I.

Įvadas

1.

Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ( 2 ) 12 straipsnio 1 dalies ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ( 3 ) 5 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 2 dalies aiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Salzburger Gebietskrankenkasse (Zalcburgo federalinės žemės teritorinė ligonių kasa, Austrija, toliau – Zalcburgo ligonių kasa) ir Bundesminister für Arbeit, Soziales und Konsumentenschutz (federalinis darbo, socialinių reikalų ir vartotojų apsaugos ministras, Austrija) ginčą su, pirma, Austrijos įmone ir, antra, dviem Vengrijos įmonėmis dėl Austrijoje komandiruotiems darbuotojams taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų nustatymo.

3.

Pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo patikslinti perkeliamojo dokumento A1 ( 4 ), išduoto pagal Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalį siekiant patvirtinti teisės aktus, taikytinus asmeniui pagal Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatą, sukeliamas pasekmes. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu siekia sužinoti, ar perkeliamasis dokumentas A1 yra privalomas priimančiosios valstybės narės teismui, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį. Jei taip, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas antruoju klausimu iš esmės siekia sužinoti, ar perkeliamasis dokumentas A1 taip pat privalomas tais atvejais, kai Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinė komisija (toliau – Administracinė komisija) ( 5 ) priima sprendimą dėl šio dokumento atšaukimo, tačiau jį išdavusi institucija neatšaukė šio dokumento. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar perkeliamasis dokumentas A1 yra privalomas, jei šis dokumentas yra išduotas po darbuotojo priskyrimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai, ir, jei taikytina, ar šis dokumentas gali galioti atgaline data.

4.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, pagal kurią asmeniui, darbdavio komandiruotam dirbti į kitą valstybę narę, tam tikromis sąlygomis turi būti toliau taikomi kilmės valstybės narės socialinės apsaugos srities teisės aktai. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar šioje nuostatoje nurodyta sąlyga, pagal kurią reikalaujama, kad komandiruotas asmuo nebūtų „[siunčiamas] pakeisti kito komandiruoto asmens“ (toliau – nekeitimo sąlyga), yra pažeidžiama, jei darbuotojas pakeičiamas taip, kad jį komandiruoja ne tas pats, o kitas darbdavys, ir ar šiomis aplinkybėmis svarbu žinoti, ar abu darbdaviai turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje, o gal jie yra tarpusavyje susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais.

II.

Sąjungos teisė

A.

Reglamentas Nr. 883/2004

5.

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ esančio 11 straipsnio „Bendrosios taisyklės“ 1 dalyje ir 3 dalies a punkte nurodyta:

6.

Toje pačioje Reglamento Nr. 883/2004 antraštinėje dalyje esančio 12 straipsnio „Specialios taisyklės“ pirminės redakcijos 1 dalyje buvo nurodyta:

7.

Pagrindinės bylos ginčui reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis nuo 2012 m. birželio 28 d. buvo iš dalies pakeista Reglamentu Nr. 465/2012 ( 6 ). Visų pirma paskutinėje šios nuostatos dalyje esantys žodžiai „jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens“ buvo pakeisti žodžiais „jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens“ ( 7 ).

8.

Reglamento Nr. 883/2004 V antraštinėje dalyje „Kitos nuostatos“ esančio 76 straipsnio „Bendradarbiavimas“ 6 dalyje nustatyta:

B.

Reglamentas Nr. 987/2009

9.

Reglamento Nr. 987/2009 I antraštinėje dalyje „Bendrosios nuostatos“ esančiame 5 straipsnyje „Kitoje valstybėje narėje išduotų dokumentų ir patvirtinamųjų įrodymų teisinė galia“ nustatyta:

10.

Reglamento Nr. 987/2009 II antraštinėje dalyje „Taikytinų teisės aktų nustatymas“ esančio 19 straipsnio „Informacijos teikimas atitinkamiems asmenims ir darbdaviams“ 2 dalyje nurodyta:

III.

Pagrindinė byla, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme

11.

Austrijoje įsteigta Alpenrind GmbH yra bendrovė, vykdanti veiklą prekybos galvijais ir mėsa sektoriuje. Nuo 1997 m. ji eksploatuoja skerdyklą Zalcburge, kurią nuomoja.

12.

2007 m. Alpenrind (arba bendrovė S GmbH, kurios teises ji perėmė) su Vengrijoje įsteigta bendrove Martin-Meat Szolgáltató és Kereskedelmi Kft (toliau – Martin-Meat) sudarė sutartį, pagal kurią pastaroji bendrovė įsipareigojo atlikti mėsos išpjaustymo ir supakavimo darbus. Šiuos darbus Alpenrind patalpose atliko į Austriją komandiruoti darbuotojai ( 8 ). Martin-Meat atliko šiuos darbus iki 2012 m. sausio 31 d.

13.

2012 m. sausio 24 d. sudarė sutartį su Vengrijoje įsteigta bendrove Alpenrind Martimpex-Meat Kft, pagal kurią pastaroji įsipareigojo nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. atlikti mėsos išpjaustymo ir supakavimo darbus. Šiuos darbus Alpenrind patalpose atliko į Austriją komandiruoti darbuotojai.

14.

Nuo 2014 m. vasario 1 d. Alpenrind ir vėl pavedė Martin-Meat atlikti šiuos mėsos iš pjaustymo darbus minėtose patalpose, pasitelkiant savo darbuotojus.

15.

Daugiau nei 250 darbuotojų, Martimpex-Meat pasamdytų ginčui reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d., kompetentinga Vengrijos įstaiga išdavė perkeliamuosius dokumentus A1, patvirtinančius Vengrijos socialinės apsaugos sistemos taikymą šiems darbuotojams pagal Reglamento Nr. 883/2004 11–16 straipsnius ir Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnį. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šie dokumentai buvo išduodami „iš dalies atgaline data ir iš dalies tais atvejais, kai Austrijos socialinio draudimo įstaiga (negalutiniu sprendimu) jau buvo nustačiusi atitinkamo darbuotojo privalomąjį draudimą pagal Austrijos teisės aktus“ ( 9 ). Kiekviename iš šių dokumentų Alpenrind buvo nurodyta kaip darbdavė toje vietoje, kurioje buvo vykdoma profesinė veikla.

16.

2013 m. gruodžio 13 d. sprendimu Zalcburgo ligonių kasa nustatė, kad minėtiems darbuotojams ginčui reikšmingu laikotarpiu pagal Austrijos socialinės apsaugos srities teisės aktus taikomas privalomasis draudimas Austrijoje.

17.

2016 m. kovo 7 d. sprendimu Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Austrija) panaikino minėtą Zalcburgo ligonių kasos sprendimą, motyvuodamas tuo, kad ši įstaiga neturi kompetencijos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad toks sprendimas buvo motyvuojamas, be kita ko, tuo, kad „visiems asmenims, kuriems taikomas Austrijos privalomasis draudimas, kompetentinga Vengrijos socialinio draudimo įstaiga buvo išdavusi A1 pažymėjimus, kuriais remiantis tie asmenys nuo tam tikro momento buvo laikomi Vengrijoje dirbančiais ir privalomuoju draudimu apdraustais [Martimpex-Meat] darbuotojais, kuriuos planuojama komandiruoti į Austriją į [Alpenrind] atitinkamoje formoje nurodytais laikotarpiais, apimančiais nagrinėjamą laikotarpį“.

18.

Zalcburgo ligonių kasa ir federalinis darbo, socialinių reikalų ir vartotojų apsaugos ministras padavė kasacinį skundą dėl šio Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) sprendimo, neigdami absoliučiai privalomą perkeliamųjų dokumentų A1 galią. Kaip teigia šios šalys, ši privalomoji galia grindžiama ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo paisymu. Tačiau kompetentinga Vengrijos institucija šioje byloje nagrinėjamu atveju pažeidė šį principą. Šiuo aspektu federalinis darbo, socialinių reikalų ir vartotojų apsaugos ministras per kasacinį procesą pateikė dokumentus, iš kurių matyti, kad Administracinė komisija 2016 m. birželio 20 ir 21 d. padarė išvadą, kad Vengrija klaidingai pasiskelbė turinti kompetenciją nagrinėjamų darbuotojų atžvilgiu, todėl perkeliamieji dokumentai A1 turėtų būti atšaukti.

19.

2016 m. birželio 20 ir 21 d. išvadoje visos ginče nedalyvavusios Administracinės komisijos delegacijos vienbalsiai pritarė 2016 m. gegužės 9 d. Administracinės komisijos Taikinimo komiteto (toliau – Taikinimo komitetas) nuomonei dėl Austrijos Respublikos ir Vengrijos ginčo ( 10 ). Iš minėtos nuomonės matyti, kad Administracinės komisijos procedūra susijusi su daug metų trunkančiu Austrijos Respublikos ir Vengrijos ginču dėl taikytinų teisės aktų nustatymo darbuotojams, kuriuos Martin-Meat ir Martimpex-Meat komandiravo į Austriją pagal šių įmonių sudarytas sutartis su Alpenrind. Šis ginčas yra susijęs su bendresne diskusija Administracinėje komisijoje dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos nekeitimo sąlygos aiškinimo ( 11 ).

20.

2016 m. gegužės 9 d. nuomonėje Taikinimo komitetas pritarė Austrijos Respublikos pozicijai, iš esmės nusprendęs, jog aplinkybė, kad asmenį komandiruoja kitas darbdavys nei anksčiau komandiruoto darbuotojo darbdavys, nereiškia, kad situacija negali būti kvalifikuojama kaip „pakeitimas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį ( 12 ). Tuo remdamasis Taikinimo komitetas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pakaitiniams darbuotojams išduoti perkeliamieji dokumentai A1 buvo išduoti per klaidą ir turi būti atšaukti iš esmės nuo tos dienos, kai kompetentinga Vengrijos institucija buvo informuota ir gavo įrodymus, susijusius su priimančiosios valstybės narės situacija. Vis dėlto pripažindamas, kad perkeliamųjų dokumentų A1 atšaukimas atgaline data sukeltų didelių administracinių sunkumų ir turėtų neigiamą poveikį atitinkamiems darbuotojams, Taikinimo komitetas nurodė, kad Austrijos Respublika ir Vengrija gali derėtis dėl susitarimo šiuo klausimu ( 13 ).

21.

Neginčijama, kad pasibaigus Administracinės komisijos procedūrai kompetentinga Vengrijos institucija neatšaukė ir nepanaikino atitinkamiems darbuotojams išduotų perkeliamųjų dokumentų A1. Šiuo klausimu iš Vengrijos ir Austrijos vyriausybių pateiktų pastabų matyti, kad tarp šių dviejų valstybių narių kompetentingų institucijų vyko dialogas dėl šių dokumentų atšaukimo tvarkos, tačiau šiuo metu šis dialogas yra sustabdytas, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

22.

2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. spalio 14 d., Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

23.

Rašytines pastabas pateikė Zalcburgo ligonių kasa, Alpenrind, Martin-Meat ir Martimpex-Meat ( 14 ), Austrijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos, Airijos, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija. 2017 m. rugsėjo 28 d. įvyko teismo posėdis, per kurį Zalcburgo ligonių kasa, Alpenrind, Martimpex-Meat ir Martin-Meat, Austrijos, Čekijos, Airijos, Prancūzijos, Vengrijos, Lenkijos vyriausybės ir Komisija pateikė žodines pastabas.

IV.

Analizė

A.

Dėl pirmojo prejudicinio klausimo

24.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad perkeliamasis dokumentas A1, kurį pagal šio reglamento 19 straipsnio 2 dalį išduoda valstybės narės kompetentinga įstaiga ir kuris patvirtina, kad darbuotojui pagal kurią nors Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatą taikoma šios valstybės narės socialinės apsaugos sistema, yra privalomas kitos valstybės narės teismui, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį ( 15 ).

25.

Kaip ir visos suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, išskyrus Zalcburgo ligonių kasą ( 16 ), manau, kad dėl toliau nurodytų priežasčių į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai ( 17 ).

26.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kol E 101 formos pažyma (galiojusi prieš perkeliamąjį dokumentą A1 ( 18 )) nėra atšaukta arba paskelbta negaliojančia, ji privaloma pagal valstybės narės, į kurią pagal darbo sutartį vyksta dirbti asmuo, vidaus teisės sistemą, todėl privaloma šios valstybės įstaigoms. Remiantis tuo darytina išvada, kad priimančiosios valstybės narės teismas nėra įgaliotas tikrinti E 101 formos pažymos galiojimo, kiek tai susiję su informacija, kuria remiantis ji buvo išduota ( 19 ).

27.

Kaip konstatavo Teisingumo Teismas, dabar galiojančiame Reglamente Nr. 987/2009 kodifikuota Teisingumo Teismo jurisprudencija ir pripažinta E 101 formos pažymos privalomoji galia ir šią pažymą išdavusios įstaigos išimtinė kompetencija vertinti jos galiojimą ( 20 ). Iš tiesų minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės įstaigos parengti asmens padėtį reglamentų Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 taikymo tikslais liudijantys dokumentai, taip pat šių dokumentų pagrindu priimti patvirtinamieji įrodymai yra privalomi kitų valstybių narių įstaigoms, nebent valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, juos anuliuotų arba paskelbtų negaliojančiais ( 21 ).

28.

Manau, nėra nieko, kas leistų daryti prielaidą, kad atlikdamas šį kodifikavimą Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnyje nurodytų dokumentų privalomąją galią taikyti tik valstybių narių socialinės apsaugos įstaigoms, taip nukrypdamas nuo suformuotos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, pagal kurią E 101 formos pažyma taip pat privaloma kitų valstybių narių teismams ( 22 ).

29.

Tiesa, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje valstybių narių teismai neminimi. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šios nuostatos formuluotė iš esmės atitinka formuluotes, kurias Teisingumo Teismas vartoja savo jurisprudencijoje, susijusioje su E 101 formos pažyma. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad E 101 formos pažyma yra privaloma tos valstybės narės, kurioje toks darbuotojas dirba, kompetentingai įstaigai ir kad tol, kol E 101 formos pažyma nėra atšaukta arba pripažinta negaliojančia, valstybės narės, kurioje darbuotojas dirba, kompetentinga įstaiga privalo atsižvelgti į tai, kad jam jau yra taikomi valstybės narės, kurioje yra įsteigta jį įdarbinusi įmonė, socialinės apsaugos teisės aktai, todėl ši įmonė tokiam darbuotojui savo socialinės apsaugos sistemos taikyti negali ( 23 ). Be to, Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, kad šioje nuostatoje nurodyti dokumentai yra privalomi, kol valstybė narė, kurioje jie buvo išduoti, jų nepanaikina ar nepaskelbia negaliojančiais, ir tai patvirtina išvadą, kad ši nuostata neleidžia kitai valstybei narei pasitelkiant savo teismus kvestionuoti šių dokumentų galiojimo.

30.

Reglamento Nr. 987/2009 parengiamuosiuose darbuose taip pat nėra jokios informacijos apie Sąjungos teisės aktų leidėjo valią nukrypti nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos, susijusios su E 101 formos pažymos privalomąja galia nacionaliniams teismams. Priešingai, kaip matyti iš Komisijos pasiūlymo, kuriuo remiantis buvo priimtas minėtas reglamentas, juo buvo siekiama tik supaprastinti ir atnaujinti Reglamento Nr. 574/72 nuostatas ( 24 ).

31.

Be to, reikia konstatuoti, jog iš Reglamento Nr. 987/2009 12 konstatuojamosios dalies matyti, kad jame numatytas priemones ir procedūras „nulėmė <…> Teisingumo Teismo [jurisprudencija], Administracinės komisijos sprendimai ir daugiau nei 30 metų socialinės apsaugos sistemų koordinavimo patirtis, taikant Sutartyje įtvirtintas pagrindines laisves“ ( 25 ). Ši išvada leidžia manyti, kad jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas būtų ketinęs nukrypti nuo Teisingumo Teismo jurisprudencijos dėl E 101 formos pažymos privalomojo pobūdžio, jis būtų tai aiškiai nurodęs.

32.

Galiausiai, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsniu, į kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą, reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje numatyta, jog jei dviejų arba daugiau valstybių narių įstaigos ar valdžios institucijos nesutaria dėl to, kurie teisės aktai taikomi, atitinkamam asmeniui laikinai taikomi vienos iš tų valstybių narių teisės aktai ( 26 ). Tačiau, mano nuomone, nėra jokio pagrindo manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas minėta nuostata ketino apriboti privalomąjį šio reglamento 5 straipsnyje nurodytų dokumentų pobūdį. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagal šio 6 straipsnio 1 dalį šis straipsnis taikomas, „išskyrus atvejus, kai Reglamente [Nr. 987/2009] numatyta kitaip“ ( 27 ).

33.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, mano nuomone, priimdamas Reglamentą Nr. 987/2009, visų pirma jo 5 straipsnio 1 dalį, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė tik kodifikuoti Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su E 101 formos pažymos privalomąja galia. Dėl šios priežasties manau, kad ši jurisprudencija mutatis mutandis taikytina perkeliamiesiems dokumentams A1.

34.

Be to, norėčiau pridurti, kad dėl Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagal kurį perkeliamasis dokumentas A1 privalomai galiotų tik valstybių narių socialinės apsaugos įstaigoms, ši nuostata galėtų tapti neveiksminga. Kaip Teisingumo Teismas konstatavo dėl E 101 formos pažymos, pripažinus, kad nacionalinė kompetentinga įstaiga, kreipdamasi į atitinkamą darbuotoją priimančios valstybės narės teismą, galėtų pripažinti E 101 formos pažymą negaliojančia, galėtų kilti pavojus kompetentingų valstybių narių įstaigų lojaliu bendradarbiavimu grindžiamai sistemai ( 28 ).

35.

Šiuo klausimu reikėtų konstatuoti, kad nors ankstesniuose teisės aktuose – reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 – nebuvo nuostatos, atitinkančios Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį, vis dėlto Teisingumo Teismas savo jurisprudenciją dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios grindė, be kita ko, vienos valstybės narės socialinės apsaugos srities teisės aktų taikymo principu, įtvirtintu Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalyje (dabar ji atitinka Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalį ( 29 )) ir Europos Sąjungoje judančių asmenų teisinio saugumo principu, taip pat įsipareigojimais, kylančiais iš valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo, įtvirtinto ESS 4 straipsnio 3 dalyje ( 30 ). Mano nuomone, tie patys motyvai galioja ir reglamentams Nr. 883/2004 bei Nr. 987/2009.

36.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad kol perkeliamasis dokumentas A1, kurį pagal šio reglamento 19 straipsnio 2 dalį išduoda valstybės narės kompetentinga įstaiga ir kuris patvirtina, kad darbuotojui taikoma šios valstybės narės socialinės apsaugos sistema pagal kurią nors Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies nuostatą, nėra atšauktas arba paskelbtas negaliojančiu, jis yra privalomas kitos valstybės narės teismui, kaip jis suprantamas pagal SESV 267 straipsnį ( 31 ).

B.

Dėl antrojo prejudicinio klausimo

37.

Antrasis prejudicinis klausimas, kuris buvo užduotas tik tuo atveju, jei atsakymas į pirmąjį klausimą būtų teigiamas, sudarytas iš dviejų dalių, kurios susijusios su dviem labai specifiniais atvejais. Pirmoje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar perkeliamasis dokumentas A1 yra privalomas tuo atveju, kai buvo pradėta procedūra Administracinės komisijoje (antrojo klausimo a punktas). Antroje dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar perkeliamasis dokumentas A1 yra privalomas, jei buvo išduotas po darbuotojo priskyrimo socialinės apsaugos sistemai priimančiojoje valstybėje narėje, ir, jeigu taip, ar šis dokumentas šiuo atveju galioja atgaline data (antrojo klausimo b punktas). Šiuos abu atvejus nagrinėsiu paeiliui.

1.

Pirmasis atvejis: Administracinės komisijos procedūra (antrojo prejudicinio klausimo a punktas)

38.

Savo antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi, ar perkeliamasis dokumentas A1 privalomas, jeigu per ankstesnę procedūrą Administracinėje komisijoje nebuvo pasiekta susitarimo arba nebuvo atšaukti ginčijami dokumentai.

39.

Savo motyvuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog šiuo klausimu siekiama nustatyti, ar „bent jau pasibaigus procedūrai Administracinėje komisijoje, per kurią nepavyko nei susitarti (kad abiejų valstybių narių įstaigos laikytų pažymėjimą galiojančiu ir teisingu), nei pasiekti, kad ginčijamas dokumentas būtų panaikintas (nesvarbu, ar dėl to, kad Administracinė komisija nepateikė atitinkamos rekomendacijos, ar todėl, kad išdavusi įstaiga jos nesilaikė), nestabdomas privalomas dokumento galiojimas ir nekyla galimybės inicijuoti procedūrą, siekiant nustatyti privalomąjį draudimą“.

40.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir iš Teisingumo Teismui pateiktų pastabų matyti, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju atitinkamos valstybės narės kreipėsi į Administracinę komisiją, kuri priėmė sprendimą dėl nagrinėjamų perkeliamųjų dokumentų A1 atšaukimo. Be to, remiantis tuo darytina išvada, kad po procedūros šioje komisijoje kompetentinga Vengrijos įstaiga vis dėlto neatšaukė šių dokumentų ( 32 ).

41.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad antrojo prejudicinio klausimo a punktą reikia suprasti taip, kad juo siekiama iš esmės siekiama nustatyti, ar perkeliamasis dokumentas A1 taip pat yra privalomas esant tokiai situacijai, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai Administracinė komisija priėmė sprendimą dėl šio dokumento atšaukimo, tačiau išduodančioji institucija šio dokumento neatšaukė ( 33 ).

42.

Zalcburgo ligonių kasa ir Austrijos, Belgijos, Čekijos bei ( 34 ) Prancūzijos vyriausybės iš esmės siūlo neigiamai atsakyti į šį klausimą. Šiuo atžvilgiu šios šalys ir suinteresuotieji asmenys remiasi, be kita ko, ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto valstybių narių lojalaus bendradarbiavimo principo pažeidimu, kai išduodančioji institucija neanuliuoja arba neatšaukia perkeliamojo dokumento A1 pagal Administracinės komisijos sprendimą. Tačiau kitos šalys ir suinteresuotosios šalys, pateikusios pastabas Teisingumo Teismui, tvirtina, kad Administracinės komisijos procedūra negali turėti įtakos privalomajai perkeliamojo dokumento A1 galiai. Dėl toliau nurodytų priežasčių ir aš laikausi tokios pačios nuomonės.

43.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ši byla skiriasi nuo bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas A-Rosa Flussschiff ( 35 ), nes šiuo atveju atitinkamos valstybės narės pradėjo procedūrą Administracinėje komisijoje, kuri priėmė sprendimą dėl nagrinėjamų perkeliamųjų dokumentų A1 atšaukimo ( 36 ). Vis dėlto manau, kad šis skirtumas negali paveikti iš minėto sprendimo kylančios išvados, grindžiamos suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija ( 37 ), pagal kurią E 101 formos pažyma (dabar – perkeliamasis dokumentas A1) yra privaloma ir valstybės narės, kurioje yra atliekamas darbas, socialinės apsaugos įstaigoms, ir šios valstybės narės teismams.

44.

Iš tiesų manau, kad Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalies aiškinimas, pagal kurį perkeliamasis dokumentas A1 praranda savo privalomąją galią esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, iš tikrųjų reikštų privalomosios galios suteikimą Administracinės komisijos priimtiems sprendimams. Manau, kad toks rezultatas nesuderinamas su esama reglamentavimo sistema.

45.

Šiuo klausimu primintina, kad Sprendime Romano ( 38 ) Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tiek iš pirminės teisės dėl Europos Sąjungos Tarybos Komisijai suteiktos kompetencijos įgyvendinti Tarybos priimtas normas, tiek iš [EEB] sutartyje nustatytos teismų sistemos matyti, kad organas, kaip antai Administracinė komisija, Tarybos negali būti įgaliotas priimti „norminio pobūdžio aktų“. Anot Teisingumo Teismo, tokio organo sprendimu, net jeigu juo gali būti padedama institucijoms, įpareigotoms taikyti Sąjungos teisę, šios institucijos negali būti įpareigojamos laikytis tam tikrų metodų arba tam tikro išaiškinimo, kai taiko Sąjungos normas. Remdamasis tuo, Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad šios Administracinės komisijos priimtas ginčijamas sprendimas „nesaistė“ prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ( 39 ).

46.

Nors tikrai galima kelti klausimą, ar pasikeitus pirminei teisei, visų pirma įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, ši jurisprudencija ir toliau taikoma, be kita ko, kiek tai susiję su galimybe tokiam organui, koks yra Administracinė komisija, suteikti kompetenciją priimti aktus, kuriais siekiama sukelti teisinių padarinių ( 40 ), nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas iš tikrųjų ketino suteikti Administracinei komisijai tokią kompetenciją.

47.

Iš tiesų Reglamento Nr. 883/2004 72 straipsnio, kuriame išvardyti Administracinės komisijos uždaviniai, a punkte numatyta, kad ši komisija „nagrinėja visus administravimo ir aiškinimo klausimus, kylančius iš [Reglamento Nr. 883/2004] ir [Reglamento Nr. 987/2009] nuostatų, arba iš pagal juos sudarytų sutarčių ar susitarimų, nepažeidžiant valdžios institucijų, įstaigų ir atitinkamų asmenų teisių naudotis teismais ir procedūromis, nustatytomis valstybių narių teisės aktais, [Reglamentu Nr. 883/2004] arba Steigimo sutartimi ( 41 ). Dėl beveik identiškos buvusio Reglamento Nr. 3 ( 42 ) 43 straipsnio nuostatos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „[Administracinės komisijos] sprendimų galia apibrėžta pačiame šio 43 straipsnio tekste“ ir kad „šios nuostatos tekste nedaromas poveikis teismų, kompetentingų vertinti [šio reglamento Nr. 3] nuostatų, kurių atžvilgiu [šios komisijos] sprendimai turi tik nuomonės galią, galiojimą ir turinį, įgaliojimams“ ( 43 ).

48.

Be to, kalbant apie Administracinės komisijos procedūros inicijavimą, Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu sprendimo nerandama per pagrįstą laikotarpį, atitinkamos valdžios institucijos gali kreiptis į šią komisiją. Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad Administracinė komisija mėgina išspręsti klausimą per šešis mėnesius nuo dienos, kurią į ją buvo kreiptasi ( 44 ). Mano nuomone, frazė „mėgina išspręsti“, kuri taip pat vartojama Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsnio 3 dalyje ir Administracinės komisijos sprendime A1 ( 45 ), aiškiai parodo neprivalomą šioje komisijoje vykdomos procedūros pobūdį ( 46 ).

49.

Man atrodo, kad Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su E 101 formos pažyma, taip pat yra pagrįsta prielaida, kad Administracinės komisijos sprendimai nėra privalomi. Šioje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas nurodė valstybei narei prieinamas galimybes, jeigu su viena ar keliomis valstybėmis narėmis nesutariama dėl konkrečiu atveju taikytinų socialinės apsaugos teisės aktų ( 47 ). Teisingumo Teismo nuomone, pirmiausia reikia siekti dialogo su atitinkamą dokumentą išduodančia institucija. Jei atitinkamoms įstaigoms nepavyksta susitarti, jos gali, antra, perduoti klausimą Administracinei komisijai. Galiausiai, jei šiai komisijai nepavyksta suderinti kompetentingų institucijų nuomonės, priimančiajai valstybei narei paliekama galimybė, nepaveikiant pažymą išdavusios institucijos valstybėje narėje galimų teisminės gynybos priemonių, pradėti procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo Teisingumo Teisme pagal SESV 259 straipsnį ( 48 ). Vis dėlto šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nenurodo galimybės pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį dėl Administracinės komisijos sprendimo, tačiau manau, kad būtų logiška, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų, kad šios komisijos sprendimai turi privalomą galią ( 49 ).

50.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, darau išvadą, kad pagal šiuo metu taikomą tvarką nustatytą reglamentuose Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, Administracinės komisijos priimti sprendimai dėl ginčo tarp dviejų arba daugiau valstybių narių dėl konkrečiu atveju taikytinų teisės aktų neturi privalomosios galios. Mano nuomone, remiantis tuo darytina išvada, kad Administracinės komisijos procedūra negali turėti įtakos perkeliamojo dokumento A1 privalomai galiai.

51.

Kitaip tariant, manau, kad net tokiu atveju, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai atitinkamos valstybės narės jau kreipėsi į Administracinę komisiją pagal Reglamento Nr. 883/2004 76 straipsnio 6 dalį ir Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 4 dalį ( 50 ) ir kai ši komisija priėmė sprendimą dėl perkeliamojo dokumento A1 atšaukimo, šis dokumentas yra privalomas, jeigu jį išdavusi institucija jo nepanaikino ar nepaskelbė negaliojančiu.

52.

Mano nuomone, tai taikoma neatsižvelgiant į galimą iš ESS 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto lojalaus bendradarbiavimo principo kylančių valstybės narės, kurioje yra išduodančioji institucija, įpareigojimų nevykdymą per Administracinėje komisijoje vykdomą procedūrą. Jei priimančioji valstybė narė mano, kad pirmoji valstybė narė nevykdo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę, ji gali pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 259 straipsnį arba prašyti Komisijos pačiai imtis veiksmų prieš atitinkamą valstybę narę ( 51 ).

53.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrojo prejudicinio klausimo a punktą atsakyti taip, kad perkeliamasis dokumentas A1 taip pat yra privalomas esant tokiai situacijai, kuri nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai Administracinė komisija priėmė sprendimą dėl šio dokumento atšaukimo, tačiau išduodančioji institucija šio dokumento neatšaukė.

2.

Antrasis atvejis: perkeliamojo dokumento A1 galiojimas atgaline data [antrojo prejudicinio klausimo b punktas]

54.

Nurodydamas antrojo klausimo b punktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar perkeliamasis dokumentas A1 taip pat yra privalomas tuo atveju, jei buvo išduotas po to, kai priimančiosios valstybės socialinės apsaugos sistema pradėta taikyti atitinkamam darbuotojui, o jeigu taip, tai ar šis dokumentas galioja atgaline data.

55.

Visų pirma konstatuoju, kad šis prejudicinis klausimas nėra hipotetinio pobūdžio, kaip teigia Vengrijos vyriausybė. Minėta vyriausybė, be kita ko, tvirtina, kad šioje byloje nebuvo įrodyta, jog kompetentinga Vengrijos įstaiga išdavė perkeliamuosius dokumentus A1 atgaline data po to, kai Austrijos valdžios institucijos nustatė, kad atitinkamiems darbuotojams taikoma Austrijos socialinės apsaugos sistema.

56.

Primintina, kad pagal SESV 267 straipsnyje numatytą procedūrą Teisingumo Teismas yra įgaliotas aiškinti Sąjungos teisės aktą tik remdamasis nacionalinio teismo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti sprendimo dėl pagrindinės bylos faktinių aplinkybių, nes ši užduotis priklauso išimtinei nacionalinio teismo kompetencijai ( 52 ). Tačiau nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nacionalinis teismas nurodo, kad viena nagrinėjamų perkeliamųjų dokumentų A1 dalis buvo išduota atgaline data, o kita dalis – po atitinkamų darbuotojų įregistravimo Austrijos socialinės apsaugos sistemoje ( 53 ). Tai reiškia, kad reikia atsakyti į šį antrojo prejudicinio klausimo b punktą.

57.

Kaip Alpenrind, Martin-Meat ir Martimpex-Meat, Čekijos, Airijos, Vengrijos, Lenkijos vyriausybės ir Komisija, ir, priešingai nei Zalcburgo ligonių kasa, Austrijos, Belgijos ir Vokietijos ( 54 ) vyriausybės, manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Iš tiesų manau, kad dėl toliau nurodytų motyvų perkeliamasis dokumentas A1 taip pat yra privalomas tuo atveju, jei išduodamas po atitinkamo darbuotojo įregistravimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje, ir kad tokiu atveju šis dokumentas gali galioti atgaline data.

58.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad E 101 formos pažyma gali būti taikoma atgaline data. Teisingumo Teismas konstatavo, kad išduodama tokią pažymą kompetentinga institucija tik deklaruoja, kad atitinkamam darbuotojui tebėra taikomi teisės aktai tos valstybės narės, kuriai priklauso ta institucija, per konkretų laikotarpį, kai jis dirba kitos valstybės narės teritorijoje. Tačiau, Teisingumo Teismo nuomone, nors pageidautina, kad tai būtų deklaruota dar prieš prasidedant atitinkamam laikotarpiui, šią deklaraciją galima pateikti ir per šį laikotarpį arba net jam pasibaigus. Šiomis aplinkybėmis niekas nedraudžia, kad E 101 formos pažyma galiotų atgaline data ( 55 ).

59.

Manau, ši jurisprudencija mutatis mutandis taikytina naujiesiems teisės aktams ( 56 ). Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 987/2009 15 straipsnio, kuriame numatyta, be kita ko, Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio taikymo procedūra, 1 dalyje aiškiai numatyta, kad „jei asmuo vykdo veiklą valstybėje narėje, kuri nėra kompetentinga valstybė narė pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinę dalį, darbdavys arba, jei asmuo dirba ne pagal darbo sutartį, atitinkamas asmuo informuoja apie tai valstybės narės, kurios teisės aktai taikomi, kompetentingą įstaigą, jei įmanoma, iš anksto. Ta įstaiga atitinkamam asmeniui išduoda [Reglamento Nr. 987/2009] 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą pažymėjimą ir nedelsiant pateikia informaciją apie tam asmeniui pagal [Reglamento Nr. 883/2004] <…> 12 straipsnį taikytinus teisės aktus valstybės narės, kurioje vykdoma veikla, kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai“ ( 57 ).

60.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar perkeliamasis dokumentas A1 turi privalomą galią ir tuomet, net jeigu išduodamas tik po atitinkamo darbuotojo įregistravimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje. Šio teismo teigimu, galima būtų manyti, kad aktai, kuriais nustatytas toks įregistravimas, yra Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti „dokumentai“, o tai reiškia, kad šie aktai taip pat sukelia privalomų padarinių kitų valstybių narių valdžios institucijoms.

61.

Toks argumentavimas manęs neįtikina.

62.

Pirma, manau, kad toks aiškinimas neatitinka Reglamento Nr. 987/2009 teksto. Primintina, kad minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nurodomi valstybės narės įstaigos išduoti dokumentai, liudijantys asmens padėtį pagal reglamentus Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009, ir patvirtinamieji dokumentai ( 58 ). Tačiau sprendimas dėl asmens įregistravimo valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje „neliudija“ šio asmens padėties, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį, o veikiau, mano nuomone, yra skirtas šio asmens teisinei padėčiai nustatyti. Be to, pagal Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalį valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal kurią nors pagrindinio reglamento II antraštinės dalies nuostatą, kompetentinga įstaiga atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini ( 59 ). Tačiau sprendimas dėl asmens įregistravimo valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje priimamas ne „atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu“, kaip tai suprantama pagal pastarąją nuostatą, o atitinkamų valdžios institucijų iniciatyva.

63.

Antra, kaip jau minėjau šioje išvadoje, reikia konstatuoti, kad priimdamas Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalį Sąjungos teisės aktų leidėjas ketino kodifikuoti Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl E 101 formos pažymos privalomosios galios ( 60 ). Tačiau ši jurisprudencija susijusi tik su E 101 formos pažymomis (dabar tai yra perkeliamasis dokumentas A1), o ne kitų rūšių dokumentais ( 61 ). Be to, man atrodo, kad šiomis aplinkybėmis Sprendime Banks ir kt. buvo nagrinėjama situacija, analogiška pagrindinės bylos situacijai, kai bent dalis E 101 formos pažymų buvo išduota po atitinkamų darbuotojų įregistravimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje ( 62 ). Tačiau tai neturėjo įtakos Teisingumo Teismo vertinimui, kad šios pažymos turi privalomą galią.

64.

Trečia, manau, kad aiškinimas, pagal kurį sprendimą, kuriuo nustatoma, kad asmeniui taikoma tam tikros valstybės narės socialinės apsaugos sistema, galima laikyti „dokumentu“, kaip nurodyta Reglamento Nr. 987/2009 5 straipsnio 1 dalyje, galėtų duoti netinkamų, netgi nepagrįstų rezultatų. Iš tiesų, kaip teigia Lenkijos vyriausybė, toks požiūris galėtų paskatinti valstybių narių institucijų lenktynes su laiku, kai kiekviena siektų pirmiausia priimti sprendimą dėl įregistravimo savo socialinės apsaugos sistemoje, o tai galėtų pakenkti atitinkamų asmenų teisiniam saugumui ( 63 ). Pagal tokį scenarijų valstybės narės būtų finansiškai suinteresuotos būti pirmos.

65.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui į antrojo prejudicinio klausimo b punktą atsakyti taip, kad perkeliamasis dokumentas A1 taip pat yra privalomas tuo atveju, jei išduodamas po atitinkamo darbuotojo įregistravimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje, ir kad tokiu atveju šis dokumentas gali galioti atgaline data.

66.

Šiuo klausimu norėčiau pridurti, kad klausimas, ar išduodama perkeliamąjį dokumentą A1 po atitinkamo darbuotojo įregistravimo priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemoje išduodančioji įstaiga neįvykdo lojalaus bendradarbiavimo pareigos pagal ESS 4 straipsnio 3 dalį arba ar atitinkamos valdžios institucijos turėtų, esant tokiai situacijai, remtis Reglamento Nr. 987/2009 6 straipsniu, neturi įtakos šio dokumento privalomajai galiai ( 64 ). Primintina, kad jei valstybė narė mano, kad kita valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal ES teisę, ji gali pareikšti ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal SESV 259 straipsnį ( 65 ).

C.

Dėl trečiojo prejudicinio klausimo

1.

Dėl prejudicinio klausimo dalyko ir siūlomo aiškinimo

67.

Trečiasis prejudicinis klausimas pateiktas dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos nekeitimo sąlygos aiškinimo ( 66 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad šis klausimas kyla tik tuo atveju, jeigu tam tikromis sąlygomis perkeliamasis dokumentas A1 turėtų tik ribotą privalomąją galią. Atsižvelgiant į atsakymą, kurį siūlau pateikti į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, iš esmės nėra būtina atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą.

68.

Vis dėlto tikslingumo sumetimais ir atsižvelgdamas į tai, kad trečiasis prejudicinis klausimas sudaro Austrijos Respublikos ir Vengrijos ginčo, dėl kurio ir iškelta pagrindinė byla, esmę ( 67 ), pateiksiu toliau nurodytas pastabas šiuo klausimu.

69.

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį „asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti to darbdavio vardu, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens“ ( 68 ). Nagrinėjamoje byloje ginčui reikšmingu laikotarpiu frazė „ir jis nesiunčiamas pakeisti kito asmens“ buvo pakeista fraze „ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens“ ( 69 ).

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja dėl šios nekeitimo sąlygos aprėpties ir, be kita ko, dėl klausimo, ar ši sąlyga yra pažeidžiama tokiu atveju, kaip nagrinėjamasis pagrindinėje byloje, jei darbuotojas pakeičiamas, kai komandiruoja ne tas pats, o kitas darbdavys. Šiuo klausimu minėtas teismas nurodo: kadangi Martimpex-Meat komandiruoti asmenys ginčui svarbiu laikotarpiu faktiškai nepakeitė jokio šios bendrovės darbuotojo, tikriausiai jie pakeitė Martin-Meat darbuotojus ( 70 ). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar šiuo tikslu svarbu žinoti tai, ar abiejų darbdavių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje [trečiojo prejudicinio klausimo a punktas] ir ar šie darbdaviai yra susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais [trečiojo prejudicinio klausimo b punktas].

71.

Teisingumo Teisme dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos nekeitimo sąlygos aiškinimo pateikiami du požiūriai.

72.

Pagal pirmąjį požiūrį, kurį atitinka Zalcburgo ligonių kasos, Austrijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybių bei Komisijos palaikomas požiūris, pagal nekeitimo sąlygą draudžiamas bet koks komandiruotų darbuotojų keitimas, neatsižvelgiant į tai, ar darbuotojus komandiruoja tas pats darbdavys, ar skirtingi darbdaviai. Iš to išplaukia, kad ši sąlyga nėra įvykdyta, kai darbdavys B komandiruoja darbuotoją į kitą valstybę narę tam, kad jis dirbtų ten darbą, kurį prieš tai dirbo darbdavio A komandiruotas darbuotojas, neatsižvelgiant į tai, ar abu darbdaviai turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje ir ar juos sieja asmeniniai ir (arba) organizaciniai ryšiai. Šis platus nekeitimo sąlygos aiškinimas mutatis mutandis atitinka Administracinės komisijos praktiniame vadove pateiktą aiškinimą ( 71 ).

73.

Laikantis antrojo požiūrio, kuris atitinka Alpenrind, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės palaikomą požiūrį, nekeitimo sąlyga turi būti aiškinama siauriau. Ši sąlyga nėra pažeidžiama, jeigu darbuotojus komandiruoja skirtingi darbdaviai ir šiuo atžvilgiu nesvarbu, ar atitinkami darbdaviai turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje ( 72 ).

74.

Abu požiūriai grindžiami labai skirtingomis perspektyvomis. Remiantis pirmuoju požiūriu, nekeitimo sąlyga turi būti vertinama ne tik kilmės valstybės narės, bet ir priimančiosios valstybės narės požiūriu. Taigi pagal šią sąlygą tam tikras užduotis ar funkcijas priimančiojoje valstybėje narėje būtų draudžiama nuolat atlikti komandiruotiems darbuotojams, kuriems netaikoma šios valstybės narės socialinės apsaugos sistema.

75.

Praktiškai tai reiškia, pirma, kad darbdavys B negali remtis Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatyta sistema, kai komandiruoja savo darbuotojus į kitą valstybę narę, siekdamas teikti paslaugą, jei darbdavys A prieš tai yra pasinaudojęs šia sistema, siekdamas teikti tą pačią paslaugą toje valstybėje narėje. Antra, remiantis šiuo požiūriu, paslaugų gavėjui priimančiojoje valstybėje narėje (šioje byloje – Alpenrind) būtų draudžiama viena po kitos sudaryti atskiras sutartis su skirtingomis įmonėmis dėl tų pačių darbų atlikimo pasitelkiant komandiruotus darbuotojus, kuriems netaikoma priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema.

76.

Antrasis požiūris grindžiamas kilmės valstybės narės ir darbuotojus komandiruojančio darbdavio perspektyva. Pagal šį požiūrį svarbu tik tai, ar, šio darbdavio nuomone, komandiruojami darbuotojai yra pakeičiami, ar ne.

77.

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės rodytų sukčiavimą arba piktnaudžiavimą teise ( 73 ). Todėl darau prielaidą, kad trečiasis klausimas nesusijęs su konkrečiais sukčiavimo ar piktnaudžiavimo atvejais.

78.

Be to, reikia konstatuoti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokios informacijos, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju atitinkami darbdaviai, t. y. Martin-Meat ir Martimpex-Meat, būtų susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais, ar informacijos apie šių ryšių pobūdį ( 74 ). Trečiojo prejudicinio klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto kelia klausimą, ar, aiškinant Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, svarbu, kad atitinkamus darbdavius sietų tokie ryšiai ( 75 ).

79.

Toliau pateikiamoje analizėje nagrinėsiu, pirma, klausimą, ar tuo atveju, kai darbdavių nesieja jokie organizaciniai ir (arba) asmeniniai ryšiai, Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta nekeitimo sąlyga draudžia darbdaviui komandiruoti darbuotoją į kitą valstybę narę dirbti darbą, kurį anksčiau dirbo darbuotojas, komandiruotas kito darbdavio (2 dalis).

80.

Jau dabar reikėtų nurodyti, jog manau, kad į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai. Iš tiesų dėl toliau nurodytų priežasčių manau, kad platus nekeitimo sąlygos aiškinimas neturi pagrindo ir kad niekas nekliudo darbdaviui B pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį organizuoti komandiravimo, jeigu darbdavys A jau anksčiau jį organizavo.

81.

Antra, nagrinėsiu trečiojo prejudicinio klausimo a ir b punktus, kuriuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar aplinkybės, kuriomis, viena vertus, darbdaviai turi savo buveinę toje pačioje valstybėje narėje ir, kita vertus, yra susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais, gali turėti įtakos atsakymui į trečiąjį klausimą. Šiuo klausimu, pirma, paaiškinsiu, kodėl manau, kad kiekvieno iš nagrinėjamų darbdavių buveinė neturi reikšmės nekeitimo sąlygai (3 dalis). Antra, trumpai išnagrinėsiu atvejį, kai atitinkamus darbdavius sieja asmeniniai ir (arba) organizaciniai ryšiai (4 dalis).

2.

Dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies aiškinimo

a)

Dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatytos tvarkos

82.

Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies, kurioje yra 12 straipsnio 1 dalis, nuostatos sudaro išsamią ir vientisą įstatymų kolizijos taisyklių sistemą, kuria siekiama užtikrinti, kad Sąjungoje judantiems darbuotojams būtų taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema, siekiant užkirsti kelią kelių valstybių narių teisės aktų taikymui ir iš to galintiems kilti sunkumams ( 76 ).

83.

Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta bendra sąsajos taisyklė, pagal kurią asmeniui, vienoje valstybėje narėje dirbančiam pagal darbo sutartį arba savarankiškai, taikomi šios valstybės narės teisės aktai (lex loci laboris) ( 77 ). Tačiau pagal šio reglamento 12 straipsnio 1 dalį asmeniui, kurį jo darbdavys komandiruoja į kitą valstybę narę, toliau taikomi kilmės valstybės narės teisės aktai. Kitaip tariant, Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje darbdaviui numatyta galimybė tam tikromis sąlygomis komandiruoti savo darbuotojus į kitą valstybę narę, neįpareigojant šiems darbuotojams taikyti pastarosios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos.

84.

Minėtos 12 straipsnio 1 dalies tikslas yra, be kita ko, skatinti laisvę teikti paslaugas įmonių, kurios naudojasi ja siųsdamos darbuotojus į kitas valstybes nares nei ta, kurioje jie yra įsisteigę, naudai. Šia nuostata siekiama panaikinti laisvo darbuotojų judėjimo kliūtis ir skatinti ekonominę plėtrą, išvengiant administracinių sunkumų, ypač darbuotojams ir įmonėms ( 78 ).

85.

Reikėtų pažymėti, kad, priešingai, nei nurodo Zalcburgo ligonių kasa, Austrijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės bei Komisija, Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis negali būti kvalifikuojama kaip „išimtis“. Kaip aiškiai matyti iš šio straipsnio pavadinimo, jame įtvirtinta specialioji taisyklė, skirta specifinei situacijai, pateisinančiai kitokio sąsajos kriterijaus taikymą ( 79 ). Šiomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas, kiek tai susiję su Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punktu (dabar – Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis), jau yra nusprendęs, kad „tam tikromis ypatingomis situacijomis dėl šio reglamento 13 straipsnio 2 dalies a punkte [dabar – Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punktas] numatytos bendros taisyklės neriboto taikymo tiek darbuotojai, tiek darbdaviai ir socialinės apsaugos įstaigos galėtų patirti administracinių sunkumų, užuot jų išvengę, o dėl tokių sunkumų asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, galėtų būti trukdoma pasinaudoti laisvu judėjimu <…>. Dėl tokių situacijų specialios taisyklės numatytos, be kita ko, Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnyje [dabar – Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnis]“ ( 80 ).

86.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad nėra pagrindo Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies aiškinti labai siaurai.

b)

Dėl Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos nekeitimo sąlygos

87.

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį komandiruotam asmeniui toliau taikoma kilmės valstybės narės socialinės apsaugos sistema, be kita ko, jeigu „jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens“.

88.

Šios nekeitimo sąlygos nebuvo pradinės redakcijos Reglamento Nr. 3 13 straipsnio a punkte (dabar – Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis), tačiau ji buvo įrašyta į šios nuostatos tekstą Reglamentu Nr. 24/64/EEB ( 81 ). Pastarojo reglamento pirmoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad „taikant [Reglamento Nr. 3] 13 straipsnio a punktą atsirado piktnaudžiavimų, todėl šią nuostatą reikia persvarstyti, siekiant užkirsti kelią šiam piktnaudžiavimui ir kartu išlaikant galimybę komandiruotiesiems darbuotojams toliau taikyti įprastinės jų darbo vietos valstybės teisės aktus“.

89.

Pagal mano pateikiamą aiškinimą, grindžiamą nekeitimo sąlygos priėmimo istorija, Sąjungos teisės aktų leidėjas šia sąlyga siekė užpildyti akivaizdžią Reglamente Nr. 3 nustatytą spragą, pasireiškusią tuo, kad kai kurie darbdaviai apeidavo sąlygą, susijusią su komandiravimo trukme ( 82 ), pagal poreikius rotuodami savo komandiruotus darbuotojus, kad jiems ir toliau būtų taikomi kilmės valstybės narės, kurioje socialiniai mokesčiai yra mažesni nei priimančiojoje valstybėje narėje, teisės aktai ( 83 ). Nekeitimo sąlyga vėliau be esminių pakeitimų buvo išlaikyta Reglamento Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkte, paskui – Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje ( 84 ).

90.

Šioje byloje kyla klausimas, ar nustatydamas nekeitimo sąlygą Sąjungos teisės aktų leidėjas taip pat siekė užkirsti kelią kitoms situacijoms nei ta, kai tas pats darbdavys rotuoja savo komandiruotuosius darbuotojus, kad išvengtų sąlygos, susijusios su komandiravimo trukme, ir, be kita ko, ar jis norėjo uždrausti darbuotojų komandiravimą vieną po kito, kai tai daro skirtingi darbdaviai.

91.

Mano nuomone, ne.

92.

Pirma, nematau Reglamento Nr. 3, Reglamento Nr. 1408/71 ir Reglamento Nr. 883/2004 tekstuose ar jų parengiamuosiuose darbuose nieko, kas rodytų tokią teisės aktų leidėjo valią.

93.

Nors Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies formuluotė, pagal kurią komandiruotas asmuo negali būti siunčiamas „pakeisti kito komandiruoto asmens“, nėra vienareikšmė, vis dėlto manau, kad ji patvirtina aiškinimą, pagal kurį nekeitimo sąlyga nesiekiama neleisti skirtingų darbdavių darbuotojų komandiravimo kelis kartus iš eilės. Iš tiesų pagal pažodinę jos prasmę frazė „siunčiamas pakeisti“, vadovaujantis visomis Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies kalbinėmis versijomis, išskyrus versiją vokiečių kalba, reiškia, kad darbdavys komandiruoja darbuotoją, siekdamas pakeisti kitą komandiruotą darbuotoją ( 85 ).

94.

Vis dėlto, išskyrus piktnaudžiavimo atvejus, darbdavio B komandiravimo tikslas nėra pakeisti darbdavio A komandiruotą darbuotoją. Jo tikslas veikiau yra suteikti paslaugą priimančiojoje valstybėje narėje. Šiuo klausimu norėčiau pridurti, kad netgi nėra aišku, ar darbdavys B žino apie tai, kad darbdavys A anksčiau komandiravo darbuotoją ( 86 ).

95.

Be to, mano nuomone, žodžiai „siunčiamas pakeisti“ patvirtina teiginį, kad nekeitimo sąlyga turi būti nagrinėjama tik atsižvelgiant į darbuotoją komandiruojantį darbdavį. Primintina, kad Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, kuriomis šis darbdavys gali komandiruoti savo darbuotojus, neprivalėdamas jiems taikyti šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemos ( 87 ). Šiuo tikslu šioje nuostatoje nustatyta sąlyga, pagal kurią (minėtas darbdavys) negali išsiųsti komandiruoto asmens kitam komandiruotam asmeniui pakeisti. Taigi redakciniu požiūriu nekeitimo sąlyga yra grindžiama darbuotoją komandiruojančio darbdavio perspektyva.

96.

Manau, kad nėra jokio „pakeitimo“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį, jeigu darbdavys B komandiruoja darbuotoją darbui, kurį anksčiau dirbo darbdavio A komandiruotas darbuotojas. Kitaip tariant, manau, kad niekas nedraudžia darbdaviui B šitaip komandiruoti darbuotojų. Be to, remiantis šiuo požiūriu, paslaugų gavėjui priimančiojoje valstybėje narėje nedraudžiama viena po kitos sudaryti atskirų sutarčių su skirtingomis įmonėmis dėl tų pačių darbų atlikimo pasitelkiant komandiruotus darbuotojus, kuriems netaikoma priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema.

97.

Šiuo klausimu norėčiau pridurti, kad, aiškinant priešingai, darbdavys B atsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei darbdavys A vien todėl, kad pastarasis pirmas pasinaudojo Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybe (principas prior tempore potior jure). Tačiau niekas nesuteikia pagrindo manyti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė tokio rezultato. Todėl, mano nuomone, toks aiškinimas reikštų naujos sąlygos nustatymą šioje nuostatoje, nors ši sąlyga neišplaukia iš jos formuluotės, be to, manau, kad tai prieštarautų suinteresuotųjų asmenų teisinio saugumo principui ( 88 ).

98.

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad priimdamas Reglamentą Nr. 883/2004 Sąjungos teisės aktų leidėjas puikiai žinojo apie problemą, susijusią su komandiruotų darbuotojų pakeitimu, ir kad jam taip pat buvo žinoma apie galimą ekonominę naudą, kurią šio reglamento 12 straipsnio 1 dalis suteikia darbdaviui ir netiesiogiai – jo kontrahentui priimančiojoje valstybėje narėje. Jei būtų norėjęs užkirsti kelią skirtingų darbdavių paeiliui vykdomiems komandiravimams, jis neabejotinai tai būtų padaręs aiškiau.

99.

Antra, kalbant apie tikslą išvengti piktnaudžiavimo, manau, kad nėra jokios priežasties apskritai galvoti, kad yra piktnaudžiaujama, jei darbdavys B komandiruoja savo darbuotojus pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį tam, kad jie atliktų darbą, kurį anksčiau dirbo darbdavio A komandiruoti darbuotojai. Be to, primenu, kad tokiu atveju darbdavys B nebūtinai žino apie anksčiau darbdavio A vykdytą komandiravimą ( 89 ).

100.

Trečia, manau, kad platus nekeitimo sąlygos aiškinimas, pagal kurį ši sąlyga taip pat apimtų kelis kartus iš eilės skirtingų darbdavių atliekamą komandiravimą, gali pakenkti tikslams, kurių siekiama pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį. Primintina, kad šia nuostata siekiama, be kita ko, skatinti laisvą darbuotojų ir paslaugų judėjimą ir ekonominę plėtrą, išvengiant administracinių sunkumų, ypač darbuotojams ir įmonėms ( 90 ).

101.

Iš tikrųjų platus nekeitimo sąlygos aiškinimas praktiškai reikštų, kad komandiravimo laikotarpiu darbdaviui galėtų būti visiškai neaišku, ar komandiruotas darbuotojas patenka į Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, ar ne, todėl ar šiam darbuotojui jo komandiravimo laikotarpiu taikoma kilmės valstybės narės, ar priimančiosios valstybės narės socialinės apsaugos sistema. Iš tiesų darbdavys B galėtų pagrįstai manyti, kad Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos yra įvykdytos. Tačiau jei vėliau paaiškėtų, kad darbdavio A komandiruotas darbuotojas prieš tai dirbo atitinkamą darbą priimančiojoje valstybėje narėje, vadovaujantis tokiu aiškinimu, darbdavys B turėtų sutikti su tuo, kad jo komandiruojamam darbuotojui būtų taikoma priimančiosios valstybės narės sistema. Taip būtų, nepaisant to, kad kompetentinga kilmės valstybės narės įstaiga būtų išdavusi perkeliamąjį dokumentą A1, liudijantį darbuotojo priklausymą šios valstybės narės socialinės apsaugos sistemai ( 91 ).

102.

Tokia raida galėtų iš esmės pakeisti ekonomines sąlygas, kuriomis darbdavys B teikia savo paslaugas priimančiojoje valstybėje narėje ( 92 ), be to, darbdavys B ir atitinkamas darbuotojas patirtų administracinių sunkumų, susijusių, be kita ko, su šio darbuotojo priskyrimu priimančiosios valstybės narės sistemai, kilmės valstybėje narėje jau sumokėtų įmokų išsireikalavimu ir perkeliamojo dokumento A1 atšaukimu, kurį turėtų atlikti jį išdavusi įstaiga. Manau, kad toks darbdavio B nesaugumas taip pat neatitiktų teisinio saugumo principo ir gali trukdyti laisvam paslaugų teikimui ir laisvam darbuotojų judėjimui Sąjungoje, priešingai tikslui, kurio siekiama pagal Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį.

103.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į trečiąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip, kad Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta nekeitimo sąlyga neprieštarauja tam, kad darbdavys komandiruotų darbuotoją dirbti darbo, kurį anksčiau dirbo kito darbdavio komandiruotas darbuotojas.

104.

Dėl išsamumo reikia pabrėžti, kad mano siūlomas Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies aiškinimas skiriasi nuo Administracinės komisijos pateikiamo aiškinimo ( 93 ). Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas yra laisvas pakeisti šį reglamentą, jei norėtų išplėsti šioje nuostatoje numatytą nekeitimo sąlygą ir taikyti ją skirtingų darbdavių vienas po kito vykdomiems komandiravimams. Tačiau pagal dabartinį teisinį reglamentavimą nematau jokio pagrindo, kuriuo remiantis būtų galima rinktis tokią išvadą.

3.

Dėl atvejo, kai darbdavių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje [trečiojo prejudicinio klausimo a punktas]

105.

Trečiojo prejudicinio klausimo a punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tai, kad atitinkami darbdaviai turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje, gali pakeisti atsakymą į trečiąjį prejudicinį klausimą.

106.

Manau, be jokios abejonės, į šį klausimą reikia atsakyti neigiamai.

107.

Pateikta analizė neatskleidė nieko, kas pateisintų diferencijavimą atsižvelgiant į kiekvieno nagrinėjamo darbdavio buveinę. Todėl manau, kad Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta komandiruotų darbuotojų nekeitimo sąlyga nedraudžia darbdaviui komandiruoti darbuotojo dirbti darbą, kurį anksčiau dirbo kito darbdavio komandiruotas darbuotojas, neatsižvelgiant į tai, ar šių darbdavių buveinė yra toje pačioje valstybėje narėje, ar ne.

108.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į trečiojo prejudicinio klausimo a punktą atsakyti taip, kad trečiojo prejudicinio klausimo tikslais nėra svarbu, ar atitinkami darbdaviai turi buveinę toje pačioje valstybėje narėje.

4.

Dėl atvejo, kad darbdavius sieja asmeniniai ir (arba) organizaciniai ryšiai [trečiojo prejudicinio klausimo b punktas]

109.

Trečiojo prejudicinio klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tai, kad atitinkami darbdaviai yra susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais, gali pakeisti atsakymą į trečiąjį prejudicinį klausimą.

110.

Reikėtų priminti, kad mano pateikta Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekeitimo sąlygos aiškinimo analizė susijusi su atveju, kai darbdavių nesieja asmeniniai ir (arba) organizaciniai ryšiai ( 94 ). Be to, primenu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju atitinkami darbdaviai buvo susiję asmeniniais ir (arba) organizaciniais ryšiais, ar informacijos apie šių ryšių pobūdį ( 95 ).

111.

Šiomis aplinkybėmis tik konstatuosiu, kad tuo atveju, kai tarp atitinkamų darbdavių yra organizaciniai ir (arba) asmeniniai ryšiai, mano nuomone, reikia išnagrinėti, ar šių darbdavių vykdomo komandiravimo tikslas yra išvengti Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatytos nekeitimo sąlygos. Reikėtų priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją asmenys negali apgaule arba piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės nuostatomis, o Sąjungos teisės nuostatų taikymo negalima išplėsti taip, kad jos apimtų ūkio subjektų piktnaudžiavimą ( 96 ).

112.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nepateikė jokios informacijos, kad pagrindinės bylos faktinės aplinkybės galėtų rodyti sukčiavimą arba piktnaudžiavimą teise ( 97 ). Tokiomis aplinkybėmis manau, kad Teisingumo Teismui nėra reikalo priimti sprendimo šiuo klausimu.

113.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, siūlau Teisingumo Teismui į trečiojo prejudicinio klausimo b punktą atsakyti taip, kad tuo atveju, kai tarp atitinkamų darbdavių yra organizaciniai ir (arba) asmeniniai ryšiai, reikia išnagrinėti, ar šių darbdavių vykdomo komandiravimo tikslas yra išvengti Reglamento Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje numatytos nekeitimo sąlygos.

V.

Išvada

114.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Verwaltungsgerichtshof (Vyriausiasis administracinis teismas, Austrija) pateiktus prejudicinius klausimus: