<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><ORDER xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.ORDER><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-684/20 P</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62020CO0684</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2021:486">EU:C:2021:486</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>10</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>10</PAGE.TOTAL><AUTHOR>CJ</AUTHOR></BIB.ORDER><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC"><DATE ISO="20210616">2021 m. birželio 16 d.</DATE> nutartis – Byla C-684/20 P</HT></P><P><HT TYPE="SC">Sharpston / taryba ir valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Teisingumo Teismo</HT> (pirmoji kolegija) <HT TYPE="UC">nutartis</HT></P><P><DATE ISO="20210616">2021 m. birželio 16 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="STAR" NOTE.ID="E0001"><P>Proceso kalba: anglų.</P></NOTE></P></TI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Apeliacinis skundas</KEYWORD><KEYWORD>Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnis</KEYWORD><KEYWORD>Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos pasekmės Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nariams</KEYWORD><KEYWORD>Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos pareiškimas</KEYWORD><KEYWORD>Generalinio advokato kadencijos pabaiga</KEYWORD><KEYWORD>Ieškinys dėl panaikinimo</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><ORDER.INIT><P>Byloje C‑684/20 P,</P><P>dėl <DATE ISO="20201216">2020 m. gruodžio 16 d.</DATE> pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pateikto apeliacinio skundo</P></ORDER.INIT><PARTIES><PLAINTIFS><P><HT TYPE="BOLD">Eleanor Sharpston</HT>, gyvenanti Schoenfels (Liuksemburgas), atstovaujama BL N. Forwood, <HT TYPE="ITALIC">barrister</HT> J. Robb, QC J. Flynn ir H. Mercer,</P><PARTY.STATUS>apeliantė,</PARTY.STATUS></PLAINTIFS><AGAINST>kitos proceso šalys:</AGAINST><DEFENDANTS><P><HT TYPE="BOLD">Europos Sąjungos Taryba,</HT></P><P><HT TYPE="BOLD">Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija,</HT></P><PARTY.STATUS>atsakovės pirmojoje instancijoje,</PARTY.STATUS></DEFENDANTS></PARTIES><PREAMBLE.GEN><PREAMBLE.INIT><P>TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),</P><P>kurį sudaro kolegijos pirmininkas J.‑C. Bonichot (pranešėjas), teisėjai L. Bay Larsen, C. Toader, M. Safjan ir N. Jääskinen,</P><P>generalinis advokatas M. Szpunar,</P><P>kancleris A. Calot Escobar,</P></PREAMBLE.INIT><GR.VISA><VISA>atsižvelgęs į tai, kad išklausius generalinį advokatą nuspręsta priimti sprendimą motyvuota nutartimi pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnį,</VISA></GR.VISA><PREAMBLE.FINAL>priima šią</PREAMBLE.FINAL></PREAMBLE.GEN><?PAGE NO="2"?><CONTENTS.ORDER><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Nutartį</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1</NO.P><TXT>Apeliaciniu skundu Eleanor Sharpston prašo panaikinti <DATE ISO="20201006">2020 m. spalio 6 d.</DATE> Europos Sąjungos Bendrojo Teismo nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Sharpston / Taryba ir Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>T‑180/20</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:T:2020:473">EU:T:2020:473</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kuria šis teismas atmetė jos prašymą iš dalies panaikinti <DATE ISO="20200129">2020 m. sausio 29 d.</DATE> Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos pareiškimą dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos pasekmių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generaliniams advokatams (toliau – ginčijamas pareiškimas).</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2</NO.P><TXT>Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="029" PAGE.FIRST="7" DATE.PUB="2020">OL L 29, 2020, p. 7</REF.DOC.OJ>, toliau – Susitarimas dėl išstojimo), patvirtinto <DATE ISO="20200130">2020 m. sausio 30 d.</DATE> Tarybos sprendimu (ES) 2020/135 (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="029" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2020">OL L 29, 2020, p. 1</REF.DOC.OJ>) ir įsigaliojusio <DATE ISO="20200201">2020 m. vasario 1 d.</DATE>, aštuntoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Atsižvelgdamos į tai, kad tiek Sąjungai, tiek Jungtinei Karalystei naudinga nustatyti pereinamąjį, arba įgyvendinimo, laikotarpį, kuriuo – nepaisant visų Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos pasekmių Jungtinės Karalystės dalyvavimui Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų darbe, visų pirma visų pasiūlytų kandidatų į Sąjungos institucijų, įstaigų, organų ir agentūrų narius ir paskirtų arba išrinktų narių įgaliojimų pasibaigimo šio Susitarimo įsigaliojimo dieną, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės naryste Sąjungoje, – Jungtinei Karalystei ir jos teritorijoje turėtų būti taikoma Sąjungos teisė, įskaitant tarptautinius susitarimus, ir paprastai jos poveikis turėtų būti toks pat kaip ir valstybėms narėms, kad laikotarpiu, kuriuo bus vedamos derybos dėl susitarimo (-ų) dėl būsimų santykių, būtų išvengta trikdžių.<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/></P></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3</NO.P><TXT>ESS 19 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Teisingumo Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės ir kad jam padeda generaliniai advokatai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4</NO.P><TXT>SESV 252 straipsnyje nustatyta, kad Teisingumo Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai ir, Teisingumo Teismo prašymu, Europos Sąjungos Taryba, spręsdama vienbalsiai, gali padidinti jų skaičių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5</NO.P><TXT>Deklaracijoje dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 252 straipsnio, reglamentuojančio generalinių advokatų skaičių Teisingumo Teisme, pridėtoje prie Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, baigiamojo akto, Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija pareiškė, kad jei pagal SESV 252 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas paprašytų, kad generalinių advokatų skaičius būtų padidintas trimis (vienuolika vietoj aštuonių), ji sutiktų, kad Lenkijos Respublika, kaip ir Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika, Italijos Respublika, Ispanijos Karalystė ir Jungtinė Karalystė, turėtų nuolatinį generalinį advokatą ir nebedalyvautų rotacijos sistemoje ir kad pagal šią sistemą vyktų penkių, o ne trijų generalinių advokatų rotacija.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6</NO.P><TXT><DATE ISO="20130625">2013 m. birželio 25 d.</DATE> Tarybos sprendimu 2013/336/ES, kuriuo padidinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinių advokatų skaičius (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="179" PAGE.FIRST="92" DATE.PUB="2013">OL L 179, 2013, p. 92</REF.DOC.OJ>), šis skaičius buvo padidintas nuo aštuonių iki vienuolikos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="3"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Bylos aplinkybės</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7</NO.P><TXT>2005 m. Jungtinės Karalystės vyriausybės siūlymu valstybių narių vyriausybių atstovai paskyrė E. Sharpston eiti Teisingumo Teismo generalinės advokatės pareigas laikotarpiu, likusiu iki jos pirmtako kadencijos pabaigos, t. y. iki <DATE ISO="20091006">2009 m. spalio 6 d.</DATE> 2009 m. šiai vyriausybei pasiūlius apeliantė buvo paskirta Teisingumo Teismo generaline advokate naujai šešerių metų kadencijai laikotarpiu nuo <DATE ISO="20091007">2009 m. spalio 7 d.</DATE> iki <DATE ISO="20151006">2015 m. spalio 6 d.</DATE> Galiausiai pagal <DATE ISO="20150401">2015 m. balandžio 1 d.</DATE> Valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimą (ES, Euratomas) 2015/578 dėl Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų skyrimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="096" PAGE.FIRST="11" DATE.PUB="2015">OL L 96, 2015, p. 11</REF.DOC.OJ>) apeliantė buvo paskirta eiti generalinės advokatės pareigas laikotarpiu nuo <DATE ISO="20151007">2015 m. spalio 7 d.</DATE> iki <DATE ISO="20211006">2021 m. spalio 6 d.</DATE></TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8</NO.P><TXT><DATE ISO="20200129">2020 m. sausio 29 d.</DATE> Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija priėmė ginčijamą pareiškimą, jame priminė, kad, Jungtinei Karalystei pradėjus ESS 50 straipsnyje numatytą išstojimo iš Sąjungos procedūrą, Sutartys šiai valstybei narei nustoja galioti nuo Susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dienos. Jame taip pat buvo priminta, kad narių, pasiūlytų kandidatais, paskirtų arba išrinktų į Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės naryste Sąjungoje, įgaliojimai baigiasi išstojimo dieną. Buvo nurodyta, jog tai reiškia, kad nuolatinė generalinio advokato pareigybė, kuri buvo skirta Jungtinei Karalystei pagal Deklaraciją dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 252 straipsnio, reglamentuojančio generalinių advokatų skaičių Teisingumo Teisme, pridėtą prie Tarpvyriausybinės konferencijos, patvirtinusios Lisabonos sutartį, baigiamojo akto, bus įtraukta į valstybių narių generalinių advokatų skyrimo rotacijos tvarka sistemą. Pažymėta, kad pagal protokolinę tvarką kita valstybė narė, kuri gali siūlyti generalinį advokatą, yra Graikijos Respublika. Atsižvelgdama į išimtines aplinkybes, kuriomis bus atliktas šis skyrimas, ir siekdama laikytis taisyklės kas trejus metus keisti dalį Teisingumo Teismo narių bei taisyklės dėl jų šešerių metų kadencijos, kaip nustatyta SESV 253 straipsnyje, ši konferencija susitarė, kad Graikijos Respublikos į laisvą generalinio advokato vietą pasiūlyto generalinio advokato kadencija baigsis Teisingumo Teismo narių sudėties kito dalinio atnaujinimo dieną, t. y. <DATE ISO="20211006">2021 m. spalio 6 d.</DATE></TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiama nutartis</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9</NO.P><TXT><DATE ISO="20200407">2020 m. balandžio 7 d.</DATE> Bendrojo Teismo kanceliarija gavo ieškinį, jame apeliantė prašė iš dalies panaikinti ginčijamą pareiškimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10</NO.P><TXT>Skundžiamos nutarties 27 punkte konstatavęs, kad ginčijamą pareiškimą priėmė ne Taryba, o Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija, Bendrasis Teismas šios nutarties 28 punkte atmetė ieškinį kaip nepriimtiną, kiek jis buvo pareikštas Tarybai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11</NO.P><TXT>Dėl reikalavimo, pareikšto prieš Valstybių narių vyriausybių atstovų konferenciją, skundžiamos nutarties 29 ir 30 punktuose Bendrasis Teismas priminė, kad pagal SESV 263 straipsnį jis turi jurisdikciją tik dėl ieškinių, kuriais ginčijami Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų priimti aktai, ir kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos arba kaip Europos Vadovų Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12</NO.P><TXT>Skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose Bendrasis Teismas taip pat pasirėmė <DATE ISO="20200910">2020 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartimi <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑424/20 P(R)</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:705">EU:C:2020:705</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kad primintų, pirma, jog<?PAGE NO="4"?> aktas dėl Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų skyrimo pagal SESV 253 straipsnio 1 dalį yra priimamas valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, ir, antra, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, jeigu juo prašoma panaikinti sprendimą, kurį priėmė ne Sąjungos institucija, įstaiga ar organas, o valstybių narių vyriausybių atstovai, įgyvendinantys šių valstybių kompetenciją.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13</NO.P><TXT>Skundžiamos nutarties 33 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad <DATE ISO="20200129">2020 m. sausio 29 d.</DATE> 27 iš 28 tuometinių Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų dalyvavo susitikime, per kurį buvo priimtas ginčijamas pareiškimas, ir kad jie priėmė šį pareiškimą kaip Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovai, o ne kaip Tarybos nariai. Šios nutarties 34 punkte Bendrasis Teismas pridūrė, jog, nepaisant to, kad Taryba yra paminėta ginčijamo pareiškimo antraštėje ir kad jis paskelbtas Tarybos interneto svetainėje, iš jo turinio matyti, kad tai yra Sąjungos valstybių narių vyriausybių atstovų pareiškimas, priimtas bendru sutarimu, o ne Tarybos arba Sąjungos įstaigos ar organo aktas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14</NO.P><TXT>Skundžiamos nutarties 35 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad jame pateiktas ieškinys turi būti atmestas kaip nepriimtinas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Procesas Teisingumo Teisme ir apeliantės reikalavimai</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15</NO.P><TXT>Apeliaciniu skundu E. Sharpston prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą nutartį, nurodyti kitoms proceso šalims atsakyti į klausimą, ar laikytina, kad jos kadencija baigėsi Jungtinei Karalystei išstojus iš Sąjungos <DATE ISO="20200131">2020 m. sausio 31 d.</DATE> vidurnaktį pagal ESS 50 straipsnio 3 dalį, grąžinti bylą Bendrajam Teismui, nebent toje proceso stadijoje Teisingumo Teismas galėtų priimti sprendimą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Tarybos ir Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Dėl apeliacinio skundo</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16</NO.P><TXT>Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 181 straipsnį, jeigu visas apeliacinis skundas arba jo dalis yra akivaizdžiai nepriimtina arba akivaizdžiai nepagrįsta, Teisingumo Teismas gali bet kuriuo metu vadovaudamasis teisėjo pranešėjo siūlymu ir išklausęs generalinį advokatą nuspręsti motyvuota nutartimi visiškai arba iš dalies atmesti apeliacinį skundą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17</NO.P><TXT>Šioje byloje reikia taikyti šį straipsnį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18</NO.P><TXT>Grįsdama apeliacinį skundą apeliantė nurodo penkis pagrindus.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl pirmojo–trečiojo ir penktojo pagrindų</HT></HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P><HT TYPE="ITALIC">Apeliantės argumentai</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19</NO.P><TXT>Pirmajame pagrinde apeliantė nurodo, kad Bendrasis Teismas pažeidė SESV 263 straipsnį, kai skundžiamos nutarties 29 ir 35 punktuose nusprendė, jog ieškinys nepriimtinas, nes pareikštas ne dėl Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimto akto.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20</NO.P><TXT>Ji teigia, kad ne tik iš SESV 263 straipsnio formuluotės skirtingomis kalbomis, bet ir iš šio straipsnio genezės ir tikslo, taip pat iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jo taikymo sritis turi būti aiškinama plačiai, tiek dėl jame nurodytų aktų, tiek dėl jų rengėjų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21</NO.P><TXT>Ji nurodo, kad, nors Teisingumo Teismas į SESV 263 straipsnio taikymo sritį neįtraukia aktų, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai už Sąjungos teisės sistemos ribų, tai negali būti taikoma aktams, kurie, kaip antai ginčijamas pareiškimas, priimti valstybių narių vyriausybių atstovų, veikiančių įgyvendinant pagal Sutartis suteiktą arba tarsi suteiktą kompetenciją, ir kurie turi padarinių Sąjungos teisės sistemoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22</NO.P><TXT>Ji teigia, kad skundžiamos nutarties 30, 32 ir 35 punktuose Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog visiems aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys kitu nei Tarybos ar Europos Vadovų Tarybos narių statusu, negali būti taikoma teisminė kontrolė pagal SESV 263 straipsnį, ir kad jis turėjo pripažinti savo jurisdikciją vertinti ginčijamo pareiškimo, kiek juo buvo pirma laiko nutraukta jos, kaip generalinės advokatės, kadencija, teisėtumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23</NO.P><TXT>Baigiamosiose pastabose apeliantė priduria, kad iš <DATE ISO="20201216">2020 m. gruodžio 16 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Taryba ir kt. / K. Chrysostomides &amp; Co. ir kt</HT>.</NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑597/18 P, C‑598/18 P, C‑603/18 P ir C‑604/18 P</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:1028">EU:C:2020:1028</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 91–98 punktų matyti, jog tai, kad nėra galimybės vykdyti politinio susitarimo kontrolę pagal SESV 263 straipsnį, reiškia, kad turi egzistuoti alternatyvios teisių gynimo priemones dėl šį susitarimą įgyvendinančių aktų, siekiant išvengti, kad iš asmenų būtų atimta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Tačiau šiuo atveju tokių alternatyvių teisių gynimo priemonių nėra.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24</NO.P><TXT>Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad spręsdamas dėl savo jurisdikcijos Bendrasis Teismas padarė klaidą, nes neatskyrė valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo paskirti generalinį advokatą Teisingumo Teisme ir prieš tai priimto sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad šios pareigos, į kurias buvo paskirta, yra laisvos, nors šiame teisme pareikštas ieškinys byloje T‑180/20 ir šis apeliacinis skundas yra susiję su pastaruoju sprendimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25</NO.P><TXT>Ji nurodo, kad nors paprastai nekyla klausimo, ar Teisingumo Teismo nario pareigos tikrai yra laisvos, negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais atvejais toks klausimas gali kilti. Šiuo aspektu ji mano, kad Sąjungos teismai turėtų galėti tikrinti valstybių narių aktą, kuriuo neteisėtai konstatuojama, kad tokios pareigos yra laisvos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26</NO.P><TXT>Apeliantė teigia, kad tik Sąjungos teismai gali priimti sprendimą šiuo klausimu, ir visų pirma remiasi ESS 19 straipsniu bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 4 ir 6 straipsniais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27</NO.P><TXT>Apeliantė priduria, kad valstybių narių vyriausybių atstovų aktų, numatytų SESV, galiojimas taip pat gali būti ginčijamas, bent jau netiesiogiai, kitomis nei ieškinys dėl panaikinimo procesinėmis priemonėmis, kaip Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencijos vardu pripažino Taryba, pareikšdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą Bendrajame Teisme, taigi, darytina išvada, kad dėl šių aktų taip pat turi būti įmanoma pareikšti tiesioginį ieškinį.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28</NO.P><TXT>Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamos nutarties 30, 32 ir 35 punktuose konstatavo, kad jokie valstybių narių vyriausybių atstovų aktai negali būti ieškinio pagal SESV 263 straipsnį dalykas.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29</NO.P><TXT>Trečiajame pagrinde apeliantė nurodo, kad skundžiamos nutarties 30, 33 ir 34 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai aiškino <DATE ISO="19930630">1993 m. birželio 30 d.</DATE> Sprendime <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Parlamentas / Taryba ir Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑181/91 ir C‑248/91</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1993:271">EU:C:1993:271</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) įtvirtintus principus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30</NO.P><TXT>Ji teigia, kad iš šio sprendimo negalima daryti išvados, jog visiems aktams, kuriuos priima valstybių narių vyriausybių atstovai bendru sutarimu, netaikoma teisminė kontrolė pagal SESV 263 straipsnį, ir kad Teisingumo Teismas minėtame sprendime pareiškė nuomonę tik dėl aktų, kuriuos priima valstybių narių vyriausybių atstovai už Sąjungos teisės sistemos ribų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31</NO.P><TXT>Taigi klausimas, ar Sąjungos teismai turi jurisdikciją tikrinti tokio akto, kaip ginčijamas pareiškimas, kurį priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, naudodamiesi pagal Sutartis suteiktais arba tarsi suteiktais įgaliojimais, ir kuris turi padarinių Sąjungos teisės sistemoje, teisėtumą, nebuvo išspręstas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ir į jį turi būti atsakyta teigiamai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32</NO.P><TXT>Bendrasis Teismas skundžiamos nutarties 30 ir 35 punktuose klaidingai rėmėsi <DATE ISO="19930630">1993 m. birželio 30 d.</DATE> Sprendimu <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Parlamentas / Taryba ir Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑181/91 ir C‑248/91</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1993:271">EU:C:1993:271</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), visų pirma to sprendimo 12 punktu, tam, kad pagrįstų savo analizę, ir turėjo bent nurodyti kitas to sprendimo dalis, kaip antai jo 13 punktą, iš kurių matyti, jog aktams, sukeliantiems teisinių padarinių tretiesiems asmenims Sąjungos teisės sistemoje, turi būti taikoma Sąjungos teismų kontrolė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33</NO.P><TXT>Penktajame pagrinde apeliantė papildomai teigia, kad skundžiamos nutarties 27 ir 28 punktuose Bendrasis Teismas taip pat padarė klaidą, nes neatsakė į jos argumentą, kad jei Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija negali būti atsakovė byloje, kurioje pareikštas ieškinys pagal SESV 263 straipsnį, tuomet atsakovė turi būti būtent Taryba, kaip šios Konferencijos <HT TYPE="ITALIC">alter ego</HT> arba kaip glaudžiausiai su ja susijusi Sąjungos institucija, atsižvelgiant į jos dalyvavimą priimant ir paskelbiant ginčijamą pareiškimą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34</NO.P><TXT>Ji visų pirma remiasi tuo, kad būtina vykdyti valstybių narių galimai padarytų Sąjungos teisės pažeidimų kontrolę, jeigu jos negali būti atsakovės tokioje byloje, ir mano, kad, nors Taryba nėra ginčijamo akto rengėja, vis dėlto turėtų būti galimybė laikyti ją atsakove Sąjungos teismuose.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35</NO.P><TXT>Ji teigia, kad Sutarčių nuostatose, susijusiose su Teisingumo Teismo jurisdikcija, išsamiai nenurodyti atsakovai, ir pagal analogiją remiasi SESV 268 ir 340 straipsniais.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36</NO.P><TXT>Ji pažymi, jog reikia nustatyti, ar ginčijamame pareiškime tai, kad jos pirma eitos pareigos yra laisvos, konstatavo Taryba, Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pirmininkas, ir mano, kad bet kuriuo atveju tik Teisingumo Teismas yra įgaliotas priimti sprendimą šiuo klausimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37</NO.P><TXT>Ji priduria, kad Taryba, tarpininkaujant jos teisės tarnybai, atliko aktyvų vaidmenį, viena arba kartu su Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija, nustatant jos kadencijos pabaigos terminą pirma laiko, todėl jai tenka bendra atsakomybė už ginčijamo pareiškimo trūkumus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><?PAGE NO="7"?><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P><HT TYPE="ITALIC">Teisingumo Teismo vertinimas</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38</NO.P><TXT>Nurodydama pirmąjį–trečiąjį ir penktąjį pagrindus, kuriuos reikia nagrinėti kartu, apeliantė iš esmės teigia, jog Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai jos prašymą iš dalies panaikinti ginčijamą pareiškimą atmetė kaip nepriimtiną tuo pagrindu, kad šį pareiškimą priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys kaip tokie, o ne Taryba.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39</NO.P><TXT>Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš SESV 263 straipsnio formuluotės matyti, kad aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė (šiuo klausimu žr. <DATE ISO="19930630">1993 m. birželio 30 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Parlamentas / Taryba ir Komisija</HT></NAME.CASE>, <NO.CASE>C‑181/91 ir C‑248/91</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1993:271">EU:C:1993:271</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0012">12</REF.NP.ECR> punktą</REF.DOC.ECR>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40</NO.P><TXT>Taigi reikšmingas kriterijus, kuriuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad Sąjungos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti dėl tokių aktų pareikšto ieškinio, yra jų rengėjas, neatsižvelgiant į tokių aktų privalomus teisinius padarinius.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41</NO.P><TXT>Vadinasi, negali būti pritarta apeliantės pirmajame ir penktajame pagrinduose pateiktiems argumentams, kad SESV 263 straipsnyje nurodytų aktų rengėjai, t. y. Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, turi būti aiškinami plačiai siekiant pripažinti, kad ginčijamą pareiškimą priėmė viena iš tokių institucijų, įstaigų ar organų, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, arba bent jau, kad Bendrajame Teisme pareikštas ieškinys turi būti prilygintas ieškiniui dėl Tarybos sprendimo, atsižvelgiant į jos dalyvavimą priimant ir paskelbiant šį pareiškimą; priešingu atveju tai prieštarautų aiškiai šio straipsnio formuluotei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42</NO.P><TXT>Akivaizdu, jog toks aiškinimas taip pat prieštarauja SESV 263 straipsnyje, kurio taikymo sritis apima tik Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtus Sąjungos teisės aktus, įtvirtintai Sutarčių rengėjų valiai, kad Teisingumo Teismo kontrolė nebūtų taikoma valstybių narių priimtiniems aktams, kaip antai sprendimams dėl Sąjungos teismų narių skyrimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43</NO.P><TXT>Nors nagrinėjamu atveju ginčijamu pareiškimu nėra skiriami teismo nariai, jis glaudžiai susijęs su šios kompetencijos įgyvendinimu, nes jame konstatuojama, jog pareigos yra laisvos dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Sąjungos, ir nustatomos tam tikros teisinės pasekmės, į kurias atitinkamai reikia atsižvelgti skiriant į šias pareigas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44</NO.P><TXT>Priešingai, nei trečiajame pagrinde teigia apeliantė, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad taip pat nesvarbu, ar valstybių narių vyriausybių atstovai veikė pagal Sutartis, ar pagal kitus teisės šaltinius, kaip antai tarptautinę teisę.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45</NO.P><TXT>Vadinasi, Bendrasis Teismas nepadarė jokios klaidos, kai skundžiamos nutarties 30 punkte priminė, jog iš SESV 263 straipsnio matyti, kad aktams, kuriuos priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, veikiantys ne kaip Tarybos arba kaip Europos Vadovų Tarybos nariai, o kaip savo vyriausybių atstovai, taip kartu įgyvendindami valstybių narių kompetenciją, netaikoma Sąjungos teismo vykdoma teisėtumo kontrolė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46</NO.P><TXT>Antrajame pagrinde apeliantė teigia, kad Sąjungos teismai vis dėlto turėtų pripažinti savo jurisdikciją vertinti ginčijamo pareiškimo teisėtumą, nes jame yra valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimas, kuriuo <HT TYPE="ITALIC">ultra vires</HT> konstatuojama, kad jos, kaip generalinės advokatės, kadencija baigiasi pirma laiko.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47</NO.P><TXT>Vis dėlto šiai analizei negalima pritarti, nes ginčijamas pareiškimas, kad ir kaip būtų, negali būti laikomas priimtu Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo, nurodytų SESV 263 straipsnyje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48</NO.P><TXT>Be to, reikia konstatuoti, kad ginčijamas pareiškimas negali būti laikomas sprendimu, sukeliančiu nepalankių teisinių padarinių apeliantei tiek, kiek juo buvo pirma laiko nutraukta jos, kaip generalinės advokatės, kadencija, nes Valstybių narių vyriausybių atstovų konferencija tik konstatavo pasekmes, neišvengiamai susijusias su Jungtinės Karalystės išstojimu iš Sąjungos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49</NO.P><TXT>Iš tiesų, kadangi pagal ESS 50 straipsnio 3 dalį Sutartys nustojo būti taikomos Jungtinei Karalystei jos išstojimo dieną, t. y. <DATE ISO="20200201">2020 m. vasario 1 d.</DATE>, ši valstybė nuo šios datos nebėra valstybė narė. Tai reiškia, kaip nurodyta susitarimo dėl išstojimo aštuntoje konstatuojamojoje dalyje, kad narių, pasiūlytų kandidatais, paskirtų arba išrinktų į Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, kiek tai susiję su Jungtinės Karalystės naryste Sąjungoje, įgaliojimai automatiškai pasibaigė tą dieną.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50</NO.P><TXT>Taigi Bendrajam Teismui negalima priekaištauti dėl to, kad nepripažino, jog turi jurisdikciją vertinti vadinamojo valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimo, kuriuo konstatuojamas apeliantės kadencijos nutraukimas pirma laiko, teisėtumą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51</NO.P><TXT>Darytina išvada, kad pirmasis–trečiasis ir penktasis pagrindai turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįsti.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl ketvirtojo pagrindo</HT></HT></P></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P><HT TYPE="ITALIC">Apeliantės argumentai</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52</NO.P><TXT>Nurodydama ketvirtąjį pagrindą apeliantė teigia, jog skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose Bendrasis Teismas klaidingai pripažino, kad <DATE ISO="20200910">2020 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartis <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑424/20 P(R)</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:705">EU:C:2020:705</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) turi precedento galią, nors tokia nutartis negalėjo nulemti sprendimo nagrinėjamoje byloje esmės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53</NO.P><TXT>Ji priduria, kad skundžiamos nutarties 31 punkte Bendrasis Teismas taip pat klaidingai rėmėsi minėta nutartimi, nes ji buvo susijusi su ieškiniu dėl sprendimo paskirti generalinį advokatą Teisingumo Teisme, o jos ieškinys buvo susijęs su valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimu, kuriuo konstatuota, kad tokios pareigos yra laisvos.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54</NO.P><TXT>Be to, skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose nurodyta Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartis priimta pažeidžiant Teisingumo Teismo procesines nuostatas dėl to, kad apeliantė nebuvo išklausyta, nors nebuvo konstatuota jokios skubos, taip pat dėl to, kad valstybių narių vyriausybių atstovų argumentai turėjo būti atmesti kaip nepriimtini, nes jie pirmą kartą buvo pateikti Teisingumo Teisme.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55</NO.P><TXT>Galiausiai apeliantė teigia, kad taip elgdamasis pats Bendrasis Teismas pažeidė principą <HT TYPE="ITALIC">audi alteram partem</HT>, nes neleido jai pateikti pastabų dėl <DATE ISO="19930630">1993 m. birželio 30 d.</DATE> Sprendimo <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Parlamentas / Taryba ir Komisija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑181/91 ir C‑248/91</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:1993:271">EU:C:1993:271</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>) 12 punkto, nurodyto skundžiamos nutarties 30 punkte, ir <DATE ISO="20200910">2020 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑424/20 P(R)</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:705">EU:C:2020:705</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), nurodytos skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose,<?PAGE NO="9"?> svarbos. Taip pasielgęs Bendrasis Teismas nepagrįstai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>išplėtė<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>pratęsė<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> ne tik šios Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutarties teisinius padarinius, bet ir ja padarytus procedūros pažeidimus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><P><HT TYPE="ITALIC">Teisingumo Teismo vertinimas</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56</NO.P><TXT>Kalbant apie argumentus, susijusius su klaida, kurią Bendrasis Teismas padarė skundžiamos nutarties 31 ir 32 punktuose, nustatydamas, kokią reikšmę turi <DATE ISO="20200910">2020 m. rugsėjo 10 d.</DATE> Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartis <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Valstybių narių vyriausybių atstovai / Sharpston</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑424/20 P(R)</NO.CASE>, nepaskelbta Rink., <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:705">EU:C:2020:705</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>), kuri, be to, nėra svarbi šioje byloje, pakanka konstatuoti: kad ir kaip būtų, Bendrasis Teismas nepadarė jokios klaidos, kai priminė, pirma, minėtame 31 punkte, – kad aktas dėl Teisingumo Teismo teisėjų ir generalinių advokatų skyrimo pagal SESV 253 straipsnį yra priimamas valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu, ir, antra, minėtame 32 punkte, – kad dėl tokio akto pagal SESV 263 straipsnį pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepriimtinas, nes juo prašoma panaikinti sprendimą, kurį priėmė valstybių narių vyriausybių atstovai, įgyvendinantys šių valstybių kompetenciją. Darytina išvada, kad tokie argumentai yra akivaizdžiai nereikšmingi.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57</NO.P><TXT>Be to, argumentai, susiję su procedūros pažeidimais, padarytais priimant šią Teisingumo Teismo pirmininko pavaduotojos nutartį, yra akivaizdžiai nepriimtini, nes ji nėra šio apeliacinio skundo dalykas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58</NO.P><TXT>Taigi apeliantės teiginius, kad Bendrasis Teismas pažeidė rungimosi principą, taip pat reikia atmesti kaip akivaizdžiai nepagrįstus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59</NO.P><TXT>Vadinasi, ketvirtąjį pagrindą reikia atmesti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60</NO.P><TXT>Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, nepritarus nė vienam pagrindui, apeliantės nurodytam grindžiant apeliacinį skundą, šį reikia atmesti kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis nereikia tenkinti apeliantės prašymo dėl tyrimo priemonės taikymo.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><P><HT TYPE="BOLD">Dėl bylinėjimosi išlaidų</HT></P></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62</NO.P><TXT>Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas nutartyje, kuria užbaigiamas procesas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63</NO.P><TXT>Kadangi ši nutartis priimta dar neįteikus apeliacinio skundo kitoms proceso šalims, taigi jos negalėjo patirti bylinėjimosi išlaidų, reikia nuspręsti, kad apeliantė padengia savo bylinėjimosi išlaidas.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><JURISDICTION><INTRO>Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nutaria:</INTRO><LIST TYPE="ARAB"><ITEM><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Atmesti apeliacinį skundą kaip iš dalies akivaizdžiai nepriimtiną ir iš dalies akivaizdžiai nepagrįstą.</HT></TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="10"?><ITEM><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Eleanor Sharpston padengia savo bylinėjimosi išlaidas.</HT></TXT></NP></ITEM></LIST></JURISDICTION></CONTENTS.ORDER><SIGNATURE.CASE><SIGNATORY><P>Parašai.</P></SIGNATORY></SIGNATURE.CASE></ORDER>