<?xml version="1.0" encoding="UTF-8"?><CONCLUSION NNC="YES" xmlns:fmx="http://opoce" xmlns:xsi="http://www.w3.org/2001/XMLSchema-instance" xsi:noNamespaceSchemaLocation="http://formex.publications.europa.eu/schema/formex-05.58-20161101.xd"><BIB.CONCLUSION><REF.CASE FILE="n.a."><NO.CASE>C-616/19</NO.CASE></REF.CASE><NO.CELEX>62019CC0616</NO.CELEX><NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2020:648">EU:C:2020:648</NO.ECLI><NO.SEQ>0001</NO.SEQ><PAGE.FIRST.ECR>1</PAGE.FIRST.ECR><PAGE.SEQ>1</PAGE.SEQ><PAGE.LAST.ECR>16</PAGE.LAST.ECR><PAGE.TOTAL>16</PAGE.TOTAL></BIB.CONCLUSION><CURR.TITLE><PAGE.HEADER><P><HT TYPE="SC">Generalinio advokato H. Saugmandsgaard Øe išvada – Byla C-616/19</HT></P><P><HT TYPE="SC">Minister for Justice and Equality (Airijoje pateiktas tarptautinės apsaugos prašymas)</HT></P></PAGE.HEADER></CURR.TITLE><TITLE><TI><P><HT TYPE="UC">Generalinio advokato</HT></P><P><HT TYPE="UC">Henrik Saugmandsgaard Øe Išvada</HT>,</P><P>pateikta <DATE ISO="20200903">2020 m. rugsėjo 3 d.</DATE><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0001"><P>Originalo kalba: prancūzų.</P></NOTE></P></TI><STI><P><HT TYPE="BOLD">Byla C‑616/19</HT></P><P>M. S.<HT TYPE="ITALIC">,</HT></P><P>M. W.<HT TYPE="ITALIC">,</HT></P><P>G. S.</P><P>prieš</P><P>Minister for Justice and Equality</P><P><HT TYPE="NORMAL">(<HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas, Airija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)</HT></P></STI></TITLE><INTERMEDIATE><INDEX IDX.CLOSE="“" SEPARATOR=" – " IDX.OPEN="„"><KEYWORD>Prašymas priimti prejudicinį sprendimą</KEYWORD><KEYWORD>Prieglobsčio politika</KEYWORD><KEYWORD>Tarptautinės apsaugos prašymo priimtinumas valstybėje narėje po to, kai gauta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje</KEYWORD><KEYWORD>Prašymas valstybėje narėje, kuriai taikomas Reglamentas (ES) Nr. 604/2013, bet netaikoma Direktyva 2013/32/ES</KEYWORD><KEYWORD>Direktyva 2005/85/EB</KEYWORD><KEYWORD>Nepriimtinumo pagrindai</KEYWORD><KEYWORD>25 straipsnio 2 dalies a ir d punktai</KEYWORD><KEYWORD>Sąvoka „atitinkama valstybė narė</KEYWORD></INDEX></INTERMEDIATE><CONTENTS.CONCLUSION><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">I.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Įvadas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0001"><NO.P>1.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas, Airija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl priimtinumo taisyklių, įtvirtintų Direktyvoje 2005/85/EB<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0002"><P><DATE ISO="20051201">2005 m. gruodžio 1 d.</DATE> Tarybos direktyva (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="326" PAGE.FIRST="13" DATE.PUB="2005">OL L 326, 2005, p. 13</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, nustatančioje būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse, išaiškinimo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0002"><NO.P>2.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismui pateikti klausimai kilo nagrinėjant tris bylas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0003"><P>Šias bylas sujungė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.</P></NOTE>, susijusias su trimis trečiųjų šalių piliečiais, Airijoje prašančiais suteikti pabėgėlio statusą, nors jiems jau skirta papildoma apsauga Italijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0003"><NO.P>3.</NO.P><TXT>Išaiškinimo klausimas kyla labai specifinėmis aplinkybėmis: Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant Reglamentą (ES) Nr. 604/2013<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0004"><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" PAGE.FIRST="31" DATE.PUB="2013">OL L 180, 2013, p. 31</REF.DOC.OJ>) (toliau – reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0001" REF.END="QE0001"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0001" CODE="201C" ID="QE0001"/>); žr. šio reglamento 41 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>, taigi jai privalomas šis reglamentas, tačiau nedalyvavo priimant su šiuo reglamentu susijusią Procedūrų direktyvą 2013/32/ES<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0005"><P><DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" PAGE.FIRST="60" DATE.PUB="2013">OL L 180, 2013, p. 60</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE>, kuri jos nesaisto ir nėra jai taikoma. Šiai valstybei narei tebetaikoma pirma galiojusi Procedūrų direktyva 2005/85, kuri buvo susijusi su Reglamentu (EB) Nr. 343/2003<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0006"><P><DATE ISO="20030218">2003 m. vasario 18 d.</DATE> Tarybos reglamentas, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="050" PAGE.FIRST="1" DATE.PUB="2003">OL L 50, 2003, p. 1</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109).</P></NOTE> (toliau – reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0002" REF.END="QE0002"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0002" CODE="201C" ID="QE0002"/>).</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="2"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0004"><NO.P>4.</NO.P><TXT>Taigi Teisingumo Teismui teks nagrinėti Direktyvos 2005/85 nuostatos aiškinimo klausimą, neatsižvelgiant į Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0003" REF.END="QE0003"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0003" CODE="201C" ID="QE0003"/> nuostatas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0005"><NO.P>5.</NO.P><TXT>Atlikęs atitinkamų priimtinumo taisyklių analizę, atsižvelgdamas į konkrečias šios bylos aplinkybes, siūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, jog pagal šias taisykles nedraudžiama, kad Airija laikytų nepriimtinais prašymus, kaip antai trečiųjų šalių piliečių prašymus, nagrinėjamus pagrindinėje byloje, kuriais siekiama įgyti pabėgėlio statusą, kai šiems piliečiams jau yra suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">II.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Teisinis pagrindas</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Sąjungos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Reglamentai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0004" REF.END="QE0004"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0004" CODE="201C" ID="QE0004"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0005" REF.END="QE0005"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0005" CODE="201C" ID="QE0005"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0006"><NO.P>6.</NO.P><TXT>Reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0006" REF.END="QE0006"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0006" CODE="201C" ID="QE0006"/> buvo panaikintas ir pakeistas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0007" REF.END="QE0007"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0007" CODE="201C" ID="QE0007"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0007"><NO.P>7.</NO.P><TXT>Reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0008" REF.END="QE0008"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0008" CODE="201C" ID="QE0008"/>, kaip numatyta jo 1 straipsnyje, siejamame su 2 straipsnio c punktu, buvo nustatyti tik valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo, kaip tai suprantama pagal <DATE ISO="19510728">1951 m. liepos 28 d.</DATE> Ženevoje pasirašytą Konvenciją dėl pabėgėlių statuso (toliau – Ženevos konvencija), nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, o reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0009" REF.END="QE0009"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0009" CODE="201C" ID="QE0009"/>, kaip matyti iš jo 1 straipsnio, tokie kriterijai ir mechanizmai nustatyti ir dėl tarptautinės apsaugos prašymų, kuriais pagal apibrėžtį, pateiktą šio reglamento 2 straipsnio b punkte (kuriame daroma nuoroda į Direktyvos 2011/95/ES<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0007"><P><DATE ISO="20111213">2011 m. gruodžio 13 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="337" PAGE.FIRST="9" DATE.PUB="2011">OL L 337, 2011, p. 9</REF.DOC.OJ>).</P></NOTE> 2 straipsnio h punkte pateiktą apibrėžtį), siekiama gauti pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2005/85</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0008"><NO.P>8.</NO.P><TXT>Direktyva 2005/85 yra susijusi su reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0010" REF.END="QE0010"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0010" CODE="201C" ID="QE0010"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0009"><NO.P>9.</NO.P><TXT>Pagal Direktyvos 2005/85 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0010"><NO.P>10.</NO.P><TXT>Šios direktyvos 22 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0011" REF.END="QE0011"/>Valstybės narės turėtų iš esmės išnagrinėti visus prašymus, t. y. įvertinti, ar konkretus prašytojas tenkina reikalavimus, pagal kuriuos jis laikomas pabėgėliu pagal <DATE ISO="20040429">2004 m. balandžio 29 d.</DATE> Tarybos direktyvą 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų[<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0008"><P><REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="304" PAGE.FIRST="12" DATE.PUB="2004">OL L 304, 2004, p. 12</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 7 t., p. 96.</P></NOTE>], išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip, pirmiausia, kai galima pagrįstai manyti, kad kita šalis prašymus išnagrinėtų ar suteiktų pakankamą apsaugą. Pirmiausia, valstybės narės neturėtų būti įpareigotos įvertinti prieglobsčio prašymo turinio, kai pirmoji prieglobsčio šalis suteikia prašytojui pabėgėlio statusą ar kitą pakankamą apsaugą ir prašytojas bus grąžintas į tą šalį.<QUOT.END REF.START="QS0011" CODE="201C" ID="QE0011"/></P></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><?PAGE NO="3"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0011"><NO.P>11.</NO.P><TXT>Minėtos direktyvos 25 straipsnyje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0012" REF.END="QE0012"/>Nepriimtini prašymai<QUOT.END REF.START="QS0012" CODE="201C" ID="QE0012"/> nustatyta:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="025.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0013" REF.END="QE0013"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Be bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymai nenagrinėjami pagal [reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0014" REF.END="QE0014"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0014" CODE="201C" ID="QE0014"/>], iš valstybių narių nereikalaujama nagrinėti, ar prašytojas gali būti laikomas pabėgėliu pagal [Direktyvą 2004/83], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="025.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Vadovaudamosi šiuo straipsniu, valstybės narės gali laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>pabėgėlio statusą suteikė kita valstybė narė;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>vadovaujantis 26 straipsniu, šalis, kuri nėra valstybė narė, yra laikoma prašytojo pirmąja prieglobsčio šalimi;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>vadovaujantis 27 straipsniu, šalis, kuri nėra valstybė narė, laikoma prašytojui saugia trečiąja šalimi;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>prašytojui leidžiama likti atitinkamoje valstybėje narėje dėl kitų priežasčių ir dėl to jam suteikiamas statusas, lygiavertis pabėgėlio statuso suteikiamoms teisėms ir privilegijoms pagal [Direktyvą 2004/83];</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>e)</NO.P><TXT>prašytojui leidžiama likti atitinkamos valstybės narės teritorijoje dėl kitų priežasčių, kurios apsaugo jį nuo grąžinimo, laukiant procedūros dėl statuso nustatymo rezultato pagal d punktą;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>f)</NO.P><TXT>prašytojas pateikė identišką prašymą po galutinio sprendimo;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>g)</NO.P><TXT>nuo prašytojo priklausomas asmuo pateikia prašymą po to, kai pagal 6 straipsnio 3 dalį jis davė sutikimą, kad jo byla [atvejis] būtų jo vardu pateikto prašymo dalimi, ir nėra faktų, susijusių su priklausomo asmens situacija, kurie pateisintų atskiro prašymo pateikimą.<QUOT.END REF.START="QS0013" CODE="201C" ID="QE0013"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyva 2013/32</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0012"><NO.P>12.</NO.P><TXT>Direktyva 2013/32 yra susijusi su reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0015" REF.END="QE0015"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0015" CODE="201C" ID="QE0015"/>. Šioje direktyvoje nauja redakcija išdėstoma Direktyva 2005/85.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0013"><NO.P>13.</NO.P><TXT>Direktyvos 2013/32 58 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><CONSID><P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0016" REF.END="QE0016"/>Pagal prie ES sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 1 ir 2 straipsnius ir 4a straipsnio 1 dalį ir nedarant poveikio to protokolo 4 straipsniui, Jungtinė Karalystė ir Airija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ji nėra joms privaloma ar taikoma.<QUOT.END REF.START="QS0016" CODE="201C" ID="QE0016"/></P></CONSID></QUOT.S></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0014"><NO.P>14.</NO.P><TXT>Pagal šios direktyvos 1 straipsnį jos tikslas – nustatyti pagal Direktyvą 2011/95 bendrą tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo tvarką.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0015"><NO.P>15.</NO.P><TXT>Minėtos direktyvos 33 straipsnis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0017" REF.END="QE0017"/>Nepriimtini prašymai<QUOT.END REF.START="QS0017" CODE="201C" ID="QE0017"/> suformuluotas taip:</TXT><P><QUOT.S LEVEL="1"><PARAG IDENTIFIER="033.001"><NO.PARAG><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0018" REF.END="QE0018"/>1.</NO.PARAG><ALINEA>Be bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymas nenagrinėjamas pagal [reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0019" REF.END="QE0019"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0019" CODE="201C" ID="QE0019"/>], valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95], kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.</ALINEA></PARAG><PARAG IDENTIFIER="033.002"><NO.PARAG>2.</NO.PARAG><ALINEA><P>Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:</P><LIST TYPE="alpha"><ITEM><NP><NO.P>a)</NO.P><TXT>tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė;</TXT></NP></ITEM><?PAGE NO="4"?><ITEM><NP><NO.P>b)</NO.P><TXT>pagal 35 straipsnį šalis, kuri nėra valstybė narė, yra laikoma prašytojo pirmąja prieglobsčio šalimi;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>c)</NO.P><TXT>pagal 38 straipsnį šalis, kuri nėra valstybė narė, laikoma prašytojui saugia trečiąja šalimi;</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>d)</NO.P><TXT>prašymas yra paskesnis prašymas, kai neatsirado naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal [Direktyvą 2011/95] arba prašytojas jų nepateikė; arba</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>e)</NO.P><TXT>prašytojo išlaikomas asmuo pateikia prašymą po to, kai pagal 7 straipsnio 2 dalį jis davė sutikimą, kad jo byla [atvejis] būtų jo vardu pateikto prašymo dalimi, ir nėra faktų, susijusių su išlaikomo asmens padėtimi, dėl kurių būtų pateisinamas atskiras prašymas.<QUOT.END REF.START="QS0018" CODE="201C" ID="QE0018"/></TXT></NP></ITEM></LIST></ALINEA></PARAG></QUOT.S></P></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Airijos teisė</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0016"><NO.P>16.</NO.P><TXT>Pagal <HT TYPE="ITALIC">International Protection Act</HT> <HT TYPE="ITALIC">2015</HT> (2015 m. Tarptautinės apsaugos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies a punktą tarptautinės apsaugos prašymas yra nepriimtinas, jei prašytojui kita valstybė narė suteikė pabėgėlio ar papildomos apsaugos statusą.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">III.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Pagrindinės bylos, prejudiciniai klausimai ir procesas Teisingumo Teisme</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0017"><NO.P>17.</NO.P><TXT>M. S., M. W. ir G. S. yra trečiųjų šalių piliečiai (pirmieji du kilę iš Afganistano, o trečiasis – iš Gruzijos); Italijoje įgiję papildomos apsaugos statusą, jie 2017 m. atvyko į Airiją ir ten pateikė tarptautinės apsaugos prašymus <HT TYPE="ITALIC">International Protection Office</HT> (Tarptautinės apsaugos biuras, Airija).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0018"><NO.P>18.</NO.P><TXT><DATE ISO="20171201">2017 m. gruodžio 1 d.</DATE>, <DATE ISO="20180202">2018 m. vasario 2 d.</DATE> ir <DATE ISO="20180629">2018 m. birželio 29 d.</DATE> sprendimais Tarptautinės apsaugos biuras atmetė tarptautinės apsaugos prašymus, kuriuos buvo pateikę atitinkamai M. S., M. W. ir G. S., remdamasis tuo, kad jiems jau yra suteiktas papildomos apsaugos statusas kitoje valstybėje narėje, t. y. Italijoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0019"><NO.P>19.</NO.P><TXT>M. S., M. W. ir G. S. atskirai pateikė skundus dėl šių sprendimų <HT TYPE="ITALIC">International Protection Appeals Tribunal</HT> (Skundus dėl tarptautinės apsaugos nagrinėjantis teismas, Airija), šis atitinkamai <DATE ISO="20180523">2018 m. gegužės 23 d.</DATE>, <DATE ISO="20180928">rugsėjo 28 d.</DATE> ir <DATE ISO="20181018">spalio 18 d.</DATE> sprendimais šiuos skundus atmetė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0020"><NO.P>20.</NO.P><TXT>Apeliantai pagrindinėje byloje kreipėsi į <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas), prašydami panaikinti šiuos sprendimus.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0021"><NO.P>21.</NO.P><TXT>Remdamasis Sprendimu <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT>.<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0009"><P><DATE ISO="20190319">2019 m. kovo 19 d.</DATE> sprendimas (<REF.DOC.ECR><NO.CASE>C‑297/17, C‑318/17, C-319/17 ir C‑438/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2019:219">EU:C:2019:219</NO.ECLI></REF.DOC.ECR>, toliau – Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>).</P></NOTE> prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybė narė gali atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną, jei prašytojui suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje, nes šia nuostata išplečiami anksčiau Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti įgaliojimai, kai atmesti tokį prašymą buvo leidžiama tik tuo atveju, jei prašytojui kitoje valstybėje narėje buvo suteiktas pabėgėlio statusas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0022"><NO.P>22.</NO.P><TXT>Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad kartu taikant Direktyvą 2013/32 ir reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0020" REF.END="QE0020"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0020" CODE="201C" ID="QE0020"/> jokia valstybė narė neprivalo nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymo, jei ši apsauga jau suteikta kitoje valstybėje narėje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0023"><NO.P>23.</NO.P><TXT>Vis dėlto nacionalinis teismas nurodo, kad Airija, kuri dalyvavo priimant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0021" REF.END="QE0021"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0021" CODE="201C" ID="QE0021"/> ir kuris jai taikomas, nusprendė nedalyvauti priimant ir taikant Direktyvą 2013/32, todėl šioje valstybėje narėje ir toliau taikoma Direktyva 2005/85.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="5"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0024"><NO.P>24.</NO.P><TXT>Tokiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar Direktyva 2005/85, pirmiausia jos 25 straipsnis, siejama su reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0022" REF.END="QE0022"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0022" CODE="201C" ID="QE0022"/>, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamas nacionalinės teisės aktas, leidžiantis atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, jei prašytojui jau suteikta papildoma apsauga kitoje valstybėje narėje. Konkrečiai jis teiraujasi dėl šios direktyvos 25 straipsnio d ir e punktuose nurodytų nepriimtinumo pagrindų taikymo, ypač kiek tai susiję su juose vartojamos sąvokos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0023" REF.END="QE0023"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0023" CODE="201C" ID="QE0023"/> apibrėžties aiškinimu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0025"><NO.P>25.</NO.P><TXT>Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar tai, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam suteiktas papildomos apsaugos statusas pirmojoje valstybėje narėje, pateikia tarptautinės apsaugos prašymą antrojoje valstybėje narėje, laikytina piktnaudžiavimu teise, todėl antroji valstybė narė gali laikyti tokį prašymą nepriimtinu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0026"><NO.P>26.</NO.P><TXT>Šiomis aplinkybėmis <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:</TXT><QUOT.S LEVEL="1"><LIST TYPE="OTHER"><ITEM><NP><NO.P><QUOT.START CODE="201E" ID="QS0024" REF.END="QE0024"/>1.</NO.P><TXT>Ar Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose pateikta nuoroda į <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0025" REF.END="QE0025"/>atitinkamą valstybę narę<QUOT.END REF.START="QS0025" CODE="201C" ID="QE0025"/> reiškia: a) pirmąją valstybę narę, kuri tarptautinės apsaugos prašytojui suteikė prieglobsčiui lygiavertę apsaugą; b) antrąją valstybę narę, kuriai teikiamas paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas; arba c) bet kurią iš šių valstybių narių?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>2.</NO.P><TXT>Kai trečiosios šalies piliečiui buvo suteikta tarptautinė apsauga pirmojoje valstybėje narėje suteikiant papildomą apsaugą, o šis asmuo persikelia į antrosios valstybės narės teritoriją, ar paskesnio tarptautinės apsaugos prašymo teikimas antrojoje valstybėje narėje laikomas piktnaudžiavimu teisėmis, atsižvelgiant į kurį antrajai valstybei narei leidžiama priimti priemonę, kurioje nustatyta, kad toks paskesnis prašymas yra nepriimtinas?</TXT></NP></ITEM><ITEM><NP><NO.P>3.</NO.P><TXT>Ar Direktyvos 2005/85 25 straipsnį reikia aiškinti taip, kad pagal jį valstybei narei, kuriai netaikoma Direktyva [2013/32<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0010"><P>Pirminėje prejudicinio klausimo formuluotėje minima Direktyva 2011/95. Vis dėlto atrodo, kad tai rašymo klaida, atsižvelgiant į nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą 11 punktą, kuriame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0026" REF.END="QE0026"/>naujos redakcijos Procedūrų direktyvą 2011/95<QUOT.END REF.START="QS0026" CODE="201C" ID="QE0026"/> ir daro nuorodą į šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą. Naujos redakcijos Procedūrų direktyva – tai Direktyva 2013/32 ir 33 straipsnio 2 dalies a punktas yra šioje direktyvoje, o ne Direktyvoje 2011/95.</P></NOTE>], tačiau taikomas [reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0027" REF.END="QE0027"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0027" CODE="201C" ID="QE0027"/>], neleidžiama priimti tokio teisės akto, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje, pagal kurį trečiosios šalies piliečio, kuriam kita valstybė narė prieš tai buvo suteikusi papildomą apsaugą, prieglobsčio prašymas laikomas nepriimtinu?<QUOT.END REF.START="QS0024" CODE="201C" ID="QE0024"/></TXT></NP></ITEM></LIST></QUOT.S></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">IV.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Analizė</HT></TXT></NP></TI></TITLE><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">A.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Pirminės pastabos</HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0027"><NO.P>27.</NO.P><TXT>Prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar nepriimtinumo pagrindo, grindžiamo tuo, kad tarptautinės apsaugos prašytojas jau įgijo papildomos apsaugos statusą kitoje valstybėje narėje, įterpimas į 2015 m. Tarptautinės apsaugos įstatymą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0011"><P>Žr. šios išvados 16 punktą.</P></NOTE> atitinka Direktyvą 2005/85, taikant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0028" REF.END="QE0028"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0028" CODE="201C" ID="QE0028"/>. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti šios direktyvos 25 straipsnyje nurodytus priimtinumo pagrindus.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="6"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0028"><NO.P>28.</NO.P><TXT>Iškart norėčiau pabrėžti, kad nors Direktyva 2005/85 buvo panaikinta Direktyva 2013/32, šis panaikinimas Airijai negalioja. Iš tikrųjų Direktyvos 2013/32 53 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad Direktyva 2005/85 <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0029" REF.END="QE0029"/>panaikinama valstybėse narėse, kurioms ši direktyva privaloma<QUOT.END REF.START="QS0029" CODE="201C" ID="QE0029"/>. Tačiau, kaip pažymima Direktyvos 2013/32 58 konstatuojamojoje dalyje, Airija nedalyvauja priimant šią direktyvą ir ši direktyva nėra jai privaloma ar taikoma. Todėl Airijai ir toliau taikoma Direktyva 2005/85, kuri jos atžvilgiu nėra panaikinta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0029"><NO.P>29.</NO.P><TXT>Dėl Direktyvos 2005/85 25 straipsnio pažymėtina, kad Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs šią nuostatą ir nagrinėjęs klausimą, ar tai, kad pirmojoje valstybėje narėje buvo suteikta papildoma apsauga, leidžia antrajai valstybei narei, kuriai trečiosios šalies pilietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, atmesti šį prašymą kaip nepriimtiną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0012"><P>Žr. Sprendimą <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>.</P></NOTE>. Į šį klausimą, nagrinėtą kartu taikant šią direktyvą ir reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0030" REF.END="QE0030"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0030" CODE="201C" ID="QE0030"/>, buvo aiškiai atsakyta neigiamai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0030"><NO.P>30.</NO.P><TXT>Ar tai, kad šioje byloje į Direktyvą 2005/85 atsižvelgiama taikant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0031" REF.END="QE0031"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0031" CODE="201C" ID="QE0031"/>, o nebe reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0032" REF.END="QE0032"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0032" CODE="201C" ID="QE0032"/>, gali lemti kitokį aiškinimą?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0031"><NO.P>31.</NO.P><TXT>Šie probleminiai aspektai glūdi pirmajame ir trečiajame prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimuose. Iš tikrųjų šiais klausimais, kurie yra glaudžiai susiję, siekiama sužinoti, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0033" REF.END="QE0033"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0033" CODE="201C" ID="QE0033"/>, minima Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d punkte, gali būti pirmoji valstybė narė, suteikusi pabėgėlio statuso suteikiamai apsaugai lygiavertę apsaugą, todėl jos suteikta papildoma apsauga gali būti nepriimtinumo pagrindas taikant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0034" REF.END="QE0034"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0034" CODE="201C" ID="QE0034"/> (pirmasis klausimas) arba reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0035" REF.END="QE0035"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0035" CODE="201C" ID="QE0035"/> (trečiasis klausimas). Siūlau nurodytus probleminius aspektus nagrinėti pradedant nepriimtinumo pagrindų, nurodytų Direktyvos 2005/85 25 straipsnyje, analize atsižvelgiant į Reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0036" REF.END="QE0036"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0036" CODE="201C" ID="QE0036"/> (B skirsnis), paskui atlikti šių pagrindų analizę atsižvelgiant į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0037" REF.END="QE0037"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0037" CODE="201C" ID="QE0037"/> (C skirsnis). Nagrinėjimą užbaigsiu keliomis pastabomis, susijusiomis su klausimu dėl piktnaudžiavimo, iškeltu antrajame prejudiciniame klausime.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">B.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl Direktyvoje 2005/85 nurodytų nepriimtinumo pagrindų atsižvelgiant į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0038" REF.END="QE0038"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0038" CODE="201C" ID="QE0038"/></HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0032"><NO.P>32.</NO.P><TXT>Šiame skirsnyje išnagrinėsiu, pirma, Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalį, konkrečiai kalbant – šios nuostatos d punkto reikšmę, kuri matyti iš jo formuluotės ir konteksto, ir, antra, – Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> šiuo klausimu padarytas išvadas.</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalis</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0033"><NO.P>33.</NO.P><TXT>Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalyje nurodyti septyni neprivalomieji nepriimtinumo pagrindai, leidžiantys valstybėms narėms laikyti nepriimtinu trečiosios šalies piliečio pateiktą prieglobsčio prašymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0034"><NO.P>34.</NO.P><TXT>Pirmasis nepriimtinumo pagrindas, nurodytas šios nuostatos a punkte, yra susijęs su atveju, kai <HT TYPE="ITALIC">pabėgėlio</HT> statusą suteikė <HT TYPE="ITALIC">kita valstybė narė</HT>. Du kiti pagrindai, nurodyti šios nuostatos b ir c punktuose, susiję su atvejais, kai <HT TYPE="ITALIC">apsaugą</HT> suteikia <HT TYPE="ITALIC">trečioji šalis</HT>, laikoma prašytojo pirmąja prieglobsčio šalimi arba prašytojui saugia trečiąja šalimi. Minėtos nuostatos d ir e punktai susiję su atvejais, kai prašytojui leidžiama likti <HT TYPE="ITALIC">atitinkamoje valstybėje narėje</HT> arba dėl to, kad ši valstybė narė jam suteikė statusą, lygiavertį pabėgėlio statuso suteikiamoms teisėms ir privilegijoms pagal<?PAGE NO="7"?> Direktyvą 2004/83, kitaip tariant, ši valstybė narė jam suteikė papildomos apsaugos statusą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0013"><P>Kaip matyti iš Direktyvos 2004/83 5 konstatuojamosios dalies, šia direktyva siekiama nustatyti taisykles dėl pabėgėlio statuso ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0039" REF.END="QE0039"/>papildom[as] apsaugos form[as], siūlanči[as] atitinkamą statusą asmeniui, kuriam tokios apsaugos reikia<QUOT.END REF.START="QS0039" CODE="201C" ID="QE0039"/>. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, kiek tai susiję su papildomos apsaugos gavėjais, Direktyva 2004/83 siekiama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0040" REF.END="QE0040"/>suteikti apsaugą valstybių narių [teritorijose, analogišką apsaugai, kuri pripažįstama pabėgėliams]<QUOT.END REF.START="QS0040" CODE="201C" ID="QE0040"/> (žr. <DATE ISO="20180424">2018 m. balandžio 24 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">MP</HT> (<HT TYPE="ITALIC">Kankinimus patyrusio asmens papildoma apsauga</HT></NAME.CASE>) (<NO.CASE>C‑353/16</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2018:276">EU:C:2018:276</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0055">55</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE> (d punktas), arba dėl to, kad ši valstybė narė apsaugo jį nuo grąžinimo, laukiant procedūros, leidžiančios nustatyti, ar suteiktinas, ar nesuteiktinas pabėgėlio statusas arba papildomos apsaugos statusas, rezultato (e punktas). Šios nuostatos f ir g punktai susiję atitinkamai su atvejais, kai priėmus galutinį sprendimą pateikiamas identiškas prašymas ir kai prašymą pateikia trečiosios šalies piliečio išlaikomas asmuo, kuris jau yra davęs sutikimą, kad jo atvejis būtų nagrinėjamas pagal jo vardu pateiktą prašymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0035"><NO.P>35.</NO.P><TXT>Ši byla susijusi su pirmojoje valstybėje narėje suteiktos papildomos apsaugos pasekmėmis ir klausimu, ar <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0041" REF.END="QE0041"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0041" CODE="201C" ID="QE0041"/>, minima Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalyje, gali būti ši pirmoji valstybė narė. Jei taip, aplinkybė, kad Italijos Respublika suteikė papildomą apsaugą trečiųjų šalių piliečiams, kaip antai aptariamiems pagrindinėje byloje, pagal šios nuostatos d punktą sudaro tarptautinės apsaugos prašymo, pateikto antrojoje valstybėje narėje, t. y. Airijoje, nepriimtinumo pagrindą. Atvirkščiai, jei šis žodžių junginys susijęs tik su antrąja valstybe nare, papildomos apsaugos suteikimas pirmojoje valstybėje narėje nesudaro nepriimtinumo pagrindo pagal minėtą d punktą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0036"><NO.P>36.</NO.P><TXT>Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d punkto <HT TYPE="ITALIC">formuluotė</HT> nepateikia aiškaus atsakymo į šį klausimą. Ši formuluotė yra neaiški; tai patvirtina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išdėstytos abejonės. Trečiųjų šalių piliečiai mano, jog sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0042" REF.END="QE0042"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0042" CODE="201C" ID="QE0042"/>, vartojama minėtuose d ir e punktuose, reiškia tik antrąją valstybę narę ir papildomos apsaugos suteikimas Italijoje neturi reikšmės, o Airija, Europos Komisija ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši sąvoka reiškia ir pirmąją, ir antrąją valstybes nares.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0037"><NO.P>37.</NO.P><TXT>Šį neaiškumą padidina Direktyvos 2005/85 22 konstatuojamoji dalis. Šioje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad valstybės narės turėtų iš esmės išnagrinėti prieglobsčio prašymus, išskyrus atvejus, kai šioje direktyvoje numatyta kitaip, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0043" REF.END="QE0043"/>pirmiausia, kai galima pagrįstai manyti, kad <HT TYPE="ITALIC">kita šalis</HT> prašymus išnagrinėtų ar suteiktų pakankamą apsaugą<QUOT.END REF.START="QS0043" CODE="201C" ID="QE0043"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0014"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>. Šioje konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0044" REF.END="QE0044"/>pirmiausia, valstybės narės neturėtų būti įpareigotos įvertinti prieglobsčio prašymo turinio, kai <HT TYPE="ITALIC">pirmoji prieglobsčio šalis</HT> suteikia prašytojui pabėgėlio statusą ar kitą pakankamą apsaugą ir prašytojas bus grąžintas į tą šalį<QUOT.END REF.START="QS0044" CODE="201C" ID="QE0044"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0015"><P>Išskirta mano.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0038"><NO.P>38.</NO.P><TXT>Žodžių junginiai <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0045" REF.END="QE0045"/>kita šalis<QUOT.END REF.START="QS0045" CODE="201C" ID="QE0045"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0046" REF.END="QE0046"/>pirmoji prieglobsčio šalis<QUOT.END REF.START="QS0046" CODE="201C" ID="QE0046"/> šioje konstatuojamojoje dalyje vartojami reikšme, kuri gali apimti tiek trečiąsias šalis, tiek valstybes nares. Kitaip nei žodis <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0047" REF.END="QE0047"/>šalis<QUOT.END REF.START="QS0047" CODE="201C" ID="QE0047"/>, vartojamas Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose, aiškiai reiškiantis vien trečiąją šalį, nepatikslinama, kad 22 konstatuojamojoje dalyje minimos šalys neapima valstybių narių.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0039"><NO.P>39.</NO.P><TXT>Remdamosi šia konstatuojamąja dalimi Airija ir Komisija teigia, kad sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0048" REF.END="QE0048"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0048" CODE="201C" ID="QE0048"/>, vartojama Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose, apima ir pirmąją, ir antrąją valstybes nares. Jos iš to daro išvadą, kad, jei pirmoji valstybė narė yra suteikusi papildomą apsaugą trečiosios šalies piliečiams, kurie pateikia prieglobsčio prašymą antrojoje valstybėje narėje, pastaroji gali atmesti šį prašymą kaip nepriimtiną.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0040"><NO.P>40.</NO.P><TXT>Vis dėlto, atlikus išsamesnę minėto 25 straipsnio 2 dalies formuluotės ir šios nuostatos konteksto analizę, reikia atsakyti kitaip.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="8"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0041"><NO.P>41.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų, kaip minėta, Sąjungos teisės aktų leidėjas suformulavo šią nuostatą, jos a punkte vartodamas žodžių junginį <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0049" REF.END="QE0049"/>kita valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0049" CODE="201C" ID="QE0049"/>, o jos d ir e punktuose – <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0050" REF.END="QE0050"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0050" CODE="201C" ID="QE0050"/>. Minėtos nuostatos a punkte vartojamas kitoks žodžių junginys nei jos d ir e punktuose, nes teisės aktų leidėjas nurodė du skirtingus atvejus. Žodžių junginys <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0051" REF.END="QE0051"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0051" CODE="201C" ID="QE0051"/> negali būti laikomas lygiaverčiu žodžių junginiui <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0052" REF.END="QE0052"/>kita valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0052" CODE="201C" ID="QE0052"/>, todėl <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0053" REF.END="QE0053"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0053" CODE="201C" ID="QE0053"/> nėra pirmoji valstybė narė, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė prieglobsčio prašymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0042"><NO.P>42.</NO.P><TXT>Jei teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, kad būtų kitaip, būtų buvę logiška minėtos nuostatos a punkte pridurti, kad kitos valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas, kaip ir pabėgėlio statusas laikytinas nepriimtinumo pagrindu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0043"><NO.P>43.</NO.P><TXT>Šį pažodinį aiškinimą patvirtina <HT TYPE="ITALIC">kontekstinis</HT> aiškinimas, grindžiamas atsižvelgimu į Direktyvos 2005/85 2 straipsnio k punkte<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0016"><P>Direktyvos 2005/85 2 straipsnyje apibūdinamos įvairios sąvokos, tarp jų – ir sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0054" REF.END="QE0054"/>pasilikimas valstybėje narėje<QUOT.END REF.START="QS0054" CODE="201C" ID="QE0054"/>, kuri apibrėžiama kaip <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0055" REF.END="QE0055"/>pasilikimas valstybės narės teritorijoje, įskaitant pasienį ar tranzitines zonas, kur buvo pateiktas arba yra nagrinėjamas prieglobsčio prašymas<QUOT.END REF.START="QS0055" CODE="201C" ID="QE0055"/>.</P></NOTE> pateikiamą žodžių junginio <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0056" REF.END="QE0056"/>pasilikimas valstybėje narėje<QUOT.END REF.START="QS0056" CODE="201C" ID="QE0056"/>, vartojamo šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0017"><P>Minėtuose d ir e punktuose nurodyta, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0057" REF.END="QE0057"/>prašytojui leidžiama likti atitinkamoje valstybėje narėje<QUOT.END REF.START="QS0057" CODE="201C" ID="QE0057"/>.</P></NOTE>, apibrėžtį. Iš tikrųjų šis žodžių junginys apibrėžiamas kaip pasilikimas valstybės narės teritorijoje, kur buvo pateiktas arba yra nagrinėjamas prieglobsčio prašymas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0044"><NO.P>44.</NO.P><TXT>Iš to darytina išvada, kad <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0058" REF.END="QE0058"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0058" CODE="201C" ID="QE0058"/>, kaip tai suprantama pagal minėto 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktus, reiškia valstybę narę, kurioje trečiosios šalies pilietis pateikė prieglobsčio prašymą (nagrinėjamu atveju – Airiją) ir kurios teritorijoje jis gali pasilikti dėl to<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0018"><P>Mano manymu, žodžių junginį <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0059" REF.END="QE0059"/>dėl kitų priežasčių<QUOT.END REF.START="QS0059" CODE="201C" ID="QE0059"/>, vartojamą d ir e punktuose, reikia suprasti kaip susijusį atitinkamai su atveju, kai pirma buvo suteikta papildoma apsauga, ir atveju, kai teisė pasilikti valstybės narės teritorijoje buvo suteikta pirmiausia dėl humanitarinių priežasčių.</P></NOTE>, kad ši valstybė narė arba pirma jam suteikė papildomos apsaugos statusą (d punktas), arba (pirmą kartą) nagrinėja jo prieglobsčio prašymą ir leido šiam trečiosios šalies piliečiui pasilikti savo teritorijoje, laukiant jos sprendimo (e punktas).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0045"><NO.P>45.</NO.P><TXT>Sprendimas <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>, kurį priėmė Teisingumo Teismo didžioji kolegija ir kuris susijęs būtent su nepriimtinumo pagrindu, nurodytu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte, patvirtina šią analizę. Kaip nurodysiu tolesniame skirsnyje, Teisingumo Teismas palygino šio 33 straipsnio 2 dalies a punktą su nuostata, kurią jis pakeitė, t. y. su Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktu. Iš Teisingumo Teismo analizės matyti, kad nepriimtinumo pagrindas, grindžiamas pirmosios valstybės narės papildomos apsaugos suteikimu, aiškiai nurodytas minėto 33 straipsnio 2 dalies a punkte, nebuvo numatytas nei Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte, nei jokiame kitame šios nuostatos punkte.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sprendimas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0060" REF.END="QE0060"/>Ibrahim<QUOT.END REF.START="QS0060" CODE="201C" ID="QE0060"/></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0046"><NO.P>46.</NO.P><TXT>Šis sprendimas susijęs su keturiais prieglobsčio prašymais, kuriuos trim atvejais Vokietijoje pateikė iš Palestinos kilę asmenys be pilietybės, o vienu atveju – trečiosios valstybės pilietis, kuriems pirmoji valstybė narė, atitinkamai – Bulgarija ir Lenkija, jau buvo buvo suteikusi papildomos apsaugos statusą. Šis sprendimas susijęs su Teisingumo Teismo sujungtomis bylomis: į kurias darysiu nuorodas kaip, pirma, bylos <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>, ir, antra, byla <HT TYPE="ITALIC">Magamadov</HT>. Vienu iš šiose bylose pateiktų prejudicinių klausimų buvo siekiama sužinoti, ar, remdamasis tuo, kad pirmojoje valstybėje narėje buvo gauta papildoma apsauga, atitinkamas Vokietijos teismas galėjo atmesti kaip nepriimtinus prieglobsčio prašymus, pritaikęs Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a dalį, nors visos bylos faktinės aplinkybės ar dalis jų buvo susijusios su laikotarpiais prieš įsigaliojant šiai direktyvai ir reglamentui <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0061" REF.END="QE0061"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0061" CODE="201C" ID="QE0061"/>.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="9"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0047"><NO.P>47.</NO.P><TXT>Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 58 punkte Teisingumo Teismas nurodė, kad leidžiant valstybei narei atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu išplečiami anksčiau Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti įgaliojimai, kai atmesti tokį prašymą buvo leidžiama <HT TYPE="ITALIC">vien</HT> tuo atveju, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje buvo suteiktas pabėgėlio statusas.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0048"><NO.P>48.</NO.P><TXT>Šio sprendimo 71 punkte Teisingumo Teismas pridūrė, kad taip Direktyva 2013/32 buvo įtrauktas papildomas nepriimtinumo pagrindas, paaiškinamas platesniu teisiniu reguliavimu, kurį numatė teisės aktų leidėjas, kartu su šia direktyva priimdamas reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0062" REF.END="QE0062"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0062" CODE="201C" ID="QE0062"/>. Iš tikrųjų šio reglamento taikymo sritis, kaip ir Direktyvos 2013/32 taikymo sritis, buvo išplėsta įtraukiant tarptautinės apsaugos prašymus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0019"><P>Žr. Direktyvos 2011/95 2 straipsnio h punktą.</P></NOTE>, t. y. prašymus, kuriais siekiama gauti tiek pabėgėlio statusą, tiek papildomos apsaugos statusą, ir nebėra apribota, kaip pagal reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0063" REF.END="QE0063"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0063" CODE="201C" ID="QE0063"/>, prieglobsčio suteikimo procedūra, taigi ir pabėgėlio statusu.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0049"><NO.P>49.</NO.P><TXT>Ryšys tarp reglamentų <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0064" REF.END="QE0064"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0064" CODE="201C" ID="QE0064"/>, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0065" REF.END="QE0065"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0065" CODE="201C" ID="QE0065"/> ir procedūrų direktyvų, kurios atitinkamai su jais susijusios, pabrėžiamas ir Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 72 punkte, kuriame patikslinama, kad Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalyje daroma nuoroda į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0066" REF.END="QE0066"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0066" CODE="201C" ID="QE0066"/>, o Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalyje – į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0067" REF.END="QE0067"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0067" CODE="201C" ID="QE0067"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0050"><NO.P>50.</NO.P><TXT>Šioje Teisingumo Teismo analizėje pabrėžiama teisinio pagrindo, kuriuo remiantis taikomos procedūrinės taisyklės, skiriant dvi reglamentavimo sistemas, nustatytas atitinkamai reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0068" REF.END="QE0068"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0068" CODE="201C" ID="QE0068"/> ir reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0069" REF.END="QE0069"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0069" CODE="201C" ID="QE0069"/>, svarba. Skirtumas tarp šių dviejų sistemų, kurį lemia reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0070" REF.END="QE0070"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0070" CODE="201C" ID="QE0070"/> taikymo srities išplėtimas, atsispindi atitinkamų teisės aktų pavadinimuose<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0020"><P>Žr. šios išvados 4 ir 6 išnašas.</P></NOTE>: pirmajame minimas tik <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0071" REF.END="QE0071"/>prieglobsčio prašymas<QUOT.END REF.START="QS0071" CODE="201C" ID="QE0071"/>, o antrajame nurodytas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0072" REF.END="QE0072"/>tarptautinės apsaugos prašymas<QUOT.END REF.START="QS0072" CODE="201C" ID="QE0072"/>. Kiekvieną šių sistemų papildo tam tikri teisės aktai; toliau darydamas nuorodas į šias papildytas sistemas vartosiu žodžių junginius „sistema <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0073" REF.END="QE0073"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0073" CODE="201C" ID="QE0073"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0021"><P>Šią sistemą, be reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0074" REF.END="QE0074"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0074" CODE="201C" ID="QE0074"/>, sudaro pirmiausia trys direktyvos: Direktyva 2004/83, vadinamoji <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0075" REF.END="QE0075"/>Priskyrimo direktyva<QUOT.END REF.START="QS0075" CODE="201C" ID="QE0075"/>, nustatanti būtiniausias sąlygas, kurias reikia įvykdyti siekiant įgyti pabėgėlio statusą arba gauti papildomą apsaugą, ir patikslinanti su tuo susijusias teises; Direktyva 2005/85, vadinamoji <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0076" REF.END="QE0076"/>Procedūrų direktyva<QUOT.END REF.START="QS0076" CODE="201C" ID="QE0076"/>, susijusi <HT TYPE="ITALIC">vien</HT> su pabėgėlio statusu bei šio statuso suteikimu ir panaikinimu; <DATE ISO="20030127">2003 m. sausio 27 d.</DATE> Tarybos direktyva 2003/9/EB, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="031" PAGE.FIRST="18" DATE.PUB="2003">OL L 31, 2003, p. 18</REF.DOC.OJ>; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101), vadinamoji <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0077" REF.END="QE0077"/>Priėmimo direktyva<QUOT.END REF.START="QS0077" CODE="201C" ID="QE0077"/>, nustatanti minimalias prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse taisykles.</P></NOTE> ir „sistema <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0078" REF.END="QE0078"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0078" CODE="201C" ID="QE0078"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0022"><P>Šią sistemą, be reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0079" REF.END="QE0079"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0079" CODE="201C" ID="QE0079"/>, sudaro pirmiausia trys direktyvos, kuriose nauja redakcija išdėstomos šios išvados 21 išnašoje minėtos direktyvos, t. y. atitinkamai Direktyva 2011/95 (nauja Priskyrimo direktyvos redakcija), Direktyva 2013/32 (nauja Procedūrų direktyvos redakcija) ir <DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (<REF.DOC.OJ COLL="L" NO.OJ="180" PAGE.FIRST="96" DATE.PUB="2013">OL L 180, 2013, p. 96</REF.DOC.OJ>) (nauja Priėmimo direktyvos redakcija).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0051"><NO.P>51.</NO.P><TXT>Šiuo taikymo srities išplėtimu, mano manymu, paaiškinamas ne tik papildomo nepriimtinumo pagrindo įtraukimas į Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, bet ir dviejų nepriimtinumo pagrindų, kurie buvo nurodyti Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies d ir e punktuose, neįtraukimas į šią nuostatą. Šie punktai ir šios nuostatos f punktas dabar bendrai suformuluoti viename Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte, susijusiame su paskesniu prašymu, pateiktu toje pačioje valstybėje narėje, nesant naujos informacijos arba duomenų ir siekiant įgyti tarptautinės apsaugos gavėjo statusą, t. y. pabėgėlio arba papildomos apsaugos statusą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0052"><NO.P>52.</NO.P><TXT>Be to, Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 73 ir 74 punktuose Teisingumo Teismas nurodė, jog, remiantis reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0080" REF.END="QE0080"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0080" CODE="201C" ID="QE0080"/> sistema ir Direktyvos 2013/32 sistema bei šios direktyvos 33 straipsnio 1 dalies formuluote, darytina išvada, kad papildomas nepriimtinumo pagrindas, nustatytas šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte, netaikomas prieglobsčio prašymui, kuris vis dar visiškai patenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0081" REF.END="QE0081"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0081" CODE="201C" ID="QE0081"/> taikymo sritį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="10"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0053"><NO.P>53.</NO.P><TXT>Taigi, kalbant apie situaciją, susiklosčiusią byloje <HT TYPE="ITALIC">Magamadov</HT>, kuri, atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo pateikimo antrojoje valstybėje narėje ir prašymo atsiimti suinteresuotąjį asmenį, pateikto pirmajai valstybei narei, datas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0023"><P>Šios datos atitinkamai yra <DATE ISO="20120619">2012 m. birželio 19 d.</DATE> ir <DATE ISO="20130213">2013 m. vasario 13 d.</DATE>, prieš įsigaliojant reglamentui <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0082" REF.END="QE0082"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0082" CODE="201C" ID="QE0082"/> ir Direktyvai 2013/32 (<DATE ISO="20130720">2013 m. liepos 20 d.</DATE>) ir prieš pradedant taikyti reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0083" REF.END="QE0083"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0083" CODE="201C" ID="QE0083"/> (<DATE ISO="20140101">2014 m. sausio 1 d.</DATE>).</P></NOTE>, <HT TYPE="ITALIC">visiškai patenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0084" REF.END="QE0084"/>Dublinas</HT> <HT TYPE="ITALIC">II<QUOT.END REF.START="QS0084" CODE="201C" ID="QE0084"/> taikymo sritį</HT>, aplinkybė, kad pirmojoje valstybėje narėje buvo suteikta papildoma apsauga, nėra nepriimtinumo pagrindas. Antroji valstybė narė iš esmės privalo išnagrinėti prieglobsčio prašymą, nebent ji nusprendžia perduoti prašytoją pirmajai valstybei narei pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0085" REF.END="QE0085"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0085" CODE="201C" ID="QE0085"/> 16 straipsnio 1 dalies e punktą ir 20 straipsnį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0024"><P>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0086" REF.END="QE0086"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0086" CODE="201C" ID="QE0086"/> 16 straipsnio 1 dalyje apibrėžiami, be kita ko, atvejai, kai atsakinga valstybė narė turi atsiimti prieglobsčio prašytoją ir išnagrinėti jo prašymą. Šios nuostatos e punkte nurodyta, kad ši pareiga taikoma kalbant apie trečiosios šalies pilietį, kurio prašymą ji atmetė ir kuris be leidimo yra kitoje valstybėje narėje. Kaip šioje byloje savo rašytinėse pastabose teigia Komisija, ši nuostata taikoma, kai pirmoji valstybė narė yra suteikusi papildomą apsaugą, bet nėra suteikusi pabėgėlio statuso. Šio reglamento 20 straipsnyje patikslinamos šio atsiėmimo sąlygos ir šio straipsnio 1 dalies d punkte yra numatytas prašytojo <HT TYPE="ITALIC">perdavimas</HT> pirmajai valstybei narei. Komisija teigia, kad, atsižvelgiant į šią galimybę perduoti trečiosios šalies pilietį pirmajai valstybei narei ir šiai valstybei narei jį atsiimti, nebuvo būtina Direktyvoje 2005/85 nustatyti nepriimtinumo pagrindo, esant tokiai situacijai.</P></NOTE>, tam, kad šį prašymą išnagrinėtų pirmoji valstybė narė.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0054"><NO.P>54.</NO.P><TXT>Teisingumo Teismo išvada, kad nepriimtinumo pagrindas, grindžiamas tuo, jog pirmoji valstybė narė suteikė papildomos apsaugos statusą, nėra nurodytas Direktyvoje 2005/85, todėl antroji valstybė narė negali atmesti prieglobsčio prašymo, jei bylos faktinės aplinkybės visiškai patenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0087" REF.END="QE0087"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0087" CODE="201C" ID="QE0087"/> taikymo sritį, patvirtina analizę, pagal kurią šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalyje, įskaitant jos d punktą, toks nepriimtinumo pagrindas nenurodytas, taigi sąvoka <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0088" REF.END="QE0088"/>atitinkama valstybė narė<QUOT.END REF.START="QS0088" CODE="201C" ID="QE0088"/>, vartojama šiame punkte, nereiškia pirmosios valstybės narės.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0055"><NO.P>55.</NO.P><TXT>Priešingai, dėl situacijos, kuri, kaip bylose <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>, <HT TYPE="ITALIC">patenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0089" REF.END="QE0089"/>Dublinas</HT> <HT TYPE="ITALIC">III<QUOT.END REF.START="QS0089" CODE="201C" ID="QE0089"/> taikymo sritį</HT>, Teisingumo Teismas tame sprendime nurodė, kad atitinkama valstybė narė, t. y. antroji valstybė narė, gali atmesti prieglobsčio prašymą kaip nepriimtiną<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0025"><P>Žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 74 punktą. Teisingumo Teismas išnagrinėjo ir kitus toje byloje pateiktus prejudicinius klausimus, kuriais buvo prašoma patikslinti, kaip įgyvendinti Direktyvos 2013/32 33 straipsnį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0056"><NO.P>56.</NO.P><TXT>Ši Teisingumo Teismo išvada taikoma tuo atveju, kai bylos faktinės aplinkybės <HT TYPE="ITALIC">visiškai</HT> patenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0090" REF.END="QE0090"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0090" CODE="201C" ID="QE0090"/> ir Direktyvos 2013/32 taikymo sritį, t. y. kai šios aplinkybės susiklostė po tos dienos, kai buvo pradėtas taikyti reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0091" REF.END="QE0091"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0091" CODE="201C" ID="QE0091"/>, kuris pagal jo 49 straipsnio antrą pastraipą taikomas nuo <DATE ISO="20140101">2014 m. sausio 1 d.</DATE>, ir po tos dienos, kai pradėta taikyti Direktyva 2013/32 (nuo <DATE ISO="20150720">2015 m. liepos 20 d.</DATE>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0057"><NO.P>57.</NO.P><TXT>Tokia pati išvada taikytina ir tuo atveju, kai bylos faktinės aplinkybės iš dalies patenka į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0092" REF.END="QE0092"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0092" CODE="201C" ID="QE0092"/> taikymo sritį<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0026"><P>Šiuo klausimu žr. Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 74 ir 78 punktus.</P></NOTE>, jei pagal antrosios valstybės narės teisės aktus galima nedelsiant taikyti Direktyvą 2013/32 prieš sueinant šios direktyvos perkėlimo terminui, su sąlyga, kad šios aplinkybės susiklostė įsigaliojus Direktyvai 2013/32 ir reglamentui <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0093" REF.END="QE0093"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0093" CODE="201C" ID="QE0093"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0027"><P><DATE ISO="20130720">2013 m. liepos 20 d.</DATE> (žr. reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0094" REF.END="QE0094"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0094" CODE="201C" ID="QE0094"/> 49 straipsnio pirmą pastraipą ir Direktyvos 2013/32 54 straipsnį).</P></NOTE>, o dalis jų, kaip bylose <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>, – pradėjus taikyti reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0095" REF.END="QE0095"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0095" CODE="201C" ID="QE0095"/><NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0028"><P>Bylose <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> prieglobsčio prašymas antrojoje valstybėje narėje buvo pateiktas <DATE ISO="20131129">2013 m. lapkričio 29 d.</DATE>, o prašymas atsiimti – <DATE ISO="20140122">2014 m. sausio 22 d.</DATE></P></NOTE>. Esant tokiai situacijai, tokioms faktinėms aplinkybėms taikomas ir reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0096" REF.END="QE0096"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0096" CODE="201C" ID="QE0096"/>, ir Direktyva 2013/32.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0058"><NO.P>58.</NO.P><TXT>Nors iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> matyti, kad, esant situacijai, kuri <HT TYPE="ITALIC">visiškai</HT> patenka į <HT TYPE="ITALIC">reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0097" REF.END="QE0097"/>Dublinas</HT> <HT TYPE="ITALIC">II</HT><QUOT.END REF.START="QS0097" CODE="201C" ID="QE0097"/> taikymo sritį, valstybė narė negali atmesti prieglobsčio prašymo kaip nepriimtino, remdamasi tuo, kad prašytojas gavo papildomą apsaugą pirmojoje valstybėje narėje, konstatuotina, kad šiame sprendime neatsakoma į klausimą, ar šiuo pagrindu galima remtis, jei valstybei narei, nagrinėjamu atveju – Airijai, taikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0098" REF.END="QE0098"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0098" CODE="201C" ID="QE0098"/>, bet netaikoma su juo susijusi Direktyva 2013/32.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="11"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0059"><NO.P>59.</NO.P><TXT>Be to, dėl Teisingumo Teismo išvados, primintos šios išvados 57 punkte, dėl papildomo nepriimtinumo pagrindo taikymo, kai faktinės aplinkybės tik <HT TYPE="ITALIC">iš dalies</HT> patenka į <HT TYPE="ITALIC">reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0099" REF.END="QE0099"/>Dublinas</HT> <HT TYPE="ITALIC">III</HT><QUOT.END REF.START="QS0099" CODE="201C" ID="QE0099"/> taikymo sritį, vis dėlto reikia konstatuoti, kad ji susijusi su situacija, kai, kitaip nei šioje byloje, antrajai valstybei narei visiškai taikomi ir reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0100" REF.END="QE0100"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0100" CODE="201C" ID="QE0100"/>, ir Direktyva 2013/32.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0060"><NO.P>60.</NO.P><TXT>Ar tokia pati išvada darytina ir tuo atveju, kai antrajai valstybei narei Direktyva 2013/32 netaikoma?</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="2"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">C.</HT></HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD"><HT TYPE="ITALIC">Dėl Direktyvoje 2005/85 nurodytų nepriimtinumo pagrindų atsižvelgiant į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0101" REF.END="QE0101"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0101" CODE="201C" ID="QE0101"/></HT></HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0061"><NO.P>61.</NO.P><TXT>Šiame skirsnyje pirmiausia išnagrinėsiu sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0102" REF.END="QE0102"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0102" CODE="201C" ID="QE0102"/> indėlį, palyginti su sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0103" REF.END="QE0103"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0103" CODE="201C" ID="QE0103"/> indėliu, taip pat perdavimo ir nepriimtinumo tvarkos, susijusios su kiekviena iš šių sistemų, logiką, pagal kurią antroji valstybė narė gali nenagrinėti jai pateikto tarptautinės apsaugos prašymo (1 dalis). Paskui išnagrinėsiu prieštaravimus, kurių gali atsirasti dėl Airijos, kuri nėra visiškai saistoma nei vienos, nei kitos sistemos, specifinės situacijos; galiausiai pasiūlysiu aiškinimą, kuris, mano manymu, išplaukia iš teisės aktų leidėjo išreikšto siekio (2 ir 3 dalys).</TXT></NP.ECR><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">1.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0104" REF.END="QE0104"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0104" CODE="201C" ID="QE0104"/> indėlis ir perdavimo bei nepriimtinumo tvarka</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0062"><NO.P>62.</NO.P><TXT>Sistema <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0105" REF.END="QE0105"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0105" CODE="201C" ID="QE0105"/> žymi naują etapą kuriant bendrą prieglobsčio sistemą. Pirmajame etape, susijusiame sistema <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0106" REF.END="QE0106"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0106" CODE="201C" ID="QE0106"/>, reikėjo numatyti tam tikrą skaičių bendrų standartų. Antrajame etape, susijusiame su sistema <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0107" REF.END="QE0107"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0107" CODE="201C" ID="QE0107"/>, teisės aktų leidėjas siekė suderinti pabėgėlio ir papildomos apsaugos statusus, juos vertindamas vienodai ir išplėsdamas suinteresuotųjų asmenų teises Sąjungoje. Vienas iš svarbiausių ir nekintamų teisės aktų leidėjo tikslų buvo apriboti trečiųjų šalių piliečių antrinį judėjimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0029"><P>Dėl sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0108" REF.END="QE0108"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0108" CODE="201C" ID="QE0108"/> žr. <DATE ISO="20111221">2011 m. gruodžio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">N</HT>. <HT TYPE="ITALIC">S. ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑411/10 ir C‑493/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:865">EU:C:2011:865</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0079">79</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>, kuriame minimas tikslas užkirsti kelią tam, kad prieglobsčio prašytojai ieškotų palankesnio teisinio reglamentavimo (angl. <HT TYPE="ITALIC">forum</HT> <HT TYPE="ITALIC">shopping</HT>)), o dėl sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0109" REF.END="QE0109"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0109" CODE="201C" ID="QE0109"/> – <DATE ISO="20160317">2016 m. kovo 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mirza</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑695/15 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:188">EU:C:2016:188</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0052">52</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, t. y. jų judėjimą Sąjungos viduje, siekiant pasinaudoti geresnėmis apsauga ar gyvenimo sąlygomis kitoje valstybėje narėje. Procedūrinių taisyklių suderinimas turėjo padėti apriboti šį judėjimą<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0030"><P>Žr., be kita ko, Direktyvos 2013/32 13 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0063"><NO.P>63.</NO.P><TXT>Kiekvienas etapas buvo užbaigtas nustatant sistemą, kurią sudaro tarpusavyje susiję teisės aktai<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0031"><P>Šiuo klausimu dėl sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0110" REF.END="QE0110"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0110" CODE="201C" ID="QE0110"/> žr. <DATE ISO="20160317">2016 m. kovo 17 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Mirza</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑695/15 PPU</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2016:188">EU:C:2016:188</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0042">42</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>), taip pat šios išvados 21 ir 22 išnašas.</P></NOTE>. Kaip matyti iš Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT>, logiška, kad teisės aktų leidėjo nustatytos priimtinumo taisyklės turi būti taikomos atsižvelgiant į konkrečią sistemą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0064"><NO.P>64.</NO.P><TXT>Kadangi sistemoje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0111" REF.END="QE0111"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0111" CODE="201C" ID="QE0111"/> pabėgėlio statusas ir papildomos apsaugos statusas yra labai suderinti, reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0112" REF.END="QE0112"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0112" CODE="201C" ID="QE0112"/>, kitaip nei reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0113" REF.END="QE0113"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0113" CODE="201C" ID="QE0113"/>, nebėra numatyta antrosios valstybės narės galimybė <HT TYPE="ITALIC">perduoti</HT> prieglobsčio prašytoją pirmajai valstybei narei, kad pastaroji, kuri yra jam suteikusi papildomą apsaugą, jį atsiimtų ir išnagrinėtų jo prašymą. Kaip aiškiai patvirtino Teisingumo Teismas, tokiomis aplinkybėmis antroji valstybė narė negali prašyti, kad būtų atliktas perdavimas<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0032"><P>Žr. <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20170405">2017 m. balandžio 5 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ahmed</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑36/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:273">EU:C:2017:273</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0041">41</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 78 punktą.</P></NOTE>. Tačiau pastaroji turi galimybę atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip <HT TYPE="ITALIC">nepriimtiną</HT>, remdamasi Direktyvos 2013/32 33 straipsniu<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0033"><P>Žr. <DATE ISO="20170405">2017 m. balandžio 5 d.</DATE> Nutartį <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ahmed</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑36/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:273">EU:C:2017:273</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0039">39</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 79 ir 80 punktus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0065"><NO.P>65.</NO.P><TXT>Taigi <HT TYPE="ITALIC">perdavimas</HT> ir <HT TYPE="ITALIC">nepriimtinumas</HT>, kaip abi galimybės atmesti naują tarptautinės apsaugos prašymą, pateiktą antrojoje valstybėje narėje, kuriuo siekiama įgyti pabėgėlio statusą, priskirtinos konkrečiai norminei sistemai, turinčiai savo logiką atsižvelgiant į pasiektą suderinimo laipsnį.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="12"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0066"><NO.P>66.</NO.P><TXT>Reikia konstatuoti, kad Airijos pasirinkimas dalyvauti priimant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0114" REF.END="QE0114"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0114" CODE="201C" ID="QE0114"/>, tačiau nebūti saistomai su juo susijusios Direktyvos 2013/32, taigi likti saistomai Direktyvos 2005/85, nebeleidžia vadovautis šia logika, sukurdamas netipinę situaciją, kurios pasekmių teisės aktų leidėjas neaptarė ir kurią išnagrinėsiu toliau.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">2.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl prieštaravimų, kuriuos gali lemti netipinė situacija</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0067"><NO.P>67.</NO.P><TXT>Airija, kuriai taikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0115" REF.END="QE0115"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0115" CODE="201C" ID="QE0115"/>, bet <HT TYPE="ITALIC">netaikoma Direktyva</HT> <HT TYPE="ITALIC">2013/32</HT>, negali remtis šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktu, kad atmestų kaip <HT TYPE="ITALIC">nepriimtiną</HT> prieglobsčio prašymą, pateiktą trečiosios šalies piliečio, kuriam skirta papildoma apsauga pirmojoje valstybėje narėje. Be to, kadangi Airijai taikoma Direktyva 2005/85, bet <HT TYPE="ITALIC">netaikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0116" REF.END="QE0116"/>Dublinas</HT> <HT TYPE="ITALIC">II</HT><QUOT.END REF.START="QS0116" CODE="201C" ID="QE0116"/>, ji negali remtis ir šio reglamento 16 straipsniu, kad perduotų trečiosios šalies pilietį pirmajai valstybei narei, kad ši išnagrinėtų minėtą prašymą. Taigi vien pažodinis Direktyvos 2005/85 aiškinimas atsižvelgiant į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0117" REF.END="QE0117"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0117" CODE="201C" ID="QE0117"/> galėtų reikšti, kad Airijai tenka pareiga išnagrinėti prieglobsčio prašymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0068"><NO.P>68.</NO.P><TXT>Visi Teisingumo Teisme nagrinėjamos bylos dalyviai ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžė prieštaravimus, kuriuos tai galėtų lemti.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0069"><NO.P>69.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų šie prieštaravimai yra dviejų rūšių. <HT TYPE="ITALIC">Pirma</HT>, jų kyla palyginus valstybių narių suteiktos apsaugos pasekmes ir pasekmes, kurias lemia trečiųjų šalių suteikta apsauga.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0070"><NO.P>70.</NO.P><TXT>Pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies b ir c punktus, jei pakankama laikomą apsaugą suteiktų <HT TYPE="ITALIC">trečioji šalis</HT>, Airija neprivalėtų nagrinėti prieglobsčio prašymo ir galėtų jį atmesti kaip nepriimtiną, tačiau privalėtų jį nagrinėti, jei papildomą apsaugą būtų suteikusi pirmoji <HT TYPE="ITALIC">valstybė narė</HT>. Šis skirtumas kelia nuostabą atsižvelgiant į tarpusavio pasitikėjimą, kuriuo iš esmės turi būti grindžiami valstybių narių santykiai, ir į apsaugos lygį, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė trečiųjų šalių piliečiams.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0071"><NO.P>71.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų papildoma apsauga – tai Sąjungos numatytas statusas, kuris papildo Ženevos konvencijoje nustatytą pabėgėlio statusą ir prie jo prisideda. Papildoma apsauga tapo galima dėl tarpusavio pasitikėjimo, kuriuo grindžiamas Sąjungos kūrimas ir, be kita ko, bendra Sąjungos prieglobsčio sistema<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0034"><P>Šiuo klausimu žr. <DATE ISO="20111221">2011 m. gruodžio 21 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">N</HT>. <HT TYPE="ITALIC">S. ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑411/10 ir C‑493/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2011:865">EU:C:2011:865</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0078">78</REF.NP.ECR>, <REF.NP.ECR REF="NP0079">79</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0083">83</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>) ir Sprendimo <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> 83–85 punktus.</P></NOTE>. Laikant svarbesne trečiosios šalies suteiktą apsaugą nei valstybės narės suteiktą apsaugą būtų prieštaraujama Sąjungos projekto, kuriuo siekiama sukurti šią prieglobsčio sistemą, esmei.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0072"><NO.P>72.</NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Antra</HT>, šie prieštaravimai susiję su paradoksaliomis pasekmėmis, kurių kyla, kai pirmasis tarptautinės apsaugos prašymas nagrinėjamas tik vieną kartą ar net atmetamas, palyginti su sprendimo suteikti šią apsaugą pasekmėmis.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="13"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0073"><NO.P>73.</NO.P><TXT>Jei pirmoji valstybė narė <HT TYPE="ITALIC">nagrinėja</HT> tarptautinės apsaugos prašymą arba jeigu ji šį prašymą <HT TYPE="ITALIC">atmetė</HT>, Airija atitinkamai pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0118" REF.END="QE0118"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0118" CODE="201C" ID="QE0118"/> 18 straipsnio 1 dalies b ir d punktus<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0035"><P>Reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0119" REF.END="QE0119"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0119" CODE="201C" ID="QE0119"/> 18 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad atsakinga valstybė narė įpareigojama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0120" REF.END="QE0120"/>23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti prašytoją, kurio prašymas yra nagrinėjamas ir kuris paprašė tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje arba be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje<QUOT.END REF.START="QS0120" CODE="201C" ID="QE0120"/>. Taigi ši nuostata taikoma būtent tuo atveju, kai pirmoji valstybė narė pradėjo nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, o trečiosios šalies pilietis atvyko į antrąją valstybę narę, nors jo prašymas dar buvo <HT TYPE="ITALIC">nagrinėjamas</HT>. Šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punkte nurodyta, kad atsakinga valstybė narė įpareigojama <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0121" REF.END="QE0121"/>23, 24, 25 ir 29 straipsniuose nustatytomis sąlygomis atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje<QUOT.END REF.START="QS0121" CODE="201C" ID="QE0121"/>. Taigi ši nuostata taikoma būtent tuo atveju, jei pirmoji valstybė narė atmetė tarptautinės apsaugos prašymą ir trečiosios šalies pilietis pateikė naują prašymą antrojoje valstybėje narėje. Abiem atvejais antroji valstybė narė gali prašyti pirmosios valstybės narės atsiimti trečiosios šalies pilietį (pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0122" REF.END="QE0122"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0122" CODE="201C" ID="QE0122"/> 23 ir 24 straipsnius), ir jei ta valstybė narė sutinka jį atsiimti, antroji valstybė narė praneša trečiosios šalies piliečiui apie sprendimą <HT TYPE="ITALIC">perduoti</HT> jį atsakingai valstybei narei (pagal reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0123" REF.END="QE0123"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0123" CODE="201C" ID="QE0123"/> 26 straipsnį).</P></NOTE> neprivalo nagrinėti jai pateikto prašymo. Priešingai, jei pirmoji valstybė narė <HT TYPE="ITALIC">suteikė</HT> prašomą apsaugą papildomos apsaugos forma, Airija negalėtų nei perduoti prašytojo pirmajai valstybei narei<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0036"><P>Žr. <REF.DOC.ECR><DATE ISO="20170405">2017 m. balandžio 5 d.</DATE> Nutartį <NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Ahmed</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑36/17</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2017:273">EU:C:2017:273</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0027">27</REF.NP.ECR> ir <REF.NP.ECR REF="NP0028">28</REF.NP.ECR> punktai</REF.DOC.ECR>).</P></NOTE>, nei pripažinti prašymo nepriimtinu, remdamasi Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu, nes ši direktyva šia valstybei narei netaikoma. Taigi Airija turėtų išnagrinėti prašymą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0074"><NO.P>74.</NO.P><TXT>Vadinasi, trečiosios šalies piliečiui palankus sprendimas dėl jo pirmojo prašymo vis dėlto įpareigotų Airiją nagrinėti paskesnį jo tarptautinės apsaugos prašymą, o tuo atveju, jei pirmasis sprendimas dar nepriimtas arba yra jam nepalankus, Airija neprivalėtų nagrinėti tokio paskesnio prašymo.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0075"><NO.P>75.</NO.P><TXT>Šiuos prieštaravimus lemia Airijos pasirinkimai. Kaip matyti iš reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0124" REF.END="QE0124"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0124" CODE="201C" ID="QE0124"/> 41 konstatuojamosios dalies<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0037"><P>Šioje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad pagal Protokolo Nr. 21 dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos dėl laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės 3 straipsnį ir 4a straipsnio 1 dalį Jungtinė Karalystė ir Airija pranešė apie savo pageidavimą dalyvauti priimant ir taikant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0125" REF.END="QE0125"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0125" CODE="201C" ID="QE0125"/>.</P></NOTE>, ir Direktyvos 2013/32 58 konstatuojamosios dalies, teisės aktų leidėjas leido šiai valstybei narei būti saistomai reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0126" REF.END="QE0126"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0126" CODE="201C" ID="QE0126"/> dalyvaujant ne visoje sistemoje <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0127" REF.END="QE0127"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0127" CODE="201C" ID="QE0127"/>. Vis dėlto jis nenumatė išeities, esant tokiai netipinei situacijai. Jis iš anksto sutiko su galimais minėtos valstybės narės pasirinkimais, bet nenumatė nuostatų jų nulemtoms situacijoms išspręsti ir išvengti nurodytų prieštaravimų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0076"><NO.P>76.</NO.P><TXT>Kaip minėta, Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> atsakoma į klausimą, ar antroji valstybė narė įpareigota iš esmės išnagrinėti prieglobsčio prašymą dviem atvejais: kai šis prašymas patenka į sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0128" REF.END="QE0128"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0128" CODE="201C" ID="QE0128"/> taikymo sritį ir kai jis patenka į sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0129" REF.END="QE0129"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0129" CODE="201C" ID="QE0129"/> taikymo sritį. Nė vienu iš šių atvejų antroji valstybė narė <HT TYPE="ITALIC">neprivalo</HT> nagrinėti prieglobsčio prašymo, jei pirmojoje valstybėje narėje yra suteikta papildoma apsauga. Ši valstybė narė gali arba pripažinti prašymą nepriimtinu (pagal sistemą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0130" REF.END="QE0130"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0130" CODE="201C" ID="QE0130"/>), arba perduoti prašytoją pirmajai valstybei narei (pagal sistemą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0131" REF.END="QE0131"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0131" CODE="201C" ID="QE0131"/>).</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0077"><NO.P>77.</NO.P><TXT>Šiame sprendime neatsakoma į klausimą – tiesa, išimtinio pobūdžio, nes jis susijęs tik su viena valstybe nare, – ar antroji valstybė narė privalo iš esmės išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, jei šiai valstybei narei taikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0132" REF.END="QE0132"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0132" CODE="201C" ID="QE0132"/>, bet netaikoma Direktyva 2013/32, todėl jai tebetaikoma Direktyva 2005/85, ir jei šis prašymas nevisiškai patenka nei į sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0133" REF.END="QE0133"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0133" CODE="201C" ID="QE0133"/>, nei į sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0134" REF.END="QE0134"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0134" CODE="201C" ID="QE0134"/> taikymo sritį. Kaip, nagrinėjant priimtinumo klausimus, turi būti taikoma Direktyva 2005/85 atsižvelgiant į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0135" REF.END="QE0135"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0135" CODE="201C" ID="QE0135"/>?</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0078"><NO.P>78.</NO.P><TXT>Siekiant atsakyti į šį klausimą reikia išnagrinėti šią direktyvą atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo siekiamus tikslus.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ><GR.SEQ LEVEL="3"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="ITALIC">3.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="ITALIC">Dėl Direktyvos 2005/85 aiškinimo atsižvelgiant į teisės aktų leidėjo siekį</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0079"><NO.P>79.</NO.P><TXT>Kaip priminta šios išvados 62 punkte, vienas iš svarbiausių teisės aktų leidėjo tikslų – apriboti antrinį judėjimą.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="14"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0080"><NO.P>80.</NO.P><TXT>Reikia konstatuoti, kad jei Airija privalo išnagrinėti prašymus, kuriuos pateikė trečiųjų šalių piliečiai, būdami jos teritorijoje, nors jiems jau suteikta papildoma apsauga pirmojoje valstybėje narėje, ši situacija gali paskatinti tokį judėjimą, taigi trukdyti pasiekti minėtą tikslą. Trečiųjų šalių piliečiai būtų suinteresuoti pamėginti gauti šioje kitoje valstybėje narėje tarptautinę apsaugą, siekdami pasinaudoti joje esančiomis gyvenimo sąlygomis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0081"><NO.P>81.</NO.P><TXT>Kadangi teisės aktų leidėjas siekė leisti antrosioms valstybėms narėms tiek pagal sistemą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0136" REF.END="QE0136"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0136" CODE="201C" ID="QE0136"/>, tiek pagal sistemą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0137" REF.END="QE0137"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0137" CODE="201C" ID="QE0137"/> nenagrinėti prieglobsčio prašymo, jei trečiosios šalies pilietis jau naudojasi papildoma apsauga pirmojoje valstybėje narėje, ši galimybė, mano nuomone, turi būti ir tuo atveju, kai valstybė narė, kaip pagrindinėje byloje, yra iš dalies saistoma šių dviejų sistemų.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0082"><NO.P>82.</NO.P><TXT>Iš tikrųjų, kadangi trečiosios šalies piliečio perdavimas pirmajai valstybei narei tam, kad ji atsiimtų šį pilietį, nėra numatytas reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0138" REF.END="QE0138"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0138" CODE="201C" ID="QE0138"/> ir kadangi tam nebėra pagrindo, nes ši valstybė narė jam suteikė papildomą apsaugą, manau, jog antroji valstybė narė turi galėti konkrečiomis šioje byloje aptariamomis aplinkybėmis atmesti prašymą kaip nepriimtiną, remdamasi visa Direktyva 2005/85, taikytina atsižvelgiant į reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0139" REF.END="QE0139"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0139" CODE="201C" ID="QE0139"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0083"><NO.P>83.</NO.P><TXT>Toks požiūris visiškai atitinka šios direktyvos 22 konstatuojamąją dalį. Šioje konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad valstybė narė neturėtų būti įpareigota iš esmės išnagrinėti prieglobsčio prašymą, jei pirmoji valstybė – valstybė narė ar trečioji šalis – jau suteikė pakankamą apsaugą. Kaip minėta, šioje konstatuojamojoje dalyje išreikštas teisės aktų leidėjo siekis buvo sukonkretintas minėtos direktyvos 25 straipsnio 2 dalies b ir c punktuose, kalbant apie trečiąsias šalis.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0084"><NO.P>84.</NO.P><TXT>Dėl valstybių narių pažymėtina, kad pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 1 dalį jos neprivalo iš esmės nagrinėti prieglobsčio prašymo, jei esama kurio nors iš nepriimtinumo pagrindų, išvardytų šiame straipsnyje, <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0140" REF.END="QE0140"/>be bylų, kuriose [atvejų, kuriais] prašymai nenagrinėjami pagal [reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0141" REF.END="QE0141"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0141" CODE="201C" ID="QE0141"/>]<QUOT.END REF.START="QS0140" CODE="201C" ID="QE0140"/>. Kitaip tariant, nepriimtinumo pagrindai pridedami prie atvejų, kai reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0142" REF.END="QE0142"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0142" CODE="201C" ID="QE0142"/> buvo numatyta galimybė prieglobsčio prašytoją perduoti pirmajai valstybei narei. Ši perdavimo galimybė buvo aiškiai numatyta reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0143" REF.END="QE0143"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0143" CODE="201C" ID="QE0143"/> 16 straipsnyje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0038"><P>Žr. šios išvados 24 išnašą.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0085"><NO.P>85.</NO.P><TXT>Tai reiškia, kad galimybė valstybėms narėms iš esmės nenagrinėti prieglobsčio prašymo taip pat buvo numatyta remiantis Direktyvos 2005/85 22 konstatuojamąja dalimi, siejant šią direktyvą su reglamentu <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0144" REF.END="QE0144"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0144" CODE="201C" ID="QE0144"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0086"><NO.P>86.</NO.P><TXT>Dėl sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0145" REF.END="QE0145"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0145" CODE="201C" ID="QE0145"/> pažymėtina, kad Direktyvos 2013/32 43 konstatuojamosios dalies turinys iš esmės yra toks pat kaip ir Direktyvos 2005/85 22 konstatuojamosios dalies turinys. Kalbant apie valstybes nares, ši 43 konstatuojamoji dalis sukonkretinta Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte, aiškiai nurodžius nepriimtinumo pagrindą, nes reglamente <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0146" REF.END="QE0146"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0146" CODE="201C" ID="QE0146"/> perdavimo nebėra numatyta.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0087"><NO.P>87.</NO.P><TXT>Iš šios analizės matyti, kad, neatsižvelgiant į taikomą sistemą, teisės aktų leidėjas aiškiai siekė neįpareigoti antrosios valstybės narės nagrinėti prieglobsčio prašymo, jei trečiosios šalies pilietis įgijo papildomos apsaugos statusą.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0088"><NO.P>88.</NO.P><TXT>Taigi mano siūlomas sprendimas atitinka tikslą, kurio Direktyva 2005/85 siekė teisės aktų leidėjas ir kuris matyti iš šios direktyvos 22 konstatuojamosios dalies. Be to, mano manymu, šis sprendimas labiausiai atitinka logiką, kuria grindžiamos sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0147" REF.END="QE0147"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0147" CODE="201C" ID="QE0147"/> ir <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0148" REF.END="QE0148"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0148" CODE="201C" ID="QE0148"/>, taip pat leidžia išvengti prieštaravimų, nurodytų šios išvados 69–74 punktuose.</TXT></NP.ECR><?PAGE NO="15"?><NP.ECR IDENTIFIER="NP0089"><NO.P>89.</NO.P><TXT>Pabrėžtina, kad toks sprendimas nepažeidžia trečiosios šalies piliečio teisių, kurios buvo suderintos ir papildytos sistema <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0149" REF.END="QE0149"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0149" CODE="201C" ID="QE0149"/>, kai trečiosios šalies pilietis įgijo papildomos apsaugos statusą pirmojoje valstybėje narėje, nagrinėjamu atveju – Italijoje, kuri visapusiškai dalyvauja šioje sistemoje.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0090"><NO.P>90.</NO.P><TXT>Tiesa, tai reiškia, kad pridedamas dar vienas nepriimtinumo pagrindas prie Direktyvoje 2005/85 aiškiai išvardytų nepriimtinumo pagrindų, bet, mano manymu, pastarieji buvo nustatyti vien taikant reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0150" REF.END="QE0150"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0150" CODE="201C" ID="QE0150"/>, pagal sistemos <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0151" REF.END="QE0151"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0151" CODE="201C" ID="QE0151"/> logiką, taigi neapima Airijos specifinės situacijos<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0039"><P>Be to, pažymėtina, kad, kitaip nei Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje, Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalyje išvardytas neišsamus tokių pagrindų sąrašas, nes nevartojama dalelytė <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0152" REF.END="QE0152"/>tik<QUOT.END REF.START="QS0152" CODE="201C" ID="QE0152"/>. Mano nuomone, šio 25 straipsnio 2 dalis leidžia nacionalinės teisės aktų leidėjui, esant tokiai netipinei situacijai, kokia yra Airijos situacija, plačiau aiškinti šiuos pagrindus.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0091"><NO.P>91.</NO.P><TXT>Apeliantų pagrindinėje byloje pateiktas argumentas, pagal kurį, kadangi Direktyvos 2005/85 25 straipsnyje nurodyti nepriimtinumo pagrindai reiškia valstybėms narėms tenkančios pareigos iš esmės išnagrinėti prieglobsčio prašymus išimtį, šie pagrindai turi būti aiškinami siaurai, negali paneigti pirma atliktos analizės išvadų. Toks argumentas negali būti svaresnis, jei lemia aiškinimą, kuris prieštarauja teisės aktų leidėjo siekiamiems tikslams. Kaip matyti iš šios analizės, nuomonė, kad Airija privalo išnagrinėti prieglobsčio prašymą, prieštarautų šiems tikslams ir galimoms išeitims, numatytoms tiek pagal sistemą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0153" REF.END="QE0153"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0153" CODE="201C" ID="QE0153"/>, tiek pagal sistemą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0154" REF.END="QE0154"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0154" CODE="201C" ID="QE0154"/> 25 valstybėmis narėmis, kurioms jos taikomos visiškai.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0092"><NO.P>92.</NO.P><TXT>Pridurtina, kad siūlomas aiškinimas nė kiek neprieštarauja Teisingumo Teismo Sprendime <HT TYPE="ITALIC">Ibrahim</HT> pateiktam Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies aiškinimui, kiek tai susiję tiek su šios nuostatos a punktu, tiek su visais kitais jos punktais. Jį ir toliau būtų galima taikyti, taip pat Airijos atžvilgiu, jei bylos faktinės aplinkybės visiškai patektų į reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0155" REF.END="QE0155"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0155" CODE="201C" ID="QE0155"/> taikymo sritį, kaip byloje <HT TYPE="ITALIC">Magamadov</HT>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0093"><NO.P>93.</NO.P><TXT>Taigi manau, jog pagal Direktyvą 2005/85, aiškinamą atsižvelgiant į jos 22 konstatuojamąją dalį, nedraudžiama antrosios valstybės narės teisės aktuose nustatyti, kad ji gali atmesti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną išimtiniu atveju, kai ši valstybė narė tebėra saistoma šios direktyvos, nors jai taikomas reglamentas <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0156" REF.END="QE0156"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0156" CODE="201C" ID="QE0156"/>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0094"><NO.P>94.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į atliktą pirmojo ir trečiojo prejudicinių klausimų analizę manau, kad antrojo prejudicinio klausimo nagrinėti nereikia. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad trečiosios šalies piliečio tarptautinės apsaugos prašymas, pateiktas gavus papildomą apsaugą pirmojoje valstybėje narėje, mano manymu, savaime nereiškia piktnaudžiavimo teise. Sąjungos teisės aktų leidėjas yra pripažinęs, kad trečiųjų šalių piliečiai gali aplinkybių priversti teisėtai ieškoti apsaugos Sąjungoje<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0040"><P>Žr., be kita ko, reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0157" REF.END="QE0157"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0157" CODE="201C" ID="QE0157"/> 1 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2005/85 1 konstatuojamąją dalį, taip pat reglamento <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0158" REF.END="QE0158"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0158" CODE="201C" ID="QE0158"/> 2 konstatuojamąją dalį ir Direktyvos 2013/32 2 konstatuojamąją dalį.</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0095"><NO.P>95.</NO.P><TXT>Be to, pabrėžtina, kad atvejį, kai trečiosios šalies pilietis siekia įgyti pabėgėlio statusą vienoje valstybėje narėje, jau turėdamas papildomos apsaugos statusą kitoje valstybėje narėje, kaip minėta šioje išvadoje, teisės aktų leidėjas yra aiškiai numatęs ir pagal reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0159" REF.END="QE0159"/>Dublinas II<QUOT.END REF.START="QS0159" CODE="201C" ID="QE0159"/>, ir pagal reglamentą <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0160" REF.END="QE0160"/>Dublinas III<QUOT.END REF.START="QS0160" CODE="201C" ID="QE0160"/>. Taigi, aiškinant bendrai ir abstrakčiai, tai negali būti laikoma piktnaudžiavimu teise.</TXT></NP.ECR><NP.ECR IDENTIFIER="NP0096"><NO.P>96.</NO.P><TXT>Nors piktnaudžiavimo siekiant tarptautinės apsaugos galimybės negalima atmesti visais atvejais, šį klausimą reikėtų bent jau nagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju<NOTE TYPE="FOOTNOTE" NUMBERING="ARAB" NUMBERING.CONTINUED="YES" NOTE.ID="E0041"><P>Norint įrodyti piktnaudžiavimą reikia nustatyti, ar suinteresuotasis asmuo <QUOT.START CODE="201E" ID="QS0161" REF.END="QE0161"/>siekė gauti naudos iš Sąjungos teisės akto, dirbtinai sukurdamas sąlygas, numatytas šiai naudai gauti<QUOT.END REF.START="QS0161" CODE="201C" ID="QE0161"/> (žr., be kita ko, <DATE ISO="20121016">2012 m. spalio 16 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">Vengrija</HT> <HT TYPE="ITALIC">/ Slovakija</HT></NAME.CASE> (<NO.CASE>C‑364/10</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2012:630">EU:C:2012:630</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0058">58</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>) ir <DATE ISO="20141218">2014 m. gruodžio 18 d.</DATE> Sprendimą <REF.DOC.ECR><NAME.CASE><HT TYPE="ITALIC">McCarthy ir</HT> <HT TYPE="ITALIC">kt</HT></NAME.CASE>. (<NO.CASE>C‑202/13</NO.CASE>, <NO.ECLI ECLI="ECLI:EU:C:2014:2450">EU:C:2014:2450</NO.ECLI>, <REF.NP.ECR REF="NP0054">54</REF.NP.ECR> punktas</REF.DOC.ECR>)).</P></NOTE>.</TXT></NP.ECR></GR.SEQ></GR.SEQ></GR.SEQ><?PAGE NO="16"?><GR.SEQ LEVEL="1"><TITLE><TI><NP><NO.P><HT TYPE="BOLD">V.</HT></NO.P><TXT><HT TYPE="BOLD">Išvada</HT></TXT></NP></TI></TITLE><NP.ECR IDENTIFIER="NP0097"><NO.P>97.</NO.P><TXT>Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į <HT TYPE="ITALIC">High Court</HT> (Aukštasis teismas, Airija) pateiktus prejudicinius klausimus:</TXT><P><DATE ISO="20051201">2005 m. gruodžio 1 d.</DATE> Tarybos direktyvos 2005/85/EB, nustatančios būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse 25 straipsnio 2 dalis, išnagrinėta atsižvelgiant į <DATE ISO="20130626">2013 m. birželio 26 d.</DATE> Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, taikymą, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją Airijai nedraudžiama nacionalinės teisės aktuose nustatyti nepriimtinumo pagrindą, leidžiantį atmesti trečiosios šalies piliečio jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą, jei šis pilietis jau yra įgijęs papildomos apsaugos statusą pirmojoje valstybėje narėje.</P></NP.ECR></GR.SEQ></CONTENTS.CONCLUSION></CONCLUSION>