuorodos spustelėjimą ( 71 ).

97.

Kalbant apie eBay prekyvietę, joje paprastai atlyginama sumokant procentinę dalį nuo su šiais pasiūlymais pirkti prekes susijusių sandorių vertės. Taigi dalijimasis pajamomis su naudotojais buvo neatskiriama eBay verslo modelio dalis.

98.

Byloje, dėl kurios priimtas Sprendimas YouTube ir Cyando, buvo sutarta, kad YouTube gaudavo reklamos pajamų iš savo platformos ir leido tiek turinio kūrėjams, tiek autorių teisių turėtojams pasinaudoti tomis pajamomis ( 72 ). Apie pajamas, gautas iš narystės kanaluose, nebuvo nieko pasakyta ( 73 ).

99.

Cyando AG failų prieglobos ir dalijimosi platformoje visiems interneto naudotojams buvo nemokamai siūloma saugojimo vieta failams įkelti. Kiekvienam įkeltam failui Cyando automatiškai sukūrė parsisiuntimo nuorodą, kuri leido tiesiogiai atidaryti atitinkamą failą, ir automatiškai persiuntė jį įkėlusiam naudotojui. Naudotojai galėjo dalytis šiomis parsisiuntimo nuorodomis internete, taigi sudarė sąlygas kitiems interneto naudotojams pasiekti Cyando platformoje saugomus failus. Failų parsisiuntimas iš Cyando platformos buvo nemokamas. Vis dėlto parsisiuntimų skaičius ir greitis skyrėsi priklausomai nuo prenumeratos tipo (mokamos ar nemokamos). Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pagal vadinamąją partnerystės programą Cyando atlyginimą naudotojams, kurie įkėlė failus, mokėjo atsižvelgdama į tai, kiek kartų tuos failus atsisiuntė kiti naudotojai ( 74 ).

100.

Taigi tai, kad platforma dalijasi pajamomis su tam tikrais savo naudotojais, nėra naujas dalykas. Pažymėtina, kad Cyando platformos finansinis modelis panašus į YPP, kuris nagrinėjamas šioje byloje. Vis dėlto ši ypatybė neleido Teisingumo Teismui padaryti išvados, kad Cyando nepatenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį ( 75 ).

101.

Taigi galima daryti išvadą, kad dėl dalijimosi pajamomis su turinio kūrėjais prieglobos paslaugų teikėjas nėra savaime išskiriamas iš Direktyvos 2000/31 14 straipsnio taikymo srities.

102.

Vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad galimybė dalytis platformos priimamų prieglobai kanalų sėkme ir pelnu gali paskatinti platformą daryti įtaką tų kanalų turiniui. Ar taip yra, turi išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis tokiais veiksniais, kaip nurodyta, be kita ko, šios nuomonės 75–80 ir 88–90 punktuose.

d)

Išvada

103.

Primenu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atkreipė Teisingumo Teismo dėmesį į šias YPP savybes: komercinės partnerystės sutarties pasirašymas tik su tam tikrais naudotojais; turinio kūrėjų įkeltų vaizdo įrašų pavyzdžių tikrinimas; atnaujintos platformos funkcijos, prieinamos tik patvirtintiems partneriams, ir pajamų pasidalijimas.

104.

Atsižvelgdamas į šioje dalyje nagrinėtus kriterijus, manau, kad nė viena iš šių savybių nesuteikia Google galimybės kontroliuoti turinio kūrėjų įkeltą turinį platformoje YouTube, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalį.

3.

Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 2 dalis

105.

Šios išvados nekeičia Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 2 dalis, pagal kurią „1 dalis netaikoma, kai paslaugų gavėjas veikia pagal teikėjo įgaliojimus arba jo kontroliuojamas“.

106.

Remiantis Komisijos paaiškinimais, pateiktais per teisėkūros procesą, „paslaugos teikėjo įgaliojimai ir kontrolė reiškė sutartinius santykius“ ( 76 ).

107.

Vis dėlto, mano nuomone, vien paslaugos teikėjo ir naudotojo sutartinių santykių buvimo akivaizdžiai nepakanka, kad Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalis būtų netaikoma. Siekiant nustatyti, ar naudotojas veikia pagal paslaugos teikėjo įgaliojimus arba jo kontroliuojamas, reikia išnagrinėti konkrečias sutarties sąlygas.

108.

Visų pirma reikia išsiaiškinti, ar pagal tą sutartį nustatomi individualūs santykiai tarp paslaugų teikėjo ir kiekvieno jo naudotojo.

109.

Atrodo, kad taip yra, „[p]avyzdžiui, jei interneto platformos, kuri naudotojams suteikia galimybę sudaryti nuotolines sutartis su prekiautojais, nustato prekiautojo siūlomų prekių ir paslaugų kainas“. Tokiu atveju „laikoma, kad prekiautojas veikia pagal tos platformos įgaliojimus ar jos kontroliuojamas“ (Skaitmeninių paslaugų akto 23 konstatuojamoji dalis).

110.

Tačiau, kaip nurodžiau šios išvados 75 punkte, regis, taip nėra Google ir visų jos patvirtintų partnerių pasirašytos partnerystės sutarties atveju.

4.

Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a ir b punktai

111.

Jei bus nustatyta, kad Google veikla patenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ji bus atleista nuo atsakomybės tik tuo atveju, jei atitiks vieną iš dviejų to straipsnio a ir b punktuose nustatytų sąlygų.

112.

Ar viena iš šių sąlygų yra įvykdyta konkrečiu atveju, priklauso tik nuo faktinių aplinkybių. Todėl tai yra klausimas, priklausantis nacionalinių teismų jurisdikcijai ir spręstinas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo pateiktas aiškinimo gaires.

113.

Dėl Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytos sąlygos Teisingumo Teismas visų pirma paaiškino, jog ši sąlyga negali būti laikoma netenkinama vien dėl to, kad valdytojas apskritai žino, kad jo platforma taip pat naudojama siekiant dalytis turiniu. Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „faktinės žinios apie neteisėtą veiklą arba informaciją“ reiškia konkrečią neteisėtą informaciją ir veiklą ( 77 ).

114.

Mano nuomone, nustatydamas, ar Google turi faktinių žinių apie konkrečią neteisėtą informaciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų ypatingą dėmesį skirti Google tikrintojų atliktiems tyrimams. Iš tiesų Sprendime L’Oréal ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, kad paslaugos teikėjas gali gauti tokių faktinių žinių apie neteisėtą turinio pobūdį, inter alia, atlikęs tyrimus savo iniciatyva ( 78 ). Be to, norėčiau atkreipti dėmesį, kad byloje, dėl kurios buvo priimtas Sprendimas YouTube ir Cyando ir kurioje nebuvo nagrinėjami tokie patikrinimai, atrodė, kad Google turi tik abstrakčių žinių apie tai, kad jos platformoje neteisėtai skelbiamas saugomas turinys.

115.

Atliekant tokį vertinimą, svarbi aplinkybė yra neteisėto turinio, dėl kurio kilo ginčas, rūšis. Šiuo klausimu pažymėtina, kad byloje, dėl kurios priimtas Sprendimas YouTube ir Cyando, buvo nagrinėjamas intelektinės nuosavybės teises pažeidžiantis turinys. Šioje byloje nagrinėjamas turinys apima lošimų reklamą, kuri pagal Italijos teisę yra draudžiama. Atsižvelgiant į šį konkretų neteisėto turinio tipą, taip pat reikėtų įvertinti, ar Google, išnagrinėjusi, be kita ko, kanalo temą, naujausius ir žiūrimiausius vaizdo įrašus, sužinojo apie tokį konkretų neteisėtą turinį. Šiuo aspektu aplinkybė, kad minėtas kanalas yra skirtas vien lošimams, kaip nurodė Italija teismo posėdyje, gali rodyti, kad Google iš savo tikrintojų atliktų tyrimų sužinojo apie konkretų neteisėtą turinį. Tai ypač aktualu, nes Google parengė išsamias gaires naudotojams dėl lošimų ir lošimus skatinančio turinio. Šios gairės apima konkrečioms šalims, įskaitant Italiją, skirtas rekomendacijas ( 79 ). Galiausiai gali būti tikslinga nustatyti, ar iš vaizdo įrašų, kuriuos šiuo atveju iš tiesų patikrino tikrintojai, Google galėjo įgyti konkrečių žinių apie neteisėtą turinį.

116.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas padarys išvadą, kad per savo tikrintojų atliktus patikrinimus Google įgijo faktinių žinių apie konkretų neteisėtą turinį, Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta sąlyga taip pat nebus įvykdyta. Iš tiesų sužinojusi apie neteisėtą turinį (atlikdama tokius patikrinimus) Google „nedelsdama [nesiėmė] priemonių panaikinti tą informaciją arba atimti galimybę ja naudotis“.

117.

Taigi mano siūlomas atsakymas į antrąjį prejudicinį klausimą yra toks: prieglobos paslaugų teikėjo, saugančio trečiųjų šalių, su kuriomis jis yra sudaręs komercinės partnerystės sutartį, turinį, veikla patenka į Direktyvos 2000/31 14 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu tikslios sąlygos, kuriomis buvo deramasi dėl tos sutarties, ir jos nuostatos nesuteikia prieglobos paslaugų teikėjui žinių apie jo platformoje saugomą turinį ar galimybės jį kontroliuoti. Jeigu toks prieglobos paslaugų teikėjas iš savo tikrintojų atliktų patikrinimų faktiškai įgyja žinių apie konkretų neteisėtą turinį (o tai yra klausimas, kurį turi išnagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), gali būti, kad tos nuostatos a ir b punktuose nustatytos sąlygos negali būti įvykdytos.

V.

Išvada

118.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Consiglio di Stato (Valstybės Taryba, Italija) pateiktus prejudicinius klausimus: