1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijęs su tarptautinės apsaugos prašymu, pateiktas dėl Direktyvos 2013/32 ( 2 ) 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatyto nepriimtinumo pagrindo išaiškinimo. Šis nepriimtinumo pagrindas taikomas „paskesniems prašymams“ ( 3 ), kuriuose nėra arba prašytojas nenurodo naujų įrodymų arba aplinkybių, susijusių su nagrinėjimu, kad būtų nustatyta, ar prašytojas atitinka tokios apsaugos suteikimo sąlygas.

2.

Prašymas pateiktas nagrinėjant Irano piliečio L. R. ir Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) ginčą dėl Bundesamt für Migration und Flüchtlinge – Außenstelle Boostedt (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Boostedt padalinys, toliau – Tarnyba) sprendimo, kuriuo suinteresuotojo asmens tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas kaip nepriimtinas, teisėtumo. Šis sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad prieš kelerius metus L. R. buvo pateikęs pirmąjį prašymą Norvegijos Karalystei ir dėl jo buvo priimtas galutinis neigiamas sprendimas.

3.

Taip suformuluotu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimu prašoma pateikti išaiškinimą dėl Norvegijos Karalystės dalyvavimo bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, iš esmės siekiant sužinoti, ar galutinis neigiamas šios trečiosios valstybės sprendimas dėl tarptautinės apsaugos prašymo gali būti vertinamas taip, lyg jį būtų priėmusi „valstybė narė“, ir leidžia Tarnybai pripažinti nepriimtinu to paties prašytojo „paskesnį prašymą“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

4.

Manau, jog siekiant atsakyti į šį klausimą, vis dėlto reikia išsiaiškinti, ar taikant Reglamentą „Dublinas III“ vien ta aplinkybė, kad prašytojas grįžo į savo kilmės šalį tarp pirmojo ir antrojo prašymo pateikimo, gali sutrukdyti vertinti šį prašymą kaip „paskesnį prašymą“.

5.

Kai išdėstysiu savo argumentus, pasiūlysiu Teisingumo Teismui nuspręsti, jog pagrindinėje byloje nagrinėjamas prašymas turi būti laikomas nauju prašymu, nes Norvegijos Karalystei išnagrinėjus pirmąjį L. R. prašymą šis asmuo buvo jos išsiųstas į jo kilmės šalį. Papildomai, jei Teisingumo Teismas nepritartų šiam pasiūlymui, nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, jog ta aplinkybė, kad sprendimą priėmė kita valstybė narė arba, kaip šiuo atveju – Norvegijos Karalystė, netrukdo valstybei narei, kuriai pateiktas prašymas, pripažinti jo nepriimtinu kaip „paskesnio prašymo“.

I.

Teisinis pagrindas

A.

Susitarimas tarp Europos Sąjungos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės

6.

Europos [Sąjungos] ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės susitarimas dėl valstybės, atsakingos už prieglobsčio prašymo, pateikto valstybėje narėje arba Islandijoje ar Norvegijoje, nagrinėjimą, nustatymo kriterijų ir mechanizmų sudarymo (OL L 93, 2001, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 78, toliau – Sąjungos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimas) Europos Sąjungos vardu buvo patvirtintas Sprendimu 2001/258/EB ( 4 ).

7.

Šio susitarimo 1 straipsnyje nustatyta:

8.

Minėto susitarimo priede nėra nurodytos nei Direktyva 2011/95 ( 5 ), nei Direktyva 2013/32.

B.

Sąjungos teisė

1.

Reglamentas „Dublinas III“

9.

Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalyje numatyta:

10.

Šio reglamento 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

2.

Direktyva 2013/32

11.

Direktyvos 2013/32 13 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

12.

Šios direktyvos 36 konstatuojamojoje dalyje nustatyta:

13.

Minėtos direktyvos 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

14.

Tos pačios direktyvos 33 straipsnio „Nepriimtini prašymai“ 2 dalyje nustatyta:

15.

Direktyvos 2013/32 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ nustatyta:

C.

Vokietijos teisė

16.

Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas) redakcijos, taikytinos pagrindinės bylos aplinkybėms (toliau – AsylG), 29 straipsnis „Nepriimtini prašymai“ suformuluotas taip:

17.

AsylG 71bis straipsnyje „Kartotinis prašymas“ numatyta:

18.

Kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, jeigu pateikiamas kartotinis prieglobsčio prašymas, pagal Administracinės procedūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalį reikalaujama pateikti įtikinamų faktinių argumentų, kurie a priori sudaro tinkamą pagrindą įgyti prašomą teisę.

II.

Pagrindinė byla, prejudicinis klausimas ir procesas Teisingumo Teisme

19.

2014 m. gruodžio 22 d. Irano pilietis L. R. pateikė Tarnybai tarptautinės apsaugos prašymą.

20.

Nagrinėjant prašymą paaiškėjo, kad anksčiau L. R. buvo pateikęs prieglobsčio prašymą Norvegijoje. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika paprašė Norvegijos Karalystės atsiimti L. R. vadovaujantis Reglamente „Dublinas III“ nustatytais įpareigojimais, kurie taikomi šiai trečiajai valstybei.

21.

2015 m. vasario 26 d. raštu Norvegijos Karalystė atsisakė patenkinti šį prašymą, motyvuodama tuo, kad pagal šio reglamento 19 straipsnio 3 dalį jos atsakomybė išnyko. Savo atsakyme Tarnybai Norvegijos Karalystė patikslino, kad 2008 m. spalio 1 d. L. R. kompetentingai Norvegijos institucijai pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, kad 2009 m. birželio 15 d. šis prašymas buvo atmestas ir kad 2013 m. birželio 19 d. L. R. buvo perduotas Irano valdžios institucijoms.

22.

Tarnybai vykdant patikrinimo procedūrą L. R. nurodė, kad išvyko iš Irano aštuoniolika mėnesių iki jo prašymo pateikimo Vokietijoje ir gyveno Irake, kol liko trys mėnesiai iki jo atvykimo į Vokietijos teritoriją.

23.

2017 m. kovo 13 d. sprendimu Tarnyba atmetė L. R. tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tarnyba nusprendė, jog tai yra kartotinis prašymas, kaip tai suprantama pagal AsylG 71bis straipsnį, ir kad nebuvo įvykdytos naują prieglobsčio procedūrą pateisinančios sąlygos, nustatytos Administracinės procedūros įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje, nes faktinės aplinkybės, kurias L. R. grindė savo prašymą, apskritai neatrodė įtikinamos.

24.

L. R. apskundė šį sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Visų pirma jis prašo suteikti jam pabėgėlio statusą, o jei šis prašymas nebūtų tenkintas, – papildomą apsaugą ( 6 ). Nepatenkinus ir šio reikalavimo, jis prašo konstatuoti draudimą išsiųsti iš šalies pagal Vokietijos teisę.

25.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog tam, kad galėtų priimti sprendimą nagrinėjamoje byloje, jam reikia išsiaiškinti, ar tarptautinės apsaugos prašymas gali būti laikomas „paskesniu prašymu“, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/32, jei procedūra, per kurią suinteresuotojo asmens ankstesnis prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu, vyko ne kitoje Sąjungos valstybėje narėje, o Norvegijoje.

26.

Šiuo klausimu jis nurodo, pirma, manantis, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas nepriimtinumo pagrindas gali būti taikomas tiek tuo atveju, kai ši procedūra buvo vykdoma toje pačioje valstybėje narėje, tiek tuomet, kai ji vyko kitoje valstybėje narėje. Tai, kad prašytojas, gavęs galutinį neigiamą sprendimą dėl ankstesnio prašymo pirmojoje valstybėje narėje, vėl prašo tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje, netrukdo pripažinti jo prašymą nepriimtinu kaip „paskesnį prašymą“.

27.

Antra, šis teismas pripažįsta, kad iš šios nuostatos, siejamos su Direktyvos 2013/32 2 straipsnio b, e ir q punktais, formuluotės matyti, jog sąvoka „paskesnis prašymas“ reiškia, kad „galutinis sprendimas“, kuriuo atmestas to paties prašytojo ankstesnis prašymas, buvo priimtas valstybės narės, o ne trečiosios valstybės. Tačiau jis linkęs manyti, kad ši direktyva turi būti aiškinama plačiau, atsižvelgiant į Norvegijos Karalystės dalyvavimą bendroje Europos prieglobsčio sistemoje, kaip antai išplaukia iš Sąjungos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimo.

28.

Šiomis aplinkybėmis Schleswig-Holsteinisches Verwaltungsgericht (Šlėzvigo-Holšteino administracinis teismas, Vokietija) 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2020 m. sausio 9 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

29.

Vokietijos Federacinė Respublika ir Europos Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas. 2020 m. gruodžio 3 d. įvyko teismo posėdis, jame dalyvavo Komisija ir Vokietijos vyriausybė.

III.

Analizė

30.

Kaip nurodžiau šios išvados įžangoje, pagrindinės bylos ypatumas, mano nuomone, yra tas, kad taikant išsiuntimo iš šalies priemones L. R., pasibaigus pirmajai jo atžvilgiu vykdytai prieglobsčio procedūrai, išvyko iš Norvegijos teritorijos ir grįžo į savo kilmės šalį, prieš pateikdamas antrąjį tarptautinės apsaugos prašymą Vokietijoje.

31.

Priešingai, nei leido suprasti Vokietijos vyriausybė, per posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą, šis faktinis L. R išsiuntimas tarp pirmojo ir antrojo prašymo pateikimo turi svarbių pasekmių aiškinant sąvoką „paskesnis prašymas“. Jas paaiškinsiu šios išvados A skirsnyje. Nurodysiu, kad, atsižvelgiant į Reglamentą „Dublinas III“, mano nuomone, ši sąvoka neapima prašymų, pateiktų trečiųjų šalių piliečių, kaip antai L. R., kurie vėl prašo tarptautinės apsaugos po to, kai buvo išsiųsti į savo kilmės šalį. Taigi tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, suinteresuotojo asmens prašymas negali būti paprasčiausiai pripažintas nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

32.

Subsidiariai (B skirsnis) išnagrinėsiu, ar yra pagrįsta prielaida, kuria savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą remiasi šį prašymą pateikęs teismas, t. y. kad pagal šią nuostatą nedraudžiama tarptautinės apsaugos prašymą laikyti „paskesniu prašymu“ kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri priėmė ankstesnį galutinį neigiamą sprendimą, jeigu tai leidžiama pagal jos nacionalinę teisę. Nurodysiu, kad minėtoje nuostatoje numatytas nepriimtinumo pagrindas gali būti taikomas ne tik tada, kai vienas po kito pateikiami prašymai tai pačiai valstybei narei, bet ir antrinio judėjimo atvejais, kai valstybė narė, kuriai prašytojas pateikia antrąjį prašymą, tampa atsakinga valstybe nare.

33.

Galiausiai pateiksiu kelias pastabas dėl ypatingos Norvegijos Karalystės, kaip trečiosios valstybės, kuri neprisijungė nei prie Direktyvos 2013/32, nei prie Direktyvos 2011/95, bet kuriai taikomos Reglamento „Dublinas III“ nuostatos, situacijos (C skirsnis).

A.

Dėl Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo tuo atveju, kai prašytojas buvo išsiųstas į savo kilmės šalį, prieš pateikdamas naują tarptautinės apsaugos prašymą

34.

Pirmiausia man atrodo naudinga patikslinti, kad, nors formaliai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas apribojo savo klausimą Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto, siejamo su jos 2 straipsnio q punktu, aiškinimu, ši aplinkybė netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam Sąjungos teisės išaiškinimą visais aspektais, kurie gali būti naudingi sprendimui to teismo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar jis apie juos užsimena savo klausimuose ( 7 ).

35.

Nagrinėjamu atveju iš sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos, manau, aiškiai matyti, jog, kiek tai susiję su pagrindinės bylos dalyku, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikia išaiškinti ir kitas Sąjungos teisės nuostatas, t. y. numatytas Reglamente „Dublinas III“.

36.

Šiuo klausimu primenu, kad, kaip matyti iš jo 3 straipsnio 1 dalies antro sakinio, šis reglamentas paremtas logika, jog yra tik viena valstybė narė, atsakinga už kiekvieną tarptautinės apsaugos prašymą pateikusį trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės. Pagal minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktą atsakinga valstybė narė įpareigojama atsiimti prašytoją, jeigu šis prašytojas po to, kai jo prašymas buvo atmestas, pateikia prašymą kitoje valstybėje narėje.

37.

Kaip matyti iš šios išvados 21 punkto, pagrindinė byla susijusi su ypatinga situacija, kai toks atsiėmimas neįmanomas, nes valstybės, išnagrinėjusios ankstesnį L. R. prašymą (šiuo atveju – Norvegijos Karalystės), atsakomybė išnyko. Šalys sutaria, kad šios valstybės įsipareigojimai dėl L. R. pasibaigė pagal to paties reglamento 19 straipsnio 3 dalies pirmą pastraipą. Šioje nuostatoje numatytas atvejis, kai prašytojas išvyko iš atsakingos valstybės narės teritorijos pagal sprendimą dėl grąžinimo arba išsiuntimo, kuris priimtas atsiėmus arba atmetus jo prašymą.

38.

Tokiu atveju Reglamento „Dublinas III“ 19 straipsnio 3 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad po to, kai įvyksta faktinis išsiuntimas, bet koks prašytojo pateiktas prašymas laikomas nauju prašymu, dėl kurio pradedama nauja atsakingos valstybės narės nustatymo procedūra.

39.

Ar tuo remiantis darytina išvada, kad, atsižvelgiant į L. R. faktinį išsiuntimą iš šalies, pagrindinėje byloje nagrinėjamas prašymas, priešingai, nei per posėdį atsakydama į Teisingumo Teismo klausimą leido suprasti Vokietijos vyriausybė, turi būti laikomas „nauju prašymu“, o Vokietijos Federacinė Respublika negali jo vertinti kaip „paskesnio prašymo“ ir pripažinti nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą?

40.

Manau, kad taip.

41.

Šiuo klausimu patikslinu, kad prašymui, pateiktam po to, kai prašytojas buvo išsiųstas į savo kilmės šalį, netaikomas nei šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktas, nei jame nurodytos nuostatos, susijusios su atsakingos valstybės narės pareiga „atsiimti“ prašytoją. Todėl, mano nuomone, teisiniu požiūriu reikia aiškiai atskirti tokį prašymą nuo prašymų, pateiktų antrinio judėjimo atveju (t. y. kai prašytojas persikelia iš vienos valstybės narės į kitą, bet neišvyksta iš Sąjungos teritorijos), kuriems taikomos šios nuostatos ir kurie, kaip paaiškinsiu toliau šioje išvadoje, tam tikromis sąlygomis gali būti pripažinti nepriimtinais kaip „paskesni prašymai“ ( 8 ).

42.

Nemanau, kad atsižvelgiant į šio reglamento ir Direktyvos 2013/32 tikslą šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą reikėtų aiškinti kitaip, nei siūlau pagal minėto reglamento 19 straipsnio 3 dalies antrą pastraipą.

43.

Šiuo klausimu pabrėžiu, kad priimdamas Reglamentą „Dublinas III“ teisės aktų leidėjas siekė, be kita ko, pagreitinti tarptautinės apsaugos prašymų nagrinėjimą ir užtikrinti prašytojams, kad jų prašymą iš esmės nagrinėtų viena aiškiai apibrėžta valstybė narė, o tai leistų išvengti forum shopping ( 9 ) ir neapkrauti sistemos įpareigojant valstybes nares nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus ( 10 ).

44.

Šie tikslai taip pat iš esmės išplaukia iš Direktyvos 2013/32 13 konstatuojamosios dalies.

45.

Vis dėlto tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kaip nurodžiau šios išvados 41 punkte, kalbama ne apie antrinį judėjimą iš vienos valstybės narės (arba iš šiame reglamente dalyvaujančios trečiosios valstybės) į kitą, bet apie trečiosios šalies pilietį, kuris antrą kartą išvyksta iš savo kilmės šalies.

46.

Juo labiau kad šio trečiosios šalies piliečio padėtis iš tikrųjų beveik nesiskiria nuo pirmojo prašytojo situacijos ( 11 ). Konkrečiau kalbant, tuo metu, kai buvo pateiktas antrasis L. R. tarptautinės apsaugos prašymas, jo atžvilgiu nebebuvo atsakingos valstybės narės. Taigi tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika privalo visapusiškai išnagrinėti šį antrąjį prašymą, visiškai netrukdo pasiekti minėto reglamento tikslo centralizuoti prašymus, kad suinteresuotajam asmeniui būtų neleista pateikti daugkartinių prašymų kitose valstybėse narėse tuo atveju, kai jau yra už jo prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė.

47.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu, mano nuomone, turi būti aiškinamas taip, kad tokio tarptautinės apsaugos prašymo, kokį pateikė L. R., pagrindinės bylos aplinkybėmis negalima pripažinti nepriimtinu kaip „paskesnio prašymo“. Tokia išvada darytina remiantis Reglamento „Dublinas III“ 19 straipsnio 3 dalies antra pastraipa, iš kurios matyti, kad trečiųjų šalių piliečių, dėl kurių jau buvo vykdoma prieglobsčio procedūra ir po jos priimtas galutinis neigiamas sprendimas ir kurie tuo metu buvo išsiųsti į savo kilmės šalį, pateiktiems prašymams ši sąvoka netaikoma ( 12 ).

48.

Kitame skirsnyje, kuriame išdėstysiu papildomus argumentus tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų mano siūlymui ir nuspręstų, kad ši nuostata nėra svarbi sprendžiant šią bylą arba kad ją reikia aiškinti taip, jog faktinis L. R. išsiuntimas iš šalies prieš jo prašymo pateikimą neturi įtakos šio prašymo kvalifikavimui kaip „paskesnio prašymo“, išnagrinėsiu, ar yra pagrįsta prielaida, kuria remiasi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. kad valstybė narė gali, jei tai leidžiama pagal jos nacionalinę teisę, pripažinti nepriimtinais kaip „paskesnius prašymus“ tarptautinės apsaugos prašymus, kurie buvo jai pateikti tiek po to, kai kita valstybė narė priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl prašytojo ankstesnio prašymo, tiek po to, kai ji pati priėmė tokį sprendimą.

B.

Subsidiariai – dėl Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo tuo atveju, kai prašytojas prašo tarptautinės apsaugos kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri priėmė ankstesnį galutinį neigiamą sprendimą

49.

Primenu, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas išsamus atvejų, kai valstybės narės gali pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, sąrašas ( 13 ). Šioje nuostatoje pateikto sąrašo išsamus pobūdis grindžiamas tiek jos formuluote ( 14 ), tiek jos tikslu, kurį jau yra pripažinęs Teisingumo Teismas, – sušvelninti atsakingos valstybės narės pareigą išnagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą, apibrėžiant atvejus, kai toks prašymas laikomas nepriimtinu ( 15 ).

50.

Šiuo klausimu pažymiu, kad minėtoje nuostatoje daromas skirtumas tarp atvejų, kai ankstesnis tarptautinės apsaugos prašymas buvo atmestas galutiniu sprendimu (Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktas, siejamas su jos 2 straipsnio q punktu), ir atvejų, kai tarptautinė apsauga jau buvo suteikta (šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktas).

51.

Direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punkte aiškiai nurodyta situacija, kai „kita valstybė narė“ ( 16 ) priėmė teigiamą sprendimą dėl atitinkamo asmens pirmojo prašymo ( 17 ). Tačiau nei Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte, nei jos 2 straipsnio q punkte, kuriame apibrėžta sąvoka „paskesnis prašymas“, nepatikslinta, ar tuo atveju, kai galutinis sprendimas dėl atitinkamo asmens ankstesnio prašymo yra neigiamas, šį sprendimą visais atvejais turi būti priėmusi ta pati valstybė narė, kuriai pateiktas ir paskesnis prašymas, ar, priešingai, jį gali būti priėmusi kita valstybė narė ( 18 ).

52.

Kaip nurodžiau šios išvados 48 punkte, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad sąvoka „paskesnis prašymas“ gali būti taikoma tiek tarptautinės apsaugos prašymui, pateiktam kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri priėmė ankstesnį galutinį neigiamą sprendimą, tiek prašymui, pateiktam tai pačiai valstybei narei.

53.

Vokietijos Federacinė Respublika ir Vokietijos vyriausybė pritaria tokiam vertinimui. Komisija mano priešingai, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatytas nepriimtinumo pagrindas gali būti taikomas tik prašymui, pateiktam tai pačiai valstybei narei.

54.

Toliau išdėstysiu priežastis, dėl kurių manau, jog po to, kai dėl ankstesnio prašymo buvo priimtas galutinis neigiamas sprendimas, bet koks to paties prašytojo valstybėje narėje pateiktas prašymas, kad ir koks jis būtų, gali būti laikomas „paskesniu prašymu“ ( 19 ). Pirmiausia man atrodo naudinga priminti kelis dalykus dėl Reglamente „Dublinas III“ numatyto „atsiėmimo“ mechanizmo, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, kuriomis tam tikrai valstybei narei, kuri nėra ankstesnį galutinį neigiamą sprendimą priėmusi valstybė narė, prireikus gali tekti priimti sprendimą dėl tokio prašymo priimtinumo.

1.

Priminimai dėl „atsiėmimo“ mechanizmo pagal Reglamentą „Dublinas III“

55.

Kaip jau nurodžiau šios išvados 36 punkte, „atsiėmimo“ mechanizmu pagal Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punktą siekiama, be kita ko, išvengti situacijos, kai tarptautinės apsaugos prašymą nagrinėtų kita valstybė narė nei ta, kuri priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl ankstesnio trečiosios šalies piliečio prašymo ( 20 ).

56.

Konkrečiau kalbant, kai asmeniui taikoma ši nuostata, valstybė narė, kuriai pateiktas prašymas (aiškumo sumetimais pavadinsiu ją „valstybė narė B“), gali prašyti tos valstybės narės, kuri priėmė galutinį neigiamą sprendimą (t. y. „atsakinga valstybė narė“ arba „valstybė narė A“) atsiimti suinteresuotąjį asmenį ( 21 ).

57.

Valstybei narei A sutikus, valstybė narė B praneša atitinkamam asmeniui apie sprendimą jį perduoti ir atitinkamais atvejais – apie jo tarptautinės apsaugos prašymo nenagrinėjimą ( 22 ). Kitaip tariant, ji priima sprendimą dėl asmens perdavimo ir dėl prašymo nenagrinėjimo.

58.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas aiškiai atskyrė sprendimus dėl asmens perdavimo ir prašymo nenagrinėjimo nuo sprendimų dėl prašymo nepriimtinumo pagal Direktyvą 2013/32. Konkrečiai kalbant, jis nurodė, kad iš šios direktyvos 33 straipsnio 1 dalies formuluotės, pirmiausia pavartotos frazės „[b]e bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal reglamentą [„Dublinas III“]“, ir šia nuostata siekiamo proceso ekonomiškumo tikslo matyti, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalyje išvardytose situacijose valstybėms narėms leidžiama atmesti tarptautinės apsaugos prašymą kaip nepriimtiną, ir jos neprivalo bei negali prieš tai atlikti šiame reglamente numatytų perėmimo savo žinion arba atsiėmimo procedūrų ( 23 ).

59.

Darytina išvada, kad dėl tarptautinės apsaugos prašymo tuo pačiu metu negali būti priimtas sprendimas dėl asmens perdavimo ir prašymo nenagrinėjimo ir toks prašymas pripažintas nepriimtinu.

60.

Šią išvadą patvirtina Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 7 dalis, kurioje numatyta, kad paskesnius asmens, dėl kurio turi būti įvykdytas sprendimas dėl perdavimo, prašymus nagrinėja atsakinga valstybė narė (t. y. valstybė narė A), todėl kitai nei ši valstybė narė (t. y. valstybei narei B) nereikia priimti sprendimo dėl galimo jų nepriimtinumo ( 24 ).

61.

Šiuo klausimu Komisija teigia, kad bet kuriam prašymui, pateikiamam kitai valstybei narei nei ta, kuri priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl prašytojo ankstesnio prašymo, pagal Reglamento „Dublinas III“ 18 straipsnio 1 dalies d punktą pirmiausia turi būti taikomas „atsiėmimo“ mechanizmas. Jos teigimu, tik tuo atveju, kai išnyksta valstybės narės A atsakomybė, nes asmens perėmimas jos žinion neįmanomas pagal Reglamento „Dublinas III“ 19 straipsnio 3 dalį, galėtų kilti klausimas dėl Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo tokiam prašymui, kai susiklosto su keliomis valstybėmis narėmis susijusi situacija.

62.

Taigi, pirma, kaip nurodžiau šios išvados pirmesniame skirsnyje, kai pagal šio reglamento 19 straipsnio 3 dalį neįmanoma atsiimti asmens, bet koks prašymas, kurį prašytojas pateikė po to, kai buvo išsiųstas į savo kilmės šalį, mano nuomone, turi būti laikomas „nauju prašymu“.

63.

Antra, man atrodo aišku, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo klausimas iš tikrųjų susijęs su platesniu kontekstu, nei numatė Komisija, nes Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai apibrėžė „atsiėmimo“ mechanizmo įgyvendinimo tvarką.

64.

Šiuo klausimu pažymėtina, pirma, kad iš Reglamento „Dublinas III“ 23 straipsnio 1 dalyje vartojamo žodžių junginio „gali paprašyti“ matyti, jog pagal šią nuostatą pradedamai „atsiėmimo“ procedūrai taikoma valstybių narių diskrecija ( 25 ). Taigi, užuot priėmusi sprendimą dėl perdavimo ir dėl prašymo nenagrinėjimo, valstybė narė B gali visiškai laisvai nuspręsti, kad ji yra valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio, dėl kurio valstybė narė A jau priėmė galutinį neigiamą sprendimą, prašymo nagrinėjimą ( 26 ).

65.

Antra, kad ir kaip būtų, ji turi atlikti šį nagrinėjimą, jei nepateikia valstybei narei A prašymo atsiimti asmenį per du mėnesius nuo pranešimo apie atitiktį Eurodac duomenų bazėje gavimo ( 27 ). Tas pats pasakytina ir tuo atveju, kai perdavimas neįvykdomas per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai valstybė narė A sutiko su prašymu atsiimti asmenį ( 28 ).

66.

Tuo remiantis darytina išvada, kad nors – jeigu paskesnis prašymas buvo pateiktas valstybei narei B po to, kai valstybė narė A priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl prašytojo ankstesnio prašymo – pagal Reglamentą „Dublinas III“ pirmenybė teikiama „atsiėmimo“ mechanizmui, valstybė narė B neprivalo ir ne visada gali juo pasinaudoti ( 29 ). Šias pasekmes lemia Sąjungos teisės aktų leidėjo sprendimai, nes jis numatė atsakomybės perdavimą tarp valstybės narės A ir valstybės narės B, esant tam tikroms situacijoms, kai taikomas šio reglamento 18 straipsnio 1 dalies d punktas.

67.

Būtent šiame kontekste, kurio neapima Komisijos numatytos aplinkybės, reikia atsakyti į klausimą, ar, kaip siūlo Vokietijos Federacinė Respublika ir Vokietijos vyriausybė, tuo atveju, kai prašytojas, valstybei narei A priėmus galutinį neigiamą sprendimą, pateikia antrąjį tarptautinės apsaugos prašymą valstybėje narėje B, ši valstybė narė gali remtis Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkte numatytu nepriimtinumo pagrindu ir numatyti savo nacionalinėje teisėje, kad toks prašymas yra nepriimtinas kaip „paskesnis prašymas“.

68.

Dėl priežasčių, kurias išdėstysiu paskesniame poskirsnyje, manau, kad jeigu valstybė narė B tampa atsakinga valstybe nare vietoje valstybės narės A pagal Reglamente „Dublinas III“ nustatytus bendrus kriterijus (t. y. savo sprendimu arba dėl to, kad buvo nesilaikyta prašymo atsiimti pateikimo arba perdavimo terminų ( 30 )), į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

2.

Dėl galimybės valstybei narei B pripažinti prašymą nepriimtinu kaip „paskesnį prašymą“

69.

Savo jurisprudencijoje Teisingumo Teismas ne kartą yra nurodęs, kad valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principui, kuriuo grindžiama bendra Europos prieglobsčio sistema, Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jis leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų ( 31 ). Visų pirma jis aiškiai pripažino, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas yra šio principo išraiška ( 32 ).

70.

Komisija teigia, jog, nesant aiškaus teisės aktų leidėjo ketinimo, vien iš šios nuostatos negalima daryti išvados, kad šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktas taip pat taikytinas tarpvalstybinėms situacijoms Sąjungoje. Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas – tai išimtis, nes šiuo metu Sąjungos teisėje nenumatytas valstybių narių prieglobsčio srityje priimtų sprendimų tarpusavio pripažinimas.

71.

Ši Komisijos nuomonė paremta visų pirma tuo, kad Direktyvos 2013/32 36 konstatuojamojoje dalyje šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktas siejamas su res judicata principu ( 33 ). Jos teigimu, kadangi valstybėse narėse tik nacionaliniai sprendimai gali įgyti res judicata galią, ši nuostata gali apimti tik tuos atvejus, kai galutinis neigiamas sprendimas dėl prašytojo ankstesnio prašymo buvo priimtas toje pačioje valstybėje narėje, kurioje pateiktas paskesnis prašymas.

72.

Galiu lengvai sutikti su Komisijos vertinimu, kad tuo atveju, kai prašytojas vienas po kito pateikia prašymus tai pačiai valstybei narei, minėta nuostata leidžiama remiantis res judicata principu ( 34 ) pripažinti nepriimtinu „paskesnį prašymą“, kai neatsirado arba nepateikta jokių naujų įrodymų arba aplinkybių, susijusių su nagrinėjimu, kuriuo siekiama nustatyti, ar įvykdytos tarptautinės apsaugos suteikimo sąlygos.

73.

Priešingai, nepritariu jos teiginiui, kad neigiamo sprendimo, priimto dėl ankstesnio prašymo, galutinis pobūdis gali būti pripažintas tik toje valstybėje narėje, kurios administracinė institucija priėmė šį sprendimą, tačiau ne kitose valstybėse narėse. Iš tiesų nei iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, nei iš Reglamento „Dublinas III“ ir Direktyvos 2013/32 bendros struktūros ir tikslo nematyti, kad turėtų būti taikomas toks vertinimas.

74.

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad Sprendime Ibrahim ( 35 ), Teisingumo Teismas nurodė, jog šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktu siekiama leisti atmesti naują prašymą kaip nepriimtiną ir tais atvejais, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje buvo suteikta tik papildoma apsauga, o ne tik tuomet, kai prašytojui buvo suteiktas pabėgėlio statusas. Kadangi papildomos apsaugos suteikimas neišvengiamai reiškia, kad turi būti atmestas prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo, manau, jog laikytina, kaip teigia Vokietijos vyriausybė, kad Teisingumo Teismas iš esmės jau išplėtė tarpusavio pasitikėjimo principo taikymą ir iš dalies neigiamiems valstybių narių priimtiems sprendimams ( 36 ).

75.

Be to, man atrodo, kad toks Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimas, pagal kurį valstybei narei B leidžiama remiantis minėtu principu ir, jei tai numatyta jos nacionalinėje teisėje, pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu kaip „paskesnį prašymą“, kai ji tampa atsakinga už jo nagrinėjimą, atitinka šios direktyvos 2 straipsnio q punkte pateiktą sąvokos „paskesnis prašymas“ apibrėžtį, kuri yra pakankamai plati, kad leistų tokį aiškinimą.

76.

Galiausiai tokia išvada atitinka šios direktyvos ir Reglamento „Dublinas III“ tikslų tęstinumą.

77.

Pirma, ji leidžia patenkinti poreikį sudaryti veiksmingas kliūtis antriniam judėjimui tarp valstybių narių, kuriam šiuo reglamentu ir minėta direktyva siekiama užkirsti kelią ( 37 ).

78.

Šiuo klausimu primenu, kad jei paskesnis prašymas neatmetamas kaip nepriimtinas pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą ( 38 ), atsakinga valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti šį prašymą pagal paspartintą nagrinėjimo procedūrą ( 39 ). Atitinkamais atvejais, pasibaigus šiai procedūrai, ji gali pripažinti prašymą „akivaizdžiai nepagrįstu“ ( 40 ). Ji taip pat turi galimybę tam tikromis sąlygomis nukrypti nuo prašytojo teisės likti jos teritorijoje ( 41 ).

79.

Kas nutiktų, jei tuo atveju, kai prašytojas pateikia paskesnį prašymą, tik valstybė narė, priėmusi galutinį neigiamą sprendimą (t. y. valstybė narė A), galėtų taikyti minėtas nuostatas, o bet kuri kita valstybė narė privalėtų iš naujo išsamiai išnagrinėti prašymą ir negalėtų jo laikyti „paskesniu prašymu“? Kaip nurodė Vokietijos vyriausybė, rezultatas, be abejo, būtų toks, kad valstybėje narėje A priėmus galutinį neigiamą sprendimą trečiųjų šalių piliečiai būtų skatinami pateikti daugybę panašių prašymų kitose valstybėse narėse, kad būtų iš naujo išsamiai išnagrinėta jų padėtis, o tai lemtų antrinį judėjimą, prieštaraujantį tikslams, kurių siekiama ir Reglamentu „Dublinas III“, ir Direktyva 2013/32.

80.

Šiuo klausimu pažymiu, kad Teisingumo Teismas neseniai rėmėsi tais pačiais Reglamento „Dublinas III“ tikslais Sprendime Minister for Justice and Equality (Tarptautinės apsaugos prašymas Airijoje) ( 42 ), kad leistų valstybei narei, kuriai taikomas šis reglamentas, tačiau kuri nėra saistoma Direktyvos 2013/32, pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, jeigu prašytojui kitoje valstybėje narėje suteiktas papildomos apsaugos statusas.

81.

Antra, pareiga iš naujo visapusiškai išnagrinėti paskesnius prašymus, pateiktus kitose valstybėse narėse nei ta, kuri nagrinėjo ankstesnį prašytojo prašymą, labai paveiktų procedūrų trukmę, nors Direktyvoje 2013/32 pripažįstamas esminis principas, kuriuo remiantis tiek valstybės narės, tiek tarptautinės apsaugos prašytojai yra suinteresuoti, kad sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami kuo skubiau, nedarant poveikio tinkamo ir išsamaus nagrinėjimo atlikimui ( 43 ).

82.

Būtent dėl šių tikslų, siekiant priimti sprendimą dėl paskesnių prašymų priimtinumo pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, iš pradžių, kaip numatyta šios direktyvos 40 straipsnio 2 dalyje, atliekamas šių prašymų preliminarus nagrinėjimas, siekiant nustatyti, ar atsirado arba prašytojas pateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.

83.

Šiuo klausimu pabrėžiu, jog tai, kad valstybė narė B, kuri nėra priėmusi galutinio neigiamo sprendimo dėl to paties prašytojo ankstesnio prašymo, atlieka šį preliminarų nagrinėjimą, savaime nekelia jokių ypatingų sunkumų, kalbant apie veiksmingą prašytojo teisės, kad jo situacija būtų tinkamai išnagrinėta, įgyvendinimą.

84.

Iš tiesų, kaip pabrėžė Vokietijos vyriausybė, keitimasis informacija pagal Reglamentą „Dublinas III“, visų pirma pagal šio reglamento 34 straipsnį, leidžia šią užduotį puikiai atlikti bet kuriai valstybei narei. Remiantis šia nuostata leidžiama gauti visus tinkamus, svarbius ir pagrįstus duomenis tarptautinės apsaugos prašymui nagrinėti (be kita ko, susijusius su galimo ankstesnio prašymo pateikimo data ir vieta, procedūros eiga, priimto sprendimo turiniu ir data) ( 44 ).

85.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu, nedraudžiama tokia nacionalinės teisės norma, pagal kurią valstybė narė B gali tarptautinės apsaugos prašymą pripažinti nepriimtinu kaip „paskesnį prašymą“, kai kita valstybė narė priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl to paties prašytojo ankstesnio prašymo. Tačiau iš tokios teisės normos turi būti aiškiai matyti, jog valstybė narė B gali pripažinti tokį prašymą nepriimtinu tik tuomet, kai, kaip nurodžiau šios išvados 68 punkte, ji tapo atsakinga valstybe nare pagal Reglamente „Dublinas III“ nustatytus bendrus kriterijus ( 45 ).

86.

Praktinė mano siūlomo požiūrio pasekmė yra paprasčiausia leisti šiai valstybei narei, kai ji tampa atsakinga valstybe nare, remtis kitos valstybės narės ankstesniu galutiniu neigiamu sprendimu ir taikyti tas pačias taisykles, kuriomis ši kita valstybė narė galėtų vadovautis, jeigu prašymas būtų pateiktas jai ( 46 ).

3.

Preliminari išvada

87.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad, kartu taikant Reglamentą „Dublinas III“ ir Direktyvą 2013/32, valstybė narė, vadovaudamasi tarpusavio pasitikėjimo principu, savo nacionalinėje teisėje gali įvirtinti taisyklę, leidžiančią pripažinti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu kaip „paskesnį prašymą“, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punktą, siejamą su jos 2 straipsnio q punktu, jeigu pati ši valstybė nėra priėmusi galutinio sprendimo atmesti ankstesnį to paties prašytojo prašymą, bet tapo už prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybe nare.

88.

Priešingai, kaip nurodžiau šios išvados pirmesniame skirsnyje, minėta valstybė narė neturi šios galimybės, kai prašytojas buvo faktiškai išsiųstas iš šalies tarp ankstesnio galutinio sprendimo atmesti prašymą priėmimo ir naujo prašymo pateikimo.

C.

Dėl Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punkto taikymo tuo atveju, kai pirmoji prieglobsčio procedūra vyko Norvegijoje

89.

Primenu, kad Norvegijos Karalystė yra prisijungusi prie Sąjungos prieglobsčio ir imigracijos politikos, be kita ko, pagal Šengeno susitarimą ( 47 ). Ši valstybė taip pat dalyvauja Dublino ir Eurodac sistemoje ( 48 ), nes Reglamentas „Dublinas III“ buvo inkorporuotas į Norvegijos teisę ( 49 ) pagal Sąjungos, Islandijos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimą.

90.

Norvegijos Karalystės prisijungimas prie šio reglamento yra visapusiškas, netaikant nei specialių schemų, nei išimčių.

91.

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, jog minėtas reglamentas buvo rengiamas tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia preziumuoti, kad visos jame dalyvaujančios valstybės, nesvarbu, ar tai yra valstybės narės, ar trečiosios valstybės, paiso pagrindinių teisių, įskaitant iš Ženevos konvencijos ir 1967 m. protokolo ( 50 ) išplaukiančias teises, t. y. laikosi negrąžinimo principo ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ( 51 ) nuostatų, todėl šios valstybės gali pasitikėti viena kita dėl šių pagrindinių teisių apsaugos, nes tos pačios valstybės taip pat yra tiek Ženevos konvencijos ir šio 1967 m. protokolo, tiek EŽTK šalys ( 52 ).

92.

Tai reiškia, jog Norvegijos Karalystės dalyvavimas Dublino sistemoje, kaip pabrėžė Vokietijos vyriausybė, grindžiamas prezumpcija, kad šios trečiosios valstybės požiūris į tarptautinės apsaugos prašytojus atitinka visus reikalavimus, kurie pagal šiuos dokumentus taikomi valstybėms narėms.

93.

Vis dėlto taip pat reikia konstatuoti, kad Norvegijos Karalystė neprisijungė nei prie Direktyvos 2013/32, nei prie Direktyvos 2011/95, kurioje, kalbant apie „tarptautinės apsaugos“ sąvoką, įtvirtintos dvi atskiros apsaugos sistemos, t. y. pirma, pabėgėlio statusas ir, antra, papildomos apsaugos statusas.

94.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2011/95 6 ir 33 konstatuojamųjų dalių, papildomos apsaugos tikslas – papildyti pabėgėlių apsaugą, numatytą Ženevos konvencijoje ( 53 ), kurios visišku ir visa apimančiu taikymu paremta ir bendra Europos prieglobsčio sistema ( 54 ).

95.

Norėčiau pridurti, jog Direktyvos 2013/32 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdama tarptautinės apsaugos prašymą sprendžiančioji institucija visų pirma patikrina, ar prašytojas atitinka pabėgėlio statuso suteikimo sąlygas, ir, jei ne, nustato, ar prašytojas gali gauti papildomą apsaugą.

96.

Taigi, kai valstybė narė atmeta tarptautinės apsaugos prašymą, tai reiškia, kad ji nagrinėjo ne tik tai, ar suinteresuotasis asmuo galėjo gauti pabėgėlio statusą, bet ir tai, ar jam galėjo būti suteikta papildoma apsauga.

97.

Tiesa, kad pagal minėtą direktyvą Norvegijos Karalystės kompetentingos institucijos neprivalo atlikti tokio vertinimo. Tačiau Norvegijos teisėje ( 55 ) numatyta, kad „pabėgėlio“ statusas gali būti suteiktas ne tik Ženevos konvencijoje apibrėžtiems asmenims, bet ir asmenims, „kuriems kyla realus mirties bausmės, kankinimų ar kitų bausmių arba nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus grįžus į kilmės šalį“, t. y. asmenims, kuriems Sąjungoje gali būti suteikta papildoma apsauga.

98.

Be to, prieš galutinai atmesdama tarptautinės apsaugos prašymą kompetentinga Norvegijos institucija ( 56 ), kaip suprantu iš Norvegijos Karalystės numatytos procedūros, nagrinėja ne tik tai, ar atitinkamam asmeniui taikoma Ženevos konvencija, bet ir tai, ar jis yra atsidūręs vienoje iš šių realaus pavojaus situacijų ( 57 ).

99.

Šiomis aplinkybėmis, darant prielaidą, kad nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą šioje trečiojoje valstybėje atitinkamam asmeniui užtikrinamas apsaugos lygis, kuris yra bent toks pat aukštas kaip ir tas, kurį privalo suteikti valstybės narės pagal Direktyvoje 2011/95 numatytą dviejų pakopų sistemą, – tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, – manau, jog vien tai, kad galutinį neigiamą sprendimą dėl prašytojo ankstesnio prašymo priėmė minėta trečioji valstybė, negali sukliudyti valstybei narei, kaip antai Vokietijos Federacinei Respublikai, pripažinti nepriimtinu to paties prašytojo „paskesnį prašymą“ pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą.

100.

Šios išvados negali paneigti Komisijos argumentai, kad toks šios direktyvos 33 straipsnio 2 dalies d punkto aiškinimas neįmanomas, nes šios nuostatos tekste aiškiai daroma nuoroda į Direktyvą 2011/95, o tai reiškia, kad tik šios direktyvos pagrindu priimti galutiniai sprendimai, t. y. valstybių narių sprendimai, yra reikšmingi taikant minėtą nuostatą.

101.

Iš tiesų Reglamento „Dublinas III“ 2 straipsnio d punkte, kuriame apibrėžta sąvoka „tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimas“, taip pat daroma nuoroda į Direktyvą 2011/95, bet tai visiškai netrukdo prilyginti Norvegijos Karalystės „valstybei narei“ šio reglamento taikymo tikslais.

102.

Galiausiai pabrėžiu, kad klausimu, kurį Teisingumo Teismui uždavė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekiama tik išsiaiškinti, ar valstybė narė pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies d punktą gali pripažinti prašymą nepriimtinu tokiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėjamos, ir neprašoma nuspręsti, ar, esant atvirkštinei situacijai, taip pat turėtų būti vertinami ir paskesni prašymai Norvegijoje, pateikti po to, kai valstybė narė priėmė galutinį neigiamą sprendimą.

IV.

Išvada

103.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Schleswig-Holsteinisches Verwaltungsgericht (Šlėzvigo-Holšteino administracinis teismas, Vokietija) prejudicinį klausimą: